„Iki Gedimino pilies užsiropščiu tiesiai stačiuoju šlaitu, nes taką pilies gynėjai apliejo vandeniu – jei kas veržtųsi, ledu būtų sunku užkopti. Nuo bokšto viršaus žmonės su šautuvais klausia, kas esu. Sakau: Treinys, Nerijus, šiandien turiu budėti“, – prisimena vienas iš 1991-ųjų Lietuvos laisvės gynėjų, be kurių šiandien nebūtume laisvi. Jam teko užduotis saugoti valstybės laisvės simbolį – Trispalvę.
Aušra LĖKA
Šiandien 46-erių dailininkas Nerijus Treinys šypsodamasis sako skaičiuojąs veislines karves. Na, netiesiogine prasme: jis dirba dizaineriu maketuotoju VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centre, maketuoja įvairius žemės ūkio srities statistikos ir kitus leidinius.
Tačiau tai tik dalis jo gyvenimo. Kita – lyg ano Sausio tąsa. „Aš ir šiandien jaučiuosi kareivis“, – be pompastikos, bet visiškai rimtai sako Nerijus. Kartais jis vėl apsivelka karinę uniformą – kokių sukakčių proga, eidamas pas dukrą į mokyklą papasakoti apie Sausio įvykius ar vaidindamas kine. Ne, jis joks aktorius ir vaidinti teko tik masinėse scenose tokius kaip jis pats – žmones iš minios, gynusius Lietuvos laisvę.
Jis – ir daugybės Lietuvos institucijų ženklų, uniformų, apdovanojimų autorius. Jo ranka pridėta ir prie Sausio 13-osios medalio, kuriuo ir pats apdovanotas. Daug uniformų, bet ne tik savų – ir priešų, jis nupiešė ir kino filmams. Naujausias jo darbas – BBC „Karas ir taika“. Karas ir taika vis susipina jo gyvenime ir kūryboje.
Tarp Trispalvės gynėjų – ir pankai, ir dailininkai
Nerijus – vienas paskutinių lietuvių, kurie dar buvo priversti paragauti ir Sovietinės armijos kariškos košės. Dailės akademijoje nebuvo karinės katedros, tad vaikinukus po pirmo kurso paėmė į sovietų armiją.
1989-ųjų rugsėjį, grįžus į dailininko-dizainerio specialybės studijas, Lietuva jau kvėpavo Atgimimu. Pažįstamas šaulys paakino vaikiną dėtis prie jų. 1990 m. rugsėjį Trakų pilyje Nerijus davė šaulio priesaiką.
Šauliai eidavę į mitingus padėti policijai palaikyti tvarką, o 1991 m. sausio 8 d., kai „jedinstvininkų“ organizuoto protesto akcijos dalyviai bandė įsiveržti į parlamentą, Šaulių sąjungoje apsispręsta: čia jau rimta, reikia pradėti budėjimus. „Pasakyta traukti visiems ginklus, iš kur kas gali – ginsimės. Vilniaus štabas šaulius pradėjo skirstyti į postus – kas prie parlamento, kas prie Vyriausybės, kas prie televizijos ar dar kitur. Vienas tokių postų buvo Gedimino pilies bokšte saugoti Trispalvę. Dailės akademijoje kaip tik buvo egzaminų sesija, rengėmės peržiūroms, o Gedimino pilis čia pat“, – Nerijus pasakoja, kaip jis, tuomet 21-ų „dailiokas“, tapo Trispalvės sergėtoju.
Budėti reikėjo naktimis. Naktį į kruvinąją Sausio 13-ąją buvo ne jo budėjimas, tad su būsimąja žmona, buvusia bendraklase, budėjo prie parlamento. Tai neišdildomi prisiminimai: neužmirštama bendrumo būsena, kai visi laikosi kaip vienas, dalijasi kuo gali. Paragina trimis žiedais susijuosti, ir susijuosia visi lig tol nepažįstami žmonės. Šalia stovėjo gydytoja, ji patarė: jei pradės šaudyti, reikia išsižioti – tai apsaugos ausų būgnelius. Moterys, vaikai raginami išeiti, nes gali prasidėti puolimas. Keli išeina, bet dauguma lieka.
Kitą dieną po kruvinosios nakties nuo keturių vakaro Nerijus turėjo budėti Gedimino pilies bokšte. Nuotaika buvo slogi. Iš Utenos autobusais, kuriais Sąjūdis vežė norinčiuosius budėti prie parlamento, atvažiavę Nerijaus mama su tėčiu atvežė jo šaulio uniformą. Tėvai žiūrėjo su vidine baime, bet palaikė sūnaus pasiryžimą ginti laisvę. Tėvas, dabar jau amžiną atilsį, buvo patriotas iki kaulų smegenų. Jo dėdė buvo partizanas, sovietų nušautas. Mama irgi bijojo dėl sūnaus, bet padavė Nerijui uniformą, suprasdama, kad jis turi tai padaryti. „Žinoma, galėjau sakyti, kad susirgau, neiti į budėjimą. Bet pagalvojau: jei aš neisiu, kitas neis – ateis priešai ir užmėtys kepurėmis“, – savo būseną prisimena Nerijus.
Sausio 13-osios ketvirtą valandą popiet šaulys užlipo stačiuoju šlaitu iki Gedimino pilies. Nuo bokšto viršaus žmonės su šautuvais klausia, kas esąs. Jis atsakė. Šie liepia palaukti, pasiskambina į parlamentą, į štabą, klausia, ar toks turi ateiti. Tada atidaro duris ir tuoj pat vėl užstumia, užremdami muziejiniais eksponatais – patrankų sviediniais.
Per pirmus budėjimus Gedimino pilies bokšto muziejaus darbuotojai išeidavę, užrakindavę duris, o Trispalvės saugotojai budėdavę su strypais lauke, jei kokie „jedinstvininkai“ ar chuliganai pultų. Juk jei nuplėštų Trispalvę, būtų negarbė.
Sausio 13-ąją muziejininkai jau buvo išėję, visus raktus palikę pilies gynėjams. „Jei laisvės nebūtume apgynę, pirmiausia būtų puolę raudonos vėliavos iškelti, kad „vlastj pomenialas“ (valžia pasikeitė – rus.). Sausio 12-ąją budėję šauliai pasakojo, kad apie 23 valandą prie pat kalno papėdės atvažiavo sovietų kareivių pilnas sunkvežimis. Trispalvės sergėtojai nuo pilies bokšto viršaus matė, kaip kareiviai su automatais išlipa parūkyti, vėl sulipa į sunkvežimį. Matyt, laukė komandos: jei parlamentą užima, keičiasi valdžia, vadinasi, keičiami ir simboliai“, – pasakoja Nerijus.
Bokšte tamsu. Atsiduoda benzinu – pristatyta butelių su benzinu, jei prireiktų, mėtyti iš bokšto ant užpuolikų. Senovinės ietys iš muziejinių vitrinų išimtos ir pastatytos prie durų – jei pultų, ir jomis būtų gynęsi. Keli medžiokliniai, keli mokomieji šautuvai.
„Ėmė šiurpulys, nes suvokiau: jei kas ims tą vėliavą – labanakt, visi žūsim“, – bebaimiu neapsimetinėja Nerijus.
Vyrai, nesiskutę kelias dienas, nužiūrėjo jį, o jis – nematytus vėliavos sergėtojus, nes prieš tai buvo budėjęs su kitais. Susipažino. Nerijus atpažino ir tik iš žurnalų puslapių pažįstamas pankroko žvaigždes Varveklį (Vykintą Darių Šimanską) ir Atsuktuvą (Nerijų Pečiūrą). Čia buvo ir dailininkų – tapytojas Igoris Piekuras, pora vitražistų. „Dailiokai“ tomis dienomis garsėjo kaip ne bailiai: su strypais ir prie parlamento stovėjo, kadruose, kur Sausio 13-ąją sovietų tankai traiško žmones prie Televizijos bokšto, stambiu planu matyti ir dar vienas Nerijaus bendrakursis – Juozas Statkevičius.
Prie Trispalvės flagštoko buvo priklijuotas užrašas „Opasno. Zaminirovano. Danger“ – rusiškai „Pavojus. Užminuota“ ir angliškai – „Pavojus“, kad, jei priešas pasiektų vėliavą, nors kiek sugaištų ją pakeisti. Bet nei ten buvo užminuota, nei ką.
Pilies papėdėje buvo karinė komendantūra. Iš bokšto jo gynėjai su žiūronais stebėjo judėjimą: kai kareiviai sušokdavę į sunkvežimį ar du, skambindavo į parlamentą ir informuodavo. O išaušus sausio 14-osios rytui iš bokšto buvo matyti, kaip Sporto rūmuose pradedama rengtis aukų laidotuvėms.
Po to Nerijui Gedimino pilyje teko budėti dar porą kartų. Šis postas buvo panaikintas gal kovo mėnesį, kai viskas nurimo ir čia vėl pradėjo dirbti muziejus.
Įvertintas ir savo paties sukurtais apdovanojimais
Tuoj po kruvinosios nakties, sausio 17 d., oficialiai atkurta Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Vienas Šaulių sąjungos atkūrėjų Rimvydas Mintautas paklausė Nerijaus, gal jis galįs nupiešti ir savanoriams ženklą, kaip buvo nupiešęs visą šaulių atributiką, bet reikia vos ne per naktį. Nupiešė. Susitarė susitikti savanorių štabe parlamente.
Priėmė tuometis savanorių vadas Jonas Gečas. Jis ir pasiūlė ateiti į SKAT dirbti etatiniu darbuotoju. „Sakė kalbėjęs su keliais garsiais dailininkais, bet jie į savanorius žiūrintys nepatikliai, nėjo, o, sako, tu jaunas, nebijai – ateik. Taip atsidūriau savanorių štabe“, – prisimena Nerijus.
Kai tėvams pasisakė stojąs į kariuomenę, tėtis sako: „Pasiimk kastuvą ir einam.“ Pasirodo, už garažo buvo užkasęs Lietuvos kariuomenės smetoninio karininko brauningą su Gedimino stulpais. Jį saugojęs nuo 1946 m., kai dar pats buvo paauglys. Jei būtų radę – kalėjimas. Su tuo brauningu vėliau Nerijus, kaip savanoris, eidavęs į budėjimus ir tik prieš kokius penkerius metus, kai liepta atiduoti ginklus, nors ir buvo oficialiai jį registravęs, žmonos paragintas su juo atsisveikino.
Kartais iš kokio budėjimo reikėjo eiti tiesiai į paskaitas Dailės akademijoje, tad trečiakursis pradėjo ateidinėti su uniforma. Kokia nuostaba! Vienos bendrakursės sako, kad patinka vyrai su uniforma. Kai kurie dėstytojai šaiposi: „O, saldotas (rusiškai – kareivis) atėjo. Bet žiūrėk – arba paišai, arba eini kariauti, nes gali būti išmestas.“ Priešiškumo buvo sočiai. Užtat Dizaino katedros vadovas Tadas Baginskas pagarbiai žiūrėjo į karį. Taip N.Treinys ir baigė studijas jau dirbdamas SKAT.
Svarbiausias Nerijaus darbas buvo kūrybinis. Kariuomenei reikėjo visko – ir visokių ženklų, ir pažymėjimų. Nieko nebuvo. Dailininko etato irgi nebuvo, tad buvo įvardytas ir SKAT orkestro muzikantas ir dėstytojas. Atlyginimą mokėjo ne kažkokį, bet didesnį nei stipendija. N.Treinys sukūrė pirmąją Lietuvos kariuomenės atributiką, skiriamuosius ženklus, vėliavas, emblemas, uniformos elementus, apdovanojimus. Tai buvo patys produktyviausi dailininko metai: jis sukaupęs visų savo darbų archyvą, ir 1991–1992 m. segtuvai – storiausi.
Prie jo sėkmės prisidėjo ir pažintis su Henry Gaidžiu – trečios kartos Amerikos lietuviu, privačiu kolekcininku, turinčiu didžiausią užsienyje karinę Lietuvos kolekciją, įvertintą keliais milijonais dolerių. Ji siekia Tado Kosciuškos sukilimą, iš aukcionų supirkta kardų, šautuvų, pistoletų, kai kurių neturi net Lietuvos muziejai.
H.Gaidį Nerijus susirado 1991 m., apie jį perskaitęs JAV lietuvių leidžiamame žurnale „Karys“. „Aš brūkšt jam, parašau, kad esu toks ir toks, kuriu kariuomenei, gal galite pasidalyti medžiaga. Ir jis man atsiuntė knygų apie pasaulio karines uniformas. Lietuvoje tokių knygų buvome nematę, visi seiles varvino, kad turiu. O jei turi iš ko mokytis – ir gudrus“, – šypsosi N.Treinys.
Už privačius, pasiskolintus ir H.Gaidžio pinigus 1994-aisiais jis dvi savaites viešėjo Amerikoje. Pažįstamas pulkininkas, anksčiau lankęsis Lietuvoje, ir po Pentagoną pavedžiojo, pavyko apsilankyti JAV karinės heraldikos institute (United States Army Institute of Heraldry), kur lietuvis dailininkas turėjo unikalią progą stebėti, kaip JAV kuriama karinė atributika ir uniformos.
Su Nerijumi susidraugavęs JAV kolekcininkas H.Gaidis giminių Lietuvoje neturi, tad jį vadina gimine, o kai kas ketverius penkerius metus atvažiuoja į Lietuvą, apsistoja jo namuose.
H.Gaidžiui jau 70 metų, jis svarsto, ką daryti su kolekcija. Žinoma, jo vaikai už ją gautų milijonus, bet jis norėtų padovanoti Lietuvai, tik nori matyti, kad ji nebus ištampyta, išvogta. Tad šiandien dar vienas Nerijaus rūpestis – kad kolekcija atkeliautų į Lietuvą.
Lietuvos kariuomenėje N.Treinys tarnavo daugiau nei trejus metus. 1994 m. jam pasiūlė dirbti architektu dizaineriu Lietuvos akciniame inovaciniame banke. Alga buvo gal penkiskart didesnė nei kariuomenėje. Jauna šeima nuomojosi butą, pinigų reikėjo. Paskui jis šešerius metus dėstė dizainą M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, vėliau turėjo savo verslą.
„Išėjau iš kariuomenės, nes pamąsčiau: Sovietinė kariuomenė jau išvesta, o jei prireiks, vėl visi susirinksime ir kovosime“, – sako „civilioko“ gyvenimą pasirinkęs N.Treinys.
Vis dėlto ir tolesnė jo, kaip dailininko, kūryba buvo paženklinta krikšto kariškose organizacijose: jis ir toliau kūrė ženklus, medalius, uniformas. Sukūrė Lietuvos policininkų, ugniagesių, muitininkų, pasieniečių, Valstybės saugumo departamento, FNTT, STT darbuotojų uniformas. Kūrė įvairius ženklus bei atributiką ir civilinėms institucijoms – A.Gustaičio aviacijos institutui ar Lietuvos banko apsaugos ir inkasacijos darbuotojams, įvairius ženklus boksininkams ar gimtinės žmonėms: jo sukurtos Utenos apskrities viršininko ir Utenos mero grandinės ar Utenos garbės piliečio garbės ženklas.
N.Treinys prisidėjo ir prie valstybės apdovanojimų kūrimo: dirbo Valstybės apdovanojimų įstatymo projekto darbo grupėje, parengė valstybinių apdovanojimų techninius brėžinius, pakoregavo jų dizainą, sukūrė naujo pavyzdžio ordinų medalius. Pridėta jo rankos ir prie Sausio 13-osios medalio – jis sukūrė jo kaspiną. Šiuo medaliu, kaip ir keliais kitais savo paties sukurtais, įvertintas ir jis pats.
Šiandien N.Treinio sukurtais garbės simboliais pagerbiami ir taikių kovų nugalėtojai: jis sukūrė ir unikalius, itin meniškais pripažintus Europos krepšinio čempionato, 2011 m. vykusio Lietuvoje, medalius. Dailininkas Prezidentės paskirtas Lietuvos heraldikos komisijos nariu.
Bet 2008 m. prasidėjo krizė, valstybei reikėjo taupyti – nereikėjo nei naujų uniformų, juo labiau naujų ordinų. Tad dailininkas ėmėsi darbo kur kas žemiškesnėje srityje: dabar jis rengia maketus ir maketuoja įvairius Žemės ūkio ministerijos leidinius, knygas, bukletus. „Turiu nuolatinį atlyginimą, kas yra gerai, nes kūrybinis darbuotojas vieną mėnesį gali už galvos stvertis, nes nespėja, o kartais visai nėra darbo“, – sako N.Treinys.
Kareiviškos „mados“ ekspertas
Bet ir civilio N.Treinio gyvenime neblėsta karo ir taikos leitmotyvas. Be jo, kaip karinių uniformų ir karybos konsultanto, neapsieina ne tik lietuviškų, bet ir Holivudo karinės tematikos filmų kūrėjai. Čia jam labai praverčia dar dirbant Lietuvos kariuomenėje sukauptas didžiulis archyvas: kai pradėjo kurti įvairius ženklus, vėliavas, kitą Lietuvos kariuomenės atributiką, jis ėmė domėtis, kaip atrodė vokiečių, rusų ar lenkų kariai, kokie buvo jų ženklai ir kodėl tokie.
Tokios žinios labai pravertė konsultuojant filmų, kuriuose yra herojų kariškių, kūrėjus. Pirmas filmas, į kurį Nerijus buvo pakviestas konsultantu, buvo „Vienui vieni“ – apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą. Ten ir kariškiai, ir NKVD, ir amerikiečių kariuomenė, ir partizanai, reikėjo žinoti daug detalių, pavyzdžiui, kiek žvaigždučių dėti ant antpečių. Po šio filmo žinia apie karybą išmanantį dailininką pasklido ir dabar jis jau dirbęs gal 15-oje filmų, ne tik lietuviškų („Vienui vieni“, „Ledinis bučinys“, „Ekskursantė“, „Mes dainuosim“, „Laiškai Sofijai“, „Kai apkabinsiu tave“ ir kt.), bet ir gal trijuose Lietuvoje filmuotuose Holivudo.
Nerijui teko ir filmuotis. „Jau pirmajame, kuriame dirbau, „Vienui vieni“, visus – ir partizanus, ir enkavėdistus išrikiuoja, aš patikrinu, ar teisingai uniformos sudėtos. Bet vaidinantieji masinėse scenose – ne kariškiai, žmonės iš gatvės, nemoka su šautuvais elgtis, tai aš einu ir aiškinu, kad taip negalima ginklo laikyti. Režisierius pamatė ir kostiumų dailininkės klausia: „Ar turi dar vieną uniformą?“ Ta sako turinti. Apvilko, partizanų būrio vadu padarė“, – kaip tapo „artistu“, pasakoja Nerijus.
Taip jis dar porą kartų pakliuvęs į filmavimą. Vaidino net… beveik save – filme apie Sausio 13-ąją „Mes dainuosim“.
Naujausias N.Treinio darbas – ir Lietuvoje filmuotas „BBC One“ kanalo „Karas ir taika“. Anksčiau jis buvo pajuokavęs, kad dirba kino filmuose, kur trys ar penki kareiviai, o kad kokį „Karą ir taiką“ padarius! Ten tai kariuomenės! Ir štai užpernai prieš Naujuosius skambina kostiumų dailininkė Daiva Petrulytė ir sako, kad yra užsakymas – „Karas ir taika“. Klausia Nerijų, ar imsis. Bet pirminių eskizų reikėjo per porą dienų, nes ji važiuojanti į Prahą, kur yra didžiuliai kino studijoms nuomojamų uniformų sandėliai (pasirodo, tai didžiulė verslo šaka), kad tarp šimtų kostiumų žinotų, ką rinktis.
Taip į N.Treinio gyvenimą atėjo dar vienas karas ir dar viena taika. Pernai birželį filmas baigtas, šiuo metu vyksta didžioji premjera. Filmą nupirko ir JAV, Kanada, Australija, kitos šalys. Gal pamatysime ir Lietuvoje. O kol kas dailininkas rodo savo nupieštų visų uniformuotų herojų aprangos komplektus su kiekviena detale – net batpadžio piešiniu: Balkonskis, Napoleonas, Kutuzovas, Bagrationas…
Čia reikia ypatingo tikslumo: žinoti, kokiame jis tuo metu buvo pulke, kokį turėjo laipsnį ir kiek ordinų. O kai filmuojamas vienas ar kitas epizodas, aprengėjai paima tuos Nerijaus pieštus lapelius ir pagal juos rengia aktorius. N.Treinys taip pat dalyvauja šiame procese – sukabina medalius, akselbantus, viską sutikslina. Beje, britų dailininkai ir istorikai dar tikrino lietuvio dailininko darbo tikslumą, bet Nerijus džiaugiasi pastabų negavęs.
„Labai įdomi patirtis, faktiškai besisiejanti su 1991-aisiais, su karyba“, – vertina dailininkas. Susisiejo su ano meto įvykiais ir įspūdžiai, kurių jis patyrė dvi savaites filmuojant „Karą ir taiką“ Peterburge.
Visas britų komandos aptarnaujantis personalas buvo iš Lietuvos, bet jiems padėti pasamdyta ir vietinių. N.Treinys prisimena, kad kelias dienas tvyrojo slogutis: „Tarp ir jaunesnių, ir mano amžiaus, ir vyresnių – baisi nostalgija sovietmečiui. Iš pradžių net mestelėdavo: „Fašisty prijechali“ („Fašistai atvažiavo“ – rus.). Neapykanta mums baisi, kadangi mes „natovcy“ (NATO nariai – rus.). Matau, kaip kostiumininkų padėjėjos skolinasi po 200 rublių, o tai du su trupučiu euro, pavalgyti, bet nesiskundžia, nori pasirodyti, kad Rusijos patriotės, kenčia dantis sukandusios. Tačiau keiksnoja, kad Gorbačiovas išdavė, Jelcinas „pijokas“ ir tik Putinas traukia rusus, nuo kelių ant kojų stato. Rusai turi tikėjimą tuo, kas kalbama viešumoje, – o kalbama, kad viskas gerai, nors realybėje nieko gero nematyti.“
Bet paskui, kaip pasakoja Nerijus, prasidėjo „liaudies diplomatija“: lietuviai pakvietė kartu dirbančias ruses papietauti, pavaišino. Bandė vengti politinių temų, ėmė kalbėti apie šeimas, kaip pas jus, kaip pas mus. Nerijus pastebėjo, kad labiausiai propagandos paliesti tie, kurie nebuvę Baltijos šalyse. Tarkim, viena rusė berūkant lauke klausia, ar lietuviai iš tiesų spjauna gatvėje rusams į veidą.
„Klausiu, ar čia perkeltine prasme. Ne, sako, tiesiogiai. Klausiu, ar jai spjovė, ar kas pasakojo. Sako girdėjusi per televiziją, kad taip vyksta Druskininkuose. Sakau, atvažiuok, galiu pasitikti, palydėti, pati pamatysi. Bet žmonės propagandos apdoroti“, – pasakoja Nerijus.
Tiesa, dažų ir teptukų, skirtų dailininkams, parduotuvėje inteligentiška pardavėja paklausė, ar jis ne „pribaltijskij“. Pasakojo pati penkerius metus Karmėlavoje gyvenusi, mat tėvas buvo karininkas, sako, būtų įdomu dabar atvažiuoti. Tuoj šypsena, pataria – šitų dažų nepirk, pirk šituos. Bet daug kitų sutiktų rusų labai nekaip lietuvių atžvilgiu nusiteikę. N.Treinys pasakoja, kaip kostiumų dailininkė D.Petrulytė susikirto su vairuotoju dėl Ukrainos: tas pradėjo varyti ant ukrainiečių, o ji sakanti – ko lendate ten. „Jau maniau, kad susimuš“, – ginčo karščio neužmiršta Nerijus.
Ir šiandien viduje jaučiasi kareiviu
Šiandien N.Treinys sako tebesidomintis karinėmis temomis, sekantis, kas vyksta, skaitantis knygas, susijusias su šia tema, – kariuomenė jam labai įdomi ir brangi.
Dėmesio stoka Lietuvos laisvės gynėjas nesiskundžia: savanorių štabas kviečia į kariuomenės šventes, Radvilų gimnazija, kurioje mokosi dukra, – į Sausio 13-osios paminėjimą, o jis mielai velkasi uniformą ir eina.
Jis tebėra šaulys. Kiekvienais metais Šaulių sąjungai ką nors sukuria – tai kokį medalį, tai uniformą, tai vėliavą. Šaulių sąjungoje, kiek pasikeitė vadų, su visais tvirtina draugavęs, giria naują vadą – Liudą Gumbiną. Sako, kad dabar, kai padai svyla, valstybė šaulius pradėjo remti, o prieš keletą metų požiūris buvęs gana keistas.
N.Treinys priklauso ir Karių veteranų asociacijai. Joje – apie 500–700 žmonių. Jie susitinka per Kariuomenės dieną, Vasario 16-ąją, kitas valstybės šventes. O pas asociacijos prezidentą pulkininką leitenantą Joną Kliauzą veteranai susiburia ir per Jonines. Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga taip pat kartais sukviečia veteranus.
Anksčiau Nerijus yra važiavęs Norvegijon, Švedijon į tokių pat karių rezervininkų, dabar civilių, šaudymo varžybas. Jis pasakoja, kad Europoje, JAV labai stiprios rezervo karių organizacijos. Štai garsieji Danijos aludariai Carlsbergai didelę dalį milijonų testamentu paskyrė rezervo kariuomenei, sukūrė fondą jai remti, kad rezervininkai galėtų važinėti po šaudymo varžybas. Ten didžiausios karininkų ramovės, klubai – sukurta visa atskira infrastruktūra. Tas pats ir Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitur. Mums dar toli iki to.
Bet, neabejoja Nerijus, jei Lietuva nebūtų buvusi sovietų okupuota, tai irgi būtų turėjusi. „Apskritai būtume kaip danai. Štai žemės ūkio statistika rodo, kad 1939 m. sviesto ir kiaulienos Lietuva parduodavo daugiau nei Danija, abi šalys pagal daugelį rodiklių stovėjo šalia. Bet danai paskui buvo laisvi, o mes okupuoti“, – Nerijus savo istorines žinias dabar pildo ir informacija iš jo maketuojamų leidinių žemės ūkio tematika. Ir priduria: po 10–15 metų Lietuvoje tikrai bus dar geriau. Juk kai palygini, kas buvo prieš 25 metus ir dabar, koks kontrastas.
N.Treinys šiandien džiaugiasi, kad iš arti matė, kaip kūrėsi Lietuva, kad tame dalyvavo, rizikavo savo gyvybe, ir ne beprasmiškai. „Kovo 11-oji, žinoma, labai svarbi, bet Sausio 13-oji uždėjo laisvės antspaudą. Dabar kai kas kritikuoja, kad mes turėjome tiek aukų, o estai sugebėjo be jų. Bet kur tie kritikuotojai buvo tuo metu? Manau, turime didžiuotis, kad nesėdėjom po šluota. Jei mes būtume nieko nedarę, nebūtų sujudėjusi sovietinė imperija. Jie mums už tai neatleis ir visą laiką būsime blogi, nes mes, Lietuva, pradėjome griauti sovietinės imperijos pamatus“, – mano Nerijus.
Vyras prisipažįsta: viduje jis ir dabar kareivis, nors jau daug metų civilis. O 1991-ųjų sausio patirtis ir civiliame gyvenime jam pravertė. Nerijus sako jautęs, kad žmonės juo labiau pasitiki, nes buvo išbandytas ekstremaliomis sąlygomis. Arba būna kritinių situacijų – kitiems stresas, nežino, ką daryti, o jis prisimena, į kokias yra patekęs anuomet, ir dabartinė problema pasirodo esanti jokia tragedija.
„Kariuomenė priverčia išmokti pasirengti pavojams. Juk jei kare supanikuosi ar neiššaus ginklas, ar pritrūksi šovinių – nuo to priklauso tavo gyvybė, o kariuomenė priverčia išmokti būti tam pasirengusiam, kad tokių dalykų nenutiktų. Arba, pavyzdžiui, neatvežė dvi dienas valgyti – negi badu mirsi, turi būti tam pasirengęs, turėti porą žiauberių duonos“, – aiškina Nerijus.
Jis neabejoja, kad kariuomenėje įgyta patirtis pravers gyvenime ir dabartiniams šauktiniams. Tai ypač svarbu dabar, kai visai arti Lietuvos, Ukrainoje, galima sakyti, vyksta karas. „Karas lyg pereina per visas mūsų kartas: ir seneliai mūsų jį išgyvenę, ir tėvai, ir vis ateina nauji išbandymai. Todėl mūsų namuose visiems keturiems šeimos nariams yra kariški komplektai“, – pasakoja Nerijus.
Keturios kariškos uniformos, tiesa, tikra lietuviška, su skiriamaisiais ženklais – tik Nerijaus, nes jis – Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas. Kitos – amerikietiškos, bet kariškos, nes kariška striukė šilta, funkcionali, ne iš Gariūnų, kuri gražiai atrodo, bet pabūk su ja tris valandas šaltyje. Kariniame komplekte – po gertuvę ir keturios penkialitrinės pūslės vandens, maisto rezervas, kuriuo vis pasirūpina Nerijaus žmona: patikrina produktų galiojimą, jei šeima suvalgo atsargai skirtus makaronus, naujų nuperka. Stovi ir benzino kanistras.
Nerijus tikina, kad žmona tam pritaria, nelaiko jo karą žaidžiančiu berniuku. O apie tokį Treinių pasirengimą juodai dienai žinantys privačių namų kvartalo, kuriame jis gyvena, kaimynai, jei dingsta elektra ar vanduo, skambina ir klausia, gal gali pasidalyti vandens atsargomis.
Beje, 1991-ieji Nerijui buvo visomis prasmėmis ypatingi: tais metais jis susituokė su buvusia bendraklase, su kuria mokėsi nuo pirmos klasės, Edita, architekte. Su ja tą kruviną Sausio 13-osios naktį kartu budėjo prie parlamento.
Dabar jų sūnui Augustinui 22-eji, jis – universiteto trečiakursis, dukra Emilija – dvyliktokė. Sūnus – „tiksliukas“, matematikas, gerai išmano informacines technologijas. „Šiuolaikinėje kariuomenėje tokie praverstų, nes viskas ten kompiuterizuota, – pastebi Nerijus ir priduria: – Jei reikėtų, jis eitų į lietuvišką kariuomenę ir tarnautų, bet kad veržtųsi – ne.“
O Emilija vis prašo papasakoti apie to Sausio, patikrinusio, kiek kiekvienam mūsų brangi laisvė, įvykius, jai įdomios visokios detalės, ji su tėčiu ir į karines šventes važiuoja. Kartą su dukra Nerijus aplankė ir Gedimino pilies bokšto muziejų. Rodė tuos pačius eksponatus, kuriuos matė 1991-ųjų sausį, šarvus, kuriuos buvo užsidėjęs, ir šalmą, kurį užsimovęs po to vos vos nusiėmė…
„Dabar atrodo, kad tai buvo lyg netikra. Bet iš tikrųjų tai buvo tikra ir labai pavojinga. Tikiuosi, kad ateityje tai nepasikartos, niekas nesikėsins į mūsų laisvę ir tai liks tik kaip naujosios Lietuvos istorijos faktas, kuris, deja, buvo“, – sako Trispalvės sergėtojas, vienas iš eilinių žmonių minios, be kurios šiandien neturėtume laisvės.