Šių metų sezoną Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) nariai vertina nevienareikšmiškai: svečių sodybose daugėjo, tačiau tai neatnešė didesnių pajamų nei pernai. Apie tai sodybų šeimininkai šiandien diskutuos sezono baigiamajame renginyje, kuriame bus pasveikintos ir geriausios šių metų sodybos.

„Metų pradžioje atlikta LKTA narių apklausa parodė, kad sodybų savininkai nesitiki gerų rezultatų. Dabar jau žinome, kad sodybose svečių šiemet iš tikrųjų padaugėjo, pakilimas buvo gana žymus. Sodybos dirbo daugiau, turėjo daugiau lankytojų, bet negali pasigirti didesnėmis pajamomis. Svečių gausėjimas neatsvėrė smarkiai išaugusių išlaidų kurui, maistui, dujoms ir elektrai“, – teigė LKTA prezidentas Linas Žabaliūnas.

LKTA atlikta apklausa parodė, kad per vasaros sezoną net 42 proc. sodybų sulaukė 5 -15 proc. daugiau lankytojų nei pernai, 32 proc. sodybų išlaikė praėjusių metų lygų, o 26 proc. pranešė apie  lankytojų sumažėjimą.

27 proc. respondentų atsakė, kad šiemet padaugėjo svečių, atostogaujančių savaitę ir daugiau, o trečdalis teigė, kad jų sumažėjo. Taip pat trečdalis respondentų sakė, kad padaugėjo atostogaujančių kelias dienas ar savaitgalį, tačiau 22 proc. tvirtino, kad tokių svečių sumažėjo.

Tuo tarpu 29 proc. apklaustųjų teigė, kad padaugėjo svečių iš užsienio. Anot L. Žabaliūno, šiemet, kaip ir pernai, nemaža dalis kaimo turizmo paslaugų teikėjų pažymėjo augantį poilsiautojų srautą iš Rusijos. Šiuos turistus žavi Lietuvos gamta, ramybė, kokybiškas maistas.

Prognozuodami žiemos sezoną, 45 proc. sodybų šeimininkų nesitiki pokyčių, 13 proc. planuoja sulaukti daugiau lankytojų, 35 proc. mano, kad jų gali sumažėti.

Artėjant žiemai dalis sodybų parengė naujų pramogų. „Kas gali būti gražiau ir maloniau už sėdėjimą karštame vandenyje apšerkšnijus miško medžiams, šviečiant mėnesienai“, – sako Prienų rajono sodybos „Bagrėnžaris“ sodybos savininkas Antanas Dagilis, įrengęs naują kubilą.

Tomas Juozapas Gintila Molėtų rajone esančioje sodyboje „Duobys“ pasiūlys jėgos aitvarų mėgėjams pramogas ant sniego. Arnoldas Alešiūnas Ignalinos rajono sodyboje „Mažoji Šveicarija“ svečiams, norintiems ekstremalių pojūčių, pasiūlys  vakarinį pasivažinėjimą kariniu visureigiu Ignalinos rajono kalnais ir miško keliukais.

Anot L. Žabaliūno, kaimo turizmo sodybos dar per mažai išnaudoja galimybes nemokamai skleisti informaciją portale www.atostogoskaime.lt ir asociacijos „Facebook“ profilyje. „Čia yra dar daug neišnaudotų galimybių, apie kurias kalbėsimės su LKTA nariais ir paraginsime juos tam skirti daugiau dėmesio“, – sakė LKTA vadovas.

Šiandien paskelbti ir jau tradiciniu tapusio LKTA konkurso „Lietuviška kaimo turizmo sodyba 2012“ nugalėtojai. Jais tapo Varėnos rajone įsikūrusios sodybos „Grikucis“  (nominacija „Tradicinių amatų sodyba“) ir Linos ir Egidijaus Černiauskų kaimo turizmo sodyba (nominacija „Kulinarinio paveldo sodyba“) bei Šakių rajone esanti „Suvalkiečio sodyba“ (nominacija „Etnografinė sodyba“).

Metų pabaigoje bus paskelbta dešimt geriausių sodybų pagal atskiras specializacijas. Geriausias sodybas išrinks „Facebook“ profilio lankytojai.

Kas išaugs iš ES gilės

Turizmo, paveldo objektams Lietuvai 2007-2013 m. skirta 867 mln. Lt. Ar ši investicija atsipirks?

Šį rudenį laukia net kelios dešimtmečiais lauktos įkurtuvės: naujam gyvenimui baigiamos prikelti Medininkų ir Panemunės pilys, Gelgaudiškio ir Zyplių dvarai, atnaujintas Birštono miesto centrinis parkas, keli kiti turizmo objektai. Nė vienų šių įkurtuvių nebūtų buvę be ES milijonų, o jei ir būtų buvusios, tai nežinia dar po kiek metų.

„Giria prasideda nuo gilės” – tokį poetišką šūkį pasirinko ES pinigus šioms reikmėms administruojanti viešoji įstaiga “Lietuvos verslo paramos agentūra” (LVPA). Ar toji gilė patenka į tinkamiausią dirvą – ar ES milijonais prikelti objektai, likę be ES finansinės paramos, sugebės savarankiškai išgyventi taip, kaip kad žadėjo varžydamiesi dėl ES pinigų?

Pilį valdo aukštoji mokykla

400 metų sulaukusios Panemunės pilies šeimininkė Vilniaus dailės akademija (VDA) joje šeimininkauja jau dvidešimt aštuonerius metus. Tiksliau reiktų pasakyti, daug metų buvo pilies griuvėsių šeimininkė – iki 1995 m. visa, kas čia buvo daroma, galima vadinti avarinės būklės likvidavimu. Kas mokslo įstaigai pilis – galvos skausmas, papildomos išlaidos, o gal pelno šaltinis? „Visų pirma, tai prestižas”, – sako VDA rektorius Audrius Klimas.

Tačiau ar mokslo įstaigai užtenka lėšų išlaikyti didžiulę pilį? VDA skaičiuoja, kad dabar, kai per porą metų į ją investuota 6,5 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų, ji ne tik nebus finansinė našta, bet ir neš pelną, kurį planuojama panaudoti studijų kokybei gerinti.

Šiandien dalis pilies jau beveik visiškai pasirengusi naujam gyvenimui. VDA netrukus skelbs konkursą čia įrengtam keliolikos kambarių viešbutukui ir kavinei administruoti, čia įrengta konferencijų salė, numatyta erdvė muziejinei ekspozicijai, turistai galės pakilti į bokštą pasigrožėti Nemunu ir aplinkinėmis vietovėmis. Kaip ir lig šiol, čia vyks VDA studentų darbų parodos, ateityje planuojama ir profesionalių menininkų plenerai, kita kultūrinė veikla.

O pilies kaimynystėje gyvenantys žmonės laukia nesulaukia įkurtuvių – jie ėmė puošti savo sodybas, tikisi gauti darbo vietų pilyje veiksiančiame viešbutyje ir kavinėje, mąsto apie savo verslą, kuris sudomintų turistus – kas ketina auginti arklius jodinėti ar karietai kinkyti, kas nuomoti dviračius. Beje, aplink pilį ir ženkliai kyla žemės, nekilnojamojo turto kainos.

Panemunės pilies šeimininkams patraukli ir kitapus Nemuno esančio Gelgaudiškio dvaro projektą administruojančios Šakių savivaldybės idėja nutiesti 1,8 km lyno keltuvą, panašų į Siguldos Latvijoje. Turistai, aplankę Panemunės pilis, galėtų persikelti per Nemuną apžiūrėti Šakių rajono dvarų, čia driekiasi ir puikūs medžioklės plotai.

Dvaras užsidirbs pats

Gerokai pasistūmėjęs ir ES pinigais finansuojamas Gelgaudiškio dvaro restauravimas, nors šis projektas neapsiėjo be problemų ir skandalų: darbai pradėti dar egzistuojant apskritims, o kai jų neliko, skolas ir ginčus su statybininkais teko perimti Šakių savivaldybei. Bet problemas pavyko išspręsti, ir šiandien dvaras pamažu atgauna pirmykštį grožį.

Du rūmų fasadai – vienas į Nemuno slėnio šlaitą – su kolonomis, dailiomis baliustradomis, metalo dirbiniais buvo gana gerai išsilaikę. Bet pastato interjerą besikeitę šeimininkai – 1922 m. čia įkurdinta vaikų prieglauda, Antrojo pasaulinio karo metais – karo ligoninė, sovietmečiu – vaikų namai, internatinė mokykla – gerokai sužalojo. Vis dėlto likę ir gipso lipdybos, brangių koklių krosnių, sienų dekoro leido atkurti ankstesnį vaizdą. Ateityje tikimasi atnaujinti ir dvaro parką, tvenkinius.

Bet Gelgaudiškio bendruomenė, nelaukdama darbų pabaigos, jau aštuonerius metus rengia tradicines Gelgaudiškio dvaro dienas. O jei ant rūmų laiptų ir eilinę dieną sutiksite elegantišką ponią, pasidabinusią pagal šimtmečio senumo madas, išgirsite senovines dainas traukiančius baudžiauninkus ar parke sutiksite medžiotojus su senoviniais ginklais, nepamanykite, kad vaidenasi – Gelgaudiškio kultūros centro organizuojamos teatralizuotos ekskursijos populiarėja ir tarp Lietuvos, ir tarp užsienio turistų.

Netrukus dvaras turėtų prisipildyti ir naujų gyventojų. „Skelbsime dvaro operatoriaus konkursą, nes be verslo nebūtų ir šio dvaro ateities. Ir anksčiau dvaras veikė kaip verslo subjektas – darinys, kuris užsidirba. Čia bus restoranas, prestižinės apgyvendinimo patalpos – viešbutukas, tikimės, kad operatorius pasiūlys įdomių pramogų. Susidomėjimas jau yra, ir ne tik iš Lietuvos verslo“, – pasakoja Šakių rajono savivaldybės administracijos Regioninės plėtros skyriaus vedėjas Vitas Girdauskas.

Pernai iš ES struktūrinių fondų Gelgaudiškio dvarui skirta 3,8 mln. Lt, o šiemet – dar 2,4 mln. Lt antrajam projektui – sodybos oranžerijai restauruoti.

Kitai Šakių rajono įžymybei – menininkų meka tampančio Zyplių dvaro pastatams restauruoti – skirta ES parama siekia 4,9 mln. Lt . Lukšių seniūno Vido Cikanos iniciatyva dvaro ir parko atstatymo darbai pradėti prieš dešimtmetį. Dvaro arklidėse įkurta parodų salė, o šį rudenį baigtas restauruoti ir dvaro rūmai turėtų tapti dar viena kultūrine erdve.

Europiniai milijonai – ir valstybės, ir privatiems objektams

Ką tik baigtas dar vienas ES milijonais paremtas projektas – Birštono miesto centrinio parko atnaujinimas. 25 ha miškelyje, kuriame tebuvo išminti takeliai, 6,5 mln. Lt ES paramos investuota į dviračių ir pasivaikščiojimo takus, kurių vienas atkartoja Nemuno vingius, vaikų žaidimo aikšteles, treniruoklius, riedlenčių, krepšinio aikšteles. Parke įkurtas skulptūrų takas su žymių Lietuvos skulptorių Romo Kvinto, Stasio Žirgulio, birštoniečio Andriaus Lik ir kitų darbais. Tokiems turizmo, aktyvaus poilsio ir sveikatos gerinimo infrastruktūrai gerinti skirtiems projektams 2007-2013 m. laikotarpiui skirta 186,5 mln. Lt. Didžiausia ES paramos turizmo objektams dalis – 251 mln. Lt – atiteko viešiems nekilnojamojo turto paveldo objektams, pavyzdžiui, Panemunės piliai. Dar 114 mln. Lt teko nacionalinės svarbos turizmo objektams – daugiausia naujoms sporto arenoms, 70 mln. Lt svarbiausiems projektams išskirstė regionų plėtros tarybos. Net 206,4 mln. Lt iš europinių fondų skirta privatiems turizmą skatinantiems projektams. Iš viso 2007-2013 m. Lietuvos turizmo priemonėms ES jau skyrė 867 mln. Lt. Finansavimas patvirtintas 221-am projektui.

Konkurencija dėl ES pinigų gana didelė: specialios darbo Ūkio ministerijos ar regionų plėtros tarybų grupės vertina projektus pagal tai, kiek investuoti pinigai gali pritraukti turistų, sukurti darbo vietų, pritraukti privačių investicijų. O 46 privataus verslo projektai ES paramai gauti konkurso būdu buvo atrinkti iš 150 paraiškų. Beje, skiriama toli gražu ne visa projektui reikalinga suma. Privatūs objektai gali gauti iki pusės projekto vertės ES paramą, jei tai paveldo objektas – iki 65 proc., regioninio planavimo – iki 85 proc. ir tik valstybinio gali būti finansuojami visu 100 proc. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dešimt studijuojant Pietų Korėjoje praleistų mėnesių leido išvysti du visiškai priešingus šios šalies veidus.

Patys Pietų Korėjos gyventojai savo kraštą vadina Ryto ramumos šalimi. Vis dėlto negęstančios reklaminių stendų šviesos Pietų Korėjos miestuose tokios siurrealistinės ir eklektiškos, kad atrodo, jog norėdamas atrasti kampelį, kuriame galėtum pabūti ramus ir niekieno netrukdomas, turėsi gerai paieškoti. Gatvės čia nuolat pilnos žmonių. Korėjiečiai dirba labai daug, tad parduotuvės, restoranai ir barai atidaryti iki vėlaus vakaro, o dažnai – ir visą parą. Visą parą veikia ir daugelis bibliotekų, kuriose visada rasi besimokančių studentų.
Atrodo, kad ši šalis, kurios plotas vos pusantro karto didesnis nei Lietuvos ir kurioje sutelpa net 50 mln. gyventojų, niekada nemiega. Bet tai – labai apgaulingas įspūdis. Vos išvykus už miesto Korėjos vaizdai, kvapai ir garsai pasikeičia taip drastiškai, kad staiga suabejoji, ar tai tikrai ta pati šalis, kurioje buvai prieš keletą akimirkų.

Kas traukia turistus

Praėjo jau beveik šešiasdešimt metų po to, kai vykstant Korėjos karui buvo pasirašyta paliaubų sutartis tarp dabartinių Šiaurės ir Pietų Korėjų (Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos šiaurėje ir Korėjos Respublikos pietuose). Ši sutartis nutraukė kruvinas skerdynes ir krašto niokojimą, tačiau vieną tautą ir kultūrą padalijo į dvi, taip sukurdama amžiną nesantaiką.
Karas nutrauktas, bet susivienijimo ir susijungimo prošvaisčių nematyti – abi šalys žengia pernelyg skirtingais keliais, o ir žmonės jau beveik nebemato prasmės vienytis. Taigi istorinė praeitis pamažu tampa vis svarbesne turizmo industrijos dalimi. Pietų Korėja išskirtinę padėtį išnaudoja organizuodama keliones į vadinamąją demilitarizuotąją zoną – ir turistus tai išties domina.
Čia jų laukia Jungtinė saugumo zona, arba Taikos miestelis, su „žydraisiais nameliais“, kurių sienos tapo Pietų ir Šiaurės atstovų bei Jungtinių Tautų pasiuntinių susitikimų liudininkėmis. Šiandien čia sieną akylai sergi abiejų Korėjų kareiviai.

Istorinė praeitis – pramogų šešėlyje

Aplankyti galima ir bent vieną iš trijų Šiaurės Korėjos iškastų tunelių (iš viso  rasti keturi), einančių po demilitarizuota zona. Reikalui esant per vieną valandą tokiu tuneliu į Pietų teritoriją iš Šiaurės buvo galima įvesti ištisą pėstininkų diviziją. Neabejingiems istorijai įspūdį padarys ir daugelis kitų objektų, kaip antai „Negrįžimo tiltas“ (angl. Bridge of No Return), kuriuo 1953 m. abi šalys naudojosi keisdamosi įkaitais.
Tiesa, dabar prie šių objektų užsieniečiai laukiami labiau nei patys korėjiečiai, kurių daugelis turi pasirūpinti specialiais leidimais, kad galėtų patekti į demilitarizuotą zoną. O užsieniečiams pakanka pasų ir išankstinės rezervacijos per kelionių agentūrą.
Matyt, jiems skirti suvenyrų kioskai. Ko gero, dėl jų 2 mln. lankytojų per metus pritraukiančiu pramogų kompleksu virto ir teritorijos padalijimo išskirtas šeimas paguosti turėjęs parkas. Kiekvienas čia pats atsako į klausimą, ar nuolatinis šurmulys tinka vietoje, kuri tokia reikšminga daugeliui likimų.

Seulas – miestas, turintis daugybę veidų

Pietų Korėjos sostinėje Seule istorija pasimiršta. Tai vienas didžiausių pasaulio miestų, kurio metro naudojasi daugiau nei 23 mln. žmonių. Tuščias ar bent pustuštis Seulo metro traukinys – labai retas ir fotografiją mėgstančiųjų kadro išties vertas vaizdas.
Ne lengviau tuščias pamatyti ir Seulo gatves, kuriose nuolat banguoja minios žmonių. Vieni skuba į darbus ar iš jų, daugybė gatvės prekeivių, išrikiavę savo prekystalius, kviečia paragauti tradicinio korėjietiško gatvės maisto, parduotuvių darbuotojai įvairiais būdais bando privilioti pirkėjų.
Gatvių architektūra taip pat primena, kokio dydžio miestas yra Seulas: pastatai stiebiasi aukščiau vieni už kitus, atkartodami kitų didžiųjų pasaulio megapolių architektūrą. Nuolatinės statybos į aukštį – įrodymas, kaip maža šiame mieste vietos ir kokia brangi čia žemė.
Apžvelgti miestą gan greitai bus galima iš 123 aukšto – šiuo metu viename Seulo rajonų statomas aukščiausias pastatas vadinamajame pirmajame pasaulyje, tarp Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. OECD) narių. „Lotte World Premium Tower“ aukštis sieks 556 metrus, o baigtas jis bus 2015 m.
Tame pačiame Seulo rajone toji pati „Lotte“ kompanija turi daugiaaukščių biurų pastatų, pramogų parką, milžinišką prekybos centrą, o ir keletas gyvenamųjų daugiaaukščių namų blokų taip pat pastatyti šios korporacijos. Kur pasisuksi – vienas vardas.
Tačiau statybų bumas paprastų miesto gyventojų interesų neužgožia – Seulo vadovai ypač daug dėmesio skiria viešosioms erdvėms, jų plėtrai ir tobulinimui.

Miestas, skirtas gyventojams

Ypač daug pokyčių mieste įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Kai tik buvo pastebėta, kad itin sparti miesto plėtra pradeda atsiliepti gyventojų sveikatai, suskubta kurti naujus parkus ir rekonstruoti senus, imta dar labiau puoselėti įspūdingus karališkųjų rūmų parkus.
Pastarųjų Seule – net penki ir visi vadinami bendru Penkerių Didžiųjų rūmų vardu. Visi rūmai buvo pastatyti Joseon, paskutiniosios ir ilgiausiai Korėją valdžiusios dinastijos, valdymo metais.
Prie jų galima priskirti ir dar vieną objektą, pastatytą tuo pačiu laikotarpiu. Tai Jongmyo šventykla, kurioje atliekamos memorialinės ceremonijos, skirtos šį pasaulį palikusiems karaliams ir karalienėms atminti. Viena tokių ceremonijų, pati didžiausia, atliekama gegužės pradžioje ir yra atvira plačiajai visuomenei be jokio užmokesčio už įėjimą, tad sutraukia didžiules minias. Nors šis renginys trunka ne vieną valandą, bet pavargti verta – tai neeilinė galimybė susipažinti su senovinėmis Korėjos tradicijomis ir papročiais. Kasmet šis renginys sudomina vis daugiau žmonių, o ceremonijos rengėjus ypač džiugina gausėjantis ceremoniją stebinčio šiaip jau nuo tradicijų vis labiau tolstančio jaunimo būrys.
Didžiuosiuose rūmuose daugybę žmonių sutraukia bei ne ką menkesnį įspūdį daro ir kasdien vykstančios sargybinių pasikeitimo ceremonijos. Ilgai atmintyje išlieka vaizdas, kaip Seulo miestą supančių kalnų fone stovinčių didingų išskirtinės architektūros rūmų vidiniuose kiemuose vyksta senoviniais drabužiais vilkinčių sargybinių eisena.
Bet net ir tai pražiopsojus nusivilti neverta – visi Seulo karališkieji rūmai vidiniuose kiemuose slepia ne vieną reto grožio parką su lotosų pilnais tvenkiniais, prie jų derančiais princų anksčiau lankytais poilsio ir arbatos gėrimo ceremonijoms skirtais nameliais bei rūmų fone iškylančiais kalnais. Čia atsiskleidžia visiškai kitoks – ramus ir įkvepiantis, senove ir tradicijomis dvelkiantis Seulo veidas

Lietuvą surado kalno viršūnėje

Pietų Korėjos gyventojai mėgsta gamtą ir menkiausiai progai pasitaikius stengiasi ištrūkti iš miesto. Kartais atrodo, kad savaitgaliais į kalnus išsiruošia visi. Tiesa, nepamiršdami pasiimti savo išmaniųjų telefonų. Na, ir iš tikrųjų – kam gi juos palikti namie, kai kalno viršūnėje yra puikiausias ryšys, tad įveikus kelią į viršūnę galima ant jos nusifotografuoti ir iškart tą nuotrauką išsiųsti draugams… arba naudojantis telefonu pasitikrinti, kur yra Lietuva.
Kartą užkopę į vieną viršūnę išsitraukėme Lietuvos vėliavą – norėjome su ja nusifotografuoti amą atimančiame uolų fone. Uolos viršūnėje buvęs prižiūrėtojas paklausė, iš kur atvykome ir kokios šalies vėliavą laikome. Išgirdęs atsakymą nesutriko: prisipažinęs, kad jam neteko girdėti tokios šalies, išsitraukė savąjį telefoną ir internetinėje enciklopedijoje pasitikrino, kurgi vis dėlto ta Lietuva.
Telefonai praverčia ir todėl, kad sveria gerokai mažiau nei skaitmeninės kameros, o nuotraukos tikrai geros kokybės. Įamžinti čia tikrai yra ką – Korėjos kalnų peizažai įspūdingi ir puikiai atperka visą nuovargį, kurį tenka patirti įveikiant statų kelią į viršų.

Dailininkus įkvepianti ramybė

Budistų šventyklos ar vienuolynai kalnuose – ne retenybė. Tačiau būtent jų vaizdai įkvėpė geriausius Rytų dailininkus! Išvydęs iš tirštos miglos į viršų kylančias stačias uolas su ant jų stūksančiomis šventyklėlėmis, supranti, kodėl kalnų viršūnės Pietų Korėjoje aplipusios žmonėmis, o kelyje link jų susidaro spūstys.
O ir Seulas, į jį žvelgiant nuo granitinio monolito viršūnės, užburia. Sostinė – it sustingusi, o daugybė daugiaaukščių pastatų iš ten atrodo lyg degtukų dėžutės, keliaaukščiai greitkeliai – it stori siūlai. Iš esmės chaotiškas, be galo įvairiapusiškas, korėjietišku palli palli (liet. greitai greitai) ritmu gyvenantis miestas sustingsta, nutyla ir vaizdą matančiajam užgniaužia kvapą. Tuomet supranti, kad ramybė yra visai šalia.

Faktai apie Korėją
Sostinė – Seulas.
Gyventojų skaičius – 50 mln.
Pietų Korėjoje yra vienas specialusis miestas, vienas specialusis savivaldos miestas, 6 metropoliniai miestai ir 9 provincijos.
Korėjos istorija siekia 5000 metų ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje.

Šiais laikais vis daugiau lietuvių, kaip ir kitų šalių gyventojų, savo atostogas organizuoja patys: Valstybinio turizmo departamento duomenimis, savarankiškai internetu keliones jau planuoja per 85 proc. turistų, o jas per įvairias turizmo įmones užsisako tik apie 13 proc. keliautojų.

Šie pokyčiai kelionių organizatorius ir turizmo agentūras verčia ieškoti kitų būdų, kaip išlikti rinkoje.
Štai Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas liepos pradžioje vyko į savo paties organizuotą pažintinę kelionę po Skandinavijos šalis. Pačiam planuoti savo atostogas V.Vasiliauskui labai patinka. Nors nacionalinio banko vadovas gaudamas solidų atlyginimą tikrai gali sau leisti naudotis ir kelionių organizatorių paslaugomis, tačiau į juos nesikreipia, nes rengti keliones pačiam yra malonu.
Vis dėlto daugumai keliautojų galimybė sutaupyti yra svarbiausias dalykas. Juk tokia pati kelionė, suorganizuota savarankiškai, gali būti perpus pigesnė, nei įsigyta turizmo agentūroje.
Be to, pastaruoju metu daugiau lietuvių naudojasi Lenkijos ir kitų šalių turizmo agentūrų paslaugomis, nes jos poilsines keliones parduoda daug pigiau nei Lietuvos įmonės.
Valstybinio turizmo departamento duomenimis, pastaruosius keletą metų turizmo organizatorių ir kelionių agentūrų Lietuvoje skaičius gana stabilus. Tai rodo, kad įmonės prie pokyčių prisitaiko pasiūlydamos kitų paslaugų. Kelionių agentūros “Novaturas” atstovė Ieva Dorelaitienė patikino, kad nenorėdami atsilikti nuo konkurentų jie keičia savo veiklą. Pavyzdžiui, klientams jau nebūtina pirkti visą kelionės paketą, nes galima įsigyti tik skrydį į pasirinktą šalį (Turkiją, Ispaniją, Kroatiją ir t.t.), atskirai užsisakyti viešbutį ar kitas paslaugas.
Lietuvos turizmo asociacijos vadovė Danutė Mažeikaitė patvirtino, kad kelionių agentūrų nemažėja, nes jos sėkmingai persiorientavo – ėmė siūlyti įvairių paslaugų keliones savarankiškai planuojantiems gyventojams. Be to, pasak D.Mažeikaitės, tam tikra dalis žmonių, kurie per savo atostogas nori išvengti su kelionės planavimu susijusių rūpesčių, visada naudosis kelionių organizatorių paslaugomis.

Europos kelionių komisijos (angl. European Travel Commission – ETC), vienijančios 33 Europos šalių nacionalines turizmo organizacijas, paskelbtais duomenimis, pernai Lietuva buvo viena iš lyderių Europoje pagal didžiausią užsienio turistų ir nakvynių apgyvendinimo įstaigose skaičiaus augimą.

Rekordinio turistų skaičiaus didėjimo tikimasi ir šiemet, tad turime nemažai šansų ir vėl pirmauti Europoje. Be to, daugiau nei pernai keliauti pasirengę ir lietuviai: jie lagaminus kraunasi tiek kelionėms į užsienį, tiek po lankytinas Lietuvos vietas ir kurortus.
Apie tai, ko Lietuvoje tikisi ir ką čia randa užsienio ir vietos keliautojai bei kaip jų srautą dar labiau padidinti, – „Veido“ pokalbis su Valstybinio turizmo departamento vadove. dr. Raimonda Balniene.

VEIDAS: Europos šalyse – ekonominė suirutė. Ar tai neskatina europiečių taupyti ir nevykti atostogų į užsienio šalis, pavyzdžiui, Lietuvą?
R.B.: Iš tiesų Europos Sąjungoje turistų skaičius šiemet turėtų augti vos 2-4 proc., tačiau Lietuvai tai negalioja. Manoma, kad turistų skaičiaus augimas būtent šiemet gali pasiekti rekordą ir siekti 15 proc. Tai reiškia, kad galime sulaukti apie 2 mln. turistų iš užsienio.
Tai galima paaiškinti tuo, kad pas mus daugiausiai atvyksta turistai iš Rusijos ir Baltarusijos – šios dvi šalys visuomet pirmauja, kartais pasikeisdamos vietomis tarpusavyje, bet niekuomet nenukrisdamos į žemesnes pozicijas pagal atvykstančių turistų skaičių.Toliau rikiuojasi Lenkija ir Vokietija – šalys, kuriose krizė ne tokia rimta. Beje, turistai iš šių keturių valstybių paprastai sudaro apie 60 proc. visų užsienio turistų.

VEIDAS: Kurių šalių turistai vis dažniau atranda Lietuvą, o iš kurių srautai sumažėjo?
R.B.: Džiugu, kad net 71 proc. užsienio turistų į Lietuvą atvyksta ne pirmą kartą. Pastaraisiais metais daugėja turistų iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Beniliukso šalių, Skandinavijos, ypač – Švedijos, Norvegijos, Suomijos. Pirmą kartą daugėja ir turistų iš Danijos – daugelį metų jų skaičius nesikeisdavo.
Beje, tokia turistų įvairovė yra labai geras dalykas, nes jei vienoje ar kitoje šalyje prasideda sunkmetis, tai turistų sumažėjimą kompensuoja kokia nors kita šalis. O štai Latvija ir Estija priklauso nuo mono rinkų: estai – nuo Suomijos, o latviai – nuo Rusijos.
Žinoma, dėl to jiems paprasčiau vykdyti šalies rinkodarą – užtenka susitelkti ties viena užsienio šalimi. O mums tenka vilioti turistus iš įvairių valstybių.

VEIDAS: Kaip Lietuva mėgins pritraukti užsienio svečius? Ar su kitomis šalimis nepasikartos nelabai sėkmingi Lietuvos mėginimai pritraukti daug turistų iš Izraelio?
R.B.: Nepasakyčiau, kad nesėkmingi. Su Izraeliu daug dirbame, turistų daugėja. Pavyzdžiui, dabar atsirado naujas tiesioginis skrydis Tel Avivas–Vilnius, ir visi bilietai jau išpirkti. Manau, kad svečių iš Izraelio srautai auga ir augs. Netgi Druskininkuose užfiksuotas itin išaugęs Izraelio turistų skaičius.
Kalbant apie kitas tolimas šalis, daugėja ir Kinijos turistų – pastaruoju metu jų sulaukiame net dvigubai daugiau.
Beje, siekiant privilioti turistus iš tokių tolimų šalių nuspręsta, kad Baltijos šalys turi susikurti bendrą “prekinį ženklą”, nes pavieniui vykdyti reklamines kampanijas yra ir neefektyvu, ir per brangu. Be to, kaip liudija statistika, Baltijos šalių turistų srautai auga labai panašiu tempu, o tai reiškia, kad tie patys turistai dažniausiai apsilanko visose trijose šalyse. Pavyzdžiui, Europos kelionių komisijos duomenimis, Lietuvoje turistų skaičius pernai augo 20,3 proc., Latvijoje – 20,8 proc., Estijoje – 15,6 proc.
Tad siūlysime turistams tam tikrus 3-5 šalių “paketus” – aplankyti Baltijos šalis arba šias ir dar pasirinktinai Suomiją, Lenkiją, Prancūziją arba visas kartu.
Taip pat vieningai dirbame ir skatindami atvykstamąjį turizmą iš Japonijos, JAV, Kanados, o ateityje planuojame nukreipti žvilgsnį ir į turistus iš Lotynų Amerikos šalių.
Na, o kad priežasčių aplankyti Baltijos šalis yra daugiau nei pakanka, galima neabejoti. Dabar pristatome labai įdomų virtualų projektą “Gintaro kelias”, prie kurio ketinimą jungtis, be Latvijos ir Estijos, išreiškė dar keturios šalys. Beje, per 85 proc. turistų keliones planuoja internetu, o per įvairias turizmo organizacijas keliones užsisako tik 13 proc. keliautojų, todėl labai svarbu šalį ir įvairias atrakcijas pristatyti būtent virtualioje erdvėje.

VEIDAS: Ar lietuviai ir užsieniečiai Lietuvoje ieško tų pačių dalykų?
R.B.: Užsieniečių ir lietuvių kryptys panašios. Pavyzdžiui, tarp užsieniečių populiariausi Lietuvos miestai yra Vilnius, Druskininkai ir Kaunas. Lietuviams patraukliausi – irgi Druskininkai ir Vilnius, o vietoje Kauno populiariausiųjų trejetuke yra Palanga.
Beje, labiausiai turistų daugėja būtent Druskininkuose. Netgi Latvijos ir Estijos turizmo departamentų vadovams daro įspūdį šiame fantastiškame mieste esanti ledo arena, dainuojantis fontanas – nieko panašaus neturi nė viena kaimyninė valstybė. Tai klasikinis europinio lygio kurortas.
Populiarėja ir Palanga, kuri ėmė konkuruoti su Latvijos Ventspilio kurortu. Mat anksčiau vyravo įsitikinimas, kad Ventspilis yra tinkamesnis poilsiaujantiems šeimomis, bet dabar tokį statusą įgauna ir Palanga, kur nepagailėta investicijų į vaikų žaidimų aikšteles, pramogas, aplinką, paplūdimį. Manau, kad greitu laiku Palanga netgi aplenks Ventspilį ir pagal turistų srautus taps pajūrio lydere.
Na, o kalbant apie sostinę Vilnių, nėra ką ir pridurti – miesto Senamiesčiui nelieka abejingų. Juk tai ir didžiausia Baltijos sostinė, ir dar įtraukta į UNESCO sąrašą. Užsienio svečius pakeri ir lėtai į dangų vakare kylantys oro balionai, žalios pievos, gera atmosfera.
Be to, labai populiarėja ir aktyvus turizmas – baidarių nuoma, įvairūs žygiai.

VEIDAS: Kiek patrauklus užsieniečiams gali būti kaimo turizmas?
R.B.: Savaitgalį kaip tik vyko kaimo turizmo forumas. Sodybų savininkai laukia rekordinių metų, be to, žadama, kad “išsitęs” vasara – turistų antplūdis turėtų nemažėti ir rugsėjį, ne vien vasaros mėnesiais. Taip būtų nutikę jau ir pernai, tačiau kaimo turizmo sodybos dalies poilsiautojų neteko kaip tik dėl krepšinio čempionato, kurio metu poilsiautojai rinkosi ne kaimą, o miestą.
Vis dėlto didžioji dalis kaimo turizmo svečių – lietuviai. Gal todėl, kad užaugo karta, kai vaikai nebeturi senelių, nebepažįsta gamtos, tad tėvai stengiasi jiems tai parodyti.
Kalbant apie užsienio svečius, tokį turizmą renkasi arba ekologišką gyvenimo būdą propaguojantys turistai, arba poilsiaujantys individualiai. Ir vėlgi, labai svarbu, kad informacija apie sodybas būtų prieinama internete.

VEIDAS: Ar turistų srautai susiję su naujomis skrydžių kryptimis, keltų linijomis? Kiek dėl to daugėja užsienio turistų?
R.B.: Tai neabejotinai padidino turistų srautą. Pavyzdžiui, dėl pigių oro bendrovių “Wizzair”, “Ryanair” atėjimo į Lietuvą itin padaugėjo svečių iš Ispanijos, Italijos. Ypač dažnai jie atvyksta vasarą, kuri Lietuvoje jiems mielesnė nei kaitra gimtosiose šalyse. Ne sezono metu jie dažnai atskrenda ir dėl pigesnių pirkinių. Beje, ispanai ir italai Lietuvoje užtrunka ilgiausiai – vidutiniškai jie čia praleidžia 4-5 naktis.
Dėl naujos kelto linijos labai padaugėjo ir turistų iš Vokietijos.

VEIDAS: Na, o kur traukia patys lietuviai?
R.B.: Itin daug lietuvių vyksta į Italiją, Lenkiją, Austriją – didžiausias lietuvių srautas į šias šalis fiksuojamas slidinėjimo sezono metu. Taip pat populiarios ir Ispanija, Vokietija, Didžioji Britanija, kur lietuviai dažnai ieško ne tik poilsio, bet ir išpardavimų.

VEIDAS: Kiek pinigų užsienio turistai atveža į Lietuvą, o kiek jų iš šalies išveža ir svetur išleidžia Lietuvos turistai?
R.B.: Gera žinia ta, kad lietuviai pinigų išveža mažiau, nei atveža užsieniečiai. Pernai šis skirtumas siekė 1,3 mlrd. litų. Kaip bus šiemet, dar sunku pasakyti, tačiau vien per pirmąjį metų ketvirtį į Lietuvą “atvažiavo” pusė milijardo litų.
Beje, nereikia pamiršti, kad lietuviai atostogauja ir Lietuvoje, ir čia taip pat išleidžia nemažą sumą pinigų, kuri kasmet didėja. Įdomu, kad nors šalyje gyventojų mažėja, tačiau turistaujančių žmonių – daugėja. Šis augimas gali siekti apie 5 proc. per metus.

Šioje valstybėje gyvena šiek tiek daugiau nei 400 tūkst. žmonių. Viena jos vizitinių kortelių – žydras langas į jūrą, o nuolatinis palydovas – vėjas. Čia tiek bažnyčių, kad lankant po vieną per dieną prireiktų visų metų. Taip, tai Viduržemio jūros skalaujama katalikiškoji Malta.

Anksčiau į dabartinės Maltos Respublikos salas traukė daugybė Viduržemio jūros tautų, troškusių valdyti puikią strateginę padėtį užimančias žemes ir vandens kelius. Dabar žmonės vyksta tų civilizacijų palikimo pažiūrėti, natūralių kraštovaizdžio paminklų aplankyti, pasimaudyti ir pasimėgauti maltiečių dėmesingumu.

Po karų – klestėjimo metai
Į Maltos teritoriją koją buvo įkėlę ir ilgiau ar trumpiau čia gyveno, statė ir kariavo finikiečiai, graikai, kartaginiečiai, Malta buvo tapusi Romos dalimi, Sicilijos karalystės feodu, čia gyveno arabai, normanai. 1530 m. Romos imperatoriaus Karolio V sprendimu Maltoje buvo leista apsistoti iš Rodo salos osmanų išvytiems hospitaljerams. Ši pasaulietinė katalikų organizacija neatsiejamai suaugo su šia šalimi ir tapo žinoma kaip Maltos ordinas. Nėra abejonių, kad ordinas padarė didelę įtaką tiek tolesnei šalies raidai, tiek vietos gyventojų pamaldumui, todėl nereikėtų stebėtis namo ar viešbučio balkone pamačius žmogaus ūgio Mergelės Marijos statulą, nuo pastato sienos ir stogo žvelgiančius šventuosius ar daugybę mažų altorėlių.
Pasak legendos, į krikščionybę vietinius atvertė apaštalas Paulius, kurį jūra išmetė šalia Goco salos, sudužus į Romą plaukiančiam jo laivui. Šiam šventajam atminti ir garbinti pastatyta daugybė šventyklų. Apskritai Malta garsėja katedrų, bazilikų, bažnyčių, koplytėlių ir kitokių šventyklų gausa. Mažiausiame kaimelyje stovi bent viena bažnyčia, o didesniuose miestuose vienas kupolas ir varpinės bokštas keičia kitą. Dauguma šių didingų bažnyčių ir katedrų buvo pastatytos Maltos ordino viešpatavimo laikais.
1814 m. Maltai tapus Didžiosios Britanijos kolonija, šalis vėl išgyveno klestėjimo laikotarpį. Iš tų laikų maltiečiai gavo tradicinį britų palikimą – eismą kairiąja puse ir kitokį elektros lizdą. Tik 1964 m. Malta tapo nepriklausoma respublika.

Dvi sostinės
Mdina – senoji Maltos sostinė, gynybinės sienos juosiama tvirtovė, sauganti katedrą, Karmelitų bažnyčią, Šv. Agotos koplytėlę, Šv. Benedikto bažnyčią ir kt., o siauros lenktos gatvelės kadaise atliko įsibrovėlių klaidinimo funkciją. Norint patekti į Mdiną, reikia atvykti į Rabatą, kuris anksčiau buvo prie sostinės besišliejąs kaimelis. Rabate stovi Šv. Pauliaus bažnyčia ir grota, kurioje jis glaudėsi po laivo sudužimo. Netoli šios bažnyčios yra romėnų laikais naudotos katakombos.
Į dabartinę šalies sostinę Valetą, kurią, kaip ir senąją, galima apžiūrėti sėdint žirgo traukiamoje karietoje, bent jau vasaros pradžioje pro didžiuosius miesto vartus nebuvo galima įeiti, nes aplink zujo statybininkai, gaudė jų technika.
Kaip žinoma, Valeta – pirmasis šių laikų ant braižybos lentos suplanuotas ir 1566 m. kovo 28-ąją pradėtas statyti miestas. Taip pat puikiai žinoma, kad miesto krikštatėviui J.P.de la Valette‘ai ir karo inžinieriui Francesco Laparelli pirmiausia rūpėjo gynybinė, o ne estetinė miesto funkcija. Miesto įtvirtinimo mūšiams sprendimai ypač gerai matomi stovint šalia 1940–1943 m. didžiajai apgulčiai atminti pastatyto varpo. Antrojo pasaulinio karo metais Malta kentėjo nuo nuolatinių oro pajėgų antskrydžių ir karinio jūrų laivyno atakų.
Fortų, bastionų, ravelinų ir kitokių įtvirtinimų juosiamoje Valetoje iš tolo šviečia didžiulis Karmelitų bažnyčios kupolas ir smailusis Šv. Pauliaus anglikonų katedros bokštas. Visa Valeta įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, tai normanų, baroko, renesanso statinių ir jų ansamblių muziejus po atviru dangumi, bažnyčių, katedrų, vienuolynų ar didingų rūmų miestas. Atskiro paminėjimo verti Maltos ordino magistro rūmai, kuriuose įsikūręs Maltos prezidentas ir parlamentas.

Apie poilsio ir keliavimo ypatumus
Jei kelionės tikslas – pasižvalgyti po Maltą ir kartu prie jūros pailsėti, reikia žinoti, kad dauguma Maltos paplūdimių yra uoloti, todėl į vandenį gali tekti leisti kopėtėlėmis. Su nemokančiais plaukti arba mažais vaikais verčiau pavažiuoti iki smėlėto paplūdimio. Pats ilgiausias ir sekliausias smėlio paplūdimys yra Melehoje. Trumpesnių smėlio paplūdimių Maltos saloje yra dar dešimt. Dėmesio: čia reikia mokėti atskirai už gultą ir už skėtį.
9–10 valandą ryto maudynėms pasirengę vietiniai gyventojai ir poilsiautojai, į krepšius prisidėję rankšluosčių ir kitokių paplūdimio reikmių, – įprastas vaizdas autobusų stotelėje. Nors autobusai važiuoja kas keliasdešimt minučių, rytinis, vežantis į paplūdimį, visada pilnas – juk ne tik maudynių ištroškusius žmones, bet ir kokį pripūstą krokodilą iki jūros reikia pavėžėti.
Jei važinėsite savarankiškai, derėtų susiskaičiuoti, kiek dienų keliausite, ir nusipirkti 12 eurų kainuojantį savaitės arba kaskart įsigyti 2,6 euro atsieinantį dienos bilietą, galiojantį visuose tos salos autobusuose. Matematika paprasta: jei ketinate važinėti penkias dienas, verta pirkti savaitės bilietą, jei mažiau – užteks ir dienos. Patogu apsistoti salos viduryje – tada atokiausiam kampeliui pasiekti pakaks pusvalandžio.
Kaip ir po Maltos salą, po Gocą taip pat galima keliauti vietiniais maršrutiniais autobusais, tik Maltos salos bilietas čia negalios. Yra dar vienas susipažinimo su antra pagal dydį sala būdas – dviaukščiai autobusai, kursuojantys lankytinomis Goco vietomis. Apie 20 eurų kainuojantį bilietą teks pirkti kelionių agentūroje, kurios įsikūrusios visur, kur yra turistų. Šiais autobusais organizuojami įvairiausi turai: turistai vežiojami po visas šventyklas, po visus salos kampelius, siūloma vykti į turgų, pamatyti naktinę Maltą ir pan.
Persikėlus keltu į Gocą reikia susirasti savo agentūros dviaukštį autobusą ir toliau naudotis „išlipti/įlipti“ sistema: privažiavus įdomų objektą išlipti jo apžiūrėti ir laukti kito dviaukščio, atvyksiančio po gero pusvalandžio. Tik reikėtų nepamiršti žvilgtelėti į tvarkaraštį, nes šie autobusai apie 5–6 val. vakaro nustoja kursuoti, tad labai įsismaginus teks grįžti savo jėgomis.
Jei neteko matyti nė vieno iš šešių Maltos saloje esančių megalito ansamblių, Goce galima apžiūrėti Džgantijos šventyklą. Tai seniausias pasaulyje tokio pobūdžio atviroje erdvėje stovintis statinys ir pirmasis Maltos priešistorinis paminklas.
Kita stotelė, į kurią veda visi Goco keliai, – sostinė Viktorija, pavadinta Didžiosios Britanijos karalienės garbei, bet vietinių neretai vadinama senuoju Rabato vardu. Pasižvalgyti po Gocą ir Viktoriją galima nuo gynybinių citadelės sienų. Tai labiausiai įtvirtinta centrinė tvirtovės dalis, miestas mieste, išraizgytas siaurų gatvelių, dabar vedančių į įvairius muziejus. Bilietas į muziejus ar šventyklas dažniausiai kainuoja penkis eurus.
Į Gocą vedė ir garsiojo Odisėjo keliai. Netoli Ramlos paplūdimio yra Kalipsės urvas, tapatinamas su Homero „Odisėjos“ laikais. Esą čia Kalipsė septynerius metus išlaikė Odisėją, siūlė jam nemirtingumą, bet įsikišus dievams šis galiausiai grįžo į gimtąją Itakę pas Penelopę.
Ne žmogaus, o gamtos kūriniai išgarsino Dveiros įlanką. XVIII a. 60 m virš jūros iškilusi Fungus (angl. “grybas”) uola sudomino hospitaljerus. Viršuje jie rado į grybą panašų augalą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šakniagumbis Cynomorium coccineum Linn. Šį ne itin malonaus kvapo „grybą“ riteriai pradėjo vartoti gydomiesiems tikslams ir taip ėmė jį vertinti, kad 1746 m. nutarė pašalinių prie šio augalo neprileisti. Paskyrė uolos sargybinį, o sučiuptiems pažeidėjams sugalvojo bausmę – trejus metus irkluoti galeras. Ši uola buvo saugoma iki XX a. vidurio.
Šalia jos stovi natūraliai susiformavusi didžiulė uolinė arka, vadinama Žydruoju langu. Tai turbūt lankomiausia Maltos vieta. Jūra aplink uolą labai gili, todėl čia visada daug nardytojų. O plaukikų ir valtelių galima pamatyti šalimais esančioje vidinėje jūroje – per natūraliai susidariusį tunelį tarp uolų jūros vanduo patenka į nedidelį vandens telkinį. Šiuo tuneliu norinčiuosius paplukdys maža valtelė.

Šis tas apie kalbą ir futbolą
Įsiminti Maltos miestų ar lankytinų vietų pavadinimus ne taip paprasta, nes maltiečių kalbos pagrindą sudaro Sicilijoje gyvenusių arabų kalba. Maltiečiai yra vieninteliai Europos gyventojai, kalbantys arabų kalbos dialektu. Šiems arabiškiems žodžiams rašyti buvo pasirinkti lotyniški rašmenys. Ne vienas vietos gyventojas moka ir itališkai, nes iki 1934 m. vienintelė oficiali šalies kalba buvo italų.
Viešėdami Valetoje matėme čempione tapusiai šio miesto futbolo komandai pagerbti iškabintas žvaigždes. Juokavome, kad bepigu laimėti nacionalinį čempionatą, jeigu jame žaidžia kokios keturios komandos, – argi gali būti daugiau futbolininkų per 400 tūkst. gyventojų turinčioje saloje. Bet vien Maltos saloje yra ne keturios komandos, o keturios lygos, kuriose iš viso rungtyniauja 52 vyrų ekipos. Dar esama 18 moterų futbolo klubų ir mergaičių bei berniukų jaunimo komandų. 67 kv. km Goco saloje išsitenka net 14 futbolo klubų.

Apie Maltą skaičiais
Plotas: 316 kv. km
Gyvenamos salos yra trys:
Maltos, 245,7 kv. km
Goco, 67 kv. km
Komino, 2,6 kv. km
Gyventojų: 408 tūkst., 96 proc. – maltiečiai
Sostinė: Valeta
Valstybinės kalbos: maltiečių, anglų
Religija: 98 proc. Romos katalikų
Valiuta: euras

Kaimo turizmo sektorius, gerokai nukentėjęs per sunkmetį, jau pernai rodė aiškius atsigavimo ženklus: atsirado per 40 naujų kaimo turizmo sodybų, kurių Lietuvoje dabar yra daugiau nei 700, o poilsiautojų skaičius didėjo 10 proc.

Panašaus augimo kaimo turizmo sodybų savininkai tikisi ir šiemet, nepaisant to, kad nuo gegužės jiems pasunkėjo mokesčių našta.
“Kaimo turizmo sektoriuje tikimės augimo, ypač dėl to, kad sunkmečiu sodybų savininkai pakeitė požiūrį į teikiamas paslaugas, jos tapo kompleksiškesnės, taigi dar patrauklesnės poilsiautojams. Suvokta, kad svečiams vien nakvynės nebeužtenka, dabar siūloma ir edukacinių, pažintinių programų, daugiau pramogų, tad išaugusius mokesčius turėtų amortizuoti didėjantis kaimo turizmo populiarumas”, – mano Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) vadovas Linas Žabaliūnas. Jis neabejoja ir tuo, kad padidėję mokesčiai “sodybininkams” galutinės paslaugų kainos nepaveiks ir poilsis kaimo turizmo sodybose šiemet brangti neturėtų.
Priminsime, kad nuo gegužės pagal verslo liudijimus dirbantiems kaimo turizmo paslaugų teikėjams, kurių pajamos iš juridinių asmenų viršys 10 proc. visų metinių pajamų, teks didesnė mokesčių našta, jų skaičiavimo tvarka bus painesnė. Be to, didėjant pajamoms iš juridinių asmenų reikės įregistruoti individualią veiklą ir sumokėti 5 proc. gyventojų pajamų mokestį, taip pat būtų taikomi 28,5 proc. socialinio draudimo ir 9 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokų tarifai.
Dėl to, LKTA duomenimis, jau dabar sparčiai daugėja individualią veiklą registruojančių kaimo turizmo sodybų savininkų.

Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos (VTD) kartu su Lietuvos ambasadomis užsienio šalyse vykdomi Lietuvos turizmo galimybių pristatymo renginiai sėkmingai tęsiasi ir š.m. gegužės 15 d. Lietuvos turizmo paslaugos ir produktai bus pristatyti Švedijos turizmo paslaugų verslo bei žiniasklaidos atstovams.

Šio sezono Lietuvos turizmo paslaugų sektoriaus naujienomis, šeimyninio poilsio, kaimo, kultūrinio bei aktyvaus turizmo galimybėmis, naujai vartotojams pristatytų aukštos kokybės SPA paslaugų galimybėmis Švedijos sostinėje Stokholme su vietos verslo ir žiniasklaidos atstovais dalinsis VTD direktorė Raimonda Balnienė bei Lietuvos turizmo paslaugų verslo atstovai.

Augant Švedijos turistų Lietuvoje srautams – 2011 m. Lietuvoje apsilankė apie 42,2 tūkst. turistų iš Švedijos, 26 proc. daugiau nei 2010 m. – jaučiamas ir didėjantis informacijos apie Lietuvą Švedijos turistų tarpe poreikis. Renginio metu Švedijos kelionių organizatorių ir agentūrų atstovai taip pat galės dalyvauti viktorinoje ir pasitikrinti savo žinias apie Lietuvą.

Turizmo galimybių pristatymas vyks gegužės 15 d. 10 val. Tikimasi, kad jo metu pateikta informacija ir pristatytos galimybės sudarys sąlygas Lietuvos turizmo paslaugų teikėjams toliau betarpiškai plėtoti santykius su potencialiais pertneriais Švedijoje ir atvers naujas galimybes Švedijos turistams dar plačiau pažinti mūsų kraštą

Lietuvos ambasada Minske kasdien išduoda daugiau kaip po 800 vizų į Lietuvą, iš jų 40 proc. – daugkartinių. Ko Baltarusijos piliečiai tikisi ir ką iš tiesų randa Lietuvoje?

“Kelionės į Lietuvą Minske pardavinėjamos ant kiekvieno kampo. Jos nebrangios, netolimos. Važiuodami su šeima taip ir įsivaizdavome – kad šeštadienį apsilankysime Kaziuko mugėje, su gidu pasivaikščiosime Vilniaus senamiestyje, o sekmadienį skirsime laiko apsipirkti, nes jūsų prekybos centrai Baltarusijoje garsėja masto įvairove, garsiais prekių ženklais ir neblogomis kainomis”, – aiškina Vilniuje trečią kartą viešinti Darija Osipovič.
Visai kitokių lūkesčių Lietuvoje turėjo Maksimo Šajunovo šeima, į Lietuvą atvykusi savaitei, o į Vilnių užsukusi tik vienai dienai – į vieną didesnių prekybos centrų. “Išleisti pinigų”, – juokiasi jo žmona Irina ir aiškina, kad nepraleidžia progos čia įsigyti sidabro papuošalų, kurių kainos Lietuvoje šiuo metu yra bent 20 proc. mažesnės, o patys dirbiniai, pašnekovės tikinimu, subtilūs ir skoningi. “Tačiau daugiausiai vietos vis tiek užima drabužiai – jų pirkome visai šeimai. Kainos gal ir nelabai skiriasi, bet pas mus visai kitas asortimentas”, – dėsto pašnekovai.

Prekių krepšelis – standartinis, suma – dviguba

Prabangių automobilių vairuotojai iš Baltarusijos jau Lietuvos pasienyje užverčiami reklaminiais lankstinukais ir skrajutėmis, reklamuojančiomis įvairias prekybos, pramogų vietas, restoranus ir viešbučius.
Prekybos centrai įnirtingai reklamuojasi ir Baltarusijos spaudoje, siūlo baltarusiams specialias, išskirtines sąlygas. Pavyzdžiui, pernai vasarą vienas Vilniaus prekybos centras skelbė akciją “pirk už 1000 Lt ir gauk nakvynę Vilniuje nemokamai”.
Kalbintų pašnekovų tikinimu, ši į pirkimą orientuota informacija savo gausa iš tiesų užgožia informaciją apie lankytinas vietas, gamtos kampelius, parodas, ar koncertus.
“Į mus žiūrima kaip į pinigų maišus, kurie į Lietuvą atvažiuoja leisti milijonų. Gal taip ir yra, nes Baltarusijoje dabar daug turtingų žmonių, bet Lietuvos įvaizdis dabar yra tarsi kokio “šopingo”, “prekybos centro”, – aiškina D.Osipovič. Ją nustebino ir tai, kad informacijos centre jos šeimai irgi pirmiausia buvo pasiūlyta apsilankyti prekybos vietose, o ne pakilti į Gedimino kalną ar nuvykti į Trakus.
Kita vertus, pašnekovė pripažįsta, kad prekintis Lietuvoje baltarusiai iš tiesų mėgsta, bet nemano, kad yra tokių, kurie atvažiuoja į “Akropolį” ar “Ozą” ir net neapsidairę važiuoja namo.
“Vien Vilniuje tikrai yra ką pamatyti: bažnyčios, senoji sostinės architektūra baltarusio akiai yra unikali. Be to, juk čia pati artimiausia Europos sostinė, ir tas europietiškumas čia tikrai juntamas”, – dėsto ponia Darija, pabrėžianti, kad jai Lietuvoje patinka ir siūlomos pramogos šeimai, pavyzdžiui, ledo arenos, boulingas. Pastarosios paslaugos, pašnekovės teigimu, Lietuvoje šiuo metu yra šiek tiek pigesnės nei Baltarusijoje.
Vis dėlto tai, kad baltarusiams informacija apie pirkinius dažnai įdomesnė nei apie laisvalaikį ar kultūros paveldą, liudija tiek skaičiai, tiek faktai.
Statistika skelbia, kad iš viso Baltarusijos piliečių, kurie buvo ketvirti pagal pernai į Lietuvą atvykstančių užsienio turistų skaičių, srautai į mūsų šalį per metus išaugo 29 proc., o iš viso Minske dabar kasdien išduodama apie 800 vizų į Lietuvą.
Na, o prekybos centrų atstovų teigimu, prekybos centruose apsilankiusių baltarusių skaičius per metus išaugo net dvigubai, beveik tiek pat padidėjo ir vidutinė jų čia išleidžiama pinigų suma, kuri dabar svyruoja nuo 700 iki 1000 Lt. Iš viso, apytiksliai, dideliame prekybos centre sostinėje savaitgalį apsilanko 300–400 svečių iš Baltarusijos. Iš esmės – kone visi atvykstantieji yra iš šios gretimos šalies.
„Prekybos ir pramogų centro „Ozas“ direktorė Inga Navickaitė skaičiuoja, kad pagal išrašytų čekių, su kuriais pirkėjai iš Baltarusijos susigrąžina PVM, statistiką, per mėnesį jie sudaro apie penkis procentus visų pirkėjų.
Atvykėliai šiame ir kituose prekybos centruose dažniausiai perka drabužius, – šie sudaro iki 70 proc. jų pirkinių krepšelio, taip pat – parfumerijos ir kosmetikos, buities technikos, vis daugiau nuperka ir maisto produktų.
“Pirkome maisto, nes Lietuvoje galima rasti gurmaniškų užkandžių iš Italijos ar Prancūzijos, didesnis prieskonių pasirinkimas, o kasdieniški maisto produktai, pavyzdžiui, duona, Lietuvoje pigesnė nei Baltarusijoje”, – tikina I.Maksimova.

Žavisi prekių ženklais

Baltarusiai ypač laukiami ir Vilniaus senamiestyje įsikūrusiose specializuotose garsių prekių ženklų parduotuvėse. Vienos prabangiais, dizainerių kurtais drabužiais prekiaujančios parduotuvės vedėja tikino, kad esama netgi nuolatinių klientų iš Baltarusijos, pamėgusių vieną kurį nors prabangų vardą, kurio atstovybės nėra Baltarusijoje. Tokie “vienetiniai”, bet parduotuvės apyvartą gerokai kilstelintys klientai čia lankosi kone kas mėnesį ir pasitaiko, kad išleidžia net iki 10 tūkst. Lt.
“Pasitaiko, kad pasiturinčios baltarusės čia atvažiuoja pirkti prabangių vakarinių suknių ir atvirai klausia, ar kas nors iš Baltarusijos tokią jau pirko – kad nesusitiktų tame pačiame Minsko vakarėlyje”, – elitinių pirkėjų įpročius komentuoja pašnekovė.
“Baltarusiams kur kas labiau nei lietuviams svarbi etiketė, įvaizdis – tai galioja net vaikiškoms prekėms”, – skirtumus komentuoja prekybos centro “Europa” vadovė Gintarė Urnevičienė.

Pamėgo kurortus

Kitas svarbus baltarusių tikslas vykstant į Lietuvą – komfortiškas poilsis. Beje, įdomu tai, kad baltarusiai bene labiausiai prisideda prie šalyje nakvojančių turistų statistikos didinimo – Baltarusijos piliečiai bene rečiausiai iš visų užsienio turistų atvyksta tik vienai dienai be nakvynės, o daugiau nei 90 proc. mūsų šalyje pasilieka bent vienai nakčiai, dauguma – dviem ir daugiau. Šiuo požiūriu labiausiai sekasi viešbučiams sostinėje, o pastaruoju metu – ir kurortuose, iš kurių populiariausias tarp baltarusių – Druskininkai.
Baltarusio M.Šajunovo šeima čia praleido 5 dienas, ir, pasak jo, už visus malonumus išleido per 4 tūkst. Lt. Pašnekovų tikinimu, Druskininkus jie pasirinko, nes knietėjo išbandyti naujas slidinėjimo trasas ir pasilepinti SPA procedūromis. Ar šių paslaugų kainos baltarusiams iš tiesų tokios patrauklios?
“Nepasakyčiau, kad druskų kambariai arba viešbučio numeris kainuoja mažiau, o kartais net priešingai, tačiau čia galima rasti daugiau prabangos ir komforto, susidaro įspūdis, kad svečiai iš Baltarusijos labai laukiami, čia apie mus šokinėja geriau negu namie”, – aiškina kelione į Lietuvą patenkinta dar viena pašnekovė – Irina Maksimova. Ji tikina, kad Baltarusijoje ji su draugais itin mėgsta svečiuotis 30 km nuo sostinės Minsko esančiame kalnų slidinėjimo komplekse Logoisk, tačiau pabrėžia, kad trasomis Druskininkuose liko sužavėta labiau. “Jos itin modernios, aptarnavimas puikus, kainos sąžiningos. Be to, pasijutau lyg namie – aplink pilna tautiečių, sutikome net pažįstamų”, – šypsosi pašnekovė.
Jos žodžius vėlgi patvirtina skaičiai. Pavyzdžiui, pernai Druskininkus užsieniečių aplankė 30 proc. daugiau nei 2010 m., iš viso per 200 tūkst., ir baltarusiai šiame svečių sąraše yra antri po rusų. Pasirodo, pernai Druskininkuose jų apsilankė 20 proc. daugiau nei užpernai, o šiemet, tikimasi, kad turistų iš Baltarusijos augimas bus toks pat arba dar didesnis.
Pasak turizmo agentūros „Kelionių laikas“ projektų vadovės Danutės Čornij, tarp baltarusių itin populiarios tokios kurortuose siūlomos pramogos kaip šaudymas, žvejyba, o aštresnių pojūčių mėgėjai noriai išlaidauja sniego arenoje, nuotykių parkuose.
Įdomu tai, kad nors baltarusiai dairosi poilsio arčiau Lietuvos sostinės, o link pajūrio dažniau patraukia svečiai iš Latvijos, tačiau pastaruoju metu baltarusiai poilsiui itin noriai renkasi ir Neringą. Neringos turizmo informacijos centro duomenimis, 2010 m. per tris vasaros mėnesius apsilankė vos 35 baltarusiai, o pernai sezono metu svečių iš Baltarusijos srautas informacijos centre išaugo iki 289, dauguma jų Neringoje apsistojo bent vienai nakčiai.
Matyt, prie to nemažai prisidėjo Neringos atstovų pastangos pritraukti šios šalies gyventojus – praėjusį balandį XIV tarptautinėje pavasario turizmo parodoje „Poilsis 2011“ baltarusiams pirmą kartą buvo pristatytas Neringos kurortas, o jo stendas buvo vienas lankomiausių tarp parodos svečių – baltarusių, pernykštes atostogas iš anksto planavusių Lietuvoje.

Vien praėjusiais metais apie pusė (51 %) visų Europos atostogautojų planavo praleisti atostogas savo šalyse.1 Daugeliui prognozuojant šios tendencijos populiarumą ir 2012 m., Europos Komisija, vykdydama Patraukliausių Europos turizmo vietovių (EDEN) projektą, skatina europiečius ieškoti neatrastų lobių savo šalyse.

EDEN projekto tikslas – parodyti unikalias Europos vietoves, kurios iki šiol buvo palyginti mažai žinomos. Visoje Europoje EDEN projekto vietovės suteikia lankytojams puikią galimybę daugiau sužinoti apie savo šalies kultūrą ir tradicijas. ES Įmonių ir pramonės komisaras Antonio Tajani sako: „EDEN projektas dėmesį kreipia į atostogų vietoves, kuriose išlaikoma turizmo, gamtos ir vietinės bendruomenės darna. Pasaulio ekonomikai greitai kintant, EDEN projekto dėmesio centre –   išradingiausios ir kūrybiškiausios Europos turizmo vietovės. Taip skatinama vietinė ekonomika, ypač mažosios įmonės, todėl EDEN gali padėti įveikti dabartinę ekonominę krizę.“

Vietovės varžosi dėl šalyje patraukliausios turizmo vietovės apdovanojimo, kiekvienais metais sutelkiant dėmesį į vis kitą temą. Lietuvos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė ponia R. Balnienė teigia: „Lietuvos EDEN vietovės yra puikūs darnaus turizmo pavyzdžiai lankytojams, nenorintiems ilsėtis perpildytose tradicinėse atostogų vietose. Čia jų laukia daug nepakartojamų įspūdžių. EDEN iniciatyva padeda turizmo vietovėms atnaujinti ir plėsti turizmo paslaugas“.

2011 m. buvo renkamos geriausios vietovės, kuriose kultūrinio/architektūrinio paveldo atstatyti objektai specialiai pritaikyti turizmo veikloms, išsaugant ir tausojant vietovės gamtos, kultūros ir istorijos išteklius. Lietuvos laimėtoja, Rokiškio dvaro sodyba, pastatyta 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo, buvo nuolatinė kelių kartų palikuonių šeimos rezidencija, kultūros centras. Kelis dešimtmečius buvusi apleista, Rokiškio dvaro sodyba po paskutinio atnaujinimo pradeda atgauti buvusį populiarumą ir šiandien priima lankytojus iš viso pasaulio. Dvaro pastatuose įsikūrusiame Rokiškio krašto muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 80 000 muziejinės vertės daiktų, įskaitant unikalius dailės kūrinius, paveikslus, skulptūras, senovines knygas, dokumentus, monetas ir archeologinius radinius.

2010 m. konkurse paminėtos vietovės, pritaikiusios naujoviškus vandens turizmo principus. Laimėtoju išrinktas ežerais ir miškais garsus Zarasų kraštas, kuris puikuojasi gamtinės aplinkos įvairove ir kultūriniu paveldu. Čia vyksta daugybė renginių nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

2009 m. EDEN projektas ieškojo turizmo vietovių saugomose teritorijose. Nemuno deltos regioninis parkas geriausiai žinomas kaip Lietuvos gamtos stebuklas. Baigiantis ledynmečiui tirpstantis ledynas suformavo nepakartojamo grožio pievas, upes, ežerus ir Kuršių neriją. Aplinkiniuose miestuose lankytojai turi galimybę tyrinėti vietinę kultūrą ir tradicijas.

2008 m. EDEN projekto tema buvo turizmas ir vietinis nematerialusis paveldas. Tuomet nugalėjo Plateliai. Jų apylinkės traukia lankytojus gamtos grožiu, unikaliomis XVIII a. bažnyčiomis, senovinėmis sodybomis, tradicine mažąja liaudies architektūra, dvaro sodyba. Čia gausu kaimo turizmo sodybų, nedidelių tautodailininkų muziejų, kur pristatomi šio krašto papročiai, kalba, amatai, kulinarinis paveldas. Jei nepavyks atvykti į Užgavėnių šventę žiemą, su šia senovine tradicija galima susipažinti unikaliame Užgavėnių muziejuje, įsikūrusiame Platelių dvaro arklidėje.

Norėdami sužinoti daugiau apie EDEN projekto vietoves Lietuvoje ir visoje Europoje, spustelėkite nuorodą http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/eden/index_lt.htm (ec.europa.eu/eden).

EDEN projekto tikslas – parodyti unikalias Europos vietoves, kurios iki šiol buvo palyginti mažai žinomos. Visoje Europoje EDEN projekto vietovės suteikia lankytojams puikią galimybę daugiau sužinoti apie savo šalies kultūrą ir tradicijas. ES Įmonių ir pramonės komisaras Antonio Tajani sako: „EDEN projektas dėmesį kreipia į atostogų vietoves, kuriose išlaikoma turizmo, gamtos ir vietinės bendruomenės darna. Pasaulio ekonomikai greitai kintant, EDEN projekto dėmesio centre –   išradingiausios ir kūrybiškiausios Europos turizmo vietovės. Taip skatinama vietinė ekonomika, ypač mažosios įmonės, todėl EDEN gali padėti įveikti dabartinę ekonominę krizę.“

Vietovės varžosi dėl šalyje patraukliausios turizmo vietovės apdovanojimo, kiekvienais metais sutelkiant dėmesį į vis kitą temą. Lietuvos valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktorė ponia R. Balnienė teigia: „Lietuvos EDEN vietovės yra puikūs darnaus turizmo pavyzdžiai lankytojams, nenorintiems ilsėtis perpildytose tradicinėse atostogų vietose. Čia jų laukia daug nepakartojamų įspūdžių. EDEN iniciatyva padeda turizmo vietovėms atnaujinti ir plėsti turizmo paslaugas“.

2011 m. buvo renkamos geriausios vietovės, kuriose kultūrinio/architektūrinio paveldo atstatyti objektai specialiai pritaikyti turizmo veikloms, išsaugant ir tausojant vietovės gamtos, kultūros ir istorijos išteklius. Lietuvos laimėtoja, Rokiškio dvaro sodyba, pastatyta 1801 m. grafo Ignoto Tyzenhauzo, buvo nuolatinė kelių kartų palikuonių šeimos rezidencija, kultūros centras. Kelis dešimtmečius buvusi apleista, Rokiškio dvaro sodyba po paskutinio atnaujinimo pradeda atgauti buvusį populiarumą ir šiandien priima lankytojus iš viso pasaulio. Dvaro pastatuose įsikūrusiame Rokiškio krašto muziejuje saugoma ir eksponuojama daugiau nei 80 000 muziejinės vertės daiktų, įskaitant unikalius dailės kūrinius, paveikslus, skulptūras, senovines knygas, dokumentus, monetas ir archeologinius radinius.

2010 m. konkurse paminėtos vietovės, pritaikiusios naujoviškus vandens turizmo principus. Laimėtoju išrinktas ežerais ir miškais garsus Zarasų kraštas, kuris puikuojasi gamtinės aplinkos įvairove ir kultūriniu paveldu. Čia vyksta daugybė renginių nuo pat ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.

2009 m. EDEN projektas ieškojo turizmo vietovių saugomose teritorijose. Nemuno deltos regioninis parkas geriausiai žinomas kaip Lietuvos gamtos stebuklas. Baigiantis ledynmečiui tirpstantis ledynas suformavo nepakartojamo grožio pievas, upes, ežerus ir Kuršių neriją. Aplinkiniuose miestuose lankytojai turi galimybę tyrinėti vietinę kultūrą ir tradicijas.

2008 m. EDEN projekto tema buvo turizmas ir vietinis nematerialusis paveldas. Tuomet nugalėjo Plateliai. Jų apylinkės traukia lankytojus gamtos grožiu, unikaliomis XVIII a. bažnyčiomis, senovinėmis sodybomis, tradicine mažąja liaudies architektūra, dvaro sodyba. Čia gausu kaimo turizmo sodybų, nedidelių tautodailininkų muziejų, kur pristatomi šio krašto papročiai, kalba, amatai, kulinarinis paveldas. Jei nepavyks atvykti į Užgavėnių šventę žiemą, su šia senovine tradicija galima susipažinti unikaliame Užgavėnių muziejuje, įsikūrusiame Platelių dvaro arklidėje.

Norėdami sužinoti daugiau apie EDEN projekto vietoves Lietuvoje ir visoje Europoje, spustelėkite nuorodą http://ec.europa.eu/enterprise/sectors/tourism/eden/index_lt.htm (ec.europa.eu/eden).

Lietuvos turizmo asociacijos nariai drauge su Vilniaus gidų bendrijos nariais artėjant “Vivattur 2012“ parodai, domėjosi Kauno miesto istoriniais objektais, pritaikytais turizmo poreikiams. Vertino naują programą „Senasis Kaunas amžininkų akimis“, apžiūrėjo atnaujintą Kauno pilį, naują apžvalgos aikštelę Rotušės aikštėje, dalyvavo inscenizuotame istoriniame burmistro priėmime.

„Turizmo verslo atstovai dėmesingai reaguoja į besikeičiančius vartotojų poreikius“, – komentavo Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė. – Stebima tendencija, kai turistai keičia pasyvų stebėjimą į aktyvų dalyvavimą programoje. Miesto istorijos pristatymas per inscenizaciją įtraukiant turistus reikalauja ne tik stiprios idėjos, bet ir tinkamai parengtos aplinkos“.

Kauno miestas garsėjantis Lietuvoje, kaip krepšinio sostinė, turizmo profesionalams pasiūlė apžvelgti senamiestį nuo naujos Jėzuitų vienuolyno terasos, atveriančios senamiesčio panoramą nuo Kauno pilies iki Aleksoto kalno, apsilankyti Perkūno namo menėse, kur vyksta viduramžių burmistro priėmimas.

Istorinio turizmo turistus pasitinka gidas – XV a. Hanzos pirklys B. Bitneris, kuris pristato buvusią pirklių kontorą, pagrindinius kelius, kuriais atvykdavo pirkliai, pirklių namus. Dalyviai, persirengę XV a. rūbais, mokosi viduramžių šokių žingsnių, aktyviai dalyvauja burmistro priėmimo ceremonijoje.

Kaip sako, D. Mažeikaitė, – „Ši naujiena artėjant turizmo sezonui svarbi mums visiems, nes kiekvieno individualumo ir charakterio atskleidimas, tai ir yra ta trauka dėl kurios renkamės aplankyti vieną ar kitą vietovę, dalyvauti vienoje ar kitoje veikloje, programoje“.

Atvykstamojo ir vietinio kelionių organizatoriai palankiai vertina naują Kauno miesto istoriją pristatančią programą ir traukta į kelionių maršrutus.