Prieš 65 metus, 1948 m. gegužės 22–23 dienomis, Lietuvoje vyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų, per kurį prievarta iš tėvynės buvo išvežtos 11 345 šeimos, o tai beveik 40 tūkst. žmonių.

J.Stalino imperijoje per visą jo viešpatavimo laikotarpį masiniai trėmimai buvo plačiai taikomi visų pirma kaip represinė priemonė: jų tikslas – izoliuoti esą potencialius režimo priešus ir laikyti žmones nuolatinėje baimėje. Kartu jie davė valdžiai ir didelę ekonominę naudą: mat tolimi Sibiro, Šiaurės rajonai, jų miškų ūkiai, kolūkiai taip būdavo aprūpinami darbo jėga, kurios ten visą laiką trūko.
Planuodamas daugybę trėmimų Kremliaus valdovas ne tik pasinaudojo Rusijos carų patirtimi, bet ir toli juos pralenkė – tiek mastais, tiek žiaurumu. Ypač tai pasireiškė vykdant vadinamąjį buožių, tai yra geriausių ūkininkų, klasės likvidavimą 1925–1931 m.
Tačiau ir vėlesniais metais masiniai trėmimai nesiliovė, kaip tik jų daugėjo: iš „išvaduotų“ Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos sričių, iš užgrobtų Baltijos kraštų 1939–1941 m. Net karo metais neva baudžiant už kolaboravimą su vokiečių okupantais buvo ištremtos ištisos tautos, milijonai žmonių: Pavolgio vokiečiai, Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai ir kiti. Todėl ir Lietuvos gyventojai, prisimindami 1941 m. birželio tremties baisumus, su tokia baime laukė grįžtant raudonosios armijos 1944 m. vasarą.

Pasirengimas 1948 m. trėmimui

Naujų trėmimų pavojus iš tiesų buvo realus, bet pirmaisiais pokario metais jie kažkodėl būdavo organizuojami apskričių mastu ir ne vienu metu. O vadino juos banditų šeimų iškeldinimu. Taip iki 1945 m. rugsėjo 15 d. iš Lietuvos išvežta 1200 šeimų (4500 žmonių), iki 1946 m. vasario 20 d. – dar 424 šeimos (1700 žmonių).
O aptariamam didžiajam trėmimui „Vesna“ („Pavasaris“) pradėta rengtis dar 1947 m. Pagrindiniai jo tikslai buvo du ir tarpusavyje glaudžiai siejosi: tai nuslopinti ginkluotą pogrindį ir paskatinti Lietuvos ūkininkus stoti į kolūkius. Todėl jis buvo nukreiptas prieš dvi mūsų krašto gyventojų kategorijas: prieš kovose žuvusių ar nuteistų partizanų šeimų narius ir prieš vadinamuosius buožes, kurie urmu buvo apkaltinti partizanų rėmimu ir trukdymu kurti kolūkius.
Pirmųjų sąrašus sudaryti buvo nesunku, tačiau ir į juos dažnai pakliūdavo niekuo dėti žmonės. Antai 1947 m. gruodį buvo nušautas Utenos berniukų gimnazijos direktorius Povilas Kuliešius. Kas ir kodėl tą padarė, nežinoma iki šiol, bet vietos čekistai „kaltininkus“ surado greitai: jais po kankinimų paskelbė septynis vyresniųjų klasių gimnazistus ir išsiuntė į lagerius. O įkandin jų į Rytus 1948 m. pavasarį iškeliavo ir tėvai, broliai, seserys…
Buožių sąrašų sudarymo procedūra buvo gerokai painesnė visų pirma todėl, kad ir pati buožinio ūkio sąvoka, nors to meto literatūroje, spaudoje, žmonių kalbose dažnai girdėta, iš tikrųjų nebuvo griežtai apibrėžta. Jos nėra net paties J.Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1947 m. rugpjūčio 17 d. nutarime, kurio pagrindu tie sąrašai buvo sudaromi. Jame buožinio ūkio požymius nustatyti pavesta Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR Ministrų taryboms, o tokių ūkių sąrašus sudaryti – valsčių vykdomiesiems komitetams.
Todėl daugelis žmonių ir tada, ir dabar buvo ir tebėra įsitikinę, kad svarbiausias buožinio ūkio požymis – ūkio dydis, turtingumas, turimos žemės hektarai („buožėmis“ paprastai tapdavo ūkininkai, turintys 30 ir daugiau hektarų žemės). O iš tiesų 1947 m. rugsėjo 3 d. išleistame LTSR Ministrų tarybos nutarime „Dėl buožių ūkių sąrašų sudarymo“ jokių konkrečių skaičių nėra, bet daug kitų rodiklių, kurių pats svarbiausias – samdomosios darbo jėgos panaudojimas. Bet tuo metu mūsų ūkininkai jau gerai žinojo, kad samdyti darbininkus reiškė būti išnaudotoju bei naujos santvarkos priešu, ir to vengė.
Todėl išleidus dar vieną nutarimą prie buožių būdavo priskiriami ir tie, kurie laikė samdinius anksčiau, vokiečių okupacijos metais. O žinių apie tai galima buvo gauti tik iš kaimynų, todėl juos kviesdavo į valsčių saugumo būstines ir geruoju ar piktuoju gaudavo jų patvirtinimą su parašais, kad valsčiaus valdžios pripažintas buože ūkininkas tikrai yra ar buvo išnaudotojas, nusipelnęs trėmimo… Panašių klastingų, žmones kiršinančių priemonių, kaip toliau matysime, valdžia sugalvodavo ir daugiau.
Žinoma, tremiamųjų sąrašų sudarymas – tik viena iš masinio trėmimo parengiamųjų dalių. J.Stalino pasirašytame TSRS Ministrų tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarime dėl šio trėmimo, mandagiai pavadinto iškeldinimu, numatyta, kur tremtinius gabenti, po to buvo sudaryti specialūs jų gabenimo geležinkeliais ir vandens transportu planai, taip pat ir planas, kaip paskirstyti darbo jėgą miškų ūkiams ir kt. Savo ruožtu LTSR valdžia išleido instrukciją, ką daryti su tremtinių paliktu turtu.
Ir dar viena svarbi priemonė: trėmimo organizatoriai baiminosi, kad jiems nesutrukdytų partizanai, kurių tada dar buvo nemažai. Dėl to nuo gegužės 12 d. įvykdė keletą baudžiamųjų operacijų prieš juos: per ginkluotus susirėmimus, oficialiais duomenimis, žuvo du čekistai, 60 partizanų, dar 59 suimti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Prieš 70 metų, 1941-ųjų birželį, iš Lietuvos buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Taip sunaikintas tautos žiedas.

Patekusi į Stalino tautų kalėjimą, 1941–1953 m. Lietuva patyrė milžiniškų nuostolių ir vargų, ypač dėl masinių trėmimų. Jų buvo daug – 1941, 1945, 1946, 1947, 1948, 1949, 1951, 1952 metais, tačiau pirmasis, įvykęs 1941 m. birželio 15–17 dienomis, buvo pats baisiausias. Tada laisvės ir tėvynės neteko 17,6 tūkst. Lietuvos gyventojų. Jie atsidūrė Komijos Autonominėje Respublikoje, Altajaus ir Krasnojarsko kraštuose, Novosibirsko srityje, daugelis buvo nublokšti į Jakutiją, prie Šiaurės Ledjūrio. Vėliau istorikai išsiaiškino, kad tada režimo planai nebuvo visiškai įgyvendinti: iš tiesų buvo numatyta ištremti net 320 tūkst. žmonių, tai yra septintadalį Lietuvos gyventojų, bet sutrukdė prasidėjęs karas.

1941-ųjų trėmimas buvo ypatingas, jis skyrėsi nuo kitų, vėlesnių, pokarinių tuo, kad buvo netikėtas, nesuprantamas: dar nespėję apsiprasti su totalitarine valdžia ir tvarka, piliečiai negalėjo net įsivaizduoti, kad galima be teismo, be menkiausio kaltės įrodymo ką nors taip žiauriai bausti, o juo labiau – mažus vaikus, ligotus, senus žmones. To meto dokumentuose užfiksuota, kad Kretingoje dėl to net pasikorė prokuroro padėjėjas…

Kita šio trėmimo ypatybė – jau birželio 22-ąją prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kuriam vykstant badavo net “laisvėje” gyvenantys, jau režimo užgrūdinti Rusijos žmonės, o tremtinių padėtis juk buvo nepalyginti blogesnė. Todėl taip daug jų mirė nuo šalčio, bado, ligų.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso 1940–1952 m. iš Lietuvos ištremta daugiau nei 276 tūkst. žmonių.

Bet turbūt svarbiausia, kad pagrindinis šių represijų taikinys buvo geriausi, aktyviausi, labiausiai nusipelnę mūsų tautos žmonės: valstybės, visuomenės, kultūros veikėjai, karininkai, verslininkai, kunigai, mokytojai – vien jų ištremta tūkstantis, beveik 10 proc. visų tada buvusių.

Beje, į gyvulinius vagonus tada pateko ne tik mūsų tautiečiai, bet ir žydai, lenkai, vokiečiai, gyvenę Lietuvoje bei aktyviai reiškęsi ekonomikoje, kultūroje, visuomenės gyvenime, be to, ir lygiai taip pat “nusikaltę” Latvijos, Estijos, Moldovos gyventojai. Daugeliui jų buvo numatyta ne tik tremtis, bet ir fizinis sunaikinimas, apkaltinus tėvynės išdavimu, sąmokslų prieš valdžią rengimu ir pan., kad nebeliktų nė vieno potencialaus pasipriešinimo svetimiesiems lyderio.

Naikinimo mašina veikia

Kaip rodo archyvų dokumentai, tas buvo daroma pagal bendrą ir gerai apgalvotą tvarką įvairiose Sibiro, Uralo vietovėse. Numatytiems sunaikinti ar įkalinti žmonėms dar Lietuvoje 1941 m. pavasarį buvo užvestos bylos, jie buvo atskirti nuo šeimų Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Laikinai šie pasmerktieji buvo uždaryti karo belaisvių lageriuose, o paskui, 1942 m. pradžioje, juos perkėlė į kalėjimus, ėmė tardyti ir fabrikuoti bylas.

Bylų turinys maždaug vienodas: grupė kalinių kaltinama dar būdama lageryje rengusi kontrrevoliucinį sąmokslą užgrobti sargybos ginklus, maisto atsargas ir planavusi išeiti į laisvę, žygiuoti į Vakarus vokiečių vermachto pasitikti, pakeliui plėšdama kolūkius ir dorus tarybinius piliečius. Grupių sudėtyje paprastai būdavo keletas labai žymių žmonių – buvusių ministrų, generolų ar pulkininkų, garsių inteligentų, kuriems NKGB tardytojai skirdavo sąmokslų vadovų vaidmenis. Kiti – buvę kariai savanoriai, policininkai, tarnautojai. Jų pareigos kuklesnės, tačiau visų jų kaltė pagal legendą tokia pati, todėl ir likimas laukė vienodas: pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – sušaudymas.

Aišku, kaltinimai absurdiški, ir jokių įkalčių nebuvo, bet atsirasdavo liudininkų, juos patvirtinančių, o ir patys kaltinamieji po daugybės naktinių tardymų, o gal ir kankinimų (bylose, žinoma, apie tai neparašyta), paprastai prisipažindavo. Tokias bylas, suprantama, nagrinėdavo ne teismas, bet Ypatingasis pasitarimas, gana operatyviai, net kaltinamiesiems nedalyvaujant, o po to būdavo įvykdomas  nuosprendis…

Čia būtų galima paminėti keletą konkrečių pavyzdžių. Štai 1942 m. vasarą Urale esančiame Sverdlovsko kalėjime sąmokslo rengimu apkaltintas žurnalistas, teatralas, dramaturgas Vytautas Bičiūnas, o šio sąmokslo kariniu vadovu “paskirtas” buvęs generolas ir finansų ministras Jonas Sutkus. Jų bendrininkais paskelbti buvęs žymus mūsų diplomatas Voldemaras Čarneckis, Šaulių sąjungos žurnalo “Trimitas” redaktorius Jonas Kalnėnas, buvęs vidaus reikalų ministras Antanas Endziulaitis, pulkininkas leitenantas Juozas Papečkys ir kiti, iš viso 15 asmenų. Visi jie prisipažino esą kalti, išskyrus J.Papečkį, – jo tardytojai neįveikė, nors laikė karceryje, tardė naktimis net 43 kartus. O kad sąmokslas tikrai buvo rengiamas, patvirtino keletas Vilniaus lenkų – karo belaisvių, su kuriais tiems maištininkams teko kartu dirbti lageryje. Visi kaltinamieji 1942 m. spalio 14 ir 17 d. nuteisti sušaudyti, nuosprendis įvykdytas.

Panašiai apkaltinti ir 1942 m. Urale buvo sunaikinti tokie žymūs mūsų valstybės, kultūros veikėjai, kaip Pranas Dovydaitis, Mečys Kvyklys, Kazimieras Jokantas, Zigmas Starkus ir kiti.

Dar viena tokio tipo byla buvo sufabrikuota Kansko kalėjime, Krasnojarsko krašte. Joje kaltinti Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvę ministrai Stasys Šilingas, Juozas Tonkūnas, Jokūbas Stanišauskas, pulkininkai Povilas Dundulis, Mykolas Gedgaudas ir kiti, iš viso 18 asmenų. Vėl neva buvęs sukurtas slaptas lietuvių komitetas, kurio tikslai tokie negražūs ir nekuklūs: “Atkurti nepriklausomą Lietuvos vyriausybę su kontrrevoliucine fašistine santvarka”, vėl lenkai – kaltinimo liudininkai ir kaltinamųjų prisipažinimai. Tik šį kartą, regis, net karo metais nepriekaištingai veikęs NKVD – NKGB naikinimo mechanizmas kažkodėl sustreikavo. Bylos autoriai 1942 m. gegužę pasiūlė Maskvai visus kaltinamuosius sušaudyti, o ji tylėjo, vilkino, regis, aiškios bylos sprendimą iki 1952 m., kada dar likusiems septyniems gyviems kaltinamiesiems Ypatingasis pasitarimas skyrė po 25 metus lagerio. Todėl po Stalino mirties keli iš jų dar grįžo į Lietuvą.

Tiesa, toli gražu ne visų tada Rusijoje nužudytųjų (o jų istorikai suskaičiavo 568) likimas yra tiksliai žinomas. Iš tokių, minint 1941 m. tremties sukaktį, verta prisiminti Konstantiną Stašį. Jo bylos Lietuvoje nėra, tik slapta 1959 m. KGB surašyta pažyma, kad būdamas tremtyje Barnaule K.Stašys “būrė aplink save priešiškus tarybų valdžiai elementus, vykdė antitarybinę agitaciją”, todėl nuteistas sušaudyti. Toks tragiškas likimas jo laukė todėl, kad buvo, kaip ir kiti minėti nekaltai nužudytieji, žymus, nusipelnęs visuomenės veikėjas, 1922–1923 ir 1928–1937 m. vadovavęs svarbiausiai mūsų tautiečių organizacijai lenkų okupuotoje Vilnijoje – Vilniaus laikinajam lietuvių komitetui (VLLK).

Padarinius tebejaučiame iki šiol

Tokių istorijų daugybė, ir visos jos sukrečiančios. O pradėjęs vertinti bendrus trėmimų padarinius supranti, kad jie sunkiai suvokiami protu. Beje, juos tebejaučiame iki šiol. Gal bus paradoksalu girdėti, tačiau dalį šiandien mūsų valstybę ir visuomenę kamuojančių problemų lemia kaip tik trėmimų tarpsnis ir 1941–1958 m. patirti demografiniai nuostoliai.

Mokslininkai tvirtina, kad politinės represijos yra vienos sunkiausių žmogaus patiriamų psichologinių traumų. Tai aiškinama tuo, kad politinės represijos dažniausiai būna labai žiaurios, be to, jos ilgai trunka. Maža to, politinių represijų padariniai gali likti ryškūs dešimtmečiais ir peraugti į asmenybės bei žmogaus charakterio pakitimus. Daugelį piliečių kamuojantis nevisavertiškumas, nesavarankiškumas, depresija, dėl kurios mūsų šalis yra viena pirmaujančių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, netikėjimas savo ir valstybės ateitimi, gyvenimas šia diena ir galiausiai neįtikėtina emigracija – tai beveik du dešimtmečius trukusio sąmoningo ir tikslingo tautos naikinimo rezultatas.

Tad šiuo metu kalbėdami apie menką Lietuvos gyventojų pilietiškumą, valstybiškumą, prisitaikėliškumą, polinkį pataikauti valdžiai tik patyliukais ją keikiant, bet nesiimant jokių aktyvių veiksmų susidariusiai padėčiai keisti, turime nepamiršti, kad pokariu būtent šios žmogaus savybės jam garantavo išlikimą. Atsitiesti, atsikratyti pavergtojo mąstysenos ir elgesio stereotipų nepaprastai sunku – turi pasikeisti ne viena užaugusių laisvų žmonių karta.

Negalima nepaminėti ir to, kad Antrasis pasaulinis karas ir pokario represijos suskaldė lietuvių tautą į tris dalis: tuos, kurie pabėgo iš Lietuvos bei jų palikuonis, tuos, kurie perėjo tremtį ir lagerius, bei tuos, kurie prisitaikė prie sovietinės sistemos. Kiekviena šių grupių turi savą gyvenimo patirtį, savą istoriją. Ir nors visi šie žmonės lietuviai, vis dėlto jie labai sunkiai susikalba tarpusavyje.

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pabrėžia, kad 1941 metų Lietuvos tragedija buvo visų šalies gyventojų tragedija, nes tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių tautybių žmonės.

Tai Seimo Pirmininkė sakė pradėdama iškilmingą Seimo minėjimą, skirtą laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui.

“Visoje Lietuvoje plevėsuojančios trispalvės, perrištos juodais kaspinais, vėl ženklina Birželio 14-ąją ir primena mums skaudžiausias tautos ir valstybės patirtis, liūdniausius išgyvenimus. Šie metai, pavadinti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, mintimis mus nukelia ne tik į 1941-ųjų didžiuosius trėmimus, kurių atminties dvasioje ir radosi Gedulo ir vilties diena, bet ir į daugelio iš mūsų tiesiogiai išgyventus 1991-uosius. Dar kartą prisimename ir atmintyje bei širdyje atrandame Sausio 13-ąją, pirmąjį nužudytą Lietuvos pareigūną Gintarą Žagunį, mūsų sušaudytus muitininkus”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė paragino prisiminti ir pagerbti visų laikų Lietuvos laisvės aukas – karius, partizanus ir nekaltai nužudytus civilius žmones, visus užgesusius tremtyje ir priverstinėje emigracijoje, visus fiziškai ir dvasiškai suluošintus sovietinio režimo per ilgus okupacijos dešimtmečius ir visus, kurie savo sąžine ir savo kūnais gynė Lietuvą ir jos žemę prieš dvidešimt metų.

“Tokie mūsų prisiminimai ir paminėjimai ir yra geriausias atsakas tiems, kurie niekina lietuvių tautos pasipriešinimo pavergėjui simbolius – rezistencijos judėjimą, visus, kritusius kovoje už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę”, – sakė I. Degutienė

Seimo Pirmininkė priminė, kad priespaudos laikais tauta, subrendus naujai kartai, maždaug kas trisdešimt metų pakildavo laisvės sukilimui, o ir XX amžiaus sukilimai bei rezistencinis judėjimas tapo lietuvių tautos, kaip istorinės tautos, puoselėjančios ir ginančios savo teisę į valstybingumą, įrodymais.

“Deja, 1941-ųjų Lietuvos piliečiams teko labai sunki lemtis: trumpas laikas subręsti kartu su savo nepriklausoma valstybe, žiaurūs išgyvenimai. Juk iš tikrųjų 1941-ųjų vasarą Lietuvoje gyveno daugybė žmonių, prisiminusių ar savanoriškai dalyvavusių laisvės gynimo kovose siekiant įtvirtinti ir apginti Vasario 16-osios Aktą. Žiauru ir apmaudu, kad Lietuva per tremtis neteko šių iškilių žmonių – šviesiausių protų, darbščiausių ūkininkų. Cinizmas ir brutalumas vertė nutilti inteligentiją, sveiką protą ir žmogiškumą, o jų vietą užėmė gyvuliškas brutalumas, žiaurumas, jokios atsakomybės nepripažįstanti kriminalinė savivalė”, – teigė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad ši Lietuvos tragedija buvo ne tik lietuvių, bet ir visų kartu gyvenusių tautų tragedija.

“Okupantai keitė vieni kitus, šviesuoliai buvo prievarta tildomi, vežami į lagerius Rytuose ar Vakaruose, o juos keitė komisarai ir feldfebeliai, žydšaudžiai ir stribai, jokių ideologinių ir juo labiau jokių žmogiškų nuostatų neturintys sužvėrėję įsakymų vykdytojai – mažos lietuvių tautos ir visų Lietuvos valstybėje gyvenančių tautų naikintojai. Šį istorinį aspektą noriu pabrėžti atskirai. Lietuvos tragedija buvo ne vien lietuvių tragedija: tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių tautybių žmonės: rusai, lenkai, žydai. 1941-ųjų birželio viduryje buvo ištremta daugybė Lietuvos piliečių, o jau po savaitės prasidėjęs nacių ir sovietų karas atnešė kitą tragediją – holokaustą”, – sakė I. Degutienė.

Parlamento Pirmininkė priminė, kad tautinio atgimimo metais Lietuva ne kartą buvo lyginta su atžalynu, kuris išaugo audrų ir vėjų žiauriai nuniokotoje laukymėje.

“Ir vis dėlto šis tautos atžalynas augo maitinamas pačių tvirčiausių šaknų – dvasinių, tautinių, krikščioniškų, žmoniškųjų. Todėl 1991-ųjų Lietuva, eidama ginti parlamento ir televizijos, apverkdama ir laidodama savo muitininkus, nesitraukianti ir nesiklaupianti, iš esmės jau buvo laimėjusi kovą. Istorinio teisingumo kovą, moralės ir žmogiškumo kovą”, – sakė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienė pabrėžė, kad šiemet bus minima dar viena svarbi valstybei sukaktis – dvidešimtosios atkurtos Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo metinės.

“Iš tikrųjų mūsų pripažinimas pasaulyje, grįžimas į tarptautinę bendruomenę ir Jungtinių Tautų Organizaciją buvo neabejotinas diplomatinis, politinis ir istorinis laimėjimas. Tačiau – kartoju: didžiausiu istoriniu laimėjimu laikau mūsų tautos gebėjimą išsaugoti savo šaknis, išsaugoti savo dvasią, išsaugoti milijonų širdyse tikrąją Lietuvą”, – teigė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienės nuomone, tai reikia suvokti ne kaip įvykusį faktą, o kaip galimybę ir toliau bet kokiomis sąlygomis išlaikyti savo politinę, valstybinę ir savo dvasinę laisvę.

“Todėl didžiosios Lietuvos netektys visada turės šventos aukos, didvyriškumo, dieviško spindesio ženklą. Pakartosiu kažkada jau sakytas Maironio eilutes: “Kam nusviro galva, tam, dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina”. Tebūnie tai pasakyta apie kiekvieną didžiųjų netekčių metais paaukotą gyvybę ar likimą, apie kiekvieną Lietuvos laisvės auką, apie kiekvieną tiesai ir laisvei, o tai reiškia – Lietuvai – pasiaukojusį žmogų”, – sakė Seimo Pirmininkė.