BFL
Jau nemažai prišnekėta apie tai, kiek, kaip ir kodėl Dalia Grybauskaitė remia dabartinę valdančiąją daugumą. Čia noriu ištirti visai naują situaciją. Ar galima ilgalaikė Prezidentės ir TS-LKD partijos sąjunga? Prielaidos tokiam netikėtam svarstymui yra, tačiau jos ne tiek akivaizdžios, kiek giluminės.
Per porą prezidentavimo metų išryškėjo D. Grybauskaitės politinės nuostatos. Ir kalba, ir veiksmais Prezidentė akivaizdžiai rodo esanti plačių centro dešinės pažiūrų. Bandymai pripaišyti jai socialistinius ar priešingai – kraštutinio liberalizmo įsitikinimus skamba kvailai. Tai tik primityvus kabinėjimasis.
Vakarų pasaulyje šiai politinei krypčiai kaip tik ir atstovauja krikdemų- konservatorių partijos. Štai jums ir tikras vertybinis galimos ilgalaikės sąjungos pagrindas!
Bėda tik, kad Lietuvoje vertybės dažnai painiojamos. Vis dar niekaip nesusiformuojančiai politinei sistemai vadų ambicijos ir grupuočių karai daro daug didesnę įtaką nei pažiūros ar įsitikinimai. Tačiau anksčiau vėliau šita makalynė turi baigtis.
Taigi, minėtoms pusėms supratus atsiveriančias galimybes, jų sąjunga taptų visą sistemą ugdančia ir stabilizuojančia grandimi. Naudinga ji būtų ir abiems sąjungos subjektams. Prezidentė dar labiau sustiprintų savo įtaką ir kartu įgytų tokį ilgalaikį politinį svorį, kokį turėjo Algirdas Brazauskas. Būdama už jį aktyvesnė ir labiau vakarietiška, ji nuveiktų labai daug.
TS-LKD tai būtų šansas nelikti opozicijoje po kitų rinkimų. Dar daugiau. Tai būtų ir partiją iš vidaus ugdantis veiksnys. Juk tokios sąjungos suteiktas patrauklumas pridėtų ne tik rinkėjų. Į partiją ateitų daugiau žmonių, kurie būtų užsidegę atnaujinti valstybę. Gerokai sustiprėtų partijos vertybinis etosas ir gyvastingumas.
Kas tokiai visiems naudingai sąjungai labiausiai trukdo? Problemų turbūt daugiau pačioje partijoje. Dalis jos narių ir rėmėjų iš principo nemėgsta D. Grybauskaitės. Bet juk nėra tokio lyderio, kurį mėgtų visi net ir tos pačios politinės jėgos nariai. Todėl rimtesnis trukdis gali būti tik asmeninės partijos viršūnėje esančių veikėjų ambicijos. Štai tas ambicijas, protingai mąstant, ir reikės kuo skubiau slopinti.
Kadencijos pradžioje Prezidentė jau bandė megzti glaudesnius ryšius su TS-LKD frakcija Seime. Kalbėta apie jos atstovo dalyvavimą frakcijos posėdžiuose. Nepavyko. Situacija tuo metu dar nebuvo tokia, kokia yra dabar. Trūko aiškumo, ką visa tai galėtų duoti.
Dabar jau akivaizdu, kad toks bendradarbiavimas pakeltų ne vien partijos, bet ir viso Seimo autoritetą. Išankstinis problemiškiausių įstatymų aptarimas ir derinimas gerokai sumažintų Prezidentės veto skaičių. Šiaip ar taip, Seimas vis tiek jiems paklūsta. Tai kam tas bereikalingas viešas murkdymas į pridarytas bėdas?
Paanalizavus Prezidentės vetuotus įstatymus, matyti, kad ji visada gynė viešąjį interesą ir bendrąjį gėrį. Išskyrus vienintelį atvejį, kai grubiai suklydo vertindama Pilietybės įstatymą. Čia išankstinis pasiaiškinimas jau pačiai Prezidentei būtų padėjęs susidaryti teisingesnį vaizdą.
Ir dar, kas labai įsidėmėtina. Didžioji dalis Prezidentės veto saugojo kaip tik vakarietiškai suprastos krikščioniškosios demokratijos principus. Tad galime sakyti, kad D. Grybauskaitė gynė esmines partijos vertybes nuo pačios partijos. Vėliausias pavyzdys – buvęs perdėm liberalus ir bendrojo gėrio principus pažeidžiantis Miškų įstatymas.
Dar reikėtų stabtelti ties išskalambytu populizmo baubu. Ar ši Prezidentė yra populistė ir todėl konservatoriams su ja nepakeliui?
Anaiptol. Prezidentė nepataikauja visuomenei tenkindama žemiausius jos instinktus, kas ir būtų svarbiausias blogojo populizmo bruožas. Ji tiesiog atliepia teisėtus visuomenės lūkesčius. Taip ir turi elgtis geras politikas demokratinėje santvarkoje. Juk „demo-kratija“ reiškia liaudies valdžią.
Beje, didžiausia Europos Parlamente krikdemų-konservatorių frakcija taip ir vadinasi: Europos liaudies partijos (European People‘s Party) frakcija. Šią partiją 1976 metais įsteigė įvairių šalių krikdemų atstovai. Pati krikščioniškosios demokratijos idėja 19 a. pabaigoje kilo iš siekio apimti patį plačiausią visuomenės sluoksnį ir ginti jo interesus.
Taigi būtina skirti gerąjį ir blogąjį populizmą. Ir suprasti, kad šią etiketę dažniausiai klijuoja siaurus grupuočių interesus atspindintys propagandininkai. Didžiosios visuomenės dalies interesą jie supranta kaip pavojų jų pačių interesams.
Čia iš D. Grybauskaitės galima daug ko pasimokyti. Gerojo populizmo svarbos nesuvokimas ir yra didžiausia Andriaus Kubiliaus aplinkos bėda. Sakau „aplinkos“, nes vargu, ar koks nors politikas sąmoningai nori būti nepopuliarus. Tiesiog aplink šį premjerą nėra specialistų, gebančių teikti tinkamų komunikavimo su visuomene receptų.
Žinoma, ir visai partijai būtų naudinga išsivaduoti iš tam tikro uždarumo, galvojimo tik apie ištikimąjį savo elektoratą, kuris sudaro gal tik keliolika procentų visos visuomenės. Tą padaryti buvo pavykę tik per 1996-ųjų rinkimus.
Tapdama iš tikrųjų demokratine politine jėga, TS-LKD privalo įsitvirtinti plačiame centro dešinės spektre. Kitaip toje plačioje nišoje visą laiką bus bandomos kurti naujos ir naujos partijos. Kol galų gale kažkam pavyks.
Tik sąjunga su tokias pačias vertybes ginančia Prezidente gali užtikrinti TS-LKD partijai ilgalaikę sėkmę.
Loading ...