Kelionę į Lietuvą planuojantys turistai gali rinktis iš 239 viešbučių, 99 svečių namų, 25 motelių, 22 poilsio namų ir 16 kempingų.

Tokia registruotų ir galiojančius pažymėjimus turinčių apgyvendinimo vietų statistika. Šie skaičiai yra per maži, kad būtų patrauklūs tiems keliautojams, kurie nesilanko viešbučiuose, nes vieta apsistoti jiems reikalinga viso labo tam, kad saugiai pernakvotų.

Netgi viešbučių, kurie sudaro beveik du trečdalius visos apgyvendinimo vietų infrastruktūros ir kuriuose apsistoja 50,6 proc. Lietuvos turistų, yra ne visose savivaldybėse. Kempingai išsidėstę racionaliau, jų, nors ir nedaug, esama visuose regionuose, tačiau vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti tuos kempingus, kurie atitinka vakarietišką paslaugų kokybės lygį. Tuo tarpu kitas ekonomiškos nakvynės segmentas – nakvynės namai, arba hosteliai, – Lietuvoje praktiškai neegzistuoja.
Apskritai Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka septynios vietos viešbučiuose ir kitose apgyvendinimo įstaigose. Latvijoje šis skaičius beveik dvigubai, Estijoje – trigubai didesnis. Kita vertus, vietų, skirtų apsistoti, infrastruktūros gausą visų pirma lemia rinka. Jei nėra turistų, nėra ir vietų jiems apsistoti. O galbūt turistų nėra daug būtent todėl, kad jiems sunku rasti nakvynę ne viešbutyje?

Skirtumo tarp viešbučių ir nakvynės namų kainų beveik nėra

Lietuvoje šiuo metu veikia 14 hostelių, arba jaunimo nakvynės namų, iš kurių aštuoni įsikūrę Vilniuje, penki – Kaune, vieni – Klaipėdoje. Rygoje ir Taline jų yra po 25, ir tai taip pat nėra didelis skaičius, palyginti su Vakarų Europos sostinėmis.
“Jei būčiau turistas iš Vakarų ar Vidurio Europos ir keliaučiau į Vilnių, tikrai negyvenčiau hostelyje, nes už 20 eurų gaučiau dvivietį kambarį viešbutyje. Tarkim, Paryžiuje už tokią kainą rasčiau tik lovą hostelyje, šešiolikaviečiame kambaryje, kur sąlygos yra baisios. Jei norėčiau viešbučio, turėčiau mokėti mažiausiai 70 eurų. Vakarų miestuose kainos tarp hostelių ir viešbučių labai skiriasi, Lietuvoje – ne. Natūralu, kad žmonės renkasi atskirą kambarį viešbutyje, nes jis būna tik šiek tiek brangesnis”, – paaiškina beveik visas Europos sostines spėjęs aplankyti 21 metų keliautojas Rimvydas Širvinskas, asmeninio kelionių tinklalapio “Makalius.lt” autorius.
Lietuvos jaunimo nakvynės namų asociacijos vadybininkas Paulius Brazlauskis pripažįsta, kad esant dabartinėms sąlygoms nakvynės namai Lietuvoje negali atsilaikyti prieš viešbučius. “Prasidėjus krizei ekonominės klasės viešbučiai smarkiai sumažino kainas ir nusiviliojo turistų grupes, ilgai gyvenančius klientus, pavyzdžiui, “Erasmus” studentus”, – padėtį komentuoja P.Brazlauskis.
Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad tik šių metų gegužę hostelio kategorija buvo įtvirtinta higienos normos reikalavimuose, kurių laikytis turi viešbučiai, moteliai ir svečių namai. “Iki tol dėl ploto apribojimų hosteliuose nebuvo galima turėti dviaukščių lovų daugiaviečiuose kambariuose (angl. “dorm”), kas prieštaravo pačiai hostelių idėjai.”
Taigi nors pirmasis “Filaretų Hostelis” Vilniuje, Užupyje, atidarytas dar 1993 m., užsienyje įprasti jaunimo nakvynės namai Lietuvoje pradėjo veikti tik šią vasarą. Jie populiariausi tarp turistų, kurie nori užmegzti naujų pažinčių, – hosteliuose bendrai gaminamas maistas, kartu einama aplankyti miesto. Vis dėlto gyvenimas hosteliuose verda tik vasarą. P.Brazlauskio teigimu, žiemą jaunimo nakvynės namai būna nuostolingi.

Visi kempingai veikia nuostolingai

Ne sezono metu nuostolingai veikia ir kempingai – kita Europoje populiari nakvynei išlaidauti nenorinčių turistų vieta. Kaip neslepia Molėtuose įsikūrusio vieno populiariausių šalies kempingų “Obuolių sala” vedėja Lina Urbonavičiūtė, net ir jiems sunkiai sekasi išvengti nuostolių: “Kempingui įrengti reikia didžiulių investicijų, o jų atsiperkamumas mažas, nes lankytojų sezonas trunka tik vasarą. Per tiek laiko nesulaukiame tiek klientų, kad kompensuotume likusį laiką. Tokia padėtis visuose privačiuose Lietuvos kempinguose – jų savininkai turi kitus verslus, iš kurių kempingus ir išlaiko.”
Pasak L.Urbonavičiūtės, kempingas laukia svečių ir ne sezono metu, tačiau jų būna vienetai. “Turime namukų, kavinių, salių, kuriose galima rengti konferencijas, seminarus visais metų laikais. Bet krizės metais šiuo atžvilgiu – visiškas štilis.”
Iš viso Lietuvoje yra 16 klasifikuotų kempingų, tačiau Vilniaus pedagoginiame universitete turizmo planavimą ir teisinio reguliavimo disciplinas dėstančio Gintauto Indriūno nuomone, gal tik penki iš jų atitinka Vakarų turisto supratimą apie tai, koks turi būti kempingas. “Kiti tėra turistinės stovyklos lygio, su vieta pasistatyti palapinei – ten kartais nėra net dušo ar tvarkingo tualeto”, – teigia lektorius.
Apie taisytiną Lietuvos kempingų padėtį kalba ir VšĮ “Turizmo akademija” direktorius Tomas Stasiukaitis, vaizdžiai apibūdinantis vieną Kaune esantį kempingą: “Tai vieta, kur praktiškai nevažiuoja viešasis transportas, o kitoje gatvės pusėje yra kapinės. Pats “kempingas” tėra elementari asfaltuota stovėjimo aikštelė. Laimė, pavydžiui, Nidoje yra daug geresnių pavyzdžių.”
G.Indriūnas didžiausia problema laiko tai, kad dėl neišplėtoto kempingų tinklo Lietuva praranda visą Vakarų keliautojų grupę – autoturistus, keliaujančius lengvaisiais automobiliais arba kemperiais. “Lietuvoje orientuojamasi į turistus, kurie keliauja per agentūras. Bet tokių tėra apie 10 proc. O autoturistams sąlygos Lietuvoje nėra palankios. Kai jie planuoja kelionę automobiliu, iš karto domisi ir nakvynės galimybėmis kempinguose. Pamatę, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, Vilniuje, yra tik vienas kempingas, ir tas pats – tik aikštelė automobiliui pasilikti, jie čia nevažiuoja”, – tikina buvęs ilgametis šalies Turizmo departamento atstovas.
Mažą kempingų populiarumą liudija ir statistika: juose pernai apsistojo vos 1 proc. visų Lietuvos turistų. Keliskart didesnė dalis rado prieglobstį privačiame sektoriuje, dažniausiai kaimo turizmo sodybose. G.Indriūno teigimu, kaimo turizmas yra stiprioji Lietuvos vieta, galinti iš dalies kompensuoti autoturizmo nebuvimą. Tačiau jis priduria, kad Vilniaus problema išlieka ir čia: kaimo turizmo sodybų prie sostinės nėra, artimiausios jų – Trakuose.
Šiam pašnekovui antrina ir T.Stasiukaitis, kartu pastebėdamas neigiamą tendenciją: “Kaimo turizmo rinka išsiplėtė tiek, kad pradėjo išsigimti: labai daug save prie kaimo turizmo priskiriančių sodybų tėra pobūvių salės, kuriose vyksta arba šermenys, arba vestuvės.”

Nemokama alternatyva – sofos paieškos internete

Pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarėjo dar vienas apsistojimo būdas, pats pigiausias, įdomiausias, bet kartu ir mažiausiai garantijų teikiantis: “Couch Surfing” (angl. “sofos paieškos”). Taip vadinasi tinklalapis, kuriame užsiregistravę per 3 mln. įvairių pasaulio šalių gyventojų, galinčių priimti užsienio svečius į savo namus. Vien Vilniuje užsiregistravusiųjų yra apie tūkstantį, Kaune – 333, Klaipėdoje – 85. Užsienio turistai, norintys aplankyti Lietuvą, gali rašyti šiems žmonėms ir susitarę pas juos apsigyventi viešnagės šalyje metu.
“Pradėjau skelbti apie galimybę apsistoti pas mane vasaros pradžioje. Per tą laiką kreipėsi jau 15 žmonių, ne visus galėjau ir priimti. Buvo atvykę keliautojų ir iš Meksikos, Korėjos. Daugiausia jaunimas, bet priėmiau ir šeimą iš Lenkijos. Jie atvažiavo automobiliu, pabuvo Lietuvoje, vėliau taip pat susiradę nakvynę Latvijoje keliavo toliau”, – “Couch Surfing” įspūdžiais dalijasi kaunietis Tomas Bendikas, pats lygiai taip radęs kur pernakvoti keliaudamas po Vidurio Europą.
“Dauguma žmonių renkasi šį būdą ne tik todėl, kad nakvynė nieko nekainuoja. Žmonės nori ir pažinti kultūrą. Ar įmanoma geriau pažinti šalies kultūrą, nei gyvenant tos šalies piliečio namuose?” – retoriškai klausia T.Bendikas, norintis sulaužyti stereotipą, kad nemokamos nakvynės paieškos, kaip ir, tarkim, nemokama kelionė autostopu, yra kažkas amoralaus.