Mūsų šalyje tokiais išmaniaisiais įrenginiais, kaip planšetė ar išmanusis telefonas, naudojasi beveik kas penktas gyventojas. Per metus besinaudojančių šiais įrenginiais skaičius išaugo 5 proc. Tačiau kol kas pasauliniai šių įrenginių naudojimo rodikliai mus lenkia. Tai parodė rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto mobiliųjų įrenginių vartotojų tyrimo „Mobile Life“ rezultatai.

Planšetiniai kompiuteriai pamažu skinasi kelią Lietuvos išmaniųjų įrenginių rinkoje – šį įrenginį teigia naudojantys 4,3 proc. gyventojų. Tyrimo duomenimis, šiemet planšetę daugiausiai – 12 proc. – naudojo darbingo amžiaus jaunimo nuo 20 iki 29 metų. Kiek mažiau, t.y. 9 proc., naudojo 15–19 metų amžiaus jaunuoliai. Kitose amžiaus grupėse šio įrenginio naudojimas siekia 2–3 proc.

Studija „Mobile Life“ parodė, kad Lietuvos gyventojai neatsilieka nuo pasaulinio vidurkio – 2012 planšetiniais įrenginiais naudojasi vidutiniškai 5 proc. gyventojų. Didžiausiais šio įrenginio naudojimo rodikliais pasižymėjo išsivysčiusios Azijos šalys bei Šiaurės Amerika, kur planšetes atitinkamai naudoja 13 proc. ir 12 proc. gyventojų.

Tyrimo duomenimis, Lietuvoje per pastaruosius šešis mėnesius išmaniaisiais telefonais naudojosi 17 proc. gyventojų. Nors išmanieji telefonai prieš kurį laiką buvo prabangos prekė, šiuo metu jais naudojasi kas antras studentas ir moksleivis. Šiuos įrenginius taip pat pasirinko beveik kas trečias tarnautojas bei ketvirtadalis vadovaujančias pareigas užimančių asmenų.

Šiuo metu išmaniųjų telefonų naudojimas Lietuvoje kol kas dvigubai mažesnis nei išsivysčiusiose šalyse bei 11 proc. mažesnis nei pasaulinis vidurkis. “Mobile Life“ studijos duomenimis, didžiausia išmaniųjų telefonų skvarba pasižymėjo išsivysčiusios Azijos, šiaurinės Afrikos regionų ir Skandinavijos šalys. Absoliuti dauguma gyventojų šį įrenginį naudoja Saudo Arabijos Karalystėje, Singapūre, Hong Konge, JAE, Pietų Korėjoje, Norvegijoje bei Švedijoje.

Išmaniuosius telefonus turintys mūsų šalies gyventojai juos daugiausiai naudoja skambinimui, trumposioms teksto žinutėms siųsti, muzikai klausyti, naujienoms internete skaityti, socialinių tinklų svetainėms ir elektroniniam paštui pasiekti. Kartu reikia pastebėti, jog nemaža dalis išmaniųjų telefonų naudotojų neišnaudoja visų šio įrenginio funkcijų. Pavyzdžiui, trečdalis besinaudojančių išmaniuoju telefonu teigia, kad nebuvo prisijungę prie interneto per savo mobilųjį įrenginį.

„Analizuodami visus išmaniųjų naudotojus pagal amžių, matome, kad jaunesnių ir vyresnių gyventojų išmaniųjų telefonų naudojimas skiriasi. Jaunesni išnaudoja daugiau išmaniųjų telefonų funkcijų, tarp kurių dominuoja pramoginio pobūdžio. Kuomet vyresnio amžiaus žmonės išmaniuosius telefonus be skambinimo ir trumpųjų žinučių dažniau pasitelkia besinaudodami el. pašto paslaugomis, skaitydami naujienas ar ieškodami informacijos internete. Tuo metu planšetiniai kompiuteriai mūsų šalyje kol kas lieka nišiniu įrenginiu“, – teigia TNS LT projektų vadovė Inga Bitinaitė.

Pranešime pateikiami 2012 m. kovo – gegužės mėnesių Kompiuterių ir interneto naudotojų tyrimo duomenys. Tyrime dalyvavo 1730 Lietuvos gyventojų nuo 15 iki 74  metų amžiaus.

Pasaulinė studija „Mobile Life 2012“ atlikta 58 šalyse apklausus 48 tūkst. gyventojų.

Knygynų lentynos lūžta nuo knygų, kurių autoriai bando skaitytojams pateikti receptų, kaip tapti laimingesniems. Vieni autoriai siūlosi pamokyti laimėti ar uždirbti milijonus, kiti nori pabūti kelrodžiais dvasingumo paieškose, dar kiti kviečia laimės ieškoti kasdienybės smulkmenose. Receptų daug, tik kažin ar dėl to laimės padaugėja.

Lietuva skirtinguose laimės indeksuose nuolat atsiduria sąrašų antroje pusėje, neretai net arčiau galo. „World database of Hapiness” laimės tyrimai – ne išimtis. Kiekvienais metais Roterdamo Erasmus universiteto profesorius emeritas Ruutas Veenhovenas surenka ir apibendrina pasaulio šalių laimės tyrimų duomenis bei pateikia savo analizę. Taigi 2011 m. Lietuva užėmė 90 vietą tarp 149 šalių, tai yra surinko 5,5 balo iš dešimt galimų. Tiek pat balų surinko Vengrija, Indija, Kirgizija ir Rusija. Estai, šių tyrimų duomenimis, laimingesni ir atsiduria 68 vietoje, o latviai nelaimingesni ir dūsauja 95 vietoje.
Kodėl Lietuva, žvelgiant tiek iš šalies, tiek iš vidaus, atrodo kaip nelaimingų žmonių šalis? Gal įtakos turėjo sovietmetis, galbūt mes nemokame savo norų derinti su galimybėmis, gal esame smulkmeniški, gal mūsų vertybės išsidraikiusios, o gal laimė yra tiesiog reliatyvi ir iš principo dar be vieno Alberto Ensteino mums jos neapskaičiuoti? Juk laimę tyrinėjantys mokslininkai, apstulbinti gautų rezultatų, kartais būna priversti atsisakyti sau priimtinų hipotezių arba net pakeisti nuomonę.

Nepavyksta ištirti laimės pojūčio

Mažai yra mokslo šakų, kuriose mokslininkų nuomonė staiga kardinaliai pasikeičia, o būtent taip nutiko su Easterlino paradoksu. Priminsime, kad JAV ekonomistas Richardas Easterlinas aštuntojo dešimtmečio viduryje viename savo straipsnių skelbė apie tai, kad nors nuo 1946 iki 1970 m. JAV gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis didėjo, jie dėl to nesijautė laimingesni. Šis atradimas buvo pavadintas Easterlino paradoksu ir paklojo pamatus vadinamajai laimės ekonomikai.
Taigi mokslininkai, remdamiesi minėtu paradoksu, pradėjo teigti, kad žmonės pakankamai gerai prisitaiko prie aplinkybių, o šių įtaka pasitenkinimui gyvenimu stebėtinai maža. Esą turtingieji buvo tik truputį labiau patenkinti gyvenimu negu vargšai, vedusieji šiek tiek laimingesni už viengungius. Žmonės prisitaiko ir prie fatališkų pokyčių, pavyzdžiui, paralyžiaus ar didžiulio loterijos laimėjimo. Šie pavyzdžiai, pasak psichologo ir 2002 m. ekonomikos mokslų Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano, patvirtintų hedonistinės adaptacijos idėją – esą nuolat bėgame, tačiau liekame vietoje.
Tačiau prieš penkiolika metų D.Kahnemanui į galvą šovė mintis, kad gal vis dėlto žmonių pasitenkinimas gyvenimu nerodo tikrosios jų gerovės. Tokia idėja mokslininkui kilo diskutuojant su žmona Anne Treisman apie kaliforniečius. A.Treisman mano, kad Kalifornijoje (arba bent jau šiaurinėje jos dalyje) gyvenantys žmonės yra laimingesni nei daugelyje kitų vietų. Moters neįtikino ir daugelio apklausų rezultatai, rodantys, kad kaliforniečiai nėra taip jau labai patenkinti gyvenimu. Ji teigė, kad kaliforniečiai yra pripratę prie gero gyvenimo ir tikisi daugiau malonumų negu nelaimingi žmonės, kuriems lemta gyventi kitose valstijose.
D.Kahnemanas iškėlė idėją, kad galbūt kaliforniečiai gyvenimui kelia aukštesnius standartus, todėl jie nėra labiau patenkinti gyvenimu nei kiti, nors iš tikrųjų yra laimingesni. Tokiu atveju laimingi žmonės turi didesnių siekių, lygina savo gyvenimą su iškeltais aukštesniais reikalavimais. Mokslininkas šią hipotezę patikrino praktiškai: parengė klausimynus, kuriuose tikslinės moterų grupės prašė detaliai aprašyti vieną gyvenimo dieną: ką tą dieną veikė, kokie jausmai ir pojūčiai buvo apėmę tuo metu. D.Kahnemanas išvedė gerų pojūčių vidurkį ir tikėjosi tokių rezultatų, kurie rodytų, kad moterys, kurių gyvenimas iš išorės atrodo geresnis, per dieną patiria daugiau gerų pojūčių.
Tačiau hipotezė nepasitvirtino. Pasak D.Kahnemano, tyrimo rezultatai parodė, kad laimė, patiriama kokiu nors konkrečiu momentu, labiausiai priklauso nuo žmogaus charakterio ir nuo tuo metu atliekamos veiklos, kuri teikia daugiau ar mažiau pasitenkinimo. Pavyzdžiui, daugiau uždirbančios moterys daugiau laiko skiria malonumams, bet jos daugiau laiko skiria ir nemaloniems dalykams, tokiems kaip darbas, kuris joms nepatinka.
Pasak D.Kahnemano, gyvenimo lygis daro įtaką žmonių laiko paskirstymui, tačiau įtaka momentinei laimei yra gana įvairialypė. Taigi sąlygos, dėl kurių žmonės turėtų labiau jausti pasitenkinimą, nebūtinai daro žmones laimingus. Kitaip tariant, D.Kahnemanas buvo priverstas radikaliai pakeisti savo nuomonę, nes gauti duomenys vienareikšmiškai pakeitė jam labai patikusią hipotezę apie tikslus ir siekius.

Laimės pojūtis paveldimas

Šiuo metu kalbėti apie Easterlino paradoksą ir juo grįsti laimės tyrimus kažin ar tikslinga, nes, pasak D.Kahnemano, iš viso nebeaišku, ar šis paradoksas egzistuoja. Tai tapo ypač akivaizdu 2008 m., kai “Gallup World Poll” atliko laimės tyrimus ir apklausė 130 tūkst. žmonių 126 valstybėse. Gauti duomenys visiškai paneigė garsųjį paradoksą, mat pasitenkinimo gyvenimu koreliacija su BVP buvo labai didelė. D.Kahnemanas atkreipia dėmesį, kad visi žmonės nuo Norvegijos iki Siera Leonės savo gerovę vertina bendru materialinės gerovės standartu, kuris keičiasi pagal tai, kaip auga šalies BVP. Taigi žmonės neprisitaiko prie savo turto lygio ir iš tikrųjų geresnis gyvenimas jiems patinka. Ši išvada prieštarauja viskam, kuo mokslininkai tikėjo prieš penkiolika metų. „Mes buvome neteisūs ir dabar tai žinome”, – prisipažįsta D.Kahnemanas.
Easterlino paradoksą yra kritikavęs ir R.Veenhovenas, ir ekonomistai Betsey Stevenson bei Justinas Wolfersas. Ekonomistai teigia, kad finansinė gerovė lemia ne tik žmonių, bet ir šalių laimės lygį. Tokia išvada visiškai atitinka ir Lietuvos R.Veenhoveno „World database of Hapiness” laimės tyrimus, ypač žvilgtelėjus į grafiką, rodantį, kaip laimės pojūtis Lietuvoje kito dešimtmetį nuo 2001 m. Nelaimingiausi lietuviai buvo 2001 m. – surinko 4,6 balo iš dešimties galimų ir 2010 m. – 5 balus iš dešimties, o laimingiausi – sočiais prieškriziniais 2007-aisiais, surinkę 5,7 balo. O štai pradėjus krapštytis iš krizės duobės ir gyvenimui po truputį gerėjant – 2011 m. lietuvių pasitenkinimas gyvenimu šoktelėjo net 0,4 balo.
Įdomu, kad laimė priklauso ne tik nuo šalies ekonominio išsivystymo, žmonių pajamų ar išsilavinimo, bet ir nuo kitų veiksnių. Pavyzdžiui, priešingai dažnai pasitaikančiai nuomonei, jog laimingi žmonės gyvena šiltuose kraštuose, palmių lapais dengtuose nameliuose, pasak R.Veenhoveno, apklausų rezultatai rodo, kad iš tiesų laimingesni jaučiasi vėsesnio klimato juostų gyventojai. Beje, svarbu ir tai, kad laimės pojūtis, pasirodo, yra paveldimas.
Tačiau visada buvo ir bus tokių, kurie bet kokius laimės tyrimus kritikuos, nes, jų nuomone, laimės pojūtį sunku išmatuoti – juk tai subjektyvus dalykas, priklausantis ne tik nuo žmogaus nuotaikos, užsiėmimo, bet ir nuo svajonių bei troškimų. Be to, laimė ir jos dydis skirtingose valstybėse ir kultūrose gali būti skirtingai suvokiami, tad ir lyginti šalis pagal laimės indeksus gana sudėtinga. Tokią idėją pagrįstų ir psichologo Jonathano Haidto tyrinėjimai. “Kiekviena kultūra ugdo ypatingą kompetenciją tam tikrais žmogiškosios būties klausimais, tačiau nė viena kultūra negali būti kompetentinga visais klausimais”, – teigia šis mokslininkas.
Todėl idėjų, kaip tapti laimingam, J.Haidtas ieško senovės išmintyje, kurią bando perkelti ir pritaikyti šiems laikams, o visus atradimus surašė knygoje “Laimės hipotezės”. Šis psichologas tyrinėja protą, mąstymo niuansus, žmonių santykius, asmenybės brendimą, gyvenimo prasmės suvokimą. Vienas įdomesnių autoriaus pastebėjimų yra tas, kad žmogus laimingas būna gavęs tai, ko trokšta, tačiau tokia laimės būsena trumpalaikė. “Kur kas daugiau vilčių teikia hipotezė, kad laimės būsena kyla iš vidaus ir negali būti pasiekta, priverčiant pasaulį paklusti mūsų norams”, – tikina J.Haidtas. Juk esą lengviau pačiam pakeisti mąstymą, nei pakeisti visą pasaulį.
Taigi psichologas siūlo vadovautis darnia, pusiausvyrą išlaikančia išmintimi, tai yra tarp seno ir naujo, Rytų ir Vakarų ar liberalių ir konservatyvių pažiūrų, kurios laikydamiesi pasieksime pasitenkinimą ir palaimingą būseną.

Žmonių gebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių

O štai ekonomistui Arnoldui Klingui nepatinka įvairūs mokslininkų tyrinėjimai apie laimės paieškas. Jo manymu, knygos, pagrįstos tyrimais, kuriais bandoma nuspėti žmonių elgesį, knygynuose turėtų rikiuotis socialinių mokslų lentynose, o tos, kurios moko, kaip turėtume ar galėtume tapti ar būti laimingi, turėtų būti savipagalbos, arba “New Age”, skyriuje.
Kitas ekonomikos profesorius Bryanas Caplanas su tokia nuomone nesutinka, nes esą “New Age” ir savipagalbos lentynos skirtos žemos kokybės literatūrai, o laimės tyrinėjimų tikslas yra pritaikyti tikrai patikimus socialinių mokslų metodus naujam tyrinėjimo objektui – žmonių laimei.
Profesorius atkreipia dėmesį į Shane Frederick ir George’o Loewenstaino straipsnį „Hedonistinė adaptacija”. Esą nustatyta, kad iš tiesų dauguma žmonių prisitaiko prie aplinkybių, kurios šiaip jau būna labai sunkios. Pavyzdžiui, pusbadžiu gyvenantys vaikai atrodo laimingi, linksmai žaisdami šiukšlynuose, be to, tikriausiai žinome, kad nemažai neįgaliųjų į gyvenimą žiūri pozityviai.
Taip pat išsiaiškinta, kad žmonės geriau prisitaiko prie situacijos, jei apie būsimas problemas sužino iš anksto, pavyzdžiui, lengviau prisitaikyti prie mylimo žmogaus mirties, kai yra laiko prie šitos minties priprasti. Taip pat žmonėms lengviau prisitaikyti prie įvykių, kurie tikrai įvyks, negu paliekant nors kelių procentų viltį jų išvengti.
Taigi laimės vertinimų begalė, taip pat ir receptų, kaip tapti ar kaip būti laimingiems. Tačiau laimės jausmą labiausiai lemia genai ir asmenybės struktūra. Jūs žinote, kokia jūsų asmenybės struktūra, be viso to, jums dar naudinga būtų žinoti, kad apskritai laimingi jaučiasi būtent tie žmonės, kurie visą gyvenimą nenustoja tos laimės siekti. Ir laimingas jaustis žmogus ima tada, kai jaučia augimą. Visiškai nesvarbu, kokia tai sritis: intelektinė, finansinė ar tiesiog darbinė. Paradoksalu, bet pasiekus pačią viršūnę laimės jausmas ima menkti, nors daugumai žmonių kaip tik atrodė, kad va tada jie jau tikrai taps laimingi.

18 tūkst. studijų apie laimę
Iki šiol pasaulyje parašyta jau daugiau nei 18 tūkst. studijų apie laimę. Skirtingi mokslininkai vis bando nustatyti, kada ir kodėl žmogus jaučiasi laimingas. Juk išsiaiškinus, kokios visuomenės formos ir ūkio sistemos gali padaryti piliečius laimingesnius, įvyktų tikras mokslo perversmas.
Tačiau kol kas mokslininkai daugiau mažiau sutarė tik dėl keleto dalykų: vienas jų – pats laimės apibrėžimas. Pasirodo, laimė susideda iš trijų komponentų: malonumo, įsitraukimo (ryšio su šeimos nariais ir darbu stiprumas, mėgstami užsiėmimai) ir prasmės (asmeninių stiprybių pasitelkimas tarnaujant aukštesniam tikslui). Iš šių trijų kelių, vedančių į laimingą, patenkintą gyvenimą, malonumas yra pats nesvarbiausias.
Dar viena išvada, dėl kurios dauguma mokslininkų jau nebesiginčija, yra ta, kad žmogus labiau patenkintas ne tuo, ką turi, o tuo, ką veikia. Tarkime, naujas automobilis, kad ir koks būtų brangus, dėmesio ilgai neprikausto. Visai kas kita yra bendravimas su draugais – jis kiekvieną sykį išgyvenamas iš naujo ir laimės jausmą pastiprina beveik visuomet.
Praktiškai nebeabejojama ir dėl to, kad žmogus jaučiasi daug laimingesnis, gyvendamas darnioje šeimoje. Priklausyti draugų būreliui, klubui, draugijai, bendra veikla užsiimančiai grupei ar religinei bendruomenei – visa tai irgi smarkiai lemia, kiek žmogus patenkintas gyvenimu. O štai praradus sutuoktinį gali prireikti net iki aštuonerių metų, kol grįš ankstesnė žmogaus būsena.
Fizinis grožis ar jaunystė laimės neprideda, geras išsilavinimas – irgi. Tačiau labai praverčia, jei turi talentą (dažniausiai paveldėtą kartu su genais) būti laimingam. Kai kurių mokslininkų vertinimu, genų indėlis į žmogaus nuostatas sudaro iki 50 proc. Lygiai taip pat neabejojama, kad polinkis jaustis laimingam ar nelaimingam priklauso ne tiek nuo aplinkos įvykių, kiek nuo asmenybės struktūros, o ji, kaip žinoma, formuojasi vaikystėje.
O štai filosofai į laimę bei jos paieškas niekada nesiūlė žvelgti rimtai ir patys, kalbėdami šia tema, gana stipriai ironizavo. Tarkime, Sigmundo Freudo manymu, iš visko sprendžiant, Kūrėjo planuose nebuvo ketinimų žmogų padaryti laimingą. Friedrichas Nietzsche, apibendrinęs daugumos mąstytojų samprotavimus apie gyvenimą, padarė išvadą, kad iš gyvenimo negalima laukti nieko gera. Na, o Ludwigas Wittgensteinas yra pasakęs: “Nežinau, kodėl mes čia esame, tik esu įsitikinęs, jog esame čia ne dėl to, kad galėtume džiaugtis.”

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) savo 30-ame Lietuvos ekonomikos tyrime prognozuoja, kad šiemet Lietuvos ekonomika augs lėčiau nei pernai – 2,9 proc., o 2013 m. BVP išaugs 3 proc.
Lėtas atsigavimas rodo, kad ekonomikos nuosmukis nesibaigė, vadinasi, niekur nedingo ir poreikis taupyti, reformuoti valdžios sektorių mažinant jo išlaidas, paprastinti mokesčių sistemą ir juos mažinti, gerinti verslo sąlygas. “Nuo valios vykdyti šiuos būtinus sprendimus priklausys, ar greitai Lietuvos ekonomika sugebės išsivaduoti iš lėto augimo ir didelio nedarbo”, – pabrėžia LLRI vyresnysis ekspertas Vytautas Žukauskas.
Lietuvai labai didelę įtaką turi bendra ES šalių ekonominė padėtis, kuri, deja, išlieka prasta. V.Žukauskas mano, kad iš dalies ją galima įvardyti kaip neišsipildžiusį “keynesinį” ekonomikos stimuliavimą. Jis buvo paremtas itin laisva pinigų (per jų pumpavimą į ekonomiką ir dirbtinį palūkanų sumažinimą) ir fiskaline (per valdžios sektoriaus išlaidų didinimą keliant mokesčius arba didinant skolą) politika.
Iš tikrųjų tai tebuvo laikinas labai reikalingų ir esminių pertvarkų atidėjimas, paslėpęs tikrąsias ekonominių bėdų priežastis – valdžios sektoriaus išsiplėtimą, aukštą mokesčių lygį, nekonkurencingas ekonominės veiklos sąlygas ir ūkinės veiklos reguliavimą, centrinių bankų veiklą, sukeliančią dirbtinius ekonomikos pakilimus ir nuosmukius.
Šiemet LLRI apklausti rinkos dalyviai teigiamus pokyčius prognozuoja ne taip drąsiai kaip prieš metus. Kitąmet neprognozuojama nei įmonių, nei namų ūkių finansinės padėties akivaizdaus pagerėjimo. 2012 m. pabaigoje nedarbo lygis Lietuvoje bus apie 14 proc., o 2013 m. vos 1 proc. mažesnis.
Tokiu tempu mažėjantis nedarbas prieš krizę buvusį lygį pasiektų tik 2020 m. Tam, LLRI ekspertų manymu, didžiausią įtaką turi lėtai auganti ekonomika ir griežtai reguliuojami darbo santykiai. Lietuva pagal jų reguliavimo lankstumą pasaulyje tik 127-a iš 183 valstybių, ES – šešta nuo galo.
Lėtai Lietuvoje traukiasi ir šešėlinė ekonomika: 2010 m. sudariusi 28 proc. BVP, 2011 m. sumažėjo iki 27 proc. Prognozuojama, kad 2012-aisiais ir 2013 m. jos sumažės dar po 1 proc.

Švedijoje atliktas eismo saugumo tyrimas atskleidė, kad dėl dviračių sužalojama daugiau žmonių, nei dėl automobilių. Paaiškėjo, kad daugiau nei pusė rimtų kūno sužalojimų, patirtų eismo nelaimėse, kyla dėl dviratininkų.

Šio tyrimo rezultatai verčia kelti klausimą apie naujos dviračių naudojimo saugumo politikos būtinybę, skelbia dienraštis „Dagens Nyheter“. Pasak jo, nors daugeliui žmonių atrodo, kad dėl daugumos avarijose patirtų sužalojimų, kai nukentėjusius reikia vežti į ligoninę, kalti automobilių vairuotojai, naujasis tyrimas atskleidė, jog didžioji dalis sužeistųjų į ligonines patenka būtent dėl dviratininkų kaltės.

Draudimo bendrovės „Folksam“ iš 9 didžiausių Švedijos miestų greitosios pagalbos ligoninių surinkti statistiniai duomenys apie sveikatai pavojingus sužalojimus, patirtus per eismo įvykius, rodo, kad tik 28 proc. visų šių atvejų avarijoje dalyvavo automobiliai. 48 proc. sužalojimų atvejų įvyko dėl dviračių, 8 proc. – dėl motorolerių, 7 proc. – dėl pėsčiųjų kaltės. Įdomu, kad tik 5 proc. šių atvejų buvo susiję su motociklais, o 2 proc. – su autobusais.

Kasmet per eismo įvykius Švedijoje susižeidžia ar būna sužeisti apie 3000 dviratininkų, kurie dėl patirtų sužeidimų turi gydytis ligoninėse. Dažniausios tokių įvykių priežastys – neatsargus važiavimas per žvyrą, slidus kelias žiemos metu, prastai prižiūrimi dviračių takai. Dėl šių priežasčių įvyksta apie 70 proc. su dviračiais susijusių eismo nelaimių, kai nukentėjusiems tenka vykti į ligoninę.

„Mes stebime vis didėjančią problemą. Reikia platesnės strategijos jai įveikti, jau nebegalime apsiriboti vien tik reikalavimu dėvėti dviratininkų šalmus“, – dienraščiui sakė „Folksam“ atstovė Maria Kraft.

Skaičiuojama, kad kasdien į darbą dviračiais vyksta apie 375 tūkstančiai Stokholmo, Geteborgo ir Malmės gyventojų. Eismo įvykių Stokholme analizė rodo, kad 41 proc. mieste įvykstančių avarijų susiję su dviračiais, ir tik 31 proc. – su automobiliais, sakoma pranešime.

balsas.lt

Daugumos Lietuvos gyventojų skonio receptorių būklė yra gera, tačiau silpnėja jų saldaus bei sūraus skonių jutimas. Tai parodė pirmą kartą Lietuvoje vykdytas socialinis eksperimentas Skonio receptorių tyrimas, kurį didžiuosiuose šalies miestuose atliko Lietuvos sveikatos mokslų universiteto atstovai.

„Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje organizuoti tyrimai atskleidė vienodas skonio receptorių sutrikimų tendencijas – 9 iš 10 žmonių nustatytas susilpnėjęs sūrumo bei saldumo pojūtis. Jis nėra sutrikęs tiek, kad galėtume tai įvardyti kaip ligą ar labai rimtą problemą, tačiau šiuos skonius dauguma žmonių jaučia silpniau, nei galėtų.

Taip atsitinka, nes kasdien valgome daug sūraus ir saldaus maisto. Receptoriams silpstant, natūraliai norisi pasibarstyti daugiau druskos, kad jaustume skonį. Tokiu būdu receptorius dar labiau atbukiname“, – rezultatus komentavo viena iš tyrimą atlikusių LSMU Studentų mokslinės draugijos narių Birutė Vėbraitė.

Skonio receptorių būklės tyrimo Kaune metu maksimalų rezultatą, rodantį, kad skonio receptoriai veikia puikiai, surinko 4 proc. pasitikrinusiųjų. Klaipėdoje ir Vilniuje tokius rezultatus gavo po 9 proc. tyrimo dalyvių. Daugumos dalyvių skonio receptorių jautrumas geras, o maždaug 5 proc. – prastesnis. Vykdydami išsamesnes šių tyrimų rezultatų analizes, medikai mėgins nustatyti, kas nulėmė tokį pasiskirstymą.

„Visuose trijuose didmiesčiuose vykusių tyrimų metu daugiausiai dalyvių surinko 11-14 balų iš 15 galimų. Tai – geras rezultatas. Vis dėlto didžiausias galimas surinkti balų skaičius – 15 – nebuvo vyraujantis ir pasitaikė tik nedaugeliu atvejų“, – pasakoja B. Vėbraitė.

Tyrimo dalyviai vertino, kaip jaučia penkis skirtingus skonius: sūrų, saldų, rūgštų, kartų ir „umami“, kurį tiksliausiai apibūdina būdvardis „skalsus“. Jutimo lygis nustatytas ragaujant po lašelį kiekvieno skirtingos koncentracijos tirpalo. Teisingai įvardytas skonis buvo žymimas rezultatų lentelėje, kuri atskleidė vyraujančią Lietuvos gyventojų receptorių būklę.

„Žmonės noriai įsitraukė, dalyvavo ir siekė išsiaiškinti savo skonio jutimų būklę. Aktyvų dalyvavimą iniciatyvoje atspindi tyrimo rezultatai – iš viso socialiniame eksperimente skonio receptorius išsityrė daugiau nei keturi šimtai žmonių. Tokia situacija leidžia daryti išvadą, kad Lietuvos gyventojai į savo sveikatą žiūri neabejingai ir rūpinasi ja. Manome, kad panašaus pobūdžio iniciatyvos yra sveikintinos ir džiaugiamės padėję įgyvendinti vieną jų“, – sakė tyrimo iniciatorės bendrovės „Suslavičius – Felix“ generalinis direktorius Darijus Taraila.

Šiuo socialiniu eksperimentu bendrovė siekė suteikti žmonėms galimybę ne tik pasitikrinti savo skonio receptorių būklę, tačiau ir įgyti vertingų patarimų, kaip kuo ilgiau išsaugoti gerą skonio suvokimą.

„Norintiems išsaugoti gerą skonio receptorių būklę patariame valgyti tik jaučiant alkį, rinktis kuo įvairesnius produktus, vengti labai karšto ir labai aštraus maisto, kramtyti kruopščiai ir lėtai, sumažinti cukraus ir druskos vartojimą. Taip pat siūlėme kartas nuo karto atsisakyti tam tikrų produktų, kad vėl pradėjus juos valgyti žmonės jų skonį jaustų stipriau“, – patarė Birutė Vėbraitė.

Tyrime ištirti 420 žmonių (137 žmonės Kaune, 127 Klaipėdoje ir 156 Vilniuje). Dauguma jų patenka į 18 – 75 metų amžiaus kategoriją, nors dalyvavo ir keli senjorai: vyriausiam tyrimo dalyviui klaipėdiečiui – 81 metai. Išsamūs tyrimo rezultatai bus paskelbti viešai ir naudojami moksliniais tikslais. Socialinį eksperimentą Skonio receptorių tyrimas inicijavo bendrovė „Suslavičius-Felix“.

Lietuvoje jau keleri metai nerimsta diskusijos dėl savivaldos reformos. Ieškoma vis geresnio ir efektyvesnio savivaldos modelio.

Štai, prieš kurį laiką buvo pratęstas savivaldybių Tarybų kadencijų laikas nuo trejų iki ketverių metų. Politikų veiksmai daugiau primena trypčiojimą vietoje- iš esmės, nesutariant ir nesiryžtant nuspręsti kuria kryptimi turi pasukti lietuviškasis vietos savivaldos modelis. Pastaruoju metu diskutuojama dėl tiesioginių merų rinkimų, tačiau kita, mano nuomone, aktuali ar net aktualesnė problema Lietuvos savivaldoje yra menkas bendruomenių įtraukimas į ją.

Lyginant įvairių ES šalių savivaldos modelius, pirmiausia į akis krenta savivaldybių dydžių skirtumai. Bankas “Dexia” ir Europos savivaldybių ir regionų Taryba (CEMR) periodiškai skelbia statistinius duomenis apie savivaldą Europoje ir jos finansinę situaciją.

2010-2011 m. raporto duomenimis vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius Europoje siekė 5630 gyventojų. O kaip gi šiame kontekste atrodo Lietuva? Mūsų šalis bene 10 kartų viršija ES vidurkį- vidutinis savivaldybės gyventojų skaičius siekia 54780 gyventojus vienai savivaldybei. Didesnės savivaldybės yra tik Danijoje bei Jungtinėje Karalystėje, atitinkamai 56 590 ir 152 680 gyventojų.

Lentelė Nr.1

Atrodo kiek keista, tačiau Lietuvoje savivalda kurta ant sovietinio kurpalio- nedaug jį pakoreguojant. Rajonai tapo pagrindiniu savivaldos lygmeniu, iš esmės nekeičiant nei teritorinės organizacijos nei jų pavadinimo. Mūsų kaimynai pasuko kiek kitu keliu. Nors šiuo metu Estija ir Latvija taip pat turi vieną savivaldos lygmenį, tačiau jie nusprendė kurti mažesnes savivaldybes tam kad vietos valdžia būtų arčiau žmonių. Estijoje šiuo metu yra 226 savivaldybės ir jose gyvena vidutiniškai 5930 gyventojų, Latvijoje 119 savivaldybių ir vidutiniškai 18820 gyventojų. Mūsų pietinės kaimynės, Lenkijos, savivaldybėje vidutiniškai gyvena 15400 gyventojų. Mažiausios savivaldybės Europoje gyventojų skaičiumi yra Čekijoje, Slovakijoje ir Prancūzijoje- kur savivaldybės gyventojų skaičius nesiekia ir dvejų tūkstančių.

1999- aisiais metais Lietuvoje įgyvendinta savivaldos reforma nežymiai pakoregavo teritorinę savivaldos struktūrą- įkurtos naujos Elektrėnų, Rietavo, Pagėgių, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos savivaldybės, pakoreguotos esančių savivaldybių ribos, įsteigtos seniūnijos. Tačiau savivaldybių skaičius Lietuvoje išliko nedidelis- viso labo 60, taigi net mažiau nei nykštukinėje Maltoje, kurioje yra 68 savivaldybės. Principo “vietos valdžia arčiau žmonių” įgyvendinimas Lietuvoje nukenčia dėl didelio savivaldybių dydžio.

Lentelė Nr. 2

Tyrinėtojai, politikai dažnai diskutuoja apie optimalų savivaldybių dydį. Ieškoma balanso tarp efektyvaus paslaugų teikimo ir tikros vietinės demokratijos. Sutariama tik dėl vieno- optimalaus modelio nėra. Dalyje valstybių savivaldybės yra mažytės vos su keletu tūkstančių gyventojų, kitose kaip Lietuvoje ar Didžiojoje Britanijoje jos yra didelės su dešimtimis tūkstančių gyventojų. Tai yra du kraštutiniai modeliai Europos Sąjungoje. Mažytės savivaldybės nors ir priartina sprendimų priėmimą ir įgyvendinimą iki piliečių, bendruomenių, tačiau joms dažnai kyla problemų dėl kokybiško paslaugų teikimo, stambių projektų įgyvendinimo ar investicijų pritraukimo. Štai, Belgijoje mažos savivaldybėms paprasčiausiai dažnai neturi finansinių resursų, žmoniškųjų išteklių, kad galėtų kokybiškai valdyti įvairias programas. Tos pačios problemos kamuoja ir Prancūziją, Slovakiją.

Pastarųjų dešimtmečių savivaldybių teritorinės organizacijos reformų vyraujančioji kryptis yra savivaldybių stambinimas (amalgamacijos procesas). Tą įtakojo ir nuo 1980-ųjų populiarėjusi Naujosios viešosios vadybos (New public management) koncepcija, demografiniai bei socialiniai pokyčiai, tokie kaip pvz. visuomenės senėjimas. Savivaldybės sustambintos Belgijoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Suomijoje, ir mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje. Paprastai amalgamacijos procesas sukelia nemenką vietinių gyventojų pasipriešinimą. Demokratinis procesas dažnai pristabdo vykdomas reformas- vengiama pernelyg paminti vietos gyventojų, bendruomenių interesus, taip pat egzistuoja ir tam tikras institucinis pasipriešinimas- mat, mažinant savivaldybių skaičių mažėja tiek administracinių, tiek politinių postų skaičius. Prancūzijoj, Italijoj savivaldybių stambinimas ir susiliejimas buvo skatinamas per įvairius savanoriškus procesus, skiriant papildomą ir finansinę paramą naujoms bendradarbiavimo iniciatyvoms. Savanoriškas savivaldybių susiliejimas paprastai nėra sėkmingas.

Angliškoji savivaldybių stambinimo reforma daug kritikuota kaip sukūrusi per dideles savivaldybes, kurios dėka piliečiai nutolo nuo vietos valdžios institucijų, įskaitant ir rinkiminio aktyvumo sumažėjimą.

Mūsų šalyje taip pat suvokta, jog savivaldybės yra per didelės. Savivaldą priartinti prie žmonių pabandyta įsteigus seniūnijas, tačiau jos, nors ir teikia kai kurias, itin ribotas paslaugas gyventojams, tėra struktūrinis savivaldybės vienetas. Neretai kaimiškųjų savivaldybių gyventojai skundžiasi, jog savivaldoje jie lieka užmiršti, visą veiklą vietos valdžiai koncentruojant į savivaldybės centrą. Iš tikrųjų, daugelis tokių seniūnijų gyventojų neturi praktiškai jokių svertų paveikti vietos valdžią. Rinkimuose į savivaldybės Tarybą- seniūnijos gyventojų balsai paprastai paskęsta visos savivaldybės balsų sumoje. Nepriklausomiems kandidatams net jei ir lemta patekti į savivaldybės Tarybą- praktiškai nėra šansų paveikti sprendimų priėmimą. Taip jau sukonstruota vietos valdžios politinė sistema. Savivaldybės politikai natūraliai pirmiausia rūpinasi rajono centru, tuo tarpu kaimiškųjų seniūnijų ar atokesnių urbanistinių teritorijų gyventojų rūpesčiai dažnai lieka pamiršti.

Priminsiu, jog pagal Europos savivaldos chartijos 4 straipsnį viešas pareigas pirmumo tvarka įgyvendina arčiausiai piliečių esantys valdžios organai. Tai Lietuvoje yra seniūnijos. Regis, seniūnijas ir jų galias reikėtų stiprinti, tačiau pavyzdžiui, Vilniuje vykstantys procesai naikinant seniūnijas suka kita kryptimi.

Žinoma, šiuo metu nebūtų racionalu Lietuvoje esančias savivaldybes suskaidyti į 550 seniūnijų kaip pagrindinių savivaldos vienetų. Tai reikštų ne tik išaugusius administravimo kaštus, biurokratijos augimą, bet ir lemtų daugelį jau mano šiek tiek anksčiau minėtų sunkumų atsiradimą (prastesnė kai kurių viešųjų paslaugų kokybė, sunkumai pritraukiant investicijas ir pan.). Juolab, ir visoje Europoje vyrauja tendencija stambinti savivaldybes, žinoma, ne iki to lygio kaip Lietuvoje.

Ar Lietuvoje stengiamasi priartinti vietos valdžią arčiau žmonių? Trumpai galima atsakyti- taip, bet nepakankamai. Pastaruoju metu imamasi vis daugiau priemonių įtraukti bendruomenes į vietos valdymą, vietos gerovės kūrimą- skatinant bendruomenių kūrimąsi, sudarant vietos veiklos grupes ar įsteigiant seniūnaičio institutą. Dar viena neseniai startavusi sveikintina iniciatyva yra Vietos bendruomenių savivaldos programa, kuria siekiama skatinti bendruomenes siūlyti bei leisti pačioms spręsti kaip panaudoti valstybės lėšas vietos bendruomenių socialinėms, švietimo ar kultūros reikmėms. Finansinė programos apimtis yra ribota, viso labo 8 milijonai litų, tačiau tai suteiks galimybę bendruomenėms įgyvendinti vieną ar kitą joms svarbų projektą (suremontuoti ar įrengti vaikų žaidimų aikštelę, paremti sunkiai besiverčiančius bendruomenės narius).

Seniūnaičių instituto sukūrimas lyg ir turėjo paskatinti stichiškai pradėjusių kurtis bendruomenių įtraukimą į vietos valdymą. Tačiau daugeliu atveju seniūnaitijos yra dirbtinės – jų ribos dažnai ignoruoja organiškai susiklosčiusias bendruomenių ribas (ar tai būtų susiję su parapijų, ar dvarų, ar urbanistinių bendruomenių ribomis). Žinoma, negalima kaltinti tik savivaldybių, kad jos nesikonsultuoja su vietos gyventojais, tačiau dažnai ir vietos bendruomenės yra pasyvios. Kitas neigiamas aspektas yra seniūnaičių galios. Seniūnaičiai pagal įstatymus turėtų būti bendruomenės atstovai seniūnijoje, tačiau jų teisės yra tokios ribotos, kad nei jų rinkimai nei veikla negali pritraukti didesnio visuomenės dėmesio. Šiuo atveju, norint sustiprinti žemiausią vietos valdžios grandį būtų galima svarstyti galimybę suteikti daugiau teisių seniūnaičiams ir jų sueigai, kuriai vadovauja seniūnas. Galbūt, net patį seniūno institutą paversti renkamu. Seniūnijos sueigai suteikus daugiau teisių spręsti vietos bendruomenės reikalus- tiek dėl infrastruktūros projektų įgyvendinimo, dėl socialinės paramos skyrimo, seniūnijos teritorijos tvarkymo, viešojo transporto, kultūrinės veiklos- vietos gyventojai turėtų realią galimybę įtakoti jiems svarbių sprendimų priėmimą. Galima būtų numatyti seniūnijos referendumą jai svarbiais klausimais, ar netgi suteikti galimybę keisti administracinę priklausomybę savivaldybei- atsižvelgiant į ekonomines ir socialines realijas. Didesnis funkcijų perdavimas seniūnijoms lemtų ir tam tikrą finansinių srautų perskirstymą, tam kad jos galėtų veikti efektyviau.

Galų gale, ką galima padaryti minimaliai- tai tiesiog, įpareigoti savivaldybės Tarybą atsiklausti seniūnaičių sueigos ar su ja pasikonsultuoti tai seniūnijai svarbiais klausimais. Žinoma, visuomet atsiras to priešininkų sakančių, jog sprendimų priėmimas bus dar labiau apsunkintas ir užtruks ilgiau. Tačiau nepamirškime, jog pagal vieną kertinių Europos Sąjungoje- subsidiarumo principą- sprendimus turi priimti kuo artimesnė piliečiams institucija. Dar svarbiau yra tai, jog reali vietos savivalda ir aktyvesnis gyventojų įsitraukimas į savo bendruomenės reikalus reikšmingai prisidėtų kuriant stiprią pilietinę visuomenę.

Darius Šavolskis

Lyginant tarpukario ir dabarties lietuvių vertybes, įsitikinimus, nuotaikas ar vadinamąjį laimės jausmą, aiškėja, kad mūsų tautiečiams niekada nebuvo būdingas depresyvumas, nors tokiu teiginiu ir mėgstama spekuliuoti.

Apie tai, kur šio laimės jausmo ir kasdienių džiaugsmų Lietuvos gyventojai sėmėsi tarpukariu, o kur – šiuolaikinėje nepriklausomoje Lietuvoje, kalbamės su sociologu, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” direktoriumi dr. Vladu Gaidžiu.

VEIDAS: Daugelis mano, kad tarpukariu lietuviai buvo didesni optimistai nei dabar. O kaip yra iš tikrųjų?
V.G.: Praeitį kur kas lengviau idealizuoti, negu ištirti. Juk juokaujama, kad ir veidrodžiai anksčiau geresnį vaizdą rodė. Tačiau iš tiesų optimizmo lietuviams netrūko nei anuomet, nei dabar, nors tai ir keista girdėti.
Skirtumas tas, kad tarpukariu ne tik lietuviai, bet ir visi pasaulio gyventojai turėjo daug daugiau vilčių, o dabar žmonės yra realistai ir iš ateities nebesitiki stebuklų. Pavyzdžiui, tiek tuomet, tiek dabar itin svarbią reikšmę žmogui turėjo technologinis progresas, bet pasitenkinimo šiomis naujovėmis dabar mažiau.
Prisiminkime Smetonos laikų nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs technologiniai momentai – vis didesni ir galingesni automobiliai, lėktuvai, gamyklos. Tuomet gyvenusiems žmonėms buvo labai būdingas tikėjimas dinamiška ateitimi, manyta, kad žmogus nugalės gamtą, kad jo laukia tiesiog stebuklinga ateitis, kai viską darys mašinos.
Pastaraisiais dešimtmečiais vyksta analogiškas technologinis proveržis: atsirado kompiuteriai, GPS įrenginiai, mobilieji telefonai, genetiškai modifikuoti produktai. Tačiau žmogus, nesvarbu, ar lietuvis, ar kitos tautos atstovas, nors ir sugebėjo įveikti gamtą, suprato, kad gyvenimas nuo to netapo geresnis, kad nors ir iš tiesų viską gali atlikti mašinos, žmogui gyventi netapo paprasčiau. Taigi dabar tiesiog nebėra Smetonos laikams būdingos vilties, kad rytoj įvyks nuostabus gyvenimą pakeisiantis stebuklas.
VEIDAS: Optimizmas, ko gero, labai susijęs su finansiniu saugumu. Kurioje Lietuvoje žmonės jautėsi finansiškai stabiliau?
V.G.: Ekonominių parametrų vertinimas ir laimės jausmas yra du atskiri dalykai. Pavyzdžiui, pastarosios krizės laikotarpiu laimingais besijaučiančiųjų sumažėjo vos keliais procentais, bet ir tie greitai atsistatė. Iš esmės lietuviai, priešingai nei dažnai teigiama, niekada nebuvo per daug depresyvūs. Tačiau ekonominių parametrų vertinimas – jau visai kas kita, ir čia tarp smetoniškos ir šiuolaikinės Lietuvos yra didžiulis skirtumas.
Dabar itin būdingas nepasitikėjimas ekonominiais parametrais, pesimistinis šeimos materialinės padėties vertinimas. Smetonos laikais žmonės ekonomiškai jautėsi kur kas saugesni. Didžioji dalis, apie 77 proc., žmonių gyveno kaime, vertėsi iš dalies natūriniu ūkiu, žinojo, kad jei užsiaugins karvę ar kiaulę, tai patys prasimaitins ir dar į miestą galės kažką nuvežti parduoti.
Viešajame sektoriuje, kuris tuomet buvo labai nedidelis, dirbantys žmonės, pavyzdžiui, mokytojai ar gydytojai, irgi jautėsi finansiškai kur kas saugesni nei dabar – jie gaudavo gerokai solidesnes algas ir socialines garantijas.
VEIDAS: Vadinasi, streso lietuvio gyvenime Smetonos laikais buvo mažiau?
V.G.: Ką reiškia vien įvairios globalios grėsmės, kurių tarpukariu nė nebuvo. Juk dabar baiminamasi visuotinio atšilimo, ozono sluoksnio plonėjimo, AIDS, paukščių gripo – dalykų, dėl kurių Smetonos laikais niekas nesuko galvos.
VEIDAS: Bet juk artinosi Antrasis pasaulinis karas.
V.G.: Mums tai atrodo grėsminga žiūrint iš laiko perspektyvos, nes žinome, kas nutiko, kuo viskas baigėsi. Tačiau tuo metu žmonės karo nesibaimino, kaip ir mes dabar nešiurpstame išgirdę apie naujus JAV lėktuvnešius, ramiai klausomės naujienų apie Šiaurės Korėją ar Iraną, be panikos reaguojame į tai, kad kaimynė Rusija perka “Mistralius”. Dabar ginklų žvanginimo net daugiau nei Smetonos laikais, tad galima įsivaizduoti, kad anuomet žmonės gyveno tikrai labiau atsipalaidavę.
VEIDAS: O kaip skiriasi valdžios vertinimas – gal tarpukariu valdžios institucijomis buvo labiau pasitikima nei dabar?
V.G.: Čia didelio skirtumo neįžvelgčiau. Tiek dabar, tiek anuomet ir valdžios institucijos, tokios kaip Seimas, ir atskiri politikai sulaukdavo kritikos, pasitikėjimo nebuvo itin daug. Kita vertus, tiek tarpukariu, tiek dabar visuomet buvo daugiau institucijų, kuriomis pasitikima, nei tų, kuriomis nepasitikima. Pavyzdžiui, juk ir dabar iš esmės nepasitikima tik Seimu, užtat pasitikima prezidentu, kariuomene, policija, švietimo sistema, sveikatos apsauga, pagaliau Bažnyčia. Galima sakyti, kad pasitikėjimo ir yra, ir buvo daugiau nei nepasitikėjimo ir nepasitenkinimo.
VEIDAS: Kad ir kiek būtų to nepasitenkinimo, lietuviai jo nelinkę reikšti demonstracijomis. Gal 1918–1940 m. protestų būta daugiau?
V.G.: Viena vertus, tada nebuvo stipraus proletariato – juk gamyklų buvo vos kelios, ant Nemuno kranto Vilijampolėje, o daugiausiai dirbančių miestiečių buvo žydų tautybės. Kita vertus, dėl to, kad net ir dabar turbūt 60 proc. gyventojų yra iš kaimo, lietuviui genuose užkoduota, kad negalima sunkiai uždirbtų, paties pasigamintų materialinių gėrybių daužyti, deginti, niokoti taip, kaip daroma Graikijoje ar Prancūzijoje. Lietuviui visais laikais atrodė, kad tai kvaila, todėl nepasitenkinimas valdžia dabar reiškiamas per rinkimus, o Smetonos laikais, kai rinkimai nebuvo organizuojami, netrūko valdžios atstovus pašiepiančių karikatūrų, valdžia buvo kritikuojama uždaruose susibūrimuose.
VEIDAS: Tačiau, nepaisant nepasitikėjimo valdančiaisiais, patriotizmo jausmo netrūko, kitaip tariant, tada jo būta kur kas daugiau ne dabar.
V.G.: Patriotizmo būta visuomet, tik jis pasireikšdavo kitokiomis formomis. Šiuolaikinėje Lietuvoje niekas neina į darbą su tautiniais drabužiais, bet 1989–1990 m. per porą metų pasireiškusio patriotizmo užtektų porai dešimtmečių.
Patriotizmas išskirtinėmis progomis prasiverždavo ir tarpukariu. Nors tuomet nebuvo Sąjūdžio momento, žiūrėdamas archyvines nuotraukas aptikau Vytauto Didžiojo metinių minėjimą, per kurį buvo kuriami gyvieji paveikslai, o vaikučiai mojavo vėliavėlėmis.
Beje, įdomu tai, kad tiek tada, tiek dabar visuomenę itin vienijanti jėga buvo krepšinis, ypač išpopuliarėjęs po tarpukariu Kaune surengto Europos čempionato. Be to, ir tuomet, ir dabar lietuvius labai vienijo Dainų šventės.
Lygiai taip pat visais laikais būta ir nusivylimo ar širdgėlos: juk ir prieš Antrąjį pasaulinį karą poetai savo eilėraščiuose liejo nuoskaudą, kad patriotizmą to meto žmonės pamynė dėl materialinių vertybių.
VEIDAS: Ar Lietuviai Smetonos laikais save plakė ir dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, kad svetur žmonės gyvena geriau? Gal ir tada rungtyniavome su estais?
V.G.: Kad atsiliekame nuo estų, arba, tiksliau, estai mus aplenkė – atsikartojantis jausmas. Štai kad ir iškalbingi 1937-ųjų gyventojų surašymo duomenys, kuriuos, beje, knygos pavidalu galima rasti ir M.Mažvydo bibliotekoje. Juose Lietuva pagal daugelį rodiklių lyginama su Latvija bei Estija ir dažniausiai – Lietuvos nenaudai. Pavyzdžiui, 1937-aisiais automobilių, tenkančių 10 tūkst. gyventojų, Lietuvoje buvo aštuoni, Latvijoje – 20, o Estijoje – 40.
Arba, tarkime, gerokai skiriasi per metus išsiųstų atvirukų skaičius, kuris rodo ir žmonių raštingumą, ir tam tikrą kultūros lygį, ir galiausiai finansinį pajėgumą, nes nei pašto paslaugos, nei patys atvirukai nebuvo pigūs. Pasirodo, Lietuvoje buvo išsiųsta 5,4 mln., Latvijoje – 10,6 mln., Estijoje – 21,9 mln. atvirukų.
Beje, Lietuvoje tarpukariu labai populiarūs buvo sezoniniai darbai Latvijoje, kuri ekonomiškai buvo stipresnė nei Lietuva.
VEIDAS: O ar galima palyginti emigracijos mastą?
V.G.: Emigracija buvo aktuali ir tuomet, ir dabar. Svarbu tai, kad visuomet dėl emigrantų skaičiaus buvo kaltinama valdžia, bet, matyt, noras laimės ieškoti svetur įgimtas. Tik tiek, kad dabar emigracija kur kas didesnė nei Smetonos laikais.
VEIDAS: O ar lietuviai ir anuomet buvo bene daugiausiai besižudanti tauta Europoje?
V.G.: Šiuo atveju norėčiau paminėti vieną labai svarbų aspektą – alkoholio vartojimą. Štai dabar vienas gyventojas, įskaitant kūdikius, per metus vidutiniškai išgeria 13 litrų gryno alkoholio. Tai 52 puslitriai degtinės, vadinasi, butelis degtinės išgeriamas kas savaitę. Šie skaičiai stulbinantys, jie labai prisideda ir prie savižudybių, ir prie nužudymų skaičiaus, ir prie bendro saugumo jausmo.
Smetonos laikais tiek tikrai nebuvo geriama. Pavyzdžiui, į miestą iš kaimo ypatinga proga nuvažiavę keturi vyrai galbūt ir išgerdavo vieną 300 gramų butelaitį degtinės, bet tai nepalyginti mažiau, nei alkoholio vartojama dabar.
VEIDAS: Dabar mėgstama sakyti “smetoniška parduotuvėlė”, “smetoniška kepyklėlė”. Kaip, Jūsų žiniomis, skyrėsi požiūris į smulkųjį verslą anuomet ir dabar?
V.G.: Smetonos laikais po žemės reformos daugybė žmonių tapo savininkais, susiformavo atskira stambi klasė, tapusi valstybės stuburu. Kiekvienas kažką gamino, siuvo, kepė, taisė, ir šie žmonės buvo gerbiami.
Nepriklausomos Lietuvos gyvavimo pradžioje, o iš dalies ir dabar, viskas buvo kitaip. Užsiimantieji prekyba buvo pašaipiai vadinami “spekuliantais”, “turgininkais”, “kioskininkais”, nes nepriklausomybės pradžioje susiformavo stambūs monopoliai, o vertybe, prestižu tapo dirbti samdomu darbuotoju. Tuo tarpu privatus verslas žmonių sąmonėje prilygo sukčiavimui, nesąžiningai veiklai.
Netgi pati pirma reprezentatyvi apklausa 1989 m., kurią rengiant pats dalyvavau, atskleidė, kad absoliuti dauguma gyventojų pritarė Vyriausybės nutarimui dėl kovos su spekuliacija, absoliuti dauguma priešinosi lietuviškų prekių išvežimui iš šalies. Manau, tik pastaraisiais metais pradėta idealizuoti smetoniška krautuvėlė ar kepyklėlė, imta gerbti smulkiuosius verslininkus.

Daugiau nei trečdalis Lietuvos gyventojų prisideda prie savo pensinio amžiaus artimųjų išlaikymo, tačiau tik penktadalis patys norėtų būti išlaikomi senatvėje. Daugumos gyventojų nuomone, tinkamą pensiją turėtų užtikrinti valstybė, tačiau net 68 proc. nesitiki, kad „Sodros“ mokamos pensijos senatvėje pakaks. Tokie duomenys paaiškėjo Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) užsakymu „Vilmorus“ atlikus Lietuvos gyventojų apklausą.

Prie dabartinės pensijos trūksta mažiausiai 300 Lt

Remiantis apklausos duomenimis, dažniausiai remiami tie pensininkai, kurių pajamos vienam šeimos nariui sudaro 601-800 Lt per mėnesį. 77 proc. artimųjų per mėnesį tam skiria iki 300 Lt, tačiau šios sumos pakanka tik 16 proc. remiamų pensininkų. Beveik pusė pensininkų ir gyventojų, turinčių pensinio amžiaus artimųjų, nežino, kokia papildoma suma patenkintų jų poreikius senatvėje, tačiau 40 proc. jų mano, kad ji turėtų būti didesnė nei 300 Lt.

„Tyrimas parodė, kad oresnę senatvę galėtų užtikrinti prie pensijos pridedami bent 300 Lt. 35-erių metų žmogus, norintis gauti 300 Lt didesnes pajamas senatvėje, galėtų jas užsitikrinti jau dabar kaupiamajam gyvybės draudimui skirdamas apie 120 Lt per mėnesį. Tokiu būdu kaupiant 30 metų, 65-erių metų išėjus į pensiją, būtų sukaupta maždaug 58 tūkst. Lt suma. Iš jos 16 metų – tiek, kiek pagal statistinius Lietuvos duomenis vidutiniškai dar gyvena į pensiją išėjęs asmuo – prie pensijos būtų galima prisidėti po 300 Lt per mėnesį“, – skaičiuoja Artūras Bakšinskas, LGDĮA prezidentas.

Pensija turi pasirūpinti valstybė

Nors daugiau kaip trečdalis gyventojų pripažino remiantys savo artimuosius pensininkus, patys būti remiami norėtų vos 18 proc. pensinio amžiaus nesulaukusių gyventojų. Artimųjų paramos atsisakytų jauniausi (iki 29 m.) gyventojai, o už ją dažniausiai pasisako vyresnieji (40-59 m.). Nors nemaža dalis gyventojų pritaria minčiai, kad pasirūpinti pensija – paties žmogaus pareiga, 76 proc. apklaustųjų mano, kad orią senatvę turi garantuoti valstybė.

„Tarp visų amžiaus grupių dominuoja požiūris, kad tinkamą pensiją turėtų užtikrinti valstybė, tačiau net du trečdaliai gyventojų nemano, kad tos pensijos pakaks. Natūraliai peršasi išvada, kad tokia nuostata turėtų paskatinti gyventojus pačius rūpintis pensija, tačiau net ir suvokdami, kad ateityje valstybė nepajėgs tuo pasirūpinti, patys nesiima jokių priemonių“, – teigia A. Bakšinskas.

Pasak jo, reikėtų nepamiršti, kad norimos pensijos dydį galima užsitikrinti papildomai kaupiant per kaupiamąjį gyvybės draudimą, ir kuo anksčiau pradedama kaupti, tuo mažiau lėšų tam reikia skirti per mėnesį bei tuo daugiau galima sukaupti senatvei.

„Prognozuojama, kad valstybės mokama pensija sudarys tik 40 proc. buvusio atlyginimo. Norint užsitikrinti bent 70 proc. atlyginimo siekiančią pensiją, tampa itin svarbus paties žmogaus indėlis į orią senatvę. Neaiškios pensijų reformos, besikeičianti situacija su II pakopos pensijų fondais turėtų paskatinti pačius gyventojus visaverte senatve rūpintis iš anksto, kad sulaukus pensinio amžiaus nereikėtų laukti artimųjų paramos“, – teigia LGDĮA prezidentas.

Tyrimo, kuris buvo vykdomas reprezentatyvios apklausos būdu, metu apklausta 1000 vyresnių negu 18-os metų Lietuvos gyventojų. Tyrimą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Vilmorus“.

Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacija vienija 10 Lietuvos gyvybės draudimo įmonių bei kitų Europos Sąjungos valstybių narių gyvybės draudimo įmonių, veiklą vykdančių per filialus Lietuvoje. Asociacijai priklauso: „Ergo Life“, „Swedbank Life“, „SEB gyvybės draudimas“, „Bonum Publicum“, „Mandatum Life“, „PZU Lietuva gyvybės draudimas“, „Aviva Lietuva“, „Compensa Life“, „MetLife Amplico“ ir „Nordea Life“.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos gyventojai palankiausiai vertino prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ji – nuolatinė pastarųjų metų viešosios nuomonės apklausų lyderė.

Lyderis ir Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, tik jo pozicija palankumo visuomenės veikėjams lentelėje – paskutinė.

Valstybės vadovę paskutinę gruodžio dekadą palankiai vertino 83 proc. apklaustųjų.

Antrasis pagal populiarumą – dvi kadencijas šaliai vadovavęs Valdas Adamkus. Jam palankumą parodė 61 proc. respondentų.

Kiek mažiau palankumo pelnė Seimo Pirmininkė Irena Degutienė – 58 proc. ir parlamentaras Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius – 57 proc.

Šiuos keturis politikus palankiai vertino daugiau nei pusė suaugusių Lietuvos gyventojų.

Dar penkis visuomenės lyderius gyventojai vertino labiau palankiai nei nepalankiai – europarlamentarę Viliją Blinkevičiūtę, europarlamentarą Darbo partijos vadovą Viktorą Uspaskichą, liberalsąjūdietį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, parlamentarą Julių Veselką ir SEB banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą.

Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ naujienų agentūros ELTA užsakymu gruodžio 20-30 dienomis atliktos apklausos duomenimis, nepalankiausiai baigiantis metams buvo vertinamas Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius, pelnęs 86 proc. respondentų nepalankius atsiliepimus.

Daugiau nei pusė respondentų nepalankiai įvertino ir parlamentarą, buvusios Tautos prisikėlimo partijos įkūrėją Arūną Valinską – 71 proc., europarlamentarą Vytautą Landsbergį – 69 proc., Lietuvos liaudies sąjungos vadovę Kazimirą Prunskienę – 67 proc., europarlamentarą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderį Valdemarą Tomaševskį – 67 proc., finansų ministrę Ingridą Šimonytę – 61 proc., Seimo narį Petrą Gražulį – 57 proc., „Sąjungos TAIP“ įkūrėją sostinės merą Artūrą Zuoką – 56 proc., krašto apsaugos ministrę konservatorę Rasą Juknevičienę – 51 proc. ir europarlamentarą Tvarkos ir teisingumo partijos lyderį Rolandą Paksą – 51 proc.

Per mėnesį nuo lapkričio apklausos daugiausiai – 7 procentiniais punktais – savo visuomeninį reitingą pagerino Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas. 4 procentiniais punktais „ūgtelėjo“ V. Uspaskichas ir E. Masiulis. 3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Prezidentę D. Grybauskaitę.

Per tą patį laiką 4 procentiniais punktais sumažėjo apklaustųjų, palankiai vertinančių V. Adamkų bei I. Šimonytę. 3 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančių A. Zuoką.

Per praėjusius, 2011 metus, pastebimiau pagerėjo 6 politikų vertinimai: E. Masiulio – 9 procentiniais punktais, V. Blinkevičiūtės, I. Degutienės ir A. Valinsko – 6 procentiniais punktais, A. Zuoko – 5 procentiniais punktais bei V. Landsbergio – 3 procentiniais punktais.

Palyginti su 2010 metų gruodžio apklausos rezultatais, sumenko 7 visuomenės veikėjų vertinimai: Seimo vicepirmininko Česlovo Juršėno – 7 procentiniais punktais, P. Gražulio – 6 procentiniais punktais, K. Prunskienės – 5 procentiniais punktais. 3 procentiniais punktais sumažėjo palankiai vertinančiųjų R. Paksą, „tvarkietį“ Valentiną Mazuronį bei G. Nausėdą.

Sėkmingi praėjusių metų lengvųjų automobilių rinkos rezultatai paneigė bet kokias skeptikų prognozes apie ekonominį sąstingį ir niūrias jo pasekmes.

Lankomiausio transporto skelbimų portalo Autoplius.lt ir valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis, per 2011 metus Lietuvoje įvyko net 387 tūkst. naujų ir naudotų automobilių sandorių, o tai yra 7 proc. daugiau nei 2010 metais ir vos 5 proc. mažiau nei prieškriziniais laikomais 2008 metais.

2011 m. Lietuvoje naudotų automobilių parduota už 3,93 mlrd. Lt, o naujų – už 0,92 mlrd. Lt.

Parkas – daugiau nei 8 mėnesiais jaunesnis

Autoplius.lt ekspertai pastebi, kad pernai Lietuvos gyventojai įsigijo daugiau naujesnių automobilių, o tai turėjo teigiamos įtakos vidutiniam Lietuvos automobilių parko amžiui – per praėjusius metus jis „atjaunėjo“ kiek daugiau nei 8 mėnesiais – nuo 14,6 m. iki 13,9 m.

„Automobilių parkas jaunėjo, nes parke 55 tūkst. sumažėjo senesnių nei 16 m. automobilių ir tuo pačiu lietuviai įsigijo 71,3 tūkst. naujesnių nei 15 m. automobilių“, – teigia Viktoras Daukšas, Autoplius.lt vystymo vadovas.

Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos ,,Transeksta“ ir Autoplius.lt duomenimis, automobilių parką šių metų sausį sudarė beveik 1,2 mln. registruotų lengvųjų automobilių, turinčių galiojančius techninius pasus. Penktadalį Lietuvos automobilių parko sudarė „Volkswagen“ – tai 237 tūkst. automobilių, antroje vietoje buvo „Audi“ (15 proc.), trečioje – „Opel“ (8,1 proc.).

Lyginant pirmąjį ir ketvirtąjį praėjusių metų ketvirčius, tarp dešimties populiariausių markių labiausiai augo „Opel“ automobilių skaičius – jų padaugėjo 5,8 tūkst., „Toyota“ – 5,4 tūkst., „Volkswagen“ – 4,4 tūkst.

Naudoti automobiliai sudarė didžiąją dalį automobilių rinkos – 96,5 proc. 2011 m. įvyko 373 tūkst. naudotų automobilių sandorių, t.y. 6,2 proc. daugiau nei pernai ir tik 2,7 proc. mažiau negu iki 2008 metais.

Pardavimai viršijo lūkesčius

2011 m. galima vadinti ypač sėkmingais naujų automobilių pardavėjams. Iš viso parduota 14 tūkst. transporto priemonių, o t.y. 55,6 proc. daugiau negu 2010 m. (9 tūkst.).

„Net didžiausi optimistai nedrįso prognozuoti, kad 2011 m. bus parduota tiek daug automobilių. Procentinis augimas Lietuvoje buvo didžiausias lyginant su kitomis Europos šalimis. Žinoma, 2008 m. rezultatų nepasiekėme, kai buvo parduota beveik 25 tūkst. automobilių. Vargu, ar minėtus rodiklius pasieksime šiemet – sklandančios žinios apie dar vieną ekonominį sąstingį stabdys grįžimą į 2008 m. lygį. 2012 m. startas nebus lengvas“, – prognozuoja V. Daukšas.

Nauji automobiliai pernai sudarė tik 3,5 proc. visų sandorių Lietuvoje, tačiau lyginant apyvartas, naujiems automobiliams buvo išleista beveik penktadalis (18,2 proc.) visos automobilių rinkos pinigų. Pirmoje perkamiausių naujų automobilių sąrašo pernai buvo „Nissan Qashqai“, antroje – „Peugeot 3008“, o trečioje – „Volkswagen Golf“.

„Vertindami naujų automobilių pardavimus, negalime pamiršti ir itin reikšmingo reeksporto fakto. Kai kurių markių automobiliai, nors ir parduodami itin sėkmingai, Lietuvos gatvėse taip ir nepasirodo,” – pasakoja Autoplius.lt vystymo vadovas.

Šiemet kainos gali kilti

„Didelę įtaką praėjusių metų pardavimams turėjo liepos 1-ąją įsigaliojusi Muitų sąjunga. Pirkėjai iš Rytų buvo stipriai padidinę automobilių iki 10 metų paklausą. Įsigaliojus didesniems mokesčiam užsieniečiai buvo priversti pasitraukti. Todėl lyginant antrąjį, kai buvo pasiektas automobilių kainų pikas, ir ketvirtąjį ketvirčius, automobilių kainos žymiai sumažėjo. Pavyzdžiui, iki penkerių metų automobiliai atpigo beveik dešimtadaliu (9,3 proc.), o 6 – 10 metų – net 14 proc.“, – teigia V. Daukšas.

Per pusmetį nuo 11 iki 15 m automobilių kainos sumažėjo 11,3 proc., o nuo 16 iki 20 m. – 4,7 proc.

V. Daukšas prognozuoja, kad situaciją Lietuvos automobilių rinkoje 2012 m. gali pasikeisti. „Jei Rusijos Dūmai ratifikavus Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) dokumentus, muitų mokesčiai bus sumažinti, o nauji mokesčiai nebus įvesti, galime sulaukti kur kas didesnio pirkėjų antplūdžio nei pernai. Žinoma, tai reikštų, kad automobiliai vėl brangtų“.

Tiesa, verta pažymėti, kad nors praėjusiais metais automobiliai atpigo visose amžiaus grupėse, vidutinė parduoto automobilio kaina šiek tiek pakilo. „Automobilis yra didelis pirkinys, todėl lietuviai labiau linkę išleisti daugiau, bet įsigyti geresnio stovio ar naujesnį automobilį”, – teigia lengvųjų automobilių rinkos ekspertas.

Autoplius.lt duomenimis, vidutinės naudotų ir naujų automobilių kainos paskutinįjį šių metų ketvirtį buvo atitinkamai 10,7 ir 65,1 tūkst. litų.

Pastaruoju metu draudimo bendrovės daugiausiai paskelbė ekspertinės komunikacijos pranešimų bei naujienų apie išmokas.

Tačiau efektyviausiai žiniasklaidoje komunikuoti pranešimai apie draudikų finansinius rezultatus bei socialinės atsakomybės veiklas. Tai parodė rinkos ir žiniasklaidos tyrimų kompanijos TNS LT atliktas komunikacijos analizės tyrimas. Jo metu 2011 m. liepos – rugsėjo mėn. buvo analizuojami gyvybės ir ne gyvybės draudimo kompanijų pranešimai, pasirodę spaudoje, radijuje, televizijoje ir internete.

„Mūsų tyrimas parodė, kad susidomėjimas draudimo bendrovių naujienomis kinta, tarp aktualiausių žiniasklaidai ir jos vartotojams temų išlieka pranešimai apie išmokas, tačiau auga dėmesys socialinės atsakomybės veiklai. Pavyzdžiui, šiemet vienas socialinės atsakomybės tema išplatintas pranešimas vidutiniškai buvo paskelbtas 15-oje žiniasklaidos priemonių. Tuo metu praėjusių metų paskutinį ketvirtį vienas pranešimas šia tema vidutiniškai pasiekė 4 kanalus“, – teigia TNS LT Komunikacijos analizės vadovas Linas Spėčius.

Vertinant draudikų platintų pranešimų efektyvumo vidurkį pagal temas bei pasiektų kontaktų skaičių, tenkančių vienam platintam pranešimui vidurkį, efektyviausiai iškomunikuoti pranešimai socialinės atsakomybės tema. Vienas šia tema išplatintas pranešimas pasiekė 739 381 žiniasklaidos vartotojų.

Iš viso vienas draudimo bendrovės pranešimas spaudai vidutiniškai pasiekė 582 127 žiniasklaidos vartotojų. Daugiausiai kontaktų pasiekė “Lietuvos draudimo” pranešimai – 7,49 mln., o vidutiniškai per tiriamą laikotarpį vienas žmogus galėjo matyti arba išgirsti apie 3 šios bendrovės naujienas. ERGO pranešimai pasiekė  6,24 mln. kontaktų, ir vidutiniškai vienas žmogus galėjo matyti arba išgirsti apie 2 bendrovės naujienas.

Šių metų liepos – rugsėjo mėn. draudimo bendrovės išplatino 50 pranešimų spaudai. 36,1 proc. draudikų išplatintų naujienų buvo skirti ekspertinei komunikacijai, o pranešimai apie išmokas sudarė 33,3 proc. Tuo metu pranešimai apie finansinius rezultatus ir socialines veiklas sudarė po 5,6 proc.

Kiekvieno draudimo bendrovių paskelbto pranešimo spaudai pagrindu pasirodė vidutiniškai 4 naujienos žiniasklaidos kanaluose. Daugiausiai naujienų paskelbė ERGO – 13, „Lietuvos draudimas“ – 9, PZU ir AVIVA po 7. 54 proc. visų platintų naujienų buvo publikuotos internete, 36 proc. spaudoje, 10 proc. transliuotos radijo eteryje ir 1 proc. televizijoje.

Komunikacijos efektyvumo indeksas nustatomas vertinant pranešimų kiekį, toną, reikšmingumo faktorius bei apjungiant juos su žiniasklaidos priemonių vidutinės auditorijos duomenimis. Pasiektas kontaktų skaičius parodo auditorijos galimybę tam tikrą kiekį kartų pamatyti ar išgirsti tiriamo pranešimo paminėjimą žiniasklaidos kanale.

Tyrimo metu buvo analizuojami 212 spaudos leidinių, 12 interneto puslapių,  5 radijo stotys  ir 5 televizijos kanalai.

Daugiau nei pusė vidutinio amžiaus Lietuvos gyventojų galvoja, kad turtinga senatve jie pasirūpins patys.

Tuo tarpu valstybinės socialinio draudimo sistemos (SoDra) galimybėmis padaryti tai tiki tik vienas iš aštuonių žmonių.
2011 m. lapkričio 7 d., Vilnius. Tik 12 proc. 25-40 metų amžiaus Lietuvos gyventojų mano, jog senatvėje pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis bus valstybės mokama pensija, parodė „Compensa Life Vienna Insurance Group SE” Lietuvos filialo užsakymu atlikta viešosios nuomonės apklausa.
57 proc. apklaustųjų pasiryžę savo finansine gerove senatvėje pasirūpinti patys, o 16 nuošimčių apklausos dalyvių teigė nežinantys, kas jais pasirūpins senatvėje.
14 proc. vidutinio mažiau Lietuvos gyventojų senatvėje tikisi sulaukti artimųjų ir giminaičių finansinės paramos, o likę – vienas procentas – tikino rasiantys kitokių pragyvenimo šaltinių.
„Šlūbčiojanti valstybinė pensijų sistema, neramių žinių apie pasaulio ir Lietuvos ekonomiką ir perspektyvas gausa, skatina žmones ieškoti būdų patiems pasirūpinti savo ateitimi”, – teigia „Compensa Life Vienna Insurance Group SE” Lietuvos filialo vadovas Tomas Milašius.
Anot jo, tokius tyrimo rezultatus netiesiogiai patvirtina ir daugiau kaip 400 tūkstančių siekiantis apsidraudusiųjų gyvybės draudimu skaičius. Dar daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų yra sudarę pensijų kaupimo sutartis.
Apklausos rezultatai taip pat parodė, kad labiausiai savo galimybėmis patiems apsirūpinti senatvėje tiki vilniečiai – tai padaryti planuoja net du iš trijų vidutinio amžiaus sostinės gyventojų. Tuo tarpu kauniečiai, klaipėdiečiai, Šiaulių ir Panevėžio gyventojai tikisi sulaukti finansinės paramos iš savo šeimos.
Tyrimas atskleidė, kad su valstybine pensija daugiausiai vilčių sieja švietimo ir mokslo darbuotojai (19 proc.), o mažiausiai – dirbantys transporto ir logistikos sektoriuje (7 proc.). Su SoDros išmokomis pajamas senatvėje taip pat sieja vos kas dešimtas valstybės tarnautojas ar sveikatos priežiūros specialistas.
Kitos tyrimo išvados
Moterys, beveik dvigubai dažniau nei vyrai (18 proc. prieš 10 proc.), senatvėje tikisi senatvėje sulaukti finansinės artimųjų paramos.
Jaunesni gyventojai prasčiau vertina SoDros galimybes senatvėje aprūpinti juos finansiškai nei vyresni. Su valstybės mokama pensija savo ateitį sieja tik 9 proc. 25-30 metų amžiaus piliečių, tuo tarpu tarp 36-40 metų amžiaus asmenų šis skaičius siekia 18 proc.
Nevedę asmenys ir šeimos be vaikų labiau linkę finansinę padėtį senatvėje sieti su galimybe apsirūpinti patiems. Taip pat kaip ir aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės.
Dabartiniai bedarbiai labiau tiki SoDros galimybėmis aprūpinti juos senatvėje nei dirbantys.
Lietuvos gyventojų finansinių lūkesčių senatvėje tyrimas atliktas internetu apklausus tūkstantį 25-40 metų amžiaus gyventojų. Gyventojų apklausą šių metų rugpjūčio 8-17 dienomis atliko rinkos tyrimų bendrovė „Norstat LT”.