R. Ščerbausko nuotr.

Saulius GIRBUTAS

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) rudenį pradės veikti „Academia Cum Laude“ – individualių studijų programa, orientuota į motyvuotus ir gabius studentus. Apie studentus, tokių studijų poreikį ir Lietuvos aukštąjį mokslą kalbamės su šio universiteto profesoriumi Leonidu Donskiu.

– Pradėkime pokalbį nuo Lietuvos studentų motyvacijos. Harvardo, į kurio studijų modelį orientuojasi VDU, studentai išsiskiria didele motyvacija. Su kokiais studentais jūs susiduriate Lietuvoje? Ar galima teigti, kad motyvuoti studentai – kertinis sėkmingų studijų elementas?

– Čia reikėtų skirti dvi dimensijas. Pirma di­men­sija nusakoma žodžiais „taip turėtų būti“, o kita – „taip yra“. „Taip turėtų būti“ susijusi su visa VDU filosofija, kurios pamatai buvo pakloti tuo metu, kai universitetas tik kūrėsi, o jo iniciatoriai buvo išeivijos profesūra. Prof. Algirdui Avižieniui tapus rektoriumi, buvo remiamasi Har­vardo universiteto liberaliųjų studijų koncep­cija, ir tuo VDU buvo unikalus. Tuo metu bu­vau Klaipėdos universiteto dėstytojas, bet šiek tiek susijęs su VDU, tad mačiau, kad studen­tų motyvacija buvo ypatinga. Tačiau turime pri­siminti, kad tuo metu ir studentų buvo mažiau.

Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų.

Deja, Lietuvos universitetams buvo primes­tas visai kitas modelis. Pradėta finansuoti universitetus pagal studentų skaičių. Univer­si­tetai pradėjo plėstis, didėti, ir aš manau, kad tai buvo viena iš strateginių klaidų. Dabar VDU vyksta tektoninis lūžis: mėginama grįžti prie senojo, klasikinio VDU modelio, iš kurio uni­versitetas ir nenori išklysti. Todėl kalbant apie motyvaciją reikia apsibrėžti, į kokius studentus mes dabar orientuojamės.

Naujoji studijų programa skirta stipriajai studentų daliai. Visada bus žmonių, kurie orientuojasi į masinį švietimą, į masinį aukštąjį mokslą. Bet dabar kalbama apie tai, kaip atkovoti universitetui ir Lietuvai reikšmingą dalį tų Lietuvos studentų, kurie yra ateities šviesuomenė, kurie yra ateities mokslo, kultūros, technologijų, verslo elito dalis, kurių motyvacijos lygis yra aukštas.

Kokie dabar studentai Lietuvoje? Apiben­dri­­nan­čio atsakymo negaliu pateikti. Tenka laimė dirbti tik su gerais studentais. Dirbu turbūt ge­riausiame fakultete, Politikos mokslų ir diplomatijos mokslų, ir ten studentų motyvacijos ly­gis labai aukštas. Grupės, kurios yra ar­ba lietuviškos, arba tarptautinės, labai stiprios. Kiek man žinoma, bendrai studentų lygis, arba angažavimasis studijoms, yra nevienodas.

– Minėjote, kad studentus reikėtų „atkovoti“. Pradedama suvokti, kad konkuruojama globaliu mastu?

– Tas argumentas, kad daugelis lietuvių išvažiuoja, nieko nesako: tai gali būti ir teigiamas da­lykas, ypač tiems žmonėms, kurie yra labai talentingi. Tokių pažįstų nemažai – studijavusių ir baigusių Oksfordą, Kembridžą ir kitus universitetus, to­dėl čia nieko blogo nėra: jie tiesiog labai talentingi ir sėkmės lydimi žmonės. Net jei jie lieka gyventi Jungtinėje Ka­ra­lystėje, jų ryšiai su Lietuva vis tiek nenutrūksta. Pažįstu jaunų žmonių, kurie padeda Na­cionalinei moksleivių akademijai, dėsto, kuria programas. Todėl nepriimu to argumento, kad mes turime raudoti dėl išvažiuojančiųjų. Tai daugialypis procesas ir Lietuva net gali laimėti iš jo.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis.

Kalbama apie kitką: jeigu patys talentingiausi studentai pradės vadovautis teorija, kad Lietuva pajėgi sukurti tik dėmesio vertas bakalauro ciklo studijas, o toliau čia neverta likti, nes magistro ar doktorantūros studijos neprilygsta studijoms kitose šalyse, mes pradėsime prarasti aukšto lygio studentus.

Kai nelieka aukšto lygio studentų, universitetas stiprus būti negali. Jei jūs man auditorijoje su­sodinsite gerokai žemesnio lygio studentus, nei norėčiau, netgi ir aš būsiu priverstas koreguo­ti dėstymo kartelę, pajutęs, kad nesusikalbu.

Taigi yra pavojus, kad jei mes prarandame aukšto lygio studentus, gali susvyruoti gerų universitetų, katedrų lygis. Todėl esame suinteresuoti pritraukti motyvuotų studentų ne tik to­dėl, kad jie Lietuvą stiprintų, bet ir kad universitetas nedegraduotų. Studentai turi būti aukšto lygio – jie yra universiteto gyvybė.

– Pakalbėkime apie „Academia Cum Laude“ dėstymo šerdį – tutorius, kurie dirba individualiai su studentais pagal šių poreikius.

– Jei universitetas pradeda individualių studijų programą ir remiasi ta patirtimi, kurią turi, tarkime, Oksfordo Nematomas koledžas („In­visi­ble college“), ir jeigu pradedama orientuotis į gabiąją mažumą, tai tutoriai darosi labai svarbūs.

Tutoriai veikia Jungtinėje Karalystėje ir kai ku­­riuose JAV universitetuose. Tutoriai yra atsakingi už konkrečius studentus, nuolat domisi žmogaus intelektualiniu keliu, jo arba jos tobulėjimu: tutorius jaučiasi atsakingas ir rekomenduoja tuos kolegas ir kursus, kurie iš tiesų gali prisidėti prie žmogaus augimo. Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Tutorius ypatingas tuo, kad, kitaip nei di­džiuliuose universitetuose, kur profesorius au­ditorijose neturi laiko prisiminti studentų vardų, ką jau kalbėti apie asmeniškesnį santykį, atsiranda santykis: mes turime situaciją, kuri vadinasi „fellowship“ – kolegiškas ryšys, kurį dės­tytojas mez­ga su studentu. Tu įsipareigoji būti atsakingas už studento augimą, karjerą, ir žmogui tenka didžiulė prabanga.

Tai sistema, orientuota į tai, kad padarytum ge­riausia, ką tu gali.

Perėjus prie tutoriaus modelio, gabiam studentui sudaroma individuali programa, dažniausiai tarpdisciplininė, nes gabus matematikas turėtų būti stiprus ir filosofijos, pažinimo teorijos bei panašių dalykų srityse. Tas pat su gabiu humanitaru, kad nebūtų jis vien tik literatas. Tutorius atsakingas už visapusišką studentų tobulėjimą.

Panašus santykis sieja doktorantą ir jo studijų vadovą, o mes tokį santykį perkeliame į ankstesnę pakopą: tokį dėmesį, kokį gauna doktorantas, gauna jau bakalauras. Tai svarbus dalykas ir jei mes jį įgyvendinsime, tai po dvejų trejų metų rezultatai bus akivaizdūs: atsirastų grupė jau­nų žmonių, kurie žinotų, kad universitetas nė­ra anoniminė mašina, kad tai konkretūs profesoriai, kurie žino, ką iš tavęs galima ištraukti, pasiekti ir kokie talentai veriasi.

– Tokia sistema reikalauja nemažų intelektinių ir finansinių išteklių. Harvardas valdo fondą, kuris didžiausias aukštojo mokslo pasaulyje, Kembridžas turi milijardinių įplaukų. Kaip Lietuvoje? Minėjote, kad aukštosios mokyklos nuėjo masinės studentų gamybos keliu. Kodėl nebuvo ieškoma kitų modelių, kaip finansuoti studijas ir pritraukti lėšų?

– Pagrindinė problema – sistema nebuvo lanksti. Nebuvo ieškoma strateginių sprendimų. Manau, kad čia net ne žmonės kalti. Būtų galima ilgai kalbėti, kas padarė kokį neišmintingą sprendimą, bet už to slypi svarbesnė problema – aukštojo mokslo srityje nebuvo ir iki šiol nėra tikros strategijos.

Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms.

Nemąstoma 10–15 metų į priekį. Spren­di­mai buvo konjunktūriniai. Ir patys universitetai pradėjo naudoti biurokratinį aparatą savo vidaus kovoms. Tai buvo labai blogas scenarijus, kad universitetai neieškojo susitarimo tarpusavyje, nebuvo bendros nacionalinės strategijos. Žinoma, ta strategija negali užgožti in­dividualių universitetų.

Į žmones, kurie turėjo strateginių idėjų, nebuvo įsiklausoma ir laimėjo žmonės, kurie mąstė sprinterio kategorijomis – bėgo labai trum­pus nuotolius. Kitaip tariant, laimėjo tiesiog kon­junktūra. Todėl nebuvo griebtasi spren­dimų, kuriuos visų pirma siūlė išeivija.

Žinoma, reikia turėti mintyje, kad Lietuva, netgi tapusi normalia europietiška valstybe, nė­ra tokia turtinga kaip Jungtinė Karalystė ar tuo labiau JAV. Mūsų fondai turbūt dar daug metų iš tolo neprilygs šių valstybių universitetų fondams. Bet ir neturint tokių lėšų buvo galima verstis kūrybiškumu. Kūrybingų žmonių Lietuvoje tikrai yra ir buvo galima žengti nestandartinius žingsnius.

– Dar viena akcentuojama sritis yra akademinio ir verslo pasaulių bendradarbiavimas. Kembridžas yra vienas iš „Silicio pelkės“, į kurią pritraukta viena didžiausių rizikos kapitalo investicijų, steigėjų. Ką galėtų šioje srityje nuveikti lietuviškas universitetas?

– Kai mes kalbame apie verslą ir aukštąjį mokslą, neturėtume įsivaizduoti, kad tai yra darbdaviai, kurie ateina ir papasakoja studentams, kaip gauti darbą. Deja, šie karikatūriški vaizdai kartkartėmis primena apie save.

Pavyzdžiui, „Volkswagenstiftung“ fondas Vo­kietijoje pasirūpino dalykais, be kurių turbūt ne tik Vokietijos, bet ir visos Europos mokslininkų rengimas būtų pradėjęs strigti. Fondo dėka atsirado vadinamieji pažangiausių studijų centrai. Viename iš jų Vengrijoje, Budapešto kolegijoje, man teko pusę metų būti. Verslo santykiai su mokslu ypatingi tuo, kad verslas yra suinteresuotas inovacijomis, nestandartiniais dalykais.

Pas mus tai išvirto į savotišką groteską, kai dėdės ir tetos atvažiuoja ir papasakoja, kaip gyventi mokslininkams. Man teko matyti aukščiausio lygio bendradarbiavimą, kai verslas nori išplėsti galimybių skalę. Kuo verslas turi daugiau galimybių, tuo labiau gali modeliuoti ateitį, todėl verslas yra suinteresuotas mokslo ir technologijų plėtra.

Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti.

Kaip pavyzdį galiu paminėti George‘ą So­rosą, kurio Atviros visuomenės tinklo dėka (Lie­tuvoje jis veikė kaip Atviros Lietuvos fondas) įvyko didžiulis lūžis. G.Soroso daug kartų klausė, kodėl būdamas verslininkas norėjo pa­dėti visai Rytų Europai, taip pat ir Lietuvai. Jo atsakymas buvo: „Aš norėjau duoti galimybių. Kai pajutau, kad jomis pradeda naudotis tos šalys, supratau, kad nesu reikalingas.“

Verslas suteikia galimybių, o jau akademinis pasaulis, atsakingas už mokslą, kūrybą, inovacijas, jas turi įgyvendinti. Čia didžiulė sinergija, ir mums, tenka pripažinti, yra kur tobulėti. Verslas turi reaguoti į kokybę. Kai verslininkai pamatys, kad VDU rengiami labai talentingi žmonės, jie bus suinteresuoti paremti. Tai svei­­kas protas – juk tu nori, kad tavo šalis būtų ne tik perspektyvi, bet ir patraukli investicijoms. Vienas iš kriterijų, kada šalis tampa pa­traukli investicijoms, yra jos kultūros lygis. Norisi investuoti į tokią šalį, kurioje jauti komfortą ir kurios augimu tu pasitiki.

– Kokius studentus tikitės išvysti rudenį „Academia Cum Laude“ programoje?

– Labai noriu tikėti, kad nenuvilsime nei studentų, nei savęs pačių. Nenuvilsime ir kitų, ku­rie domisi šiuo projektu. Labai tikiuosi pamatyti dalį studentų, kuriuos jau pažįstu. Žinoma, dalis bus man visiškai naujų žmonių, nes atverta galimybė siekti šito statuso. Mes dirbsime pasitikėdami vieni kitais, nes veiks rekomendacijų sistema: kolegos patys atpažins gabų žmo­gų, talentus.

Dalį tų žmonių, magistrų ar bent jau trečio kurso bakalaurų, aš žinau ir galiu savo vaizduotėje nutapyti kolektyvinį būsimo studento portretą: tai smalsus, protingas, aukštos inteligencijos ir kultūros žmogus.