„Jeigu kitiems nepavyko, nereiškia, kad neįmanoma“, – tokia filosofija vadovaujasi AB „Amilina“ valdybos pirmininkas Danas Tvarijonavičius.

Vos išgirdęs, kad šiemet, kaip ir daugelį metų iki šiol, vėl pateko į turtingiausių lietuvių trisdešimtuką, D.Tvarijonavičius juokais pasiūlo dar kartą peržiūrėti sąrašą. Tarp dalykinių susitikimų šiek tiek daugiau nei pusvalandį laiko ištaikęs pokalbiui ir į kavinę atskubėjęs „Amilinos“ valdybos pirmininkas, valdantis daugiau nei pusę įmonės, iš kviečių gaminančios krakmolą, akcijų, išties nepanašus į vieną turtingiausių Lietuvos žmonių.
„Lietuvoje nėra įspūdingų ar labai išskirtinių verslo sukūrimo istorijų. Daugelis lietuvių verslų klasikiniai, labai cikliški ir įskolinti iki ausų“, – tvirtina ponas Danas.
Ir priduria, kad nors „Amilina“ pernai pasiekė 291 mln. Lt apyvartą bei pritraukė milijonines investicijas iš prancūzų kompanijos „Roquette“ – didžiausios Europos krakmolo gamintojos, šiandien tos investicijos tėra skola. „Jeigu sėkmingai pastatysime gamyklą, kurioje iš krakmolo gaminsime gliukozės sirupą, ir rinka bus palanki, tada uždirbsime. Kol kas investicijos – didelis avansas“, – teigia D.Tvarijonavičius.
Vis dėlto tokios skolos, apie kurias kalba „Amilinos“ valdybos pirmininkas, nėra neigiamas įmonės veiklos įvertinimas, o, atvirkščiai, rodo, kad verslu tikima, jis gali sėkmingai augti.
Beje, krakmolo ir planuojama sirupo gamyba nėra vienintelis pono Dano sumanytas ir plėtotas verslas. Jis buvęs fosforo trąšų gamintojos „Lifosa“, vėliau – miltus gaminančios bendrovės „Malsena“ vienas pagrindinių akcininkų. Tačiau kol atėjo iki šių stambių verslų, išgyveno mažiausiai devynis bankrotus. „Mano verslo pradžia – vieni guzai, bet atsistoji ir eini toliau. Pagal verslumo apibrėžimą, verslininkas – tai tas, kuris mato galimybę ir net neturėdamas pakankamai išteklių stengiasi ja pasinaudoti“, – savo principus atskleidžia D.Tvarijonavičius.

Moksliukas ir drugelių kolekcininkas

„Amilinos“ valdybos pirmininkas mano, kad yra talentingų verslininkų ir yra sėkmingų. Taip pat iš prigimties verslių žmonių, kurie jau mokyklos laikais pradeda kuo nors prekiauti. Taigi prie kurių verslininkų ponas Danas priskirtų save?
„Negaliu pasakyti, kad esu sėkmingas. Dažniausiai būdavau įmetamas tarsi į balą ir pats turėdavau sugalvoti, kaip išsisukti. Apsigimusių verslininkų mūsų šeimoje taip pat nebuvo. Tiesa, mano tėvas profesorius Petras Tvarijonavičius į lietuvių kalbą įvedė žodį „vadyba“. Pirmas dar 1991 m. pradėjo vežti į Mažeikių gamyklą naftą“, – pasakoja D.Tvarijonavičius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Mykolas Aleliūnas, artimai pažinojęs P.Tvarijonavičių, neabejoja, kad „Amilinos“ valdybos pirmininkas veržlumą, drąsą ir veiklumą paveldėjo iš savo tėvo. Tiesa, vaikystėje šiomis savybėmis ponas Danas iš bendraamžių neišsiskyrė.
„Jo mama pasakojo, kad Danas buvo uždaro būdo vaikas, kolekcionavo drugelius. Tad ji kartais net suabejodavo, ar sūnui pavyks pasiekti didelių tikslų“, – pokalbį su D.Tvarijonavičiaus mama prisimena AB „Lifosa“ generalinis direktorius Jonas Dastikas.
„Buvau moksliukas, – šypteli ponas Danas. – Tėvas man, dar šešiolikmečiui, pasakė, kad privalau gyventi savo protu. Taip ir elgiausi. Apie jokį verslą net nesvajojau, įstojęs studijuoti medicinos, antrame kurse pasirinkau biochemijos sritį.“
Vis dėlto mokslininko darbu D.Tvarijonavičius neilgai buvo patenkintas. Nematydamas šioje srityje perspektyvų, jis pasinaudojo tėvo jau pramintu taku ir pasuko į verslą. „Kaip susiklostys karjera, priklauso ir nuo aplinkybių galios, kuri galbūt net stipresnė už žmogų“, – svarsto verslininkas, 1989 m. tėvo užsakymu pradėjęs iš Maskvos vežti į Lietuvą kompiuterius.
„Visus stambesnius lietuviškus verslus sukūrė arba sovietiniais metais veikusių gamyklų vadovai, arba spekuliantai. O mes nepriklausėm nei prie vienų, nei prie kitų. Buvom inteligentų, mokslininkų šeima“, – dėsto D.Tvarijonavičius.

Į „Lifosą“ – po teismų maratono

Pasak M.Aleliūno, 1996 m. įvykusį tuomečio Kėdainių chemijos kombinato privatizavimą galima drąsiai vadinti pačiu skaidriausiu anuomet įvykusiu privatizacijos procesu.
„Dano privatizavimo projektas iš dalyvavusių konkurse buvo pripažintas geriausiu. Jame buvo numatytas gamybos efektyvumo didinimas, technologinis tobulinimas, naujų darbo vietų kūrimas, – pasakoja M.Aleliūnas. – Tačiau tuomet valdžiusios Socialdemokratų partijos viršūnėlės nusprendė panaikinti privatizavimo konkurso rezultatus ir kombinatą įtraukti į neprivatizuojamų įmonių sąrašą.“
Tada D.Tvarijonavičius kreipėsi į teismą, byla perėjo visų instancijų teismus, konkurso rezultatus tikrino prokuratūra, Ūkio ministerija, tačiau visų išvados skelbė, kad reikia užbaigti privatizavimo forminimo procesus, mat viskas vyko teisėtai.
Kai pasmalsauju, iš kokių pinigų mokslininkui pavyko privatizuoti vieną didžiausių anuomet Lietuvos kombinatų, jis paaiškina: „Kai tėvas žuvo per avariją, teko įsidarbinti vienoje užsienio įmonėje Maskvoje. Ten susipažinau su italu, kuris prekiavo nafta, ir pakvietė dirbti vadybininku. O po metų pasiūlė grįžti į Lietuvą ir dirbti kartu. Taip užsitarnavęs jo pasitikėjimą, įgijau solidų rėmėją su ryšiais Vakarų Europos šalių bankuose ir dideliu verslu.“
Pasak M.Aleliūno, tapęs pagrindiniu Kėdainių chemijos kombinato, po privatizavimo pakeitusio pavadinimą ir tapusio „Lifosa“, akcininku ir valdybos pirmininku, D.Tvarijonavičius nuolat laikėsi strategijos, kurioje svarbiausia buvo techninė gamyklos modernizacija. „Jis visuomet apskaičiuoja rizikos laipsnį, tačiau nebijo rizikuoti, suvokia, kad technologijos lemia sėkmę, – gerų žodžių bičiulio sūnui negaili M.Aleliūnas. – Daug kas stebėjosi, kad Danas eina į chemijos pramonę, tačiau būtent čia jis įžvelgė perspektyvas, sugebėjo moduliuoti įžvalgas ir priimti taktinius sprendimus.“
Visi „Veido“ kalbinti D.Tvarijonavičiaus bičiuliai, kolegos, verslo partneriai tvirtina, kad „Amilinos“ valdybos pirmininkas – tikras idėjų kamuolys, kruopščiai išnagrinėjantis pasaulines tendencijas, rinkos galimybes ir bet kokia kaina besistengiantis savo sumanymus realizuoti. Jis giriamas ir dėl dažniausiai pasiteisinančių įžvalgų renkantis verslo plėtros kelią bei gebėjimo po nesėkmių garbingai išlaviruoti iš keblios padėties. Štai dėl rinkoje nepalankiai susiklosčiusios situacijos, kai pagamintas trąšas teko pardavinėti pigiau net už žaliavą, „Lifosai“ paskelbus bankrotą, pasak D.Tvarijonavičiaus, nei akcininkai, nei kreditoriai nuostolių nepatyrė, o pati įmonė 2002 m. buvo parduota Rusijos kompanijai „EuroChem“, tiekusiai pagrindines žaliavas. Tad „Lifosa“ šiandien sėkmingai konkuruoja Europos rinkoje su kitais trąšų gamintojais.
Buvusiam „Lifosos“ valdybos pirmininkui anuomet liko diduma miltų gamintojos „Malsena“ akcijų. Ir nors „Malsena“ užėmė apie 80 proc. mažmeninės Lietuvos miltų rinkos, iš stabilaus bei garantuoto verslo D.Tvarijonavičius nėrė į krakmolo gamybą. Mat čia įdomiau, o krakmolas bei netrukus „Amilinoje“ planuojamas pradėti gaminti gliukozės sirupas – daug tinkamesnė eksportuoti prekė.

Į kompromisus nesileidžia

„Mačiau perspektyvas ir galimybes, – kodėl metėsi prie krakmolo gamybos, paaiškina D.Tvarijonavičius. – Ši idėja ne mūsų, patys nieko naujo nesugalvojome. Tik matydami netoli esančią Suomijos rinką, turėdami žaliavos ir malūną, pritaikėme Lietuvoje amerikietišką patirtį. Turėjome tokių galimybių, nes buvusi „Lifosos“ partnerė, įmonė „Cargil Holhings Denmark Asp“, šioje srityje yra pirmaujanti Europoje ir pasaulyje.“
„Amilinos“ valdybos pirmininkas šypteli, kad dabar kalbėti apie geras įžvalgas bepigu. Pasirodo, krakmolo gamyba, dar neprasidėjusi, net kelis kartus buvo atsidūrusi ties sustojimo riba. „Kai 2008 m. sausį pirmą kartą paleidome sujungtus įrenginius, niekas neveikė. Mat technologija labai sudėtinga. Pirmą mėnesį vien už vandenų valymą sumokėjom 700 tūkst. Lt baudų. Teko iš naujo tvarkyti įrenginius, o štai vienai vokiečių įmonei pastačius gamyklą taip ir nepavyko jų paleisti“, – krakmolo gamybos pradžią prisimena D.Tvarijonačius.
J.Dastiko įsitikinimu, ponui Danui pavyko, nes jis dirba taip atsidavęs idėjai, kad net pamiršta savo asmeninius interesus. „Kaip tas vabalas nuolat stumia penkis kartus už save didesnį rutulį“, – sako „Lifosos“ generalinis direktorius. Ir pabrėžia, kad dažnai bet kokia kaina norėdamas įgyvendinti savo sumanymus D.Tvarijonavičius negirdi kitų verslo partnerio dėstomų argumentų. Dėl to, pasak J.Dastiko, jis dažnai susikirsdavęs su „Lifosos“ akcininkais.
Ne visiems priimtinas pono Dano bendravimo būdas ir dėl to, kad jis savo nuomonę rėžia tiesiai, nevyniodamas žodžių į vatą. „Jam šiek tiek trūksta diplomatiškumo. Tiesa, visos idėjos, dėl kurių jis nesileisdavo į jokius kompromisus su kolegomis, pasiteisindavo“, – prisimena kartu penkerius metus su D.Tvarijonavičiumi dirbęs „Lifosos“ generalinis direktorius.
J.Dastiko nuomone, kietas pono Dano būdas ir darbui skiriamas visas dėmesys buvo viena pagrindinių pirmosios jo santuokos iširimo priežasčių.
Beje, verslininkui po skyrybų teko ne kartą minti teismų slenkstį. J.Dastiko žiniomis, buvusi pono Dano žmona, gavusi savo dalį „Lifosos“ akcijų, jas pardavė net keturiasdešimt kartų pigiau, nei netrukus jos buvo vertos. Tad supratusi, kad gavo per mažai, nei jai priklausė po skyrybų, pradėjo bylinėtis.

Planuojami nauji produktai

Pasmalsavus, kas šiandien laukia namuose ir kas padeda atitrūkti nuo „Amilinos“ reikalų, D.Tvarijonavičius nedaugžodžiauja: „Po darbų laiką leidžiu namie su žmona, kuri dirba odontologe, ir trimis vaikais. Jauniausiam dar tik pusketvirto mėnesio.“
Nors apie „Amilinos“ įkūrėjo gebėjimą žaisti šachmatais atsisukus nugara į lentą sklando legendos ne tik tarp verslininkų, bet ir tarp politikų, D.Tvarijonavičius sako laisvalaikį taip leidžiantis itin retai. „Mokyklos laikais galvojau apie profesionalaus šachmatininko kelią, tačiau tėvas neleido, o dabar mėgėjų lygiu neįdomu žaisti“, – prisipažįsta kolegų fenomenalios atminties žmogumi vadinamas verslininkas. Ir suskumba nuo asmeninio gyvenimo pereiti prie „Amilinos“ ateities planų.
O įmonės valdybos pirmininko ambicijos didelės. „Mūsų akcininkų, kompanijos „Roquette“, pagrindinis gaminamas produktas – ne krakmolas, o sorbitolis: kramtomosios gumos, dantų pastos, vitamino C sudėtinė dalis. Tad bandysim partnerius įtikinti, kad ir lietuviai gali įvaldyti sudėtingesnes technologijas“, – užmojus atskleidžia D.Tvarijonavičius.
Planuojama ir tirpaus baltymo iš kviečių gamyba. Nors iki to dar toloka, tačiau „Amilinos“ užsakymu Lietuvos mokslininkai šiuo metu atlieka turimus, kad išsiaiškintų, kaip galima iš kviečių išgryninti baltymą. „Keletas įmonių bandė, bet nepavyko, tačiau tai nereiškia, kad neįmanoma. Mokslas tam ir yra, kad atsakytų į klausimus“, – apie naujas galimybes kalba D.Tvarijonavičius.
VU Biotechnologijos instituto direktorius prof. Kęstutis Sasnaukas sako, kad Lietuvos įmones, kurios į rinką galėtų įvesti didelės pridėtinės vertės produktų, prieš tai atlikus mokslinius tyrimus, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. „D.Tvarijonavičius nupirko brangią aparatūrą, kad mūsų mokslininkai galėtų užsiimti tyrimais. Tad jie ne tik kepa straipsnius, bet ir turi galimybę atlikti įdomias praktines užduotis. Daugelis verslininkų geras idėjas numarina pritrūkę drąsos, ambicijų, o D.Tvarijonavičius neketina sustoti gamindamas vieną, nors ir paklausų, produktą“, – apibendrina K.Sasnauskas.