Gabrielė Tuminaitė atmeta aktorinius pasiūlymus ir svajoja tapti kino režisiere.

Vaižganto tekstas Gabrielės Tuminaitės režisuotame spektaklyje „Dėdės ir dėdienės“ padalytas daugeliui pasakotojų. Teatre, kuriame skamba daug teksto, neišvengiamai kyla jo ir sceninio veiksmo santykio problema: kaip išvengti iliustratyvumo, aktorinėmis priemonėmis perteikiant tai, kas jau kartą nusakyta žodžiais?
„Stengėmės išlaikyti aiškų Vaižganto siužetą, todėl repeticijos taip ir vykdavo: pasakodavom ir bandydavom vaidinti. Pamažu susikaupė etiudų virtinė, kurią beliko sudėlioti į spektaklį. Tačiau sudėlioti taip, kad tekstas ir vyksmas papildytų vienas kitą“, – aiškina režisierė.
Prieš porą dešimtmečių inovatyvus Lietuvos teatras buvo tylintis, tai yra rodė daugiau, negu kalbėjo. Prisiminkime Oskaro Koršunovo debiutinę oberiutinę trilogiją, taip pat Eimunto Nekrošiaus spektaklius… O štai dabar susidaro įspūdis, kad renesansą išgyvena būtent kalbantis – literatūrinis, dramaturginis teatras.
„Manau, teatras be žodžių – režisūros aukštasis pilotažas, tačiau išgirsti gerą literatūrą scenoje taip pat sveika. Taip, dabar teatruose skamba daugiau tekstų. Vis dėlto interpretuojant klasiką svarbu, kad aktorius sugebėtų save išreikšti autentišku rašytojo žodžiu, o ne pridūrinėtų tai, kas jam patogu, ir tą konstrukciją dar apkabinėtų keiksmažodžiais“, – teigia G.Tuminaitė.

Pasaulis mažas ir trapus

Ar nebuvo pagundos romantizuoti vaižgantišką Lietuvos kaimą? Režisierė sako romantizavusi ne tiek etniškąją buities stilistiką, kiek rašytojo vaizduojamą gyvenimo tarpsnį – jaunystę. Nes kiekvienas subrendęs žmogus yra savojo gyvenimo etnografas, o tai, kas vyko jaunomis dienomis (visai nesvarbu – mieste ar kaime), prisimenama kitokioje, romantiškoje šviesoje.
Kaimiškas gyvenimo būdas ant sostinės šaligatvio užaugusiai Gabrielei nėra visiškai svetimas: nuvažiavusi į savo sodybą Semeliškėse, apsivilkusi purvinus drabužius ir apsiavusi guminius botus, nesunkiai kelioms dienoms ar savaitei „transformuojasi“ į kaimietukę. Vis dėlto pripažįsta, kad ilgai tokios „romantikos“ pakelti negebėtų: ir šalta būna, ir uodai kanda… Laimė, iki Vilniaus – vos trys dešimtys kilometrų.
Vienos gatvės kaimui, kokį aprašo Vaižgantas, būdingos ir kitos nūdienos miestiečiui nesuprantamos problemos: asmeninis žmogaus gyvenimas čia – kaip ant delno ir neišvengiamai tampa visos bendruomenės reikalu.
„Vaižgantas šią situaciją pabrėžtinai hiperbolizuoja: Geišė, įsimylėjęs Severiutę iki liguistų kančių, jaučia gėdą prieš visą pasaulį, nes kaimas jam ir yra visas pasaulis – toks mažas ir trapus. Todėl visa, kas jame vyksta, ten gyvenantiems žmonėms atrodo be galo reikšminga. Įdomu, kad pats Vaižgantas dvejopai aprašo „Dėdžių ir dėdienių“ kaimo puošmeną Severiją: tai išgiria pakylėdamas ligi aukštybių, tai žvilgteli tarsi iš šono ir išvysta joje paprastą, niekuo neišsiskiriančią kaimo merginą“, – atkreipia dėmesį režisierė.

Ateities planuose – kinas

Pasivaikščiojęs ilgu Vilniaus mažojo teatro koridoriumi, kuriuo nuolatos zujama „iš trobos į trobą“, nejučiomis prisimeni tą Vaižganto vienos gatvės kaimą… Bet Gabrielė tvirtina, kad uždarumas, susireikšminimas ir vienas kito teisimas Vilniaus mažajam teatrui šiuo metu nėra labai būdingas: kituose teatruose „kaimiškumo“ teko regėti daugiau. Ypač Maskvoje, kur kiekvienas senų tradicijų teatras primena savais nerašytais įstatymais besivadovaujančią valstybėlę.
Nors G.Tuminaitę gerbėjai iki šiol geriau pažinojo kaip aktorę, vaidinusią Vilniaus mažojo teatro spektakliuose „Mistras“, „Motina (Vasa Železnova)“, „Helgelando karžygiai“, ji teigia savo kelią jau pasirinkusi ir aktorinius pasiūlymus ramia širdimi atmetanti. Nes dienomis režisuoti spektaklius, o vakarais vaidinti scenoje (ir vaidinti atsidavus, o ne kaip išeina), Gabrielės įsitikinimu, sugeba nebent itin stiprūs profesionalai: priešingu atveju kyla rizika įprasti slysti paviršiumi.
Lietuvos teatruose, pasitraukus Irenos Bučienės, Aurelijos Ragauskaitės, Dalios Tamulevičiūtės kartai, šiandien reta režisierių moterų: po kelių debiutinių darbų dauguma jų kažkur išsisklaido, susiranda kitos veiklos. Stipriau įsitvirtinti pavyko nebent atvykėlei Yanai Ross ir išvykusiai, bet nuolat sugrįžtančiai Daliai Ibelhauptaitei – taigi toms, kurios ragavo režisūros mokslų užsienyje. Ar Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusi Gabrielė neketina išvykti pastudijuoti svetur?
„Buvo toks noras, tačiau neleido susiklosčiusi padėtis: sukūriau šeimą, gimė dukra. Mielai pasigilinčiau į meno teorijas, nes prieš režisūrą Vilniaus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją. Iki šiol progai pasitaikius lankau laisvas paskaitas – jos įkvepia mąstyti, o teatro kasdienybė ganėtinai primityvi… Bet veikiausiai rinksiuosi kino krypties studijas Berlyne“, – prisipažįsta pašnekovė.
Jau vasarį Gabrielė ketina atsidėti savo pirmajam trumpametražio vaidybinio filmo projektui. Scenarijų pagal Vaižganto prozą rašys pati, nes nepavyko rasti nė vieno dramaturgo ar scenaristo, kurį sudomintų tokia „seniena“. Režisierė pastebi, kad jaunimas dabar labai ambicingas: vos dvidešimties sulaukę drąsiai kurpia romanus, penkių veiksmų pjeses ar scenarijus ilgametražiams filmams. Nebėra tokio kūrybinio nuoseklumo kaip anksčiau, kai iš pradžių būdavo stengiamasi suvaldyti mažas menines formas.
D.Ibelhauptaitė sugeba ne tik režisuoti spektaklius, bet ir būti puiki savo pačios įkurto VCO teatro vadovė bei vadybininkė. Ar Gabrielė, dar studijų metais pradėjusi organizuoti studentų teatrų festivalį „Tylos!“, irgi tam pasiryžusi?
„Priešingai – blaškytis prieš premjeras, užsiimdama būsimo spektaklio reklama ir skelbdama apie jį socialiniuose tinkluose, labai nemėgstu. Norėčiau, kad spektaklis pats sau taptų reklama: nieko baisaus, jei pirmuose vaidinimuose žmonių susirinks šiek tiek mažiau. Nuo repeticijų liekantį laiką mieliau skiriu ne reklamai, o savo penkiametei dukrai Izabelei. Pamažu išmokstu namo parėjusi nuo darbo „atsijungti“, nebejaučiu tokio chaoso kaip anksčiau, kai teatras mane persekiodavo visur. Tai ir spektakliams išeina į naudą, nes leidžia į vakarykščius sprendimus pažvelgti naujai“, – pasakoja G.Tuminaitė.
Ar ji pavadintų save griežta režisiere? Pašnekovė purto galvą: „Kaip tik galėčiau būti griežtesnė. Turėčiau ne aš teatre prieš repeticiją sėdėti, o aktoriai mokytis savo „triukų“, kad vėliau nestabdytų bendro darbo. Režisieriaus užduotis – sukoncentruoti žmones kūrybai, nes teatre labai lengva išskysti į plepalus ir pezalus. Kartais tam, kad aktorius tave išgirstų, tiesiog būtina kalbėti griežčiau.“