Įsigijus butą ir jį išnuomojus Vilniuje, investicija atsipirktų tik po 19 metų, o Šiauliuose – pakaktų 13. Įvertinus 2012-ųjų metų kainas, visoje Lietuvoje tai vidutiniškai truktų 17 metų, rodo lankomiausio nekilnojamo turto portalo Domoplius.lt duomenys. Vidutinė buto nuomos kaina pernai šalyje siekė 1 tūkst. ir 36 litus, o pardavimo – 205 tūkst. litų.
“Jeigu nesikeistų kainos ir gyventojas nuolat mokėtų tą patį nuomos mokestį, po 17 metų nuomininkas savininkui būtų sumokėjęs visą buto kainą, tačiau jis jam nepriklausytų”, – skaičiuoja Domoplius.lt projekto vadovas Evaldas Narbuntovičius.
Norint išsinuomoti vidutinės kainos butą Vilniuje, kas mėnesį gyventojas turėtų mokėti pusantro šimto litų arba dešimtadaliu daugiau nei visoje Lietuvoje – 1,19 tūkst. litų. Norint butą sostinėje įsigyti, reikėtų net ketvirtadaliu didesnių investicijų, t.y. 281 tūkst. litų, nei perkant kitame Lietuvos mieste.
“Vilniuje nuomą reikėtų mokėti 19 metų, kad iš viso būtų sumokėta visa buto pirkimo kainą. Šia prasme Vilniuje, palyginus su likusia Lietuva, vidutinė butų pardavimo kaina yra didesnė nei nuomos, tad sostinėje butą nuomoti yra finansiškai naudingiau nei kitur”, -  sako E. Narbuntovičius.
Vilniuje nuoma ženkliai populiaresnė nei kituose Lietuvos miestuose. Keturi iš penkių 2012-aisiais nuomotų butų buvo sostinėje.
Antrame pagal dydį Lietuvos mieste – Kaune – nuomojamų butų pasiūla kur kas mažesnė. Butų laikinojoje sostinėje parduodama keturis kartus daugiau nei nuomojama. “Nors kauniečiai rečiau savo butus nuomoja, šiame mieste, palyginus su Vilniumi ar Klaipėda, nuomotis butą finansiškai naudingiau nei pirkti”, – sako Domoplius.lt plėtros vadovas E. Narbuntovičius.
Vidutinė buto pardavimo kaina Kaune dvigubai mažesnė nei sostinėje – 140 tūkst. litų, o nuoma – dar mažesnė ir siekia 580 litų per mėnesį.
Lyginant nuomos ir buto pardavimo kainą, palankesnis miestas butą įsigyti – Klaipėda. Čia vidutinė buto kaina tik vos didesnė nei Kaune – 173 tūkst. litų, o nuomos kaina palyginti aukšta – 840 litų per mėnesį. “Jei uostamiestyje nusipirktumėte butą ir jį išnuomotumėte aptarnavimui ir remontams neišleisdami daugiau nei vieno lito, investicija atsipirktų per 17 metų, tai yra dviem metais greičiau nei sostinėje ir trejais nei Kaune. ”, – sako E. Narbuntovičius.
Dar greičiau – per 13 metų – susigrąžinti investuotus pinigus pagal dabartines kainas galima nusipirkus butą Šiauliuose. 2012-aisiais vidutinė buto kaina šiame mieste buvo 87 tūkst., o nuomos – 580 litų. Vos už šimto kilometrų esančiame Panevėžyje – investavus beveik tokią pačią sumą pinigų, savininkas juos atgautų net penkiais metais vėliau. Šiame mieste finansiškai naudingiau butą nuomotis, o ne pirkti. Panevėžyje vidutinė nuomos kaina trečdaliu mažesnė nei Šiauliuose – 380 litų, o pardavimo kaina siekia 83 tūkst. litų.

V. Mykolaičio-Putino gatvėje Vilniuje šiuo metu parduodami butai kainuoja daugiau nei bet kokioje kitoje gatvėje Lietuvoje. Lankomiausio nekilnojamo turto portalo Domoplius.lt duomenimis, šioje gatvėje parduodamų butų vidutinė kvadrato kaina siekia daugiau nei 13 tūkst. litų.

Norint įsigyti butą būtent čia, tektų sumokėti mažiausiai pusę milijono litų.
Vidutinė buto kaina šiuo metu brangiausioje, Tauro kalną juosiančioje gatvėje, siekia 726 tūkst. litų. Šiame kvartale yra ir vienas brangiausių butų visoje Lietuvoje. Į 3,9 mln. litais įvertintą butą patenkama liftu, o vitrininiai langai atveria įspūdingą Vilniaus panoramą. Kiekvienas dizainerių išpuošto buto kvadratinis metras pirkėjui atsieitų net 20 tūkst. litų.
“Už vidutinę vieno kvadrato kainą šioje gatvėje galima nusipirkti 20 kv. m. dydžio bendrabučio tipo butą Stepono Batoro gatvėje Naujojoje Vilnioje. Atstumas tarp šių gatvių – apie 10 km. Vos tiek skiria pačią brangiausią ir vieną pigiausių gatvių Vilniuje”, – skaičiuoja Domoplius.lt projekto vadovas Evaldas Narbuntovičius.

Antroje vietoje brangiausiųjų gatvių sąraše – Latvių gatvė sostinės Žvėryno rajone. Iki pat Vingio parko besidriekiančioje gatvėje gausu ir itin prabangių namų, ir sovietinės statybos daugiabučių. Nepaisant to, norit įsigyti butą šioje gatvėje, pirkėjui vienas kvadratinis metras atsieitų 11,7 tūkst. litų. Visą Žvėryną kertančioje gatvėje butas dabar vidutiniškai kainuoja 731 tūkst. litų.

“Už butą V. Mykolaičio-Putino ar Latvių gatvėje tektų sumokėti daugiau nei sostinės Gedimino prospekte ar Vokiečių gatvėje. Šiose gatvėse vidutinė kvadrato kaina – apie 7 tūkst. litų. Taip yra dėl to, jog čia yra ne tik labai prabangių, bet ir mažų, kuklių ir sąlyginai labai pigių butų”, – sako E. Narbuntovičius.

Kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose prestižinės gatvės gerokai “pigesnės”. Pagal šiuo metu parduodamus butus Kaune, brangiausia – Vaižganto gatvė Žaliakalnio rajone. Pagrindinis šios gatvės privalumas – visiškai šalia žaliuojantis Ąžuolyno parkas. Tai viena iš priežasčių, kodėl butai čia kainuoja beveik dvigubai daugiau nei Laisvės alėjoje – 6,8 tūkst. litų už kv. m. Pats brangiausas butas Kauno Žvėrynu vadinamame rajone – prabangūs, 200 kv. m. ploto apartamentai už 2 milijonus litų.

“Brangiausios gatvės butai Kaune yra dvigubai pigesni nei Vilniuje. Kituose Lietuvos miestuose prabangių butų yra gerokai mažiau nei sostinėje”, – pastebi E. Narbuntovičius.
Brangiausi butai uostamiestyje šiuo metu – Mažosios Smilties gatvėje. Pabrėždami aplink tvyrančią ramybę, nekilnojamo turto agentai už kvadratinį metrą čia prašo 8,9 tūkst. litų. Panorus įsigyti brangiausią butą šioje gatvėje tektų sumokėti 1,2 mln. litų.

Šiandien nesunku parduoti tik tuos butus, kurių šildymas yra pačių reguliuojamas ir nebrangus. Perkantieji namus taip pat ieško tokių, kurių šildymas nebrangus, o tai dažniausiai namai, šildomi kietuoju kuru. Matydamos ilgai besitęsiantį NT rinkos sąstingį, bankų antrinės įmonės, perėmusios nemokių klientų būstus, rudeniop paleido į apyvartą savo sukauptus “rezervus”, taip šiek tiek pagyvindamos rinką.

Ina Soloveičik, kadaise klestėjusios statybų bendrovės “Progresyvios investicijos” eksploatacijos vadovė, be mažiausio džiugesio varto bendrovės dokumentus, kuriuose detaliai užfiksuota, kaip sekėsi jų įmonei 2012-aisiais. “Blogai”, – atsidūsta moteris ir mosteli ranka kolegų link. Iki krizės visą 22-ąjį verslo centro “Europa” aukštą užėmusios bendrovės, kurioje anuomet plušėjo per pusšimtį darbuotojų, patalpos šiandien tėra vienas nedidukas kambarėlis. Jame glaudžiasi keletas “progresyvių investuotojų”.
“Mūsų rangovai ir subrangovai išsivaikščiojo kas sau: vieni išsiskirstė pavienėmis grupelėmis ir gyvena iš nedidelių atsitiktinių užsakymų, kiti ištisomis brigadomis išvažiavo į Airiją ir įsidarbino tenykščiame statybų sektoriuje. Tie, kurie liko Lietuvoje, bankrutavo, jų – apie 80 proc. Ir kol kas prošvaisčių Lietuvoje nematyti. Statybų ir nekilnojamojo turto sektorius pas mus merdės dar mažiausiai iki 2018-ųjų. Todėl mes nieko ir nestatome, tik pardavinėjame turimus sklypus, kai kuriuos jau su parengtais statybos projektais. Tik bėda, kad niekas tokio turto neperka”, – be užuolankų ir nutylėjimų vardija patyrusi vadybininkė.
Ponia Ina džiaugiasi, kad ji puikiai suuodė besiartinant krizę, ir dar jos pradžioje, kai nė vienas statybų plėtotojas net neplanavo derėtis su pirkėjais, drastiškai nuleido kainą nuo 5000 iki 2500 Lt kv./m už likusius neparduotus paskutiniuosius dešimt butų Sviliškių gatvėje, sostinės Justiniškių mikrorajone.
“Apskaičiavau, kad ši kaina yra savikaina, bet rizikavau – verčiau parduoti pigiau, nei laukti klientų, kaip laukė kolega Laimutis Pinkevičius, nenorėdamas mažinti savo plėtojamo ekonominės klasės nekilnojamojo turto kainų. Ir laimėjau. Bet šiandien padėtis nuo 2008-ųjų praktiškai nepasikeitė: perkančiųjų ekonominės klasės butus brangiau nei po 2500 Lt kv./m nėra. O juk ši kaina praktiškai yra ekonominės klasės būsto savikaina. O jei ir išstenėtume parduoti šiek tiek brangiau, tai ne daugiau kaip vieną ar du butus per mėnesį. Todėl tik sėdime biure, analizuojame ir laukiame”, – apibendrina pašnekovė.
Šeimos narių įkurtoje įmonėje dirbanti I.Soloveičik su lengva ironija prisimena laikus, kai butus parduodavo tik atvežusi klientus į ką tik aptvertą statybvietę. “Dabar interesantų nėra net ir pastatytam ekonominės klasės būstui geroje vietoje”, – tvirtina pašnekovė.
Vis dėlto, pasak nekilnojamojo turto bendrovės “Ober-Haus” vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovo Sauliaus Vagonio, šiuo metu Vilniuje plėtojama maždaug 30 daugiabučių statybos projektų, o Kaune statomi penki nauji daugiabučiai. Be to, sostinėje rasis dar ir aštuonetas naujų biurų pastatų, o Kaune naują biurų pastatą stato “Senukų” koncernas.
Bet I.Soloveičik šias permainas vertina gana skeptiškai: “Kai skaitau spaudoje kolegų kalbas apie atsigaunančią nekilnojamojo turto statybų ir pardavimo rinką, nejučia imu šypsotis. Svarstau, ar rašoma tam, kad žmonėms pakiltų ūpas ir jie nusiramintų, atsipalaiduotų, tikėdamiesi, jog viskas bus gerai, ar yra dar kokių kitų motyvų.”
Nekilnojamojo turto pardavimo specialistės žiniomis, pastaruoju metu be įtampos jos kolegoms ir konkurentams pavyko parduoti vienintelį itin prabangų daugiabutį sostinėje, Klaipėdos gatvėje, nors butai kainavo po 10 tūkst. Lt už kvadratinį metrą. “Bet tai vienetiniai atvejai. Plėtotojams pasisekė, nes jie praktiškai iš anksto jau turėjo klientų ir žinojo apie tokių butų poreikį. Tačiau tiek galinčių mokėti už butą žmonių tėra vienetai. O štai ekonominės klasės segmentas šiandien neturi pinigų”, – apibendrina pašnekovė.
Iš tikrųjų, pasak ponios Inos, jauni žmonės Lietuvoje jau irgi keičia savo gyvenimą būdą – jie, kaip kokie italai ar graikai, nebeskuba išsikelti iš gimtųjų namų ir pirkti ar nuomotis būsto, o lieka gyventi kartu su tėvais. “Daugybę metų rytais sportuoju klube, į kurį prieš darbą susirenka gausybė jaunų savo sričių profesionalų. Jie nebetrykšta optimizmu, planuodami įsigyti naują būstą. O juk šitie žmonės yra pagrindiniai vartotojai”, – paaiškina I.Soloveičik.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/2012-nr-52 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Jau daug metų Vilniuje vykstantis sveikatos įstaigų reorganizavimas labiau primena politikų kovą dėl įtakos, o ne bandymus palengvinti gyvenimą pacientams ir ligoniams.

“Kiek Vilniaus Antakalnio mikrorajone autobusų stotelių, tiek ir ligoninių – ir tai visai ne anekdotas, o šių laikų realybė. Daugumą jų jau seniai laikas sujungti, bet dėl partinių interesų to padaryti turbūt neįmanoma”, – liūdnai juokauja VU profesorius Dainius Pūras, kalbėdamas apie jau daug metų šalies sostinėje nesėkmingai vykstantį sveikatos įstaigų reorganizavimą ir bendrą sveikatos priežiūros padėtį Vilniuje.
Bandydami išsiaiškinti sostinės sveikatos priežiūros įstaigų sistemą ir jos perspektyvas, vos galvos nenusisukome. Ji tokia chaotiška, kad jos paaiškinti nebesugeba net patys tos labai nesistemiškos sistemos dalyviai. Ir šiandien visiškai neaišku, nei kurios sveikatos įstaigos bus jungiamos, nei kaip tai bus daroma, nei kam atiteks tušti linkę pastatai. Aišku tik viena, kad pacientams dėl to geriau nebus: nei finansų, nei patogumo požiūriu.
Tai liudija pirmieji jungimo pavyzdžiai. Štai atskirame pastate buvusi Antakalnio vaikų poliklinika dabar perkelta į suaugusiųjų poliklinikos devintąjį aukštą, o Antakalnio poliklinikos administracija erdviai įsikūrė moderniai įrengtame antrame aukšte. Tad dabar mamos su vaikais, vežimais ir nešynėmis kabarojasi į devintą aukštą, vaikšto tose pat patalpose kaip ir sergantys suaugusieji (nors tai yra pažeidimas), o atlaisvinti buvusios vaikų poliklinikos pastatai stovi tušti, juodais langais. Taigi šios reformos ar šio sujungimo rezultatas atrodo kaip nonsensas.
O kas daroma su Sapiegos ligonine, apskritai sveiku protu nebegalima suvokti: ji jau kelerius metus – lyg figūrėlė šachmatų lentoje. Iš pradžių didžiausią nuostabą kėlė keistokas bandymas apvalyti šią ligoninę nuo skolų, susidariusių 2010 m. ją perkėlus į rajoninį lygmenį ir dėl to sumažinus ne tik teikiamų paslaugų apimtis (uždaryti neurologijos, psichiatrijos skyriai, nebevykdoma stacionarinė ligonių reabilitacija), bet ir iš teritorinės ligonių kasos gaunamą finansavimą.
Tačiau kai ligoninės skolos pasiekė 2 mln. Lt, o jos administracija nebepajėgė laiku atsiskaityti su darbuotojais, nutarta ligoninę prijungti prie respublikinės, dėl to daug turtingesnės gydymo įstaigos. “Laimė” priglausti Sapiegos ligoninę teko Antakalnio mikrorajone esančiai respublikinei Vilniaus miesto universitetinei ligoninei (VMUL), ir nors jos vadovai šiam projektui ilgai priešinosi, galiausiai buvo priversti sutikti su reorganizacija ir apmokėti didžiąją dalį Sapiegos ligoninės skolų.
Beje, objektyvumo dėlei svarbu paminėti, kad savivaldybė tokį žingsnį aiškina siekiu racionaliau naudoti lėšas. Esą sujungus labai mažas pajamas (7,4 mln. Lt per metus) gaunančią Sapiegos ligoninę su didelį biudžetą turinčia Vilniaus universitetine ligonine (63,7 mln. Lt per metus) į vieną, racionaliau naudojami žmogiškieji ir finansiniai ištekliai, atsisakyta bendrųjų padalinių ir laboratorijų dubliavimo, veiksmingiau ėmė dirbti brangių technologijų ir laboratorijų tarnybos bei buvo labiau taupomos valdymo ir administracinės išlaidos.
Tačiau tuo Sapiegos odisėja toli gražu nesibaigė. Šių metų liepą nuspręsta įgyvendinti dar vieną Ostapo Benderio vardo vertą projektą – prie VMUL prijungti VšĮ Vilniaus universitetinę Antakalnio ligoninę, o buvusios Sapiegos ligoninės teikiamos slaugos paslaugos greičiausiai bus perduotos Vilniaus universitetinei slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninei, esančiai Tyzenhauzų g., kuri, regis, persikels į Antakalnį. Čia, kaip skelbia Vilniaus valdžia, atsiras 240 lovų slaugos ligoninė.
Savaime suprantama, VMUL jaučiasi nuskriausta, juk ji tuščiai apmokėjo milijonines kitos ligoninės skolas (dėl to pati negalėjo įsigyti modernios įrangos, dėl to finansiškai nukentėjo jos medikai). Per daug nesidžiaugia ir vadinamoji Tyzenhauzų ligoninė: mat Vilniaus mero Artūro Zuoko sumanymas sujungti ją su Sapiegos slaugos ligonine ir drauge perkelti į Antakalnyje esantį buvusį vaikų traumų korpusą gali reikšti, kad ES struktūrinių fondų lėšas gaus ne Tyzenhauzų, bet Antakalnio ligoninė.
O štai mero įsitikinimu, tai vienas didžiulio racionalumo pavyzdys, nes Vilniuje liktų ne trys atskiros, o viena didelė, moderni slaugos ligoninė, ir jos adresas būtų Klinikų gatvė Nr. 2. “Sapiegos ligoninėje bet kuriuo atveju koridorių daugiau nei palatų, o Tyzenhauzų ligoninė – paveldosauginis pastatas, kurio išlaikymas paprasčiausiai per brangus”, – argumentus dėsto A.Zuokas.
Jo skaičiavimu, vien ES lėšų naujai slaugos ligoninei įrengti nepakaktų, todėl esą būtų prisidurta iš pinigų, gautų viešame aukcione pardavus Tyzenhauzų ligoninės pastatus. Na, o Sapiegos ligoninės pastatas ir teritorija esą būtų atiduoti visuomenės reikmėms. Viskas, atrodytų, idealu.
Tik ne Sveikatos apsaugos ministerijos kancleriui Rimantui Remeikai, kuris įžvelgia tik šio sumanymo minusus. Kanclerio įsitikinimu, dėl slaugos perkėlimo į Antakalnį sumažės bendras slaugos lovų skaičius, kuris Vilniuje ir taip kritiškai mažas. R.Remeika teigia jau kelis mėnesius negaunantis savivaldybės paaiškinimo, kaip ši problema bus sprendžiama. “O kol nebus paaiškinimo, negalėsime sutikti ir su tuo, kad Antakalnio ligoninei būtų skirti ES pinigai, turėję nukeliauti į Tyzenhauzų gatvę”, – aiškina ministerijos atstovas.
A.Zuokas, labai mėgstantis girtis išradingumu, ir šį sykį tvirtina nematąs jokių problemų. “Lovų skaičius tikrai nesumažės. Formaliai Antakalnyje gal ir trūks kokių 42 lovų, bet mes jas galime įrengti Antaviliuose, galiausiai lieka galimybė lovas įsigyti privačiose įstaigose”, – tikina meras.
Vis dėlto A.Zuokas niekaip nesugebėjo paaiškinti, kaip reikėtų kompensuoti milijoninę žalą, kurią patyrė VMUL, apmokėdama Sapiegos ligoninės skolas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Spalį Lietuvoje sudaryta 20 proc. daugiau nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sandorių – jų būta apie 10 tūkstančių, o tiek objektų, pasak Registrų centro atstovų, pastarąjį kartą per mėnesį įsigyta ar parduota tik prieš krizę 2008 m. balandį.
“Atsitiktinumu tokio sandorių skaičiaus nepavadinsi, nes daugmaž proporcingai augo visų nekilnojamojo turto objektų pirkimo sandorių skaičius – spalį įsigyta beveik 20 proc. daugiau butų, tiek pat augo individualių gyvenamųjų namų pirkimo skaičius. Sklypų pirkimo sandorių skaičius, palyginti su rugsėju, išaugo net 26 proc., o kitų rūšių nekilnojamojo turto įsigyta 15 proc. daugiau”, – neįprastu sandorių didėjimu stebisi Registrų centro atstovai, panašias tendencijas žadėdami ir lapkritį.
Tačiau kas lėmė tokį NT pirkimo bumą, negali paaiškinti nei jie, nei kiti nekilnojamojo turto ekspertai. Kaip tikina “Newsec/Re&Solution” Tyrimų ir analizės grupės vadovas Baltijos šalims Mindaugas Kulbokas, objektyvių priežasčių tam lyg ir nėra: bankai neprognozuoja būsto rinkos pagyvėjimo ir toliau atsargiai dalija paskolas, gyventojų pajamos taip pat neaugo, nedarbas nesumažėjo. “Rugpjūtį sandorių skaičių dirbtinai užaugino viena plėtros kompanija, tą mėnesį Registrų centre užregistravusi visus savo naujos statybos butus. Galbūt kas nors panašaus nutiko ir šį kartą? Neatmesčiau ir galimybės, kad už informacijos apie tariamai prasidedantį bumą gali slypėti kažkieno interesai”, – svarsto ekspertas, kurio nuomone, logiškas yra tik ūkinės paskirties žemės sklypų pardavimų suaktyvėjimas – jo buvo tikėtasi, nes šiuo metu šalyje įsibėgėja ūkių stambėjimo procesas.

Kaina, kurią už parduodamą namą, butą ar sklypą skelbime nurodo pardavėjas, beveik niekuomet nėra galutinė. Tai – tarsi nerašyta taisyklė. Tačiau ar daug galima nusiderėti? Nekilnojamo turto skelbimų portalo Domoplius.lt š.m. spalio mėnesį atlikta portalo lankytojų apklausa parodė, jog beveik trečdalis būstą pardavinėjančių lietuvių leistų pirkėjui nusiderėti iki 5 tūkst. litų.
Apklausa parodė, jog keturi iš penkių būsto pardavėjų (81 proc.) skelbime nurodo didesnę būsto kainą nei iš tiesų planuoja gauti už parduodamą nekilnojamą turtą. Vadinasi, pardavėjai šiek tiek padidina kainą tikėdamiesi, kad potencialus pirkėjas derėsis. Kas dešimtas lietuvis derybose dėl būsto kainos padarytų tik simbolinę – tūkstančio litų ar mažesnę – nuolaidą.
Tačiau didžioji dalis nekilnojamo turto pardavėjų pasiruošę leisti nusiderėti ne tik simboliškai. Pirkėjui paprašius sumažinti kainą, kas ketvirtas būstą parduodantis lietuvis neprieštarautų “užsidirbti” nuo 5 iki 10 tūkst. litų mažiau. Tiek pat pardavėjų (25 proc.) kainą linkę sumažinti dar ženkliau – daugiau nei 10 tūkst. litų.
“Geras pardavėjas žino, jog pirkėjui smagu nusiderėti. Pokalbio metu net ir simboliškai sumažėjusi kaina pirkėją gali netikėtai pastūmėti sukirsti rankomis. Tačiau pradinė kaina visuomet yra didelė dilema – jei bus per didelė, dalis pirkėjų net neįvertins būsto kaip įperkamo, jei per maža – neliks vietos deryboms”, – situaciją vertina Evaldas Narbuntovičius, Domoplius.lt projekto vadovas.
Pasak E. Narbuntovičiaus, nuo pradinės būsto kainos priklauso ne tik galutinė suma, bet ir būsto pardavinėjimo laikas. Apklausa parodė, kad daugiausia lietuvių – beveik pusė – savo nekilnojamą turtą tikėtųsi parduoti per du arba tris mėnesius. Mažiau nei ketvirtadalis ryžtųsi paplušėti ilgiau – daugiau nei pusmetį.
“Jeigu praėjus mėnesiui po skelbimo įdėjimo apie parduodamą nekilnojamą turtą, jau pasirašoma preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, galima sakyti, kad pardavėjui pavyko susitvarkyti labai greitai. Paprastai pirkėjo reikia laukti du – tris mėnesius, ar dar ilgiau”, – sako Domoplius.lt projekto vadovas E. Narbuntovičius.
Apklausa parodė, kad daugiau nei du trečdaliai lietuvių pardavinėdami būstą nesinaudoja brokerių paslaugomis. Beveik pusė iš jų buto pardavimu rūpinasi patys. To priežastis – nenoras brokeriams mokėti tarpininkavimo mokesčio. 23 proc. apklaustųjų į brokerius nesikreipia todėl, kad jais nepasitiki. Vos kas penktas būsto pardavėjas mano, kad su brokerių pagalba butą parduotų greičiau ir už geresnę kainą.
“Nors jų paslaugos ir kainuoja, brokeriai gali nustatyti tinkamą būsto ar sklypo kainą, tarpininkauti pardavimo procese, paruošti reikiamus dokumentus ir taip sutaupyti pardavėjui laiko”, – sako E. Narbuntovičius.
Dažniausiai siekdami kuo greičiau parduoti savo nekilnojamą turtą lietuviai skelbimus talpina ir internetiniuose portaluose, ir laikraščiuose (44 proc. apklaustųjų).

Bankai vis atsargiau vertina galimybes finansuoti nekilnojamojo turto (NT) sandorius bei naujus projektus Vidurio ir Rytų Europoje, rodo KPMG atliktas tyrimas „KPMG NT rinkos barometras 2012“. NT projektų finansavimo galimybes Baltijos šalyse bankai šiemet vertina dar atsargiau nei pernai.

„KPMG NT rinkos barometras 2012“ parodė, jog iš esmės NT rinkos perspektyvos konkrečioje Vidurio bei Rytų Europos šalyje priklauso nuo situacijos tos šalies ekonomikoje.

Apskritai, visame regione bankai labiau linkę restruktūrizuoti išduotas paskolas nei žūtbūt išsireikalauti jų grąžinimo. Rinkdamiesi, kurį projektą finansuoti jie pirmenybę teikia kokybiškiems projektams, pagrįstiems geru verslo planu.

Lyginant su situacija prieš metus, šiemet NT finansavimui regione bankai skiria mažiau dėmesio, tokios pat tendencijos, manoma, išliks ir ateityje. Kur kas daugiau dėmesio gali sulaukti didelės grąžos projektai, pelningesni sandoriai.

Viešbučių sektoriaus vystymo finansavimas bankus domina bene mažiausiai, tačiau geri projektai gali sulaukti jų dėmesio, teigiama tyrime.

Noriai finansuoja tik pelningus naujus projektus

Anot KPMG Lietuvoje partnerio Roko Kasperavičiaus, pamažu atsigaunant ūkiui Vidurio ir Rytų Europos šalyse, bankų apetitas finansuoti NT sektorių yra bene mažiausias lyginant su kitais sektoriais, o ypač Baltijos šalyse.

„KPMG NT rinkos barometre 2012“ sakoma, jog didžiausias požiūrio į NT sektoriaus finansavimą pasikeitimas įvyko būtent Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Šiose šalyse NT vystymo finansavimui bankai teikė tam tikrą reikšmę 2010 ir 2011 m., tačiau dėmesys tokiems projektams šiemet smarkiai sumenko.

Baltijos šalyse NT sandoriams ir projektams išduotų blogų paskolų dalis yra didžiausia, lyginant su kitomis šalimis Vidurio ir Rytų Europos regione, teigiama barometre.

Čekijoje ir Bulgarijoje respondentai tikisi, kad artimiausiu metu bus galima pertvarkyti apie 75 proc. blogų paskolų, kai Baltijos šalyse – tik apie trečdalį. Vis dėl to, bankų ryžtas pertvarkyti ar refinansuoti NT paskolas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra bene didžiausias.

„Baltijos šalyse bankai labiau nei kitose Vidurio ir Rytų Europos regiono šalyse linkę restruktūrizuoti ar refinansuoti NT paskolas per artimiausius dvejus metus. Tiesa, naujų NT projektų finansavimas vertinamas vis tik skeptiškai, palankių bankų sprendimų gali tikėtis nebent itin pelningi projektai“,– reziumuoja R. Kasperavičius.

„KPMG NT rinkos barometras 2012“ sudarytas surinkus ir susisteminus apklausos būdu gautą informaciją iš 35 bankų Vidurio ir Rytų Europoje. Bankų Baltijos šalyse, Bulgarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje atstovų atsakymai apie kertinius dalykus, lemiančius NT finansavimą, padėjo KPMG sudaryti jau trečią barometrą apie NT rinką šiame regione.

KPMG barometras sudarytas visų pirma atsižvelgiant, kaip bankai tvarko išduotas blogas paskolas, koks jų strateginis požiūris suteikti naujas paskolas NT projektams vystyti – ko tikisi per artimiausius 18 mėnesių – ir, galiausiai, ką jie viešai siūlo investuotojams ir NT vystytojams.

Vilniuje stūkso šimtai apleistų pastatų išdaužytais langais, įgriuvusiais stogais, suskilinėjusiomis ar sutrūnijusiomis sienomis, tačiau šios miesto piktžaizdės jau keli dešimtmečiai niekam nerūpi. Tad ir toliau net reprezentacinėse sostinės vietose pūva milijonai.

Vilnietis Saulius Plančiūnas, gyvenantis sostinės Senamiestyje, jau dvejus metus pro savo buto langus priverstas „grožėtis“ dviejų apdegusių namų griuvenomis, šalia kurių riogso kalnai šiukšlių, senų baldų, šiferio lakštų. Vyras pasakoja, kad prieš dvylika metų, kai atsikraustė į Paupio gatvę, vaizdas dar buvo padoresnis, nors tuose apleistuose pastatuose ir gyveno benamiai. „Per tuos metus neprižiūrimi namai vis labiau griuvo, bet niekas į juos nekreipė dėmesio. Niekam nerūpi, kad Senamiesčio vaizdas darkomas ir dabar, kai jie sudegė. Dvejus metus myniau įvairių Vilniaus savivaldybės kabinetų slenksčius, rašiau laiškus, tačiau gaudavau tik atsakymus, kad jie užregistruoti, kad po dviejų mėnesių bus svarstoma, kaip spręsti problemą, ir taip ištisus metus“, – piktinasi S.Plančiūnas.
Šių abiejų Paupio gatvėje stūksančių griuvėsių savininkė – Vilniaus savivaldybė, tačiau neatrodo, kad jie turėtų šeimininką. Ir tokių apleistų pastatų, priklausančių savivaldybei, yra šimtai. Negana to, vis dar yra kelios dešimtys objektų, kurie niekam nepriklauso (!), tačiau Vilniaus miesto savivaldybės vadovai nerodo iniciatyvos tapti jų šeimininkais.
Vilniaus miesto savivaldybės Ekonomikos ir investicijų departamento direktorius Vytautas Grinius nurodo, kad dabar sostinėje apie šimtą statinių įtraukta į neprižiūrimų sąrašą. Vis dėlto gali būti, kad jų yra net tris kartus daugiau, mat už statinių priežiūrą atsakingi specialistai ne visus juos registruoja. Tuo įsitikino S.Plančiūnas. Vyras atsakingai specialistei nusiuntė šešis adresus griūvančių ir negyvenamų namų, stovinčių Senamiestyje, tačiau per penkerius metus jie taip ir nebuvo įtraukti į neprižiūrimų statinių sąrašą. „Vilniaus savivaldybėje yra skyrius, skirtas tokių pastatų kontrolei. Jame dirba vienuolika specialistų, tačiau jie užsiima tik raštų rašinėjimu ir neišlenda iš savo kabinetų, kad surašytų net po nosimi griūvančius pastatus“, – kritikuoja S.Plančiūnas.
Taigi kokių nuostolių patiria kone milijardinėse skolose prasmegusi sostinės savivaldybė, miestiečiai ir verslininkai, kai šimtai Vilniaus miesto žemės sklypų užgriozdinti griūvančiais pastatais?

Per trejus metus – vos 70 baudų protokolų

S.Plančiūnas tvirtina, kad parodęs iniciatyvą ir pradėjęs domėtis, kodėl Vilniaus senamiestyje jau “n” metų stovi daugybė apleistų namų, pasijuto taip, lyg trukdytų dirbti tiesiogiai už šią sritį atsakingiems savivaldybės darbuotojams. „Neramu dėl vaikų saugumo, kai po langais stovi vaiduoklis be stogo ir langų, o šalia šmirinėja benamiai. Gėda, kai svečiai atvažiuoja, kad gyvename šalia sąvartyno. Nemalonu ir dėl to, ką mato praeinantys užsienio turistai. O juk būtų galima tokius pastatus nugriauti ir pastatyti naujus daugiabučius. Taip žmonėms būtų galima pasiūlyti daugiau būstų, o iš nekilnojamojo turto plėtotojų gauti mokesčių. Miestui, kurį slegia milžiniškos skolos, sprendimas – panosėje, tereikia trupučio mero iniciatyvos“, – svarsto vilnietis.
Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis pabrėžia, kad apleisti pastatai – didelis nuostolis miestui. Mat tose vietose jau yra įrengtos gatvės, dažniausiai išplėtota ir kita infrastruktūra, tačiau žemė neišnaudojama, o Vilnius priverstas plėstis į pakraščius. Pasak M.Pakalnio, tai viena priežasčių, kodėl miestas išskysta.
Vilniaus vyriausiasis architektas pastebi, kad dėl stūksančių griuvenų mieste atsiveria savotiška stigma: mažai kas nori investuoti į šalia tokių pastatų esantį nekilnojamąjį turtą. Taip pat išryškėja ir socialiniai dalykai, nes apleisti namai dažniausiai tampa benamių landynėmis.
Miestas didelių nuostolių patiria dar ir todėl, kad ilgai netvarkomi pastatai tampa netinkami naudoti ir juos reikia griauti. O tai, M.Pakalnio žodžiais, papildomos išlaidos, galinčios siekti ir milijonus litų, mat reikia išardyti sudėtingas konstrukcijas, jas išvežti, utilizuoti.
Beje, kuo ilgiau bus laukiama ir nesiimama spręsti apleistų pastatų problemos, tuo jie miestui taps brangesni tiek dėl utilizavimo sąnaudų, tiek dėl nenaudojamos žemės. Deja, sostinės valdžiai tai mažai rūpi, nors savivaldybės atstovai ir vardija priemones, kurių esą imasi.
V.Grinius sako, kad neprižiūrimiems statiniams taikomas didžiausias galimas – 1 proc. nekilnojamojo turto mokestis, kai visiems kitiems nustatytas 0,8 arba 0,5 proc. mokesčio tarifas. Taip pat skiriamos administracinės baudos: už neprižiūrimą pastatą savininkui gali tekti susimokėti iki 2 tūkst. Lt baudą, o kai statinys kelia grėsmę dėl griūties, numatyta bauda iki 5 tūkst. Lt. Nors tai gali būti viena iš priemonių priversti savininkus rūpintis savo turtu, per pastaruosius trejus metus surašyta vos 70 protokolų dėl to, kad pastatas apleistas ir neprižiūrimas.
Vilniaus miesto savivaldybės specialistas, atsakingas už Naujininkų ir Rasų seniūnijose esančių pastatų naudojimo priežiūrą, Vytautas Kirsnys paaiškina, kad pagal dabar galiojančius įstatymus, jeigu langų angos yra užkaltos, kiemas šiek tiek apvalytas, baudos nėra už ką skirti, tad tokie pastatai ir stovi metų metus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po kelerius pastaruosius metus trukusio štilio nekilnojamojo turto rinkoje, Vilniuje ir Kaune vėl statomi daugiabučiai, o naujų butų paklausa tikrai nemaža. Tad nemažai nekilnojamojo turto savininkų tikisi, kad sugrįš ir prieškrizinio lygio kainos. Bet to tikrai nebus.

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-haus“ ekspertai skaičiuoja, kad šiemet Vilniuje buvo pastatyta dvigubai daugiau butų nei pernai – iki šių metų pabaigos planuojama baigti apie dvidešimt naujų projektų. Beje, sostinėje daugiabučių šiais metais iškilo tiek, kiek Kaune ir Klaipėdoje kartu sudėjus. O štai kituose miestuose nekilnojamo turto plėtotojai projektų nesiima.
Ir tai nekeista, nes provincijoje nekilnojamojo turto rinka merdėja. Juk prieš 20 metų Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų, o dabar gyvena kiek daugiau nei 2,9 mln., tuo tarpu nekilnojamojo turto arba būstų kiekis per aptariamą laikotarpį gerokai išaugo, tad čia kyla keletas klausimų: ar nekilnojamojo turto mūsų šalyje nėra per daug, ar bus kam jame gyventi ateityje ir kaip keisis jo kainos? Aišku viena, kad visoje Lietuvoje, išskyrus gal tik porą didmiesčių, būsto kainos tikrai nedidės, o štai mažėjimui rezervų dar tikrai yra.
Alytiškė Eglė Dranginienė pasakoja, kad daugiabutis, kuriame ji gyvena daugiau kaip du dešimtmečius, kasmet tampa vis tuštesnis. Didžioji dalis namo gyventojų pensininkai, iš dvidešimties butų – trys stovi apskritai tušti. Mat savininkai emigravę arba numirę. „Uždarbiaujantieji užsienyje butų neparduoda, nes dar tikisi grįžti, o mirusių kaimynų giminaičiai laukia, kol pakils nekilnojamo turto kainos“, – sako E.Dranginienė.
Kad yra nemažai tikinčių, jog po kelerių metų būsto kainos vėl gali pasiekti 2007 m. lygį, patvirtina ir skirtingų rajonų seniūnai. Štai Pivašiūnų seniūnė Rima Čelkonienė atskleidžia, kad vienkiemiuose stūkso jau daug sodybų, į kurias atvykstama vos vieną kartą per metus, tačiau jos neparduodamos tikintis kainų kilimo. Troškūnų seniūnas Antanas Jankauskas taip pat žino ne vieną atvejį, kai žmonės neparduoda sodybos, nors patys negyvena, dėl to, kad vis dar laukia kainų kilimo.
Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas sako, kad prieš ekonominį sunkmetį buvo supirktos visos griuvenos, o dabar tuščių ir apleistų namų niekas neperka, nes už juos prašoma pernelyg didelės pinigų sumos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmą kartą apibendrinus vietos valdžios valdomų įmonių rezultatus konstatuota, kad jos valdomos nepakankamai efektyviai.

Antrus metus rengiamose valstybės valdomų įmonių veiklos ataskaitose – stulbinami pokyčiai: veiklos pelnas darbuotojui padidėjo iki 10,8 tūkst. Lt, nors 2009 m. šis rodiklis buvo su minuso ženklu – nuostolis siekė 5,1 tūkst. Lt, grynasis pelnas su mokesčiais valstybei per trejus metus padidėjo daugiau nei dešimtkart – nuo 24,5 mln. iki 246,6 mln. Lt. Valstybės biudžetas dividendų ir pelno įmokų 2009 m. gavo 41 mln., o pernai, skaičiuojant su planuojamais dividendais, 524 mln. Lt. Valstybė šiuo metu yra 145 įmonių pagrindinė akcininkė ar savininkė, jose dirba 41 tūkst. darbuotojų.
Ūkio viceministras Adomas Audickas neabejoja, kad šeimininkiškas požiūris į savo įmones tikrai padarė įtakos jų efektyvumui, tačiau rezultatų šuolio neaiškina vien sugriežtėjusia kontrole – juk atsigauna ir ekonomika.
Tačiau pirmąkart pabandžius apibendrinti ir savivaldybių valdomų įmonių rezultatus, tokių ekonomikos atsigavimo šuolių nematyti. Žinoma, objektyviau vertinti galima tik lyginant to paties profilio įmones, o ne tiesmukai savivaldybių su valstybės valdomomis ar skirtingų savivaldybių.
Vis dėlto pirmą kartą Ūkio ministerijos atlikta vietos valdžios valdomų įmonių analizė rodo, kad akivaizdaus rezultatų gerėjimo jose nė negalėjo būti, nes dauguma jų dirba neefektyviai, joms nesuformuluoti tikslai, jos neturi strateginių planų, neatskirtos komercinės ir socialinės jų funkcijos.

Valdo ir vaistines, ir pirtis, ir knygynus, ir turgus

Visų savivaldybių valdomose 262 įmonėse dirba 19,8 tūkst. darbuotojų. Įmonių turtas 2011 m. sudarė 8,5 mlrd. Lt, o t. y. 1,2 mlrd. Lt daugiau nei prieš porą metų, pardavimo pajamos – 2,4 mlrd. Lt, t. y. 75 mln. Lt daugiau nei kriziniais 2009-aisiais. Daugiausiai turto valdė Vilniaus miesto – 1,8 mlrd. Lt, o didžiausią apyvartą  – 503 mln. Lt – pasiekė Kauno miesto savivaldybių įmonės.
Prastėjančius savivaldybių valdomų įmonių rezultatus – vietoj 93,3 mln. Lt pelno 2009 m. ir 29,5 mln. Lt 2010-aisiais pernai patirtas 833 tūkst. Lt nuostolis – lėmė dėl didėjusių kuro kainų prastėję savivaldybių valdomų centralizuoto šilumos tiekimo įmonių rezultatai. Įmonių nuosavo kapitalo grąža 2011 m. buvo nulinė, nors 2009-aisiais siekė 2,6 proc. Pernai Kauno ir Klaipėdos miesto savivaldybių valdomų įmonių grąža sudarė po 1,8 proc., o kitų didžiųjų miestų nesiekė nė 1 proc.
Savivaldybių įmonių finansiniai įsiskolinimai per dvejus metus pasistiebė nuo 632 mln. iki 702 mln. Lt. Čia taip pat didžiausią įtaką turėjo šilumos tiekimo įmonės: pavyzdžiui, Šiaulių savivaldybės įmonių skola labiausiai stybtelėjo dėl 43,8 mln. Lt didesnių nei užpernai paskolų termofikacinei elektrinei statyti.
Savivaldybės savo pavaldume dažniausiai stengiasi išlaikyti komunalinių paslaugų, transporto, šilumos, vandens tiekimo įmones. Tačiau ar joms reikia savų vaistinių, knygynų, kino teatrų, pirčių, laidotuvių namų, architektūros biuro, gydomosios gamybos įmonės ar sporto, turizmo reikmenų įmonės?
„Nenurodinėjame, kokias įmones valstybė ar savivaldybė turi turėti, bet jei jau turi, jas valdyti reikia kokybiškai. Savivaldybė turi aiškiai įsivardyti tikslus, kodėl turi vieną ar kitą įmonę – ar jos reikia miesto infrastruktūrai užtikrinti, ar teikti socialinę paslaugą, kurios neteikia privatus verslas. Bet visuomet verta analizuoti, gal labiau apsimoka subsidijomis paskatinti to imtis privatų verslą, nes ne tik Lietuvos, bet, pavyzdžiui, Švedijos valstybės valdomos įmonės nėra tokios efektyvios kaip privačios”, – mano A.Audickas.
Tačiau, jo nuomone, savivaldybės turi domėtis, ar gyventojams paslaugos teikiamos kokybiškai, kas jas beteiktų – savivaldybės valdoma įmonė, koncesininkas ar privatus verslas, o kainų reguliuotojas turėtų užtikrinti, kad nebūtų sudaryta galimybė įmonėms gyventojų sąskaita turėti viršpelnius. Pavyzdžiui, „Vilniaus energijos“, kuri patikėta koncesininkui, grąža – apie 50 proc. – kelia klausimų ir prašosi papildomos analizės, pabrėžia A.Audickas.
Be to, jis siūlo savivaldybėms, Savivaldybių asociacijai pasvarstyti, gal įmanoma apjungti kelių savivaldybių kai kurias įmones, optimizuojant jų veiklą. Dabar tokių tarpsavivaldybinių įmonių tėra dešimt.

Klaipėda vis daugiau darbų patiki privačiam verslui

Stebina ir atskirų savivaldybių rezultatų žirklės. Tiesa, norint išsiaiškinti, ką jie reiškia, reikia gilesnio lyginimo. „Pavyzdžiui, gal kuri savivaldybė nutarė subsidijuoti gyventojus, todėl įmonės pelnas nedidelis, bet tai nereiškia, kad įmonė veikia efektyviai”, – aiškina A.Audickas.
Arba štai žvelgiant į skirtingų miestų savivaldybių įmonių valdomo turto skaičius Klaipėdą lenkia ir Panevėžys, ir Šiauliai. Bet tai – daugiau komplimentas Klaipėdai, nei atvirkščiai. „Klaipėdoje buvo per šimtas savivaldybės valdomų įmonių, o dabar liko dešimt, daugiausia susijusių su socialinėmis paslaugomis”, – aiškina Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorė Judita Simonavičiūtė.
Nors savivaldybė valdo ne visas, o 75,2 proc. šilumą teikiančios „Klaipėdos energijos” akcijų (beveik 20 proc. parduota užsienio kapitalui, 5 proc. – kitiems akcininkams), miesto valdžia kontroliuoja, kad gyventojams nereiktų brangiau mokėti už šilumą. Savivaldybė valdo „Klaipėdos vandenį“, „Gatvių apšvietimą“, regioninį atliekų tvarkymo centrą. Po ilgų diskusijų politikai neleido privatizuoti pirties, diskutuojama dėl tikslingumo savivaldybei valdyti du turgus.
Klaipėdos miesto savivaldybė nebeturi jokios komunalinės įmonės. „Analizuojame, gal reiktų susigrąžinti kokius 10 proc. šiukšlių vežimo paslaugų. Šiandien visa ši rinka liberalizuota, bet šiukšlių vežėjai niekaip jos nepasidalina ir, kai tik savivaldybė paskelbia konkursą, jo rezultatus ima skųsti”, – komentuoja J.Simonavičiūtė.
Klaipėdos savivaldybė iš savo įmonių gauna ir dividendų, pavyzdžiui, iš „Klaipėdos energijos“ per metus apie 3 mln. Lt, turgų – apie 300 tūkst. Lt. „Tačiau mūsų tikslas – ne vaikytis pelno ir dividendų, o kad kiekviena savivaldybės valdoma įmonė racionaliai dirbtų, turėtų savo įmonių tikslus, patenkintų savo investicijų poreikius, bet ir gyventojai nepermokėtų už paslaugas“, – pabrėžia J.Simonavičiūtė.

Atsiliekame ir nuo pasaulinio etalono, ir nuo kaimynių
Taigi vienos savivaldybės tvarkosi, kitos ne. Kas turi galios priversti jas tai daryti? Ar ką gali pakeisti Ūkio ministerijos parengta ataskaita? „Įtakos daryti negalime, nes pagal Konstituciją atskirtos valdymo sritys, bet galime didinti tų įmonių skaidrumą viešindami ir lygindami šių įmonių duomenis. Geriausias instrumentas – savivaldybės gyventojų domėjimasis vietos valdžios valdomų įmonių darbo efektyvumu”, – mano ūkio viceministras A.Audickas.
Kol kas savivaldybės skiria per mažai dėmesio įmonių skaidrumui: trūksta viešai prieinamos informacijos apie įmonių veiklos ir finansinius rezultatus, netgi ne visos vietos valdžios valdomos įmonės laikosi įstatymų ir pateikia finansines ataskaitas Juridinių asmenų registrui – tokių yra 37-ios (12 proc.).
Daug metų tinkamai nekontroliuotų tiek valstybės, tiek ir savivaldybių valdomų įmonių rezultatai neatitiko į juos investuoto mokesčių mokėtojų kapitalo. „Veidas“ prie vieno stalo buvo susodinęs valstybės įmonių ir Ūkio ministerijos atstovus: įmonių vadovai įrodinėjo, kad Vyriausybės „nuleisti“ indėlio į valstybės biudžetą planai – nerealūs, žlugdantys įmones. Tačiau dividendai ir pelno įmokos, lyginant su 2009 m. pernai išaugo 1169 proc., o įmonės ne žlugo, bet ėmė efektyviau dirbti, parengė kokybiškus strateginius planus, kad pasikeitus valdybai būtų užtikrintas tęstinumas, įmonės negyventų nuo rinkimų iki rinkimų. Ūkio ministerija siūlo į tokių įmonių valdybas įtraukti ne tik politikų deleguotus, bet ir nepriklausomus kompetentingus narius.
Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas, girdamas Ūkio ministeriją, kad ši į Lietuvos valstybės valdomų įmonių ataskaitą įtraukė savivaldybių valdomas įmones, tiki, jog jų inventorizavimas – pirmas žingsnis efektyvesnio jų valdymo link. „Efektyviam šių įmonių valdymui labai svarbu atskirti tas įmones, kurios teikia grynai komercinio pobūdžio paslaugas nuo tų, kuriomis siekiama dar ir kitų, strateginių, socialinių ir kitų nekomercinių tikslų. Kai įmonės teikia tik komercinio pobūdžio paslaugas, valstybės tikslas turėtų būti ne pelningesnis jų valdymas, o jų atsisakymas. Pavyzdžiui, LLRI Lietuvos savivaldybių indekso duomenimis, savivaldybės turi apie 200 pirčių, laidojimo namų, daugiabučių administravimo paslaugas teikiančių įmonių, kirpyklų, knygynų“, – pabrėžia ekspertas. Jis atkreipia dėmesį, kad savivaldybių valdomos įmonės nėra vienintelis turtas, kurio valdymo efektyvumą reikia didinti. LLRI Lietuvos savivaldybių indekse taip pat vertina ir savivaldybių turimas viešąsias įstaigas, valdomą nekilnojamą turtą. Šio turto valdymui efektyvinti taip pat reikia skirti ne mažiau dėmesio.
Kol kas nei vietos, nei centrinė valdžia nemoka valdyti įmonių pagal geriausią pasaulinę praktiką. Baltijos bendrovių valdymo instituto Baltijos šalyse (Baltic Corporate Governance Institute) atliktas tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje gerokai atsiliekame ne tik nuo pasaulinio etalono, bet net nuo kaimynių Latvijos ir Estijos.

Savivaldybių valdomų įmonių (SVĮ) rezultatai 2011 m.

Turtas (mln. Lt)
8 529
Vilniaus SVĮ    1 828
Kauno SVĮ    1 205
Klaipėdos SVĮ    216
Kitų SVĮ    5 280

Pardavimo pajamos (mln. Lt)
2 385

Vilniaus SVĮ    393
Kauno SVĮ    503
Klaipėdos SVĮ    212
Kitų SVĮ    1 277

Veiklos pelnas (mln. Lt)
23,4
Vilniaus SVĮ    0,8
Kauno SVĮ    11,9
Klaipėdos SVĮ    7,7
Kitų SVĮ    3

Finansiniai įsipareigojimai (skolos) mln. Lt
702
Vilniaus SVĮ    100
Kauno SVĮ    167
Klaipėdos SVĮ    6
Kitų SVĮ    429

Darbuotojų skaičius
19 778
Vilniaus SVĮ    1 597
Kauno SVĮ    3 055
Klaipėdos SVĮ    867
Kitų SVĮ    14 259

Savivaldybių valdomų centrinės šilumos tiekimo įmonių (CŠTĮ) grynasis pelnas (mln. Lt, 2011 m.)
“Vilniaus šilumos tinklai”    2
“Kauno energija”    13,5
“Klaipėdos energija”    7,3
Visų savivaldybių valdomų CŠTĮ    24,1
Šaltinis: Ūkio ministerija

Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad mūsų šalies vyrai dažniau linkę apsaugoti savo gyvybę, o moterys labiau rūpinasi materialiuoju turtu.

Moterys dažniau draudžia būstą ir namų turtą (54 proc. moterų ir 44 proc. vyrų), o vyrai lėšas investuoja į savo gyvybės apsaugą (gyvybę draudžia 56 proc. vyrų ir 53 proc. moterų).

„Tokia tendencija tikrai nerodo, kad moterys yra didesnės materialistės. Ji greičiau atskleidžia gana aiškų vaidmenų pasiskirstymą mūsų visuomenėje: vyrai uždirba pinigus, o moterys rūpinasi namais. Gyvybę paprastai draudžia tie žmonės, kurie yra pagrindiniai šeimos ar artimųjų maitintojai ir kurių netektis ar liga smarkiai pablogintų materialiąją padėtį. Gyvybės draudimas būtent nuo to ir apsaugo – šeima ir artimieji nelaimės atveju gauna pajamas iš draudimo. Lietuvos atveju akivaizdu, kad vyrai prisiima atsakomybę už šeimos išlaikymą“, – teigia „PZU Lietuva gyvybės draudimas“ generalinis direktorius Zbignev Gaverski.

Pasak jo, vyrai draudžia gyvybę dėl saugumo, vaikų ir šeimos, prisiimdami atsakomybę už artimuosius. Tuo tarpu moterys saugumą užsitikrina saugodamos namus – tyrime teigiama, kad vardan saugumo moterys draudžia būstą ir jame esantį turtą (taip teigia 54 proc. moterų, 27 proc. vyrų). Beveik 9 proc. moterų sakė, kad draustis jas skatina rūpestis dėl ateities.

„PZU Lietuva gyvybės draudimas“ vadovas linkęs manyti, kad Lietuvos gyventojai jau turi sukaupę patirties ir pavyzdžių, kuomet gyvybės draudimas, netekus pagrindinio maitintojo ar jam susirgus, išgelbėjo šeimą nuo didesnės finansinės duobės. Šią išvadą jam leidžia daryti ir paskutiniais krizės ir didžiulės bedarbystės metais augantis gyvybės draudimo portfelis, ir tyrime išryškėjusi priežastis, kad gyvybę drausti paskatino patirtis ir aplinkybės.

Praėjusią savaitę mokslus Vakaruose baigęs įtakingas valdančiosios konservatorių partijos narys pastarąją Andriaus Kubiliaus vyriausybę įvardijo esant viena geriausių šio tūkstantmečio vyriausybių.
Opozicija gi, o ir didžiuma tautos, kaip rodo sociologiniai tyrimai, tiek patį valdančiosios daugumos lyderį, tiek jo Ministrų kabinetą vertina itin skeptiškai. Ir kuo arčiau rinkimai, tuo labiau krenta valdžios reitingai.
Ir vis dėlto faktas lieka faktu – A.Kubiliaus kabinetas bus pirmasis per visą 22-iejų metų Nepriklausomos Lietuvos istoriją, kuris šalį valdė visą kadenciją, taigi ir turėjo daugiausia galimybių daryti žingsnius pažangos link.
Tad, kaip skirtingų sričių specialistai vertina šios Vyriausybės, o ir visų ligšiolinių valdžių veiklą bei apskritai mūsų valstybės valdymą? Šių klausimų “Veidas” nusprendė paklausti į apskritojo stalo diskusiją sukviestų svečių:  rinkos bei visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos “Baltijos tyrimai” generalinės direktorės dr. Rasos Ališauskienės, UAB “Berlin Chemie Menarini Baltic” vadovo dr. Algimanto Blažio, M.Romerio universiteto profesoriaus dr. Gedimino Černiausko, Lietuvos istorijos instituto vyresniojo mokslinio bendradarbio prof. dr. Zigmanto Kiaupos, bendrovės “Visionary analytics” partnerio dr. Žilvino Martinaičio, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriaus dr. Nerijaus Pačėsos, ir savaitraščio “Veidas” leidėjo dr. Algimanto Šindeikio.

G.Černiauskas: Šita Vyriausybė jau baigia darbą, tad, kad ir ką apie ją besakytum, tai bus įvertinta kaip rinkimų pareiškimai.
Kadangi diskusija vyksta Valstybės arba karaliaus Mindaugo, kurio valdymo kryptis buvo valstybingumo stiprinimas, išvakarėse, tai vertėtų kreipti kalbą, o ką mes nuveikėme per pastarąjį Nepriklausomos valstybės kūrimo dvidešimtmetį. Mano galva, 1990 m. mes atkūrėme valstybę, o po to – pradėjome silpninti valstybingumą. Nepriklausomybės išvakarėse akcentavome energetinę nepriklausomybę, o kaip elgėmės toliau – privatizavome visus svarbiausius energetinius objektus. Dar svarbiau, kad juos pardavėme ne verslui, o kitų valstybių vyriausybėms – dujotiekį – rusų, degalines – norvegų, “Mažeikių naftą” – amerikiečių, vėliau – lenkų.
Pagaliau, kaip elgėmės su savo pinigų politika? Ogi, įvedėme valiutų valdybą ir pasakėme savo centriniam bankui, kad jis negali spausdinti pinigų. Kitaip tariant, susilpninome savo monetarinės politikos galią. Bet juk po šio žingsnio pinigų spausdinimas neišnyko, tik už mūsų centrinį banką tai daro Švedijos bankai.
Lygiai taip neišmintingai elgiamės ir su fiskaline politika. Mūsų vyriausybės geba tik perskirstyti biudžeto įplaukas. Bet jos negalvoja, kaip geriau surinkti įplaukas: kad krizės metu negalima didinti mokesčių; reikia imtis priešingų, ekonomikos skatinimo veiksmų ir taip patepti ūkio smagratį, o pakilimo metu ekonomiką reikia pristabdyti, kad nebūtų neproporcingų šuolių. Galiausiai, apie tokį biudžeto balansavimą visiškai nekalbama ir pačiame Biudžeto sandaros įstatyme.
Taigi, apibendrinant pastaruosius dvidešimt du Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus, akivaizdu, kad mūsų valdžios nesuprato ir neišmoko valstybės ūkio augimo planavimo.

Ž.Martinaitis: Aš nesutikčiau su profesoriaus nuomone dėl monetarinės politikos. Mano vertinimu, priešingai, tai buvo labai teigiamas ir išimintingas žingsnis. Be to, atkreipčiau dėmesį, kad mums labiausiai sekėsi ten, kur buvo įjungtas autopilotas: tai narystė ES, NATO.

G.Černiauskas: O, mano vertinimu, mes save nurašėme, tapome provincija, pasaulio kaimu.
Taip, kai augo pasaulio ekonomika, pas mus kaime irgi buvo viskas gerai, nieko nereikėjo daryti. Bet, kai prasidėjo krizė, mes, buvę augimo čempionai Europoje, tapome smukimo lyderiais. Tiesa, ne mes vieni, o kartu su Latvije ir Estija. Kitaip tariant, visas Pabaltijys yra užkampis, visų trijų šalių vyriausybės darė tuos pačius sprendimus ir rezultatas tas pats.
Beje, per krizę paaiškėjo, kad “geriausiai” valstybės finansus tvarkančių estų ūkis nuo 2007 m. smuko dar labiau negu “beviltiškų” lietuvių. Tad belieka pasakyti tiems, kurie dėl krizės Lietuvoje kaltina A.Kubilių, Estijoje ne Kubilius sukūrė krizę.

A.Blažys: Aš manyčiau, kad geriausiai dirbo pirmoji Vyriausybė. Jai buvo sunkiausia, bet tai buvo idealistų, atsidavusių darbui, Vyriausybė. Aš buvau keturių pirmųjų Vyriausybių sveikatos ministro pavaduotojas, tad tikrai galiu pasakyti, jog gal tik koks vienas kitas tos komandos narys nebuvo idealistais. O šiandien Ministrų kabinete idealizmo akivaizdžiai trūksta.

Ž.Martinaitis: Mano galva, Sąjūdžio laikai, pirmieji Nepriklausomybės metai buvo laikotarpis, kurį gali palyginti su vestuvėmis – stipraus įsimylėjimo laikotarpiu. Tada atsiranda patys geriausi dalykai, gimsta vaikai. O dabar ši šeima išgyvena laikotarpį, kai tėvas neturi darbo, mama serga, tad abu pikti, abu keikiasi – žmona plūstasi, kad ne už tokio, ne už bedarbio vyro ji ketino ištekėti ir grasina skyrybomis, vyras grasina dar kitais dalykais. Kitaip tariant, mūsų visuomenė yra nusivylusi. Bet paanalizuokime, o kokie pačios visuomenės įsipareigojimai tai santuokai – valstybei? Štai, minėti estai išgyvena panašius ekonominius sunkumus, bet jų piliečių požiūris į valstybę ir įsipareigojimai gerokai pozityvesni ir niekas negrasina skirtis.
Galiausiai, vertinant, visą 22 metų Nepriklausomybės laikotarpį, derėtų pasiremti prof. Zenono Norkaus įžvalgomis, kuriose jis sako, kad 1990 m. iššūkiai buvo tokie dideli, kad juos gali prilyginti nebent ėjimui per aukštus kalnus be žemėlapio. Ir mes tuos kalnus perėjome. Ar buvo galima rasti geresnių būdų? Manau, taip. Bet tuos būdus mes matome tik šiandien, kai žvelgiame restrospektyviai.

A.Blažys: Šiandienos Vyriausybę aš irgi vertinu teigiamai, nes tai pirmoji Vyriausybė, kuri sprendžia strateginius klausimus. Galiausiai, nors po rinkimų jos situacija buvo labai neapibrėžta, koaliciją sudarė keturios partijos, Vyriausybė visus ketverius metus dirbo stabiliai ir tai garantavo valstybės stabilumą.

N.Pačėsa: Mano vertinimu, pagrindinė mūsų kraštų, išėjusių iš posovietinės erdvės, problema – negebėjimas ar vengimas matyti ilgalaikės perspektyvos. Ir, pirmiausia, tai sietina su nekompetencija.
Be to, valdžia mūsų politikams vis dar yra kaip ta karšta bulvė, kurią gauni trumpam ir nori nuveikti kažką greito, populiaraus, tad negalvoji apie valstybę, kaip ji atrodys po 20 ar po 50 metų.
Šita Vyriausybė tiesa, neseniai parengė strategiją, kaip valstybė vystysis iki 2030 m. Bet bėda, kad šitai padaryta tik kadencijos gale, taigi strategijos įgyvendinimas paliktas kažkam kitam. Bet juk nuo tų darbų buvo galima pradėti ir pademonstruoti savo valią. Pagaliau, tai, kas surašyta strategijoje iš tiesų prasilenkia su realiu šitos Vyriausybės ketverių metų veikimu.
Aišku, galima sakyti, kad šita Vyriausybė susidūrė su krize, kurios niekas nematė, nežinojo, kaip valdyti, tad turėjo greitai veikti, priimti sprendimus, tad pridaryta daug klaidų.
Bet, tada pažvelkime, kaip veikia verslas – jis visados turi dvi strategijas: vieną, trumpą, vienerių metų planą, antrą, ilgalaikį – kaip tas verslas atrodys ateity.

Ž.Martinaitis: Dokumentų, pavadintų strategija, netrūksta, jų daugybė, bet trūksta strateginio mąstymo. O mūsų valdžios iš tiesų orientuojasi į trumpalaikę naudą. Ir šitai galima paaiškinti tuo, kad mūsų Vyriausybės išgyvena trumpiausiai ES – vidutiniškai – tik 1,7 metų, išskyrus A.Kubiliaus ir Alberto Šimėno kabinetus. Tad sunku užtikrinti politinį tęstinumą: šiandien laimėjo, bet laimėjo trumpam, tad investuoja į populistinius projektus, kurie duoda greitą, bet mažą naudą visuomenei.

N.Pačėsa: Iš tikrųjų, nesvarbu, ką bereformavome: švietimą, sveikatos apsaugą, policiją, viešąjį administravimą, visur darėme tik kosmetinius pakeitimus, kurie, tiesa, kainavo nemažus pinigus, bet davė tik mikro ar pseudo pagerėjimą.
Kita didžiulė problema – vis dar labai aukštas korupcijos lygis. O korupcija gimdo du dalykus: piliečių nepasitikėjimą valstybe ir investuotojų nepasitikėjimą valstybe. Tą mes matome per investavimo rodiklius – investuotojų mažai bei emigracijos rodiklius – žmonės išvažiuoja. Tiesa, kai kas emigraciją bando susieti tik su ekonomika. Taip, dėl ekonominių motyvų išvažiuoja labai daug žmonių, bet labai daug žmonių išvažiuoja dėl socialinių motyvų – jie nepasitiki savo šalimi. O tas nepasitikėjimas kyla tada, kai tenka susidurti su pagrindinėm valstybės sritim – viešuoju sektorium, kuris turėtų mus aptarnauti ir ginti. Nesvarbu, ar tai būtų medicina, ar policija, kai susiduri, pamatai, kad ten kažko “nepatepęs”, vis dar neišsispręsi reikalų. O juk jau 22 metus gyvename Nepriklausomoje valstybėje.

A.Šindeikis: Tai kodėl mes nemokame mąstyti strategiškai – čia mūsų tautinis bruožas, kad temokame gyventi tik iki sekmadienio?
R.Ališauskienė: Pagrindinė problema – strategijos neturėjimas. O juk apie strategijas pradėjome kalbėti dar 1990 m.
Antra bėda – tęstinumo nebuvimas. Kiekviena nauja valdžia pamiršta, kas buvo daryta ir vėl viską pradeda iš naujo. Mes įvairioms vyriausybėms darėme daugybę tyrimų, analizių, prognozių, iš kurių paaiškėjo, kad nauja vyriausybė net nežino, ką darė prieš tai buvusi Vyriausybė; arba nieko nerado, nes kažkas išsinešė dokumentus ar geriausiu atveju užmetė kažkur stalčiuose.
Beje, pastaruoju metu išryškėjo dar viena tendencija – mes jau nebeturime ir aiškios užsienio politikos strategijos. Jei per pirmuosius penkiolika Nepriklausomybės metų buvo labai aišku, kurlink mūsų valstybė orientuojasi, tai dabar labai kinta – ir bendravimai, ir orientacijos.

Z.Kiaupa: Aš manau, kad labiausiai reikėtų akcentuoti žmonių nuotaikas. Iš tikrųjų, mes vejamės pasaulį labai sparčiai, civilizacijos laimėjimai nuo 1990 m. labai dideli. Tik klausimas, kiek tie laimėjimai yra vyriausybių nuopelnas? Matyt, tik iš dalies.
Taip, 1990 m. atkūrus Nepriklausomą valstybę, verslui kurtis buvo ganėtinai palanki aplinka. Bet, žvelgiant plačiau, juk verslą daro ne vyriausybės, o žmonės. Tad labai svarbu, koks yra pačių žmonių nusiteikimas kurti.
Antra vertus, aš sutinku, kad beveik visi vyriausybės gyveno šia diena, be jokios perspektyvos. O kodėl nėra perspektyvos – nes nėra intelektinio potencialo.

R.Ališauskienė: O šitai, beje, labai matyti, kad ir iš dabartinės Vyriausybės vadovo komunikacijos. Jis absoliučiai nemoka bendrauti. Įspūdis, kad Vyriausybės vadovas yra dar ir savo paties atstovas spaudai, ir rašytojas, ir aktorius. Per dieną jis surengia net po keletą spaudos konferencijų. Taip neturėtų būti.

A.Šindeikis: Vakaruose daugelį dalykų taip pat komentuoja pirmieji asmenys. Tiesa, mūsų valdžios vyrų skirtumas nuo Vakarų politikų yra tas, kad konservatoriai nori, jog tauta besąlygiškai tikėtų tuo, ką jie daro, o jei jau netiki, vadinasi, esi arba KGB agentas, arba Rusijos agentas. Ir dėl tokio nekritiško požiūrio į save jie ir neturi plačios visuomenės palaikymo.

R.Ališauskienė: Mano manymu, čia ne visuomenės palaikymo, o viešųjų ryšių išmanymo reikalas. Bet kuriame šios srities vadovėlyje rasi parašyta, kad blogą naujieną turi pranešti atstovas spaudai, o gerą naujieną pats lyderis. A.Kubilius visas naujienas praneša pats. Užtat, žmonės taip prastai jį ir vertina.
Kita vertus, jei jis, matė, kad mokesčių kėlimas per krizę yra neišvengiamas, turėjo gerai apgalvoti, kaip tai pranešti visuomenei.
Ir štai pažiūrėkite į Seimo pirmininkės Irenos Degutienės reitingus bei prisiminkite, kaip ji komunikuoja: niekados nepamatysite, kad ji sakytų kokias nors blogas naujienas. Ji prastų žinių arba nekomentuoja, arba tai komentuoja jos atstovai. O, kai jau ką nors sako, tai tik tai, kas yra gero. Antra vertus, pabandykime pamodeliuoti, o kas kitas galėtų užimti tokios trapios koalicinės Vyriausybės vadovo vietą? Matyt, sunkiai rastume, kas galėtų būti jo vietoje.

VEIDAS: Bet štai kaimyninės Latvijos Vyriausybės vadovas Valdis Dombrovskis taip pat, kaip ir mūsų A.Kubilius, darė panašius nepopuliarius sprendimus, tiesa, daug aiškino, kodėl daro taip, o ne kitaip.., bet buvo perrinktas.

R.Ališauskienė: Taip, viena vertus, V.Dombrovskis nuo A.Kubiliaus skiriasi gebėjimu komunikuoti, bet vis dėlto jo perrinkimui didžiausią įtaką turėjo pačių latvių nuogąstavimai, kad nepalaikant V.Dombrovskio, į valdžią ateis prorusiški politikai, kuriuos remia apie 40 proc. čia gyvenančių rusakalbių.

VEIDAS: Kuomet kūrėme valstybę 1918 m. buvome bežemiai, mažaraščiai, bet po 22 metų mūsų švietimo sistema buvo viena geriausių Europoje, šiandien idealizuojame ir to meto valdininkiją, o juk 1990 m. Lietuvą atkūrėme būdami gerokai labiau išprusę.

Z.Kiaupa: Daugelis procesų po 1990 m. vyko gerokai sparčiau nei po 1918 m. Iš tikrųjų, 1918 m. įvyko politinė revoliucija, mes išsivadavom iš Rusijos imperijos, bet nuosavybės santykiai iš esmės nesikeitė: iki tol buvo privati nuosavybė ir po 1918 m. išliko. Aukštųjų mokyklų tarpukario Lietuvoje tebuvo viena ir ta pati profesinės pakraipos – Kauno kunigų seminarija. Kita vertus, daugybė lietuvių studijavo Vakarų Europos ir Rusijos universitetuose, todėl, kai reikėjo kurti valstybę, buvo daug išsilavinusių žmonių, su plačiu požiūriu į gyvenimą, inteligentų. Taigi, startavome ne nuo nulio. Ir iš tikrųjų iki 4-o dešimtmečio pasaulinės krizės Lietuva “ėjo” labai dideliais žingsniais į priekį visomis prasmėmis.
O kalbant apie tarpukario Lietuvos švietimo pažangą, svarbu tai, kad 1918 m., priešingai nei 1990 m., nereikėjo mokyklose daryti programų perversmo – užteko tik rusų kalbą pakeisti į lietuvių.
Nuo 1990 m. Lietuva ėjo dideliais žingsniais į priekį labiausiai civilizacijos proceso, o ne valstybės valdymo prasme. Mat 1990 m. įvyko ne tik politinė revoliucija, o ir socialinė revoliucija: pasikeitė elitas, pasikeitė nuosavybės forma.
Beje, pirmame etape, apie 1990 m. iškilo labai šviesūs žmonės, tai liudija pirmos Vyriausybės asmenybių pavardės, deja, po to atėjo kiti kadrai.
Tiesa, tiek anos mūsų valstybės raidą sustabdė pasaulinė krizė, tiek ir dabar sustojome dėl pasaulinės krizės. Dar vienas žingsnis, nubloškęs aną Lietuvą atgalios, pilietinės visuomenės nebuvimas, kai po 1926 m. perversmo liko valdyti viena partija, o kitos, nors ir nebuvo paleistos, negalėjo aktyviai ir plačiai veikti.

N.Pačėsa: Man patiko profesoriaus Z.Kiaupos mintis apie intelektinį potencialą. Sovietinė vienpartinė ideologija suponavo instrumentinį mąstymą – be kūrybos, be iniciatyvos. Ir toks technokratinis mąstymas tebegajus ir dabar, nes mus valdo žmonės su technokratiniu išsilavinimu. Štai, kad ir krizės akivaizdoje daryta mokesčių reforma – atlikta visiškai technokratiškai. Reformatoriai įsivaizdavo: čia pakelsim ir viskas pakils. Bet realybė kitokia: 2 + 2 nebuvo lygu 4, išėjo 3.
Deja, mūsų aukštosios mokyklos ir toliau spaudžiamos mąstyti tik technokratiškai. Mums siunčiami signalai, kad rinkai reikia tik amatininkų; bet, kai pakalbi su bet kurios reitinguose gerai vertinamos Vakarų aukštosios mokyklos atstovais, jie transliuoja kitą žinią: tu baigei universitetą tam, kad keistum pasaulį.
Štai dėl to, kad mes visiškai neskiriame dėmesio jaunų žmonių mąstymo keitimui ir turime Vyriausybės intelektinio potencialo badą.

VEIDAS: Bet estai daugelį viešojo sektoriaus problemų išsprendė įvesdami rotacijas viešojo sektoriaus įstaigų ir tarnybų vadovams: vyksta konkursas, dalyvauji su konkrečia strategija ir pasibaigus fiksuotai kadencijai turi atsiskaityti, ką padarei. Jei neįgyvendinai strategijos, skelbiamas kitas konkursas, jei pavyko, sutartis pratęsiama dar vienai kadencijai. Tuo tarpu mes tik kalbame apie rotacijas mokyklų direktoriams, vyr. gydytojams.

A.Blažys: Estai turėjo labai gerus patarėjus – suomius. Be to, tarkime, sveikatos reformą jie pradėjo daryti dar 1993 m. Tiesa, ji irgi buvo labai skausminga: kolegos keikė savo valdžią, bet ji labai ryžtingai uždarė ligonines ir, štai, šiandien jų sveikatos priežiūros įstaigų lygis – labai aukštas.

R.Ališauskienė: Beje, Gruzija, kurioje dirbu jau 10 metų, irgi įvykdė daugybę viešojo sektoriaus reformų ir sunaikino kyšininkavimą. Net 98 proc. respondentų teigia, kad jie per pastaruosius dešimt metų nėra davę jokio kyšio. O juk tai buvo pati korumpuočiausia valstybė. Ir šiandien jau nebe mes turėtume gruzinus mokyti, o juos derėtų kviestis, kad mus pamokytų.
Tiesa, prie reformų daug prisidėjo G.Sorosas – jis mokėjo papildomus atlyginimus garbingiems profesionalams, kurie baigę mokslus JAV, D.Britanijoje ir palikę gerai mokamus postus Londono Sityje, kituose biuruose, sugrįžo dirbti į Gruzijos vyriausybę, viešąjį sektorių. Beje, nuo 2004 m. Gruzijos vyriausybių amžiaus vidurkis 34 metai. Ir tai jauni profesionalai, patriotai, grįžę čia vienai kadencijai, kad nuveiktų kažką gero savo šaliai.

G.Černiauskas: Bet ir mes kai ką sugebame: – karo keliuose projektas yra vienas sėkmingiausių pasaulyje. Juk visi kelių specialistai seniai viską žinojo, ką ir kaip reikia daryti, bet nieko nedarė iki lemtingos policininko sukeltos avarijos, kai žuvo keliu ėję vaikai. Kitaip sakant, reikėjo sukrėtimo, po kurio žuvusiųjų keliuose skaičius sumažėjo du kartus.

Z.Kiaupa: Mūsų visuomenė dabar miega, nes nėra pavojų: lenkai nekelia pavojaus, rusai irgi. O gruzinai pergyveno laikotarpį, kokį mes išgyvenome per Sausio 13-ąją ir tai juos sutelkė.
Bet aš nesutinku su sakančiaisiais, kad mes negalime norėti gyventi kaip senosiose ES narėse. Priešingai, mums reikia tikslo, tegul ir medžiaginio – gyventi kaip Europoje, nes, jei nebus to tikslo, tai nieko ir nepadarysime.

A.Šindeikis: Dar problemiškiau, kad šiandien mes esame imperijos paribys ir, jei nieko nepadarysime, tai žmonės visada migruos į imperijos centrą ir jų nesugraudinsi čia pasilikti dėl gražios gamtos ir gražių merginų.
Z.Kiaupa: Aš taip nedramatizuočiau emigracijos mąsto, nes dabartinė emigracijos banga kur kas mažesnė nei ankstesnės XVII-XX a. Bet emigracijos problema yra ta, kad jei anų emigracijų metų išvykdavo tik darbo rankos, tai dabartinės emigracijos bėda ta pati, kaip ir 1944 m. emigracijos bangos, kai pasitraukė 10 tūkst. inteligentų. Ir tai jau iš tikro yra pavojus.

N.Pačėsa: Kad žmonės čia gyventų, valstybė turi užtikrinti tinkamas sąlygas: pirmiausia, saugumą ir tai yra daug platesnė sąvoka nei tiesiog policija ar teismai. Antra, sveikatos apsaugą ir švietimą. Dar kai kas tikisi darbo – bet tai neteisėtas lūkestis. Bet švietime ir sveikatos apsaugoje reformos yra būtinos.
Paskutinis dalykas – infrastruktūra: vaikų žaidimų aikštelės, dviračių takai. Šitai atlikti yra valstybės misija.
Beje, svarbu paminėti, kad šita Vyriausybė parodė, jog ji tikrai moka tvarkytis su valstybės turtu. Iki šiol nė viena vyriausybė to nepadarė. O šita Vyriausybė pasiekė, kad pelningai dirbtų ir paštas, ir geležinkelis, ir oro uostas, nors jie ir neprivatizuoti.
Todėl, manau, galima išspręsti ir sisteminius švietimo bei sveikatos apsaugos klausimus. Tik neaišku, kodėl Vyriausybei pritrūko valios šioms reformoms užbaigti.

Z.Kiaupa: Vyriausybei dar nepervėlu pradėti kalbėtis su žmonėmis. O ir kad šita Vyriausybė buvo bloga, nepasakyčiau, nors ideali irgi nebuvo.

A.Blažys: Ir aš nelaidoju konservatorių Vyriausybės. Manau, bus kaip Latvijoje visi keikė V.Dombrovskį, bet vėl išrinko.

Ž.Martinaitis: Rinkimų metu visiems išsiilgusiems Mesijo reikėtų pasakyti: pažiūrėkite į veidrodį, ten pamatysite tikrąjį Mesiją.