Tag Archive | "tremtiniai"

Apmaudu, kad žydo tremtino sąvoka šiandien yra beveik užmirštama

Tags: , , ,


Faina Kukliansky / BFL nuotr.

Per visus 25 nepriklausomybės metus Lietuvos žydų bendruomenė nebuvo gavusi progos viešai pasidalinti savo mintimis minint Gedulo ir Vilties dieną LR Seime. Praėjo 75 metai nuo masinių  Lietuvos gyventojų trėmimų pradžios. Žydų tautai, kuri kentėjo Toroje išpranašautą tremtį nuo asirų, babiloniečių ir romėnų  laikų, tremties išbandymą galima laikyti dalimi istorinės tapatybės. Prieš 75 metus 1941- aisiais  buvo ištremta apie 1 proc. tuometinės Lietuvos žydų bendruomenės nari, procentine išraiška tai yra didžiausias ištremtųjų iš Lietuvos  skaičius. Tačiau represijos nesužlugdė žydų tautiškumo — pogrindyje veikė sionistinės organizacijos, rūpintasi hebrajišku švietimu, stengtasi visomis priemonėmis sudaryti sąlygas žydų bendruomenės nariams išvykti į Palestiną.

Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė

Remiantis žydiškos istoriografijos duomenimis, vien per 1941 m. birželio trėmimus buvo ištremta apie 3000 dešiniojo bei kairiojo politinio spektro žydų aktyvistų, stambių pramonės įmonių ir fabrikų savininkų, o tremtį pirmuoju sovietmečiu patyrė net 7000 žmonių.

Pirmosios sovietinės okupacijos išvakarėse dauguma Lietuvos žydų buvo susitelkę į įvairias kultūrines, socialines, politines organizacijas bei draugijas. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenėje visada buvo ypatingai stipri sionizmo tradicija – tarpukariu Lietuvoje aktyviausi ir įtakingiausi buvo žydų dešiniosios kultūrinės krypties atstovai, pasisakę už žydų nepriklausomos, tautinės valstybės Palestinoje sukūrimą. Šiuo požiūriu konfrontacija su sovietine sistema buvo ypatingai ryški.

Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų.

Pasak Solomono Atamuko, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje ėjo 16 žydų dienraščių, 30 savaitraščių, 13 neperiodinių leidinių bei buvo išleista beveik 20 literatūros rinkinių. Po 1940 m. birželio 14 d. SSRS ultimatumo Lietuvai ir sekusios okupacijos žydų bendruomenė netruko patirti socialinių bei kultūrinių represijų. Buvo uždarinėjami visi, tiek žydų politinės dešinės, tiek ir politinės kairės spektro organizacijoms priklausę laikraščiai. Buvo uždarytas netgi populiarus tarp komunistų „Folksblat“, priklausęs žydų liaudies partijai.

Be žydiškos spaudos draudimo, žydiškų leidinių redaktorių atleidimo iš darbo, sistema ėmėsi ir mokslinių institutų veiklos reorganizavimo arba uždarymo. Buvo apribota Žydų mokslinio instituto YIVO veikla, iš darbo atleisti darbuotojai, konfiskuotos įvairios šio instituto knygos, laikraščiai ir komplektai atsišaukimų. Buvo suvaržytos galimybės skaityti literatūrą hebrajų kalba, uždarinėjamos žydų bibliotekos.

Sovietinė sistema palaipsniui ėmėsi kėsintis susidoroti su žydų tautine dvasia ir vertybėmis – didelis smūgis žydų bendruomenei tapo švietimo sovietizacija, privačių ar bendruomeninių mokyklų nebeliko: dalis žydų mokyklų buvo tiesiog uždarytos, o likusios paverstos valstybinėmis, nebebuvo dėstoma hebrajų kalba, tradicinių tautinių, žydiškų, studijų programų mokyklose nebeliko. Vietoje jų įvesti tokie nauji dalykai kaip privalomas rusų kalbos bei SSRS konstitucijos dėstymas.

Kadangi pati esu advokatė, domėjausi savo kolegų žydų likimu pirmosios okupacijos metais.

Prieš pat vadinamuosius Liaudies seimo rinkimus buvo suimti žymūs visuomenininkai advokatai, tarp jų Levas Garfunkelis ir Jakovas Goldbergas. Netrukus buvo imtasi pertvarkos advokatūroje, teisingumo ministro P.Pakarklio įsakymais atleista daug advokatų. Zigmo Toliušo duomenimis, nuo bolševikų teroro nukentėjo beveik pusė Lietuvos advokatų.

Paradoksalu, kad 1940 m. liepos 5 d. ministro įsakymu iš darbo buvo atleistas senas Panevėžio advokatas Henrikas Landau. Jis pristatė 40 asmenų sąrašą, kurie buvo teisiami už komunistinę veiklą ir jis juos gynė teismuose. Tačiau tai nepadėjo.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų.

Nukentėjo ir Vilniaus krašto advokatai, o taip pat pabėgėliai iš Lenkijos. 1939 m. spalio mėn. buvo suimtas Juozas Černikovas, Jurijus Preisas, Aleksandras Rozengoldas, Rachilė ir Juozas Černikovai. Kaip rodo Ypatingajame archyve išlikusios jų bylos beveik visus juos apkaltino, kad jie dirbo advokatais. Teisė Baltarusijos TSR teismas, pagal Baltarusijos įstatymus. Visiems skyrė po 8 metus kalėjimo. 1941 m. rugsėjo mėnesį kaip Lenkijos piliečius juos amnestavo, tačiau persekiojimas tęsėsi.  Advokatas Preisas neužilgo vėl buvo areštuotas ir nuteistas 7 metams.

Sovietinė sistema nacionalizavo bendruomenių turtą, buvo nusavinta ir didelė dalis privataus asmenų turto, verslo bei kapitalo. 1937 m. daugiau nei dviejuose šimtuose Lietuvos miestų ir miestelių veikiančios žydų amatininkų dirbtuvėlės sudarė net 56 proc. visų tokio pobūdžio įmonių Lietuvoje. Daugumai tokių įmonių savininkų pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo apribotos asmeninės nuosavybės teisės, o kai kurie, ypač stambesnių įmonių savininkai, represuoti.

Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas vėliau tapęs Izraelio premjeru.

Iš bendro 1940 m. nusavintų įmonių skaičiaus  83 proc. priklausė žydams ir  užtikrino pragyvenimo šaltinį nemažai daliai Lietuvos gyventojų. Vykdant žemės reformą, iš žydų buvo atimta žemė, o lygiagrečiai sekė ir fizinė prievarta – areštai. Buvo suimti ir represuoti ne tik žydų dešiniosios bet ir kairiųjų organizacijų aktyvistai. Vilniuje ir visoje Lietuvoje sistemos buvo įkalinti ir ilgainiui deportuoti žymūs žydų visuomenės veikėjai: Ruvenas Rubinšteinas, Leiba Garfunkelis, Menachemas Beginas vėliau tapęs Izraelio premjeru.

Didelė žydų tremtinių dalis į Lietuvą grįžo po Stalino mirties bei po 1970 m. jau pakitus “uždarų sienų” politikai ir atsiradus realioms galimybėms, ypač su žydų organizacijų Vakaruose pagalba, išvykti iš Tarybų sąjungos. Dauguma jų šia galimybe pasinaudojo, — grįžę žydai tremtiniai susidūrė su nepakeliamu skausmu neberadę nacių ir jų vietinių bendrininkų žiauriai nužudytų artimųjų, sunaikintų ištisų žydų miestelių bendruomenių.

Rusijos disidentai siekė reformų̨ SSRS viduje, lietuvių disidentai svajojo apie Lietuvos nepriklausomybę, žydų  prioritetu tapo emigracija į Izraelį. Būtent dėl to dauguma žydų viešai neoponavo sovietinei santvarkai, juolab kad Lietuvoje, lyginant su kitais SSRS regionais, tuo metu buvo išduodamas didžiausias leidimų išvykti į Izraelį skaičius. Tai lėmė didelę SSRS žydų  emigracijos į  Lietuvą, kuri turėjo tapti tranzitine stotele į Izraelį, bangą. Kai kurie iš jų į Izraelį neišvyko, netgi užmezgė tvirtus ryšius su lietuvių disidentais bei liko gyventi Lietuvoje – šie žydai jie ir jų palikuonys tapo dabartinės Lietuvos žydų bendruomenės dalimi.

Tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir  buvusių žydų tremtinių teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai.

Apmaudu, kad žydo tremtino sąvoka Lietuvos visuomenėje šiandien yra beveik užmirštama ar ignoruojama, tremtis suprantama kaip lietuvių tautos tragedija, gal todėl ir  buvusių žydų tremtinių teisės net ir dabartinės nepriklausomos Lietuvos įstatymų atkuriamos skirtingai. Tai gerai iliustruoja Lietuvos Respublikos pilietybės ir nuosavybės teisių atkūrimo įstatymai.

1940-1990 m. Lietuvos pilietybės institutas nebuvo visiškai panaikintas, jis egzistavo teisiškai, bet okupuotoje Lietuvos teritorijoje negalėjo būti įgyvendinamas. Nustačius, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pirmiausiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos piliečiai iki 1940 m. birželio 15 d. , kartu buvo patvirtintas ir 1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės tęstinumas. Tačiau šis tęstinumas buvo įtvirtintas tik iš dalies. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės iš esmės reiškė jog Lietuvos piliečiai, įgiję kitos valstybės pilietybę, buvo laikomi netekę jų turėtosios Lietuvos pilietybės.

Šis reikalavimas absoliučiai daugumai Lietuvos  piliečių, įgijusių kitos valstybės pilietybę, buvo akivaizdžiai nepriimtinas.  Lietuvos pilietybė  iš jų faktiškai buvo atimta. 1995 m. pilietybės įstatymas buvo pakeistas. Iš pilietybės įstatymo buvo pašalinta anksčiau buvusi sąlyga :”jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės”.  Tačiau ši sąlyga nebuvo pašalinta  žydų, tame tarpe tremtinių atžvilgių, jiems buvo taikoma repatrianto sąvoka. Taigi visi žydai tremtiniai, išvykę Sovietmečiu po tremties į Izraelį tuo metu  nerealizavo teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, nors niekada savo noru pilietybės nebuvo atsisakę, net tremiami į Sibirą, ir niekada neatgavo savo nacionalizuotos ar kitaip Sovietų nusavintos nuosavybės, nors dėl jos ir buvo ištremti.

Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti.

Šiandieną kalbu Lietuvos žydų bendruomenės vardu. Mūsų bendruomenėje taip pat yra likę tremtinių, kai kurie šiandien sėdi šioje salėje, tarp jų Jakovas Mendelevskis. Jis gyveno su tėvais Ukmergėje. Šeimą išvežė 1941-ųjų birželio 14-tą ryte, pradžioje į Jonavą, po to suvarė į gyvulinius vagonus ir vežė toli. Jų vagone, pasak Jakovo, buvo vieni žydai iš Ukmergės. Juos visus ištrėmė į Altajaus kraštą, į Medvedevkos kaimą.

Tremties skausmas yra bendras – pažįstamas Lietuvos žmonėms iš kone visų tautinių grupių.

Gedulo ir vilties diena mūsų nuomone yra taip pat ir vienybės diena. Represijų patirtis yra skaudi mums visiems, tačiau bendras skausmas turi vienyti, o ne skaldyti. Juk taip suprantama ir žmogiška, kad visų tremtinių gyvenimas buvo išniekintas, visi turėjo bendrą svajonę grįžti namo, į Lietuvą.

Net ir neretas žydų tremtinys, kuris senai negyvena Lietuvoje, laiko savo namais šią šalį, sudariusią sąlygas puoselėti savo tapatybę, kurios svarbi dalis yra Izraelis. 600 m. bendros istorijos visada išliks atmintyje ir prigimtyje.

Kalba pasakyta Lietuvos Respublikos Seime, minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti.

Ištrauka iš B.Armonienės tremties liudijimo „Palik ašaras Maskvoje“

Tags: , , ,


Barboros Armonienės „Palik ašaras Maskvoje“ – tai ne tik nepaprastai jaudinantis pasakojimas apie vienos šeimos likimą, bet ir autentiška istorija iš pirmų lūpų.

Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio Johno Armono ir lietuvės Barboros Armonienės šeima viešėjo Lietuvoje, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Johnas Armonas su dukra Donna 1940-aisiais spėjo grįžti į Jungtines Valstijas, o Barbora su sūneliu Jonu liko laukti išvykimo dokumentų. Tačiau vietoj Amerikos jiedu, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, buvo ištremti į Sibirą. Negana to, motina ir sūnus netrukus buvo išskirti: dėl ryšių su JAV Barbora buvo apkaltinta šnipinėjimu ir įkalinta, o be priežiūros likęs jos sūnus Jonukas tapo „našlaičiu Ivanu“. Kaustantis speigas, iki išsekimo alinantis darbas ir badas, artimųjų ilgesys ir nuolatinis nerimas dėl likimo malonei palikto sūnaus – tokia buvo Barboros Armonienės kasdienybė. Tačiau moteris niekada neprarado dvasios stiprybės ir vilties kada nors išeiti į laisvę ir pamatyti artimuosius.

Armonų šeima buvo išskirta dvidešimt metų. Lygiai tiek pat tęsėsi atkakli JAV gyvenančių Barboros vyro ir dukters Donnos kova dėl Barboros ir Jonuko. Ir štai vieną dieną įvyko stebuklas: Donna iš paties SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo išplėšė pažadą, kad Barborai su Jonu bus leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Po ilgų dvidešimties metų šeima vėl susitiko Amerikoje.

***

Novostroika – kaimas miškuose

Apie 130 šeimų tą dieną buvo atvežta į Novostroiką, labai apleistą ir nusususį kaimelį. Čia radome kelis barakus išlaužytomis durimis, išdaužytais langais ir apie penketą naujų nedidukų namelių. Tai buvo naujesnioji kaimo dalis. Joje gyveno rusų administracija: stovyklos komendantas, valdininkai, inžinieriai, darbininkų prižiūrėtojai, buvo traktorių stotis.

Žmonės ropštėsi iš sunkvežimių, šalia krovė savo maišus su daiktais. Mudu su sūnum sėdėjome paskutiniame sunkvežimyje. Laukėme įsakymo išlipti, bet mūsų sunkvežimiui ir keliems kitiems buvo liepta važiuoti toliau. Visi pradėjome šaukti ir maldauti, kad neatskirtų nuo draugų ir giminių, bet niekas mūsų neklausė. Laimei, nuvežė tik kokią mylią – į kitą Novostroikos dalį, vadinamą Gorodoku. Tai buvo senesnioji Novostroikos dalis, pastatyta prie labai sraunios Belajos upės, triukšmingai atitekančios iš Sajanų kalnų.

Gorodokas buvo dar labiau apleistas negu naujoji Novostroikos dalis. Apie dešimt šeimų, taip pat ir mus su sūnum, apgyvendino mokykloje. Iš tikrųjų tai buvo vienas vienintelis kambarys, kuriame nepakako vietos mūsų maišams susikrauti.

Gulėti galėjome tik ant grindų, o maistą gaminomės kieme, ant greitomis sukurtų laužų. Tokiomis sąlygomis gyvenome iki rugsėjo mėnesio, iki mokslo metų pradžios. Mokyklos stogas buvo prakiuręs, ir užėjęs lietus kiaurai permerkdavo viską, ką tik turėjau. Mūsų laimei, vasara nebuvo itin lietinga.

Kai tik atvykome, rytojaus dieną atėjo stovyklos komendantas (jo pavardė buvo Kačerginas) ir įsakė kiekvienam pasirašyti popierių, kuriame buvo rašoma, jog čionai esame atitremti visam gyvenimui, o už bandymą pabėgti baudžiama dešimčia metų kalėjimo.

Kitą dieną jau turėjome daugiau progų apsidairyti. Radome krautuvę, kurioje tebuvo normuotai pardavinėjamos duonos, degtukų ir druskos. Užsimezgė kalba su vietiniais rusais. Jie pasakojo, kad 1942 metais čionai buvę atsiųsta keletas šimtų vokiečių šeimų iš Pavolgio, bet daugumą jų kažkur išgabeno savaitė prieš mums atvykstant. Dabar jų telikę tik pora ar trejetas sunkvežimių. Didžiulės kapinės mums patvirtino, kad rusai pasakojo tiesą apie Pavolgio vokiečius.

Pasak rusų, ir jų pačių tėvai buvę atgabenti čionai prieš dvidešimt metų ir palikti likimo valiai. Retas kuris išgyvenęs. Dabar jau kiekvienam iš mūsų pasidarė aišku, kad esame atsiųsti čionai mirti. Vienas kitas net kalbėjo, kad gal be reikalo baisėjomės žydų žudynėmis Pasvalyje. Dabar atrodė, jog būti nugalabytiems kaip jie – žmoniškesnis susidorojimo būdas, negu pasmerkimas ilgoms kančioms, ligoms ir mirčiai iš bado. Nieko kito tikėtis ir negalėjome.

Pasižvalgę aplinkui pamatėme kalnų šlaitus, apaugusius įvairaus žalumo spygliuočiais medžiais. Buvome apie porą šimtų mylių nuo Kinijos ir Mongolijos sienos. Mums buvo pasakyta, kad ta kryptimi galime eiti tiek, kiek kojos neša, o civilizuoto pasaulio kryptim draudžiamoji zona – už dviejų mylių, ir visi, kurie peržengs tą ribą, bus laikomi bėgliais. Tąja kryptimi, maždaug už dvidešimties mylių nuo mūsų, buvo Golumetės miestelis, miškų pramonės administracinis centras.

***

Kitą dieną visi, kuriems buvo daugiau kaip šešiolika metų, buvo suskirstyti į darbo grupes: vieni miške kirs medžius, kiti ties kelius, dar kiti pjaustys rąstus. Medžiams kirsti įrankių vyrai rado, bet jie buvo baisiai prasti. Kirviai negaląsti, atšipę, pjūklai išlaužytais dantimis, žodžiu, viskas labai apleista.

Ne tik vyrams, bet ir merginoms, vyresnėms kaip šešiolikos metų, buvo nurodyta mišką kirsti po aštuonias valandas per dieną. Tačiau miškas buvo apie penkios šešios mylios nuo barakų, taigi iš tikrųjų jie dirbdavo nuo aušros ligi tamsos. Darbo normos buvo labai didelės, ir su tokiais įrankiais, be to, neturėdami patyrimo, vyrai pirmą mėnesį teuždirbo po penkiasdešimt šešiasdešimt rublių.

Man buvo liepta pjaustyti rąstus ir skaldyti malkas netoli barakų. Rąstai buvo stambūs ir šakoti. Moterys, dirbančios tokį darbą, vos uždirbdavo po penkiolika ar dvidešimt penkis rublius per mėnesį. Priežastis ta pati: netikę įrankiai ir nepatyrimas.

Duonos svaras krautuvėje kaštavo du rublius. Dauguma iš mūsų tą vasarą ir pirmąją žiemą gyvi likom lik todėl, kad turėjom atsivežę maisto atsargų. Daugelis buvome įsidėję audinio drabužiams, batų, sidabrinių šaukštų ir kitokių dalykų; jų pasiūlydavome rusams ir mainydavome į maistą.

Po mėnesio mums buvo leista rašyti laiškus. O vargšai Pavolgio vokiečiai Sibiran buvo išgabenti visi, tad neturėjo į ką kreiptis pagalbos. Trisdešimt metų išgyvenę komunizme, jie neturėjo visiškai nieko, ką galėtų iškeisti į maistą.

Mūsų grupėje ypač sunkiai vertėsi tos moterys, kurios turėjo keletą vaikų ir išvežamos nepasiėmė geresnių daiktų, kuriuos būtų galėjusios išsikeisti. Jos tikrai badavo. Našlės su vaikais sudarė gana didelę mūsų bendruomenės dalį.

Komunistai ištrėmė visus, kuriuos tik įtarė esant neištikimus sistemai. Aišku, tos moterys, kurių vyrai sėdėjo kalėjimuose, jiems atrodė nepatikimos.

Turėjau atsivežusi labai gerą žieminį paltą. Pasitaikius progai parodžiau jį miškų ūkio inžinieriaus žmonai. Ji labai susižavėjo paltu. Išsiderėjau už jį penkis šimtus rublių, šešiasdešimt galvų kopūstų ir trisdešimt kibirų bulvių. Labiausiai buvau patenkinta bulvėmis, nes krautuvėje jų nebuvo pirkti, o mažas kibiras, jeigu pasisekdavo gauti iš apylinkės sklypininkų, kaštuodavo apie aštuoniasdešimt rublių.

Nesilioviau ieškoti būdų, kaip perduoti savo vyrui žinią, kas mums atsitiko. Dar būdama Lietuvoje, nujausdama, kad ir aš, ko gero, galiu būti ištremta, iš anksto buvau susitarusi su vienu pažįstamu, dirbančiu pašte, kad mane išvežus jis nusiųstų mano vyrui telegramą, jog „Barbora ir Jonas išvyko aplankyti krikšto motinos“. Telegrama mano vyrą pasiekė, bet kiek vėliau. Mano draugai bandė jam rašyti ir nurodyti mano adresą Sibire, tačiau tų laiškų jis negavo. Norėjau parašyti jam pati, bet neturėjau pašto ženklų, o pirkti jų nebuvo. Vis tiek neiškenčiau, išsiunčiau jam laišką be jokio pašto ženklo. Vyras tą laišką gavo, nors sunku suprasti, kokiais keliais. Atvykusi į Ameriką, radau tą laišką tarp vyro dokumentų. Jis buvo parašytas ant labai prasto popieriaus, išsiųstas nešvariame voke. Laiške išsakiau, ką tuo metu jaučiau, todėl jį čia pateiksiu:

Sibiras, 1948 m. liepos 14 d.

Sveiki

Atsiradome čia prieš mėnesį. Toli tai nuo mūsų tėvų žemės – apie 8000 kilometrų . Dabar jau dar labiau sumažėjo viltis Tave pamatyti. Mūsų mažasis Jonukas dar gyvas, gyva ir aš. Dirbame miške, kelių statyboje. Kertame storus medžius arba juos rauname su šaknimis. Nemaža čia lietuvių. Kai kurie jų yra mūsų bendri draugai: Indriūnas, Aukštuolis, Drevinskas, tik keletą miniu. Mes, kaip ir kiti vietos gyventojai, „gyvename labai gerai“. Nežinome, kuriam laikui užteks jėgų išlikti gyviems. Jeigu turi dar noro kada pamatyti Jonuką, padėk jam kiek gali. Maistas – didžiausias mūsų rūpestis. Jeigu negalėtum siųsti maisto, siųsk pinigus, vis tiek gelbės kiek nors. Vasarą galime pirkti pieno – kvortą už du dolerius.

Didžiuliai kalnai ir miškai supa mus. Sudie, civilizacija, – neilgai truks, kol virsime vilkais. Vasarą čia šilta, bet žiemą šaltis krinta iki 500 žemiau nulio.

Davė mums pusvalandį pasiruošti kelionei. Suprasi, kad negalėjau pasiimti daiktų, kurie taip būtų dabar reikalingi. Esame apie 300 kilometrų nuo Baikalo ežero.

Meldžiuos ir tikiu, kad gausi šį laišką. Prašau, tuoj atsakyk ir žiūrėk, ką gali padaryti dėl maisto.

Barbora

P. S. – Prašiau Jonuką pridėti porą žodžių, bet jis tik prašo daugiau duonos, riekutę bebaigiąs valgyti. Jonukas ir aš gaunam du svarus duonos per dieną, ir tai viskas. Prašau, dėl Dievo meilės, sužinok, ar gali mums siųsti maisto.

***

Pardavusi paltą inžinieriaus žmonai, su ja susidraugavau. Padovanojau jai vieną kitą savo siuvinėtą rankdarbį. Ji buvo taip jų sužavėta, kad įkalbėjo savo vyrą duoti man geresnį darbą. Mane paskyrė vaikų namų, mūsiškai – vaikų darželio, valytoja su 210 rublių alga. Mano pareiga buvo kasdien išvalyti keturis tų namų kambarius, padėti prižiūrėti vaikus ir du kartus per savaitę išplauti grindis. Muilo, aišku, nebuvo, tad teko šveisti žvyru.

Į tuos vaikų namus buvo priimami dirbančių moterų vaikai nuo dvejų iki septynerių metų. Moterys už jų priežiūrą turėjo mokėti po septyniasdešimt penkis rublius per mėnesį. Pirmaisiais metais turėjom tik dvylika vaikų, visi jie buvo iš rusų valdininkų šeimų. Lietuviai tremtiniai pinigų neturėjo.

Maistas buvo labai blogas. Iš ryto vaikai gaudavo po stiklinę arbatos, truputį pasaldytos cukrumi, ir riekutę juodos duonos. Pietums – bulvių sriubos, į kurią kartais būdavo įberta šiek tiek grūdų. Pavakariams vėl arbata ir sausos duonos riekutė.

Buvau labai laiminga gavusi tą darbą, nes čia uždirbdavau daugiau negu miške, be to, galėjau atsivesti sūnų, nors pagal taisykles, nustatančias amžiaus ribas, Jonukas nebegalėjo būti priimtas į vaikų namus. Retkarčiais virėja būdavo tokia maloni, kad ir man duodavo lėkštę sriubos.

Tokia mano padėtis kitoms moterims kėlė pavydą.

***

Pagaliau pradėjome gauti laiškų iš Lietuvos, kai kurie laimingesnieji – netgi siuntinių su maistu. Paštas iš Golumetės miestelio būdavo atvežamas kartą per savaitę, išskyrus pavasarį ir rudenį, kai keliai būdavo neišvažiuojami. Tada paštą atgabendavo sunkiaisiais traktoriais kartą per mėnesį. Iš laiškų sužinojome, kad mergaitė, kuri išvežama bandė pabėgti ir buvo pašauta, ligoninėje mirė kitą dieną. Mano draugai rašė, kad vietos komunistai ir jų pakalikai surengė iškilmes tuoj po to, kai buvome išvežti. Aišku, turėjo į valias ir paukštienos, ir kitų valgių. Be abejo, tų žmonių gyvenimas labai pagerėjo pasidalinus tai, ką mes buvome priversti palikti.

Čia, Novostroikoje, nebuvo nei elektros, nei žibalo, nei žvakių. Turėjome daug bėdos. Norėdami naktimis pasišviesti, degindavome šakalius vieną po kito. Laimingesnieji, iš namų atsiųstame siuntinyje radę taukų, paimdavo bulvę, ją išskobdavo, pripildavo taukų, iš medvilninių siūlų padarydavo dagtį.

Mūsų apylinkėje gyveno apie 130 šeimų, įskaitant ir rusų administraciją, laisvus ūkininkus ir darbininkus. Kai kurie iš jų turėjo karvę, daugelis – daržus. Mūsiškiai stebėjosi, kad rusai turi palyginti mažus daržus, nors aplinkui daug derlingos žemės. Nors vasaros čia trumpos, viskas augo gerai ir davė gražų derlių. Ūkininkai tremtiniai kalbėjo: jeigu mums būtų leista laisvai dirbti keletą metų, vietovę lengvai paverstume gyvenama. Tačiau dabar čia beveik nieko nebuvo.

Iš pradžių mūsų atsivežtų daiktų, kuriuos mainydavome į maistą, vertė buvo aukštoka. Vėliau lietuviai, gaunantys siuntinių, ėmė keisti vis daugiau daiktų, ir netrukus gražūs naktiniai marškiniai tebuvo verti poros bulvių.

Vasarą miškas buvo pilnas uogų, grybų ir riešutų, bet suaugusieji, daugybę valandų verčiami dirbti, neturėjo kada nei grybauti, nei uogauti. Mums būtų buvę pelningiau prasimanyti maisto miške negu dirbti, bet drausmė buvo griežta, o savivaliauti neleidžiama. Vaikai galėjo eiti uogauti, bet retas tėvas ar motina drįso imti vaiką į mišką. Miškas čia buvo didelis ir klaidus. Kartą kažkas pasiėmė į mišką du vaikus, bet jie pasiklydo, dvi dienas buvo ieškomi ir galų gale rasti leisgyviai. Aš niekada neleidau Jonukui eiti miškan.

Kita bėda – muilo trūkumas. Per dvejus metus čia nemačiau nė gabaliuko muilo, net ir rusai jo neturėjo. Buvo tik vandens, smėlio ir pelenų, todėl skalbti įsigudrinom gal prieš tūkstantį metų naudotais būdais.

Turėjome ir sanitarą, bet jis nedaug tenusimanė apie mediciną. Jo pareiga buvo išdavinėti raštelius tiems, kurie dėl ligos negalėjo dirbti. Kiekvienas, nepasirodęs darbe ir neturįs tokio raštelio, buvo siunčiamas kalėjiman keliems mėnesiams. Mūsų grupėje buvo trečio kurso medicinos studentas, nusimanąs apie mediciną daug geriau negu tas sanitaras. Jis stengėsi mums kiek galėdamas padėti, rašė laiškus į Lietuvą prašydamas patarimo ir knygų, bet nedaug tegalėjo padėti, nes nebuvo nei vaistų, nei instrumentų.

Miško darbininkai dažnai susižeisdavo, ypač nepatyrusios merginos. Susižeidusieji būdavo siunčiami į Golumetės ligoninę. Vaikai ir kiti nedirbantys asmenys neturėjo teisės gydytis toje ligoninėje. Jei patys išgijo – gerai, jei ne – mirdavo nesulaukę jokios pagalbos.

Visi buvome nusilpę – dėl nuolatinio maisto trūkumo, sunkaus darbo, ilgų kelionių į darbo vietą ir atgal. Jau nebesvajojome apie geresnius laikus. Nebuvo jokių knygų, tik koks atsitiktinis rusiškas laikraštis, bet daugelis iš mūsų nemokėjo rusiškai. Tik retkarčiais kas nors atsiųsdavo laikraštį iš Lietuvos. Tai buvo vienintelis ryšys su pasauliu.

Iš pradžių, vos atvykę, stengėmės rasti būdų ir laiko religiniam susikaupimui. Kai kurios moterys turėjo atsivežusios šventųjų paveikslų. Bet vos tik susirinkdavome būrin ir užgiedodavome, stovyklos komendantas tuojau išvaikydavo sakydamas, kad susibūrimai stovykloje draudžiami.

Knygą galite įsigyti čia

Tremtinių laikysena Sibire buvo Lietuvos pasipriešinimas

Tags:


BFL

Tremtinių noras nesitaikyti su neteisybe ir grįžti į tėvynę buvo Lietuvos pasipriešinimas sovietinės okupacijos metais, teigia europarlamentaras Vytautas Landsbergis.

Antradienį Lietuvos karo akademijoje surengtoje konferencijoje Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių  atminimo metams paminėti jis linkėjo, kad pasipriešinimo valia neužgestų.

“Sibire teisingumo nėra, bet tikėjimas nebuvo sunaikintas. Sibire ta laikysena buvo Lietuvos pasipriešinimas, ir grįžusiųjų tikėjimas – taip pat pasipriešinimas neteisybei ir nelaisvei, kuris taip galingai pasireiškia atsiradus Lietuvos Sąjūdžiui”, – kalbėjo V.Landsbergis.

Pasak jo, Lietuva pirmoji pasauliui papasakojo, kaip “du banditai sugalvojo pasidalyti pasaulį”.

“Ir šitą tiesą dar reikia nešti ir nešti, ir kol ją nešime, tol ir vyks mūsų pasipriešinimas netiesai, iškreipimui, o netiesa, tai ir nelaisvė”, – kalbėjo europarlamentaras.

Jis stebėjosi, kad dabar vyrauja nuostata: “Lietuvoje nėra teisingumo, tai bėgam iš Lietuvos užuot stoję į kovą”.

“Bet Aukų gatvėje buvo nemažai jaunimo, gal ne vien todėl, kad Stano dainavo patriotines dainas. Jaunimas, bemaž visi moksleiviai – žiūrėjau į juos – su choru giedojo Lietuvos himną, ne visada taip būna”, – sakė vienas iš Lietuvos išsivadavimo iš sovietinės okupacijos judėjimo lyderių.

Kalbėdamas Karo akademijoje susirinkusiems klausytojams, tarp kurių daugiausia buvo kariai, V.Landsbergis prisiminė ir tarpukario Lietuvos istoriją.

Jis minėjo 1920 metų rugpjūčio 31 dieną Latvijos kurorte vykusią konferenciją, kurioje Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Ukraina pasirašė sutartį, pripažino viena kitą de jure, sutarė tik taikiai spręsti teritorines problemas ir parengti bendrą karinės gynybos koncepciją.

“Įsitvirtinus tokiai sąjungai Europos istorija būtų buvusi kitokia. Deja, šią progą pražudė Lenkijos teritorinės pretenzijos ir ypač Juzefo Pilsudskio gobšumas kaimynų žemėms. Konkrečiai atsinaujinęs karas su Lietuva ir invazija į Vilnių”, – dėstė V.Landsbergis.

Jis pabrėžė, kad 1939 metais Lietuvos, kentėjusios nuo agresyvių Lenkijos ir Vokietijos veiksmų, budrumas sovietų grėsmei nusilpo, o “šalies vadovybė blaškėsi kaip muselė voro tinkle”.

Anot jo, “Lietuvos vyresnieji” labai gerai prisimena suomių pasipriešinimą SSRS bandymui okupuoti jų šalį, kuriuo lietuvių valstybė nepasekė.

“Iki šiol tenka girdėti senų karių arba jų vaikų refleksijas, kaip tėvas sakydavo: “tokią turėjome kariuomenę, tokią ginkluotę, matėme, kokie utėlėti ubagai atėjo, mes viena ranka po dešimt jų būtume tvarkę”, – pasakojo politikas.

Anot jo, galbūt tai galima vadinti gražia vaizduote, tačiau ji rodo, kad būta ryžto priešintis.

“Manau, kad priežasčių daugiau negu kito šios konferencijos pranešimo dilemoje: ar valios stoka, ar racionalus skaičiavimas. Galima būtų dar klausti, ar pakrikimas, ar išdavystė? Manau, susidėjo viskas. Buvo labai didelis pakrikimas, buvo ir išdavystė”, – teigė V.Landsbergis.

“Prezidentas gal nebuvo pakrikęs ir nebuvo išdavikas, bet jis liko mažumoje ir labai nesispyrė, nors gal paskutinio posėdžio metu galėjo imtis kokių drastiškų priemonių”, – svarstė jis.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...