Daugumai žmonių kyla klausimas, ar charizma yra įgimta, ar jos galima išmokti. Atsakymą į šį ir daugelį kitų klausimų galima rasti ką tik Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje Andrew Leigh knygoje “Charizma”. O mes siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Pasitikėjimas savimi

„Jei patys savimi nesižavite, kodėl tikitės to iš kitų?“ – kartą paklausė sąmojingoji aktorė Mae West. Apie jos pasitikėjimą savimi sklandė legendos, bet ji tikrai dėjo daug pastangų šiam būdo bruožui ištobulinti.
Anthony Howardas, vienas iškiliausių britų politikos apžvalgininkų, reguliariai būdavo rodomas per televiziją. Jo veidas, švelniai tariant, buvo itin nepatrauklus, netgi bjaurus, tačiau iš jo sklido toks pasitikėjimas savimi, kad netrukus visi žiūrovai nustodavę galvoti apie jo išvaizdą; jam kalbant, netrukus išryškėdavo jo asmeninio poveikio galia.
Pasitikėjimas savimi kuriant charizmą vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį ir „yra lemiamas veiksnys, jei siekiate įgyvendinti didelius sumanymus“, teigė Samuelis Johnsonas, viena ryškiausių, nors neabejotinai nepatrauklios išvaizdos Anglijos asmenybių.
Pasitikėjimas savimi – tai galia. Galia, padedanti veikti žmonių mintis, jausmus ir elgesį. Jei spinduliuosite šią galią, greičiausiai galėsite aplinkiniams daryti norimą asmeninį poveikį, kur kas stipresnį nei tuomet, kai žmonės pastebi pasitikėjimo savimi stoką.
Netgi Winstonas Churchillis ne visada visiškai pasitikėdavo savimi ir su kartėliu guosdavosi savo žmonai Clementine’ai. Jis sakydavo: nepaisant to, kad yra ministras pirmininkas, jis jaučiasi esąs netinkamas šioms pareigoms ir jo asmeninis poveikis nepakankamai stiprus, kai jam, kaip premjerui, tenka turėti reikalų su svarbiais žmonėmis, išskirtiniais pasaulio veikėjais. Šiuo atveju šio politiko didžiulė įtaka, jo charizmos poveikis ir žmonių lūkesčiai padėdavo užmaskuoti pasitaikančias jo nepasitikėjimo savimi akimirkas.
Kartais esama skirtumo tarp vidinio pasitikėjimo savimi ir išorinio pasitikėjimo savimi, persiduodančio aplinkiniams. Pavyzdžiui, netgi didžiausi aktorinio meno meistrai pripažįsta, kad ir juos apninka dvejonės ir nepasitikėjimas savimi, ypač kai tenka kurti svarbius vaidmenis. Tačiau šiems artistams pasirodžius scenoje niekas net neįtaria, kad jie būtų kankinęsi dėl kažkokių abejonių.
Bet dažniausiai vidinis pasitikėjimas savimi ir išorinės tokio būdo apraiškos, kurias žmonės įvardija kaip pasitikėjimą savimi, labai susiję dalykai. Vienas komentatorius yra pasakęs taip: „Jeigu manote, kad pasitikite savimi, tai ir pasitikite, bet jei manote, kad nesate įgiję šios savybės, tuomet, netgi pasitikėdami savimi, vis tiek nepasitikite.“ Įgyti nuolatinį pasitikėjimą savimi padeda praktika, vedanti prie naujų gebėjimų, kompetencijų, kurios savo ruožtu padeda vis labiau tikėti savo jėgomis, pasitikėti savimi.
Pasitikėjimą savimi rodo žmogaus elgesys: laikysena ir kiti ne tokie akivaizdūs elgesio bruožai, tarkime, subtiliai pasireiškiantys tam tikri kūno kalbos ženklai. Pavyzdžiui, kiti žmonės mano, kad:
• esate atsipalaidavęs, o ne susikaustęs;
• esate lankstus – balsui ir judesiams būdinga daugybė niuansų;
• jums būdinga savikontrolė – judesiai tikslingi, užtikrinti;
• jūsų ketinimai aiškūs.
Galite ugdytis visas šias savybes – pavyzdžiui, kaip aiškiau suformuluoti ir įvardyti savo ketinimus ar geriau suvokti savo kūno kalbą. (…)

Šalies knygynuose ką tik pasirodė 95-metį atšventusio garsaus išeivijos verslininko, mecenato dr. Juozo Kazicko atsiminimų knygos „Vilties kelias“ papildyta nauja laida. Siūlome ištrauką iš šio kūrinio.

Kelionė į šeimos istorijos ištakas

Tai buvo sunkus dešimtmetis, mus ėmė slėgti garbaus amžiaus našta, užgriuvo ligos ir galiausiai ištiko didžiausia nelaimė – netekau Aleksandros.
Vis dėlto didesnė dešimtmečio dalis nebuvo liūdna. Džiaugėmės gyvenimu, dažnai atvykdavome į Lietuvą, keliavome ir į kitus kraštus.
Ypač jaudinanti buvo kelionė į gimtąjį Čiornaja Padina kaimą. Ši atsiminimų knyga prasideda priešistore – apie mano protėvių tremtį 1863 metų Kūčių vakarą į Saratovo gubernijos stepes. Ten po daugiau nei penkių dešimtmečių gimiau aš. Man buvo vos ketveri, kai su tėvais iškeliavau iš Čiornaja Padinos į Lietuvą. Dar prabėgo daugiau kaip aštuoniasdešimt metų, ir aš jau drauge su savo vaikais vėl išvydau šią žemę. Tarsi apsisuko gyvenimo ratas ir sugrįžau, iš kur išėjau.
Man tai nepamirštama kelionė. Ją surengė vėliau Vladimiro Putino režimo politiniu kaliniu tapęs „Jukos“ bendrovės prezidentas Michailas Chodorkovskis. Verta prisiminti ir pačią pažinties su šiuo iškiliu žmogumi istoriją.
Būdamas Niujorke, kartą sulaukiau seno pažįstamo JAV Rytų-Vakarų instituto prezidento Johno Edwino Mrozo skambučio. Jis pasakė, kad į jo įstaigos biurą Maskvoje kreipėsi „Jukos“ atstovai ir prašė, susisiekus su manimi, išsiaiškinti, ar nesutikčiau papietauti Niujorke su M.Chodorkovskiu. Man tai buvo visiškai netikėta. (…)
Be abejo, ponui Mrozui atsakiau, kad man būtų didelė garbė pabendrauti su Michailu Chodorkovskiu, ir pasiteiravau, kur ir kada galėtų įvykti toks susitikimas. Išgirdau „Jukos“ prezidentą klausiantį, kada man būtų patogu pasimatyti su juo, kai atskris į Niujorką. (…) Atsakiau, kad būsiu pasirengęs pasimatyti bet kurią dieną jam viešint Niujorke. Netrukus gavau žinią iš pono Mrozo, kad M.Chodorkovskis kitą savaitę atskrenda į JAV. Paprašiau perduoti jam, kad kviečiu vakarienės į senų tradicijų prestižinį verslo žmonių klubą „Club 21“. Jame yra lankęsi garsiausi pasaulio verslininkai ir daugybė valstybių vadovų.
Mano pasiūlymas buvo priimtas ir suderintas konkretus laikas. Iš anksto užsakęs staliuką, laukiau svečių. Pirmas atvyko ponas Mrozas, netrukus pasirodė ir Michailas Chodorkovskis, lydimas kelių palydovų, bet prie stalo jis sėdo tik su vienu padėjėju – norvegu, kuris dirbo jo asmeniniu sekretoriumi.
„Man didelė garbė su jumis bendrauti, bet būtų įdomu sužinoti, kas paskatino jus susitikti su manimi?“ – pokalbio pradžioje pasiteiravau pono Chodorkovskio.
Pirmiausia jis pasakė, kad „Jukos“ įsigijo „Mažeikių naftą“ ne siekdama greito pelno, o ketindama nuolat dirbti ir investuoti Lietuvoje. „Suprantu, kad tai stambiausia jūsų šalies bendrovė, kuriai tenka ir svarbus socialinis vaidmuo, todėl noriu užmegzti pasitikėjimu grindžiamus ryšius su Lietuvos visuomene ir prašyčiau jūsų patarimų bei pagalbos siekiant šio tikslo“, – pareiškė ponas Chodorkovskis.
Atsakiau, kad gerbiu tokį jo norą, nes tarpininkavau ne vienai JAV bendrovei, sumaniusiai Lietuvoje imtis verslo, bet niekada neteko išgirsti prašymo padėti suartėti su mūsų šalies visuomene, todėl mielai jam patarsiu, kaip tai būtų galima padaryti kuo sėkmingiau.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Varšuvoje pristatyta trimis kalbomis išleista Liucijos Armonaitės knyga apie aktorę, režisierę Birutę Marcinkevičiūtę-Mar “Birutė Mar. Bez maski”, “Birutė Mar. Be kaukės”, “Birutė Mar. Unmasked”.

Lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis išleista knyga antradienį pristatyta Lietuvos centre prie ambasados vykusiame vakare “Vieno aktoriaus teatras Lietuvoje”, kurį Lietuvos ambasada Varšuvoje surengė kartu su Vroclavo kultūros ir meno centru bei Vroclavo teatro mylėtojų draugija, išleidusia minėtąją knygą.

Knygos autorė L. Armonaitė apžvelgė Lietuvos monospektaklių kūrėjų darbus, išskirdama vieną ryškiausių vieno aktoriaus spektaklių autorių ir atlikėjų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorę Birutę Marcinkevičiūtę (Mar).

“Mūsų aktorė – unikalus reiškinys monoteatro pasaulyje, toli išsiplėtusiame už Europos ribų. Ją gerai pažįsta ir gerai vertina Lenkijos žiūrovai ir teatro kritikai. Todėl būtent Birutės Mar monospektakliams skirta septintoji Vroclavo teatro mylėtojų draugijos nuo 2007 metų leidžiama serijos “Juoda knygelė su Hamletu (“Czarna ksiąžeczka z Hamletem”), skirtos monospektaklių kūrėjams, knyga. Tai pirmasis šios serijos leidinys, pristatantis ne Lenkijos aktorių”, – pabrėžė L. Armonaitė.

Gausiai susirinkusiems žiūrovams Birutė Mar vaidino ištraukas iš savo monospektaklių “Žodžiai smėlyje” pagal Samuelio Beketo (Beckett) pjesę “Laimingos dienos”, “Meilužis” pagal Margeritos Diura (Marguerite Duras) autobiografinį romaną, “Antigonė” pagal Sofoklį, “Poetė” pagal Salomėjos Nėries poeziją ir dienoraščius, “Unė”, sukurtą aktorės ir režisierės Unės Babickaitės (1897-1961) dienoraščių motyvais.