J.Kazlauskas BFL nuotr.

Rinktinei atiduotas dešimtmetis ir ketveri iš eilės sėkmingi krepšinio metai. Pergalės, kurių mažai kas tikėdavosi, ir tik vienas kitas ne itin sėkmingai susiklostęs turnyras. Pralaimėjimas Rio olimpiados ketvirtfinalyje ir sprendimas, kurį nuspėti nebuvo sudėtinga. Trenerio Jono Kazlausko era Lietuvos vyrų krepšinio rinktinėje baigėsi.

Dovaidas PABIRŽIS

„Baigėsi mano kontraktas, nėra čia ką galvoti. Niekam nebuvo paslaptis, kad šie metai paskutiniai. Nieko neslėpiau, niekas ir nesikeičia. Dešimt metų, atiduotų rinktinei, yra gražus laiko tarpas, buvo visko – ir skaudžių pralaimėjimų, ir didelių pergalių. Didžiuojuosi, kad daug kas pavyko. Kai kas nepavyko. Ateina laikas, kai viskas turi baigtis“, – vos sugrįžęs į Lietuvą kalbėjo krepšinio specialistas, čia pat pabrėždamas, kad baigti trenerio karjeros kol kas neketina.

Vienas talentingiausių Europos trenerių

Nuo tada, kai 1998-aisiais su Kauno „Žalgiriu“ laimėjo Europos taurę, o po metų triumfavo ir Eurolygoje, niekas nesiginčijo, kad J.Kazlauskas – geriausias Lietuvos treneris. O kai 2012-aisiais Lietuvos krepšinio federacijos vadovas Arvydas Sabonis prikalbėjo jį grįžti į vyriausiojo rinktinės trenerio postą, daugeliui palengvėjo – geresnio kandidato ir negalėjo būti.

Savo reputaciją ir lūkesčius J.Kazlauskas iš esmės pateisino. Su gana vidutiniška, talento ir žvaigždžių dažnai stokojusia rinktine jis tris kartus iš eilės pasiekė prestižinių turnyrų pusfinalius – dukart laimėtas Europos sidabras ir pasaulio čempionate, prieš pat turnyrą netekus pagrindinio įžaidėjo, užimta ketvirta vieta. Ir tik paskutinis olimpinio ciklo akordas – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės susiklostė ne taip sėkmingai: trys pralaimėjimai iš eilės svarbiausioje varžybų fazėje ir galutinėje turnyro lentelėje Brazilijoje užimta septinta vieta.

Su J.Kazlausku Lietuva buvo pakilusi į rekordišką aukštą trečią poziciją FIBA reitinge, o ir po olimpiados, nukritus dviem laipteliais žemiau, vis dar lenksime komandas, kurios objektyviai turi geresnių žaidėjų ir didesnį potencialą.

„J.Kazlauskas yra tokio tipo žmogus, kuris aplink save sutelkė komandą ir savo autoritetu labai gerai ją valdė. Atmetus kai kurais nesėkmes, mes labai džiaugiamės rinktinės pasiekimais, kurie yra tikrai milžiniškas paties trenerio indėlis. Galima reikšti įvairių nuomonių, tačiau ir užsienyje jis yra vertinamas ir pasiekęs bene ryškiausių rezultatų tarp mūsų trenerių. J.Kazlauskas išlieka vienu talentingiausių Europos trenerių, jis pakėlė ne tik rinktinės, bet ir savo, kaip specialisto, reitingą. Savo vardą jis visiškai pateisino aukščiausiu lygiu“, – „Veidui“ sakė buvęs krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Rungtynių planas ir jokios panikos

Labai reiklus, pasitikintis savimi, racionalus, daug skaičiuojantis, intelektualus, niekada neprarandantis savitvardos ir nesiblaškantis, geras psichologas, pasižymintis gera intuicija, – tokias J.Kazlausko savybes paprastai išskiria ekspertai ir jo treniruoti krepšininkai. Galbūt ne visi jo sprendimai visada suprantami, tačiau beveik visada jie yra kelis ėjimus į priekį numatančio plano dalis. O planas J.Kazlausko treniruojamose komandose paprastai veikia.

S.Jovaišos teigimu, prieš J.Kazlauską eiti žaisti nepasirengus labai rizikinga. Norint jį nugalėti būtina taip pat įvesti kažkokių žaidimo naujovių, bandyti nustebinti, nes paprastai rungtynėms jis pasirengia labai gerai.

„Jei žmogus baigė matematiką, vadinasi, jam visur tik formulės ir skaičiavimai rūpi. Dalis tiesos čia tikrai yra – priešininkus studijuoti, rungtynių planą dėlioti J.Kazlauskas mėgsta tiksliai, kaip ir kelti konkrečias užduotis bei jų laikytis. Bet jis nėra vien tik sausas pragmatikas. Nė karto neteko matyti, kad treneris būtų sutrikęs ar ėmęs panikuoti. Niekada jo veide nesu matęs panikos šešėlio“, – „Veidui“ yra sakęs J.Kazlausko padėjėju rinktinėje buvęs Gintaras Krapikas.

Kaip pabrėžia S.Jovaiša, J.Kazlauskas neabejotinai yra atstovas tokio krepšinio stiliaus, kai žaidėjams gana griežtai nurodoma jų vieta aikštėje ir to reikalaujama laikytis. Tačiau tai visiškai pateisinama – beveik niekada J.Kazlausko treniruotose rinktinėse ar komandose nebuvo labai aiškių lyderių. O kai tokių išimčių vis dėlto pasitaikydavo, pavyzdžiui, jam treniruojant Graikijos rinktinę, 1999-ųjų Kauno „Žalgirį“ arba žvaigždžių pilną Maskvos CSKA klubą, laisvės improvizacijoms tikrai nestigdavo.

„J.Kazlauskas visada rėmėsi principu: jeigu lyderis yra, tai jis tikrai suras save ir aš jam netrukdysiu. Bet jeigu visi atrodo gana vidutiniškai ir nė vienas nerodo tokio žaidimo, kokį mes geriausiu žaidėjo laiku esame matę, tai tada jis lieka ištikimas sau ir laikosi griežtos taisyklės: nedarykite to, ko nesugebate ir galite nepadaryti, tiesiog išlikime tam tikruose rėmuose, bus mažiau klaidų, ir tikslą mes vis tiek galime pasiekti“, – sako S.Jovaiša.

J.Kazlauskas BFL nuotr.

Toks trenerio disciplinos modelis ateina dar iš jaunimo rinktinės laikų. Jauni sportininkai dar nelabai žino, ką jie sugeba geriausiai, o J.Kazlauskas tam tikrose schemose disciplinuotai sugebėdavo priversti kiekvieną žaidėją būti naudingą komandai. 1994-aisiais jo treniruotas jaunimas tapo Europos čempionais.

Įžaidėjo ir centro jungtis

J.Kazlauskas per savo karjerą treniravo galingus vidurio puolėjus, pradedant Arvydu Saboniu ir Ioanniu Bourousiu ir baigiant Jonu Valančiūnu. Kaip „Veidui“ yra sakęs krepšinio vadybininkas Ginas Rutkauskas, jo treniruotose komandose pastebima aiški jungtis tarp įžaidėjų ir centrų. Jis yra puikiai panaudojęs elitinius įžaidėjus: Šarūną Jasikevičių, Milošą Teodosičių, Vasilį Spanoulį ir kitus.

Akivaizdu, kad Manto Kalniečio ir J.Valančiūno duetas Lietuvos rinktinėje buvo svarbiausias ir šiame olimpiniame cikle. Tą ne kartą yra pabrėžęs ir treneris, vos vienam iš šių krepšininkų pradėjus demonstruoti ne pačią geriausią sportinę formą.

Vis dėlto Brazilijoje J.Kazlausko modelis nesuveikė. Ne tik todėl, kad šį kartą mažai pažįstamas buvo pagrindinis rinktinės vidurio puolėjas. Taip atsitiko ir todėl, kad tiesiog neatsirado pakankamai žaidėjų, kurie galėtų patempti komandą ir padaryti reikalingą postūmį. Komandai trūko greičio, improvizacijos ir lengvesnių taškų. Pats J.Kazlauskas po olimpiados sakė, kad šįsyk koją pakišo pasirengimo etapas: pirmą kartą per ketverius metus žaidėjai neturėjo fizinio pasirengimo laikotarpio, nes olimpinės žaidynės vyko mėnesiu anksčiau nei įprasta.

„Žaidėjai prie rinktinės prisidėjo iškart po čempionatų, stengėmės tik palaikyti formą, o ne įkrauti akumuliatorius. Manėm, gal prašoksim. Norėjome, kad gera forma būtų iš pat pradžių. Bet kada greičiai sumažėjo, kada akumuliatoriai išsikrovė, tada ir prasidėjo visos mūsų bėdos“, – nesėkmės priežasčių po olimpiados ieškojo J.Kazlauskas.

Kita vertus, sidabrą laimėję serbai į rinktinę susirinko dar anksčiau, nes visų pirma privalėjo įveikti atrankos barjerą. Tačiau tai nesutrukdė jiems reikiamą formą pademonstruoti kaip tik tada, kai to labiausiai reikėjo.

„Jonas stipriausias yra tada, kai labai pasiruošia rungtynėms, susidėlioja sau variantus. Bet kai tie variantai stringa, jis bando pasitelkti kitą žaidėją, dar kitą, ir tą judėjimą, postūmį padaro. O šį kartą niekas, kad ir ką jis darytų, nebeveikė, nes nebeatsirado, tokių, kurie galėtų patempti komandą į priekį, kaip pernai, sakykime, Jonas Mačiulis iššovė. Vienas M.Kalnietis buvo stabilus, bet vieno neužtenka, reikia daug daugiau“, – komentuoja S.Jovaiša.

Be to, prisidėjo akivaizdus žaidėjų nuovargis bei psichologinis lūžis po pralaimėjimo ispanams. Po jo komandai taip ir nepavyko atsigauti. Ramesnis nei įprasta, dažnai net komandai beviltiškai atsiliekant, šiemet atrodė ir pats J.Kazlauskas. Krepšinio užkulisiuose ne kartą kalbėta, kad Jonas dar metų pradžioje turėjo minčių nebevažiuoti į olimpiadą. Dvejones jis yra išreiškęs ir viešai po pernykščio Europos čempionato.

„Visi šie etapai labai brangiai kainuoja. Tai yra begalinė atsakomybė, begalinė įtampa, bemiegės naktys ir labai sunkus darbas. Darbas, kuris kainuoja sveikatą, nervus. Visada pradedi save vertinti iš šalies: ar priimi teisingus sprendimus, ar nesuklydai. Eidamas dirbti su rinktine visada turi pasverti tokius dalykus“, – sakė J.Kazlauskas.

Kas bus J.Kazlausko įpėdinis? Realiausias kandidatas – Rimas Kurtinaitis, nors pajėgių trenerių šiandien Lietuvoje netrūksta. Jo laukia nelengvas uždavinys – išlaikyti Lietuvos rinktinę J.Kazlausko žaidimo ir pasiekimų lygyje.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Sporto mylėtojai jau žino – rugsėjo 28 d. „Litexpo“ parodų rūmuose vyks didžiausias sporto festivalis „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“.

Pirmojoje tokioje šventėje Lietuvoje lankysis visame pasaulyje pripažinti treneriai iš Italijos, Ispanijos, Latvijos bei Lietuvos. Vienas jų – italas, aerobikos instruktorius Salvatore Panebianco, paskutinį rugsėjo šeštadienį dalyviams mėginsiantis įkvėpti meilę step‘o šokiui. Ilgametę patirtį turintis aerobikos instruktorius atskleidžia kelias paslaptis, kaip be varginančių užsiėmimų ir dietų turėti gražų bei sveiką kūną.

„Svarbiausi trys dalykai, padėsiantys sėkmingai pasiekti tikslą – tikėjimas savimi, subalansuota mityba ir aktyvus gyvenimo būdas, – teigia S. Panebianco. – Žinoma, yra mokslinių dalykų, paaiškinančių svorio metimo mechanizmą, tačiau nėra vienos griežtos taisyklės. Svarbiausias šiame procese – žmogus: taip, kaip jis jaučiasi, kaip gyvena ir, ar tuo mėgaujasi. Gerbk save, netapk maisto šiukšliadėže ir stenkis gyventi aktyviai, kad tai tau teiktų džiaugsmo – štai raktas į sėkmę. Netikusio gyvenimo būdo pakeitimas visada padeda numesti svorio – tai kalbu iš patirties.“

Dažniausiai treneriai akcentuoja reguliarius pratimus visam kūnui bei griežtą, dietomis paremtą mitybą. Laužydamas visus standartus S. Panebianco sako, jog be tikėjimo savo jėgomis ir mėgstamos veiklos atradimo visa kita netenka prasmės: „Užaugau pietinėje Italijos dalyje, Krotonės mieste, kur maistas toks skanus, kad vaikystėje buvau nutukęs. Būdamas 12-metis svėriau 90 kg, todėl pradėjau lankyti kardio užsiėmimus. Kartą, gretimoje salėje, išgirdau kažką garsiai skaičiuojant. Ieškodamas, iš kur tai sklinda, atidariau vienas duris ir pamačiau… didelę šypseną. Besišypsantis instruktorius pakvietė mane užeiti. Nuo tos akimirkos prasidėjo mano meilė step‘ui ir aerobikai“.

Unikalumu pasižymi ne tik S. Panebianco gyvenimas, bet ir vedami užsiėmimai. „Šis aerobikos instruktorius – neįprasta asmenybė, – sako viena iš konvencijos organizatorių, „Nike” prekės ženklo atstovė Lietuvoje Milda Monstavičiūtė. – Todėl, norėdami žmonėms suteikti galimybę susipažinti su jo improvizuotomis treniruotėmis, užkrečiama energija bei step‘o technika, pakvietėme S. Panebianco į „NIKE konvencija, įkvėpta IMPULS“ sporto festivalį.“

Pasak šventės partnerio, sporto ir sveikatingumo klubų tinklo IMPULS direktoriaus Vidmanto Šiugždino, į konvenciją buvo pakviesti garsiausi pasaulio treneriai, kurie dalyvius užkrės pozityvia energija, įkvėps keisti gyvenimo būdą bei paskatins būti patenkintiems savo kūnu. Instruktoriai ves pačias įvairiausias treniruotes bei programas, o jų žadama daugiau nei 15: nuo energingosios zumbos ar step‘o šokio treniruočių, iki raminančių jogos bei kūno balansavimo užsiėmimų, skirtų tiek sporto mėgėjams, tiek profesionalams.

Šiais metais organizatoriai tikisi sulaukti daugiau nei 1000 dalyvių. Išsamios informacijos apie šventę, treniruočių planą ir registracijos formą ir bilietus galima rasti interneto puslapyje: www.nikekonvencija.lt

Krepšinio šalies žmonės mėgsta ne tik krepšinį, jie visuomet ne mažiau džiaugsmingai žaidžia dar vieną nacionaliniu tapusį žaidimą – “Seimo rinkimai!”

Na štai, pagaliau sulaukėme… Krepšinio šalies žmogus, savaime suprantama, dabar pasakytų, kad vėl, matyt, prasideda Europos, pasaulio čempionatai ar olimpinės žaidynės. Šilta, bet ne visai. Mat krepšinio šalies žmonės visuomet ne mažiau džiaugsmingai žaidžia dar vieną nacionaliniu tapusį žaidimą – “Seimo rinkimai!” O kadangi šiame žaidime dalyvauja ne tik žaismingai pažadus į visas puses dalijantys politiniai lenktyniautojai, bet ir tikri sportininkai, nusprendžiau į artėjantį renginį pažvelgti pro sporto akinius. Ir, be to, nerimtai…
Taigi aikštelėje vėl rikiuojasi komandos, kurių narių veiduose švyti didingas pasitikėjimas savimi ir nebylus pažadas sirgaliams: „Tikėkite mumis, nes tik mes su jumis!“ Ir koks skirtumas, kokios spalvos marškinėliais jie pasipuošę, – visi žada pergalę ne tik sau, bet ir reginio ištroškusiems žiūrovams. Tad neverta skaityti lozungų ir klausytis pažadų, nes jie nuo praėjusių varžybų menkai tepakitę, gal tik kai kurie naujų šūkių sugalvojo.
Žodžiu, ypatingų naujovių išorėje nepastebėsime. Čempionai žada žaisti dar geriau, o kiti garantuoja, kad tik jie žino, kaip praėjusių varžybų nugalėtojus sumušti ir mums, sirgaliams, gerokai daugiau džiaugsmo savo žaidimu suteikti. Nuobodoka, nes pažįstama. Bet gal pasivaikščiokime tarp komandų ir pažiūrėkime, kas gi jas treniruoja, – juk kiekvienas krepšinio šalies gyventojas žino, kad geras treneris nukala didžiąją pergalės medalio dalį.
Taigi priekyje vėl matau daugiausia tuos pačius veidus. Trenerių suoleliai mažai pakitę, bet įdomybių ir ten rasime… Štai senieji čempionai – TS-LKD, kurie net neabejoja, kad savo titulus apgins ir vėl. Kai kas jų vardą iššifruoja ir taip: „Tiesą Sakant – Labai Kategoriški“, nes dėl savęs užtikrinti, bet kas gi šiose varžybose savimi nėra tikintis? TS-LKD lyderis – tas pats AK, kuris savo užsispyrimu ir matematiniais skaičiavimais primena patį krepšinio „profesorių“ JK. Deja, AK nebuvo populiarus tarp sirgalių, todėl jo komanda gali sulaukti ir mažokai rėmėjų. Tačiau jam galėtų padėti didesnis pasitelkimas į pagalbą mielos asistentės ID, kuri sirgalių akyse vis dar užima gana aukštą vietą. Beje, psichoanalizėje ID vardas suteiktas pasąmonei atstovaujančiai struktūrai, kuri puikiai valdo žmones ir žino, kaip visus įveikti.
Nerimą kelia, kad greta AK ant suolelio vis bando įsitaisyti ir senasis treneris VL, kurio kategoriškumas ir praeities šešėlių baimė kiša koją komandos pergalei, nes čempionatas jau kitas ir varžovai seniai pasikeitę.
O štai LSDP, seni čempionų varžovai ir daugkartiniai ankstesnių varžybų nugalėtojai. Tiesą sakant, tai tikriausiai susiję su senuoju komandos treneriu AMB, kuris, deja, pasitraukė anapilin, bet iki šiol vis dar išlaikančiu komandos charizmą. Beje, komanda ir pati stengiasi tą charizmą toliau kurti, net trenerį panašiai skambančiu vardu pasirinko – AB. Bet AB tėra AMB šešėlis, nors visais būdais stengiasi savo tvirtumą įrodyti. Jis vis bando griežtais žodžiais ir tvirtu balsu varžovus gąsdinti ir savo komandą drausminti, tačiau nepastebi, kad jam ramus tonas ir dalykiški ne vien kritiką, bet ir palaikymą geram varžovų žaidimui reiškiantys argumentai suteiktų daugiau tikros, o ne dirbtinės charizmos.
Vis dėlto ši komanda stipri, nes turi daug stiprių žaidėjų ir neieško legionierių, kurie gal geriau dainuoja nei žaidžia, ko neišvengė jų pagrindiniai varžovai. O komandos pavadinimas viską pasako: „Labai Stiprūs Dešiniųjų Priešininkai“. Bet jei neieškos naujo, AMB vardo neveikiamo žaidimo, jie gali tapti viso labo „Labai Stipraus Dinozauro Palikuonimis“.
O štai ir vis kasmet stiprėjanti komanda – DP. Vieni sako, kad jų vardas reiškia „Daug Prižadantys“, kiti mano, kad tai „Dievo Pirštas“, nes treneris šioje komandoje yra kaip Dievas, o pati komanda jam reikalinga kaip pirštas, kuriuo jis gali pasiekti sėkmę, bakstelėti varžovams ar pagrasinti neklusniesiems. Komandoje labai griežta drausmė ir tvarka, jos nariai žaidžia puikiai sustyguotą žaidimą ir tiksliai vykdo trenerio VU komandas. Bet tai ir grėsmė ateičiai, nes naujų veidų, galinčių pademonstruoti komandinį žaidimą, vis dar neatsiranda…
Netoliese įsitaisė dar viena savo trenerį labai mylinti ekipa – TT. Nors vis dar bandantys spinduliuoti tvirtybę, šie sportininkai, deja, tampa „Tikra Tragedija“ – ir ne kitiems, bet sau. Niekaip neįmanoma suprasti, kodėl jie nepasirenka kito trenerio, nes dabartinis, RP, jau seniai nesirodo varžybose, o jei ir atvyksta kurį kartą, savo graudžiai „tvirtomis“ kalbomis tik skandina ir taip gerokai pakrypusį TT laivelį. Vargu bau ar treneris žino, kaip žaisti aukščiausioje lygoje, todėl vairą į savo rankas vis perima komandos kapitonas VM, kažkodėl bandantis įrodyti, kad žaidimui vadovauja RP. Tai vieną dieną komandą tikrai nustums į žemesnę lygą, nes laukiančiųjų užimti jos vietą yra tikrai daug.
O štai dvi panašios komandos – LRLS ir LiCS. Žaidžia panašų žaidimą, net komandų marškinėliai vienodi, o treneriai EM ir AČ propaguoja panašias vertybes. Tad niekaip nesuprantama, kodėl nesugeba sudaryti vienos komandos, kuri gerokai išgąsdintų visus varžovus, bet žaidžia atskirai ir todėl niekaip neišbrenda iš vidutiniokų būrio. Gal sena nesantaika, kilusi dėl kitos komandos trenerio AZ, neleidžia nugalėti savo ambicijų? Na, kaip sakoma, mazochizmas irgi egzistuoja, tik reikia susimąstyti ar bent vienos iš komandų pavadinimas netaps „Labai Reikia Leisti Susinaikinti“?
Apie kitas komandas kalbėti nesinori, nes vargu ar kuri iš jų bent kiek pasipriešins šios dienos favoritams. Tiesa, yra dvi komandos, kurios labai panašios savo komiškumu. Viena jų, gana juokingu pavadinimu TAIP, juokingai ir žaidžia. Jos treneris AZ jau bandė treniruoti ir kitas ekipas, tačiau su žaidėjais susipyko ir sukūrė savo komandą, prisikvietęs visokių legionierių, tačiau šie, atrodo, nesupranta, kad pakliuvo ne į tą sporto šaką. Todėl visą laiką tenka po aikštelę bėgioti pačiam treneriui, kuris kuria vis keistesnius žaidimo scenarijus, ir ima atrodyti, kad jam svarbu primesti kuo daugiau taškų, o į kurį krepšį – jau nebesvarbu…
O antroji komanda, kuriai vadovauja treneris VR, apskritai keista jau tuo, kad treneris varžybose net nesirodo ir paliko ją žaidėjams, kurie irgi nelabai supranta, į kokią sporto šaką pakliuvo, todėl kyla grėsmė, kad vieni jų pradės ne mėtyti kamuolius, bet spardyti juos, o kiti tiesiog visiems linksmai pašoks.
Toks tad laukia visai smagus varžybų, pavadintų skambiu “Seimo rinkimų 2012″ vardu, scenarijus. Komandos įvairios, treneriai įspūdingi, kai kurie juokingi, o rezultatas gali tapti visai nejuokingas mums, sirgaliams. Mat kaip treniruoja, taip ir žaidžia, o sirgaliai po to taip ir jaučiasi.

Komandos įvairios, treneriai įspūdingi, kai kurie juokingi, o rezultatas gali tapti visai nejuokingas mums, sirgaliams.

“Veido” žvilgsnis iš arčiau į Kęstutį Kemzūrą bei jo pirmtakus: kaip išmatuoti trenerio indėlį į pergales ir kuris nacionalinės rinktinės strategas buvo geriausias?

Santūrus, visada rimtas, susikaupęs. Retai besišypsantis ir beveik niekada neprarandantis savitvardos. Tokį nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės vyriausiąjį trenerį 41-erių K.Kemzūrą matėme Lietuvoje vykusiame Europos krepšinio čempionate.

Gudrus mąstytojas

K.Kemzūros nervai šiame čempionate neatlaikė vienintelį kartą, per rungtynes su ispanais Panevėžyje. Todėl kai tąkart treneris nepakėlė įtampos ir gavęs techninę pražangą stumtelėjo jį raminti mėginusį asistentą Robertą Kuncaitį, kilo didžiulis ažiotažas. Iš paprastai visada tylaus, savo emocijas vengiančio rodyti K.Kemzūros to tiesiog niekas nesitikėjo.
Kaip apie dabartinį rinktinės strategą sako krepšinio treneris Darius Maskoliūnas, K.Kemzūra aikštėje visada buvo gudrus mąstytojas: ir tada, kai dar pats žaidė krepšinį, ir dabar, kai dirba treneriu. “Jis nieko nedaro emocingai, visi jo sprendimai būna šaltai apgalvoti. Toks jis stengiasi išlikti net sunkiausiais rungtynių momentais, nors šiame čempionate pamatėme K.Kemzūrą ir kitokį”, – sakė daug metų trenerį pažįstantis D.Maskoliūnas.
Ši būdo savybė K.Kemzūrai gelbsti daug labiau, nei jis pats numano. Šis treneris visada išsiskyrė gebėjimu numalšinti rinktinėje kylančias emocijas, kurios išblaško žaidėjus ir trukdo susitelkti. Tai buvo K.Kemzūros stiprybė šiame Europos krepšinio čempionate, nes namų sienos ne tik padėjo, bet ir trukdė – žaisdami Lietuvoje krepšininkai jautė itin didelį spaudimą. Tai buvo akivaizdu ir bronzą Lietuvai lėmusiame pasaulio čempionate 2010-aisiais, kai K.Kemzūra, norėdamas sutelkti krepšininkus, rodė jiems ištraukas iš filmo, kuriame trys šimtai spartiečių grumiasi su šimtatūkstantine priešų armija.
“Labiausiai K.Kemzūra man imponuoja išskirtiniu žmogaus psichologijos išmanymu, – priduria buvęs krepšininkas, dukart Europos ir vienąkart pasaulio čempionas Sergejus Jovaiša. – Jis moka taip išjudinti žaidėją iš mirties taško, kad šis parodytų savo geriausius rezultatus. K.Kemzūra yra geriausias pavyzdys, kaip minimaliomis galimybėmis pasiekti maksimalią naudą. Ypač gerai tai atsiskleidė per pernykštį pasaulio čempionatą, kai vien todėl, kad žaidėjai patikėjo Kęstučio įtaiga, buvo pasiekti tokie rezultatai – iš vidutinių žaidėjų (išskyrus Liną Kleizą) jis nulipdė savimi pasitikinčių asmenybių komandą.”
Iki rinktinės K.Kemzūra yra dirbęs su daug stiprių trenerių ir gerų komandų, todėl žino, kaip “pažadinti” žaidėjus ir kaip su jais elgtis. Dar vienas išskirtinis K.Kemzūros, kaip trenerio, bruožas – jis labai imlus informacijai. Šiuolaikiniame krepšinyje, kai kiekviena komanda dar rungtynių išvakarėse kruopščiai išanalizuoja viena kitą, informacija – gebėjimas ją atsirinkti ir tinkamai panaudoti – yra vienas didžiausių ginklų prieš varžovus. “Jis labai gerai išanalizuoja priešininkus, žino žaidėjų stipriąsias puses ir kaip su jomis kovoti”, – pastebi D.Maskoliūnas.
Krepšinio trenerio Rūtenio Paulausko nuomone, K.Kemzūra iš kitų trenerių išsiskiria ir tuo, kad yra tiek puikus teoretikas, tiek geras psichologas, sukuriantis rinktinėje gerą mikroklimatą. Apie tai yra pasisakęs ne vienas žaidėjas. Be to, R.Paulauskas įsitikinęs, kad K.Kemzūrai sunkiausiais momentais labai gelbsti turima jo, kaip žaidėjo, patirtis – tai padeda lengviau atlaikyti tenkantį psichologinį krūvį. K.Kemzūra krepšinį žaidė dvylika metų (krepšininko karjerą pradėjo Kauno “Atleto” klube), bet daugiau pasiekė kaip treneris, o ne kaip žaidėjas.
“Tokie treneriai tam tikra prasme yra užgrūdinti, jie geriau pakelia nesėkmes nei tie treneriai, kurie patys nėra žaidę krepšinio”, – mano R.Paulauskas.

Visi treneriai – aiškūs lyderiai

K.Kemzūra yra penktas vyrų krepšinio rinktinės vedlys nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Kuris iš jų buvo geriausias?
Kaip teigia krepšinio ekspertai, K.Kemzūrą, turintį visas geram strategui būtinas savybes, vadinti vienu geriausių rinktinės trenerių nebūtų per drąsu.
Kita vertus, Lietuvos rinktinė per pastaruosius dvidešimtį metų neturėjo tokio trenerio, dėl kurio jai dabar būtų gėda. Tai pareigybė, kuriai krepšinį garbinančioje Lietuvoje visada buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Vladas Garastas, Jonas Kazlauskas, Antanas Sireika, Ramūnas Butautas – visi ligšioliniai nacionalinės rinktinės treneriai buvo aiškūs tam tikro laikmečio lyderiai.
Deja, daugeliui jų teko patirti ne tik saldų pergalės džiaugsmą, bet ir pralaimėjimo kartėlį. Lietuviai moka nuoširdžiau už kitas tautas džiaugtis, jei lydi sėkmė, bet gali ir skaudžiai nubausti, jei ji netikėtai nusigręžia. Visi treneriai patyrė, kokie negailestingi būna lietuviai, nesulaukę taip trokštamos pergalės.
V.Garasto vadovaujamoje rinktinėje žaidęs S.Jovaiša prisimena, kad anuomet į dvikovą su kiekvienu užsienio varžovu jie stodavo neturėdami apie komandas ir atskirus žaidėjus jokios informacijos. Tačiau V.Garastas turėjo puikią intuiciją, kuri beveik niekada neapvildavo.
“Atmenu, kaip V.Garastas mums, tokiems įsitempusiems, kartais sakydavo: “Vyrai, žaiskime ramiai, šitas rungtynes mes laimėsim.” Nesuprantu, iš kur jis tai žinodavo, bet neatsmenu, kad po tokių jo žodžių būtume nors vienas rungtynes pralaimėję. Jis buvo tarsi tėvas, o mes – jo sūnūs. Visada malonus ir visiems draugiškas. Toks buvo treneris V.Garastas”, – prisimena S.Jovaiša.
Beje, būtent V.Garasto vadovaujama Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė yra iškovojusi daugiausiai medalių. Dar įspūdingiau atrodo V.Garasto laimėjimai iki nepriklausomybės atkūrimo. Tiesa, tai buvo laikai, kai rinktinėje žaidė Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis ir kitos žvaigždės, o visa Europa, pripažinkime, dar nebuvo išmokusi žaisti krepšinio.
V.Garastą pakeitus J.Kazlauskui, Lietuvos rinktinė medaliais pasipuošė tik kartą – Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse iškovota bronza. Tačiau J.Kazlauskas iš visų ligšiolinių nacionalinės rinktinės trenerių padarė įspūdingiausią tarptautinę karjerą, tapo autoritetu Europoje. J.Kazlauską krepšininkai prisimena kaip aštraus proto, darbštų, griežtoką, drausmės reikalaujantį ir visada atstumą su žaidėjais išlaikantį trenerį. J.Kazlauskas nemėgo nuolaidžiauti, bet, nepaisant griežtumo, sugebėdavo sukurti rinktinėje palankią atmosferą. “Tegu kiti neįsižeidžia, bet manau, kad iki šiol geriausias rinktinės treneris buvo J.Kazlauskas. Už jį kalba jo laimėjimai”, – teigia D.Maskoliūnas.
J.Kazlauską pakeitęs A.Sireika buvo jau gerokai švelnesnio būdo. Iš prigimties komunikabilus treneris greitai rado bendrą kalbą su žaidėjais ir pasiekė neblogų rezultatų – iškovotas Europos čempionato auksas. “Buvę žaidėjai jį mini vien geru žodžiu”, – tvirtina S.Jovaiša.
Su trenerio pareigomis sėkmingai tvarkėsi ir R.Butautas, tik jam kartais pristigdavo griežtumo. R.Butauto vedama rinktinė pelnė Europos čempionato bronzą.
Taigi objektyviai pasakyti, kuris iš šių trenerių buvo geriausias, – sudėtinga. Viena aišku: trenerio indėlis į kiekvieną pergalę yra ne mažiau svarbus nei žaidėjų. Tai šiame čempionate įrodė ir K.Kemzūra, treneris, kuriam, nepaisant daugybės pakilimų ir nuopuolių, pirmajam pavyko taip suvienyti Lietuvos komandą.

Nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės treneriai

Treneris    Rinktinės pelnyti apdovanojimai
Vladas Garastas, 1992–1996 m.
Jonas Kazlauskas, 1997–2001 m.
Antanas Sireika, 2003–2006 m.
Ramūnas Butautas, 2007–2009 m.
Kęstutis Kemzūra, nuo 2009–? m.