Šį kartą siūlome ištrauką iš egzotiškos knygos, verčiančios juoktis ir liūdėti, susimąstyti ir svajoti; iš knygos, kiekvieno skaitytojo klausiančios – o kokia pasaka slypi tavo širdyje? Šios knygos pavadinimas – “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” ir ji netrukus pasirodys Lietuvos knygynuose.

Kai aš buvau aštuonerių, tėvas grįžo iš kelionės po Rytus, nešinas dviem raugintos odos lagaminais, prikrautais lauktuvių, o jam iš paskos sekė storas šveplas rudaplaukis vyriškis. Mano vaikystėje į mūsų namus be paliovos tai ateidavo, tai iš jų išeidavo žmonės. Dažniausiai aš net nežinojau, kas jie tokie. Kiek supratau, žmonės būdavo labai įvairūs, skirtingi, ateidavę pas mus todėl, kad čia gyveno mano tėvas.
Rudaplaukis šveplys įsikraustė į palėpės kambarį, iš kurio kartais išeidavo ir sekdavo mums pasakas. Neatsimenu nei jo vardo, nei iš kur jis buvo kilęs. Maniau, kad tėvas rado jį kažin kurioje tolimoje šalyje ir įkalbėjo atvažiuoti pas mus, į mūsų namus netoli Tanbridž Velso.
Per kelis savo viešnagės mėnesius rudaplaukis supažindino mus su bene visais garsiausių arabiškų liaudies pasakų herojais. Švepluodamas jis pasekė mums dešimtis pasakų iš “Tūkstančio ir vienos nakties”, paskui ėmėsi pasakų iš kitų, Vakaruose mažiau žinomų rinkinių – tokių kaip “Antar wa Abla” ir “Al Haririo rinkinys”. Vaiko protas visas smulkmenas sujungia draugėn, paverčia prasminga visuma, iš nugirstų fragmentų sukuria savotišką istoriją. Mes manėme, kad stambusis rudaplaukis atvažiavo į mūsų namus mūsų linksminti. Taip ir buvo. Tačiau po daugelio metų supratau, kad žmogus, kurį atsivežė tėvas, buvo drauge ir mūsų auklėtojas.
Visos jo pasakojamos istorijos buvo parinktos dėl jų vidinių savybių. Pasaka, nelyginant persikas, buvo tik saldus vaisius, kurio dėka jos viduje slypintį kauliuką galima nugabenti į tolimus kraštus ir galiausiai pasodinti į žemę. Kiekvieną dieną rudaplaukis sėdėdavo su manimi ir mano seserimis mūsų žaidimų kambaryje namo viršutiniame aukšte. Kartais susirinkdavo, aplink susiburdavo ir mūsų draugai. Kai mes visi būdavome pasirengę klausytis, pasigirsdavo švepluojantis balsas.
Iš visų jo pasektų pasakų giliausias šaknis įleido viena, pavadinta “Rojaus vanduo”.
“Seniai, labai seniai beduinų piemuo keliavo per neaprėpiamą Pietų dykumą, tik staiga pastebėjo, kad jo avys laižo smėlį. Piemuo priėjo arčiau ir be galo nustebo, kai ten atrado šaltinį. Pasilenkęs paragavo jo vandens. Vos tik jo liežuvis prisilietė prie drėgmės, jis iškart suprato, jog tai ne paprastas vanduo, o gardžiausias gėrimas, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, daug tobulesnis už visus gaiviuosius gėrimus, kuriuos jam iki tol teko regėti sapnuose.
Piemuo nugėrė dar gurkšnelį ir staiga suprato turįs rimtą pareigą. Jis buvo klusnus didžiojo Haruno ar-Rašido valdinys, tad privalėjo nunešti vandens dovanų pačiam kalifui.
Prisipylęs rojaus vandens į tvirčiausią vandenmaišį, piemuo paliko avis prižiūrėti broliui ir leidosi per smėlio kopas keliauti į Bagdadą. Daug dienų sunkiai ėjęs, kamuojamas troškulio jis galiausiai pasiekė rūmų vartus. Iš pradžių karaliaus sargybiniai jį nustūmė šalin ir pagrasino nukirsti galvą, jei dar gaišins jų laiką. Bet piemuo maldaudamas rodė jiems vandenmaišį ir šaukė:
– Aš atnešiau dovaną kalifui. Tai rojaus vanduo.
Didieji rūmų vartai vos vos prasivėrė, beduiną piemenį įtraukė vidun. Nespėjęs nė atsikvošėti, jis jau klūpojo sosto menėje priešais patį Haruną ar-Rašidą. Aplink zujo tarnai, vykdydami savo pareigas, o kalifas paklausė piemens, ko šis atėjęs.
Iškėlęs priešais save maišą pradvisusio vandens, beduinas tarė:
– Jūsų didenybe, aš tik paprastas žmogelis iš didžiosios Pietų dykumos. Iki šios dienos niekada nesu matęs prabangos. Ganydamas avis netyčia atradau gardžiausią gėrimą pasaulyje. Apie jį kalbėjo mūsų tėvai ir protėviai, bet iki šios dienos niekas niekada nebuvo jo ragavęs. Jūsų didenybe, jūsų šviesybe, štai jis – aš jums jį dovanoju, tai rojaus vanduo.
Harunas ar-Rašidas spragtelėjo pirštais, ir tarnai tuojau pat padavė gryno aukso taurę ant brangakmeniais nusagstyto padėklo. Jis galvos linktelėjimu parodė vandenmaišį, jį pačiupo puikiai apsitaisęs tarnas ir įvarvino kelis lašelius vandens į karaliaus taurę. Pirmasis vandens paragavo asmens sargybinis, ir kai jis neparpuolė negyvas ant grindų, taurę padavė kalifui.
Harunas priglaudė taurę prie lūpų, pauostė rojaus vandenį, paskui paragavo. Piemuo ir visi rūmininkai nekantraudami palinko į priekį. Harunas ar-Rašidas, dienos ir nakties valdovas, nieko nepasakė. Po kelių minučių tylos didysis viziris pasilenkė prie kalifo, kol jo lūpos beveik priartėjo prie valdovo ausies.
– Nukirsti jam galvą, jūsų didenybe?
Harunas ranka pasiglostė smakrą.
Jis padėkojo piemeniui už dovaną ir pašnibždomis davė slaptus nurodymus viziriui.
– Tegu jį tamsoje parveda atgal pas jo bandą, – paliepė jis, – kad piemuo nieku gyvu nepamatytų didžiosios Tigrio upės ir neparagautų saldaus jos vandens, tokio įprasto ir kasdieniško mums. Tada apdovanokite jį tūkstančiu aukso monetų ir paskelbkite, kad jis ir jo įpėdiniai visiems laikams skiriami rojaus vandens sergėtojais.”
***
Pasakotojas Muradas buvo apsirengęs kaip dervišas – sulopyta vilnone dželaba, galvą apsivyturiavęs apspurusia kartūno skiaute. Jo akis dengė giedravalkis, o veidas buvo visai plokščias, randuotas, riebiais skruostais. Pirštai tokie ilgi ir ploni, kad aš dar kartą dirstelėjau į juos, norėdamas geriau apžiūrėti.
Muradui įėjus, barzdaskutys metė skustuvą, kurį laikė rankoje, ir susigūžė tarsi varna palaužtu sparnu. Du ar trys žmonų užuiti vyrai, ieškantys prieglobsčio kirpykloje ant purvinų kėdžių, pagarbiai nulenkė galvas. Sekdamas jų pavyzdžiu, aš irgi nusilenkiau ir prisistačiau.
Pasakotojas ištiesė man ilgus pirštus ir palaukė, kol paduosiu ranką.
– As-salam va alaikum, – žemu, prikimusiu balsu ištarė jis. Paklausė, ar nusipirkau ką nors Maison de Meknese. Jutau, kad jį ne tiek domina berberiška skrynelė, kiek su ja susijusi pasaka. Šiaip ar taip, truputį nustebau, kad jis nepastebėjo ant grindų stovinčio ryšulio.
– Nusipirkau pasaką apie raitelį ir gyvatę, – atsakiau.
Dar man nepradėjus vaitoti, kaip brangiai už ją sumokėjau, Muradas žingtelėjo į priekį ir palietė mano ranką.
– Kai kurių dalykų šiame pasaulyje vertės neįmanoma apskaičiuoti, – pasakė jis, – ir ši pasaka kaip tik tokia. Ji tarsi brangakmenis. (…)
Aš pasiėmiau berberišką skrynelę ir pasakotojas siaurais skersgatviais išsivedė mane prie žaliosios mečetės. Aš sekiau iš paskos, neišleisdamas iš akių sulopytos jo dželabos, vinguriuojančios palei prekystalius, apkrautus rausvais nailono megztiniais, karvių kanopomis ir ryžiais.
Pasakotojas Muradas nebebuvo toks vikrus kaip kitados. Eidamas jis braukė ranka per sieną ir kartais į ją atsiremdavo.
Aš tylėdamas sekiau paskui dželabos palankus, svarstydamas, kur mane nuves ją dėvintis žmogus. Staiga dželaba šmurkštelėjo pro žemas duris, nuo kurių staktų luposi dažai, ir nutolo lenktu koridoriumi. Nuskubėjau jai iš paskos, nešinas sunkia berberiška skrynele. Koridoriaus gale užlipome kopėčiomis ir atsidūrėme kambaryje aukštomis skliautuotomis lubomis. Jame nebuvo jokių baldų, tik čiužinys ir krūva skudurų, veikiausiai atstojančių antklodę.
Muradas pirštų judesiais parodė čiužinį ir mudu susėdome ant jo.
– Čia aš gyvenu, – pasakė jis. – Tebus tai ir jūsų namai.
Mudu keletą minučių pasikeitėme linkėjimais, tada aš pradėjau aiškinti, ko čia atėjau.
– Mano draugas turi svajonę, dėl kurios aš čia ir atvykau, – pasakiau aš jam. Pasakotojas sudūrė savo ilgų pirštų galiukus ir atidžiai klausėsi. – Jis nori, kad jūs atvyktumėte į Kasablanką sekti pasakų. Suprantate, jis mano, kad Marokas praranda savo kultūrinę savastį. Jis nori, kad padėtumėte jam kovoti su televizija.
Muradas atsakė ne iš karto. Jis sėdėjo ant čiužinio kraštelio, lengvai sūpuodamasis, ir mąstė. Kai aš pradėjau galvoti, kad reikėtų dar ką nors pasakyti, jis pravėrė burną.
– Jūsų draugas teisus, – tarė jis, – tačiau kartu ir neteisus.
– Dėl ko?
– Dėl pasakų, dėl to, ką jos reiškia.
Pasakotojas paėmė skudurą ir perbraukė jį pirštais.
– Kad išmanytum pasakas, privalai išmanyti žmones, – pasakė jis. – Svarbiausia – klausytojai. Jei suprasite, kaip ir ko jie klausosi, pamatysite, kad turite jiems beribę valdžią.
– Bet televizija…
– Pamirškite televiziją, – nutraukė mane Muradas. – Ji bevertė, nes jos vaizdai įeina pro akis ir uždusina vaizduotę. Duokite žmonėms ko nors, kas juos sujaudins labiau, ir pamatysite, kaip jie užmerks akis ir pradės klausytis…

Iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė

Apie autorių ir knygą

Tahiras Shahas (g. 1966 m.) – Londone kilmingoje afganų šeimoje gimęs kelionių rašytojas, žurnalistas, dokumentinių filmų kūrėjas, su šeima nuo 2003 m. gyvenantis Maroke. Lietuvių kalba 2009 m. pasirodė jo knyga “Kalifo rūmai: metai Kasablankoje”; vieniems ji tapo priežastimi atrasti Maroką, kitiems – nuostabia kelione į jau pažįstamą kraštą.
Naujojoje savo knygoje “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” autorius toliau pasakoja apie savo gyvenimą Kasablankoje. Čia rašytojas suvokė: kol nepasiners į Maroko pasakų ir istorijų pasaulį, tol tikroji šios šalies siela liks nepažinta. Knygą “Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” autorius skiria žmonėms, išsaugojusiems senąją žodinę tradiciją, istorijų pasakotojams.
“Tūkstančio ir vienos nakties šalyje” – stulbinamas, aistringas pasakojimas apie rytietišką išmintį, vertas Šachrazados. Tačiau drauge tai ir humoro bei meilės kupini marokietiški T.Shaho nuotykiai: gyvenimas su džinais, kelionės į dykumą ir Feso turgų.