Aušra LĖKA

„Utro krasit niežnym cvetom stieny drevnego Kremlia, prosypajetsia so svietom vsia sovietskaja strana!“ – originalo kalba dainuoja „Lietuvos ryto“ televizija. Nemokantiems rusiškai subtitrai paaiškina: „Rytas dažo švelnia šviesa senojo Kremliaus sienas, keliasi su aušra visa sovietų šalis!“
Ir baigiantis 27-tiems nepriklausomybės metams Lietuvos didžiausiuose devyniuose televizijų kanaluose beveik 200 valandų per savaitę vis dar budinama sovietų šalis ar bent jau nostalgija jai. Du trečdaliai šio laiko tenka dviem kanalams – „Lietuvos ryto“ televizijai ir BTV, per savaitę rusiškos produkcijos transliuojantiems po beveik 70 valandų, darbo dienomis – ir 13–15 valandų.

Šie du kanalai viršijo visus pernykščius rusiško šnekėjimo eteryje rekordus. Ir rodė toli gražu ne kokius Rusijos kino meno šedevrus. Juo toliau laiko juostoje tolstame nuo liūdno savo valstybės istorijos etapo, kai buvome okupuoti Sovietų Sąjungos, tuo daugiau rusiškai šnekančių vyrukų raudonais treningiukais su užrašu CCCP (SSRS – Sovietų Sąjunga) laksto lietuviškų televizijos kanalų ekranuose.

2007 m. per vieną sausio savaitę, politologo dr. Nerijaus Maliukevičiaus tyrimo duomenimis, lietuviški kanalai transliavo 79 val. rusiškos produkcijos. Pernai „Veidas“ nutarė suskaičiuoti, kiek per devynerius metus pakito šis skaičius, ir rezultatas šokiravo – jis liuoktelėjo vos ne dvigubai, iki 151 val. O šiemet pernykštis rekordas viršytas su kaupu: rusiškos produkcijos transliuojama 198 val., tai yra dviem paromis per savaitę daugiau nei pernai.

Kuo taip žavi Rusijos televizinė produkcija, kad ji poroje lietuviškų kanalų darbo dienomis užima daugiau laiko nei viso kito pasaulio produkcija kartu sudėjus?

„Lietuvos ryto“ TV – nostalgija raudoniems treningiukams

Spust pultelį ties „Lietuvos ryto“ TV kanalu, ir ekraną užlieja užsklandėlė „Graži mūsų Lietuva“ su nuostabiausiais mūsų valstybės vaizdais. Bet netrukus imi abejoti, gal ta Lietuva vėl ne mūsų, o rusų, jei toliau po keturias ir daugiau valandų kanalas valstybine kalba prabyla tik… reklaminių intarpų metu. Koks trumpas kitakalbis inkliuzas, ir vėl kelios valandos rusiškų keiksmų, snukiadaužio (tiesiogiai verčiant rodomos produkcijos herojų kalbą), žinoma, degtinės ir naminukės, nuo sovietmečio užsilikusio interjero.

„Lietuvos ryto“ TV pagal rusiškos produkcijos kiekį šiemet aplenkė savo konkurentę šioje srityje BTV: kas savaitę tokios transliuoja 69 val. 30 min., valanda ilgiau nei BTV, darbo dienomis – apie 10–13 val., savaitgaliais perpus mažiau.

Beje, „Lietuvos ryto“ TV didžiąją dalį rusiškos produkcijos tik subtit-ruoja. Pernai apie tai šnekintas kanalo vadovas Linas Ryškus motyvavo ir misija mokyti rusų kalbos. Graži misija. Tik žodyno mokoma tokio, kad nelabai praverstų pokalbiui su kultūringu rusu, nes serialų herojai – nesvarbu, ar banditai, ar milicininkai, ar gydytojai, vienodai plūstasi ir kalba žargonu.

Iš „Lietuvos ryto“ TV rodomų dešimties rusiškų serialų (pernai buvo šeši) devyni – kriminaliniai. Štai praėjusį šeštadienį šis kanalas su pertraukomis parodė net keturias „Skubaus iškvietimo“, o po to dar dvi kriminalinio serialo „Kartą Rostove“ serijas. „Skubus iškvietimas“, bent jau sprendžiant pagal vieną matytą seriją, atrodytų nekaltas detektyvinis filmas, pasakojantis, kaip juodąją buhalteriją tvarkęs finansininkas nutaria pasidaryti plastinę operaciją ir tapti neatpažįstamas, o jį vaikosi ir buvęs viršininkas, ir banditai, ir iš jo norintis pasipelnyti ligoninės personalas.

Bet Rusijos televizinė produkcija, bent jau ta, kuri bandoma (ir sėk-mingai) įbrukti valstybėms, kurias buvo okupavusi Sovietų Sąjunga, kaip čiulpinukai – iš paviršiaus nekalti, bet netrukus pajunti putiniškos propagandos įdarą. Štai seriale vyriškis sužadėtinę žadina dainele apie sovietų šalį, ligoninėje pacientas dėvi raudoną treningiuką su CCCP ženklu. Ak, tikriausiai visai atsitiktinai viena medicinos seselė kilusi iš Padniestrės – tarsi milžiniškoje Rusijoje scenarijaus autoriai nerado tinkamos vietovės, tad paminėjo šią, lyg tai būtų kokia Rusijos sritis, nors iš tikrųjų tai formaliai – Moldovos teritorija, tik prorusiškų jėgų neteisėtai nuo jos atplėšta.

Kito serialo „Kartą Rostove“ veiksmas vyksta 1962 m., kai sumažinus atlyginimus ir pabranginus maisto produktus Novočerkasko gyventojai išėjo į taikią demonstraciją, tačiau valdžia ėmė malšinti nepatenkintuosius karinėmis priemonėmis. Iš vienos serijos galima susidaryti įspūdį, kad filmo kūrėjai palaiko kovotojus su sovietiniu režimu. Tačiau, matyt, ne veltui Ukrainoje šis serialas uždraustas transliuoti: čia priimtas įstatymas, draudžiantis rodyti šalies agresorės Rusijos filmus, propaguojančius Rusijos jėgos struktūras. Bet Lietuvai tokie filmukai labai patinka. Štai pernai būtent sausio 13-ąją „Lietuvos ryto“ TV parinko serialo apie „gerąjį“ karvedį Staliną premjerai.

O serialai „Miškinis“ ir „Bitininkas“ skirti tiems, kam patinka stebėti Rusijos glūdumą. Praėjusią savaitę „Bitininke“ iki detalių rodyta, kaip siautėja į kaimą iš kariuomenės grįžę keturi atitarnavę girti šauktiniai, rusiškai vadinami dembeliais. Jie priekabiauja prie jaunos medikės, suteikusios jiems pagalbą, tyčiojasi iš moterų, užpuola vaiką, padega šieną, bando įsilaužti į kaimo parduotuvę ir t.t., ir pan. Daugelis, net milicijos pareigūnai, iš pradžių bando taikstytis – kad tik nesugadintų dembeliams šventės, mat, paaiškinama, rusams tokia proga įprasta prisigerti iki žemės graibymo. Bet pagaliau tvarką imasi daryti Glebas Zbrujevas – buvęs vienas geriausių Maskvos kriminalistų operatyvininkų, kuris, dėl sveikatos „nurašytas“ į atsargą, o dar ir paliktas žmonos, persikraustė į kaimą ir užsiėmė bitininkyste.

Daug naminukės, apleisti nameliai, nešienauta žolė. Gal iš tiesų „Lietuvos ryto“ TV, rodydama rusišką produkciją, mano vykdanti šviečiamąją-mokomąją misiją: palyginti net su labiausiai apleistais lietuviškais kaimais, mūsiškiai atrodo klestintys.

„Miškinyje“ – visiška Rusijos glūduma, kaimas taigoje, kur, atrodo, veiklūs tik banditai ir brakonieriai. Subtitrų vertėjas bando bent kiek civilizuočiau išversti ne tik banditų, bet ir milicininkų leksiką: štai milicininkas siunčia žmones į „obezdjanik“ – suprask, beždžionyną, bet vertėjas, pagrįstai spėdamas, kad Lietuvoje žmonės gali nesuprasti, kuo čia dėta zoologija, verčia – į areštinę.

„Albanas“ – kriminalinis serialas su tarptautiniu politiniu atspalviu, tik nieko bendra su Albanija: Albanas – specialiosios paskirties būrio majoro Viktoro Albancevo pravardė. Rusiškasis Terminatorius rangą ir vardą užsitarnavo šalindamas neįtikusiuosius sovietinės valstybės valdžiai, vėliau  vykė kriminalinio pasaulio autoritetų užsakymus. Bet dabar jis – teigiamas herojus. Albanas infiltruojamas į nacionalistinę nusikaltėlių organizaciją, kuri įtariama kėsinusis į kinus studentus, paskui Kinijos ambasadorių.

O „Moterų svajonės apie tolimus kraštus“ pasakoja painią istoriją, kaip jaunas vienos stambios įmonės finansininkas Vadimas siunčiamas į Sočį nugabenti lagamino su begale pinigų. Jis kartu pasiima ir mylimąją Galią, tikėdamasis romantiško savaitgalio prie jūros. Bet dingo ir mylimoji, ir pinigai. Kaip visuose rusiškuose serialuose, ir šiame daug degtinėlės, girtų ašarų, sentimentalumo, korupcijos ir ilgakojų blondinių.

Vienintelis rusiškas detektyvinis serialas, kuriame pareigūnai negirtauja ir neblevyzgoja, tyrėjai dirba su modernia aparatūra ir jų patalpos nėra avarinės būklės, – „Pėdsakas“. Tai rusiškas „CSI“ klonas.

Rusiška produkcija lietuviškuose kanaluose paprastai būna arba kriminalai, arba pigūs juokeliai, arba mistika. Pastarosios auditorijai skirtas serialas „Chiromantas“.

„Lietuvos ryto“ televizija rodo ir du rusakalbius Ukrainos gamybos serialus. Be seniai rodomo „Moterų daktaro“ – naujas, 2015 m. serialas „Neišsižadėk“.

Siužetas toks: mergina išėjo į mokslo metų pradžios šventę, po to – atminties praradimas, o atsikvošėjo kruvinomis rankomis. Apkaltinta žiauria politiko žmogžudyste, kalėjime pasijunta esanti nėščia. Mergina supranta, kad politikas ją išprievartavo. Naujagimę ji atiduoda auginti seseriai. Po 17 metų kalėjime ji rengiasi grįžti pas dukrą, bet prasideda karas Donbase.

Tik nereikia turėti iliuzijų, kad taip dažnai rusiškai kalbanti „Lietuvos ryto“ TV nutarė parodyti ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos šių įvykių versiją. Ukrainoje kilo pasipiktinimas, kad seriale beveik nėra ukrainietiškai kalbančių veikėjų, kai kuriuose epizoduose palankiai pavaizduoti teroristai ir Rusijos kariai Donecke, o serialas perša antiukrainietiškas nuostatas. Svarstyta šio serialo rodymą Ukrainoje nutraukti. Jo kūrėjai aiškinosi, kad filmas yra rusų kalba, nes… sunku rasti ukrainietiškai kalbančių aktorių.

BTV – nepabudę iš sovietmečiu  patirtos komos

BTV kanalas, nors šįsyk pagal rusišką produkciją užleido lyderystę „Lietuvos ryto“ televizijai, pasiekė dienos rekordą: trečiadienį rusiškai BTV kalbėjo 14 val. 50 min., t.y. apie 62 proc. paros. Tiesa, priešingai nei „Lietuvos ryto“ TV, rusiški serialai BTV įgarsinti lietuviškai.

BTV irgi rodo dešimt rusiškų serialų (pernai – perpus mažiau), iš jų aštuonis kriminalinius. Beje, ši tematika populiari ir BTV rodomuose kitų šalių serialuose.

Serialų „Tokia tarnyba“, „Muchtaro sugrįžimas“, „Sudužusių žibintų gatvės“, „Galvų medžiotojai“ schema panaši į analogiškos tematikos vakarietiškų serialų – nusikaltimų tyrimas atmiežiamas tyrėjų pasišaipymais vieniems iš kitų ir jų asmeninio gyvenimo siužetais. Bet yra ir nepalyginamų dalykų, tai visų pirma suvartojamo alkoholio kiekiai ir tyrimų techninės įrangos modernumas.

„Prokurorų patikrinime“ skurdžiame prokuratūros interjere prokurorai bando atsikratyti besikreipiančiųjų, technikos skyriaus viršininkas Saša darbo kabinete paskiria pasimatymus iš karto dviem – vienai brunetei, kitai blondinei. Tiriamoje byloje rodoma ligoninė su sugedusiais liftais ir aplaidžiais darbuotojais, imančiais kyšius. Vyr. gydytoja gydosi prisiklijuodama ant rankų avižų ir kviečių, kita medikė siunčia pacientus šarlatanams, šie juos apnuodija ir numarina.

„Farų karai“ (pagal originalą turėtų būti „Mentų karai“) pasakoja istoriją apie nušautą dėstytoją, pas kurį merginoms studentėms egzaminą tekdavo laikyti demonstruojant ne žinias, o savo kūną. Policininkė prie negyvėlio irgi išsitraukė veidrodėlį, nes tuoj susitiks su patinkančiu jai kitu pareigūnu. O seriale „Šuo“ pareigūnas savo tarnybiniam šuniui sako: „Tu – šuo, ji – mergina, turėtum būti protingesnis.“ Seksistinių pareiškimų ir vaizdų rusiškuose serialuose netrūksta.

„Paskutiniame fare“ (vėl kažkodėl išversta „faras“, o ne taip kaip originale ir kaip realybėje – „mentas“) milicijos kapitonas Aleksejus Davidovas pabunda po 20 metų trukusios komos. Jį viskas stebina: kad pasikeitė milicija, kad nėra spirito „Rojalis“, o kur dar internetas, mobilieji telefonai. Žodžiu, daug komiškų situacijų kriminalinėje aplinkoje.

Tik žiūrint ir kitus rusiškus serialus susidaro įspūdis, kad jų kūrėjai, priešingai nei „Paskutinio faro“ herojus, vis dar panirę į komą ir, regis, nenori iš jos pabusti: nors serialai palyginti nauji, kai kurie vaizdai juose atrodo lyg filmuoti prieš ketvirtį amžiaus. Gal kad rusiški serialai orientuoti į sovietmečio nostalgiją? Tokiu atveju pateisinami ir „kodiniai“ vaizdeliai – beviltiškai senamadiški interjerai ir garderobai, sovietiniais metais buvę priimtini įpročiai ir chamizmas. Gal todėl rusiškuose serialuose geria visi – banditai, gydytojai ir internai, karo didvyriai, prokurorai ir milicininkai.

BTV po žiaurybių pereina ir prie „Mistinių istorijų“ ar juokų – komedijos žanrui atstovauja trumpas istorijas apie tipines moteris tipinėse situacijose pasakojantis serialas „Viena už visus“.

BTV rusiškame meniu – ir pokalbių laida „Kalbame ir rodome“, nesiskirianti nuo kitose šalyse pagal tą patį formatą kuriamų laidų. Šią savaitę jauna moteris ieškojo tėvo, prieš 25 metus palikusio jos besilaukiančią motiną. Viskas lyg ir gerai. Tik klausimas: kodėl labiau norima rodyti rusišką kontekstą, o ne bet kurios kitos valstybės?

Kvatojame ir buriame rusiškai

TV6, trečias ant rusiškos produkcijos pakylos, daugiausiai kvatoja, kikena ar žvengia. „6 kadrai“ – situacijų rinkinys, pavyzdžiui, kaip Levu Tolstojumi gydoma nemiga ar kaip milicijos majoras į cheminę valyklą atneša kostiumą su dviem šautinėmis skylutėmis ir žada vakare atnešti dar.

„Saša ir Tania“ – dar vienas ne itin gilių buitinių juokelių, besisukančių apie vieną šeimą, šiupinukas. Pavyzdžiui, Tania vyro prašo atidaryti stiklainį agurkų ir giria už vyriškumą. Tiesa, pripažįsta, kad šaldytuve yra atidarytas, bet nori padrąsinti vyrą, kuriam naktį ne viskas pasisekė.

„Rezidentai“ toliau tęsia pasakojimus apie nevykėlius rezidentus: ligoninės skyriaus vadovas po avarijos patenka į komą, tad pasinaudoję proga rezidentai vienas nuo kito gainioja pacientus, o geriausias komos ištikto gydytojo draugas darbo kabinete geria su avariją sukėlusia mergina, bando ją suvilioti, teisindamasis, kad taip atkeršytų už draugo sužalojimą. Žodžiu, laaaabai juokinga.

„Naša Raša“ – gerokai aukštesnio humoro kategorijos, galima sakyti, savotiška Rusijos gyvenimo parodija.

TV1 nuosekliai rūpinasi mistika. „Būrėją“ net vadina realybės dokumentika. O serialas „Akloji“ pataria: visada rūpinkitės, kad jūsų drabužių sagos būtų vienodos, nes viena užkalbėta raudona saga vos neišardė šeimos.

Rusiškai kalba ir TV8 – kasdien vaikučiams skiria po dozę sovietinių laikų „multikų“, nes juk auditoriją reikia ugdytis nuo mažens. Iš tiesų kai kurie filmukai labai mieli. Klausimas tik dėl keistų proporcijų tarp Rusijos ar netgi dar Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio kartu sudėjus.

Didieji komerciniai kanalai rusišką produkciją praktiškai palikę savo antriniams kanalams: TV3 terodo „Ekstrasensų mūšį“, kitą rusišką produkciją palikę TV6 ir TV8; LNK rusiškos produkcijos visai nerodo, nes tai su kaupu „kompensuoja“ šios grupės BTV kanalas, taip pat TV1.

Rusakalbėje lavinoje prieš srovę – tik LRT Kultūros kanalu rusų kalba transliuojamos trumpos „Deutsche Welle“ žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos „Dabar pasaulyje“.

Televizijos pabūklai informaciniame kare

Akivaizdu, bet neįtikėtina (čia ne apie tokio pavadinimo rusišką laidą): Lietuvos sovietinė praeitis tolsta, rusakalbių gyventojų mažėja, o rusiškos produkcijos Lietuvos televizijos tinkleliuose pastebimai daugėja.

Maža to, kaip primena politologas dr. Mažvydas Jastramskis, visuomenės apklausų duomenimis, standartinis Lietuvos žmogus Rusiją vertina kaip nedraugišką Lietuvai valstybę, kuri kelia grėsmę, jam nepatinka Vladimiras Putinas, o Rusijos žiniasklaidos jis nelaiko objektyvia. Tik nedidelė mažuma, apie 10–15 proc. Lietuvos gyventojų, yra labiau prorusiškų nuostatų.

Tad Rusijos „minkštąsias galias“ tyrinėjantis politologas N.Maliukevičius retoriškai klausia: kokia ta metų metais egzistuojanti didžioji paslaptis, kad lietuviškuose TV kanaluose toks didžiulis kiekis rusiškos produkcijos?

LNK grupės, kuriai priklauso ir BTV, atstovas spaudai Gediminas Malaškevičius aiškina, kad BTV – vienintelis šios grupės kanalas, kuriame yra daugiau rusiškos produkcijos, ir tai susiklostė istoriškai: „Daugiau tokios produkcijos BTV pradėjo transliuoti apie 2001–2002 m., o mes šį kanalą galutinai įsigijome tik 2013 m. BTV kanalo auditorijos įpročiai formavosi daugiau nei dešimt metų, o visi žino, kad televizijos auditorija labai inertiška, jos įpročius keisti yra nelengvas darbas. Pastaraisiais metais ne kartą bandyta BTV žiūrovams pasiūlyti vakarietiškos produkcijos, rodytos kelios dešimtys geriausių pasaulio serialų, apdovanotų prestižiniais „Auksiniais gaubliais“, tokių kaip „Moderni šeima“ ir „Didžiojo sprogimo teorija“, geriausiu laiku parodėme kritikų išliaupsintą „Kortų namelį“. Bet kalbant apie komercinę televiziją, kuri išsilaiko parduodama savo pritraukiamą auditoriją, reikia pabrėžti, kad televizija seka žiūrovų įpročius, o ne atvirkščiai. Kodėl žiūrovai renkasi vieną ar kitą dalyką – tai jau mentaliteto klausimas, kuris galėtų būti nagrinėjamas mokslininkų. Kelių ir klystkelių būdu mes ieškome programų, kurių žiūrovai lauktų ir jas žiūrėtų. Vieni dalykai pasiteisina, kiti ne. Šiame procese teisėjas yra žiūrovas.“

Beje, LNK atstovas siūlo ne mechaniškai skaičiuoti rusiškos produkcijos valandas, o pasidomėti jos pritraukiama auditorija. Pavyzdžiui, serialas „Muchtaras“ gruodį buvo populiariausias tarp visų rusiškų programų BTV, bet teužėmė 22 vietą šio kanalo programų rikiuotėje. Vakarais, kai žiūrovų daugiausiai, nuo 20.30 val. BTV rusiškų programų netransliuoja.

G.Malaškevičius atkreipia dėmesį, kad kiti LNK grupės kanalai rusiškai transliuoja nedaug: LNK visai nerodo rusiškos produkcijos, TV1 teturi du serialus, kurie netrukus baigsis, o „Info TV“ kasdien rusų kalba transliuoja žinias „Šiandien pasaulyje“, kurias rengia „Amerikos balsas“ ir „Laisvosios Europos radijas“. Jos, pasak LNK atstovo spaudai, rodomos jaučiant pareigą padėti rusakalbei auditorijai atsilaikyti prieš galingą Rusijos propagandą rusiškuose kanaluose.

G.Malaškevičius aiškina, kad sudarant programą grupės kanalams siekiama maksimaliausio kainos ir žiūrovų santykio. Jeigu Lietuvos rinka būtų didesnė, mūsų kanalai transliuotų tik lietuvišką produkciją, nes tradiciškai Lietuvoje autorinė produkcija yra žiūrimiausia.

Ar tiek rusiškos produkcijos – tik iš „biednumo“? Pernai apie tai šnekintas „Lietuvos ryto“ TV vadovas L.Ryškus tai paneigė: jo tikinimu, didelių kainų skirtumų tarp kitų šalių ir Rusijos analogiškos produkcijos nėra, be to, neteisingai manoma, jog perkant paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, o paskui viską privalu ištransliuoti.

Tad kodėl tuomet tiek daug laiko „Lietuvos ryto“ kanalas skiria rusiškai produkcijai? „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri“, – teigė L.Ryškus.

Tačiau galima abejoti, ar tikrai tiek daug rusiškos produkcijos yra todėl, kad toks auditorijos poreikis, nes tokią produkciją itin gausiai rodančių kanalų – „Lietuvos ryto“ TV ir BTV reitingai atsilieka nuo rusiškai beveik nerodančių TV3, LNK ir LRT televizijos.

Maža to, pasak N.Maliukevičiaus, nors galima sakyti, kad taip atsiliepiama į dalies vyresnės kartos, tebeturinčios nostalgijos sovietmečiui, poreikius, TV kanalų susikoncentravimas į rusišką produkciją – kelias į savotišką liūdną jų pabaigą, nes vyresnės kartos, kuri žiūri šią produkciją, mažėja ir vis mažės.

Dėl L.Ryškaus minėtos rusiškos produkcijos kokybės taip pat galima ginčytis – lietuviški TV kanalai rodo tikrai ne iškilią rusišką klasiką ar vertingus naujus kūrinius. Žinoma, prie kultūros lobyno nepriskirsi ir ekranus užplūdusių turkiškų ar kitų serialų, bet skirtumas tas, kad rusiškieji dar turi ir papildomą „misiją“.

Seimo narys konservatorius Laurynas Kasčiūnas neabejoja: „Reikia aiškiai suvokti, kad tai nėra tik kinas, tik televizija. Kultūra ir politika Rusijoje susipynusi, Rusija televiziją laiko savo minkštosios galios instrumentu. Per televizinę produkciją ji formuoja tam tikrus tapatybinius dalykus, prijungia tokią produkciją žiūrinčius žmones prie šios kultūrinės bei informacinės erdvės, o iš to plaukia visa kita. Žinau, kai kas tokį požiūrį vadina paranojišku, bet aš taip nevadinčiau. Tai rimti dalykai, kurie klibina tapatybinį pasaulį, diegia rusiško pasaulio koncepciją per bendras sampratas, vertybes, gyvenimiškas situacijas. O Rusija gerai moka tai daryti.“

Politologas N.Maliukevičius atkreipia dėmesį, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio banalias rusiškas komedijas ir įprastinius serialus, juose vaidina aktoriai, kurie yra vieni didžiausių V.Putino politikos apologetų. Akivaizdu, kad lig šiol esame įstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje televizinėje erdvėje, nors politinėje erdvėje jau tiek metų priklausome kitam – Vakarų pasauliui.

Parlamentaras L.Kasčiūnas svarsto, kad reiktų galvoti, kaip padėti vystyti nacionalinę televizinę produkciją ir taip atsilaikyti prieš Rusijos dempinguojamas rusiškos produkcijos pardavimo kainas. Kad būtų labiau integruojamasi į europinę, o ne rusišką informacinę erdvę, jo iniciatyva Seime įregistruota Visuomenės informavimo įstatymo pataisa, kuria siūloma bent jau mažinti rusų kalba retransliuojamų televizijos programų, kad ES kalbomis jos sudarytų ne mažiau kaip 90 proc. kiekviename vartotojams siūlomame televizijos programų pakete. Beje, praėjusios kadencijos Seimas buvo atmetęs panašias Prezidentės Dalios Grybauskaitės pataisas.

Pastaraisiais metais akivaizdi tendencija: intensyvėja Rusijos informacinis karas, o kartu daugėja rusiškos produkcijos Lietuvos komerciniuose TV kanaluose. Kodėl ir kas tuo suinteresuotas – akivaizdu. Bet visai kitas klausimas, kodėl taip darome. Juolab jei tokia produkcija nei labai populiari, nei pigesnė, kaip tikino rusiškiausio mūsų valstybėje „Lietuvos ryto“ TV vadovas.

Ir dar vienas apmaudus lietuviškų televizijų liapsusas: maža, kad kai kurie kanalai pusę laiko skiria rusiško ar greičiau vis dar sovietinio gyvenimo būdo propagavimui ir nostalgijos kurstymui, bendrystės su Rusija ugdymui, tam imama antrinti ir lietuviška nacionaline televizine produkcija. Štai TV3 rodo lietuviškuosius „Rezidentus“, sukurtus pagal rusiškus „Interny“. Tiesa, klinika čia prabangesnė, bet klonuojamas rusiškas nuo sovietmečio nepakitęs gyvenimo būdas. Ar nebūtų vertingiau sekti vakarietiško gyvenimo pavyzdžiais?

Valytoja Polia – praktiškai pagrindinis žmogus prokuratūroje. Gydytoja bėga pas būrėją pagalbos, kad ši atkerėtų anūkę – ir tai pavyksta! Vyrukas netyčia nusidažo plaukus raudonai – juoko pusvalandžiui. O visa esybe vadui Stalinui atsidavę čekistai gelbsti jo gyvybę. Jei pagal rusišką produkciją lietuviškuose TV kanaluose bandytume iššifruoti Rusiją, ji – banditų, būrėjų, humoristų ir už savo vadus gyvybę atiduoti galinčių patriotų šalis. Jai propaguoti Lietuvos televizijos darbo dienomis skiria per 26 valandas, kai kurios – apie pusę savo eterio laiko.

Aušra LĖKA

Jau švintant kai kurie lietuviški TV kanalai prabyla rusiškai, lyg Lietuva vis dar būtų viena iš penkiolikos SSRS „respublikų-se­sių“, o ne beveik 26 metai nepriklausoma valsty­bė su valstybine lietuvių kalba, dvylikti metai ES ir NATO narė.

BTV rusiškai atveria burną 7 val. 15 min. ir ne­­nutyla ilgiau nei 7 val. „Lietuvos ryto“ TV ru­­siš­kai su penkiolikos minučių pertrauka kalba pusseptintos valandos nuo 9 val. 25 min. iki 16 val., paskui trumpi atokvėpiai – ir vėl valandos ar dviejų trukmės rusiško gyvenimo būdo ataka, supinta iš kriminalų, mistikos, politikos ir juokų, kartais iš visai nejuokingų dalykų.

„Lietuvos ryto“ TV ir BTV darbo dienomis kasdien (skaičiuojant su kartojimais) rusiškos produkcijos transliuoja apie 10 val., TV6 – po 4, TV1 – valandą su trupučiu.

Sovietinės okupacijos metais ausiai buvo įprasta iš televizoriaus ekrano rusiškai girdėti „Go­vorit i pokazyvajet Moskva“ („Kalba ir ro­do Maskva“). Apie ką Maskva vis dar „govorit“ ir ką „pokazyvajet“ šiandien laisvos Lie­tuvos TV kanaluose?

Kalba, žinoma, niekuo nekalta, o rusai yra sukūrę tikrų ekrano šedevrų. Tačiau surusėjusios kai kurios Lietuvos televizijos populiarina ne juos, o pigius rusiškus čiulpinukus su neaiškaus veikimo įdaru.

„Lietuvos ryto“ TV Sausio 13-ąją – apie Staliną

Praėjusios savaitės rusiškasis lietuviškų TV kanalų meniu išsiskyrė viena premjera: kitą die­ną po kruvinosios Sausio 13-osios ketvirčio am­žiaus sukakties minėjimo „Lietuvos ryto“ TV debiutavo rusiškas serialas „Nužudyti Sta­li­ną“ (2013 m.) apie sovietinį rusišką patriotizmą gelbstint didį vadą „tovariščių“ Staliną nuo fa­šistų vokiečių abvero sąmokslo ir apie Ru­sijos pergalę, nuo kurios Lietuvai pavyko išsiva­duoti tik prieš ketvirtį amžiaus. Na, galima sakyti, sukakčiai pritaikyta premjera.

„Lietuvos ryto“ TV eteryje tai jau antras is­torinis kriminalinis serialas: dar rodomas vi­sai naujas, 2015-ųjų „Leningradas. Pokario gat­vės“. Originalus kriminalinio serialo pavadinimas tiesiog „Leningradas-46“, vietoje brūkšnelio dedant raudoną penkiakampę žvaigždę. Se­riale – sovietinės NKVD kova su karo nusikaltėliais ir pokarinio Leningrado banditais. Fil­mas, kaip ir rašoma anonsuose, prikausto dė­mesį. Bet kiek jis atitinka istorinę tikrovę?

„Lietuvos ryto“ TV siūlo ir šių laikų krimina­linį serialą, beveik, kaip dainavo Vladimiras Vy­sockis, „Krome mordabitija nikakich čudes“ („Iš­skyrus snukių daužymą, jokių stebuklų”). Bent jau kalinių ir banditų muštynės „Ku­li­nare“ (2012 m.) rodomos labai jau išsamiai.

Rusiškos komedijos žanrą šiame kanale re­prezentuoja „80-ieji“ (2011m.) – sovietinio gy­ve­nimo nostalgija persmelkta meilės trikampio istorija su daug alkoholio ir muštynių.

Amerikiečių serialą „Dingę“ kopijuojanti ru­siškoji „Paslapčių sala“ (2011 m.) irgi neapsi­eina be rusiškos specifikos: ru­sams atsidūrus negyvenamoje saloje nesunku įtarti sąmokslą, mat čia rado paliktus naujus di­delio dydžio batus, o Maskvoje užsilakstė, kol tokius pavyko gauti.

Kitas vakarietiškų serialų rusakalbis klonas – „Moterų daktaras“ (Ukraina, 2012 m.) – dar vie­na iliustracija, kaip skiriasi rusiška/uk­rai­nie­tiška ligoninė nuo vakarietiškų. O jei kas pyksta ant savo viršininko, serialą verta pasižiūrėti ir palyginti saviškį su „Moterų daktaro“ ligoninės sovietinio sukirpimo vyr. gydytoja. Gal bent kiek atslūgs pyktis ant savo vadovo.

LNK ir TV3 grupėse rusiškai kalba nereprezentaciniai kanalai

Iškalbingas faktas: LNK grupė savo pagrindi­niame kanale rusiškos produkcijos nuolat ne­rodo, nors, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojo Nerijaus Maliukevičiaus skaičiavimais, 2007 m. sausį per savaitę rodė jos apie 10 val. TV3 anuomet jos rodė apie 8 val., dabar dar­bo dienomis nerodo visai, tik savaitgaliais eli­tiniu laiku – prieš pat žinias imasi mistikos: ro­­do 1 val. 45 min. trukmės rusišką „Eks­tra­sen­sų mūšį“, tituluotą paranormalių tyrimų lai­da. Beje, savaitgaliais rusiškai mažiau girdėti vi­suose kanaluose, gal jaučiant bent kokį susivokimą, ką dera rodyti, ką ne.

Bet didžiosios komercinių TV kanalų grupės rusišką produkciją ištrėmė į savo mažesnius – TV3 į TV6, o LNK rusiškai užtvindė TV1 ir BTV, kuri tarp lietuviškų kanalų pirmauja pagal rusiškos produkcijos kiekį, kai kuriomis savaitės dienomis BTV ji užima pusę eterio.

BTV eteryje lojantis vokiško policijos šuns Rekso rusiškas giminaitis Muchtaras – vokiškas aviganis, bet vokiškos policijos tvarkos „Much­taro sugrįžime“ nėra. Kriminalinis scenarijus prifarširuotas rusų gyvenimo aktualijomis, pavyzdžiui, viršininkui nuo kebabo susuka pilvą, todėl jis negali eiti į aukštosios mados savaitę, į kurią jam kažkodėl atnešė nemokamus kvietimus, kurie buvo pasimetę tarp rietuvės knygų ir popierių.

„Muchtaro sugrįžimo“ Rusijoje nufilmuota dešimt sezonų, po 96 serijas per vieną, bet mums iki paskutiniųjų dar ilgai laukti. Beje, 2004 m. sausį debiutavusio serialo pirmasis se­zonas buvo nufilmuotas Maskvoje, paskui filmuota Kijeve, tačiau, kaip rašoma rusiškuose se­rialo pristatymuose, „dėl politinės situacijos Uk­rainoje“ dešimtasis sezonas jau filmuotas Mins­ke.

Kitas kriminalinis serialas – „Prokurorų pa­tikrinimas“ (2011 m.) pristatomas kaip detektyvinė realybės drama, patraukianti įtemptu ir labai gyvenimišku siužetu. Bet jį būtų galima priskirti ir prie juodojo humoro kategorijos. Pro­kuroras, kimšdamas „beliašą“, gatvėje ap­klausia moterį, kurios sūnus ką tik žuvo avarijoje. Bet ir kiti, tiriantieji tragedijas, kai kažkas lazerio spinduliu vis trumpam apakina vairuotojus, todėl kraupiose avarijose žūva daug žmo­nių, labai jau neskaniai juokauja. Maža to, vienas prokuroras užsnūdo valgykloje, nes nak­tį kergė savo augintinį, ir paskui visaip vengė imtis bylos, nes taip ir pramiegojo visą darbo dieną. Kitas darbo vietoje paskendęs pažinčių portaluose. Pagaliau paaiškėja, kad „lazerininkai“ – tai patys milicininkai, kurie užpyko dėl per mažų premijų, todėl nutarė lazeriu trumpam apakinti vairuotojus, kad šie sukeltų avarijas, o paskui iš jų būtų galima išsimušti kyšius.

Bet pagrindinė „Prokurorų patikrinimo“ herojė – ne prokurorai, o ūsuota prokuratūros va­lytoja teta Polia, apie kurią vis sukasi veiksmas. Valytoja tualete randa lagaminėlį su milijonu. Vienas prokuroras net bijo jį paimti į rankas – gal paslėpta bomba, o valytoja Polia nebijo ir prokurorą sugėdina, sako, jei mes, rusai, būtume bailiai, nebūtume TOKIO karo laimėję. Paskui valytoja Polia kovoja, kad prokurorai nepasisavintų rastų pinigų.

Keistų juokelių intarpų neišvengta ir dar viename BTV rodomame kriminaliniame rusakalbiame seriale –„Nikonovas ir Ko“ (Uk­rai­na, 2015 m.), bet, palyginti su „Prokurorų pa­­tikrinimu“, tai tik smulkmenėlės. Serialas pa­sakoja, kaip po tarnyboje patirtos stuburo traumos neįgaliojo vežimėlyje sėdintis kriminalistas tiria nusikaltimus, kuriuos atskleisti jam pa­de­da kiek sukarikatūrintas jaunas praktikantas.

BTV rusiškai irgi juokina. „Vienas už visus“ (2009 m.) – banalių juokelių rinkinys. Pavyz­džiui, dvi blondinės ieško, kur atostogauti. Ba­lis netinka, nes tokioje mažoje saloje netilps su sa­vo silikoninėmis krūtimis ir trimis lagaminais. Galiausiai nutaria besti pirštu į gaublį – kur pataikys, ten vyks. Bet bedant nulūžta priklijuotas nagas ir atostogos visai žlunga.

O BTV rodomoje Rusijos NTV kanalo po­kal­bių laidoje „Kalbame ir rodome“ šįsyk buvo apie nutukimą, bet kalbama kuo įvairiausiomis te­momis. Tokio formato laidų turi visos šalys, bet BTV pasirinko rusišką laidą, turbūt manyda­­ma, kad kovojant su nutukimu ar sprendžiant bet kokias kitas problemas Rusijos pa­tir­tis ir pavyzdžiai mums tinkamesni nei ES vals­tybių.

Galiausiai BTV metasi prie „Mistinių istorijų“ (2012 m.). Tai pristatoma kaip dokumentika apie aiškiaregystę, aiškiagirdystę ir aiškiažinys­tę. Dokumentika? Tikinama, kad doku­men­­tika.

Rusiška mistika maitina ir TV1. Realybės do­kumentikos žanrui priskirta čia kiekvieną dar­bo dieną po pusvalandį rodoma „Būrėja“ (2012 m.), sukurta pagal amerikietišką formatą („Mee­ting a fortune teller“). Bet turinys, kaip ir kitos nuo vakariečių nukopijuotos ar pagal jų formatus sukurtos produkcijos, žinoma, adaptuotas rusiškam gyvenimo būdui. Štai medikė laks­to pas būrėją, mat jos duktė pagimdė juodo­sios magijos užburtą vaikelį. Išsiuvinėjo ant vaiko drabužėlio kitą, nei buvo davę, vardą, – ir bingo, anūkė atburta.

Be stebuklų neapsieina ir antras rusiškas TV1 programos produktas – komedinis serialas „Mano mylimiausia ragana“ (2008 m.). Se­ria­las patenkino smalsumą (jei kam tai buvo įdo­mu), apie ką svajoja rusas, įgijęs magiškų ga­lių – pirmiausia apie raugintus agurkus nuo kai­mynų palangės, daug, net labai daug maisto, žmonai kailinių, nedirbant laimėti geriausio darbuotojo prizą ir dar „Oskarą“.

O TV3 grupės kanalas TV6 demonstruoja ru­­sišką hu­moro jausmą. „6 kadrai“ prisistato kaip ru­siškas sketch show, Rusijoje rodytas 2006–2014 m. Čia nėra nuolatinių personažų, bet grotestiškai vaizduojama gyvenimo realybė.

Groteskas ne itin giliamintis. Pavyzdžiui, gy­dytojai operuoja apendicitą miegančiam pa­cientui, nes sugedo ligoninės anestezijos aparatas. Arba milicininkas iš traukinio išlipusiam provincialui pareiškia, kad išleistas įsakymas sušaudyti visus, ką atranda Maskvoje be registracijos, ir provincialas už gyvybę sumoka kyšį. Arba budėtoja neleidžia į degantį butą ugniagesių, kol šie neparodo dokumentų. Gal kam ir juokinga.

Ne ką sudėtingesni ir TV6 rodomo rusiško se­rialo „Saša ir Tania“ (2013 m.) juokeliai apie vieną šeimą. Pavyzdžiui, žmona manė įmaišiusi į šampūną skysčio nuo plikimo, bet tai vyro plaukus nudažė raudonai, maža to, jis išsitepė veidą žmonos kremu, bet, pasirodo, jis skirtas kojoms. Daug juoko, riksmų ir bučinių.

Žinoma, kaip apsieiti be rusiškų kriminalų: TV6 rodo serialą „Fizrukas“ (2014 m.). Čia darbš­tus banditas spėja dirbti dviem etatais – ir tie­sioginį bandito „darbą“, ir fizinio lavinimo mokytoju.

Per savaitę – per 150 rusiškos produkcijos valandų

Darbo dienomis susumuotas „Lietuvos ry­to“ televizijos meniu – po šešis rusiškus filmus, tad erdvės kitokiems nelabai lieka, nes tai už­ima beveik pusvienuoliktos valandos. Iš kitų šis ka­nalas išsiskiria dėmesiu sovietmečio istorijai skirtais kriminalais – ne tik šiandienos „mordabitijomis“ ir juokeliais.

LNK grupei priklausančioje BTV – trys kriminaliniai, vienas komedinis serialas, viena po­kalbių laida, vienas mistikai skirtas tęstinis produktas, darbo dienomis – maždaug po 10 val. BTV praėjusį sekmadienį rodė ir vieną ru­sišką komediją – „Laukiniai“ (2006 m.), turbūt tiksliau nusakant rusišką filmo pavadinimą, „Di­kari“ verčiant „Dykinėtojai“.

TV3 eteryje šeštadienį ir sekmadienį po beveik dvi valandas mistikos. TV3 grupės ka­nalo TV6 rusiška specializacija – juokeliai: jis rodo du komedinius serialus ir vieną kriminalinį. Tai trunka kasdien po keturias valandas. Dar šios grupės TV8 kanalu rodomi keli se­­nieji rusiški animaciniai filmai: kaip sakoma, laužk medį, kol jaunas.

LNK grupės TV1 kanale – vienas komedinis serialas apie ra­­ganą ir viena raganų atbūrimo laida, iš viso kas­dien po valandą su trupučiu.

Rusų kalba skamba ir įsijungus LRT kultūros kanalą. Tik čia jau kaip priešnuodis didžiajai daliai rusiškos produkcijos – rusų kalba DW žinios ir informacinė-analitinė laida iš Prahos.

Taigi susumavus išeina 151 valanda per sa­vaitę rusiškos ir rusakalbės produkcijos lietuviš­kame eteryje. Rusijos „minkštąsias galias“ ty­­­rinėjančio dr. N.Maliukevičiaus skai­čia­vi­mais, 2007 m. sausį, kai Vladimiras Pu­­tinas dar ne­grasino Europos taikai, šis skaičius buvo net­gi mažesnis – tik 79 valandos.

„Lietuvos ryto“ TV rodoma visa rusiška pro­­dukcija lietuviškai neįgarsinta, tik su lietuviš­­kais subtitrais. Kituose kanaluose dalis ru­siškos produkcijos įgarsinta. Gal taikomasi ir į jaunesnę auditoriją?

Rusiška produkcija „Lietuvos ryto“ TV – pa­lyginti nauja, TV3 „Ekstrasensų mūšis“ irgi švie­žias, šiek tiek daugiau naftalino BTV, TV1 ir TV6.

„Lietuvos ryto“ TV ir TV6 rusišką produkciją rodo ir žiūrimiausiu vakaro laiku, bet di­džiau­sia rusiškos produkcijos koncentracija – ry­tinėmis ir popietinėmis valandomis, namų šei­­mininkių, apie namus besisukančių kaimo žmo­nių, bedarbių auditorijos laiku. Kai kuriomis valandomis rusiškai varo visi penki rusakal­bę produkciją reguliariai rodantys lietuviški TV kanalai. Gal koncentracija į lengviausiai po­pulistų rinkimuose „paimamą“ auditoriją ir ne atsitiktinis?

Mitai ir faktai apie pigumą ir žiūrimumą

Kodėl kai kuriuose lietuviškuose komerciniuose TV kanaluose tiek daug rusiškos produk­cijos?

Vyraujanti nuomonė – tai iš „biednumo“, nes rusiška produkcija pigesnė vos ne perpus. O į paketą kaip savotiška nuolaida įsiūloma ir visokio šlamšto, kurį paskui privalu ištransliuoti.

Tačiau vieno rusiškiausių lietuviško TV kanalo – „Lietuvos ryto“ TV vadovas Linas Ryškus neigia, kad rusiška produkcija daug pigesnė: „Nėra didelių skirtumų tarp pinigų. Rodome ir vakarietiškos produkcijos, pirkome didelį „Sony“ paketą – kainos labai panašios. Tikrai ne iš „biednumo“ perkame rusišką produkciją. Kai kurios net neįperkame, ką nuperka didesni lietuviški kanalai, pavyzdžiui, TV3.“

L.Ryškus neigia ir nuomonę, neva perkant visą paketą į jį įsiūloma produkcijos su didelėmis nuolaidomis, kurią privalu ištransliuoti.

Į klausimą, kodėl vis dėlto išskirtinai daug vietos jo vadovaujamas kanalas skiria rusiškai produkcijai, jis atsako taip: „Nes ji kokybiška ir ją žmonės žiūri.“ L.Ryškus tikina, kad rusiškus serialus žiūri kur kas daugiau žiūrovų nei, pavyzdžiui, jų kanalu rodomą „Sony“ produkcijos „Bręstantį blogį“.

Teisybės dėlei, žiūrovų prioritetams patikrinti „Lietuvos ryto“ TV daugiau alternatyvų nelabai ir pateikia – kanale vyrauja rusiški serialai. O lyginti su kitais kanalais nedera, nes vieno ar kito televizinio produkto žiūrimumas priklauso ir nuo viso kanalo populiarumo tarp žiūrovų.

L.Ryškus tikina, kad jo vadovaujamo kanalo rodomą rusišką produkciją daugiausia žiūri lietuviai, o ne Lietuvos rusai, mat jie žiūri rusiškus kanalus. Pagrindinė „Lietuvos ryto“ TV auditorija – 35-erių ir vyresni žmonės. „Jau­ni­mas rusiškų serialų nežiūri, jie nesupranta ru­siškai, o titrus skaityti nepatogu. Be to, jie žiūri daug serialų „pirataudami“. Ir ne tik rusiškus, bet ir amerikietiškus“, – aiškina L.Ryškus.

Jo vadovaujamame kanale rusiškos laidos ir filmai rodomi tik su lietuviškais titrais. Kanalo vadovas sako, kad tuo labai džiaugiasi. Savo po­litikos kanalas keisti neketina ir, jo nuomone, būtų gerai, jei ir angliškus filmus titruotų, o ne įgarsintų lie­­­tuviškai. „Tai padeda išmokti svetimą kal­bą“, – ir apie tokią savo edukacinę misiją užsime­na L.Ryškus. O titruoti ar įgarsinti – skirtingose šalyse skirtingos tradicijos: didžiosios tautos, pavyzdžiui, prancūzai, vokiečiai, kitakalbę produkciją įgarsina, o skandinavai titruoja.

„Lietuvos ryto“ TV iki L.Ryškaus atėjimo, kol kanalui vadovavo Edmundas Jakilaitis, rusiškos produkcijos praktiškai visai nebuvo. 2013 m. pasikeitus vadovams kanalas, galima sakyti, grįžo prie šaknų: mat „Lietuvos ryto“ TV 2008 m. rudenį pradėtas transliuoti vietoje „5 kanalo“, kuris buvo matomas tik Vilniuje ir Kaune, paskui dar ir Alytuje. Pagrindinė auditorija buvo palyginti daug rusų turintis Vilnius, tad „5 kanalas“ taikė į jų skonį ir rodė daug rusiškos produkcijos. Maža to, nors turėjo savo žinių tarnybą, vienu metu retransliuodavo Rusijos kanalo NTV žinias. „5 kanalui“ vadovavo tas pats L.Ryškus, kuris po pertraukos vėl grįžo vadovauti dabar jau performuotam į „Lietuvos ryto“ TV kanalui.

„Taip, tai buvo mano, kaip naujo vadovo, pa­sirinkimas, – į klausimą, kodėl pasikeitė ka­na­lo politika, pareiškė L.Ryškus ir pridūrė: – Žinau, kur lenkiate. Galėjote tiesiai sakyti, kad tai rusicizmas, paslėpta propaganda. Bet aš taip nemanau. Aš manau, kad lietuviai – la­bai pro­tinga nacija, puikiai atsirenka. Ne­manau, kad lendantys amerikonizmai yra ge­riau nei ru­sicizmai. Visas antirusiškas vajus, kuris po truputį tampa net antislaviškas, tai politikų kapitalo didinimas ir galimybė jiems išlįsti į viešumą tautą gąsdinant visokiais pavojais net ten, kur jų nėra, žinoma, išskiriant tokius realius da­­lykus, kaip šovinistinė Putino politika. Labai liū­dėčiau, jei lietuvių tauta dėl valstybinės politikos nemotyvuotai ir be pa­grindo pradėtų nemėgti rusų, net intelektualų. Tai būtų netektis.“

Bet kalbama ne apie rusiškos produkcijos eliminavimą, bet apie proporcijas. Ar nėra ne­tektis, kad „Lietuvos ryto“ TV žiūrovai praktiškai visai nemato ES ir kitų vakarietiškų europiečių televizinės produkcijos? L.Ryškaus įsitikinimu, tam yra LRT televizija, kuri gauna la­bai didelių subsidijų ir yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais: „Žiūrovai europinės produkcijos nežiūri ir dėl to labai gaila. Bet edukaciniais, pratinimo prie tokios produkcijos dalykais turėtų užsiimti nacionalinė televizija, kuri gauna mokesčių mokėtojų pinigų, o ne privatūs kanalai, kurie išgyvena sunkią konkurencinę kovą.“

Tiesa, kitur edukacijos jis nesikrato: juk kalbėdamas apie nedubliuotą rusišką produkciją „Lietuvos ryto“ TV eteryje įžvelgė edukaciją, mat tai, pasak jo, leidžia mokytis rusų kalbos.

Beje, nors „Lietuvos ryto“ TV vadovas tikina, kad rodant rusišką produkciją konkurencinė kova palengvėjo, bet ne kažin kiek. UAB TNS LT atliekamo TV auditorijos tyrimo duomenimis, „Lietuvos ryto“ TV visų laidų vidutinė auditorija tiek 2015 m. gruodį, tiek, pavyzdžiui, 2012 m. sausį, kai rusiškos produkcijos nebuvo, liko ta pati – 0,7 proc. Kanalo dalis TV eterio dalybose šiek tiek išaugo, bet nedaug.

Ir paskutinis klausimas: ar pats L.Ryškus žiūri tai, ką kitiems rodo? „Visus serialus žiūriu prieš nupirkdamas. Ne visas serijas, bet turiu savo sistemą: pažiūriu įvairių serijų iš pradžios, vidurio, pabaigos ir apsisprendžiu dėl serialo tinkamumo“, – aiškina L.Ryškus. Bet jis pripažįsta, kad nėra nuolatinis savo vadovaujamo kanalo serialų žiūrovas.

Iš Rusijos informacinės erdvės neišsiveržėme

Akivaizdu, kad kai kuriuose lietuviškuose komerciniuose TV kanaluose vakarietiškos ir rusiškos produkcijos disproporcija antrosios nau­dai akivaizdi ir padėtis negerėja, net at­virkščiai. O kur dar kabelinių TV retransliuojami Rusijos TV kanalai.

Vyrauja versija, kad tai lemia kainos ir žiūrimumo santykis. Bet, kaip tikina vieno rusiškiausių tarp lietuviškų kanalų „Lietuvos ryto“ TV vadovas, kaina nedaug skiriasi nuo vakarietiškų, bet žmonės rusišką produkciją žiūri labiau.

Politologas dr. N.Maliukevičius neatmeta, kad tai gali būti noras įtikti kažkuriai auditorijai, bet sako nesąs tikras, kad iš tikrųjų yra to­kie auditorijos poreikiai. To nepatvirtina ir „Lie­tuvos ryto“ TV žiūrimumo pokyčiai jai kar­di­naliai pakeitus rusiškos ir kitos produkcijos proporcijas.

Kita vertus, jei sakoma, kad paklausa formuoja pasiūlą, ar nevyksta ir atvirkštinis procesas, ypač kai tam tikromis valandomis žiūrovai ne itin ką, be rusiškų serialų, turi pasirinkti?

„Žinoma, tai ne vienpusiški, o vienas kitą įt­virtinantys dalykai. Jei tokia pasiūla, auditorija joje ir „užstringa“. Jei keičiasi pasiūla, keičia­si ir auditorijos poreikiai“, – neabejoja N.Ma­­­liu­ke­vičius. Bet jis atkreipia dėmesį, kad ­daž­­nai renkamasi, kurį kanalą ar produkciją žiūrėti pa­gal savo simpatijas, vertybines nuosta­tas, kurias informacinė erdvė tik dar labiau įt­virtina ir sustiprina. Tad svarbus klausimas – ne tik vienokios ir kitokios produkcijos proporci­jos, bet ir koks jų turinys.

O per lietuviškus kanalus rodoma rusiška produkcija, neabejoja politologas, turi tam tik­rą geokultūrinį krūvį, puoselėja tam tikrą nostalgiją sovietmečiui. Galima palyginti, kaip, pavyzdžiui, tam tikros odiozinės figūros, kaip Stalinas ar sovietmečio nomenklatūros veikėjai, vaizduojami rusiškoje ir kaip vakarietiškoje produkcijoje.

Iš tiesų žiūrint lietuviškų TV kanalų rodomą rusišką produkciją didžiojoje jos dalyje tarsi ban­doma įdiegti, kad kyšiai, savų protegavimas, girtavimas, taip pat ir darbo vietoje, yra gyvenimo norma, o sovietinė praeitis verta nostalgiškų prisiminimų, gal net atgaivinimo. Ar ne tai į mūsų TV ekranus ištransliuoja ir lietuviškus serialus pagal rusiško gyvenimo „vertybių“ etaloną kuriami, pavyzdžiui, lietuviški „Rezidentai“?

„Gal anksčiau ir galima buvo sakyti, kad ne­reikia painioti Rusijos kultūros, taip pat ir televizijos, su politika. Bet esant dabartinei padėčiai, po Krymo okupacijos, Rusijos veiksmų Ry­tų Ukrainoje, šiek tiek nepatogu tokiomis replikomis svaidytis“, – sako Rusijos „minkštųjų ga­lių“ įtaką tyrinėjantis N.Maliukevičius. Jis at­krei­pia dėmesį, kad štai rusiškuose filmuose, laido­se matome tuos pačius aktorius, kurie yra vie­ni didžiausių V.Putino Krymo okupacijos apologetų.

Pavyzdžiui, Ivanas Okhlobystinas, ir Lie­tu­voje rodyto serialo „Internai“ aktorius, atvyko į Donecką kovoti su „pasauliniu blogiu“ tuo me­tu, kai Rusijos „specnazas“ šaudė į Do­nec­ko oro uosto gynėjus.

N.Maliukevičius pabrėžia, kad tam tikros geokultūrinės žinutės įterpiamos net į iš pirmo žvilgsnio atrodančias banalias komedijas ir įprastinius serialus. Ką jau kalbėti apie retransliuojamus Rusijos TV kanalus, kur net muzikinėse programose komentuojami Krymo, Rytų Ukrainos įvykiai. Rusiškoje produkcijoje viskas susipynę.

Politologo įsitikinimu, ką rodyti, turėtų būti ir TV kanalų reputacijos klausimas. Pavyz­džiui, kai po pseudodokumentinių filmų apie Sausio 13-ąją buvo laikinai sustabdyta „Pervyj Baltijskij kanal“ retransliacija per kabelines televizijas, vienas retransliuotojas dar iki tokio Lietuvos radijo ir televizijos komisijos sprendimo pats nutarė sustabdyti transliavimą, nes tai ir jo reputacijos klausimas. Buvo ir reklamos užsakovų, kurie atsisakė čia skelbti reklamą. „TV kanalo produkcijos proporcijų nesudėliosi griežtu reguliavimu, bet yra ir TV kanalų, ir jų savininkų reputacija. O jei per simbolines mums datas transliuojami odioziniai serialai apie sovietmetį, tai jau nesusivokimo klausimas“, – pabrėžia N.Maliukevičius.

Tai, kad bent pusė produkcijos turėtų būti Europos kalbomis, rekomenduoja ir europinės institucijos.

Dar vienas įdomus aspektas: N.Maliu­ke­vičius pasakoja, kaip vienoje mokslinėje konferencijoje diskutuojant šiomis temomis Estijos ekspertas pasakojo, kad estų auditorijai rusiška masinė televizinė produkcija paprasčiausiai nebeįdomi. O štai Lietuvoje kai kas sako, kad ru­siška produkcija įdomi, vaizdingai sukurta, nepalyginsi su lietuviška.

Įdomiausias klausimas – kodėl taip yra. Tam, N.Maliukevičiaus vertinimu, gali turėti įta­kos ir tai, kad estų geresni anglų kalbos ge­bėjimai, o lietuvių auditorijos anglų kalbos ži­nios prastesnės, bet rusų kalbos – geresnės. Be to, estų ir rusų bendruomenės Estijoje palyginti atsiskyrusios viena nuo kitos, rusai nėra estiškos žiniasklaidos vartotojai. Tiesa, tai turi ir blo­gą aspektą – jų nepasiekia šiais kanalais sklei­džiama informacija. Pas mus rusakalbių ir lietuvių informacinės ir kultūrinės erdvės labiau persidengusios, bet mūsų auditorija ga­nėtinai įklimpusi į rusišką informacinę erdvę ir tai yra tam tikras mūsų specifiškumas, skirtumas tarp Estijos ir Lietuvos.

Ar tai kelia grėsmę?

„Gal per daug žongliruojame informacinio karo atakos, grėsmės terminais. Ne kiek įžvelgiu grėsmę, kiek jaučiu nusivylimą dėl tokio kai kurių mūsų TV kanalų ėjimo pigiausiu keliu. Norėtųsi, kad mūsų televizijos pademonstruotų stuburą, ne tik plauktų pasroviui, bet ir formuotų auditoriją. Jaučiu nusivylimą, kad lig šiol esame užstrigę toje pačioje posovietinėje ar rusiškoje medijų erdvėje, nors jau tiek metų politinės erdvės situacija pasikeitusi, priklausome europinėms, tarpatlantinėms saugumo stru­k­tūroms, ištrūkstame ir iš energetinės mo­nopolijos. O informacinė Rusijos monopolija dar laiko mus gana tvirtai užgriebusi“, – pastebi N.Maliukevičius.

Rusiškas įtakas tyrinėjantis politologas atkreipia dėmesį, kad žiūrint į jaunimo preferencijas medijų srityje ir jų kalbinius gebėjimus padėtis turėtų keistis. O jei kai kurie TV kanalai į tai nereaguos, į rinką ateis kiti žaidėjai.

Iš tiesų keista: nors per beveik 26-erius Ne­priklausomybės metus rusiškai kalbančių Lie­tuvos gyventojų vis mažėja, o lojalūs Lietuvai puikiai moka lietuviškai, maža to, dauguma jaunimo iki 30 metų rusiškai nė nemoka, Lie­tuvos televizijos kanaluose rusiškų TV programų daugėja.

Ar mums rusiškas gyvenimas TV ekrane tebėra įdomesnis, nei visas kitas likęs pasaulis už Lietuvos sienų kartu sudėjus? O gal mes tokie įdomūs Rusijai, kad ji sugeba lietuviškas televizijas užversti menkaverčiais rusiškais čiulpinukais su neaiškaus ilgalaikio veikimu įdaru?