1949 m. kovo 25–28 d. visose trijose Baltijos respublikose įvyko vienas didžiausių gyventojų trėmimų, pavadintas “Bangų mūša” (“Priboj”).

Masiniai trėmimai Josifo Stalino sukurtoje ir valdomoje imperijoje buvo nuolat naudojama represinė priemonė, nukreipta ne tiek prieš realius, tikrus, kiek prieš potencialius režimo priešus. Tai buvo vienas iš daugelio valdžios nusikaltimų prieš savo pačios šalies piliečius, baudžiant juos be jokio kaltės įrodymo ir teismo.
Tačiau artėjant Antrajam pasauliniam karui tremtinių kontingentas pasikeitė kartu su Kremliaus nacionaline politika: rusai imperijoje vėl atgavo išskirtinį, “vyresniųjų brolių” statusą, padidėjo nepasitikėjimas kitataučiais, todėl jų dalis represijų aukų sąrašuose išaugo. Antai 1939 m. rudenį “išlaisvinęs” Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją J.Stalinas per nepilnus dvejus metus ten spėjo surengti net keturis trėmimus. Jų metu planuota išvežti apie 300 tūkst. žmonių, daugiausia lenkų. Tiesa, planai įvykdyti ne iki galo.
Trėmimui netrukdė net karo su nacistine Vokietija veiksmai. Kaip žinome, tuomet nukentėjo Krymo totoriai, čečėnai, kalmukai, Pavolgio vokiečiai. Bet didžiausia bausmė laukė ukrainiečių: pagal J.Stalino nurodymą Lavrentijus Berija ir Georgijus Žukovas 1944 m. birželio 22 d. išleido įsakymą “išsiųsti į atokius TSR Sąjungos kraštus visus ukrainiečius, gyvenusius vokiečių okupuotose teritorijose”. Ešelonai į Rytus pajudėjo, bet netrukus iki tol neregėto masto trėmimas buvo nutrauktas, ir net vyriausiasis jo organizatorius NKVD generolas Vasilijus Riasnojus nežinojo – kodėl.
O kas tuo metu dėjosi mūsų krašte?

Rengiamasi trėmimui
Lietuvos komunistų partijos renginių stenogramose neretai pasitaiko tokių čekistų generolų, pulkininkų pareiškimų: jie negali įveikti partizanų, nes tarybų valdžiai priešinasi visa lietuvių tauta. O juk ją sugrūsti į ešelonus buvo kur kas lengviau nei ukrainiečius – ar ne apie tai svajojo Juozas Bartašiūnas, Ivanas Tkačenka, Piotras Kapralovas ir jų kolegos?
Kiek toks pavojus buvo realus, nežinia, bet mažesnio masto trėmimai pokariu vyko dažnai. Nepraėjus nė metams po paties didžiausio, įvykusio 1948 m. gegužės 22–23 d., 1949 m. sausį buvo išleistas J.Stalino pasirašytas TSRS Ministrų tarybos nutarimas apie dar vieną. Nutarime numatyta visam laikui ištremti į Jakutiją, Krasnojarsko, Chabarovsko kraštus, Omsko, Tomsko, Novosibirsko ir Irkutsko sritis 87 tūkst. žmonių iš Baltijos respublikų, tarp jų 25,5 tūkst. – iš Lietuvos, 39 tūkst. – iš Latvijos, 22,5 tūkst. – iš Estijos.
Vado valia buvo vykdoma nedelsiant: jau vasarį minėtas V.Riasnojus patvirtino dokumentą, kur bus įkurdinti naujieji tremtiniai, taip pat instrukciją, kaip juos gabenti į Rytus. Savo ruožtu LTSR valdžia numatė, kaip bus panaudotas ištremtųjų turtas – pastatai, gyvuliai, inventorius. Čekistai apskrityse ir valsčiuose sudarinėjo būsimųjų tremtinių sąrašus. Tremčiai, kaip ir 1948-aisiais, buvo pasmerkiami dažniausiai jau nuteistų ar žuvusių kovose partizanų tėvai, broliai, seserys, žmonos ir stambesnių ūkininkų, kuriuos TSRS Ministrų taryba 1947 m. rugsėjo 17 d. nutarimu pripažino buožėmis, šeimos. Abiejų šių kategorijų gyventojai pagal klasių kovos teoriją galėjo būti pavojingi valdžiai. To pakako, kad iš jų būtų atimta laisvė, tėvynė, turtas.
Sudarant sąrašus daugiausiai rūpesčių kilo dėl vadinamųjų buožių, nes buožinio ūkio požymiai nebuvo aiškiai apibrėžti ir lengvai nustatomi. Svarbiausias rodiklis, lėmęs tūkstančių žmonių likimą, buvo tai, ar tame ūkyje tuo metu ar anksčiau, vokiečių okupacijos metais, buvo naudojamas samdomasis darbas, ar ūkio savininkas būdavo pripažįstamas išnaudotoju, ar kitaip – eksploatatoriumi. Tą paprastai savo parašais turėdavo patvirtinti kaimynai. Juos kviesdavo į valsčių saugumo įstaigas ir išreikalaudavo – geruoju arba piktuoju – parašų. Vieniems tekdavo pagrasinti, kiti ir patys naudojosi proga keršyti už kokią nors praeities nuoskaudą ar taip reiškė pavydą, kad kaimynas gyvena geriau. Todėl tremtinių bylose taip gausu šmeižto ir prasimanymų.
Tremtinių sąrašai turėjo būti labai įslaptinti, bet to padaryti nesisekė. Todėl į juos įtrauktieji dažnai iš anksto sužinodavo apie savo liūdną dalią ir kaip išmanydami jai ruošėsi: vieni krovėsi į maišus būtiniausių daiktų, maisto, kiti galvojo, kur pasislėpti trėmimo metu ir taip jo išvengti.
Bijodami, kad partizanai gali kur nors sutrukdyti trėmimą, čekistai išvakarėse įvykdė nemažai operacijų jiems naikinti ir raportavo, jog 191 partizanas buvo nukautas, 416 partizanų ar jų rėmėjų suimta, likviduoti keli jų štabai bei 22 būriai. Nepaisant to, trėmimo metu įvyko ginkluotų susirėmimų, žuvo keletas stribų ir aktyvistų.

Planai viršyti
Operacija “Priboj” miestuose vykdyta naktį iš kovo 24-osios į 25-ąją, o apskrityse – kovo 25–28 d. Svarbiausios jos vykdytojos – 2835 operatyvinės karinės grupės. Tokias grupes sudarė: viršininkas – čekistas, du kareiviai, du stribai ir trys vadinamojo partinio tarybinio aktyvo žmonės – tarnautojai, mokytojai, komjaunuoliai, dažniausiai prievarta įtraukti į tą nedorą darbą. Iš viso trėmimui vykdyti buvo sutelkta 30,4 tūkst. žmonių, beveik 2 tūkst. automobilių.
Tarp trėmėjų pasitaikė įvairių žmonių: daugelis jų tyčiojosi iš pasmerktųjų, bet buvo ir padėjusių susiruošti jiems į tolimą, sunkią kelionę, patarusių, ką reikia pasiimti. Vienas jų pas Rokiškio apskrities Martinčiūnų kaime gyvenusius šio straipsnio autoriaus giminaičius rado sergančią vos metų mergytę ir pasiūlė ją palikti giminėms Lietuvoje, nes tremties ji neištversianti. Taip ir buvo padaryta, mergytė užaugo pas tetą ir nebenorėjo grįžti pas iš tremties sugrįžusią mamą…
Nors egzekucijos organizatoriai buvo labai patyrę ir stengėsi išvengti nesklandumų, jų vis dėlto pasitaikė. Žmonės bandydavo pabėgti, į juos šaudė: penkis nušovė, keturis sužeidė. Valdžios atstovai neatsilaikė ir pagundai pasipelnyti: kas griebė sieninį laikrodį, kas grūdų maišą ar mėsos gabalą.
Tada, kovo 25–28 d. 24 gyvulinių vagonų ešelonuose atsidūrė (oficialiais duomenimis) 8765 šeimos, 28 981 žmogus.
1948-ųjų trėmimo planai liko neįvykdyti, todėl dabar čekistai stengėsi pasitaisyti ir planus viršijo. Prireikė trijų ešelonų daugiau, nei buvo planuota. Maža to, trėmimo organizatoriai sugalvojo, kaip sumažinti tos priverstinės kelionės išvengusiųjų skaičių: 1948 m. pasislėpė net 1,2 tūkst. šeimų, o dabar dar daugiau – 3912 šeimų, tai yra 13 777 žmonės.

BFL

Seimo Pirmininkė Irena Degutienė pabrėžia, kad 1941 metų Lietuvos tragedija buvo visų šalies gyventojų tragedija, nes tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių tautybių žmonės.

Tai Seimo Pirmininkė sakė pradėdama iškilmingą Seimo minėjimą, skirtą laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui.

“Visoje Lietuvoje plevėsuojančios trispalvės, perrištos juodais kaspinais, vėl ženklina Birželio 14-ąją ir primena mums skaudžiausias tautos ir valstybės patirtis, liūdniausius išgyvenimus. Šie metai, pavadinti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, mintimis mus nukelia ne tik į 1941-ųjų didžiuosius trėmimus, kurių atminties dvasioje ir radosi Gedulo ir vilties diena, bet ir į daugelio iš mūsų tiesiogiai išgyventus 1991-uosius. Dar kartą prisimename ir atmintyje bei širdyje atrandame Sausio 13-ąją, pirmąjį nužudytą Lietuvos pareigūną Gintarą Žagunį, mūsų sušaudytus muitininkus”, – sakė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė paragino prisiminti ir pagerbti visų laikų Lietuvos laisvės aukas – karius, partizanus ir nekaltai nužudytus civilius žmones, visus užgesusius tremtyje ir priverstinėje emigracijoje, visus fiziškai ir dvasiškai suluošintus sovietinio režimo per ilgus okupacijos dešimtmečius ir visus, kurie savo sąžine ir savo kūnais gynė Lietuvą ir jos žemę prieš dvidešimt metų.

“Tokie mūsų prisiminimai ir paminėjimai ir yra geriausias atsakas tiems, kurie niekina lietuvių tautos pasipriešinimo pavergėjui simbolius – rezistencijos judėjimą, visus, kritusius kovoje už Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę”, – sakė I. Degutienė

Seimo Pirmininkė priminė, kad priespaudos laikais tauta, subrendus naujai kartai, maždaug kas trisdešimt metų pakildavo laisvės sukilimui, o ir XX amžiaus sukilimai bei rezistencinis judėjimas tapo lietuvių tautos, kaip istorinės tautos, puoselėjančios ir ginančios savo teisę į valstybingumą, įrodymais.

“Deja, 1941-ųjų Lietuvos piliečiams teko labai sunki lemtis: trumpas laikas subręsti kartu su savo nepriklausoma valstybe, žiaurūs išgyvenimai. Juk iš tikrųjų 1941-ųjų vasarą Lietuvoje gyveno daugybė žmonių, prisiminusių ar savanoriškai dalyvavusių laisvės gynimo kovose siekiant įtvirtinti ir apginti Vasario 16-osios Aktą. Žiauru ir apmaudu, kad Lietuva per tremtis neteko šių iškilių žmonių – šviesiausių protų, darbščiausių ūkininkų. Cinizmas ir brutalumas vertė nutilti inteligentiją, sveiką protą ir žmogiškumą, o jų vietą užėmė gyvuliškas brutalumas, žiaurumas, jokios atsakomybės nepripažįstanti kriminalinė savivalė”, – teigė I. Degutienė.

Seimo Pirmininkė pabrėžė, kad ši Lietuvos tragedija buvo ne tik lietuvių, bet ir visų kartu gyvenusių tautų tragedija.

“Okupantai keitė vieni kitus, šviesuoliai buvo prievarta tildomi, vežami į lagerius Rytuose ar Vakaruose, o juos keitė komisarai ir feldfebeliai, žydšaudžiai ir stribai, jokių ideologinių ir juo labiau jokių žmogiškų nuostatų neturintys sužvėrėję įsakymų vykdytojai – mažos lietuvių tautos ir visų Lietuvos valstybėje gyvenančių tautų naikintojai. Šį istorinį aspektą noriu pabrėžti atskirai. Lietuvos tragedija buvo ne vien lietuvių tragedija: tremiami ir naikinami buvo visų kartu gyvenusių tautybių žmonės: rusai, lenkai, žydai. 1941-ųjų birželio viduryje buvo ištremta daugybė Lietuvos piliečių, o jau po savaitės prasidėjęs nacių ir sovietų karas atnešė kitą tragediją – holokaustą”, – sakė I. Degutienė.

Parlamento Pirmininkė priminė, kad tautinio atgimimo metais Lietuva ne kartą buvo lyginta su atžalynu, kuris išaugo audrų ir vėjų žiauriai nuniokotoje laukymėje.

“Ir vis dėlto šis tautos atžalynas augo maitinamas pačių tvirčiausių šaknų – dvasinių, tautinių, krikščioniškų, žmoniškųjų. Todėl 1991-ųjų Lietuva, eidama ginti parlamento ir televizijos, apverkdama ir laidodama savo muitininkus, nesitraukianti ir nesiklaupianti, iš esmės jau buvo laimėjusi kovą. Istorinio teisingumo kovą, moralės ir žmogiškumo kovą”, – sakė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienė pabrėžė, kad šiemet bus minima dar viena svarbi valstybei sukaktis – dvidešimtosios atkurtos Lietuvos Respublikos tarptautinio pripažinimo metinės.

“Iš tikrųjų mūsų pripažinimas pasaulyje, grįžimas į tarptautinę bendruomenę ir Jungtinių Tautų Organizaciją buvo neabejotinas diplomatinis, politinis ir istorinis laimėjimas. Tačiau – kartoju: didžiausiu istoriniu laimėjimu laikau mūsų tautos gebėjimą išsaugoti savo šaknis, išsaugoti savo dvasią, išsaugoti milijonų širdyse tikrąją Lietuvą”, – teigė Seimo Pirmininkė.

I. Degutienės nuomone, tai reikia suvokti ne kaip įvykusį faktą, o kaip galimybę ir toliau bet kokiomis sąlygomis išlaikyti savo politinę, valstybinę ir savo dvasinę laisvę.

“Todėl didžiosios Lietuvos netektys visada turės šventos aukos, didvyriškumo, dieviško spindesio ženklą. Pakartosiu kažkada jau sakytas Maironio eilutes: “Kam nusviro galva, tam, dangaus angelai Vainiką iš deimantų pina”. Tebūnie tai pasakyta apie kiekvieną didžiųjų netekčių metais paaukotą gyvybę ar likimą, apie kiekvieną Lietuvos laisvės auką, apie kiekvieną tiesai ir laisvei, o tai reiškia – Lietuvai – pasiaukojusį žmogų”, – sakė Seimo Pirmininkė.

BFL

Šiandien minimos 70-osios trėmimo metinės, kuomet daug nekaltų žmonių – vaikai, senukai – buvo išgabenti iš Lietuvos į Sibirą.

„Respublika“ šiandien skelbia, kad „Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną, prisimindama 1941 metų birželio 14-ąją, kai iš Lietuvos į Rytus ėmė dundėti tremtinių vagonai. Dabar rieda autobusai. Tik į priešingą pusę – į Vakarus. Tai jau vadinama nebe tremtimi. Tai vadinama emigracija, kuri neva savanoriška. Bet kažkodėl Lietuvos žmonės emigruoja su ašaromis ir nuoskauda. Todėl gedėdami sovietinių represijų aukų nepamirškime užjausti, pasimelsti ir už mūsų dienų tremtinius.“

Dienraštis primena, kad  „lygiai prieš septyniasdešimtį metų – 1941 metų birželio 14-ąją 3 valandą nakties sovietų enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus. Visomis šeimomis – drauge su vaikais senukais, kūdikiais lietuviai buvo tremiami į Sibiro šaltį, alkį ir neįsivaizduojamą, mirtiną skurdą.

Vien per pirmąją trėmimų savaitę iš Lietuvos gyvuliniuose bei pramoniniuose vagonuose buvo išvežta per 30 000 žmonių, o per visą 1941-1952 represijų laikotarpį 132 000 žmonių, iš kurių 28 000 kalinimo lageriuose bei pakeliui į tremties vietas žuvo. Didelę šio aukų skaičiaus dalį sudaro vaikai bei senyvo amžiaus žmonės.

Pagrindinis šios žvėrišką praktiką inicijavusių sovietų ideologų tikslas – akivaizdus: pašalinti iš Lietuvos ir sunaikinti ištisą gyventojų sluoksnį, turintį aktyvią tautinę savimonę, tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavusį nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bei įtvirtinimo darbuose.

Nuo tada kasmet švenčiame birželio 14-ąją, pavadinę ją Gedulo ir Vilties diena. jau 23 metus. Norėdami, kad lietuvių tauta šios skaudžios datos, o drauge ir savo tėvų bei senelių narsos mylėti Lietuvą, kai už meilę jai grėsė šiurpi mirtis, niekada nepamirštų.“

„Vilniaus diena“ praneša, kad „šiandien visa Lietuva tradiciškai atiduos pagarbą okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukoms. Sostinės gyventojai šia proga kviečiami į oficialius renginius: 11 val. Vilniaus geležinkelio stotyje bus atidengta atminimo lenta, vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje vyks iškilminga valstybė vėliavos pakėlimo ceremonija.

Nuo 12.30 iki 15 visi norintys galės apsilankyti Seime. Čia bus rodoma šiai progai parengta vaizdo medžiaga, skambės muzika, bus galima apžiūrėti minėjimui skirtas parodas: fotografijų parodą, skirtą didžiosioms netektims atminti, tremtinio Ričardo Vaicekausko šventųjų statulėlių parodą „…išgyvenimai įkvepia…“, Laptevų jūros tremtinių brolijos narių Gintauto Martynaičio ir Jūratės Bičiūnaitės piešinių parodą „Lietuviai Arktyje“.

BFL

Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje ir Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas birželio 21 dieną Europos Parlamente rengia atminimo vakarą „Dabarties akistata su praeitimi“, skirtą paminėti pirmuosius masinius sovietų įvykdytus trėmimus iš Lietuvos.

Minėjime kalbės Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzekas. Jis birželio 6 dieną Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre jau paragino branginti šimtų tūkstančių sovietinio režimo aukų Baltijos šalyse atminimą ir vienareikšmiškai pasmerkti totalitarinius režimus.

Renginio dalyvius taip pat pasveikins A. Saudargas, kalbą sakys Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Atminimo vakaro programą pradės režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis-animacinis filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.). Menotyrininkė  Jurga Minčinauskienė kartu su autoriumi pristatys Kęstučio  Grigaliūno  knygą „Mirties dienoraščiai“, Emilija Liaukutė – jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“.

Europos Parlamente taip pat bus atidengta Lietuvos genocido aukų muziejaus parengta paroda apie Lietuvos piliečių gyvenimą tremtyje „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“.

Lietuvos nuolatinė atstovybė ES tikisi, kad renginys „Dabarties akistata su praeitimi“ Europos Parlamente prisidės prie bendros Europos istorinės atminties  kūrimo  ir tinkamo totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo. Organizuoti renginį padėjo Lietuvos kultūros ministerija ir Tarptautinis kultūros programų centras.

Birželio 10 dieną ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrų taryba priėmė išvadas, kuriose numatomos priemonės užtikrinti, kad nebūtų pamiršti totalitarinių režimų padaryti nusikaltimai.

Apie Lietuvos pastangas stiprinti bendrą Europos atmintį apie totalitarinių režimų nusikaltimus taip pat bus diskutuojama birželio 22 dieną Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES rengiamame susitikime su „Naujojo židinio-Aidų“ redaktoriumi, istoriku Nerijumi Šepečiu.

Jis birželio 22 dieną Briuselyje dalyvaus Europos Parlamento Europos istorijų sutaikinimo grupės susitikime, kuriame pristatys knygą „Demokratija Lietuvoje. Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose“.