Scanpix nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nėra kito kelio, tik tolesnė integracija į Europos Sąjungą mažinant šalių narių skirtumus, gerinant gyvenimo kokybę. Nesutinku su besiskaldančios Europos apibrėžimu. Mūsų tikslas – dar energingiau ją stiprinti”, – ankstyvą rytą telefonu iš Briuselio tikino už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

– Spauda mirga nuo antraščių, prognozuojančių Europai liūdnus laikus. Kaip manote, ar iš tiesų sulauksim ES šalių narių išsivaikščiojimo?

– Reikėtų labai aiškiai pasakyti, kad antraštėmis apie ES skaldymąsi norima daryti įtaką visuomenės nuomonei. Štai dabar Europos Parlamente yra dvi frakcijos, viena atstovauja Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijai, antroji – Nacionalinio fronto suburta, siekianti sugriauti ES. Ji ir siunčia įvairaus turinio žinutes, dėl kurių užvirė visa ši košė. Tai sunkina integracijos darbą, bet kito kelio tiesiog nėra. Tik ji prisideda prie ES šalių narių skirtumų mažinimo, gyvenimo kokybės gerinimo Vidurio ir Rytų Europos šalyse, padeda prisivyti pirmaujančias valstybes.

Su besiskaldančios Europos idėja aš nesutinku: ją gali siuntinėti nacionalistai, tačiau sudėtingų klausimų akivaizdoje nacionalistinės tendencijos nepadeda priimti rimtų sprendimų.

– Vis dėlto neatrodo, kad britai juokautų: pakaks referendume balsų persvaros, ir sudie Europai…

– Jungtinė Karalystė yra ir liks išskirtinė. Ji ir stojo į ES su įvairiausiomis finansinėmis išlygomis, susigrąžinimais savo įnašo ir pan. Tačiau jos atstovai visada palaikė vieningos Europos idėją. Jiems patiems naudingiau būtų bendra rinka, bet britų konservatoriai dešimtmetį maitino visuomenę abejotinais pareiškimais ir kritika. Jų pastangos reformuoti Europą juokingos, nes apima nedidelę dalį jų problemų. Britų atvejis panašėja į pavyzdį tų šalių, kurios vis bando stoti, bet niekaip neįstoja (pvz., Norvegija).

Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija.

Didžioji Britanija negali egzistuoti be asocijuotos sutarties su Rytų Europos Sąjunga, kaip ir negali nutraukti rinkos santykių, prekybos sutarčių ir daugelio kitų dalykų. Tai utopija, tačiau britams patiems teks spręsti. Asmeniškai aš manau, kad visa tai – išpūstas reikalas. Net ir pasitraukdama iš ES Jungtinė Karalystė liktų asocijuota sutartimis, tik tiek, kad nebedalyvautų priimant sprendimus, kaip ir Norvegija, Šveicarija. O likusios ES narės toliau ir energingiau stiprins šią sąjungą.

– O jei britų pavyzdžiu nuspręstų pasekti ir daugiau ES šalių?

– Nenoriu kalbėti apie jokius nenumatytus pokyčius – bus tik numatyti! Visame pasaulyje netrūksta veikėjų, norinčių ES projekto griūties. Visiems jiems atsakau: ES gavo Nobelio taikos premiją, taigi esame pasauliniai lyderiai! 28 valstybių sostinėse turėtų kaboti šios premijos simbolika.

Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas.

Net Amerikos žemynams nepavyko sukurti nieko panašaus, todėl visos šios skeptikų kalbos – niekai. Visada bus radikalų ir nacionalistų, kurstančių įvairias fobijas, turinčių potraukį prie jėgos kulto, diktato, bet jie praloš. Nors Lietuvoje ir kurstomos Rytų politikos fobijos, Vladimiro Putino režimas nėra amžinas. Šie procesai judės, o mes ir toliau kursime Europą be dalomųjų ir skiriamųjų linijų. Lietuva turi tvirtą perspektyvą.

– Kokius pokyčius sveikatos sektoriuje lėmė Lietuvos narystė ES? Kokių permainų sveikatos apsaugos sistemoje galime tikėtis artimiausiu metu?

– Netrukus visoje ES kursime retų ligų cen­trus, tai leis užtikrinti daug kokybiškesnį gydymą. Šiuo metu Lietuvoje tai neįmanoma: nėra nei klinicistų, nei klinikinės patirties, nei klinikinių tyrimų. Tačiau integravęsi į bendrą referencijos tinklų sistemą turėsime retų ligų cen­trą su dar keturiomis ar penkiomis Vidurio Europos valstybėmis. Tokie centrai sudarys tinklą, kuris taps didžiuliu postūmiu mokslui, gydymui, tyrimams. Įsivaizduokite, kiek galimybių atsivers.

Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

ES šalių narių infrastruktūra nevienoda, taigi susidaro paradoksali situacija: Ispanijos pasienyje pakankamai daug ligoninių, o Portugalijos teritorijoje 100 km spinduliu gerų centrų nėra. Tai kodėl portugalams nepasinaudoti kasdieniu gydymusi Ispanijos gydymo įstaigose? Tą patį galėtume pritaikyti ir kitoms šalims kaimynėms: Bulgarijai ir Rumunijai, Slovakijai ir Čekijai, taip pat – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Lietuva pasienyje turi puikių ligoninių, tai kodėl tuo nepasinaudoti latviams, kuriems iki Rygos šiandien tenka važiuoti 80 km?

Taip pat visuomenei būtina nuolat priminti, kad sveikata nėra vien tik sveikatos ministro rankose.

– Kaip Lietuvai pavyksta panaudoti ES lėšas?

– Kadangi žinau visų 28 ES šalių padėtį, galiu lyginti ir matyti, kad Lietuva priklauso prie tų šalių, kurios ES lėšas panaudoja gana efektyviai. Laikyčiau mūsų šalį geru pavyzdžiu. Lietuvos pastangos davė rezultatų – sukurti funkcionuojantys klasteriai. Galima sakyti, dėl jų mažėja mirštamumas nuo ūmių insultų ir infarktų, vis dar džiaugiamės ir mažiausiu naujagimių mirtingumu ES.

– Į ką dar siūlytumėte atkreipti dėmesį Lietuvos sveikatos srities politikams?

– Kaip komisaras, negaliu nurodyti Lietuvai, bet kaip Lietuvos pilietis ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, pakankamai gerai išmanantis šį sektorių, manau, kad lėšos iš struktūrinių ES fondų turėtų būti naudojamos elek­troninių paslaugų teikimui užtikrinti, sveikatos sistemos paslaugų prieinamumui gerinti. Pirminė ir antrinė sveikatos priežiūra turėtų būti sujungtos į bendrą sistemą. Taip pat kviesčiau pasinaudoti Europos fondo strateginėmis investicijomis. Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse. Socialiniai ir medicinos darbuotojai, psichologai dirbdami drauge kompleksines paslaugas gali teikti ir pacientų namuose.

Lietuva galėtų pasekti Airijos pavyzdžiu: ten pirminei sveikatos priežiūrai sukurta platforma leido sustiprinti integruotų modelių kūrimą savivaldybėse.

Medicinos infrastruktūra dažniausiai finansuojama iš struktūrinių fondų, bet pritraukti lėšų galima ir pasinaudojant Airijos patirtimi – pasitelkiant privačius investuotojus: taip iki 2020 m. būtų galima turėti ne tik struktūrinių fondų asignavimus, bet ir papildomų lėšų, pritrauktų per Europos investicijų banką.

– Medikai ir slaugytojai Lietuvoje uždirba vis dar labai mažai, palyginti su kitų ES valstybių sostinėmis. Kokia priežastis neleidžia esamos situacijos keisti?

– Lietuvoje nemėgstame solidarizuotis, ignoruojame galimybę sukurti bendrą galimybę. Norime turėti atskiras pinigines, tik va bendra nacionalinė šalies piniginė per maža. Tačiau situacija nesikeis, jei patys prie jos neprisidėsime. Mūsų medikai tebedirba už menkus atlyginimus, nes nenorime prisidėti prie bendros pinginės, tad lieka mokėti iš kišenės papildomai. Tai kur logika? Siūlyčiau nesitaikstyti su tokiu prastu piniginės turiniu ir jį padidinti. Pakaktų lėšų perskirstymo, ir jau turėtume papildomą milijardą eurų į biudžetą.

Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

Bet tai ne Europos Komisijos, o visų Lietuvos rinkėjų reikalas. Formuojant šalies mokesčių politiką reikėtų atsižvelgti į tai, kokią dalį savo pajamų gyventojai skiria maistui. Ji neturėtų sudaryti didžiosios pajamų dalies, kad dar liktų sveikatai, mokslui ir pan. Perskirstę lėšas turėtume iš ko sustiprinti sveikatos, švietimo, kultūros sektorius, sumažintume skurdą, šiek tiek gerėtų skurstančiųjų padėtis. Šiandien šalyje skirtumas tarp turtingesnių piliečių ir „biedniokų“ be galo didelis. Pagal šį skirtumą Lietuva pirmauja ES.

– Matyt, dėl valstybės skurdo galvą naujam gyvenimui kelia ir tokios ligos, kaip tuberkuliozė?

– Tuberkuliozė – socialinė liga, atgyjanti, kai valstybės piniginėje nebėra pakankamai lėšų. Laikas kalbėti apie didesnį jų perskirstymą. Tokiu pat keliu nori sukti ir dešinioji Amerika, priešingu atveju 36 mln. žmonių neturės sveikatos apsaugos, tačiau tai nepriimtina demokratams. Taigi neturėtume pamiršti, kad sveikata – bendras reikalas, labai svarbus visos valstybės išteklius, ir į jį negalima žiūrėti pro pirštus.

– O kaip siūlote spręsti mažesniuose Lietuvos miestuose medikų laukiančių, bet vis rečiau jų  sulaukiančių pacientų problemą?

– Ne viskas taip juoda, kaip piešiate. Štai, pavyzdžiui, Radviliškyje situacija – ne pati prasčiausia: yra poliklinika, ligoninė, iki Šiaulių vos 17 km, bet jei gyvenate Dysnoje ar Nemunėlio Radviliškyje – sutinku, medikai toli. Ką daryti? Dabartinę situaciją galima keisti suteikiant studentams galimybę mokytis už valstybės biudžeto lėšas. Pasirašius susitarimą, kad studijuojantieji, įgiję reikiamą kvalifikaciją, atsižvelgs į visuomenės poreikį ir kelerius metus atidirbs paskirtoje ligoninėje.

Kodėl Vyriausybė negali parengti kontraktinių susitarimų? Atrodytų, sąžininga: jei studijuodamas naudojaisi viešaisiais finansais, baigęs studijas trejus ar ketverius metus padirbėsi Nemunėlio Radviliškyje. Dėl to atsirastų daugiau aiškumo, nepanorusiems dirbti pagal paskyrimą tektų susimokėti pinigų sumą, kuri buvo skirta valstybės. Tačiau šiandien už viešuosius finansus mokslus baigę medikai lieka kurti visuomenės poreikiams ir renkasi darbą didmiestyje. Taigi baigiau mokslus, ir čiau, bambino.

– Septynioliktasis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Juras Požela kritikuojamas dėl jaunystės (34 m.), nesamos patirties, autoriteto trūkumo… Jūsų vertinimu, ar pakanka ministrui vien ambicijų daryti reformas sveikatos sektoriuje?

– Yra sričių, kuriose būtina turėti bazinių žinių, nepakanka vien politinio lojalumo,  priešingu atveju žmogus, atsidūręs toje kėdėje, negalės priimti strateginių sprendimų. Ne todėl, kad nenorėtų, – jis tiesiog neturi reikiamos kompetencijos.

Ketvirtadienį, kovo 24 dieną, bus minima Pasaulinė tuberkuliozės diena. Siekiant atkreipti dėmesį į šią ligą praėjusį penktadienį paskelbtas tarptautinis tyrimas, kuriame Lietuva įtraukta į aštuoniolikos Eurazijos šalių, kurios klasifikuotos kaip didelio tuberkuliozės paplitimo valstybės, sąrašą.

Į šį sąrašą Lietuva patenka su kitomis Baltijos šalimis ir tokiomis valstybėmis kaip Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Bulgarija, Gruzija, Rumunija, Rusija, Tadžikistanas, Turkija ir kitos. Tyrimą atliko Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras bei Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuras.

Europoje žmonių, kuriems diagnozuota tuberkuliozė, skaičius mažėja ir tuberkuliozės paplitimas kai kuriose šalyse siekia iki 10 atvejų iš 100 tūkst. gyventojų. Tačiau didelio tuberkuliozės paplitimo šalyse šis skaičius perkopęs ir 73 atvejus iš 100 tūkst. žmonių. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje 2009 m. 100 tūkst. gyventojų teko 56,7 atvejo, tuo tarpu ES vidurkis buvo – 13,2 atvejo. Tarp visų ES šalių daugiau nei Lietuvoje tuberkulioze sirgo tik Rumunijoje – 94,2 atvejo iš 100 tūkst.

Respublikinės tuberkuliozės ir infekcinių ligų universitetinės ligoninės direktoriaus pavaduotoja Edita Davidavičienė patvirtino, kad 2010 m. 100 tūkst. gyventojų teko 47 ligoniai.

“Epidemiologinė situacija sudėtinga, bet Vakarų Europos šalyse labai seniai taikomos tuberkuliozės kontrolės priemonės, o mes jas pradėjome taikyti nuo 1998 m. Per šį laikotarpį pasiekta tikrai efektyvių rezultatų, nes 1998 m. naujų tuberkuliozės atvejų buvo išaiškinta apie trys tūkstančiai, o 2010 m. – jau tik 1500″, – komentavo gydytoja.

E.Davidavičienė tvirtino, kad nerimą kelia žmonių požiūris į savo sveikatą – nemažai žmonių dešimtmečiais nesitikrina sveikatos, nors blogai jaučiasi. “Labai svarbu atkreipti dėmesį, kad tuberkulioze serga ne tik asocialūs asmenys. Mūsų ligoninėje gydosi teisininkai, gydytojai, mokytojai, studentai. Norėčiau pabrėžti, kad tuberkuliozė išgydoma”, – priduria medikė.

Iš istorijos žinome, kad daug mūsų garsių žmonių mirė nuo neišgydoma laikytos tuberkuliozės (džiovos), tačiau tikriausiai nežinojome, kad apie 30 proc. ligonių anais laikais pasveikdavo ir be vaistų. Šiais laikais, tiksliai pagal gydytojo nurodymus vartodami vaistus, pasveiksta per 80 proc. ligonių. Tačiau ši liga klastinga, ir numojantiems į ją ranka dažniausiai gresia liūdnos pasekmės.

Tuberkuliozė yra lėtinė infekcinė liga, kurią sukelia tuberkuliozės mikobakterijos. Ši liga dažniausiai pažeidžia plaučius. Dalis medikų tuberkuliozę priskiria prie socialinių ligų (neva dažniausiai serga skurdžiai ar netvarkingai gyvenantieji), tačiau aš nuo tokio vertinimo susilaikau. Tuberkulioze serga ir gydytojai, ir teisininkai, ir pensininkai, ir jaunimas. Ši liga paliečia ir suaugusiuosius, ir vaikus.

Infekcijos šaltinis – atvira tuberkuliozės forma sergantis žmogus, kuris kosėdamas ir čiaudėdamas į aplinką paskleidžia daugybę mikobakterijų. Beje, mikobakterijų vienu ar kitu metu galima aptikti kiekvieno žmogaus organizme, mat jomis užsikrečia visi, tačiau tuberkulioze suserga tik 10 proc. užsikrėtusiųjų.

Labiausiai baimintasi, kad sunkmečiu šios ligos atvejų ypač padaugės, tačiau, laimė, taip neįvyko ir net pastebimas nedidelis ligos atoslūgis. 2008 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 1628 nauji tuberkuliozės atvejai, o per krizės įsismarkavimą 2009-aisiais užregistruoti 1444 nauji ligos atvejai. Taip pat sumažėjo ir mirštamumas nuo tuberkuliozės. 2008 m. nuo šios klastingos ligos mirė 306 žmonės, o 2009 m. anapilin iškeliavo 228 sirgusieji.

Kaip pažinti ligą

Žmonės dažnai teiraujasi, kaip jiems sužinoti, kad gali būti užsikrėtę tuberkulioze. Deja, ši liga neturi specifinių, tai yra tik jai vienai būdingų, simptomų, todėl iš pažiūros gali priminti kitas ligas. Ligonį vargina kosulys, silpnumas, prakaitavimas, kartais sumažėja kūno svoris, gali pakilti nedidelė temperatūra. Tačiau jei žmogus neturi temperatūros, dar nereiškia, kad yra visiškai sveikas. Panašiais kaip tuberkuliozės požymiais pasireiškia ir peršalimo ligos, plaučių uždegimas. Tikslią diagnozę gali nustatyti tik gydytojas.

! Jei žmogus kosi ilgiau nei tris savaites, jis turi kreiptis į šeimos gydytoją, kuris skirs reikalingus tyrimus ir, jei reikia, nukreips pas plaučių ligų specialistus, skirs gydymą. Užsitęsęs kosulys gali reikšti ir tai, kad žmogus serga tuberkulioze. Deja, į medikus sergantys tuberkulioze asmenys kreipiasi tik tuomet, kai atsikosi krauju. Tai gali reikšti, kad infekcija jau pažeidė kraujagysles ir plaučiuose yra žaizdų, tai yra plaučiai irsta.

Kas pagaus bėglį

Šią klastingą ligą įveikti pavyks tik tuo atveju, jei ligonis ir gydytojas glaudžiai bendradarbiaus. Tikra visuomenės rykštė – padažnėję tuberkuliozei gydyti skirtiems vaistams atsparios tuberkuliozės atvejai. Vaistams atsparia tuberkulioze susergama, kai į organizmą patenka jiems atsparių mikobakterijų. Nors buvo pasirodę žinučių, kad Lietuvoje nepakanka vaistų šiai ligos formai įveikti, noriu nuraminti visuomenę: šiuo metu turime medikamentų, būtinų ir atspariai tuberkuliozei gydyti. Tačiau visuomet ir visiems pabrėžiu, kad norint, jog nesusiformuotų vaistams atspari tuberkuliozė, būtina laikytis trijų taisyklių:

• Negalima anksčiau laiko nutraukti gydymo kurso.
• Ligoniui turi būti skiriamos pakankamos vaisto dozės.
• Vaistus ligoniai privalo gerti reguliariai.

Antrasis punktas nesunkiai įgyvendinamas, nes vaistų dozes parenka medikai. Tačiau kaip ligonis laikysis pirmosios ir trečiosios taisyklių, priklauso tik nuo jo paties. Deja, dažnai pasitaiko, kad po mėnesio pasijutęs geriau ligonis liaujasi gerti vaistus ir pradingsta iš medikų akiračio. Tuo tarpu nei per mėnesį, nei per du nuo tuberkuliozės nepasveikstama.

Įprastos tuberkuliozės gydymas trunka šešis mėnesius, o vaistams atsparią tuberkuliozę gali tekti gydyti 24 mėnesius. Valstybei vieno tokio ligonio gydymas kainuoja apie 20 tūkst. litų. Tačiau tai dar ne didžiausia žala, kurią visiems mums padaro nevisiškai išsigydę ir atsparia tuberkuliozės forma susirgę pacientai. Jie gali užkrėsti, priklausomai nuo to, kokia ligos forma – atsparia ar ne serga, savo artimuosius ir kitus šalia esančius asmenis: bendradarbius, kaimynus.

Tuberkuliozei gydyti reikalingi vaistai skiriami nemokamai, tačiau jie geriami tik prižiūrint gydytojams. Atsižvelgiant į paciento gyvenamąją vietą, vaistai ligoniams išduodami artimiausioje poliklinikoje ar kaimo ambulatorijoje. Čia sergantieji privalo atvykti kasdien ir vaistus išgerti prižiūrint medikams. Neštis tablečių namo neleidžiama. Taip kontroliuojama, kad pacientai vaistus vartotų reguliariai ir per anksti nenutrauktų gydymo.

Laimė, pastaruoju metu gydymo nutraukimo atvejų sumažėjo. Kovoti su šia sunkia ir klastinga liga padeda visuomenės sveikatos centrai, kai kurios seniūnijos. Mat jei sergantysis girtauja, yra asocialus, įtikinti jį kasdien pasirodyti pas medikus išgerti vaistų gali tik gerai jį pažįstantys artimieji, vietos socialiniai darbuotojai. Gydytojai kartais tokių bėglių maldaute maldauja jų pačių ir visuomenės labui išsigydyti visiškai.

“Mes nesergam”

Gydytojai vis dar neretai susiduria su pacientų ir jų artimųjų priešiškumu, nenoru bendradarbiauti. Ligonis privalo nebijoti atversti savo gyvenimo puslapių, kad būtų išvengta nekaltų žmonių užkrėtimo. Antai nustatome tuberkulioze sergantį vaiką, paprašome tėvų bei kitų su vaiku bendravusių asmenų pasitikrinti sveikatą ir dažnai išgirstame priešišką: “Mes niekuo nesergame, mūsų tikrinti nereikia”. Argi žmonėms taip sunku atlikti tuberkulino mėginį? Dažnai tuberkulioze sergančios moterys nenori atskleisti tiesos apie savo gyvenimo partnerius. Kai klausiame, ar neįtaria, nuo ko galėjo užsikrėsti, atsako, kad nežino, ir nuo klausimo apie sutuoktinio sveikatą išsisuka tvirtindamos, jog gyvena vienos. Vėliau, tarkime, paaiškėja, kad turi neseniai iš įkalinimo vietos grįžusį sugyventinį. O dažnas iš įkalinimo vietos grįžęs asmuo šia liga serga ir jį reikia gydyti.

Jei tuberkulioze suserga asmuo iš tvarkingos šeimos, dažniausiai visus ištinka šokas, žmonės nustemba, ima spėlioti, iš kur šią ligą gavo ir kaip. O kai paprašome, kad visi šeimos nariai pasitikrintų sveikatą, atsako, kad “daugiau niekas neserga”. Tačiau tirdami, kodėl susirgo vaikas, neretai randame sergančius senelius ar tėvus.

Laimė, šiais laikais nebūtina savaitėmis laukti tyrimų atsakymo. Šiuolaikinės diagnostikos priemonės taip ištobulėjo, kad laboratorijoje per dvi valandas galima ne tik išskirti tuberkuliozės mikobakteriją, bet ir nustatyti, kokiems medikamentams ji (ne)atspari.

Atvira ir neatvira

Daugiau kaip 95 proc. atvejų užsikrečiama per orą nuo kosinčio ar čiaudinčio atvira tuberkuliozės forma sergančio žmogaus. Net viena bakterija gali sužadinti infekciją. Jei kontaktas su sergančiuoju ypač glaudus, pavyzdžiui, gulint vienoje lovoje, bendraujant kavinėje ar valgykloje, mokykloje, darbe ar kelionėje, rizika užsikrėsti tuberkuliozės mikobakterijomis yra 25–50 proc. Maži vaikai nuo sergančių tėvų užsikrėsti gali 45–60 proc. atvejų, tačiau, kaip minėjau, ne visi užsikrėtusieji suserga. Greičiau suserga asmenys, kurių nusilpęs imunitetas, nevengiantys alkoholio, asocialūs asmenys, taip pat užsikrėtusieji ŽIV ar sergantys AIDS, vartojantys imunitetą slopinančius vaistus, neseniai persirgę kitomis sunkiomis ligomis, kol organizmo gynybinės galios nevisiškai atsikūrusios.

Pavojingiausi sergantieji atvira tuberkuliozės forma, tai yra tie asmenys, kurių skrepliuose mikroskopu aptinkama daug mikobakterijų. Uždara tuberkuliozės forma sergantys asmenys aplinkiniams ne tokie pavojingi, nes mikobakterijų jų organizme tiek mažai, kad “nepagauname”, tad ir į aplinką jų toks ligonis neišleidžia. Ligą tokiems asmenims galima įtarti ištyrus rentgenu ir pagal būdingus šiai ligai simptomus. Gydytis turi ir sergantieji uždara ligos forma.