Prieš porą metų „Vaizdų kultūros studijos“ išleista „Trumpa kino istorija“ sulaukė tęsinio. Antroji dalis –„Trumpa kino istorija. Nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio iki XXI deš. pradžios“ – bene trigubai storesnė už pirmtakę, gausiai iliustruota filmų kadrais ir jų kūrėjų portretais, originaliais piešiniais.

Knygą rengė per keliolika šalies kino kritikų (I. Keidošiūtė, R. Paukštytė, Ž. Pipinytė, A. Kancerevičiūtė, N. Kažukauskaitė, etc.), kurie jau šį trečiadienį pristatys ją „Skalvijos“ kino centre.
Renginio metu bus galima pabendrauti su dauguma autorių, įsigyti knygą pigiau – leidyklos kaina, taip pat gauti autorių autografus. Po pristatymo rengiamas specialus prancūzų kino klasiko Jeano Cocteau seansas „Orfėjas“ (Orphée, 1950). Tai antroji garsiosios trilogijos „Orfėjas“ dalis, tapusi kinematografine ode Menui ir Meilei. Orfėjaus ir Euridikės mitą J. Cocteau perkėlė į savo laikų Prancūziją ir įrodė, kad mirtis neegzistuoja, kad viskas, kas žūva, amžiams pasilieka gyventi meno kūriniuose.
Pasak leidėjų, „Trumpa kino istorija“ sumanyta kaip glaustas kino istorijos gidas kino menu besidominčiam jaunimui. Pirmiausiai – moksleiviams ir studentams. Tačiau greitai tapo aišku, kad jos auditorija yra kur kas platesnė.
„Tokio leidinio, kuriame būtų sukauptos svarbiausios pasaulio kino istorijos žinios, visada trūko. Tekdavo rankioti informaciją po gabalėlį iš skirtingų šaltinių. „Trumpa kino istorija“ yra pirmoji tokio pobūdžio knyga, parašyta išskirtinai Lietuvos kino kritikų, apžvalgininkų, istorikų. Manau, ji bus naudinga ir jaunimui, ir žingeidžiam žiūrovui, ir vizualiųjų menų dėstytojams, ir kino srities profesionalams, filmų platintojams, kino teatrų darbuotojams“, – kalba Goda Sosnovskienė, „Vaizdų kultūros studijos“ vadovė.
Leidėjų teigimu, „Trumpa kino istorija“ nepretenduoja į išsamų kino istorijos žinyną ar enciklopediją. Ji informatyvi, bet glausta, parašyta paprastai ir patraukliai. Tačiau net ir nemenką kino istorijos žinių bagažą sukaupę skaitytojai iš jos galės pasisemti naujų faktų, dar negirdėtų istorijų.
Greičiausiai ne visi žino, kad tikroji šmaikštuolio Woody Alleno pavardė yra Alenas Stewartas Konigsbergas, kad slapyvardžiu plačiajai visuomenei prisistato ir Werneris H. Stipeticas. Tai žymus vokiečių režisierius Werneris Herzogas (iš vok. kalbos „kilmingasis“). Arba kad Sergejus Paradžanovas, kurio koliažų ir filmų paroda ką tik buvo pristatyta Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, dirbdavo iki pamišimo: kai kurias scenas filmuodavo po 70 kartų, siekdamas reikiamo efekto medžius išpurkšdavo sidabriniais dažais.
„Trumpa kino istorija“ ne tik papildys faktines žinias, leis susidaryti vientisą pastarųjų dešimtmečių kino judėjimų, atradimų ir lūžių paveikslą, bet ir suteiks platesnį kontekstą apie ano meto istorinius ir politinius reiškinius, visuomeninį gyvenimą, jo nuotaikas.
Susitikimas su „Trumpos kino istorijos“ autoriais vyks gruodžio 18 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre, specialus J. Cocteau juostos „Orfėjas“ seansas – 20.30 val.
Daugiau www.skalvija.lt

Gudrus lapinas, visada numatantis bent keletą žingsnių į priekį. Taip pieno pramonės milijonierių, pagrindinį „Rokiškio sūrio“ akcininką Antaną Trumpą apibūdina konkurentai.

Antaną Trumpą radome vasarojantį savo sodyboje prie Sartų ežero. Palikęs įmonės reikalus sūnui, „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkui Daliui Trumpai, 69 metų pieno pramonės magnatas mėgavosi poilsiu ir gamtos ramybe. „Kas dieną po karpiuką sugaunu“, – džiaugėsi laimikiu. Paprastai su žurnalistais nebendraujantis verslininkas tądien buvo pakilios nuotaikos ir mielai atsakinėjo į klausimus.

A.Trumpa tokias poilsio akimirkas sau leidžia nedažnai. Liepos 2-ąją jis švęs septyniasdešimtmetį, bet visi „Rokiškio sūryje“ žino, kad būtent jis buvo ir tebėra pagrindinis asmuo įmonėje, o savo sūnui visiškai perleisti jos vairo dar nėra pasirengęs. Tiksliau, kaip tėvas ir kaip vadovas, A.Trumpa mato, jog tam dar nevisiškai pasirengęs jo sūnus, būsimu įpėdiniu jau daugelį metų rengiamas D.Trumpa.

Maždaug prieš šešerius metus buvo metas, kai A.Trumpa rimtai svarstė apie verslo perdavimą sūnui, kuris tam iš esmės rengiamas jau kone dvidešimt metų – dar nuo tada, kai baigęs mokslus 1991 m. atėjo į „Rokiškio sūrį“ dirbti šaltkalviu. Tačiau viską pasvėręs apsigalvojo. „Jis dar nėra iki galo tam subrendęs“, – tuomet nutarė A.Trumpa.

Nors daug kas pastebi, kad sūnus yra kitokio būdo nei tėvas (versle – nuosaikesnis ir švelnesnis, dar atsargiau priimantis sprendimus ir galbūt ne tokio strateginio mąstymo), reikia pripažinti ir tai, jog „Rokiškio sūrio“ reikalus už jį geriau išmano tik tėvas, be to, D.Trumpa turi visas lyderiui reikalingas savybes.

Šiandien D.Trumpa jau gerokai labiau patyręs vadovas nei prieš šešerius metus, nors visiškai atsiskleisti jam, ko gero, neleidžia buvimas tėvo šešėlyje. Tačiau tėvas nusišalinti nuo verslo reikalų neskuba. Bent jau tol, kol leidžia sveikata.

Be Daliaus, A.Trumpa turi dar vieną sūnų ir dukrą, tačiau jų šeimos verslas netraukia. Kitas A.Trumpos sūnus yra išrinktas į „Rokiškio sūrio“ valdybą, bet įmonės veikloje beveik nedalyvauja ir labiau domisi mokslu – dirba dėstytoju Vilniaus Gedimino technikos universitete. O duktė Vilniuje yra įkūrusi odontologijos kliniką.

Nepanašus į milijonierių

Bet grįžkime į sodybą prie Sartų ežero, kur karpių žvejyba šiuo metu mėgaujasi vienas turtingiausių Lietuvos žmonių.

„Jau 42 metus esu „Rokiškio sūrio“ direktorius. Jokioje kitoje pramonės įmonėje nėra už mane ilgiau direktoriaujančio žmogaus“, – suskaičiuoja A.Trumpa. Ir priduria, kad gamykla jam – lyg ketvirtas vaikas. „Rokiškio sūrio“ grupėje šiuo metu dirba apie 1500 žmonių, vidutinis atlyginimas siekia apie 2,5 tūkst. Lt neatskaičius mokesčių. “Kaip kaime, tai visai neblogai”, – šypteli pašnekovas.

Didžiąją dalį gautų dividendų A.Trumpa investuoja į įmonę, dalį pelno skiria socialinei paramai: pasak Rokiškio rajono savivaldybės mero Vidmanto Kanopos, „Rokiškio sūris“ yra didžiausias rajono rėmėjas (įmonė remia mokyklas, miesto šventes, kultūros renginius, sporto varžybas, prisideda prie infrastruktūros projektų. A.Trumpa per savo su savivaldybe įkurtą fondą finansuoja gabių mokinių stipendijas, jo sūnus D.Trumpa nuolat remia Rokiškio jaunųjų sunkiaatlečių klubą ir vaikų darželį „Pumpurėlis“, kurį lankė visi jo vaikai).

Ir nors A.Trumpos akcijos vertinamos milijonais, pats verslininkas anaiptol negyvena kaip milijonierius: važinėja nauju, bet anaiptol ne prabangiu automobiliu, gyvena ne kokiame dvare, o tame pačiame sovietinių laikų name ir neišsiskiria jokiais prabangiais pomėgiais. Be to, visą gyvenimą nugyveno su ta pačia žmona – agronome Ledina.

„Štai šįryt pusryčiams valgiau žemuogių su pienu. Tai ne kiekvienas gali sau leisti. Perpiet skanavau savo paties pagauto karpio – tai irgi ne kiekvienas gali sau leisti“, – ironizuoja pašnekovas. Jis patikina pernai restorane buvęs vos vienąkart: Vilniuje suvalgė šašlyką, išgėrė vyno, o visa tai atsiėjo kokius 42 Lt.

Na, o A.Trumpos pateikti skaičiavimai, kiek jie su žmona vidutiniškai išleidžia per mėnesį, apskritai stulbina. „Apskaičiavome, kad pernai mūsų mėnesio išlaidų vidurkis, įskaitant šildymą ir maistą, buvo 2720 Lt“, – tikina vienas kukliausių Lietuvos milijonierių.

Tik verslininko bičiulių tai nė kiek nestebina. Pasak jų, A.Trumpa visada pasižymėjo paprastumu ir taupumu, savo turtų niekada nedemonstravo.

Verslininkas kukliai kalba ir apie savo indėlį į bendrovės laimėjimus. „Ką aš čia sukūriau: atėjau dirbti į sovietinę gamyklą ir joje iki šių dienų pasilikau, – numoja ranka. – O už visa kita, kad nebankrutavom, galima tik Dievui ir likimui dėkoti.“

Šiuo klausimu A.Trumpos bendražygiai, bičiuliai ir net konkurentai jam jau nepritaria. „Kai baigęs mokslus atvykau dirbti sūrių gamybos meistru į didžiausią Pabaltijyje sūrinę, tada ir sutikau Antaną, dar jauną bernioką. Tai buvo maždaug prieš 45 metus, – prisimena „Rokiškio sūrio“ vindikacijos direktorius ir valdybos narys, vienas artimiausių A.Trumpos bičiulių Jonas Kvedaravičius. – Iš pradžių visi buvome jauni ir gana panašaus lygio specialistai, bet jau labai greitai Antanas ėmė išsiskirti iš kitų: savo strateginiu mąstymu, gilesniu protu, gebėjimu vadovauti, burti kolektyvą. Iš karto galėjai pasakyti, kad jam Dievo duota daugiau nei visiems kitiems.“

„Tai “gaspadorius” visais klausimais: ir pinigais, ir užuojauta, ir pabarimu – viskuo. Jis moka gražiai vadovauti, ir net jei kažką ne taip padarei, nebijai pas jį eiti, nes žinai, kad jis viską paaiškins ir pasakys, kaip kitą kartą tokių klaidų išvengti“, – pasakojo “Rokiškio sūrio” laboratorijos vedėja Irena Kučinskienė.

Ilgametei įmonės darbuotojai ypač įsiminė kartą direktoriaus pasakyti žodžiai, jog reikėtų stengtis dirbti taip, kad kada nors ir jų anūkai norėtų ateiti dirbti į sūrinę. „Jis buvo teisus. Štai mano 35 metų dukra jau dirba čia auditore. Nespėsim apsižiūrėti, kai ir anūkai dirbti ateis“, – mano I.Kučinskienė. Beje, jos vyras Rimantas Kučinskas taip pat dirba įmonėje technikos direktoriumi.

Daugeliui savo pavaldinių A.Trumpa per tuos metus tapo ne tik vadovu, bet ir artimu bičiuliu. Kaip sako sūnus Dalius, visi artimiausi tėvo draugai dirba „Rokiškio sūryje“. Su pačiais artimiausiais A.Trumpa ne tik kuria įmonės strateginius planus, bet ir drauge žvejoja, medžioja, poilsiauja sodyboje bei atostogauja.

Bent kartą per metus A.Trumpa su gausiu būriu bičiuliais tapusių kolegų bei jų šeimomis išsiruošia kelionėn į užsienį. „Šiai tradicijai jau daug metų, o keliaujame dažniausiai su vis ta pačia, kaip Antanas sako, per metų metus susiformavusia „chebra“. Aplankėme daug šalių – būtų paprasčiau pasakyti, kur nesame buvę. Jau tarybiniais laikais skraidėm po visą Sovietų Sąjungą – ir į Krymą, ir į Kaukazą, ir į Sibirą“, – tvirtina J.Kvedaravičius.

Pernai maždaug keturiasdešimties žmonių grupė vyko naujametėn kelionėn į Braziliją ir Argentiną, tais pačiais metais buvo surengta ir pusiau dalykinė kelionė į Norvegiją.

Vadina gudriu lapinu

Kad ir kaip keista, didžiausio „Rokiškio sūrio“ akcininko A.Trumpos konkurentai vardijo iš esmės tas pačias verslininko būdo savybes, kaip ir jo bendražygiai. Sumanus vadovas, geras strategas, labai gerbiamas tarp pienininkų. Kaip žmogus – linksmas, paprastas, bet labai įžvalgus ir, anot vienos su „Rokiškio sūriu“ konkuruojančios bendrovės atstovo, prašiusio neskelbti jo pavardės, gerąja prasme gudrus.

Gudrus lapinas – taip A.Trumpą vadina kai kurie konkurentai ir su juo dažniau susiduriantys politikai. „Jis tikrai gudrus, nes visada numato porą žingsnių į priekį. Kad ir kokia situacija susiklostytų, išlaviruoja ir išveda savo įmonę bei komandą“, – apie A.Trumpą atsiliepė vienas buvusių konkuruojančios įmonės vadovų.

„Kad Antanas gudrutis – to nepaneigsi, – pritarė ir vienas iš A.Trumpos draugų bei finansinių patarėjų, SEB banko vyriausiasis projektų vadovas Jonas Vaičaitis. – Bet tai ir yra tikrasis verslumas. Juk ką reiškia būti verslininku: turi daug ką iš anksto numatyti ir visuose veiksmuose įžvelgti naudą.“

J.Vaičaitis su A.Trumpa ėmė bendrauti prieš septyniolika ar aštuoniolika metų, kai verslininkas atvykdavo į tuometį Vilniaus banką tvarkyti įmonės finansinių reikalų. Netrukus dalykiški pokalbiai virto iki šiol besitęsiančia draugyste. „Antanas iš tų žmonių, kurie šimtą kartų apskaičiuoja ir tik tada priima sprendimą. Mums, bankininkams, smagu dirbti su tokiu patikimu klientu, kuris visada pateikia išsamią analizę, ką ir kaip jis darys, kodėl tikslinga investuoti į vieną ar kitą projektą. „Rokiškio sūriu“ mums nusivilti dar neteko, įmonė nesunkiai gaudavo banko finansavimą ir krizės laikotarpiu“, – pripažįsta J.Vaičaitis.

Vis dėlto kaip vieną geriausių savybių tiek draugai, tiek verslo konkurentai išskiria A.Trumpos gebėjimą suburti ir motyvuoti komandą. „Rokiškio sūris“ ne iš tų įmonių, kuriose yra tik vienas lyderis: A.Trumpai valdyti didžiulį pieno pramonės verslą padeda dar bent keletas įvairaus lygmens aukštos kvalifikacijos vadovų. „Tokių pagalbininkų kaip aš tėtis įmonėje turi dar apie dešimt“, – tikino sūnus Dalius.

„Tas Antano įžvalgumas ir mokėjimas dirbti su žmonėmis, supratimas, jog vienas daug nepasieksi, ir lėmė, kad „Rokiškio sūris“ tapo tuo, kuo yra šiandien“, – įsitikinę „Veido“ kalbinti A.Trumpos konkurentai.

Tiesa, A.Trumpos biografija, kaip ir daugelio verslininkų, turi ir tamsesnių dėmių. Jį mėginta kaltinti nesąžiningu elgesiu privatizuojant įmonę ar vėliau įsigyjant daugiau „Rokiškio sūrio“ akcijų, nors į nieką rimtesnio tai neišsirutuliojo. Plačiai nuskambėjo ir pienininkams besidalijant rinką įvykęs A.Trumpos konfliktas su pagrindiniu „Pieno žvaigždžių“ akcininku Juliumi Kvaraciejumi dėl „Panevėžio pieno“ akcijų. Šis net kaltino A.Trumpą turto prievartavimu, bet mėginimais bylinėtis nieko nepešė. Trintis tarp dviejų didžiųjų pieno perdirbėjų išlikusi lig šiol.

Na, o Konkurencijos taryba pastaruosius penkerius metus bylinėjosi su „Rokiškio sūriu“, nes neva nutvėrė ją keičiantis su kitais pienininkais konfidencialia informacija apie žalio pieno supirkimo kiekius bei pieno produktų gamybą ir pardavimą. Už Konkurencijos įstatymo pažeidimą Konkurencijos taryba „Rokiškio sūriui“ skyrė 824,8 tūkst. Lt baudą, o įmonei nesutikus mokėti ją padvigubino iki 1,6 mln. Lt.

Tiesa, “Rokiškio sūriui”, regis, neteks jos mokėti. Praėjusį ketvirtadienį Lietuvos Vyriausiasis Administracinis Teismas priėmė neskundžiamą nutartį, kad dėl praleisto senaties termino nuobauda įmonei negali būti skiriama.

Taigi “gudriajam lapinui” išties šypsosi sėkmė.

Pats A.Trumpa, padėjęs meškerę į šalį, tikino, esą ši byla buvo tik priekabių ieškojimas, mėginimas traktuoti įstatymus, kaip paranku atitinkamoms valstybės institucijoms, o ne verslui. „Lengviausia buvo dirbti 1991–1992 m., kai buvom laisvi ir valstybė nesikišo, o dabar visada, kad ir ką darytum, jautiesi lyg vaikščiodamas peilio ašmenimis. Ir taip jaučiasi visi verslininkai, ne tik aš. Valstybė verslui ne padeda, bet trukdo. O juk mums reikia dirbti, reikia gaminti, pardavinėti sūrį“, – baigė pokalbį A.Trumpa.

„Rokiškio sūrio“ grupės finansiniai rodikliai (mln. Lt)

Metai Pardavimas Grynasis pelnas / nuostolis

2007 664,962 34,238

2008 681,821 –18,327

2009 560,395 14,989

2010 553,76 24,561

2011 688,025 27,653

Kaip A.Trumpa privatizavo „Rokiškio sūrį“

Rokiškyje gimęs ir augęs A.Trumpa, jaunas inžinierius mechanikas, dirbti į Rokiškio sūrių gamyklą buvo paskirtas 1966 m., iš karto po mokslų Kauno politechnikos institute. A.Trumpa, tada vos 24 metų jaunuolis, iš karto išsiskyrė iš kitų jaunų specialistų ir jau po penkerių metų pakilo iki sūrių gamyklos direktorių.

1992 m. privatizuojant įmonę, dalį jos akcijų nutarė įsigyti ir A.Trumpa. Tiesa, iš pradžių jis tebuvo smulkusis akcininkas, tačiau vos įvykus privatizacijai laipsniškai didino savo akcijų kiekį bei įtaką įmonėje. Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje veikė net apie keturiasdešimt pieno perdirbimo įmonių, o ekonominė šalies padėtis buvo labai miglota, bet A.Trumpa tikėjo, kad „Rokiškio sūris“ gali tapti pieno pramonės lyderiu šalyje.

„Akcijų pasidalijimas įmonėje ir A.Trumpos įtakos didinimas vyko labai įdomiai, – komentuoja „Finastos“ banko kapitalo rinkų departamento analitikas Tadas Povilauskas. – Iš pradžių A.Trumpa savo akcijų skaičių didino labai pamažu, o aktyviausiai akcijas supirkinėjo 2003–2005 m.“

Beje, pasak T.Povilausko, 2003 m. apie 36 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų paketą įsigijusi „Hermis Capital“ investicinė grupė, matyt, nujausdama būsimą aukso gyslą, turėjo užmojų nupirkti įmonės akcijas iš A.Trumpos (jis tuo metu per bendrovę „Pieno pramonės investicijų valdymas“ iš viso valdė jau apie trečdalį „Rokiškio sūrio“ akcijų) bei sujungti ją su „Žemaitijos pienu“, tačiau šie planai neišdegė. A.Trumpa akcijų ne tik nepardavė, bet galiausiai pats perėmė dalį „Hermis Capital“ valdytų akcijų ir 2005 m. su susijusiais asmenimis turėjo jau per 50 proc. „Rokiškio sūrio“ akcijų.

„Turbūt kyla klausimas, iš kur A.Trumpa gaudavo pinigų akcijoms pirkti. Manau, akcijos buvo įkeičiamos bankui ir perkamos paskolų lėšomis. Be to, įmonė nuolat mokėdavo nemažus dividendus. Taip pat pienininkai ypač mėgsta supirkinėti savas akcijas: pati įmonė paskelbia savų akcijų supirkimą, nuperka jas už rinkos ar šiek tiek didesnę kainą, o tada anuliuoja. Taip kiti akcininkai dar labiau padidina savo įtaką įmonėje, nors patys pinigų neišleidžia“, – aiškina analitikas T.Povilauskas.

Taip A.Trumpa tapo pagrindiniu „Rokiškio sūrio“ akcininku. Nuojauta jo neapvylė: supirkdamas kitas mažesnes pienines, „Rokiškio sūris“ vis plėtėsi, o šiandien skaičiuojant pagal pajamas ši bendrovė yra viena iš dviejų didžiausių pieno perdirbimo įmonių šalyje (kartu su nuolatine savo konkurente „Pieno žvaigždėmis“).

Iš kitų didžiųjų pieno pramonės įmonių „Rokiškio sūris“ išsiskiria nuo pat pradžių pasirinkta sūrių gamybos kryptimi ir orientavimusi ne į Rusijos, o į Vakarų Europos eksporto rinkas. Visas krizes „Rokiškio sūris“ atlaikė gana lengvai, o didžiausią smūgį pajuto ne smunkant ekonomikai, o žlugus „Snoro“ bankui, kuriame laikė 15 mln. Lt indėlį.

Pasak prancūzų literatūros kritikų, Andreï Makine‘o „Trumpų amžinų meilių knyga“ – tikras jausmų ir inteligencijos kondensatas, sukurtas santūriu, tačiau nepaprastai jaudinamu stiliumi. Ši knyga ką tik atkeliavo į Lietuvos knygynus, o „Veide“ siūlome ištrauką iš jos.

Nustebau išvydęs, kaip su upe lygiagrečia alėja iš lėto tolsta būrelis vaikų, kiekvienas ant peties nešasi po kastuvą. Atpažinau draugus ir net tą mokinę, kurią dėl kepurės pravardžiavom Raudonkepure, mergaitę, kuri visada maištavo prieš drausmę, ir dabar ji ėjo nuošaliau nuo kitų, atrodė, kartais strykčiodama šokio žingsneliu… Taigi mano nebuvimas liko nepastebėtas, o begaliniai ilgas įkalinimas plieno narvuose iš tikrųjų tetruko kelias minutes!
Ėmiau leistis nuo pakylų, sutrikęs dėl laiko susidvejinimo, paskatinusio abejoti ir savo paties realumu. Ir lyg įtvirtindama naują dalykų padėtį staiga pasirodė ta jauna moteris.
Ji atėjo prie tribūnų, tikriausiai sekė mūsų pėdomis sniego vėpūtiniuose, nubraukė sniegą nuo pakopos galo ir dabar sėdėjo prisimerkusi prieš saulės srautą. Ant kelių laikė atverstą knygą.
Nustojau leidęsis, sustingau, suvokęs, kad reginys nepriklauso pasauliui, kuriame gyvenu.
Tai buvo pirmas kartas, kai man taip akivaizdžiai atsivėrė moteriškumo esmė. Iki tol matydavau moteris kaip darbininkes, kurias sutikdavom gamyklose ir statybose, stiprias moteriškes, dažnai paženklintas fizinio darbo ir alkoholio, gyvenimo užgrūdintas taip, kad atsilaikytų prieš vyrus. Vaikų namuose moteriškumas dar mažiau matomas, visų, berniukų ir mergaičių, tapatybė suvienodinta: kartą per mėnesį skutamos galvos, tos pačios storos flanelės drabužiai, ta pati kalba – jos vyriško šiurkštumo nė nepastebėdavom. Žinoma, dar buvo moterys šeiminiuose tribūnų aptvaruose, aukštų pareigūnų ir valdininkų žmonos, bet jos buvo tokios pat netikroviškos kaip simbolinės figūros propagandos plakatuose.
Tad jaunoji moteris, kurią tąsyk išvydau, man tapo pirma tikrąja moterimi. Jos laikysena buvo moteriška: sėdėjo kiek išrietusi nugarą. Ir tas kelis po plona juodų pėdkelnių vilnele, kyšantis iš po nekaltai ir bauginamai atsilapojusio palto skverno. Ir tas veidas užmerktomis akimis, regis, laukiantis glamonės.
Jos dėka staiga supratau, ką reiškia būti įsimylėjusiam: pamiršti ankstesnį gyvenimą ir gyventi vien tam, kad jaustum mylimosios kvėpavimą, blakstienų virpesį, kaklo po pilku šaliku švelnumą. Bet labiausiai – jaustis palaimingai negebančiam matyti moteryje vien ją pačią. Nes ji buvo ir mus supanti sniego gausa, ir tarp medžių tvyrąs saulės švytėjimas, ir ta akimirka, kurioje jau galėjai nujausti nedrąsų pavasario dvelktelėjimą. Ji buvo visa tai, ir kiekvienoje jos paprastos silueto linijos dalelėje glūdėjo šviesių platybių atspindys.
Po mano koja girgžtelėjo sniegas, moteris atsimerkė; pamačiau, kad ant jos blakstienų spindi ašaros. Bet veido bruožai išliko ramūs, beveik švytėjo.
Kuo atsargiausiai nusileidau, sumišęs, kad nutraukiau jos vienumą. Ji palenkė galvą prie knygos. Ten vietoj skirtuko buvo įdėtas vokas. Skubriu judesiu užvertė tomelį, lyg būčiau galėjęs pavogti to laiško paslaptį. Tikriausiai išsyk suprato, kad vaikas, kaip ir ji, sutrikdytas netikėto susitikimo, negali kelti jokio pavojaus. Ilgai į mane žiūrėjo, šįkart vos šypsodama. Atsistojęs ant paskutinio laiptelio pamačiau jos akyse tokį geliančio skausmo šešėlį, kad nusigręžiau ir puoliau už tribūnų.
Ten radau mįslingųjų spąstų paaiškinimą: vienas plieninis strypas laikėsi prisuktas tik vienu varžtu, jį buvo galima patraukti į šalį ir taip patekti į labirintą…
Išeidamas iš parko, sutikau dvi pagyvenusias moteriškes, sodų apželdinimo darbininkes, jos atsainiai gremžė įšalusią žemę aplink didelius akmeninius fontanus. Viena iš jų linktelėjo galva į tą pusę, kur stūksojo tribūnos, ir atsiduso:
– Ką tu sau manai… Jos vaikinas buvo jūreivis povandeniniame laive. O kai jūroje atsitinka nelaimė, nelieka nei kapo, nei kryžiaus…
Kita nustojo gremžti, atsirėmė į kastuvo kotą ir taip pat atsiduso:
– Oi, žinai, tie kryžiai… Gal ir geriau, kad kapo nėra. Ji greičiau atsigaus…
Praeidamas įsidėmėjau šiuos žodžius ir pasileidau bėgte paskui draugų būrelį. Nesąmoningai tikėjausi pratęsti mūsų žaidimus ir užmiršti ką tik patirtų dalykų grožį ir gėlą.
Užmiršti taip niekada ir nepavyko. Jaunoji moteris, sėdinti ant apsnigtos tribūnos, virto daugiau negu prisiminimu. Matymo, supratimo būdu, jautrumu, tonu, be kurių mano gyvenimas nebūtų buvęs toks, koks tapo vėliau. Po šio trumpučio susitikimo visai kitaip žvelgiau į slegiančius mesianistišką tėvynę šlovinančius simbolius. Visi tie paradai, iškilmės, suvažiavimai, paminklai… Keista, bet man mažiau knietėjo juos pašiepti, kritikuoti ant pakylų kopiančių valdininkų dviveidystę, demaskuoti savanaudžius, kuriems svajonė apie naują visuomenę tebuvo sena naudinga melagystė.
Numaniau, kad tiesos nebuvo nei jų, nei priešingoje, disidentų, stovykloje. Tiesa man atrodė paprasta ir šviesi, kaip ta vasario diena po sniego prislėgtais medžiais. Prieš nuolankų moters nuleistais vokais veido grožį visos tribūnos, stovintieji jose ir žmonių siekis pranašauti Istorijos vardu atrodė apgailėtini. Tiesą atskleidė tos moters tyla, vienatvė ir meilė – aprėpianti tiek, kad ir nepažįstamas laiptais besileidžiantis berniūkštis liko visiems laikams jos apstulbintas.
Ėmiau galvoti, kad ta įsimylėjusi moteris gyveno laike, nė kiek nesusijusiame su mūsų kasdienybe, kurios ritmą diktavo grandioziniai masiniai reginiai. O gal ji gyveno tokiame pasaulyje, koks jis galėjo būti be valdingo vyrų įtūžio, be tribūnų ir plieno strypų voratinklių.
Ši viltis atgaivino mano svajonę apie baltą miestą, naujos sąmonės žmones, kurie, pasak mūsų mokytojos, gyvens ateities visuomenėje. Taip, tie gražūs, taikūs žmonės nekaups gėrybių ir aistringai darbuosis „ateities statybose“…
O tada suglumęs suvokiau, kad šiam nuostabiausiam sumanymui trūksta vieno dalyko.
„Meilės…“ – sumurmėjo manyje nepatiklus balselis. Idealioje visuomenėje viskas buvo numatyta: entuziastingas liaudies masių darbas, stebinama mokslo ir technikos pažanga, kosmoso užkariavimas, leisiantis žmogui nukeliauti į nepažįstamas galaktikas, materialinė gerovė ir protingas vartojimas, atsirasiantis, kai iš esmės pasikeis mentalitetas. Viskas, visiškai viskas! Išskyrus…
Užuot dar kartą pagalvojęs „meilė“, vėl išvydau jauną moterį, apsuptą didžios saulėtos sniegynų ramybės. Moterį užmerktomis akimis, atsukusią veidą į tą, kurį myli.
Po keturiasdešimties metų, kai buvo viešai paskelbtos karinės paslaptys, sužinojau pavadinimą povandeninio laivo, sugedusio jūroje ir nusinešusio tą vyrą, kurio mylimą šešėlį mačiau prabėgant jaunos moters, sėdinčios ant parado tribūnos, veidu. Įvykiai sutapo: susitikome tame parke, kai po laivo katastrofos buvo praėję kiek daugiau negu metai…
Dabar istorija atrodo aiški nuo pradžios iki pabaigos. Liko paslaptis, jaunosios moters veide matytas skausmo ir ramybės atspindys. Prietaringa baimė kliudė man įvardyti šį prieštaravimą, bijojau, kad per daug protaudamas nesugriaučiau trapaus tribūnų viršūnėje vaiko išgyventos akimirkos grožio. Laikui bėgant nesupratimas galų gale virto viena iš miglotų reminiscencijų, kurių nenorim išsiaiškinti, nes jos tokios švelnios tik todėl, kad prisiminimas liko neapibrėžtas. Norint jį atgaivinti, pakakdavo lyg užkalbėjimą, kaip vaikystėje, ištarti šiuos žodžius: „Ji buvo pirmoji moteris, kurią įsimylėjau.“
Būčiau išsaugojęs tik šį švelnų praeities aidą, jei po daugelio metų kitos moters žvilgsnyje nebūčiau pamatęs tokios pačios švytinčios sužeistos meilės atspindžio.
Belaukdamas kito traukinio, vaikštinėju, kur akys veda, po Varo miestą. Žiemos diena akina saule ir mistraliu. (…) Apžilpintomis akimis, markstydamasis nuo dulkių, pasislepiu už sienos, einu beveik apgraibomis, kol pamatau antkapius ir kryžius. Baltos kaip namų fasadai, bet pasislėpusios už kiparisų eilės kapinaitės užuovėjoje, čia galima atsipeikėti, kvėpuoti ir, atsukus nugarą saulės papliūpai, nebeskubėti…
Ketinu vėl leistis į kelią, pulti į vėjo ir ugnies srautą. Staiga prie vieno antkapio pamatau sustingusią tamsią dėmę. Dėmė suvirpa, virsta moters siluetu, atsisuka ir eina išilgai kiparisų gyvatvorės. Jaunas veidas, ašaromis paplūdusios akys… Priėjusi moteris šypteli ir patraukia išėjimo link. Kai pradingsta, nueinu prie kapo, nuo kurio ji pasitraukė, perskaitau vardą, greit suskaičiuoju: nugyventa aštuoniolika metų iki dutūkstantųjų ir paskui dar dešimt. Dvidešimt aštuoneri metai. Vyras? Sužadėtinis? Brolis? Pernai miręs…

Andreï Makine

Apie knygą ir autorių

Andreï Makine‘as – prancūzų rašytojas, gimęs Sibire. Prancūzės emigrantės anūkas jau dvidešimt penkerius metus gyvena Paryžiuje, rašo prancūziškai ir yra pirmas rusas, gavęs solidžiausią Prancūzijos literatūrinę Goncourt‘ų premiją už romaną „Prancūziškas testamentas“. Autoriaus, kuris vadinamas neoklasiku, knygos išverstos į daugiau kaip keturiasdešimt kalbų.
A.Makine‘as visuomet saugojo savo jaunystės paslaptis, tad „Trumpų amžinų meilių knyga“ skaitytojams galbūt praskleis jo paslapčių skraistę. Šiame romane rašytojas pasakoja iš pirmo žvilgsnio nesusijusias aštuonias jaudinančias meilės istorijas.
Romano pradžioje dešimtmetis našlaitis įsimyli jauną jūreivio našlę, ir ši meilė nuskaidrina varganą berniuko būtį. Knygos pabaigoje ne kartą nudegęs pasakotojas jau išmokęs be paaugliškos egzaltacijos pasiduoti lakiam amžinos meilės dvelksmui.