George‘o Orwello kūrinyje „1984“ vaizduojamos trys galybės: Okeanija, Eurazija ir Rytų Azija. Jos nuolatos kariauja tarpusavyje. Kurios nors dvi sudaro koaliciją prieš trečią, tačiau koalicijos nuolat keičiasi.

Pasaulyje, kuriame Amerika vis mažiau dominuoja, G.Orwelo trijulę atitinka JAV, Kinija ir Rusija. Pastaroji, palyginti su pirmosiomis dviem, yra ekonominė nykštukė, tačiau galinga kariniu požiūriu. Zbigniewas Brzezinskis mano, kad tvarka pasaulyje gali būti palaikoma pasiekus pusiausvyrą tarp šių valstybių, bet Kinija ir Rusija turėtų būti „pastatytos į vietą“. Amerika galėtų pasinaudoti Rusijos ir Kinijos prieštaravimais.

Arūnas BRAZAUSKAS

Ramybės drumstėjos

Robertas Kaganas žurnale „Foreign Affairs“ (š.m. vasaris) vadina Kiniją ir Rusiją revizionistinėmis, nes jos sukilo prieš JAV palaikomą tarptautinę tvarką.

Dešimtmečiais stipri pozicija pasaulyje, kurią užėmė JAV ir jų sąjungininkai, nesulaukė rimtų iššūkių. Kol JAV buvo laikomos patikimomis sąjungininkėmis, Kinijos ir Rusijos lyderiai bijojo, kad agresyvūs žingsniai smogs bumerangu ir išklibins jų režimus – gal net negrįžtamai. Todėl kai kurie istorikai ir politologai teigė, kad vienpoliam pasauliui, kuriame dominuoja JAV, būdingas prigimtinis stabilumas. Kai nepatenkintos regioninės galybės, Kinija ir Rusija, bandydavo išjudinti status quo, sunerimę jų kaimynai kreipdavosi į tolimą Ameriką, kad ši sulaikytų grėsmingas ambicijas. Ir tai darė poveikį. Kai JAV įsikišdavo, Rusija ir Kinija dažniausiai pasitraukdavo – jeigu iš viso pajudėdavo dėl JAV prevencinių veiksmų.

Dėl šių kliūčių abi valstybės, siekiančios ardyti pasaulio tvarką, pagal galimybes stengdavosi silpninti JAV įtaką iš vidaus, arba bent jau vylėsi tai padaryti. Tam bandyta atskirti JAV nuo sąjungininkų skleidžiant abejones dėl JAV pasiryžimo juos ginti – taip norėta, kad galimi JAV partneriai, sąjungininkai atsisakytų palaikyti esamą pasaulio tvarką ir siektų susitarimų su tais, kurie tvarką griauna.

Todėl šiuolaikinė sistema priklauso ne vien nuo Amerikos galios, bet ir nuo demokratinio pasaulio vienybės ir darnos. JAV turėjo atlikti vien šios tvarkos esminio garanto vaidmenį, ypač strateginiu ir kariniu atžvilgiu, tačiau šios tvarkos ekonominė ir politinė šerdis, demokratinės Europos ir Azijos šalys, taip pat turėjo išlikti santykinai sveikos ir pasitikinčios savimi.

Pastaraisiais metais išklibintos abi atramos – tiek JAV, tiek visas kitas demokratinis pasaulis. Demokratinė tvarka skilinėjo ir silpnėjo savo šerdyje. Sunkios ekonominės sąlygos, nacionalizmo ir netgi gentiškumo atgimimas, silpna ir nepasitikinti politinė valdžia, nejautrios politinės partijos, naujoji komunikacijos era, kuri, užuot silpninusi nacionalizmą, kartu su juo sukėlė nepasitikėjimą ne vien demokratija, tačiau visu liberaliu Apšvietos projektu. Šis projektas individo teisių ir vieningos žmonijos principus iškėlė virš etninių, rasinių, religinių, nacionalinių ir gentinių principų. Buvo bandoma skatinti didėjančią ekonominę tarpusavio priklausomybę, kuri peržengė sienas. Siekta sukurti skirtumus gludinančias, švelninančias, bendradarbiavimą skatinančias tarptautines institucijas. Visa tai praeityje – pastarąjį dešimtmetį stiprėjo nacionalizmas ir gentiškumas, nepasitikėjimas svetimaisiais, taip pat vyriausybėmis, visa kapitalistine sistema bei demokratija. Taigi įvyko kažkas priešinga anksčiau skelbtai „istorijos pabaigai“. Mes matome sugrįžtančią istoriją – ji reiškiasi tamsiąja savo puse: geidžiama stipraus lyderio, kuris vadovautų sumaišties laikais.

Amerikos pasitraukimas

Kadenciją baigusio JAV prezidento Baracko Obamos požiūris į Amerikos pasaulinį vaidmenį buvo dviprasmiškas, tačiau jo esminė strategija iš esmės reiškė pasitraukimą. Savo veiksmais ir pareiškimais jis kritikavo ankstesnę Amerikos strategiją ir skatino visuomenės nuotaikas, pritariančias mažiau aktyviam JAV vaidmeniui ir siauriau apibrėžtam Amerikos interesui. B.Obamos administracija reagavo į George‘o W.Busho administracijos klaidas Irake ir Afganistane ne atkurdama JAV galią ir įtaką, tačiau ją mažindama. Nors B.Obama žadėjo iš naujo subalansuoti JAV užsienio politiką Azijoje ir Ramiajame vandenyne, praktiškai tai reiškė globalių įsipareigojimų mažinimą ir susitaikymą su galybėmis, kurios maištavo prieš JAV. Susitaikymą sąjungininkų sąskaita.

Per daug ankstyvas Amerikos bandymas „perkrauti“ santykius su Rusija smogė pirmą smūgį JAV kaip patikimo sąjungininko reputacijai. Kadangi „perkrova“ prasidėjo netrukus po Rusijos intervencijos į Gruziją, tai atrodė kaip atlygis Maskvai už agresiją. „Perkrova“ vyko JAV sąjungininkų Centrinėje Europoje sąskaita: karinio bendradarbiavimo su Lenkija ir Čekijos Respublika programos buvo apkarpytos, kad būtų nuramintas Kremlius. O Rusijos politika Vakarų atžvilgiu, nekalbant apie Rusijos prezidento Vladimiro Putino elgesį su savais žmonėmis, darėsi vis agresyvesnė. Užuot paskatinusi Rusiją geriau elgtis, „perkrova“ padrąsino V.Putiną spausti dar labiau.

Pasak R.Kagano, tarp liberalios demokratijos šalių paplitęs mitas, kad revizionistinės valstybės gali būti nuramintos darant joms nuolaidų. Pagal tokią logiką, Amerikos pasitraukimas turėtų sumažinti įtampą ir varžybas. Deja, praktika rodo, kad yra priešingai. Kuo saugiau jaučiasi revizionistinė valstybė, tuo daugiau ambicijų ji turi. Tokia valstybė siekia pakeisti sistemą savo naudai, nes atrodo, kad pasipriešinimas jos veikimui silpnėja. Rusija ir Kinija per pastaruosius du šimtmečius nebuvo labiau apsaugotos nuo išorės antpuolio nei dabar. Tačiau abi nepatenkintos ir darosi vis agresyvesnės siekdamos pranašumų, nes Jungtinės Valstijos daugiau nebesipriešina, kaip tai darė anksčiau.

Pastaruoju metu Rusija panaudojo ginklą, kurio kinai neturi arba nusprendė jo nenaudoti. Tai galimybė tiesiogiai kištis į Vakarų rinkimus, tiek siekiant paveikti jų rezultatus, tiek siekiant diskredituoti demokratiją. Rusija remia dešiniąsias populistines Europos partijas, pavyzdžiui, Prancūzijos „Nacionalinį frontą“, remia Rusijai tinkamus kandidatus ir smukdo jų oponentus, skleidžia pramanytas žinias, kad paveiktų rinkėjus, kaip tai buvo per Italijos referendumą, įsilaužia į politinių organizacijų ir privačių asmenų kompiuterius. 2016-aisiais Rusija panaudojo šį ginklą, kad paveiktų JAV prezidento rinkimus.

Skaldyk ir atgrasink

Z.Brzezinskis pernai Osle skaitytame pranešime atkreipė dėmesį į Rusijos ir Kinijos prieštaravimus. Pasak jo, ilgalaikė Kinijos įtakos stiprinimo programa gali apimti Pekino planą laipsniškai infiltruoti didžiulius Sibiro plotus. Per Rusijos ir Kinijos sieną nuolatos plūsta darbo jėga iš Kinijos, ir nesimato rimtų Rusijos vyriausybės pastangų vystyti tas teritorijas – atgaivinti senas gyvenvietes ir statyti naujas.

Rusijos Amūro srityje gyvena 830 tūkst. žmonių. O visame Rusijos Tolimųjų Rytų regione yra 6 mln. gyventojų. Kitoje Amūro pusėje esančioje Kinijos provincijoje gyvena 40 mln. žmonių. Toks kontrastas gali išprovokuoti geopolitinę įtampą tarp Kinijos ir Rusijos. Tuščių Sibiro plotų užkariavimas gali tapti ilgalaikiu Kinijos tikslu.

Kinija skverbiasi į Centrinę Aziją, kad paklotų kelius tiesioginiam prekybiniam susisiekimui su Europa. Tai atvedė prie Rusijos ekonominės įtakos susilpnėjimo. Kinijos programa „Viena juosta – vienas kelias“ kelia Maskvai nerimą, todėl ji linkusi stabdyti Kinijos skverbimąsi Europos link, tačiau mažai ką gali padaryti.

Jungtinėms Valstijoms būtina aiškiai patvirtinti pasirengimą ginti Vakarų ir Centrinę Europą. Jos turi būti pasirengusios reaguoti karinėmis priemonėmis, nors pasaulio bendrija abejoja, kad Amerika, jeigu prireiks, imsis ryžtingų veiksmų. Todėl reaguoti reikėtų netgi tam, kad būtų išsklaidytos panašios abejonės. Svarbu, kad JAV nedviprasmiškai praneštų Kremliui, jog Amerika Europoje neliks pasyvi stebėtoja.

JAV nesirengia imtis rimtų politinių ar karinių veiksmų, kad izoliuotų Rusiją, tačiau Kremlius turi suprasti, kad jeigu bus pasikėsinta į Latvijos ar Estijos nepriklausomybę, Rusijos uostai Baltijos ir Juodojoje jūroje bus blokuoti. Gyvybiškai svarbių Sankt Peterburgo ir Novorosijsko uostų blokada sutrikdys maždaug du trečdalius Rusijos jūrų prekybos.

Ryžtinga JAV reakcija ne vien smarkiai apribos Rusijos tarptautinės prekybos galimybę, bet ir duos pakankamai laiko, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai Europoje įvestų į Centrinę ir Rytų Europą kuo daugiau kariuomenės. Jei Kinija liktų neutrali, Rusijai tektų rinktis tarp pražūtingos kapituliacijos ir kariuomenės atitraukimo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2017-m