Turtingiausi pasaulyje žmonės yra sukaupę tiek turto, kad vargiai galėtų jį išleisti per likusį gyvenimą. Kaip gyvena tie, kurie turi viską?

Džiugina tai, kad dauguma turtingiausių šios planetos žmonių tęsia JAV verslo tėvais vadinamų Andrew Carnegie ir Morgano Rockefellerio pradėtą tradiciją užsiimti filantropija. Sėkmingiausiai dirbantiems verslininkams pinigai nueina į antrą planą. Jie turi kur kas didesnių ambicijų – siekia pakeisti pasaulį.

Mirti turtingam – negarbė
Pagal 2014 m. žurnalo “Forbes” reitingą, Billas Gatesas su 80 mlrd. JAV dolerių vėl yra turtingiausias pasaulio žmogus. Kartu jis yra vienas dosniausių filantropų, tvirtai įsitikinęs, kad po dvidešimties metų pasaulyje beveik nebeliks skurdžių šalių.
Billo ir Melindos fondas yra pats didžiausias paramos fondas pasaulyje. Jo pagrindinė misija – padėti besivystančioms valstybėms. Ypač daug dirbama sveikatos apsaugos srityje (rūpinamasi gimdyvėmis ir naujagimiais, AIDS ligoniais, skiepų programų vykdymu bei medicininiais tyrimais kuriant naujus skiepus ir vaistus), švietimo srityje (stengiamasi pagerinti JAV mokyklų kokybę, remti pažeidžiamus vaikus), remiami teritorijų plėtros projektai.
“Jei žmogus miršta turtingas – jis miršta negarbingai”, – mėgstama B.Gateso frazė, pasiskolinta iš A.Carnegie. B.Gatesas jau prieš keletą metų pasitraukė iš aktyvios veiklos ir atsidėjo filantropijai. Jis įsipareigojo 95 proc. savo turto skirti labdarai. Kol kas tam yra paaukojęs apie 30 mlrd. dolerių. Beje, Gatesų pora yra nusprendusi vaikams palikti tik nedidelę savo turto dalį, kad jie patys prasiskintų sau kelią.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

2014 m. sausio 1 dieną indėliai Lietuvos bankuose sudarė 47,6 mlrd. Lt. Tai yra visų laikų Lietuvos rekordas.

Aušra Radzevičiūtė

Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas pastebi, kad praėjusių metų pabaigoje reikšmingai padidėjo privačių asmenų indėlių suma, nors pajamos iš palūkanų ir toliau mažėja. Ekspertai įsitikinę, kad dalis šių pinigų artimiausiu metu gali būti nukreipti į nekilnojamojo turto rinką, o tai ne tik kels kainas, bet ir gali sukurti naujo burbulo pavojų.
V.Vasiliauskas sako, kad indėlių didėjimui įtakos turėjo gerėjanti šalies ekonominė padėtis ir namų ūkių finansinė būklė, taip pat rekordinė, 4,9 mlrd. Lt siekianti privačių asmenų piniginių perlaidų suma iš užsienio. Bankų duomenimis, vien tik gyventojai sąskaitose laiko maždaug 26 mlrd. Lt, ir tai taip pat Lietuvos rekordas. Šiandien taupo daugiau nei pusė – 59 proc. Lietuvos namų ūkių. 2009 m. tokių buvo 37 proc. Kaupti pinigus einamojoje sąskaitoje ar namuose tebėra populiariausias gyventojų sprendimas taupant juodai dienai: taip elgiasi 80 proc. taupančiųjų, o didžiausias taupymo „mokytojas“ – 2008 m. prasidėjusi ir Lietuvai ypač skausmingai smogusi ekonominė krizė.

Deja, bankų einamosiose sąskaitoje „įstrigę“ milijardai papildomų pajamų beveik negeneruoja: jau keletą metų iš eilės mažėja palūkanų normos, kai kada jos net būna nulinės, o faktiškai – net ir neigiamos.

Be to, statistika liudija, kad praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje cirkuliavo 12 mlrd. Lt, ir tai – didžiausias grynųjų pinigų kiekis, kuris sukosi rinkoje per pastaruosius daugiau nei dvidešimt metų. Iš dalies tai susiję su nepasitikėjimu komerciniais bankais (po „Snoro“ ir Ūkio banko žlugimo), kita vertus, negalima ignoruoti ir šešėlinėje ekonomikoje uždirbamų pinigų.

Kodėl pinigai marinuojami

Investuotojų asociacijos direktorius Tomas Pilipavičius situaciją, kai už niekines palūkanas bankuose laikomi milijardai litų, vadina keista, tačiau nesiima vertinti, kokių motyvų skatinami lietuviai taip elgiasi. „Akivaizdu, kad žmonės tampa turtingesni, vadinasi, potencialiai galėtų daugiau vartoti, kažką pirkti ar investuoti. Bet tai vyksta labai lėtai“, – pripažįsta T.Pilipavičius.

Andrius Šuminas, klubo „Pinigų srautas“ prezidentas, atkreipia dėmesį, kad turint solidų indėlį banke, kai metinės palūkanos siekia bent 5 proc., jau galima kalbėti apie papildomas pajamas, tačiau dabartinės palūkanos nieko uždirbti neleidžia.

Taigi Lietuvoje gyventojai ir įmonės pinigų turi. Kas būtų, jeigu visi šie milijardai pradėtų aktyviai judėti ir „dirbti“? Robertas Juodka, advokatų kontoros VARUL vadovaujantysis partneris, pateikia paprasčiausią atsakymą: tokios didžiulės pinigų sumos, kuri sukaupta Lietuvos bankų sąskaitose, aktyvus pajudėjimas iškart sukeltų infliacijos bangą. „Visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje, susikaupė didžiulės pinigų sumos, o jos nejuda todėl, kad žmonės vis dar turi negatyvių lūkesčių – nėra tikri dėl ateities, baiminasi kažkokių sukrėtimų ar net kur kas rimtesnių dalykų, pavyzdžiui, karo. Bet jeigu lūkesčiai vis dėlto imtų gerėti ir sukaupti pinigai būtų įmesti į vartojimo bei investavimo rinką, tai būtų didelis stimulas ekonomikai, tačiau neišvengiama pasekmė – infliacija“, – aiškina R.Juodka.

Pasak jo, rekordiškai daug pinigų turi ne tik gyventojai, bet ir verslas. Tačiau ir jis neskuba imtis naujų plėtros projektų, investuoti, nes taip pat baiminasi dėl ateities. „Kad ir kaip būtų keista, ekonomika nėra pagrįsta racionalumu ir grynu išskaičiavimu, kas atrodytų logiška. Aiškiai matome, kad psichologija ir masiniai lūkesčiai ima viršų“, – įsitikinęs R.Juodka.
Advokato teigimu, pinigų judėjimą rinkoje galėtų paskatinti kažkokios centrinio banko intervencinės priemonės arba pačių komercinių bankų aktyvesnis skolinimas. Tai galbūt įkvėptų verslą imtis plėtros projektų, bet kol kas viskas vyksta lėtai.

Alternatyvos bankams

Visi kalbinti ekspertai vienu balsu tvirtina, kad lietuviams bene priimtiniausias pinigų „įdarbinimas“ – nekilnojamojo turto įsigijimas. Bet apie tai vėliau. Kokios dar įmanomos alternatyvos, kad pinigai nedūlėtų banko sąskaitose?
Klubo „Pinigų srautas“ prezidentas A.Šuminas atkreipia dėmesį į Vyriausybės taupymo lakštus. Pasak jo, kai Finansų ministerija juos platindavo, siūlydama 0,3 proc. metinių palūkanų, aktyvumas būdavo menkas, tačiau kai šių metų sausį buvo pasiūlyta jų įsigyti su 1 proc. metinių palūkanų, taupymo lakštų pavyko išplatinti net už 100 mln. Lt.
„Turėdami omenyje, kad taupymo lakštus gali pirkti tik fiziniai asmenys, matome, jog pasiūlius didesnes nei bankuose palūkanas suinteresuotumas padidėja iš karto. Todėl darau išvadą: žmonės yra linkę įdarbinti savo pinigus, bet kol kas bijo tai daryti ilgesniam laikotarpiui. Žinoma, čia veikia ir finansinio raštingumo dalykai: kuo didesnis taupymo ar investavimo laikotarpis, tuo didesnė galima grąža. Tai reikia tiesiog žinoti“, – samprotauja A.Šuminas.

Kalbėdamas apie alternatyvas, kur ir kaip Lietuvos gyventojai galėtų iš bankų perkelti savo pinigus, R.Juodka užsimena ir apie obligacijas. „Turime pripažinti, kad vertybinių popierių rinka Baltijos šalyse neišplėtota – arba jos iš viso nėra, arba ji labai sekli ir maža. Žinoma, egzistuoja galimybė išeiti į užsienio vertybinių popierių rinkas, bet Lietuvoje tai daro retas kuris. Trūksta žinių ir informacijos, nėra įpročių ir įgūdžių. Todėl norime ar nenorime, bet nekilnojamasis turtas lieka geriausiai suvokiama investicija. Ypač jeigu sutampa ir poreikis sau pačiam įsigyti naują būstą“, – apibendrina R.Juodka.

Saugiausia investicija – nekilnojamasis turtas?

Akivaizdu – pastaruoju metu nekilnojamojo turto rinka atsigauna, tai lemia ir turimų pinigų kiekis, ir eskaluojamos baimės, kad įsivedus eurą viskas neišvengiamai brangs. Pašnekovai neabejoja: nekilnojamasis turtas iš tikrųjų yra neblogas pasirinkimas, kai kalbame apie pinigų „įdarbinimą“.
„Suinteresuotumas ir paklausa didėja. Investuotojai nori turėti turtą, iš kurio gali papildomai gauti pajamų. Tarkime, nuomos pajamingumo Vilniuje vidurkis, paėmus nuo 2005 m., buvo apie 6,1 proc. Dabar – apie 6,3 proc. Kaune nuomos pajamingumas vidutiniškai siekė 7,9 proc. Sutikite – tai nepalyginti daugiau, negu dabar galima tikėtis uždirbti iš palūkanų, laikant pinigus banko sąskaitoje. Juolab kad lietuviui gana įprasta turėti kažkokio nekilnojamojo turto – jį galima pačiupinėti, jis yra suvokiama investicija, gana aišku, kokiu būdu duoda pajamų“, – aiškina A.Šuminas.
Pasak klubo „Pinigų srautas“ prezidento, nekilnojamojo turto rinka dar labiau suaktyvėtų, jeigu prisidėtų ir bankai, nes vis dėlto nemažos dalies gyventojų santaupos siekia tik kelias dešimtis tūkstančių litų, o už tiek pinigų galima įsigyti nekilnojamojo turto nebent mažame miestelyje ar kaime.

R.Juodka natūraliu procesu vadina tai, kad artėjant euro įvedimui pinigai aktyviau pradeda judėti į nekilnojamojo turto rinką, – taip buvo ir Estijoje, ir Latvijoje. Ar šis procesas darys įtaką kainų didėjimui? Pasak pašnekovo, valiutos keitimas, o ypač į tą, kurios nominalas didesnis, neišvengiamai tam tikrose grandyse sukelia kainų didėjimą, bet tai nebūtinai bus nekilnojamasis turtas. „Jeigu manęs klausiate, ar nekilnojamojo turto kainos stipriai padidės trumpuoju laikotarpiu įvedus eurą, atsakymas būtų „ne“. Jos netgi gali nukristi. Bet ilguoju laikotarpiu nekilnojamasis turtas vis tiek turėtų brangti“, – tikina R.Juodka.

A.Šumino įsitikinimu, nekilnojamojo turto kainas visuomet koreguoja paklausa ir pasiūla, todėl pats valiutos keitimas tikrai nėra priežastis jam brangti. Kita vertus, jau vien tik ažiotažas, paremtas spekuliacijomis, kad euras nekilnojamąjį turtą pabrangins, gali daryti įtaką kainoms. Tad kyla natūralus klausimas: ar visuomet jis yra gera investicija?
„Po praėjusios krizės, kai daug kas nusvilo, prisipirkę nekilnojamojo turto sukeltomis kainomis ir dėl to tikriausiai patyrė nuostolių, šiandien investuotojai viską vertina kur kas atsargiau ir atsakingiau: didesnis dėmesys kreipiamas į kokybę, žiūrima, kokioje vietoje yra konkretus objektas, koks būsto energinis efektyvumas ir panašiai. Jeigu kalbama ne apie trumpalaikes spekuliacijas, paremtas principu „pigiau nusipirkau – brangiau pardaviau“, dabar neperkama visko iš eilės. Ir euro baimė, manyčiau, šio atsargesnio požiūrio taip pat nepakeis“, – prognozuoja A.Šuminas.

Ką reiškia 47,6 mlrd. litų

2013 m. pabaigoje Lietuvos valstybės skola siekė beveik 47 mlrd. Lt.

„The Wall Street Journal“ skaičiavimu, turtingiausiu Rusijos žmogumi tituluojamas Ališeras Usmanovas valdo 47 mlrd. Lt vertės turtą.

2014 m. valstybės biudžetas: planuojama gauti 26,03 mlrd. Lt pajamų ir turėti 27,03 mlrd. Lt išlaidų.

2012 m. visa „Formulės 1“ industrija buvo vertinama 26 mlrd. Lt.

Lietuvos žemės ūkio produkcijos eksportas per metus siekia 15 mlrd. Lt.

Lietuva Rusijos monopolininkei „Gazprom“ už gamtines dujas kasmet sumoka apie 3 mlrd. Lt.

2013 m. elektros skirstomųjų tinklų operatorė „Lesto“, neaudituotais duomenimis, uždirbo 47,6 mln. Lt pelno.

Sočio žiemos olimpinės žaidynės Rusijai kainavo 116 mlrd. Lt.

“Turtingi vargšai” – toks apibūdinimas labiausiai tinka kalbant apie skirtingų valstybių vadovus ir aukščiausius politikus. Tiesa, vieni jų turtingi savo galia ir įtaka, o vargšai finansiniu požiūriu, kiti skelbiasi esantys skurdžiai, o iš tiesų yra pasakiškai turtingi, nors galia jų nėra didelė.

Naujausiame amerikiečių žurnalo „Forbes“ paskelbtame turtingiausių pasaulio žmonių sąraše – gausybė įvairių profesijų atstovų: vieni turtą sukaupė investuodami, kiti – kurdami genialias programas, treti – steigdami telekomunikacijų verslą, ketvirti pralobo iš naftos ar dujų, penkti storus finansinius lašinius užsiaugino iš nekilnojamojo turto. Tačiau pažvelgus, kiek turtingiausių pasaulio žmonių sąraše esama politikų, paaiškėja, kad vos du: 13 vietoje įsitaisė dabar jau buvęs Niujorko meras Michaelas Bloombergas, o Čilės prezidentą Sebastianą Pinerą galima rasti… jau tik 589 vietoje, nors to paties leidinio įtakingiausių žmonių sąraše jis yra 49 pozicijoje.

Didžiuliai skirtumai

Prieš praėjusius JAV prezidento rinkimus respublikonų kandidatas Mittas Romney pareiškė, kad 47 proc. JAV piliečių yra „gavėjai, o ne davėjai“ (angl. ~takers, not makers~). „Mano darbas nėra rūpintis tais, kurių neįmanoma įtikinti, kad jie patys turi imtis atsakomybės ir rūpintis savimi“, – sakė M.Romney.
Šis požiūris puikiai atspindi pasaulio politikos lyderių supratimą, kad gerovę užsitikrinti gali tik pats. Tiesa, principai, kaip tai pasiekti, skiriasi kardinaliai.
Nors amerikiečiai ir piktinasi esą dideliais savo politikų turtais, šie nė iš tolo neprilygsta Rusijos, Tailando, Brunėjaus, Saudo Arabijos, Jungtinių Arabų Emyratų ar Kinijos politikų sukauptam kapitalui. Kaip skaičiuoja „The Economist“, bendras 50-ies turtingiausių JAV Kongreso narių turtas yra lygus viso labo 1,6 mlrd. JAV dolerių, o 50-ies turtingiausių Kinijos Nacionalinio Liaudies Kongreso narių – net 94,7 mlrd. dolerių. Turtingiausias JAV Kongreso narys, respublikonas iš Kalifornijos Darrelas Issa, turi 355 mln. dolerių vertės turto, o Kinijos – gėrimų kompanijos magnatas, taip pat ir politikas Zong Qinghou – 19 mlrd. dolerių.
Pažvelgus į turtingiausių pasaulio politikos lyderių lentelę nesunku suvokti, kad koreliacija tarp atlygio už einamas pareigas ir turimo turto – itin menka. Iš tiesų turtingiausiųjų viršūnėje dominuoja karališkųjų dinastijų atstovai iš gamtos išteklių turtingų valstybių. Pavyzdžiui, Saudo Arabijos, kurioje sutelkta net 20 proc. visų žinomų pasaulio naftos išteklių, karalius valdo maždaug 18 mlrd. dolerių vertės turtą, o taip pat naftos turtingo Brunėjaus sultonas – 20 mlrd. dolerių. Tačiau pirmasis, šalį valdantis nuo 2005-ųjų, didelį dėmesį skiria miestų ir finansinių centrų plėtrai, taip pat universitetų steigimui, o štai Brunėjaus valdovas, šalį valdantis nuo 1967-ųjų, yra sukaupęs daugiau nei 7 tūkst. automobilių kolekciją ir gyvena vienoje didžiausių pasaulio rezidencijų “Istana Nurul Iman”.
Įvertinus valstybių vadovų ir politikų sąrašus tiek pagal turtus, tiek pagal atlyginimus, tiek pagal įtakingumą, išryškėja keletas tendencijų: demokratinių valstybių prezidentai daugiau mažiau tenkinasi tuo, ką jiems atseikėja valstybė (nors rinkėjams tuo ir labai sunku patikėti), o totalitarinių, autoritarinių ar kitokių nedemokratinių šalių vadovai į savo sąskaitas užsienio bankuose pumpuoja pinigus iš visų įmanomų šaltinių.
Kad taip buvo daroma, sužinome po pastaraisiais metais vykusių revoliucijų ar pilietinių karų: juk Libijos diktatorius Muammaras Gaddafi ir visa jo šeima buvo pasakiškai turtingi (per 42 savo valdymo metus šis tironas susigrobė maždaug 75–80 mlrd. dolerių verto turto). Dabar aiškėja, kad ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas maudosi neregėtuose turtuose (jo šeimos turtai vertinami net 122 mlrd. dolerių).
Portalas ~businessinsider.com~ parengė sąrašą turtingiausių pasaulio diktatorių, kurie turtus susikrovė terorizuodami savo pačių valdomus gyventojus, plėšdami ir pardavinėdami vertingiausius savo šalies išteklius. Šiame sąraše, be jau minėtų M.Gaddafi ir B.al Assado, įsitaisę ir buvęs Egipto diktatorius Hosni Mubarakas (jis su sūnumis susigrobė turto, verto maždaug 70 mlrd. dolerių), buvęs Jemeno prezidentas Ali Abdullah Salehas (per 30 metų sukaupęs 32 mlrd. dolerių vertės turto), buvęs Tuniso prezidentas Zine’as el Abidine’as (praturtėjęs 7 mlrd. dolerių, bet dabar nuteistas 35 metams kalėjimo), taip pat Zimbabvės vadovas Robertas Mugabe, kurio turtai galėjo siekti per 10 mlrd. dolerių.
O štai Pusiaujo Gvinėjos vadovas Nguema Mbasogo priskiriamas prie vis dar tebelobstančių iš šalyje išgaunamos naftos pardavimo. Manoma, kad šis diktatorius turi turto, verto maždaug pusantro milijardo JAV dolerių turto, nors dauguma jo šalies gyventojų turi išsiversti vidutiniškai su vienu doleriu per dieną.

Prabėgo dar vieni metai ir vėl peržvelgiame Lietuvoje registruotus ir lietuvių valdomus verslus. Tradiciškai pirma apžvelgsime ekonominę aplinką pasaulyje, nuo kurios stipriai priklauso verslo sėkmė Lietuvoje, nes esame daug eksportuojanti valstybė.

Dideliam verslui natūralu eiti į užsienį, nes Lietuvoje rinka vis mažėja, juk mažėja gyventojų.
Praėjusį komentarą užbaigėme tuo, kad 2012-ieji turėjo parodyti, kaip mūsų turtuoliai pasiruošė politinei ES ir fiskalinei pasaulio braškėjimo turbulencijai. Reikia pripažinti, kad didelio braškėjimo nebuvo.
Praėjusių metų akcentu tikriausiai reikia laikyti vyraujančias palūkanų normas ir infliacijos lūkesčius, kurie yra verslo vertinimo gravitacijos jėga. Paprastai investuotojai daugina metinį pelną iš daugiklio, kuris parodo, per kiek metų investicija atsipirks, taip nustatydami įmonės akcijų vertę. Visada kyla klausimas, ar visada bus taip, kaip pastaraisiais metais, ir atsakymas beveik visada būna, kad ne.
Kitas dažnai kylantis klausimas, ką dauginti: grynąjį pelną, pelną prieš mokesčius ar pelną prieš mokesčius ir palūkanų išlaidas. Tai priklauso nuo kiekvieno individualaus investuotojo padėties, rizikos tolerancijos, suvokiamos pinigų kainos ir pan. Taigi tai labiau menas nei mokslas.
Taigi, kai palūkanos yra didelės, daugikliai linkę mažėti, ir atvirkščiai. Šiuo metu palūkanos yra istoriškai žemiausiame taške, nors per pastarąjį mėnesį rinka neigiamai sureagavo į centrinių bankų priminimą, kad jie kažkada turės parduoti į atvirą rinką turimus valstybių vertybinius popierius, ir palūkanos pakilo. Kaip kažkada sakė vienas garsiausių investuotojų Benjaminas Grahamas, rinka yra keistas žmogėnas – vieną dieną jis optimistiškai nusiteikęs, o kitą ne.
Centriniai bankai nieko naujo nepasakė. Greičiausiai jie norėjo patikrinti atsigavimo tvarumą. Atsakymas aiškus – sunku prognozuoti, kur būtų akcijų kainos ir palūkanos, jeigu ne pinigų spausdinimas ir dideli valstybių deficitai. Čia derėtų pabrėžti, kad kalbama apie tokias „safe heaven“ valstybes, kaip JAV ar Vokietija, o jos ir užsako orą.
Lietuvos ir Baltijos šalių akcijų rinka per metus paaugo beveik 25 proc. ir tai padarė gana stabiliai, be didelių korekcijų. “S&P 500″ indeksas, atspindintis JAV akcijų rinką (ir kartu globalinę situaciją, nes didžiausios JAV įmonės veikia visame pasaulyje), taip pat pakilo panašiai ir yra aukščiausiame visų laikų taške, neatsižvelgus į infliacijos poveikį.
Praėjusių metų baimė dėl PIGS šalių niekaip neatsispindi akcijų kursų grafikuose. Šių šalių finansai iš esmės nepasikeitė, tačiau rinkos nusiramino, kad visagalės valstybės ir centriniai bankai bet kokiu atveju situaciją suvaldys.
Nekilnojamojo turto (NT) srityje taip pat pastebimi judesiai. Štai ir Lietuvoje komerciniai bankai vienas po kito skelbia apie per pirmąjį pusmetį stipriai išaugusias naujų būsto paskolų apimtis (DNB banke – 58 proc., “Danske Bank” – 51 proc.). Bankų pranešimuose skelbiama, kad žmonės yra sukaupę didesnius nuosavus įnašus ir nebenori daug skolintis iš bankų. Tai, be abejo, labai sveikas požiūris, patvirtinantis, kad rinka vis dar kovoja paskutinį, Lehmano karą.
Gana tradicinis investavimo būdas – indėlis banke – apskritai atrodo visiškai neperspektyvus, nes už 1 proc. mažesnės metinės palūkanos mažos rizikos banke dažnam nebeatperka net tokiam bankui per metus sumokamų komisinių mokesčių vertės. Todėl esama vertinimų, jog akcijų kursai ir NT rinkos aktyvumas didėja dėl to, kad žmonės nežino, kur daugiau investuoti, kur dėti tuos „prispausdintus pinigus“. Tačiau čia reikėtų prisiminti, kad įvykstant kiekvienam sandoriui grynųjų pinigų kiekis nepasikeičia, – jie tiesiog pereina iš vienų rankų į kitas. Kainas gali keisti pinigų perėjimo iš rankų į rankas greitis, lemiamas besikeičiančio emocinio klimato.
Viskas nėra taip paprasta, egzistuoja daug nematomų niuansų, kurių visų neįmanoma suprasti arba juo labiau – numatyti. Esame pasaulyje, kuriame drugelio sparnelių plazdėjimas viename Žemės taške gali sukelti audrą kitame.
Tokioje aplinkoje, be abejo, Lietuvos turtingiausių žmonių verslo vertės irgi nuosaikiai kilo. Kilo netgi tada, kai pajamos ar pelnas mažėjo, nes galime daryti prielaidą, kad dėl įsivyravusio, gal ir apgaulingo, ramumo daugikliai šiek tiek augo.
Mes tikrai nepretenduojame skelbti, kad šis sąrašas yra išsamus ar tikslus, nes tikslumas vertinant verslo vertę yra labai apgaulingas ir dažnai slypi žiūrovo akyje. Kai žiūrovų daug, tada kažkokią nuomonę atskleidžia vidurkis – akcijų indeksas.

Lyginant skirtingų laikmečių sociologinių apklausų rezultatus, galima pastebėti keletą naujų tendencijų. Pirma, nors ir labai nežymiai, bet daugėja žmonių, kurie išdrįsta save priskirti prie turtingųjų: prieš dešimt metų tokių būdavo 0,2–0,3 proc., o dabar jau 1 proc.
Taip pat kinta ir visuomenės požiūris į turtinguosius. Tarkime, prieš šešerius metus turtingus žmones teigiamai vertino ir juos gerbė per 42 proc. apklaustųjų, o dabar tokių jau 48,2 proc. Kita vertus, pastebimai padaugėjo ir neigiamai turtuolius vertinančių ar net jų nekenčiančių respondentų: 2006 m. besipiktinančių buvo 13,2 proc., o dabar jau 31 proc. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų kompanijos “Prime consulting” atiktos naujausios sociologinės apklausos.

Kaip jūs vertinate turtingus žmones? (proc.)

Teigiamai. Gerbiu, žaviuosi    48,2
Neigiamai. Manau jie vagys, piktinuosi    31
Esu abejingas    20,4
Užjaučiu    0,4

Prie ko jūs pats save priskiriate? (proc.)

Prie vidutiniokų    71,8
Prie vargšų    25,2
Nežinau / Nesakysiu    2
Prie turtingųjų    1

Šaltinis: “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. birželio 25–27 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į “Veidą” būtina.