Ateityje mažiausiai nuvertės tie butai ir namai, kurie atitiks aukščiausią energetinio naudingumo klasę.

Nekilnojamojo turto agentūrų brokeriai pastebi užgimstantį naują klientų sluoksnį, kurie ateina į nekilnojamojo turto agentūras su išankstine nuostata, kokiuose mikrorajonuose ar gyvenamuose kvartaluose jiems net nesiūlyti pirkti būsto. Šiuo metu brokeriams reikia pasukti galvas, kaip sugundyti pirkėją bent jau pasidairyti butuose, parduodamuose Naujosios Vilnios ar Šeškinės mikrorajonuose.
Mat nekilnojamojo turto pirkėjų įpročiams įtaką daryti ima įvairios svetainės, pateikiančios įvairiapusę informaciją apie nekilnojamąjį turtą. Pirmiausia, bendrovės “Vilniaus energija”, kurioje pateikiami duomenys apie prie centrinio šildymo sistemos prijungtų būstų šildymo kainas bei interneto svetainė www.kurgyvenu.lt, kurioje pateikiama jau tikrai daug įvairios svarbios informacijos, tarkime: išvados apie triukšmingumą, užterštumą, nusikalstamumą, susisiekimą viešuoju transportu, arčiausiai esančias švietimo įstaigas. O jau netrukus, kaip „Veidui“ paaiškino vienas šio portalo kūrėjų ir įmonės vadovas Andrius Gintalas, ieškantieji nekilnojamojo turto galės sužinoti dar ir statistinę informaciją, kokios yra ir, kaip pastaraisiais metais kito geidžiamo būsto vieno kvadratinio metro pardavimo kainos. Jau dabar, anot A.Gintalo, jų svetainę per mėnesį aplanko vidutiniškai apie 15 tūkst. vartotojų.
Kad perkančiuosius pirmą ar keičiančius jau turimą būstą, pirmiausia, domina šildymo išlaidos, patvirtino visi iki vieno kalbinti nekilnojamojo turto brokeriai. Ir, kaip šmaikščiai juokavo UAB “Laurus real estate” brokeris Justinas Vėželis, netgi perkantieji milijono vertės turtą, vos įžengę apžiūrėti sudominusio objekto, pardavėjų pirmiausia prašo atnešti komunalinių paslaugų apmokėjimo knygutę. “Ką tik vienas klientas, ieškojęs investicinio būsto senamiestyje, atsisakė pirkti dviejų kambarių 56 kv. m. butą Tilto gatvėje už pusę miljono litų, nes išsigando šildymo sąskaitos, siekiančios 600 Lt per mėnesį. Girdi, nuomininkai dėl tokių kaštų jam nemokėsią tiek, kiek jis norįs už šį būstą gauti nuompinigių”, – teigia J.Vėželis.
O Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos valdybos narys, UAB “Apus turtas” vertintojas Rimas Kirdulis pridūria, jog dažnam pirkėjui užtenka pateikti apytikslį dviejų – trijų mėnesių šildymo kainų vidurkį, bet yra ir smulkmeniškesnių klientų, kurie prašo suformuoti tikslų trijų metų šildymo kainų mokėjimo istorijos “excel” dokumentą.
Taigi, kiek įtakos nekilnojamojo turto vertei bei pardavimui turi šildymo kainos? Kokių sąskaitų tikėtis artimiausią šildymo sezoną? Ar verta pirkti nebrangų būstą sename, daug energijos eikvojančiame name ir brangiai mokėti už šildymą, ar verčiau daugiau skolintis iš banko ir būstą pirkti aukščiausios energetinės A arba A+ klasės namuose? Pagaliau, koks likimas laukia žemiausios G energetinės klasės namų ir daugiabučių (paprastai taip klasifikuojami visi iki 1992 m. pastatyti ir nerenovuoti butai bei namai)?

Lietuviams nerūpi gyvenamųjų mikrorajonų užterštumas

“Šiuo metu dauguma pirkėjų vadovaujasi emocijomis, jiems jokie ateities kuro kainų kilimo scenarijai neįdomūs, – pastebi UAB “Ontex” brokeris Nerijus Valančius. – Deja, mažuma pirkėjų prognozuoja, kokios ateity gali būti šildymo kainos, o dar mažiau nagrinėja, kokį būstą labiau apsimoka pirkti”.
“Šiandien dauguma žmonių renkasi ne būsto kokybę, o rajoną, – komentuoja UAB “Apus turtas” brokeris Žilvinas Steiblys. – Svarbiausia, kad būtų kuo arčiau centro ir visuomeninio transporto stotelės bei kuo pigiau. Na, dar atsižvelgia į triukšmingumą. Ir, jei bus parduodami du panašaus dydžio būstai: vienas arti centro, bet sename, žemiausios G energetinio naudingumo klasės name, o antras, naujos statybos, A energetinio naudingumo klasės name, tai absoliuti dauguma rinksis pirmąjį, žemiausios energetinio naudingumo klasės būstą”.
N.Valančius primena prieš keletą metų Vilniaus Gedimo technikos universiteto mokslininkų grupės pristatytą tyrimą, kurio viena išvadų buvo ta, kad Žirmūnų gatvė yra viena užterščiausių Vilniaus mieste. O dauguma gyvenančiųjų šioje gatvėje vilniečių be paliovos serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis, ilgainiui daugeliui jų išsivysto astma. Bet pirkėjų nuomonei tai nepadarė jokios įtakos. Žirmūnai ir toliau yra vienas geidžiamiausių gyvenamųjų rajonų. Ir visiškai nesvarbu, kad jis užterštas, kad jis pats seniausias, kad daugelis namų čia tėra žemiausios energetinio naudingumo klasės.
Kol kas užterštumas, triukšmingumas, gera kaimynystė, nusikalstamumas bei kiti panašūs gyvenimo gerovės atributai lietuviams, ypač didmiesčių gyventojams, nėra joks prioritetas renkantis būstą.
Beje, kaip pasakoja N.Valančius, nors dauguma lietuvių, ypač vilniečių, tikina norį, kad darželis ir mokykla būtų kuo arčiau namų, kad jie nori, jog vaikai patys pasiektų švietimo įstaigas ir tėvams nereikėtų dirbti savo vaikų asmeniniais vairuotojais, vilniečiai, priešingai, nei londoniečiai, paryžiečiai ar berlyniečiai būsto paprastai neieško arčiau švietimo įstaigų. Mat, pirma, Vilnius, priešingai nei kitos Europos sostinės vystėsi gaivališkai ir nevisuomet ten, kur norėtum įsikurti, rasi gerą infrastruktūrą bei aukšto lygio švietimo įstaigas. Atkreitpinas dėmesys, kad geriausios pradinės mokyklos ar gimnazijos nebūtinai yra gyventi patraukliause vietose. Štai, Vilniaus licėjus įsikūręs vienoje klaikiausių tiek aplinkos, tiek užterštumo prasme sostinės vietų, šalia aptriušusių bendrabučių ir garažų, prie greitkelio, o Žirmūnų gimnazija įspraudusi tarp pačių seniausių miesto namų. Tad lietuviai ir perka būstą bet kur, kad tik būtų pakenčiamos galimybės susisiekti tiek savu, tiek viešuoju transportu.
A.Šlimas paaiškina – perkantieji seną, energetiškai neefektyvų būstą, mintyse greitai sumeta: aha, pirksiu brangiai šildytis kainuojantį butą ar namą, bet galėsiu daugiau nusiderėti, galbūt net apie dešimt procentų, taigi, reikės mažesnės paskolos, o už sutaupytas “magaryčias” galėsiu šildytis keletą, o gal ir keliolika metų.
Ž.Steiblys pastebi, kad kainų skirtumas tarp vienos aukščiausių – A ar A+ energetinio naudingumo klasės – ir žemesnio energetinio naudingumo B klasės, kurie šiandien ir dominuoja rinkoje, nėra ženklus – tik apie 10 proc. Tad statytojai irgi kol kas neskuba siūlyti naujų, aukštos energetinio naudingumo klasės būstų.
Beje, remiantis Statybos produkcijos sertifikavimo centro, duomenimis, šiuo metu visoje Lietuvoje tėra tik 17 A energetinę klasę atitinkančių ir sertifikuotų statitinių: tiek privačių, tiek viešųjų, o aukščiausią A+ energetinę klasę atitinka ir yra sertifikuotas tik vienas statinis, tai individualus namas Kaune. Daugiausia lietuvių gyvena žemiausios G energetinio naudingumo klasės būstuose. Šiuo metu tokia klase sertifikuoti beveik 18 tūkst. statinių. Paprastai žemiausios energetinės klasės statiniai turėtų būti negyvenami, nes tokiai pat klasei priskiriami ir įvairūs sandėliai ar garažai, tačiau realybėje tokiuose statiniuose gyvena absoliuti dauguma lietuvių.
Tiesa, sužinoti tikrąją padėtį, kiek ir kokios klasės Lietuvoje yra daugiausia būstų, ypač butų, neįmanoma, nes, po to, kai nuo šių metų įsigaliojo ne tik reikalavimas, o ir netrukus sekusi Aplinkos ministerijos lengvata – kad parduodantieji butus nebūtinai turi kviesti pastatus sertifikuojančius specialistus (kurie, tiek vizualiai, tiek pagal statybose naudotų medžiagų aprašus) įvertintų statinio klasę ir už tai sumokėti apie 200 Lt, o užtenka (jei pirkėjas sutinka) už 10 Lt įsigyti sertifikavimo pažymą, nurodančią žemiausią parduodamo statinio energetinio naudingumo klasę.
J.Vėželis teigia, kad nuo šių metų sausio, kai įsigaliojo reikalavimas visiems parduodamiems statiniams gauti energetinio naudingumo sertifikatą, jis turėjęs vos vieną klientą, kuris pageidavo, kad pardavėjas pateiktų tikrą įvertinimą. „Tai buvo vyresnio amžiaus klientai, kurie manė, kad specialistai atvyks su aparatūra ir atliks termovizines nuotraukas, iš kurių matysis visi šalčio tiltai. Bet taip nebuvo – vertinama tik vizualiai ir, pagal projektavimo dokumentuose nurodytus statybos medžiagų naudojimo aprašus“, – priduria brokeris.
Bet iš tikro, A.Šlimo prognozėmis, ilgainiui tiek šildymo kaštų, tiek ir pirkimo pardavimo kainų atotrūkis tarp menko energetinio naudingumo ir labai efektyvaus būsto sparčiai didės. „Pastatai dėvisi, jų varža ilgainiui prastėja, todėl dar labiau didėja energijos nuostoliai, tad jau dabar matome, o ateityje, kai rasis daugiau pastatytų aukščiausios energetinės klasės butų ir namų, kainų svyravimai tarp neefektyvių ir itin efektyvių būstų tik didės“, – tikras A.Šlimas.

Supaprastinus statybų tvarką į rinką jau sausį bus paleista gana daug žemės sklypų.

Namų valdų žemės sklypų pardavėjai panikuoja – eina jau penkti metai nuo ekonominės krizės pradžios, o žemės sklypų kainos ne tik nepasiekė ikikrizinio kainų lygio, bet ir toliau krinta. Be to, atrodo, kad artimiausius penkerius metus dar labiau kris.
„Parduodami dešimties arų namų valdos paskirties žemės sklypai Gulbinų gyvenvietėje, kaina tik 86 tūkst. Lt. Ateityje kaina kils“, – žada vienas stambus nekilnojamojo turto (NT) plėtotojas, prieš keletą savaičių į didžiausią NT turto skelbimų svetainę aruodas.lt įdėjęs skelbimą su kelių dešimčių sklypų šioje vietovėje siūlymais.
Bet iš bandymo pūsti deficito burbulą Lietuvoje dažniausiai išeina tik didelis šnipštas. Skirtingų nekilnojamojo turto agentūrų brokeriai atvirai šypsosi matydami panašius pardavėjų skelbimus.
„Iš tiesų žemės sklypai ne tik kad nebrangs, o dargi pigs, – atvirai dėsto bendrovės „Ontex“ komercijos direktorius Nerijus Valančius. – Mat sugriežtėjo bankų reikalavimai žemės sklypų pirkėjams, norintiems gauti paskolą: bankai dažniausiai sutinka skirti tik 40 proc. žemės sklypui pirkti reikiamo kredito sumos. O jei klientas nori gauti paskolą, kuri sudarytų 85 proc. reikiamos sumos, tada jis turi parengti dar ir būsimo namo projektą bei įsipareigoti namą pastatyti per tam tikrą laiką.“
Bet tik nedaugelis pirkėjų ryžtasi imti pusės milijono litų kreditą ir daugeliui metų įsipareigoti bankui. Šitai matydami įžvalgesni pardavėjai susitaikė su mintimi, kad laukti „savo milijono“ dar keletą metų nebeverta, ir parduoda namų valdos sklypus už tiek, kiek pirkėjas sutinka mokėti.
O antra, kur kas svarbesnė priežastis, turėsianti įtakos dar didesniam namų valdų sklypų pigimui, pasak N.Valančiaus, yra ta, kad šiuo metu baigiama rengti ir derinti daugybė žemės ūkio paskirties sklypų detaliųjų planų: jie skaidomi į mažesnius vienetus ir jų paskirtis keičiama į namų valdas. „O tai tikrai prisidės prie namų valdų sklypų vertės kritimo“, – tvirtina bendrovės „Ontex“ atstovas.

Įžvalgesnieji skuba parduoti mažesne kaina dar šiandien
Nekilnojamąjį turtą vertinančios ir juo prekiaujančios bendrovės „Ober-haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis atkreipia dėmesį, kad žemės sklypai, palyginti su visu kitu nekilnojamuoju turtu, nuvertėjo labiausiai: jų kaina smuko vidutiniškai 50 proc. Mažiausiai, apie 20–30 proc., krito žemės ūkio paskirties žemės kainos, o daugiausiai, net 80–90 proc., – sklypų, ketintų, pakeitus paskirtį į namų valdos, skirstyti į mažesnius vienetus, vertė.
„Matome daugybę atvejų, kai 2007 m. kur nors laukuose, 20–30 km nuo miesto centro, spekuliaciniams tikslams buvo įsigytas sklypas už milijoną litų, ateityje tikintis jį parduoti dar brangiau. Šiandien už jį niekas nemokėtų daugiau kaip 100 tūkst. Lt, – konstatuoja S.Vagonis ir priduria: – Bet ir tai abejoju, kiek daug atsiras drąsuolių, kurie kelsis gyventi 30 km nuo didmiesčio centro, kur nėra nei jokių komunikacijų, nei jokios socialinės infrastruktūros. Tokių namų valdų sklypų ateityje išties daugės, nes jų savininkai baigia rengti detaliuosius planus, bet pardavimo perspektyvos – labai miglotos.“
Beje, tokių sklypų ypač daug aplink Kauną ir Klaipėdą. „Gyventojų šiuose didmiesčiuose mažiau, o tokių sklypų skaičius – toks pat kaip ir aplink Vilnių“, – paaiškina S.Vagonis.
Šiandien, pasak bendrovės „Apus turtas“ brokerio Žilvino Steiblio, žemės sklypų spekuliaciniais sumetimais niekas nebeperka. O traukiantis paklausai kainos toliau krinta.
Maža to, kaip priduria agentūros „Laurus real estate“ brokeris Justinas Vėželis, daugybė namų valdų sklypų savininkų, matydami, kad per penkerius metus nuo krizės pradžios kainos nė kiek nepakilo ir nesama prielaidų joms kilti, irgi pradėjo pardavinėti savo sklypus arba keisti juos į ekonominius butus. „Štai mano patartas vienas klientas už 170 tūkst. Lt ką tik pardavė namų valdos sklypus Avižieniuose ir įsigijo suremontuotą apynaujį dviejų kambarių butą, jį išnuomojo už 1 tūkst. Lt per mėnesį. Per metus jis uždirbs 12 tūkst. Lt. O atmetus amortizacines išlaidas jo pelnas sieks apie 9–10 tūkst. Lt“, – vardija J.Vėželis.
Brokerio nuomone, tai šiuo metu pati saugiausia ir stabiliausia investicija. „Niekur tiek neuždirbsi, jei nesi linkęs labai rizikuoti“, – dėsto „Laurus real estate“ atstovas ir priduria savo klientus, ieškančius pirkėjų namų valdos sklypams, raginantis verčiau leisti kainas ir šiek tiek pridėjus pinigų investuoti į ekonominį būstą, kurio vidutinis pajamingumas – apie 6 proc. per metus.
Tai dar viena priežastis, dėl kurios rinkoje atsirado dar daugiau žemės sklypų, ir tai vėlgi prisideda prie kainų mažėjimo. Bet, pasirodo, ir tai dar ne paskutinis veiksnys.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-33-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Mediena VMG vadovui Sigitui Paulauskui padėjo susikrauti kelių šimtų milijonų turtą. Tačiau žodžio “gana” jis nepripažįsta, nes sėkmingos investicijos į verslą kraują jam kaitina ne mažiau nei alpinistams – svajonės apie Everestą.

“Jūs skaičiuojate mano turtą, bet galiu pasakyti, kad šiandien virš mano galvos kabo 380 mln. Lt įsipareigojimų. Būti turtingam iš tiesų reiškia didžiulę atsakomybę”, – sako vienas turtingiausių Lietuvos verslininkų, Lietuvos medienos pramonės įmonių asociacijos „Lietuvos mediena” prezidentas, UAB „Vakarų medienos grupė” (VMG) valdybos pirmininkas, Žirginio sporto sąjungos prezidentas Sigitas Paulauskas.
Ir nors jis nestokoja įsipareigojimų bankams, o grynųjų savo piniginėje ar santaupų banko sąskaitoje sako irgi turįs “tik tiek, kiek reikia” (nes viską, ką uždirba iš vieno kurio projekto, tuoj investuoja į kitą), tačiau “Veido” skelbiamame turtingiausių žmonių sąraše jo turtas kiekvienais metais įspūdingai ūgteli. Pavyzdžiui, 2008 m. šio medienos magnato turtas buvo vertinamas maždaug 120 mln., 2010 m. – jau 187 mln., o 2012 m. – 200 mln. Lt.
Priminsime, kad pernai “Vakarų medienos grupės” pardavimo apimtys pasiekė 345 mln. Lt, o šiemet jai prognozuojama 500 mln. Lt apyvarta. Tiesa, ateityje numatomas dar didesnis augimas: grupės pardavimas iki 2015 m. turėtų pasiekti maždaug milijardą litų.

Turtėjama pamažu

“Patys matote – turtingas tapau ne per vieną dieną. Tapti turtingam – laipsniškas procesas. Ir jis turėtų būti vertinamas ne vien pinigais, bet ir per laiką išsiugdytomis savybėmis – kompetencijomis, atsakomybe, patikimumu, reputacija”, – teigia S.Paulauskas, atkreipdamas dėmesį į tai, kad kuo daugiau turto, tuo daugiau žmonių yra nuo tavęs priklausomi.
“Aš esu atsakingas už 3 tūkst. žmonių, dirbančių VMG. Tai yra kad jie laiku gautų atlyginimą. Taip pat esu atsakingas už tai, kad laiku įvykdyčiau įsipareigojimus institucijoms, kurios man paskolino pinigų”, – vardija S.Paulauskas. Ir net kelis kartus pabrėžia, kad jo tikslas – ne pinigai, ne turtas, o adrenalinas.
Iš tiesų jo nepamatysime besipuikuojančio materialiais laimėjimais: jis nesifotografuoja šalia brangių automobilių, nesigiria prabangiu gyvenimu, nesipuikuoja bulvarinių žurnalų puslapiuose. “Verslas man yra tarsi hobis – kūryba, pramoninė improvizacija. Vieniems reikia įkopti į Everestą, kitiems – kuo giliau panerti, na, o aš investuoju pinigus, ir nebūtinai savo. O tai, kas yra azartas, nebūtinai yra sveikata”, – juokauja S.Paulauskas, turėdamas omenyje kad ir naujausią investiciją – rizikingą trijų gamyklų po vienu stogu komplekso statybą Baltarusijoje, atsiėjusią apie 300 mln. Lt, gautų iš Europos plėtros ir rekonstrukcijos banko, “Landesbanko” ir savo pačių kišenės.
Atrodo, kad šis projektas visiškai pasiteisino – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis „Vakarų medienos grupės” projektą Mogiliove nurodo kaip sėkmingiausią visų laikų Lietuvos investiciją Baltarusijoje. Sėkmės įrodymas – ir tai, kad VMG planuoja statyti dar vieną fabriką Baltarusijoje ir prognozuoja, kad iki 2016 m. į naująjį fabriką bus investuota apie 300 mln. Lt.
S.Paulauskas tikisi, kad visu pajėgumu apie 2015 m. Baltarusijoje pradėsianti dirbti „VMG Industry” suneš apie trečdalį įmonių grupės pajamų. Be to, verslininkas prasitaria, kad dairosi ir į Rusiją: jau dabar VMG plėtoja bendradarbiavimą su Rusijos banku “Sberbank”.

Daug prieštaringų žingsnių

Vis dėlto sėkmingas projektas Baltarusijoje ir ateities planai Rusijoje ne visiems kelia susižavėjimą: S.Paulauskas ne kartą kaltintas tuo, kad išveža investicijas iš Lietuvos, ieško lengvesnių pinigų. Be to, jam ne kartą prikišta, esą savo verslui mūsų šalyje jis mėgina gauti išskirtines sąlygas. Galiausiai S.Paulauskui dažnai užduodamas klausimas, ar tikrai sąžiningai jis užsidirbo savo pirmąjį milijoną.
Į visa tai verslininkas atsako trumpai: jis niekada nebando nuslėpti tiesos, net jei ji nėra maloni. “Žinoma, kad investuojame ten, kur tam sudarytos palankesnės sąlygos. Tačiau tai nereiškia, kad remiame Baltarusijos valdžią. Žinoma, labiau norėtųsi naujas daro vietas kurti Lietuvoje, ir galvodami apie naujas gamyklas pirmiausia ieškojome galimybių jas statyti mūsų šalyje. Tik tada, kai įsitikinome, jog Lietuvoje tokios statybos nepavyks, ėmėme dairytis naujų kelių. O kadangi esame “Ikea” partneriai, judame tomis pačiomis kryptimis kaip ir šis koncernas”, – sprendimą naujų darbo vietų pasiūlyti baltarusiams, o ne lietuviams, aiškina S.Paulauskas.

Maždaug po 40 būsto savininkų visoje Lietuvoje kiekvieną mėnesį išgirsta, kad centrinė hipoteka išdavė leidimą parduoti už paskolą įsigytą bankams įkeistą butą ar namą. Dar bent 80 leidimų išduodama parduoti bankams įkeistus nemokių klientų žemės sklypus.
Nuo 2008 m. šalies gyventojai prarado jau per 7,5 tūkst. už paskolas įsigytų nekilnojamojo turto objektų. Dar daugiau skolininkų balansuoja ties bedugnės kraštu. Kiek tiksliai jų yra, statistika neskelbia.
Tiesą sakant, bankai purtosi net klausimo apie tai, kiek butų, namų ar žemės sklypų yra perimta iš kažkada paskolas paėmusių, bet vėliau įmokų laiku susimokėti nepajėgusių žmonių. Žinoma, niekam nepatinka etiketė “grobuonis”, bet iš tiesų dauguma bankų elgiasi grobuoniškai, be to, jie iš paskutiniųjų stengiasi išlaikyti bent kiek aukštesnes nekilnojamojo turto kainas.
“Mūsų bankas nėra perėmęs nė vieno buto. Jei žmogus skolingas, tai jo pareiga atsiskaityti. Butą jis gali parduoti ir pats arba šis turtas gali būti parduodamas iš varžytynių. O bankas šiuo atveju gali būti tik vienas pirkėjų, bet nebūtinai”, – abstrakčiai į klausimą, kiek nekilnojamojo turto iš nemokių klientų yra perėmęs bankas, atsako “Swedbank” atstovas Saulius Abraškevičius.
“Bankas turto neperima. Jei skolininkui kyla bėdų, žmogus pats ieško būdų, kaip jas spręsti. Turtas gali būti parduodamas rinkoje arba aukcione, bet tikrai nėra perimamas. Juk įkeistas turtas nėra banko nuosavybė, tai reiškia tik kai kuriuos apribojimus juo disponuoti”, – antrina SEB banko atstovai.
Tiek vieno, tiek kito banko atstovai vis dėlto prisipažįsta, kad bankų interesams šiuo atveju atstovauja pilkieji NT rinkos kardinolai – antrinės bendrovės, kurios aukcionuose pigiai superka nemokių klientų būstus, kad “būtų sumažinti bendrovių praradimai”. Deja, šių įmonių atstovai komentuoti susidariusios padėties neskuba. Apie iš nemokių klientų perimtą ar pigiai nupirktą turtą jokių duomenų nekaupia ir Lietuvos bankas, taigi bankai nekilnojamojo turto rinkoje laisvi veikti kaip pilkieji, itin neskaidrūs žaidėjai.

Sprogus nekilnojamojo turto burbului NT plėtotojams svarbiausia tapo ne mažame plote prikišti kuo daugiau daugiabučių, bet sukurti patogią aplinką gyventojams.

Pro palanges pučiantis vėjas, drėkstančios sienos, ausis pasiekiantis net menkiausias garsas iš kaimyninio buto, automobiliais užgrūstas kiemas ir kiekvieną rytą valandos kelionė iki vaiko mokyklos ar darbo. Tokia daugelio per pastaruosius penkiolika metų Vilniuje pastatytų daugiabučių kvartalų gyventojų kasdienybė.
Didžiajai daliai nekilnojamojo turto (NT) plėtotojų svarbiausia buvo parduoti kuo daugiau butų, todėl detaliuosiuose planuose darželiui ar mokyklai numatytos vietos iškart buvo užstatomos septynaukščiais ar devynaukščiais namais, jie sugrūsti per tankiai, o vietoj žaliųjų zonų liko vos vienas kitas medelis.
„Tokie sostinės kvartalai, kaip Perkūnkiemis ar Šiaurės miestelis, gimė paskolų ir nekilnojamojo turto pirkimo bumo laikotarpiu, todėl buvo statomi konvejeriu – detalieji planai rengiami kartu su techniniais. O žmonės pirko katę maiše. Tačiau dabar kokybė įgauna vertę, ir prasto produkto norintieji įsigyti nuosavą būstą neperka“, – pastebi architektas doc. Linas Naujokaitis.
Pastaraisiais metais į didžiausias mūsų statybos bendroves, tokias kaip „Veikmė“, „Hanner“ ar „Eika“, kurioms ir anksčiau tiek daugiabučių kokybė, tiek aplinka, tiek infrastruktūra buvo ne paskutinėje vietoje, pradeda lygiuotis ir mažesni NT plėtotojai.
Taigi kuriuose naujai pastatytuose Vilniaus kvartaluose gyvenimo kokybė šiandien geriausia?

„Breem“ standartų neatitinka nė vienas daugiabutis

Projekto „Ateities miestas“, ne vienus metus renkančio geriausius NT projektus, vadovė Rita Glazer pabrėžia, kad vertinant naujai išdygusius kvartalus labai svarbu, ar ten sukurta sveikatai palanki aplinka. Tad reikia atsižvelgti į tai, kiek arti nuo gyvenamųjų namų yra automobilių trasos, stovėjimo aikštelės, kiek rajonas užterštas, ar įrengtos rekreacinės zonos, žaliosios erdvės. R.Glazer žodžiais, ne mažiau svarbi sveikatai ir vidinė namo infrastruktūra, pavyzdžiui, kokia daugiabutyje įrengta vėdinimo sistema, nes nuo to priklauso, kiek gyventojai gauna gryno oro.
Bendrovės „Vesta Consulting“, projektuojančios aplinką tausojančius namus, direktorius Evaldas Savickis apgailestauja, kad vos vienas kitas NT plėtotojas investuoja į rekuperacinę vėdinimo sistemą, kuri iš išorės į vidų pumpuoja gryną orą, pakeliui jį išvalo, o šaltuoju metų laiku dar gali ir pašildyti. „Daugiausiai tam dėmesio skiria bendrovė „Hanner“, o kiti plėtotojai tik suteikia galimybę už papildomą mokestį įrengti rekuperacinę sistemą. Taip pat kol kas nė vienas mūsų NT plėtotojas neįrenginėja efektyvaus vandens naudojimo sistemų, kurios vandens suvartojimą sumažina net 35–75 proc.“, – vardija E.Savickis.
Be to, jo žiniomis, Lietuvoje nėra nė vieno daugiabučio, atitinkančio „Breeam“ sertifikavimo sistemos standartus. Pagal šią pasaulyje populiariausią sistemą puikiai įvertinti pastatai pasižymi efektyviu natūralių išteklių naudojimu, minimalia aplinkos tarša, išsiskiria ekologiškomis statybinėmis medžiagomis bei mažai energijos naudojančiomis statinio sudedamosiomis dalimis.
„Vieni NT plėtotojai daugiau dėmesio skiria efektyviam energijos naudojimui, kiti – patogiam susisiekimui, treti – žaliosioms kvartalo zonoms. Tarkim, plėtoja projektą Antakalnyje ar Žvėryne, kur geras susisiekimas viešuoju transportu, tačiau neskiria dėmesio uždaroms vaikų žaidimų teritorijoms“, – komentuoja E.Savickis.
Jo teigimu, Lietuvoje statančios bendrovės pradeda domėtis „Breeam“ standartu, bet dar nesiryžta projektuoti pagal jį, nes papildomos investicijos siekia 10–15 proc. viso projekto sąmatinės vertės. O gyventojai daugiau mokėti nenori ir negali.

Tarpinis variantas tarp buto ir namo

„Veido“ kalbintų pašnekovų nuomone, pagal efektyvų energijos naudojimą šiuo metu kiek labiau išsiskiria „Eikos“ ir „Hanner“ bendrovių pastatyti kvartalai.
„Eika“ labiau orientuojasi į atsinaujinančius energijos išteklius, o „Hanner“ gyvenvietėje „Bajorų kalvos“ pastatytas pirmasis A energinio naudingumo klasės daugiabutis Lietuvoje. Statybos produkcijos sertifikavimo centro duomenimis, daugiausiai šiuo metu Vilniuje naujai pastatytų daugiabučių yra B energinio naudingumo klasės, (priminsime, kad minimalus reikalavimas naujiems pastatams – C klasė).
„Apie energinį efektyvumą artimiausiu metu turės galvoti visi plėtotojai. Mat ES įpareigojimu nuo 2020 m. visi naujai statomi pastatai privalės būti pasyvūs, tai yra turės būti minimalių energijos sąnaudų“, – primena R.Glazer.
Šiuo metu ne tik pagal energijos naudojimą, bet ir pagal kitus kriterijus vienas geriausiai ekspertų vertinamų NT projektų – „Eikos“ „Santariškių namų“ gyvenvietė. „Šio kvartalo rodyti vežam visus svečius iš užsienio. Tiek Vokietijos, tiek kitų šalių architektai puikiai jį vertina dėl mažaaukštės statybos, dėl to, kad šalia Verkių regioninis parkas, tačiau ir miestas netoli, patogus susisiekimas visuomeniniu transportu. Be to, kiekvienas namas turi privačias kiemo erdves, dideles terasas. Tai tarpinis variantas tarp daugiabučio ir individualaus namo“, – komentuoja architektas L.Naujokaitis.
Pasak R.Glazer, iš naujų Vilniaus kvartalų kokybe išsiskiria ir „Bajorų kalvos“, pastatytos Verkių parko pašonėje. Čia numatyta vieta vaikų darželiui, vykstant statyboms buvo išsaugoti šimtamečiai medžiai, be to, iš čia patogus susisiekimas su miestu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Lietuvoje, kur požiūris, kad nelaimėje turi padėti valstybė vis dar gajus, įprotis draustis niekaip nesusiformuoja – šalyje neapdrausta 79 proc. butų, 47 proc. namų ir 87 proc. namų turto.

Užteko keliolikos minučių ir 35 metų vilnietės Vandos Bartoševičienės šeimos per 15 metų užgyventas turtas pavirto pelenais. Jau du mėnesius vilnietė su vyru ir dviem dukromis glaudžiasi pas draugus. Kovo pradžioje dėl neišvalyto kamino ūmai kilęs gaisras ne tik paliko jauną šeimą be pastogės, bet ir suniokojo visą sukauptą turtą – baldus, buitinę techniką, kompiuterius, rūbus. Vienintelis dalykas, kurį šoką patyrę sutuoktiniai sugebėjo ištraukti iš ugnies – dokumentai.
„Patyrėme gal 20 tūkst. litų nuostolių. Kaip tik buvome pradėję darytis remontą – vieną kambarį jau buvome suremontavę, o dabar vėl viską teks pradėti iš naujo… Nieko neliko, reikės visus daiktus pirkti. Gerai, kad nors sienos liko“, – apie įvykusią tragediją sunkiai žodžius rinko V.Bartoševičienė.
Moteris nesiryžta prognozuoti, kada pavyks sugrįžti namo – atkurti namą santaupų neužteks, tad šeima viliasi gauti paskolą iš banko. 2 tūkst. Lt padegėliams skyrė seniūnija, o daugiau tikėtis pagalbos nėra iš ko – namas ir jame esantis turtas buvo neapdraustas. „Kodėl neapsidraudėme? Nežinau… Aš atvažiavau gyventi pas vyrą, čia jo tėvų namas. Dabar jau aišku, kad reikės draustis. Negalvojome, kad taip atsitiks – pradedi galvoti jau po to, kai atsitinka“, – apgailestauja V.Bartoševičienė.
Turto nebuvo apsidraudę ir kita šiemet nelaimės ištikta šeima – Kauno rajono savivaldybės Alšėnų seniūnijos Girininkų kaimo ūkininkai Gradeckiai. Prieš dvi savaites, kaip manoma, nuo seno šaldiklio lauko virtuvėje įsiplieskęs gaisras persimetė į gyvenamąjį namą ir jį visiškai suniokojo. „Kai vyras anksti ryte suriko, kad degame, šokau iš lovos – basa laksčiau su plona palaidine, tris kartus gaisrinei skambinau, vis dar galvojome, gal spės išgelbėti namą. Kad būtų gaisrinė nors dešimčia minučių anksčiau atvykusi…“, – ašarų sulaikyti negali 56 metų Marijona Gradeckienė, kuriai prieš akis sudegė tarsi visas gyvenimas. Po nelaimės pablogėjo sveikata, prireikė raminamųjų vaistų.
Sunkiai dirbę ūkininkai jokių indėlių nekaupė – kiekvieną uždirbtą litą investuodavo į namą. „Mes buvome susiremontavę visą vidų, – visi stebėdavosi pamatę. Daug dirbome, gyvuliukų po 15-16 laikome, todėl viską krovėme į namą. Gal 100 tūkst. litų buvome sudėję – banke nė vieno lito neturime. Ir televizorių buvau išsimokėtinai pasiėmusi, ir sekciją, ir sulčiaspaudę, o vyras – krosnį. O dabar šaldytuvas susiraitęs, baldai susikraipę, spintelės surūko – kaip anglys visos. Labai baisu…“, – sielvartauja nelaimės ištikta moteris. Nepažįstami žmonės ūkininkams atitempė vagonėlį, kuriame leido pagyventi porą mėnesių, tačiau sugrįžti į namą Gradeckiai greitai nesitiki – pinigų nėra, o reikia naujo stogo, lubų, durų, krosnies, kamino. Ūkininkai kreipėsi į savivaldybę, kuri suteikė 50 proc. nuolaidą medienai išsikirsti, o kitą mėnesį svarstys klausimą dėl paramos skyrimo.
Beje, M.Gradeckienė pasakojo, kad po prieš porą metų praūžusių škvalų jie galvojo apsidrausti savo turtą, tačiau nespėjo – kadangi turėjo neįteisintų priestatų, kaip tik tvarkėsi dokumentus jiems legalizuoti ir pabaigę planavo iš karto kreiptis į draudimo brokerius.

Butus draudžia penktadalis, turtą – kas dešimtas

Ištikus gaisrui, potvyniui, škvalui ar kitai nelaimei, tokioje sunkioje padėtyje, kaip „Veido“ pašnekovai šiandien atsidurtų didžioji dalis gyventojų. „Swedbank“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta ir šių metų balandį paskelbta apklausa parodė, kad trečdalis lietuvių santaupų neturi. Tačiau drausti savo turto jie taip pat nelinkę. Lietuvos draudikų asociacijos duomenimis, Lietuvoje daugiausiai yra apdrausta namų – 53 proc., tačiau butų – tik 21 proc., namuose esančio turto – vos 13 proc., o kasko draudimu aprūpintos apie 15 proc. transporto priemonių.
Kitose Europos Sąjungos šalyse situacija kardinaliai priešinga – visiškai nesidraudžiantis žmogus ten labiau išimtis negu taisyklė. Olandijoje trejus metus gyvenanti Evelina Vingytė pastebi, kad olandai draudžiasi viską – tiek nekilnojamąjį turtą, tiek sveikatą. Didžiojoje Britanijoje taip pat beveik kiekvienas suaugęs gyventojas kokiu nors būdu įsitraukęs į draudimo industriją: Britų draudėjų asociacijos duomenimis, 74 proc. namų ūkių (19,7 mln.) turi vidaus turto draudimą, 62,5 proc. (16,6 mln.) – pastatų draudimą. Nei namo, nei jame esančio turto neapsidraudę vos 17 proc. namų ūkių. O dar didesnis apdrausto turto rodiklis yra Skandinavijos šalyse, kur, kaip skaičiuoja ekspertai, apdrausta apie 90 proc. namų.
„Lietuvis draudžiasi pirmiausia tai, kas privaloma draustis, tuo tarpu vakarietis – tai, kas jo manymu reikalinga, kad apsaugotų savo interesus. Ne be reikalo Lietuvoje pirmauja Transporto priemonių valdytojų privalomasis civilinės atsakomybės draudimas (TPVCA), o kitos rūšys pakankamai stipriai atsilieka“, – tvirtina Lietuvos draudikų asociacijos direktorius Andrius Romanovskis.
Pasak jo, lietuviai vidutiniškai draudžiasi 1,5 draudimo rūšimi – TPVCA ir kuria nors viena turto draudimo forma. Tuo tarpu Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentė Larisa Belinskaja pabrėžia, kad užsienyje vidutinės klasės atstovas dažniausiai turės 5-6 draudimo sutartis – būtinai bus apsidraudęs gyvybę, sveikatą, ir turtą – namą, automobilį, viduje esantį turtą. Tiesa, daugumoje ES valstybių, sveikatos draudimas yra privačios draudimo rinkos dalis, tuo tarpu Lietuvoje jis privalomas, kaip įmoka „Sodrai“.
Palyginus drausto turto santykį Lietuvoje ir kitose ES šalyse, visai nenuostabu, kad lietuviai draudimui vidutiniškai išleidžia net dešimt kartų mažiau nei vakarų europiečiai. Draudimo priežiūros komisijos duomenimis, praėjusiais metais lietuvis ne gyvybės draudimui vidutiniškai išleido 404 Lt, tuo tarpu perdraudimo bendrovės „Swiss Re“ pateikiama statistika rodo, kad vokietis ir austras vidutiniškai draudimui per metus išleidžia apie 4170 Lt, britas – 3136 Lt, prancūzas – 3704 Lt, švedas – 2835 Lt. Net didžioji dauguma rytų europiečių draudimui skiria daugiau nei lietuvis – čekas vidutiniškai tam išleidžia 1175 Lt, slovakas – 734 Lt, o lenkas – 681 Lt.
Tad, kodėl lietuviai nedraudžia savo turto? Kodėl po metų metais tas pačias vietoves nusiaubiančio potvynio eilė nukentėjusiųjų išrikiuoja prie savivaldybių durų, o neužaugus derliui žemdirbiai reikalauja išmokų ne iš draudimo kompanijų, kurioms galėtų mokėti įmokas ir taip mažinti savo riziką, o iš Vyriausybės?

Konkurso „Už darnią plėtrą 2012″ apdovanojimai trečiadienį Vilniuje įteikti keturiems geriausiems nekilnojamojo turto (NT) projektams gyvenamosios, komercinės, pramoninės ir visuomeninės statybos kategorijose.
Geriausiu projektu gyvenamosios statybos kategorijoje pripažintas AB „Hanner“ pirmasis Lietuvoje A klasės daugiabutis.
„Pastaraisiais metais vystytojai smarkiai konkuruoja diegiamomis energetinėmis inovacijomis. „Hanner“ prizas šiemet skirtas už pirmąjį A klasės daugiabutį Lietuvoje. Tai didelis žingsnis į priekį, nes įstatymai dar neįpareigoja statyti net B kategorijos pastatų. Įmonė įvertinta už kompleksiškai vystomą „Bajorų kalvų“ kvartalą, kiekvienu etapu pasiekiant  aukštesnę kokybę. Taip pat už didelį dėmesį kiemams be automobilių, šeimos erdvei ir estetiškai aplinkai“, – apie nugalėtoją sako Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius ir vertinimo komisijos pirmininkas Mindaugas Statulevičius.

Už sudėtingus darbus Vilniaus Senamiestyje ir puikius rezultatus geriausio komercinio pastato prizas įteiktas sostinės centre įsikūrusiam „Pirklių klubui“.

„Pirklių klubas  – brandus, sėkmingas projektas, kurio senoji architektūra sėkmingai papildyta naujos architektūros priestatu. Šis pastatas – tai  drąsiai ir sėkmingai interpretuotas praeities ir dabarties sprendimas, kur naujosios architektūros dalis nėra anemiška, o drąsiai išreikšta ir suderinta su atkurta senąja architektūra. Tai -  sektinas pavyzdys“, – sako Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas  ir Projektuojančių įmonių asociacijos atstovas Linas Naujokaitis.

Pramoninės ir logistikos paskirties kategorijoje geriausiu pripažintas „Ogmios grupės“ verslo centras  „Airport business park“.

„Už strategiškai pasirinktą vietą, lakoniškas ir funkcionalias erdves, teisingus technologinius sprendimus. Už tai, kad 600 žmonių sukurta šiuolaikiška, patogi darbo aplinka“, – apie laimėtoją sako M. Statulevičius.

Geriausio visuomeninės paskirties pastato prizas įteiktas Balsių mokyklai, statytai viešos ir privačios partnerystės būdu.

„Balsių mokyklą ir bendruomenės centrą stačiusi UAB „Merko statyba“ įrodė, jog privataus ir viešojo sektoriaus partnerystė gali būti tikrove. Tai aukštos kokybės architektūrinis sprendimas – funkcionalus ir su gražiai sutvarkyta aplinka, prie kurio kūrimo dirbo bendruomenė. Tokių visuomeninių projektų labai pasigendame naujai pastatytuose priemiesčiuose“, – sakė konkursą organizuojančios Darnios plėtros akademijos viena įkūrėjų, Vilniaus Gedimino Technikos universiteto doc. dr. Dalia Bardauskienė.

Šiais metais konkurse dalyvavo trylika projektų – beveik dvigubai daugiau nei praėjusiais metais.
„Tai rodo, kad NT rinka atsigauna ne tik pagal augančių sandorių skaičių, bet ir naujos statybos sparčiai tobulėja, didėja ir vartotojų reiklumas“, – sako M. Statulevičius.
Šešerius metus organizuojamo konkurso tikslas -  kelti kartelę nekilnojamojo turto (NT) vystytojams, kad miestas augtų darniai ir harmoningai, nauji projektai būtų architektūriškai ir estetiškai išbaigti, statomi šalia išvystytos infrastruktūros, svarbiausių įstaigų, darniai susiliejantys su gamta. Konkursu siekiama atkreipti ir visuomenės dėmesį į kokybiškiausius, inovatyviausius NT projektus, taip auginant ir reiklų vartotoją.
Tradicinį konkursą „Už darnią plėtrą“ organizuoja Darnios plėtros akademija ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacija, bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija, Vilniaus Gedimino technikos universitetu, Lietuvos architektų sąjunga, Lietuvos projektuojančių įmonių asociacija, Lietuvos statybininkų asociacija ir  Nacionaline vartotojų konfederacija, „Verslo žinių“ portalu www.vz.lt, žurnalu „Statyba ir architektūra“. Dešimties narių komisijoje dalyvauja architektai, projektuotojai, inžinieriai, NT plėtros, statybų specialistai, vartotojų teisių atstovai.

???????????

Iš viso per pirmuosius tris šių metų mėnesius gyventojai įsigijo 420 naujos statybos būstų. 2012 m. užfiksuotas vartotojų pasitikėjimas NT bendrovėmis perkant butus dar tik statomuose projektuose, pastebimas ir pirmaisiais šių metų mėnesiais.

Per pirmuosius šių metų mėnesius vartotojai dažniausiai rinkosi vidutinius dviejų kambarių arba didesnius trijų kambarių butus. Minėtų butų pardavimai sudarė 75 proc. visų sausio – kovo mėnesiais parduotų butų. Vartotojai toliau perka būstus dar tik pradėtuose statyti daugiabučių projektuose.  Net 191, beveik pusė visų parduotų butų, nupirkti vos tik prasidėjus statyboms. „Jeigu prieš kelis metus tokie rodikliai signalizuodavo, jog NT pasiūla yra išsemta, tai pastaraisiais metais tokia tendencija labiau susijusi su atsigaunančia rinka. Aktyvūs ekonominės, vidutinės ir aukštos klasės būstų pardavimai akivaizdžiai sufleruoja, kad šiuo metu pasiūla yra pakankamai didelė ir gyventojai turi galimybę išsirinkti jų poreikius ir lūkesčius tenkinančius naujus būstus“, – teigia nekilnojamojo turto vystymo ir plėtros bendrovės „MG Valda“  pardavimų skyriaus vadovas Mantas Umbrasas.

Pasak SEB banko prezidento pavaduotojo ir Mažmeninės bankininkystės tarnybos direktoriaus Virginijaus Doveikos, būsto rinkoje pastebima daugiau aktyvumo. „Pernai, lyginant su 2011-aisiais, SEB banko suteiktų naujų būsto paskolų skaičius išaugo penktadaliu – iki 3300 per metus. Kiek daugiau negu dešimtadaliu (apie 13 proc.) didėjo ir naujai suteikiamų būsto paskolų suma – 2012 m. ji sudarė 441 mln. litų. Vis tik bendras mūsų banko būsto paskolų portfelis ir toliau mažėja. Tokią situaciją lemia tai, kad naujai suteikiamų paskolų suma yra mažesnė nei anksčiau išduotų paskolų grąžinimo suma“, – teigia V. Doveika.

SEB banko duomenimis, vidutinė būsto paskolos suma per pastaruosius kelis metus kiek sumažėjo. 2011 metais ji buvo maždaug 146 tūkst. litų, pernai – apie 132 tūkstančius. „Pastaruoju metu žmonės linkę prie būsto pirkimo prisidėti didesne savo lėšų dalimi, taip pat sumažėjo nekilnojamojo turto kainos“, – apibendrina V. Doveika.

Prasidėjus antrajam metų ketvirčiui, naujų būstų rinkoje yra šiek tiek daugiau nei 2000. Daugiausiai, 69 proc., – ką tik pradėtos statybos namuose. 53 proc. visų neparduotų būstų yra ekonominės klasės, 30 proc. – vidutinės ir 17 proc. – aukštos klasės.

Pirkti jau įrengtą namą ar įsigyti sklypą ir statytis būstą pačiam? Su tokia dilema susiduria daugiau erdvės ir komforto trokštantys žmonės. Nekilnojamojo turto ekspertai apskaičiavo, kad pirkti sklypą sostinėje ir ten pasistatyti standartinį 140–150 kv. m namą kainuoja apie 50–70 tūkst. litų pigiau negu įsigyti jau pastatytą ir įrengtą namą.
Lankomiausio nekilnojamojo turto skelbimų portalo Domoplius.lt duomenimis, šiuo metu vidutinė parduodamo namo (130–150 kv. m) kaina sostinėje siekia 520 tūkst. litų. 10 arų namų valdos sklypas Vilniaus mieste vidutiniškai kainuoja 280 tūkst. litų, o statomo namo vieno kvadratinio metro kaina su visa apdaila – nuo 1,4–1,5 tūkst. litų. Taigi pasistatyti 130 kv. m namą kainuotų apie 182–195 tūkst. litų.
Evaldo Narbuntovičiaus, Domoplius.lt projekto vadovo, teigimu, statant namą  vertėtų įvertinti laiko sąnaudas ir kitas nenumatytas išlaidas prižiūrint namo statybos procesą. „Be abejo, žvelgiant į tik popieriuje surašytas kainas statyti būstą bus pigiau negu pirkti jau pastatytą. Tačiau įvertinus, kad namo statyba trunka mažiausiai metus, būsimo namo šeimininkams reikia į biudžetą įtraukti kiekvieną sugaištą valandą“, – teigia E. Narbuntovičius.
Nekilnojamojo turto ekspertų skaičiavimais, pačiam pasistatyti 130 kv. m namą 10 arų sklype Vilniaus rajone kainuos apie 55–60 tūkst. pigiau negu pirkti jau pastatytą ir įrengtą. „Namo statybos išlaidoms didžiulę įtaką turi sklypo kaina. Vidutinė aro kaina Vilniaus rajone kone tris kartus mažesnė negu mieste ir siekia apie 9 tūkst. litų. Pavyzdžiui, už panašią kainą parduodami sklypai Šiaulių mieste“, – lygina E. Narbuntovičius.
Būsimiems namų savininkams seminarus organizuojančios įmonės „Statybų studija“ direktorius Linas Mikaila mano, kad statybos kaina gali kisti priklausomai nuo pasirinktų medžiagų, kiek darbų atliks namo šeimininkas savo jėgomis, o kiek samdyti statybininkai.
„Norint pasistatyti prabangesnės architektūros būstą ir 4 ar 5 tūkst. litų už kvadratinį namo metrą ne riba. Tačiau pasirinkus racionalų namo projektą, dažniausiai namo statybos išlaidos svyruoja nuo 1500 iki 2500 Lt už kv. m su visa apdaila“, – sako L. Mikaila.
Statomo namo biudžeto sąmata itin priklauso nuo sklypo kainos. Lietuvoje vienas sklypo aras vidutiniškai parduodamas už 11 tūkst. litų, tačiau yra miestų ir rajonų, kur kainos žymiai didesnės už šalies vidurkį. Pavyzdžiui, Klaipėdoje vienas aras vidutiniškai kainuoja 32,3 tūkst. litų, Palangoje ir Šventojoje (26 tūkst. litų), Vilniuje (25 tūkst. litų), Kaune (16,7 tūkst. litų), Panevėžyje (14,5 tūkst. litų). Domoplius.lt duomenimis, daugiausiai už vieną sklypo arą prašoma Neringoje – 83 tūkst. litų.
Brangiausių rajonų viršūnėje – Vilniaus rajonas, po jo rikiuojasi Druskininkų, Klaipėdos, Mažeikių, Šalčininkų ir Birštono rajonai.
„Pastebime, kad šiuo metu kainos ypač padidėjusios pajūrio kurortuose. Ten jos vidutiniškai trečdaliu didesnės negu Vilniuje ar Kaune. Tikėtina, kad jos nekris ir ateityje“, – prognozuoja E. Narbuntovičius. Jo teigimu, netgi sostinėje galima surasti sklypų, kuriuose aro kaina neviršija 3 tūkst. litų.
O kuriame rajone galima pigiausiai nusipirkti sklypą? Šiuo metu pigiausiems rajonams galima priskirti Akmenę ir Visaginą, kur vidutinė aro kaina atitinkamai 82 ir 161 litas. Tai yra net kelis šimtus kartų pigiau negu Vilniuje. Mažiau nei 500 litų už arą siūloma skelbimuose, kur pardavinėjami sklypai Kupiškio, Joniškio, Rokiškio rajonuose.

Savaitraščio „Veidas“ žurnalistai kartu su architektūros ir energetikos ekspertais žvalgėsi po Vilniuje naujai statomus daugiabučius.

Šiandien Vilniuje daugiabučių statyba jau atkutusi – šiuo metu statomi 26 daugiabučiai, o dar keliolika jau baigti ir į juos aktyviai viliojami naujakuriai. Kaip pasikeitė statybos kokybė nuo nekilnojamojo turto bumo metų, kur dygsta nauji kvartalai, kuo vieni projektai skiriasi nuo kitų ir galiausiai – kur geriausias kokybės ir kainos santykis? Norėdama atsakyti į šiuos klausimus, „Veido“ žurnalistė kartu su dviem ekspertais – architektu Gintaru Čaikausku ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) profesoriumi, Pastatų energetikos katedros vedėju Vytautu Martinaičiu apvažiavo dešimt šiuo metu sostinėje statomų ar neseniai pastatytų daugiabučių.
„Veidui“ žurnalistinio eksperimento metu talkinę ekspertai apibendrina, kad, palyginti su situacija prieš penkerius šešerius metus, daugiabučių statybos kokybė smarkiai pagerėjusi. „Anksčiau visais įmanomais būdais stengtasi sutaupyti – išorinėms sienoms, durims, langams, o dabar sustiprėjusi normatyvinė bazė, sertifikavimo sistema, galų gale vaisių pradeda duoti karčios rinkos pamokos“, – pagerėjusią kokybę pabrėžia architektas G.Čaikauskas.
Pasak jo, pasikeitę ir patys projektai bei pastatų architektūriniai sprendimai – nors ir dabar dar radome vidury laukų išdygusių daugiabučių, vis dėlto dažnai matomos pastangos kurti kvartalo visumą ir priderinti daugiabučius prie aplinkos. „Pavyzdžiui, Kauno gatvėje jau nuo istorinių laikų pastatai aukšti, galingi, masyvūs, tad tęsiant tą tradiciją ir naujai kuriamame „Oslo namų“ kvartale statomi tokie pat masyvūs pastatai su vidiniu kiemeliu. O, pavyzdžiui, Eišiškių plente prie miško plėtojamas „Venecijos“ kvartalas jau visai kitoks – tai mažaaukštės statybos, užmiesčio tipo namai“, – pozityvių poslinkių pastebi G.Čaikauskas.
Vis dėlto, nors statybos kokybė ir pagerėjusi, vienur ar kitur sutaupyti bando kone visi daugiabučių statytojai. Tad nors kaina už kvadratinį metrą naujuose daugiabučiuose svyruoja nuo 4 tūkst. iki 5,5 tūkst. Lt, brangiausias pasirinkimas nebūtinai reiškia ir geriausią kokybę – dažniausiai didžiausios kainos prašoma už strategiškai patogią ir ne per toliausiai centro esančią vietą ar šalia įsikūrusį parką. O prastesnėje vietoje esantys objektai, atvirkščiai, stengiasi vilioti kokybiškesnėmis medžiagomis – statyba iš keraminių plytų, aukščiausios kokybės langais ir aukštesne energetinio efektyvumo klase, kuri reiškia mažesnes sąskaitas už šildymą.
Beje, dažniausiai mūsų lankyti nauji daugiabučiai atitinka B energetinio efektyvumo klasę. „B klasę turinčiame name, kuriame įrengta individuali apskaita, gyventojai mokės nebrangiai – tūkstančio litų per šildymo sezoną neprireiks“, – aiškina V.Martinaitis.

Tinka karjeristams, bet ne šeimai su vaikais

Prisistatę pirkėjais naujų daugiabučių žvalgytuves pradedame nuo Lvovo gatvėje į siaurą sklypą įkišto namo “Skilties apartamentai”, užsibaigiančio siauru smaigaliu. Butų kainos šiame name vienos didžiausių iš mūsų aplankytų dešimties daugiabučių – dviejų kambarių buto kvadratinis metras siekia 5300–5500 Lt.
Nors vieta strategiškai patogi, nes netoli centro, su ekspertais nutariame, kad šis namas tinkamiausias jauniems, karjeros siekiantiems ir vaikų neturintiems specialistams: priešais langus – ne kiemas, o Šnipiškių lūšnynas iš vienos pusės ir gatvė – iš kitos, kaimynystėje – ne parkelis, o automobilių užtvindytas Konstitucijos prospektas. Ne pati geriausia vieta vaikams auginti. Dar vienas trūkumas – po namu įtalpinta tik 11 vietų požeminė stovėjimo aikštelė, kurioje automobilio vietos kaina didžiausia iš visų aplankytų daugiabučių (40 tūkst. Lt), o stovėjimo aikštelės šalia namo iš viso nėra: laisvų vietų tektų ieškoti palei gatvę.
Kartu su šio projekto plėtojimo bendrovės atstove vaikštinėjame po skirtingų planų dviejų kambarių butus, o architektas G.Čaikauskas kritikuoja, kad virtuvės visur sujungtos su svetaine ir nėra galimybės jų atsitverti: šį trūkumą jis vėliau mato beveik visuose aplankytuose projektuose. Viename bute G.Čaikauskui įtarimą sukelia vitrininis langas, neturintis saugumo priemonių – nei skersinių atramų iš vidaus, nei aptvėrimų išorėje.
Nepersistengta ir dėl techninių parametrų: šildymas šitame name turėtų būti brangesnis nei daugelyje aplankytų vėliau, nes energetinio efektyvumo klasė žemesnė – C. Nuo šių metų įsigaliojo reikalavimas parodyti pirkėjui energetinio efektyvumo sertifikatą, bet kai V.Martinaitis jo paprašo, namą aprodanti plėtotojo atstovė atšauna: sertifikatas pas direktorių, tad norint jį pamatyti reikėtų vykti pas jį į biurą. Akylai saugomo sertifikato taip ir neišprašome.
Įdomu, kad susipažinti su sertifikatu sudėtinga buvo ir kituose objektuose – vieninteliai „Oslo namų“ atstovai potencialiems pirkėjams iš karto išspausdino prašomą dokumentą. „Rusnės kvartalo“ plėtotojui sertifikatą atsiuntė elektroniniu paštu kitą dieną, o kiti arba pažadėję neatsiuntė, arba jo iš viso nerodė. Tiesa, dalis aplankytų daugiabučių dar buvo nepabaigti statyti, tad sertifikato neturėjo.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Krizė nuginklavo dar vieną lietuviško kapitalo banką, tačiau 2011-ųjų lapkritį iš finansų rinkos iškritusio „Snoro“ turto ir įsipareigojimų kreditoriams likimas iki šiol tebėra neaiškus.

„Pastatas iš esmės pastatytas, nors iki galo ir nebaigtas. Šis keturaukštis yra pačiame miesto centre, prie magistralinio kelio. Jei su juo nieko nebus daroma dar vieną žiemą, statinys pradės plyšinėti, eižėti, nes tai stiklo, aliuminio konstrukcijų, o ne mūrytas statinys“, – tokį nelinksmą Utenos centre stūksančio bankrutavusio banko „Snoras“ didžiulio pastato vaizdą piešia Utenos miesto meras Alvydas Katinas.
Po „Snoro“ banko nuskendimo jau praėjo pusantrų metų, bet ir šiandien dar neaiškus tiek Utenoje esančio „Snoro“ pastato, tiek ir viso kito banko nekilnojamojo turto likimas. Vis dar nežinia, kas tuose pastatuose įsikurs.
O to turto ne taip ir mažai. „Snorui“, bankroto administratoriaus Neilo Cooperio duomenimis, priklausė nemažai nekilnojamojo turto (NT) objektų: būstinė Vilniuje, įskaitant ir pagrindinį filialą, banko filialai Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Marijampolėje bei kituose miestuose, „Latvijas Krajbanka“ būstinė ir jos komercinis pastatas Rygoje, vila Nicoje, įvairus banko NT, perimtas už paskolas, ir kitas ilgalaikis turtas.
N.Cooperis „Veidui“ sakė laukiantis NT vertintojų pranešimo, kokia yra bankrutavusio banko turto vertė: „Galiu užtikrinti, kad radome patikimus profesionalus, galinčius patarti dėl banko nekilnojamojo turto vertės. Laukiame oficialių jų ataskaitų ir turto įvertinimo. Tiesa, nors objektų vertė ir reikšminga, didelės įtakos atsiskaitant su kreditoriais ji neturės.“
Priminsime, kad iki šiol iš viso „Snoro“ nekilnojamojo turto parduoti pavyko tik mažmeninį 221-o „Snoro“ kioskelio tinklą Lietuvos paštui, ir tai tik už 3,1 mln. Lt (tai yra vos po 14 tūkst. Lt už vieną kioskelį).
„DNB būsto“ komercinio turto brokeris Dalius Baltokas mano, kad jei N.Cooperis nuspręstų pasinaudoti NT agentūros paslaugomis, didelė tikimybė, jog sandorius dėl turto pardavimo galima būtų sudaryti kur kas greičiau. “Juk „Snoro“ pastatai viešojoje erdvėje nereklamuojami, ir jei bankroto administratorius su potencialiais pirkėjais bendrauja tiesiogiai, tai, žinoma, turi įtakos pardavimo greičiui“, – „Veidui“ komentavo D.Baltokas.

Koks turtas lieka didžiausiai kreditorei
A.Katinas turi savo viziją, kaip būtų galima panaudoti niekada pagal paskirtį neeksploatuotą „Snoro“ pastatą Utenoje: tarkime, turto pardavimo aukcione jį galėtų perimti valstybė, nes ji yra didžiausia bankrutavusio banko kreditorė. Tada į maždaug 3 tūkst. kv. metrų ploto pastatą galėtų įsikelti Darbo biržos, Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) skyriai ir Šv. Klaros ligoninės slaugos skyrius.
„Tokia vizija nėra nereali, nes Utenoje jau daug metų iš ES lėšų bandyta pastatyti Darbo biržos skyrių. Pinigų yra, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai lėšų pastatyti naujam pastatui neužtenka, taigi puikiausiai pakaktų sutvarkyti pusę aptariamo “Snoro” pastato, – aiškina Utenos meras. – O likusioje statinio dalyje galėtų įsikurti VMI skyrius ir dabartiniame pastate visiškai neišsitenkanti savivaldybės slaugos ligoninė. Taip atlaisvėtų pastatas prie pat Utenos kolegijos, kuris galėtų atitekti jos studentams.“
Mero manymu, pastatui įsigyti būtų galima panaudoti ir ES lėšas, skirtas Darbo biržos skyriaus statybai, tačiau paskelbus „Snoro“ turto aukcioną reikėtų pirkėjo dar ir kitai pastato daliai, kurią, anot A.Katino, išpirkti turėtų valstybė: „Beje, tai nebūtų milijardinės sumos, pastatui nupirkti prireiktų 6–8 mln. Lt, o jam įrengti per akis būtų 3–5 mln. Lt, kuriuos surinktų pačios institucijos.”
„Snoro“ bankroto administratoriaus duomenimis, balansinė Utenoje statyto filialo vertė yra 5,8 mln. Lt.

Dvi valstybės įmonės turi parduoti beveik 1,3 tūkst. valstybei priklausančių nekilnojamojo turto objektų. Bet net radus pirkėją kartais gaunama penkiskart mažiau, nei turtas buvo įvertintas.

Kiek kainuoja pačiame sostinės centre 16 tūkst. kv m pastatai su 1,9 ha žemės – 100 mln. ar 20 mln. litų? Tai paaiškės, kai balandį Santariškių klinikų Centro filialas (buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninė) išsikraustys iš Vilniaus centro į Santariškes, o Turto bankas ims pardavinėti šiuos fantastiškoje vietoje esančius pastatus su didžiuliu žemės sklypu.
Deja, kaip rodo ką tik baigto Valstybės kontrolės tyrimo išvados, nekilnojamojo turto „magnatei“ valstybei sunkiai sekasi nereikalingą nekilnojamąjį turtą ne tik pardavinėti, bet neretai net sutvarkyti pardavimui būtinus dokumentus. Už šį darbą atsakingos net dvi valstybės įmonės – Turto fondas ir Turto bankas. Abi rūpinasi nereikalingo valstybei jos nekilnojamojo turto pardavimu, tik Turto bankui patikėtų objektų pardavimo lėšos skiriamos naujiems valstybės pastatams statyti ar rekonstruoti, o Turto fondo – patenka į valstybės Privatizavimo fondą, tenka valstybei. Painoka? Tikrai taip. Bet siūlymai sujungti šias įmones atmesti, tad ir toliau triūsia dvi valstybės įmonės, kartais net konkuruodamos tarpusavyje.

Idėja patrauklesnė teoriškai, nei praktiškai
Turto banko „darbotvarkėje“ – 289 nekilnojamojo turto objektai. Vyriausybės nutarimu patvirtinta, kad juos aukcione pardavus už 399 mln. Lt bus pastatyta ar rekonstruota trisdešimt pastatų.
Turto banko generalinis direktorius Arnoldas Burkovskis giria šį finansinį instrumentą, leidžiantį užtikrinti ilgalaikį naujų objektų statybos finansavimą panaudojant lėšas, gaunamas pardavus kitus valstybės objektus. Taip stingant lėšų valstybės biudžete galima išvengti tokių amžinų statybų, kaip M.Mažvydo biblioteka ar užsitęsusios teatrų rekonstrukcijos.
Tačiau kad šis septintus metus galiojantis mechanizmas veiktų, reikia mažiausiai dviejų dalykų – sugebėti parduoti nebereikalingą pastatą ir realiai įvertinti jo kainą. Valstybės kontrolės auditoriai padarė išvadą, kad tai, deja, nelabai sekasi: nuo 2007 m. pastatyti ar atnaujinti tik du iš 30-ies numatytų objektų, dar trys – arti įkurtuvių, nors 2013 m. turėjo būti baigta keturiolika. Ir net tie keli baigti objektai ne tik suteikė įkurtuvių džiaugsmo, bet ir užkrovė neplanuotą finansinę naštą valstybės biudžetui – keturiems objektams Turto bankui teko skolintis 118 mln. Lt.

Kaina sumenksta net penkis–septynis kartus
Yra ir sėkmės pavyzdžių, tarkim, Lietuvos ambasados pastatas Londone. Planuota, kad jam reikės 13 mln. Lt, o seną pastatą pavyks parduoti už 16 mln. Lt. Nepriklausomas turto vertintojas galimybes įvertino kukliau – 11,2 mln. Lt, tačiau iš tikrųjų gauta 21,5 mln. Lt, tai yra 5,5 mln. Lt daugiau, nei planuota.
Deja, tai išimtis iš taisyklės. Etaloniniu turėjo tapti Generalinės prokuratūros pastato pavyzdys, kai senos neekonomiškos patalpos miesto centre parduodamos, o už gautą sumą pastatomos modernios, nors ir atokiau nuo centro. Iš tikrųjų tai tapo plačiomis žirklėmis tarp lūkesčių ir realybės: pardavus turtą, kurio verte numatyta finansuoti prokuratūros statybą, planuota gauti per 24 mln. Lt, o gauta vos 6,9 mln. Lt. Naujam pastatui statyti teko skolintis 21 mln. Lt.
Dar vienas pavyzdys: Lietuvos kariuomenės administracinis pastatas Varėnoje nupirktas, tačiau audito metu dar nebuvo parduotas nė vienas objektas, kuris turėjo kompensuoti šiam pastatui išleistas lėšas.
„Vyriausybės nutarimu būdavo patvirtinama preliminari kaina, tačiau labai optimistinė. Realiai gautos kainos kai kuriais atvejais būdavo net penkis–septynis kartus mažesnės. Jei pardavus turtą trūks lėšų, skirtumą gali tekti padengti iš valstybės biudžeto, nes juk pastatai – biudžetinių organizacijų”, – aiškina Valstybės kontrolės 6-ojo audito departamento direktoriaus pavaduotoja Romualda Masiulionienė.
Auditorė įspėja, kad reikia realiau vertinti galimą gauti pardavimo kainą, ypač kai naujai statybai ar rekonstrukcijai ketinama imti paskolą.
Nuo pernai kainos nustatomos pagal valstybės įmonės Registrų centro pateiktą preliminarią parduodamo turto vertę. Turto bankas papildomai inicijuoja nepriklausomą turto vertinimą. Tačiau nepriklausomi turto vertintojai nustato vidutiniškai beveik tris kartus, o kartais ir dar labiau mažesnę vertę. Pavyzdžiui, administracinius pastatus Klaipėdoje planuota parduoti už 2,8 mln. Lt, nepriklausomi turto vertintojai turtą įvertino 818 tūkst. Lt, o parduoti pavyko tik septynioliktame aukcione ir tik už 760 tūkstančių.
Skiriasi ir buv. Raudonojo Kryžiaus ligoninės, esančios Vilniaus centre, pastatų bei teritorijos kainos vertinimai. „Žinoma, galima skubėti ir parduoti ligoninę už 5 mln. Lt, o galima padirbėti ir gauti 50 mln. Lt. Turiu omeny, kad tokiu atveju reikia parengti ir suderinti detaliuosius planus, kitus reikalingus dokumentus. Tokių darbų trukmė skaičiuojama metais. Bet tai objekto vertę padidintų apie 10 mln. Lt. Kad objektas nevertas 100 mln. Lt, kaip kad manyta, – faktas, nebent tiek galėjo kainuoti 2007 m., bet nepatikėsiu, kad 16 tūkst. kv. m patalpos su 2 ha žemės sostinės centre kainuoja tik 20 mln. Lt, kaip kad įvertinta prieš metus“, – sako Turto banko vadovas A.Burkovskis.
Valstybės auditoriai taip pat siūlo, jog būtų iš karto keičiama žemės paskirtis, nes sunku patikėti, kad kas sostinės centre už didelę kainą pirktų sklypą, kuriame gali teikti tik gydymo paslaugas. Gal todėl fiasko patyrė bandymai parduoti net netoli Baltijos jūros ar miestų centruose esančius buvusių ligoninių pastatus ir teritorijas.
Užsitęsus nenaudojamų objektų pardavimui, papildomai kainuoja ir jų priežiūra, apsauga, šildymas, tačiau išnuomoti parduodamų valstybės nekilnojamojo turto objektų įstatymas neleidžia. O Turto banko vadovas kritikuoja ir tai, kad pirkėjui neleidžiama įkeisti perkamų pastatų, kas taip pat stabdo šiuos procesus.
Objektų, kurių kraustynių į naujas patalpas projektai atidėti penkeriems šešeriems metams, kai kurių jau triskart, – net aštuoniolika iš trisdešimties. Pavyzdžiui, Tuberkuliozės ir infekcinių ligų ligoninė iš prestižinio sostinės Žvėryno mikrorajono turėjo būti iškeldinta į naujas patalpas iki 2011 m., bet dėl turto atnaujinimo lig šiol nepasirašyta jokio susitarimo tarp Sveikatos apsaugos ministerijos ir Turto banko.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.