Per pastaruosius metus Kauno, Marijampolės, Radviliškio, Rietavo automobilių turguose parduodamų automobilių sumažėjo daugiau nei dukart, o vasarą prekyba gali ir visai sustoti. Mat jau dabar Lietuvoje naudotų automobilių beveik nebeperka anksčiau juos šluote šlavę rusai, kazachai ir kirgizai, o nuo birželio turėtų nelikti ir paskutine viltimi laikomų automobilių pirkėjų iš Baltarusijos.

Priežastis – Baltarusija prisijungė prie Rusijos ir Kazachstano muitų sąjungos ir nuo birželio 1-osios iš Lietuvos ir kitų ES šalių įvežamiems automobiliams ims taikyti kur kas didesnius muitų tarifus.

Muitas naudotiems automobiliams Baltarusijoje padidės bene labiausiai iš visų sąjungai priklausančių šalių. Už mažiau nei penkerių metų senumo automobilio įvežimą baltarusiams teks mokėti apie 6 tūkst. eurų, už senesnį – dvigubai daugiau.

Vis dėlto Kauno automobilių turgų valdančios bendrovės “Varanas” direktorius Valentinas Naujanis, nors ir nerimauja, vilties nepraranda: “Patraukli vieta ilgai tuščia nebūna: pasitraukė rusai – atėjo kazachai. Dingo kazachai – atėjo lenkai. Tikimės, kad ir po baltarusių kažkas ateis. Gal čekai, kurie nuperka vis daugiau “Škoda” automobilių”.

51 proc. Lietuvos gyventojų per paskutinius 6 mėnesius viršutinius drabužius pirko turguje. Tai paaiškėjo tyrimų bendrovei RAIT atlikus Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausa atlikta š.m. kovo 04 -17 dienomis, apklausta 1041 15 – 74 m. nuolatinių Lietuvos gyventojų.

Apklausos metu Lietuvos gyventojų buvo klausiama, kur jie, per paskutinius 6 mėnesius, pirko viršutinius drabužius (nesvarbu ar sau, ar kitiems šeimos nariams). Apklausiamieji galėjo pasirinkti kelis atsakymo variantus.

Tyrimas atskleidė, kad pusė (51 proc.) Lietuvos gyventojų, per paskutinius 6 mėnesius viršutinius drabužius pirko turguje. 40 proc. teigė, kad viršutinius drabužius pirko prekybos centruose (kur po vienu stogu yra daug atskirų drabužių parduotuvių ir/arba kitokių parduotuvių), beveik trečdalis (31 proc.) – padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Specializuotose drabužių parduotuvėse viršutinius drabužius pirko penktadalis (20 proc.) Lietuvos gyventojų, panaši dalis (17 proc.) viršutinius drabužius pirko supermarketuose (kur drabužiai eksponuojami tuose pačiuose prekybiniuose plotuose kaip ir maisto produktai). Beveik penktadalis (18 proc.) Lietuvos gyventojų teigė, kad per paskutinius 6 mėnesius nepirko viršutinių drabužių (nei sau, nei savo šeimos nariams). Palyginus maža dalis Lietuvos gyventojų viršutinus drabužius pirko firminėse drabužių išparduotuvėse, užsienyje, internetu ar užsisakinėjo iš katalogų (atitinkamai 8 proc, 4 proc., 3 proc. ir 1 proc.).

Moterys dažniau nei vyrai drabužius pirko padėvėtų drabužių parduotuvėse. Vyriausi (65-74 m.) Lietuvos gyventojai dažniau sakė, kad apskritai per paskutinius 6 mėnesius nepirko viršutinių drabužių.

„Šių metų apklausos duomenis lyginome su tokia pačia apklausa, kurią RAIT atliko 2007 m. Pastebėjome, kad sumažėjo viršutinius drabužius perkančiųjų turguje dalis. 2007 metais jų buvo 57 proc. Tačiau padidėjo žmonių, kurie visai nepirko viršutinių drabužių. Šiais metais jų yra 18 proc. 2007 metais buvo 11 proc. Manau, tai galima sieti su sunkmečiu. Kiti viršutinių drabužių pirkimo įpročiai beveik nepasikeitė“, – apklausos duomenis komentuoja RAIT valdybos pirmininkė Inga Nausėdienė.

Tyrimo duomenys atskleidė, kad 2007 m. padėvėtų drabužių parduotuvėse viršutinius drabužius pirko rečiau nei 2010 m. (atitinkamai 27 proc. ir 31 proc.).

Per metus žemės ūkio kooperatyvų judėjimas Lietuvoje įgavo tokį pagreitį, kad sustabdyti jo jau neįmanoma. Tai – viena didesnių žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus pergalių. Ne ką mažesnis ir dar vienas laimėjimas – išpopuliarėję ūkininkų turgeliai.

K.Starkevičius laikomas pirmuoju ministru, atstovaujančiu ne didiesiems žemės ūkio produkcijos perdirbėjams, bet ūkininkams. Pats valdęs didelį šeimos ūkį, ministras gerai supranta kaimo žmonių gyvenimą ir žino, kaip svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad tas gyvenimas būtų lengvesnis.

Turgeliai ir šiuolaikiška įmonė

Kai baigiantis 2008-iesiems ūkininkams kilo mobiliųjų turgelių idėja, ministras ją palaikė neabejodamas. Žemės ūkio kooperatyvo “Lietuviško ūkio kokybė” direktorius Mindaugas Maciulevičius, Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi, sakė, kad apie turgelius buvo kalbėta jau daug metų, tik reikėjo pradėti šį sumanymą įgyvendinti. Buvo matyti, kad pirkėjai išsiilgę natūralios lietuviškos produkcijos, bet tik 2009-aisiais ši gera idėja tapo tikrove.

Šiuo metu Vilniuje veikia jau devyniolika turgelių, Kaune šeši, Kėdainiuose – du, netrukus pirmieji turėtų atsirasti Šiauliuose ir kituose miestuose. Nemažai padėjo ir tai, kad ministro K.Starkevičiaus iniciatyva Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba supaprastino reikalavimus ūkininkams prekiauti savo išauginta ir pagaminta produkcija.

“Tai, kas kitose šalyse formavosi dešimtmečius, mes padarėme per metus. Tiesa, dar nesibaigė inkubacinis periodas: turgeliai stengiasi civilizuotis, patys ūkininkai kelia kokybės reikalavimus”, – dėstė M.Maciulevičius. Taigi jei turgelyje pamatote Žemės ūkio rūmų patentuotą ženklą – obuoliuką su trispalve, galite būti ramūs dėl pirkinio kokybės.

Beje, ūkininkų turgeliai – ne tik K.Starkevičiaus, bet ir ūkininkų, pirkėjų bei apskritai visos Lietuvos laimėjimas. Taip pat prie K.Starkevičiaus ir visos šalies sėkmės galima priskirti žemės ūkio kooperatyvo “Pienas LT” užgimimą ir būsimą žemdirbių valdomą pieno perdirbimo įmonę bei apskritai aktyvesnę žemdirbių kooperaciją.

“Tiesa, tai tik kooperavimosi pradžia, – pastebi Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas. – Tačiau džiugu, kad šis užkratas labai greitai plinta ir jo nebesustabdys jokie priešininkai”.

Taigi Žemės ūkio rūmams pasiūlius ir ministerijai palaikius, Europos Komisijos lėšas numatyta skirti pienininkystės problemoms spręsti. Jau beveik nebeliko abejonių, kad daug ginčų sukėlusi modernios, žemdirbių valdomos pieno perdirbimo įmonės idėja taps tikrove. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius viliasi, kad ji padėtų išspręsti gamintojų ir perdirbėjų konfliktus, o ministras K.Starkevičius pažadėjo, kad tai bus naujoviška naujų produktų įmonė.

Neseniai įregistruoto žemės ūkio kooperatyvo “Pienas LT” valdybos pirmininkas Naglis Narauskas paaiškino, kad šiuo metu rengiamas būsimos įmonės projektas. Ji turėtų kainuoti apie 100 mln. Lt.

Kaip “Veidui” sakė pats K.Starkevičius, lietuviška pienininkystės idėja jau susidomėjo ir estai, ir latviai. “O Briuselis ne veltui pritarė mūsų projektui, nes Europos Sąjungoje 70 proc. pieno perdirbama kooperacijos pagrindu”, – priminė ministras.

B.Markauskas viliasi, kad paskui pienininkus žengs ir mėsos gamintojai, tik vienu metu dviejų didelių projektų įvykdyti neįmanoma. Bet žingsnis ta kryptimi irgi jau žengtas: praėjusiais metais atsirado kooperatyvas “Lietuviška mėsa”, kuris įrengė skerdyklą ir pradėjo skersti kooperuotai užaugintus mėsinius gyvulius. Iš šio kooperatyvo į vakuumines pakuotes supakuota mėsa keliauja į ūkininkų turgelius.

Žemės ūkis atsilaikė

K.Starkevičiaus nuomone, sunkmetis parodė, kad ūkininkai moka lanksčiai ieškoti išeičių, o žemės ūkio sektorius nuo krizės nukentėjo bene mažiausiai: smunkant bendrajam BVP, žemės ūkio dalis jame kilo, eksporto apyvarta didėjo. Bet ne tik dėl to, kad valgyti vis tiek reikia. Nuo praėjusių metų kovo supaprastinus ES paramos sistemą, ūkininkams nebereikia rengti sudėtingų verslo projektų, tad jie jau panaudojo apie 300 mln. Lt šios paramos. ES sutiko, kad būtų steigiamas paskolų fondas, taigi ūkininkai gali gauti ne tik paramos, bet ir paskolų projektams įgyvendinti.
Ministrui pavyko pasiekti, kad ūkininkams nereikėtų kasmet pereiti traktorių ir kitos ūkio technikos techninės apžiūros.

Tarp naujovių, kurios palengvins ir žemdirbių gyvenimą, galima priskirti mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, priimtą besibaigiant 2009-iesiems. Jis tramdys didžiuosius prekybos centrus, kurie leisdavo sau tiekėjams, taigi ir ūkininkams, prigalvoti nepagrįstų reikalavimų.

Maisto produktų kainos turguose ne ką mažesnės nei prekybos centruose, tad dabar turgavietėms belieka konkuruoti kokybe.

Turgavietėse didėjančios prekybos ploto kainos, palyginti nedidelė kiekvieno atskiro prekeivio apyvarta, milžiniška prekių pasiūla prekybos centruose lemia, kad šiuo metu turgaus pradavėjams vis sunkiau kainomis konkuruoti su prekybos centrais.

Tiesa, didelė dalis žmonių į turgų traukia ieškoti ne tiek pigesnių, kiek natūralesnių, šviežesnių produktų, jau pažįstamų pardavėjų, sezoninių daržo ir miško gėrybių. Todėl turgaviečių vadovai ir stengiasi išryškinti šį savo išskirtinumą, vilioti pirkėjus naujomis prekių grupėmis. Atrodo, kad kol kas tai geriau daryti sekasi Vilniaus senamiestyje įsikūrusiam Halės turgui. Tuo tarpu Kalvarijų turgavietei, nors plotu tris kartus didesnei, stinga aiškesnės tvarkos, čia neišskirtos geresnės kokybės, ekologiškos prekės, kurios galėtų tapti magnetu išrankesniems pirkėjams.

Turgus neužsidirba rekonstrukcijai

Didžiausią Vilniuje Kalvarijų turgavietę jau keleri metai kamuoja skandalai ir nesklandumai. Prieš metus dėl kyšininkavimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo suimti turgavietę valdžiusio UAB “Šnipiškių ūkis” vadovai, dabar aistros netyla dėl sostinės savivaldybės ketinimų turgų išnuomoti privačiam operatoriui. Turgaus prekiautojai teigia, esą turgų perėmus privačiam investuotojui didės nuomos mokesčiai, tad sunkmečiu jau ir taip vos bejudantis verslas gali žlugti. Kaip blogas pavyzdys nurodoma kita – Halės turgavietė, kurioje po rekonstrukcijos privatūs savininkai smarkiai padidino prekybos ploto nuomos mokestį.

Tačiau turguje perkantiems vilniečiams turgaviečių pavaldumo klausimai – nė motais. Jie mato tik vienoje vietoje griūvančius pastatus, o kitoje – tvarkingai po nauju stogu išsirikiavusius prekystalius. Tiesa, pasirinkimą, kurioje turgavietėje pirkti, labiausiai lemia gyvenamoji vieta, pažįstami prekeiviai ir turgaus specializacija.

Štai 66-erių metų vilnietė Jūratė Guobienė Kalvarijų turguje perka jau daugiau negu du dešimtmečius. Buvo laikai, kai netoli turgavietės gyvenanti moteris čia pirkdavo beveik viską, ko reikėdavo jos šeimai. “Tikrai buvo toks laikas, kai turguje praktiškai viskas buvo pigiau. Tačiau dabar taip nebėra”, – tvirtina moteris.

Pasak jos, per įvairias akcijas prekybos centruose dabar jau galima nusipirkti ir pigesnių daržovių, ir pigesnės mėsos. Tačiau turgaus kaimynė vis vien neretai čia užsuka. Per daug metų ji susipažino su nuolatiniais turgaus prekeiviais, pamėgo kai kurių jų produkciją. “Turiu savo veršienos pardavėją, žinau, kada jis turi šviežios mėsos. Skanių bulvių ir morkų taip pat perku iš jau žinomo ūkininko – tikiu, kad jose mažiau chemikalų, iš karto pajaučiame skirtumą, kai valgome parduotuvėje pirktas daržoves. Obuolius irgi valgome tik iš turgaus – juk čia pirkdamas gali paragauti, palyginti”, – vardija ponia Jūratė.

Ji atkreipia dėmesį, kad pasiūla Kalvarijų turguje ypač pasikeitė per pastarąjį dešimtmetį. Dabar čia kur kas daugiau geros kokybės produktų – puikios mėsos, kokybiškų daržovių, įmantresnių sūrių, tačiau tokia produkcija jau ir brangesnė nei kadaise. “Matyt, tokia yra paklausa – parduodama tai, kas perkama”, – daro išvadą J.Guobienė.
Kalvarijų turgaus administracijos direktorė Genovaitė Meilūnienė pastebi, kad krizė ypač skaudžiai atsiliepė pramonines prekes parduodantiems prekeiviams. “Maisto apyvarta irgi smuko, bet dar ne taip drastiškai – valgyti juk vis tiek reikia”, – sako ji.

Tiesa, šių metų pradžioje buvo supanikavę ir maisto produktų pardavėjai – matyt, dėl spaudžiančių šalčių klientų srauto iš viso nebeliko, tačiau dabar jų vėl daugėja.

G.Meilūnienė sutinka, kad turgavietės paviljonai remonto prašyte prašosi, būtina tvarkyti ir kanalizaciją. Tačiau lėšų rekonstrukcijai iš savo ūkinės veiklos šiuo sunkmečio laiku turgavietė neprikaupia.

Išskyrė kokybiškesnę produkciją

Halės turgų valdančios UAB “Tugva” direktorius Leonas Jucys taip pat neturi kuo džiaugtis: pirkėjų sumažėjo maždaug penktadaliu, o ir tie patys perka mažiau produktų. “Anksčiau retai kas pirkdavo mažiau nei visą dešros rinkę, o dabar tik maža dalis vis dar gali sau tai leisti”, – lygina jis.

Turgaus vadovas sutinka su pastabomis, kad, nors ir rekonstruota, Halės turgavietė vis dar primena balaganą: toje pačioje salėje šalia maisto produktų prekystalių įsikūrę drabužių pardavėjai, duona išdėliota greta kosmetikos prekių. “Būtų mano valia – visame turguje būtų prekiaujama tik maistu. Bet juk čia viską reguliuoja paklausos ir pasiūlos dėsniai. Pastatę dar 50 mėsos pardavėjų, daugiau mėsos neparduosime, jos paprasčiausiai nebus kam pirkti”, – dėsto L.Jucys.

Jo duomenimis, sunkmečiu mažiausiai sumenko šviežios mėsos ir žuvies pardavimas. “Akivaizdu, kad žmonės daugiau gamina namie”, – sako Halės turgaus vadovas.

Na, o augimo potencijos turinčia turgavietės dalimi jis laiko brangesnius, bet geresnės kokybės, ypač lietuviškus ir ekologiškus produktus. Todėl čia galima rasti šviežiai spaustų sulčių prekystalį, atskirą ekologiško maisto skyrių, kelis kaimiškos duonos pardavėjus. Pirkėjų padeda pritraukti ir įvairiais kokybiškais aliejais bei natūraliais prieskoniais prekiaujanti krautuvėlė.

Vilniaus senamiestyje gyvenanti penkiasdešimtmetė Daina Narbutienė Halės turguje lankosi ir perka jau kelis dešimtmečius. Ji apskritai labai mėgsta turgaviečių kultūrą, būtinai stengiasi aplankyti jas viešėdama užsienio šalyse. “Turgus man – ne tik maitinimo, bet ir bendravimo kultūros, savaitgalio pramogos dalis”, – aiškina ponia Daina.

Vilnietė nesutinka su vertinimais, kad Lietuvos turgavietėms stinga žavesio, kolorito, būdingo Vakarų Europos turgaus aikštėms. “Turgus Vilniuje yra tiesiog lietuviškas. Na, negali čia būti šviežutėlės žuvies kaip Ispanijoje ar galybės žolelių kaip Prancūzijoje. Tačiau sezonų kaita čia tikrai juntama”, – įsitikinusi D.Narbutienė.

Beje, ji jau laukia pirmųjų lietuviškų pavasario žalumynų, vasaros uogų, rudens grybų, žiemą mielai perka raugintas daržoves, kaimiškai sūdytus lašinius. “Man turgus iš karto sukelia norą gaminti. Perku mėsą iš keliasdešimt metų pažįstamos pardavėjos, aptariame su ja receptą, už kampo nusiperku reikalingų žolelių”, – pasakoja turgaus entuziastė. Jos šeimos Velykų stalą, kaip ir kasmet, papuoš turguje pirktas rūkytas ir ilgai troškintas kiaulės kumpis, pagardintas čia pat pirktais krienais.

Atkreiptinas dėmesys, kad Halės turgų, esantį Senamiestyje, mėgsta ir jaunimas. Tarkime, 28-erių metų Giedrė Mičiūnaitė čia apsiperka kone kiekvieną savaitgalį. Toks įprotis jai likęs dar nuo vaikystės – į turgų savaitgaliais ją vesdavosi tėtis. “Aišku, į turgų einu ir dėl kainų bei kokybės santykio. Pavyzdžiui, rūkyta mėsa turguje tikrai skanesnė nei parduotuvėje, o kaina – mažesnė”, – lygina ji.

Nevengia Giedrė ir kitų Lietuvos turgaviečių. Ilsėdamasi Molėtuose aplanko šio miestelio turgų – perka ten sezoninių gėrybių: uogų, grybų, daržovių, vaisių, gėlių. “Moterys atneša savo darytų sūrių, grietinės. Jei laiku nueini, gali gauti net kaimiškų kiaušinių – Vilniuje tokio gėrio aptikti sunku”, – provincijos privalumus vertina pašnekovė.
Pasak jos, kainos Molėtų turguje šiek tiek mažesnės nei sostinėje.