R.Urbonaitė

3 klausimai apie vidines kovas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje politologei Rimai Urbonaitei

– Kas vyksta TS-LKD viduje, kodėl partijos nariai tarsi skyla į dvi stovyklas?

– Akivaizdu, kad partijoje nėra vidinio dialogo, kuris atsispindėtų ir išorinėje TS-LKD komunikacijoje. Skirtingos žinutės leidžia identifikuoti, jog partijoje nėra vienybės, atsirado tam tikri blokai, o partijos lyderis Gabrielius Landsbergis veikiausiai nesugeba konsoliduoti visų partijos narių ir įgyvendinti strategijos, kad partija turėtų vieną stuburą. Dabar matome krikdemiškąjį sparną ir G.Landsbergį, kalbantį apie nuosaikų konservatizmą, kad ir kas tai būtų. Net ideologiškai matome tam tikrus nesutarimus, ką jau kalbėti apie tai, kad pačių partiečių atlikti moksliniai tyrimai rodo jų požiūrių skirtumus. Pavyzdžiui, ekonominėje dimensijoje skirtumas akivaizdus – partijos narių požiūriai išsiskiria praktiškai nuo dešinės iki kairės ir tik bendras vidurkis yra arčiau dešinės.

Takoskyrų partijoje atsiranda daugiau, nei buvo iki šiol, o tai – natūrali dermė vystytis konfliktui, juolab kad situacija įtempta. Jei konservatoriai būtų laimėję rinkimus, galbūt tokio virsmo, tokių batalijų nematytume, nes nugalėtojų niekas neteisia. Dabar G.Landsbergis šiek tiek piktinasi, kad nėra palaikymo, kad kiekvienas pradėjo kovoti už save, nors anksčiau tokios diskusijos nebuvo. Bet juk diskusijos nebuvo tada, kai matėme konservatorių kilimą. Gal pasitikėjimo kreditas, kuris G.Landsbergiui buvo duotas labai dideliu avansu, vis dėlto nebuvo pateisintas.

Dabar konservatoriams reikėtų susėsti, užsidaryti, pasitraukti iš viešosios erdvės ir kalbėtis partijos viduje, nes dialogo per feisbuką, televiziją ar radiją su partiečiais palaikyti negali. Partijai reikia sutarti modelį, kurio ji laikysis, ir tada siųsti atitinkamas žinutes rinkėjams.

– Gal G.Landsbergis turėjo prisiimti atsakomybę dėl rinkimų rezultatų, derybų dėl koalicijos?

– Jis bent šiek tiek sakė, kad prisiima atsakomybę, tačiau kyla klausimas, ar jo žodžiai sutampa su veiksmais. Veiksmuose yra daug emocijų. G.Landsbergis neturėjo vizijos, kas bus, jei rinkimai susiklostys kitaip, o politikai turi turėti planą B, jei reikia – ir planą C. Manau, jog G.Landsbergis su tuo nesusitvarkė, jis iš tiesų manė, kad TS-LKD bus tie, kurie ves koaliciją. Staiga prieš pat antrąjį turą situacija kardinaliai pasikeitė, ir pamatėme, kad debatuose, kuriuose Ramūnas Karbauskis kalbėjosi ne su G.Landsbergiu, bet su rinkėjais, TS-LKD lyderis sutriko. Galbūt tai lėmė patirties trūkumas, per daug emocijų. Be to, jis nesugebėjo sutelkti partiečių, kurie teiktų jam paramą, rato. Normalaus vidinio dialogo nebuvo, todėl jo situacija pradėjo

klibėti.

Pats G.Landsbergis dabar kalba apie tai, kad jau prasideda partijos pirmininko rinkimai, kurie vyks gegužę. Akivaizdu, kad esama abejonių ir jo atsakomybė nėra matoma veiksmais, jis dar nesugebėjo tuo įtikinti savo partijos narių.

– Kokie gali būti skilimo scenarijai?

– Sunku pasakyti, bet manau, kad tokie dariniai taip lengvai neskyla. Juolab neturime pakankamai informacijos apie tai, kas iš tiesų vyksta partijoje, galime matyti tik tam tikrus išorinius požymius. Gali būti, kad „nutekės“ keli ryškesni asmenys, bet tai nereiškia, kad gali įvykti visiškas skilimas. Abejoju ar „atskylantis“ krikdemų

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

K. VANAGO (BFL) NUOTR.

Politikus sunku patraukti atsakomybėn už klaidinančią reklamą. Tačiau to ir nereikia. Kas ketveri metai politinės partijos atsiima savo: kas pergalę, o kas pralaimėjimą. Į rinkėjų teismą ruošiamasi su nemažai popierių – rin­kiminių programų. Kitaip nei viešuosiuose pirkimuose, maži skaičiai nėra argumentas. Rinkėjai nori didelių algų.

Arūnas BRAZAUSKAS

Dvi didžiausios ir įtakingiausios partijos – Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys de­mokratai (TS-LKD) ir Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) – parengė daugiau ar mažiau išsamius ekonominių pažadų rinkinius. Jaučiamas rinkodaros pradmenų išmanymas. LSDP „Ilgoji rinkimų programa“ atrodo solidžiai, tačiau žvilgsnis krypsta į tinklalapį „Didi Lie­tuva“, kuriame socialdemokratų pažadai iškaišioti po spalvotais paveikslėliais. TS-LKD „Nau­jas planas Lietuvai“ po spalvota kepurėle slepia nuorodą, pagal kurią galima atsiųsti 274 p. apimties programinį dokumentą. Tokios apimtys mažina galimų skaitytojų skaičių. Lankstinukai vi­siems, o elektroninė knyga – tik ilgų programų žanro mė­gėjams.

Abi partijos eina į rinkimus su panašiais ekonominiais teiginiais, išdėliotais skirtingais pavidalais. LSDP programos pateikimą kuruojantis dr. Ri­mantas Vaitkus „Veidui“ sakė: „Mūsų programos ekonominėje dalyje numatytas pajamų ir užimtumo didinimas. Pajamų didinimas pagrįstas didelę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų buvimu ir kūrimu, vartojimo auginimu, eksportu ir inovatyvios pramonės plėtra. Tokie yra ekonominio augimo „banginiai““.

Sunku įsivaizduoti, kad kurio nors iš nurodytų „banginių“ atsisakytų TS-LKD. Vienas iš konservatorių programos autorių, partijos rinkimų štabo vadovas Dainius Kreivys „Veidui“ aiškino, jog nepasitenkinimas mažais atlyginimais yra viena iš emigracijos priežasčių; atlyginimai galėtų kilti didėjant darbdavių konkurencijai dėl darbuotojų ir didėjant darbo našumui bei darbuotojų kompetencijai; investicijų pritraukimas didina konkurenciją dėl darbuotojų – tai stimulas augti atlyginimams.

Koja kojon

Ketindami gydyti opiausius Lietuvos ūkio skaudulius, abiejų partijų programų rašytojai panašiai dozuoja pažadus. Konservatoriai ketina sukurti šalyje 147 tūkst. naujų darbo vietų, socialdemokratai tokių mato 140 tūkst.: 80 tūkst. naujų darbo vietų didmiesčiuose ir 60 tūkst. regionuose.

Konservatoriai 2021 m. žada 1250 eurų vidutinį bruto darbo užmokestį, socialdemokratai kuklesni, tačiau tai atperka žodis „viršys“ – pasak jų, vidutinis atlyginimas tada viršys 1100 eurų per mėnesį. Konser­va­toriai žada, jog vidutinės senatvės pensijos pasieks 400 eurų, socialdemokratai žada per 4 metus jas padidinti trečdaliu, t. y. iki maždaug 360 eurų.

Nepamirštas ir darbo jėgos judėjimas šalies vi­duje. Santūriam socialdemokratų pažadui skatinti darbo jėgos migraciją šalies viduje konservatoriai atliepia skambia fraze ir nemokamo transporto pažadu: „50 km per 45 min.“ – į rajono centrus dar­buotojai atvyktų nieko nemokėję.

Konservatoriai ambicingi, o socialdemokratų nuosaikumas, matyt, nusipelno apibūdinimų: „ge­riau patyręs“ ar „senas arklys vagos negadina“. Tačiau ir ambicingi, ir nuosaikesni politikai vengia infliacijos prognozių.

Konservatoriai ambicingi, o socialdemokratų nuosaikumas, matyt, nusipelno apibūdinimų: „ge­riau patyręs“ ar „senas arklys vagos negadina“. Tačiau ir ambicingi, ir nuosaikesni politikai vengia infliacijos prognozių. Mat esant 1,3 proc. metinei infliacijai (tai ne prognozė, o tik pavyzdys) dalykai, už kuriuos 2016-aisiais tekdavo pakloti 400 eurų, 2021 m. kainuotų maždaug 425 eurus.

Auklėjamasis programų vaidmuo

Rinkiminių programų skaitytojai turėtų įvertinti ir literatūrinę tų kūrinių vertę. Kadangi nuobodybėmis rinkėjo nepatrauksi, programiniai dokumentai turi panašėti į nuotykių knygas ar filmus, kuriuose gėrio karžygiai nugali piktadarius, atrandą lobį,  užkariauja mylimojo (-osios) širdį. Rin­kimų proga kuriami siužetai, kuriais piliečiams žadami lobiai, turintys pelnyti jų balsus. Pik­ta­dariai čia visuomet politiniai priešininkai.

Oponentų demonizavimas auga iš demokratijos šaknų. Antai garbinga Konservatorių partija Didžiojoje Britanijoje dar vadinama toriais (angl. tory). Pastarąją žymą toriai gavo iš priešininkų, kurie senais laikais jai prilipdė airių kalbos žodį „torai“ –  nusikaltėlis, plėšikas. Seni torių oponentai, dabartinė  Liberalų partija, vadinta vigais (angl. whig). Šio neaiškios kilmės žodžio paieškos per istorijos vingius galų gale atveda prie ištiktuko „whiggam“, kurį škotai vartojo varydami gyvulius. Torių ir vigų politinė kovos: plėšikai rungiasi su va­rovais, kurių bandos, žiūrėk, vis ištrypia svetimus plotus. Kitaip tariant, ropė nesaldesnė už ridiką.

Vis dėlto, kuriant oponentus triuškinančius kritikos tekstus, nereikia palikti landų nereikalingiems klausimams. Antai TS-LKD „Naujame pla­ne Lietuvai“ skaitome: „Nomenklatūrinei kairei kartu su populistinėmis partijoms valdant šalį paskutinius ketverius metus, o per visą nepriklausomybės laikotarpį praleidus už valstybės vairo daugiau nei 17 metų, nuolat yra deklaruojamas ne­nuilstamas dėmesys ir pagalba paprastam žmogui, socialinės lygybės didinimas, skurdo mažinimas. Tačiau realybėje tebeturime labai mažą ir silpną vidurinę klasę, įsisenėjusias socialines įtampas šalyje, nykstančius regionus, sparčiai senstančią visuomenę, pagarbos žmogaus orumui trūkumą ir aktyvių bei darbingų žmonių emigraciją.“ Klausimas: ir kodėl gi tai „nomenklatūrinės kairės“ valdžiai, kuri išrinkta demokratiškai, rinkėjas patikėjo valstybės vairą du trečdalius metų, prabėgusių nuo nepriklausomybės atkūrimo 1990 m.?

TS-LKD  „Naujo plano Lietuvai“ pristatymas, kurį šią gegužę pateikė D.Kreivys www.delfi.lt, skaitytinas ir kaip pasakėčia su doroviniais akcentais. Rašoma, kad 2008–2012 m. Lietuvą valdžiusi dešinioji Vyriausybė sprendė itin sudėtingus uždavinius. Ekonominio sunkmečio metu stojusi prie valstybės vairo TS-LKD netruko suprasti, kad Lietuvos verslas atsidūrė ties prarajos riba: įmonėms pasiskolinti bankuose tapo tiesiog neįmanoma, staiga nutrūko ūkio subjektų tarpusavio atsiskaitymai, dramatiškai krito vartotojų pasitikėjimas, bankrotai sekė bankrotus. Gelbstint šalį nuo ekonominio kracho reikėjo priimti nepopuliarius sprendimus ir kartu kloti pamatus moderniai vakarietiškai šalies ateičiai. Pamatus pakloti pavyko, ir ne bet kokius, o esą labai tvarius: „Šie pamatai, kad ir stipriai apgriauti dabartinių valdančiųjų, šalyje vis dar palaiko esamą gerovės lygį.“ D.Krei­vys pasakoja apie pirmuosius metus prie valstybės vairo: dėl ūkio skatinimo priemonių 2009-aisiais mūsų šalies BVP papildomai paaugo 0,7 proc., o 2010-aisiais – net 1,5 proc. Atran­damas ir atžvilgis, kuriuo tąkart pralenkėme estus: „Taip Lietuva ne tik anksčiau už Latviją ar Estiją pradėjo kopti iš gilios ekonominio sunkmečio duobės, bet ir de­šimtis tūkstančių savo žmonių apsaugojo nuo realios grėsmės netekti darbo.“

Pamatus pakloti pavyko, ir ne bet kokius, o esą labai tvarius: „Šie pamatai, kad ir stipriai apgriauti dabartinių valdančiųjų, šalyje vis dar palaiko esamą gerovės lygį.“

Tą „papildomą paaugimą“, matyt, galima nusakyti palyginimu: net ir nuo kėdės krentančiam vaikui galima duoti lyžtelėti vitaminų. Žinoma, dėl griū­ties buvo kalta ne valdžia, o aplinka – kaip vi­suomet. Išmaniai skatinamas augti, 2009 m. Lie­tuvos BVP apskritai smuko daugiau kaip 14 proc.

Iš to laikotarpio statistikos pranešimų. Trečiąjį 2009 m.  ketvirtį BVP to meto kainomis sudarė 23 954 mln. litų ir, palyginti su atitinkamu 2008 m. ketvirčiu, sumažėjo 14,2 proc. 2009 m. trečiąjį ketvirtį buvo fiksuoti neigiami beveik visų verslo veiklų ir ne rinkos paslaugų rezultatai. Sparčiausiai krito statybos (45 proc.), pramonės ir energetikos (15,1 proc.), prekybos, transporto ir ryšių paslaugų (15,7 proc.), finansinio tarpininkavimo bei nekilnojamojo turto (12,4 proc.) įmonių pridėtinė vertė. Lėčiau pridėtinė vertė mažėjo valdymo ir gynybos, švietimo, sveikatos priežiūros ir socialinio darbo veiklos grupėje (1,2 proc.). Pridėtinė vertė augo tik žemės ūkio įmonėse (4,9 proc.).

Prie tokios griūties, pasak TS-LKD atstovų, – dar ir nepalankus verslo klimatas. D.Kreivys, pristatantis „Naują planą Lietuvai“: „Galima drąsiai teigti, kad 2008-ųjų pabaigoje, kartu su milžiniškomis „Sodros“ skolomis ir deficitiniu biudžetu, socialdemokratai kūrė priešiškumo užsienio kapitalui atmosferą.“

Nuosaiki, „sena ir patyrusi“ LSDP anaiptol ne­vengia kapoti TS-LKD valdžios retoriniais smūgiais, kurie labiau panašūs ne į pasakėčią, o į teismo nuosprendį. Iš socialdemokratų „Ilgosios rinkimų programos“:

„Užuot analizavę pasaulio ir Lietuvos ūkio rai­d­ą, beatodairiškai kaltino buvusias vyriausybes.Užuot parengę ekonomikos skatinimo programą, ėmėsi ekonomikos stabdymo veiksmų.

Užuot analizavę tarptautinę patirtį, kaip kovoti su ekonomikos nuosmukiu, ir taikę pasiteisinusius metodus (skaidraus bankų sistemos stabilizavimo, privataus vartojimo skatinimo, paramos na­cionalinei pramonei, valstybės investicinių ir so­cialinių programų plėtros), ėmėsi „naktinės“ 2008 metų mokesčių reformos ir taupymo sunkiausiai gyvenančių žmonių sąskaita.

Užuot diskutavę su Lietuvos ekspertais, partijomis, visuomene, priiminėjo arogantiškus, nepamatuotus sprendimus, vienašališkai juos primesdami visai Lietuvai.

Iki neregėto masto padidėjo emigracija, kuri šaliai gali turėti labai skaudžių ilgalaikių padarinių. Valstybės skola pasiekė visų laikų rekordą.“

Komentaras dėl migracijos. Išties, 2010 m. ji tapo „neregėta“ – daugiau nei 83 tūkst. išvykusiųjų, o 2011 m. vėl tapo „regėta“, kokia buvo 2005 m. valdant LSDP Vyriausybei – apie 57 tūkst.

Komentaras dėl rekordinės valstybės skolos. Vie­nąkart prisiskolinus, sunku nusileisti iš aukštumų: valdant socialdemokrato Algirdo Butke­vi­čiaus Vyriausybei, valstybės skola nemažėjo.

Kad ir į kokias literatūrines aukštumas pretenduotų abiejų partijų programos, joms dar praverstų akyla dalykinio redaktoriaus akis. Antai TS-LKD tikisi, kad į Lietuvą  sugrįš ir bus pritraukta per 80  tūkst. darbingo amžiaus žmonių – Lietuva  taps patraukliausiu nauju talentų traukos centru Vidurio ir Rytų Europoje. Kitoje vietoje rašoma apie 80 tūkst. darbingo amžiaus emigrantų susigrą­žinimą. „Pritraukti“ reiškia pasikviesti ir, pa­vyz­džiui, Lenkijos, Ukrainos, Indijos piliečių. „Susigrąžinti“, vadinasi, prisivilioti išeivius Lie­tu­vos piliečius. Beje, pritraukiant naujus talentus, koks nors vietnamietis gali konkuruoti su iš JAV norinčiu grįžti lietuviu.

Pastabėlė dėl procentų. Socialdemokratai žada kasmet nurėžti nuo PVM po 1 proc. Jei iš tiesų taip, tai per 4 metus nelabai ką pajusime. Gal jie turėjo omenyje procentinius punktus?

Ekonominė fantastika

Nurimus rinkimų aistroms, į TS-LKD ir LSDP rinkimų programas bus galima pažvelgti kaip į kūrinius, kurie tenkina dviejų tipų skonius. „Seni patyrę“ socialdemokratai slenka gerų tarnybinių raštų vaga ir jos negadina. Žalio ir jau gelsvėjančio jaunimo nestokojantys konservatoriai patiks tiems, kurie mėgsta „ekonomiksą“, grafikus, lenteles. Kažkuris jų programos autorius daug skaitė apie Airiją, kitas žavėjosi Izraeliu. Viską sudėjus į krūvą, sugulė smagi knyga ekonominių specialybių studentams.

Konservatoriai nebūtų konservatoriais, jeigu planuotų kitokią integraciją nei europinė su transatlantinėmis ataugomis. Kai kurios „Naujo plano Lietuvai“ vietos – tarsi naujas kunigaikščio Ge­dimino laiškas: „Sieksime, kad iki 2021 m. visoje Lietuvoje įsteigtose LEZ įsikurtų iki 140 smulkaus ir vidutinio dydžio gamyba eksportui užsiimančių įmonių, kurių kiekviena vidutiniškai įdarbintų po 200 vietos darbuotojų. Kad toks tikslas taptų realybe, Šiaurės šalyse ir Vokietijoje sukursime investuotojų ieškančių agentūros „Investuok Lietuvoje“ atstovų tinklą. Šiaurės šalių kalbomis ar vokiškai puikiai kalbantys, vietos universitetuose verslo studijas baigę ir svetur gyvenantys lietuviai aktyviai pa­dės smulkiam ir vidutiniam užsienio gamybiniam verslui savo veiklą perkelti į Lietuvą.“

Lietuva tarsi koks Kastytis iš Maironio baladės ketina užmesti tinklus Vokietijos ir Šiaurės šalių ekonominėse erdvėse. Kol kas nėra jokių ženklų, kad galimai fragmentuojantis ES – jai dalijantis į regioninius blokus (nors ir išsaugant centrines institucijas Briuselyje, Strasbūre) – Lietuva liks už borto, neprisiklijuos prie minėtų erdvių.

Vertinant ekonominę fantastiką, kokia neišvengiamai yra bet kokia partijos programa, pravartu pasižvalgyti naujienų lentynose – gal ten atsiras kokių nors išskirtinių idėjų, pranokstančių šūkius „Būkime kaip Airija!“, „Būkime kaip Izraelis!“ Šiuo požiūriu įdomūs kelių autorių išvedžiojimai, paremti ūkio sudėtingumo rodikliu, kurį skaičiuoja mokslininkų komanda, vadovaujama Harvardo (JAV) profesoriaus Ricardo Hausmanno.

Ekonomikai galioja gyvenimiška taisyklė: ne­dėk visų kiaušinių į vieną pintinę

Ekonomikai galioja gyvenimiška taisyklė: ne­dėk visų kiaušinių į vieną pintinę. Seniai žinoma, kad ekonomikos, kurios turi sudėtingas struktūras, stabilesnės už primityvias ekonomikas. Jeigu kokio nors produkto gamybai reikalingos kelios sudėtingos technologijos, jas galima pergrupuoti, sujungti į kitokias sekas ir tokiu būdu lanksčiai prisitaikyti prie rinkos poreikių. Ekonomikos sudėtingumo rodiklis (Economic Complexity In­dicator, ECI), vaizdžiai kalbant, nusako, kiek yra kiaušinių rūšių ir į kelias pintines jie sudėti.

Maskvos Carnegie centro tyrėjas Maratas At­naševas iškėlė klausimą, ką Rusija gali ar negali gaminti, išskyrus naftą. Ukrainietis Igoris Tyš­ke­vičius pasinaudojo tuo pačiu metodu, patyrinėjo Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Lietuvos ekonomikas ir atrado, kad kooperuodamos šios šalys galėtų sukurti neregėtą eksporto potencialą, kuris pranoktų Vokietiją.

Kaip matome, popierius viską pakenčia, ir tik laikas parodys, kas įvyks greičiau: ar Lietuvos LEZ įsikurs 140 užsienio įmonių iš Vokietijos ir Skan­dinavijos, ar paminėtos Rytų ir Vidurio Europos šalys sukurs Tarpjūrio ekonominę erdvę – tikrai nepadedant Vokietijai.

TS-LKD: „Naujas planas Lietuvai“

Pagrindiniai mūsų įsipareigojimai ekonominės (ūkio) politikos srityje (iki 2021 metų):

1) Lietuvoje bus sukurta per 147 tūkst. naujų darbo vietų;

2) Vidutinis mėnesio (bruto) darbo užmokestis pa­sieks 1250 eurų;

3) Vidutinė senatvės pensija (turint būtinąjį darbo stažą) pasieks 400 eurų;

4) Lietuviškos kilmės  prekių  ir  paslaugų  ekspor­tas išaugs 90 proc. – Lietuva taps greičiausiai eks­porto apimtimis augančia valstybe Vidurio ir Rytų Europoje;

5) Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje pirmaus pagal inovatyvių ekonomikos šakų – IT, biotechnologi­jų, šviesos technologijų ir kitų – plėtrą bei taps pa­traukliausia šalimi regione steigti IT paslaugų cen­trą;

6) Lietuvos laisvosios ekonominės zonos (LEZ) verslui teikiamų  paslaugų,  infrastruktūros kokybės, teisinio reguliavimo ir kvalifikuotų darbuotojų pasiūlos kriterijais taps investicijoms palankiausiomis  LEZ Vidurio ir Rytų Europoje; regionuose  įsikurs iki 140 smulkių ir vidutinių įmonių, vidutiniškai įdarbinsiančių po 200 darbuotojų;

7) Į Lietuvą sugrįš ir bus pritraukta per 80 tūkst. darbingo  amžiaus žmonių – Lietuva  taps patraukliau­siu nauju talentų traukos centru Vidurio ir Rytų Euro­poje;

Ne mažiau nei 70 proc. profesinio mokymo įstai­gų absolventų, baigusių mokslą 2020–2021 m., įsi­darbins pagal specialybę;

9) Į Lietuvos ekonomiką bus papildomai investuota 6,88 mlrd. eurų.

http://tsajunga.lt/rinkimai/programos/ts-lkd-naujas-planas-lietuvai

LSDP: „Didi Lietuva“

Atlyginimas

Vidutinis atlyginimas augs ir viršys 1100 eurų per mėnesį ribą.

Minimalus mėnesio atlyginimas augs ir viršys 550 eurų. Mūsų tikslas yra pasiekti, kad ateityje jis sudarytų ne mažiau kaip 50 proc. vidutinio atlyginimo dydžio.

Sparčiai augs mokytojų atlyginimas, jis viršys 1200 eurų.

50 proc. didinsime socialinių darbuotojų darbo užmokestį.

Senjorai

Visiškai kompensuosime dešiniųjų valdymo metais sumažintas pensijas. Įgyvendinsime Valstybinio socialinio draudimo pensijų reformą: pakeisime bendrosios pensijos dalies finansavimo šaltinį, taikysime naują pensijų apskaičiavimo būdą ir pensijų indeksavimo mechanizmą.

Kasmet indeksuosime pensijas, atsižvelgdami į darbo užmokesčio augimą.

Per ketverius metus pensijas padidinsime daugiau kaip trečdaliu.

Mokesčiai

Didinsime neapmokestinamų pajamų dydį iki 490 eurų, už kiekvieną vaiką – iki 400 eurų.

2017 m. neapmokestinamų pajamų dydis (NPD) bus 310, o 2019 – 490 eurų.

NPD už kiekvieną vaiką nuo 2017 m. kils iki 200, nuo 2019 m. – iki 400 eurų.

Sugrąžinsime PVM į prieškrizinį lygį.

Per ketverius metus mažinsime PVM po 1 proc. per metus.

Užimtumas

Didžiausiuose šalies miestuose sukursime 80 tūkst. naujų darbo vietų.

Išnaudosime žemas bankų palūkanas valstybės investicijoms, kuriant naujas darbo vietas.

Skatinsime inovatyvią, didelę pridėtinę vertę ir aukštus atlyginimus garantuojančią pramonę: bioekonomiką, skaitmeninę inžinerinę pramonę, nanotechnologijas.

Sukursime 60 tūkst. naujų darbo vietų regionuose.

Kursime sąlygas pritraukti investicijas į regionus, kurti naujas darbo vietas. Užimtumas regionuose padidės penktadaliu.

Specialistų priėmimą ir mokymo bei studijų programų kūrimą grįsime regiono poreikiais.

Skatinsime darbo jėgos migraciją šalies viduje.

Bendras nedarbo lygis mažės iki 5 proc.

Vidutinis metinis 15–64 metų amžiaus asmenų užimtumo

lygis išliks 67,5–69 procentų ribose (2014 m. buvo 65,7, 2015 – 67,2).

Bendras nedarbo lygis mažės iki 5 proc., o ilgalaikio nedarbo lygis bus ne didesnis nei 4,5 proc. (2014 m. buvo 6,2).

http://www.didilietuva.lt

BFL

Darbo partijai svarstant apie pasitraukimą iš valdančiosios koalicijos Vilniaus miesto savivaldybėje, konservatoriai tikisi suburti naują keturių partijų daugumą.

Buvęs miesto meras Raimundas Alekna BNS antradienį sakė, kad naujoje koalicijoje konservatoriai galėtų dirbti kartu su Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija bei partija “Tvarka ir teisingumas”.

“Mūsų opozicinė koalicija jau užsirekomendavo, kaip gebanti dirbti drauge, ir aš manau, kad prie TS-LKD, Lenkų rinkimų akcijos, “Tvarkos ir teisingumo” frakcijos , Darbo partija (DP) suvaidintų svarbų vaidmenį. Mes tokioje sudėtyje galėtume labai daug ką nuveikti”, – sakė R.Alekna.

“Prisijungus Darbo partijai prie dabartinės opozicinės koalicijos susidarytų galinga ir darbinga nauja koalicinė dauguma”, – kalbėjo konservatorius.

Darbo partija pirmadienį pareiškė stabdanti dalyvavimą Vilniaus miesto valdančiojoje koalicijoje, kurią anksčiau subūrė kartu su dabartinio miesto mero Artūro Zuoko bendražygiais ir socialdemokratais. “Darbiečiai” pareiškė negalintys prisiimti atsakomybės už dabartinės valdžios sprendimus, nes esą patys neturi galios daryti jiems įtakos.

Partijos vadovas Viktoras Uspaskichas antradienį sakė kol kas su kitomis partijomis Vilniaus savivaldybėje dėl galimos naujos koalicijos nekalbąs, nes reikia sulaukti formalaus partijos prezidiumo sprendimo. Jis greičiausiai rinksis penktadienį.

R.Alekna teigė, kad mero postas šioje situacijoje nėra esminis aspektas, tačiau pats galimybę tapti miesto vadovu svarstytų.

“Aš esu kaip sąrašo lyderis įsipareigojęs prieš rinkėjus, kad esant tokioms aplinkybėms, kai mūsų partija turėtų pasiūlytų mero postą, aš manau, kad būtų sąžininga būti nuosekliam. Tokios galimybės aš neatmetu”, – tvirtino konservatorius.

BFL

Valdančiosios konservatorių partijos lyderio rinkimuose du partijos sparnai persiskaičiavo, kiek turi rėmėjų, bet stiprybės ir visuomenės pasitikėjimo partijai tai vargu ar pridės.

Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų lyderio rinkimų kampanija savaitgalį pasiekė kulminaciją – visuotinį partijos narių balsavimą. Varžytuvės baigtos. Patys konservatoriai ir politikos ekspertai prognozavo, kad būtų sensacija, jei rinkimų nelaimėtų dabartinis partijos pirmininkas premjeras Andrius Kubilius.

Rinkimų kampanija nebuvo formali, nors tarpusavyje (ir ne tik lyderio rinkimų kampanijos metu) konkuravo ne tiek pretendentai į postą, kiek jų vadinamieji biurai. Bet rinkimų kovos finišo tiesiojoje neatlaikė ir pretendentų nervai: A.Kubilius įnoringai pareiškė, kad jei paaiškės, kad partija juo nepasitiki, tai nežinia, kaip bus ir su premjero postu, o I.Degutienė pratrūko, kodėl jos niekas neklausia, kaip ji elgsis su savuoju.

Regis, tik dabar dviejų partijos sparnų lyderiai susivokė, kad, anot komunikacijos konsultanto Mykolo Katkaus, jie įkrito į balą, iš kurios sausi išlipti niekaip negalės. Paradoksas: ar nesibaigė konservatorių lyderio rinkimai abipusiu jų ir visos partijos pralaimėjimu, nors nei vieno, nei antro politiko pergalė nebūtų buvusi tragedija?

Vertybės vs pragmatizmas, etika vs bičiuliai

Partijos lyderio rinkimuose susikovė iš tiesų elitiniai konservatoriai, įkūnijantys skirtingus partijos ideologinius sparnus. Skiriasi ir jų politinis kelias. A.Kubilius – politikas profesionalas. Fiziko diplomą pagal tiesioginę paskirtį jis naudojo vos šešerius metus. Įsitraukęs į Sąjūdžio veiklą, tapo politiniu funkcionieriumi ir juo yra jau 21 metus.
I.Degutienė aštuoniolika metų dirbo gydytoja, o karjerą valdžios institucijose pradėjo pakviesta dirbti savo profilio – Sveikatos apsaugos ministerijoje. Tarp Sąjūdžio aktyvistų ir konservatorių partijos steigėjų jos nebuvo.

Jei lyginsime postų svorį, A.Kubilius neabejotinai galva aukščiau. I.Degutienei vis tenka dublerio vaidmuo: dukart buvo Vyriausybės vadove, bet tik laikinąja, ir net Seimo pirmininko postą gavo “antruoju numeriu”, po Arūno Valinsko pasitraukimo.

Ideologiškai I.Degutienė atstovauja konservatyviajam Tėvynės sąjungos flangui, pabrėžiančiam vertybes. Seimo pirmininkė jų laikosi, net jei jos nuomonė priešinga nei partijos pirmininko, kaip kad buvo dėl nelietuviškų vardų ir pavardžių rašybos. A.Kubilius šiuo klausimu agitavo už modernesnį, bet mažiau “patriotišką” variantą. O dėl galimybės turėti valdžią ar nors kokią įtaką jai A.Kubilius nesibodi nieko: sudarinėja 2K (Kirkilas+Kubilius) sandorius, o po šių savivaldybių rinkimų dėl sostinės mero posto pats asmeniškai per galvą vertėsi bandydamas suporuoti konservatorius su iš lietuvių besityčiojančių lenkų ir KGB majoro kompanija.

I.Degutienė vis dar tiki, kad ir politikoje galioja kažkokios moralės normos. Ji verčia Seimo narius mažinti išlaidas, viešai smerkia kitų parlamentarų toleruojamus prasižengusius kolegas – Kęstą Komskį, Evaldą Lementauską ar Aleksandrą Sacharuką. Tiesa, kartais būna neaišku, kas lemia I.Degutienės poziciją: principai ar populistiniai bandymai pataikyti į toną, kaip, tarkim, dėl buvusios vaiko teisių apsaugos kontrolierės Rimantės Šalaševičiūtės ir naujosios – Editos Žiobienės.

O A.Kubiliui etika – jokia Biblija. Jis puolė ginti taip akivaizdžiai, kad akivaizdžiau nebūna, prisidirbusį tuometį sostinės merą Vilių Navicką, neetiškai besielgusį pripažintą Dainių Kreivį nedvejodamas pakvietė į savo komandą.  Kietakaktis – taip premjerą dažnas pavadina, pridurdami, kad tik toks ir gali vadovauti Vyriausybei krizės metu. Tokia misija jam teko antrąkart. Bet krizė juk eina į pabaigą.

Telkti vs lyderiauti

Partijos lyderio rinkimuose A.Kubiliaus šūkis – “Stipri valstybė. Veržli ekonomika. Solidari visuomenė. Orus žmogus”. I.Degutienės prioritetas kitas – “Niekada nesusipyk su savo sąžine”.

“A.Kubilius – sisteminio politiko pavyzdys, jis technokratas, dažnai kalbantis ne tai, ką žmonės norėtų girdėti, bet tai, kokia yra reali situacija. Tokie politikai labiau gerbiami, nei mylimi, ar apskritai nėra mylimi. Jis istorinių lūžių politikas, – aiškina M.Katkus. – A.Kubiliaus tipo politikas sako – bus taip, I.Degutienės – susitelkime, kartu pabandykime. Tokie politikai mažiau konfliktuoja, juos žmonės daug palankiau vertina, labiau myli. Bet tokiam tipažui kur kas sunkiau iškilti, išsiskirti iš minios.”

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad A.Kubiliaus strategija – dirbti tai, kas svarbu jo ištikimam elektoratui, susikoncentruoti į kelis esminius dalykus, tokius kaip energetinė nepriklausomybė, fiskalinė politika, pensijos, kurių sprendimas galėtų jam užtikrinti galimybes būti perrinktam. Jam nusispjaut ir ant rekordiškai menko visuomenės pasitikėjimo juo bei jo vadovaujama Vyriausybe, ir ant opozicijos nuomonės – svarbu, ką jis mano esant teisinga, ką sako užsienio institucijos ir ko iš jo laukia jį remiantis elektoratas.

Bet ne mažiau nenuneigiama, kad A.Kubilius – intelektualus, į ateitį žiūrintis lyderis. Jis važinėja po pasaulį kviesdamas moderniausius vardus, ir pirmieji jau čia. Kad ir su dideliais praradimais valstybė atlaikė krizę, o Vyriausybė – oligarchų spaudimą. “A.Kubilius – ryžtingas, kategoriškas, vyriškas, modernus. Jis gyvena ateityje, už kokių 20 metų, jam rūpi naujos technologijos, o ne kažkokie dabarties kioskai, turgūs. A.Kubiliui būdingas gebėjimas įsigyventi į ateitį, o I.Degutienei – į dabarties žmonių problemas. Iš jos turbūt bet kas nedvejodamas pirktų padėvėtą automobilį, būdamas tikras, kad ji neapgaus, nenuslėps jokio defekto. O politikoje labai svarbu, kad tavimi tiki ir pasitiki.

I.Degutienė kartu ir ryžtinga, bet ne kategoriška”, – du konservatorių politikus lygina “Vilmorus” visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės vadovas Vladas Gaidys.

Kiekvienam laikui – savas lyderis. A.Kubilius – krizių premjeras, o I.Degutienė labiau tiktų kokios turtingos senos demokratijos valstybės gerovės ir stabilumo visuomenei. Tik ar jau prie tokios priartėjome? Bepigu I.Degutienei turėti tokius reitingus, kai jai asmeniškai nereikėjo prisiimti atsakomybės už tokius drastiškus sprendimus, kaip tekusius A.Kubiliui.

A.Kubilius ir I.Degutienė politinėje scenoje seniai, ir simpatijų jiems proporcijos nekinta. Pavyzdžiui, 1999 m. gegužės mėnesį I.Degutienę, tuomet ministrę, palankiai vertino 51 proc. apklaustųjų, o A.Kubiliaus, tuomet taip pat premjero, reitingas ir tada buvo su minuso ženklu. Beje, kaip pastebi V.Gaidys, per “Vilmorus” apklausas I.Degutienę sakosi teigiamai vertinantys ne tik net 89 proc. Tėvynės sąjungos rėmėjų, bet ir nemaža dalis socialdemokratų, “darbiečių”, “tvarkiečių”. A.Kubilių teigiamai vertina tik Tėvynės sąjungos rėmėjai, ir tai menkiau nei I.Degutienę (65 proc.), dažniau turintys aukštąjį išsilavinimą, didesnes pajamas Vilniaus gyventojai. O kitų partijų gerbėjai jį vertina neigiamai.

Tačiau, pasak komunikacijos konsultanto M.Katkaus, meilė politikams, išreikšta reitingais, ne visuomet per rinkimus virsta balsais. Vilija Blinkevičiūtė buvo ir tebėra populiari politikė, tačiau prezidento rinkimuose surinko mažiau nei nepalyginti žemesnio reitingo Kazimiera Prunskienė. Tad konservatorių hipotezė, kad I.Degutienė savo reitingais patemps visą partiją, nebūtinai pasitvirtintų.

Pralaimėjimas vs pralaimėjimas

M.Katkus įsitikinęs, kad ir A.Kubilius, ir I.Degutienė, varžydamiesi dėl partijos lyderio posto, patirs pralaimėjimą. “Dabar jie abu turi postus, kurie labiausiai atitinka jų tipažą. A.Kubiliaus pergalė – pavojus, kad susvyruos Seimo pirmininkės reitingas, mat tokiu atveju paaiškėtų, kad ji neturi pakankamo savųjų pasitikėjimo, lygiai kaip tą patį reikštų ir A.Kubiliaus pralaimėjimas. Tiek vienam, tiek kitam pralaimėjimas nenaudingas. O kadangi abu yra toje pačioje partijoje, vadinasi, nenaudinga ir partijai”, – pabrėžia ekspertas.

Populistų svajonių scenarijus: I.Degutienė laimi partijos pirmininko rinkimus, A.Kubilius susikrauna daiktus, I.Degutienė tampa širdžių premjere – pakelia pensijas, minimalius atlyginimus, atšaukia turguose kasos aparatus. Tačiau dauguma supranta, kad ekonominė padėtis tokio populizmo neleistų, tad net tokiu atveju dalis I.Degutienės gerbėjų liktų nusivylę dėl neįgyvendintų lūkesčių.

Politologas, Kauno technologijos universiteto profesorius Algis Krupavičius tvirtina, kad strategija prieš rinkimus keisti lyderį duoda dividendų. I.Degutienė, žmonių siejama su dabartinių problemų sprendimu, galėtų patalkinti partijai, bet juk iki Seimo rinkimų 2012 m. dar daug laiko.

Antra vertus, ko gero, tik A.Kubilius gali žadėti konservatorių pergalę 2012 m. rinkimuose. I.Degutienė partijos būklę po A.Kubiliaus aštuonerių metų vadovavimo jai apibūdina realistiškiau: nors konservatoriai prarijo dar penkias dešiniąsias partijas, vien per dvejus pastaruosius metus jie prarado apie 80 tūkst., maždaug trečdalį, turėtų rinkėjų, septyniuose didžiausiuose miestuose liko opozicijoje, neberanda tarp savo narių net ministrų.

Tad tikėtis A.Kubiliaus pranašaujamos pergalės Seimo rinkimuose sunku. Vadinasi, partija turi laiko eksperimentams net ne iki kitų metų, bet iki dar vėlesnių rinkimų. Jei tik sugebės mokytis ir iš šio eksperimento – I.Degutienė vs A.Kubilius.

BFL

Opozicinė Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA) išvardijo politikus, kuriuos reikėtų pašalinti iš valdančiosios Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos, kad situacija pasikeistų į gera, rašo “Vilniaus diena”.

LLRA tinklalapyje paskelbtame pranešime pabrėžia, kad iš TS-LKD partijos jau pašalintas Gintaras Songaila, tačiau esą reikėtų iš TS-LKD gretų pašalinti dar kelis narius. Tik tuomet situacija galėtų pasikeisti į gera.

“Jų idėjinį vadą (Gintarą Songailą – red. past.) išmetus iš partijos vis dėlto neverta laukti permainų į gera, nes konservatorių gretose vis dar liko gana gausus būrys politikų, turinčių panašias radikaliai nacionalistines pažiūras”, – rašoma LLRA interneto svetainėje.

Lenkai tvirtina, kad konservatoriai nepasikeis, kol partijos nepaliks Vida Marija Čigriejienė, neva norėjusi išnaikinti visus lenkus Vilniaus krašte, ir Rytas Kupčinskas, parašęs skundą Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl LLRA lyderio europarlamentaro Valdemaro Tomaševskio veiksmų.

TS-LKD frakcijos Seime seniūnas Jurgis Razma neteikė reikšmės šiai informacijai, tačiau žadėjo paskaityti, ką skelbia LLRA.

“Reikės prisiminti, kad yra tokia partija. Gal kada ir apsilankysiu jų svetainėje, paskaitysiu, ką jie ten rašo. Iki šiol net nežinojau, kad tokia egzistuoja. Labai įdomu”, – kalbėjo J.Razma.

TS-LKD frakcijos seniūnas tvirtino, kad G.Songailos pašalinimas iš partijos nesusijęs su neigiamu LLRA požiūriu į šį asmenį.

G.Songaila iš TS-LKD pašalintas praėjusią savaitę dėl to, kad teismui buvo apskundęs Vilniaus sueigos tarybos sprendimą dėl koalicijos Vilniaus miesto savivaldybės taryboje derėtis su V.Tomaševskio vadovaujamu bloku.

Tokią poziciją didžiausios valdančiosios partijos komitetas, kuriam vadovauja europarlamentaras Vytautas Landsbergis, paskelbė po šeštadienį įvykusi posėdžio.

“Ankstyvieji Seimo rinkimai dėl 50 nesusivokusiųjų būtų klaida, nes įtvirtintų priešingą vaizdinį, neva visas Seimas – už sąmoningą klastotoją ir priesaikos Lietuvai laužytoją. Taip nėra”, – sakoma komiteto priimtose nuostatose.

Pasak konservatorių komiteto, pirmalaikiai rinkimai balsuojant dėl Aleksandro Sacharuko mandato atėmimo galėjo būti “papildoma politinė motyvacija” norint sukompromituoti Seimą.

“Seimo valdyba, gindama institucijos kaip visumos prestižą, galėtų nutarti, kad oficialiuose tekstuose minint A.Sacharuko veiklą arba pareigybes Seime būtų rašoma: Seimo narys sulaužęs priesaiką”, – pasiūlė TS-LKD atstovai.

Opozicinė Darbo partijos frakcija, paskelbusi renkanti parašus dėl pirmalaikių Seimo rinkimų, penktadienį pareiškė jau turinti beveik pusšimtį šios iniciatyvos rėmėjų Seime. “Darbiečių” teigimu, taupant valstybės lėšas pirmalaikius Seimo rinkimus galima būtų surengti kartu su savivaldybių tarybų rinkimais, kurie turi vykti kitų metų vasario pabaigoje.

Seimo pirmininkės konservatorės Irenos Degutienės tvirtinimu, už tokį nutarimo projektą nebūtų surinkta pakankamai balsų.

Už tai, kad A.Sacharukas būtų pašalintas iš parlamento, ketvirtadienį balsavo 80 Seimo narių, Linas Karalius – 89 parlamentarai. Norint panaikinti mandatą reikėjo ne mažiau kaip 85 balsų.

Pagal Konstituciją, pirmalaikiai parlamento rinkimai gali būti rengiami Seimo nutarimu, jei už jį balsuotų ne mažiau kaip trys penktadaliai (85) Seimo narių.

Dar liepą Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakciją pagrasinęs palikti Evaldas Jurkevičius dabar jos vadovybei pateikė 10 reikalavimų.

Nors parlamentaro reikalavimai kolegoms skamba gana radikaliai, pats politikas linkęs juos vadinti siūlymais, kaip nuo Seimo rudens sesijos pagerinti frakcijos darbą. E.Jurkevičius suformulavo 10 punktų, pasitaręs su uostamiesčio TS-LKD skyriaus nariais, rašo “Lietuvos žinios”.

Siūlymus politikas išsiuntė Seimo TS-LKD frakcijos seniūnui Jurgiui Razmai. “Pabrėžiau, kad atsakymas būtų duotas raštu”, – dienraščiui sakė E.Jurkevičius. Anot konservatoriaus, nuo to, kaip bus reaguota į “frakcijos veiklos tobulinimo” siūlymus, priklausys tolesnis jo sprendimas. “Laikausi žodžio, todėl tikrai rimtai ir argumentuotai svarstysiu, ką buvau pasakęs”, – pareiškė E.Jurkevičius. Priminsime, kad liepą parlamentaras žodžiu informavo seniūną J.Razmą stabdantis narystę frakcijoje ir mąstantis apie galimybę apskritai ją palikti.

E.Jurkevičius mano, jog frakcijos veiklą suaktyvintų dažniau rengiami posėdžiai, be to, jie turėtų būti ilgesni. “Lietuvos žmonės pradeda dirbti aštuntą, todėl ir mes prieš plenarinį posėdį galime rinktis ne devintą, o valanda anksčiau”, – aiškino Seimo narys. Kitas jo sumanymas – kiekviena ministerija, kuriai vadovauja TS-LKD deleguotas ministras, privalėtų iš anksto pristatyti frakcijai kiekvieno mėnesio veiklos gaires. Frakcijos narių, ministrų parengti projektai mažiausiai dvi savaites iki pateikimo Seime turi būti apsvarstyti frakcijoje ir išplatinti partijos skyriams.

Jo parengtą veiklos tobulinimo planą frakcijos seniūnas J.Razma ketina pristatyti per vieną pirmųjų rugsėjo pradžioje susirinksiančios TS-LKD frakcijos posėdžių. “Visus siūlymus demokratiškai apsvarstysime. Matysime, kokios bus kolegų nuostatos”, – sakė J.Razma. Jis prisipažino turįs abejonių, ar kiti frakcijos nariai galės posėdžiauti kasdien, kaip siūlo E.Jurkevičius. “Pirmadienį po pietų daugelis Seimo narių savo apygardose priima rinkėjus, todėl vargu ar spės atvykti į Vilnių”, – atkreipė dėmesį J.Razma.

Teisiškai taip pat neįmanoma įgyvendinti iniciatyvos individualius frakcijos narių siūlymus automatiškai įtraukti į sesijų programą, nes dėl kiekvieno jų Seimas balsuoja. “Jokios automatikos čia negali būti”, – paaiškino seniūnas.

Apsisprendimo kryžkelę E.Jurkevičius priėjo baigiantis pavasario sesijai. “Man nepatinka, kad svarbūs projektai prieš balsavimą neaptariami. Frakcijos vadovybė paprasčiausiai tik nurodo, kaip balsuoti. Daugiau kaip metus apie tai kalbu, bet manęs niekas negirdi”, – tuomet dėstė konservatorius. Jo nuomone, visais klausimais diskusijos turi vykti partijoje, frakcijoje ir skyriuose. Palikti pačios TS-LKD E.Jurkevičius teigė neketinąs, tik – jos frakciją Seime. Parlamentaras tikino nebijąs kaltinimų griaunant valdančiųjų vienybę.