Dėl specialistų trūkumo Lietuvoje labiausiai kenčia įmonių produktyvumas, inovatyvumas ir klientų aptarnavimas.

Trečdalis Lietuvoje veikiančių įmonių neturi specialistų, reikalingų efektyviam jų verslo vystymui, pusė susiduria su problemomis jų ieškodamos bei daugiau nei 40 proc. šią problemą įvardija kaip vieną iš trijų didžiausių grėsmių jų verslui. Šiuos duomenis atskleidęs tarptautinis „The Grafton Employment Group“ tyrimas rodo, jog lyginant su Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalių vidurkiu, Lietuvoje specialistų trūkumas turi didesnės neigiamos įtakos verslo produktyvumui, inovacijoms ir klientų aptarnavimui.
„Iš verslininkų Lietuvoje dažnai girdime prieštaravimą: nors bedarbystės lygis šalyje aukštas, susirasti reikiamą specialistą sunku. Atliktas tyrimas rodo, kad su šia problema susiduria daugelis Europos ir kitų regionų verslininkų. Apklausoje dalyvavusios įmonės taip pat išreiškė susirūpinimą, kad neturint ir negalint susirasti reikiamų specialistų, joms gali būti sunku pasiekti užsibrėžtus verslo tikslus“, – sako „The Grafton Employment Group“ priklausančios „Grafton Recruitment“ Lietuvoje vadovė Diana Mečanecaitė.
Pasak jos, ateityje specialistų trūkumo problema gali dar didėti, jei dabar, į Lietuvą ritantis antrajai sunkmečio bangai ir intensyvėjant emigracijai, verslininkai nesiims reikiamų priemonių. „Šiuo metu vadovai priversti priimti svarbius, bet sudėtingus ir sunkius sprendimus. Svarstydami darbuotojų klausimą, jie privalo gerai apgalvoti visus aspektus ir elgtis protingai. Esant būtinybei žmones atleisti, su jais reikia elgtis etiškai ir garbingai, kad, poreikiui vėl išaugus, būtų išvengta su samda susijusių problemų“, – sako D. Mečanecaitė.
Tyrimo duomenimis, Lietuvoje su reikiamų specialistų trūkumu ir problematiška jų paieška susiduria 49 proc. įmonių, tuo tarpu tokių bendrovių dar daugiau Vokietijoje (50 proc.), Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje (54 proc.), Turkijoje ir Vengrijoje (po 55 proc.), mažiau – Slovakijoje (47 proc.), Čekijoje (46 proc.), Rumunijoje (43 proc.), Airijoje (32 proc.), Balkanuose (27 proc.).
Remiantis Lietuvoje veiklą vykdančių įmonių atsakymais, reikiamų specialistų trūkumas turi didžiausios neigiamos įtakos bendrovių produktyvumui – taip nurodė 59 proc. respondentų. Vidutiniškai Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalyse taip teigė 56 proc. įmonių. Strateginę lyderystę ir inovacijas kaip sritis, patiriančias didžiausią žalą dėl specialistų trūkumo, nurodė 47 proc. Lietuvoje veikiančių įmonių. Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalių vidurkis – atitinkamai 54 proc. ir 41 proc. Trečioje vietoje pagal dėl specialistų trūkumo patiriamą žalą tarp įmonių Lietuvoje – klientų aptarnavimas. Taip teigė 31 proc. bendrovių. Vidutiniškai Europos, Viduriniųjų Rytų ir Afrikos šalyse taip teigusių įmonių 29 proc.
„The Grafton Employment Group“ atliktoje įmonių apklausoje iš viso dalyvavo 1046 tarptautinės kompanijos, veikiančios Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Danijoje ir Šiaurės šalyse, Vokietijoje, Čekijos Respublikoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Viduriniuosiuose Rytuose ir Afrikoje.

Tikrų ir ryškių ekonomikos srities mokslininkų Lietuvoje šiandien pasigenda net patys mokslininkai.

Ne vienas Lietuvos ekonomistas, paklaustas apie iškiliausią pastarojo dešimtmečio mokslininką šioje srityje ar didžiausius laimėjimus, giliai susimąstydavo, o kiek pagalvojęs liūdnai konstatuodavo – deja, tokių nėra. Nors ekonomistus Lietuvoje rengia ne vienas universitetas, ekonomikos mokslas išgyvena nuopuolį, o iškilių mokslininkų, aktyviai rašančių mokslinius straipsnius į prestižinius užsienio žurnalus ar atliekančių unikalius tyrinėjimus, šioje srityje kaip niekad mažai.
„Jei išrinksite iškiliausią chemiką, fiziką, kitos mokslo šakos atstovą ir ekonomistą, tai bus tas pats, kas į vieną gretą sustatyti olimpiados ir parolimpiados nugalėtojus“, – ironizavo vienas akademinės visuomenės narys, dalyvavęs apklausoje. Kitas pridūrė, kad ekonomikos srityje didžiuotis mūsų mokslininkais nereikėtų, ir vargu ar turėtume kalbėti apie aukšto lygio ekonominius tyrimus – tam neturime nei prielaidų, nei poreikio.
„Veido“ žurnalistai iš viso apklausė 30 ekonomistų, o mūsų surengtos apklausos tikslas buvo pristatyti šiuo metu aktyviai veikiančius mokslininkus. Tiesa, jei būtume rinkę ryškiausią pastarojo dešimtmečio mokslininką, juo būtų tapęs 2008 m. miręs akademikas Eduardas Vilkas, minėtas už tikslų Lietuvos ekonominių procesų vertinimą ir ekonomikos strategijos numatymą. „Jis skleidė liberalios rinkos teoriją, laikėsi monetaristinių pozicijų. Pats būdamas matematikas, aiškindamas ekonomikos reiškinius pirmenybę teikė formaliai logikai, o ji būtina norint suprasti rinkos ūkį“, – tvirtino ekonomistas prof. Jonas Čičinskas.

Ant nugalėtojų pakylos – keturi mokslininkai

Apklausos dalyviai pripažino, kad rinktis nelabai yra iš ko, tad ryškiausi ekonomistai mokslininkai išryškėjo labai greitai. Pirmą vietą užėmęs Vilniaus universiteto (VU) Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas ir Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas Povilas Gylys buvo išskirtas kaip vienas iš nedaugelio, kurie rašo mokslinius straipsnius, išleido monografiją, komentuoja ekonomikos klausimais.
Antrą vietą geriausių ekonomistų mokslininkų sąraše kolegų balsai lėmė Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesoriui Jonui Čičinskui. Apklausos dalyviai šį ekonomistą išskyrė už detalias ir labai nuoseklias analizes, vertimus, mokslinius darbus ir ekonominės politikos aktualijų sekimą Lietuvoje bei pasaulyje. „J.Čičinską išskiriu už detalų, atsakingą, nuoseklų, pagrįstą šiuolaikinių ekonominių integracinių procesų vertinimą“, – argumentavo viena apklausos dalyvių.
Po vienodą balsų skaičių surinko ir trečią vietą pasidalijo penkių „Bankininkystės ir verslo žinyno“ tomų autorius akademikas Antanas Buračas ir vienu įdomiausių ekonomikos mokslininkų vadinamas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas Linas Čekanavičius. Šis studentų mėgstamas dėstytojas ypač stipriai plėtoja kiekybinės analizės tyrimus, skelbia mokslines publikacijas. „Jis labai modernios ekonomikos, užsiimančios gamtosaugos problematika, tyrinėtojas, o jo pasiekti rezultatai solidūs. L.Čekanavičius išsiskiria kaip mokslininkas – jis ne užsiima populiarių dalykų aiškinimu, bet yra išspausdinęs straipsnių solidžiuose užsienio žurnaluose“, – taip L.Čekanavičių charakterizavo kolegos.

Svarbiausi ekonomikos įvykiai

Svarstydami apie svarbiausius pastarojo dešimtmečio įvykius, ekonomistai daugiausia minėjo šalies ekonominius pokyčius – pasikeitusią eksporto kryptį iš Rytų į Vakarus, iš esmės baigtą valstybinio turto privatizavimą ar pradėtas plėtoti aukštąsias technologijas.
Tiesa, L.Čekanavičius prisiminė ir mokslinių laimėjimų. Pirmiausia Lietuvos ūkio plėtros strategijos (iki 2015 m., vėliau pratęsta iki 2020 m.) parengimą, įvertinant tai, kur esame, kur einame ir kaip ten geriau nueiti. Antrasis paminėjimo vertas dalykas – matematinių šalies ūkio raidos prognozavimo ir planavimo modelių sistemos parengimas, kuriame dalyvavo VU Matematikos ir informatikos, VU Ekonomikos fakultetų mokslininkai ir tyrėjai iš kitų institucijų.
„Ši kol kas nelabai plačiai žinoma, nuolat plečiama ir tobulinama modelių sistema pratęsia šviesaus atminimo akademikų Raimundo Rajecko ir E.Vilko, inicijavusių ir vadovavusių panašaus pobūdžio ekonomikos modelių kūrimo darbams 1970–1990 m., mokslinių mokyklų tradicijas“, – pabrėžė L.Čekanavičius.

Iškiliausi pastarojo dešimtmečio mokslininkai ekonomikos srityje

1. Prof. habil. dr. Povilas Gylys, VU Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros vedėjas ir Lietuvos ekonomistų asociacijos prezidentas
2. Habil. dr. Jonas Čičinskas, TSPMI profesorius
3. Prof. habil. dr. Antanas Buračas
3. Prof. dr. Linas Čekanavičius, VU Ekonomikos fakulteto Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedros vedėjas

Šaltinis: „Veido“ apklausa

Rugsėjį Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija paskelbė, kad didmeninės grūdų ir mėsos kainos viršijo visų laikų rekordus.

Pasitvirtino metų pradžioje Jungtinių Tautų Organizacijos išsakytas perspėjimas, kad artimiausiu metu pasaulis ir vėl gali susidurti su dideliu maisto kainų šuoliu. Tai jau antras kartas per pastaruosius ketverius metus – 2008-aisiais smarkiai padidėjusios maisto kainos sukėlė neramumų bangą, kuri nusirito per daugiau nei 30 besivystančių Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos valstybių. Vasaros pradžioje dėl kainų šuolio susirūpinimą išreiškė Pasaulio banko prezidentas Robertas Zoellickas, be to, maisto trūkumas tam tikrose pasaulio šalyse ir dėl to kylančios kainos įgauna vis didesnę svarbą šiųmetiniuose Didžiojo dvidešimtuko (G-20) lyderių susitikimuose. „Kylančios maisto kainos tampa rimta grėsme pasaulio ekonomikos augimui ir socialiniam stabilumui“, – perspėja R.Zoellickas.

Naujosios Anglijos sudėtingų sistemų instituto atliktame tyrime teigiama, kad egzistuoja tam tikra koreliacija tarp maisto kainų didėjimo ir socialinių neramumų. Mokslininkų tvirtinimu, maisto kainoms pasiekus tam tikrą lygį, vargingesnių valstybių piliečiai pradeda šiek tiek kitaip žiūrėti į savo šalių vadovus ir stipriai padidėja maišto rizika. Tyrimo išvadose pateikiama hipotezė, kad „Arabų pavasario“ protestus sukėlė ne tiek laisvės troškimas, kiek 2010-ųjų pabaigoje padidėjusios maisto kainos.

Šiandien pasaulyje gyvena jau daugiau nei 7 mlrd. žmonių, iš kurių vienas milijardas (tai prilygsta visos Indijos populiacijai) badauja. Atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, tikimasi, kad 2050 m. Žemėje gyvens apie 9 mlrd. žmonių. Tad jei padėtis žemės ūkyje keisis pernelyg lėtai, pasaulyje turėsime dar du milijardus badaujančiųjų. Turint omenyje, kad alkani žmonės yra linkę kelti neramumus, ateityje galime laukti visai neramių laikų.

Nors mes savo parduotuvėse kasdien pastebime šiek tiek pakilusias maisto produktų kainas, šis reiškinys kol kas nekelia didelio susirūpinimo – turtinguose Vakaruose didesnė bėda yra žmonių nutukimas ar maisto švaistymas. Beje, pastaruosius keletą metų Vakarų televizijose ypač išpopuliarėjo įvairiausi kulinariniai šou. Vertėtų prisiminti, jog garsus Romos imperijos istorikas Titas Livijus yra rašęs apie tai, kad imperija pradeda byrėti, kai virėjai tampa įžymybėmis.

Tad kyla klausimas, kodėl maistas brangsta, jei kasdien vis daugiau teritorijų panaudojama žemės ūkiui, kuriami nauji tręšimo būdai, o tobulėjantis genetikos mokslas žengia septynmyliais žingsniais.

Grūdai degalams ir kiaulėms, tik ne duonai

Maisto brangimo priežastys labai įvairios, tačiau dažniausiai dėmesys atkreipiamas į trumpalaikius reiškinius, pavyzdžiui, stichines nelaimes, sumažinančias derlių, – sausras, potvynius, gaisrus. Žinoma, šios priežastys daro momentinę įtaką maisto kainoms, tačiau nuolatinis jų kilimas priklauso nuo ilgalaikių veiksnių.

Štai, pavyzdžiui, britų mokslininkas Yaneeras Bar-Yamas teigia, kad vienas jų yra ekologiškų degalų – bioetanolio gamybos skatinimas. Tyrimo metu Y.Bar-Yamas pastebėjo glaudų ryšį tarp pagaminamo bioetanolio kiekio ir maisto kainų kilimo.

Šios rūšies degalų gamyba prasidėjo aštuntajame dešimtmetyje – kaip graži svajonė sumažinti žmonijos priklausomybę nuo iškastinio kuro ir išnaudoti mažiau derlingas žemes. Tačiau ilgainiui ji virto tikru košmaru: šiandien daugiau nei trečdalis visų JAV užauginamų grūdų virsta ne duona, o degalais. Kylančios naftos kainos bei stiprūs šio verslo lobistai žaliavos biodegalams auginimą pavertė ypač patrauklia ūkininkavimo forma. Nuo 2004 m. pasaulinė bioetanolio gamyba padidėjo net tris kartus ir šie tempai nežada mažėti. Pavyzdžiui, ES, Japonija ir Brazilija yra nusistačiusios tikslą, kad iki 2020 m. biodegalai sudarytų 10 proc. visų transportui skirtų degalų.

Kita kainų kilimo priežastis yra besivystančių valstybių gyventojų maisto raciono kaita – pagerėjus gyvenimo lygiui, žmonės valgo vis daugiau mėsos. Tačiau mėsos kilogramui užauginti vidutiniškai reikia sunaudoti apie šešis kilogramus grūdų. Dėl tokios proporcijos, pasak Oksfordo universiteto ekonomikos profesoriaus Paulo Collier, net ir nežymus pasaulio gyventojų pajamų padidėjimas priverčia maisto kainas šauti aukštyn – tam kelią užkirsti galima tik smarkiai padidinus užauginamo maisto kiekį.“

Su šia problema pastaruoju metu susidūrė Kinija – vidurinio sluoksnio jos gyventojai kasmet suvalgo vis daugiau kiaulienos, o oficialusis Pekinas nori išlaikyti mažas mėsos kainas. Dėl šios priežasties 2007 m. Kinijos valdžia netgi įsteigė slaptą „strateginį kiaulienos rezervą“ – šiandien Kinijoje auginama daugiau nei 660 mln. kiaulių. Tokia banda suėda didžiulius kiekius kukurūzų ir sojų pupelių – tiek Kinija pati negali užsiauginti, todėl jai tenka importuoti šią žaliavą iš Brazilijos, Argentinos ir JAV. Vien pernai Kinija importavo 50 mln. tonų sojų pupelių bei 1,5 mln. tonų kukurūzų. JAV žemės ūkio departamentas prognozuoja, kad 2020 m. šie kiekiai padidės pusantro karto.

Kinija ne tik importuoja grūdus, bet ir nuomojasi šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės kitose valstybėse, pavyzdžiui, toje pačioje Argentinoje ar Brazilijoje. Aktyvus Kinijos ūkininkavimas kitose valstybėse bei importas jau spėjo sulaukti neigiamos reakcijos Pietų Amerikoje: Brazilijoje priimti įstatymai, ribojantys galimybes užsieniečiams įsigyti žemės. Be to, tiek Argentina, tiek Brazilija pradėjo riboti savo grūdų eksportą didžiuliais mokesčiais, kurie savo ruožtu dar labiau kelia grūdų paklausą ir kainą tarptautinėse biržose.

Tuo tarpu turtingesnės valstybės subsidijuoja savo ūkininkų pagaminamą produkciją ir taiko didelius importo muitus įvežamam maistui iš vargingesnių šalių. Ilgainiui dėl tokių prekybinių barjerų bei krintančios JAV dolerio vertės biržose vis dažniau spekuliuojama ateities sandoriais (angl. futures), kurie savo ruožtu kelia šiandienines grūdų kainas.

Žinoma, kai kalbama apie maisto brangimą, vertėtų prisiminti, kad labai daug lemia ir klimato pokyčiai, kurie kyla dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų didėjimo atmosferoje. Žemės ūkis atsakingas už nemažą dalį šių dujų gamybos. Ironiška, tačiau ūkininkai labiausiai ir nukenčia nuo šylančios Žemės atmosferos. „Temperatūros padidėjimas vienu laipsniu gaunamus grūdų derlius vidutiniškai sumažina 10 proc.“ – perspėja Vašingtone įsikūrusios aplinkosaugos organizacijos „Earth Policy Institute“ direktorius Lesteris Brownas.

Tačiau bene opiausia problema, su kuria jau susiduria žemės ūkis, – laukams drėkinti reikalingo vandens trūkumas. Pasak bendrovės „Nestle“ vadovo Peterio Brabeko, norint, kad nesektų vandens telkiniai, kasmet žmonija galėtų sunaudoti apie 4200 kubinių kilometrų vandens. Tačiau šiandien mes sunaudojame apie 4500 kubinių kilometrų, iš kurių 70 proc. tenka žemės ūkio sąnaudoms. Didieji gėlo vandens telkiniai pradėjo sekti – jau šiais metais rimtas trūkumas jaučiamas Indijoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose. Be to, kai kurios didžiulės upės, dėl drėkinimui naudojamo jų vandens, nebepasiekia jūros – toks likimas ištiko Koloradą, Indą ar Mario-Darlingo upę Australijoje.

Žalioji revoliucija tęsiasi

Bet kokias kainas efektyviausiai sumažina padidėjusi pasiūla – todėl, atrodytų, paprasčiausia būtų padidinti pasėlių plotus bei iš vieno hektaro gaunamą grūdų derlių.

Deja, laisvų žemės plotų liko labai nedaug – mažiau nei pusė milijardo hektarų (dabar dirbama žemė planetoje užima apie 1,5 mlrd. ha). Deja, tai nereiškia, kad panaudojus šiuos plotus maisto produkciją pavyktų padidinti trečdaliu, mat dalis šios laisvos žemės negali būti dirbama dėl ekologinių priežasčių arba yra nederlinga.

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo vadinamoji žalioji revoliucija – didžiulio proveržio žemės ūkyje laikotarpis. Tuo metu buvo ypač daug nuveikta išvedant naujas grūdinių kultūrų veisles – jos pasisavina daugiau vandens bei trašų ir visą energiją skiria sėkloms brandinti. Dėl šios priežasties per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo 150 proc. „Deja, per ateinančius 40 metų pasiekti net ir perpus mažesnį šuolį bus daug sunkiau“, – perspėja Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos atstovas Kostas Stamoulis. Kai kurie specialistai baiminasi, kad augaluose pasiekta ta riba, kai nebeįmanoma priversti jų užderėti dar gausiau.

Vis dėlto svarbu paminėti, kad žaliosios revoliucijos vaisiais iki šiol daugiausiai naudojosi tik Vakarų šalys, o besivystančios valstybės juos pradėjo diegti tik prieš gerą dešimtmetį – pradėti auginti naujų patobulintų rūšių augalai, vis dažniau naudojamos trąšos, herbicidai ar pesticidai. Štai nuo 2008 m. pirmą kartą per 50 metų istoriją Afrikoje pradėjo didėti užauginamo maisto vienam gyventojui kiekis, o Ruanda ir Malavis maistą netgi pradėjo eksportuoti. Dar vienas įkvepiantis pavyzdys yra Vietnamas – ši valstybė iš didžiausios ryžių importuotojos tapo antra pasaulyje šių grūdų eksportuotoja.

Tad kol Vakarai rūpinasi ekologiniais ūkininkavimo būdais bei draudimais kovoja su genetiškai modifikuotų augalų ir gyvulių auginimu, besivystančios pasaulio šalys tik šiandien pradeda naudoti trąšas ir pesticidus. Galbūt pagaliau trečiojo pasaulio gyventojai užsiaugins pakankamai maisto ir badas bent kuriam laikui nebebus viena svarbiausių žmonijos problemų – gal jis nekamuos daugiau nei milijardo gyventojų.

BFL

Sveikatos apsaugos ministerija skelbia, kad nuo 2004 m., kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, iš mūsų šalies vien oficialiai svetur išvyko 1300 gydytojų ir 1200 slaugytojų. Nors Lietuvos medikų emigracija dar nepasiekė tokio masto, koks yra, pavyzdžiui, Vengrijoje, iš kurios išvažiavo jau 8 proc. gydytojų, tačiau optimizmo taip pat nedaug. Mat šiuo metu daugiau kaip 30 proc. Lietuvos gydymo įstaigose dirbančių specialistų yra pensinio amžiaus ir nėra kam jų pakeisti. Juolab kad vis daugiau medikų vos baigę studijas išvyksta dirbti į užsienį. Be to, nemažai aukštos kvalifikacijos gydytojų tik viena koja yra gimtinėje, nes kiekvieną mėnesį dvi savaites dirba Lietuvoje, o kitą laiką – Skandinavijos šalyse, Jungtinėje Karalystėje ar Vokietijoje. Pagrindinė tokios migracijos priežastis – ten gaunamas atlyginimas tris ar net penkis kartus didesnis nei Lietuvoje. Tiesa, dirbdami užsienyje gydytojai ne tik daugiau užsidirba, bet ir įgyja patirties, o naujausias žinias grįžę pritaiko Lietuvoje. Vis dėlto priversti važinėti iš vienos šalies į kitą ir negalėdami visu krūviu dirbti Lietuvoje, kur medikų jau dabar trūksta, jie skriaudžia mūsų pacientus. O atsakingų valstybės institucijų vadovai net neieško būdų, kaip galima būtų sustabdyti visam laikui emigruojančius ar kas kelias savaites svetur dirbti išvykstančius specialistus.

Dvi savaites Lietuvoje, kitas dvi – Švedijoje

LSMU Kauno klinikų Chirurgijos klinikos gydytojas profesorius Almantas Maleckas jau aštuonerius metus operuoja ne tik Lietuvoje, bet ir Švedijos Sahlgrensko ligoninėje – didžiausioje gydymo įstaigoje Šiaurės šalyse. Pirmąkart jis išvyko visiems metams, kad išmoktų daryti sudėtingas operacijas, atliekamas taikant naujausius metodus. Vėliau teko padirbėti po tris mėnesius, o dabar jau ne vienus metus vyksta kiekvieną mėnesį dviem savaitėms. “Tris kartus jau buvau atsisveikinęs su Švedijoje dirbančiais kolegomis, tačiau jie manęs vis nepaleidžia. Man ir pačiam naudinga ten dirbti, nes galiu išbandyti pačias naujausias technologijas, gilintis į mokslinę sritį, nes ten tam skiriamas kur kas didesnis finansavimas nei Lietuvoje. Žinoma, ne paskutinėj vietoj ir atlyginimas, kuris yra maždaug tris kartus didesnis, nei gaunu Lietuvoje. Be to, švedai apmoka lėktuvo bilietus, apgyvendina”, – motyvus, kodėl dirba ne tik Lietuvoje, dėsto chirurgas.
Gydytojas tikina, kad labiau išsivysčiusiose šalyse naudinga pasitobulinti, tačiau jeigu Lietuvoje medikams būtų rodoma daugiau pagarbos, tiek daug jų nesikrautų lagaminų ir neskubėtų į nežinią. “Sulaikyti žmones galima ne tik padidinat atlyginimus, bet ir suteikiant daugiau galimybių, gerinant infrastruktūrą. Lietuvoje, kaip ir prieš 70 metų, gydytojai vis dar ligos istorijas rašo ranka. O Švedijoje visi gydytojai turi elektroninius parašus, diktofonus, į kuriuos įrašo informaciją apie pacientą, o sekretorė suveda į kompiuterį. Taip medikai gali daugiau laiko skirti pacientams”, – pasakoja A.Maleckas.
Vis dėlto visam laikui persikraustyti gyventi į Švediją chirurgas niekada neplanavo, nors pasiūlymų nuolat sulaukia. “Emigruočiau tik kraštutiniu atveju, jeigu, pavyzdžiui, vis dar uždirbčiau kaip 1994 m. – 7 dolerius per mėnesį, kai buvau rezistentas. Suprantu, kad gyvendamas svetur niekada nesijausčiau kaip namie”, – sako A.Maleckas.
Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentas Liutauras Labanauskas tvirtina, kad įdarbinimo agentūros, padedančios medikams išvažiuoti dirbti į užsienį, pastebėjo, jog mūsų specialistus sunku suvilioti visam laikui palikti gimtinę. “Tai ne tokie žmonės kaip, pavyzdžiui, Airijoje plaunantys indus. Daugeliui gydytojų svarbu, kad jų vaikai augtų gimtinėje, patys jie taip pat nori gyventi tėvynėje. Tad jie viliojami užsienio šalių ligoninėse kiekvieną mėnesį padirbėti bent po savaitę ar kelias”, – tvirtina L.Labanauskas. Jo nuomone, tai didesnė problema nei visam laikui išvykstantys gydytojai, nes tokių nėra daug. Rezidentai, anot gydytojo, taip pat masiškai nevažiuoja.
Tą liudija ir Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Studentų atstovybės atlikta 2010 m. medicinos studijas baigusių absolventų apklausa. Paaiškėjo, kad po šešerių studijų metų į užsienį atlikti rezidentūros iš 148 2003 m. įstojusių medikų išvyko tik 10. “Rezidentai užsienyje nėra taip laukiami kaip gydytojai, turintys dešimties ar daugiau metų patirtį. Juk tik po penkiolikos ar dvidešimties metų darbo ir tobulinimosi medikas tampa geru specialistu”, – pabrėžia L.Labanauskas.

Gydytojų trūksta tiek rajonuose, tiek jau ir miestuose

Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento nuomone, važinėjančiųjų iš vienos šalies į kitą negalime vadinti nei emigravusiais, nei dirbančiais gimtinėje, nes visu krūviu jie pacientų negydo. “Jeigu skyriuje dirba keturi medikai, kurie po dvi savaites būna išvykę, tai visada trūksta vieno specialisto. Yra keturi etatai, bet pacientus konsultuoja tik trys gydytojai”, – dėsto L.Labanauskas. Anot jo, šiandien mūsų gydymo įstaigose pagrindinį krūvį tempia pensininkai. Jam antrina Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninės direktorius Artūras Vasiliauskas: “Jeigu nedirbtų pensinio amžiaus gydytojai, susidurtume su itin didele problema. Tačiau ir dabar jaučiame įtampą dėl medikų trūkumo. Štai kardiologo nerandame beveik dvejus metus, nors šios srities specialistus galėtume priimti ir kelis. Taip pat trūksta neurologų, patologų, vidaus ligų gydytojų.”
Endokrinologai, hematologai, nefrologai į Alytaus ligoninę važinėja iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės. Iš visų šioje medicinos įstaigoje dirbančių 154 gydytojų, net 63 yra atvykstantys iš kitų ligoninių.
Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas Stasys Gendvilis paaiškino, kad gydytojai priversti dirbti keliais etatais, važinėti iš vienos ligoninės į kitą, kad galėtų išgyventi. “Dažnai jie skuba, darbo valandos yra nenormuojamas, todėl nukenčia gydymo kokybė, trūksta laiko kelti kvalifikaciją, tobulintis. O dėl to kenčia pacientas, nors medikui kaip tik jis turėtų būti svarbiausias”, – dėsto S.Gendvilis. Ir priduria, kad šiuo metu gydytojų, ypač terapeutų, chirurgų, okulistų, kardiologų, radiologų, intensyvios terapijos gydytojų trūksta ne tik rajonų ligoninėse, bet jau ir didesnių miestų poliklinikose.
L.Labanauskas pastebi, kad šiais ir ateinančius keletą metų gydytojų trūks labiausiai, nes 1995 m. buvo nuspręsta, jog Lietuvoje, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, rengiama per daug medikų, todėl buvo kelis kartus sumažintas priėmimas į medicinos studijas. “Šio sprendimo pasekmes dabar ir jaučiam. Po kelerių metų padėtis turėtų stabilizuotis, žinoma, jeigu jauni medikai nepradės masiškai traukti į užsienį”, – kalba L.Labanauskas.

Mediko specialybės prestižas vėl auga

L.Labanausko vertinimu, medikų emigracija sumažėtų, jeigu baigusiems medicinos studijas reikėtų penkerius metus atidirbti Lietuvos gydymo įstaigose. Taip, anot jo, būtų išspręstas ir gydytojų trūkumas rajonų ligoninėse. Tačiau jaunieji medikai mano, kad toks sprendimas būtų neprotingas. “Priverstinis pririšimas prie darbo vietos prieštarauja ES direktyvoms, kurios leidžia medikams įsidarbinti bet kurioje ES šalyje. Be to, tada versti atidirbti reikėtų ir informatikus ar baigusius dailės studijas, kurios taip pat labai brangiai kainuoja”, – mano Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Rezidentų tarybos pirmininkas Rokas Jurkonis. Ir priduria, kad situaciją pakeistų tik socialinės garantijos, siūlomas pakankamas uždarbis ir medikų darbo vertinimas.
Tačiau valdžios atstovai kol kas neplanuoja imtis jokių kompleksinių priemonių, kad išlaikytų medikus Lietuvoje. “Prieš porą metų buvo sudarytos galimybės pačioms ligoninėms pritraukti jaunus specialistus, apmokant jų mokslą už tai, kad baigę atidirbtų toje gydymo įstaigoje. Šiemet trys ligoninės mokės už kelių rezidentų mokslą”, – sako Sveikatos apsaugos ministerijos Sveikatos priežiūros išteklių valdymo skyriaus vedėjas Jonas Bartlingas.
Nors tai lašas jūroje palyginti su tuo, kiek Lietuva netenka puikių specialistų ir su kylančia grėsme, kad po kelerių metų trūks trečdalio gydytojų, tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos klerkai nemato didelio pavojaus. Jie tikisi, kad ištuštėjusius gydytojų kabinetus užpildys specialistai, kurie mokslus baigs po poros metų. Pamaina turėtų ateiti ir vėliau, nes mediko specialybės prestižas vėl auga. Šiemet į LSMU medicinos studijų programą iš viso buvo pateikta 2307 prašymai, o priimti 1139 studentai, iš jų 479 į valstybės finansuojamas vietas. “Į odontologijos specialybę pereinamasis balas šiemet buvo 19,3. Tai patvirtina, kad stoja gabiausi jaunuoliai. Mediko specialybė patraukli, nes yra konkreti, ją baigęs visada turės darbo, jeigu ne Lietuvoje, tai užsienyje tikrai”, – užbaigia L.Labanauskas.

Vaida Stoškuvienė

lentelė
Medikams išduota pažymų, reikalingų norint įsidarbinti užsienyje
Metai    Gydytojams    Slaugytojams

2004 m.    191    68
2005 m.    346    183
2006 m.    189    145
2007 m.    114    96
2008 m.    88    272
2009 m.    94    215
2010 m.    279    211

Šaltinis: Sveikatos apsaugos ministerija

Rusai aktyviai domisi galimybe artėjančius Naujuosius sutikti Lietuvoje. Tačiau Lietuvos kelionių agentūros skundžiasi šiemet negalėsiančios atsivežti visų norinčių, mat Lietuvos geležinkeliai šventiniam laikotarpiui jau nebeturi bilietų, rašo “Verslo žinios”.

“Ta problema kartojasi kasmet. “Lietuvos geležinkeliai” tradiciškai aiškina, kad jiems trūksta vagonų, tačiau nesuprantama, kodėl neieško sprendimų, kad poreikis būtų patenkintas”, – teigė Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė.

“Verslo žinios“ rašo:

„Ta problema kartojasi kasmet. „Lietuvos geležinkeliai“ tradiciškai aiškina, kad jiems trūksta vagonų, tačiau nesuprantama, kodėl neieško sprendimų, kad poreikis būtų patenkintas“, – piktinasi Danutė Mažeikaitė,Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė.
Naujametis laikotarpis, kuriam paprastai atvyksta svečių iš Rusijos, trunka nuo gruodžio 26 d. iki sausio 10 d. Dabar, lapkritį, aktyviai vyksta tokių kelionių prekyba.
Anot p. Mažeikaitės, rusų, norinčių praleisti žiemos atostogas Lietuvoje, šiemet netrūksta, tačiau jų nėrakaip atsivežti.
„Pavyzdžiui, bilietų Maskva–Vilnius gruodžio 28 d. ir 29 d. „Lietuvos geležinkelių“ kasose jau nėra. Be to, bilietų negali pasiūlyti ir kelionių agentūros, nes joms skiriamas vietų skaičius yra kur kas mažesnis nei planuota: vietoj 200–300 vietų geležinkeliai skyrė tik iki 100 bilietų“, – pasakoja ji.
Pasak“Verslo žinių“, ponia Mažeikaitė nurodo ir dar vieną blogybę.
„Pagal „Lietuvos geležinkelių“ teikiamą informaciją 60% bilietų ši įmonė skiria parduoti per agentūras. Iš jų 40% išsidalina vos dvi agentūros, o dėl likusių 20% tenka grumtis visoms likusioms Lietuvos kelionių agentūroms ir organizatoriams. Mūsų nuomone, tokia tvarka, kai dviem agentūroms atiduodama lūto dalis, yra neteisinga“, – sako ji.
Dalijus Žebrauskas, AB „Lietuvos geležinkeliai“ Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pavaduotojas, VŽ informavo, kad „Lietuvos geležinkeliai“ (LG) jau nebeturi bilietų gruodžio 29, 30 d. ir sausio 1, 3 d. atvykti iš Maskvos, o sausio 7–10 dienomis – grįžti atgal. Taip pat nebėra bilietų gruodžio 30 d., sausio 2 d. atvykti iš Sankt Peterburgo ir sausio 8, 9 dienomis – priešinga kryptimi.
„Tačiau kalbant apie visą naujamečių kelionių laikotarpį, trunkantį nuo 2010 m. gruodžio 28 d. iki 2011 m. sausio 10 d., turizmo agentūrų užsakytas vietų skaičius nesiekia 60% viso vietų traukiniuose skaičiaus“, – sako jis.
„Verslo žinių“ pašnekovas aiškina, kad vagonų problema prieš Naujuosius iškyla kasmet.
„Mums būtų neracionalu ištisus metus laikyti nedirbančius traukinių vagonus tik tam, kad šventiniu
laikotarpiu, kai padidėja paklausa, jie keletą kartų važiuotų su keleiviais. Kitu metų laiku jie nebūtų
naudojami, taigi beveik nedirbančių vagonų išlaikymo sąnaudas reikėtų perkelti ant keleivių pečių ir branginti bilietus“, – aiškina jis.
Anot jo, iš dalies dėl problemos kaltas ir prastas agentūrų planavimas – jos iš anksto rezervuoja kuo
daugiau bilietų, o vėliau tokio kiekio nesugeba parduoti. LG yra sutarę su agentūromis, kad bilietai joms skiriami proporcingai kiekvienos iš jų per metus mūsų geležinkeliais vežamam keleivių kiekiui – kuo daugiau veži, tuo daugiau vietų gali rezervuoti.
Pasak p. Žebrausko, keliamas ažiotažas dėl vietų stygiaus dažniausiai būna perdėtas.
„Ankstesnių metų patirtis rodo, kad vietos, kurioms išpirkti sudaromos sutartys su turizmo agentūromis, ne visos išnaudojamos. Pernykštė statistika yra tokia: iš pagal sutartis Naujųjų laikotarpio užsakytų 2.952 vietų parduotos 2.391, t. y. apie 20% vietų turizmo agentūroms realizuoti nepavyko.”

“Pagal “Lietuvos geležinkelių” teikiamą informaciją, 60 proc. bilietų ši įmonė skiria parduoti per agentūras. Iš jų 40 proc. išsidalina vos dvi agentūros, o dėl likusių 20 proc. tenka grumtis visoms likusioms Lietuvos kelionių agentūroms ir organizatoriams. Mūsų nuomone, tokia tvarka, kai dviem agentūroms atiduodama liūto dalis, yra neteisinga”, – sakė D.Mažeikaitė.

“Lietuvos geležinkelių” Keleivių vežimo direkcijos direktoriaus pavaduotojas Dalijus Žebrauskas tikino, jog ieškoma būdų, kaip patenkinti šiemet naujametę paklausą. Pasak D.Žebrausko, su Rusijos geležinkelių įmone jau susitarta, kad “Lietuvos geležinkelių” traukinių sąstatus tomis dienomis, kai “Lietuvos geležinkeliai” jau nebeturi laisvų vietų iš Maskvos ir atgal, rusai papildys trimis savo vagonais – daugiau nei 100 vietų kiekvienam reisui.

“Taip pat derinamas specialiųjų nereguliariųjų turistinių traukinių formavimas iš Maskvos į Vilnių ir atgal”, – sakė D.Žebrauskas.

Anot jo, preliminariai planuojami trys tokie reisai – iki 16-os vagonų kiekvienam reisui. Apytiksliai galimų vietų skaičius siektų daugiau kaip 500 kiekviename.

“Ar šie traukiniai važiuos, kiek jų bus ir kokio sąstatų dydžio, priklausys nuo pačių turizmo agentūrų, tai yra kiek vietų jos užsakys ir apmokės”, – sakė jis.