Scanpix nuotr.

Skaičiai ir faktai apie imigrantus ir užsieniečių galimybes dirbti Lietuvoje.

Didžioji dalis šalies verslininkų imigranto iš Artimųjų Rytų, net labai kvalifikuoto, savo komandoje nenorėtų…

51 proc. verslininkų nesutiktų įdarbinti imigranto iš Artimųjų Rytų, net jei jo kvalifikacija atitiktų keliamus reikalavimus.

69 proc. Lietuvoje veikiančių užsienio kapitalo įmonių suteiktų darbo vietą imigrantui.

44 proc. lietuviško kapitalo įmonių vadovų suteiktų darbo vietą imigrantui.

34 proc. smulkiųjų ir vidutinių įmonių vadovų pripažįsta, kad kvalifikuotų darbuotojų stygius yra viena pagrindinių verslo problemų.

7170 prašymų įdarbinti užsieniečius iš 40-ies valstybių 2015 m. sulaukė Lietuvos darbo birža.

64 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Ukrainos piliečiams.

25 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Baltarusijos piliečiams.

4 proc. Tokia dalis visų leidimų dirbti Lietuvoje išduota Moldovos piliečiams.

77 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojais.

6 proc. užsienio gyventojų Lietuvoje dirba tinkuotojais, apdailininkais, apšiltintojais, pastatų dažytojais.

Šaltinis: „Spinter tyrimai“ banko „Citadele“ užsakymu

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

Uniforma

Tėvai, be jokios abejonės, iš savo atžalų norėtų išgirsti „nupirk man patogius batus“ ar „norėčiau tik kokybiškos ir ilgaamžės striukės“. Vaikai, žinoma, tokių stebuklingų žodžių niekada neištaria. Ir tėvai priima sprendimą už juos. O tada patogieji batai ar ilgaamžiškoji striukė atsiduria spintoje ir kaupia dulkes.
Dažnai panašiai nutinka ir su mokiniui be jo žinios ir pasitarimo nupirktu mokykliniu inventoriumi: kuprine, rašikliais, net sąsiuviniais. Nors tenkinti visus vaiko įgeidžius nerekomenduojama, tačiau atsižvelgti į kai kuriuos pageidavimus tikrai verta netgi finansiškai. Ir štai kodėl.

Vilnietė mama Elžbieta Girkontienė savo aštuntokei dukrai sako prieš rugsėjo 1-ąją duodanti atsakingą užduotį: tam tikrą sumą pinigų ir sąrašą, ką už šiuos pinigus nupirkti. Tame sąraše yra mokyklai reikalingos priemonės – pieštukai, rašikliai, sąsiuviniai, kuprinė. Mergaitės užduotis – nusipirkti visus šiuos daiktus ir sutilpti į mamos nustatytą biudžetą. „Taip ji mokosi planuoti pirkinius, o kartu pati renkasi jai patinkančius daiktus. Šie pirkiniai jai kur kas mielesni, nei nupirkti be jos žinios“, – kalba paauglės mama, pridurianti, kad jei dukra nusiperka prastos kokybės prekių, joms sulūžus ar suplyšus, kitą perka iš savo pačios dienpinigių.

Uniforma – pagal moksleivius?

Vienas svarbesnių pirkinių prieš naujus mokslo metus – mokyklinė uniforma arba, jei mokykloje ji neįvesta, mokyklai skirti rūbai. Uniformų gamintojai neabejoja, kad ir šiuo atveju moksleivių nuomonė gali padėti sutaupyti daug pinigų.

Moksleivių nuomonė gali padėti sutaupyti daug pinigų.

Siekdami išsiaiškintų, kokia turi būti uniforma, kad moksleiviai norėtų ją dėvėti, uniformų gamintoja „8 to Go“ visoje Lietuvoje atliko 13-18 m. moksleivių apklausą. Iš atsakymų, kuriuos pateikė daugiau kaip 600 mokinių, paaiškėjo, kad pirmiausia uniforma turi būti graži. Tik paskui rikiuojasi patogumas, praktiškumas ir ilgaamžiškumas, nors tėvai iš uniformų daugeliu atvejų pirmiausia tikisi būtent pastarųjų savybių.

Kokia uniforma yra graži, spręsti, žinoma, irgi turėtų ne tėvai, o patys moksleiviai. Tyrimas parodė, kad graži uniforma moksleivių nuomone yra klasikinių spalvų, madingo silueto, dailiai priglundanti. Vaikinai akcentuoja siauras kelnes, merginos – švarkų fasonus.

Apklausa

Tyrimą atlikusios bendrovės vadovas Donatas Puodžiukynas sako, kad apklausoje išryškėjusios tendencijos atsispindi ir uniformų pardavimuose. „Vis dažniau mokyklose sprendimą, kokią uniformą pasirinkti, priima patys moksleiviai. Jie aktyviai dalyvauja ir pasirenkant uniformų spalvas, ir patį uniformų tiekėją. Tai lėmė, kad pasikeitė net populiariausia uniformų spalva. Dabar ji – tamsiai mėlyna“, – uniformų madų tendencijas komentuoja D.Puodžiukynas. Jo nuomone, tokia spalva – ne tik graži, bet ir praktiška, nes uniformą galima dėvėti ne tik mokykloje, bet ir kitomis progomis. O tai dar vienas būdas sutaupyti pinigų aprangai.

Adomo Rutkausko nuotr.

Dvi tyrimą atlikusios žurnalistės pabandė pagyventi kaip musulmonės ir savo kailiu patirti, ką išgyvena veidus šydu dengiančios moterys Lietuvoje.

Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. musulmonų (tą rodo statistika, bet realūs skaičiai gali būti ir didesni), tačiau kodėl viešose vietose beveik nematome plaukų skaromis, o kūno linijas – ilgu drabužiu, kaip įprasta musulmonėms, slepiančių moterų? Jei kur nors žvilgsnis vis dėlto užkliūva už moters su galvos apdangalu ar šydu, pro kurį matyti tik akys, beveik visada gali būti tikras, kad tai – tik atsitiktinė svetimšalė.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ, Giedrė BUIVYDIENĖ

Totoriai, kurių dauguma yra musulmonai sunitai, Lietuvoje gyvena jau maždaug 600 metų. Po nepriklausomybės atkūrimo šalyje pamažu ėmė daugėti ir musulmonų iš Turkijos, Afrikos, kitų šalių. Lietuva naujais namais tampa ne tik islamą išpažįstantiems pabėgėliams iš neramumų krečiamų valstybių – štai ir dabar girdime ketinimus priimti dar kelis šimtus pabėgėlių musulmonų iš Afrikos šalių, bet ir čia studijuoti ar dirbti atvykstantiems kitataučiams.

Griuvus geležinei uždangai pastebėta ir kita tendencija – vis daugiau lietuvių moterų, išvykusių į užsienio šalis dirbti ar atostogauti, su musulmonais sukuria šeimas, o kurti bendro gyvenimo grįžta į Lietuvą. Neretai musulmonų žmonomis tapusios lietuvės ir pačios atsiverčia į islamą, tad šviesių plaukų, mėlynų akių lietuviškai kalbanti musulmonė XXI a. Lietuvoje jau taip pat jokia naujiena.

Tačiau atrodo, kad musulmonų Lietuvoje tarsi nebūtų. Taip, kaip „nėra“  homoseksualų ar vaikus auginančių vienalyčių porų. Visai kaip sovietmečiu „nebuvo“  neįgalių žmonių, gyvenančių viršutiniuose daugiabučių aukštuose be lifto.

Mūsų tyrimas rodo, kad didelė dalis Lietuvos musulmonų (ypač – moterų) jaučiasi kone taip pat, kaip ir homoseksualai. Kaip rodo naujausia visuomenės apklausa, musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būsto jiems nuomoti nenorėtų apie trečdalis lietuvių, o maždaug penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje. Musulmonai lietuvių akyse yra viena mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių. Kaip ir romai (čigonai), buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai.

„Daug artimųjų nežino, kad aš musulmonė. Tiesiog neturiu jėgų kovoti su stereotipais ir įrodinėti, kad vyras manęs nevertė priimti islamo, kad čia mano pasirinkimas ir man taip geriau, kad aš neišdaviau Jėzaus ir nieko blogo nepadariau. Renkuosi ne geresnį, bet lengvesnį kelią. Be to, nenoriu jaudinti kai kurių šeimos narių, ypač – vyresnių, nes jie tikrai nesupras ir nervinsis be reikalo“, – tvirtino prieš dvejus metus į islamą atsivertusi lietuvė, kartu su kitataučiu vyru gyvenanti Vilniuje. Jauna moteris, kurią vadinsime Agne, prašė neminėti jos tikro vardo ir asmeninių gyvenimo detalių, nes baiminasi, kad draugai ir pažįstami gali ją atpažinti.

Tik lankydamasi vyro gimtinėje ji visuomet nešioja tradicinį juodą musulmonių drabužį ir veido apdangalą nikabą. Ji norėtų taip rengtis ir Lietuvoje, tačiau kol kas neišdrįsta nešioti net hidžabo – skraiste prisidengti plaukų. Moteris įsitikinusi, kad tradiciniais drabužiais apsirengusiai musulmonei Lietuvoje būtų nesaugu.

„Jei kas nors iš šeimos, giminės ir draugų pamatytų mane mieste dėvinčią nikabą, jiems būtų šokas…“ – atvirauja pašnekovė.

„Prancūzijoje būna, kad  ir išprievartauja, ir primuša musulmones, dėvinčias veidą dengiantį nikabą. Lietuvoje apie smurto atvejus prieš musulmones neteko girdėti, bet dėvėti musulmoniškus drabužius yra tiesiog nejauku. Žmonės žiūri, replikuoja. Turi būti labai stipri, kad galėtum būti savimi ir įveikti visus stereotipus. Aš to padaryti dar negaliu. Nežinau, kaip bus ateityje“, – savo savijautą perteikia Agnė.

Tad kaip iš tiesų Lietuvoje jaučiasi moteris, apsirengusi tradiciniais musulmoniškais drabužiais? Ką tenka patirti musulmonėms mūsų šalyje lankantis viešose vietose, apsiperkant, ieškant darbo ar naudojantis viešuoju transportu?

Nutarėme atlikti žurnalistinį eksperimentą ir pačios įsitikinti, ką reiškia būti musulmonu Lietuvoje. Apsirengusios abaja – ilgu juodu musulmonių apdaru, prisidengusios plaukus skraistėmis, o veidą – nikabu, mes pabandėme patirti tai, ko vis dar nedrįsta padaryti Agnė ir kitos Lietuvoje gyvenančios musulmonės: ėjome pasivaikščioti senamiesčiu, lankėmės prekybos centruose, kavinėje, apsipirkome turguje, važiavome viešuoju transportu, vykome į valstybinę įstaigą, bandėme išsinuomoti būstą ir net ieškojome darbo.

Pasiruošimas eksperimentui: ieškome drabužių

Iš karto iškilo klausimas, kur gauti tradicinių musulmonių drabužių. Vakarų Europos šalyse veikia daugybė musulmoniškų apdarų parduotuvių, o Lietuvoje tokių nerasi. Tuomet ir susipažinome su savo pašnekove Agne. Moteris mielai sutiko mums pagelbėti ir pažadėjo paskolinti mums tinkamų musulmoniškų apdarų.

„Susitikime mečetėje“, – pakvietė ji. Nors mečetės musulmonai Vilniuje neturi, tačiau dažnas taip vadina savo maldos namus – Islamo kultūros ir švietimo centrą Smolensko gatvėje.

Jauna moteris vilki laisvai krentančias kelnes, marškinius, plaukai paslėpti po skara. Paprasta, kasdienė apranga. Tik skara ir išduoda, kad moteris – musulmonė, nors ir tą ne kiekvienas įtartų. „Dažniausiai aš nenešioju skaros, bet čia ateidama užsirišu. Jūsų irgi prašysiu tą padaryti“, – tarsteli moteris ir prieš pakylant į maldos namus ištiesia mums po margaspalvę skarą.

Prisidengusios plaukus pakylame laiptais į viršų, koridoriuje nusiauname batus. Aplink tvyro visiška tyla. Netrukus užeiname į moterų maldos kambarį – islamą išpažįstantys vyrai ir moterys meldžiasi atskirose patalpose.

Moterų maldos kambaryje tuščia. Į akis krinta grindis dengiantis rytietiškų raštų kilimas ir gausybė vaikiškų žaislų: spalvotas namelis, kaladėlės. Moterys čia atsiveda savo vaikus ir jie žaidžia, kol jų motinos meldžiasi.

Agnė atsiprašo, kad turi pasimelsti. Ji greit apsirengia abają – visą kūną dengiantį ilgą drabužį, nusigręžia ir pasineria į maldą. Moters pašnibždomis tariamų arabiškų maldos žodžių beveik negirdėti.

Ji atitempė mums didžiulį krepšį apdarų – tamsių ir ryškių skarų, tunikų, juodų ir plačių abajų ir nikabą – plaukų ir veido apdangalą su siauru plyšeliu akims, dėl kurio Vakarų šalyse aistros verda jau ne vienerius metus. Prancūzijoje vilkėdama nikabą viešoje vietoje musulmonė gali sulaukti 150 eurų baudos.

Traukiame mums neįprastus apdarus iš krepšio, tačiau greit įsitikiname, kad neturime nė menkiausio supratimo, kaip juos vilkėti. Agnė parodo, kaip užsivynioti skarą, bet iš pradžių padeda paslėpti po kepuraite plaukus. Negali matytis ne tik plaukų, bet ir ausų bei kaklo, apnuogintų rankų. Apsirengusios pažvelgiame viena į kitą ir negalime nulaikyti nuostabos –   skaroms paslėpus plaukus, o plačioms abajoms – visus kūno linkius, kažin ar atpažintume viena kitą gatvėje. Sau atrodome be galo pasikeitusios ir kol kas jaučiamės nejaukiai.

Padėjusi apsirengti Agnė įspėja, kad būti musulmone – ne vien atitinkamai rengtis. Ne mažiau svarbus ir moters elgesys.

Ką gali ir ko negali daryti musulmonės. Ar gali eiti į kavinę? Vairuoti? Apsipirkti? Kalbėti su nepažįstamais vyrais? Ar galime ginti savo teises, jei susidursime su diskriminacija dėl religinių pažiūrų? Pasak Agnės, visa tai mes daryti galėsime, tik reikia elgtis kukliai ir ramiai. „Musulmonė viešoje vietoje yra kukli, nedrasko akių, nesibara, nekoketuoja. Galite prieštarauti, jei pažeis jūsų teises, bet idealiu atveju musulmonė nešauks ir nerėks. Be to, pageidautina nežiūrėti vyrams į akis“, – pagrindinių elgesio normų pamoko Agnė.

Grįžusios namo dar ne kartą matuojamės duotus apdarus, bandome įvairius skarų rišimo būdus, mokomės patogiai susisukti plaukus į kuodą, kad skara dailiai priglustų ir ilgiau pavaikščiojus neišsidraikytų plaukai. Matuodamosi skaras ar visą veidą paslepiančius šydus, nesiliaujame galvojusios, ką jaučia tikros musulmonės, kurioms jų moteriškumą dengiantys apdarai, Vakarų pasaulyje keliantys tiek daug diskusijų, paniekos ir gailesčio juos dėvinčioms moterims, yra lyg antroji oda.

Taip pradedame lietuvių tolerancijos egzaminą – išsikeliame tikslą savo kailiu patirti, ar mūsų visuomenė šiandien yra pakankamai brandi, kad gerbtų ir priimtų kitokį tikėjimą pasirinkusiuosius, bei kokį pėdsaką mūsų požiūriui į musulmonus paliko Rugsėjo 11-oji ir teroro aktas „Charlie Hebdo“ redakcijoje.

Pirmoji diena: pasirodome viešumoje

Pagaliau ateina diena, kai nutariame pradėti savo žurnalistinį eksperimentą. Iš anksto nusprendžiame, kad abi vilkėsime ilgas ir plačias juodas abajas, tačiau Jurgita rišis skarą, o Giedrė užsidės visą veidą dengiantį nikabą.

Internete gali rasti kiek tik nori patarimų, kaip užsirišti musulmonišką skarą, tačiau kol nesame įgudusios, prie veidrodžio užtrunkame nemažai laiko. Kelis kartus pervyniojame skaras, kol pagaliau jos gražiai užsiriša, tai nusirengiame, tai vėl apsirengiame. Galų gale mes pasirengusios – šiek tiek pastangų ir štai iš veidrodžio į mus žvelgia dvi musulmonės.

Dar prieš pradedant savo tyrimą artimieji ir draugai, išgirdę apie mūsų ketinimus, bandė atkalbėti neiti į gatvę taip apsirengus. Daugumai atrodė, kad smarkiai rizikuojame savo eksperimentą baigti kur nors ligoninės priimamajame. Tačiau mes susirenkame paskutinius daiktus, pažvelgiame pro durų akutę, ar nematyti kaimynų (kurių tikrai nesinorėtų sutikti), ir skubiu žingsniu išeiname į laiptinę.

Nusileidusios į pirmą aukštą staiga sutrinkame ir vos nepasukame atgal – pamatome  lauke, netoli įėjimo, besišnekučiuojančius du kaimynus. Mūsų drąsa išgaruoja kaip dūmas. Kelias minutes nedrąsiai mindžikuojame laiptinėje vis nesiryždamos pasirodyti. Jaudulys, nerimas, baimė. Nežinia, kiek dar būtume trypčiojusios laiptinėje, jei ne liftas, iš kurio staiga pasirodė kitas kaimynas. Išpūtęs akis šyptelėjo ir nuėjo. Prisimindamos Agnės patarimą, mes sutrikusios nuleidome akis.

Kelio atgal nebėra – praveriame laukujes duris ir nuleidusios galvas praslenkame pro aiškiai apstulbusius kaimynus. Iš karto pajuntame, kad jų pokalbis nutrūksta, o smalsūs  žvilgsniai perveria mus kiaurai. Paskubomis nutolstame ir įsėdusios į automobilį su palengvėjimu atsikvepiame.

Reikia pripažinti, kad išeiti į gatvę taip apsirengus jausmas gana keistas. Ypač dėvint visą veidą dengiantį šydą. Iš pradžių atrodo, kad sunku net kvėpuoti. Be to, su visais šiais apdarais labai karšta – nesuvokiama, kaip moterys ištveria su tokia apranga karštą vasaros dieną. Bet keisčiausia turbūt yra žvelgti į veidrodį ir visiškai neatpažinti savęs – lyg staiga taptum žmogumi be tapatybės.

Musulmonė Agnė tvirtina, kad vyro gimtinėje jai labai patinka dėvėti nikabą, nes tuomet jaučiasi tarsi nematoma – gatvėje į ją niekas nekreipia dėmesio, nenužiūrinėja ir nelaido replikų, kaip neretai pasitaiko, kai gatvėje pasirodo fizinio patrauklumo neslepianti moteris. Tačiau mes netrukus įsitikiname, kad Lietuvoje situacija yra priešinga. Šydą dėvinti moteris kaip tik atsiduria dėmesio centre ir akimirksniu tampa visuotiniu apkalbų taikiniu.

Vairuoti dėvint nikabą taip pat nepatogu – veido šydas tam aiškiai nepritaikytas. Trikdo ir įkyrūs kitų vairuotojų ar pėsčiųjų žvilgsniai. Kai privažiavusios prie pėsčiųjų perėjos stabtelime praleisti ten laukiančio vyriškio, dar kartą įsitikiname savo aprangos poveikiu:  per gatvę einantis pėsčiasis, pastebėjęs prie vairo sėdinčią moterį su juodu šydu, praeina tarsi amo netekęs ir dar ilgai atsigręžęs per petį žiūri, kol nuvažiuojame.

Kol apsiprasime su aplinkinių reakcijomis, nusprendžiame pasivaikščioti Gedimino prospektu – juk pagrindinėje sostinės gatvėje, kurioje darbo dienos popietę knibžda daugybė žmonių, gali pamatyti daugiausia kitų kultūrų ir rasių atstovų, tad ir mes praeivių neturėtume pernelyg stebinti. Tačiau suklusti mus priverčia jau pačios pirmos praeivių reakcijos. „O Viešpatie!“ – balsu nusistebi su mumis prasilenkusi vidutinio amžiaus moteris. Pasidaro nejauku, bet žengiame toliau. Netrukus suvokiame, kad prie tokių replikų teks įprasti, nes mes lyg magnetas traukiame aplinkinių žvilgsnius.

Dauguma praeivių ar lauko kavinėse pietaujančių žmonių įsispokso į mus, paaugliai pradeda kikenti (vienas jų springdamas juoku mesteli mums frazę: „Allahu Akbar!“ („Dievas yra didis“), o poromis ar būreliais traukiantys vilniečiai – šnabždėtis. Nudelbiame akis į žemę, bet neapleidžia jausmas, kad visi į mus žiūri ir stebisi, o kai kurie gal net baisisi. Skaros prislopina supančius garsus ir ką šnabždasi aplinkiniai beveik negirdime, tačiau užtenka stabtelėti prie šviesoforo ir vėl išgirstame pavymui: „Žiūrėk, musulmonės. Kokios baisios!“

Perėjusios Gedimino prospektą kertame Katedros aikštę, tada pakylame Pilies gatve. Matome, kaip jauna mergina bando apsimesti mobiliuoju telefonu fotografuojanti gatvę, nors kamera aiškiai nukreipta į mus. Vėliau dar ne kartą pastebėsime mus fotografuojančius žmones – tiek slapta, tiek nesislepiant. Jau pirmą dieną buvome nufotografuotos ir vieno naujienų portalo fotografės, o mūsų nuotrauka iš karto paskelbta tame portale. Vėliau išgirdome, kad apie mūsų eksperimentą nieko nežinantys musulmonai ėmė dalytis šia naujiena socialiniuose tinkluose.

Pasukusios į „prancūzparkį“ pastebime ant suoliuko sėdinčią merginą ir jai ant kelių prigulusį vaikiną. Mergina kažką sušnabžda vaikinui ir tas iš karto atsisėda, kad į mus pasižiūrėtų. Ant tolesnių suoliukų sėdinčių vyrų kaklai išsitempia tarsi gulbių  – visi nori įdėmiau mus apžiūrėti. Toliau vaikštome po miestą, lydimos nustebusių žvilgsnių, šnabždesių, kikenimo.

Užsukame į Gedimino prospekte esantį prekybos centrą atsigerti sulčių. Padavėja į mus kreipiasi lietuviškai ir aptarnauja maloniai, neparodydama nuostabos, tačiau praeiviams mes esame tikra egzotika. Tenka išmokti gerti pro šiaudelį nenusiimant apdangalo nuo veido – pavyksta ne iš karto, iš šono atrodo turbūt keistai, bet įpranti ir prie tokių nepatogumų.

Nueiname ir į tualetą – eilėje laukiančios paauglės puola kikenti, o moterys nužiūrinėja mus ir susidomėjusios, ir nustebusios. Staiga iš tualeto kabinos išeina pensinio amžiaus moteris ir sustoja priešais mus tarsi stabo ištikta: matome, kad apstulbusi moteris sunkiai gaudo orą, veidas persikreipia iš pykčio. Vienu metu pamanome, kad ji vienai mūsų suduos.  Aplenkiame ir nueiname.

Eidamos Totorių gatve pamatome priešais atskubantį inteligentiškos išvaizdos, kostiumuotą pusamžį vyrą, kuris prasilenkdamas su mumis išrėžia į akis: „Kam tuos autus ant veido užsidėjai?“

Namo grįžtame iškaitusios – tiek nuo saulės kaitros, tiek nuo įkyriai persekiojančių žvilgsnių. Nusimetusios drabužius pajutome palengvėjimą.

Antroji diena: užsukame į valdišką įstaigą

Antrąją eksperimento dieną vėl išsiruošėme į miestą. Vilkėjome tokiais pat drabužiais, kaip ir pirmąją. Apstulbusių praeivių žvilgsniai bei replikos lydėjo ir šį sykį, tačiau abi pajutome, kad šį kartą tai jau nebe taip smarkiai slegia – turbūt todėl, kad su didesniu aplinkinių dėmesiu pradėjome apsiprasti. Antrąją dieną gerokai laisviau jautėmės ir su musulmoniškais drabužiais, jau kur kas lengviau užsirišome skaras, o į gatvę išėjome visai be baimės. Panašu, kad galutinai įsijautėme į savo vaidmenis.

Nusprendėme patikrinti toleranciją valdiškoje įstaigoje – užsukome į Vilniaus teritorinę ligonių kasą pasikeisti pasibaigusio galiojimo Europos sveikatos draudimo kortelės, suteikiančios teisę į nemokamą būtinają medicinos pagalbą užsienyje. Valdišką įstaigą pasirinkome visiškai atsitiktinai.

Vos įėjusios į įstaigą pajuntame į save nukreiptus prie įėjimo budinčio apsaugininko, o vėliau – ir priėmimo laukiančių žmonių žvilgsnius. Atsispausdiname reikalingą talonėlį su eilės numeriu ir prisėdame.

Netrukus ateina mūsų eilė – ilgą juodą drabužį ir veidą dengiantį nikabą dėvinti Giedrė pajuda aptarnaujančios tarnautojos link. Darbuotoja neatrodo nei sutrikusi, nei nustebusi. Ji paduoda užpildyti anketą naujai kortelei išduoti, paprašo pateikti tapatybę įrodantį dokumentą. Tuomet pakyla nuo kėdės ir kelioms minutėms kažkur pasitraukia.

Po kiek laiko tarnautoja grįžta ir mandagiai paprašo: „Atsiprašau, bet gal galite parodyti savo veidą jūsų tapatybei patvirtinti?“. Nepuolu ginčytis, tik pasakau, kad dėvėti šydą reikalauja mano tikėjimas. Darbuotoja taip pat mandagiai atsako tai suprantanti, tačiau priduria, kad turbūt nieko tokio, jei atidengsiu veidą moteriai.

„Galiu šiek tiek pasitraukti į šalį“, – pasiūlo tarnautoja, taip sudarydama galimybę man atidengti veidą to nematant kitiems patalpoje esantiems žmonėms. Kai trumpam kilsteliu šydą, darbuotoja padėkoja ir jau po akimirkos išduoda prašomą dokumentą – naują Europos sveikatos draudimo kortelę.

Reikia pripažinti, kad toks subtilus ligonių kasos tarnautojos elgesys maloniai nustebino.  Nors tikėtina, kad panašios situacijos šioje įstaigoje nėra dažnos, tarnautoja nesutriko, elgėsi mandagiai ir pagarbiai. Už tokį aptarnavimą drąsiai būtų galima rašyti dešimt balų.

Trečioji diena: apsiperkame turguje ir ieškome darbo

Trečiąją eksperimento dieną nusprendžiame pradėti apsipirkimu Halės turgavietėje. Netoli turgavietės raudonas šviesoforo signalas sustabdo mus prie pėsčiųjų perėjos kartu su grupele praeivių. Priešais stovinti jauna moteris, laikanti už rankos vaiką, kalbasi telefonu ir vis atsisuka į mus. „Čia tos, kaip ten jos, musulmonės! Abi juodai apsirengusios, viena visiškai veidą užsidengusi, kita su skara ir akiniais nuo saulės“,  – nesivaržydama garsiai kažkam pasakoja moteris.

Įžengiame į turgų ir staiga pasirodo, kad visų akys iššoks iš orbitų. Pardavėjai mus nužiūrinėja net persisvėrę per prekystalius, o pirkėjai vis atsigręžia. Panašu, kad tokių pirkėjų Halės turgus dar nėra matęs. „Prašom prašom, užeikit. Nauja kolekcija atvyko“, –nustembame išgirdusios kvietimą iš pagyvenusios pardavėjos, o netrukus šyptelime pamačiusios, kad į savo paviljoną mus kviečia skarų ir šalių pardavėja.

Prie vieno prekystalio stabtelime nusipirkti uogų ir pastebime, kaip netoli sustojęs mūsų fotografas Adomas mus nufotografuoja. „Tas juodas moteris nufilmavo“, – pardavėjai sako šalia mūsų stovinti senyvo amžiaus pirkėja. Jau antrą kartą per kelias minutes netoli mūsų stovintys nepažįstamieji kalba taip, lyg būtume tuščia vieta ar kokia nors dekoracija, o ne gyvi žmonės. Tuomet užsimezga pokalbis su prekiautoja. Jai įdomu, kokioje šalyje mes gyvename ir kokios tautybės yra mūsų vyrai.

„Manau, kad religija yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas, – patikina ji ir tuoj pat teiraujasi:  – O ar jums gerai? Nereikia kiekvieno lito skaičiuoti?“ Patvirtinus, kad esame laimingos ir materialiai aprūpintos, pardavėja pritariamai linksi: „Tai gerai, nes aš viena tris vaikus turėjau užauginti, labai sunku buvo. Užsukite pas mane bet kada, čia visada arba aš prekiauju, arba mano dukra.“

Apsipirkus turguje kita mūsų užduotis – susirasti darbą. Nusprendžiame, kad prekybos tinklų parduotuvėse bandys įsidarbinti Jurgita. Šį kartą nikabą paliekame automobilyje – nutariame, kad ir be jo mums gali kilti didelių iššūkių.

Paskambinusios į Savanorių prospekto „Rimi“ pasiteiraujame, ar jie šiuo metu ieško darbuotojų. Gauname patikinimą, kad tikrai ieško, ir kvietimą apsilankyti po pietų. Praėjus kelioms valandoms atvykstame į „Rimi“ ir nueiname prie informacijos skyriaus.

Čia dirbančiam vaikinui mūsų išvaizda pasirodo juokinga – sukdamas akis į šalį ir iš visų jėgų tvardydamas šypseną, jis išklauso mūsų prašymo pakviesti vyriausiąją kasininkę, kaip buvo sutarta telefonu. „Ne, dabar ji pietauja, ateikite po valandos“, – pakalbėjęs telefonu perduoda mums vaikinas. Padėkojame ir išeiname.

Per tą laiką nusprendžiame pavažiuoti troleibusu iki kitos parduotuvės – šį kartą „Maximos“. Įlipame į apypilnį troleibusą, kurio keleiviai, regis, apsidžiaugia gavę progą paįvairinti savo kelionę – visų akys nukrypsta į mus, o kai kurie keleiviai nesivaržydami pradeda mus fotografuoti. Imame įtarti, kad greitai tapsime feisbuko žvaigždėmis. Netrukus atvykstame iki savo stotelės ir išlipame.

Įeiname į parduotuvę ir pirmos pamatytos darbuotojos paklausiame, kur kreiptis dėl darbo. Darbuotoja akivaizdžiai nustemba, tačiau nieko neklausinėjusi palydi mus prie tarnybinio įėjimo ir paprašo palaukti.  Praeina penkios, dešimt minučių, bet prie mūsų niekas taip ir neprieina – matome, kaip kitapus durų parduotuvės darbuotojai vis sustoja mūsų nužiūrėti per durų langelį.

Po kiek laiko pro duris išeina, kaip suprantame, direktorė. Elegantiška vidutinio amžiaus moteris klausiamai žvelgia į mus. „Ieškome darbo, ar jums reikalingi darbuotojai?“ –pasiteirauja Jurgita. „Kaip tik šiandien man kelias studentes atsiuntė, atsiprašome, dabar tikrai nereikia daugiau darbuotojų. Kreipkitės į centrinį prekybos tinklo personalo skyrių“, –pataria parduotuvės vadovė.

Patyrusios nesėkmę sugrįžtame į „Rimi“. Informacijos skyriuje stovintis vyrukas, regis, jau apsiprato su mūsų išvaizda. „Tuoj pakviesiu atsakingą asmenį. Šiaip šiandien jau priėmėme darbuotojų, bet, manau, kad mums dar trūksta“, – patikina jis. Vėl ilgokai laukiame, kol kas nors prie mūsų prieis.

Pamatome, kaip į skyrių ateina dvi vidutinio amžiaus darbuotojos ir slapčia mus nužiūrinėdamos kažką tyliai aptarinėja. Praeina dar kelios minutės ir tos pačios darbuotojos prieina prie mūsų. „Ar čia jūs ieškote darbo?“ – paklausia. „Taip. Ryte jums skambinome, sakėte, kad ieškote kasininkių“, – atsakome.

„Šiandien jau priėmėme penkias merginas – nusiuntėme jas medicininei apžiūrai. Nebeturime vietų, gaila, kad anksčiau neatėjote“, – skėsteli rankomis moterys. „Bet mes juk buvome ir anksčiau atėjusios, tačiau jūs pietavote, – nustembame ir vis dar neatlyžtame: – Ar tikrai neturite laisvų darbo vietų? O gal vėliau turėsite?“ „Nežinau, nežinau. Na, bandykite pasiteirauti po poros savaičių, gal tuomet kas nors bus“, – nieko pažadėti nenori mūsų pašnekovės.

Taigi darbo negavome. Įsidarbinti niekada nebūna lengva, tad galėtume manyti, jog tąkart mums tiesiog nepasisekė. Vis dėlto vėliau mūsų surinkta informacija leidžia įtarti, kad sėkmė čia niekuo dėta. Praėjus kelioms dienoms paskambinome į tas pačias parduotuves ir pasiteiravome dėl darbo.

Sužinojome, kad Savanorių prospekto „Rimi“ darbuotojų reikia. Mūsų aplankytos „Maximos“ direktorė iš pradžių pasipiktino: „Kaip jūs čia telefonu dėl darbo skambinate? Taip, man reikalingi geri darbuotojai, bet aš turiu jus gyvai pamatyti. Man reikia kasininko, svėrimo skyriaus darbuotojo, krovėjo. Galite ateiti šiandien arba rytoj“, – paaiškina ta pati direktorė, kuriai musulmonės, matyt, nepasirodė galinčios tapti geromis darbuotojomis.

Darome išvadą, kad darbdaviai Lietuvoje šiandien nepasitiki ir vis dar privengia kitokią išvaizdą turinčių kandidatų. Kita vertus, džiugu, kad pasitaiko ir tolerantiškų žmonių. Nors dviejose parduotuvėse darbo negavome, kitose dviejose, tikėtina, būtume įsidarbinusios. „Maximos“ Naujininkuose ir „Iki“ parduotuvės Šiaurės miestelyje vadovų mūsų išvaizda visai nešokiravo. Beje, abu vadovai buvo jauni – trisdešimtmečiai.

Tiesa, parduotuvės „Maxima“ direktorė taip pat iš pradžių sunkiai tvardė šypseną, tačiau vėliau dalykiškai paklausinėjo Jurgitos apie darbo patirtį, papasakojo apie darbo grafiką, atlyginimą ir jo perspektyvas, o galiausiai pasiūlė darbą.

„Ar bus galima darbe ryšėti skarą?“ – paklausėme mes. „Tiesą sakant, su tokiu atveju dar nesusidūriau. Manau, kad ne, nes aprangos kodas labai griežtas ir apibrėžia šukuoseną, makiažą, aprangą. Bet galėsiu pasiteirauti“, – pažadėjo parduotuvės vadovė. Beje, vėliau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje išsiaiškinome, kad draudimas musulmonei ryšėti skarą darbo vietoje gali tapti pretekstu skundui.

Itin maloniai mus priėmė ir S.Žukausko gatvėje esančioje „Iki“. „Kokios gražios“, – pačios nepatikėjome savo ausimis, kai vos užsukusios į parduotuvę sulaukėme komplimento iš moters, stovinčios prie kasos. Administracijos patalpose mus priėmė jaunas vadovas ir moteris – nors ši darbuotoja neprisistatė, jos elgesys leido spėti ją vadovaujant kelioms tinklo parduotuvėms.

Parduotuvės direktorius patikino, kad šiuo metu darbuotojų nereikia, tačiau pasisiūlė pats paskambinti dėl darbo į kitą parduotuvę. Tuo metu moteris pradėjo mūsų klausinėti, ar mums tiktų darbas miesto centre: „Mums labai reikia darbuotojų „Flagmane“. Ar žinote, kur jis yra? Ar jums tiktų?“ Mums pritariamai linktelėjus, moteris tuoj pat paskambino į minėtą parduotuvę ir pažadėjo atsiųsti dvi merginas.

Buvo matyti, kad ji nuoširdžiai nori padėti – iš pradžių bandė pati suderinti darbo pokalbio laiką, tačiau mums pasakius, kad dar nežinome savo planų, užrašė telefono numerį ir paragino kuo greičiau susisiekti. Tiek parduotuvės vadovas, tiek moteris atrodė geranoriški ir malonūs, tad po tiek nemalonių patirčių dėvint musulmoniškus drabužius išėjome iš parduotuvės nuoširdžiai didžiuodamosi, kad Lietuvoje sutikome ir tolerantiškai nusiteikusių žmonių.

Ketvirtoji diena: nuomojamės būstą

Ketvirtąją eksperimento dieną skyrėme nuomojamo būsto paieškoms. Per vieną skelbimų portalą susiradome tris potencialiai tinkamus butus ir sutarėme dėl jų apžiūros. Ieškojome naujos arba senos statybos dviejų kambarių buto Šiaurės miestelyje arba Šeškinėje už 300–350 eurų per mėnesį. Telefonu tariantis dėl buto apžiūros savo tikėjimo, suprantama, nesakėme, tik nurodėme, kad bute gyventų jauna šeima su vaiku.

Šįsyk nusprendžiame apsirengti kiek įmanoma paprasčiau: Jurgita dėvi skarą ir juodą abają, o Giedrė, kurios šeima neva ir ieškosi buto nuomai, apsirengusi margą musulmoniškuose kraštuose pirktą tuniką iki kelių, kelnes ir taip pat ryši skarą. Nutarėme buto ieškoti nedengdamos veido, nes suvokėme, kad dėvėdamos šydą gerokai sumažinsime savo šansus išsinuomoti.

Teko girdėti pasakojimų, kad musulmonai patiria daug sunkumų, kol išsinuomoja būstą, o kreipusis į nekilnojamojo turto agentūrą brokeriai pataria apskritai neužsiminti šeimininkams apie savo tikėjimą. Ir, žinoma, į buto apžiūras ateiti dėvint įprastą, o ne musulmonišką aprangą, nes priešingu atveju ieškoti gali tekti ilgai. Vis dėlto nusprendžiame patikrinti, ar tikrai taip yra.

Visi trys mums patikę butai buvo nuomojami per nekilnojamojo turto agentūras, tad dėl jų apžiūros tarėmės su brokeriais.

Patį pirmą apžiūrime naują dviejų kambarių butą S.Žukausko gatvėje. Mums susitikus brokerė nerodo emocijų, bendrauja mandagiai ir santūriai. Sužinome, kad buto šeimininkai gyvena kitame mieste. Netrukus leidžiamės apžiūrėti buto ir užduodame tokiose situacijose įprastus klausimus – ar bute lieka visi baldai, ar jis nuomojamas ilgam laikui, kokie yra mokesčiai už šildymą ir pan. Brokerė kantriai atsakinėja, o pati visiškai nieko neklausia – tik pasitikslina, kas bute ketina gyventi. Būsto paieškų pradžia mums sėkminga – be jokių sunkumų susitariame dėl buto nuomos.

Netrukus vykstame apžiūrėti dar vieno buto, šįkart – Gelvonų gatvėje, Šeškinėje. Su brokeriu susitinkame prie įėjimo į daugiabutį. Jaunas vyras pamatęs mus akivaizdžiai sutrinka. Nors ir stengiasi neišsiduoti, pasisveikinus jis mūsų pirmiausia paklausia, ar jau ilgai ieškome būsto. Atsakome, kad ilgokai, ir kylame liftu susitikti su šeimininkais.

Bute mūsų jau lūkuriuoja maždaug vidutinio amžiaus moteris su vaikinu (greičiausiai sūnumi), tačiau mes tik pasisveikiname, o butą aprodo ir viską papasakoja brokeris. Senos statybos butas atrodo tvarkingas, paremontuotas. „Viskas mums tinka, nuomojame“, – sakome brokeriui. „Na, jei jums tinka ir šeimininkams jūs tiksite, bus galima pasirašyti sutartį“, – atsako brokeris.

Virtuvėje lūkuriuojanti moteris atrodo sumišusi. Mūsų apranga ją akivaizdžiai trikdo, ji kurį laiką mus stebi aiškiai apstulbusi. Po nejaukios tylos moteris galiausiai pasitikslina, kas šiame bute ketina gyventi. Giedrė atsako, kad bute gyvens ji su vyru ir vaiku, o Jurgita – tik draugė, padedanti jai ieškoti buto.

„A, tai čia draugė?! – su didele nuostaba perklausia moteris. – Nes žinote, klausimų man visokių kyla…“ Neaišku, ką ji turi galvoje, bet pajuntame, kad moters tonas sušvelnėja ir pasidaro nebe toks šaltas. Atrodo, kad pamažu pralaužiame ledus. Išsikalbame. „O tai kas tokie tie jūsų vyrai?“ – išgirdusi, kad esame už kitataučių ištekėjusios musulmonės, toliau klausinėja šeimininkė. Giedrė atsako, kad jos vyras – iš Egipto.

Regis, šeimininkę tai kiek nuramina. „Na, egiptiečiai atrodo geri žmonės“, – priduria ji. Paklausiame, ar mūsų tikėjimas yra kliūtis išsinuomoti šį butą. Moteris papurto galvą, tik užsimena, kad priimdamas nuomininkus niekada nežinai, kokius žmones sutiksi. Pokalbio pabaigoje buto šeimininkė atsako, kad „jai viskas tinka“, bet pabrėžia, kad galutinį žodį turi tarti jos vyras.

Tai atrodo šiek tiek keista – jei būtume atėjusios apžiūrėti buto vilkėdamos įprastą aprangą, greičiausiai, su šeimininke dėl nuomos būtume sutarusios iš karto, o savo vyrui ji praneštų tik patį faktą – kad butą sėkmingai išnuomojo. Tačiau priešais save ji regi ne eilines vilnietes, o dvi musulmones su skaromis, todėl moteris dvejoja, kokį sprendimą priimti. Vėliau, kai atsisveikinusios išeiname iš buto, brokeris nedrąsiai patvirtina, kad kitu atveju butas mums jau tikriausiai būtų išnuomotas. Su brokeriu sutariame susiskambinti vakare, kai šeimininkai galutinai apsispręs. Paskambiname brokeriui po kelių valandų ir išgirstame geras naujienas – butas mūsų! Taigi šiek tiek sunkiau, bet vis dėlto sėkmingai išsinuomojame ir antrą apžiūrėtą butą.

Tą pačią dieną apžiūrime ir trečiąjį būstą Musninkų gatvėje. Šįkart mus pasitinka žavi ir labai smalsi brokerė. Pamačiusi mus ji taip pat atrodo gerokai nustebusi ir dar kylant liftu pagiria mūsų aprangą bei atsiprašydama už smalsumą pasitikslina, kodėl ryšime skaras. Atsakome tą patį, ką ir kitiems – esame musulmonės. Užeiname į butą, ten mus pasitinka šeimininkai – jauna pora su kūdikiu.  Brokerė paaiškina, kad šeimininkai išsikrausto, nes po kelių savaičių išvyksta į Angliją.

Po greitos buto apžiūros ir įprastinių klausimų pareiškiame, kad butas tinka ir norėtume jį nuomotis. Tuomet vėl šiek tiek nustebina tiek pačių šeimininkų, tiek brokerės reakcija. „Jūs dar pagalvokite. Neskubėkite“, – išgirstame iš buto savininkės, laikančios kūdikį ant rankų. Sutariame dar pagalvoti ir netrukus vėl susiskambinti. Brokerė patikina, kad butą apžiūrėjome pirmieji ir kitiems jo tikrai neišnuomos.

Išėjus iš buto brokerė apipila mus klausimais, norėdama kuo daugiau sužinoti apie galimus buto nuomininkus. Smalsiai išsiklausinėja ir kur dabar gyvename, ir kur dirba Giedrės vyras, ir kodėl tokį tikėjimą pasirinkome.

„Vis tiek jūsų suknelė labai graži, negaliu akių atitraukti“, – komplimentų negaili brokerė. Atsakome, kad tai ne suknelė, o tunika. „Aš tai kaip suknelę dėvėčiau… Bet jūs turbūt negalite apnuogintų kojų rodyti?“ – pasitikslina ji. Brokerė taip pat pasmalsauja, kodėl musulmonės dažniausiai rengiasi juodai. „Turėtų būti labai karšta vasarą, – priduria ir paberia naujų klausimų: – O kaip jūs pasirinkote tą tikėjimą? Tikriausiai pagal vyrus, ar ne? Kur jūs tuos vyrus „susišaudėte“, turbūt kokiame kurorte? Kuo ypatingas jūsų gyvenimo būdas?“

Vėliau brokerė atsiprašo už smalsumą ir paaiškina, kad esame pirmos musulmonės, su kuriomis jai tenka bendrauti. Pabaigoje ji pasako labai vertinanti žmones, kurie nesigėdija savo tikėjimo, ir mes atsisveikiname. Vakarop paskambiname pranešti, kad tikrai norime nuomotis šį butą, o brokerė pažada netrukus atsiųsti nuomos sutartį suderinti – panašu, kad ir trečias bandymas susirasti būstą dėvint musulmonišką aprangą mums buvo sėkmingas.

Galima sakyti, kad tai tik atsitiktinumas, o gal tai galima paaiškinti vasaros štiliu nekilnojamojo turto rinkoje, tačiau turime pripažinti, kad būsto paieškos nebuvo tokios sudėtingos, kaip tikėjomės. Taip, tenka sulaukti daugybės klausimų, o tiek butų šeimininkai, tiek brokeriai iš pradžių žiūrėjo į mus nepatikliai. Tačiau daugiau pabendravus ir atsakius į visus klausimus ledus galima pralaužti – jei buto šeimininkams patiksite kaip žmogus, jūsų apranga ar tikėjimas nebeturės reikšmės.

Daugelis musulmonų kuria gyvenimą svetur

Vilkėdamos tradicinius musulmoniškus drabužius per keturias dienas patyrėme visko – paniekos, gailesčio, pasipiktinimo, diskriminacijos, pašaipų, smalsumo, bet taip pat ir nuoširdaus susidomėjimo bei geranoriškumo. Vis dėlto neigiamo aplinkinių požiūrio  sulaukėme daugiau, tad kas kartą nusivilkus musulmoniškus apdarus mums labai palengvėdavo. Pirmą ir antrą dieną po eksperimento nuo didelio aplinkinių dėmesio ir neigiamų emocijų jautėmės išsunktos kaip citrinos, o galvos plyšte plyšo. Įsitikinome mūsų pašnekovių žodžiais, jog musulmonišką aprangą Lietuvoje gali dėvėti tik labai stipri asmenybė.

Pernelyg didelis aplinkinių dėmesys dalį musulmoniškų šeimų netgi paskatina emigruoti – užsienyje musulmonės lietuvės jaučiasi laisviau.

„Grįžti gyventi į Lietuvą tikrai neplanuojame – ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Net baisu pagalvoti, kiek patyčių jiems reikėtų iškęsti ir kaip sunku būtų prisitaikyti lietuviškoje kultūroje“, – tvirtina Paryžiaus priemiestyje aštuonerius metus gyvenanti 31 metų Giedrė Cherfaoui, su vyru alžyriečiu auginanti du vaikus. Prancūzijoje ji rengiasi laisvai krentančiais drabužiais – ilgais sijonais, tunikomis, ryši hidžabą. Jei vyksta pasisvečiuoti į Lietuvą, taip pat rengiasi ir čia.

Kita lietuvė, kuri prisistato musulmonišku Nur al-Huda vardu, jau penkerius metus gyvena Tunise – prieš tai septynerius metus su vyru pragyveno Lietuvoje, o porą metų – kitose Europos šalyse.

„Jau penkerius metus nebuvau grįžusi į Lietuvą, bet kai čia dar gyvenau, iš pradžių labai kompleksavau, kad aš musulmonė. Tiesa, per porą metų pripratau ir nebejaučiau per didelio žmonių dėmesio. Būti musulmone Lietuvoje sunku, nes esi išimtis. Pavyzdžiui, nors paso nuotraukoje gali būti su skara, nes yra oficialiai įtvirtinta religinė bendruomenė ir netgi muftijatas,  migracijos darbuotojos tai slepia ir pirma bando priversti nusiimti galvos apdangalą. Todėl labai svarbu žinoti savo teises, bendrauti su musulmonų bendruomene“, –pasakoja 38-erių metų penkių vaikų mama.

Nur al-Hudos šeimai Lietuvoje buvo labai sunku. Pirmiausia dėl vyro. Pusę gyvenimo jie praleido migracijos tarnybose. „Pervargome, perdegėme. Iškeliavome ir dėl to, kad vyriausiajam sūnui reikėjo eiti į pirmą klasę – norėjome, kad mokytųsi arabiškai, gyventų musulmoniškoje aplinkoje. Vyras norėtų vaikus išleisti studijuoti į Lietuvą ar kitas Europos šalis, bet aš nepritariu – nenoriu suteikti jiems tokio išbandymo“, – atskleidžia lietuvė ir priduria, kad artimiausiu metu jos šeima nežada grįžti į Lietuvą.

Musulmonams Lietuvoje sunku ne tik dėl aplinkinių reakcijos į aprangą – mūsų šalyje jiems sudėtinga laikytis ir kitų religijos reikalavimų. Praktikuojantys musulmonai meldžiasi penkis kartus per dieną, tačiau Lietuvoje, kitaip nei Vakarų Europoje, nėra maldos kambarių prekybos centruose, įstaigose ar biuruose, be to, dažną stabdo mintis, o ką pagalvos kolegos.

„Ypač mažesniuose miesteliuose, kaimuose tikrai turėtų būti sunkiau rengtis taip, kaip nori, ir laisvai praktikuoti. Dažnai kitiems religijos reikalavimai gali būti netgi nesuprantami – kad ir ramadanas, per kurį nuo aušros iki sutemos mes nevalgome ir negeriame net vandens. Daugeliui tai atrodo nereikalinga auka, o tikram praktikuojančiam musulmonui tai pats nuostabiausias ir gražiausias metų laikas.

Lietuvoje, tikiu, būtu sunku vyrui melstis mečetėje, nes jų nėra daug, todėl tektų rinktis gyvenamąją vietą ne pagal norus, o pagal atstumą iki maldos namų. Tikiu, kad ir dėl savo aprangos sulaukčiau nuolatinių žvilgsnių ir apkalbų, o tai gali pradėti varginti”, – vardija G.Cherfaoui.

Islamo kultūros ir švietimo centro direktorius totorius Hamza Beganskas pripažįsta, kad net jo šeimai ne visuomet pavyksta gyventi pagal islamo vertybes. Vyras neslėpė, kad ir jo žmona ne visada ryši musulmonišką skarą, nors tai nuodėmė – kaip ir valgyti kiaulieną ar vartoti alkoholį.

Musulmonams Lietuvoje kyla ir daugiau kasdienių sunkumų. Tarkime, halal mėsos, tinkamos valgyti musulmonams (kai galvijas paskerdžiamas stengiantis jam suteikti kuo mažiau streso, skerdimo metu ištariant „Alacho vardu“ bei nuleidžiant kraują), įprastose prekybos vietose sunku rasti. Todėl dažniausiai musulmonai patys susiranda galvijų pas ūkininkus ir paskerdžia sau.

Dėl nepalankaus visuomenės požiūrio kai kurios musulmonų poros vengia vaikus vadinti musulmoniškais vardais arba suteikia abu vardus – vieną lietuvišką, kitą musulmonišką. Pavyzdžiui, mergaitė pavadinama Jolanta Hava, o berniukas – Tomas Mustafa.

H.Beganskas pripažįsta: ir jo pase įrašytas Aleksandro vardas, nors artimiausi žmonės jį visą gyvenimą vadina Hamza. Sovietų okupacijos metais, kai musulmonai buvo persekiojami dėl tikėjimo, dažniausiai vaiko pase buvo įrašomas koks nors įprastas vardas, o savo šeimos ir giminės rate jis buvo vadinamas „tikruoju“ musulmonišku. Turint musulmonišką vardą nei įstoti į universitetą, nei gauti geresnį darbą buvo neįmanoma.

G.Cherfaoui pabrėžia, kad musulmonų bendruomenė Lietuvoje didėja, todėl viliasi, kad pamažu situacija gerėja. Be to, ji ir kitos mūsų pašnekovės tvirtina įsitikinusios dėl vieno – kai žmonės jų ima klausinėti apie islamą ir musulmonų gyvenimo būdą, net negatyviausiai nusiteikusieji pakeičia savo nuomonę į gerąją pusę.

Bet naujausia Lietuvos socialinių tyrimų centro užsakymu atlikta apklausa parodė, kad net 42 proc. lietuvių požiūris į musulmonus per pastaruosius penkerius metus pablogėjo. Po Rugsėjo 11-osios, teroro aktų „Charlie Hebdo“ redakcijoje ir kitų tragiškų įvykių stipriai nukentėjo visos musulmonų bendruomenės įvaizdis.

Islamologas, Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius konstatuoja: būti musulmonu šiandien neabejotinai nėra privalumas. Anot jo, tai lėmė dažni su musulmonais siejami kruvini išpuoliai, kurių per pastaruosius dešimtmečius buvo ne viena dešimtis: „Pavienių žmonių, teroristų tapatinimas su visuma yra didžiulė problema, bet jei kalbame, dėl kokios religijos ir tradicijos yra daugiausia smurto, teks pripažinti, kad dažniausiai dėl musulmonų. Na, o įrodyti žmogui, kuris susiduria su smirdinčiais girtuokliais, kad ne visi girtuokliai yra smirdintys ir besikeikiantys, yra labai sunku.”

Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro vadovė Milda Ališauskienė taip pat sako, kad kai kalbama apie islamą ir musulmonus, iš karto turimas galvoje musulmonas, užgrobęs lėktuvą ar dalyvaujantis nukirsdinimuose: „Toks musulmonų įvaizdis jau kurį laiką formuojamas viešojoje erdvėje – tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse.“

Musulmonai nepriimtini ir Vakarų Europoje

Mūsų pašnekovės atskleidžia, kad būti musulmone nelengva ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos ar net musulmoniškose šalyse. Vakarų Europoje daugėja draudimų musulmonams dėl aprangos. Musulmoniškuose kraštuose šviesaus gymio lietuvės neišvengia įkyrių žvilgsnių.

„Vakarų Europoje irgi vyrauja neigiamas požiūris į musulmonus, bet žmonės mandagesni, šaltesni, taigi atrodo pagarbesni. Tunise islamo religija irgi yra ujama. Tunisas eina demokratijos ir modernėjimo keliu, labai lygiuojasi į Europą. Todėl nors mano apranga vis griežtėja (vienąkart buvau užsidėjusi ir nikabą), dar nerandu tiek jėgų (vėlgi dėl to, ką žmonės pasakys), kad užsidėčiau jį visam laikui, – atskleidžia Nur al-Huda. – Vis dėlto Tunise jaučiuosi savesnė nei gimtinėje ar Vakarų Europoje.“

Prancūzijoje, kur susitelkusi didžiausia musulmonų bendruomenė Europoje, gyvenanti G.Cherfaoui sako negalinti teigti, kad ir čia yra itin lengva būti musulmone: „Prancūzijoje yra daug apribojimų, kurie kartais sunkiai suvokiami, tačiau tenka prie jų taikytis.  Žinoma, čia musulmonų daug, todėl lengviau praktikuoti religiją nei Lietuvoje. Prancūzai labiau nusimano apie islamą nei lietuviai, todėl kyla mažiau nesklandumų. Pavyzdžiui, jei draugai prancūzai pakviečia į svečius, jie pasirūpins, kad ant stalo būtų visiems tinkamo maisto –  halal mėsos arba žuvies. Lietuvoje apie tai nepagalvojama ir dar nusistebima, kai paaiškini, kad tam tikrų produktų nevartoji.“

Kita vertus, Prancūzijoje valstybinėse įstaigose neleidžiama demonstruoti religinių ženklų ar aprangos. Moteris, dirbanti  gydytoja ar mokytoja, negali dėvėti hidžabo. Išimtis – privatus verslas: pavyzdžiui, parduotuvėje gali pamatyti skarą ryšinčią pardavėją.

„Sūnaus mokykloje kasdien matau mokytojos padėjėjas, kurios ateina į darbą apsirengusios kaip musulmonės, tačiau vos įžengusios į mokyklą skarą nusiriša. Merginos negali dengtis eidamos į mokyklą“, – pasakoja G.Cherfaoui.

Prancūzijos musulmonams psichologiškai ypač sunkūs buvo pirmi mėnesiai po ekstremistų įvykdyto teroro akto „Charlie Hebdo“ redakcijoje, kurio metu nužudyta 12 žmonių. „Jokiais būdais nepateisiname žmonių žudymo, tačiau dalis visuomenėsmusulmonus prilygina teroristams. Iš karto po žudynių „Charlie Hebdo“ labai nesaugu tapo vyrams, kurie meldžiasi mečetėse. Per kelias savaites buvo atakuota šimtai mečečių, ne visos jos buvo saugomos policijos, todėl buvo neramu, kai vyras visus penkis kartus eidavo melstis į maldos namus. Mokyklose buvo sustiprinta apsauga, o šiuo metu reikia laikytis tam tikrų taisyklių einant į prekybos centrus – parodyti, kas yra rankinėje, jei to prašo apsaugos darbuotojas“, – pasakojo G.Cherfaoui.

Lietuviai kreivai žiūri į bet kokį kitoniškumą

Mūsų pašnekovių patirtį Lietuvoje ir mūsų žurnalistinio eksperimento išvadas patvirtina ir ekspertų surinkti duomenys. Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė pabrėžia, kad Lietuvoje religinės mažumos tebėra svarbus žmogaus teisių objektas – dėl stiprių stereotipinių nuostatų žmonės yra diskriminuojami, patiria neapykantą, patyčias ir užgauliojimus. Ekspertė priminė, kad diskriminacijos apraiškų vis dar pasitaiko net ir mūsų valstybės lygiu, ir paminėjo plačiai nuskambėjusį neseną atvejį, kai pabėgėliai musulmonai Užsieniečių registracijos centre buvo maitinami kiauliena, nors tai prieštarauja jų įsitikinimams.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenimis, skundų dėl religijos Lietuvoje sulaukiama palyginti nedaug, tačiau jų daugėja. Musulmonų skundai sudaro iki pusės visų skundų dėl religijos.

Į tarnybą dėl diskriminacijos kreipiasi asmenys iš įkalinimo įstaigų, teigiantys, kad ten jie negali maitintis pagal išpažįstamą religiją, pasitaiko skundų ir dėl to, kad brandos atestatai teikiami bažnyčioje, o ne neutralioje vietoje arba kad abiturientai prieš brandos atestatų įteikimą bažnyčioje turi klausyti šv. Mišių. Bendraudamos su Lietuvoje gyvenančiomis musulmonėmis girdėjome ir apie tokius atvejus, kai aukštojoje mokykloje dėstytojas atsisako leisti musulmonei studentei laikyti egzaminą, jei ši nenusiriš skaros.

„Daugybė tyrimų patvirtina, jog Lietuva nėra labai tolerantiška valstybė. Tai ypač jaučiama kalbant apie tris nediskriminavimo pagrindus – rasę / tautybę, seksualinę orientaciją bei religiją”, – pabrėžia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas Valdas Dambrava.

Islamologas E.Račius apibendrina, kad monokultūriškoje Lietuvos visuomenėje kreivai žiūrima į bet kokį kitoniškumą, todėl vienodai sunku gali būti įsidarbinti tiek veido apdangalą dėvinčiai musulmonei, tiek, tarkime, auskarotam pankui. Jo vertinimu, dažniausiai neigiamas visuomenės nuostatas lemia būtent žmonių kitoniškumas, o ne praktikuojama religija.

Kita vertus, eksperto įsitikinimu, mūsų visuomenėje skirtingai vertinami musulmonais jau gimę asmenys ir Lietuvos piliečiai, atsivertę į islamą. „Manau, nepakantumas lietuvėms, atsivertusioms į islamą, kyla todėl, kad jos matomos kaip išdavikės – išdavusios savo krikščionišką ar europietišką paveldą, tapatybę, nes jų vaikai jau bus ne katalikai, o musulmonai. Be to, daug atsivertusių moterų nebesitapatina su Lietuva, sako, kad joms lietuvybė nėra svarbi, jos neretai emigruoja. Aišku, reakcijos dėl to ne visada būna adekvačios. Turime suprasti, kad mes galime musulmonų nemėgti, bet tai nereiškia, kad turime teisę su jais nepagarbiai ar diskriminuojamai elgtis“, – pabrėžia E.Račius.

Pasak profesoriaus, musulmonai patys pasirenka, ar nori atkreipti savo apranga aplinkinių dėmesį, nes atitinkama apranga yra veikiau jų tapatybės, o ne religijos klausimas: „Be abejo, turint omenyje tik aprangą, jie gali sulaukti didesnio dėmesio, bet daugiausia todėl, kad mes taip nesirengiame. Jei aš apsirengčiau Kalėdų Seneliu, į mane irgi žiūrėtų. Drabužiai yra visiškai nesvarbūs, kalbant apie religiją, bet jie yra svarbūs kaip tapatybės elementas. Būti musulmonu galima šito ir neparodant.“

M.Ališauskienė daro išvadą, kad nuostatos dėl musulmonų pasikeičia, kai pradedama bendrauti individualiai: kai kaimynai pamato, kad greta gyvenantys musulmonai yra visai mieli žmonės, o įmonės vadovas įsitikina, kad jo įdarbintas musulmonas puikiai atlieka savo pareigas. „Taip griaunami visuomenėje nusistovėję stereotipai.“, – sako pašnekovė.

Tą patvirtino ir mūsų žurnalistinis eksperimentas: nekyla abejonių, kad nuoširdus bendravimas su sutiktais žmonėmis mums padėjo tiek ieškant būsto, tiek darbo, nors visuotinė aplinkinių reakcija į mūsų pasirodymą viešose vietose ir buvo neigiama.

Visuomenės apklausos

10 visuomenės grupių, kurių atstovų kaimynystėje lietuviai labiausiai nenorėtų gyventi (proc.)

1. Romai (čigonai)             58,2

2. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys  ?

3–4. Asmenys su psichikos negalia        45,3

3–4. Homoseksualūs asmenys                45,3

5. Čečėnai    30,7

6. Musulmonai 29,7

7. Jehovos liudytojai         28,5

8. Pabėgėliai 27,3

9. Pakistaniečiai                20,9

10 Hinduistai, budistai      20,8

Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)

Su kuo lietuviai labiausiai nenorėtų kartu dirbti (proc.)

1. Asmenys su psichikos negalia            43,5

2. Romai (čigonai)             40,3

3. Iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys       37

4. Homoseksualūs asmenys                    35,8

5. Musulmonai 22,4

6. Jehovos liudytojai         19,2

7. Lietuvių kalbos nemokantys asmenys                      19,1

8. Čečėnai    17,4

9. Pabėgėliai 15,1

10. Pakistaniečiai              13,1

Šaltinis: Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu bendrovės „Baltijos tyrimai“ atlikta visuomenės nuostatų apklausa (2014 m. lapkritis; apklausti 1096 gyventojai nuo 15 metų iš 127 Lietuvos vietovių)

Shutterstock

Tapatybė. Palyginimo principu sukomponuotas „U-Multirank“ reitingas leidžia pačiam susidaryti universitetų reitingą. „U-Multirank“ padarė beprasmes iki tol buvusias varžybas siekti aukščiausių vietų universitetų turnyrinėse lentelėse. Nėra prasmės veržtis aukštyn vien dirbtinai gerinant tradiciškai reitinguose vertinamus veiklos rodiklius.

Lygiai prieš metus pasirodęs ir Europos Komisijos (EK) remiamas aukštųjų mokyklų reitingas „U-Multirank“, pagal surinktus balus išrikiuojantis aukštąsias mokyklas į bendrą eilę, savo patogumu ir pažangumu pranoko Šanchajaus universitetų reitingavimo sistemą, pasaulio universitetų reitingą „QS World University Rankings“, „Guardian“, „Times“ ir kitos įtakingos žiniasklaidos sudaromas geriausių universitetų eiles. Sugalvotas atskleisti Europos įvairovei, kuri yra jos stiprybė, „U-Multirank“ išlaikė savo liniją įprasminti universitetų unikalumą ir skirtybes, tačiau iš Europos marškinėlių jau išaugo. Antrajame projekto etape – per 1,8 tūkst. institucijų iš 83 valstybių: penktadalis institucijų iš JAV, 17 proc. – iš Azijos šalių.

Žinoma, „U-Multirank“ duomenys nėra gera žaliava tai žiniasklaidai, kuriai norėtųsi juos „apdoroti“ paprastai: antraštėse kelioms aukštosioms mokykloms užmaukšlinti karūną, pranešti, kas nusileido į žemas vietas, ir pirštu parodyti į prasčiausias aukštąsias mokyklas. Būtent tokio absoliutinimo ir supriešinančių bandymų žūtbūt „pelus atskirti nuo grūdų“ atsisakymas – didžiausia „U-Multirank“ vertybė.

Alternatyva, kurią pasiūlė „U-Multirank“, – ne geriausių ir blogiausių universitetų reitingas, suskirstantis skirtingo dydžio bei profilio universitetus į vieną bendrą eilę, o galimybė pačiam susidaryti savo aukštųjų mokyklų reitingą pagal asmeninius poreikius ir palyginti, kaip kuri aukštoji mokykla atrodo pagal skirtingas studijų kryptis arba skirtingus kriterijus – dėstymą ir mokymąsi (studijų), mokslinės veiklos, žinių perdavimo, tarptautiškumo, poveikio regionui. Iš viso šias kriterijų grupes sudaro 31 rodiklis. Pavyzdžiui, tarptautiškumas matuojamas studentų mobilumu, tarptautinėmis mokslinėmis publikacijomis ir kt., o mokslinę veiklą apibūdina citavimo indeksas, mokslinių publikacijų skaičius ir t.t. Kiekvienas iš 31 rodiklio patogiai grafiškai įvertinamas raidėmis nuo E iki A (aukščiausias A įvertinimas atitinka „labai gerai“, žemiausias E – „silpnai“).

Dinamiškas ir patogus internetinis įrankis leidžia universitetus apžiūrėti pagal kelias funkcijas: galima lyginti pasirinktus universitetus kaip institucijas, pagal norimas kriterijų grupes, galima pažiūrėti, kaip kurioms aukštosioms mokykloms sekasi konkrečiose septyniose studijų srityse – verslo studijų, elektros inžinerijos, mechanikos inžinerijos, fizikos (buvo vertinamos pirmame etape, pasirodė 2014 m. gegužę), medicinos, psichologijos ir kompiuterijos (prisidėjo antrame etape, 2015 m. balandį). Taip pat prieinamas ir kitas įrankis: pažiūrėti, kaip atrodo konkreti aukštoji mokykla, kai galima susipažinti net su jos siūlomomis studijų programomis (tomis, kurias institucija pateikė „U-Multirank“), taip pat pamatyti, kaip pagal skirtingas sritis jos rodikliai išsidėsto panašių institucijų kreivėje: kur didžiausia reikšmių koncentracija, koks vidurkis ir t.t.

„Šios sistemos niuansas yra tas, kad nepasakysi, kuris universitetas geriausias. „U-Multirank“ nesudaro geriausiųjų eilės, nesumuoja rodiklių, nes visi jie yra savarankiški: nė vienas iš 31 rodiklio neturi prioritetinės eilės, nors ir pristato skirtingas sritis, – svarbiausią europinio reitingo principą apžvelgia Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) direktorės pavaduotoja Laura Stračinskienė. – Jame pamatai aukštosios mokyklos profilį, strateginės veiklos kryptį. Svarbiausia, kad gali palyginti obuolius su obuoliais, o ne su slyvomis. „U–Multirank“ tikslas yra užtikrinti, kad pasirinkęs rūpimus aspektus pagal lyginamuosius pjūvius gausi informaciją apie tas institucijas, kurias gali palyginti. Kitaip tariant, čia nėra jokio bendro sąrašo ir jokių apibendrinimų.“

Jei jau labai knieti sudaryti bendrą reitingą, galima pasinaudoti funkcija, kuri išrikiuoja aukštąsias mokyklas pagal daugiausiai geriausių įvertinimų, tačiau bus skaičiuojami tik A įvertinimai. Vadinasi, jei konkreti institucija nepateikė duomenų, jų stygius įtakos rikiavimui pagal A rezultatus neturės.

Apie reitingo rengėjų tikslus pasakojanti L.Stračinskienė pabrėžia, kad „U-Multirank“ rengėjai deklaruoja siekiantys atskleisti institucijų įvairiapusiškumą, kurio įprasminti nepajėgdavo visi kiti reitingai, orientuoti į mokslinės veiklos vertinimą. Ne mažiau svarbus motyvas buvo visuomenės interesas. Pasak pašnekovės, reitingo organizatoriai, pripažinę, kad aukštųjų mokyklų reitingais domisi visuomenė, į juos reaguoja ir pačios institucijos, ir aukštojo mokslo aplinka apskritai, norėjo atsakyti į visuomenės susidomėjimą reitingais ir nutarė siekti pateikti teisingiausią bei reikalingiausią informaciją.

„Į dabar esančius reitingus įtraukiama tik maždaug 3 proc. visų pasaulio aukštojo mokslo institucijų. Europoje tai dažniausiai universitetai, kurie pirmauja vertinant mokslinius tyrimus, tačiau didžioji dalis studentų mokosi kitose institucijose. Reitingai vertina mokslinių tyrimų lygį, bet ignoruoja kitus svarbius aukštojo mokslo institucijų veiksnius, ypač mokymą ir mokymąsi“, – taip MOSTA periodiniame leidinyje „Agenda“ pernai „U-Multirank“ poreikį apibūdino Gero Federkeilas, „U-Multirank“ projekto koordinatorius.

„U-Multirank“ pateikiami absoliutūs skaičiai, o ne išvestiniai dydžiai – sudėtiniai balai ir t.t., todėl šios sistemos duomenys leidžia matyti realią situaciją. Be to, duomenys kone apie visus rodiklius pateikiami santykiu – procentine dalimi, todėl, pateikiant skaičius, priklausančius nuo bendro skaičiaus, institucijos dydžio, deramai galima pristatyti ir mažų, ir didelių institucijų padėtį.

„Dalis kitų reitingų yra gana subjektyvūs. Pavyzdžiui, 50 proc. vietos QS pasaulio universitetų reitinge lemia akademinė reputacija, kurią savo subjektyvia nuomone vertina išorės bendruomenė, darbdaviai. Be to, tradiciniuose reitinguose daugelis realių institucijos duomenų yra „po vandeniu“, jie nematomi. Tarkime, tame pačiame pasaulio universitetų reitinge galima pamatyti daugiausiai pirmų 300 aukštųjų mokyklų profilius, kai kuriuos jų įvertinimus. O „U-Multirank“ yra skaidrus: matomi realūs duomenys, o ne sukaupti taškai. Realūs duomenys pagal įvairius parametrus pateikiami bendroje atskaitos skalėje, todėl toks išdėstymas leidžia suvokti kitų institucijų rodiklius ir atrasti savo vietą tarp jų“, – metodikos ir duomenų pateikimo pranašumą aptaria Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) tarptautinių ryšių prorektorė dr. Asta Radzevičienė.

Pirmoji Lietuvos aukštoji mokykla, kuri dalyvavo dar bandomajame „U-Multirank“ projekte, buvo Vilniaus kolegija. Jos direktorius dr. Gintautas Bražiūnas sako, kad pažangi europinio reitingo metodika, priešingai nei tradicinių reitingų komponavimo principas, apsaugo ir nuo pavojaus dirbti vien dėl aukštesnės vietos reitinguose. Dirbinai keliant rodiklius, už kuriuos skiriama vieta reitinguose, bendra kokybės gerinimo sistema praranda prasmę.

„Tyrimai parodė, kad nors kai kurie reitingai vertinami su pašaipa ir ironija, aukštosios mokyklos į juos vis dėlto reaguoja: nors veidrodis ir kreivas, į jį vis tiek žiūrima. Taigi Europos universitetų asociacija, svarsčiusi šį klausimą, padarė išvadą, kad nereikėtų kreipti dėmesio į masinės žiniasklaidos rengiamus reitingus, nes, kaip rodo praktika, tada pradedama dirbti rodikliams ir apie jokią kokybės kultūros kūrimo sistemą negali būti nė kalbos“, – apie iškreiptą vaizdą pasakoja G.Bražiūnas.

Direktorius paaiškina, kad dėl šių priežasčių, kuriant „U-Multirank“ sistemą, ir buvo nutarta parodyti rodiklių reikšmes, bet šiukštu jų nesumuoti, nesudėti jokių bendrų balų ir nerikiuoti geriausiųjų eilės.

„Visa sistema paremta galimybe pamatyti, kas yra aukščiau vidurkio, kas žemiau, bet sumavimas yra klaida. Kitaip tariant, tai aukštosios mokyklos profilio parodymas pagal pasirinktus rodiklius. Galbūt studentas yra silpnas, jis nenori stoti į mokslo instituciją, todėl ieško universiteto, kuriame svarbiausia studijos ir galintys jam suteikti žinių dėstytojai“, – patogumą gauti informaciją pagal vartotojui aktualias sritis apžvelgia Vilniaus kolegijos vadovas.

Atrodytų, kriterijų grupės, juolab visi smulkesni rodikliai, tarpusavyje skiriasi savo turiniu ir verte: tarkime, aukštą citavimo indeksą „uždirbti“ sunkiau nei laiku studijas baigiančių bakalaurų procentinę dalį. Nepaisant to, pabrėžiama, kad visi rodikliai yra vienodai svarbūs ir jiems negalima skirti jokios pirmumo teisės.

Kaip pasakoja „Veido“ kalbinti pašnekovai, reitingo metodikos galimybių studijos buvo rengiamos nuo 2008 m., o per tą laiką dėl kiekvieno rodiklio detaliai diskutavo ekspertai – CHERPA aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų institucijų konsorciumas, kuriam vadovavo Aukštojo mokslo centras (CHE, Vokietija), Aukštojo mokslo politikos tyrimų centras (CHEPS, Nyderlandai), pačios aukštosios mokyklos. Pavyzdžiui, vien institucijos tarptautiškumui iliustruoti buvo pasirinkti 186 rodikliai.

L.Stračinskienės teigimu, „U-Multirank“ rengėjai viliasi, kad dalyvaujančioms valstybėms aktualūs visi rodikliai, aukštojo mokslo institucija pati pasirenka, apie kokias kryptis pateikti duomenis, taip pat pati sprendžia ir kokias sritis tobulinti. Juolab studentas pats renkasi, kas jam svarbiau: galbūt jis nori studijuoti universitete, kuris nedemonstruoja pačių geriausių mokslinės veiklos pasiekimų, bet didžiausią dėmesį skiria bakalauro studijoms. Taigi vienintelis ir svarbiausias tokios metodikos argumentas – galimybė rinktis pačiam. Bet kokiu atveju, kad ir kokius rodiklius pasirinks „U-Multirank“ įrankyje, naudos gauna kelios suinteresuotos šalys – visuomenė, studentas, institucija ir valstybė, turinti progą įvertinti savo universitetų situaciją, bendrą vietą tarptautinėje panoramoje.

„Trumpai tariant, jei niekada negalvojai studijuoti X universitete, pasidomėjęs rūpimais klausimais „U-Multirank“, galbūt jį ir pasirinksi, – apibendrina L.Stračinskienė. – Vertybė yra ta, kad jame nėra svarbiausių rodiklių. O jei tokių bandoma ieškoti arba stengiamasi informacijos srautą pakreipti kažkuria linkme, šis įrankis praranda prasmę.“

„U-Multirank“ duomenų turinys ir patogus jų pateikimo formatas – dinamiškas internetinis įrankis, leidžiantis susipažinti su skirtinga informacija vienoje vietoje, yra proveržis informacijos apie aukštojo mokslo institucijas sraute. Įprastai informacijos apie studijų, mokslo ir bet kokius kitus rodiklius reikia ieškoti. „Veido“ pašnekovai vardija institucijas, kurios kaupia ir sistemina tam tikrus duomenis. AIKOS sistemoje galima rasti institucijų sąrašą, studentų skaičius, daug duomenų apie konkrečias sritis, atsižvelgiant į aktualią tematiką, pateikia ir MOSTA. Na, o pagrindinis informacijos šaltinis – pačių aukštųjų mokyklų pateikiama informacija. Tiesa, ir „U-Multirank“ informaciją pateikia pačios aukštosios mokyklos, galinčios pasirinkti, kurių studijų krypčių vertinime dalyvauti. Tačiau viena yra universiteto lankstinuke perskaityti, kad kasmet dešimtadalis studentų išvyksta pasimokyti svetur, ir kas kita pamatyti, daug ar mažai tie 10 proc. išvykstančių studentų yra panašiose aukštosiose mokyklose ar konkrečiose jų studijų kryptyse.

„Daug informacijos buvo prieinama ir Lietuvoje, įrankių tam turime. Tačiau „U-Multirank“ atveju valia supažindinti su veikla, informacija yra išreikšta pačios institucijos. Lietuvoje visose srityse galime gauti duomenų apie metinius rezultatus, stojamuosius balus, efektyvumą ir kt., bet šiuo atveju mes kalbame apie tarptautinę erdvę, pasaulinę pasiūlą“, – paaiškina MOSTA atstovė L.Stračinskienė.

Nepamainomas šis įrankis ir pačioms aukštosioms mokykloms, kurie gali įvertinti savo rezultatus, juos palyginti su kolegų pasiekimais ir kurti strategiją, kaip tobulinti atskiras sritis. Dar svarbiau siekiantiems pagerinti savo studijų ir mokslo kokybę yra plati reitingo geografija, leidžianti Lietuvos aukštosioms mokykloms suvokti savo vietą tarptautinėje – Europos ar pasaulio universitetų erdvėje. „U-Multirank“ sistema, kurios kilmę kai kurie ekspertai tiesiogiai siejo su atsvara JAV ir Azijos universitetams, jau peraugo Europos ribas. „Tai tarptautinis, o ne europinis įrankis. 21 proc. institucijų yra JAV, 17 proc. – Azijos šalyse“, – patikslina MOSTA direktorės pavaduotoja.

Atrodo, kad pačios aukštojo mokslo institucijos, kurios aktyviai jungiasi prie „U-Multirank“ tinklo, taip pat aktyviai linkusios naudotis ir jo medžiaga priimdamos sprendimus. Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas, neseniai dalyvavęs metinėje Europos aukštojo mokslo institucijų asociacijos (EURASHE) konferencijoje, pasakoja, kad renginyje buvo pristatyti aukštųjų mokyklų apklausos rezultatai, kaip universitetai vertina „U-Multirank“. Pasirodo, 60 proc. universitetų teigė pasinaudosiantys jo medžiaga partnerių paieškai ar vidiniams sprendimams, 30 proc. teigė dar svarstantys, kaip panaudoti šiuos duomenis, o 10 proc. sakė, kad į „U-Multirank“ duomenis nereaguos ir niekaip jų nepanaudos.

Lietuvos aukštosios mokyklos gali numanyti, kokią vietą užima regione ar Europoje, bet, ko gero, sunkiai įsivaizduoja savo pozicijas pasaulinėje aukštojo mokslo erdvėje. „U-Multirank“, kaip tikina „Veido“ pašnekovai, vertingas ir tarptautinei partnerių paieškai, pačių Lietuvos aukštųjų mokyklų pokyčiams, integracijai į europinę aukštojo mokslo erdvę.

„Ši sistema, mano nuomone, yra labai gera galimybė Lietuvai, kurios, kaip šalies, pozicija pasaulio aukštojo mokslo erdvėje yra neaiški. Vertinant Europos mastu, žinome, kokią vietą užima mūsų aukštasis mokslas, kokių galimybių jis turi. Tačiau jam vis labiau globalėjant, skverbiantis į Azijos, Pietų Amerikos šalis, reikia pasakyti pasauliui, kas tu esi, kokia yra ši aukštojo mokslo institucija. „U-Multirank“ ir yra priemonė tą tapatybę parodyti. Galime pykti, ignoruoti faktą, kad sudaroma daug įvairių reitingų, tačiau ši per pasaulį besiritanti mada ir toks savęs pozicionavimo būdas neišvengiamas. Taip gali atskleisti stipriąsias savo savybes“, – svarsto VGTU prorektorė A.Radzevičienė ir priduria, kad „U-Multirank“ yra ne faktus konstatuojantis reitingas, bet darbo priemonė aukštajai mokyklai, padedanti priimti sprendimus, kurti strategiją.

Pasak jos, tai strateginio valdymo priemonė. Pavyzdžiui, aukštoji mokykla, pamačiusi platų spektrą parametrų, gali planuoti, kaip toliau sieks gerų rezultatų prioritetinėse srityse. „Pavyzdžiui,  šiuo metu visoms aukštosioms mokykloms aktualu būti matomoms regione. Ši sritis svarbi ir VGTU, todėl paskelbus naujausius „U-Multirank“ duomenis galėjome įvertinti, ar pasiteisino mūsų pastangos. Paaiškėjo, kad pagal poveikio regionui kriterijų grupę trys iš penkių šios srities įvertinimų buvo A. vadinasi, gerai suprantame ir vykdome šią savo misiją“, – universiteto įžvalgas aptaria prorektorė.

Ji pasakoja, kad būtent „U-Multirank“ duomenys paskatino vidinius debatus ir planuojamą sprendimą – didinti anglų kalba vykdomų magistrantūros studijų programų skaičių aktualioje tarptautiškumo srityje.

Paklausta, ar VGTU ieškojo „atitikmenų“, panašių užsienio universitetų, A.Radzevičienė sako, kad rasti tikslius universitetus vargiai įmanoma, nes „U-Multirank“ suteikia laisvę panašius kolegas rinktis pagal 31 kriterijų iš 1,8 tūkst. dalyvių, vertinant penkias veiklos sritis.

„Panašūs veiklos bruožai geriausiai išryškėja atskirose vertinimo srityse, dar tiksliau – vertinant pagal atskirus kriterijus. Matome VGTU veiklos profilį panašų į mūsų partnerių – RMIT (Australija), Turino technikos universiteto (Italija), Aalto universiteto (Suomija), Dublino universiteto (Airija), ypač ir regioninio įsitraukimo, poveikio regionui srityse“, – vardija VGTU tarptautinių ryšių prorektorė.

„Manau, kad „U-Multirank“ pakeis situaciją, atsiras jungtinės studijų programos, partnerystė, kursis jungtinis mokslas. Juk jei bendradarbiausi su tomis organizacijomis, kurių prioritetas yra žinios, gebėjimai, išsilavinimas, savaime keisiesi ir pats. Juk užmegzti bendradarbiavimą su geromis institucijomis nėra lengva: jos taip pat atsakingai vertina ir renkasi partnerius“, – prognozuoja MOSTA direktorės pavaduotoja L.Stračinskienė ir priduria, kad sekdamos savo rodiklius „U-Multirank“ aukštosios mokyklos gali analizuoti rodiklių prastėjimą ar gerėjimą ir ieškoti pokyčių priežasčių.

„U-Multirank“ duomenys reikšmingi ir sprendimų priėmėjams. Tiesa, įrankio nauda valstybei, kaip primena „Veido“ kalbinti pašnekovai, priklauso nuo jos įsitraukimo, investicijų,. Be to, neaišku, ar ilgainiui pačios reitinge dalyvaujančios institucijos ar valstybės neturės prisidėti prie šios sistemos rengimo.

Planuojama, kad dabar septynias studijų kryptis siūlantis palyginti įrankis trečiame etape pridės dar penkias: matematiką, biologiją, chemiją, istoriją, sociologiją ir socialinį darbą, ragins nuolat atnaujinti vertinamus rodiklius. Vis dėlto neaišku, kas užtikrins jo tęstinumą. L.Stračinskienė pasakoja, kad jau pirmuoju „U-Multirank“ kūrimo etapu institucijos svarstė, kokia ateitis laukia pažangaus projekto, kai baigsis jam numatyta EK komisijos parama. Klausimas, kas prisiims naštą – valstybė ar institucija, yra atviras.

Pasirodo, „U-Multirank“, kuriam 2014–2017 m. numatyta 4 mln. eurų EK parama, kūrėjai jau mąsto apie finansinį ateities scenarijų, nes vėlų rudenį visoms dalyvaujančioms institucijoms išsiuntė anketą su klausimu, ar šios įsivaizduoja „U-Multirank“ ateitį, jei būtų taikomas narystės mokestis.

„Akivaizdu, kad kaupiami duomenys ir bandoma kurti alternatyvią EK finansavimui strategiją. Juolab kad šis reitingas nebėra vien Europos, jis vis labiau tampa pasaulinis, – komentuoja VGTU prorektorė. – Nors narystės mokesčio idėją galima vertinti kontroversiškai. Jei reitingas linkęs pats save išlaikyti, generuoti pajamas, įprastai tokiu atveju plečiamas perkamų paslaugų paketas, dingsta grynumas. Ilgainiui, priklausomai nuo finansavimo šaltinių, gali atsirasti informacijos prieinamumo klausimas. Nežinia, ar tokia praktika būtų gera, nes dabar atvirumas, dialogas ir yra ta geroji praktika, kuria pasižymi „U-Multirank“.“

Vis dėlto kai kurie ekspertai šio reitingo duomenų tikslumu abejoja jau dabar: esą negalima patikrinti visų universitetų, o jie gali nurodyti tokius skaičius, kokius tik nori. Tačiau, „Veido“ kalbintų pašnekovų tikinimu, šios abejonės mažai pagrįstos. „U-Multirank“ naudojasi bent kelių šaltinių duomenimis – ne vien institucijos, kuri juos pateikia.

Pavyzdžiui, Kembridžo ir Oksfordo universitetai „U-Multirank“ nedalyvauja. Kyla klausimas, kodėl elitiniai universitetai nelinkę atvirai pasakoti apie savo veiklą, bet faktas, kad dalis duomenų – mokslinės veiklos, žinių perdavimo – prieinami kitais kanalais, todėl informacijos apie šias lyderių kalves atsirado ir „U-Multirank“.

„Naudojami įvairūs šaltiniai: klausimynas institucijoms, studentų apklausa, „Thomson Reuters“ duomenų bazė ir t.t. Kadangi kalbėjausi su specialistais, kurie apdoroja duomenis, iš jų žinau, kad gauti skaičiai lyginami su kitų šaltinių, pavyzdžiui, Eurostato, duomenimis. Jei esama neatitikimų, duomenys grįžta į instituciją ir kiek įmanoma tikslinami. Žinoma, paklaida visada yra, bet nemanau, kad universitetai sąmoningai juos iškreiptų ir sakytų netiesą. O patys „U-Multirank“ rengėjai linkę nuolat tobulinti šį įrankį. Tarkime, dabar jie pripažino, kad dėl duomenų sudėtinga buvo lyginti studijų, dėstymo ir mokymosi sritis“, – komentuoja MOSTA direktorės pavaduotoja.

Kad neatitikimų gali būti, įsitikinęs ir Vilniaus kolegijos direktorius G.Bražiūnas. Pavyzdžiui, nurodoma, kad studentų apklausa laikoma įvykusia, kai joje dalyvauja 10 proc. visų apklaustųjų, arba ne mažiau kaip 15 studentų. G.Bražiūnas skaičiuoja, kad yra aukštųjų mokyklų, kurios iš viso turi 15 studentų, vadinasi, dalyvavimas apklausoje bus šimtaprocentinis?

„Arba kitas rodiklis – kiek absolventų nuo įstojusiųjų baigia studijas. Gali rašyti realų skaičių, gali nurodyti, kad baigė visi. Žinoma, galbūt buvo 30 pirmakursių, 30 gavo ir baigimo pažymėjimus. Bet ar tai tikrai tie patys studentai? Juk nubyrėjimas yra, – pavyzdį pateikia didžiausios šalies kolegijos vadovas. – Galima suklysti, bet galima kitokius skaičius ir sąmoningai nurodyti. Juk mes apytikriai žinome vieni kitų skaičius, todėl galiu pasakyti, kad kai kurie kolegos blefuoja.“

Plačios „U-Multirank“ galimybės gauti informaciją apie rūpimas sritis ilgainiui turėtų keisti ir vartotojų – būsimų studentų, jų tėvų įpročius. Lietuvoje vyraujant kone visuotiniam aukštajam mokslui, kai didžiausia vertybe dalis jo siekiančiųjų laiko ne išsilavinimą, bet diplomą, daugiadimensis įrankis leis įvertinti aukštojo mokslo institucijos kokybę ir pagal kai kuriuos parametrus daryti prielaidas, kokia kultūra – diplomo ar išsilavinimo yra vyraujanti toje institucijoje.

Gabija Sabaliauskaitė

Demografija ir psichologija. Mokslininkai svarsto, ar šalyje, kurioje itin spartūs gyventojų senėjimo ir emigracijos tempai, senstantys tėvai gali tikėtis svetur išvykusių vaikų priežiūros.

Apie tai, kaip nuotolis ir intensyvus gyvenimo tempas keičia Lietuvoje likusių tėvų ir po pasaulį pasklidusių jų vaikų bendravimą, „Veido“ kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininke stažuotoja, sociologe dr. Margarita Gedvilaite-Kordušiene.

VEIDAS: Dvejus metus tyrinėjote, kaip suaugusių vaikų migrac?ą vertina vyresnio amžiaus tėvai, taip pat – kokios suaugusių vaikų nuostatos dėl tėvų priežiūros senatvėje. Prie kokių išvadų priėjote?

M.G.-K.: Per dvejus metus trukusį sociologinį tyrimą buvo apklausta 1016 Lietuvos gyventojų bei 305 vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresni) tėvai, kurių bent vienas iš suaugusių vaikų gyvena užsienyje. Taip pat atliktas kokybinis tyrimas (10 interviu) su vyresnio amžiaus tėvais, gyvenančiais senelių namuose ir turinčiais emigravusių vaikų. Tyrimas parodė, kad migracija neigiamai veikia vyresnio amžiaus tėvų ir emigravusių vaikų susitikimų bei kontaktų dažnumą, tačiau esminės įtakos emociniam artumui neturi. Išvados šiek tiek netikėtos: nemaža dalis apklaustųjų (daugiau kaip penktadalis šeimų) įvardija, kad jų santykiai po emigracijos su vaikais pagerėjo. Tyrimas taip pat atskleidė, jog vaikų migracija dar nereiškia, kad tėvai senatvėje bus palikti likimo valiai ir jais nebus rūpinamasi. Net ir būdami užsienyje vaikai randa būdų, kaip tėvams pagelbėti (suorganizuoja tiek finansinę, tiek socialinę pagalbą). Žinoma, šis rūpinimasis šiek tiek kitokio pobūdžio nei gyvenant šalimais. Tenka pripažinti, kad emigravusių vaikų galimybės rūpintis savo tėvais „čia ir dabar“ yra gerokai mažesnės. Kaip rodo kitų šalių patirtis, vadinamieji neformalūs paramos tinklai (tokie kaip šeima) vis dėlto negali kompensuoti priežiūros vyresnio amžiaus žmonėms sistemos trūkumų.

VEIDAS: Kas lėmė jūsų apsisprendimą tyrinėti emigracijos įtaką kartų ryšiams?

M.G.-K.: Lietuva – valstybė, pasižyminti ypatinga demografine situacija: labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, intensyvi emigracija ir gana mažas gimstamumas. Be to, gana ribota socialinių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms sistema. Anksčiau buvo galima tikėtis, kad suaugę vaikai prižiūrės savo tėvus senatvėje, o dabar, kai vis daugiau vaikų gyvena užsienyje, tyrėjai svarsto, kiek tai įmanoma. Temos pasirinkimas susijęs ir su kultūriniais veiksniais. Nuostata, kad suaugę vaikai turėtų prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus, Lietuvoje dar gana stipri. Dėl šių priežasčių nutariau patyrinėti, kaip emigracija veikia kartų ryšius iš vyresnio amžiaus tėvų, liekančių Lietuvoje, pozicijos.

VEIDAS: Kokios šiuolaikinio komunikavimo priemonės pasitelkiamos bendraujant per atstumą? Kurias iš jų vadintumėte populiariausiomis?

M.G.-K.: Ne visi apklausti tėvai šiuolaikiški ir modernūs, mokantys pasinaudoti virtualiomis bendravimo priemonėmis. Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, populiariausia priemonė išlieka telefonas. Naudotis internetu tarp vyresnių žmonių nėra labai populiaru. Įprastai susiklosto tokia situacija, kad vyresnio amžiaus tėvai laukia savo emigravusių vaikų skambučių. Lietuvos senjorų pajamos gana ribotos, taigi jie negali sau leisti dažnai skambinti į užsienį.

Gana ribotos ir vaikų lankymo galimybės. Kaip matyti iš apklaustų vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių senelių namuose, daugelis nė karto nebuvo aplankyti savo vyresnio amžiaus vaikų. Tėvams nepriimtina išsiruošti į kelionę už savo vaikų pinigus (jie nenori būti našta, o patys susitaupyti iš skurdžių pensijų nesugeba). Todėl apie vaikų gyvenimą užsienyje sprendžia tik pagal atžalų pasakojimus, nuotraukas ar dovanas.

Norėtųsi, kad tokia nelygybė būtų kuo mažesnė ir atstumą būtų galima įveikti lengviau. Žinoma, kai kada keliauti tėvams neleidžia ir sveikatos problemos, bet kur kas dažniau tam trukdo nepakankami finansai.

VEIDAS: Vaikams ne vienus metus gyvenant užsienyje Lietuvoje likę tėvai tikriausiai susitaiko su mintimi, kad senatvėje vaikai negrįš?

M.G.-K.: Atrodytų, jei vaikai užsienyje, tėvai neturėtų puoselėti lūkesčių dėl savo priežiūros senatvėje. Tačiau susiklosto visai priešingai: net ir emigracijoje gyvenančių atžalų tėvai, paklausti, kaip norėtų, kad senatvėje būtų organizuojama jų priežiūra, pageidauja būti prižiūrimi jų pačių ar vaikų namuose, o priežiūros tikisi iš savo vaikų. Priežiūrą dienos centruose ar senelių namuose daugelis jų vertina ne itin palankiai (tik trečdalis apklaustų tėvų pateisina situaciją, kai negalintys savimi pasirūpinti tėvai gyvena senelių namuose, nors ir turi Lietuvoje gyvenančius vaikus). Taigi Lietuvoje prioritetai labai aiškiai teikiami šeimyniniams tinklams – vaikams ir kitiems giminaičiams, o palankiausiai vertinamas toks priežiūros organizavimo būdas, kai pagalba teikiama savo namuose.

Nemaža dalis (maždaug trečdalis) apklaustųjų nežino ir nėra apsisprendę, kaip organizuotų savo priežiūrą senatvėje. O iš kokybinio tyrimo matyti, kad nors jie norėtų sulaukti pagalbos iš vaikų, tačiau suvokia, jog tai nebūtinai bus įgyvendinta. Kita vertus, jie nenori tapti našta savo atžaloms. Tai patvirtino ir kiekybinis tyrimas: tik labai maža tėvų dalis (16,4 proc.) mano, kad vaikai savo darbo laiką turėtų derinti prie senų tėvų poreikių. Kausimas, kiek toks derinimas įmanomas dabartinės darbo rinkos sąlygomis.

VEIDAS: Atliekant sociologinį tyrimą vertinta ir tai, kaip migracija veikia šeimos bendravimo ir susitikimų dažnumą. Kokių pokyčių pastebėta?

M.G.-K.: Vertinant santykių artumą reikšmingo poveikio nebuvo nustatyta. Atrodo, kad atstumas mūsų emocinio ryšio vis dėlto neveikia. Nepriklausomai nuo susitikimų ar bendravimo dažnumo emocinis kartų artumas išsaugomas. Tyrimo duomenimis, jo nekeičia netgi vaikų gyvenimo užsienyje trukmė. Tačiau tiriamieji neslėpė, kad ilgai nesimatant jiems labai sunku. Nemaža dalis apklausiamų tėvų pokalbio metu verkė, neslėpdami savo ilgesio, tačiau buvo ir tokių, kurie pabrėžė, kad jei jų vaikams gerai, tai ir jie patenkinti.

Kita vertus, Lenkijoje atlikti tyrimai rodo, kad migracija – vienas būdų padėti savo išplėstinei šeimai. Todėl gana dažnai sprendimą dėl jos priima ne tik emigracijai pasiryžę suaugę vaikai, bet ir visi šeimos nariai.

VEIDAS: Ar galima lyginti anksčiau gyvenusių kartų ir šiandieninės – emigrantų kartos – paramą savo tėvams? Per atstumą rūpintis ir suteikti reikiamą pagalbą senatvėje, matyt, gana keblu?

M.G.-K.: Negalima tvirtinti, kad dabar tėvais rūpinamasi mažiau nei anksčiau, tiesiog ta priežiūra ir pagalba šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, migrantai per atstumą lengvai gali teikti finansinę ar emocinę paramą, o per vizitus namo – ir kitaip padėti tėvams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad išplėtota paslaugų sistema gerokai palengvina naštą emigracijoje gyvenantiems vaikams. Tarkime, Skandinavijoje senyvo amžiaus paslaugų sistema labai išplėtota, tačiau šeimyniniai ryšiai dėl to nesusilpnėja. O štai  Lietuvoje didžiausia vyresnių žmonių problema ta, kad jie vis dar jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Tad jei socialinis vyresnio amžiaus žmonių tinklas yra negausus ir visi vaikai (ar vienintelis vaikas) išvyksta gyventi į užsienį, tai, žinoma, gali padidinti izoliacijos ar vienišumo jausmą.

VEIDAS: Kaip socialinės atskirties ir vienišumo klausimai sprendžiami kitose valstybėse ?

M.G.-K.: Atlikti tyrimai rodo, kad ir kitose šalyse vaikai jaučiasi ne mažiau atsakingi už savo tėvų priežiūrą. Italų emigrantai verčiasi per galvą, kad galėtų grįžti ir kažkaip padėti seniems savo tėvams. Labai įdomi ir estų praktika. Atliktas Taline ir Helsinkyje gyvenančiųjų tyrimas (atstumas – apie 80 km) rodo, kad kai kuriais atvejais vaikai, nepaisant skiriančių kilometrų skaičiaus, nuolat grįžta ir stengiasi patys suteikti tėvams nuolatinę priežiūrą (juos prausia, apiperka ir pan.). Taigi net ir gyvenant skirtingose šalyse tokie dalykai įmanomi. Vakarų šalyse paslaugų senjorams sektorius išplėtotas nepalyginti geriau nei Lietuvoje, taigi ir socialinės atskirties problemos nėra tokios didelės.

VEIDAS: Vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet entuziastingai pripažįsta, kad jiems reikalinga kitų pagalba. Galbūt emigravę vaikai daug ko nežino?

M.G.-K.: Būtent dėl šios priežasties atlikdami tyrimą, per kurį apklausėme tik pagyvenusius tėvus, ne tik domėjomės pačiu faktu, ar reikalinga pagalba, bet ir klausėme, kokius darbus atliekant jiems praverstų kito asmens pagalba. Buvo atsakoma, kad dažniausiai pagalbos prireikia atliekant fizinės jėgos reikalaujančius darbus – dirbant sode, prižiūrint gyvulius ar tvarkant aplinką šalia namo (24,6 proc.), taip pat tvarkant namus (15,7 proc.) ir apsiperkant (12,1 proc.). Dėl tos pačios priežasties svarbu tirti ir kontaktų dažnumą (tiek tiesioginių per vizitus namo, tiek virtualių), nes juos mokslininkai vertina kaip esminį priežiūros santykių elementą. Reti kontaktai gali reikšti, kad vyresnio amžiaus žmonių poreikiai vaikams nėra gerai žinomi ir tėvams reikalinga pagalba iš šalies. Taip pat tai gali būti įtampos ar ambivalentiškų situacijų šeimoje ženklas.

Atliekant tyrimą nustatytas neigiamas migracijos poveikis ne tik susitikimų dažnumui (per vizitus namo), bet ir bendravimui pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Didžioji dalis apklaustų tėvų norėtų dažniau bendrauti su emigravusiais vaikais. Galbūt galima teigti, kad retesni kontaktai iš dalies kompensuojami parama, kurią galima teikti ir per atstumą. Dažniausiai vyresnio amžiaus tėvų įvardijama vaikų migracijos pasekmė šeimai yra pagerėjusi finansinė padėtis (39,7 proc.). Nurodžiusiųjų, kad atsirado sunkumų dėl priežiūros, dalis gana nedidelė – 5,6 proc. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vyresnio amžiaus tėvai yra ne tik pagalbos ar priežiūros gavėjai, – jie patys dažnai finansiškai remia Lietuvoje gyvenančius vaikus.

Lenkijoje atlikti tyrimai rodo ir kitokius mainus tarp kartų: emigravę vaikai padeda savo tėvams, o šie gautą paramą kompensuoja prižiūrėdami anūkus. Taigi vienokiu ar kitokiu pavidalu parama šeimoje cirkuliuoja, o vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet yra tik paramos gavėjai – jie yra ir paramos teikėjai.

VEIDAS: Ar senatvė, leidžiama senelių namuose, Lietuvoje vis dar stigmatizuota?

M.G.-K.: Kiek teko bendrauti su socialinėmis darbuotojomis, stigma nebėra tokia žymi, tačiau jei vertinsime pačių senelių namų gyventojus, esama labai liūdnų interviu. Ypač neseniai į šią įstaigą atvykę žmonės sunkiai susigyvena su savų namų ir savarankiško gyvenimo praradimu. Kai kurie jų mini, kad „čia gyvena tik nelaimingi žmonės“.

VEIDAS: Per pastarąjį dvidešimtmetį iš Lietuvos emigravo kone penktadalis darbingo amžiaus gyventojų. Gal jūsų tyrime fiksuojama, ar dažnai jie matosi su čia likusiais tėvais?

M.G.-K.: Reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 28,8 proc. tėvų, kurių suaugę vaikai gyvena užsienyje ilgiau nei šešis mėnesius. Beveik pusė (49,4 proc.) visų tėvų, turinčių emigravusių vaikų, yra vyresnio amžiaus – 60 metų ir vyresni. Kone pusė apklaustųjų (47 proc.), dalyvavusių tyrime, mini susitinkantys su vaikais kartą per metus, 38 proc. – kartą per pusmetį, na, o likusi dalis kalbėdama apie susitikimų periodiškumą nurodė kartą per tris mėnesius (14 proc.). Tačiau nemaža dalis apklaustų tėvų teigia jaučiantys dažnesnio bendravimo su savo vaikais poreikį.

Taigi, jei norime išsaugoti skirtingų kartų ryšį, būtina galvoti apie kai kurių mokslininkų jau įvardytą socialinės gerovės kūrimą, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas, kuris bent kiek kompensuotų vaikų nebuvimą šalia. Galimybės emigrantams dažniau aplankyti savo tėvus padėtų tai išsaugoti. Kita vertus, kadangi didžioji dalis apklaustųjų pageidauja priežiūros savo pačių ar vaikų namuose, reikėtų galvoti apie kokybiškų socialinės gerovės paslaugų namuose plėtrą.

VEIDAS: Minite, kad motinos tiek su emigracijoje, tiek su Lietuvoje gyvenančiais vaikais bendrauja dažniau nei tėvai. Kas tai lemia?

M.G.-K.: Tai tradiciniai mūsų lyčių modeliai, kurių išmokstame dar socializacijos metu. Mamos dažnai įvardijamos kaip šeimos ryšių palaikytojos, taigi bendravimas šeimoje organizuojamas per moteriškąją liniją: mamas, močiutes, dukras, anytas ir t.t. Vis dėlto galimybės bendrauti su savo vaikais Lietuvoje nepalyginti didesnės nei šiems emigravus. Mokslininkai pabrėžia, kad emigracijos atveju šeimas skiria ne tik atstumo, bet ir geografinio laiko skirtumai. Tėvams su vaikais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti sunkiau, nei su esančiais Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar Airijoje (autorės tyrime emigrantai dažniausiai ir buvo šiose šalyse – K.K.-Š.), nes yra didelis laiko skirtumas, taigi sunkiau prisitaikyti. Tačiau migrac?os išskirtos šeimos, kurių nariai gyvena skirtingose šalyse, stengiasi įvairiais būdais išlaikyti artimus tarpusavio santykius. Tai galima vadinti jau įprastu šiuolaikinių globalių visuomenių reiškiniu.

VEIDAS: Ar galima apibrėžti, kada Lietuvoje įsibėgėjo spartesnis visuomenės senėjimas ir kuo jis ypatingas?

M.G.-K.: Daugelis Vakarų šalių gerovės valstybės sistemą kūrė dar prieš tapdamos senomis visuomenėmis, todėl Rytų bei Vidurio Europos šalyse spartus gyventojų senėjimas kelia kur kas didesnių iššūkių, nes reikia iš esmės persvarstyti politikos priemones, susijusias su pensijų, sveikatos apsaugos sistemomis.

Pasaulio mastu visuomenės senėjimas (t.y. gyventojų amžiaus struktūros kaita, kai didėja 65 metų ir vyresnių žmonių dalis) pradėtas fiksuoti maždaug nuo 1959-ųjų. Tada Jungtinės Tautos išreiškė susirūpinimą dėl šio proceso bei jo keliamų iššūkių. Dabar jau visos išsivysčiusios šalys yra pasiekusios aukštą demografinės senatvės lygį. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Prancūzijoje visuomenės senėjimo procesas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje ir vyko gana lėtai per ilgą laikotarpį. O tokiose šalyse, kaip Brazilija, Kolumbija, Singapūras, pastebimas spartesnis visuomenės senėjimo tempas.

Lietuva pirmą spartaus demografinio senėjimo bangą patyrė nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Antra banga, prasidėjusi XX amžiaus devintąjį dešimtmetį, tebesitęsia.

VEIDAS: Pagal kokius parametrus mokslininkai sprendžia apie visuomenės senėjimą lemiančius procesus?

M.G.-K.: Apie visuomenės senėjimo rodiklius sprendžiama pagal tai, kiek jaunų (iki 19 metų) ir pagyvenusių (nuo 65 metų) žmonių potencialiai tenka išlaikyti darbingo amžiaus gyventojams. Tarkime, Lietuvoje 2011 m. nustatytas 26,6 proc. (ES – 26,2 proc.) demografinis vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo koeficientas, tai yra maždaug keturiems darbingo amžiaus gyventojams teko vienas 65 metų ar vyresnis žmogus. Kartu su jauniausiųjų grupe šis koeficientas Lietuvoje jau yra 48,7 proc. (ES – 49,6 proc.) ir dviem darbingo amžiaus žmonėms tenka vienas išlaikomo amžiaus asmuo.

VEIDAS: Dėl mažo gimstamumo ir sparčios emigracijos Lietuvoje telikę 2 mln. 945 tūkst. gyventojų. Savo senėjimo tempais, matyt, pranokstame daugelį europiečių?

M.G.-K.: Lietuvos visuomenės senėjimo tempas pasaulio mastu yra vidutinis, tačiau gana didelis, palyginti su ES šalimis. Dar 2001 m. Lietuvą buvo galima priskirti prie demografiškai jauniausių Europos valstybių. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis labiau artėjome prie seniausių ES šalių 65 metų ir vyresnių gyventojų dalimi.

Skirtingose ES šalyse numatomas nevienodas senėjimo tempas. Švedijoje jis turėtų būti lėtas, Vokietijoje – vidutinis, o Lietuvoje kartu su Latvija, Vengrija, Bulgarija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Malta bei Kipru – didžiausias. Prognozuojama, kad 2060-aisiais Lietuvoje 31,2 proc. gyventojų bus 65 metų ir vyresni.

VEIDAS: Užsimenate, kad šis tyrimas iškėlė ir naujų klausimų tęstiniams tyrimams. Kurie jų jums atrodytų svarbiausi?

M.G.-K.: Kadangi tyrimas atskleidė, kad migracija neigiamai veikia tik kontaktų dažnumą, bet neturi įtakos emociniam artumui, būtų įdomu patyrinėti, kokios praktikos leidžia jį išsaugoti. Taip pat būtų svarbūs tyrimai, kuriuose būtų atskleidžiamos abi pozicijos: ir emigravusių vaikų, ir tėvų, taip pat – aktualūs didesnės imties tyrimai, kuriuose būtų galima fiksuoti skirtumus pagal geografinį šalių, kuriose gyvena emigravę vaikai, atstumą.

Vyresnio amžiaus tėvų, turinčių emigravusių vaikų, priežiūros prioritetai (proc.)

Priežiūra, kurią teikia vaikai jūsų namuose           76,3

Priežiūra, kurią teikia vaikai savo namuose           57,6

Priežiūra, kurią teikia giminaičiai jūsų namuose      49,7

Priežiūra, kurią teikia privačiai samdomi žmonės, ateinantys į namus       48,5

Priežiūra, kurią teikia į jūsų namus ateinantys globos darbuotojai         48,2

Priežiūra senelių namuose       26,2

Priežiūra, teikiama dienos globos centruose           20,3

Šaltinis: sociologės M.Gedvilaitės-Kordušienės tyrimas „Tarptautinės migrac?os pasekmės šeimai: Lietuvoje likusių tėvų priežiūra ir santykiai su suaugusiais vaikais“. Tyrimo išlaidas finansavo Lietuvos mokslo taryba, įgyvendinant projektą „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Tyrimas tokiu pavadinimu, atliktas „Northway“ medicinos centro iniciatyva,  paliudijo nenuginčijamą tiesą, kad sveikata tikrai rūpinamės. Ne veltui dažniausiai vienas kitam ir linkime sveikatos.

Austė Merkytė

Kodėl privati medicinos klinika ėmėsi jai nebūdingos veiklos – sociologinio tyrimo? Viena iš jo iniciatorių „Northway“ medicinos centro šeimos gydytoja, medicinos mokslų daktarė Asta Mastavičiūtė paaiškino, kad gydytojams labai svarbu susisteminti žinias apie iš praktikos jau seniai pažįstamus pacientų tipus, kad būtų galima lengviau juos identifikuoti ir kiekvienam pritaikyti psichologiškai artimiausią gydymo metodiką.

„Kiekvienas žmogus turi labai savitą požiūrį į sveikatą, kuris ir lemia, kaip ja rūpinamasi. Tačiau norėjome, kad mūsų kasdieniai stebėjimai ir hipotezės būtų patvirtintos reprezentatyviu tyrimu, – aiškina gydytoja. – Kiekvienas savaip suprantame sveikatą, savaip reaguojame į ligas ir savaip su jomis kovojame. Tai, kaip žmogus rūpinasi savo sveikata, lemia daugybė veiksnių – nuo charakterio savybių iki auklėjimo, nuo finansinės iki šeiminės padėties. Mūsų tyrimas rėmėsi žmonių emocijomis, kurias jiems sukelia liga ar apsilankymas pas gydytoją. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad tai lemia labai daug veiksnių.“

„Northway“ specialistai kartu su tyrimų bendrove TNS LT nusprendė šį fenomeną nuodugniai ištirti ir sugrupuoti Lietuvos gyventojus pagal jų požiūrį į sveikatą ir rūpinimosi ja elgseną.

Atliekant tyrimą išaiškėjo, kad savo sveikatos būklę didžioji dalis lietuvių (55 proc.) vertina gerai – jaučiasi visiškai arba beveik sveiki. Ketvirtadalis šalies gyventojų savo sveikatą vertina vidutiniškai, o tokių, kurie savo sveikatą vertintų blogai ar labai blogai, yra mažiausiai – 21 proc.

„Tyrimas, kurio metu buvo apklausiami gyventojai visoje Lietuvoje, taikant vieną pažangiausių pasaulyje „NeedScope“ tyrimų metodologiją, leido išskirti šešis universalius rūpinimosi sveikata elgsenos tipus, labai praversiančius kasdieniame darbe. Atpažinus, kokiam tipui žmogus priklauso, gydytojui tampa lengviau su juo bendrauti, pritaikyti jam priimtiniausius gydymo metodus ir maksimaliai patenkinti jo poreikius“, – teigia A.Mastavičiūtė.

Daugiausiai darnos siekėjų ir rūpestingųjų

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad 26 proc. Lietuvos gyventojų galima priskirti prie  darnos siekėjų, o 25 proc. – prie rūpestingųjų kategorijos. Šios dvi grupės į sveikatą bei rūpinimąsi ja žvelgia skirtingai. Pirmiesiems sveikata suteikia ne tik gerą fizinę savijautą, bet ir puikią emocinę būklę. Sveikata jiems leidžia jaustis laimingiems ir net populiariems.

Rūpestingųjų tipas įdomus tuo, kad jiems sveikata suteikia saugumo ir ramybės jausmą, tačiau jie rūpinasi ja ne tiek dėl savęs, kiek dėl kitų. Dauguma šio tipo žmonių jaudinasi, kad susirgę sukels nepatogumų ir rūpesčių savo artimiesiems.

Darnos siekėjais galima vadinti žmones, kuriems svarbiausia – optimizmas ir pozityvumas, todėl net ir susirgę jie elgiasi įprastai ir tikisi tik geriausio. Liga jiems – natūralus dalykas, kurį tiesiog reikia išgyventi ir net kažko iš jo pasimokyti. Daugiau nei pusė, 54 proc., šio tipo atstovų teigia, kad savo sveikata rūpinasi tiesiog stengdamiesi mąstyti optimistiškai ir vengdami streso. Reguliariai sveikatą tikrinasi 39 proc. darnos siekėjų. Liga darnos siekėjams – tai ryšio su kitais praradimas.

Rūpestingieji, kurie iš prigimties yra jautrios asmenybės, net į menkiausius negalavimus gali sureaguoti labai rimtai. Dauguma respondentų, kurie buvo priskirti prie šio tipo, yra vyresni nei 40 metų, tarp jų daugiau moterų (63 proc.) nei vyrų (37 proc.). Rūpestingieji, daugiausiai dėmesio skirdami ne sau, o artimiesiems, į gydymo įstaigas dažnai nevaikšto, tačiau teigia besirūpinantys sveika gyvensena bei dvasine būkle. Tokie žmonės iš gydytojo ir viso medicinos įstaigos personalo tikisi supratimo, paguodos ir pagalbos, padedant susiorientuoti visame gydymosi procese.

Darnos siekėjų ir rūpestingųjų bruožai atitinka daugumos lietuvių požiūrį, prie jų galima priskirti kas antrą mūsų šalies gyventoją.

Reikliausi pacientai

Populiariausi tipai mums gerai pažįstami: turbūt ne vienas atpažino savo mamą ar žmoną kaip rūpestingąją, o draugų kompanijos sielą – kaip darnos siekėją. O štai rečiau sutinkami tipai geriau pažįstami medicinos profesionalams. Tai lemia ne tik mažesnis tokių pacientų skaičius, bet ir tai, kad jie nėra linkę dalytis savo sveikatos problemomis viešai. Nors ir tylūs viešumoje, gydytojo kabinete jie bus gerokai reiklesni nei anksčiau minėtų tipų atstovai.

Prie išskirtinumo siekėjų priklauso vos kas dešimtas lietuvis. Šio tipo požiūris vienodai būdingas tiek moterims (49 proc.), tiek vyrams (51 proc.). Sveikata jiems – gyvenimo kokybės garantas, tad su bet kokiais sveikatos sutrikimais jie nori kovoti greitai ir veiksmingai. Liga šiems žmonėms pranašauja, kad jie gali prarasti padėtį visuomenėje, o kartu ir pasitikėjimą savimi. Išskirtinumo siekėjai reiklūs ne tik kitiems, bet ir sau,  jie  laikosi griežtų taisyklių ne tik darbe, bet  ir rūpindamiesi  sveikata: propaguoja sveiką mitybą (51 proc.) ir rūpinasi pakankamu skysčių kiekiu (52 proc.). Su liga jie susidoroja kaip su įprasta darbine kliūtimi.

Pareigingieji, kurių Lietuvoje yra vos dviem procentais daugiau nei išskirtinumo siekėjų, taip pat gali būti apibūdinami kaip mėgstantys tvarką, kontrolę ir nepakenčiantys, kai kas nors klostosi ne pagal jų planą, pavyzdžiui, kai juos užklumpa liga. Tarp šios kategorijos žmonių daugiau vyrų nei moterų. Pareigingieji stengiasi išvengti net mažiausios rizikos galimybės, todėl siekia viską apgalvoti iš anksto. Jų norą kontroliuoti savo savijautą ir būti fiziškai bei emociškai stipriems atskleidžia ir statistika. Kas antras pareigingasis teigia, kad didelį dėmesį skiria savo mitybai, du iš penkių reguliariai tikrinasi sveikatą ir nuolat sportuoja. Būdami reiklūs sau, tokie asmenys kelia didelius reikalavimus ir gydytojui, ir visam medicinos įstaigos personalui.

Nuomonė apie sveikatą daro jai didžiulę įtaką

Kiekvienas žmogus turi skirtingus savo sveikatos būklės vertinimo kriterijus. Vieniems atrodo, kad yra sveiki tol, kol fizinė būklė nepriverčia jų atsigulti į ligoninę, kiti pastebėję menkiausią simptomą, pavyzdžiui, vos pakilus temperatūrai, iškart kreipiasi į specialistus. Nuomonė apie savo sveikatos būklę dažnai iš tiesų turi įtakos sveikatai. Jeigu žmogus prastai vertina savo sveikatą, tikisi ligų, tuomet liga dar labiau sustiprina tą neigiamą savijautą, ji suvokiama kaip gniuždantis likimo smūgis. Tiems, kurie vertina savo sveikatą gerai (pvz., žaismingieji) ir į užklupusią ligą žiūri „pro pirštus“, psichologinis nusiteikimas dažnai leidžia ir greičiau pasveikti.

Kovotojai, prie kurių galima priskirti 13 proc. lietuvių, užklupus ligai jaučiasi pažeidžiami, silpni, bijo netekti lyderio pozicijos. Tačiau jie ne gailisi savęs, o susitelkia į naują tikslą – įveikti negalavimą. Kovotojų grupėje dažnai atsiduria vadovai, savo verslą turintys arba dirbantys gerai mokamą darbą žmonės, todėl ligą jie priima ne kaip organizmo įspėjimą pailsėti, o dažniau kaip laikiną kliūtį, kurią reikia kuo greičiau pašalinti. Gydytojo asmenyje šie žmonės neieško draugo ar užtarėjo, jiems gydytojas pirmiausia turi būti konkrečios ir profesionalios informacijos šaltinis.

Žaismingieji pacientai, kurie sudaro 16 proc. visų lietuvių, sveikatą vertina tik tiek, kiek ji jiems leidžia gyventi nerūpestingą, linksmą ir nevaržomą gyvenimą. Jiems, kaip ir kovotojams, liga yra laisvės netekimas ir didelis suvaržymas, tačiau kita prasme, todėl ir jų elgesys susirgus būna visiškai kitoks. Žaismingiesiems atrodo, kad geriausia priemonė kovoti su liga yra ją ignoruoti, todėl jie nevengia sirgdami vaikščioti po miestą ar susitikti su draugais. Toks požiūris dažnai būdingas jaunesniems žmonėms, tad galima sakyti, kad „žaismingieji“ labiau apibūdina gyvenimo etapą nei charakterio ypatumus. Nemaža dalis prie šios grupės priklausančių asmenų yra arba moksleiviai (11 proc.), arba neturintys darbo žmonės (18 proc.). Gydytojas tokiems žmonėms turi būti tarsi angelas sargas: nematomas, nekritikuojantis ir negąsdinantis, pasirūpinantis visomis smulkmenomis ir leidžiantis vėl gyventi aktyvų, visavertį ir nerūpestingą gyvenimą.

„Tai, kaip žmogus rūpinasi savo sveikata, kaip minėta, lemia daugybė veiksnių. Todėl nė vieno iš pateiktų segmentų rūpinimosi sveikata įgūdžiai nėra savaime ydingi, jie tiesiog skirtingi“, – teigia TNS LT tyrimų ekspertizės vadovė Daiva Plauškaitė-Camacho Andrade.

Rūpintis sveikata pirmiausia turime patys

Statistikos duomenimis, mes, lietuviai, esame įpratę gydytis susirgę, tačiau ligų prevencijai vis dar skiriame mažai dėmesio. Vis dėlto tyrimas šią nuostatą lyg ir paneigtų. Todėl kyla klausimas, kaip yra iš tikrųjų. Ar ligų prevencijai skiriamas reikiamas dėmesys?

Pasak A.Mastavičiūtės, yra žmonių, kurie jaučia pareigą rūpintis savimi, tausoti, save, gyventi sveikai, nes žino, kad niekas už juos to nepadarys. Gydytojas gali sudėlioti sveikatos planą, pakviesti pasitikrinti, bet tai daryti turi pats pacientas. Esama labai skirtingų būdų rūpintis sveikata. Senyvo amžiaus žmonės mano labiau besirūpinantys sveikata vien gerdami daugiau vaistų, o pasiturintys žmonės mano išvengsią rimtų ligų investuodami daugiau pinigų į sveiką gyvenimo būdą.

Sveikatos vertinimas skiriasi ir tarp lyčių: vyrai linkę savo sveikatą vertinti pozityviau, moterys – atvirkščiai. Sveikatos vertinimas taip pat susijęs ir su žmogaus amžiumi: kuo vyresnio amžiaus žmogus, tuo jis kritiškesnis savo sveikatos atžvilgiu.

Ligų prevencija Lietuvoje populiarėja, tai patvirtina ir medikai. Vis daugiau žmonių supranta, kad ir jaučiantis gerai būtina tikrintis profilaktiškai. Atsiranda vis daugiau profilaktinio patikrinimo naudos viešinimo programų (pvz., prostatos, gimdos kaklelio, storosios žarnos), apie kurias gyventojai jau yra girdėję ir pozityviai priima gydytojo pasiūlymą pasitikrinti. Taip pat populiarėja sveikas gyvenimo būdas, kurį prieš dešimtmetį propagavę gyventojai galėjo būti palaikyti keistuoliais.

Po sėkmingo suaugusių gyventojų įgūdžių testavimo, šių metų birželio 1 d. Lietuvoje prasidės svarbiausias tarptautinio tyrimo etapas, kuris padės nustatyti mūsų šalies švietimo sistemos trūkumus bei leis koreguoti darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programas. Pirmą kartą Lietuvoje atliekamo tyrimo rezultatai padės nustatyti esamą pilnamečių gyventojų kvalifikaciją bei sudarys sąlygas prognozuoti, kokių įgūdžių trūksta darbuotojams įvairiuose sektoriuose.

Šis tyrimas vykdomas 33-ose valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Tarptautiniu mastu tyrimą organizuoja Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO). Tyrimą Lietuvoje koordinuoja Ugdymo plėtotės centras prie Švietimo ir mokslo ministerijos, finansiškai remiant Europos socialiniam fondui.

„Prieš metus Lietuvoje buvo atliktas testinis suaugusių gyventojų įgūdžių tyrimas, kurio metu buvo apklausti 1,5 tūkst. lietuvių. Lietuviai noriai dalyvavo šiame tyrime. Dabartiniame tyrimo etape bus apklausti 5 tūkst. šalies suaugusiųjų, kurių pateikti atsakymai reprezentuos mūsų šalį šiame tarptautiniame tyrime. Kadangi pagal šiuos tyrimo metu gautus rezultatus bus koreguojamos ir mokymo programos, kviečiame gyventojus ir toliau aktyviai dalyvauti šioje apklausoje“, – sakė TNS LT vyresnioji projektų vadovė Agnė Ambrazevičienė.

Tyrimo metu matuojamas suaugusio žmogaus gebėjimų lygis tokiose srityse, kaip skaitymas, skaičiavimas, problemų sprendimas pasitelkiant technologijas ir kt. Apklausos klausimynas sudarytas taip, kad leistų nustatyti, kurie iš įgūdžių respondentų yra naudojami reguliariai namuose arba darbe, kaip jie įgyti bei kokia dalis apskritai Lietuvoje gyvenančių suaugusių žmonių pasižymi jais.

Dalis gyventojų bus prašomi atsakyti į klausimus naudojant kompiuterį, kitiems – klausimai bus pateikiami popierinės anketos forma. Įgūdžiai naudotis kompiuteriu bus matuojami vien tik pasitelkiant kompiuterį.

Pirmą kartą Lietuvoje atskiram tyrimui yra pasitelkiami kompiuteriai su didesnės įstrižainės ekranu, kurie leis apklausiamajam aiškiai matyti didelio formato ir aukštos raiškos vaizdus. Be to, apklausoms naudojama specifinė programinė įranga, kuri sukurta išskirtinai EBPO organizuojamai apklausai. Ji yra standartizuota visose 33-ose tyrime dalyvaujančiose šalyse.

Tyrimo metu, kuris vyks 2014 m. birželio – gruodžio mėnesiais namuose bus apklausti 5000 Lietuvos gyventojų, kurių amžius 16-65 metai. Visi tyrimo rezultatai bus paskelbti 2016 metais.

Dėl didelės šio tyrimo apimties, unikalumo bei sudėtingumo prie šio tarptautinio projekto Lietuvoje dirbs beveik 100 TNS LT darbuotojų, iš kurių didžioji dauguma – apklausos atlikėjai, kurie respondentus lankys namuose.

Ar Specialiųjų tyrimų tarnybai nesiseka, ar ji tiesiog nesugeba pričiupti kyšininkų?

Stumdomos politikų ir kitų įtakingų veikėjų, silpnos, primityviai suvokiančios įstatymo raidę ir lyg maro bijančios bet kokio viešumo. Deja, tokios šiandien, praėjus 24 metams po nepriklausomybės atkūrimo, yra Lietuvos specialiosios tarnybos, nors joms patikėta itin svarbi misija – kova su korupcija ir grėsmėmis valstybės saugumui.
Tad kokios priežastys lėmė, kad šiandien turime ne solidžią, o politikų marionetės įvaizdžio neatsikratančią Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) ar pažymų su slaptumo grifu rašinėjimu vengiant bet kokios atsakomybės apsiribojantį Valstybės saugumo departamentą (VSD)?

STT tapo pajuokos objektu

Pastarieji mėnesiai buvo turtingi įvykių, dėl kurių STT vadovas Saulius Urbanavičius turėjo jei ne atsistatydinti (nes buvo ir tokių raginimų), tai bent jau raudonuoti iš gėdos.
Prieš kelis mėnesius kilus skandalui dėl VSD dokumento su slaptumo žyma atskleidimo tyrimo, kai dėl visiškai niekinės informacijos paviešinimo buvo atliekamos žurnalistų apklausos, kratos jų namuose, vėl buvo apnuoginti seni mūsų specialiųjų tarnybų ir apskritai visos teisėsaugos skauduliai: šis skandalas parodė, kad valstybei ir visai visuomenei tokių svarbių institucijų pareigūnai į įstatymus žiūri siaurai ir primityviai, per formalumus neįžvelgdami esmės, o jų sprendimai bei taikomos neadekvačios priemonės vis dar prasilenkia ir su sveiku protu, ir su elementaria teise.
Kaip interviu „Veidui“ prieš Kalėdas sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė, ši situacija išryškino, kad VSD savo funkcijas supranta labai siaurai – parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks jos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Kitos teisėsaugos institucijos, įskaitant STT, pasak prezidentės, taip pat gerokai atsilieka nuo to teisingumo supratimo ir Temidės funkcijų, nes demonstruoja gebėjimą matyti tik įstatymo raidę, bet nemato turinio. „Lietuvoje Temidė akla, kaip ir turi būti. Bet ji neturėtų būti buka“, – „Veidui“ tuomet sakė D.Grybauskaitė.
Būtų kvaila neigti, kad korupcija yra didelė Lietuvos problema ir kad kyšininkus gaudyti tikrai reikia, – tai kaip ant delno matyti iš tarptautinių korupcijos paplitimo tyrimų. Bet 1997 m. Vyriausybės įkurtai STT lig šiol niekaip nesiseka įrodyti, kad ji tikrai geba su šia užduotimi susidoroti. Netgi priešingai – pati tarnyba nuolat patenka į situacijas, kurios verčia ne tik tuo gebėjimu abejoti, bet ir suteikia dar vieną pretekstą visiems smagiai iš jos pasišaipyti.
O dar svarbiau tai, jog STT vadovai nedaro nieko, kad apsigintų ir nebūtų nuolatiniu pajuokos objektu – net ir tais atvejais, kai kaltinimai būna išties nepagrįsti. Nes, kad ir kokia būtų situacija, vadovų elgesys dažniausiai būna toks pat: jie tiesiog nieko nekomentuoja. Ką jau kalbėti apie gebėjimą pripažinti savo klaidas – to neįstengia dabartinis vadovas S.Urbanavičius, nebūdinga tai buvo ir jo pirmtakams.
Nieko keista, kad STT niekaip nesureagavo ir į praėjusią savaitę verslininko Tado Karoso, vieno iš restoranų tinklo „Čili“ įkūrėjų, išplatintą viešą pareiškimą, kuriuo jis prabilo apie dvejopus standartus teisėsaugos institucijose ir „tarp eilučių“ iš esmės pasakė, kad kai kurie mūsų pareigūnai yra visiški siaurakakčiai. Kokia buvo STT ar prokurorų reakcija į tai? Beveik jokia.
T.Karosas pats yra buvęs prokuroras, dar sovietmečiu ir nepriklausomybės atkūrimo pradžioje dirbęs su kyšininkavimo bylomis, o vėliau pasukęs į verslą. 2012 m. vasarą jis buvo sulaikytas STT pareigūnų ir apkaltintas bandymu papirkti bankroto administratorių Artūrą Laucių. Pats verslininkas tai vadina provokacija. 2013 m. pabaigoje T.Karoso baudžiamoji byla pasiekė teismą.
Praėjusią savaitę tęsiantis bylos nagrinėjimui verslininkas netikėtai pareiškė, kad iš jo paties aplinkos buvo pareikalauta kyšio, už tai pažadėjus, jog STT kyšio byla bus nutraukta, tačiau net ir pateikus tam tikrus įrodymus – vaizdo ir garso įrašus, teisėsauga tyrimą atlikti atsisakė.
„Gavęs tokią informaciją STT pareigūnas tik paskambino pinigų prievartavimu kaltinamam asmeniui ir jo paklausė: ar tu tikrai nieko blogo nedarei, ar neprievartavai tų pinigų? Šis, žinoma, atsakė: aišku, kad ne, neprievartavau. Ir viskas – todėl, kad jis paneigė daręs nusikalstamus veiksmus, pareigūnai nusprendė tyrimo nepradėti. Visa tai surašyta nutarime, kurį mes gavome raštu. Šito tikrai nesitikėjau, šis faktas mane pribloškė savo absurdiškumu. Net patikėti sunku, kad taip gali būti, kad mūsų teisėsaugoje dirba tokio lygio veikėjai. Man atrodo, pareigūnai vis dėlto turėtų ištirti, buvo taip ar nebuvo, – gal toks faktas ir nebūtų pasitvirtinęs, bet būtų atliktas tyrimas. Juk šiuo atveju pakako pasakyti, kad eik ir duok tą kyšį, kurio iš tavęs reikalauja, o mes tai užfiksuosime. Ir tada būtų viskas aišku. Tam ši tarnyba ir sukurta, bet tik ne paskambinti telefonu ir paklausti, tikintis prisipažinimo. Prokuroras į tai irgi pažiūrėjo formaliai, neva tai nėra šios bylos dalykas“, – stebisi T.Karosas.
Jis tikina nemėginantis „sukti uodegos“ ir šiuo atveju, bet nesiveliantis į bylas, į kurias yra įpainiotas, o apie tai prabilęs vien iš pilietiškų paskatų – kad visuomenė sužinotų apie absurdiškus mūsų teisėsaugos institucijų darbo metodus. Na, o jo kyšio byla, verslininko įsitikinimu, ilgainiui vis tiek baigsis eiliniu fiasko.

Kas slypi už skambiai pradedamų tyrimų

Kitas klausimas – kokios priežastys lemia, kad daug STT pradėtų ikiteisminių tyrimų arba nutraukiami net nepasiekę teismo, arba kaltinamieji būna išteisinami. Tokios baigties neretai sulaukia net ir labai pompastiškai pradedamos korupcijos ir piktnaudžiavimo tarnyba bylos, kai STT agentai stebint miniai žurnalistų iškilmingai „supakuoja“ kokį žymų politikos veikėją ar valdininką ir kaip didžiausią nusikaltėlį patupdo kelioms dienoms į areštinę.
„Pas mus pirmiau atvyko žiniasklaida ir tik po to STT pareigūnai. Jautėme aiškų norą paviešinti visa tai. Aš tuo metu sirgau ir nebuvau darbe, bet jei būčiau buvęs, neabejoju, kad irgi būčiau į areštinę papuolęs, kaip ir kiti kolegos. To ir buvo siekiama, tik nepavyko“, – šiandien neabejoja Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis.
Prieš porą savaičių, praėjus beveik trejiems metams nuo garsiojo STT pareigūnų vizito Lazdijų savivaldybėje, piktnaudžiavimu kaltinto A.Margelio ir jo pavaldinių teismų maratonas pagaliau baigėsi – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismų priimtus išteisinamuosius nuosprendžius. Ši byla aiškiai parodė, kad teisėsauga dar ne visada geba atskirti korupciją ir piktnaudžiavimą nuo normalių politinių procesų, o viso to rezultatas – keleri metai beprasmio bylinėjimosi ir negrįžtamai sutepta politikų ir valdininkų reputacija. “Tai kainuoja labai daug nervų, sveikatos ir, neabejotinai, tai tam tikra dėmė reputacijai, net ir teismams išteisinus. Kai kurie kolegos svarsto galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Ir pats neatmetu tokios galimybės“, – neslepia A.Margelis.
Prieš dvi savaites gerų žinių iš teismo sulaukė ir buvęs Seimo pirmininkas, Pilietinės demokratijos partijos vadovas Viktoras Muntianas: Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad politikas buvo pagrįstai išteisintas žemesnės instancijos teismo dėl piktnaudžiavimo organizavimo. Ši byla yra vienas ryškesnių pastarųjų STT darbo broko pavyzdžių. Tiesa, galutinis taškas V.Muntiano byloje dar nepadėtas – nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
“Nėra taip, kad tave apdergė prieš visą Lietuvą, kitą dieną “nusiprausei“, ir vėl viskas gerai. Atsistatydindamas aš irgi maniau, kad viskas užtruks maksimum pusmetį, bet praėjo jau šešeri metai. Metų metus buvau tampomas po teismus, apšmeižtas, apipiltas srutomis. O jei dar kas nors suskaičiuotų, kiek visas šis reikalas kainavo mokesčių mokėtojams – pradedant devynis mėnesius trukusiu slaptu pasiklausymu, ikiteisminiu tyrimu ir baigiant teismais. Ir viskas dėl privataus sklypo, dėl kurio niekas jokios žalos nepatyrė ir nebuvo jokio viešojo intereso“, – stebisi buvęs Seimo pirmininkas.
V.Muntiano nuomone, didžiausia mūsų specialiųjų tarnybų blogybė yra ta, kad jos dirba daugiausia dėl savo įvaizdžio: jei tik randa bent menkiausią kabliuką, padaro didžiausią šou, sulaiko darbo vietoje, uždeda antrankius ir patupdo už grotų, o tada jau kaip Dievas duos.
“O už savo nekokybišką ir valstybei žalingą darbą, sufabrikuotas bylas jie visiškai neatsako, – priduria politikas. – Bet aš manau, kad netrukus prasidės procesai, kai iš pareigūnų bus imta reikalauti atsakomybės. Ir aš būsiu tarp tų, kurie ieškos būdų, kaip atsiskaityti.“
STT pareigūnų „šou“ dalyviu maždaug prieš dešimtmetį buvo tapęs ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, dabar – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas Romualdas Konstantinas Dobrovolskis. Jis iki šiol negali atsistebėti, kokiu pagrindu buvo apkaltintas skandalingoje rentgeno aparato pirkimo byloje, kuri po keleto metų taip pat subliūško – R.K.Dobrovolskis buvo išteisintas.
„Buvau apkaltintas, nes galbūt pasirašiau dokumentus jau nebūdamas ministru. Atsiprašau, kas mane prileis prie finansinių dokumentų jau nebūnant ministru? Ir mane areštavo, ir daboklėn pasodino. Paėmė pirštų atspaudus, nufotografavo, kaip nusikaltėliui numerį uždėjo. Man pačiam įdomu, ką apie mane pagalvotų mano proanūkiai, po kokio šimto metų radę šią bylą archyve?“ – šiandien jau su ironija į savo susidūrimą su STT žvelgia buvęs ministras, nors po akimirkos priduria, kad ši istorija jam buvo itin skausminga: kaip tik tuo metu, kai buvo sulaikytas pareigūnų, jo motina sunkiai sirgo plaučių uždegimu, o kai sužinojo apie sūnui pareikštus kaltinimus, buvo ištikta insulto ir netrukus mirė nuo plaučių uždegimo komplikacijų.

Praėjusiais metais Lietuvos reklamos apimtys, lyginant su 2012 m. duomenimis, paaugo 3,8 proc. 2013 m. daugėjo reklamos kine, radijuje, internete ir televizijoje. Tai parodė didžiausios Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas reklamos rinkos tyrimas.

„Pernai labiausiai reklamos apimtys augo kalėdiniu laikotarpiu – nuo spalio iki gruodžio pradžios. Šiais mėnesiais reklamai buvo skiriama po 11-12 proc. metinio gross biudžeto. Mažiausiai lėšų reklamai buvo skiriama sausio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais – po 5-6 proc. biudžeto. Vertinant reklamos pokytį medijų grupėse, matyti, kad reklamos apimtys labiausiai augo kino teatruose ir radijuje. Tačiau beveik trečdaliu krito reklamos kiekis ant degalinių degalų pylimosi pistoletų“, – sakė TNS LT Reklamos monitoringo vadovė Giedrė Juronienė.

Labiausiai 2013 m. augo reklamos apimtys kino teatruose, iki 44,9 proc. Iš viso per šį laikotarpį buvo parodyta 305 tūkst. reklaminių klipų.

Dar vienas didžiausiu augimu išsiskiriantis reklamos kanalas – radijas, kuris šoktelėjo 35,2 proc. Tam įtakos turėjo išaugęs radijo reklamos žaidimų kiekis bei metų pradžioje pradėta matuoti ZIP FM radijo stotis. Lyginant radijų stočių sąrašą be ZIP FM, per 2013 metus radijo reklamos laikas išaugo 21,8 proc. Radijo stotys per 2013 metų sausį-gruodį transliavo 6 mln. 997 tūkst. sekundžių reklamos.

Trečias pagal reklamos kiekį augęs kanalas – internetas. Automatinė interneto reklamos sistema Evaliant™ per dvylika 2013-ųjų metų mėnesių užfiksavo 10,4 proc. daugiau reklamos negu per 2012 metų sausį-gruodį. Evaliant™ sistema pernai metais užfiksavo 4 mln. 347 tūkst. reklamos vienetų.

Reklamos televizijoje apimtys išliko beveik nepakitusios. Statistiškai TV reklamos apimtys, lyginant 2013 ir 2012 metų rezultatus, paaugo 4,2 proc., tačiau augimui įtakos turėjo TV kanalų RTR Planeta ir REN TV, kurie pradėti matuoti nuo 2013 metų kovo ir rugsėjo mėnesio, apimtys. Be šių kanalų duomenų, TV reklamos laikas smuktelėjo 0,5 proc. Per 2013 metus televizijoje buvo ištransliuoti 1 mln. 418 tūkst. reklaminių klipų.

Spaudos reklamos apimtys, lyginant 2012 ir 2013 metų duomenis, sumažėjo 9,8 proc. Atitinkamai 12,4 ir 4,7 proc. mažėjo reklamos plotai laikraščiuose ir žurnaluose. Iš viso laikraščiuose per praėjusius metus buvo išspausdinta 12 mln. 743 tūkst., žurnaluose – 6 mln. 773 tūkst. kv.cm. reklamos.

Lauko reklamos vidutinis vienos dienos plotas, lyginant šių ir praėjusių metų duomenis, sumažėjo 16,3 proc. Šio rodiklio kritimui įtakos turėjo nuo 2013 metų pradžios nebeteikiami lauko reklamos agentūros „Audora“ reklamos apimčių duomenys. Šios agentūros reklamos plotas praėjusiais metais sudarė 18 proc. viso lauko reklamos ploto. Be „Audora“ duomenų lauko reklamos plotas ūgtelėjo 0,1 proc.

Lauko video ekranuose per 2013 metus buvo transliuota 3 mln. 726 tūkst. sekundžių reklamos. Palyginus su 2012 metais, lauko video reklamos apimtis sekundėmis krito 9,7 proc.
Vidaus TV reklamos kiekis, lyginant praėjusių ir 2012 metų duomenis, sumažėjo 16,6 proc.

Žemiau TNS LT reklamos apimčių apžvalgoje pateikiami žiniasklaidos reklamos monitoringo duomenys, reklamos apimčių pokytis lyginant 2013-ųjų ir 2012-ųjų* metų sausio-gruodžio mėnesių rezultatus.

Reklamos apimčių pokytis
Media priemonės    Reklamos apimtys    Pokytis 2012-2013
TV    sekundės    4,2%
LAIKRAŠČIAI    cm²    -12,4%
ŽURNALAI    cm²    -4,7%
RADIJAS    sekundės    35,2%
INTERNETAS    kartai    10,4%
LAUKO STATINĖ REKLAMA    m²    -16,3%
LAUKO VIDEO REKLAMA    sekundės    -9,7%
FILLBOARD    kartai    -30%
VIDAUS TV REKLAMA    kartai    -16,6%
KINO REKLAMA    kartai    44,9%

TOP 10 reklamuotojų
Reklamuotojas
TELE2
STUDIO MODERNA
BITĖ
MAXIMA LT
HENKEL
PROCTER&GAMBLE
PALINK
OMNITEL
4FINANCE
OLIFĖJA

Produktų grupės TOP 10
Produktų grupė
PREKYBOS TINKLAI
GREITASIS KREDITAS
MOBILAUS RYŠIO OPERATORIAI
MOBILAUS RYŠIO IŠANKSTINIO MOKĖJIMO KORTELĖS
VAISTINĖS
PREKYBOS CENTRAI
POPULIARIOS MUZIKOS KONCERTAI, FESTIVALIAI
MOBILAUS RYŠIO TELEFONAI – PREKYBA
VITAMINAI, ŽUVIES TAUKAI IR KITI PRIEDAI
LOTERIJOS

Produktų grupių pokytis
Produktų grupė    2013     2012
PREKYBOS TINKLAI    1    1
GREITASIS KREDITAS    2    5
MOBILAUS RYŠIO OPERATORIAI     3    4
MOBILAUS RYŠIO IŠANKSTINIO MOKĖJIMO KORTELĖS    4    2
VAISTINĖS     5    7
PREKYBOS CENTRAI    6    6
POPULIARIOS MUZIKOS KONCERTAI,FESTIVALIAI    7    8
MOBILAUS RYŠIO TELEFONAI – PREKYBA    8    3
VITAMINAI, ŽUVIES TAUKAI IR KITI PRIEDAI    9    9
LOTERIJOS    10    12

Televizijoje, radijuje ir lauko video reklamoje yra skaičiuojamas reklamos laikas sekundėmis, spaudoje – reklamos plotas kvadratiniais centimetrais, lauko statinėje reklamoje – kvadratiniais metrais, internete, vidaus TV, kine ir fillboard reklamoje – kiekis (reklamų vienetai).

Duomenys pateikiami tik iš TNS LT registruojamų žiniasklaidos priemonių sąrašo, o tai sudaro (ekspertinis vertinimas): TV – 99%, spauda – 90%, radijas – 90%, lauko reklama – 90%, lauko video reklama – 90%, kino reklama – 85%, interneto banerinė reklama 80%, fillboard reklama – 100%, vidaus tv reklama – 80% reklamos rinkos apimties.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

*GROSS – tai reklamos skelbimo žiniasklaidoje išlaidos, skaičiuojamos naudojant oficialius žiniasklaidos tiekėjų kainininkus, neatsižvelgiant į jokias galimas apimties ar kitas nuolaidas, kurias žiniasklaidos tiekėjai gali suteikti reklamos užsakovams

Pasaulinio audito, mokesčių ir konsultacijų įmonių tinklo KPMG tyrimas „Profiles of a Fraudster“ parodė, kad dažniausiai versle sukčiauja įmonių darbuotojai, kurie neretai turi pagalbininkų pačioje įmonėje ar už jos ribų.
Siekdami sudaryti tipiško „nusikaltėlio darbo vietoje“ portretą, KPMG komercinių ginčų ir sukčiavimo atvejų tyrimų padalinio specialistai išnagrinėjo 596 piktnaudžiavimo ir sukčiavimo atvejus, įvykdytus per pastaruosius dvejus metus 78 pasaulio šalyse.
„Sukčiavimo pobūdis ir būdai nuolat evoliucionuoja, panašiai kaip gripo virusai. Bendrovės negali stovėti vietoje ir naudoti senuosius metodus sukčiams išaiškinti. Dar prieš kelis dešimtmečius sukčiai buvo parašų padirbinėtojai, o šiandien į jų vietą ateina interneto, išmaniųjų prietaisų naudotojai ir duomenų analitikai“, – teigė Povilas Akstinas, „KPMG Baltics“ verslo sandorių sudarymo ir restruktūrizavimo skyriaus vadovas.
Paaiškėjo, kad tipinis sukčius dažniausiai yra vidutinio amžiaus darbuotojas (70 proc. atvejų sukčiaus amžius yra nuo 36 iki 55 m.), dirbantis aukščiausioje vadovų grandyje, administracijoje, rinkodaros ar pardavimų skyriuje. 54 proc. atvejų tai užimantis vadovaujančią poziciją asmuo, dažniausiai – vykdantysis direktorius. Tipinis sukčius paprastai organizacijoje yra išdirbęs ne mažiau kaip 6 metus.
Tyrimas parodė, kad sukčiavimo pobūdis ir dažnumas priklauso nuo pačios organizacijos sudarytų galimybių. Remiantis tyrimo duomenimis, 54 proc. sukčiavimo atvejų sukčiauti palengvindavo ar net paskatindavo silpna vidaus kontrolės sistema. Organizacijos, kurios sugriežtindavo darbuotojų kontrolę ir priežiūrą, labai sumažindavo tokių nusikaltimų riziką – jei dar nebūdavo per vėlu.
Vis dėlto stipri vidaus kontrolės sistema negali užkirsti kelio visiems sukčiavimo atvejams. Tyrimas „Profiles of a Fraudster“ parodė, kad vienu iš penkių atvejų buvo apgaudinėjama nepaisant visų saugumo priemonių, o net 11 proc. sukčių turėjo pagalbininkų, kurie padėjo apeiti kontrolės sistemas. Tai reiškia, kad sukčius dažnai yra organizacijos narys, kuris supranta kontrolės sistemos veikimą, žino jos trūkumus ir kaip juos išnaudoti.
Pasak tyrimo, dominuojantis sukčiaus tipas – „oportunistas“, nusikaltimą atliekantis pirmą kartą. Dažnai tai būna patikimas darbuotojas, užimantis atsakingas pareigas, kurio išaiškintas poelgis nustebina kolegas. Retesnis yra „plėšrūno“ tipas, kuris ieško darbo vietos, kur galėtų sukčiauti, o įsidarbinęs pradeda kurti aferų schemas.
Kodėl ryžtamasi sukčiauti?
Tyrimo rezultatai parodė, kad pagrindinės sukčiavimo priežastys gali būti apibūdintos kaip godumas pinigams, galimybė praturtėti ar atsikratyti turimų skolų, o 16 proc. pagautų sukčių nurodė, kad jie paprasčiausiai jaučiasi neįvertinti darbe. Rečiau paminėtos priežastys: verslo tikslų siekis ir „pamačiau, kad galiu“, kuomet žmogus pastebėjęs spragą neatsispiria pagundai.
Sukčiavimo būdu gauti pinigai paprastai nedemonstruojami – tik 18 proc. sukčių leido sau skirti dalį pinigų laisvalaikiui, o 17 proc. – įsigijo prabangų automobilį, tuo neišsiskirdami iš tipiškų vadovų.

Kokio pobūdžio nusikaltimai dominuoja?
Dažniausiai (56 proc. atvejų) sukčius pasisavina sau nepriklausančias lėšas; 40 proc. tokių apgavysčių sudaro piniginių lėšų grobstymas, o 27 proc. – piktnaudžiavimas perkant prekes ir paslaugas.
Pavieniui veikiantis nusikaltėlis dažniausiai pasisavina 50–200 tūkst. JAV dolerių (18 proc. atvejų). Apgavysčių padaryti nuostoliai gerokai išauga, jei veikiama keliese – 43 proc. tokių atvejų patirti nuostoliai viršijo 500 tūkst. JAV dolerių, o 16 proc. iš jų – net 5 mln. JAV dolerių sumą. Taip pat nustatyta, kad grupiniai sukčiavimai trunka ilgiau – 74 proc. atvejų nusikaltimai tęsėsi nuo 1 iki 5 metų.
Atlikus tyrimą taip pat nustatyta, kad finansinių lėšų grobstymo atvejai yra labiau būdingi finansų, farmacijos ir plataus vartojimo prekių prekybos segmentuose, o su viešaisiais pirkimais susijęs piktnaudžiavimas – energetikos, visuomenės informavimo ir pramogų verslo segmentuose. Sukčiai vis labiau domisi galimybėmis sukčiauti elektroninėje erdvėje ir nelegalių verslo sandorių sudarymo srityje. Tai rodo ir faktas, kad dviem iš trijų sukčiavimo elektroninėje erdvėje atvejų veikė keletas žmonių – dažnai būna įsitraukę informacinių technologijų specialistai, kuriuos pati kompanija yra nusamdžiusi.
Pasak Povilo Akstino, naujausių technologijų bijoti nereikia, nes jos tarnauja ne tik nusikaltėliams, bet ir nusikaltimų prevencijai. Naujausi duomenų analizės metodai gerokai padidino nusikaltimų išaiškinimo galimybes.

„Google“ pristatė vartotojų elgsenos tyrimą „Consumer barometer“, atliktą bendradarbiaujant su tyrimų kompanijomis „IAB Europe“ ir „TNS Infratest“. Šio tyrimo tikslas – pateikti įžvalgų apie vartotojų elgesį ir apie tai, kaip vartotojai naudojosi internetu rinkdami informaciją apie ketinamas įsigyti prekes bei paslaugas.

Nemokamai, plačiajai auditorijai prieinamus „Consumer Barometer“ tyrimo rezultatus rasite apsilankę puslapyje: http://www.consumerbarometer2013.com/

Tyrimas, suteikiantis verslui galimybę sužinoti kaip vartotojai prieš priimdami sprendimą pirkti ieško informacijos internete arba naudodamiesi kitomis priemonėmis, atliktas pasinaudojus reprezentatyvios, daugiau nei Lietuvos 2000 interneto vartotojų, apklausos būdu. Buvo tirtos 36 skirtingos prekių ir paslaugų kategorijos suskirstytos į 7 sektorius: mažmeninė prekyba, elektronikos prekės ir telekomunikacijų paslaugos, bakalėja ir sveikatos apsauga, automobiliai, pramogos, kelionės, finansai ir nekilnojamasis turtas. Tyrimo dalyvių buvo klausiama apie tai kaip jie rinko informaciją bei kuo grindė savo sprendimą pirkti prekes ir paslaugas, kurias jie įsigijo per paskutinius 12 mėnesių.

Vytautas Kubilius, Baltijos šalių „Google“ verslo plėtros vadovas sakė: „Tyrimas atskleidė, kad internetas Lietuvoje yra labai svarbus faktorius, vartotojams padedantis priimti sprendimą pirkti prekes ar paslaugas visos septyniose produktų grupėse. Net 75% interneto vartotojų prieš pirkdami internete ieškojo informacijos apie ketinamas įsigyti prekes ir paslaugas: tai yra – taip elgėsi netgi daugiau vartotojų nei Jungtinėje Karalystėje, laikomoje geriausiai išvystyta el. komercijos rinka Europoje, kurioje taip pat elgėsi 69% vartotojų (informacijos apie ketinamas įsigyti prekes ir paslaugas internete ieškojo 73% estų ir 69% latvių). Netgi tai atvejais kai prekė ar paslauga būdavo įsigyjama tradicinėje parduotuvėje,  49% Lietuvos interneto vartotojų nurodė informacijos apie būsimus pirkinius ieškoję internete. Analogiškai elgėsi tik 28% Jungtinės Karalystės vartotojų. Tai yra aiškus signalas, kaip svarbu Lietuvos verslui  būti internete, nes būtent tai suteikia galimybę bendrauti su savo klientais bei teikti jiems informaciją apie prekes ir paslaugas, kurie ji ieško.“ V.Kubilius tęsė: „Tyrimas taip pat parodė, kad interneto vaidmuo yra lemiamas netgi tose kategorijose, kuriose aiškiai dominuoja pirkimas tradicinėse parduotuvėse. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad dauguma vartotojų mobiliuosius telefonus įsigyja bei paslaugų teikimo sutartis pasirašo apsilankę salonuose (atitinkamai 87% mobiliųjų įrenginių pirkėjų ir 64% sutarčių), 42% mobiliųjų telefonų pirkėjų ir 53% sudariusiųjų paslaugų teikimo sutartis, nurodė informacijos ieškoję vien tik internete. Tai dar kartą akivaizdžiai patvirtina, kad Lietuvos pirkėjai yra įpratę ir turi pakankamai įgūdžių ieškoti informacijos bei pirkti internete, todėl el. komercijos vystymas bei matomumas internete turėtų būti vieni iš svarbiausių Lietuvos verslo prioritetų. Plačiai paplitusi nuomonė, jog interneto rinkodaros priemonėmis naudotis verta tik tiems, kurie prekes ar paslaugas parduoda internete, visiškai nebeatitinka šių laikų realijų: „Consumer Barometer“ tyrimo duomenys akivaizdžiai rodo, kad taip manantys verslininkai akivaizdžiai praranda galimybę pasinaudoti didžiausiais interneto teikiamais pranašumais.“

Net 27% Lietuvos interneto vartotojų (tai yra – 73% bendro gyventojų, vyresnių nei 16 metų, skaičiaus) perka prekes ar paslaugas internete, tačiau elektroninė komercija akivaizdžiai dominuoja kai kuriose prekių ar paslaugų grupėse: Lietuvos interneto vartotojai internetu įsigyja net 77% laisvalaikio skrydžių bilietų, 70% atvejų internetu rezervuoja viešbutį.  Daugiau išsamių duomenų apie vartotojų elgseną skirtingais, jus dominančiais pjūviais rasite puslapyje www.consumerbarometer2013.com

Thomas Utzingeris, „Google“ tyrimų vadovas taip pat teigė: „Tyrimo rezultatuose rasite ir daug duomenų apie tai kokiais įrenginiais naudojasi bei informacijos ieško Lietuvos vartotojai. Akivaizdu, kad pakankamai dažnai informacijos ieškoma naudojantis mobiliaisiais įrenginiais. 35% Lietuvos gyventojų jau naudojasi išmaniaisiais telefonais (atitinkamai 34% ir 38% Latvijoje ir Estijoje). Tai yra beveik perpus rečiau nei Jungtinėje Karalystėje, kur šis rodiklis siekia net 62%, tačiau net 9% vartotojų, prieš ką nors pirkdami, informacijos ieško būtent mobiliojo telefono pagalba (taip elgiasi 8% JK, 5% Estijos ir 6% Latvijos interneto vartotojų).

„Šis tyrimas suteikia galimybę verslui surinkti daug tikrai vertingos informacijos. Pavyzdžiui – sužinoti apie kuriuos produktus dažniau informacijos ieškoma internete, o apie kuriuos – kitomis priemonėmis; Kaip vartojai naudojasi savo išmaniaisiais telefonais, o kaip – nešiojamaisiais ar planšetiniais kompiuteriais, kokių produktų ieško naudodamiesi vienais ar kitais įrenginiais. Šiandieniniame pasaulyje ši informacija, leidžianti suprasti kaip interneto vartotojai ieško informacijos ir kuo grindžia savo sprendimus, yra be galo svarbi, nes ji suteikia verslui galimybę geriau patenkinti šių savo vartotojų poreikius“- apibendrino Thomas Utzingeris, „Google“ tyrimų vadovas.

Pagrindinė priežastis, kuri paskatintų lietuvius elektroniniu būdu įsigyti daugiau prekių ES šalių parduotuvėse – mažesnės prekių pristatymo išlaidos. Dabartinėmis pirkimo sąlygomis, siunčiant pirkinius iš užsienio internetinių parduotuvių, yra patenkinti 15 proc. Lietuvos gyventojų, besinaudojančių tokiomis paslaugomis. Tai parodė didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas apie visuomenės nuomonę Europos Sąjungos šalyse.

„Mažesnės nei dabar prekių ar paslaugų pristatymo išlaidos iš užsienio šalių el. parduotuvių paskatintų apsipirkti jose 16 proc. mūsų šalies gyventojų. El. prekybą iš kitų užsienio šalių taip pat pagyvintų lengvesnis grąžinimo procesas (7 proc.), galimybė žinoti produktų pristatymo laiką ir dieną (6 proc.) ir stebėti daikto vietą bei būklę jam keliaujant (5 proc.). Vis dėlto, kas trečiam Lietuvos gyventojui pirkimo užsienio el. parduotuvėse galimybė atrodo nepriimtina ir nė vienas pirkimo patobulinimas nepaskatintų jų pirkti iš kitų ES šalių“, – sakė TNS LT rinkos tyrimų specialistė Rūta Matulaitienė.

Daugiau nei pusė (56 proc.) Lietuvos gyventojų neperka užsienio el. parduotuvėse, nes nejaučia tam poreikio. Palyginti su ES vidurkiu, tokią priežastį minėjo gerokai mažiau respondentų – 37 proc. Kitos dažniau išvardintos Lietuvos piliečių priežastys buvo polinkis pirkti įprastose parduotuvėse (14 proc.), per daug sudėtingas procesas (11 proc.) bei noras pamatyti ir paliesti prekę prieš perkant (8 proc.).

Per pastaruosius 12 mėn. trečdalis lietuvių naudojosi elektronine prekyba. 26 proc. gyventojų gaminius pirko iš pardavėjo, įsikūrusio Lietuvoje. Prekes ar paslaugas iš Europos Sąjungos (ES) šalių internetu pirko 9 proc. respondentų, o pardavėjų, įsikūrusių už ES ribų, paslaugomis pasinaudojo vos 3 proc. lietuvių.

„Eurobarometro“ tyrimas atliktas 2013 m. balandžio – gegužės mėn., apklausiant 26 563 respondentus 27 ES šalyse. Iš jų – 1 027 gyventojai tiesioginio interviu namuose būdu apklausti Lietuvoje.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.

Pagrindinė priežastis, kuri paskatintų lietuvius elektroniniu būdu įsigyti daugiau prekių ES šalių parduotuvėse – mažesnės prekių pristatymo išlaidos. Dabartinėmis pirkimo sąlygomis, siunčiant pirkinius iš užsienio internetinių parduotuvių, yra patenkinti 15 proc. Lietuvos gyventojų, besinaudojančių tokiomis paslaugomis. Tai parodė didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovės TNS LT atliktas „Eurobarometro“ tyrimas apie visuomenės nuomonę Europos Sąjungos šalyse.

„Mažesnės nei dabar prekių ar paslaugų pristatymo išlaidos iš užsienio šalių el. parduotuvių paskatintų apsipirkti jose 16 proc. mūsų šalies gyventojų. El. prekybą iš kitų užsienio šalių taip pat pagyvintų lengvesnis grąžinimo procesas (7 proc.), galimybė žinoti produktų pristatymo laiką ir dieną (6 proc.) ir stebėti daikto vietą bei būklę jam keliaujant (5 proc.). Vis dėlto, kas trečiam Lietuvos gyventojui pirkimo užsienio el. parduotuvėse galimybė atrodo nepriimtina ir nė vienas pirkimo patobulinimas nepaskatintų jų pirkti iš kitų ES šalių“, – sakė TNS LT rinkos tyrimų specialistė Rūta Matulaitienė.

Daugiau nei pusė (56 proc.) Lietuvos gyventojų neperka užsienio el. parduotuvėse, nes nejaučia tam poreikio. Palyginti su ES vidurkiu, tokią priežastį minėjo gerokai mažiau respondentų – 37 proc. Kitos dažniau išvardintos Lietuvos piliečių priežastys buvo polinkis pirkti įprastose parduotuvėse (14 proc.), per daug sudėtingas procesas (11 proc.) bei noras pamatyti ir paliesti prekę prieš perkant (8 proc.).

Per pastaruosius 12 mėn. trečdalis lietuvių naudojosi elektronine prekyba. 26 proc. gyventojų gaminius pirko iš pardavėjo, įsikūrusio Lietuvoje. Prekes ar paslaugas iš Europos Sąjungos (ES) šalių internetu pirko 9 proc. respondentų, o pardavėjų, įsikūrusių už ES ribų, paslaugomis pasinaudojo vos 3 proc. lietuvių.

„Eurobarometro“ tyrimas atliktas 2013 m. balandžio – gegužės mėn., apklausiant 26 563 respondentus 27 ES šalyse. Iš jų – 1 027 gyventojai tiesioginio interviu namuose būdu apklausti Lietuvoje.

Didžiausia Lietuvoje rinkos ir žiniasklaidos tyrimų bendrovė TNS LT priklauso tarptautinei kompanijai TNS. TNS turi sukaupusi daugiau nei 60 metų patirtį rinkos tyrimų ir įžvalgų srityje. Jos atstovybės įsikūrusios daugiau nei 80-yje pasaulio šalių – Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione, Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose. Kompanija TNS priklauso vienai didžiausių pasaulyje įžvalgų, informacijos ir konsultacijų grupių „Kantar“.

„Kantar“ pavaldi komunikacijos paslaugų grupei WPP. Vienydama 13 specializuotų kompanijų sugebėjimus ir patirtį, grupė siekia teikti išskirtines ir pokyčiams įkvepiančias įžvalgas tarptautinei verslo bendruomenei ir būti šios srities lyderiu. Grupė veikia 100 šalių ir jungia beveik 29 tūkst. tyrimų ir konsultacijų specialistų. Grupės paslaugomis naudojasi daugiau nei pusė kompanijų, patenkančių į „Fortune“ 500 didžiausių.