TV sezonas

Aušra LĖKA

Šiandien svarbiausias televizijos populiarumo matmuo – ar žiūrovas buvo prajuokintas, bent jau toks susidaro įspūdis pažiūrėjus naujojo sezono lietuviškų televizijos kanalų pirmąsias laidas ir dar nerodytų anonsus.

Su humoru humoro laidose sekasi nekaip – laidos uždaromos ir vos po mėnesio eteryje, tačiau vėl imamasi kurti naujas. Bet kitose laidose puikiai sekasi sumindyti žmones viešomis patyčiomis, gal ką ir pralinksminančiomis. Žvengiama ir daugelyje TV serialų. Prie humoro, tik juodojo, žanro dera priskirti ir komercinių kanalų „aukso fondą“ – laidas, kuriose valandomis rodomi girti vyrai, mojuojantys savo „pasididžiavimu“, ar televizinės pasaulio gelbėtojos, bedarbėms keikūnėms vežančios „putojančio“.

Nejuokinga? Nieko baisaus – fone galima už­leisti įrašytą kvatojimą.

Televizija – feisbuko juokelių atrajojimas

Kvatojama ir vienoje didžiausių šio TV sezono naujovių – naujoje Andriaus Tapino internetinėje „Laisvės TV“. Iš šios naujovės daug tikimasi: jei A.Tapinas sugebėjo sukviesti vos ne pusę Lietuvos į „Laisvės pikniką“, gal ir televizijai pasiseks akumuliuoti lėšų, idėjų ir žiūrovų. Nors, žinia, vienkartiniu renginiu sublizgėti lengviau nei kasdieniniu.

Smalsu buvo pažiūrėti, kuo geresnė „Laisvės TV“ už kitus lietuviškuosius TV kanalus, ypač LRT, – juk, pasak A.Tapino, katalizatoriumi steigti savą televiziją ir tapo tai, kad naujajame sezone LRT televizijoje neliko vietos jo „Pinigų kartai“. Debiutiniame intelektualios satyros vakaro šou (taip laidą pristato jos rengėjai) „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ šis faktas buvo bene kandžiausiai ir paminėtas. A.Tapinas ironizavo, kad jo laida laikėsi plataus požiūrio, o reikėjo – siauro: žodžių žaismą apie siaurą, suprask, Siaurą (taip vadinamas LRT generalinis direktorius Audrius Siau­rusevičius), buvo nesunku pagauti.

Ir kiti siužetai debiutinėje laidoje buvo ir aktualūs, ir taiklūs, ir juokingi. Tik rask, kad gudrus, de­šimt skirtumų, lygindamas su TV3 premjera „Gero vakaro šou“: ir ten, ir ten senoviškas ma­syvus stalas, identiškas Vilniaus vaizdelis fone, ne itin įdarbinti muzikantai, „gyva“ auditorija, maža to, net ir siužetai tie patys – ir ten, ir ten zuikučiu šokinėjantis tas pats Seimo narys, jau spėjęs apšokti feisbukus.

Tačiau nedera kaltinti, kad A.Tapinas plagijuoja „Gero vakaro šou“ ar atvirkščiai, tiesiog abi laidos kopijuoja amerikietiškojo „late-night talk show“ formatą ir kartoja nemažai feisbuko juokelių. Tik, bėda, kad antrą kartą nebeima juokas iš to paties, iš ko jau juoktasi socialiniuose tinkluose.

Beje, grįžkime prie „siauro požiūrio“ į „Pinigų kartą“. Labai smerkti LRT lyg ir negalima:

KANTAR TNS duomenimis, šios laidos 2016 m. vidutinė auditorija buvo apie 2 proc. Palyginimui, populiariausia šio sezono pirmos savaitės LRT TV laida „Dėmesio centre“ surinko 5 proc., tačiau daug LRT TV laidų sudomino net vos mažesnę nei 2 proc. auditoriją – ir „Istorijos detektyvai“, ir „Žurnalistinis tyrimas“, ką jau kalbėti apie „Kas ir kodėl?“ ir kt.).

Dar įdomiau – kokia aktualesne savo žiūrovui laida LRT pakeitė „Pinigų kartą“? Jei tai naujoji laida-viktorina „Paklauskim Lietuvos“, tai tikrai siauras požiūris. LRT vis kartoja apie kultūringą pramogą, tačiau jokia kultūra nekvepia laidelė, užsiimanti giliamintiškais tyrimais, kas tautai svarbiau – meilė ar milijonas eurų, arba ko tauta labiau bijo – šildymo kainų, nusikaltėlių ar pelių.

Beje, LRT spalį žada naują humoro (kaip reklamuoja – kokybiško humoro) laidą-konkursą „Humoro lyga“. Čia aktoriai humoristai ir jų surinktos komandos turės prajuokinti ne tik televizijos žiūrovus, bet ir komisiją (jau girdžiu kolegės atodūsį: ar laidų be komisijų jau nebebūna?).

Pernai LRT irgi bandė juokauti, tačiau „Dė­mesio pakrašty“ kūrėjams Haroldui Mac­kevičiui ir Vytautui Šerėnui nepavyko pakartoti nei „Dė­me­sio centre“ (kurio pavadinimą perfrazavo savo laidai), nei savo pačių legendinių „Dviračio žynių“ šlovės. Eteryje laida išsilaikė vos mėnesį ir atsisveikino dėl paprasčiausios priežasties: nes nejuokinga. Beje, ir kažkada cituoti „dviratininkai“ – „Dvi­račio šou“ ištremti iš LNK į antrinį INFO TV kanalą, kuris ir pats, ir ši laida menkai težiūrimi.

Pernai TV3 bomba turėjusi tapti Arūno Va­linsko „Svogūnų Lietuva“ išsilaikė ilgiau, bet anks­tesniųjų „svogūnų“ populiarumui irgi neprilygo nė iš tolo.

Televizija žiauri, nori žvaigždžių, bet vis naujų. Nebėra LNK eteryje ir jos pernykštės debiutantės „Su cinkeliu“. Tad visų trijų praėjusiame sezone debiutavusių humoro laidų neliko.

Kai pagrindinis anekdotas – laidos dalyviai

Nearkliškas humoras, į aktualijas reaguojanti satyra televizijoje – dalykas rimtas ir kainuojantis. Daug lengviau (ir pigiau) juokinti anekdotais ar buitiniais juokeliais. Tad šiemet iki to kartelė ir nuleista.

LNK debiutavusioje anekdotų laidoje „Tik ne­sijuok“ ne koks žmogelis iš liaudies, o vienas iš unikaliais ir išskirtiniais pristatytų laidos svečių pasakoja anekdotą, kodėl princesės nekakoja. Ir visa auditorija leipsta iš juoko.

Juokinga ir tai, kad laidą veda LNK sporto žinių vedėjas Tomas Langvinis. Gal iki kitų olimpinių žaidynių LNK nebebus sporto žinių? Bet jei TV3 pagrindinė žinių vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva prieš pat žinias veda verksmingą laidą, kodėl kito kanalo sporto žinių vedėjas negali vesti kvatojančios?

Beje, gal LNK tikrai neliks sporto informacijos, nes tas pats T.Langvinis turbūt neturi ką veikti, jei dar dalyvavo ir kitoje laidoje kaip komandos da­lyvis, o dar vienoje yra nuolatinis komisijos na­rys. Ir kiti anekdotų pasakotojų laidos dalyviai šį ar ankstesnius sezonus jau buvo laidų ekspertai, ko­misijų nariai ar dalyviai: lengviau išvardyti, ko­kios srities ekspertu nebuvo žmogumi legenda pristatytas visažinis Giedrius Drukteinis, o Simona Nainė – dainininkė, dizainerė, laidų, kurias veda jos vy­ras, dalyvė – pernai dalyvavo dainų šou, šiemet jau varžėsi dėl prizo naujame vyro vedamame humoro žaidime „Geriausi mūsų vakarai“.

Didžiąja LNK sezono naujiena vadinamame šou „Aš galiu!“ rodo, ką gali, pernai šou dainavusi nu­skriaustųjų ramintoja ir užtarėja Donata-Laisva, di­džiausia žvaigžde tapusi, kai ištekėjo už bene aštuoniskart teisto kalinio, dar Erika Vi­tulskienė (ji TV projektuose jau ir šoko, ir čiuožė), išskirtinė tuo, kad yra puikiojo tenoro Merūno žmona, žinoma, vis dar špagatą padarantis visų komisijų aštrialiežuvis Jurijus Smoriginas ir tie patys „radistai“ Jonas Nainys ir Rolandas Mac­kevičius, kurie čia pasivaržę ima diriguoti kitoms varžytuvėms laidoje „Geriausi mūsų vakarai“ (kur bepavar­džiai – ringo mergaitė Simona, skautas Seržas ir dar keli vis tie patys per laidas keliaujantys personažai žaidžia nelabai intelektinius žaidimus, ir jiems linksma. Gal kam linksma ir į tai žiūrėti?). Ir t.t., ir pan.

Maža ta Lietuva, kas ginčysis, bet tikrai didesnė nei kokios dvi dešimtys žmonių, pamainomis tai kovojančių dėl prizo, tai komisijose vertinančių tuos kovojančiuosius. Gal būtų galima teisinti, kad sezono pradžioje taip reklamuojami nauji veidai, bet kad tai tęsiasi visą sezoną. Žinoma, žvaigždės, žinomi žmonės – masalas žiūrovui, bet visi žinome, kas būna persisotinus.

Patyčių daugyn – reitingai aukštyn

Prie humoro ar greičiau patyčių laidų priskirtinos bene visos, kuriose yra komisija. Žinoma, dauguma lietuviškų TV kanalų laidų – ne lietuviška išmonė, jos kuriamos pagal tarptautinius formatus. O nuo komisijos šmaikštumo priklauso ir šių laidų populiarumas. Vienos iš tokių laidų rengėjai pasakojo, kad žiūrimumas padidėja, kai kalba komisija, o ne kai pasirodo konkursantas. Natūralu: jei žiūrovą domintų sportiniai šokiai ar opera, jis žiūrėtų, kaip tai daro profesionalai, o ne mėgėjai.

Vis dėlto TV3 „X faktoriuje“ Marijono Mi­ku­tavičiaus patarimas jaunam dainorėliui nedainuoti merginai, kuriai nori patikti, – viena, o Justės Arlauskaitės-Jazzu raivymasis, grimasos, įžeidinėjimai – visai kas kita (taip, tos pačios Jazzu, kuri viešumoje mėgsta kalbėti apie toleranciją).

Galima teisintis, kad laidos dalyviai patys kalti, nes savo noru lipa ant scenos. Tačiau juk laidos autoriai parenka, ką rodyti, kiek rodyti, iki kiek ty­čiotis. Tačiau kad maža nepasirodytų, nusidainavusiai panelei dainavimo konkurse dar pasiūloma ir pašokti ar iki beveik nervinio priepuolio privedamas kuklus vaikinukas.

Kuo daugiau kalbame apie patyčias, tuo TV ek­rane jų daugiau. Ir dangstytis vien formato reikala­vimais kažin ar sąžininga, nes sąmojis, kurio apstu tokių laidų originaluose, nėra tas pat kas patyčios.

Ir vėl ne mūsų išradimas, o nuo „supuvusių“ Va­­karų ar nedraugiškų mums Rytų nusižiūrėti va­di­namieji žvengiamieji serialai, kurių fone, kad susivoktumėte, kada kas pasakyta juokinga, kartais net užleidžiamas kvatojimas.

TV3 aktualijų serialu pavadintas „Apie mus ir Kazlauskus“ iš tiesų kartais prajuokina, kad ir pa­girtina savitarna: nereikėjo nė aktorės samdyti – Prezidento našlė Kristina Brazauskienė suvaidino save, apyžioplę kirpyklos klientę.

Populiariausiame reginyje mūsų televizijose – per TV3 rodomame seriale „Moterys meluoja ge­riau“ irgi apstu pasijuokimo iš žmonių bukumo. Jei tai pigaus juoko serialų parodija, tai visai taiklu.

TV3 žada, kad vėl bus komiškasis „Bruto ir Neto“ ir rusiško serialo bei rusiško gyvenimo su­vo­kimo klonas „Rezidentai“. Nesusimąstant, iš ko juo­kiamės, labai juokinga.

Beje, prie humoro žanro reikėtų priskirti ir tai, kad TV3 ir LNK vėl tuo pačiu metu rodo ir savo pra­moginius šou, ir žinias, ir „alkoholines“ laidas apie neva gelbėtojus. Daug metų šie du populiariau­si TV kanalai varžosi, kuris – kurį, neleisdami žiū­rovams mylėti abiejų, jei tik analogiškos laidos ne­sidubliuotų tuo pačiu laiku. Naudota net tokia gu­drybė: vienas kanalas žinias pradeda keliomis aki­mirkomis anksčiau, tada kitas dar akimirka anks­čiau, kol akimirkos virto minutėmis. Žinia, gu­drybių yra. Bet gal geriau investuoti į turinį?

Alkoholikų reklama

O prie juodojo humoro priskirtinose pypsiukais nusagstytose laidose – nieko nauja. Toji pati jau mi­nėta Donata-Laisva LNK „24 valandose“ taiko dvi bedarbes, jų žodžiais tariant, „bardako“ kaimynes. Po daugybės pypsiukais pridengtų moteriškių kalbos perlų – valio, rankų paspaudimai. Bet televizija principinga – netrukus Donata-Laisva grįžta patikrinti, kaip sekasi jos herojėms, o lauktuvių veža torčiuką ir „putojančio“. Gal didesnė pagalba būtų, jei televizija savo herojus ne girdytų „putojančiu“, o paragintų bedarbes moteris ieškotis dar­bo?

Kitame siužete televizija imasi pardavinėti va­gonėlį, mat jis pirktas už pinigus vyro, kurį iš namų už išgėrinėjimą išmetė jo sugyventinė, kurią jis laikė savo žmona, tiesa, jau ketvirta, kurios pirmas vyras pasikorė, antras pabėgo. Paini istorija. Tik kokiam tikslui ji rodoma visai Lietuvai?

O laidą vainikuoja bandymas Evaldui iš Dar­bėnų surasti draugę. Geroji televizija demonstruoja beveik striptizą, gerai, kad dar sustojo vyrui nusirengus tik iki pusės, paskui imasi šviečiamosios misijos – vyrukas duoda patarimų, kad nuo kiaušinio su alumi geriau „stovi“.

TV3 „TV pagalba“ bando ir tai perspjauti: laidos vedėjas susijaudinęs praneša, kad pamatysime to, ko nesame matę, – nuo to paties vyro laukiasi ir žmona, ir meilužė, beje, jos dar ir giminaitės. Vyras bėga, gelbėtoja sodinasi į automobilį žmoną ir ve­jasi. Kur tuo metu kiti jos penki (!) vaikai – ne­aišku. Ir šis siužetas rutuliojasi painiai, nes moterytės, kaip ir jų bendras vyras, cituojant juos, su kuo nori, su tuo guli, tad kas susigaudys, kuris kieno vai­kas, kada kas su kuo gyveno.

Pagaliau gelbėtoja atveža valgio vaikams, pa­reklamuoja, kas už jį sumokėjo. Bet ar ne tvaresnė pagalba būtų paskambinti vaiko teisių tarnybai ir informuoti, kad vaikai badmiriauja?

LNK realybės drama pavadintas „Pagalbos skam­­butis“, rengiamas bendradarbiaujant su Lie­tu­vos policija, – greičiau realybės tragikomedija. Am­žinoji šių laidų klasika: kad ir neryškiai, ro­do­ma, kaip sulaikytas kelių erelis išsitraukia ir de­mons­truoja savo vyrišką „pasididžiavimą“. Aki­vaizdu, kad asmuo apsvaigęs, savęs nekontroliuoja, bet jei televizija ne tokia kaip jos herojus, kam mė­gautis valandiniais siužetais apie tai? Tai panašiau į pamokėles, kad žiūrovai įsidėmėtų ir galėtų at­kar­toti „he­rojų“ elgesį, nei pastangas nuo to atbaidyti.

O LNK laida KK2 reklamuoja savo naują vedėją, važiuoja į jos mokyklą Vėžaičiuose. Naują žvaigždę sutikusios mokytojos sveikina ją, lyg ši būtų gavusi Nobelio premiją, ir sako, kad labai žiūrinčios KK2, nors, atrodytų, mokytojai turėtų būti šiek tiek kitokių laidų auditorija.

KK2 vėl priminė ir LNK daug metų eksploatuotą (ar reklamuotą?) herojų Viktorą Uspas­kichą. Da­bar jis – sielos žinovas, pristatęs savo naują „kancėpsiją“, kad kūnas yra instrumentas sielos kvalifikacijai kelti, ir vadovėlį apie tai. Žurnalistas ir pirtyje su atgimusiu V.Uspaskichu išsikaitino, ir jo kny­gą pavartė. Džiaugsmas Kėdainių „kniaziaus“ gerbėjams, kurie, kaip ne vienas jų aiškino, už jį ir balsuodavę, nes bet ko juk per televizorių nerodo.

LNK grupės programų direktorius Aivaras Prancūzevičius taip pristatė kanalo meniu: „Mūsų laidų pasiūlą palyginčiau su paveikslu, kuriame prabangūs, taurūs ir konservatyvūs „Valandos su Rū­ta“, Žinių ir „Nuo… iki…“ tonai susipynę su šiuo­­laikinės TV tautosakos chuliganišku KK2, „Pagalbos skambučio“, „Tik nesijuok!“, „24 valandų“ ir „Yra, kaip yra“ gaivalu, o šių nesibaigiantį in­tensyvumą papildo žaižaruojantys potėpiai.“

Bet ko verti visi nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymai, Lie­tu­voje vadinami itin griežtais, kai vaikišku laiku ro­doma tokia „gaivališka tautosaka“?

Deja, tokios laidos kur kas populiaresnės nei kokia pažintinė LRT TV laida. O „TV pagalba“ – antra pagal reklamą, tarp patraukliausių reklamai yra ir kitų panašių laidų. Ar reklamos užsakovai neturi skrupulų dėl to, ką remia?

Rusiška produkcija labiau žavi TV savininkus, o ne žiūrovus

Gal vidines grėsmes sunkiau matyti nei išorines, nes, kaip „Veidui“ yra pasakojęs rusiškas įtakas ty­rinėjantis politologas dr. Nerijus Maliukevičius, kai kurie reklamos užsakovai atsisakė skelbti savo reklamą per „Pervyj Baltijskij kanal“ dar iki jo transliacijų sustabdymo, kai buvo parodyti pseudodokumentiniai filmai apie Sausio 13-ąją, nes tai ir reklamos užsakovų reputacijos reikalas.

Tačiau ne visiems rūpi reputacija. Štai baiminamės dėl išorinių grėsmių, kad per kabelines Ru­sijos televizijos Lietuvos žmonėms gali būti plaunami smegenys. Tačiau KANTAR TNS duomenimis, „Pervyj Baltijskij kanal“ auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia vos 1,6 proc., „NTV Mir Lietuva“ – 1,1, „REN Lietuva“ – 0,6 proc. O rusiškiausios iš lietuviškų kanalų – BTV ir „Lietuvos ryto“ TV, ku­rios darbo dienomis transliuoja ir apie dešimt valandų rusiškos produkcijos, auditorija pagal žiūrėtą laiką siekia atitinkamai net 6,8 ir 4,1 proc. Šie TV kanalai ir naująjį sezoną nekeičia savo politikos – koncentruojasi į rusišką produkciją, daugiausia serialus.

„Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus „Vei­dui“ yra sakęs, kad tai ne dėl pigumo, nes rusiška produkcija nebūtinai pigesnė nei kita. Beje, jo teigimu, tokios produkcijos žiūrovai – lietuviai, nes rusai žiūri rusiškas televizijas.

Būtų galima sakyti, kad nieko čia blogo, jei turime du kanalus, besispecializuojančius rodyti vienintelę iš užsienio kalbų – rusų temokančių žiūrovų auditorijai. Tačiau, pasak politologo N.Ma­liu­­kevičiaus, per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija turi tam tikrą geokultūrinį krūvį, įter­piamą net į banaliausias komedijas.

Beje, estų auditorijai rusiška produkcija jau paprasčiausiai nebeįdomi. Kodėl vis dar ypač įdo­mi mūsų poros TV kanalų savininkams ir vadovams? Juk žiūrovams – ne taip jau labai: į populiariausių laidų 30-uką šie du kanalai nepatenka, reta jų laida ar serialas viršija 2 proc. vidutinės auditorijos. Tačiau rusiškos produkcijos transliavimo trukmė valandomis per savaitę, N.Maliukevičiaus ir „Veido“ skaičiavimais, tik didėja: nuo 79 val. 2007 m. iki 151 val. šiais metais, ir daugiausia šių dviejų kanalų dėka.

Kokią kryptį rodo sezono naujovės

Taigi galima sakyti: sezonas naujas – tendencijos senos. „Lietuvos ryto“ TV ir BTV toliau bandys akumuliuoti rusakalbę ar sovietinio gyvenimo nostalgija tebegyvenančią auditoriją, daugiausia rusiškais serialais.

TV3 bei LNK ir toliau pasiryžę eterį užlieti pramoginėmis laidomis, kuriamomis pagal tarptautinius formatus, populiarumo nestokojančiomis alkoholiu prašvinkusiomis laidomis ir daug serialų.

Prie šviečiamųjų naujovių galima priskirti ne­bent LNK „Blogiausią Lietuvos vairuotoją“ – gal laida bent kiek prisidės prie vairavimo kultūros.

TV3 ketina rodyti projektą „IššŪKIS kaime“, kuriame žada atskleisti, ką reiškia savo rankomis puoselėti didžiulį ūkį.

Kitąmet 60-metį minėsianti LRT televizija, priešingai nei komerciniai kanalai, sezono naujovėmis demonstruoja vis didesnį patriotėjimą ir kultūrėjimą, jau pradėdama švęsti 1918 m. laukiantį valstybės šimtmetį. Laidoje „Laisvės vėliavnešiai“ ketinama parodyti 100 laidų – 100 portretų žmonių, kurie per visus tuos metus savo darbais ir kūryba prisidėjo prie Lietuvos kūrimo. LRT TV rodys „Videometros“ istorinį serialą „Laisvės kai­na. Savanoriai“. „Lietuvos kolumbuose“ Edita Mildažytė pasakos apie žymius pasaulio lietuvius.

LRT TV sezono naujiena – atkuriamosios dokumentikos filmų ciklas „Nematoma Lietuvos istorija“ apie atskleistus rezonansinius nusikaltimus.

Šiemet bene dar įdomesnė žada būti „Na­cio­nalinė ekspedicija: Nemunu per Lietuvą“, nes pa­sakojama apie tai, ko daug žiūrovų nematę, – lietuviškos istorijos vietas Baltarusijoje.

Viskas – kaip ir turėtų būti nacionaliniame ka­nale, kurį žiūrovai ir išlaiko tam, kad jame nebūtų beprasmių tuštybių. Tik vienas klausimas: kiek žmonių tai žiūri? Pirmą savaitę žiūrimiausia LRT TV laida „Dėmesio centre“ sulaukė 5 proc. vidutinės auditorijos, o, tarkime, TV3 „Moterys me­luoja geriau“ – net 8,4 proc.

Kultūros elito atstovai, šaukiantys, kokia nekultūringa televizija (ir jie dažnai teisūs), bent patys galėtų iš solidarumo žiūrėti LRT Kultūros kanalą, nes kultūros ir švietimo darbuotojų Lietuvoje daugiau nei šio kanalo žiūrovų (pagal žiūrėtą laiką – 0,9 proc. auditorijos).

Mokesčių mokėtojų išlaikoma LRT TV turi pri­­vilegiją nesivaikyti pigaus populiarumo, kad gau­­tų reklamos, tačiau, kas rimta, neturi būti nuobodu. Kažin ar ir tokiomis laidomis kaip „Pa­klauskim Lietuvos“ nacionalinė televizija pritrauks sau lojalių žiūrovų. Smalsu, kiek toji laida išsilaikys.

O žiūrovams įtikti nelengva. Dabar apskritai geras tonas sakyti, kad televizijos nežiūri. Bet statistika rodo priešingai: KANTAR TNS duomenimis, 2006 m. vienas Lietuvos gyventojas žiūrėjo televizorių 192 minutes per parą, 2015 m. – 214, o šiemet – 217 minučių, t.y. ilgiau nei tris su puse valandos. KANTAR TNS duomenimis, daugėja ir reklamos televizijose: per šių metų sausio–liepos mėnesius, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, – 7,2 proc. (palyginimui, žurnaluose padaugėjo 2 proc., laikraščiuose sumažėjo 17,4 proc.).

Kokią televizija turi įtaką, rodo ir tas faktas, kad šiemet „Delfi“ rinkimuose antru po Pre­zi­dentės įtakingiausiu žmogumi valstybėje pripažintas televizijos žurnalistas (net ne savininkas, ar generalinis direktorius) Edmundas Jakilaitis. Jei niekas nežiūri televizijos, iš kur pažįsta E.Ja­kilaitį?

Televizijos įtaka turėtų reikšti ir atsakomybę. Žinoma, ne televizijos misija būti rimtai kaip Moks­lų akademija, televizija – ir pramogų, ir rim­tų diskusijų vieta. Bet gausybė alkoholikus eksponuojančių laidų, greičiau reklamuojančių tokį gyvenimo būdą, skatinančių jį imituoti, nei nuo jo atgrasančių, bukinančių pigių juokelių šou perteklius, patyčių kultūros propagavimas, kaip ir to populiarumas, nedaro mums garbės.

Stebina ir nauja tendencija apie viską kalbėti humoro ar satyros forma. Juk ne sovietmetis, kai teisybę galėjome pasakyti tik anekdotais. Ar tai nė­ra ženklas, kad juo daugiau kovojame su patyčio­mis, tuo dažniau tik šaipydamiesi ar net tyčiodamiesi pasijuntame laimingi?

O įtakingoji televizija tam duoda toną. Tei­sin­tis, kad tai žiūrovai buki, o kokia paklausa, tokia pasiūla, nėra visiškai teisinga, nes visų tri­jų pagrindinių kanalų informacinės laidos – tarp žiūrimiausios kanalų produkcijos. Gal, kaip ir ru­siškai kalbančių lietuviškų kanalų atveju, tai ne kiek žiūrovų, kiek kanalų savininkų ir vadovų pasirinkimas. Vienų – žmones laikyti užstrigusius po­sovietinėje erdvėje, kitų – bukinti, ugdyti auditoriją populistams.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Pasišovusi pirmąją naujo televizijų sezono savaitę pabūti uolia jų žiūrove, džiūgavau – kas gali būti geriau, nei darbo metu žiūrėti televizorių. Net ėmiau niūniuoti legendinę „Tele bim bam“ dainelę „Labai geras daiktas yra televizorius“. Bet niūniavosi neilgai.

Aušra LĖKA

Patogiai susirangau ant sofos, pultelis rankoje ir – į atsinaujinusį, svarbesnį nei tai, kas svarbiausia, 20 kartų visaip labiau, juokingiausią ir dar įvairiausiais epitetais apšlovintą televizijos pasaulį.

Aperityvas, kaip žinoma, skirtas apetitui sužadinti. Tad didžiausių lietuviškų TV kanalų – TV3, LNK ir LRT televizijos, kurie visi trys naują sezoną šiemet pradėjo nuo rugpjūčio 31-osios, pirmosios naujo sezono laidos, nesvarbu, naujos ar iš ankstesnių sezonų, tikiuosi, bus išskirtinės, mat pagal jas žiūrovas spręs, žiūrėti jas ar ne. O konkurencija dėl žiūrovo (komerciniuose kanaluose tai reiškia ir dėl reklamos) – nuožmi.

Nusiteikusi būti viliojama naujais ir kokybiškais produktais – spūst pultelį. Tiesa, prabangos visą savaitę vien žiūrėti televizorių neturėjau, tad, ačiū šiuolaikinės televizijos išmanumui, kasdien pažiūrėdavau po porciją tos ir ankstesnių dienų programos, stengdamasi laidas surikiuoti pagal žanrą ar tematiką.

Uvertiūra: vieni investavo į reginį, kiti – į vaišes

Jei jau pasižadėjau akis pražiūrėti į naujo sezono lietuviškus kanalus, jaučiu pareigą pradėti nuo uvertiūros – sezono pristatymų.

LRT jubiliejinį 90-ąjį radijo ir 58-ąjį televizijos sezoną atvėrė Valdovų rūmuose. Jei net nieko nežinotum apie šią televiziją, iš pristatymo vietos ir turinio galėtum spręsti, kad tai solidus kanalas, o jungiantis su kitais miestais ir pasaulio šalimis pasiųstas signalas, kad tai – ne kokia vieno kiemo televizija.

Pagal pavardžių pasikartojimo dažnumą atrodė, kad kanalas turi dvi žvaigždes – Edmundą Jakilaitį ir Zitą Kelmickaitę, kurių pilna ir kur reikia, ir kur be jų puikiai galima apsieiti. Žinoma, tokios charizmatiškos asmenybės – lobis. Bet kai „Auksinio proto“ savireklama paremta pirma iš jo šią sezoną iškritusia Z.Kelmickaite, klausimas vienintelis – už ką jai taip? O E.Jakilaitis, lietuviškasis Larry Kingas, lyg koks Užgavėnių persirengėlis, Kauno Rotušės aikštėje demonstravo kojas su projekto „Nacionalinė ekspedicija. Nemunu per Lietuvą“ šortais, o po keliolikos minučių jau su solidžia eilute dirigavo dūdų orkestrui.

Apskritai sezono pristatymas dar kartą parodė, kad šou nėra stiprioji LRT pusė. Kai tik šis kanalas bando pataikyti į komercinių TV stilių, atrodo geriausiu atveju komiškai. Kai pagirtiną už patriotizmą laidą „Tikri vyrai“, skirtą paskatinti jaunimą eiti tarnauti į kariuomenę, pristatė iš komercinių kanalų šou ir skandalų laidų matyta toli gražu ne šaukiamojo amžiaus moteriškė vakariniu makiažu (ir pirmoje naujojo sezono laidoje vis kartojusi, kad ji be makiažo ir kariuomenėje neištvers) – ar tai tikrai tas pavyzdys, kuris turėtų patraukti jaunimą?

O kai LRT sezono atidarymo šventės muzikinė programa apsiribojo „Eurovizijoje“ kukliai pasirodžiusiais keturiais atlikėjais ir Rosita Čivilyte, beliko spėlioti: gal „Eurovizijos“ dalyvius sutartys verčia koncertuoti LRT nemokamai, o LRT nutarė investuoti į vaišes, bet ne į reginį savo svečiams, o paskui ir kanalo žiūrovams.

Ką jau kalbėti apie tai, kad reklamos nerodantis TV kanalas vis tiek apie porą minučių skyrė savireklamos intarpui, kuriame pristatė tą patį, ką tik ką jau buvo pristatęs.

TV3 ir šiemet 20-metį švenčianti jauniausia iš didžiųjų trejetuko LNK eteryje savo pristatymų dar neparodė, bet LNK savo fejerverkais, lazerių šou, atrakcijomis sostinės Katedros aikštėje ir Bernardinų sode jau padarė šventę ne tik iš renginio į renginį kaip į darbą vaikštančiai grupei draugų, bet ir nemažai daliai savo auditorijos. TV3 taip pat nepristigo fantazijos parengti įspūdingą reginį, kaip ir dera televizijai.

Komercinių žinių vedėjai: solidūs vyrai ir jaunos gražuolės

Kad ir papeikusi LRT, savo „darbinį“ televizinį rytą, žinoma, pradedu nuo „Labas rytas, Lietuva“. Nuo ko daugiau – juk tai vienintelė rytinė laida. Ambicijų kurti tokią laidą turėjo ir kiti kanalai, bet jos baigėsi fiasko. O „Labas rytas, Lietuva“, atvirkščiai, dar ir plečiasi: naująjį sezoną žadina ir šeštadieniais, tiesa, leisdama kiek ilgiau pamiegoti.

LRT plečia ir visą savo informacinių laidų frontą – be ligšiolinių naujienų laidų, net naktį bus kartojamos trumposios žinios. Įdomu viena: ar pasaulyje nutikus kokiam svarbiam įvykiui žinios bus atnaujintos? Beje, nuo šiol nacionalinis transliuotojas neis miegoti visą naktį, tik originalios programos naktinėtojams nesiūlys – eteris bus skirtas kartojimams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-36-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Jubiliejus. Šiais metais į Austrijos sostinės „Wiener Stadhalle“ areną susirinko per 16 tūkst. muzikos gerbėjų ir profesionalų. „Eurovizijos“ dainų konkursas pripažįstamas vienu populiariausių ir masiškiausių ne sporto renginių. Kai pasaulyje tiek daug politinės, ekonominės įtampos, iš jubiliejinio – 60-ojo konkurso pirmiausia tikimasi žinios, kad pasaulį vienija tos pačios žmogiškosios vertybės, kad ir koks jis būtų skirtingas.

„Eurovizijos“ idėja gimė ir virto kūnu sudėtingu laikotarpiu. Apsigydžiusi Antrojo pasaulinio karo žaizdas, Europa privalėjo kuo greičiau atsigauti. Atsirado Europos valstybių vienijimosi tendencija, išsiplėtė bendradarbiavimo sritys. Penktajame dešimtmetyje ypač padidėjęs tarptautinių santykių poreikis sustiprino Europos regiono poziciją pasaulinėje arenoje. 1950-aisiais sukurtas ir bendras Europos radijo ir televizijos tinklas – „The European Broadcasting Union“ (Europos transliuotojų sąjunga, EBU), kuris stipriai prisidėjo prie šiandieninio „Eurovizijos“ konkurso atsiradimo. Kai 1955 m. Monake vyko EBU komiteto posėdis, pirmoji idėja apie tarptautinį dainų konkursą gimė generaliniam Šveicarijos televizijos komiteto pirmininkui Marceliui Bezenconui. Mintis, kad renginys bus transliuojamas vienu metu visose šalyse, atrodė labai įdomi, ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama.

Vertėtų prisiminti, kad to meto televizija nebuvo lengvai prieinama. Televizoriai kainavo kaip vieni prabangiausių įrenginių ir juos įsigyti išgalėjo tik labai pasiturintys gyventojai. Šiomis dienomis įprasta palydovinė televizija tuo metu dar neegzistavo, todėl vaizdas žiūrovus turėjo pasiekti sausumos mikrobangų tinklais. Būtent todėl dainų konkursas tapo ne tik tarptautinių transliavimo santykių skatinimu, bet ir technologiniu televizijos eksperimentu, kuris šviesos greičiu išsiveržė į priekį, sulaukė pasaulinio pripažinimo ir įgijo galios pasaulinių vertybių formavimo skalėje.

Pirmasis tarptautinis dainų konkursas vyko Šveicarijoje, praėjus metams po idėjos išplėtojimo. Konkursas vadinosi „Eurovizijos Grand Prix“, jame dalyvavo septynios šalys: Šveicarija, Olandija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Italija. Kiekviena dalyvė pristatė po dvi dainas. Jų atlikimą europiečiai girdėjo per radijo imtuvus, tik nedaugelis džiaugėsi galimybe transliaciją matyti per televiziją. 1956-aisiais pirmąjį dainų konkursą laimėjo renginio šeimininkė Šveicarija, kurios „Refrain“ dainą atliko šveicarė Lysa Assia.

Dėl itin mažo to meto televizijos paplitimo transliacijos įrašai liko neišsaugoti, išskyrus laimėtojos pakartotinį dainos atlikimą. Pirmoji transliacija truko valandą ir keturiasdešimt minučių. Įdomu tai, kad dainas galėjo atlikti tik solo atlikėjai, o jiems talkino 24 asmenų orkestras, vadovaujamas šveicaro Fernando Paggi. Renginys dvelkė neeiliniu prašmatnumu, todėl vakarines sukneles ir smokingus vilkėjo ne tik atlikėjai, bet ir žiūrovai.

Natūralu, kad kiekvienais metais „Eurovizija“ keitėsi ir augo. Tarptautinis dainų konkursas, vienijęs septynias dalyves, dabar po savo sparnu glaudžia per keturiasdešimt šalių, kurios varžosi siekdamos pergalės tarptautinėje scenoje. Konkursas išaugo iš mažučio Lugano (Šveicarija) „Teatro Kursaal“ iki gigantiškų industrinių kompleksų, tokių kaip „B&W Hallerne“ (Kopenhaga), galinčių priimti dešimtis tūkstančių žmonių. Tokiuose kompleksuose, apimančiuose milžiniškus pastatus, ištisas alėjas ir stadionus, dainų konkursas paverčiamas atskiru „Eurovizijos“ megamiestu.

Konkurso istorija tūkstančiais skaičiuoja dainininkus, šokėjus, autorius, prodiuserius, gerbėjus. Nuskambėjo šimtai kalbų, pasikeitė muzikos stiliai, atlikėjų išvaizda, garso technika ir galiausiai pati muzika. „Eurovizijos“ televizinis vaizdas perėjo iš juodai balto į spalvotą ir raiškųjį. Renginio evoliucija tokia intensyvi, kad jo autoriai kelia dar vieną klausimą: kodėl keliolika dešimtmečių besitęsiantis tarptautinis konkursas, kurį galima būtų pavadinti paprasčiausiu televizijos šou, išsilaikė taip ilgai ir nė neketina trauktis? Atsakymo ieško muzikos, istorijos specialistai ir analitikai.

Faktas yra tas, kad savotišką sąmyšį sukelia milijonai gerbėjų visame pasaulyje. Tai tarsi pasaulinis pamišimas. „Eurovizijos“ konkursas transliuojamas ne tik Europos valstybėse, bet ir Australijoje, Filipinuose, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose. Solidaus amžiaus konkurso gerbėjai užaugo su klasikinėmis „Eurovizijos“ dainomis, o jaunimas vis labiau seka ir įsitraukia į tarptautinį šou, balsuodamas už mėgstamą dainą ar atlikėją. Pasaulinio masto renginys leidžia tiesiogiai įsitraukti ir dalyvauti, o tai labai svaru, norint išlaikyti žiūrovo dėmesį, jo emociją ir tiesioginio dalyvio, lemiant laimėtoją, vaidmenį.

Nepaisant to, milijonus suburianti „Eurovizija“ sulaukia ir skeptiškai nusiteikusių vertintojų: pasak jų, šis konkursas yra „tuščias“, nes dalyviams neatveria galimybių ir neatidaro sėkmės durų.

Istoriškai peržvelgus „Eurovizijos“ dainų konkurso gyvavimo tarpsnį ir jo laimėtojus akivaizdūs tampa tam tikri faktai. Pirmos vietos laimėjimas negarantuoja pasaulinės šlovės: per 60 metų trukusį „Eurovizijos“ laikotarpį tiek pat turėtų būti ir milžiniška sėkme besidžiaugiančių atlikėjų, tačiau taip nėra. Kita vertus, yra keletas atlikėjų, kurie išgarsėjo po dalyvavimo tarptautiniame konkurse, o jų muzikinė įtaka tokia reikšminga, kad įtraukiama į pasaulio muzikos istoriją.

Pavyzdžiui, 1970 m. konkurse Ispanijai atstovavo tuomet dar visai nežinomas ispanų dainininkas Julio Jose Iglesias de la Cueva. Vėliau jis tapo pasaulinio masto žvaigžde, pardavusia per 120 mln. įrašų kopijų. „Sony Music Entertainment“ duomenimis, Jose Iglesias yra vienas geriausių ir daugiausiai įrašų pardavusių pasaulinio masto atlikėjų.

1974 m. Braitone (Didžioji Britanija) tarptautinio dainų konkurso laimėtoja su daina „Waterloo“ tapo švedų grupė ABBA. Ji įvardijama kaip viena daugiausiai sėkmės sulaukusių „Eurovizijos“ nugalėtojų, sugebėjusių pasiekti pasaulinę šlovę ir pelnyti superžvaigždės statusą. Ši grupė 2010 m. buvo priimta į Rokenrolo šlovės alėją („Rock and Roll Hall of Fame“) – Čikagos (JAV) muziejų, skirtą svarbiausiems ir įtakingiausiems pasaulio prodiuseriams, atlikėjams, inžinieriams ir kitiems žmonėms, padariusiems itin svarią įtaką muzikos pramonei.

Celine Dion tapo viena garsiausių atlikėjų, kai 1988-aisiais laimėjo „Eurovizijos“ konkursą, vykusį Dubline (Airija). Tuo metu kanadiečių atlikėja atstovavo Šveicarijai, o dainą atliko prancūzų kalba. Dainos „Ne Partez Pas Sans Moi“ (liet. „Neišeik be manęs“) užimta pirmoji vieta tapo svarbiu C.Dion žingsniu į pasaulinės karjeros viršūnę. Atlikėjos balsas pavergė milijonus žiūrovų „Walt Disney“ filmo „Gražuolė ir pabaisa“ muzikiniame klipe, sentimentalioje baladėje „The Power Of Love“ (liet. „Meilės jėga“), kuri tapo filmo „Graži moteris“ „veidu“ ir sėkmingiausio filmų istorijoje „Titaniko“ dainoje „My heart will go on“ (liet. „Mano širdis gyvens toliau“). Milijonais parduodami albumai pavertė C.Dion pasauline žvaigžde, kurios vardas atspaustas Kanados ir Holivudo šlovės alėjose.

2009 m. Norvegijai atstovavusio ir „Eurovizijos“ konkursą laimėjusio Aleksaderio Rybako gyvenimas taip pat kupinas šlovės. Jaunatviško vaikinuko įvaizdis, smuikas ir lengvo stiliaus daina buvo būtent tai, ko tuo metu reikėjo dainų konkursui. Netrukus po „Eurovizijos“ jauną atlikėją pastebėjo pasaulinė filmų pramonės milžinė „Dreamworks“ – A.Rybako dainą „Into a fantasy“ („Į svajonę“) parinko filmo „Kaip prisijaukinti slibiną“ pabaigai, ir tai pelnė dainininkui milžinišką sėkmę.

Nors A.Rybako negalima prilyginti minėtiems muzikos dievams, jaunuolio pasirodymas ir pergalė konkurse traktuojama kaip sėkmingos karjeros ir stulbinančios šlovės pradžia. Šiandien vaikino su smuiku įvaizdį, įkūnytą A.Rybako, atpažįsta kone visas pasaulis.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad tarptautinis „Eurovizijos“ konkursas keičiasi ne tik muzikiniu ir technologiniu požiūriu, bet ir pasaulinių žmonijos vertybių požiūriu. EBU atstovas Guillaume‘as Klossa teigia, kad dar niekada nebuvo tokio stipraus tarptautinio dainų konkurso poreikio, kaip šiandien. Jis pastebi, kad toks galingas televizijos šou, kuris geba suvienyti 600 mln. žmonių Europoje ir už jos ribų, yra supratingumo, įvairovės ir laisvės šventė.

O štai Brocko universiteto (Kanada) profesorė dr. Karen Fricker teigia, kad konkursas yra tarsi priemonė, leidžianti prisiliesti prie Europos kultūros ir kartu ją atverti plačiajam pasauliui: „Konkursas yra paradoksalus: jis skatina europietiškumo bendrumą, išdėliodamas skirtingas šalis vieną priešais kitą žaismingai konkurencijai.“

Skirtingų valstybių dalyviai atstovauja savo šalies muzikiniam profesionalumui, nors, iš kitos pusės, kartu reprezentuoja Europą apskritai pasauliniame kontekste.

Be muzikinio profesionalumo patikrinimo, „Eurovizija“ tampa erdve, suteikiančia galimybę pasiekti viešą dėmesį, gvildenant tam tikras problemas. Muzikoje iškyla svarbūs gyvenimo akcentai, dažniausiai turintys dvi medalio puses.

Europiečių gyvenimo platforma sudaryta iš skirtingų kultūrų, kalbų, nuostatų ir vertybių, bet visi šie bendrumai tėra menki skirtumai, „nes europiečiai turi daugiau bendrumo negu skirtumų“. Tokius žodžius išsakė praėjusių metų nugalėtoja, Kopenhagoje Austrijai atstovavusi barzdotoji atlikėja Conchita Wurst. Šios atlikėjos pergalė buvo apibūdinama kaip lytinių mažumų teisių gynyba viešojoje erdvėje ir tolerancijos išbandymas europiečiams.

Nors Conchitai negailėta kritikos, vis dėlto „Eurovizijos“ konkursas tapo ne tik puikiai atliktos dainos pergale, bet ir žmonių brandumo egzaminu. Pasak Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, 2014 m. „Eurovizijos“ nugalėtoja „laimėjimą dainų konkurse pavertė žmogaus teisių švietimo pergale“. JT vadovas pabrėžia, kad C.Wurst meta iššūkį, pasitelkdama savo talentą bei „Eurovizijos“ platformą ir bandydama perduoti žinią visam pasauliui.

Kitoks žmogus yra visiškai toks pat žmogus, turintis galimybę ir teisę dalyvauti konkurse, atstovauti savo šaliai, pasisakyti už tam tikras vertybes ar siekti Europos dėmesio. Tai įrodo ir šių metų konkurse dalyvaujančios Suomijos pankroko grupė „Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN), sudaryta iš Dauno ir autizmo sindromais sergančių atlikėjų. Triukšminga tirada „Aina mun pitää“ (liet. „Aš visada privalau“) yra nukreipta prieš slegiančią kasdienybę ir pelnė itin šiltą televizijos žiūrovų palaikymą. Dar 2009 m. susikūrusios grupės dalyviai teigia norintys padrąsinti neįgaliuosius ir paraginti pasaulį prisidėti prie sutrikusio intelekto žmonių kūrybingumo skatinimo.

Bianca Nicholas serga cistine fibroze, sunkia paveldima liga, kuri labai neigiamai veikia jos organizmą, sukeldama diabetą ir kitas šalutines ligas. Šiais metais atlikėja kartu su grupe „Electro Velvet“ atstovauja Didžiajai Britanijai. Pasak 26-erių atlikėjos, ji siekia „padaryti kažką didelio, kad žmonės suprastų, jog liga manęs nelaiko“. Dainininkę motyvuoja idėja: žmogus gali „turėti“ ligą, bet liga negali „turėti“ žmogaus. Nutinka, kad užklumpa sunki liga ar ją atsineši gimdamas, bet tai nereiškia, kad turi su ja susitapatinti ir užsisklęsti nuo pasaulio. B.Nicholas skatina žmones rūpintis savimi ir, nepaisant fizinių trukdžių, ragina gyventi visavertį gyvenimą, siekiant įgyvendinti svajones ir realizuotis kaip asmenybei.

Pavyzdžiai rodo, kad „Eurovizijos“ konkursas evoliucionavo ne tik muzikiniu požiūriu: pakito žmonijos supratingumo lygis. Muzika tapo profesionaliu įrankiu perteikti idėjas ir viešai kalbėti milijoninei miniai. Prieštaringi dalykai, kritikos sulaukiančios temos ar šokiruojančios idėjos tarptautiniame dainų konkurse priimami laisvai ir nevaržomai, skatina atvirumą, ragina europietiškam pokalbiui ir kviečia pasaulį prisidėti prie diskusijos. Karo, diskriminacijos, ligų prevencijos, lytinės orientacijos ar apskritai kitoniškumo ir savitumo temos atvirai gvildenamos profesionalios muzikos platformoje ir sulaukia išskirtinio ne tik Europos, bet ir viso pasaulio dėmesio.

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu

Turime daug silpnybių, o televizija jomis naudojasi. Bet  jei ant jos kabliuko nepasimautume, būtume iš tikrųjų tokie, kokie šnekame esantys.

Dabar geras tonas, ypač tarp intelektualų, – neigti, kad žiūri televizorių, neduokdie dar ir lietuviškus kanalus. Tačiau Lietuvoje televizorius yra bene kiekvienuose namuose. Jis informuoja, šviečia, suteikia pramogą, bet dažniausiai keikiasi, tyčiojasi, manipuliuoja tavo jausmais, kartais net formuoja valstybei kenkiančią poziciją.

Ar lietuviškoji televizija menkos prabos, nes tokie ir jos žiūrovai, ar, atvirkščiai, auditorija bukinama nuo pigaus televizijų brukalo? Atsakymo „Veidas“ ieškojo kartu su vieninteliu Lietuvoje televizijos srities profesoriumi Žygintu Pečiuliu.

VEIDAS: Koks klausimas būtų esminis, norint diagnozuoti Lietuvos televizijos kanalų šiandieninę būklę?

Ž.P.: Esminis klausimas banalus ir jis eina per visą televizijos istoriją – kiek dar jai liko, numirs ji ar ne. Tai, kas dabar vyksta ir pasaulio, ir Lietuvos televizijose, kartais galima traktuoti ir kaip priešmirtines konvulsijas, kažkokį būdą išgyventi ir išlikti. Kaip „Dvylikoje kėdžių“: kai Kisa Vorobjaninovas pareiškė, kad bajoras neišties rankos prašydamas išmaldos, Ostapas Benderis jam atsakė –  jei neištiesi rankos, ištiesi kojas.

Dabartiniame kontekste, kai gausėja kanalų, kai atsirado internetas ir skaitmeninė televizija, mažėja didžiųjų kanalų žiūrimumas ir jie ieško būdų, kaip išgyventi. Tie būdai – ne televizijų atrasti ir ne XX amžiuje. Dar XV a., kai atsirado spauda ir turguje imtos pardavinėti brošiūros, jose spausdintos istorijos apie žmogžudystes ar net prasimanyti dalykai žinant, kad jei yra sensacingų temų, tiražas bus parduotas. Taigi atsirado vadinamoji kultūros industrija, kai sukėlęs tam tikrus auditorijos jausmus, gali parduoti tą prekę.

Kitas dalykas, ką žinojo jau XV a., kad tai ne amžino, bet laikino galiojimo prekė. Dienraštis galioja vieną dieną, o televizija – akimirkos galiojimo dalykas. Tad reikalavimas, kad televizija ištisai rodytų įsimintinus ir gilius dalykus nėra labai teisingas. Juolab kada beįsijungtum televizorių, kažką rodo, o jei reikia be perstojo visą parą gaminti produktus, be abejo, neįmanoma gaminti tik labai tobulus.

O Lietuvos televizijos nėra kažkokios išskirtinai blogos savo turiniu. Nacionalinių tinklų, skaičiuojant vienam gyventojui, yra daugiau nei daugelyje Europos šalių, konkurencija didelė, tad, kaip mėgsta pasigirti prodiuseriai, originaliąja televizine produkcija, bent jau pramogine, Lietuvos televizijos net stipresnės už kaimynus, nors finansinės galimybės ir ribotos.

VEIDAS: Vis dėlto ar nemanote, kad lietuviškų kanalų kokybės kreivė leidžiasi vis žemyn?

Ž.P.: Labai sunku lyginti. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais joje nebuvo keiksmažodžių, grojo orkestrai, rodytos operos, tad lyg ir galima būtų sakyti, kad dabar smukimas. Bet anksčiau viena vyko gatvėse, parduotuvėse, o televizija kalbėjo ir rodė kitką. Dabar operų mažiau, daugiau neigiamos informacijos, nes perėmėme vakarietiškus žiniasklaidos principus, rodomos nelaimės, netektys, diskusijų laidose peštynės.

Be abejo, yra kažkoks viduriukas, galima pakelti televizijos lygį. Bet turbūt niekas nenori grįžti į televiziją, kai namas sugriuvo, bet nerodome, nes tai sugadins mūsų labai gražų Lietuvos vaizdą.

Dabar einame demokratizavimo keliu. Demokratizavimas – labai gražu, bet, galima sakyti, kartu ir baisu: tai visų lygybė, nėra hierarchijos, nėra griežtos tvarkos. Televizija – kaip ir rinkimai: mes nepatenkinti, kad išrinko ne tuos, nors patys juos ir išrinkome.

VEIDAS: Stažavotės po pusmetį Prancūzijoje, Šveicarijoje. Ar daug skiriasi nuo mūsiškių jų televizijos?

Ž.P.: Mačiau skirtumų, bet ne žanrų ir formatų, o investicijų – didelės studijos, korespondentai užsienyje, didelės žvaigždės ekrane. O šiaip – atskrendi iš Romos į Paryžių, įsijungi televizorių ir matai tą patį žaidimą.

Pavyzdžiui, Italijos visuomeninis kanalas „ Rai1“ visą vakarą tarp žinių vieną po kito žaidžia žaidimus, o kultūrines programas perkėlęs į kitus kanalus. Bet konkuruodamas su komerciniais kanalais gal taip pritraukia žiūrovą žinioms.

Prancūzijos spaudoje skaitau tą patį, apie ką dabar kalbamės: intelektualai baisiausiais žodžiais kalba apie kultūrinę griūtį. Kai prancūzai „M6“ kanale pradėjo rodyti pirmą realybės šou “Loft Story”, žmonės rinkosi į demonstracijas prie televizijos, pylė šiukšles, vadindami kanalą šiukšlių televizija. Toks terminas atėjęs iš JAV, taip vadinamos tokios laidos, kaip mūsų „24 valandos“, „TV pagalba“, kiti  televizijų šou, kur žmonės išnaudojami, išsunkiami ir išmetami. Tik Amerika didelė, jie pasimeta, o Lietuvoje visi pažįstami, visi kaimynai.

Tad tendencijos Lietuvoje labai panašios kaip kitur. Gali būti, kad koks mūsų prodiuseris persistengia. Arba lietuviški keiksmažodžiai anksčiau buvo dengiami pypsiukais, dabar nebe, kaip ir tapo natūralu eteryje pasakyti „š…“ Ar tai pasaulio pabaiga, nežinau –  žmonės šį žodį vartoja.

Štai Didžiojoje Britanijoje buvo minimos penkiasdešimtosios pirmo keiksmažodžio metinės, Prancūzijoje – pirmo apnuoginto kūno, ir tai iš nugaros. Tuo kažkada televizijos sukėlė didelį siaubą. Bet joms būdingas tam tikras ribos peržengimas, nes auditorija vis reikalauja kažko naujo, skatina, kad būtų galima pasakyti – to dar nebuvo.

Klasikinis to pavyzdys – prancūzų realybės šou, kur apsimetinėta, kad žmogus sėdi tikroje elektros kėdėje, o šou dalyvis, norėdamas išgauti informaciją, vis didina elektros įtampą. Bandyta parodyti, kiek toli žmonės gali eiti, ir jie didino srovę negailestingai, nepaisydami žmogaus elektros kėdėje suvaidintos (bet šou dalyviai to nežinojo) kančios. Mes nuodėmingi, turintys labai daug silpnybių, o televizijos jomis naudojasi. Bet mes visą kaltę suverčiame televizijai, o jei ant jos kabliuko nepasimautume, būtume iš tikrųjų tokie, kokie šnekame esantys. Deja, pasirodo, esame kitokie.

Beje, visa televizijos auditorija, išskyrus nepilnamečius, yra ta pati, kuri renka Seimą. Palyginus televizijų žiūrimumo ir Seimo rinkimų rezultatus galima įžvelgti tam tikro ryšio.

VEIDAS: Bet Arvydas Vidžiūnas, iš televizijos laidos vedėjo kažkada peršokęs į Seimo nario postą, pripažino: jei karvę kasdien rodytų per televiziją, ir ją išrinktų.

Ž.P.: Yra ir priešingų dalykų: maniau, kad Alytaus meras triuškinamai laimės rinkimus, nes toks „savas“ vyras.

Bet prisiminkime: istoriškai bulvarinė spauda ir televizija atsirado ne Lietuvoje ir daug anksčiau nei pas mus. Pilna bulvaro ir kitur. Tačiau Lietuvos problema, kad bulvaras susimaišęs su vadinamąja rimtąja žiniasklaida, kuri persiima bulvaru norėdama išgyventi, padidinti reitingus.  Antra vertus, noriu atkreipti dėmesį, kas tų bulvarinių laidų žvaigždės? Nemaža dalis, be interneto, fesibuko karalienių ir kitokių personažų, yra mūsų Seimo nariai. Galima kaltinti, kad žiniasklaida juos iškėlė ir tada žmonės išrinko, bet kalbėkime ir apie mūsų politikos lygį, jei iš politikų „Kakadu“ gali daryti ištisas laidas, o į bulvarinius šou politikai patys eina ir vaidina personažus. Ne tik politikų lygis toks: jei vos ne visas Apeliacinis teismas nesusimoka už vaišes restorane ir paskui kažką veblena, negalėdami pasiaiškinti, ar čia bulvarinė žiniasklaida ir televizija kalta, kad atsiranda tokie siužetai?

Man irgi nepatinka keiksmažodžiai, kai kurios temos ar nuogumo eskalavimas. Tačiau tiek televiziją, tiek kitą žiniasklaidą bandoma sumenkinti ir dėl to, kad ji atskleidžia tai, ko nenorima atskleisti. Tiesa, gal žniasklaida naudojasi ne visuomet geriausiomis priemonėmis. Dėl vienos kokios laidos visa televizija, visa žiniasklaida lyg tampa bloga. O vis dėlto tai viena iš demokratijos požymių – žurnalisto teisė šiek tiek klysti ir to nebijoti. Jei jis jaus baimę klysti, žiniasklaida neatliks savo vilko sanitaro funkcijos.

Bet prodiuseris ar laidos autorius turėtų visada pagalvoti, ar jis norėtų, kad taip būtų parodomi jo artimieji, ar galėtų pasisodinęs savo vaikus ir mamą kartu žiūrėti tą laidą.

VEIDAS: Bet jei visi šaukia, kad Rusijos propagandai reikia duoti atkirtį, kodėl nediskutuojama, kad reikia duoti atkirtį vietiniams košmarams, kai ne dėl žurnalisto klaidos, o sąmoningai vieni žmonės menkinami, bet propaguojami neskaidrūs politikai, o tokia nuolatinė jų reklama susuka rinkėjų protus?

Ž.P.: Dažnai tai sunkiai įrodoma. Antra, yra visos procedūros, turime įstatymus – ir nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos ir kitus, bausmes už paskleistą neteisingą informaciją. Žmonės kreipiasi, laimi teismus, žiniasklaida atsiprašo. Netgi priešingai – dar neseniai buvo likęs sovietinių laikų įstatymas, kad už šmeižtą galima pasodinti į kalėjimą. Tai antidemokratiška, nes riboja žodžio laisvę.

Raginimai kažką daryti tarsi veda į draudimą.  Baltarusijos televizijose niekas neįžeidinėja ar „Pervyj Baltijskij“ šoka, dainuoja, lyg Ukrainoje nevyktų karas. Su draudimais galime papulti į tokius kraštutinumus.

O procesai, kurie dabar vyksta Lietuvoje dėl rusiškų kanalų, manau, tėra jiems reklama, nes sukeliamas didelis ažiotažas, po kurio arba nieko nepadaroma, arba trims mėnesiams sustabdomas kanalo transliavimas, o po to ir vėl rodoma.

VEIDAS: Bet kaip paaiškinti, kad lietuviškuose kanaluose net padaugėję rusiškos produkcijos? Ar tai – ne Trojos arklys?

Ž.P.: Rusiška produkcija kiek pigesnė, o auditorija ne mažesnė, nes didelis procentas žiūrovų supranta rusiškai.  Nei rusai, nei rusų produkcija nekalti dėl to, ką  daro Putinas. tad jei serialas ar filmas nėra propagandinis, kodėl jo nerodyti. O tame galima įžvelgti netgi kontrpropagandinę misiją. Jei dalis rusakalbių, užuot žiūrėję serialą per „Pervyj Baltiskij“, tai daro per lietuviškus kanalus, ir paskui (kaip rodo televizijų žiūrovų įpročių tyrimai) neperjungia kanalo, vadinasi, gal dar pažiūri ir lietuviškas žinias ar kokią laidą. Ar ne to turime siekti – kad mūsų bendrapiliečiai būtų tame pačiame informaciniame lauke?

VEIDAS: Pas mus televizijomis pasitikima labiau nei Vakarų šalyse, o spausdintine žiniasklaida, kuri tradiciškai labiau analitinė, mažiau. Ar tai rodo menkesnį mūsų auditorijos išprusimą?

Ž.P.: Pas mus televizija – dievaitė. Bet skirtumai yra ne kiek tarp senų ir naujų europiečių, kiek tarp Pietų ir Šiaurės. Pietų šalys garsėja kaip televizijos žiūrėjimo lyderiai, o kylant žemėlapiu į viršų – Vokietijoje, Skandinavijoje žiūrimumas mažėja, išimtis tik Didžioji Britanija. Svarbios ir kultūrinės ištakos. Skandinavijos šalys, Estija – nekatalikiškos šalys, o pastarosiose labai svarbus vizualumas, palyginkite kad ir bažnyčias, jų puošybą.

Esame katalikai ir vizualusis, apeiginis pradas mums pakankamai svarbus. Pagal televizijų žiūrimumą mes pataikome į vidurkį. Bet prisiminkime, ir kiek žiniasklaidos prenumeratos vienetų tenka tūkstančiui gyventojų Skandinavijos šalyse, Estijoje ir kiek pas mus – tai nepalyginami skaičiai.

Galima kalbėti ne tik apie kultūrinius skirtumus, bet ir apie „naktinę mokesčių reformą“. Tradicinei žiniasklaidai prognozuotas išnykimas 2014 m., paskui tai atidėta iki 2040-ųjų, o mūsų politikai buvo „progreso“ priekyje ją mokesčių reforma naikinant. Jei išlaidos leisti tradicinę žiniasklaidą didėja, nori nenori, jos kokybė mažėja. Tuomet tam tikra dalis žmonių gali jos atsisakyti, nes ne tik brangu, bet ir nebepatenkina jų poreikių. O tada lieka tik internetas ir televizijos liekanėlės, nes televizorių žmonės nusipirkę, papildomai mokėti nereikia, kaip ir už internetą. Taip  formuojama „klikų kultūra“ – perbėgti akimis per pavadinimus beveik neskaitant, kaip kad turistai, lydimi gido – „pažiūrėkite į dešinę, o čia į kairę“, bet turistiniam autobusui nėra kada sustoti. Taip skaitome portalus, taip žiūrime televiziją, o spausdintinė žiniasklaida mums darosi per sudėtinga, reikalaujanti per daug susikaupimo. O juk dabar visi skuba. Be to, yra kitų pramogų –  feisbukas, vaizdai internete. Tokias tendencijas dabar ir juntame, o jos rodo, kad televizija šansų turi.

VEIDAS: Bet net mokslininkų tyrimais įrodyta, kad televizija su suvirškinta informacija mažina kritinį mąstymą, tiesiai sakant, bukina. Vadinasi, tendencijos – bukinimo?

Ž.P.: Taip galima traktuoti, bet vis dėlto skeptiškai žiūriu į neigiamus televizijų poveikio tyrimus. Esu įsitikinęs, kad galima parašyti darbą apie teigiamas televizijos puses – edukacines, pažintines. Yra žmonių, kurie neturi galimybių  nei į teatrus, nei į Vilnių ar Paryžių nuvažiuoti, nei dūzgėse dalyvauti. O televizorius yra praktiškai kiekvienuose namuose Lietuvoje, televizija ir finansine, ir suvokimo prasme– pati demokratiškiausia komunikacijos priemonė, kuria gali naudotis kiekvienas – ir profesorius, ir nebaigęs pradinės mokyklos. O su raštu atsiranda tam tikros hierarchijos, nelygybės – ar galiu įpirkti, ar galiu suprasti, ar man to reikia.

Bet televizijos transliuoja didelei ir įvairiai auditorijai, tad norėdamos įtikti visiems, iki galo neįtinka nė vienam. Tai užprogramuota komunikacinė klaida, kuri su XXI amžiumi gal ir baigsis, nes dings masinė komunikacija, o internetu žiūrėsime tik tai, ką norime, ir išsispręs  dabartinės problemos.

Dabar negalime kaltinti televizijų ir prodiuserių: norėdami sukaupti didesnę auditoriją  jie priversti taikytis ne prie paties aukščiausio lygio. Juolab Lietuvoje žmonių su aukštuoju išsilavinimu – penktadalis.

VEIDAS: Tačiau ar tas penktadalis Lietuvos neturi teisės į intelektualesnę televiziją?

Ž.P.: Apie intelektualus ir jų kritiką televizijai galima taip pasakyti: jie turi didelį norą viską reguliuoti, nustatyti taisykles, kaip turėtų gyventi tauta. Patys televizijos nežiūrintys, nes nemanantys, kad ji jų verta, jie  nori, kad ji rodytų pagal jų nustatytas taisykles.

Jei kokio intelektualo paklausia, ką jis žiūri per televiziją, galiu pasakyti, ką jis atsakys: lietuviškų televizijų nežiūriu, nebent „Gustavo enciklopediją“, lietuviškų žinių nežiūriu, renkuosi BBC, CNN, dar „Animal Planet“. Bet po to vis dėlto po truputį atsimena, kad matęs nemažai ko ir lietuviškose televizijose. Bet savęs klausiu: kaip žmogus, gyvendamas Lietuvoje, informaciją gali gauti tik iš CNN ar BBC? Juk yra ir lokalus faktorius. Kiek mes būtume pasaulio piliečiai, gyvename Lietuvoje ir neįsivaizduoju, kaip mūsų pilietis, kuris kartais pasako, kad nei lietuviško radijo, nei televizijos, nei laikraščio neskaito, gyvena, iš kur sužino vietos informaciją? Manau, tai absoliuti poza, o jei taip yra iš tikrųjų, tai žmogus, su kuriuo absoliučiai neturėčiau apie ką pasikalbėti. Galų gale juk negali nuo ryto iki vakaro  apie Nyčę kalbėti, reikia pasišnekėti ir apie orą, ir kad kažkokį parduotuvių tinklą atidarys, kad kažkas atpigo ar pabrango. Manau, kad gyvendamas Lietuvoje negali negyventi jos informaciniame lauke.

Kadangi 80 proc. auditorijos Lietuvoje nėra baigę aukštojo mokslo, o kuo mažesnis išsilavinimas, tuo žmonės labiau žiūri televiziją, vadinasi, televizijos turi rodyti tiems, kurie jas žiūri, o ne tiems, kurie nežiūri ir tik kritikuoja. Intelektualai nori labai stebuklingų televizinių produktų, bet jų nežiūri. Pavyzdys – LTV antrasis – kultūros kanalas, kuris skirtas elitui. Tačiau jį žiūri labai menka dalis visuomenės.

VEIDAS: Pažiūrėjus į kitų kanalų tinklelį, atrodo, intelektualai uždaryti atskirame kanale.

Ž.P.: Aš taip nepasakyčiau. Kažkodėl įsivaizduojame, kad, ar būtum intelektualas ar ne, kiekvienu momentu įsijungęs televizorių rasi kažką sau įdomaus. Televizija iš tiesų savotiškas švediškas stalas: už kiekvieną programą mokėti nereikia, vadinasi, grįžęs namo įsijungi televizorių, jis visą laiką rodo ir norisi, kad rodytų tai, kas tau įdomu, kas tau ypatinga. Bet šventės, net savaitgaliai – ne kasdien.

Klausiu tų 20 proc., tų intelektualų: ar jūs iš tiesų kiekviename atskirai paimtame kanale per savaitę negalite išsirinkti vieno dviejų filmų, kuriuos norėtumėte pažiūrėti, vienos informacinės ar publicistinės laidos? Jei viename kanale negalite, paimkite visus ir susikomplektuokite tris keturis produktus.

Arba televizijos kaltinamos, kad gerus filmus dažniausiai rodo po 23 valandos. Bet ar Felinio filmą reikia rodyti septintą ar devintą vakare, kai visi vakarieniauja, barškina puodais, kai triukšmauja neužmigdyti vaikai? Prisiminime, kaip piktinamės kino teatre, jei kažkas pradeda šnekėtis ar popkornus valgyti.

VEIDAS: Bet tuo metu žiūrimiausias laikas.

Ž.P.: Vadinamasis primetime, žiūrimiausias laikas – visos šeimos, nuo vaiko iki senelio, kol jie vakare visi kartu susirinkę namie, todėl tuo metu televizijos rodo vadinamuoju mažiausio pasipriešinimo principu, dažniausiai serialus, įtampos nereikalaujančius filmus.

Televizijose – ne kokie nieko nesuprantantys kvailiukai, kaip kad aiškina mūsų intelektualai. Atvirkščiai:  pakankamai gerai ištyrinėta auditorija, pagal jos pomėgius visa para suskirstyta į laiko zonas. Bet krepšinis ir televizija yra du dalykai, kur visi yra treneriai, visi supranta, ką reikia daryti.

Arba manęs dažnai klausia: kodėl nuvažiuoji į Londoną, nuvažiuoji į Paryžių – ir ten, ir pas mus šoka ar dainuoja. Kodėl nieko negalime sugalvoti naujo? Niekaip to nesuprantu –  kodėl nesidžiaugiame, kad pas mus taip pat kaip Paryžiuje, Londone ar Niujorke. Jei kalbėtume apie ne televizines, o drabužių madas, sakytume: o, ir Paryžiuje tą patį dėvi.

VEIDAS: Taip, formatai tie patys. Bet ar ir kitur šou taip tyčiojasi iš žmonių, tiek chamizmo, bukų „herojų“?

Ž.P.: Tai kultūros industrializacijos dalykas: sukuriamas tam tikras pusfabrikatis, tam tikra forma, kurią kiekviena šalis užpildo savo turiniu, o jis skiriasi.

Tačiau Lietuvoje yra vos ne vienas prodiuseris ir viena televizija, kurie užaštrina tuos dalykus, ir iš vieno šaukšto deguto darome išvadas apie visas televizijas. Po blogai suvaidinto skandalo dramaturgijos „Šok su manimi“ projekte geriau išjungiau televizorių, o ta laida mane kaip žiūrovą prarado. Esu girdėjęs, kad pagal reitingus vieną savaitę ją aplenkė kur kas mažesniame Baltijos TV kanale tuo metu rodoma „Muzikinė kaukė“. Nėra taip, kad visuomenė visai nieko nesupranta.

Bet tikrai neturėtume visų nuodėmių suversti vien televizijai. Peržiūrėjau interneto tinklalapių pavadinimus ir ten matau žemiausių jausmų ugdymą, aštrinimą, propagavimą.

VEIDAS: Bet negi normalu, kad televizijos, pasinaudojusios žmonių naivumu, lenda į jų asmeninį gyvenimą, veržiasi į butus?

Ž.P.: Nenormalu. Pavyzdžiui, tokio tipo laida kaip „Farai“ atsirado JAV, bet, skirtingai nei kai kuriose Europos šalyse, ten pagal įstatymus galima rodyti veikiančią policiją. Man kyla klausimas: policija Lietuvoje turi teisę įeiti į butą, bet ar turi teisę vestis žurnalistus? Antra vertus, jei žmonės gali žurnalistui užtrenkti duris, bet jei jį įsileidžia, kalbasi, ar žurnalistas daro nusikaltimą?

Arba JAV rodomas formatas „Teismas“ (rodytas ir pas mus). Tikra teisėja su mantija, policininkas, liudininkai – ir per penkiolika minučių išsprendžiama byla. Tai vadinama pramoginiu teisingumu. Taip pakišama mintis, kad tikrasis teisingumas lėtas ir neteisingas, o čia per penkiolika minučių sutvarko reikalą. Šiuolaikinė komercinė vadinamoji realybės televizija užsiėmė tokia misija – tarsi pagelbėti valstybei užkamšyti tas vietas, kur yra trūkumų. Tokia laida kaip „Nacionalinė paieškų tarnyba“ siunčia žiūrovui žinutę, kad valstybė, Interpolas, policija, visuomeninės organizacijos nesusitvarko, tad reikia televizijos pagalbos ieškoti žmonių visame pasaulyje. „ Gerumo akcijos“ rodo, kad ligoninės ubagiškos, o komercinė televizija kaip šventoji Teresė renka pinigus šalpai. Be TV pažinčių tarnybų nesusirandame vienas kito, o televizija gali surengti net akląsias vestuves. Televizijos žaidžia žaidimą, kur jos – geroji valstybė, o tikroji valstybė – pamotė, nesusitvarkanti, apleidusi vaikus. Valstybės valdžios institucijos, policija, teismai menkinami, neva ką jie darytų be televizijos. O ši iš to savo „ gerumo“ dar ir užsidirba. Bet tokią  savo nišą televizijos surado, toks demokratijos žaidimas.

VEIDAS: Kokybe turėtų išsiskirti misijinis nacionalinis transliuotojas. Dešimt mėnesių esate LRT tarybos pirmininkas. Ar jus tenkina tokios Lietuvos televizijos laidos kaip „Duokim garo“?

Ž.P.: LRT taryba tiesiogiai nevertina laidų, bet išsako nuomonę. Seniai diskutuojama dėl laidos „Duokim garo“. Tačiau ji viena žiūrimiausių, dalis visuomenės gyventi be jos negali, tad bijoma, kad pokyčiais galima drastiškai nuvilti ištikimą žiūrovą.

Būtų gerai, jei kas iš prodiuserinių kampanijų pasiūlytų įdomių kultūros laidų, bet nelabai siūlo, nes žino, kad jas žiūri maža auditorija.

VEIDAS: Žinoma, suvokiant tradicijų ir finansinių galimybių skirtumus, ar mūsų nacionalinis transliuotojas bent jau savo laidų tinkleliu panašus į Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją BBC?

Ž.P.: Nereikia pinigų traktuoti tarsi kokios smulkmenos, taip pat ir kalbant ne tik apie nacionalinį transliuotoją. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto biudžetas prilygsta trims Lietuvos valstybės biudžetams, o norėtume, kad Vilniaus universitetas būtų pasaulio geriausiųjų universitetų pirmuose šimtukuose. Šiais metais nacionalinio transliuotojo biudžetas padidintas, bet jis vis tiek yra vienas mažiausių Europoje.

Skaičiuokime ir orkestrus, teatrus, visas intelektualias pajėgas. Čia mūsų nacionalinis transliuotojas negali lygintis  su BBC. Komerciniai kanalai gali pirkti formatus, serialus, filmus ir gali būti labai panašūs į kitų šalių komercinius kanalus, juk kur benuvažiavęs, įsijungi televizorių ir matai tuos pačius serialus ar to paties formato laidas. Nacionalinis transliuotojas turi misiją labiau reprezentuoti nacionalines jėgas, o nacionaliniai ištekliai riboti.

VEIDAS: O kultūros laidos gali būti žiūrimos platesnio rato, nei, kaip ironizuojama, tik jų pašnekovų ir herojų?

Ž.P.: Gali. Bet užburtas ratas: net patys kultūros žmonės nelabai žiūri tų laidų: vieni nežiūri, nes ne tuos pakvietė, kiti labiau mėgsta prie meno prisiliesti natūraliu būdu – žiūrėti, klausytis, skaityti. O mažiau išsilavinę žmonės net nejungia tos laidos, nes baiminasi, kad nesupras. Tačiau jei apie kultūrą kalbama paprastai, tada jau kultūros žmonės ima kalbėti, kad popsėjama, kad menas, kultūra suprimityvinama.

Kaip vienas prancūzas sakė, kultūros kanalai kartais primena kultūros getą: aptverta teritorija, kurią ne jos gyventojai aplenkia kilometro spinduliu. Manau, televizija turi eiti kultūros populiarinimo keliu.

VEIDAS: Tačiau Europos transliuotojų sąjunga visuomeninius transliuotojus akina kelti žiūrovų lygį, o ne pataikauti žemiausiajam.

Ž.P.: O kas gali paneigti, kad Lietuvos nacionalinis transliuotojas to nedaro. Bet jei visa visuomenė nacionalinį radiją ir televiziją išlaiko, vadinasi, jis nėra vien intelektualų grietinėlės ar tik aukštus kultūrinius poreikius turinčių žmonių. Negalima visai ignoruoti neišsilavinusios visuomenės dalies. Pavyzdžiui, kyla ginčų, ar turėtų visuomeninis transliuotojas rodyti serialus, muilo operas. O kodėl ne? Serialas – vienas televizijos produktų.

VEIDAS: Turbūt problema – ne produkto žanras, o kokybė.

Ž.P.: Kuriami lietuviški, perkami užsienio, rodomas serialas „Puaro“. Ar detektyvo klasika – ne misijinis serialas?

Reikia turėti omeny, kad televizijos pačios mažai ką sukuria – jos gyvena iš viso pasaulio sukurtų produktų, daugiausia amerikietiškų, televizija – tam tikra retransliuotoja.

VEIDAS: Bet kanalas atsirenka, ką retransliuoti, tad negi už tai neatsako?

Ž.P.: Tačiau jei valstybėje nėra pakankamas kultūros lygis, nėra daug intelektualų? Galima kaltinti žurnalistus, kad tokių neatranda, bet ima ratas ir užsidaro. Arba sako, kad prastas lietuviškų serialų lygis. Bet skelbiamas konkursas, teikiami pasiūlymai, tačiau atsirinkti tenka iš to, kas siūloma. Pažadai būna didžiausi, o paskui sako – reikėjo duoti daugiau pinigų.

VEIDAS: Tačiau ar televizijos, skųsdamosi, kad parsidavinėja, nes kitaip neišgyventų, neprimena prostitučių, besiteisinančių, kad gyvenimas jas privertė jomis tapti, nors tikrai galėjo gyventi dorai, bet kukliau?

Ž.P.: Reikia pripažinti, kad televizija – brangus dalykas. Kai baigiasi laida ir pagreitintai keliasdešimt sekundžių bėga titrai, matyti, kiek žmonių prie jos dirbo, plius technika, siųstuvai.  Bet, taip, televizijų prodiuseriai statosi namus, kasasi baseinus savo kiemuose, laidų vedėjai važinėja po tailandus, vadinasi, apmokėjimo lygis pakankamai aukštas ir, ko gero, ta kaina yra padidinta.

Ekonominė situacija daug lemia, bet reikia žinoti bendrą dėsnį: komercinių televizijų ekonominę galią lemia ne šalies turtingumas, o šalies dydis: Šveicarijos televizijos niekada nebus turtingesnės už Rusijos ar net Lenkijos, nes vis dėlto žiūrimumas ir reklama  – šie komponentai sudaro jų biudžetą, komercines televizijas išlaiko žiūrovai ir juo jų daugiau, tuo televizija turtingesnė. Tačiau jei Lietuvoje tiek televizijos kanalų, vadinasi, tam yra ekonominis pagrindas.

VEIDAS: Tačiau dainų ar delfinų projektai labai brangūs. Gal geriau nacionaliniam transliuotojui investuoti į žinių, sveikatos, kultūros laidas, užuot kopijavus komercinių televizijų formatus?

Ž.P.: „Delfinai ir žmonės“ projekto formatas sukurtas užsienyje, bet nė karto lig šiol buvo nerealizuotas. LTV visai Lietuvai parodo mūsų unikalų kultūrinį objektą – delfinariumą,  pristato naujų įdomių žmonių. Ten vaidinamos scenelės, skamba muzika. Išdrįsčiau pasakyti, kad kultūrą suvokiant ne vien kaip kalbėjimą apie elitinį meną, delfinų projektas – kultūros laida.

VEIDAS: Jaunimas teigia nežiūrintis televizijos. Ar tai reiškia, kad ji numirs natūraliai?

Ž.P.: Tyrimai gana prieštaringi: šaukiama apie televizijos įtakos mažėjimą, ypač tarp jaunesnių, labiau išsilavinusių asmenų, gebančių naudotis moderniomis technologijomis. Antra vertus, pagal naujausias apžvalgas 97 proc. namų ūkių turi televizorius (ankstesniuose tyrimuose – 98 proc., bet toks skirtumas – statistinės paklaidos ribose). Taigi faktas, kad beveik visuose namuose televizorius stovi – žinoma, klausimas, ar jis įjungtas ar ne. Televizijų žiūrimumo reitingai mažėja, bet todėl, kad daugėjant kanalų auditoriją reikia dalintis.

Taip, vyksta visuomenės skaitmeninis skilimas – dalis žmonių, ypač jaunesnių, keliasi į internetą. Tačiau ten žiūrėdami audiovizualinius produktus nelabai skiria, ką žiūri, o tai gali būti ir televizinis produktas. Tad apklausose klausimą, ar žiūrite televiziją, jie dažnai suvokia kaip – ar žiūrite televizorių, ir atsako neigiamai. Televizijos, kaip tiesioginės simultaniškos transliacijos, kurią tuo pačiu metu žiūri daug žmonių, mažėja, bet vaizdų, audiovizualinės produkcijos daugėja.

VEIDAS: O ką vienintelis Lietuvoje televizijos srities profesorius pats žiūri per lietuviškus kanalus?

Ž.P.: Žiūriu palyginti nemažai. Netikiu tais žmonėmis, daugiausia intelektualais, kurie grįžę iš darbo – skaitę paskaitas, visą dieną intensyviai rašę ar skaitę, vakare dar nori kažko rimto. Tokiu metu labai gerai televizorius kaip fonas.

O mano televizinis meniu, jei kam jis įdomus toks: vakare nuo šešių iki devynių įpratęs žiūrėti įvairių kanalų žinias. Paskui žiūriu politinių pokalbių laidas – Edmundo Jakilaičio „Dėmesio centre“, Ritos Miliūtės „Teisę žinoti“. O savaitgaliais pasižiūriu ką iš pramogų – „Auksinį balsą“, „Eurovizijos“ atranką  ar „Miestų karus“. Beveik nežiūriu filmų, serialų, pokalbių šou, kitų šou.

VEIDAS: Vis dėlto kalbate kaip televizijos advokatas. Ar jūsų nepiktina, kad eteryje tiek šlamšto?

Ž.P.: Taip, kaip advokatas, nes dėstau komunikacijos istoriją ir matau, kokie vyksta procesai. 1957 m. Lietuvoje atsiradusi nauja medija – televizija buvo stebuklas, kažkas nepaprasta. Su ja užaugau, joje dirbau ir žinau, kiek tai kainuoja nervų. Taip, matome prodiuserių vilas su baseinais, bet tiesioginė transliacija ar laidos filmavimas iš tikrųjų primena kosminio laivo paleidimą – toks stresas pulte.

Nepriversi mylėti televizijos, gal nėra ir už ką, bet mėginimas suprasti, kodėl ji tokia, kodėl ji tą ir tokiu metu rodo, padėtų susišnekėti. Komercinėms televizijoms pinigų neduoda nei valstybė, nei visuomeninės ar kultūrinės organizacijos, ji turi išgyventi iš to, ką užsidirba. Taip, ne visos priemonės pateisinamos, bet daugelis jų sutelpa į Konstitucijos ir įstatymų rėmus, o kitkas – jau skonio ir supratimo dalykai.

Grįžtu prie besikeikiančių riebiais keiksmažodžiais kai kurių Lietuvos politikų, kurie tebėra partijose, Seime. Čia televizija kalta, visuomenė ar dar kas? Ar televizija kalta, kad tokie personažai – ir televizorių ekranuose?

Aušra Lėka

V. Kabutaviciaus nuotr.

Ne išimtis ir namų apšvietimas: didžiajai jo daliai naudojamos taupiosios lemputės, kurios perdegusios turi būti atiduotos perdirbti. V. Sinkevičius įsitikinęs: jeigu visi pradėtų rūpintis ne tik savo namų aplinka, gyventume švariau.

„Su vaikais kalbamės tokiomis temomis kaip atsinaujinantys energijos šaltiniai, gamtos turtai ar stichinės nelaimės, kylančios dėl netinkamos žmonių veiklos. Dažnai nesusimąstome apie tai, kad Žemės turtai ne begaliniai ir gamtos sekinimas galiausiai virs katastrofa, – sako Vytenis Sinkevičius. – Tikiu, jei vaikai stengsis gyventi supratingiau už mūsų kartos atstovus – vartotojus, ateityje jie sukurs draugiškesnį santykį su gamta ir abipusiai mainai taps sąžiningesni.“

Sinkevičių šeimos įpročiai pasikeitė prieš 5 metus pakeitus gyvenamąją vietą: „Naujų namų kieme atsirado spalvoti atliekų rūšiavimo konteineriai, be to, namo savininkų bendrija aktyviai ragino grąžinti atliekas ir taip gerinti mūsų visų gyvenimo sąlygas. Namuose, po kriaukle, kur dažniausiai laikoma šiukšliadėžė, atsirado talpos skirtingoms atliekoms.“ Elektroninės atliekos, tokios kaip virduliai, lygintuvai ar ausinės, taip pat išmetamos į specialų konteinerį, esantį namų kieme. V. Sinkevičius prasitaria, kad iš pradžių rūšiuoti atliekas buvo sunku ir neįprasta, tačiau dabar, pripratus, tai daroma mechaniškai.

Žinomo vyro namuose ne tik rūšiuojamos atliekos, bet ir taupoma elektra – jau 3-us metus didžiajai daliai namų apšvietimo naudojamos elektros energiją taupančios lemputės. Per šį laikotarpį dar nespėjo perdegti nei viena lemputė, tačiau V. Sinkevičius jomis pasirūpins atsakingai dėl lemputėse esančio gyvsidabrio – kaip ir visas kitas pavojingas elektronikos atliekas, atiduos perdirbėjams.

Lietuvoje taupiųjų lempučių surinkimu besirūpinančios organizacijos „Ekošviesa“ vadovas Tadas Ruželė pabrėžia, kad lemputei perdegus ją reikia saugiai, nesudaužant ir neįskeliant, atgabenti į bet kurį surinkimo punktą ir atsargiai, nemetant įdėti į specialią dėžutę. Pasak specialisto, neperdirbamų lempų nėra, todėl labai svarbu, kad kiekviena savo laiką atitarnavusi lemputė pakliūtų į perdirbėjų rankas.

Šiuo metu 46 šalies miestuose veikia 86 punktai, kuriuose yra priimamos perdegusios energiją taupančios lemputės. Specialių dėžučių šioms lemputėms surinkti yra parduotuvėse „Mazgas“, „SLO“ bei „EMP recycling“ padaliniuose. Šiais metais prie surinkimo punktų prijungta ir daugiau stambiagabaričių atliekų aikštelių, kurios išsidėsčiusios visoje šalies teritorijoje. Perdegusių lempučių surinkimo punktų sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.eko-sviesa.lt

„Ekošviesa“ energiją taupančių lempučių surinkimą Lietuvoje organizuoja nuo 2010 m. Surinktos lemputės atiduodamos elektroninių atliekų perdirbėjams, kurie, naudodami specialias technologijas, saugiai pašalina gyvsidabrį ir perdirba stiklą antriniam panaudojimui.

Netrukus Lietuvos TV metrų sistemoje bus įdiegtos pažangiausios televizijos auditorijos matavimo technologijos bei duomenų apdorojimo įranga, kurios atitiks tiek dabartinius, tiek ateities TV rinkos poreikius. Didžiausios šalyje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT investicijos į šį atnaujinimą Lietuvoje sieks daugiau nei 0,7 mln. litų. TNS LT yra vienintelė bendrovė Lietuvoje, kuri atlieka TV auditorijos matavimo tyrimą.

„Įdiegti patobulinimai TV metrų sistemoje leis dar tiksliau matuoti TV auditoriją. Įgyvendinus numatytus pokyčius, bus  įdiegti naujos kartos TV metrai bei duomenų apdorojimo sistemos, kurios leis vertinti kokia TV kanalo auditorijos dalis konkrečią laidą žiūrėjo gyvai ir kokia žiūrovų dalis tą laidą peržiūrėjo vėliau, jau įrašytą. Diegiami pakeitimai taip pat leis nuolat tobulinti TV metrų sistemą, kad ji atitiktų ne tik dabartinius, bet ir ateities transliuotojų, media planavimo agentūrų ir reklamos užsakovų poreikius“, – teigia Gytis Juodpusis, TNS LT direktorius.

TV auditorijos matavimo sistemos atnaujinimas Lietuvoje vyks ketverius metus. Jo metu dabartiniai TV metrai bus laipsniškai keičiami pažangiausios – AudioMatching TV auditorijos matavimo technologijos pagrindu veikiančiais prietaisais. Taip pat bus atnaujinta ir TV auditorijos duomenų apdorojimui naudojama programinė įranga. Kompleksinis kasdienių duomenų apdorojimas bei tyrimo dalyvių duomenų bazės valdymas bus atliekamas naudojant tarptautiniu mastu pripažintą programinę įrangą Comtel, kuri šiuo metu yra naudojama 25 pasaulio šalyse ir užtikrina sistemų atitikimą aukščiausiems pasauliniams kokybės standartams.

Minėti TV auditorijos matavimo sistemos atnaujinimai taip pat vyks ir kitose Baltijos šalyse.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, teikia išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių sąrašą.

Per paskutiniuosius dvejus metus HDTV žiūrinčių namų ūkių skaičius Lietuvoje išaugo 5 kartus, t.y. 25% visų 1 275 600 namų ūkių, lyginant su 2011 metais atlikto tyrimo rezultatais. Tokius rezultatus šiandien pranešė SES, Europoje pirmaujanti palydovinio ryšio bendrovė, kuri kartu su pirmaujančia rinkos tyrimų organizacija GfK atliko tyrimą „HDTV potencialas Baltijos šalyse”.

Lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis, Lietuvoje HDTV turinčių namų ūkių skaičius yra didžiausias. Latvijoje yra 117 tūkstančių HDTV namų ūkių. Tai sudaro 15% visų 792 900 namų ūkių, kurių 2011 metais buvo tik 6%. Estijoje yra daugiau nei 109 tūkstančiai HDTV namų ūkių. Tai yra 20% iš visų 546 877 namų ūkių, kurių 2011 metais buvo tik 3%.

Niklas Sjogren, SES pardavimų ir rinkodaros vadovas Šiaurės, Baltijos ir Rytų Europos šalims: „Spartus HDTV žiūrovų augimas pastebimas ne tik Lietuvoje, taip pat ir kaimyninėse valstybėse – Latvijoje ir Estijoje. Lyginant su 2011 m. atlikto tyrimo rezultatais, vidutiniškai HDTV namų ūkių skaičius Baltijos šalyse išaugo 4,5 karto (nuo 4,6% iki 20,9%). Neskaitant esamų didelės raiškos televizijos žiūrovų, apie 34% Lietuvos televizijos žiūrovų išreiškė stiprų norą naudotis HDTV kanalais artimiausioje ateityje. Esant tokioms tendencijoms, greitai kas antrame Lietuvos namų ūkyje bus žiūrima didelės raiškos televizija.”

Tarp didelės raiškos televizijos pranašumų, lyginant ją su įprastą televizija, Lietuvos televizijos žiūrovai paminėjo šiuos aspektus: 57% – geresnę vaizdo kokybę, 29% – geresnę garso kokybę, 21% – malonesnį televizijos žiūrėjimą, 6% – geresnį informacijos suvokimą, 7% – didesnį įspūdį.

Mokslo populiarinimo laidos, filmai ir sporto programos yra žiūrimiausios tarp Lietuvos gyventojų. „Discovery Showcase HD“ yra žiūrimiausias kanalas Lietuvoje (18%), antroje vietoje – „National Geographic HD“ (12%), trečioje – „Animal Planet“ (7%).

Baltijos šalyse yra 2 615 377 namų ūkiai. Daigiau nei 547 tūkstančių iš jų mato didelės raiškos televiziją, turėdami mokamus TV paketus, kas yra 4,5 karto daugiau, lyginant su 2011 metais atlikto tyrimo rezultatais. Šiuo metu Baltijos šalių rinkoje daugiau nei 38% visų namų ūkių (viso 1 000 850 namų ūkių) turi televizorius su didelės raiškos įranga.

Tokie yra SES užsakymu GfK atlikto tyrimo apie HDTV potencialą Baltijos šalyse rezultatai. Tyrimas atliktas 3 Baltijos valstybėse 2013 m. lapkritį. Kompiuterio pagalba buvo atlikta 1500 telefoninių apklausų, kurių metu kalbinti 18-74 metų gyventojai.

Praėjus mažiau nei metams po analoginės televizijos išjungimo, tarp mokamos skaitmeninės TV vartotojų populiariausia tapo interneto tinklais teikiamos interaktyviosios skaitmeninės televizijos technologija. Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos paskelbta antrojo metų ketvirčio ataskaita parodė, kad skaitmeninės interaktyviosios TV žiūrovų per metus padaugėjo daugiau nei penktadaliu (21 proc.), nors bendrai mokamos televizijos abonentų padaugėjo tik 6,7 procento.

Interaktyvios mokamos skaitmeninės televizijos platforma tapo populiariausia ir pagal klientų skaičių ji pralenkė skaitmeninės kabelinės, antžeminės ir palydovinės televizijų platformas. Dabar ja naudojasi 26,9 procento namų ūkių, turinčių mokamos skaitmeninės TV paslaugas.

„Interneto tinklais teikiamos TV platforma yra perspektyviausia ateities technologija, po ketverių metų ji turėtų užimti pusę skaitmeninės mokamos televizijos technologijų rinkos“, – sako TEO Paslaugų plėtros ir rinkodaros tarnybos vadovas Nerijus Ivanauskas.

Populiariausia interaktyviosios televizijos paslauga Lietuvoje išlieka telekomunikacijų bendrovės TEO teikiama televizija „Interaktyvioji GALA“. Rugsėjį jos klientų skaičius pasiekė šimtą tūkstančių. Šia išmaniąja televizija jau naudojamasi kas dešimtuose Lietuvos gyventojų namuose.

„Perėjimas prie skaitmeninės televizijos tapo vartotojų įpročių „lūžio tašku“, kuris lėmė interaktyviosios TV technologijos šuolį: matome, kad vartotojai vis aktyviau išnaudoja interaktyviosios televizijos galimybes. Videonuoma, galimybė įsirašyti TV programas ir peržiūrėti jas patogiu metu, klausytis radijo – tai tampa kasdieniais televizijos žiūrovų įpročiais. Taigi plėtodami paslaugą siūlome vis naujų, įprastai televizijai nebūdingų galimybių, tokių kaip: žiūrėti prasidėjusią laidą nuo pradžių, naudotis „Facebook“, „Youtube“ ar žaisti protų mūšį TV ekrane“, – teigia Nerijus Ivanauskas.

Sveikindama visus šimtą tūkstančių vartotojų, interaktyviosios televizijos klientams bendrovė TEO padovanojo galimybę vieną arba du videonuomos filmus, kitus įrašus pažiūrėti nemokamai. Kiekvienam televizijos „Interaktyvioji GALA“ žiūrovui bus suteikta 10 litų nuolaida videonuomos įrašams. Ši šventinė nuolaida galios nuo rugsėjo 20 iki 26 dienos.

Televizijos „Interaktyvioji GALA“ klientai jau pamėgo papildomas išmaniosios televizijos GALA paslaugas. Geriausiai jie vertina videonuomą, galimybę įsirašyti laidas, atsukti ir žiūrėti laidą nuo pradžių, papildomus kanalų rinkinius, tarp kurių – ir galimybė susidaryti asmeninį kanalų rinkinį. Vis daugiau klientų žiūri kanalus didelės raiškos (HD) formatu.

Rugsėjo 12–17 dienomis Nyderlandų sostinėje Amsterdame vyksta 44-oji kasmetė tarptautinė paroda konferencija „IBC 2013“, skirta aktualiausiems TV transliavimo, skaitmeninių technologijų ir multimedijos klausimams. IBC – tai vienas iš didžiausių renginių ne tik pagal užimamą plotą, bet ir pagal dalyvių bei lankytojų skaičių. Parodoje kasmet dalyvauja per 1 300 eksponentų iš 130 pasaulio šalių.
Užsukusieji į tarptautinės organizacijos „Open IPTV Forum“ (OIPF) stendą turės galimybę susipažinti su Lietuvos IT kompanijos „Penki kontinentai“ sprendimu „IPTV.iQ“. Bendrovė „Penki kontinentai“ – OIPF narė, drauge su tokiomis pasaulinėmis lyderėmis kaip „Cisco“, „Motorola“, „Panasonic“, „Samsung“, „Sony“, „Gemalto“ ir kt. aktyviai prisidedanti kuriant bendrus IP televizijos standartus.
Lietuvos kompanijos pristatomas „IPTV.iQ“ – tai programinis sprendimas, suteikiantis galimybę naudotis interaktyviosios IP televizijos galimybėmis ir tinkantis įvairiems sektoriams: švietimo, maitinimo, medicinos, turizmo ir kt. Naudojantis ketvirtos kartos grafine vartotojo sąsaja, klientams galima pasiūlyti daugybę naudingų funkcijų: kanalų sąrašą ir galimybę skirstyti juos pagal tipą ar temą, elektroninį programų gidą (EPG), kanalų rakinimo galimybę, el. paštą, „Facebook“, „YouTube“, „Google Maps“, „Flickr“, radiją TV ekrane, skrydžių tvarkaraščius, valiutų kursus ir t. t. Konkurse „Lietuvos metų gaminys 2012“ grafinės „IPTV.iQ“ vartotojo sąsajos kūrėjai apdovanoti aukso medaliu.
Apie „Penkis kontinentus“
Įmonių grupė „Penki kontinentai“ – 1992 metais įkurta informacinių technologijų kompanija, teikianti inovatyvias IT paslaugas Lietuvoje ir kitose Rytų Europos valstybėse. Tai stabiliai veikianti bendrovė, sukaupusi daugiau nei 15 metų patirtį ir palaikanti partnerystę su tokiomis pasaulinėmis kompanijomis kaip „Unisys“, HP, „Microsoft“, „Cisco“ ir kt.

Praėjusią savaitę didieji Lietuvos TV kanalai pradėjo naują sezoną. Peržvelgus, kokių naujovių televizijos pasiūlys šį rudenį ir žiemą, paaiškėjo, kad pokyčiai tėra kosmetiniai.

„Mėgstu žiūrėti Didžiosios Britanijos visuomeninio transliuotojo BBC programas, nes jose bet kokia tema išanalizuojama itin giliai. Tai, mano nuomone, yra tiriamoji žurnalistika. O štai įsijungęs JAV televizijos kanalą CNN jau per pirmas 15 minučių sužinau, kas įvyko pasaulyje“, – pasakoja televizijos žiūrovas, „Microsoft“ sveikatos apsaugos sprendimų direktorius Centrinei ir Rytų Europai Mindaugas Glodas.
Iš tiesų, tarkime, CNN žinių srautas yra neaprėpiamai didelis: kasdien žiūrimiausiu metu kanalas be perstojo rodo naujienas iš viso pasaulio, taip pat kuria originalias laidas apie verslą ir finansų rinką, o jei plačios apžvalgos nepakanka, žiūrovai gali stebėti dar ir išskirtinius interviu, reportažus ar pokalbių laidas.
Jei žinios išvargino, nuotolinio valdymo pultelio spustelėjimu galima pasinerti į „Discovery“ pramogą ar rasti bet kokį kitą kanalą, kurio programa, matyt, bus įdomesnė ir naudingesnė už tuo metu rodomą Lietuvos komercinių televizijų turinį.
„Susidaro įspūdis, kad lietuviškieji TV kanalai perima rusiškos, bet ne Vakarų Europos televizijos manieras“, – pabrėžia Nacionalinės prodiuserių asociacijos vadovas Kęstutis Drazdauskas, mūsų televizijose pasigendantis išties originalaus turinio, kurio kurti ir transliuoti nesibodi kitų Europos valstybių TV kanalai.
Lietuvos prodiuseriai nuolat pabrėžia kuriantys tai, ką nori matyti Lietuvos žiūrovai. Tačiau tai nėra tiesa, nes Lietuvos televizijos jau prarado daugybę žiūrovų: juk kadaise žiūrimiausias TV laidas žiūrėdavo net 27 proc. Lietuvos gyventojų, o dabar – jau tik 15 proc.
Ateityje šie skaičiai dar labiau trauksis, nes mūsų televizijos kokybės reikalavimų ne tik nedidina, bet netgi vis labiau mažina. Todėl ir praranda vis daugiau išsilavinusių žiūrovų, nes šie televizoriaus arba apskritai nežiūri, arba mieliau renkasi kokybiškus Jungtinės Karalystės, Vokietijos, JAV, Prancūzijos ar Rusijos kanalus.
Tiesa, televizijos kritikas prof. Žygintas Pečiulis teigia, kad ir užsienio TV kanalų per daug idealizuoti nevertėtų: „Nors mūsų televizijos kanalai tikrai nusipelno kritikos, tačiau apskritai mūsų televizijos tikrai negalima vadinti provincialia, nes juk matome pasaulinio formato žaidimų, pramoginių laidų, serialų, kartais – ir neblogų filmų. Maža to, Lietuvoje jie rodomi praktiškai nevėluojant, o žiūrovai, grįžę iš Londono ar Niujorko, kartais net piktinasi, kad pasaulio sostinėse ir Vilniuje mato tą patį. Iš tiesų televizija – tokia medija, kurią rasi ir kaimo pirkioje, ir didžiausio šviesulio namuose, o jos kūrėjai priversti ieškoti aukso vidurio.”

Arkliukas – pramogos ir serialai

Praėjusią savaitę didieji Lietuvos TV kanalai pradėjo naują sezoną. Peržvelgus, kokių naujovių televizijos pasiūlys šį rudenį ir žiemą, paaiškėjo, kad pokyčiai tėra kosmetiniai, kitaip tariant, jokių revoliucijų nebus. Savaime suprantama – ir jokio kokybinio šuolio aukštyn. Paprastai tariant, ir vėl bus siekiama įtikti įvairiam skoniui, ir vėl bus jojama ant pramogų ir serialų arkliuko. Šiokia tokia naujove galima laikyti tik tai, kad naująjį sezoną visos Lietuvos televizijos į eterį įsileis po humoro laidą ir po kriminalinę programą.
Beje, jų lygis ir kokybė skirsis. “Gal ir per drąsiai pasakysiu, bet yra humoras ir yra tai, apie ką kiti mano, kad tai humoras“, – paaiškina „Lietuvos ryto“ televizijos generalinis direktorius Linas Ryškus, savo vadovaujamos televizijos eteryje laukiantis vieno progresyvaus humoro atstovo.
Skeptiškai vertinantiems humoro laidas turėtume priminti, kad kartais viena humoro laida gali kilstelėti viso kanalo žiūrimumą. Tokį atvejį turėjome ir Lietuvoje, kai prieš trylika metų “Dviračio žynios” stipriai kilstelėjo visą Baltijos televizijos žiūrimumą. To paties tikimasi ir šiemet. Mat pernai “MG Baltic” šalia turėtos LNK televizijos su visais jos padaliniais įsigijo dar ir BTV, taigi visaip bando ją gaivinti ir traukti iš nuostolių. O visi “dviratininkai” ir vėl keliasi į BTV, ir vėl bandys reanimuoti šį kanalą.
O štai turiniu senokai supanašėjusios TV3 ir LNK televizijos nusprendė neberodyti pramoginių šokių projektų, kurie Lietuvoje buvo sėkmingi ir žiūrimi, palikdamos judesio reginį vienintelei LRT. Atsisakę šokių ant parketo ir komisijos narių apsižodžiavimo, šie kanalai įsigijo teises transliuoti pasaulyje populiarias laidas, kurios programą tarsi ir puošia, bet nežinia, ar netaps svetimkūniu Lietuvos eteryje, kuriame žiūrovai laukia ir deja vu efekto, kartojamų serialų, ir tuo pat metu skirtingų kanalų rodomų analogiškų laidų.
„Dar atsimenu vienos televizijos laidos nupirktą formatą „Ačiū Dievui, atėjai“, kuris, atrodė, sulauks didžiulės sėkmės. Deja, po kelių mėnesių jau teko keisti jo rodymo poziciją, nes nesisekė tragiškai, – prisimena Ž.Pečiulis. – O štai prieš kelias dienas įsijungiu Vokietijos RTL ir matau, kad toliau sėkmingai žaidžiama „Kas laimės milijoną?“, nors mes, matyt, klaustume, kiek gi galima. Todėl, ko gero, svarbiausia suderinti naujumo ir vertinamos tradicijos proporcijas.”
Svarbu paminėti, kad praėjusį sezoną mūsų televizijų programas pragiedrino naujienų laidos: jų daugėjo, televizijose atsirado reguliaraus dinamiško žinių srauto įspūdis. Šiemet šioje srityje esminių permainų jau nenumatoma, keisis tik žinių ir informacinių laidų laikas. “Daugybę metų TV3 ir LNK diktoriai pasisveikindavo tuo pat metu – 18 val. 45 min., o nuo šio rudens TV3 žinios prasideda jau 18 val. 30 min. ir trunka visą valandą. Ilgėja ir LRT naujienų laida „Šiandien“, bet trumpėja „Lietuvos ryto“ televizijos „Reporteris“, – informuoja Ž.Pečiulis.
Jei kalbėsime apie pramogas, krinta į akis, kad šalia kokybiškų ir populiarių užsienio serialų mūsų TV kanaluose savo vietą atranda ir žiūrovų mėgstami lietuviški aktoriai, taigi lietuviškų serialų mūsų televizijose kol kas tikrai nemažės.
“Viena vertus, tai lyg ir neblogai, nes juk tai originalios TV produkcijos kūrimas, kita vertus, tokius lietuviškus serialus, kokius televizijos rodo šiandien, žmonės žiūri iš inercijos, nes neturi geresnių alternatyvų, neturi iš ko rinktis. Bet kokiu atveju iš tiesų nemenkas auditorijos dėmesys lietuviškiems serialams rodo, kad žiūrovai vertina nacionalinį turinį. O televizijos, neinvestuodamos reklamos pinigų į originalaus audiovizualinio turinio kūrimą, į serialų kokybės didinimą, elgiasi ydingai. Liūdna, bet Lietuvoje, priešingai nei visoje Europoje, televizijos nedalyvauja nei kino filmų, nei TV serialų gamyboje. Dabartinių serialų biudžetai apverktini. Jie filmuojami situacijų komedijos principu: pastatoma kamera, aktorius prieš ją „atšneka“ tekstą dvidešimčiai serijų į priekį, bet jokio rimtesnio formato nėra”, – kritikuoja K.Drazdauskas
O ir vadinamosios originalios pramoginės programos, nors ir parengtos kokybiškiau, pataikauja gana prastam, provincialiam skoniui. „Per pastaruosius kelerius metus televizijos, galima sakyti, „atkalė ranką“ gaminti kelis formatus, kurie, jų nuomone, pelningi, tad juos ir klonuoja. Iš esmės televizijos konkuruoja gana paviršutiniškai ir dėl reitingų kovoja gana primityviai, – teigia K.Drazdauskas. – Tiesą sakant, aš sunkiai suprantu, kokie yra vertybiniai mūsų televizijų kriterijai. Jos iš esmės remiasi žemiausiu kutenimo instinktu. O tada, kai rodoma lengvai parduodama produkcija, nekeliant jokių didesnių moralinių uždavinių, atsiranda vertybinė problema.“

Kultūros laidų populiarumas kasmet vis mažėja. Beje, menksta iš šių laidų kokybė.

Kultūros laidų Lietuvos televizijų programoje kasmet vis mažėja, o ir tos, kurios rodomos, paprastai transliuojamos nepopuliariu laiku, kai televiziją žiūrinčiųjų būna itin mažai.
Žvelgiant į laidų reitingus matyti liūdnos tendencijos: dauguma vartotojų renkasi pramoginio turinio ir išliekamosios vertės praktiškai neturinčias laidas (tokių laidų reitingai net keliolika kartų lenkia kultūros laidų reitingus). O kad pateisintų savo potraukį prie pramoginių laidų, dažnas žiūrovas paprastai mėgsta priekaištauti, kad Lietuvoje esą menka kultūros laidų pasiūla.
„Prisipažinsiu, aš visiškai nežiūriu laidų apie kultūrą, nes ir rinktis nelabai yra iš ko. Per nacionalinį kanalą transliuojamos kultūros laidos nepatrauklios, monotoniškos ir reikalaujančios koncentruoto dėmesio, o štai žiūrėdama lengvesnio pobūdžio produkciją vienu metu galiu daryti kelis darbus“, – net nebando apsimetinėti studentė Agnė Vaičiūnaitė.
Mergina sako, kad kultūros laidas žiūrėtų tik tuomet, jei jų turinys būtų labiau suvokiamas ne tik kultūrininkui, bet ir norinčiam daugiau apie kultūrą sužinoti asmeniui, kuris su kultūra turi mažai ką bendro. Kitaip tariant, Agnė pasigenda į paprastą ir šiek tiek mažiau išmanantį žiūrovą orientuotų kultūros laidų.
Rašytojas ir kino režisierius Vytautas V.Landsbergis taip pat pastebi, kad kultūros laidos Lietuvoje paprastai kuriamos labai jau nedidelei grupei žiūrovų. „Žiūrėdamas kultūros laidas pastebėjau joms būdingą tendenciją – ši produkcija skirta tik ja besidomintiems žmonėms. Mano galva, kultūros laidos turėtų suinteresuoti ir tuos, kuriems kultūra mažiau įdomi“, – aiškina pašnekovas.
Jo manymu, siekiant populiarumo ir glaudaus ryšio su auditorija, televizijos laidos turėtų būti interaktyvesnės, tai yra įtraukti žiūrovą, priversti jį tapti kultūrinio gyvenimo dalyviu.
Taigi televizijai čia iškyla dilema: kaip sukurti kultūros laidą, kuri būtų įdomi žiūrėti, bet kartu apimtų giluminius dalykus.

Televizininkų manipuliacijos

Nors laikai keičiasi, televizijos poveikis ir šiandien nepaprastai didelis ne tik formuojant visuomenės narių požiūrį į daugelį dalykų, bet ir inspiruojant dvasinį pasaulį – plėtojant kultūrą. Tačiau neatrodo, kad šio laikmečio prodiuseriai ir laidų kūrėjai būtų labai susikoncentravę į didelės išliekamosios vertės televizinius projektus. Žiniasklaidos teoretikai pastebi, kad dauguma mūsų šalies TV kanalų nekelia sau tikslo ugdyti žiūrovo skonį. Greičiau priešingai – pataikauja žemiesiems žiūrovų instinktams ir tą žiūrovų skonį smukdo.
Kiekvienais metais vis daugiau eterio uzurpuoja pramoginiai, plataus vartojimo ir menko žiūrovų išsilavinimo reikalaujantys komerciniai produktai. Kultūros ministras Šarūnas Birutis patvirtina, kad tikrai nedaugelis programų kūrėjų šiandien jaučia atsakomybę ir prievolę investuoti į visuomenės ugdymą, o pigios emocijos ima viršų: „Todėl, kol visi kartu nesutarsime, kad kultūra plačiąja prasme turi atsirasti valstybės prioritetų pirmosiose gretose, per televiziją žiūrėsime, kaip kas ieško žmonos, na, dar ir kriminalus.“
Kita vertus, galbūt šio laikmečio vidutinio žmogaus vertybių skalėje kultūra atsidūrusi kažkur neadekvačiai žemai? Aišku viena: televizijose kultūros ieško labai mažai žmonių: TNS LT rinkos tyrimų ir verslo konsultacijų grupės duomenimis, per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. pagal transliuotų laidų reitingų vidurkį didžiausią pasisekimą pelnė žurnalisto, laidų vedėjo Ryčio Zemkausko laida „Pasivaikščiojimai“ (7,5 proc). O kitos kultūros laidos turi jau gana menką būrį gerbėjų („Gustavo enciklopedija“ – 2,2 proc., “Legendos” – 1,4 proc.).
Kraštovaizdžio architektas, urbanistas Valdas Jencius kultūrai nėra abejingas. Jis tvirtina ir televizijose randąs kokybiškų dalykų, tokių kaip R.Zemkausko autorinė kultūros laida „Alchemija“ ar atskiros LRT programos dalys. Nepaisant to, V.Jencius televizijoje sako pasigendąs kultūrą ir visuomenės moralę formuojančių idealistinės paspirties projektų: „Televizininkai ginasi, kad rodo tai, ką nori matyti žiūrovas, bet iš tiesų yra šiek tiek kitaip. Žiūrovas yra lengvai manipuliuojamas ir formuojamas vienetas, kuris net ir pats gerai nežino, ką nori žiūrėti. Veikiau žiūri tai, ką rodo. Todėl televizininkai turi didelę galią lipdyti visuomenės kokybę.“
Čia kyla klausimas: kas ir kaip situaciją galėtų pakeisti? Pasak kultūros ministro Š.Biručio, kultūrinio turinio poreikis turi kilti iš visuomenės, ir tik ji sprendžia, kokių televizijos laidų jai reikia. Tad vienas esminių dalykų – visuomenės ugdymas.

Po to, kai praėjusio ketvirtadienio vakarą buvo negailestingai nužudytas serialo „Čiapajevas. Aistra gyventi“ pagrindinis herojus Vasilijus Čiapajevas, daug kas šnekėjo, kad nepaprastai pasiges šio žavingo karininko. Serialas „Lietuvos ryto“ televizijos eteryje buvo užsitarnavęs žiūrimiausios programos vardą ir prie ekranų traukė tiek besidominčius istorija, tiek išsiilgusius tikros romantikos.

Po šios įspūdingos premjeros televizija tęsia tradiciją darbo dienų vakarais džiuginti žiūrovus istoriniais veiksmo serialais ir pradeda rodyti efektingą detektyvinį serialą „Deimantų medžiotojai“. Tai pasakojimas apie nepaprastai įžūlų ir puikiai suplanuotą praėjusio amžiaus pabaigos nusikaltimą tuometinėje Sovietų Sąjungoje – Aleksejaus Tolstojaus našlės deimantų vėrinio vagystę. Negana to, į šį nusikaltimą įsipainiojusi Brežnevo laikų grietinėlė, todėl nesaugu pasidarys visiems, kas bent kiek priartės prie nusikaltimo išaiškinimo.

Rusijos kritikai negailėjo liaupsių „Deimantų medžiotojų“ režisieriui Aleksandrui Kotui, filmo kūrybinei komandai ir seriale vaidinantiems žinomiems rusų aktoriams, tarp kurių – ne vieną apdovanojimą pelniusi kino žvaigždė Aleksejus Serebriakovas.

Filmo veiksmas prasideda 1980 metais. Maskvoje apiplėšiama rašytojo Aleksejaus Tolstojaus našlė. Pavogta vertingų antikvarinių daiktų, o svarbiausia — įspūdinga deimantinė sagė su karališkąja lelija, kuri priklausė karaliui Liudvikui XV. Šį papuošalą galima parduoti tik užsienyje.
Našlė apie apiplėšimą praneša KGB ir Vidaus reikalų ministerijai. Žinoma, tokį nusikaltimą ima tirti patys geriausi pareigūnai. Ši užduotis pavedama detektyvui Nikolajui Šachovui (Aleksejus Serebriakovas) ir jo pagalbininkui Igoriui Latiševui (Aleksandras Novinas). Abu jie – sąžiningi, savo darbui atsidavę policininkai, tad nusikaltėliai juos laiko tikrais Don Kichotais.

N.Šachovas sulaiko Odesoje gerai žinomą vagį, pravarde Biesas (Piotras Fiodorovas) ir pagrindine įtariamąja laikomą prancūzę diplomato žmoną Veroniką Parbeo (Оlga Smirnova). Moteris kaip tik ruošėsi kažkur išskristi. Veronika nepateikia svarių įrodymų, tačiau pareigūnus nukreipia pas operos dainininką Borisą Buriacę (Jevgenijus Mironovas). Tai žavingas vyras, kuris rengiasi pagal naujausią madą – mūvi džinsus, nešioja skrybėlę ir avi smailianosius batus aukštais kulnais. Be to, turi žiedą su briliantu ir masyvią auksinę grandinę, kurios nenusiima net eidamas maudytis.

Kaip pasisuks serialo herojų likimai? Kas nugalės – teisingumas ar korumpuota sistema? Kvapą gniaužiantį serialą žiūrėkite pirmadieniais – ketvirtadieniais 21 val. 35 min. per „Lietuvos ryto“ televiziją.