"Shutterstock" nuotr.

Aušra LĖKA

Šešių nulių klube – penkiolika iš politikos elito: paskui turtingiausiąjį – Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį rikiuojasi milijono turtų ribą taip pat peržengę du europarlamentarai, šeši merai, taip pat šeši Seimo nariai, tarp jų ir vienintelis ministras milijonierius.

Su žemės ūkiu susijusią didžiulę verslo imperiją valdantis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis vienintelis patenka į visos valstybės pačių turtingiausiųjų trisdešimtuką. Jis su sutuoktine deklaravo 55 mln. eurų vertės turtą. Du Europos Parlamento nariai – Viktoras Uspaskichas ir Antanas Guoga, valdantys atitinkamai 39 mln. ir 30,2 mln. eurų turtus, galėtų pretenduoti į ketvirtą penktą dešimtuką.

Vadinasi, nors politikai mūsų valstybėje nėra patys turtingiausi, tarp jų tikrai yra turtingų žmonių. Užsienio ša­lims taip pat bū­din­ga tendencija: po­litikoje milijardie­riais tampa išim­tys, bet milijonierių valdžioje gana daug. Tad gali būti įdomus klausimas: ar jie turtingi, nes yra politikai, ar, at­virkš­čiai, yra politikai, nes turtingi.

Rasti vie­na­reikš­­mį atsakymą sunku, nes paprastai turtai susikraunami ne iš politikos. Tačiau kiek pinigai lemia, kad turtingas žmogus patenka į politikos elitą, ir kiek politinė veikla padeda turtus gausinti – jau kitas klau­simas.

Savivaldybėse – magnatai

Daugiausiai mi­lijonierių – vietos valdžioje. Sep­tyn­ženklius ir net aš­tuon­ženklius turtus tarp vienuolikos eu­roparlamentarų valdo du, tarp 60 merų – šeši, tarp 141 Seimo nario – taip pat šeši, tarp kurių ir vienintelis iš penkiolikos Vyriausybės narių ministras milijonierius. Tokia aritmetika išaiškėjo šią savaitę Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) paskelbus valstybės politikų turto deklaracijas.

Europos Parlamentas (EP) – tikrai neįtikėtinai dosniai savo nariams mokanti institucija, ne veltui vadinama auksine tremtimi, iš kurios grįžti labai nesinori. Tačiau, teisybės dėlei, europarlamentarai milijonieriai V.Uspaskichas ir A.Guoga savo milijonus uždirbo ne Briuselyje ar Stras­būre. Septynženklio turto savininkais neįmanoma tapti ir iš Seimo nario ar mero algos.

Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių

Tačiau turtingųjų koncentracija tarp Seimo, Vyriausybės narių, merų  – didesnė nei vidutiniškai visuomenėje. Krinta į akis ir turtingųjų santykinė gausa tarp eilinių savivaldybių narių.

Ar tikrai darbas vietos valdžioje pelningesnis? Galima paklausti ir kitaip: kodėl tie turtingi žmonės vietos valdžioje nenori dar aukštesnio statuso ir nesiveržia į aukštesnę valdžią, pavyzdžiui, Seimą ar Vy­riau­sybę? Ar tikrai tik todėl, kad vietos valdžia vadinama komunaline ir ten turtingi verslininkai gali geriau pa­naudoti savo gebėjimus spręsti ūkines problemas? O gal partijos nepriima į Seimo rinkimų sąrašų viršų?

Klausimai retoriniai, bet Druskininkų Vi­jū­nė­lės dvaro ar „Aqua“ SPA skandalai tapo pui­kia iliustracija, kaip vietos valdžia suaugusi su kai kuriais verslininkais ir kaip ranka ranką plauna, savo asmeninius interesus keldama aukščiau vi­suo­menės.

Žinia, po to, kai iš Seimo per porą mėnesių dėl įtarimų korupcija buvo priversti trauktis tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis ir „darbiečių“ vicepirmininkas Vy­tautas Gapšys, baksnoti, kad savivaldybininkai mažiau sąžiningi, irgi niekaip neišeina. Belieka apgailestauti, kad sąžiningumo ir skaidrumo visoje mūsų politikoje dar labai trūksta. O juk politikai valdo mūsų visų bendrą apie 8 mlrd. eurų piniginę, tad nelabai jauku, jei nėra tikėjimo, kad tai daro padorūs žmonės.

Politikos kaina

Ne mažiau svarbus klausimas, ar rinkimų sėk­mė priklauso nuo pinigų kiekio. Nesunku prisiminti, kaip į valdžią atėjo milijonierius V.Us­pas­kichas ar milijonierius A.Guoga, daug kam labiau tikėtai pasitraukęs iš Liberalų sąjūdžio, nei tapęs jo nariu ir net vienu iš lyderių.

Žinoma, ne vienas turtuolis į politiką ėjo ir iš kilnių paskatų: noro pasiekus asmeninės finansinės sėkmės padėti tai padaryti ir savo miestui, rajonui ar visai Lietuvai. Kitiems šalia turtų dar norisi ir įtakos, statuso, leidžiančio patekti į vieną kompaniją su prezidentais, premjerais, ministrais, keliauti po pasaulį susitikinėti su kitų šalių elitu.

Bet, jokia paslaptis, ir partijos „medžioja“ tur­­tingus žmones, nes geras numeris rinkimų są­ra­še reiškia ir solidžią finansinę paramą rinkimams. O partijų poreikis turėti kuo daugiau pinigų rinkimų kampanijoms didėja – juk priešingu atveju rizikuoji likti nepastebėtas rinkėjų masės. Būtent su tuo susiję ir daugelis politinės korupcijos skandalų. Deja, didelio efekto nedavė bandymai įstatymais suvaržyti politinės reklamos, tiksliau, lengvatikiams skirtų šou su fakelais ir pigių reklaminių filmukų laviną, ją pakeičiant idėjų kova, diskusijomis.

O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio

Patys politikai pasakoja, kad ir iš jų rinkimų apygardų plūsta prašymai paremti, padėti, apmokėti, sumokėti, pasveikinti ar kvietimai į renginį, „kuris neįmanomas be gerb. Seimo nario finansinės paramos“. O kam rinkėjas labiau jausis skolin­gas, už tą ir balsuos, tad politikai neriasi iš kailio.

Tiesa, ne visi politikai milijonieriai. Pernai balandį Seimo nariu tapęs Audrius Nakas (jis į Seimą pateko, kai mirė prieš jį „Drąsos kelio“ sąraše buvęs Algirdas Patackas) deklaruoja jokio turto neturįs, tik 9829 eurų skolą. Prieš porą metų tuomet su Tautininkų sąjunga į Europos Parlamentą kandidatavusio A.Nako finansinė situacija buvo šiek tiek geresnė: nors pinigų grafoje buvo nulis, jis bent jau turėjo 5 tūkst. litų vertės turto. Bet juk darbas Seime negalėtų įvaryti į skolas – eilinio Seimo nario alga, kaip žinome, šalies vidurkį viršija beveik pusketvirto karto.

Rikiuojant turtingiausius ir pagal turtus kukliausius politikus atsiveria ir visos mūsų visuomenės problema: pas mus per menkas demokratinei valstybei vidurinis visuomenės sluoksnis, neturintis milijono, bet turintis pajamų, leidžiančių oriai gyventi. O tokios visuomenės taip lengvai nepapirktų ir populistinės, bet įspūdingos rinkimų agitacijos kampanijos. Gal tada ir politikams sumenktų poreikis taip lengvai eiti į sandorius, pardavinėjant įtaką.

Kurių partijų nariai sukaupė daugiausiai

Beje, aukščiausio valstybės valdžios trejetuko tarp milijonierių nėra. Prezidentės Dalios Gry­baus­kaitės turtas siekia 809 tūkst. eurų. Premjero Al­gir­do Butkevičiaus šeima valdo 248,6 tūkst. vertės tur­tą. Seimo pirmininkės Lo­retos Grau­ži­nie­nės šeima dar kuklesnė: jos deklaracijoje – 115 tūkst. eurų.

Turtingiausių politikų dešimtuke – vos vienas Vyriausybės narys „darbietis“ kultūros ministras Š.Birutis (2,3 mln. eurų). Nuo jo gerokai atsilieka „darbiečių“ deleguotas energetikos ministras Rokas Masiulis (704 tūkst.), socialdemok­ratas tei­singumo ministras Juozas Ber­na­to­nis (458 tūkst.). Kukliausios tarp ministrų švietimo ir moks­lo ministrės „darbietės“ Audronės Pit­rė­nie­nės šeimos piniginėje – 56 tūkst. eurų.

Po turtingiausių politikų šeimų trejetuko – R.Karbauskio (55 mln. eurų),  V.Uspaskicho, iš­rink­to pagal Darbo partijos sąrašą (39 mln.), ir A.Guogos, išrinkto pagal Liberalų sąjūdžio sąrašą (30,2 mln.), – Seimo narys socialdemokratas B.Bradauskas (8,2 mln.). Tarp Seimo milijonierių – po du iš Socialdemokratų, Liberalų sąjūdžio, „darbiečių“ frakcijų. Nedaug iki milijono ribos trūko ir socialdemokratui Arvydui Mockui (964 tūkst.).

Turtingiausi savivaldybių vadovai – judėjimo „Vieningas Kaunas“ lyderis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis (5,6 mln.) ir Biržų rajono – Respublikonų partijos pirmininkas Val­de­ma­ras Valkiūnas (5 mln.), šiek tiek kukliau turto sukaupę Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus (1,9 mln.), Kėdainių – liberalas Saulius Grinkevičius (1,6 mln.), Širvintų – „darbietė“ Živilė Pinskuvienė (1,2 mln.).

Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Tarp turtingiausiųjų tradiciškai daugiausiai so­cialdemokratų, „darbiečių“, liberalų. Liberalų turtingumas ideologiškai pateisinamas: jie – laisvosios rinkos, privataus kapitalo gynėjai. Tačiau socialdemokratai ar „darbiečiai“ – teoriškai paprastų žmonių interesų gynėjai. Tad kodėl kairiųjų ideologijai atstovauja didžiausi kapitalistai?

Bet čia šaknų ieškoti reikia ne ideologijoje, o socialdemokratų ar „darbiečių“ turto kilmėje ir valstybės istorijoje. Tarp turtingiausių ne tik politikų Lietuvoje tebevyrauja asmenys, kuriems nepriklausomybės pradžioje pavyko privatizuoti ar prichvatizuoti sovietmečio laikų visaliaudinį turtą. O tai lengviausia buvo padaryti sovietmečio laikų įmonių direktoriams ir kolūkių pirmininkams, kompartijos viršūnėlėms. Šių žmonių kur kas dažniau galima pamatyti tarp socialdemokratų ar „darbiečių“, nei tarp konservatorių.

Nekilnojamasis turtas, žemė, sąskaitos banke

Savo milijonus turtingiausi politikai, žinoma, laiko ne kojinėse – kas valdo didžiulį nekilnojamąjį turtą, kas žemes, o kas pinigus skolina.

Turtingiausiųjų trejetuke nuo pat atėjimo į politiką esantis V.Uspaskichas net 1,3 mln. as­me­ninių eurų saugo banke. Beje, jis gal paskutinį kar­tą ant turtingiausiųjų pjedestalo. Mat jo pa­ties turtai siekia beveik 2,3 mln. eurų, kiti – jo žmo­nos Jolantos Blažytės. O jų santuoka, kaip skelb­ta, byra. Bet ir su jam likusiu turtu V.Us­paskichas liktų turtingiausių politikų dešimtuke.

Solidžias sąskaitas banke turi ir turtingiausias Sei­mo narys B.Bradauskas – 1 mln., europarlamen­taras A.Guoga – 804 tūkst. eurų. Beje, pas­ta­rojo šeimoje turtą valdo vyras: politiko žmonos Ais­tės vardu deklaruotas 61 tūkst. eurų vertės tur­tą, o europarlamentaro deklaracijoje – 30,1 mln.

Didžiausi nekilnojamojo turto magnatai (ne­skai­čiuojant sutuoktinių turto) tarp politikų – B.Bradauskas (2,5 mln. eurų), jo kolega Seimo Socialdemokratų frakcijoje Stasys Brundza (1,3 mln.), Palangos meras konservatororius Šarūnas Vaitkus (1,1 mln.).

Didžiausia žemvaldė pernai buvo parlamentarė „darbietė“ Vilija Filipovičienė, kurios turimos žemės vertė siekė 1,5 mln. eurų, Kauno meras V.Ma­tijošaitis (913,4 mln.), parlamentaras S.Brun­dza (330 mln.). Vertingiausias akcijas valdo A.Guoga (24,8 mln. eurų), B.Bradauskas (3,4 mln.) ir V.Ma­ti­jo­šaitis (1,7 mln.).

Turtingiausi politikai dosniai skolina, bet ir patys skolinasi. A.Guoga yra paskolinęs 3,2 mln., V.Matijošaitis – 2,5 mln., Š.Birutis – 792 tūkst. eu­rų. Didžiausia skola – turtingiausio mero V.Ma­­tijošaičio (2,3 mln. eurų).

O kai kas jaučia silpnybę automobiliams: A.Guo­gos autoūkis vertas 120 tūkst.,  Seimo nario „darbiečio“ Sergejaus Ursulo – 101 tūkst. eurų.

Bet suskaičiavę politikų turtus nededame ant galvos berečių ir nešaukiame „vagys“. Turtingas žmogus, jei jis tuos turtus įgijo sąžiningai, demokratinėje valstybėje yra turtas ir visuomenei: tarp jų būna daug mecenatų ir filantropų, jie savo kapitalą investuoja kurdami gerai apmokamas darbo vietas, sąžiningai moka valstybei didžiulius mokesčius. Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje bus vis daugiau ir pinigų, ir sąžiningumo, ir dosnumo.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA