Kelios pažįstamos, kurių dukros pasiekė brandos amžių, man sakė, kad su atžalomis žiūrėjo turkų filmą „Mustangės“. Tikslas – „kad mergaitės pamatytų“.

Arūnas Brazauskas

Šiame „Vilniaus kino pavasaryje“ rodyta juosta pasakoja apie penkių seserų lytinį ugdymą Turkijos užkampyje. Pasaulietinės mokyklos mokinės po gana nekaltos iškylos su vaikinais uždaromos namuose. Močiutė ir kaimynės jas ima ruošti šeimyniniam gyvenimui. Apytrumpius sijonėlius keičia musulmonėms derami drabužiai, merginos mokomos namų ruošos. Vyresnės išleidžiamos už vyrų. Jaunesnės galiausiai pabėga iš namų.

Pažangios lietuvės mamos vedėsi dukras į kiną anaiptol ne tam, kad sužavėtų jas islamiškomis šeimos vertybėmis. Filme nušviečiami kiekvienai paauglei svarbūs dalykai: meilė, „tradicinis“ ir „netradicinis“ seksas, santykiai su vyresniaisiais, apimant ir lytinį išnaudojimą, kada priekabiauja giminės. Lietuvės mamos sutaupo laiko: tai, kas veikiausiai papasakota ir parodyta kalbant su dukromis akis į akį, įpinta į nenuobodų kino siužetą.

Toks bendravimas su atžalomis patogus abiem pusėm. Motina ir dukra gali pasikalbėti apie tai, ką matė, nes abi žiūrovės. Panaši proga paplepėti atsirastų, jei dukra galėtų ir norėtų aptarti, ką apie intymius santykius išgirdo iš mokytojų. Tačiau mokykla tokios progos nesuteikia – lytinio ugdymo programos Lietuvoje nėra.

Galima įvairiai vertinti šią gėdingą švietimo spragą. Pažvelkime į tai kaip į gilios suaugusiųjų traumos išraišką. Esama nuomonės, kad lytinio ugdymo programa turėtų išreikšti krikščioniškas vertybes, nes didžiuma Lietuvos gyventojų teigia esą Romos katalikai. Tačiau žvelgiant į tikinčiuosius iš sakyklos nematyti, kas susituokė bažnyčioje, kas net civiliškai nesituokė ir gyvena susidėję, kas laikosi Marijos ir Juozapo įžadų, kas naudoja prezervatyvus.

Lietuvos švietimo biurokratai, matyt, laukia dar vienos technologinės revoliucijos, kada išplis pigūs tikrovės papildai – išmanieji akiniai ir apatiniai.

Pagal statistinius duomenis, Lietuva niekaip nepanaši į katalikišką kraštą. Santuoka vidutiniškai tveria maždaug velnio tuziną metų, tikėtina, kad suirs apie 40 proc. sudaromų santuokų. Norint gyventi kartu nebūtina vesti ar tekėti: daugiau nei trečdalis žmonių iki 35 metų gyvena nesusituokę, 80 proc. porų bendrai gyventi pradeda iki santuokos. Ne santuokoje gimsta maždaug trečdalis Lietuvos vaikų – dar toli iki Estijos, kur tokių yra apie 60 proc. Pateikti duomenys apytiksliai, tačiau jie išreiškia tendenciją, kuri būdinga būtent laikotarpiui po 1990 m., kada išlaisvintos nuo sovietinių suvaržymų mokykla ir Katalikų bažnyčia galėjo diegti šeimos vertybes.

Per ketvirtį amžiaus pagausėjo prieinamos informacijos – ypač tos, prie kurios suaugusieji nenorėtų prileisti paauglių. Prieš dešimtmetį JAV katalikų bažnyčios parengtame pranešime teigiama, kad žvilgsnis į pornografiją internete pirmąkart krypsta tarp 11 ir 14 metų, 80 proc. septyniolikmečių yra matę „kietą“ pornografiją. Nuo pranešimo laikų saviveiklininkai ėmė varyti į bankrotą pornoindustriją. Prieš porą metų Latvijoje atlikto tyrimo duomenimis, kas dešimtas nepilnametis yra vienu ar kitu būdu siuntęs kitiems savo intymių fotografijų, penktadalis nepilnamečių yra matę tokių vaizdų, kurie atsiųsti jiems ar draugams.

Europoje ir JAV atsiranda mokykliniai kursai, kurių tikslas – aiškinti, kad pornografija iškreiptai vaizduoja lyčių santykius tiek fiziniu, tiek emociniu atžvilgiu. Juolab kad pornografijos matę paaugliai jautresni savo išvaizdai, dažnai ją vertina neadekvačiai. O Lietuvos švietimo biurokratai, matyt, laukia dar vienos technologinės revoliucijos, kada išplis pigūs tikrovės papildai – išmanieji akiniai ir apatiniai.