Barboros Armonienės „Palik ašaras Maskvoje“ – tai ne tik nepaprastai jaudinantis pasakojimas apie vienos šeimos likimą, bet ir autentiška istorija iš pirmų lūpų.

Jungtinių Amerikos Valstijų piliečio Johno Armono ir lietuvės Barboros Armonienės šeima viešėjo Lietuvoje, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Johnas Armonas su dukra Donna 1940-aisiais spėjo grįžti į Jungtines Valstijas, o Barbora su sūneliu Jonu liko laukti išvykimo dokumentų. Tačiau vietoj Amerikos jiedu, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų lietuvių, buvo ištremti į Sibirą. Negana to, motina ir sūnus netrukus buvo išskirti: dėl ryšių su JAV Barbora buvo apkaltinta šnipinėjimu ir įkalinta, o be priežiūros likęs jos sūnus Jonukas tapo „našlaičiu Ivanu“. Kaustantis speigas, iki išsekimo alinantis darbas ir badas, artimųjų ilgesys ir nuolatinis nerimas dėl likimo malonei palikto sūnaus – tokia buvo Barboros Armonienės kasdienybė. Tačiau moteris niekada neprarado dvasios stiprybės ir vilties kada nors išeiti į laisvę ir pamatyti artimuosius.

Armonų šeima buvo išskirta dvidešimt metų. Lygiai tiek pat tęsėsi atkakli JAV gyvenančių Barboros vyro ir dukters Donnos kova dėl Barboros ir Jonuko. Ir štai vieną dieną įvyko stebuklas: Donna iš paties SSRS Ministrų Tarybos pirmininko Nikitos Chruščiovo išplėšė pažadą, kad Barborai su Jonu bus leista išvykti iš Sovietų Sąjungos. Po ilgų dvidešimties metų šeima vėl susitiko Amerikoje.

***

Novostroika – kaimas miškuose

Apie 130 šeimų tą dieną buvo atvežta į Novostroiką, labai apleistą ir nusususį kaimelį. Čia radome kelis barakus išlaužytomis durimis, išdaužytais langais ir apie penketą naujų nedidukų namelių. Tai buvo naujesnioji kaimo dalis. Joje gyveno rusų administracija: stovyklos komendantas, valdininkai, inžinieriai, darbininkų prižiūrėtojai, buvo traktorių stotis.

Žmonės ropštėsi iš sunkvežimių, šalia krovė savo maišus su daiktais. Mudu su sūnum sėdėjome paskutiniame sunkvežimyje. Laukėme įsakymo išlipti, bet mūsų sunkvežimiui ir keliems kitiems buvo liepta važiuoti toliau. Visi pradėjome šaukti ir maldauti, kad neatskirtų nuo draugų ir giminių, bet niekas mūsų neklausė. Laimei, nuvežė tik kokią mylią – į kitą Novostroikos dalį, vadinamą Gorodoku. Tai buvo senesnioji Novostroikos dalis, pastatyta prie labai sraunios Belajos upės, triukšmingai atitekančios iš Sajanų kalnų.

Gorodokas buvo dar labiau apleistas negu naujoji Novostroikos dalis. Apie dešimt šeimų, taip pat ir mus su sūnum, apgyvendino mokykloje. Iš tikrųjų tai buvo vienas vienintelis kambarys, kuriame nepakako vietos mūsų maišams susikrauti.

Gulėti galėjome tik ant grindų, o maistą gaminomės kieme, ant greitomis sukurtų laužų. Tokiomis sąlygomis gyvenome iki rugsėjo mėnesio, iki mokslo metų pradžios. Mokyklos stogas buvo prakiuręs, ir užėjęs lietus kiaurai permerkdavo viską, ką tik turėjau. Mūsų laimei, vasara nebuvo itin lietinga.

Kai tik atvykome, rytojaus dieną atėjo stovyklos komendantas (jo pavardė buvo Kačerginas) ir įsakė kiekvienam pasirašyti popierių, kuriame buvo rašoma, jog čionai esame atitremti visam gyvenimui, o už bandymą pabėgti baudžiama dešimčia metų kalėjimo.

Kitą dieną jau turėjome daugiau progų apsidairyti. Radome krautuvę, kurioje tebuvo normuotai pardavinėjamos duonos, degtukų ir druskos. Užsimezgė kalba su vietiniais rusais. Jie pasakojo, kad 1942 metais čionai buvę atsiųsta keletas šimtų vokiečių šeimų iš Pavolgio, bet daugumą jų kažkur išgabeno savaitė prieš mums atvykstant. Dabar jų telikę tik pora ar trejetas sunkvežimių. Didžiulės kapinės mums patvirtino, kad rusai pasakojo tiesą apie Pavolgio vokiečius.

Pasak rusų, ir jų pačių tėvai buvę atgabenti čionai prieš dvidešimt metų ir palikti likimo valiai. Retas kuris išgyvenęs. Dabar jau kiekvienam iš mūsų pasidarė aišku, kad esame atsiųsti čionai mirti. Vienas kitas net kalbėjo, kad gal be reikalo baisėjomės žydų žudynėmis Pasvalyje. Dabar atrodė, jog būti nugalabytiems kaip jie – žmoniškesnis susidorojimo būdas, negu pasmerkimas ilgoms kančioms, ligoms ir mirčiai iš bado. Nieko kito tikėtis ir negalėjome.

Pasižvalgę aplinkui pamatėme kalnų šlaitus, apaugusius įvairaus žalumo spygliuočiais medžiais. Buvome apie porą šimtų mylių nuo Kinijos ir Mongolijos sienos. Mums buvo pasakyta, kad ta kryptimi galime eiti tiek, kiek kojos neša, o civilizuoto pasaulio kryptim draudžiamoji zona – už dviejų mylių, ir visi, kurie peržengs tą ribą, bus laikomi bėgliais. Tąja kryptimi, maždaug už dvidešimties mylių nuo mūsų, buvo Golumetės miestelis, miškų pramonės administracinis centras.

***

Kitą dieną visi, kuriems buvo daugiau kaip šešiolika metų, buvo suskirstyti į darbo grupes: vieni miške kirs medžius, kiti ties kelius, dar kiti pjaustys rąstus. Medžiams kirsti įrankių vyrai rado, bet jie buvo baisiai prasti. Kirviai negaląsti, atšipę, pjūklai išlaužytais dantimis, žodžiu, viskas labai apleista.

Ne tik vyrams, bet ir merginoms, vyresnėms kaip šešiolikos metų, buvo nurodyta mišką kirsti po aštuonias valandas per dieną. Tačiau miškas buvo apie penkios šešios mylios nuo barakų, taigi iš tikrųjų jie dirbdavo nuo aušros ligi tamsos. Darbo normos buvo labai didelės, ir su tokiais įrankiais, be to, neturėdami patyrimo, vyrai pirmą mėnesį teuždirbo po penkiasdešimt šešiasdešimt rublių.

Man buvo liepta pjaustyti rąstus ir skaldyti malkas netoli barakų. Rąstai buvo stambūs ir šakoti. Moterys, dirbančios tokį darbą, vos uždirbdavo po penkiolika ar dvidešimt penkis rublius per mėnesį. Priežastis ta pati: netikę įrankiai ir nepatyrimas.

Duonos svaras krautuvėje kaštavo du rublius. Dauguma iš mūsų tą vasarą ir pirmąją žiemą gyvi likom lik todėl, kad turėjom atsivežę maisto atsargų. Daugelis buvome įsidėję audinio drabužiams, batų, sidabrinių šaukštų ir kitokių dalykų; jų pasiūlydavome rusams ir mainydavome į maistą.

Po mėnesio mums buvo leista rašyti laiškus. O vargšai Pavolgio vokiečiai Sibiran buvo išgabenti visi, tad neturėjo į ką kreiptis pagalbos. Trisdešimt metų išgyvenę komunizme, jie neturėjo visiškai nieko, ką galėtų iškeisti į maistą.

Mūsų grupėje ypač sunkiai vertėsi tos moterys, kurios turėjo keletą vaikų ir išvežamos nepasiėmė geresnių daiktų, kuriuos būtų galėjusios išsikeisti. Jos tikrai badavo. Našlės su vaikais sudarė gana didelę mūsų bendruomenės dalį.

Komunistai ištrėmė visus, kuriuos tik įtarė esant neištikimus sistemai. Aišku, tos moterys, kurių vyrai sėdėjo kalėjimuose, jiems atrodė nepatikimos.

Turėjau atsivežusi labai gerą žieminį paltą. Pasitaikius progai parodžiau jį miškų ūkio inžinieriaus žmonai. Ji labai susižavėjo paltu. Išsiderėjau už jį penkis šimtus rublių, šešiasdešimt galvų kopūstų ir trisdešimt kibirų bulvių. Labiausiai buvau patenkinta bulvėmis, nes krautuvėje jų nebuvo pirkti, o mažas kibiras, jeigu pasisekdavo gauti iš apylinkės sklypininkų, kaštuodavo apie aštuoniasdešimt rublių.

Nesilioviau ieškoti būdų, kaip perduoti savo vyrui žinią, kas mums atsitiko. Dar būdama Lietuvoje, nujausdama, kad ir aš, ko gero, galiu būti ištremta, iš anksto buvau susitarusi su vienu pažįstamu, dirbančiu pašte, kad mane išvežus jis nusiųstų mano vyrui telegramą, jog „Barbora ir Jonas išvyko aplankyti krikšto motinos“. Telegrama mano vyrą pasiekė, bet kiek vėliau. Mano draugai bandė jam rašyti ir nurodyti mano adresą Sibire, tačiau tų laiškų jis negavo. Norėjau parašyti jam pati, bet neturėjau pašto ženklų, o pirkti jų nebuvo. Vis tiek neiškenčiau, išsiunčiau jam laišką be jokio pašto ženklo. Vyras tą laišką gavo, nors sunku suprasti, kokiais keliais. Atvykusi į Ameriką, radau tą laišką tarp vyro dokumentų. Jis buvo parašytas ant labai prasto popieriaus, išsiųstas nešvariame voke. Laiške išsakiau, ką tuo metu jaučiau, todėl jį čia pateiksiu:

Sibiras, 1948 m. liepos 14 d.

Sveiki

Atsiradome čia prieš mėnesį. Toli tai nuo mūsų tėvų žemės – apie 8000 kilometrų . Dabar jau dar labiau sumažėjo viltis Tave pamatyti. Mūsų mažasis Jonukas dar gyvas, gyva ir aš. Dirbame miške, kelių statyboje. Kertame storus medžius arba juos rauname su šaknimis. Nemaža čia lietuvių. Kai kurie jų yra mūsų bendri draugai: Indriūnas, Aukštuolis, Drevinskas, tik keletą miniu. Mes, kaip ir kiti vietos gyventojai, „gyvename labai gerai“. Nežinome, kuriam laikui užteks jėgų išlikti gyviems. Jeigu turi dar noro kada pamatyti Jonuką, padėk jam kiek gali. Maistas – didžiausias mūsų rūpestis. Jeigu negalėtum siųsti maisto, siųsk pinigus, vis tiek gelbės kiek nors. Vasarą galime pirkti pieno – kvortą už du dolerius.

Didžiuliai kalnai ir miškai supa mus. Sudie, civilizacija, – neilgai truks, kol virsime vilkais. Vasarą čia šilta, bet žiemą šaltis krinta iki 500 žemiau nulio.

Davė mums pusvalandį pasiruošti kelionei. Suprasi, kad negalėjau pasiimti daiktų, kurie taip būtų dabar reikalingi. Esame apie 300 kilometrų nuo Baikalo ežero.

Meldžiuos ir tikiu, kad gausi šį laišką. Prašau, tuoj atsakyk ir žiūrėk, ką gali padaryti dėl maisto.

Barbora

P. S. – Prašiau Jonuką pridėti porą žodžių, bet jis tik prašo daugiau duonos, riekutę bebaigiąs valgyti. Jonukas ir aš gaunam du svarus duonos per dieną, ir tai viskas. Prašau, dėl Dievo meilės, sužinok, ar gali mums siųsti maisto.

***

Pardavusi paltą inžinieriaus žmonai, su ja susidraugavau. Padovanojau jai vieną kitą savo siuvinėtą rankdarbį. Ji buvo taip jų sužavėta, kad įkalbėjo savo vyrą duoti man geresnį darbą. Mane paskyrė vaikų namų, mūsiškai – vaikų darželio, valytoja su 210 rublių alga. Mano pareiga buvo kasdien išvalyti keturis tų namų kambarius, padėti prižiūrėti vaikus ir du kartus per savaitę išplauti grindis. Muilo, aišku, nebuvo, tad teko šveisti žvyru.

Į tuos vaikų namus buvo priimami dirbančių moterų vaikai nuo dvejų iki septynerių metų. Moterys už jų priežiūrą turėjo mokėti po septyniasdešimt penkis rublius per mėnesį. Pirmaisiais metais turėjom tik dvylika vaikų, visi jie buvo iš rusų valdininkų šeimų. Lietuviai tremtiniai pinigų neturėjo.

Maistas buvo labai blogas. Iš ryto vaikai gaudavo po stiklinę arbatos, truputį pasaldytos cukrumi, ir riekutę juodos duonos. Pietums – bulvių sriubos, į kurią kartais būdavo įberta šiek tiek grūdų. Pavakariams vėl arbata ir sausos duonos riekutė.

Buvau labai laiminga gavusi tą darbą, nes čia uždirbdavau daugiau negu miške, be to, galėjau atsivesti sūnų, nors pagal taisykles, nustatančias amžiaus ribas, Jonukas nebegalėjo būti priimtas į vaikų namus. Retkarčiais virėja būdavo tokia maloni, kad ir man duodavo lėkštę sriubos.

Tokia mano padėtis kitoms moterims kėlė pavydą.

***

Pagaliau pradėjome gauti laiškų iš Lietuvos, kai kurie laimingesnieji – netgi siuntinių su maistu. Paštas iš Golumetės miestelio būdavo atvežamas kartą per savaitę, išskyrus pavasarį ir rudenį, kai keliai būdavo neišvažiuojami. Tada paštą atgabendavo sunkiaisiais traktoriais kartą per mėnesį. Iš laiškų sužinojome, kad mergaitė, kuri išvežama bandė pabėgti ir buvo pašauta, ligoninėje mirė kitą dieną. Mano draugai rašė, kad vietos komunistai ir jų pakalikai surengė iškilmes tuoj po to, kai buvome išvežti. Aišku, turėjo į valias ir paukštienos, ir kitų valgių. Be abejo, tų žmonių gyvenimas labai pagerėjo pasidalinus tai, ką mes buvome priversti palikti.

Čia, Novostroikoje, nebuvo nei elektros, nei žibalo, nei žvakių. Turėjome daug bėdos. Norėdami naktimis pasišviesti, degindavome šakalius vieną po kito. Laimingesnieji, iš namų atsiųstame siuntinyje radę taukų, paimdavo bulvę, ją išskobdavo, pripildavo taukų, iš medvilninių siūlų padarydavo dagtį.

Mūsų apylinkėje gyveno apie 130 šeimų, įskaitant ir rusų administraciją, laisvus ūkininkus ir darbininkus. Kai kurie iš jų turėjo karvę, daugelis – daržus. Mūsiškiai stebėjosi, kad rusai turi palyginti mažus daržus, nors aplinkui daug derlingos žemės. Nors vasaros čia trumpos, viskas augo gerai ir davė gražų derlių. Ūkininkai tremtiniai kalbėjo: jeigu mums būtų leista laisvai dirbti keletą metų, vietovę lengvai paverstume gyvenama. Tačiau dabar čia beveik nieko nebuvo.

Iš pradžių mūsų atsivežtų daiktų, kuriuos mainydavome į maistą, vertė buvo aukštoka. Vėliau lietuviai, gaunantys siuntinių, ėmė keisti vis daugiau daiktų, ir netrukus gražūs naktiniai marškiniai tebuvo verti poros bulvių.

Vasarą miškas buvo pilnas uogų, grybų ir riešutų, bet suaugusieji, daugybę valandų verčiami dirbti, neturėjo kada nei grybauti, nei uogauti. Mums būtų buvę pelningiau prasimanyti maisto miške negu dirbti, bet drausmė buvo griežta, o savivaliauti neleidžiama. Vaikai galėjo eiti uogauti, bet retas tėvas ar motina drįso imti vaiką į mišką. Miškas čia buvo didelis ir klaidus. Kartą kažkas pasiėmė į mišką du vaikus, bet jie pasiklydo, dvi dienas buvo ieškomi ir galų gale rasti leisgyviai. Aš niekada neleidau Jonukui eiti miškan.

Kita bėda – muilo trūkumas. Per dvejus metus čia nemačiau nė gabaliuko muilo, net ir rusai jo neturėjo. Buvo tik vandens, smėlio ir pelenų, todėl skalbti įsigudrinom gal prieš tūkstantį metų naudotais būdais.

Turėjome ir sanitarą, bet jis nedaug tenusimanė apie mediciną. Jo pareiga buvo išdavinėti raštelius tiems, kurie dėl ligos negalėjo dirbti. Kiekvienas, nepasirodęs darbe ir neturįs tokio raštelio, buvo siunčiamas kalėjiman keliems mėnesiams. Mūsų grupėje buvo trečio kurso medicinos studentas, nusimanąs apie mediciną daug geriau negu tas sanitaras. Jis stengėsi mums kiek galėdamas padėti, rašė laiškus į Lietuvą prašydamas patarimo ir knygų, bet nedaug tegalėjo padėti, nes nebuvo nei vaistų, nei instrumentų.

Miško darbininkai dažnai susižeisdavo, ypač nepatyrusios merginos. Susižeidusieji būdavo siunčiami į Golumetės ligoninę. Vaikai ir kiti nedirbantys asmenys neturėjo teisės gydytis toje ligoninėje. Jei patys išgijo – gerai, jei ne – mirdavo nesulaukę jokios pagalbos.

Visi buvome nusilpę – dėl nuolatinio maisto trūkumo, sunkaus darbo, ilgų kelionių į darbo vietą ir atgal. Jau nebesvajojome apie geresnius laikus. Nebuvo jokių knygų, tik koks atsitiktinis rusiškas laikraštis, bet daugelis iš mūsų nemokėjo rusiškai. Tik retkarčiais kas nors atsiųsdavo laikraštį iš Lietuvos. Tai buvo vienintelis ryšys su pasauliu.

Iš pradžių, vos atvykę, stengėmės rasti būdų ir laiko religiniam susikaupimui. Kai kurios moterys turėjo atsivežusios šventųjų paveikslų. Bet vos tik susirinkdavome būrin ir užgiedodavome, stovyklos komendantas tuojau išvaikydavo sakydamas, kad susibūrimai stovykloje draudžiami.

Knygą galite įsigyti čia

BFL

Lietuvos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje ir Europos Parlamento narys Algirdas Saudargas birželio 21 dieną Europos Parlamente rengia atminimo vakarą „Dabarties akistata su praeitimi“, skirtą paminėti pirmuosius masinius sovietų įvykdytus trėmimus iš Lietuvos.

Minėjime kalbės Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzekas. Jis birželio 6 dieną Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre jau paragino branginti šimtų tūkstančių sovietinio režimo aukų Baltijos šalyse atminimą ir vienareikšmiškai pasmerkti totalitarinius režimus.

Renginio dalyvius taip pat pasveikins A. Saudargas, kalbą sakys Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis.

Atminimo vakaro programą pradės režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis-animacinis filmas „Gyveno senelis ir bobutė“ (2007 m.). Menotyrininkė  Jurga Minčinauskienė kartu su autoriumi pristatys Kęstučio  Grigaliūno  knygą „Mirties dienoraščiai“, Emilija Liaukutė – jaunimo pilietiškumo ir patriotiškumo ugdymo projektą „Misija Sibiras“.

Europos Parlamente taip pat bus atidengta Lietuvos genocido aukų muziejaus parengta paroda apie Lietuvos piliečių gyvenimą tremtyje „Po svetimu dangum: Lietuvos gyventojai sovietų lageriuose ir tremtyje 1940-1958 metais“.

Lietuvos nuolatinė atstovybė ES tikisi, kad renginys „Dabarties akistata su praeitimi“ Europos Parlamente prisidės prie bendros Europos istorinės atminties  kūrimo  ir tinkamo totalitarinių režimų nusikaltimų įvertinimo. Organizuoti renginį padėjo Lietuvos kultūros ministerija ir Tarptautinis kultūros programų centras.

Birželio 10 dieną ES teisingumo ir vidaus reikalų ministrų taryba priėmė išvadas, kuriose numatomos priemonės užtikrinti, kad nebūtų pamiršti totalitarinių režimų padaryti nusikaltimai.

Apie Lietuvos pastangas stiprinti bendrą Europos atmintį apie totalitarinių režimų nusikaltimus taip pat bus diskutuojama birželio 22 dieną Lietuvos nuolatinėje atstovybėje ES rengiamame susitikime su „Naujojo židinio-Aidų“ redaktoriumi, istoriku Nerijumi Šepečiu.

Jis birželio 22 dieną Briuselyje dalyvaus Europos Parlamento Europos istorijų sutaikinimo grupės susitikime, kuriame pristatys knygą „Demokratija Lietuvoje. Pilietiškumas ir totalitarizmas XX amžiaus istorijos lūžiuose“.

BFL

Sibiro tremties žiaurumus išgyvenusių žmonių likimo nevalia pamiršti vardan tautos ateities ir teisingumo, jie yra gyvas nesunaikinamo žmogiškumo liudijimas, pabrėžė Prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį Rumšiškėse surengtame Didžiųjų netekčių minėjimo renginyje – tremtinių brolijos “Lapteviečiai” susitikime, skirtame 70-osioms Lietuvos gyventojų masinių trėmimų metinėms.

“Tremtimi bandyta palaužti tautos stuburą, o likusius įbauginti ir padaryti paklusnius. Planas nepavyko.Tauta nukraujavo, tačiau liko gyva ir tapo dar atsparesnė. Lietuvos žmonės, ištvėrę gyvulinius vagonus, šaltį, badą, vergišką darbą, bausmes ir patyčias – neišsižadėjo ir neišdavė savo tikrosios Tėvynės. Nepasidavė ir neprarado vilties grįžti ir pamatyti Lietuvą laisvą”, – sakė Prezidentė D. Grybauskaitė, kreipdamasi į Rumšiškių liaudies buities muziejuje susirinkusius Sibiro tremtį išgyvenusius žmones.

Prezidentė taip pat pabrėžė, jog jaunimo iniciatyva – kasmetinės ekspedicijos į tremties vietas teikia vilties, kad šis svarbus mūsų istorijos etapas išliks tautos stiprybės pamoka ateities kartoms.

1941 m. birželio 14 d. prasidėjus masiniams trėmimams Lietuva per kelias dienas neteko daugiau nei 17 tūkstančių, o per visą trėmimų laikotarpį – daugiau nei ketvirčio milijono gabiausių, darbščiausių, intelektualiausių žmonių.

Pasak Prezidentės spaudos tarnybos, po minėjimo ekspoziciją Rumšiškių liaudies buities muziejuje apžiūrėjusi Prezidentė pasidžiaugė, jog čia saugoma gyva ir autentiška istorija. Anot šalies vadovės, muziejuje išsaugoti ir naujam gyvenimui prikelti pastatai, senaisiais statybos būdais atstatytas Astravėlės dvaras, atkurtos autentiškos lietuvių buities, amatų tradicijos yra gyva mūsų istorija ir tautos savasties dalis, kurią labai svarbu išsaugoti ir perduoti ateities kartoms.

"Vorutos" archyvas

Šiandien sukanka 63 metai nuo didžiausios lietuvių tremties, kurioje priverstinį likimo posūkį pasidalijo 12 000 šeimų. Ši tremtis buvo išskirtinė tuo, kad tuometiniai represiniai organai visas tremtinių šeimas, suderinę su SSSR miško pramonės ministerija, nukreipė į šios ministerijos Krasnojarsko krašto, Irkutsko srities ir Buriatijos–Mongolijos įmones miško ruošos darbams.

Pirmieji tremtiniai Sibire iš Lietuvos atsirado dar XIX amžiaus viduryje, caro valdžiai malšinant 1963 metų sukilimą. Vėliau jų gretas papildydavo knygnešiai. Neliko žinių apie daugumos jų likimus, jų gyvenamas vietas toli nuo savo krašto. Pokario metais čia atskirose gyvenvietėse lietuviai – tremtiniai sudarė nemažą gyventojų dalį. Vienas iš tokių rajonų Krasnojarsko krašte buvo Manos upės baseinas, į kurį 1948 metais buvo nukreipta penki traukinių ešelonai su tremtiniais iš įvairių Lietuvos rajonų miško darbams.

Manos upė – dešinysis Jenisėjaus upės intakas, įsiliejantis į jį 30 km žemiau Krasnojarsko miesto ir  buvo naudojama pagamintos medienos plukdymui iki Krasnojarsko miesto iš visų miško ruošos įmonių. Upės ilgis 475 km ir savo vandenų pradžią semia iš šiaurinio Rytų Sajano kalnų šlaite esančio Verchnemanskoje ežero. Dvyliktame kilometrų nuo ištakų Manos upė 800–1000 metrų teka po žeme (tuneliu) ir toliau savo vandenis neša, praskynusi sau  kelią tarp uolų ir akmens sangrūdų, vadinamais povandeniniais slenksčiais. Upė turi apie 300 intakų, iš kurių didžiausios: Krolas, Mina ir Kolba. Aukštupyje upė labai srauni 7–8 km/val., turinti nuolydį 4,2 m vienam kilometrui. Temperatūra vandens vasarą 10–12 C laipsnių. Upė apgyvendinta iki gyvenvietės Vyježyjlog, toliau apie 100 km iki jos ištakų 1 400 m nuo jūros lygyje gyvenviečių nėra.

Manos upės baseinas apima 9,3 tūkst. kv. km ir didesnioji jo dalis padengta miškais. Čia esančius miškų masyvus organizuotai įsisavinti pradėta apie 1930 metus. Tada šiems darbams buvo atitremti ukrainiečiai ir rusai, kuriems buvo pripažintas „buožių“ statusas. Tremtiniai keitė vieni kitus ir plėtė medienos ruošos pramonę. Apie tai Krasnojarsko technologinio universiteto docentas, publicistas Genadijus Mironovas (Genadij Mironov) savo knygoje „Žalieji Krasnojarsko plotai“ (2009 m., Krasnojarskas), apžvelgdamas šiame krašte miško pramonės vystimosi eigą nuo XX amžiaus pirmųjų metų rašo: „Be abejo, trisdešimtieji metai ir vėliau buvo sunkus metas miško pramonei. Medienos ruoša pagrindinai gulė ant pečių perkeltų asmenų, išbuožintų valstiečių, ištremtų iš didžiųjų miestų inteligentų, represuotų tautų, ypatingai vokiečių ir gyventojų iš Pribaltijos respublikų. „Kraslag“ įstaigose (taip buvo vadinami lageriai Gulago, tarp jų „Kraslag“, kuriame kiekvienam iš jų buvo suteikiami numeriai ir indeksai – V. G.) buvo naudojamas nenormuotas, tiesiog vergiškas politinių kalinių darbas“.

„Kraslag“ lageriuose (jam buvo suteiktas indeksas – učreždenije U–235) buvo kalinama didžioji dalis lietuvių vyrų, atskirtų nuo šeimų Naujoje Vilnioje 1941 m. birželio 14 d. trėmimų metu. Tik maža dalis iš jų išgyveno. Čia 1942–1943 metais lietuviams buvo pradėtos „sudarinėti“ baudžiamosios bylos ir jiems skiriamas įkalinimas nuo 10 metų iki mirties bausmės. Nuteistieji mirties bausme buvo sušaudomi Kansko miesto kalėjime, jeigu iki to jie likdavo dar gyvi nuo alinančių darbų miškuose. Taip buvo sunaikintas Lietuvos elitas. Šie lageriai, įkurti 1938 metais, veikė Krasnojarsko krašte Rešiotų, Nižne–Ingašo, Kansko rajonuose. Per juos, pagal Krasnojarsko skyriaus „Memorialas“, tiriančio stalininių represijų pasekmes, duomenis praėjo daugiau nei 100 tūkst. kalinių ir jie karo metu gamino trečdalį medienos Krasnojarsko krašte.

Didžiausią plėtros pagreitį įgavo Manos upės baseine veikiantys Sovetsko, Unguto, Badžėjaus ir Partizansko miško pramonės ūkiai bei Manos miško plukdymo kontora 1948 metais, apgyvendinus tremtinius iš Lietuvos. Buvo išplėstos esamos gyvenvietės bei įkurtos naujos.

Iš 7 200 tremtinių šeimų iš Lietuvos, skirtų Krasnojarsko kraštui 1948 metais, 2 000 šeimų buvo nukreipta į miško pramonės ūkius prie Manos upės.

Kelionei geležinkeliu iki paskirtos geležinkelio stoties visiems ešelonams buvo numatyta 18 parų. Tolimesnė kelionė, išlaipinus tremtinius iš geležinkelio vagonų, iki paskirtos apgyvendinimui vietos trukdavo ne mažiau laiko. Tremtiniams, kuriems teko keliauti į tremties vietoves Jenisėjaus upe, kelionė truko mėnesį ir daugiau.

Kadangi tuo metu Vilistojos miško pramonės ūkis buvo likviduojamas (čia miškus iškirto anksčiau buvę tremtiniai), visas lietuvių tremtinių kontingentas buvo perduotas Partizansko miško pramonės ūkiui ir jie privalėjo dirbti Koj miško ruošos punkte, tai apie 20 kilometrų Manos upe aukštyn. Apie metus, kol gyvenvietėje Koj buvo statomi gyvenamieji namai, darbingoji tremtinių dalis pėsčiomis keliaudavo į Koj gyvenvietę ir ten visą savaitę gyvendavo barake su dviaukščiais gultais miegui. Iki pilno visų tremtinių įsikūrimo gyvenimui naujoje vietoje su šeimomis prireikė daugiau nei vienų metų. Tai vienas iš epizodų, kaip klostėsi kelionė ir gyvenimo pradžia priverstinai perkeltiems iš Lietuvos į svetimą kraštą.

Iš viso į Manos upės baseine esančias miško pramonės ūkius 1948 m. gegužės 22–23 dienomis buvo pasiųstos 1 939 tremtinių šeimos iš Lietuvos. Tai pats didžiausias tremtinių kiekis vienu metu atsiųstų į šį rajoną nuo 1930 m. Čia jie visi buvo apgyvendinti ir įdarbinti keliaujant žemyn upe: Partizansko, Badžėjaus, Unguto ir Sovietsko miško pramonės ūkiuose bei Manos miško plukdymo kontoroje. Kiekvienas miško pramonės ūkis pradėjo gaminti 250–300 tūkst. kubinių metrų medienos per metus. Iki 1958 m., kol lietuviai tremtiniai nebuvo pradėję gauti normalius piliečių pasus ir grįžti į gimtąjį kraštą, apvalios medienos ruošos pramonė Manos upės baseine buvo pasiekusi aukščiausių gamybos apimčių.

Šiose apylinkės ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviams pavyko sutikti tik vienetus ten likusių po tremties lietuvių bei apleistas mūsų tautiečių kapinės. Per dešimt tremties metų ant Manos upės krantų alinančio darbo pastangomis lietuviai ne tik pagamino ir išplukdė šia upe milijonus kubinių metrų medienos, bet ir paliko vietiniams gyventojams darbštaus bei tvarkingo gyvenimo pavyzdį. Per šį laikotarpį tarp lietuvių nebuvo nei vieno kriminalinio nusikaltimo, prasigėrimo ar kitokių asocialių reiškinių. Daugelis jaunesnės kartos tremtinių sugebėjo įveikti vietinės valdžios suvaržymus bei buities sunkumus ir pasiekė vienokio ar kitokio mokslo. Yra ir šiuo metu žinomų visai Lietuvai žmonių, kurie savo gyvenimo pirmuosius metus praleido tremtyje prie Manos upės. Seimo narys Kazimieras Kuzminskas vienerių metų amžiaus su šeima buvo atvežtas į Partizansko rajono Koj gyvenvietę, o Seimo narys Juozas Olekas 1955 metais gimė tremtyje Mansko rajono Unguto gyvenvietėje.

Žymiai pasikeitė susisiekimo situacija Manos upės aukštupyje 1965 metais, įvedus į eksploataciją geležinkelio trasą Abakanas–Mansko rajono Taišetas, kurios 50 kilometrų ruožas driekiasi Manos upės krantais ir apima visą buvusio Partizansko miško pramonės ūkio veiklos teritoriją, kuris yra pačiame Manos upės aukštupyje. Dėl sudėtingo vietovės reljefo minėtas 50 km geležinkelio ruožas trimis tiltais kerta Manos upę, Nors spaudoje šios trasos statyba buvo pavadinta komjaunuoliška, faktiškai nuo 1958 metų ją statė kariškiai – kas 30 kilometrų buvo išdėstyti kariniai daliniai. Geležinkelis Abakanas–Taišetas, kertantis Sajanų kalnus, turi 9 tunelius. Ilgiausias iš jų Manos tunelis 2,4 km ilgio yra šalia minėtos Koj gyvenvietės, ir iki 2008 metų šis tunelis buvo ilgiausias Azijos kontinente. Šalia geležinkelio atsirado kelias automobiliams. Apvalią medieną pradėta tiekėjams vežti geležinkelio vagonais. 1986 metais buvo nutrauktas medienos plukdymas Manos upe.

Šiuo metu pagrindiniai Manos upės Partizansko ir Mansko administraciniai rajonai per pastaruosius 50 metų po tremtinių iš Lietuvos išvykimo neįgavo tolimesnio vystimosi. Buvę stambūs miško pramonės ūkiai savo veiklą nutraukė, nedidelė aukso gavybos įmonė 2003 metais užsidarė. Geležinkelio trasa Abakanas–Taišetas neatnešė žymių permainų šiems rajonams. Šis geležinkelis buvo tiesiamas daugiau strateginiais sumetimais. Jo tolimesne tąsa tapo nuo Taišeto pastatyta BAM‘o magistralė iki Vladivostoko, siekiant turėti antrą geležinkelio liniją, nes pirmoji, tuo metu vienintelė, driekiasi palei Kinijos sieną.

Su Manos upe siejami administraciniai rajonai, nors nuo krašto centro Krasnojarsko miesto juos skiria 120–200 km, šiandiena retai apgyvendinti. Partizansko rajone 4,950 kv. km plote gyvena 11 275 gyventojai, Mansko atitinkamai 5,960 kv. km – 17 900 gyventojų, Partizansko rajone vienam kvadratiniam kilometrui tenka 3 gyventojai, Mansko rajone – 2,2. Pastarajame per penkerius metus gyventojų sumažėjo apie 3 000.

Gamta šiam tremtinių kraštui nepagailėjo grožio įvairovės ir staigmenų ekstremalių pojūčių mėgėjams. Paskutiniu metu čia imta skatinti turizmą. Manos upės žemupyje 30 km prieinama upių laivams. Čia yra nemažai turistinių bazių ir tapo traukos centru šalia esančio Krasnojarsko miesto gyventojams.

3 kilometrus į rytus nuo gyvenvietės Oriešnoje (buvusio Badžėjaus miško pramonės ūkio centrinės būstinės) vietiniams gyventojams buvo žinoma požeminė ola, kuri tik 1964 metais pradėta tyrinėti, vėliau gavusi „Didžioji Oriešnojos“ pavadinimą. Pirmaisiais metais buvo ištyrinėti pirmi 240 metrų. Tik 1991 metais baigta šių požeminių labirintų kartografija. Pasirodo – bendras jų ilgis sudaro 45 km, gylis iki 195 m ir yra didžiausia Rusijos federacijoje .Visus metus čia laikosi pastovi temperatūra +3 C. Labirintų praėjimai ir juose esančios erdvės turi savo pavadinimus ir yra paruošti turistų lankymui. Teigiama, kad dalis požeminių labirintų prieinami be ypatingo pasiruošimo ir specialios įrangos. 1998 metais Krasnojarske buvo sukurtas telefilmas „Žvilgsnis į trečiąjį kosmosą“, skirtas šiam požeminiam pasauliui.

Viename informaciniame šių požeminių labirintų aprašyme, skirtame turistams, minima, kad šalia yra pribaltiječių tremtinių kapinės, stačiusių siaurąjį geležinkelį, bei kurio liekanomis šiuo metu turistai keliauja link labirintų angos nuo Oriešnoje gyvenvietės. Būtina patikslinti, kad tai lietuvių tremtinių kapinės. 1948 m. į Badžėjaus miško pramonės ūkį buvo atvežta 300 šeimų iš Lietuvos ir dalis darbingų tremtinių dirbo šio siaurojo geležinkelio statyboje, skirto medienos išvežimui iš kirtaviečių (latvių ir estų tuo metu šiame rajone nebuvo). Šias kapines, be abejo, aplankė 2008 metais „Misija Sibiras“ dalyviai, keliavę šiame rajone.

Krasnojarsko miesto turistinės firmos siūlo išvykas Manos upe – dviejų dienų trukmės, savaitės ir daugiau baidarėmis. Ekstremalių pojūčių mėgėjai gali praplaukti nuo Kuturčino viršukalnės papėdės (1765 m), įveikiant upėje esančius slenksčius, kurie pavaldūs tik patyrusiems. Plaukiant upe galima grožėtis įvairių figūrų uolomis, kurių aukštis siekia keliasdešimt metrų.

Daugiau kaip dešimt metų kasmet čia vyksta festivalis „Visockis Sibire“, minint jo dalyvavimą filme „Taigos šeimininkas“(1965 m.), kuris buvo statomas Manos upės ir Vyjezžyj log gyvenvietės apylinkėse. Čia jo atminimui yra ant uolos upės krante pritvirtinta lenta su poeto Vladimiro Visockio eilėraščio tekstu: „Prakūrenk man pirtį baltai, aš pasiilgau baltos šviesos“.

www.voruta.lt