Rinkimus laimėjusi Lenkijos premjero D.Tusko partija nutraukė virtinę valdančiųjų partijų pralaimėjimų Europoje ir šiemet tapo vienintele visame žemyne, perrinkta antrai kadencijai.

Lenkijos vyriausybė, kurioje daugumą sudaro premjero Donaldo Tusko partija „Piliečių platforma“, šiemet yra kol kas vienintelė iš naujo perrinkta vyriausybė visoje Europos Sąjungoje. Antrą kartą laimėti rinkėjų balsų daugumos nepavyko nei Portugalijos, nei Danijos, nei Airijos, nei mūsų kaimynės Latvijos valdantiesiems.
Tad ką vyriausybė turi padaryti, kad kelis kartus iš eilės pelnytų gyventojų pasitikėjimą ir ko iš D.Tusko turėtų pasimokyti kitų šalių vadovai?

Ko verta pasimokyti kitoms vyriausybėms

Už 54 metų premjero D.Tusko pergalę Lenkijos rinkimuose „sirgo“ ne tik 38,96 proc. už jį balsavusių rinkėjų, bet ir didelė dalis verslininkų, bankininkų, užsienio investuotojų, šalies įvaizdžiu besirūpinančių ekspertų. Paskelbus, kad ši partija gaus 207 vietas parlamente, lengviau atsikvėpė ir diplomatai, ir net užsienio šalių vadovai.
D.Tusko rinkimų rezultatai buvo laikomi tam tikru indikatoriumi, pagal kurį buvo sprendžiama, kaip toliau klostysis Lenkijos reikalai, pradedant šalies ekonomika, baigiant santykiais su kitomis valstybėmis. „Rinkų požiūriu, D.Tusko pergalė yra labai gera naujiena. Investuotojai nerimavo, kad gali atsirasti koalicija iš trijų partijų“, – tuoj po rinkimų teigė Lenkijos banko BRE vyriausiasis ekonomistas Ernestas Pytlarczykas.
Pasidžiaugti D.Tusko pergale nepasikuklino net ir retai kitų šalių rinkimus komentuojantis Vokietijos užsienio reikalų ministras Guido Westerwelle. Paskelbus oficialius rinkimų rezultatus jis pareiškė, esą jie dar kartą patvirtina puikių dvišalių santykių su Vokietija tęstinumą.
Priminsime, kad šiems santykiams pagalius į ratus prieš pat rinkimus buvo ėmęs kaišioti pagrindinis D.Tusko priešininkas, partijai „Teisė ir teisingumas“ vadovaujantis Jaroslawas Kaczynskis. 2006–2007 m. Lenkijos ministrų kabinetui vadovavęs politikas naujoje savo knygoje „Mūsų svajonių Lenkija“ (Polska naszych marzen) buvo pareiškęs, esą Vokietijos kanclerė Angela Merkel atstovauja Vokietijos politikų kartai, norinčiai atkurti vokiečių imperinę galią, ir net iškėlė prielaidą, neva ji yra organizacijos „Stasi“ statytinė. Tad šio politiko pergalė rinkimuose būtų gerokai komplikavusi Lenkijos ir Vokietijos santykius.
Tačiau ne investuotojų ir ne užsienio šalių vadovų liaupsės yra pagrindinė priežastis, dėl kurios lenkai savo balsus atidavė už D.Tuską. Beje, čia verta paminėti, kad dalis analitikų tvirtai laikosi nuomonės, kad D.Tuskas paprasčiausiai susirinko balsus tų, kurie balsavo ne už jį, o prieš J.Kaczynskį (šis gavo apie 30,3 proc. rinkėjų balsų). „Piliečių platforma“ gavo daug balsų dėl to, kad jos vadovas D.Tuskas nėra J.Kaczynskis“, – teigia labiau pralaimėjusį, o ne pergalę švenčiantį politiką palaikanti Lenkijos spauda.
Vis dėlto tokių nuomonių mažuma. Iš tiesų D.Tuskas ir jo partija yra ne tik Lenkijos, bet ir Europos Sąjungos „žvaigždė“. Ši centro dešinioji partija, kuri pasižymi liberalumu ekonomikoje, tačiau yra konservatyvi socialinėje bei etninėje srityje (pavyzdžiui, pasisako prieš abortus, vienos lyties santuokas, eutanaziją ir lengvųjų narkotikų legalizavimą), labiausiai liaupsinama už indėlį į tai, kad Lenkija tiesiog pavyzdingai išgyveno krizės laikotarpį.
Iš šios bei dar dviejų partijų sudarytas ministrų kabinetas apstulbino nepriekaištinga šalies vadyba, kuri padėjo Lenkijai tapti vienintele ES šalimi, nepatyrusia recesijos. Netgi priešingai – Lenkijos BVP sudėtingiausiu ir kritiškiausiu Europai metu augo daugiau nei 1 proc., o vyriausybė iš esmės nepadarė jokių didesnių klaidų.
Tarkime, didžioji dalis lenkų nesunkiai atleido D.Tuskui už kai kuriuos netesėtus pažadus. Pavyzdžiui, profesinės sąjungos piktinosi ir tebesipiktina, kad nepaisant ekonominių laimėjimų, kuriais taip didžiuojasi D.Tuskas, nebuvo įgyvendintas vyriausybės pažadas iki 1500 zlotų (1180 Lt) padidinti minimalų atlyginimą, šiuo metu siekiantį 1386 zlotus (1090 Lt).
D.Tuskas per daug kritikos nesulaukė netgi tada, kai sulaužė savo rinkimų pažadą nedidinti pridėtinės vertės mokesčio, – sunkmečiu jis išaugo nuo 22 iki 23 proc., tačiau net ir iš karto po šio nemalonaus vyriausybės žingsnio D.Tusko populiarumas Lenkijoje nenukrito žemiau nei 30 proc., nors būtent mokesčių didėjimą analitikai linkę laikyti pagrindine priežastimi, sutrukdžiusia rinkimus antrą kartą iš eilės šiemet laimėti Latvijos, Airijos, Portugalijos valdančiosioms partijoms.
Galiausiai už menkus nesklandumus lenkai, matyt, linkę atleisti ir dėl to, kad Lenkijos ekonomika šiemet sulaukia dar daugiau komplimentų. Štai Jungtinių Tautų prekybos ir plėtros konferencijos ataskaitoje „World Investment Report 2011“ Lenkija užėmė šeštą vietą investicijoms patraukliausių šalių sąraše, aplenkdama visas kitas ES valstybes. Be to, per devynis šių metų mėnesius Lenkija pritraukė 4,2 mlrd. eurų tiesioginių užsienio investicijų. Dar 172 vyriausybės rengiami projektai turėtų pritraukti 1,6 mlrd. eurų ir sukurti 47,5 tūkst. naujų darbo vietų, o tai – rimtas motyvas rinkėjams antrą kartą savo balsus atiduoti už tuos, kuriems ir priskiriami visi šie nuopelnai.

Europiečiai blaškosi

Kaip pabrėžia Vokietijos dienraščio „Welt“ analitikai, iš liberalų ir liaudininkų partijų sudarytas Lenkijos ministrų kabinetas tapo viena stabiliausių vyriausybių visoje Europoje, nors stabilumas pastaraisiais metais nebūdingas nei Europos šalių politikams, nei rinkėjams.
Pavyzdžiui, D.Tuskas liaupsinamas už tai, kad laikosi užsibrėžto kurso: kad ir kokia nepavydėtina dabar yra euro zonos šalių padėtis, D.Tuskas aiškina, jog įsivesti eurą yra strateginis Lenkijos tikslas. Tačiau toks kietakaktiškumas, regis, patinka tik nuo zloto svyravimų pavargusiems lenkams, kurie, kaip ir D.Tusko vyriausybė, pasižymi pavydėtinu stabilumu.
Juk kitose ES šalyse, priešingai, politikai, tebeliaupsinantys eurą, bemat nukeliami nuo pjedestalo. Kaip ir apskritai bet kokio kito kurso besilaikantys politikai, kuriuos besiblaškantys rinkėjai lyg karuselėje keičia kardinaliai priešingų pažiūrų konkurentais.
Visoje Europoje, pradedant Pirėnų pusiasaliu, baigiant Skandinavijos šalimis, jau tapo įprasta, kad rinkimu kaskart laimi vis kitam flangui atstovaujančios partijos: dešiniuosius keičia kairieji, kairiuosius – radikalai, ir taip be pabaigos. Juk net socialdemokratų rojumi laikomose Suomijoje ar Švedijoje pastaruoju metu rinkėjai pateikia staigmenų – tai vienur, tai kitur kritinį balsų skaičių gauna ultradešiniosios, liberalios ir kitos politinės jėgos, anksčiau tūnojusios politinėse paraštėse.

Du „amžinieji“ konkurentai Lenkijos politikoje
D.Tuskas     J.Kaczynskis
38,96 proc. balsų    30,3 proc. balsų
Centro dešinioji partija „Pilietinė platforma“    Konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“
Liberali ekonomika, konservatyvi socialinė politika    Socialinis teisingumas, didesnis valdžios kišimasis į ekonomiką