Europos Komisija (EK) balandžio 20 d. pasiūlė Ukrainą įrašyti į sąrašą šalių, kurių piliečiams nereikia vizų keliauti po Europos Sąjungą. Šiais metais tokį režimą planuojama įgyvendinti ir su Gruzija. O Turkijai ES įsipareigojo suteikti bevizį režimą jau netrukus.

Gabija Karlonaitė, euroblogas.lt

Migracijos ekspertas Karolis Žibas kritiškai vertina ES politiką, kuomet, pasak jo, pabėgėlių krizės kontekste atsiranda migracijos liberalizavimai.

„Žvelgiant į pastarųjų metų patirtį – pabėgėlių krizę − man labai keista, kad lygiagrečiai atsiranda kiti migracijos proceso liberalizavimai, kurie yra sveikintini, bet kita vertus, man sunku suprasti Europos Sąjungos tikslą, kai vienų migrantų atžvilgiu sienos uždaromos, kitų atidaromos“, − tinklaraščiui Euroblogas.lt sako K.Žibas.

Finansinė parama, derybos dėl narystės, pažadas suteikti bevizį režimą jau šią vasarą. ES buvo priversta priimti primestas Turkijos sąlygas.

Nuo kovo 20 d. naujai iš Turkijos į Graikiją atvykę „nereguliarūs migrantai“ – neturintys reikalingų dokumentų – yra grąžinami atgal į Turkiją. Už kiekvieną Turkijai grąžintą migrantą iš Sirijos vienas siras bus perkeltas į ES. Turkijai skiriama 3 mlrd. eurų parama padėti pabėgėliams.

Mainais už tai, Turkijai pažadėta suteikti bevizį kelionių režimą nuo birželio mėnesio ir liepą atnaujinti sprendimą dėl šalies stojimo į ES.

Išskirtinės derybų sąlygos Turkijai

Rytų Europos studijų centro analitikas Vytautas Keršanskas mano, kad pabėgėlių ir Europos integracijos nereikėtų lyginti. Pasak jo, Turkija kelia vizų režimo klausimą kartu su susitarimu dėl migrantų readmisijos.

„Šioje politinėje situacijoje ES turi galvoti, kaip išsisukti nuo priverstinių sprendimų“, − komentuoja analitikas.

Jis paaiškina, kad įprastai, kuomet ES derasi su trečiąja šalimi, Sąjunga pati ir formuoja susitarimą, bei diktuoja jo sąlygas, o Turkijos atveju trečiosios šalies pozicijos derybose buvo labai stiprios.

Analitikas pastebi, kad susitarimas dėl pabėgėlių atneša daugiau naudos Turkijai. „Finansinė parama, derybos dėl narystės, pažadas suteikti bevizį režimą jau šią vasarą. ES buvo priversta priimti primestas Turkijos sąlygas“, − komentuoja analitikas Vytautas Keršanskas.

Pašnekovas skeptiškai vertina tai, ar ES jau šią vasarą sugebės įgyvendinti savo įsipareigojimą.

Suteikiant bevizį režimą įdiegiami saugikliai, kad imigrantų skaičiai neišaugtų.

„Šiandienos kontekste didžiausią nerimą kelia Turkijoje vykstantys žmogaus teisių, laisvių pažeidimai. Prezidento Erdogano valdymas pasižymi griežtu būdu: „Twitter“ blokavimai, dienraščių kontrolės perėmimas ir panašūs žodžio laisvės, žmogaus teisių suvaržymai yra nepriimtini Europos Sąjungai“, − pažymi pašnekovas.

Balandžio 26 d. Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Federica Mogherini pabrėžė, kad bevizis režimas Turkijai nebus suteiktas, kol ji neatitiks visų 72  numatytų kriterijų. Šiuo metu šalis įgyvendino tik apie pusę jų.

ES gali būti 3 mėn.

Europos Sąjungoje naujai atvykusieji galės būti 3 mėnesius ir todėl ilgalaikės migracijos perspektyvoje toks laikotarpis nieko nekeis, bet pasak K.Žibo, bevizis režimas neabejotinai padidins imigrantų skaičių.

Pašnekovas prognozuoja, kad dalis ukrainiečių ir turkų galės pasinaudoti beviziu režimu, kad liktų ES, bet liktų nelegaliai. Ekspertas tai įvardija anglišku terminu overstayed foreigners, kai atvykėlis būna ilgiau nei leidžiama.

V.Keršanskas padidėjusios imigracijos grėsmės nemato. Jis pabrėžia, kad suteikiant bevizį režimą įdiegiami saugikliai, kad imigrantų skaičiai neišaugtų.

Judėjimo laisvė Europai suteikia ne tiek ekonominę naudą, kiek yra tam tikras minkštosios galios įrankis.

„Atskiros ES šalys galės įsivesti vizų režimą, jeigu pastebės nenatūraliai išaugusį migrantų srautą. Ukraina ir Gruzija, kurioms bevizis režimas turėtų būti suteiktas šiais metais, yra gana susaistytos su ES įvairiais įsipareigojimais. Šalių politiniai lyderiai bus paspausti kontroliuoti migraciją“, − aiškina Rytų Europos studijų centro analitikas.

V.Keršanskas teigia, kad judėjimo laisvė Europai suteikia ne tiek ekonominę naudą, kiek yra tam tikras minkštosios galios įrankis. Pasak jo, didesnis judėjimas skatina demokratizacijos procesus valstybėse, kurios yra linkusios integruotis į ES, bet yra nuolat veikiamos Rusijos propagandos. K. Žibas komentuoja, kad Ukrainos atveju beviziu režimu siekiama solidarizuotis su Ukraina karo su Rusija kontekste.

 

Kelionės. Kažkas Turkijos kurortą Alaniją yra pavadinęs narkotiku. Kartą paragavęs šios vietos, apsvaigsti ir nori sugrįžti čia vėl. Gal todėl daugelis lietuvių Alanijoje yra įsigiję butus.

Alanija iš pirmo žvilgsnio – paprasčiausias pajūrio miestas. Čia per dienas galima tingiai gulinėti paplūdimiuose, sočiai ir skaniai valgyti, o vakarais zulinti gatves. Gatves… Betgi tie prekybininkai! Taip, prekybininkai tarsi įkyrios musės zyzia į ausis, bet tik tada, jei į juos žvelgi iš aukšto, o kai įsižiūri atidžiau, kiekviename pamatai įdomų žmogų.

Dyrinu pagrindine senamiesčio ~Damlata?~ gatve, kuri nuo Kleopatros paplūdimio veda į uostą, ir iš kiekvienos parduotuvėlės skamba pardavėjų  balsai: „Lady, lady, look at me!“ Kur ten žiūrėsi, kai jų tiek daug, o aš neketinu nieko pirkti. Užtat mano dėmesį patraukia du dideliausi ant šaligatvio drybsantys šunys. Sustoju prie jų, atrodo draugiškai nusiteikę. Vienas prikiša nosį – imu kasyti jam paausį ir jis suakmenėja. „Tai Sivos kangalas, – girdžiu balsą, – piemenų šuo. Tokie padeda suginti į aptvarus avis.“

Šalia stovi moteris. Netrukus paaiškėja, kad Siva – tai Rytų Anatolijos miestas, esantis netoli mums geriau žinomos Kapadokijos. Iš ten ir kilo šie šunys. O kangalas – tai aviganių rūšis. Šie šunys labai sargūs, bet geraširdiški. Suaugę patinai gali sverti net 70 kilogramų! Toks meitėlis dabar ir trina nosį į mano delną.

Pokalbį tęsiame mažulytėje parduotuvėlėje, kuri nuo grindų iki lubų prikrauta prieskonių, pasieniuose riogso didžiuliai maišai vyšnių, arbūzų, mangų, citrinų, apelsinų ir kitokių arbatų miltelių. Parduotuvės šeimininkai – mane užkalbinusi Ayten Ertekin ir jos vyras Hamdis Ertekinas. Ayten man į rankas įbruka stiklinaitę su gėrimu. Gurkšteliu ir kūną užlieja maloni šiluma.

Kas nors kartą buvo Turkijoje, neabejotinai ragavo nepakartojamo skonio obuolių arbatos. Ertekinų šeima jau keturiasdešimt metų gamina ne tik obuolių, bet ir dar 15 rūšių vaisių arbatas. Tiesa, pastaruoju metu gamyba jau užsiima Ertekinų vaikai, o vyresnieji dienas leidžia parduotuvėje.

Šių arbatų gamybos procesas gana sudėtingas. Iš pradžių tris mėnesius vaisiai džiovinami, tada smulkiai malami. Gauta pudra maišoma su cukrumi. Man ponia Ayten paruošė obuolių arbatos su cinamonu, imbieru, ženšeniu, pipirais bei kinrožių žiedlapiais. Tikrai gardu. O šeimininkė aiškina, kad jei gerčiau šią arbatą šešias dienas iš eilės, visos ligos praeitų. Žiemai Ertekinai arbatas pastiprina eukaliptų ištraukomis – jos padeda nuo peršalimo ir slogos.

Iš tolo priešingoje gatvės pusėje matau mojantį Turgay‘ių Öl Güveną. Jis kartu su bičiuliu Mehmetu Sahu Özgenu Alanijoje prekiauja odiniais drabužiais. Vyrai pasitinka mane ant „Dideri“ parduotuvės slenksčio ir kaip tėvai paeiliui bučiuoja į abu skruostus.

Bičiuliai prie Izmiro turi odos drabužių fabriką, kuriame dirba apie 40 žmonių. Šiame fabrike atliekami visi odos apdirbimo darbai – nuo rauginimo iki dažymo. Du mėnesiai praeina, kol oda tampa minkšta, švelni ir tinkama drabužiams siūti.

Turgay‘ius vedžioja po parduotuvę ir moko, kaip atskirti ėriuko odą nuo karvės, natūralią – nuo dirbtinės. Turkai dažniausiai išdirba ėriukų ir karvių odą, ožkeną, pastaroji – pigiausia. Iš jų siuvami drabužiai, rankinės. Rečiau naudojama kupranugarių oda. Ji tinka tik diržams.

Bičiuliai turi ir kailinių drabužių – jiems siūti lapių ir triušių kailių vežasi net iš Argentinos. Tiesa, šiuos drabužius mėgsta tik rusai, o vakariečiai, pasak parduotuvės savininkų, perka „normalius“.

Turgay‘ius liūdnas. Pavasaris į Turkijos rivjerą vėluoja, todėl turistų mažai. Vyras dūsauja, kad dabar odininkams nepalankūs laikai – prieš penkiolika metų jų įmonė pagamindavo 10–15 tūkst. vienetų odinių drabužių. Prieš penkerius metus gamyba susitraukė iki 3–5 tūkst. vienetų, tačiau didžioji dalis produkcijos vis dar keliaudavo į Rusiją. O ir iš Alanijos apie 80 proc. pasiūlos išsiveždavo pirkėjai iš Rusijos bei Ukrainos. Dabar, papūtus šaltam vėjui iš Rytų, rusų turistų nebeliko, tad bičiuliai sėdi be darbo.

„Nulis“, – apie prekybą savo vyras. „Ką darysite?“ – klausiu. „Eisim gatvių šluoti“, – atšauna jis. Bet aš netikiu – vis tiek ką nors sugalvos. Tylėdami iš mažyčių stiklinaičių geriame kvapią turkišką arbatą.

Kitą dieną bičiulis Kemalis Özenas mane pažindina su Pinar Kiymaz. Ši moteris gyvenimo prasmę mato gaivindama senolių tradicijas. Jos mažulytėje dirbtuvėlėje „Art mine“, kuri rymo prie Archeologijos muziejaus, gaudžia senovinės audimo staklės. „Žmonės užmiršo, kas yra šilkas, kaip jis gimsta. Tradicija nyksta, nes rankomis austi – per didelis darbas“, – atsidūsta Pinar.

Dar visai neseniai Alanijoje kiekvienuose namuose stovėjo audimo staklės ir visos moterys mokėjo austi. Audė ir abi Pinar močiutės.

Pinar universitete baigė ekonomikos studijas ir devynerius metus dirbo prekybos rūmuose. Bet vieną dieną suprato, kad gali būti laiminga tik kažką darydama savo rankomis. Idėjos, kaip pakeisti gyvenimą, ilgai ieškoti nereikėjo – šilko audimas buvo įrašytas jos genuose.

Moteris užaugo name Alanijos tvirtovėje. Tai didžiulė teritorija su daugybe senovinių pastatų, kuriuos supa 6,5 kilometro sienos, jie stovi ant toli į jūrą įsiterpiančios kalvos. Tvirtovė buvo pradėta statyti XIII amžiuje ir miesto gynybai naudota iki pat XIX amžiaus. Dar visai neseniai čia namus turėjo 8 tūkst. įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių. Dabar tvirtovėje belikę 2 tūkst. gyventojų.

„Anksčiau, kai eidavai gatve, pro visų namų atvertus langus sklisdavo staklių gausmas, – prisimena audėja. – Mano tėvas buvo siuvėjas. Vestuvėms mamai ir sau buvo pasiuvęs nuostabius šilkinius naktinius.“

Pinar išsaugojo močiutės stakles ir jomis audžia taip pat, kaip Alanijos moterys šimtus metų audė iki jos: be ornamentų, kartais audinius pagražindama spalvomis.

Moteris ne tik audžia šalikus, skaras, audinius suknelėms ir palaidinėms. Ji yra ir unikalios tradicijos sergėtoja – iš šilkverpių kokonų kuria gėles. Šio ypatingo meno ją išmokė devyniasdešimtmetė močiutė Bergüzar Afyoncu, kuri mirė vos prieš keturis mėnesius.

Kai Bergüzar buvo jauna, uoste sutiko kiprietes, kurios iš šilko kokonų gamino gėles. Mergaitė buvo pakerėta jų grožio – ėmė maldauti tų moterų, kad šio amato išmokytų ir ją, tačiau moterys buvo nesukalbamos. Tada Bergüzar pasiskolino vieną gėlelę ir ėmė tyrinėti, kaip ji padaryta. Ji prisiekė sau, kad padarys panašią. Po daugybės bandymų Bergüzar ne tik pavyko pakartoti šilko gėlių grožį, bet mergaitė netgi pranoko savo įkvėpėjas: Kipre vestuvėms daromos vienspalvės gėlelės, o Bergüzar jas ėmė dažyti natūraliais dažais, išmoko įtaisyti kuokelius, lapelius.

Žiūriu, kaip Pinar rankose palengva skleidžiasi apelsino žiedas. „Šikinių gėlių galima pagaminti įvairiausių – tereikia fantazijos“, – sako menininkė ir priduria, kad šilko pakerėtoms turistėms ji kartais rengia gėlių gamybos pamokas.

Jei nusprendėte atostogas praleisti Alanijoje, jums neišvengiamai teks susidurti su kelionių visureigiais į kalnus organizatoriais. Tai viena populiariausių pramogų šiame kurorte. Į kelionę išsirengiu su kompanija „Intercity off road“. Tai viena didžiausių visureigių safarius rengiančių kompanijų Alanijoje. Ji bendradarbiauja su tokiais turizmo paslaugų milžinais, kaip „Tuj“, „Corendon“, „Mastour“ ir pan. Be to, jos vadybininko Nurhako Karakulako įsitikinimu, yra patikimiausia ir už prieinamą kainą siūlo geriausią pramogų paketą.

Į kalnus vienu metu pajuda net 13 visureigių. Perlėkę per miestą, visi sustoja prie Alanijos tvirtovės. Nuo jos kuorų miestas kaip ant delno: matyti siauros senamiesčio gatvelės su daugybe parduotuvėlių, mečečių minaretai, Raudonasis bokštas – gynybinis įtvirtinimas, po kojų į juodas uolas daužosi Viduržemio jūros bangos. Ten, žemai, yra keturios olos, prie kurių galima atplaukti laivu ir nardyti po akmeniniais skliautais. Šią tvirtovę mėgsta lankyti istorijos mėgėjai ir įsimylėjėlių porelės, ieškančios, kur pasislėpti nuo įkyrių žvilgsnių.

„Šiandien į Alaniją žvelgsime iš įvairių pusių“, – sako kompanijos savininkas Mehmetas Nedanli, pats vadovaujantis iškylai.

Alaniją nuo šiaurių vėjų saugo Tauro kalnai, jais ir lėksime. Dėl kalnų formuojamo švelnaus klimato turizmo sezonas šiame mieste trunka aštuonis mėnesius ir net žiemą vidutinė oro temperatūra nenukrinta žemiau nei 14 laipsnių, o jūros vanduo išlieka apie 18 laipsnių. Gegužės pradžioje termometro stulpelis čia jau rodo apie 27 laipsnius karščio, vandens temperatūra pakyla iki 22–25 laipsnių. O prie Egėjo jūros, kur yra Bodrumo, Izmiro turistinės teritorijos, vasara prasideda tik gegužės antroje pusėje.

Visureigiai vėl pajuda: perlėkę slėnyje esantį miestą, jie riaumodami ropščiasi į kalnus. Nurhakas, vokiečių iš Berlyno šeimynėlė ir aš sėdime pirmajame, kelią rodančiame visureigyje, kuriame meistriškai nesaugumo jausmą šokinėdamas iš važiuojančio automobilio ir bėgiodamas palei bedugnės kraštą kuria animatorius Leventas Ka?anas.

Muzikos grotuvo garso rankenėlė pasisuka iki galo, ir mes stovėdami atvirame automobilyje plėšiame kone visą pasaulinės šiuolaikinės muzikos repertuarą – nuo „Queen“ iki indiškų filmų ir, žinoma, turkų žvaigždės Tarkano. Bendrakeleivė iš Berlyno tarpais alpsta pažvelgusi nuo skardžių žemyn. Apsidairau ir suprantu, kad iš tiesų turistams kraują labiau kaitina jų vaizduotė nei realus pavojus. Užtat vairuotojų veiduose atsispindi nemaža įtampa. Aplink turistus kaip bitės zuja ir kompanijos darbuotojai, ir pats savininkas.

Visureigiai vingiuotais kalnų keliukais lekia vis aukštyn, kol vienoje lomoje randa patvinusias balas. Mūsų vairuotojas spaudžia akceleratorių iki galo ir iš po ratų tyška okeanai purslų. Vargas važiuojantiems po mūsų! Netoliese esančiam restoranėlyje pusryčiaujame šlapi kaip antinai.

Netrukus vėl maudomės purvo voniose, ir vienam iš automobilių, ilgai tarnavusiam Turkijos kariuomenėje, nebeišlaiko „širdis“. Turistai spėriai pergrupuojami, ir vėl lekiame kalnais iki senovinio miestelio ~Mahmutseydi~.

Nors miestelis mažas, jame yra muziejus, restoranas ir turgelis, kuriame vietiniai gyventojai parduoda ką pagaminę. Vienas populiariausių suvenyrų – sudžiovinti ir ištapyti moliūgai.

Pasislėpusi tarp senovinių namelių ir pakibusi ant skardžio rymo XIII amžiaus mečetė. Sugužame vidun pasigėrėti per amžius išlikusiu interjeru. Žvelgiu į arabų kaligrafijos šedevrus – įrėmintus senovinius Korano puslapius. „Jei atidžiai pasižiūrėsi, pamatysi, kad kiekviena sura prasideda nuo sakinio: „Vardan Alacho, Gailestingojo, Maloningojo.“ Tai kvietimas taikai“, – sako prisigretinęs bendrakeleivis iš Pakistano. „Gaila, kad daug žmonių nebelanko mečetės, tai užmiršta“, – priduria Nurhakas.

Sužinau, kad iki šiol mečetėse Koranas cituojamas arabiškai ir daugelis Turkijos vyresnių žmonių moka jį perskaityti, bet visiškai nesupranta, ką skaito. Tai religinio mokymo palikimas. Jaunoji karta mažiau religinga. Ir nereikia apsigauti: skaromis apsidangsčiusios merginos nebūtinai yra tikinčios – daugelis jų tiesiog nenori pyktis su tėvais.

Dar pora valandų lėkimo kalnais, taškymosi po balas, ir jau sėdime restorane „?amlibel Piknik Restourant“. Jis įrengtas ant kalnų upės, kurios vanduo suka vandens malūno ratus, kranto. Stalai sustatyti taip, kad gali įmerkti kojas į ledinį vandenį, pėdas kutena praplaukiantys upėtakiai.

Kol dengiamas stalas, su Nurhaku einame pasivaikščioti palei upę – kalba sukasi apie mūsų patirtis ir apie politiką, pasaulyje kylančią įtampą.

Kai vėl susėdame į automobilius, kalnuose staiga apsiniaukia, ima griaudėti ir trankytis žaibai. Tačiau vietoj lietaus veidą pradeda čaižyti ledo gabalai, dydžio sulig pupele. Iššokę iš visureigio Nurhakas ir Leventas spėriai dengia stogą, o mes rieškučiomis nuo sėdynių semiame ledą. Per dešimtį minučių kalnai nusidažo baltai, o vairuotojų veidai tampa dar rūstesni. Mūsiškis spausdamas pedalus bando stabdžius ir padangas, ar neslysta.

Valandėlei iššokę iš automobilių turistai ima kaišioti ledą vieni kitiems į užantį. Bendrakeleivis iš Berlyno tik su trumparankoviais marškinėliais šypsosi iki ausų, o aš imu kalenti dantimis. Oi, praverstų ponios Ayten obuolių arbata su eukaliptais! Pakeleiviai iš Pakistano net staugia nuo emocijų pertekliaus.

Kitą dieną Nurhakas vėl veža į kalnus. Vos 12 kilometrų nuo Alanijos centro, prie Dim upės, yra antra pagal dydį Turkijos ola. Ją 1986 m. atrado gamtininkas dr. Nuri Güldali.

Vakarėja, turistai seniai išsilakstė, tad į olą leidžiamės dviese su Kemaliu. Pakeliu akis – iš juodos kiaurymės leidžiasi įvairiausių spalvų stalaktitai, vieni vilnija kaip draperijos, kiti sminga kone aštriais spygliais, treti primena ledų kūgius. Iš apačios kyla stalagmitai ir viskas susilieja į kone kosminių vaizdų simfoniją. Tylu. Vienintelis garsas drumsčia ramybę – kapt kapt. Paliečiu ranka akmenį – šlapia. Visur šlapia. Vanduo atsiranda tarsi iš niekur ir dingsta į niekur. Tolumon nuvilnija mūsų žingsnių aidas.

Dim ola susiformavo prieš milijoną metų. Jei nuo įėjimo suki dešinėn, ola palengva leidžiasi žemyn apie 50 metrų, jei suki kairėn, nutįsta apie 350 metų, o jos gale laukia staigmena – nedidelis požeminis ežeriukas. Bet norint iki ten nusigauti reikia būti neprastos fizinės formos, nes takelis vingiuoja tai aukštyn, tai žemyn.

Per metus vanduo ant stalaktitų suneša vos vieną milimetrą sąnašų. „Gerai pagalvojus, jei čia sugrįšime prieš savo gyvenimo pabaigą, niekas nebus pasikeitę“, – draugiškai sutariame su Kemaliu.

Bičiulis turi dar vieną idėją – važiuojame pažiūrėti, ką iš stalaktitų galima padaryti. Netrukus visi trys labinamės su Ali R?za Akta?u. Jis – onikso meistras, Alanijos pakraštyje turintis akmenų dirbtuvę „Akta? onyx“.

Su akmeniu menininkas dirba jau beveik keturis dešimtmečius. Dažniausiai iš onikso gamina vazas, skulptūrėles, papuošalus. Pagal legendą, šis akmuo atsirado iš Veneros nagų, kuriuos jai miegant nukirpo meilės dievas Kupidonas. Tačiau Ali dirbtuvėje galima rasti dirbinių ir iš kitokių akmenų. Šios šalies žmonių pasididžiavimas – turkis. Tai vienintelis akmuo pasaulyje, kuriam vardą davė Turkija.

Turkai tiki, kad žydras mineralas neša laimę, suteikia harmoniją ir pilnatvę. Turkis traukia turtus, sėkmę, draugystę bei meilę, tačiau praradusiems moralę gali virsti nelaimių akmeniu. Turkis taip pat yra apsauginis akmuo, suteikiantis drąsos ir mažinantis įtampą, todėl tradiciškai iš turkio turi būti pagamintas mėlynas karoliukas „Nazar Boncugu“. Kai eisi šioje šalyje, į tave žiūri tūkstančiai akių. Tos akys ne visuomet draugiškos, tad „Nazar Boncugu“ gali apsaugoti. Tiesa, dabar šie karoliukai dažniau daromi iš plastmasės nei iš turkio.

Menininkas papuošalus kuria ne tik iš turkio. Jo dirbtuvėje galima rasti įvairiausių dirbinių ir iš hematito – juodo akmens, kuris, sakoma, padeda nuo įtampos, taip pat iš koralų, iš perlų.

Ali veda rodyti, kaip jis dirba. Pasirodo, akmentašio studijos prasideda nuo paprasčiausio kiaušinio: jei mokinys išmoksta jį padaryti, gauna teisę imtis sudėtingesnių darbų.

Vakarėja, netrukus sugužame į galeriją „Arti Painting Gallery“ pas tapytoją Nihatą Kele?ą. Ant stalo atsiranda arbatos, Kemalis kampe randa sazą. Tai tradicinis styginis instrumentas. Jam padaryti reikia išmanymo. Korpusui būtinas šilkmedis, jis turi turi veikti kaip rezonatorius, mat odinės membranos šiame instrumente nėra. Grifas gaminamas iš vyšnios, o atitvara – iš riešutmedžio. Stygų gali būti įvairiai: dideliuose sazuose – aštuonios–vienuolika, vidutiniuose – aštuonios devynios, mažuose – nuo keturių iki septynių.

Skamba senovinė daina, o aš apžiūrinėju Nihato paveikslus.

Aušrinė Šėmienė

Specialiai „Veidui“ iš Turkijos

 

 

Kovo 17-18 d. Europos viršūnių susitikimas, kuriame tikimasi esminio susitarimo dėl pabėgėlių ir migrantų padėties Europoje, iškelia daugybę klausimų: pasitikėjimo Turkija, naujo požiūrio į prieglobsčio teisę, ir galbūt net grįžimo į 2015 m. pradžios situaciją.

Lyra Jakulevičienė, Mykolo Romerio universiteto profesorė

Viršūnių susitikime – detalės, kurios gali būti esminės

Pirmiausia susitikime planuojama aptarti, kaip bus įgyvendinamas susitarimas tarp ES valstybių ir Turkijos, pasiektas kovo pradžioje. Vienas iš esminių šio susitarimo punktų – migrantų gražinimas iš Graikijos į Turkiją. Nors susitarimas dėl neteisėtai į Europą patekusių migrantų grąžinimo tarp Turkijos ir ES veikia nuo 2014 metų, kol kas jis taikomas tik Turkijos piliečių grąžinimui. Trečiųjų šalių piliečių (sirų, irakiečių ir kitų, kas aktualu ES šalims) grąžinimas galėtų vykti tik nuo 2017 m. spalio. Todėl esminė užduotis – susitarti dėl trečiųjų šalių piliečių, patekusių iš Turkijos į Europą neteisėtai, grąžinimo paankstinimo, t.y. nuo 2016 m. birželio mėnesio.

Tad jau kovo pradžios susitikimo užkulisiuose kalbėta, jog „gerai būtų išsiųsti“ ne tik migrantus, bet ir tuos, kurie prašosi prieglobsčio Europoje.

Bet netgi dėl to sutarus jau šiemet vargu ar migrantų srautas iš Turkijos atslūgtų. Priežastis paprasta – migrantų tarp tokių yra mažuma (Frontex duomenimis, 90 proc. atvykusių į Graikiją praėjusių metų gruodį buvo iš Sirijos, Irako ir Afganistano, – šalių, kurių piliečiams dažniausiai suteikiamas prieglobstis), todėl tai nieko iš esmės nepakeis. Tad jau kovo pradžios susitikimo užkulisiuose kalbėta, jog „gerai būtų išsiųsti“ ne tik migrantus, bet ir tuos, kurie prašosi prieglobsčio Europoje ir kurių yra didžioji dauguma.

Vakar nutekintame būsimo viršūnių susitikimo susitarimo projekte jau konkrečiai minimi ir prieglobsčio prašytojai. Tačiau tą didžiąją daugumą tarp taip vadinamųjų migrantų išsiųsti į tokias valstybes, kaip Turkija ir panašias draudžia tarptautinė ir Europos Sąjungos teisė. Šiuo atveju galimi keli scenarijai.

Kertinis klausimas – kaip išsiųsti prieglobsčio prašytojus į Turkiją nepažeidžiant įsipareigojimų, kuriuos sukūrė ne kas kitas, o pačios valstybės?

Vienas jų – masiškai išsiųsti visus, patekusios iš Turkijos į Graikiją tik kirtusius sieną. Bet taip būtų grubiai pažeista tarptautinė ir ES teisė, kuri numato, jog prieglobsčio prašytojai negali būti išsiųsti ten, kur jiems gresia pavojus ir kur jie negali būti apsaugoti. Be to, tokią „atstūmimo nuo sienų” politiką artimiausiu metu tektų peržiūrėti, jei Europos žmogaus teisių teismas priims Ispanijai nepalankų sprendimą dėl jos veiksmų Ceuta ir Melilla enklavuose (šiuo metu sprendimo laukia dvi bylos). Todėl, vargu, ar valstybės eis šiuo keliu, kuris jau buvo išbandytas ir nepasiteisino (pvz., Europos žmogaus teisių sprendimas prieš Italiją Hirsi Jamaa byloje 2012 metais). Tą patvirtina ir vakar dienos Europos komisijos komunikatas -  išsiuntimas turi neprieštarauti ES ir tarptautinei teisei.

Taigi kertinis klausimas – kaip išsiųsti prieglobsčio prašytojus į Turkiją nepažeidžiant įsipareigojimų, kuriuos sukūrė ne kas kitas, o pačios valstybės? Labiau tikėtina, kad bus bandoma „užglaistyti” neteisėtą išsiuntimą pritaikius tam tikrus teisinius saugiklius ir taip sumažinus pažeidimų riziką. Kokie jie?

Grąžinti prieglobsčio prašytojus į Turkiją bus galima tik apskritai pripažinus Turkiją saugia valstybe.

ES teisė ir Europos žmogaus teisių konvencija reikalauja priimti sprendimą individualiai, išnagrinėjus asmens prašymą, suteikus galimybę apskųsti priimtą sprendimą ir sulaukus teismo sprendimo dėl tokio skundo. Paprastai tai reiškia, kad jei toks išsiuntimas bus vykdomas iš Graikijos, tai pastarosios institucijos turės dirbti daug veiksmingiau ir didesniu apkrovimu nei dabar. Šiuo metu Graikija kartu su Europos organizacijomis yra atsakinga už migrantų registravimą taip vadinamuose „karštuose taškuose“, iš kurių Europos komisijos duomenimis pilnai veikia vos trys (iš planuotų 11-6 Italijoje ir 5 Graikijoje).

Jau dabar skaičiuojama, kad tokios sistemos veikimas kainuotų apie 20 mln. eurų per mėnesį. Taigi tikimybė, kad toks individualus vertinimas prieš išsiuntimą į Turkiją įvyks, mažai tikėtinas dėl grynai praktinių priežasčių. Tačiau net jei Graikijoje būtų iš esmės sustiprinti pajėgumai, prieglobsčio prašymus kaip nepriimtinus galima bus atmesti tik nustačius, kad asmenys atvyko iš vadinamosios „saugios trečiosios valstybės”. Taigi esminis klausimas –  ar Turkija yra tokia?

Graikijai – Turkija saugi, o kitoms narėms – ne?

Grąžinti prieglobsčio prašytojus į Turkiją bus galima tik apskritai pripažinus Turkiją saugia valstybe. Bet valstybių norai čia mažai ką reiškia – reikalavimus „saugioms valstybėms” nurodo ES teisė. Pakeisti šias nuostatas gali būti ne tik politinės valios, bet ir laiko klausimas.

Išvengti ES teisės bus bandoma pakeičiant Graikijos įstatymus, taigi jei pažeidimai įvyks – atsakys Graikija, o ne ES.

Pagrindinė kliūtis, trukdanti pripažinti Turkiją vadinamąja saugia trečiąja valstybe – ši valstybė netaiko tarptautinės teisės (1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso) pabėgėliams iš kitų nei Europa regionų. Todėl sirai, irakiečiai ir afganai – didžioji Europos migracijos srauto dalis – negali gauti pabėgėlio statuso Turkijoje. Nebent Turkija būtų pripažinta pirma prieglobsčio valstybe nusprendus, kad šiuo metu sirams ir kitiems neeuropietiškiems pabėgėliams teikiama apsauga yra pakankama. Bet tam ES teisės aktai reikalauja nustatyti, kad nepažeidžiamas asmens negrąžinimo principas ir būtų galimybė pasinaudoti prieglobsčio procedūra, tačiau panašu, jog Turkija nesiruošia keisti savo pozicijos ir teisinės situacijos dėl geografinių apribojimų.

Turkijoje sirams nuo 2014 m. suteikiama laikina apsauga, o nuo šių metų sausio atvertos galimybės patekti į darbo rinką, tačiau jie negali pasinaudoti prieglobsčio procedūra ir apsauga pagal tarptautinę teisę. Turkija vis dar yra baudžiama Strasbūro teismo už elgesį su prieglobsčio prašytojais (paskutinis Turkijai nepalankus SA sprendimas buvo priimtas vos 2015 m. gruodį). Išvengti ES teisės bus bandoma pakeičiant Graikijos įstatymus, taigi jei pažeidimai įvyks – atsakys Graikija, o ne ES.

„Galva už galvą” schemos pagrindas – viltys be realių įsipareigojimų?

Kovo pradžios susitarime nuskambėjo tarsi viešųjų ryšių agentūros suformuluotas šūkis „Už kiekvieną į Turkiją grąžintą sirą, vienas siras bus perkeltas į ES (1:1)“. Skamba tikrai gražiai, bet ar tam yra realus pagrindas?

Pirmiausia – praktiniai sumetimai. Perkėlimo procedūrą Turkijoje daugelį metų vykdo Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių komisaras. Įtemptomis sąlygomis, bendradarbiaujant su geranoriškomis valstybėmis, per metus perkeliami vos keli tūkstančiai asmenų (apie 9 tūkst. asmenų 2014 m.). Kaip šias galimybes padidinti 10 ir daugiau kartų?

Naujoji schema kol kas remiasi tik Komisijos viltimi, kad sumažėjus srautui iš Turkijos į ES, daugelis ES šalių sutiks dalyvauti tokioje savanoriškoje akcijoje.

Turbūt realiau tikėtis, kad didžioji dalis visgi liks Turkijoje, bet tuomet ir grąžinamų skaičiai bus mažesni nei mes įsivaizduojame. Antra vertus – šiuo metu nėra jokio teisinio pagrindo reikalauti, kad ES šalys tokį perkėlimą iš Turkijos vykdytų. Pabėgėlių kvotų sistema galioja tik perkėlimams ES viduje. O naujoji schema kol kas remiasi tik Komisijos viltimi, kad sumažėjus srautui iš Turkijos į ES, daugelis ES šalių sutiks dalyvauti tokioje savanoriškoje akcijoje. Kiek naivu – gal priešingai – ES valstybės tiesiog pasijus nusimetusios naštą ir noras įsipareigoti išvis neatsiras?

Kvotų sistemos ateitis: gal Atėnai mus išgelbės?

Visgi Turkija kol kas pristatoma tik kaip laikinas sprendimas. Susijęs klausimas – 2015 m. rugsėjį įvesta precedento neturinti prieglobsčio prašytojų perkėlimo kvotų sistema. Ji nukrypsta nuo galiojančio Dublino reglamento, kuris skirtas paskirstyti atsakomybę tarp valstybių narių už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą. Dublino sistema nebeveikė, nes visa atsakomybė teko Graikijai ir Italijai – šalims, kurios nepajėgios priimti didelių srautų.

Kvotos, įvestos kaip laikina nepaprastosios padėties priemonė, panašu, Europos Komisijos dėka gali tapti nuolatinėmis.

Kvotos įvestos kaip laikina priemonė, kokia jų ateitis? Jau šiuo metu akivaizdu, jog kvotų schema stringa. Pilnu pajėgumu neveikia centrai Graikijoje ir Italijoje, turintys suregistruoti visus perkeliamus asmenis, o valstybės skiria nepakankamai vietų perkėlimui. Be to, dvi bylos, kurias pateikė ES Teisingumo teismui Vengrija ir Slovakija dėl pabėgėlių kvotų (beje, sėkmė joms nėra prognozuojama) gali dar labiau suskaldyti valstybes, nes, tikėtina, įteisins priimtus ES sprendimus.

Tačiau kvotos, įvestos kaip laikina nepaprastosios padėties priemonė, panašu, Europos Komisijos dėka gali tapti nuolatinėmis. Ji siūlo keisti šiuo metu galiojančias taisykles ir nustatyti principą „atsakinga ta valstybė, su kuria prieglobsčio prašytoją sieja glaudžiausias ryšys“, o tie, kurie „ryšių ES neturi“, paskirstomi pagal kvotų sistemą. Kiek realu kvotoms tapti nuolatinėmis?

Šiuo metu akivaizdu, kad grįžti prie ankstesnės Dublino sistemos (kai atsakingomis už didžiąją dalį prašymų yra geografiškai nepalankioje vietoje esančios valstybės) nebepavyks, nes tai reikštų grįžimą į 2015 metų pradžią, kai Europoje susidarė nepaprastoji padėtis. Be to, šios sistemos efektyvumas buvo abejotinas ir dėl to, kad atsakomybės „stumdymas“ galėdavo užtrukti iki 11 mėnesių ir ilgiau, o tik po to sprendžiama, ar tokiam asmeniui reikia suteikti prieglobstį.

Todėl šiuo metu Europos Komisija siūlo esminius sistemos pakeitimus. Simboliška, bet keičiamas Dublino reglamentas turbūt įgaus Atėnų reglamento pavadinimą, tarsi sprendimas glūdėtų ten, kur viskas ir prasidėjo (Vokietijos kanclerę kaltinantys europiečiai jau pamiršo, kad prieš kurį laiką būtent Graikija ir Italija tapo migrantų rėčiu).

Ar siūlomi pokyčiai turi šansą pajudinti problemos sprendimą iš esmės? Jei tikėti, kad sistema šiuo metu neveikia, nes ji grindžiama prievarta ir neatsižvelgia nei į objektyvią valstybių situaciją, nė į prieglobsčio prašytojų pageidavimą, naujoji sistema turės perspektyvų.

Iš esmės ji grindžiama dviem kertiniais poliais: pirma, prieglobsčio prašytojai paskirstomi pagal objektyvius kriterijus, kitaip tariant žiūrima, su kuria valstybe šis asmuo labiausiai susijęs (turi šeimą, darbo pasiūlymą, moka kalbą, ir pan.). Tokiu atveju prieglobsčio prašytojas turėtų būti pats suinteresuotas kreiptis kuo greičiau dėl prieglobsčio, deklaruoti savo  „ryšius“ su konkrečia valstybe, kad atsakinga būtų pasirinkta toji, su kuria šis asmuo labiausiai susijęs.

Integracine prasme siūloma sistema Lietuvai gali būti naudinga, nes iš kitų šalių pas mus atvyktų tik tie, kurie turi giminystės ar kitų ryšių Lietuvoje.

Antra vertus, įvedus nuolatinę kvotų sistemą tos valstybės, kurios gaus mažiausiai tokių asmenų pagal objektyvius kriterijus, bus priverstos proporcingai išsidalinti likusiuosius. Numatyti ir saugikliai – jei viena valstybė suteiks prieglobstį, bet asmuo gaus realų darbo pasiūlymą kitoje, jis galės išvykti ir taip užsitikrinti pragyvenimą, o ne gyventi iš integracinės paramos. Skatinant ekonominį aktyvumą siekiama išvengti integracijos problemų valstybėse, nes neintegruotas asmuo tampa problema ne tik konkrečiai valstybei, bet ir visai ES. Taip pat jau dabar keliamas klausimas aukščiausiu ES lygiu, kam švaistyti ES paramą integracijai šalyse, kuriose integracija be ryšių su valstybe, socialinio tinklo yra komplikuota.

Ką tai duos Lietuvai? Integracine prasme siūloma sistema Lietuvai gali būti naudinga, nes iš kitų šalių pas mus atvyktų tik tie, kurie turi giminystės ar kitų ryšių Lietuvoje. Tokiems asmenims neabejotinai bus lengviau integruotis. Kita vertus – kaip ir kitoms ES šalims šis principas įteisins nuolatinę kvotų sistemą, todėl jei pas mus bus mažai tokių, kurie turi vienokių ar kitokių ryšių su Lietuva, gausime visus, kurie neturi ryšio su jokia ES valstybe. O jų integracijos procesas gali būti sudėtingesnis.

Gal realesnis solidarumas būtų finansinio mokesčio įvedimas, kurį į ES biudžetą susimokėtų šalys, neturinčios integracijos perspektyvų pabėgėliams?

Ar nauja sistema bus priimta? Nuomonių bus įvairių. Nereikėtų pamiršti ir senos geros taisyklės, kad „judinti pinigus yra paprasčiau nei judinti žmones“. Dabartinė sistema priverstinai „judina“ vos 8 tūkst. tokių asmenų per metus ir jie neturi teisės rinktis, todėl dažnai neužsibūna ten, kur objektyviai integracija menkai tikėtina. Kvotų sistema yra priverstinė ir šalims, ir prieglobsčio prašytojams (jie nenori vykti į Lietuvą). Kaip priverstinai perkelti ne 16 tūkst., bet 160 tūkst. asmenų per dvejus metus, išliks didžiuliu iššūkiu visai Europai ir šia prasme, relokacija neturi ateities. Gal realesnis solidarumas būtų finansinio mokesčio įvedimas, kurį į ES biudžetą susimokėtų šalys, neturinčios integracijos perspektyvų pabėgėliams?

 

Kokios kitos grėsmės ir išeitys? Kovo 7 d. susitarimuose su Turkija užsiminta ir apie padėties gerinimą Sirijos kaimyninėse valstybėse. Ši užuomina džiugina, bet tai dar tik užuomazgos valstybių dialoguose. Šių metų sausį Turkijos įvestos vizos Sirijos piliečiams, atvykstantiems oro bei jūros transportu, bei kiti įvažiavimo į Turkiją apribojimai neabejotinai sukels „įstrigusių“ žmonių įtampą regione. Jei destabilizacija regione didėtų, panašu, tai galėtų sukelti didesnį pavojų nei visų Sirijos pabėgėlių atvykimas į Europos Sąjungą. Užtenka pažiūrėti , kas vyksta Libijoje, Irake ar panašiose „žlugusiose valstybėse”. Kone 50 procentų Europos Sąjungos sienų ribojasi su valstybėmis, kuriose vyksta konfliktai ar kiti neramumai. Gal verta pradėti ieškoti realių sprendimų ten?

 

Sirijos miestas Alepas yra tapęs savotišku pasaulio geopolitikos epicentru. Aplink jį spiečiasi visi Sirijos konflikto dalyviai – vietinės kovotojų grupės, jų regioniniai rėmėjai ir juos palaikančios didžiosios valstybės. Labiausiai ugnimi vienas kitam į veidą iš priešingų stovyklų Alepo apylinkėse alsuoja Rusija ir Turkija.

Kai kurie analitikai sako, kad tas kvėpavimas tankėja ir klausti reikia ne „ar“, o „ka­da“ prasidės atviras karinis konfliktas.

Aplinkybės bent iš pažiūros tam atrodo subrendusios. Alepo apylinkėse kovoja Sirijos sukilėlių grupės, kurios čia lyg ir turi teisę būti, nes yra remiamos Vakarų, taip pat Saudo Ara­bijos ir Turkijos. Jų priešai vienu metu yra ir Sirijos režimo armija, ir Islamo valstybė. Tačiau sukilėlius atakuoja Rusijos bombonešiai, be to, Maskva ne tik remia Basharą al Assadą, bet ir palaiko kurdų pajėgas Sirijoje, kurios, kovodamos su Islamo valstybe, gauna vis didesnę paramą ginklais ir specialiosiomis pajėgomis iš JAV.

Rezultatai akivaizdūs: Assado režimas su Ru­­sijos pagalba šiaurinėje Alepo provincijoje lai­mi vieną pergalę po kitos, o Turkijos remiami su­kilėliai iš ten pamažu išstumiami. Vietoje jų po­zicijas vis labiau įtvirtina kurdai.

Turkija sukilėlių bombardavimą ir kurdų pa­laikymą vadina didžiausia Rusijos niekšybe. O juk šiaurės Alepe Ankara ilgą laiką turėjo didingų planų. Su NATO sąjungininkais ji tikėjosi čia sukurti „saugumo zoną“ – prieglobstį pabėgėliams ir demokratiškiems sukilėliams.

Sirijos priešlėktuvinės gynybos stiprinimas ir itin galingų Rusijos „žemė-oras“ raketų S-400 įrengimas šiuos planus sugriovė. Priešlėktuvinė rusų gynyba Turkijai tampo nervus dar ir todėl, kad Rusija dabar gali kada tinkama pažeisti Tur­kijos oro erdvę ir tikrinti Turkijos kantrybės ri­­bas. Tai kerštas už lapkričio 24-ąją, kai du tur­kų F-16 naikintuvai numušė rusų lėktuvą

Su-24, bombardavusį Assadui priešiškas pajėgas ir pažeidusį Turkijos oro erdvę.

Nuo to laiko konfliktas aštrėja: Turkijos prezidentui T.R.Erdoganui, kaip ir Rusijos prezidentui V.Putinui, dabar konflikto kurstymas ir priešininko provokavimas yra garbės reikalas. O šiame reikale ypač svarbus vaidmuo tenka būtent kurdams.

Turkijos prezidentas Erdoganas jau pradėjo kampaniją, reklamuojančią naują šalies konstituciją. Ja parlamentinis valdymas būtų pakeistas į prezidentinį, o parlamento pastangos ne­leisti prezidentui pradėti atvirų karo veiksmų su kurdais, o galbūt ir su Rusija, būtų nubrauktos.

„Rusija ir Turkija kariauja šaltąjį karą, kuris labai greitai gali peraugti į karštąjį, o tam yra rengiama netgi teisinė bazė“, – teigia Turkijos naujienų portalo „Al-monitor“ užsienio politikos apžvalgininkas Kadri Gürselis.

Erdoganas mojuoja špaga už „įžeidžiančius“ Rusijos prezidento kaltinimus, kad Turkija re­mia su „Al Qaeda“ susijusius islamistus. Ir tikina, kad jei kas ir užsiima teroristiniais veiksmais, tai tik Rusija. Turkijos lyderis aiškina, kad kurdų veiksmai Sirijoje koordinuojami iš Mask­vos. Va­dinasi, galėtume daryti prielaidą, kad Ankara ne­tiesiogiai kaltina Maskvą ir dėl vasario 17 d. grei­čiausiai kurdų surengto teroristinio iš­puolio.

Tą dieną degant raudonam šviesoforo signalui didžiulis keturratis sustojo greta kariuomenės autobusų eilės, o jo vairuotojas, Sirijos pa­bė­­gėlis Salihas Necaras, detonavo sprogmenis.

Turkų teisėsaugininkų teigimu, teroristas iš Sirijos buvo artimas Kurdų demokratinės sąjungos (PYD) ginkluotajam sparnui – Kurdų liaudies apsaugos vienetui (YPG), kuris savo ruožtu bendradarbiauja su Sirijos kurdų darbininkų partija (PKK). PKK – aršiausias Ankaros priešas, o konfliktas su šia organizacija nuo 1984-ųjų pareikalavo jau per 40 tūkst. gyvybių. Nors konfliktas buvo prigesęs, jis vėl atsinaujino pernai nutraukus taikos derybas su Turkija.

Erdogano teigimu, teroristinis išpuolis An­ka­roje yra Rusijos veiksmų Sirijoje padarinys – kurdų ambicijos auga, tad jas būtina užgesinti.

Dėl kurdų Erdoganas visiškai teisus: jie sparčiai plečia savo teritoriją, ir tai negali neerzinti Turkijos. Kurdai tapo savotiškais atsilaisvinusių teritorijų „medžiotojais“: jei tik kur nors pralaimi ir atsitraukia arba Assado, arba sukilėlių pa­jėgos, kurdai tame regione iš karto steigia savo administraciją. Vis dėlto daugiausia žemių kurdai atsikando iš Islamo valstybės. Stebėtojų teigimu, kurdų pajėgos kontroliuoja tris ketvirtadalius 800 km ilgio sienos su Turkija.

Užvirus kautynėms dėl Alepo, kurdai, remiami Rusijos aviacijos, sugebėjo pralaužti Islamo valstybės apgultį Afrino mieste. Jų žinioje jau seniai ir Kobanė, dėl kurios neseniai virė aršios kovos, o kad sukurtų solidų administracinį trikampį, jiems trūksta tik Alepo.

Turkija tam visomis išgalėmis kliudo. Jei reikės, Sirijoje pradės sausumos operaciją.

Tokiu atveju kurdams pagalbą žada Rusija. Ir tai ne viskas. V.Putinas yra užsiminęs, kad atei­tyje, pasibaigus Sirijos konfliktui, galbūt pa­rems kurdų pretenzijas į federalinį statusą. Tie­sa, patys kurdai mieliau priimtų Vakarų pa­ramą – jie visomis išgalėmis siekia parodyti, kad yra rimčiausia su ISIS Sirijoje kovojanti jėga. Tačiau Vakarai su pažadais atsargesni nei Maskva, o kurdams reikalinga bet kokia pagalba.

Rusams tai irgi geras įrankis – jei ne fiziškai, tai bent psichologiškai jie gali spausti Turkiją ir toliau ją provokuoti. Maskva puikiai supranta, kad nepriklausomas Kurdistanas, vienijantis kur­dų teritorijas Turkijoje, Sirijoje ir Irake, yra didžiausia visų kurdų svajonė ir didžiausias Tur­kijos siaubas.

Irako kurdai jau dabar kalba apie referendumą dėl savo ateities. Paskui gali ateiti eilė Sirijos kurdams, o jau tuomet apie atsiskyrimą nuo Tur­kijos neabejotinai prabils ir Turkijos kurdai.

Toks scenarijus būtų ne tik stulbinama kur­dų, bet ir Rusijos pergalė. Kaip toliau klosty­sis šis painus žaidimas, nežino net JAV politikai ir diplomatai, sėdantys prie derybų stalo su Ru­sija, žodžiais palaikantys kurdus, bet priklausantys tai pačiai NATO stovyklai, kaip ir Turkija.

Tiesa, dėl Turkijos elgesio kurdų atžvilgiu pa­­­mažu keičiasi ir JAV elgesys Turkijos atžvilgiu: jos viena nuo kitos tolsta.

Laimėtoja šioje situacijoje kol kas yra Rusija. Nors finansiniu požiūriu jos reikalai yra tragiški ne tik dėl Vakarų sankcijų, bet ir dėl apmirusių dešimčių milijardų vertės ekonominių santykių su Turkija, užtat ji pasiekė savo pagrindinį tikslą – prie derybų stalo susėdo tartis dėl Sirijos su JAV. Ir sėdi V.Putinas ten gana ramiai, nes Tur­kija jam neatrodo lygiavertė priešininkė. Matyt, V.Putinas mano, kad šiuo atveju ją nuo atvirų karinių veiksmų atgrasytų pareigos NATO.

Kiek kitaip reikalai gali imti klostytis, jeigu Er­doganas tikrai pakeis šalies konstituciją ir taps oficialiu diktatoriumi.

 

Turkija pranešė, kad teroro išpuolį Stambule įvykdė “Islamo valstybė” (ISIS arba “Daesh”). 8 vokiečių ir dviejų turkų gyvybę nusinešęs išpuolis turistų pamėgtame rajone – dar vienas ISIS kruvinas darbas.

Nuo 2014 m. rugsėjo “The New York Times” suskaičiavo 68 teroro išpuolius, kurie priskiriami ISIS ar jos simpatikams. Vien pernai buvo įvykdytas 61 toks teroro aktas. Pateikiame pastarųjų kelių mėnesių kruviną statistiką:

2016 m. sausio 8 d. išpuolis surengtas Hurgados (Egiptas) viešbutyje, kuriame taip pat buvo lietuvių. Nukentėjo du turistai. Lietuviai nenukentėjo.

2016 m. sausio 7 d. ISIS prisiėmė atsakomybę už išpuolį Kairo (Egiptas) viešbutyje. Niekas nenukentėjo.

2016 m. sausio 7 d. Filadelfijoje (JAV) vyras, “ISIS vardu”, šovė policininką ir jį sužeidė.

2016 m. sausio 4 d. Libijoje “Daesh” kovotojai bandė užimti naftos uostą. Per mūšius žuvo mažiausiai 7 žmonės.

2015 m. gruodžio 2 d. pora, įkvėpta ISIS, surengė žudynes Kalifornijos mieste San Bernardine (JAV). Žuvo 14 žmonių.

2015 m. lapkričio 24 d. ISIS teroristai užpuolė viešbutį šiaurės Sinajaus pusiasalyje (Egiptas). Žuvo 7 žmonės.

2015 m. lapkričio 13 d. per kelis koordinuotus išpuolius Paryžiuje žuvo daugiau nei 100 žmonių. Atsakomybę prisiėmė “Daesh”.

2015 m. lapkričio 12 d. per dvigubą savižudžių išpuolį Libane žuvo mažiausia 43 žmonės.

2015 m. lapkričio 4 d. su ISIS susijusi grupuotė prisiėmė atsakomybė už savižudžio išpuolį Egipte. Žuvo 4 policininkai.

2015 m. spalio 31 d. su “Daesh” susijusi grupuotė susprogdino Rusijos keleivinį lėktuvą, skridusį iš Egipto kurorto. Žuvo 224 žmonės.

2015 m. spalio 10 d. per du sprogimus Turkijos sostinėje Ankaroje žuvo daugiau nei 100 žmonių.

Visą originalų straipsnį rasite čia

Lietuvoje daug kalbama ir diskutuojama apie Maskvos įsivaizduojamą rusų pasaulį ir tai, kaip ši ideologija veikia geopolitinius procesus. Ne išimtis ir turkų numušto Rusijos naikintuvo Sirijoje atvejis. Lietuvoje buvo komentuojami tik Rusijos veiksmai, priežastys ir pasekmės, visai mažai skiriant dėmesio Turkijos pozicijai. Atidžiau žvilgtelėjus į Ankaros vykdomą politiką, matyti, kad konfliktas tarp Maskvos ir Ankaros rusena seniai. Sirijos karas tik išryškino dviejų koncepcijų – rusų pasaulio ir turkų pasaulio – susidūrimą.

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Turkijoje populiarus pantiurkizmas

Pantiurkizmas – tai judėjimas, siekiantis politinės ir kultūrinės visų tiurkų kalbomis kalbančių žmonių vienybės. Jis atsirado apie 1883 m., visą laiką buvo gyvas ir dabartiniame pasaulyje nė kiek nėra nuslopęs, o kaip tik įgavęs kuo įvairiausių formų. Šis judėjimas apima visą regioną, kuriame kalbama tiurkų kalbomis: Kazachstaną, Azerbaidžaną, Turkmėniją, Kirgiziją, Uzbekiją, Rusijos sritis, net Kinijos uigūrų rajoną ir daug kitų, iš viso apie 140–150 mln. žmonių.

Gyventojams palaikant idėjas, kad Ankara turi rūpintis pasaulinėmis tiurkų problemomis, Turkija save suvokia kaip turkų pasaulio lyderę.

Pačioje Turkijoje pantiurkizmo idėjos labai populiarios. Jas propaguojanti kraštutinė partija Nacionalinis judėjimas (MHP), kaip parodė šių metų lapkričio rinkimai, yra trečia pagal populiarumą politinė jėga. MHP – sukarinto nacionalistinio judėjimo „Pilkieji vilkai“ politinis sparnas. „Vilkams“, kaip spėjama, vien Vokietijoje gali priklausyti per 10 tūkst. narių. Jie jau yra įvykdę teroro aktų, bandę sukelti perversmą Azerbaidžane 1995 m., todėl ne vienoje šalyje uždrausti.

Pernai jie susprogdino šventyklą Bankoke ir taip nužudė 20 žmonių. Policija dėl šio teroro akto sulaikė du vyrus: vieną uigūrą iš Sindziango uigūrų autonominio rajono Kinijoje, kitą turką. Tokia plati pasaulinė „Pilkųjų vilkų“ veikla rodo, kokia tai galinga ir įtakinga organizacija.

Vos kas nors svarbaus atsitinka turkų pasaulyje, Anatolijoje iškart žmonės laukia vyriausybės komentarų, politikų reakcijos, o mitingai ir demonstracijos dėl pasaulinių reikalų yra Ankaros kasdienybė. Galima tik numanyti, kiek reikėjo jėgų Turkijos vyriausybei gan santūriai reaguoti dėl Krymo aneksijos, nes mitingai, kad skriaudžiami totoriai, buvo tapę Turkijos kasdienybe.

Turkija ėmė aktyviai remti tiurkų tautų kultūrą, investavo į vidurinių ir aukštųjų mokyklų veiklą, kvietėsi jaunimą studijuoti Turkijoje.

Regiono lyderė

Gyventojams palaikant idėjas, kad Ankara turi rūpintis pasaulinėmis tiurkų problemomis, Turkija save suvokia kaip turkų pasaulio lyderę. Veikia daugybė organizacijų, per kurias Turkija realizuoja savo lyderystę. Kaip vieną svarbiausių galima paminėti Turkų tarybą, kuri jungia bent 6 organizacijas, besirūpinančias tarpusavio verslo ryšiais, bendru kultūros paveldu, švietimu, politiniais ryšiais ir kt. Organizacijos generalinis sekretorius reziduoja Stambule, be Turkijos, jai priklauso Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgizija. Bendruose projektuose dar dalyvauja Uzbekija, Turkmėnija, Šiaurės Kipras ir atstovai iš kitų šalių, tokių kaip Rusija. Veikloje įvairiu formatu dalyvauja ir Lietuvos totoriai bei karaimai.

Turkijos užsienio politika labai suaktyvėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo, o kartu tai sutapo su sparčiu ekonominiu pakilimu Anatolijoje. Centrinės Azijos valstybėms paskelbus nepriklausomybę, jomis iškart susidomėjo Ankara.

Dr.Halina Kobeckaitė kalbėdama apie buvusias Sovietų Sąjungos šalis sako, kad Turkija ėmė aktyviai remti tiurkų tautų kultūrą, investavo į vidurinių ir aukštųjų mokyklų veiklą, kvietėsi jaunimą studijuoti Turkijoje, aktyviau ėmė domėtis kultūrinio palikimo įvairove ir jį skelbti. Atsirado klausimų, kuriuos imta spręsti ir aptarinėti kartu.

Galima išskirti du pagrindinius įrankius, kaip Turkija naudoja savo švelniąją politiką Centrinėje Azijoje, dar vadinamoje Turkestanu, ir Kaukaze. Pirma, užtikrina nemokamą aukštąjį mokslą tiurkų šalių jaunimui (jau daugiau nei 20 metų), o Kazachstano, Kirgizijos ir Uzbekijos piliečiams taiko bevizį režimą; antra, remia Güleno judėjimą.

Turkiškas modelis atkeliauja per nevyriausybines organizacijas

Turkiškas vertina mokslo laimėjimus ir ypač didelį dėmesį teikia švietimui.

Güleno judėjimas yra tarptautinė organizacija, ją XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje Turkijoje įkūrė islamo tyrinėtojas ir buvęs imamas Fethulahas Gülenas. Organizacija vadovaujasi moderniuoju, arba turkišku, islamu, kuris visiškai skiriasi nuo „Islamo valstybės“ deklaruojamų vertybių. Turkiškas islamas neneigia valstybių reikšmės, kapitalizmo ir rinkos santykių, smerkia radikalizmą ir terorą, o vertina mokslo laimėjimus ir ypač didelį dėmesį teikia švietimui. Güleno judėjimas dažnai lyginamas su Jėzuitų ordino veikla.

Güleno judėjimas – labai įtakinga organizacija, ji veikia 180 pasaulio šalių, turi per 1000 mokyklų, o jas yra baigę jau daugiau nei 2 mln. žmonių. Centrinėje Azijoje ši organizacija ne tik turi daugybę mokyklų, kuriose mokoma ir turkų kalbos, bet ir remia Suleymano Demirelio universitetą Kazachstane, Atatürk-Alatoo universitetą Kirgizijoje, Kaukazo universitetą Azerbaidžane ir kitas aukštąsias mokyklas.

Be švietimo, judėjimas savo prioritetu laiko ir žiniasklaidą. Su Gülenu susijęs vienas iš dviejų didžiausių Turkijos laikraščių „Zaman“, „Samanyolu TV“ ir daug kitų žiniasklaidos priemonių.

Pastaruoju metu tarp Güleno žiniasklaidos ir Turkijos prezidento Recepo Erdogano buvo nesutarimų, tačiau tai sietina su kova dėl vietos valdžios, o ne kokiu nors principiniu nesutarimu dėl veiklos užsienyje.

Judėjimas propaguoja turkišką valstybės modelį, turkišką kultūrą ir turkišką islamo versiją. Aplink Güleną buriasi intelektualai, verslininkai, politikai, kurie tampa judėjimo rėmėjais, ambasadoriais ir prisideda finansiškai. Visas šis tinklas susaistė daugybę žmonių, neabejingų vieningo turkų pasaulio idėjoms.

Rusų pasaulis susidūrė su turkų pasauliu

Turkiška kultūra Centrinėje Azijoje ir Kaukaze tapo labai populiari, o kartu su ja įtakinga tapo ir pati Turkija. Ašchabade antra pagal populiarumą kalba tapo turkų, neretai nustelbdama net rusų. Centrinės Azijos lyderiai jau ne tik žvilgčioja į Maskvą, bet ir klauso, kas kalbama Ankaroje.

Turkija ne tik grasina Rusijos įtakai artimajame užsienyje, veikia vietos tiurkus – totorius, baškirus ar čiuvašus, bet ir kėsinasi į energetikos išteklius.

Tokie pokyčiai labai nepatinka Kremliui. Turkija ne tik grasina Rusijos įtakai artimajame užsienyje, veikia vietos tiurkus – totorius, baškirus ar čiuvašus, bet ir kėsinasi į pačią rusiškos galios širdį – energetikos išteklius. Centrinė Azija ir Kaukazas turi daug naftos, dujų ir kitų žaliavų, kurios tradiciškai buvo tiekiamos į pasaulį per Rusiją. Dabar Rusija dėl šių turtų grumiasi ne tik su Kinija iš Rytų, bet ir su Turkija iš Vakarų. Ankara aktyviai siekia tiekti žaliavas į Europą per savo teritoriją, o šiuos planus remia ir Europos Sąjunga.

Taigi, žinant, kokią politiką vykdo Ankara, visai kitaip gali atrodyti ir konfliktas su Maskva Sirijoje.

Rusų lėktuvo numušimas nėra atsitiktinis iš pirmo žvilgsnio buvusių gerų Vladimiro Putino ir Recepo Tayyipo Erdogano (nuotr.) santykių paaštrėjimas. Po draugiškumo kauke jau seniai brendo konfliktas tarp dviejų regiono lyderių, todėl galima plačiau interpretuoti, kodėl rusų naikintuvai taip agresyviai ir dažnai pažeidinėjo Turkijos oro erdvę ir kodėl Turkija taip pyko ir siuto ant neva „sąjungininkų“ kovoje prieš „Islamo valstybę“ rusų. Aštrėjant Rusijos ir Turkijos nesutarimams, Centrinės Azijos bei Kaukazo sostinėse politikai, visuomenė aktyviai diskutuoja ir susidaro nuomonę, kas teisus, o kas ne, kas gerieji, o kas blogieji. Kova dėl protų ir širdžių Centrinėje Azijoje jau prasidėjo.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas geopolitika.lt 2016 m. sausio 8 d.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius prof. dr. Ramūnas Vilpišauskas komentuoja Turkijos ir Rusijos santykių krizę.

– R.Erdoganas ir V.Putinas tęsia žodžių dvikovą. Kaip toliau rutuliosis dviejų valstybių konfliktas?

– Apsižodžiavimai visų pirma skirti kiekvienos šalies vidaus politikos auditorijai. Jais norima parodyti savo tvirtumą šalies gyventojams. Įvertinant abiejų politinių režimų Turkijoje ir ypač Rusijoje specifiką ir šių šalių lyderių vadovavimo pobūdį, tai neturėtų stebinti.

Tačiau labai abejoju, jog tai galėtų išsivystyti į kokią nors naują karinę konfrontaciją ar Rusijos atsaką, kad ir pavėluotą, tiesiogiai Turkijai, o ne jos remiamiems sukilėliams. Greičiausiai bus apsiribota švelniomis priemonėmis, tokiomis kaip ekonominės sankcijos, kurias Rusija jau dabar pradeda taikyti.

– Ar minėtos sankcijos nebus „popierinės“, jei tai irgi tėra pasirodymas, skirtas vidaus politikos rinkai?

Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

– Viskas priklausys nuo to, kiek Rusijos institucijos pačios norės šias sankcijas taikyti, įvertinusios jų kenksmingumą ne tik Turkijos įmonėms, turizmo sektoriui ar konkretiems maisto produktų eksportuotojams, bet ir Rusijos gyventojams.

– Ar Rusijos ir Turkijos konfliktas paveiks kovą su ISIS ir kokie bus tolesni JAV veiksmai?

– Šis konfliktas – tik dar vienas signalas, kad Vakarams su Rusija bendrą kalbą rasti sudėtinga. Skiriasi net šio įvykio interpretacijos ir pateikiami faktai dėl to, ar Rusijos lėktuvas buvo Turkijos oro erdvėje, ar vyko komunikacija tarp Turkijos pajėgų ir Rusijos lakūnų, ar ne.

Tokios skirtingos NATO šalių, visų pirma Turkijos, kurios poziciją parėmė ir JAV, interpretacijos, kai sunku rasti bendrą kalbą net dėl faktų, rodo, kaip bus sudėtinga bent kiek intensyviau koordinuoti tarpusavio veiksmus siekiant spręsti situaciją Sirijoje ir Irake. Tai ir politinis nepasitikėjimas, ir skirtingi politiniai tikslai. Ir JAV, ir Rusija, išsprendus konfliktą Sirijoje, tikisi visiškai priešingų politinių ir ekonominių reformų.

Tokie skirtingi įsivaizdavimai trukdys koordinuoti veiksmus dėl bet ko daugiau nei „Islamo valstybės“ neutralizavimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusijos ir Turkijos charakteriai kažkuo panašūs. Priešingai nei nuobodūs Vakarai, šios valstybės mėgsta skambius pareiškimus, kurių nė nesiruošia įgyvendinti. O jeigu vis dėlto imasi veiksmų, tai būtinai kitokių, nei žadėjo. Užtat jų tarpusavio santykiai ir yra tokie nenuspėjami, o keičiasi jie greičiau negu mėnulio fazės.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių Stambulo ir Maskvos santykiai išgyveno pakilimą, o Turkijos ir Rusijos prezidentai neslėpė vienas kitam simpatijų.

Rugsėjo pabaigoje Vladimiras Putinas į didžiausios mečetės Rusijoje, kuriai neprilygsta nė viena Europoje, atidarymą Maskvoje pasikvietė garbės svečią – Recepą Tayippą Erdoganą, neslepiantį paramos „broliams musulmonams“. Turkui turėjo atvipti žandikaulis: naujojoje mečetėje su žalsvai melsvos spalvos kupolu gali tilpti daugiau nei 10 tūkst. maldininkų. Jos statyba kainavo 170 mln. JAV dolerių ir truko visą dešimtmetį.

Rusijos ir Turkijos lyderiai pasidžiaugė, kad Rusijoje atsirado naujas musulmonų centras, ir sėdo tartis, kaip kovos su „Islamo valstybe“ – ISIS, arabiškai vadinama DAECH.

Jei tiksliau, V.Putinas kaip įmanydamas ramino R.Erdoganą, kad jo pageidaujamos neskraidymo zonos virš Sirijos teritorijos nelies – čia jau Erdogano teritorija. O šis patikino, kad Turkija, kaip NATO narė, laikysis susitarimo derinti su Rusija bet kokius veiksmus ore.

Nuo šio susitikimo nepraėjo nė savaitė, o Rusijos lėktuvai pradėjo oro atakas Sirijoje. R.Erdoganas tiesiog pašėlo: juk ką tik buvau Maskvoje, sėdėjau su Putinu prie vaišių stalo, o jis nė neprasitarė, kad ruošiasi antskrydžiams ten, kur turėtų būti neskraidymo zona!

V.Putino aplinkos žmonės atkirto, kad R.Erdogano sūnus po sėkmingų naftos sandorių fotografuojasi su DAECH kovotojais, o „Islamo valstybės“ ekonomika laikosi ant Turkijos pečių, tad verčiau R.Erdoganas apie kovą su ISIS iš viso patylėtų – jam rūpi tik išnaikinti Sirijos kurdus, o ne įveikti vadinamąjį Islamo kalifatą.

Praėjo dar mėnuo, o Turkija numušė Rusijos bombonešį, kuris pažeidė Turkijos oro erdvę. Aišku viena: jis skrido jei ne virš Turkijos, tai virš R.Erdogano teritorijos. O kadangi įsivaizdavo, kad gali jaustis visiškai saugus, skrido be naikintuvų palydos. Ir buvo numuštas.

Nuo tos akimirkos, galima sakyti, prasidėjo naujas Rusijos ir Turkijos santykių etapas, šį kartą kiek įdomesnis nei kiti prieš tai buvę.

Amžinos varžovės

Šios dvi imperijos savitais būdais varžosi dėl įtakos Balkanuose, Kaukaze, Azijoje, Arti­muosiuose Rytuose. Turkija, kontroliuodama Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius, skiria Viduržemio jūrą nuo Juodosios jūros. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nori plukdyti krovinius, naftą ar ginklus į Vakarus, jai reikia Turkijos žalios šviesos. O jeigu NATO norėtų pagrasinti Rusijai per Juodąją jūrą, tam turėtų nekliudyti Turkija.

Tad vien dėl to abi valstybės ilgą laiką stengėsi nekibti viena kitai į gerklę ir palaikyti bent jau mandagius santykius, nors praeityje abi šalis nuolat lydėjo interesų susikirtimai, kartais paversdami jas neatskiriamomis partnerėmis ir bičiulėmis, o kitąkart suvesdami mūšio lauke.

Vis dėlto iki šių metų pradžios Rusiją ir Turkiją daugelis laikė jei ne draugėmis, tai bent kolegėmis, turinčiomis daugiau bendro negu skirtingo. O jei ir kildavo menkų nesutarimų, abi stengdavosi juos nuleisti negirdomis.

Turkijai, be jokios abejonės, labai nepatiko Rusijos invazija į Gruziją 2008 m. Dantis sukandusi Turkija tylėjo ir dėl Kalnų Karabacho, ir dėl Rusijos pastangų palaikyti Sirijos vyriausybę bei Basharą al Assadą.

Turkiją suerzino ir Krymo okupacija. Vis dėlto ji pasirinko nesikišimo taktiką – tegu su Rusija aiškinasi JAV, Lenkija, Rumunija. Ankara apsimetė, kad nieko neįvyko, ir iki šiol nepaisė Rusijai įvestų sankcijų režimo ir bent jau garsiai nepareiškė Maskvai jokios kritikos dėl šios karo veiksmų Ukrainoje. O kai V.Putinas, apsilankęs Jerevane, kur vyko armėnų genocido aukų šimtmečio pagerbimo ceremonija, paminėjo žodį „genocidas“, Turkija, nors ir pasipiktinusi, net neatšaukė savo ambasadoriaus Maskvoje, nors būtent taip ji reagavo į „genocido“ terminą, nuskambėjusį iš Austrijos, Vatikano ir Liuksemburgo vadovų lūpų.

Stambulo universiteto tarptautinių santykių ekspertas Kadiras Hasas Coli Ozelas įsitikinęs, kad toks elgesys liudija Turkijos ir Rusijos santykių nelygiavertiškumą. Mat Turkija kiek galėdama pataikavo Rusijai, o ši dėl gerų santykių su Turkija per daug nesuko sau galvos, žinodama, kad Turkijos draugų ratas po Arabų pavasario siaurėja – daugiausia dėl aštrios R.Erdogano retorikos ir jau minėtos jo žodinės paramos „broliams musulmonams“. O štai Rusija, bent V.Putino nuomone, Turkijai ir jos ekonomikai esąs tikras išsigelbėjimas.

Rusijos vadas nepagalvojo tik apie tai, kad mažėja ir Rusijos bičiulių ratelis, kuriame Turkija yra ne tik senbuvė, bet ir kaimynė, ypač jei lygintume su tokiomis „draugėmis“ kaip Kinija, Venesuela ar Brazilija.

Kuri kuriai grasina?

„Mes esame didžiausia Rusijos gamtinių dujų vartotoja. Turkijos praradimas bus rimtas nuostolis Rusijai. O štai Turkija, jei prireiks, dujų gaus iš kitur“, – aiškina Turkijos prezidentas.

Nors Rusijai dabar nemalonu tai pripažinti, Turkija yra antra didžiausia rusiškų dujų rinka po Vokietijos. Daugiau nei pusė iš 48 mlrd. kub. metrų per metus suvartojamų dujų Turkija perka iš koncerno „Gazprom“.

Tačiau apie Turkijos svarbą Rusija labai skambiai kalbėjo tik po „South Stream“ laidotuvių, kai buvo paskelbta apie Turkijos dujotiekio sutartį. Užtat Ankaros institucijos šio įvykio, regis, nesureikšmino: galbūt nuojauta, o gal santykių patirtis su Rusija joms sufleravo, kad per daug džiaugtis neverta, o V.Putino pompastika daugiausia skirta vidaus politikai ir artimiausiam elitui.

Turkijoje, priešingai, rinkėjus daug labiau žavi kalbos apie energijos išteklių diversifikavimą, tad R.Erdoganas vis aiškina, kad vieną dieną Turkija taps Europos dujų paskirstymo centru, o dujas pirks ir iš Šach Denizo Kaspijos regione ir iš Irano, o gal net Izraelio.

Tačiau tiek Rusijos, tiek Turkijos postringavimai yra niekai, nes Turkijai dujų reikia šiandien. Ypač turint omenyje tai, kad Turkija neturi jokios požeminės dujų saugyklos (pagal statybos projektą milijardo kubinių metrų saugykla bus pastatyta tik 2018 m.).

Rusija Turkijai dujas tiekia dviem dujotiekiais, kurių kiekvieno pajėgumai siekia po 16 mlrd. kub. metrų. „Mėlynasis srautas“ driekiasi per Juodąją jūrą, o „Gas-West“ dujotiekis, prieš pasiekdamas Turkiją, kerta Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją.

Visas kitas dujas Turkija gauna iš Azerbaidžano per Pietų Kaukazo dujotiekį, taip pat iš Irano per „Tabriz-Dogubayazit“ dujotiekį bei Alžyro ir kitų šalių, kurias gauna iš savo dviejų suskystintų dujų terminalų.

Problema ta, kad jeigu Rusija sugalvotų nutraukti Turkijai dujų tiekimą, ši neturėtų iš kur kompensuoti jų kiekio, nes visi kiti dujotiekiai, kuriais Turkija gauna dujas, veikia maksimaliu pajėgumu ir galėtų Turkijai perpumpuoti daugių daugiausia 7 mlrd. kub. metrų dujų vietoj 27 mlrd. kub. metrų, kurie dabar perkami iš Rusijos. Taigi Turkijos pramonę, taip pat ir gyventojus, ištiktų dujų badas.

Vadinasi, vien dujų korta yra neginčijama priežastis nesipykti. O juk dar yra ir kitos sritys. Pavyzdžiui, Rusija Turkijai tiekia didžiąją dalį jai reikalingų metalų: rusiška geležis ir plienas sudaro 15 proc. Turkijos metalų importo, rusiškas aliuminis – 31 proc.

Aišku, Turkija gali manyti, kad esant reikalui rastų šių metalų kitose rinkose, tačiau visos jos turi savo pirkėjų, o užtikrinti Turkijos poreikių per trumpą laiką nesugebėtų, taigi pramonė patirtų kitą smūgio bangą.

Toliau – grūdai, ypač kviečiai. 2014 m., „Stratfor“ duomenimis, Rusija Turkijai pardavė 70 proc. jai reikalingų kviečių, kitaip sakant, beveik viską, ko reikėjo Turkijai. R.Erdoganas aiškina, kad šiemet Turkijoje buvo ypač geras kviečių derlius, bet akivaizdu, jog šalis nesugebėtų pati savęs aprūpinti tuo, ką iki šiol visą laiką pirko iš Rusijos. Tad kebabų tektų valgyti mažiau. O kur dar Rusijos įvestos sankcijos nebeimportuoti turkiškų maisto produktų: Rusijos rinkoje suvartojama 40 proc. Turkijoje eksportui užauginamų vaisių ir daržovių.

Galiausiai – rusų turistai. Turkams ši tema yra viena nemaloniausių. Nors rusai ir garsėja tuo, kad per „viskas įskaičiuota“ keliones tiesiog nusiaubia Turkijos viešbučius, jie vis tiek yra pagrindiniai Turkijos lankytojai. Skaičiai tokie: turizmas sudaro 12 proc. Turkijos BVP, o rusai – 14 proc. Turkijos turistų.

Atominis argumentas

„Jei Rusija atominės jėgainės nepastatys, tada ateis kažkas kitas ir pastatys“, – vėl aiškina R.Erdoganas, teisingai primindamas, kad Rusija į šį 20 mlrd. dolerių vertės projektą jau investavo 3 mlrd. dolerių.

Bet ir čia yra kitas lazdos galas. R.Erdoganas pamiršta, kad savanorių statyti šią elektrinę jis ieškojo nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio ir kažkada dėl to nesėkmingai derėjosi net su Vokietija.

2008-aisiais iš nevilties Turkija paskelbė statybos konkursą, tačiau tarptautinės bendrovės, investavusios nemažai pinigų į dalyvavimą šiame konkurse, galiausiai visos iki vienos atsiėmė paraiškas įvertinusios galimą riziką ir projekto neatsiperkamumą.

Nieko nepešusi, 2010 m. Turkija pasiūlė atominės elektrinės statybos sutartį Rusijai. Jei ši sutartis būtų nutraukta, „Rosatom“ ir su ja bendradarbiaujančios institucijos patirtų nemažą finansinį smūgį.

Vis dėlto R.Erdoganas V.Putiną pažįsta ir perpranta kur kas geriau nei daugelis kitų – jis puikiai suvokia, kad Rusijai ne visada svarbiausia ekonominė nauda, o kartais ji gali pasielgti visiškai nepragmatiškai, jeigu tai padeda pasiekti kitų tikslų.

Turkijos ir Rusijos santykių emocionalumą išduoda ir jų lyderių retorika iš karto po lėktuvo Su-24 numušimo. Po šio incidento V.Putinas pirmiausia pareikalavo iš Turkijos oficialaus atsiprašymo. R.Erdoganas atsiprašyti atsisakė. Jei būtų tai padaręs, kas žino, gal nebūtų reikėję susitikinėti Paryžiuje ir sudarinėti draudžiamų įvežti prekių sąrašų. Tačiau R.Erdoganas – per daug ambicingas, kad lenktų galvą prieš jį sunervinusį arogantiškąjį V.Putiną.

Gerai, kad tiek vienas, tiek kitas incidentą su lėktuvu nutarė laikyti asmeniniu reikalu ir nepainioti čia NATO. V.Putinas – apsidrausdamas nuo galimos akistatos su Aljanso karinėmis pajėgomis, R.Erdoganas – tuo pareikšdamas, kad pats sprendžia, kur baigiasi jo įtaka ir prasideda NATO reikalai.

Ir kaip nesakysi, kad šitie tipai labai panašūs? Ir kad Vakarams tiek vieną, tiek kitą laikyti patikimu partneriu – mažų mažiausiai rizikinga finansiškai, ką jau kalbėti apie ėjimą drauge su jais „į karą“ – net jeigu prieš bendrą priešą.

 

 

 

 

 

Pasinaudodami ES specialios antipropagandos grupės “East StratCom Task Force” bei ukrainiečių StopFake.org surinkta informacija, pateikiame Rusijos propagandos mašinos išsigalvojimus.

Kaip teigia viena žymiausių Rusijos eksperčių Anne Applebaum, “sekite Rusijos žiniasklaidą bet kuriuo laikotarpiu ir greitai pastebėsite naujienų pranešimų šablonus. Niekas taip paprasčiausia “nenutinka”. Kiekvienas įvykis yra didesnė istorija, dažniausiai sąmokslo. Rusija, o greičiau sąmokslas sunaikinti ar pažeminti Rusiją, visada yra centre. Realūs faktai įpinami į istoriją, tačiau jie supainiojami su prasimanymais, kad atitiktų nubrėžtą istorijos liniją.”

Su-24 numušė ISIS kovojai su raketa, kurią perdavė Ukraina, o su parašiutu besileidžiantį rusų lakūną nušovė ne kas kitas, o turkų “banderovcai”

Taigi, prie konkrečių faktų: Turkijai numušus Rusijos bombonešį Su-24, Ukrainos, kaip propagandos taikinio, vietą užėmė Turkija. Žinoma, nepamiršti ir tradiciniai Rusijos “priešai” – Vakarai.

Labiausiai paplito faktais nepatvirtintos istorijos apie Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sūnaus naftos verslą su Islamo Valstybe (ISIS arba “Daesh”). Pranešta, kad ir jo dukrai priklauso ligoninė, kurioje gydomi ISIS teroristai. Esą tai sąlygojo sprendimą numušti Rusijos lėktuvą.

Net išplatinta nuotrauka, kurioje politiko sūnus stovi su dviem barzdotais vyrais, neva ISIS lyderiais. Bet pasirodo, kad tai tėra restorano, kuriame lankėsi politiko sūnus savininkai, kurie visada fotografuojasi su žymiais asmenimis, apsilankiusiais jų įstaigoje Stambule.

Dar viena versija: bombonešis buvo numuštas, nes Turkija savavališkai “pastūmė” savo sienas Sirijos teritorijoje.

Oficialus Rusijos laikraštis “Rosiskaja gazeta” pranešė, kad Rusijos karinę operaciją Sirijoje įdėmiai stebi ateiviai… taip, taip ATEIVIAI iš kitų planetų.

Toliau dar įdomiau – Su-24 numušė ISIS kovojai su raketa, kurią perdavė Ukraina, o su parašiutu besileidžiantį rusų lakūną nušovė ne kas kitas, o turkų “banderovcai” (pagiežingas ukrainiečių nacionalistų įvardijimas). Ne kas kitas, o Turkija liepė Ukrainai pradėti Rusijos aneksuoto Krymo energetinę blokadą.

Na žinoma nepamiršta ir JAV bei ES. Esą turkai leidimą gavo iš jų, nes Vakarai bando patikrinti Rusijos karinius pajėgumus. O jei “tiksliau”, tai JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) “viską surežisavo”, asmeniniu prezidento Baracko Obamos “įsakymu”. Mat, ne kas kitas o CŽV visame pasaulyje remia terorizmą.

Kita vertus, pranešta, kad JAV pripažino, jog numušusi Rusijos lėktuvą, Turkija įvykdė teroristinį aktą. Esą Prancūzija taip pat pasmerkė Ankaros veiksmus ir netrukus Turkija bus išmesta iš NATO.

Dar nepavargote nuo tokio melo? Pabaigai – uogytė. Oficialus Rusijos laikraštis “Rosiskaja gazeta” pranešė, kad Rusijos karinę operaciją Sirijoje įdėmiai stebi ateiviai… taip, taip ATEIVIAI iš kitų planetų.

Ir avys sveikos, ir vilkas sotus – tokia užduotis dabar iškilo JAV diplomatijai dėl Turkijos ir Rusijos santykių krizės. JAV pirmadienį pripažino, kad turkai Rusijos lėktuvą numušė virš savo oro erdvės, tačiau viešai nepateisino tokių veiksmų. Barackas Obama susitikęs su Vladimiru Putinu Paryžiuje ragino surasti bendrą sprendimą iš krizės.

Pasak leidinio “Foreign Policy“, Vašingtonui reikia Rusijos pagalbos ieškant taikaus Sirijos konflikto sprendimo, todėl šis negali užsipulti Maskvos dėl neteisėto jos lėktuvo įsiveržimo į Turkijos oro erdvę. Tuo pat metu Turkija yra pagrindinė regiono galybė ir gyvybiškai svarbi JAV sąjungininkė, todėl jos versijos paremti taip pat negalima.

Dabar Vašingtonas bando apraminti aistras. Kaip pirmadienį pareiškė JAV Valstybės departamento atstovė Elizabeth Trudeau, “svarbiausia – dabar nuraminti aistras ir pradėti dialogą.” Prieš tai B. Obama susitiko su V.Putinu ir pareiškė užuojautą dėl rusų lakūno ir jūrų pėstininko mirties incidento su Turkija metu.

“Vašingtonas gali netekti ir Ankaros, ir Maskvos pagarbos. Rizikuojama, kad Obama parodys rusams, jog sutinka dėl taikos Sirijoje bet kokia kaina.”

Nors Rusija atsisako neberemti Sirijos vadovo Basharo al-Assado, kurį Vašingtonas vadina pagrindine kliūtimi taikai Sirijoje, Vakarai nepraranda vilties surasti sprendimą ir siekia paliaubų Sirijoje. Po teroristinių išpuolių Paryžiuje, JAV, Rusija, Didžioji Britanija, Iranas, Saudo Arabija ir Prancūzija pasirašė susitarimą, kuriame numatoma, kad iki sausio 1-osios turėtų įsigalioti paliaubos ir prasidėti derybos tarp Sirijos valdančiojo režimo ir opozicijos. Tiesa, kol kas nei B.al-Assadas, nei Sirijos opozicija nesutiko su tuo.

Naujas diplomatines iniciatyvas paskatino Islamo valstybės (ISIS arba” Daesh”) surengti išpuoliai Paryžiuje lapkričio 13 d., kurių metu žuvo virš 120 žmonių, bei Rusijos keleivinio lėktuvo susprogdinimas virš Egipto Sinajaus pusiasalio, dėl kurio atsakomybė taip pat prisiėmė “Daesh”.

Tačiau Turkijos ir Rusijos konfliktas dėl numušto karinio lėktuvo gali visas šias pastangas sugriauti. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas atsisakė atsiprašyti Rusijos bei pareiškė, kad jei dar kartą koks nors karinis lėktuvas įsiverš į Turkijos teritoriją – taip bus numuštas. Rusija, savo ruožtu, planuoja atsisakyti bevizio režimo su Turkija ir uždrausti vaisių bei daržovių importą iš Turkijos. Maskva taip pat Sirijoje dislokavo S-400 raketines sistemas bei pranešė, kad savo bombonešius Su-34 apginkluos oras-oras raketomis. Dar daugiau, V.Putinas apkaltino Turkijos valdžią pelnantis iš naftos verslo su “Daesh”.

Vieni ekspertai teigiamai vertina B.Obamos pasirinktą poziciją: retoriškai remti savo NATO sąjungininkę Turkiją, bet kartu diplomatiniais būdais užkirsti kelią konflikto eskalacijai. Yra ir kitaip manančių.

“Vašingtonas gali netekti ir Ankaros, ir Maskvos pagarbos, – teigė “Foreign Policy” Sirijos ekspertas iš Vašingtono instituto Artimųjų Rytų politikai Andrew Tableris. – Rizikuojama, kad Obama parodys rusams, jog sutinka dėl taikos Sirijoje bet kokia kaina.”

“Tik silpnai palaikydamos Turkiją mūšyje su Rusija, JAV parodys Erdoganui, kad beatodariškai nerems jo.”

Dar vienas faktorius šioje diplomatinėje šachmatų partijoje – JAV netenkina Turkijos bendradarbiavimas kovojant su ISIS. Ankara labai lėtai bando uždaryti savo sieną su Sirija, per kurią kovoti už “Daesh” vyksta užsienio islamistai. Be to, Turkija atakavo ir bombardavo kurdų pajėgas Sirijoje, kurias Vašingtonas laiko savo sąjungininkais ir pagrindine atsvara ISIS.

“Tik silpnai palaikydamos Turkiją mūšyje su Rusija, JAV parodys Erdoganui, kad beatodariškai nerems jo”, – teigė Joshua Landisas, ekspertas iš Oklahomos universiteto.

Visą orginalų straipsnį skaitykite čia.

Antradienį Sirijoje prie sienos su Turkija numuštas karinis lėktuvas. Praėjus kiek mažiau nei valandai nuo naujienos apie numuštą lėktuvą pasirodymo Rusijos gynybos ministerijos atstovai patvirtino, kad šis lėktuvas priklausė Rusijos aviacijos grupei. Lėktuvas sprogo ore, o liepsnojančios nuolaužos nukrito Sirijos teritorijoje šalia Turkijos sienos.

Turkijos kariuomenės atstovai tikina, kad Turkijos naikintuvai F-16 antradienį numušė „neįvardytą karinį lėktuvą, kuris prie sienos su Sirija pažeidė šalies oro erdvę ir nereagavo į perspėjimus“. „Rusijos lėktuvas Su-24 buvo numuštas pagal kovos veiksmų taisykles, nes jis pažeidė Turkijos oro erdvę, nepaisydamas perspėjimų“, – sakoma Turkijos prezidentūros pranešime.

Rusijos gynybos ministerijos šaltinis pranešė, kad Sirijos teritorijoje buvo apšaudytas ir numuštas Rusijos aviacijos grupei priklausantis šturmo lėktuvas „Suchoj Su-24“, kuris visą laiką buvo išskirtinai Sirijos teritorijoje, maždaug kilometras iki sienos su Turkija, virš Latakijos regiono.

Kitas klausimas, kieno tai buvo klaida arba provokacija – Rusijos ar Turkijos. Viena vertus, Rusija jau ne pirmą kartą provokuoja Turkiją tikrindama savo ribas ir galimybes jai priklausančioje oro erdvėje. Antai spalio 16 d. net po kelių incidentų su Rusijos kariniais lėktuvais Turkijos karinės oro pajėgos prie Sirijos sienos numušė bepilotį lėktuvą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė Rusijai. Be to, jau ne kartą pavojingai prie NATO lėktuvų priartėję Rusijos orlaivių pilotai nepaisė dispečerių perspėjimų. Panašiai – ir šį kartą.

Jungtinių Valstijų kariškiai antradienį patvirtino Turkijos pareiškimą, kad turkų pilotai 10 kartų perspėjo Rusijos karinį lėktuvą prieš jį numušdami, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. „Mes girdėjome viską, kas ten vyko, tas ryšys vyko atvirais kanalais“, – patvirtino koalicijos atstovas spaudai pulkininkas Steve’as Warrenas per telekonferenciją iš Bagdado. Vis dėlto Turkija dabar kritikuojama dėl sprendimo numušti Rusijos

Su-24, nes tai reiškia Rusijos ir NATO krizę.

Beje, ją švelninti dabar mėgina abi pusės, ir vien tai, kad paaiškėjo, jog abu lėktuvo pilotai liko gyvi, šiek tiek mažina situacijos aštrumą. Tiesa, iš karto po įvykio buvo pranešta, kad vienas lėktuvo, skridusio 6 km aukštyje, pilotas žuvo. Be to, patvirtinta, kad iš teroristų kontroliuojamos teritorijos buvo sunaikintas dar ir Rusijos sraigtasparnis Mi-8, dalyvavęs paieškų ir gelbėjimo operacijoje bombonešio Su-24 kritimo vietoje Sirijoje, o per ataką žuvo Rusijos jūrų pėstininkas gelbėtojas. Tačiau dabar tiek Rusijos, tiek Turkijos pareigūnai tvirtina, esą abu Su-24 pilotai yra gyvi ir sveiki.

Kita vertus, Rusija Turkijos smūgio taip lengvai atleisti tikrai neketina. Stiprėjant diplomatinei įtampai tarp Maskvos ir Ankaros Rusijos užsienio reikalų ministras trečiadienį netgi atšaukė numatytą vizitą į Ankarą. Rusijos žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie karo su Turkija pavojų. Tiesa, politologai sutartinai vengia teiginių, kad akistata su Turkija reiškia Rusijos akistatą su NATO. Priešingai, stengiamasi pabrėžti, kad Turkijos sprendimas numušti Rusijos orlaivį nebuvo NATO sprendimas, kad šį žingsnį Turkija žengė visiškai savarankiškai.

„Turkija jau seniai vykdo savarankišką politiką, nepaiso nei NATO, nei kitų organizacijų pozicijos, nes Recepas Tayyipas Erdoganas turi Osmanų imperijos ambicijų ir stumia Turkiją į radikalią pusę“, – aiškina Rusijos politologai.

Be to, jie priduria, kad Turkija, numušdama Rusijos lėktuvą, į nugarą smogė ne tik Rusijai, bet ir savo pačios ekonomikai.

Viena vertus, Rusijos turizmo agentūra jau uždraudė turizmo bendrovėms pardavinėti kelionių į Turkiją pasiūlymus. „Turkijoje susiklostė tokios aplinkybės, kurios sudaro sunkumų užtikrinant Rusijos piliečių saugumą ir suteikiant jiems atitinkamą Rusijos priežiūrą. Šios aplinkybės vertinamos kaip grėsmė turistų saugumui“, – teigiama „Rosturizm“ pranešime.

Iš kitos pusės, Rusija jau perspėja, kad jeigu įsipliekstų karas su Turkija, ji nutrauktų dujų tiekimą, o tai smogtų Turkijos ekonomikai dėl to, kad pusė šioje šalyje suvartojamos elek­tros energijos gaminama būtent iš Rusijos dujų.

 

Spindintys daugiau nei tūkstančio kambarių naujieji prezidento rūmai Ankaroje pastatyti kadaise Kemaliui Ataturkui, modernios Turkijos kūrėjui, priklausiusioje žemėje. Jie kainavo 0,5 mlrd. eurų. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas teigia, kad 30 kartų už Baltuosius rūmus didesnis pastatas simbolizuoja naująją Turkiją. Tačiau antrą dešimtmetį šalį valdančio R.T.Erdogano Turkija suka atgal į praeitį – autoritarizmo link.

Dovaidas PABIRŽIS

Turkijos prezidento rūmai, kurių statybos teismo buvo pripažintos nelegaliomis, iš pradžių buvo suplanuoti kaip premjero rezidencija. R.T.Erdoganas vyriausybei vadovavo nuo 2003-iųjų. Nenuostabu, kad pernai tapęs pirmuoju valstybės istorijoje tiesiogiai išrinktu Turkijos prezidentu, išrinktasis pareiškė, kad naujieji Ankaros rūmai, kurių vien šildymas kainuoja apie 10 mln. JAV dolerių per metus, o laboratorijoje net penki žmonės tiria, ar prezidentui tiekiamas maistas nėra užnuodytas, bus prezidento rezidencija.

Valdžioje jau antrą dešimtmetį

„Tegul ir nugriauna, jei jie turi tokią galią“, – paniekinamai pareiškė prezidentas, komentuodamas teismo sprendimą dėl neteisėtų jo rezidencijos statybų. Tai puikiai iliustruoja, kas iš tiesų valdo šalį. Visai kaip Rusijoje, kurioje prezidentas Vladimiras Putinas vienai kadencijai buvo formaliai susikeitęs vietomis su premjeru Dmitrijumi Medvedevu.

Valdančioji R.T.Erdogano Teisingumo ir plėtros partija rinkimų nepralaimėjo nuo 2002-ųjų. Tiesa, prieš penkis mėnesius, per eilinius parlamento rinkimus, jai nepavyko užsitikrinti daugumos. Tačiau koalicija dienos šviesos taip ir neišvydo – nepavykus susitarti ir sudaryti bendro kabineto, prezidentas paskelbė pirmalaikius rinkimus. Praėjusį sekmadienį juos užtikrintai laimėjo jo partija, užsitikrinusi valdžią dar ketveriems metams.

„Stabilumo svarba mūsų tautai ir šaliai – akivaizdus faktas. Šiandien mūsų piliečiai ją ir pasirinko“, – po pergalės pareiškė stipriausiu šalies vadovu nuo K.Ataturko laikų vadinamas R.T.Erdoganas. Tačiau iš tiesų stabilumo šalyje – ne kvapo: atsinaujinęs konfliktas su kurdais, karas kaimyninėje Sirijoje ir pabėgėlių lavina, kruvini teroro aktai ir pažabota žiniasklaidos laisvė.

Iš kalėjimo – į premjero kėdę

61 metų R.T.Erdogano kelias į politikos viršūnę nebuvo lengvas. Beveik dviejų metrų ūgio ūmaus būdo politikas, dažnai vadinamas tiesiog sultonu, politinę karjerą pradėjo prisidėjęs prie islamistų judėjimo ir 1994 m. tapęs didžiausio ir svarbiausio šalies miesto Stambulo meru.

Jaunystę pasienio pareigūno sūnus praleido Juodosios jūros pakrantėje – Rizės mieste. Grįžęs į gimtąjį Stambulą R.T.Erdoganas baigė verslo administravimo studijas, tačiau kurį laiką žaidė pusiau profesionaliame Stambulo futbolo klube.

Tapęs Stambulo meru netrukus jis užsitikrino populiarumą efektyviai spręsdamas transporto spūsčių ir oro taršos problemas. Tačiau staigų būsimo prezidento kilimą aukštyn pristabdė Turkijos Konstitucinis Teismas, pripažinęs islamistinę jo partiją antikonstitucine. Po šio sprendimo prasidėjusiose masinėse demonstracijose dalyvavęs R.T.Erdoganas buvo suimtas, o už religinio eilėraščio perfrazavimą apkaltinas religinės nesantaikos kurstymu ir nuteistas. Kalėjime jis praleido keturis mėnesius.

2001-aisiais R.T.Erdoganas su bendraminčiais įkūrė islamistinę Teisingumo ir plėtros partiją, kuri netrukus tapo populiariausia šalyje ir laimėjo visus rinkimus nuo 2002 m. „Partija yra mano penktasis vaikas“, – sako prezidentas, turintis dvi dukteris ir du sūnus.

Po sėkmės rinkimuose parlamentas priėmė įstatymų pataisas, leidusias 2003 m. R.T.Erdoganui tapti premjeru, nepaisant turėto teistumo. Politikas netrukus tapo stabilumo ir klestėjimo simboliu – jam valdant šalies ekonomika nuolat augo. Tarp svarbiausių jo projektų – ambicija pastatyti naują greitųjų geležinkelių tinklą ir nutiesti tunelį po Bosforo sąsiauriu.

R.T.Erdoganui ir Teisingumo ir plėtros partijai atėjus į valdžią, tuometis premjeras kaip modernaus islamo veidas buvo populiarus tiek Europoje, tiek JAV. Turkijos ekonomika augo, žmogaus teisių padėtis gėrėjo, šalis siekė narystės ES, premjeras pradėjo taikos procesą po dešimtmetį trukusių kovų su kurdų sukilėliais.

Pažabojo kariuomenę ir pasuko islamizacijos link

Šalies lyderis taip pat sugebėjo pažaboti sekuliarios Turkijos sargybinius – kariuomenę, kuri per nepriklausomos Turkijos istoriją įvykdė keturis perversmus, pastarąjį – 1997 m. Iki tol sekuliarios Turkijos politika pamažu pradėjo keistis – buvo priimti įstatymai, ribojantys prekybą alkoholiu, suvaržyta prieiga prie interneto bei socialinių tinklų. Tuometis premjeras net mėgino uždrausti skirtingų lyčių bendrabučius valstybiniuose universitetuose.

Valdančiųjų įvykdyta švietimo reforma lėmė, kad šalyje itin padidėjo religinių aukštųjų mokyklų svarba. Tai tapo kone pagrindine švietimo sistemos institucija, nors iki tol retas turkas rinkdavosi religines studijas. Šiandien į religinę mokyklą gali patekti kiekvienas studentas, kuriam nesisekė mokytis kitur. 2002 m., kai Teisingumo ir plėtros partija pirmą kartą laimėjo rinkimus, religinėse mokyklose studijavo 65 tūkst. studentų. Šių metų gegužę tokių studentų skaičius perkopė milijoną.

R.T.Erdogano kritikai tvirtina, kad būtent jis sugriovė K.Ataturko kurtos sekuliarios Turkijos demokratijos pagrindus, skiepydamas konservatyvias islamiškas vertybes ir griežtai tildydamas kritikus bei žiniasklaidą. Da­bartinis prezidentas ne kartą nustebino keistais pareiškimas apie tai, kad musulmonai atrado Ameriką dar prieš Kristupą Kolumbą, kad moterys nėra lygios vyrams, arba pažadais sunaikinti  socialinį tinklą „Twitter“.

Autoritarinės R.T.Erdogano valdymo tendencijos ir jo kritika sustiprėjo 2013-aisiais, kai per protestus prieš vyriausybės politiką Stambule žuvo aštuoni protestuotojai. Būtent tuomet prasidėjo ir pirmosios akcijos prieš laisvąją žiniasklaidą. Turkų pyktį sukėlė ir pernai gegužę įvykusi tragedija, kai anglių kasykloje žuvo per 300 žmonių. Šalies lyderis tąkart pareiškė, kad ir XIX a. Didžiojoje Britanijoje tokios tragedijos buvo dažnas reiškinys.

Penki neramumų mėnesiai

Teisingumo ir plėtros partijos vienvaldystė baigėsi šių metų vasarą, kai per eilinius parlamento rinkimus ji surinko tik 41 proc. rinkėjų balsų ir neteko daugumos parlamente. Turkijos politiniame žemėlapyje iš esmės dominuoja keturios politinės jėgos. Be Teisingumo ir plėtros, į parlamentą taip pat patenka stipri Respublikonų liaudies partija, kuriai priklausė ir šiuolaikinės Turkijos įkūrėjas K.Ataturkas, Nacionalistinė judėjimo partija bei kurdų dominuojama Liaudies demokratų partija.

Derybos dėl koalicinės vyriausybės nebuvo sėkmingos. Kai kurie analitikai pabrėžia, kad Teisingumo ir plėtros partijos lyderiai sąmoningai vengė susitarti, siekdami paskelbti pirmalaikius rinkimus. Būtent taip ir pasielgė R.T.Erdoganas.

Penki tarpuvaldžio mėnesiai buvo itin neramūs. Prezidentas po kelerius metus trukusius trapios taikos atnaujino karo veiksmus prieš kurdų sukilėlius Šiaurės Irake ir Sirijoje. Tris dešimtmečius besitęsiantis karinis konfliktas iš viso jau nusinešė 40 tūkst. gyvybių. Vien Turkijos turizmo sektorius dėl šio konflikto neteko apie 450 mlrd. JAV dolerių.

Be to, po ilgų atidėliojimų ir dvejonių Turkija pagaliau ėmėsi aktyvesnių karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ (ISIS) kaimyninėje Sirijoje. Ilgą laiką Turkija nenorėjo įsitraukti į kovą su ISIS, nes tai pagerintų kurdų kovotojų Sirijoje padėtį. Turkija negynė ir kurdiško Kobanės miesto, o tai sukėlė masinius protestus Turkijoje.

Per pastaruosius mėnesius Turkiją sukrėtė du kruvini teroristiniai išpuoliai Suruce ir šalies sostinėje, abu įvykdyti per kurdų demonstracijas. Sprogdinimas Ankaroje, per kurį žuvo daugiau nei 100 žmonių, tapo skaudžiausiu teroristiniu aktu valstybės istorijoje.

Tai lėmė, kad per praėjusį sekmadienį vykusius pirmalaikius rinkimus parama nacionalistams ir kurdų partijai sumažėjo, o šie balsai sugrįžo Teisingumo ir plėtros partijai ir ji gavo parlamentinę daugumą.

Liaudies demokratų partija peržengė didžiausią pasaulyje 10 proc. barjerą, reikalingą norint patekti į parlamentą, tačiau, palyginti su liepa, partija prarado maždaug milijoną balsų. Kurdų partijos lyderiai šią nesėkmę aiškino valdžios bandymais diskredituoti partiją, siejant ją su teroristais.

„Tai nebuvo teisinga rinkimų kampanija, – sakė Selahattinas Demirtas, vienas iš partijos lyderių. – Partija beveik nedalyvavo joje, baimindamasi dėl savo žmonių saugumo. Mes surinkome beveik 11 proc. balsų be jokios kampanijos, mėgindami apsaugoti savo žmones nuo skerdynių.“

Kaip pagrindinį savo tikslą prezidentas R.T.Erdoganas deklaruoja ir Turkijos politinės sistemos pertvarką, paverčiant ją prezidentine respublika. Pasak šalies vadovo, tai jau yra įvykęs faktas, kurį tereikia įtvirtinti naujoje Konstitucijoje.

Bus stipresnis prezidentas nei JAV

„Valstybėje turime prezidentą su de facto, o ne simbolinėmis galiomis – Rizės mieste sakė R.T.Erdoganas. – Prezidentas turi atlikti savo pareigas tautai tiesiogiai, bet savo kompetencijos ribose. Kas tam pritars, o kas ne, bet Turkijos administracinė sistema pasikeitė. Dabar ką turime padaryti – tai pakeisti šią de facto situaciją į teisinį pagrindą Konstitucijoje.“

Pergalė rinkimuose neužtikrino R.T.Erdo­ganui galimybės nedelsiant pakeisti Kons­tituciją, kurią parengė kariškiai po 1980 m. perversmo. Daugelis politinių lyderių sutaria, jog šis dokumentas turi būti patobulintas, kad labiau atspindėtų demokratines vertybes, taip pat mažumų, visų pirma kurdų, kurie sudaro apie penktadalį šalies gyventojų, teises.

Tačiau niekas negali garantuoti, kad naujoji Konstitucija, jei Teisingumo ir plėtros partijai iš tiesų pavyks ją priimti, dar labiau nesustiprins antrą dešimtmetį iš esmės be konkurencijos šalį valdančio R.T.Erdogano pozicijų. Šis sako, kad Turkijai reikia prezidentinio valdymo su šalies vadovo galiomis, stipresnėmis nei JAV prezidento.

Kita vertus, R.T.Erdoganas yra palankiausias Turkijos vadovas kurdams šiuolaikinės Turkijos istorijoje, kuri buvo pažymėta nuoseklaus visų mažumų teisių neigimo. Prezidentas užtikrino kai kurias kurdų kalbos ir kultūros teises. 2009-aisiais šalyje pradėjo veikti pirmasis televizijos kanalas kurdų kalba, o savivaldos rinkimuose pietryčiuose Liaudies demokratų partija iškovojo daugumą.

„Kemalio ideologijoje, kuri tiesmukai siejama su turkais, buvo neigiama kurdų teisė egzistuoti. Pakankamai liberalioje Teisingumo ir plėtros partijos politikoje, kurioje stiprios panislamistinės idėjos, kurdams paliekama galimybė reikštis. Galbūt ne taip, kaip mes įsivaizduotume tautinių mažumų teises, bet šiuo metu jie tapo mažuma, kuri gali reikšti savo lūkesčius viešai“, – „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto politologas Egdūnas Račius.

Pasak jo, valdžios požiūris į kurdų mažumą pasikeitė, tačiau reikia, kad kistų ir visuomenės nuostatos: Turkijos visuomenėje įdiegta neapykanta, net jei nebepalaikoma instituciškai, gyva kultūroje, todėl kurdai vis dar susiduria su diskriminacija.

Laisvos žiniasklaidos pabaiga

Vos nurimus rinkimų ir pergalės šurmuliui Turkijos policija Izmiro mieste suėmė 35 valdininkus, policininkus ir kitus asmenis, kurie buvo apkaltinti planais nuversti prezidentą. Suimtieji yra užsienyje gyvenančio įtakingo dvasininko, buvusio R.T.Erdogano bendražygio, o šiandien – nuožmiausio kritiko Fethullah Guleno šalininkai.

Mula jo nemalonę užsitraukė, kai užpernai pradėjo plataus masto tyrimą dėl korupcijos vyriausybėje. Šis tyrimas iš posto išvertė keturis ministrus. Šiandien šie įvykiai vertinami kaip teroristiniai veiksmai, siekiant nuversti teisėtą valdžią, o F.Gulenas išvyko į JAV. Jį palaikantys pareigūnai masiškai šalinami iš valdžios įstaigų, jam palanki ir bene vienintelė likusi opozicinė žiniasklaida – nutildyta arba perimta.

Likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų policija, ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis vaikydama demonstrantus, šturmavo televizijos stotis „Bugun“ ir „Kanalturk“, siejamas su F.Gulenu. Tai įvykdyta po prieštaringai vertinamo teismo sprendimo areštuoti R.T.Erdogano oponento įmonių turtą. Generalinė prokuratūra pareiškė, kad sprendimas areštuoti turtą susijęs su tyrimu dėl įtariamo „terorizmo finansavimo“ ir „teroro propagandos“.

Kitą dieną po rinkimų Turkijos policija atliko reidą savaitraštyje „Nokta“, kuris buvo apkaltintas prezidento įžeidimu, nes viršelyje išspausdino asmenukę darančio prezidento nuotrauką.  Žurnalo redaktorius buvo suimtas, o žurnalo tiražas sulaikytas.

Per pastaruosius dvejus metus kelios dešimtys žurnalistų Turkijoje buvo suimti ir teisiami dėl prezidento įžeidimo arba šmeižto, o prezidentą kritikuojančių žiniasklaidos priemonių po „Bugun“ ir „Kanalturk“ uždarymo šalyje iš esmės neliko.

Dėmesį į šią vis blogėjančią padėtį mėgina atkreipti „Freedom House“, tačiau Vakarai nereaguoja – Turkija svarbi kaip karo veiksmų prieš „Islamo valstybę“ Sirijoje pagalbininkė, o Europa mėgina išspręsti sudėtingą pabėgėlių krizę, kurioje Turkijos vaidmuo taip pat yra lemiamas: per ją patenka apie 80 proc. visų pabėgėlių iš Sirijos ir Irako.

Akivaizdu, kad šių klausimų sprendimas ir bendradarbiavimas su Turkija vis labiau priklausys nuo asmeninių naujojo Turkijos sultono R.T.Erdogano ambicijų ir įnorių.