Alytaus rajono mero konservatoriaus Algirdo Vrubliausko, kandidatuojančio į savivaldybės tarybą, turtas Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) interneto puslapyje paskelbtoje jo deklaracijoje buvo išaugęs 10 kartų – iki 4 mln. litų.

Kaip rašo “Lietuvos rytas”, A.Vrubliauskas Alytaus rajono rinkimų komisijai pateikė pažymą, kurioje nurodyta, kad jo turto vertė – 457,9 tūkst. litų, o VRK internete paskelbė, kad politikas turi sukaupęs dešimt kartų daugiau turto – 4 mln. 579 tūkst. litų.

“Po kelių dienų iš savivaldybės darbuotojos išgirdau apie tokį fantastišką savo turtą. VRK paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija sukėlė nemalonių išgyvenimų. Tai turės įtakos ne tik mano, bet ir konservatorių partijos rinkimų rezultatams”, – aiškino meras.

Sužinojęs apie klaidą, politikas kreipėsi į VRK pirmininką Zenoną Vaigauską, kad tikrovės neatitinkanti žinia būtų paneigta.

“Klaida buvo ištaisyta per kelias valandas, bet paneigimo vis dar nesulaukiu. Jis yra būtinas. Susitikęs su rinkėjais aš ir mano partijos kolegos priversti aiškintis, kaip mano turtas per kelerius metus taip išaugo”, – piktinosi konservatorius.

Anot “Lietuvos žinių”, Z.Vaigauskas tikino, esą klaida įsivėlė ne dėl VRK kaltės.

“Patikrinus paaiškėjo, kad klaidingi duomenys VRK pasiekė iš Alytaus rajono rinkimų komisijos. Kandidato žodžiu atsiprašiau”, – sakė VRK pirmininkas. Z.Vaigausko teigimu, ši klaida – ne vienintelė, pasitaikiusi kandidatų deklaracijose.

Tačiau A.Vrubliauskas ir Alytaus rajono rinkimų komisijos pirmininkė Jolita Grudzinskienė nelinkę pritarti Z.Vaigauskui.

“Klaidinantys duomenys atsirado VRK, mes pildome tik kandidatų anketas, o turto ir pajamų metinės deklaracijos duomenis jie patys ima iš VMI duomenų bazės”, – sakė J.Grudzinskienė.

Pagal A.Vrubliausko pareiškimą Alytaus policijoje dėl galbūt suklastoto metinės turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Už tokį nusikaltimą įstatymai numato areštą, baudą arba laisvės atėmimą iki 3 metų.

Šiemet teisėsaugos institucijos turės suformuoti praktiką, kaip taikyti pernai įteisintą išplėstinį turto konfiskavimą, kai leidžiama konfiskuoti pajamomis nepagrįstą turtą, sako prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius.

Jo teigimu, prezidentė Dalia Grybauskaitė nėra patenkinta Vyriausybės pastangomis kovojant su korupcija. Valstybės vadovės iniciatyva praėjusiais metais priimti įstatymo pakeitimai, kuriais sugriežtintos bausmės už korupciją, įvesti griežtesni reikalavimai valstybės tarnautojams.

“Šie metai bus praktikos formavimas. Viena iš sudėtingiausių ir efektyviausių priemonių kovai su korupcija, kovai su kontrabanda, kovai su išvešėjusiu pakantumu nelegalaus turto įsigijimui yra išplėstinis turto konfiskavimas”, – antradienį interviu Žinių radijui sakė J.Markevičius.

Jis pabrėžė, kad su išplėstiniu turto konfiskavimu siejami dideli lūkesčiai.

“Laukiame rezultatų iš tarnybų, teisėsaugos institucijų, kaip jos realiai praktikoje įgyvendins tai. Tai kompleksinis dalykas. Laukiame pirmųjų komentarų ir tikimės, kad jeigu bus pasiūlymų, kaip dar tobulinti išplėstinį turto konfiskavimą, prezidentė imsis iniciatyvos ir tikslins įstatymus”, – tvirtino patarėjas.

Praėjusių metų gruodį Seimas priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis įtvirtino išplėstinį turto konfiskavimą, numatant galimybę konfiskuoti pajamomis nepagrįstą turtą.

Pataisos numato, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, jei kaltininkas nuteistas už apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos, ir baudžiamojo proceso metu nepagrindžia šio turto įgijimo teisėtumo.

Turtas galės būti konfiskuojamas, jei buvo įgytas per penkerius metus iki uždraustos veiklos padarymo ar vėliau, jo vertė neatitinka teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio (32,5 tūkst. litų) sumą. Taip pat, jei tokios vertės nepagrįstai įgytas turtas perleistas kitiems asmenims.

Baudžiamasis kodeksas taip pat papildytas straipsniu dėl neteisėto praturtėjimo. Numatyta, kad tas, kas turėjo nuosavybės teise didelės vertės (didesnės negu 500 MGL), kurio įgijimas nepagrįstas jo teisėtomis pajamomis, būtų baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Dar prieš keletą metų ūkio ministras Dainius Kreivys tegalėjo pasigirti maždaug 5,4 mln. litų turtu. 2007 metais, dalyvaudamas savivaldybių tarybų rinkimuose, jis nurodė turintis privalomo registruoti 449 tūkst. litų vertės turto, dar 135 tūkst. litų sudarė politiko piniginės lėšos, penktadienį rašo dienraščiai “Kauno diena” ir “Vilniaus diena”.

Didžiąją dalį D.Kreivio turto – daugiau kaip 4,81 mln. litų – tuo metu sudarė vertybiniai popieriai.

Tačiau po poros metų ministro kėdėje paskelbta, kad D.Kreivio turtai išaugo dešimtimis kartų, iki 170 mln. litų. Pats politikas tokių pranešimų neneigia, bet ir nesiima paaiškinti, ar duomenys apie staigų jo praturtėjimą yra teisingi.

2009 -aisiais, jau dirbdamas ūkio ministru, D.Kreivys Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK) deklaravo išpardavęs nemažai savo valdytų įmonių akcijų. Didžiausio sandorio vertė tesiekė 25 tūkst. litų – už tokią sumą D.Kreivys neįvardytam fiziniam asmeniui pardavė baldų gamyba nuo 1997 metų besivertusios bendrovės “Baldenis”, kuris vėliau bankrutavo, akcijas.

Kiti D.Kreivio sandoriai dar menkesni – jų vertė esą siekė iki 5 tūkst. litų. Už tokias sumas ministras atsikratė bendrovių “Saldo partneriai”, “BFH” ir “Stamija” akcijų. Pirkėjai – vėl neįvardyti fiziniai asmenys.

“Prievolė teikti uždarųjų bendrovių akcininkų sąrašus atsirado tik 2010 metų pradžioje, o “BFH” ir “Baldenis” bankrutavo iki nustatyto akcininkų sąrašų pateikimo termino”, – paaiškino Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius.

Tuoj po “BFH” bankroto ir “Baldenio” gyvenimui artėjant į pabaigą, baldų rinkoje sušvito nauja žvaigždė – bendrovė “Balt Furn”. Šiai įmonei vadovauja D.Kreivio pusbrolis Arūnas Kreivys.

“Balt Furn” naudojasi interneto svetaine balticfurniture.lt. Šis adresas iki bankroto priklausė “BFH”. “Balt Furn” net nepasivargino perdaryti “BFH” logotipo.

Žlugęs “Baldenis” paliko beveik 5,89 mln. litų skolų, iš jų 358 tūkst. litų – skola Valstybinei mokesčių inspekcijai, o “BFH” mokestinės nepriemokos nepaliko, o naujai gimęs baldų verslas su “Balt Furn” vėliava mokesčius moka tvarkingai.

Inspekcija tvirtina kol kas nematanti vadinamojo fenikso sindromo požymių ministro šeimos versle.

Dar vienas D.Kreivio sandoris -bendrovės “Stamija” akcijų pardavimas. Nenurodytą kiekį įmonės akcijų ministras 2009 metais sausį už vos 4 tūkst. litų perleido neįvardytam fiziniam asmeniui, kaip ir “Baldenio” bei “BFH” atvejais. Tiesa, “Stamija” nebankrutavo. Priešingai – ji tapo labai stambia žuvimi Lietuvos verslo vandenyne.

Kaip tik ši bendrovė tapo pagrindine (apie 40 proc.) tinklo “Moki-veži”, valdančios 25 prekybos centrus ir parduotuves visoje šalyje ir esą sukrovusio turtus D.Kreivio šeimai, akcininke. Ministras neatskleidžia, kam pardavė “Stamijos” akcijas. To nežino ir valstybė – Registrų centro atstovo A.Petrošiaus teigimu, “Stamija” savo akcininkų sąrašo nepateikė, nors privalėjo tai padaryti.

Akcininkus slepia ir “Saldo partneriai” – dar viena įmonė, kurios akcijas nežinia kam pardavė D.Kreivys.

Ministras pernai VTEK nepateikė interesų deklaracijos.

Lietuvoje veikiančių antros pakopos pensijų fondų turtas praėjusių metų pabaigoje siekė 3,854 mlrd. litų – per metus fondų turtas dėl sėkmingų investicijų padidėjo 271,86 mln. litų.

Tik per gruodį antros pakopos pensijų fondų turtas dėl investicijų padidėjo 72,12 mln. litų – daugiausiai nuo praėjusių metų kovo mėnesio, kai fondai iš investicijų uždirbo 98 mln. litų, teigiama Lietuvos investicijų ir pensijų fondų asociacijos pranešime.

“Pasaulio finansų rinkose šiemet gruodį itin stipriai suveikė vadinamasis “Kalėdų senelio ralio” efektas – metų pabaigoje dėl mokestinių niuansų, teigiamų nuotaikų ar laukiamų prieaugių kitąmet paprastai atgyja akcijų ir kito turto pirkėjai, tai augina ir būsimų pensininkų investicijas. Investuotojų optimizmas dėl ateities būsimų pensininkų turtą augina jau 7 mėnesį iš eilės”, – pranešime sakė asociacijos prezidentas Šarūnas Ruzgys.

Šiuo metu, skaičiuojant nuo pensijų reformos pradžios 2004 metais, bendras pensijų fondų valdytojų uždarbis būsimiesiems pensininkams siekia 280,735 mln. litų, o “Sodra” iš viso į pensijų fondų dalyvių sąskaitas yra pervedusi 3,605 mlrd. litų. 32,01 mln. litų, trečio 2010 metų ketvirčio duomenimis, yra išmokėti iš sistemos pasitraukusiems gyventojams.

Pensijų kaupimo sistema sukurta 2003 metais, siekiant išvengti “Sodros” mokumo krizės po kelių dešimtmečių, kai, remiantis ekspertų prognozėmis, pensininkų skaičius, lyginant su dirbančiaisiais, smarkiai išaugs.

Sistema leidžia laisva valia pasirinkusiems dalyvavimą pensijų kaupimo sistemoje dirbantiesiems sukaupti kapitalą papildomai pensijai, kuri būtų mokama šalia gaunamos iš “Sodros”.

Nekilnojamojo turto rinkoje gaivinami dvejus trejus metus buvę įšaldyti projektai ir tikėtina, kad šiemet statybos po truputį įgaus pagreitį.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) vadovas Robertas Dargis “Lietuvos ryto” priedui “Vartai” sakė, kad 2010-ieji buvo išlikimo metai, nors jie buvo šiek tiek geresni, nei tikėjosi verslininkai. Per metus Vilniuje pavyko parduoti apie 1000 naujos statybos butų, nors dar apie tūkstantį liko.

“Naujų projektų nebuvo įgyvendinta, pasiūla nepadidėjo ir šiemet tai gali lemti dar labiau sumažėjusį naujos statybos būsto pardavimą.

Racionaliems, išrankiems pirkėjams jau dabar nelabai yra iš ko rinktis, tad gali būti, kad kitąmet jie nupirks dar mažiau naujos statybos butų. Nauji projektai pradedami įgyvendinti tik dabar, o tai reiškia, kad geriausiu atveju būstų bus pasiūlyta 2012 metais”, – aiškino R.Dargis.

Bendrovė “Realco”, plėtojanti gyvenamųjų namų kvartalą “Ozo parkas”, netrukus turėtų valstybinei komisijai atiduoti naują 120 butų namą ir dar šių metų pradžioje ketina statyti daugiabutį

“Realco” direktorius Julius Dovidonis pripažino, kad pernai bendrovė du kartus didino parduodamų būstų kainas. Tai lėmė didelė paklausa.

“Mūsų patirtis rodo, kad būsto paklausa niekur nedingo. Jeigu tik žmonės randa tai, kas jiems patinka, – kokybišką būstą geroje vietoje ir yra tikri dėl savo ateities perspektyvų, jie perka”, – sakė jis.

Jis pripažino, kad verslininkai ilgisi laikų, kai buvo galima naujos statybos buto kvadratinį metrą parduoti už 7000 litų. Tai tetrukdavo kelias dienas. O dabar 5000 litų už kvadratinį metrą naujos statybos name yra kone riba.

“Nuotaikos geros – visas biuras dūzgia. Šiemet į darbą priėmėme brokerių: darbuotojų mūsų biure padvigubėjo, nes būstų parduodame kur kas daugiau. Trumpai sakant, 2010-ieji – tai metai, kai ir būsto pardavėjai, ir pirkėjai suprato, kad blogiausia – jau praeityje. Dar ne taip seniai parduoti būstą reikėjo pusės metų, o dabar tai pavyksta padaryti per du tris mėnesius”, – aiškino “DnB Nord būsto” vadovas Gediminas Jankauskas.

Jo teigimu, pirkėjai prarado turėtas geresnes derybų pozicijas. Jeigu nustatyta protinga būsto kaina, pirkėjas nebegali gąsdinti, kad nepirks – nupirks kiti.

Būsto rinkos kainos visoje Lietuvoje šiemet ketvirtąjį ketvirtį, palyginti su trečiuoju, augo 1,2 procento.

Be Vilniaus, šalyje per ketvirtį būstas brango 2,4 proc., o vien Vilniuje – 5,7 proc., pranešė Registrų centras, remdamasis preliminariais duomenimis.

“Toks skirtumas tarp Lietuvos vidurkio ir Vilniaus bei likusios šalies dalies susidaro, nes Vilniuje parduota sąlyginai mažai ploto už didelę pinigų sumą, o likusioje dalyje – daug ploto už mažą sumą. Pavyzdžiui, negalutiniais duomenimis, Vilniuje už 152 mln. litų nupirkta 42 tūkst. kvadratinių metrų, o likusioje dalyje – už 181 mln. litų – 139 tūkst. kvadratų”- BNS sakė Registrų centro atstovas spaudai Aidas Petrošius.

Tuo tarpu per metus – ketvirtąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pernai tuo pat laiku, – būstas visoje šalyje pigo 7,4 proc., be Vilniaus – 7 proc., o vien Vilniuje brango 3 procentais.

Per šiuos metus būsto rinkos kainos Lietuvoje šiemet, palyginti su 2009 metais, smuko 13 proc. Vien Vilniuje šiemet, palyginti su 2009 metais, jos smuko vidutiniškai 10 proc., o likusioje šalies dalyje – apie 15 proc.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė antikorupcinių įstatymų paketą: Baudžiamojo kodekso (BK) pataisas dėl išplėstinio turto konfiskavimo ir Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) pataisas dėl asmenų, pranešančių apie korupciją, įslaptinimo.

Prezidentės inicijuotomis BK pataisomis įtvirtinama galimybė konfiskuoti ir visą nusikalstamais būdais sukauptą turtą ne tik iš korumpuoto asmens, bet ir iš tų, kuriems turtą asmuo perleido, siekdamas jį nuslėpti.

“Su naujomis Baudžiamojo kodekso pataisoms teisėsaugos pareigūnai įgauna veiksmingą ginklą kovoti su korupcija. Kodekso pataisos numato, jog galės būti konfiskuojamas visas turimas turtas, nesvarbu, ar nelegaliais būdais sukauptas prieš daugelį metų, ar jau po šių pataisų įsigaliojimo”, – Prezidentūros išplatintame pranešime cituojama šalies vadovė.

Pasak prezidentės, labai svarbios yra ir Baudžiamojo proceso kodekso pataisos, leidžiančios įslaptinimą taikyti platesniam žmonių ratui ir šitaip apsaugoti apie korupciją ir kitus nusikaltimus pranešančius žmones nuo

susidorojimo ir persekiojimo.

“Raginu kiekvieną šalies gyventoją prisidėti prie kovos su kyšininkavimu. Tik aktyvi pilietinė pozicija ir asmeninis nepakantumas korupcijai padės sukurti skaidrią ir patikimą valstybę,” – sako prezidentė D.Grybauskaitė.

Seimas praėjusią savaitę priėmė Baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis įtvirtintas išplėstinis turto konfiskavimas, numatant galimybę konfiskuoti pajamomis nepagrįstą turtą.

BK pataisos numato, kad išplėstinis turto konfiskavimas taikomas, jei kaltininkas nuteistas už apysunkį, sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimą, iš kurio jis turėjo ar galėjo turėti turtinės naudos, ir baudžiamojo proceso metu nepagrindžia šio turto įgijimo teisėtumo.

Turtas galės būti konfiskuojamas, jei buvo įgytas per penkerius metus iki uždraustos veiklos padarymo ar vėliau, jo vertė neatitinka teisėtų pajamų, ir šis skirtumas viršija 250 MGL dydžio (32,5 tūkst. litų) sumą. Taip pat, jei tokios vertės nepagrįstai įgytas turtas perleistas kitiems asmenims.

Baudžiamasis kodeksas taip pat papildytas straipsniu dėl neteisėto praturtėjimo. Numatyta, kad tas, kas turėjo nuosavybės teise didelės vertės (didesnės negu 500 MGL), kurio įgijimas nepagrįstas jo teisėtomis pajamomis, būtų baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų.

Kaip atpratinti kai kurių valstybės institucijų darbuotojus atskirai nuo kitų piliečių už jų pinigus ilsėtis, pertis, gydytis, taisyti automobilius ir iš viso to dar daryti verslą.

Savi poilsio namai, savas medicinos centras, sava mokymo bazė, žinoma, kurorte, sava automobilių taisykla-plovykla, net savi kultūros rūmai. Beveik valstybė valstybėje. Kokia čia įstaiga, pajėgi beveik viską daryti atskirai nuo kitų? Ogi Vidaus reikalų ministerija (VRM), kuri valstybėje atsakinga už valstybės valdymo reikalus. Gal todėl ir visoje valstybėje tiek jos valdymo problemų, kai jų strateguotoja tebegyvena nesuvokdama, kokios valstybės institucijos funkcijos.

Ar ketinama ir kaip suvaldyti valstybės institucijas ar įstaigas prie jų, taip pat biudžetines ir akcines bendroves, kuriose valstybė turi daugumą akcijų, kad jos valstybės turtu nesinaudotų kaip savo asmeniniu?

Mokomasi būtinai kurortuose

“VšĮ Valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centras “Dainava” – viena svarbiausių valstybės tarnautojų viešojo administravimo kultūros ir gebėjimų lavinimo institucijų”, – rašoma VRM tinklalapyje.

Žinoma, “Dainava” įsikūrusi ne bet kur, o kurorte, Druskininkuose. Tačiau štai paanalizavus privalomą skelbti darbuotojų atlyginimų sąrašą darosi neaišku, kokių mokslų mokoma mokymo centre, jei paskui prireikia keturių gydytojų ir slaugytojos, net etatinio plytelių klojėjo ir staliaus pagalbos.

Neaišku ir kam reikia taip toli vežti darbuotojus mokytis, jei VRM yra dalininkė Viešojo administravimo instituto, kuris, kaip skelbiama VRM tinklalapyje, turi šešias 15–25 vietų mokymo auditorijas su grafiniais projektoriais, multimedijos įranga, rašymo lentomis, vaizdo, garso ir vertimo aparatūra, kompiuterinio raštingumo mokymo klasę, 80–100 vietų konferencijų salę su sinchroninio vertimo aparatūra, įgarsinimo įranga, grafiniu projektoriumi, multimedijos įranga.

Beje, kai valstybė disponuoja tokia modernia mokymo baze, kam dar nemažai daliai valstybės institucijų reikia savų mokymo bazių, kurios kažkodėl būtinai turi būti kurortuose ar, kaip prašmatni Teisingumo ministerijos mokymo bazė, ant ežero kranto prie Molėtų, ir dar su pirtelėmis bei pramogomis. Lyg tarnautojų, priešingai nei kitų žmonių, galvose būtų kažkokie klapanėliai, praleidžiantys informaciją tik tuomet, jei pro langą matyti įspūdingi peizažai.

Žinoma, būna ir dar didesnių anomalijų: pavyzdžiui, Ministro pirmininko tarnybos darbuotojai visą savaitę prašmatniame viešbutyje Trakuose tobulino anglų kalbos žinias, nors teoriškai (bent jau taip parašyta valstybės tarnybos reikalavimuose) nė vienas klerkas negalėtų patekti į tokias pareigas, puikiai nemokėdamas anglų kalbos.

Poilsiauti – atskirai nuo kitų

Valstybės, biudžetinių įstaigų darbuotojai vis dar linkę poilsiauti atskirai nuo kitų piliečių. Net savo vaikus nuo mažens pratina, kad daug geriau poilsiauti atskirose stovyklose, ir dar iš dalies išlaikomose valstybės lėšomis.

Štai VRM turi savą “Pušyną” Palangoje – centrą su sauna, baseinu, sporto aikštynu, krepšinio ir dviem lauko teniso aikštelėmis, biliardu, baru, restoranu, 20–100 vietų banketų bei 20–150 vietų konferencijų salėmis. Atkreiptinas dėmesys, kad čia plėtojamas ir poilsio bei reabilitacijos paslaugų verslas.

Beje, VRM turi ir visą kompleksą savų gydymo įstaigų – Sveikatos centrą, jo filialą, Medicininės reabilitacijos centrą Trakuose. Ne tik VRM sistemos darbuotojus kažkodėl reikia gydyti atskirai: štai dirbti VRM medicinos centro Vilniaus filiale pasamdyta pediatrė, kurios specializacija, matyt, – VRM darbuotojų vaikų sveikatos sutrikimai.

Beje, kaip informavo VRM ministerijos Ryšių su visuomene skyrius, valstybės ir savivaldybių tarnautojų mokymo centro “Dainava” ir poilsio bei reabilitacijos centro “Pušynas” savininko teises ketinama perduoti savivaldybėms, bet tada, kai bus išspręstas klausimas dėl ES struktūrinės paramos lėšomis finansuojamų šių įstaigų vykdomų projektų tęstinumo užtikrinimo.

Savų poilsiaviečių neatsisako ir akcinės bendrovės, kuriose valstybė valdo daugumą ar visas 100 proc. akcijų. Štai AB “Lietuvos geležinkeliai”, aiškinantys, kad negali uždirbti savo vieninteliam akcininkui – valstybei daugiau dividendų, išlaiko darbuotojų poilsio bazę Giruliuose, prie jūros, o vaikų stovyklą – darbuotojų vaikams Ignalinoje. Lietuvos paštas valdo darbuotojų poilsio namus Neringoje. “Lietuvos energija” teikia poilsio paslaugas Dubingiuose ant Asvejos ežero kranto ir Nidoje esančioje “Litorinoje”.

Kuklesni, bet gausumu neprilygstami aukštųjų mokyklų, vis besiskundžiančių lėšų stygiumi, poilsinių sąrašai. Nepaisant Valstybės kontrolės pabarimų, net Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka, kurios rekonstrukcijai valstybė vis pritrūksta lėšų, tebeišlaiko žinybinę poilsiavietę Pakretuonės vandens malūną. “Ten bibliotekininkų ilsisi mažiau nei kitų asmenų. Norėtume, kad ši poilsinė duotų didesnes pajamas, bet sudėtinga, nes tualetai lauke, vanduo iš šulinio. Iš surinktų įmokų poilsiavietė neatsiperka, tad tenka skirtumą kompensuoti iš kitų bibliotekos teikiamų paslaugų”, – aiškina bibliotekos generalinio direktoriaus pavaduotoja ekonomikos ir finansų klausimais Genovaitė Šablauskienė.
Ar nebūtų išmintingiau nuostolingą turtą parduoti ir lėšas investuoti į bibliotekos rekonstrukciją? Tačiau malūnas – valstybės turtas, biblioteka jį valdo patikėjimo teise, tad jo pardavimu visai nesuinteresuota.

O štai Krašto apsaugos ministerija ėmėsi nelabai sėkmingo stalo teniso ir biliardo stalų nuomos verslo. Karių reabilitacijos centre Druskininkuose čia besigydantys kariai šiais stalais naudojasi nemokamai, tačiau juos lydintys artimieji turi susimokėti. Kaip informavo ministerijos Viešųjų ryšių departamentas, už nuomos paslaugas 2009 m. surinkta 158,1 Lt, 2010 m. – nė lito.

Lakmuso popierėlis, ar valdiškos įstaigos pajėgs atsisakyti turto, nieko bendra neturinčio su jų veiklos sritimi, – viešosios įstaigos Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmų likimas. Valstybės kontrolė jau keleri metai primygtinai reikalauja VRM atsisakyti šios su ministerijos veikla nesusijusios įstaigos, tačiau į rekomendacijas neketinama atsižvelgti. VRM informavo, kad rūmai išsilaiko be valstybės biudžeto lėšų, o ateityje čia planuojama įsteigti vidaus reikalų sistemos kolegiją. Tačiau kodėl neuniversitetinė aukštoji mokykla turėtų priklausyti ne Švietimo ir mokslo, o Vidaus reikalų ministerijai?

Keturi receptai, kaip priversti atsisakyti to, kas nebūtina

Kai kurio turto valdiškos įstaigos mielai atsisakytų, tačiau biurokratiniai procesai ilgi. Štai, kaip informavo kariuomenės vado atstovas spaudai kpt. Tomas Balkus, kariuomenė, perimdama nekilnojamąjį turtą iš sovietinės kariuomenės, perėmė ir anuomet jai priskirtas kiaulides, šiltnamius, fermas, daržovių saugyklas. Vienos patalpos pritaikytos kariuomenės reikmėms, kitos perduotos kitiems. Tačiau štai ir dabar kariuomenė valdo 25 pirtis, tačiau tik septynios naudojamos karių higienai, o kitos netinkamos naudoti. Deja, jų atsikratymo procesai ne tokie greiti.

Vienintelė gera žinia, kad dauguma ministerijų, priešingai nei institucijos prie jų, joms nebūdingų funkcijų, o kartu ir nebūtino turto baigia atsisakyti. Priežastys, kodėl vengiama tai padaryti, diktuoja ir problemos sprendimo būdus.
Visų pirma valstybės įstaigos turi atsisakyti nebūdingų joms funkcijų. “Teikdamos su jų uždaviniais tiesiogiai nesusijusias paslaugas biudžetinės įstaigos rizikuoja turimus finansinius, laiko bei žmogiškuosius išteklius nukreipti ne tiesioginėms funkcijoms įgyvendinti, o paslaugoms, nesusijusioms su jų veikla, teikti”, – pabrėžia valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė.

Valstybės auditoriai siūlo dalį paslaugų tiesiog perduoti privačiam sektoriui. Taip didėtų paslaugų teikėjų konkurencija, jos pigtų, o sumokamų mokesčių sąskaita pasipildytų biudžeto pajamos.

Tačiau Valstybės kontrolę girdi ne visi. Pavyzdžiui, VRM autoūkis ir toliau teikia komercines keleivių bei krovinių gabenimo, remonto, transporto priemonių plovimo ir panašias paslaugas, nors jau prieš porą metų tokių paslaugų teikimo Valstybės kontrolė rekomendavo atsisakyti. Beje, Valstybės kontrolė nustatė ir dar vieną tendenciją: kai iš biudžeto išlaikomos įstaigos turi patalpų perteklių, tai imasi jas nuomoti visai su valstybės veikla nesusijusiai veiklai.

“Turėtų būti keliamas klausimas ne dėl vienos ar kitos poilsiavietės atsisakymo. Jei valstybės turtas būtų valdomas centralizuotai, problemą galima būtų spręsti sistemiškai ir ryžtingai”, – siūlo Saulėlydžio komisijos pirmininkas, Ministro pirmininko kanclerio pirmasis pavaduotojas Giedrius Kazakevičius.

Akcines bendroves, kuriose valstybė valdo didelę dalį ar visas akcijas, priversti į turtą žiūrėti valstybiniu požiūriu labai paprasta, taikant joms privataus verslo modelį: jei valstybės akcinėms bendrovėms būtų keliamas tikslas generuoti pelną ir už tai savo karjera atsakytų įmonės vadovai, pirmiausia būtų atsisakyta nereikalingo turto.

Ir ketvirta šios problemos priežastis – prisirišimas prie privilegijų. Pakeisti seną mąstymą iš tiesų nelengva. Kartais lengviau pakeisti taip mąstantįjį.

– Kaip vertinante Vyriausybės planus pertvarkyti valstybei priklausančių įmonių valdymą, sukuriant bendrą holdingo kompaniją “Visuomį”?

– Būtų tikrai gerai atskirti politikus nuo įmonių valdymo, kad bendrovių valdyboje nesėdėtų ministerijų deleguoti valdininkai. Jie dabar vis tiek nieko nesprendžia ir nieko neatsako, o prieš kiekvieną balsavimą įmonės valdyboje eina pas ministrą ir klausia jo nurodymo. Toks atskyrimas yra visame pasaulyje.

Tačiau sumetus visų valstybei priklausančių bendrovių akcijas į vieną holdingą, vien nuo to bendrovių valdymas nepagerės. Kaip anglai sako, velnias slypi detalėse, arba tame, kaip konkrečiai veiks sprendimo priėmimo ir atsakomybės už juos mechanizmas.

Korporatyvinis valdymas nėra paprastas, reikia išmanyti verslus, kuriais užsiima konkrečios bendrovės. Kyla rimtų abejonių, ar vienas ir tas pats žmogus pajėgtų vienodai gerai išmanyti tokias tolimas verslo sritis, kaip miškininkystė ir geležinkelių infrastruktūros tvarkymas. Reikėtų gerai pagalvoti, ar nevertėtų sukurti holdingus pagal bendrovių veiklos sritis – transporto, miškų, paslaugų, nekilnojamojo turto ir panašiai.

Jeigu holdingas, kaip dabar planuojama, vis dėlto bus vienas, tuomet iš jo teks daryti kažką panašaus į ministeriją. Nes tik tokiu atveju turto valdytojai įgis galimybę gauti nepriklausomą informaciją apie valdomus verslus: padėtį rinkose, analogiškų privačių ar kitose valstybėse veikiančių bendrovių veiklą, kad spręstų, ar gerai dirba tiesioginiai bendrovių vadovai. Priešingu atveju kils klasikinė informacijos asimetrijos problema, kai įmonės vadovas geriau išmano padėtį nei įmonės savininkas.

Tačiau bene didžiausia problema bus valdymo kultūra ir tradicijos – na, kaip dabar, pavyzdžiui, susisiekimo ministras nebegalės duoti nurodymo oro uosto direktoriui? Toks valstybinių įmonių valdymo modelis, kuris veikia Skandinavijoje, kurioje ministrai įmonių vadovams neskambinėja, nebūtinai veiks lietuviškos politinės kultūros sąlygomis.

"Veido" archyvas

Vis daugiau ženklų, kad “Lietuvos paštas” ir kitos valstybės bendrovės dar negreitai taps “Visuomio” dalimi

Vyriausybės ketinimai pakeisti valstybės turto valdymą, iš įmonių ir bendrovių vadovybių pašalinant politinės valdžios skirtus asmenis bei atiduodant jas į profesionalių vadybininkų rankas, gali sudužti, atsitrenkę į politikų nenorą prarasti įtaką pinigų srautams.

Premjero Andriaus Kubiliaus ir ūkio ministro Dainiaus Kreivio idėjos pertvarkyti valstybei priklausančio turto valdymą taip, kad jis duotų pelno valstybei, sukėlė dvi visiškai priešingas reakcijas.

Reikia, bet neįmanoma

Viena vertus, sunku būtų šiuo metu rasti žmogų, kuris nepritartų minčiai depolitizuoti valstybei nuosavybės teise priklausančias įmones. Ne verslo logika, o politiniais sumetimais grįsti sprendimai jau gerokai pabodo tiek pačių įmonių vadovams, tiek daugeliui sveikai mąstančių politikų.

Pavyzdžiui, “Lietuvos geležinkelių” atstovai, paklausti apie bendrovės požiūrį į galimą pertvarką, atskiriant infrastruktūrą nuo pervežimo (paprasčiau tariant, bėgius nuo jais riedančių vagonų), iš karto rėžia: “Pirmiausia atskirkite krovinių pervežimą nuo keleivių pervežimo. Kiek dar mes galime kentėti kasmetinį 200 mln. Lt nuostolį, kuris susidaro todėl, kad politikai nesiryžta panaikinti absoliučiai nuostolingų keleivinių traukinių maršrutų provincijoje? Jeigu politikai mano, kad yra politiškai svarbu vežti kokias šešias moterėles į rajono centrą iš kokio nors miško glūdumos, tai tegu už tokį vežiojimą moka ne krovinių savininkai, kaip yra dabar, o valstybės biudžetas. Ir sumoka tikrąją to vežiojimo kainą. Gal tuomet suvoks, kad nupirkti autobusiuką su vairuotoju bus šimtą kartų pigiau, nei traukinius gainioti ir bėgių infrastruktūrą palaikyti”.

Tad, kaip sakoma, teoriškai visi už. Bet štai kai kalba pakrypsta prie praktinių sprendimų, visų tonas iš karto keičiasi: nuo “reikia dar pagalvoti, paskaičiuoti, pažiūrėti, kaip geriau” iki “ne, tokios pertvarkos tikrai per Seimą nepereis, pasipriešinimas bus baisus”. Naujausias to pavyzdys – Vyriausybės jau parengtas įstatymo projektas, leidžiantis privatizuoti (visiškai arba iš dalies) oro uostus.

Vienas įstatymo autorių, kalbėdamas su “Veidu”, atvirai pasakė: “Neturiu jokių vilčių, kad įstatymui bus pritarta. Kas iš to, kad Europoje daugelis net didžiųjų oro uostų visiškai ar iš dalies priklauso privatiems savininkams? Pas mus iš karto kils kalbos, neva tai strateginiai objektai, tad nė kalbų apie privatizavimą negali būti, o iš tikrųjų oro uostai ir juose vykstanti veikla jau seniai yra pusiau privatūs: valstybei tenka infrastruktūros išlaikymas, o pelnas – tiems, kurie susiję su vadovais. Šie savo ruožtu turi daug gerų užtarėjų tarp politikų. Nemanau, kad už dyką”.

Valstybinės įmonės – politikų aruodas

Neoficiali politikų, tiksliau, kai kurių partijų, kontrolė per valstybei priklausiančias įmones judantiems finansų srautams – tai, daugelio “Veido” pašnekovų teigimu, pagrindinė kliūtis sėkmingai depolitizuoti valstybės turto valdymą.

O kad tie pinigų srautai pakankamai dideli netgi oficialiai nuostolingose įmonėse, liudija vienos kolegės pavyzdys. Grįžusi iš kažkokio lyg miškininkų, lyg urėdų suvažiavimo, savo įspūdžius ji apibūdino trumpai: “Ligi šiol vienoje vietoje dar nemačiau tiek “Lexusų” ir “Rolexų”. Net jei ji šiek tiek pagražino, Ūkio ministerijos duomenimis, iš 42 miškų urėdijų Lietuvoje pelningai dirbo tik dvi – Druskininkų ir Tytuvėnų. Beje, netgi šių pelningai dirbančių urėdijų vadovai neremia Vyriausybės iniciatyvos centralizuoti miškininkystės valdymą ir atskirti medienos verslą nuo miškų auginimo. Nors niekur Europoje nėra taip, kad valstybė vienu metu būtų ir miško savininkė, ir kirtėja, ir augintoja.
Jei atidėsime į šalį energetikos įmones, kurių valdymą ir vadovybę Vyriausybė neseniai visiškai pertvarkė ir pakeitė, didžiausios ir atitinkamai didžiausius pinigų srautus valdančios valstybės įmonės yra Susisiekimo ministerijos žinioje.

Iš jų bene vienintelio Klaipėdos jūrų uosto (metinė apyvarta – 143 mln. Lt) valdymą perėmė naujosios politinės valdžios paskirtas liberalas Eugenijus Gentvilas. Rezultatų ilgai laukti netruko: pakako naujajam vadovui surengti atvirą konkursą dėl vieno iš uosto tvarkymo projektų, ir pradžioje skaičiuota 180 mln. Lt sąmata nukrito iki 113 mln. Lt. Algirdo Brazausko skirtos uosto vadovybės laikais tokių stebuklų nebūdavo, nes konkursuose dalyvaudavo “visi savi”. Nesunku suvokti, kad tie 67 mln. Lt, kuriuos sutaupė naujoji uosto vadovybė, senais laikais būtų nugulę ne vien konkursą laimėjusių verslininkų kišenėje.

Tuo tarpu 1,2 mlrd. Lt apyvartą turintys “Lietuvos geležinkeliai” jau dešimtmetį kaip buvo, taip tebėra socialdemokratų įtakos objektas. A.Brazausko valdymo laikais netgi buvo tapusi tradicija, kad dėl vienų ar kitų priežasčių darbą praradę socialdemokratai darbą gauna “Lietuvos geležinkeliuose” ar su jais susijusiose įmonėse. Dabartinis vadovas, ilgametis “Lietuvos geležinkelių” vadovybės narys Stasys Dailydka irgi buvo paskirtas dar premjerui A.Brazauskui ir jo įpėdiniu partijoje tapusiam tuomečiam susisiekimo ministrui Algirdui Butkevičiui vadovaujant.

200 mln. Lt metinę apyvartą turinčių 11-os regionų kelių tvarkymo įmonių vadovybė buvo paskirta (su trimis išimtimis) dar prie LDDP premjero Adolfo Šleževičiaus.

Šiuo metu varžytynių skelbimuose – beveik 800 objektų. Jų įvairovė didžiulė – pradedant nebaigtu statyti daugiau kaip 2000 kv. m viešbučiu sostinėje (jo pradinė kaina milijonas) ir baigiant penktadaliu gyvenamojo namo su penktadaliu lauko tualeto.

Nemažai ir žemės sklypų, butų, automobilių, garažų –  ir kiekvienas šis objektas slepia ištisą savininko nesėkmių istoriją. Vieni turto savininkai su viltimi laukia pirkėjų, kiti dreba, kad tik jie neskubėtų. Pastariesiems sekasi labiau. Kai antstoliams pavyksta ką nors parduoti, tai laikoma netikėta sėkme.

Neseniai vilnietis antstolis Irmantas Gaidelis kolegoms pranešė: krizė pasibaigė – net dvejos varžytynės įvyko! Tačiau praėjusią savaitę antstolis “Veidui” jau tvirtino, kad tai tik pavieniai atvejai. Iš tiesų išvaržomo turto parduodama labai minimaliai. Antstolio vertinimu, pirkėjai atsargūs dėl to, kad rinka prisotinta parduodamo įvairaus turto, o perkant turtą iš varžytynių rizikuojama įsigyti papildomų problemų, pavyzdžiui, teismo sprendimu iškeldinti gyventojus.