Shutterstock nuotr.

„Fintech“ (Financial Technologies trumpinys) – tai elektroninės finansinės technologijos, modifikuojančios ir paprastinančios finansinius procesus. Šis pavadinimas aprėpia daugybę finansinių sričių – nuo elektroninių mokėjimų platformų (pvz., „PayPal“), atsiskaitymams naudojamų kriptovaliutų (pvz., bitkoinų ir daugybės šios technologijos pagrindu sukurtų ar jos įkvėptų elektroninių valiutų variantų), tarpusavio skolinimo paslaugų platformų bei kitų plataus spektro internetinių paslaugų.

Gytis KAPSEVIČIUS

Kas tai yra?

„Fintech“ rinkos žaidėjai, priešingai nei bankai, dažniausiai orientuojasi į siauresnes sritis, tačiau dėl jų paprastumo vartotojui lengva naudotis keletu finansinių technologinių instrumentų. Dėl mažesnių kaštų ar specializacijos tokios paslaugos gali būti pigesnės, greitesnės, patogesnės, lengvai prieinamos ir nepriklausomos nuo fizinės gyvenamosios vietos. Taip pat tokie instrumentai gali skatinti vartotojui naudingą konkurenciją: įžengti į tradicinių bankų rinką, kurioje sukasi stambūs žaidėjai, nėra lengva, o štai „fintech“ įmonių kaštai dažniausiai mažesni.

Skaitmeniniai bankai, nemokamos banko kortelės, alternatyvūs pinigų persiuntimo būdai, mobiliosios programėlės, leidžiančios sumokėti už pirkinį iš bet kurios pasaulio vietos, – „fintech“ nėra tolima ateitis, tai šiandiena, o techniškai pažangesniems vartotojams netgi apskritai nieko naujo. Nors vartotojui tai tik dar viena patogi programėlė telefone ar atverstas naujas tinklalapis, būtina pabrėžti, kad per pastaruosius metus sustiprėjo tendencijos, džiuginančios tokių finansinių startuolių kūrėjus: 2016-ieji iki šiol buvo rekordiniai investicijomis į šį sektorių.

Pasaulinės investicijos į „fintech“ pirmąjį 2016 m. ketvirtį siekė 5,4 mlrd. JAV dolerių – šis skaičius padidėjo 67 proc., palyginti su tuo pačiu pernai metų laikotarpiu. Praėjusiais metais globalios investicijos į šią sritį padidėjo 75 proc. ir siekė 22 mlrd. dolerių. Palyginimui, 2013 m. šis skaičius siekė „tik“ 2,97 mlrd. dolerių. Tokie pokyčiai žada ne tik tolesnį sėkmingą šio sektoriaus augimą, bet ir bankų įtakos mažėjimą.

„Fintech“ įsitvirtina ir Lietuvoje

Lietuvos vartotojams naudotis paslaugomis internetu taip pat ne naujiena. Tačiau yra ir dar vienas niuansas, dėl kurio valstybė turėtų džiaugtis tokių paslaugų paplitimu, – tai reali galimybė atsiriekti dalį vis didėjančių investicijų. Liepą Finansų ministerija paskelbė, kad nuo šiol laikys „fintech“ sritį prioritetine, spalio pradžioje Vilniuje buvo surengta „fintech“ konferencija, balandį – kriptovaliutos bitkoinų konferencija.

Ypatingas dėmesys šiai sričiai skiriamas ne tik dėl to, kad Lietuva turi gerą technologinį pasirengimą ir kompetentingų specialistų, bet ir dėl globalių pokyčių.

Viena iš „fintech“ lyderių pasaulyje tebėra Didžioji Britanija, vis dėlto šių metų birželį įvykęs balsavimas už išstojimą iš Europos Sąjungos paskatino britų startuolius domėtis kitomis ES rinkomis. Nemažai „fintech“ startuolių galvoja keltis į kitus Europos miestus, pavyzdžiui, Berlyną.

Į šias lenktynes pritraukiant „fintech“ spartuolių bando įsijungti ir Lietuva. Kol kas gan sėkmingai – neseniai paskelbta, kad Lietuvoje vieną iš keturių savo centrų įkurs skaitmeninis bankas „Revolut“, lapkričio pradžioje pranešta apie finansinių technologijų bendrovės „Moneta International“ atėjimą. Įmonės žada įdarbinti atitinkamai 40 ir 15 specialistų.

Advokatų kontoros „Sorainen“ teisininkas Artūras Asakavičius mano, kad Lietuvos dėmesys „fintech“ sričiai itin perspektyvus: „Lietuva yra puiki šalis mokėjimų ir paslaugų įstaigoms, norinčioms veikti visame pasaulyje: pas mus gana palankiai sudėliota reguliacinė aplinka ir turime infrastruktūrą, kurios neturi jokia kita šalis. Tai susiję su SEPA ir IBAN kodais – tau nereikia banko, gali prisijungti tiesiai prie centrinio banko ir su jo pagalba atlikti mokėjimus eurais. Tai didžiulis Lietuvos privalumas, kuriuo reikia pasinaudoti, ir tai yra priežastis, kodėl atėjo „Revolut“ ir „Moneta International“. Tikėtina, kad vien dėl to ateis ir kitų didelių bendrovių.“

Lietuvai ši sritis turėtų rūpėti ne tik kaip galimybė pritraukti užsienio investicijų: šie įrankiai senokai kuriami ir pačių lietuvių bei plinta už šalies ribų. Perlaidų sistema „TransferGo“, mokėjimų sistemos „Paysera“, „Worapay“ yra tik keletas sėkmingų pavyzdžių. „TransferGo“ per metus gavo net dvi stambias 3,1 ir 2,3 mln. eurų investicijas. Mokėjimų programa „Paysera“ padidino pelną septyniskart ir planuoja už 3 mln. eurų statyti naują biurą. „Worapay“ ir „Etronika“ išrinktos į 2015 m. geriausių besivystančių „fintech“ verslo įmonių 50-uką .

Tiesa, norint paskatinti šį sektorių augti sparčiau, A.Asakavičiaus teigimu, reikia stengtis rasti balansą tarp vartotojų interesų apsaugos ir reguliavimo. „Galbūt nereikia žiūrėti, kad reikalavimas būtų tik ribojimas, – reikia, kad visiems rinkos dalyviams būtų aiškios taisyklės, ir tos kliūtys, kurios neleidžia teikti paslaugų internetu, būtų panaikintos. Pavyzdžiui, neseniai pakeitėme tapatybės nustatymą – dabar galima nustatyti vartotojo tapatybę nuotoliniu būdu naudojant vaizdo įrašą. Seniau to padaryti buvo negalima, bet be šito „fintechas“ negali augti. Kaip dar paskatinti? Galima padaryti taip kaip latviai, kurie nusprendė, kad startuolių darbuotojams mokesčiai bus riboti, ir įvedė konkrečią sumą mokesčių. Jei taip padarytume mes, galbūt tai paskatintų daugiau įmonių keltis į Lietuvą ir iš čia plėsti veiklą po visą Europą“, – sako jis.

Finansų uberizacija – pavojus bankams?

BFL nuotr.

„Uber“ – populiari, dalijimosi ekonomika pagrįsta taksi iškvietimo programėlė, suvienijusi norą padėti ir technologijų privalumą  greitai sujungti žmones. Nors taksi iškvietimas ir paskolos suteikimas yra skirtingi dalykai, ekspertai baksnoja į „Uber“ pavyzdį, rodydami, kaip naujųjų technologijų sukeltas persistumdymas keičia tradicinius verslus. Naujų metodų poveikis, besikėsinantis į tradicinį verslo modelį, įgijo netgi savitą pavadinimą – uberizacija. Vis garsiau kalbama, kad ta pati uberizacija netrukus laukia ir bankų verslo.

Dalis inovatyvių sprendimų su tradiciniais bankais sugyveno jau kuris laikas (pavyzdžiui, „Paypal“ įkurtas 1998 m.). Tačiau pastarieji metai parodė, kad rinka juda decentralizavimo keliu – daugėja išmaniųjų telefonų, nuolatos tobulėja technologijos ir automatizavimas, spartėja ir didėja interneto aprėptis, į finansų rinką kaip vartotojai ir kaip finansinių įrankių kūrėjai įsilieja vadinamieji tūkstantmečio vaikai, kurie daug labiau vertina greitį bei patogumą ir nejaučia jokio poreikio eiti į banką ar tuo labiau stovėti eilėse. Todėl dažnai pastebima, kad „fintech“ pavojingiausia nusistovėjusiems tradiciniams bankų modeliams.

Marius Jurgilas, Lietuvos banko valdybos narys, teigia, kad bankus riboja jų resursai ir planai. „Į rinką ateinantys nauji žaidėjai neturi jau investuoto kapitalo į technologinius sprendimus, pavyzdžiui, į pagrindines bankines sistemas. Įmonei labai sunku daug metų investavus į vieną sprendimą mesti jį lauk ir greitai pakeisti. Naujai atėjęs žaidėjas gali pasirinkti patogiausią ir lanksčiausią sprendimą. Be to, reguliaciniu požiūriu viena banko vykdoma sritis gali būti problema kitai sričiai, kai „fintech“ įmonės veikia siauroje srityje ir gali optimizuoti modelį tik tai veiklai“, – aiškina specialistas.

Reguliaciniu požiūriu viena banko vykdoma sritis gali būti problema kitai sričiai, kai „fintech“ įmonės veikia siauroje srityje ir gali optimizuoti modelį tik tai veiklai

Analitikai laukia dar vieno didelio žingsnio – kai „fintech“ bankai pradės teikti bankines paslaugas, remdamiesi šiuolaikiniais internetinės prekybos modeliais. Tai – ne drąsiausia prognozė. Manoma, kad naujosios finansų technologijos gali netgi drastiškai sumažinti ar išnaikinti grynuosius pinigus, panaikinti ir centrinius bankus. Žadama, kad turint geresnį prisijungimą prie asmeninių duomenų bus galima automatiškai, naudojantis algoritmais, pateikti vartotojams specializuotus pasiūlymus – ir atleisti tūkstančius darbuotojų.

Tiesa, 2016 m. kalbėti apie atsiliekančius „tradicinius“ bankus nėra labai taiklu, nes jie patys taip pat investuoja ir pritaiko sprendimus, kurdami savo programėles ir paprastindami atsiskaitymo tvarką.

„Dar prieš metus bankinis sektorius sakė, kai tai yra mada, kuri praeis, bet šiuo metu šis sektorius pats investuoja į technologinius sprendimus ir bendradarbiauja su įmonėmis. Jie ieško būdų, kaip galėtų tai pritaikyti, kad neliktų nuošalyje“, – teigia M.Jurgilas.

Viena iš naujovių, realiai atsiradusių dėl „fintech“, yra tarpusavio skolinimas (vadinamas „peer-2-peer lending“, arba „p2p“ – žmogus žmogui). Besiskolinančiojo požiūriu, jis vyksta panašiai kaip skolinimasis iš banko, tik turi daugiau privalumų: greitesnis patvirtinimas ir greičiau gaunami pinigai, mažesnės palūkanos besiskolinančiajam. Svarbus skirtumas yra tai, kad jam skolina ne finansų įstaiga, o kiti žmonės, kurie įvertinę riziką dalimis suneša reikiamą sumą ir laukia palūkanų. Pasikeitimą administruojanti įmonė dirba tik kaip tarpininkas. Tiesa, finansavimo lubos yra ribotos, todėl kol kas toks skolinimo tipas tik užpildo nišą.

„Standartinis verslo modelis mažų pirkinių kur nors provincijoje, pavyzdžiui, papildomos krosnies nedidelei kepyklai, nefinansuotų, nes jiems neatsiperka. Tam tokias platformas ir galime panaudoti. Tačiau bent jau kol kas mes esame labai toli nuo to, kad per tokias platformas būtų finansuojama didžioji dalis ekonomikos“, – teigia M.Jurgilas.

Srities reguliavimas ir rizika

Paprastas vartotojas šalia patogumo itin vertina ir saugumą. Tiesa, pašnekovai atkreipia dėmesį, kad net ir iki „fintech“ įsikišimo finansai visuomet buvo daugiau ar mažiau rizikinga sritis.

„Finansų pasaulis yra rizikos pasaulis. Rizika nedingsta – nauji žaidėjai susiduria su esamomis rizikomis ir kartu atneša naujų, kurios dar nebuvo taip stipriai išreikštos. Tai, pavyzdžiui, informacijos saugumo, įsilaužimo ar duomenų nutekinimo rizika. Bet rizika nereiškia, kad ji užkardo inovacijas ar kad nereikėtų jos prisiimti. Jei „fintech“ įmonės gali ją prisiimti ir padaryti tai efektyviau nei dabartinis finansų pasaulis, tai kodėl gi ne? – sako M.Jurgilas.

A.Asakavičius mano, kad nereikėtų į „fintech“ plėtojamas technologijas žiūrėti kaip į vieną didelę riziką, – jos mažai skiriasi nuo įprastinės. „Aš labai abejočiau, ar egzistuoja rizika mokėjimų srityje, – sako jis. – Aišku, niekada nesame apsaugoti nuo antro „Snoro“ ar Ūkio banko, tačiau realios grėsmės šiuo metu nematau. Kita vertus, reikia suprasti, kad tie „fintechai“, kurie yra susiję su rizika, veikia skolinimo arba investavimo srityje, visuomet kelia riziką negauti grąžos. Jie gali būti susiję su tarpusavio skolinimu, taip pat pagal naują Sutelktinio finansavimo įstatymą – su investicijomis į išleidžiamas akcijas arba obligacijas. Čia ir yra skirtinga rizika, susijusi su tuo, kur tu pats nori dėti pinigus.“

Jau minėta tarpusavio skolinimo paslauga užsiima nemažai užsienio startuolių ir keletas lietuviškų įmonių, ir ši sritis kelia bene daugiausiai klausimų. Nors dažnai pabrėžiama, kad toks skolinimo būdas perduoda pasitikėjimą iš bankų į žmonių rankas, tačiau tai nėra nei indėlis, nei obligacija – vertinti riziką tenka pačiam ir nesėkmingai įvertinus likti be pinigų. Šalia sklandžiai veikiančių tokio tipo platformų yra ir nesėkmingų pavyzdžių, tokių kaip užsienietiškos „Funding Knight“, „Quackle“ ar „Trustbuddy“: jos buvo uždarytos, o skolintojų lėšos – įšaldytos. Tokių problemų Lietuvoje pasitaikyti gali, tačiau reikia ieškoti planų, ką daryti tokiu atveju.

Platformos bankrotas nereiškia, kad tu praradai pinigus. Gal pasunkės išieškojimo procesas, bet iš principo tu esi jų savininkas ir tvarkaisi toliau.

„Svarbu suprasti, kad šie sandoriai sudaromi tarp asmenų, o platforma yra tik tarpininkas. Dabar platformos turi sukurti savo veiklos tęstinumo planus veiklos nutraukimo atveju (kiekvienos jų planas gali būti skirtingas), kuriuose bus nurodoma, kaip kas veikia, ar portfeliai yra perduodami, ar Tarpusavio skolinimo asociacija sukurs bendrą subjektą, kuris tuo rūpinsis. Platformos bankrotas nereiškia, kad tu praradai pinigus. Gal pasunkės išieškojimo procesas, bet iš principo tu esi jų savininkas ir tvarkaisi toliau“, – aiškina A.Asakavičius.

Vis dėlto klausimų dėl srities reguliavimo kyla ne tik tiems, kurie susirūpinę saugumu, bet ir tiems, kurie nori investuoti. Pavyzdžiui, Lietuvoje į vieno žmogaus „p2p“ paskolas per metus negalima investuoti daugiau nei 500 eurų ir ne daugiau nei 5 tūkst. eurų per metus į visus platformos pasiūlymus. Toks sprendimas motyvuojamas investuojančio vartotojo apsauga nuo nepamatuotos rizikos, tačiau iki šiol suinteresuotų grupių vertinamas kaip perteklinis valstybės bandymas reguliuoti rinką. Maža to – trukdymas augti ir taip nedidelei rinkai.

Perviršinis reguliavimas gali tapti problema, be to, A.Asanavičius atkreipia dėmesį, kad naujos paslaugos dažnai būna reguliuojamos jau esančių teisės aktų. „Kai kurios „fintech“ paslaugos reguliuojamos pagal Civilinį kodeksą ir tam nereikia specialaus potvarkio. Pavyzdžiui, mokėjimo paslaugų verslo modeliai iš esmės priklauso finansinių paslaugų teikimo sričiai, atitinkamai ir prižiūrimi. Bet kadangi tai susiję su finansų sritimi, kyla kalbos dėl legalumo ar reguliavimo. Tokiu atveju arba sukuriamas naujas, palankesnis reguliavimas, arba tiesiog laikomasi griežtesnio reguliavimo, ir naujos idėjos, nauji „fintechai“ turi pavargti, kol įgyvendins savo modelį praktikoje, nes turės laikytis visų dabar taikomų teisės aktų, kurie kartais net nėra jų modeliui pritaikyti“, – pabrėžia A.Asanavičius.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

D.Šumskis

Dalijimosi ekonomika – jau Lietuvoje ir čia liks ilgam. Vartotojai iš kitų žmonių gali pirkti pavežimo paslaugas, nuomotis būstą, daiktus, skolintis pinigų, gauti kitokių paslaugų. O paslaugų teikėjai gauna daug naujų šaltinių užsidirbti.

Dominykas ŠUMSKIS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Ir visa tai vyksta su interneto portalų arba mobiliųjų programėlių pagalba. Jei Europos Sąjungos centrinė valdžia ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, kaip kad Prancūzija padarė su „Uber“, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus. Nors skaičiuojama, kiek sutaupo vartotojai ir kiek uždirba paslaugų teikėjai, sutaupyti gali ir valdžia.

Vienas svarbiausių argumentų, kuriais grindžiama įvairių valdžios institucijų intervencija ir jų kuriamos taisyklės, skirtos kliento ir verslininko santykiams reguliuoti, yra vartotojų saugumas. Tačiau užtikrinti vartotojų saugumą ir jų prielankumą kartu yra ir naujųjų verslų tikslas.

Naujosios technologijos leidžia dalijimosi ekonomikos platformose įgyvendinti vis daugiau naujų, vartotojų saugumą užtikrinančių funkcijų. Kadangi jas sukuria pačios platformos, galima sakyti, kad taip privatizuojamos valdžios funkcijos. Tad kaipgi užtikrinamas vartotojų saugumas ir sklandus bendradarbiavimas dalijimosi ekonomikoje?

Jei ES ir šalys narės „nesusimaus“ per griežtai reguliuodamos ar apskritai uždrausdamos tokius verslus, dalijimosi ekonomika prie Europos ekonomikos gali pridėti net iki 572 mlrd. eurų per metus.

Pirma, paslaugų teikėjų priežiūra. Tradicinio verslo paslaugų teikėjai ir patys išlaiko tam tikrus veiklos standartus, tačiau labai dažnai įvairių reikalavimų jiems nustato valdžia. Neretai tai ir tampa kokybės standartu. Dalijimosi ekonomikos platformų operatoriai net ir tada, kai paslaugų teikėjams nėra jokių valdiškų reikalavimų, patys deda dideles pastangas, kad šie būtų kuo kokybiškesni. Dėl to dar prieš pradėdami naudotis platforma paslaugų teikėjai turi atitikti platformos operatoriaus keliamus reikalavimus. Pavyzdžiui, nauji „Uber“ vairuotojų automobiliai turi pereiti įmonės patikrą, o patys vairuotojai turi pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nėra nusikaltėliai ar piktybiniai kelių eismo taisyklių pažeidėjai.

Antra, pačių vartotojų vykdoma priežiūra. Ar laikomasi reikalavimų, dažniausiai prižiūri įvairios agentūros ir komisijos. Žinoma, gali būti skundų knygos ar slaptų pirkėjų tikrinimai, tačiau su technologijomis atsiradę nauji grįžtamojo ryšio būdai dar niekada nebuvo tokie efektyvus, kaip dabar. Didžioji dalis dalijimosi platformų leidžia vartotojams po paslaugos teikimo vertinti teikėją. Jei viskas patiko – duodi 5 žvaigždutes, jei ne – duodi 1 ar 2. Ir taip paslaugų teikėją vertina visi jo klientai. Jei tavo reitingas krinta žemyn, vartotojai vis rečiau tave renkasi. Negana to, jei reitingas nukrinta iki kritinės ribos, administratorius tave apskritai išmeta iš platformos.

Taip užtikrinama, kad paslaugų teikėjai dėl vartotojų stengtųsi visada, o ne tik tada, kai veiklą patikrinti ruošiasi kokia valstybinė įstaigėlė. Be to, tokia sistema patenkinti ir patys vartotojai. „Nielsen’s 2012 Global Trust in Advertising“ apklausa parodė, jog net 64 proc. dalijimosi ekonomikos platformų vartotojų klientų sako, kad tokia vartotojų vertinimo sistema yra veiksmingesnė ir svarbesnė nei valdžios reguliavimas.

Trečia, alternatyvūs ginčų sprendimo būdai. Valdžios siūlomi ginčų sprendimo būdai – per teisėsaugos institucijas ir įvairias vartotojų teisių gynimo tarnybas. Žinoma, šalia to išlieka galimybė bandyti tartis su kita šalimi, tačiau vėlgi – esant platformoms tai tapo itin paprasta. Pačios platformos siūlo greitus ginčų sprendimo būdus. „Airbnb“ patys gali greitai spręsti apgyvendintojų ir gyventojų ginčus, „Uber“, keleiviui palikus netvarkingą automobilį, suteikia teisę vairuotojui greitai iš keleivio išskaičiuoti pinigus už automobilio tvarkymą.

Žinoma, galimybė kreiptis į teismą niekur nedingsta, tačiau platformų siūlomais būdais problemos išsprendžiamos daug greičiau. Taip pat sprendimai, priimami išsprendus ginčą, yra įgyvendinami iš karto. Nesvarbu, ar kalbama apie kokį nors vartotojo ir paslaugos teikėjo ginčą, ar apie bendrą kurio nors platformos naudotojo reitingą, ar kokį kitą aspektą. Sprendimai dažnai priimami arba daug greičiau, nei sprendžiant ginčą teismuose, arba apskritai automatizuotai.

Ketvirta, skaitmeninės platformos savo vartotojams gali padėti lengviau laikytis įstatymų reikalavimų. Šiuo metu didelė dalis platformų kartu teikia ir mokėjimo paslaugą. Tai reiškia, kad vartotojai už paslaugas moka per pačią platformą. Mokėjimai vyksta skaitmeninėje erdvėje, tad galima sukurti daug paprastesnių būdų, kaip administruoti mokesčius ir lengviau juos deklaruoti priežiūros institucijoms. Pavyzdžiui, Prancūzijoje „Airbnb“ bendradarbiauja su valdžios institucijomis ir padeda joms administruoti su turizmu susijusius mokesčius, stebėti turistų srautus Prancūzijoje.

Besiplečiantis dalijimosi ekonomikos verslų tinklas ir funkcionalumas nežada sulėtėti. Didelė dalis funkcijų, atsiradusių norint paprastinti vartotojų ir paslaugų teikėjų santykius, ilgainiui tampa savireguliacijos mechanizmais. Šie nauji mechanizmai tam tikra prasme yra valdžios funkcijų privatizavimas. Dėl to poreikis įvairioms institucijoms kištis į žmonių santykius turėtų tik mažėti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

"Scanpix" nuotr.

28 mlrd. eurų – tiek pernai susižėrė „Airbnb‟, „TripAdvisor‟, „car2go‟, „Uber‟, „Crowdfunding‟ ir panašių paslaugų teikėjai – vadinamosios dalinimosi ekonomikos dalyviai – Europos Sąjungos (ES) šalyse. Šių metų Lietuvos valstybės biudžeto pajamos sudarys pusketvirto karto mažiau. Tad nieko keisto, kad šiam ūkiui, kuris sukuria nemažai darbo vietų, Briuselis parengė specialias taisykles.

Dalinimosi ekonomika (angliškai – collaborative economy, sharing economy, shareconomy, collaborative consumption, peer economy, demand economy) vadinama socioekonominė sistema, pagrįsta žmogiškųjų, fizinių ir intelektinių išteklių dalinimusi. Štai keletas kompanijų, pradėjusių šį sparčiai išpopuliarėjusį fenomeną. Tai yra naujas būdas siūlyti ir vartoti produktus bei paslaugas specialiose interneto platformose. Čia siūloma bet kas: nakvynės vietos keliautojams, pavėžėjimo, turizmo ir maitinimo ar pobūvių/vakarėlių aptarnavimo paslaugos, namų priežiūros darbai, automobilių nuoma.

Už tai ne visada siekiama pelno – kartais žmonės tiesiog mainosi produktais ar vienas kitam suteikia paslaugą (pavyzdžiui, atostogaudami apsikeičia būstais ar pasidalija kelionės tuo pačiu automobiliu išlaidas).

Vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių.

Plėtoti dalinimosi ekonomiką trukdo nebent vaizduotės ir reikalingų priemonių trūkumas, todėl jos kontūrai nelabai aiškūs. Ši sritis sparčiai auga ir kai kuriuose sektoriuose jau sudaro rimtą konkurenciją tradiciniu būdu teikiamoms paslaugoms ar parduodamiems produktams.

Dalinimosi ekonomikos apimtis ES narėse 2015-aisiais sudarė 28 mlrd. eurų. Penkių didžiausių jos sektorių (trumpalaikės nuomos, pavėžėjimo, namų priežiūros ir remonto paslaugų, finansų) pajamos per metus bemaž padvigubėjo ir toliau sparčiai pučiasi.

„Wall Street Daily‟ paskaičiavo, kad vien JAV pernai dalinimosi ekonomika sukūrė 60 tūkst. darbo vietų ir pritraukė 15 mlrd. dolerių. „Time‟ įtraukė ją į pasaulį pakeisiančių idėjų TOP10. „PwC‟ prognozuoja, kad penki dalinimosi ekonomikos sektoriai iki 2025-ųjų gaus 335 mlrd. dolerių pajamų.

Didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Viešos konsultacijos ir visuomenės apklausos rodo didelį vartotojų susidomėjimą dalinimosi ekonomika. Neseniai atliktas „Eurobarometro‟ tyrimas atskleidė, kad kas trečias respondentas jau naudojosi viena ar kita platforma. Jie norėtų ir patys teikti įvairias paslaugas. Žmonės vertina, kad tokiu būdu teikiamos paslaugos lengviau prieinamos ir pigesnės už tradicines, o atsilyginti galima ne pinigais, bet taip pat suteikus paslaugą. Bene didžiausi dalinimosi ekonomikos trūkumai – nežinia, kas būtų atsakingas, jei kiltų problemų, vartotojai nelabai pasitiki pardavėjais ar paslaugų teikėjais bei mokėjimu internetu.

Augant dalinimosi ekonomikos mastui, vis dar neaišku, kaip ją traktuoti ir kaip taikyti esamus įstatymus. Pakanka prisiminti pernai Vilniuje startavusią tarptautinę elektroninę pavėžėjimo paslaugų platformą „Uber“ – iškart įsiplieskė diskusijos, ar tai laikyti taksi, mat tokio tipo veiklos Lietuvos įstatymai nenumato. Nacionalinės ir vietos valdžios institucijos dalinimosi ekonomikos dalyvius traktuoja savaip, ribos tarp paslaugos teikėjo ar produkto pardavėjo ir kliento, darbuotojo ar savarankiškai dirbančiojo, profesionaliai ar mėgėjiškai teikiamos paslaugos nyksta.

Kita vertus, sumaniai ir atsakingai vystoma dalinimosi ekonomika suteikia nemažai galimybių, pavyzdžiui, mažinti nedarbą. Jos sėkmė yra iššūkis seniesiems – tradiciniams – rinkos dalyviams, bet inovacijų skatinama dalinimosi ekonomika leidžia į rinką įsilieti pavieniams žmonėms. Kitaip tariant, tai reiškia naujas darbo vietas, patogesnes darbo sąlygas, papildomus pajamų šaltinius. Tuo metu vartotojai gauna daugiau, įvairesnių ir pigesnių paslaugų.

Nors dažnai dalinimosi ekonomika gyvuoja vietos lygiu (pavyzdžiui, kaimynai vienas kitą pavėžėja į darbą), minėtos platformos leidžia paslaugų teikėjams veikti gerokai plačiau ir net peržengti valstybių sienas (vieni žinomesnių pavyzdžių – trumpalaikės nuomos platforma „Airbnb‟ ir maitinimo įstaigų, lankytinų vietų bei kitų su kelionėmis susijusių dalykų apžvalgų portalas „TripAdvisor‟). Tam tikrame regione ar tam tikrai veiklai taikomos taisyklės gali netikti kitiems miestams, valstybėms ar veikloms. Toks fragmentiškumas gali atbaidyti žmones nuo dalyvavimo dalinimosi ekonomikoje, užuot išnaudojus jos privalumus.

Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti.

Esant tokiai situacijai, Europos Komisija (EK) parengė rekomendacijas, kurios padėtų vartotojams, verslams ir valdžios institucijoms dalyvauti dalinimosi ekonomikoje ar ją reguliuoti. Be kita ko, dokumente paaiškinta, kokius reikalavimus taikyti paslaugų teikėjams (pavyzdžiui, ar ir kokių licencijų reikalauti), kas turėtų būti atsakingas kilus problemoms, kaip saugomos vartotojų teisės (bet nesuvaržant papildomais apribojimais asmenų, kurie paslaugas teikia retkarčiais), kokius mokesčius rinkti (EK manymu, paslaugų teikėjai turi mokėti pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius, kaip kiti rinkos dalyviai).

Už vidaus rinką, pramonę, verslumą atsakingos EK narės Elżbietos Bieńkowskos žodžiais, dalinimosi ekonomika yra galimybė vartotojams, verslininkams ir verslams – jei bus elgiamasi tinkamai.

„Jei leisime savo vieningai rinkai išlikti padalintai nacionalinių ar net vietos ribų, Europa rizikuoja tai prarasti‟, – pranešime spaudai cituojama pareigūnė. Eurokomisarė paragino ES nares peržiūrėti savo teisės aktus, vadovaujantis minėtomis rekomendacijomis, ir būti pasirengusias paremti dalinimosi ekonomikos dalyvius.

Tiesa, dalinimosi ekonomika, prieš penketą metų atrodžiusi išmani, šiandien žavi jau ne visus. Esą ji jau mirė ir mes patys ją pražudėme – mat tokia graži iš pradžių buvusi dalinimosi idėja gana greitai pavirto į gryną kapitalizmą.

"Uber" nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvoje vadinamoji dalijimosi ekonomika – kai vienas žmogus tiesiogiai be tarpininkų teikia paslaugas kitam – sparčiai plinta ir keičia verslo veidą. Kol kas pokyčių alsavimą stipriausiai pajuto taksistai, nes atėjo „Uber.com“, ir viešbučiai bei kaimo turizmo sodybos, kurių klientai vis mieliau naudojasi tarptautinėmis rezervavimo ir nakvynės paieškos sistemomis.

Skiriasi tik požiūris į pokyčius. Taksi įmonės ir dispečerinės, kurios tik paskirsto keleivių srautus vairuotojams, sako, kad mėgins prisitaikyti ir rasti savo nišą. O Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija rengia įvairius teisės aktus ir mėgina pasiekti, kad nakvynės teikimas, kaip verslas, būtų kuo griežčiau reglamentuojamas. Tačiau abiejų šakų atstovai sutaria, kad visiems reikia vieno svarbiausių dalykų – visiškai vienodų verslo sąlygų tiek naujokams, tiek senbuviams. Naujos verslo tendencijos verčia keisti veiklos reglamentavimą.

„Matome, kad mūsų verslo plėtros perspektyvos atėjus „Uber.com“ yra geros. Prieš dvejus metus buvo sudėtinga iškviesti taksi. Dabar technologijos leido patogiau aptarnauti klientus, automobiliai naujesni“, – sako Andrius Norkaitis, „etaksi.lt“ platformos įkūrėjas.

Kol kas jis mato vienintelę bėdą: nėra aiškumo ir rinkos dalyviai dirba skirtingomis sąlygomis. Vieniems taikomas griežtas reglamentavimas, kiti dirba praktiškai nekontroliuojami.

Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nors iš pradžių prieš „Uber.com“, kaip ir kai kuriuose pasaulio didmiesčiuose, mėgino protestuoti ir Vilniaus taksistai, A.Norkaitis sako, kad dauguma dabar bent jau sostinėje dirbančių taksi įmonių – tai dispečerinės, kurios privatiems vairuotojams, dirbantiems pagal individualios veiklos pažymą, paskirsto klientų srautą. Tai tas pats, ką daro „Uber.com“, skiriasi tik naudojamos technologijos. Galbūt sunkiau bus tik kelioms bendrovėms, kurios pačios turi automobilių ir samdo vairuotojus.

Nepaisant to, kad kai kurios šakos jau junta pokyčius, kuriuos sukėlė pasauliniai gigantai, toliau kuriami ir vietiniai šios srities startuoliai. Tiesa, jiems kelias iki pinigų kur kas ilgesnis nei „Uber.com“ taksistui.

Telkia bendruomenę

Lietuvos laisvosios ekonomikos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas sako, kad dalijimosi ekonomika naudinga valstybei, nes mažina įėjimo į rinką barjerus ir kartu skatina verslumą. Todėl naujokams reikėtų taikyti kuo mažiau ribojimų, kad jie nebijotų ir galėtų kurti verslą. Naudojimasis tokiais portalais, kaip „Uber.com“, „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, leidžia gerokai pigiau nei iki šiol pradėti savo verslą, nes vartotojai pasiekiami kur kas greičiau. Tačiau visiems būtina nustatyti vienodas žaidimo taisykles, kad nebūtų iškreipta konkurencija.

Klasikinė dalijimosi ekonomika – nebūtinai vien tik verslas. Lietuvoje pradėjo veikti socialinis projektas „coolukis.lt“, kurio tikslas – suvesti senyvo amžiaus žmones, turinčius žemės, ir jaunus žmones bei šeimas, norinčias užsiauginti daržovių ir vaisių. Tai klasikinis modelis, kai siekiant tikslų, nebūtinai verslo, kuriama bendruomenė.

Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema.

„Žmonės, paprastai vyresnio amžiaus, turi žemės, kurioje nieko nesodina. Mes stengiamės, kad pas juos ateitų jaunimas, kuris nori savo rankomis užsiauginti švaraus maisto šeimai. Mūsų tikslas yra mažinti socialinę atskirtį, nes senyvo amžiaus žmonių vienišumas – rimta problema“, – koks projekto tikslas, aiškina Austė Černiauskaitė, projekto vadovė.

Pasak jos, kol kas projektą į priekį stumia savanoriai. Tikslas yra sukurti bendruomenę ir uždirbti tiek, kad būtų galima bent jau išlaikyti patį projektą – puslapį ir keletą darbuotojų. Žmonės siekia sveikai gyventi, miestuose gyvenančios jaunos šeimos nori vaikams parodyti, kaip patiems galima užsiauginti vaisių ir daržovių. Tokie žmonės ir buriasi į bendruomenę, jiems rengiami mokymai, organizuojami įvairūs renginiai.

„Koks bus uždarbio modelis, dar nežinome, nors mūsų tikslas – tvari ir save išlaikanti veikla“, – aiškina A.Černiauskaitė.

Metai iki pinigų

Apie tai, kad kelias iki tvaraus verslo nėra greitas ir lengvas, kalba senbuviai, veiklą pradėję prieš keletą metų ir jau spėję sulaukti investicijų.

„Draugas, grįžęs iš emigracijos Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė kurti nuomos platformą, kurioje žmonės galėtų tiesiogiai, be tarpininkų, nuomoti daiktus kitiems. Pradėjome trise“, – apie „dalinuosi.lt“ kūrimą pasakoja vienas platformos įkūrėjų Karolis Vaitkevičius.

Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais.

Kadangi bičiuliai prie monitorių palinkdavo tik po tiesioginių darbų, sukurti pirminę puslapio versiją užtruko pusę metų. K.Vait­kevičius nurodo ir dalijimosi ekonomikos esmę: paslaugas žmonės teikia kitiems žmonėms. Tarpininkų nėra, tik platformos, kurios supaprastina nuomos ar prekybos procesą. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Naujokams teko aiškintis su Valstybine mokesčių inspekcija ir ieškoti varianto, kokius mokesčius turi mokėti tik retkarčiais atliekamus daiktus nuomojantys žmonės, kuriems tai nėra pragyvenimo šaltinis. Reikėjo kurti naują draudimo paslaugą, kad turto savininkai būtų apsaugoti.

„Kol pradėjome uždirbti pirmuosius bent kiek didesnius pinigus, prabėgo beveik pusantrų metų. Gavome valstybės paramą, po to į mūsų projektą investavo Ilja Laursas“, – aiškina K.Vaitkevičius.

Kiek į tinklalapį investavo I.Laursas, „dalinuosi.lt“ įkūrėjas neatskleidžia, tačiau sako, kad tai buvo būtent investicija, o ne projekto išpirkimas. Svetainė paprasčiausiai turi lėšų plėstis, ieškoti naujų verslo modelių ir išlaikyti keletą nuolatinių darbuotojų.

„Kai ateina investuotojas, tai dar nereiškia, kad startuolio savininkai tampa milijonieriais. Tiesiog gali plėtoti projektą gaudamas ne itin didelį atlyginimą. Lėšos skiriamos verslo plėtrai“, – dėlioja K.Vaitkevičius.

„Dalinuosi.lt“ gali tapti praturtėjimo šaltiniu dviem atvejais: jei šis projektas išaugs į pelningą verslą arba jei jį kas nors nupirks kaip verslą. Abiem atvejais reikia pasiekti gana didelį lankomumą ir sukurti aiškų uždarbio modelį. Šiandien projektas pats save išlaiko, tačiau ar iš to galima sukurti didelį verslą – neaišku, nes Lietuva yra maža šalis. Norint savarankiškai plėstis užsienyje reikia gana didelių investicijų.

„Lietuvoje uždirbti tiek, kad savo jėgomis galėtume išplėsti verslą į dideles Vakarų šalis, praktiškai neįmanoma. Norint bandyti vėl reikia ieškoti investicijų“, – konstatuoja K.Vaitkevičius.

Jam pačiam, kaip projekto dalininkui, kol kas tai nėra pajamų šaltinis. Verslininkas juokauja, kad vien skambus pavadinimas „startuolis“ dar nereiškia, jog šis projektas kada nors taps verslu.

„Uber.com“ nebijo

Kur kas didesnis galvos skausmas – tradiciniam verslui, kuris susidūrė su tokių gigantų, kaip „Uber.com“ ar „Airbnd.com“, ekspansija. Tačiau senbuviai kol kas neplanuoja kapituliuoti dėl naujų tendencijų.

Šoko dėl naujo taksi veiklos modelio nepatyrė ir taksi verslo veteranai. „Tokį pat verslo modelį kaip „Uber.com“ mes taikome nuo 2012 m. Mūsų technologija ta pati, tačiau esminis skirtumas iki šiol buvo tas, kad iš mūsų užsakymų galėjo gauti tik licencijuoti taksistai, iš jų – visi norintieji. Jei pastarasis modelis legalus ir galima paslaugos kainą skaičiuoti ne pagal taksometrą, bet pagal GPS, pavėžėti keleivius leisime ir mes“, – sako A.Norkaitis, „etaksi.lt“ idėjos autorius ir platformos, kuri teikia užsakymus 1,5 tūkst. taksi automobilių, daugiausia licencijuotų, įkūrėjas.

Kitaip nei „Uber.com“, kur mokestis už kelionę nuskaitomas nuo kliento kreditinės kortelės, „etaksi.lt“ automobilyje mokama grynaisiais. Tačiau galima iškviesti automobilį, turintį banko korteles aptarnaujantį terminalą.

A.Norkaitis tvirtina, kad veiklos licencija nėra vien tik blogis. Pavyzdžiui, būtinas privalomasis keleivių draudimas, techninė automobilio apžiūra kas pusę metų. Tačiau kai kurie reikalavimai galbūt pertekliniai. Vien sertifikuotas taksometras kainuoja nuo 500 eurų, nors šiandien nuvažiuotą atstumą galima sėkmingai matuoti išmaniaisiais įrenginiais.

„Per mėnesį automobiliai, teikiantys šias paslaugas, nurieda tūkstančius kilometrų. Galbūt griežtesnė jų techninė priežiūra logiška. Kaip ir specifinis draudimas“, – aiškina A.Norkaitis ir priduria, kad dalijimosi ekonomika – tai ne technologijos.

Jei kalbama apie taksi įmones, tiesiog pasikeitė teisinis reglamentavimas ir leista legaliai dirbti vairuotojams, neturintiems licencijos. Ateityje, jei bus taikomas vienodas reglamentavimas, dauguma taksi bendrovių ir vairuotojų tiesiog prisitaikys.

„Kol kas masinio perėjimo į pavėžėjimo veiklą nėra, nes iki galo neaišku, kiek tai legalu ir kas bus, jei, tarkime, mašina pateks į avariją, ar civilinis draudimas galios užsiimant verslu“, – dėlioja A.Norkaitis.

Tačiau jis pabrėžia, kad reglamentavimo sumažinimas leistų dar pagerinti paslaugų kokybę. Šia veikla kelias dienas per savaitę ar savaitgaliais galėtų užsiimti žmonės, kurie dabar nepradeda dirbti dėl pernelyg didelių investicijų, kurios verslu užsiimant priešokiais neatsipirks.

Nieko naujo

Kolegai pritaria Romualdas Bieliauskas, sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas: „Dauguma taksistų jau dabar dirba praktiškai taip pat kaip vairuotojai, besinaudojantys „Uber.com“ ir keleivius vežiojantys savo automobiliais. Mums reikia tik atsakymo, ar tokia veikla kaip „Uber.com“ visiškai legali, ar ne. Jei taip, tai dirbti pagal šį modelį visiems bus kur kas lengviau ir paprasčiau nei dabar.“

Jei bus legalizuotas toks veiklos modelis, kai žmogus su nežymėtu automobiliu, neturinčiu jokių skiriamųjų ženklų, gali užsiimti taksi veikla, prie jo prisitaikys ir įmonės. Dabar taksi rinkoje chaosas. Dalis įmonių turi vairuotojų, kurie yra samdomi darbuotojai, kiti tiesiog nuomoja automobilius vairuotojams, treti teikia tik dispečerio paslaugas ir sudaro sutartis su pavieniais taksistais. Pastaroji veikla – tai tas pats „Uber.com“, tik ne tokia modernia forma.

„Mūsų bėda – ne naujos technologijos, o tai, kad per pastaruosius 20 metų nebuvo sukurta tinkamos įstatymų bazės, kurioje būtų nusakyta, kas leidžiama ir kas draudžiama. Dabar skirtingi teisininkai teisės aktus inter­pretuoja skirtingai“, – konstatuoja R.Bie­liauskas.

Pagal bendrą galiojančią tvarką taksistas, norėdamas dirbti legaliai, turi įsigyti specialius numerius, sumontuoti metrologijos tarnyboje patikrintus taksometrą, plafoną, baigti kursus. „Uber.com“ vairuotojui nereikia nieko, tik registruoti individualią veiklą ir į savo išmanųjį telefoną parsisiųsti darbui reikalingą programėlę.

Jei bus leista dirbti kaip „Uber.com“, dispečerinės savininkas tiesiog skirstys užsakymus kaip ir dabar, tačiau galės sudaryti sutartis ne tik su licencijas įgijusiais taksistais, o su visais automobilius turinčiais piliečiais.

Pasak R.Bieliausko, jei sąlygos nebus suvienodintos, tradicinės taksi paslaugos  nunyks, ir po kelerių metų, jei paaiškės niekieno nekon­troliuojamos „Uber.com“ sistemos trūkumai, jas teks kurti iš naujo.

Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro vadovas Algimantas Križi­nauskas sako, kad kol kas nėra aišku, kaip elgtis su vairuotojais, teikiančiais pavėžėjimo paslaugas per „Uber.com“. Biuras žalą nukentėjusiems atlygina net tada, jei kaltininkas nėra apsidraudęs, tačiau ar vėliau atskiros draudimo bendrovės nesiims išieškoti žalos iš kaltininko, kuris turi tik įprastą civilinės atsakomybės draudimą, tačiau užsiima verslu, nežinia. Tai priklauso nuo kiekvienos sutarties. Norint sunorminti šią veiklą reikia keisti ir įstatymus, nes kol kas net nenumatyta terminologija. Tačiau A.Križinauskas tokį neapibrėžtumą vertina tik kaip laikiną: bėgant laikui veikla bus sunorminta.

Kokios šiandien taksistų pajamos, R.Bieliauskas nesiima skaičiuoti, nes dauguma taksistų dirba pagal individualią veiklą ir dispečerinėms moka tik už iškvietimus. Per „Uber.com“ pavėžėjimo paslaugas teikiantis žmogus, nenorėjęs minėti savo pavardės, sakė, kad per mėnesį, jei dirbi apie 50 val. per savaitę ir važinėji pelningiausiais penktadienio bei šeštadienio vakarais, Vilniuje gali uždirbti apie tūkstantį eurų.

Apgyvendinimo įstaigos sunerimo

Kitas pajutęs naujos tendencijos vėjus – apgyvendinimo sektorius.

„Mes, kaip sektorius, vadinamosios dalijimosi ekonomikos poveikį matome jau gana seniai ir kartu stebime, kaip keičiasi ne tik verslas, bet ir vartotojas. Kuo toliau, tuo daugiau verslo keliasi į šį segmentą, nes vis daugiau apgyvendinimo paslaugų teikėjų išmoksta dirbti šioje erdvėje“, – aiškina Linas Žabaliūnas, Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentas, pridurdamas, kad šalia naudos jau matomi ir aiškūs iššūkiai.

Pagrindinis iššūkis – kad parduodama paslauga neatitinka tos, kurią vartotojas perka. Tai bendra visos Europos bėda.

L.Žabaliūnas sako, kad kol nėra aiškaus reglamentavimo, žmogus perka apgyvendinimo paslaugą, o teikėjas jam parduoda trumpalaikės patalpų nuomos paslaugą. Pastarajai taikomi kur kas mažesni kokybės, higienos, prieš­gaisrinės saugos ir kiti reikalavimai.

„Kol lūkesčiai sutampa, viskas gerai. Kai kyla konfliktas, paaiškėja, kad abu teisūs, nors kalbėjo apie skirtingas paslaugas. Kol dalis sektoriaus veikia pagal skirtingas žaidimo taisykles, tol taip ir bus“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Vis dėlto jis pripažįsta, kad dalijimosi ekonomika jau nebesustos ir jos stabdyti bei mėginti sprausti į rėmus neverta.

Griežtins sąlygas

Užtai viešbučių savininkai turi konkretų planą, kokių priemonių imsis prieš stiprėjančius konkurentus.

„Rengiame Turizmo įstatymo pataisas, kurios reglamentuos trumpalaikės nuomos verslą. Tai visos ES galvos skausmas, nes vadinamieji apartamentai, kuriuos nuomoja privatūs žmonės, konkuruoja su viešbučiais. Tačiau jiems taikomi teisės aktai ir mokesčiai skiriasi. Ši banga atėjo ir iki Lietuvos“, – konstatuoja Evalda Šiškauskienė, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė.

Ji pateikia ir skaičių. Pavyzdžiui, viename iš šiam verslui skirtų tinklalapių mūsų šalyje galima rasti 300 oficialiai veikiančių viešbučių ir 1 tūkst. apartamentų, kuriuos nuomoja fiziniai asmenys.

Asociacija kartu su Ūkio ministerija mėgina keisti veiklos kodus, kad būtų atskirta ilgalaikė nuoma nuolatiniam gyvenimui ir trumpalaikė nuoma, kai būstas turistams išnuomojamas iki mėnesio. Be to, pastaruosius butus prieš nuomojant turėtų patikrinti Visuomenės sveikatos centras, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba.

„Stengsimės pakeisti Turizmo įstatymą, kad apartamentų savininkai privalėtų regis­truotis Turizmo departamente kaip teikiantys apgyvendinimo paslaugas“, – perspektyvą piešia E.Šiškauskienė.

Ši registracija apartamentų savininkams nieko nekainuos, tačiau visa sritis bus aiškiai reglamentuota, gausime tikslią statistiką. Pavyzdžiui, šiandien, asociacijos duomenimis, turistų, atvykstančių į Lietuvą, daugėja, tačiau viešbučių užimtumas  statistiškai yra vienas mažiausių ES. Žmonės tiesiog nukeliauja į fizinių asmenų nuomojamą būstą.

„Be to, vadinamąjį pagalvės mokestį, kuris skiriamas turistams pritraukti, viešbučiai moka, o butų savininkai – ne. Nors skatinti turizmą suinteresuoti tiek mes, tiek jie. Jie nemoka dalies fiksuotų mokesčių, kurie privalomi viešbučiams. Kai skiriasi mokesčių bazė, konkuruoti sudėtinga. Kol ši veikla buvo paplitusi tik kurortuose, tol nebuvo bėdos. Dabar apartamentai vis labiau įsigali ir didmiesčiuose“, – aiškina E.Šiškauskienė.

Asociacijos vadovės žiniomis, ES taip pat mėginama reglamentuoti trumpalaikę nuomą. Kai kuriose valstybėse trumpalaike nuoma leidžiama užsiimti tik keletą mėnesių per metus, kai kur ši veikla fiziniams asmenims iš viso draudžiama.

„Mes nenorime nieko uždrausti, tačiau tvarka turi būti. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, iki šiol dauguma Palangoje dirbančių butų nuomotojų įsigyja ilgalaikę nuomą leidžiančius verslo liudijimus, nes taip pigiau. Pakeitus teisės aktus bus bent jau tvarka ir žinosime, kas vyksta rinkoje“, – aiškina Viešbučių ir restoranų asociacijos vadovė.

Verslas maskuojasi

Kolegei iš dalies pritaria ir L.Žabaliūnas, sakydamas, kad tiesiog reikia sukurti bendras ir vienodas žaidimo taisykles. Lietuva tokių taisyklių skirtumų kol kas itin nepajuto, tačiau Pietų Europoje ir turistiniuose kraštuose po dalijimosi ekonomikos vėliava viešbučius pradėjo stumti pavieniais nuomotojais prisidengę juridiniai asmenys, valdantys gana didelius apgyvendinimo tinklus.

„Tokiuose tinkluose, kaip „Airbnb.com“ ar „Booking.com“, fiziniais asmenimis masiškai prisidengia tradiciniai ir gana stambūs verslai, kurie gali paslaugas pardavinėti kur kas pigiau nei viešbučiai. Tikrų pavienių verslų, kaip buvo deklaruojama, tarkim, kuriant „Airbnb.com“ portalą, liko vienetai“, – niuansus aiškina L.Žabaliūnas, pridurdamas, kad negalima visko absoliutinti. Pavyzdžiui, įmonė neapsimes pavieniu taksistu, nuosavu automobiliu pavėžėjančiu keleivius.

„Mums reikalinga takoskyra, nes individualus apgyvendinimas, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybų, nakvynės ir pusryčių paslaugos, gana didelė sektoriaus dalis. Tačiau ir mums sunku konkuruoti su žmonėmis, kurie teikia apgyvendinimo paslaugas, bet deklaruoja, kad tai trumpalaikė patalpų nuoma, kuriai taikomi paprastesni reikalavimai“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Pastarajai veiklai nereikia turėti higienos paso, laikytis priešgaisrinės saugos reikalavimų, jų reguliariai netikrina įvairios tarnybos.

„Kai jie pateks į tą pačią reglamentavimo sferą kaip ir mes, galėsime normaliai konkuruoti, nes kitas verslo modelis nesiskiria“, – aiškina L.Žabaliūnas.

Kaimo turizmo sodybų asociacijos vadovas sako, kad kaimo turizmo sektoriaus plėtra sulėtėjo, nes greičiausiai jau pasiekta riba ir niša užpildyta. Nakvynės ir pusryčių segmentas auga didmiesčiuose ir kurortuose. Rezer­vavimo portalai visoms veikloms jau tapo reikšminga klientų radimo priemone. Kai kuriose sodybose iki 100 proc. klientų, įskaitant ir lietuvius, ateina per įvairias viešbučių ir apgyvendinimo paieškos platformas.

"Scanpix" nuotr.

“Veido” diskusija: Ar „Uber“ ir „Airbnb“ plėtra nesignalizuoja, kad laikas mažinti paslaugų reguliavimą?

TAIP

Romualdas Bieliauskas, sostinės taksi vežėjų asociacijos „Sosveta“ vadovas

Dauguma taksistų jau dabar dirba praktiškai taip pat, kaip „Uber“ vairuotojai, keleivius vežiojantys savo automobiliais. Mums reikia tik atsakymo, ar tokia veikla kaip „Uber“ legali, ar ne. Jei taip, tai dirbti naudojant šį modelį visiems bus kur kas lengviau ir paprasčiau nei dabar.

Jei bus legalizuotas toks veiklos modelis, kai žmogus su nežymėtu automobiliu, neturinčiu jokių skiriamųjų ženklų, gali užsiimti taksi veikla, prie jo prisitaikys ir įmonės. Dabar taksi rinkoje – chaosas. Dalis įmonių turi vairuotojus, kurie yra samdomi darbuotojai, kiti tiesiog nuomoja automobilius vairuotojams, treti teikia tik dispečerio paslaugas ir sudaro sutartis su pavieniais taksistais. Pastaroji veikla – tas pats „Uber“, tik ne tokia modernia forma.

Mūsų bėda ne naujos technologijos, o tai, kad per pastaruosius 20 metų nebuvo sukurta tinkamo įstatymų pagrindo, nusakančio, kas leidžiama ir kas draudžiama. Dabar skirtingi teisininkai teisės aktus interpretuoja skirtingai.

Pagal bendrą galiojančią tvarką taksistas, norėdamas dirbti legaliai, turi įsigyti specialius numerius, sumontuoti metrologijos tarnyboje patikrintus taksometrą, plafoną, baigti kursus. „Uber“ vairuotojui nereikia nieko, tik registruoti individualią veiklą.

Jei bus leista dirbti taip, kaip „Uber“, dispečerinės savininkas tiesiog skirstys užsakymus kaip ir dabar, tačiau galės sudaryti sutartis ne tik su licencijas įgijusiais taksistais, o su bet kuriais automobilius turinčiais piliečiais.

Kokios šiandien taksistų pajamos, sunku pasakyti, nes dauguma dirba pagal individualią veiklą ir dispečerinėms sumoka tik už iškvietimus.

Jei nebus suvienodintos sąlygos, tradicinės taksi paslaugos nunyks, ir po kelerių metų, jei paaiškės niekieno nekontroliuojamos „Uber“ sistemos trūkumai, jas teks kurti iš naujo.

siska

Evalda Šiškauskienė, Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė

Rengiame Turizmo įstatymo pataisas, kurios reglamentuos trumpalaikės nuomos verslą. Tai visos ES galvos skausmas, nes vadinamieji apartamentai, kuriuos nuomoja privatūs žmonės, konkuruoja su viešbučiais.

Kartu su Ūkio ministerija mėginame keisti veiklos kodus, kad būtų atskirta ilgalaikė nuoma nuolatiniam gyvenimui ir trumpalaikė nuoma, kai būstas turistams išnuomojamas iki mėnesio. Be to, pastaruosius butus prieš nuomojant turėtų patikrinti Visuomenės sveikatos centras, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba. Stengsimės pakeisti Turizmo įstatymą, kad apartamentų savininkai privalėtų regis­truotis Turizmo departamente kaip teikiantys apgyvendinimo paslaugas.

Šios registracijos apartamentų savininkams nieko nekainuos, tačiau visa sritis bus aiškiai reglamentuota, gausime tikslią statistiką. Pavyzdžiui, šiandien matome, kad turistų, atvykstančių į Lietuvą, srautas didėja, tačiau viešbučių užimtumas pas mus statistiškai vienas mažiausių ES. Žmonės tiesiog nukeliauja į fizinių asmenų nuomojamą būstą.

Jie nemoka dalies fiksuotų mokesčių, privalomų viešbučiams. Kai skiriasi mokesčių bazė, konkuruoti sudėtinga. Kol ši veikla buvo paplitusi tik kurortuose, tol bėdos nebuvo. Dabar apartamentai vis labiau įsigali didmiesčiuose.

ES taip pat mėginama reglamentuoti trumpalaikę nuomą. Kai kuriose valstybėse trumpalaike nuoma leidžiama užsiimti tik keletą mėnesių per metus, kai kur ji draudžiama. Mes nenorime nieko uždrausti, tačiau tvarka turi būti. Pavyzdžiui, mūsų žiniomis, iki šiol dauguma Palangoje dirbančių butų nuomotojų įsigyja ilgalaikę nuomą leidžiančius verslo liudijimus, nes taip pigiau. Pakeitus teisės aktus bus bent jau tvarka ir žinosime, kas vyksta rinkoje.