E. Labanausko nuotr.

Evaldas Labanauskas, specialiai „Veidui“ iš Graikijos

Pabėgėlių stovykla yra apie penkis kilometrus nuo Kavalos. Autobuso vairuotojo angliškai prašau, kad sustotų prie pabėgėlių stovyklos. Iš pradžių nesupranta, tada sakau: „Siria.“ Viskas aišku.

Po 15–20 min. kelionės autobusas sustoja. Greit­­kelio dešinėje – cemento, skaldos ar dar kažkokios panašios produkcijos ga­myk­­­­la, kairėje, perlipus per greitkelio juostų ri­bo­­jimo tvorelę, – pabėgėlių stovykla. Vietiniai sa­­­ko, kad anksčiau čia buvo regioninis šiukšlynas, į kurį suveždavo šiukšles iš Kavalos ir aplinki­nių miestų. Kad tai pramoninis rajonas – nekyla abejonių, matyti ne tik „cemento“ gamykla, bet ir kitų fabrikų kaminai, karjerai, sandėliai. Tie­sa, matyti ir jūra.

Planas prasmukti nepavyko

Pabėgėlių stovyklos teritorija aptverta tvora: už­kardas, šalia apsaugos būdelė, toliau – kelios pa­lapinės ir viena didelė atvira brezentinė pavėsinė. Vėliau, kai ten sugužėjo minia žmonių, su­pra­tau, kad tai valgykla. Šiek tiek kairiau – Rau­donojo Kryžiaus konteineris. Dar šiek tiek į kalniu­­ką – palapinių eilės, dalis jų su papildomu me­­džiaginiu stogu, kad būtų šioks toks šešėlis. Ki­tą šešėlį sunku surasti.

Dieną temperatūra pasiekia beveik 30 laipsnių karščio – visi turistautojai žino, kad tiesioginiai saulės spinduliai ir aukšta oro temperatūra pa­lapinę paverčia karščio kamera. Kas bus, kai įsibėgės kaitri graikiška vasara?

Apsaugos būdelėje – kariškis. Per nešiojamąjį kom­piuterį klausosi graikų vyrų choro religinių gies­­mių. „Ne, patekti į stovyklą negalite“, – sako jis.

Beje, planas patekti į pabėgėlių stovyklą – at­ski­ra istorija. Lietuvos ambasada Graikijoje dar prieš kelionę mane įspėjo, kad į stovyklas prašalaičiai neįleidžiami, ypač tokie kaip aš – žurnalistai. Apie tai vėliau kalbėjo ir vietos savanoriai, pa­dedantys pabėgėliams. Vis dėlto nieko nėra ne­įmanomo, bent taip man teigė vietiniai. Buvo su­galvotas planas, kad aš prasmuksiu kartu su vie­tinių delegacija, kuri turėjo apsilankyti stovyklo­je. Žmonės planuoja, Dzeusas juokiasi.

Tik atvykęs aš buvau per daug aktyvus ir sugebė­­jau „apsišviesti“, o ir į graiką nesu labai panašus.

Prie stovyklos: gyvatės / E.Labanausko nuotr.

Be to, plykstelėjo vietinis skandalėlis: vietos pabėgėlių rėmėjai pradėjo spausti valdžią, kad pa­bėgėlių stovykla būtų perkelta į kitą, labiau gy­venti tinkamą vietą. Tuo pat metu pabėgėliai, ne­apsikentę gyvačių, skorpionų ir kitų juos gąsdinančių vietos gyvių, nusprendė nušienauti ap­link stovyklą esančią augaliją. Kadangi įrankių ne­­turėjo, nutarė pasinaudoti degtukais. Dūmus pa­mačiusi apsauga vos nesprogo iš pykčio: vasaros meto gaisrai Graikijoje ypač pavojingi – ne kar­tą nuniokojo milžiniškus plotus.

Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“, nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus.

O skandalo esmė ta, kad pabėgėliams priešiškas vietos televizijos kanalas padarė „logišką iš­va­dą“, esą pabėgėlių rėmėjai, ką tik pareikalavę perkelti stovyklą kitur, įkalbėjo pačius pabėgėlius padegti dabartinę stovyklą ir galiausiai neva taip pasiekti savo tikslą. Tad susiklosčius tokiai jau­triai politinei padėčiai net nebandžiau apsimes­ti tuo, kuo nesu, ir taip galbūt sukompromituo­ti pabėgėliams padedančius graikus. Tuo la­biau kad pabėgėliai, nepažeisdami jokių taisyklių, stovyklą gali palikti kada nori ir bendrauti už jos ribų su kuo nori.

Niekas nenori palikti namų…

Vienas jų – Halidas. Paskambinu jam būdamas prie apsaugos namelio, prisistatau. Jis sako tuoj ateisiąs. Laukiu ir kartu su kariškiu klausausi giesmių – gražu. Paklausiu, ar galiu fotografuo­ti. Atsako, kad tik būdamas anapus tvoros. Dar klausiu, ar gerai pabėgėliai elgiasi. Atsako: „Taip, viskas gerai – čia geri žmonės.“

Stovykloje žaidžia vaikai, zuja moterys, išdidžiai vaikšto vyrai. Vienas jų neskubėdamas, pa­kė­­lęs galvą praeina pro mus, pasisveikina su ka­riš­kiu ir toliau lėtai žingsniuoja palei tvorą.

Netrukus nešinas puodeliu kavos ir rūkstančia cigarete ateina Halidas. Išeiname už užkardo, prisėdame ant greitkelio borto ir pradedame kalbėtis. Už nugaros lekia automobiliai, prariaumoja sunkvežimiai.

„Esu iš Šiaurės Sirijos, kur gyvena daugiausia kur­dai. Bėgdamas gelbėjau savo gyvybę. „Al Qae­da“ ir jiems prijaučiantys kelia grėsmę kurdams. Jie sako, kad mes, kurdai, esame „kafirai“ (netikėliai – E.L.), nes kurdai nenori islamo valstybės ar kažko panašaus. Todėl mes ir bėgame į kitas šalis“, – gera anglų kalba ramiai pradėjo pa­sakojimą Halidas.

Halidas, kurdas iš Sirijos / E.Labanausko nuotr.

Jam 35-eri. Su žmona ir dvejų metukų dukra Džuana jis prieš keturis mėnesius pabėgo iš ne­di­delio Afrino miesto. Afriną kontroliuoja kur­­dai, tačiau aplink jį – islamistinių grupuočių teritorijos ir islamistai stiprina miesto blokadą.

„Kartą man teko vykti net į Turkiją, kad parvežčiau pieno savo mergaitei. Įsivaizduojat, reikė­­jo pereiti sieną vien dėl pieno. Niekas nenori pa­­likti savo gimtųjų vietų, bet dabar nesaugu ir ­bū­­­­tent todėl žmonės iš ten bėga, – pasakojo Ha­li­­das. – Dabar tai tapo labai pavojinga, nes Tur­ki­ja visiškai uždarė sieną ir šaudo į bandančius ją per­eiti.“

Pavojinga kelionė valtimi

Ne ką lengvesnė buvo jo šeimos kelionė iš Tur­­kijos Izmiro į Graikijos salas.

„Tik atvykę į Izmirą tuoj pat rasite žmonių, ku­rie užsiima pabėgėlių perkėlimu, t.y. žmonių kon­trabandininkų. Einant gatve prie jūsų prieis ne­pažįstamasis ir paklaus, ar nenorėtumėte persi­kelti į Graikiją. Platus pasirinkimas – pigiai, bran­­­giai ar už vidutinę kainą: 600, 1500, 3000 do­lerių. Rinkitės, – pasakojo Sirijos kurdas. – Mes pasirinkome pigiausią variantą, nes neturėjome pinigų. Iš Izmiro išvykome naktį apie 23 val. Įsėdo­­me į guminę valtį. Kontrabandininkai teigė, kad tai neva rusiška valtis, todėl labai patikima. Į ją telpa tik 45 žmones, bet atvykus paaiškėjo, kad žmo­nių yra daugiau – 50–60. Visi labai bijojo. Plauk­­­dami į kažką atsitrenkėme, vaikai ir moterys pradėjo šaukti, puolė į paniką. Bet mums pa­si­sekė, ta esą rusiška valtis nesuskilo. Tiesa, va­rik­­­lis sustojo. Valtį vairavo vienas iš pabėgėlių. Jis net nežinojo, kaip elgtis, bet vis dėlto bendromis pastangomis mums pavyko variklį užvesti. Tada pasiekėme krantą, tiksliau, uolas, dalis vyrų iššoko į vandenį ir nuplukdė valtį prie pat kranto. Buvo vasario mėnuo. Buvo labai šalta.“

Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis.

Iš pradžių Halido šeima pasiekė Samo salą, ta­da keltu – į didesnę Chijo salą, o tada – į Ka­va­lą. Tačiau atvykus tapo aišku, kad sienos uždarytos, ir jie atsidūrė pabėgėlių stovykloje. „Mes gy­vename palapinėse. Nesitikėjome, kad viskas taip nutiks“, – nuoskaudos neslėpė vyras.

Jis taip pat pripažino, kad vidiniai konfliktai pa­bėgėlių stovykloje – ne retenybė. „Tai, kas vyks­ta Sirijoje, atsispindi ir čia, pabėgėlių stovykloje. Tai tarsi sumažintas veidrodis. Su JAV pa­gal­ba kurdai dabar pradėjo „Daesh“ ir kitų islamistų teritorijų Šiaurės Sirijoje puolimą. Todėl dalis žmonių čia sako: „Žiūrėk, ką taviškiai daro. Kodėl atakuojat? – aistras pabėgėlių stovykloje atpasakojo Halidas. – Bet galiausiai visi supranta, susitaiko.“

Baugina Lietuvos orai

Pirminis Halido kelionės tikslas buvo Vo­kie­ti­ja, kurią prieš 5–6 mėnesius tuo pačiu maršrutu pa­siekė jo brolis. Prieš kelias savaites Halidas už­pildė dokumentus dėl perkėlimo į kitas šalis (pa­geidavime galima nurodyti 8 valstybes).

„Tai Airija, Belgija, Olandija, Suomija ir dar ki­tos šalys. Vis dėlto gal mane nusiųs į Lietuvą, – spė­liojo jis. – Žinau, kad Lietuva yra šiaurėje ir oras ten atitinkamas, o žmonėms iš Artimųjų Ry­tų nėra lengva prisitaikyti prie šaltų orų. Visi pa­bė­gėliai nori vykti į Vakarų Europą – Vokietiją, Aus­­triją, Daniją ir pan. Tačiau dabar sudarytas su­­sitarimas ir mes turime gerbti šį susitarimą bei iš jo išplaukiančias taisykles. Aš nežinau, kur ma­ne nusiųs, nes tai, ką mes pasirinkome, visiškai nie­­ko nereiškia. Tad galime atsidurti ir Lie­tu­vo­je.“

Halido dukra Džuana / E.Labanausko nuotr.

Iki pilietinio karo Sirijoje Halidas dirbo Si­ri­jos sostinėje Damaske turizmo sektoriuje. Gy­ve­ni­mas nebuvo blogas.

„Kurdai Sirijoje visais laikais buvo apolitiški, ne­paisant diktatūros, kuri net draudė mūsų kal­bą. Prasidėjus Arabų pavasariui sulaukiau grasinimų. Vieną dieną atėjus į darbą žmonės, kurie palaikė Basharą al Assadą (Sirijos diktatorių – E.L.), pareikalavo, kad aš prisidėčiau prie jų naikinant opoziciją. Pasakiau, kad tai ne mano reikalas. Mano vadovas, kuris palaikė opoziciją, din­­go po trijų dienų“, – prisiminė vyras.

Tuomet jis pasitraukė iš Damasko, gavo dar­bą Irako Kurdistane, bet pasibaigus darbo sutarčiai teko grįžti atgal į liepsnojančią Siriją.

Karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas.

Kodėl neprisidėjo prie kurdų kovotojų ar opozicijos B.al Assado režimui? „Mes kovojame už savo šalį. Kiekvieno šeimoje yra tokių, kurie ka­riauja su ginklu rankose. Mano pusbroliai ir pus­seserės kariauja. Bet aš asmeniškai manau, kad karas – ne išeitis, reikia žvelgti į ateitį. Mums rei­­kia kažko kito, mums reikia išsimokslinusių žmo­­­nių, kurie kažką kurtų. Karas – ne atsakymas, – aiškino Halidas. – Aš pats nenoriu nieko žu­­­dyti ir nenoriu, kad mane kažkas nužudytų.“

Kad baigtųsi nežinia ir gyvenimas palapinėje

Pabėgėlių stovykla prie Kavalos / E.Labanausko nuotr.

Namuose liko jo tėvas, sesuo ir dar vienas bro­lis.

„Visi mąsto apie išvykimą, bet kai kurie tikisi, kad karas kažkada baigsis. Kai kurie, kaip mano 75-erių tėvas, sako, kad nori mirti ten, kur gimė. Mano dar vienas brolis ir sesuo teigia: „Jei aš mirsiu, vadinasi, toks likimas.“ O aš esu per jaunas mirti dabar, – kalbėjo Halidas, pridurdamas, jog netiki, kad greitai Sirijoje įsiviešpataus taika. – Visada atsiras naujų priešų, nes mes turime naftos ir dujų.“

„Apie ką svajojate? Kokią ateitį norėtumėte ma­tyti?“ – paklausiau Halido.

„Visų pirma apie saugumą ir namus – ne pa­la­pinę. Kad mano dukra pradėtų lankyti mo­kyk­lą. Mes su žmona susirastume darbus, išmoktu­me kalbą, kad ir lietuvių. Mes norime tapti ge­rais tos šalies piliečiais. Svarbiausia, kad baigtųsi ši nežinia, gyvenimas palapinėje“, – atsakė jis.

Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Mums baigiant kalbėtis priėjo jo Džuana, gražuolė dukrelė. Tėvo paraginta ji nedrąsiai per tvo­rą paėmė saldumyną. Vėliau išdrąsėjo ir Ha­li­dui teko ją šiek tiek sudrausminti, kad neišbėgtų į greitkelį. Pribėgo dar du pypliai ir rodydami į žolę ėmė kažką išraiškingai pasakoti. Halidas pa­aiškino, kad jie sako: „Gyvatės, gyvatės…“ Jų čia tikrai daug.

Netrukus jie jau kišo savo rankutes per tvoros tinklą pasisveikinti su manimi. Dar akimirka, ir jie jau kitoje tvoros pusėje. Mes žaidžiame katučių. Prieina dar vienas mažylis – jis irgi nori susidaužti su manimi delnais. „Tuoj visos stovyklos vaikai pas tave atbėgs“, – pajuokauja Ha­lidas. Tarp 250 pabėgėlių šioje stovykloje – 110 vaikų.

Tačiau mano mažuosius draugus pakviečia mama. Jie visi nubėga palapinių link. At­si­svei­kinu su Halidu, palinkiu, kad jo svajonės išsipildy­tų, ir pasuku greitkeliu atgal į Kavalą. At­si­su­kęs pamatau, kaip Halidas ant pečių užsisodina dukrelę ir jie eina atgal į savo palapinę.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA