BFL

3 klausimai apie Lietuvos ekonomikos prognozes „Swedbank“ vyresniajai ekonomistei Laurai Galdikienei

– Ar realu mokesčių korekcijomis kontroliuoti emigracijos srautą, jei „Swedbank“ ekonomikos apžvalgoje prognozuojama, kad gyventojų užimtumo rodiklis nebeturi potencijos didėti?

– Prognozuojame, kad užimtumo didėjimo potencialas yra išnaudotas, tačiau ne dėl darbuotojų paklausos trūkumo, o dėl nepalankių demografinių tendencijų. Šalyje kvalifikuotų darbuotojų trūkumas tampa vis aktualesne problema, tad emigracijos srautų mažinimas reikalauja neatidėliotinų sprendimų.

Viena svarbiausių gyventojų emigracijos priežasčių – pernelyg mažas darbo užmokestis. Darbo apmokestinimo mažinimas galėtų sudaryti prielaidas spartesniam darbo užmokesčio augimui, taip pat naujų darbo vietų kūrimui, tad ir emigracijos srauto mažėjimui. Šiuo metu Lietuvos dirbantiesiems tenka pernelyg didelė mokestinė našta. Pavyzdžiui, remiantis Europos Komisijos duomenimis, pernai Lietuvoje asmens be vaikų, uždirbančio 67 proc. vidutinio darbo užmokesčio, darbo sąnaudų mokestinė našta (angl. „tax wedge“) sudarė 39,2 proc. ir buvo didesnė už Europos Sąjungos vidurkį, siekiantį 37 proc.

Vis dėlto vien dėl mokesčių korekcijų šalies atlyginimų vidurkis vargu ar pasivys ES atlyginimų vidurkį. Spartesnei atlyginimų konvergencijai, o kartu ir emigracijos srautų pažabojimui būtinas spartesnis produktyvumo didėjimas. To būtų galima pasiekti sudarant palankesnes sąlygas vietos ir užsienio įmonių investicijoms, gerinant švietimo kokybę bei skatinant aukštųjų technologijų sektoriaus plėtrą.

– Kur link judės didėjančios šalies gyventojų santaupos? Kokia tikimybė, kad, valstybei nesiūlant patrauklių investavimo alternatyvių, vis didesnė jų dalis bus realizuojama užsienio rinkose?

– Kapitalas šiais laikais yra mobilus ir paprastai „keliauja“ ten, kur didžiausia grąža, tad naivu tikėtis, kad jį būtų galima sulaikyti šalyje. Vis dėlto lietuvių taupymo įpročiai yra gana konservatyvūs ir paprastai apsiriboja šalies teritorija – daugiausia taupoma bankų indėlių pavidalu, grynaisiais namuose arba investuojant į nekilnojamąjį turtą, o pažangūs finansiniai instrumentai šalyje nesulaukia didelio populiarumo. Nesikeičiant gyventojų įpročiams, tikėtis didelių pokyčių šioje srityje nereikėtų. Be to, būtina paminėti, kad patrauklių investavimo alternatyvų stoka dėl vyraujančios žemų palūkanų aplinkos jaučiama visame pasaulyje – tai nėra vien tik Lietuvos problema.

– Prognozuojama infliacija skatins dar labiau juntamą socialinę atskirtį. Kaip, jūsų nuomone, operatyviai ir nepopulistiškai „nuskausminti“ neigiamus infliacijos padarinius?

– Nors kitąmet infliacija ir padidės, prognozuojame, kad vidutinio darbo užmokesčio augimas viršys infliaciją, todėl ir toliau matysime gyventojų perkamosios galios didėjimą. Manome, kad geriausias būdas pagelbėti socialiai jautriausioms visuomenės grupėms – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį ir teikti tiesioginę paramą mažiausias pajamas gaunantiems piliečiams. Tokios priemonės, kaip PVM lengvatos, paprastai pernelyg daug kainuoja valstybės biudžetui, iškraipo rinką, ir ypač sunku užtikrinti, kad jų nauda atitektų vartotojui

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Urbonaitė

3 klausimai apie vidines kovas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje politologei Rimai Urbonaitei

– Kas vyksta TS-LKD viduje, kodėl partijos nariai tarsi skyla į dvi stovyklas?

– Akivaizdu, kad partijoje nėra vidinio dialogo, kuris atsispindėtų ir išorinėje TS-LKD komunikacijoje. Skirtingos žinutės leidžia identifikuoti, jog partijoje nėra vienybės, atsirado tam tikri blokai, o partijos lyderis Gabrielius Landsbergis veikiausiai nesugeba konsoliduoti visų partijos narių ir įgyvendinti strategijos, kad partija turėtų vieną stuburą. Dabar matome krikdemiškąjį sparną ir G.Landsbergį, kalbantį apie nuosaikų konservatizmą, kad ir kas tai būtų. Net ideologiškai matome tam tikrus nesutarimus, ką jau kalbėti apie tai, kad pačių partiečių atlikti moksliniai tyrimai rodo jų požiūrių skirtumus. Pavyzdžiui, ekonominėje dimensijoje skirtumas akivaizdus – partijos narių požiūriai išsiskiria praktiškai nuo dešinės iki kairės ir tik bendras vidurkis yra arčiau dešinės.

Takoskyrų partijoje atsiranda daugiau, nei buvo iki šiol, o tai – natūrali dermė vystytis konfliktui, juolab kad situacija įtempta. Jei konservatoriai būtų laimėję rinkimus, galbūt tokio virsmo, tokių batalijų nematytume, nes nugalėtojų niekas neteisia. Dabar G.Landsbergis šiek tiek piktinasi, kad nėra palaikymo, kad kiekvienas pradėjo kovoti už save, nors anksčiau tokios diskusijos nebuvo. Bet juk diskusijos nebuvo tada, kai matėme konservatorių kilimą. Gal pasitikėjimo kreditas, kuris G.Landsbergiui buvo duotas labai dideliu avansu, vis dėlto nebuvo pateisintas.

Dabar konservatoriams reikėtų susėsti, užsidaryti, pasitraukti iš viešosios erdvės ir kalbėtis partijos viduje, nes dialogo per feisbuką, televiziją ar radiją su partiečiais palaikyti negali. Partijai reikia sutarti modelį, kurio ji laikysis, ir tada siųsti atitinkamas žinutes rinkėjams.

– Gal G.Landsbergis turėjo prisiimti atsakomybę dėl rinkimų rezultatų, derybų dėl koalicijos?

– Jis bent šiek tiek sakė, kad prisiima atsakomybę, tačiau kyla klausimas, ar jo žodžiai sutampa su veiksmais. Veiksmuose yra daug emocijų. G.Landsbergis neturėjo vizijos, kas bus, jei rinkimai susiklostys kitaip, o politikai turi turėti planą B, jei reikia – ir planą C. Manau, jog G.Landsbergis su tuo nesusitvarkė, jis iš tiesų manė, kad TS-LKD bus tie, kurie ves koaliciją. Staiga prieš pat antrąjį turą situacija kardinaliai pasikeitė, ir pamatėme, kad debatuose, kuriuose Ramūnas Karbauskis kalbėjosi ne su G.Landsbergiu, bet su rinkėjais, TS-LKD lyderis sutriko. Galbūt tai lėmė patirties trūkumas, per daug emocijų. Be to, jis nesugebėjo sutelkti partiečių, kurie teiktų jam paramą, rato. Normalaus vidinio dialogo nebuvo, todėl jo situacija pradėjo

klibėti.

Pats G.Landsbergis dabar kalba apie tai, kad jau prasideda partijos pirmininko rinkimai, kurie vyks gegužę. Akivaizdu, kad esama abejonių ir jo atsakomybė nėra matoma veiksmais, jis dar nesugebėjo tuo įtikinti savo partijos narių.

– Kokie gali būti skilimo scenarijai?

– Sunku pasakyti, bet manau, kad tokie dariniai taip lengvai neskyla. Juolab neturime pakankamai informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta partijoje, galime matyti tik tam tikrus išorinius požymius. Gali būti, kad „nutekės“ keli ryškesni asmenys, bet tai nereiškia, kad gali įvykti visiškas skilimas. Abejoju ar „atskylantis“ krikdemų

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Asmeninio archyvo nuotr.

Trys klausimai „Vaikų linijos“ kampanijos „Be patyčių“ koordinatorei Aurelijai Jocaitei.

– Nuo rugsėjo visose Vilniaus miesto mokyklose įsigaliojo patyčių prevencijos tvarka. Kokia tokios priemonės nauda?

– Bet kokia iniciatyva spręsti patyčių problemą yra labai svarbus žingsnis į priekį. Savivaldybės patvirtintas Patyčių prevencijos ir intervencijos vykdymo Vilniaus miesto bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos aprašas yra dokumentas, kurį visos mokyklos turėtų įtraukti į savo dokumentus. Šio dokumento tikslas yra padėti mokykloms geriau suprasti patyčių reiškinį ir jų prevenciją. Vilniaus mokyklos, susidūrusios su patyčiomis, žinos, ką daryti, kokių žingsnių ir priemonių jos turėtų imtis. Savivaldybės patvirtintas dokumentas yra pagalba mokykloms kovoti su labai didele patyčių problema. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje yra viena sudėtingiausių situacijų, nes patyčių mastas labai didelis, jas patiria kas ketvirtas vaikas.

Tiesa, pasigirsta komentarų, kad šis aprašas – tik dokumentas. Iš tiesų, tai yra dokumentas, bet jį įprasminame mes, darbuotojai. Dokumentas yra gairės, kuriomis norima padėti mokytojui geriau suprasti, įsigilinti, kaip padėti vaikui, kaip kelią patyčioms užkirsti dar pačioje pradžioje, taip užtikrinant jų prevenciją. Žinoma, jei patys aktyviai neįgyvendinsime šio dokumento, jis ir liks tik popieriumi.

Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.

Visose mokyklose už patyčių prevenciją atsakingi visi darbuotojai – bet kuris, kuris kažką pastebėjo, išgirdo ar įtarė.

Savivaldybės dokumentas padeda tokiam darbuotojui, nes atsako į klausimus, ką daryti toliau, kokių žingsnių imtis. Todėl manau, kad Vilniaus savivaldybės dokumentas yra pirma stipri pagalbos mokiniui iniciatyva. Juolab kad nuo patyčių kenčia ne tik vaikas, kuris jas patiria, ar tas, kuris tyčiojasi. Tarkime, jei patyčios vyksta klasėje, vadinasi, pagalbos reikia visai klasei, nes ji vienaip ar kitaip įtraukiama į patyčias.

– Vilniaus savivaldybė yra pirmoji nusprendusi mažinti patyčių mastą viso miesto mokyklose. Ar kitos 59 savivaldybės turi panašių dokumentų, gal sprendžia patyčių problemą kitomis priemonėmis?

– Nė viena savivaldybė kol kas nėra išleidusi tokio dokumento, kuris būtų privalomas visoms mokykloms savivaldybėje. Tačiau visos tų savivaldybių mokyklos šią problemą sprendžia savarankiškai – turi strategiją, vidinę tvarką, kaip reaguoti į įvairias smurto formas.

O Vilniaus miestas tarsi palengvino šios problemos sprendimą mokykloms, kurioms kartais tikrai gali trūkti žinių, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Be to, savivaldybei patvirtinus patyčių prevencijos tvarkos aprašą, bus organizuojami ir mokymai mokyklų vadovams. Mokyklos nėra paliktos įgyvendinti dokumentą pačios, aiškinamasi, kokios pagalbos joms dar reikia, nes šios tvarkos tikslas ir yra padėti mokyklai.

– Taip pat siūlomos Švietimo įstatymo pataisos, pagal kurias kiekviena mokykla turėtų vykdyti bent vieną ilgalaikę prevencinę programą. Jei kalbame tik apie patyčias, ar tokios nuoseklios programos iš tiesų sumažina jų mastą, kokias patyčių prevencijos programas mokyklos gali įgyvendinti?

– Situacija, susijusi su patyčių prevencijos programomis, nėra tokia, kokios norėtume. Turime vienintelę akredituotą patyčių prevencijos programą „Olweus“. Žinoma, yra daugiau programų, kurių nemažą dalį sudaro informacija, kaip elgtis susidūrus su patyčiomis. Pavyzdžiui, programa „Zipio draugai“ nėra patyčių prevencijos programa, tačiau joje nemažai informacijos, kaip bendrauti vienam su kitu, kaip neįžeisti.

Jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni.

Taigi yra penkios akredituotos programos, kuriose yra patyčių prevencijos, iš viso jų turime devynias. Daugelis mokyklų jau nemažai jų išbandė, o kai kurios pačios kuria savo prevencijos programas, net bendradarbiauja su užsienio šalimis.

Kalbant apie tokių programų naudą, rezultatus galima pamatyti jau po metų: jei nuosekliai įgyvendiname programą ar iniciatyvą, prisiimame atsakomybę, patyčių mastas labai sumažėja ir vaikai jaučiasi saugesni. Tačiau tai yra nuolatinis siekis, kuris turėtų tapti mokyklos kasdienybe, kuriant saugią aplinką vaikui.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Algimantui Kasparavičiui, Lietuvos istorijos instituto XX amžiaus istorijos skyriaus vyresniajam mokslo darbuotojui
“VEIDAS”: Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) jau kreipėsi paaiškinimo į Lenkijos kolegas, ar jų drauge su Lenkijos Nacionalinės atminties institutu išleista brošiūra, kurioje kalbama apie “lietuvišką Vilniaus okupaciją” sutampa su oficialiaja Varšuvos pozicija. Ar dviejų šalių istorikams nėra pavykę iki šiol suderinti bendros pozicijos dėl prieškario Vilniaus įvykių?
A.K.: Vargu ar kažkoks visiškai vienodas įvykių vertinimas įmanomas. Lenkijoje buvo ir bus istorikų, kurie 1939-ųjų metų įvykius vertina vienareikšmiškai – esą, Lietuva okupavo Vilnių. Tai – radikali nuomonė, ir jai pritaria tikrai ne visi Lenkijos istorikai, tarp jų nemažai žymiai racionalesnių žmonių. Tačiau šį kartą problemą įžvelgčiau tame, kad tokia istoriografinė perspektyva tapo oficialia Lenkijos užsienio politikos dalimi – kaip kitaip vertinti tai, kad vienu iš leidinio autorių oficialiai pristatoma Lenkijos URM?

“VEIDAS”: Kodėl, Jūsų manymu, ministerija parėmė tokių nevienareikšmiškų vertinimų leidinį?
A.K.: Gal nuskambės ir kontraversiškai, bet čia įžvelgčiau pačios Lietuvos neteisingos pastarojo dešimtmečio užsienio politikos pasekmes. Net tarpukario diplomatija, kurią taip pat galima dėl daug ko kritikuoti, buvo žymiai išmintingesnė, daugiabriaunė ir labiau subalansuota. O dabar buvo pasirinkta viena kryptis, viena strategija, vienas partneris, kuriam Lietuva, lyg ta nelabai daili nuotaka, save primygtinai siūlė. Driokstelėjo ekonominė krizė, paprastai apnuoginanti realybę, ir paaiškėjo, kad tam jaunikiui mūsų visai nereikia, o kad jau taip besąlygiškai save siūlome – kodėl nepradėjus kategoriškai kelti mums visokių reikalavimų – ir dėl pavardžių rašymo, ir dėl lenkiškųjų mokyklų, o dabar, štai, ir dėl istorinių įvykių vertinimo?
Lenkiškąjį leidinį “Paneriai – “žmonių skerdynių” vieta” vertinčiau kaip paslaugą Lietuvai: iki šiol galėjome nuspėti, nujausti, išgirsti neoficialiuose pokalbiuose, ką apie prieškario įvykius mano Lenkijos politikai, o dabar štai turime aiškų jų užsienio politikos išdėstymą.

“VEIDAS”: Ar galima istorinių įvykių interpretavimą laikytis šių dienų polikos įrankiu?
A.K.: Be menkiausios abejonės – taip. Istorija visada yra tarptautinės poltikos įrankis. Tiesa sakant, rodos, vien prieškario įvykiams skirtas leidinukas iš tiesų yra pats tikriausias šių dienų aktualijos veikėjas. Ar Jums nekyla klausimų, kodėl apie jau prieš kurį laiką Lenkijoje pasirodžiusį leidinį Lietuvos žiniasklaidoje pradėta kalbėti tik dabar, artėjant Molotovo-Ribentropo pakto metinių datai? Ir dar pabandykite įsivaizduoti, ką apie prievolę vykdyti Lietuvos teismo sprendimą nukabinti gatvių užrašus lenkų kalba dabar mano “lietuvių okupuotoje” teritorijoje gyvenantys Vilniaus rajono lenkai?