ŠMM

Pedagogika. Žmogus gimsta jau turėdamas didžiulį spiečių neuronų, vėliau, jam augant, smegenyse tarp neuronų formuojasi ryšiai. O nenaudojami ar rečiau naudojami ryšiai nunyksta. Nors neuronų jungtys gali ataugti ir vėliau, tačiau sparčiausiai jos formuojasi ankstyvame vaiko amžiuje. Ir kuo įvairesne veikla užsiima vaikas, tuo daugiau išsivysto neuroninių jungčių.

Pasak Lietuvos edukologijos universiteto Ugdymo mokslų fakulteto dekanės prof. Onos Monkevičienės, vienas naujausių smegenų tyrimų atskleidė: jeigu norite, kad jūsų vaikas išaugtų gabus, ankstyvoje vaikystėje sudarykite sąlygas jam patirti kuo įvairesnių pojūčių.

„Be to, 4–6 metų amžiaus vaikai sparčiai ugdosi savireguliaciją, tikslingą elgesį, gebėjimą planuoti – savybes, kurios vėliau gyvenime dažnai lemia sėkmę. Tačiau šios savybės gali formuotis tik tinkamai ugdant vaikus, sudarant sąlygas patirti ir įveikti iššūkius“, – sako O.Monkevičienė.

Ar svarbi mokymosi pradžia?

Naujausių tyrimų duomenimis, nuo to, ar vaikui buvo sėkminga mokyklos lankymo pradžia, nemažai priklauso ir tai, kaip jam seksis mokytis toliau. Anksčiau nustačius mokymosi sunkumus, anksčiau galima ir padėti juos ištaisyti. Nepašalinti ankstyvoje vaikystėje, šie skirtumai turi tendenciją dar labiau ryškėti.

Vaikų, kurie ankstyvoje vaikystėje buvo ugdomi nevienodai, kognityvinis, socialinis, emocinis vystymasis skiriasi. Mokslininkai pripažįsta, kad tikslingas, kokybiškas ankstyvasis ugdymas daro stiprią įtaką vaiko raidai. Prastiems mokymosi rezultatams daugiausiai įtakos turi skurdas ir šeimos disfunkcija. Todėl ankstyvasis institucinis ugdymas yra vienas iš būdų mažinti skurdą ir socialinę atskirtį.

Buvo lyginami Europos šalių vaikų, kurie lankė ankstyvojo ugdymo įstaigas ir kurie ne, pasiekimai. Lankiusių įstaigas vaikų pasiekimai yra net 18 taškų aukštesni nei vaikų iš tokių pat šeimų, kurie nedalyvavo ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programose (tai Europos Komisijos duomenys iš „Euridikės“ ir „Eurostato“ ataskaitų). Rumunijoje šie skirtumai yra net 74 taškai, Bulgarijoje – 44, Švedijoje ir Slovakijoje – daugiau nei 20. Lietuvoje skirtumas šiek tiek mažesnis, siekia 16 taškų, tačiau taip pat laikomas reikšmingu.

Kiti atskleidė tyrimai, į ankstyvąjį vaikų ugdymą investavus vieną JAV dolerį, ateityje galima sutaupyti devyniskart daugiau: paprastai netenka leisti pinigų prevencinėms programoms, o žmogus, įgijęs išsilavinimą, greičiau susiranda darbą. Tyrimai patvirtina, kad suaugusieji, kurie vaikystėje lankė ankstyvojo ugdymo programas, būdami 40-mečiai uždirbo daugiau nei tokių programų nelankiusieji.

Išanalizavus ir įvertinus padėtį Lietuvoje, susipažinus su kitų šalių patirtimi, pas mus taip pat pasiūlyta įteisinti privalomą priešmokyklinį ugdymą.

Europos tendencijos

„Daugelyje šalių vaikai pradeda lankyti mokyklą šešerių metų, tik Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Skandinavijos valstybėse – nuo septynerių. Apskritai pastebima institucinio ugdymo ankstinimo tendencija“, – sako Laimutė Jankauskienė, Švietimo ir mokslo ministerijos Ikimokyklinio ir pradinio ugdymo skyriaus vedėja.

Šiaurės Airijoje gyvenanti Audronė, trijų vaikų mama, pasakoja, kad čia jau trejų metukų mažyliai pėdina į darželį, kuris panašesnis į priešmokyklinę grupę: jie jau gauna knygučių, pieštukų ir pan.

„Į pirmą klasę vaikai privalo eiti nuo ketverių arba penkerių metų – priklauso nuo gimimo dienos. Pavyzdžiui, mūsiškis Justas pradėjo mokslus ketverių metukų, Augustas – beveik penkerių. Mano nuomone, keturmečiui dar per anksti į mokyklą, jis dar turėtų stiprėti šeimoje. Tuo labiau kad yra vaikų, kuriems sunku priprasti prie svetimų žmonių, orientuotis kitokioje aplinkoje. Bet išimčių nedaroma. Nors, kita vertus, taip vaikas greičiau pripranta prie disciplinos ir vidaus taisyklių. O jei vaikas iš rizikos šeimos ir, tarkim, neturi draugų, tai jam puiki galimybė anksčiau integruotis į visuomenę.“

Audronė pasakoja, kad pirmieji treji metai mažai kuo skiriasi nuo likusių ketverių pradinėje, tik viskas būna mažesnėmis dozėmis – ir namų darbų mažiau, ir testų, kontrolinių, o mokymasis atmieštas žaidimais. Bet jie mokosi tų pačių dalykų kaip ir vyresniokai – kalbos, matematikos, kūno kultūros ir pan., tik „švelnesne“ forma.

Belgijoje įsikūrusi Aida, dviejų mažamečių motina, gali nemažai papasakoti apie sudėtingą šios šalies švietimo sistemą. „Tai, kas lietuviškoje švietimo sistemoje vadinama darželiais, Belgijoje dažnai – vienu pavadinimu „mokykla“. Mano sūnus nuo 2 metų ir 11 mėnesių lanko prancūzišką darželį ir kalbėdama su juo dažniausiai sakau „mokyklėlė“ ar „mokykla“. Prieš tai jis nuo vienų metų lankė lopšelį. Ikimokyklinis ugdymas yra trijų ciklų: parengiamoji grupė (nuo 2,5 metų), mažoji sekcija (3–4 metų), vidurinė sekcija (4–5 metų) ir didžioji sekcija (5–6 metų)“, – aiškina Aida.

Iš pradžių į ankstyvą institucinį vaikų ugdymą ji sako žiūrėjusi skeptiškai. Tačiau antraisiais sūnaus mokyklėlės lankymo metais nuomonė pasikeitė. „Iš klasėje iškabintų vaikų darbelių matau, kaip jie nuosekliai dirba ties tam tikromis temomis, žaismingai, bet metodiškai mokosi piešimo, tapymo, skaitymo ir rašymo pradmenų. Ankstyvajame amžiuje, atsižvelgiant į prancūzų kalbos specifiką, raštas prisijaukinamas atliekant įvairias užduotėles su dėlionėmis, paveiksliukų su piešiniais ir žodžiais atpažinimu, grupavimu, – pasakoja jauna mama. – Būtų galima kalbėti ir apie belgiškos ankstyvojo priešmokyklinio ugdymo sistemos trūkumus, tačiau apsiribosiu subjektyviu pastebėjimu, kad patys tėvai ir vaikai į darželius žiūri daug pozityviau nei Lietuvoje. Žinoma, tai susiję ne tik su pačia švietimo sistema, mokymo metodika, bet ir su daugeliu kultūrinių, socialinių aspektų.“

Nors ikimokyklinis ugdymas nėra privalomas, „Eurostato“ duomenimis, Belgijoje šias įstaigas lanko apie 98–99 proc. vaikų. Pradinis ugdymas prasideda nuo šešerių. „Trimečiui ar keturmečiui lankyti ~mokyklą~ – šis žodis labiau nei darželio terminas apibūdina belgišką ugdymo specifiką – yra savaime suprantamas dalykas. Darželius lanko net ir vaikai iš šeimų, kuriose tėvas ar motina nedirba. Požiūris į darželius, apskritai žiūrint, yra pozityvus – manoma, kad vaikai juose įgyja socialinių, bendruomeniškumo, psichomotorinių ir pirmųjų kultūrinių kompetencijų, – pasakoja Aida. – Užsiėmimai mokyklose trunka nuo 9 iki 15 valandos. Trečiadieniais tiek darželiuose, tiek mokyklose užsiėmimai vyksta tik iki 12 val. Dažnai vienas iš tėvų trečiadieniais dirba ne visą darbo dieną.“

Pasak Aidos, tėvai moka už maistą, nors yra galimybė valgyti savo atsineštą, taip pat už užklasinę grupę ar pasirinktus būrelius po bendrųjų užsiėmimų. Mokesčiai nėra dideli, socialiai remtinos šeimos gauna paramą iš savo bendruomenės.

Belgijoje yra ir privačių darželių, bet jų nedaug ir jie labai brangūs.

Pamoka – tai labiau žaidimas

O.Monkevičienės manymu, Lietuvoje dalis tėvų delsia savo mažylį nuvesti į priešmokyklinio ugdymo grupę, nes kažkodėl įsivaizduoja, kad šešiamečiai neatsitraukdami sėdi prie stalų ir mokosi skaityti bei rašyti. Profesorės teigimu, ne visi tėvai susipažinę su šiuolaikine pedagogika – vaiko ugdymu per jam įdomią ir smagią veiklą: kartu su bendraamžiais ir auklėtoja tariantis, bendraujant, žaidžiant ir pan. Šiandien vaikai ugdomi padedant jiems įsitraukti į žaidimus ir kurti įdomią, smagią veiklą, sudarant sąlygas tyrinėti, atrasti, veikti bendradarbiaujant su bendraamžiais ir pedagogais.

„Pagrindinis priešmokyklinio ugdymo tikslas yra padėti vaikui pasirengti tapti mokiniu, kad jis norėtų mokytis mokykloje ir jam sektųsi. Svarbu, kad vaikas išmoktų pasitikėti savimi, bendrauti, nesibaimintų imtis naujos veiklos. Kad išmoktų „girdėti“, ką kalba kiti, sugebėtų nors trumpai išlaikyti dėmesį ir pan. Jei pradžia bus sėkminga, didelė tikimybė, kad vaikas noriai mokysis ir vėliau“, – sako L.Jankauskienė.

~Siekiant sudaryti sąlygas visiems vaikams gauti kokybišką ugdymą įgyvendinamas ES struktūrinių fondų finansuojamas projektas„Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo plėtra“. Mažų vaikų ugdymas derinamas su konkrečioje vietovėje gyvenančių šeimų poreikiais: pakeistas ugdymo įstaigų darbo laikas, siūloma daugiau veiklų, įsteigtos naujos grupės. Didelis dėmesys skirtas ir ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo kokybės gerinimui. Auklėtojams, darželių vadovams ir kitiems specialistams buvo organizuojami mokymai, sukurtos kvalifikacijos tobulinimo programos bei parengtos metodinės priemonės.~

Teresė Karklinytė

Parengtis. Ar ištikus blogiausiam – karinio konflikto scenarijui, ar susiklosčius ekstremaliai nelaimės situacijai gyventojai žinotų, kaip pasitraukti į saugesnę vietą, išvengti pavojaus, o gal patrauktų į parduotuvę pirkti konservų ir užuovėjos ieškotų pas karius?

Pastarųjų metų įvykiams parodžius, kad šiuolaikiniame kare vis dar pasitelkiamos klasikinės kovos priemonės – ginklai, aktualūs saugumo klausimai atgaivino diskusiją, ar deramai ekstremalioms situacijoms pasirengę Lietuvos gyventojai. Kur jie gali ieškoti tokių žinių, pagaliau ar bent jų pagrindų negalėtų gauti dar mokykloje?

Lietuvos mokyklose veikia šaulių organizacijos, aktyviai vykdančios neformalią veiklą, nuo 9 klasės mokoma pilietinio ugdymo, vyresnieji gali pasirinkti kūno kultūros dalyko krašto gynybos modulį, tačiau pastaraisiais metais patys pedagogai, karininkai ir įvairios organizacijos kalba apie pilietinio, patriotinio ar net karinio rengimo mokyklose galimybę. Neseniai į Švietimo ir mokslo ministeriją (ŠMM) dėl patriotinio ugdymo gilinimo kreipėsi ir Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas.

Atrodo, kad tokia pakraipa visai įmanoma, juolab kad Lietuvoje yra mokykla, jau keliolika metų bendrajame ugdyme taikanti pilietinio-gynybinio ugdymo programą. Joje veikia ir „vyriškumo mokykla“, į kurią mokiniai atvyksta iš kitų miestų, o mokyklos bendrabutyje taisyklingos karių laikysenos juos moko choreografijos mokytoja.

„Manęs susitikimuose nuolat klausia, kur prisistatyti, ką daryti, jei kiltų karas. To paties aš vis paklausiu ir kariuomenės vadų, bet įdomu, kad ekspertų atsakymai neretai būna skirtingi. Ką jau kalbėti apie sudėtingesnius klausimus“, – sako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, dar rudenį pradėjęs kalbėti apie karinio rengimo mokyklose poreikį.

Karinį ugdymą mokyklose jis pirmiausia sieja su geresniu pasirengimu krašto gynybai, tačiau priduria, jog negalima kategoriškai nukirsti, kad toks ugdymas militarizuotų mokyklas ir jaunimą rengtų kovai. A.Paulauskas paaiškina, kad gyvybiškai svarbių žinių pagrindai, orientaciniai įgūdžiai, gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą ir kt. viduriniame ugdyme užtikrintų geresnį pasirengimą orientuotis esant bet kokiai kritinei situacijai – stichinės nelaimės, cheminės avarijos ir kt.

„Man neramu, kad jei įvyktų karinis konfliktas, mūsų jaunimas, pavyzdžiui, 25–35 metų amžiaus gyventojai, kurie ir būtų mobilizuoti, pakviesti į kariuomenę, neturėtų jokio supratimo apie karybą. Jie nelankė kursų ir nėra laikę rankose ginklo, todėl jų parengimas gerokai užtruktų“, – prognozuoja A.Paulauskas.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas pamini Izraelio pavyzdį, kuris įrodo, kad karinio pasirengimo pagrindus pradėti diegti galima dar mokykloje, ir visai neprimityviai, o patraukliomis formomis – bendraujant su kariais, jų šeimomis, praktikuojantis stovykloje ir t.t.

„Lankydamasis Rukloje mačiau jaunuolius, kurie baigę 11 klasių vasarą dalyvauja baziniuose kariniuose mokymuose, tačiau jų tikslas – ne toliau tęsti karinę tarnybą, bet pretenduoti į mažesnes studijų kainas. Girdėjau apie galimybę, kad pasirinkusieji karinius bazinius mokymus turi tęsti tarnybą pagal kontraktą. Žinoma, tai yra gerai, tačiau, kai atsisakėme šauktinių, kurie būdavo parengiami, dabar turime tik tuos žmones, kurie po kontrakto išeina iš kariuomenės. Taigi dabar mūsų rezervas, kuris yra pajėgus kautis, deja, labai nedidelis“, – apgailestauja A.Paulauskas.

Pasak jo, dabar vykstantys trijų mėnesių trukmės baziniai kariniai mokymai taip pat nėra panacėja, nes jų metų gaunami minimalūs įgūdžiai. Todėl parlamentaras svarsto, kad jei tų trijų mėnesių bazinės žinios būtų perkeliamos į mokyklas, vėliau jaunuoliai jau ne taip sunkiai galėtų įgyti karinę specialybę. Nesibaigiant svarstymams, ar Lietuvai reikia šauktinių kariuomenės, tokia „dvipakopė“ sistema leistų užtikrinti, kad turėsime rimčiau parengtą rezervą.

A.Paulauskas, kaip ir kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai, pasigenda žinių, kaip civiliams elgtis esant kritinėms situacijoms. Neseniai Krašto apsaugos ministerija su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos sudarė leidinį „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“. Tiesa, šios atmintinės tiražas yra 5 tūkst. egzempliorių, na, o daugiau žinių galima gauti prisidėjus prie skautų, šaulių ar krašto apaugos savanorių.

Tačiau kitos alternatyvos, tarkime, komerciniai mokymai, Lietuvos karininkų sąjungos Jonavos skyriaus pirmininko atsargos majoro Dariaus Antanaičio įsitikinimu, labiau skirtos pramogai.

D.Antanaitis pastaraisiais metais, paklaustas, kaip elgtis, jei Lietuvą užpultų priešas, prasidėtų karas, vis patarinėdavo savo bičiuliams, kaimynams ir artimiesiems. Sulaukęs klausimų lavinos, atsargos majoras sumanė, užuot pasakojus, ką reikia daryti, geriau parodyti, taigi vasarą Jonavos rajone organizavo mokymus, skirtus šeimoms.

Karininko pasakojimu, iš mokymų dalyvių žinių matyti, kad jų supratimas, kaip elgtis esant ribinėms situacijoms, prasilenkia su realybe. Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dauguma karinio konflikto atveju pagalbos ieškotų pas karius, lauktų, kol jais pasirūpins valstybė. Paneigus tokius lūkesčius, kursų dalyvius šiek tiek šokiravo žinia, kad kariuomenė dirba savo darbą – kovoja, o civiliams karinio konflikto atveju reikia laikytis kuo atokiau nuo bet kokių kovos veiksmų ir karių. Jie turi vykdyti nurodymus civiliams, pavyzdžiui, jei nurodytas saugus kelias, judėti juo į saugesnę vietą ir, bene svarbiausia taisyklė, – neieškoti draugų, o pasitikėti vien savo jėgomis.

D.Antanaitis pasakoja, kad mokant tokių įgūdžių kursuose buvo surežisuota situacija, kaip prasidėjus karui išgyventi kelias dienas, iš pavojingos vietos persikelti į santykinai saugesnę. Žinoma, kelionėje reikia prasimanyti vandens, maisto, susiręsti ir laikiną pastogę, todėl kursų dalyviai buvo mokomi filtruoti vandenį, gaminti maistą ir, galiausiai, įveikti minų lauką, nes toks tikrai būtų.

„Matyti, kad žmonės nori išmokti tokių įgūdžių, bet nežino, kur gauti reikiamų žinių. Mokymai jiems padėjo, o žinių stygių su kaupu kompensavo iniciatyva bei noras išmokti. Įdomu, kad  mokymuose dalyvavę gydytojai plikomis rankomis bijojo darinėti karpį, o štai 14–15 metų amžiaus paaugliai be baimės mielai ruošdavo maistą, išgaudavo ugnį ar valydavo vandenį. Galima sakyti, kad noras mokytis šių įgūdžių ir pilietiškumas vyrauja tarp jaunesnių – 25–35 metų amžiaus šeimų. Tai pilietiškai aktyvesni žmonės, pagaliau bundanti Lietuva“, – išgyvenimo pamokų šeimoms dalyvius apibūdina atsargos majoras.

Mokymų organizatoriaus teigimu, pirmas ir svarbiausias kursų tikslas buvo ne tinkamai parengti šeimas karo atvejai, bet apskritai apmokyti verstis esant ribinėms situacijoms. Pavyzdžiui, kaip suteikti pirmąją pagalbą, pasiklydus orientuotis turint žemėlapį. Atrodytų, paprastos, bet gyvybiškai svarbios žinios mokykloje neretai gali būti ir nedėstomos.

„Praėjusiais metais buvo atvejis, kai pasiklydęs žmogus vos mirtinai nesušalo būdamas automobilyje. Tai apgailėtinas dalykas, kai žmogus nenori išgyventi“, – svarsto D.Antanaitis ir priduria, kad gynybos karo atveju sėkmingu pavyzdžiui galima laikyti Šveicariją, kuri Antrojo pasaulinio karo metu liko saugi, nes visi gyventojai buvo pasirengę kovoti. Nepaisant valstybės neutraliteto, šveicarai ir šiandien turi ginklus ar slėptuves po gyvenamaisiais namais.

Kalbėdami apie užsienio šalis, kurios dar mokykloje skiria laiko kariniam rengimui, pašnekovai pamini JAV ir Didžiąją Britaniją. Tiesa, artimesnis pavyzdys Lietuvai būtų Gruzija, kurioje bent 2010 m. planuota į mokyklas grąžinti karinį patriotinį ugdymą. Atsargos majoras D.Antanaitis neabejoja, kad karybos žinios yra būtinos, tačiau mokykloje jos neturi būti kremtamos privalomai.

ŠMM duomenimis, 9–10 klasėje vyksta pilietinio ugdymo pagrindų pamokos, kuriose nagrinėjamos ir Lietuvos gynybos politikos, nacionalinio saugumo temos, o 11–12 klasėje mokiniai gali rinktis kūno kultūros modulį „Krašto gynyba“. Be to, šiuo metu rengiamas pilietinio, lituanistinio, tautinio ugdymo tarpinstitucinis veiksmų planas, kuriame bus numatytos priemonės pilietiniam, patriotiniam mokinių ugdymui stiprinti, kuriama ir nacionalinio lygio nacionalinio saugumo bei pilietiškumo ugdymo kvalifikacijos tobulinimo programa, skirta mokytojams.

Lietuvoje yra maždaug 147 mokyklos, kuriose veikia šaulių organizacija. Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas patvirtina, kad tokią neformalią veiklą mokyklose kur kas aktyviau remia ŠMM, pačios mokyklos, o itin aktyvia šaulių veikla pasižymi Alytaus miesto ir rajono ugdymo įstaigos. L.Gumbinas pabrėžia, kad šaulių veiklos mokyklose misija kur kas platesnė nei karyba: ja norima stiprinti pilietinę visuomenę.

Paklaustas apie veiklos turinį, Lietuvos šaulių sąjungos vadas pabrėžia, kad jaunieji šauliai nerengiami kovos veiksmams, nes tai prieštarautų organizacijos misijai ir tarptautinei teisei, todėl mokoma išgyvenimo gamtoje, orientavimosi, šaudymo iš orinių ginklų, žinoma, patrauklių jaunimui dalykų, susijusių su karine simbolika, uniforma ir t.t.

„Aš nepalaikau primityvaus karinio pasirengimo, tokio prievartinio dalyko, kurio buvo mokoma sovietmečiu, grąžinimo į mokyklas. Manau, kelias, kai žmonės jį renkasi patys ir į šią veiklą įsitraukia motyvuotai, yra kur kas geresnis“, – įsitikinęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas.

Pasak jo, Šaulių sąjunga nori plėsti savo veiklos žemėlapį: planuojama, kad po kelerių metų kiekviename mieste veiktų po šaulių būrelį. Dabar esą šaulių organizacija patrauklesnė rajonuose – galbūt todėl, kad ten yra mažiau neformalios veiklos alternatyvų nei didesniuose miestuose.

„Rinktinių vadams sakau, jog svarbu, kad mokiniai burtųsi mokyklose, o ne karinio dalinio pagrindu. Esu šalininkas to, kad šaulių būreliai atsirastų mokyklose. Tačiau palyginti vangų jų būrimąsi gali lemti dvi priežastys: mokykla neturi noro ar išteklių, nes reikia mokytojo, reikia skirti tokiam darbui valandų, ne visi direktoriai žiūri į tai geranoriškai, o kita vertus, ne visi mokytojai ir sugeba organizuoti tokią neformalią veiklą. Tai užtrunka, tačiau esu įsitikinęs, kad svarbiau siekti kokybės nei kiekybės“, – tvirtina L.Gumbinas ir priduria, kad Lietuvos mokyklose galima rasti keletą šio ugdymo programų, tačiau metodiniu požiūriu jos tobulintinos.

Pirmosios pagalbos teikimas, taktika, rikiuotė, ginklai, orientacinis sportas, išlikimas gamtoje, karinė topografija, plaukimas, slidinėjimas, pilietinis ugdymas ir istorija – kol vieni diskutuoja, kaip praturinti mokyklų ugdymo programų turinį patriotine ar net karine pakraipa, tokių dalykų Plungės rajono Alsėdžių gimnazijos mokiniai gali mokytis jau keturioliktus metus.

„Auklėtoja mokyklos bendrabutyje dirba choreografijos mokytoja, kad išmokytų laikysenos, kaip taisyklingai vaikščioti vyresnius, karinę pakraipą, „vyriškumo mokyklą“ pasirinkusius mokinius. Mokiniai sakydavo, kad vienas atsargos leitenantas, anksčiau vadovavęs pilietiniam-gynybiniam ugdymui, atrodo „pasikėlęs“, bet aš juos nuramindavau, kad jis tiesiog moka vaikščioti“, – pasakoja Alsėdžių gimnazijos direktorius Leonas Mockūnas.

Ši mokykla dar 2001 m. tapo pirmąja bendrojo ugdymo mokykla Lietuvoje, turinčia pilietinio-gynybinio ugdymo pakraipą. Prieš keturiolika metų ši mokykla pasirašė sutartį su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kurios dėstytojai parengė integruotas gynybinio-pilietinio ugdymo programas.

Alsėdžių gimnazijos direktorius pasakoja, kad neformaliajame ugdyme gali dalyvauti ir žemesnių klasių mokiniai, o kaip pasirenkamąjį dalyką ugdytiniai mokosi nuo 11 klasės. Direktorius skaičiuoja, kad pilietinio-gynybinio ugdymo populiarumas padidėja kas antrus metus. Pavyzdžiui, praėjusiais metais jį pasirinko 12 iš 29 mokinių, iš kurių aštuoni tapo krašto apsaugos savanoriais, o du stojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Šiemet šį ugdymą pasirinko visi vienuoliktokai.

Mokykloje veikia ir dar viena pilietinio-gynybinio ugdymo forma, kurią dažniausiai pasirenka mokiniai, atvykę iš kitų savivaldybių – Jonavos, Klaipėdos ir gyvenantys mokyklos bendrabutyje.

„Tokiu atveju visa programa yra sukarinta. Mokiniai būna užimti nuo ryto iki vakaro: rikiuotė, patikrinimai, kariniai ir sportiniai užsiėmimai“, – paaiškina L.Mockūnas ir priduria, kad iš kitų savivaldybių atvyksta ir „sunkesnių“ mokinių, kurių tėvai ieško drausmės ir disciplinos.

Direktorius apgailestauja, kad dabar girdimi sveikinimai kitoms ugdymo įstaigoms, susidomėjusioms šaulių klasėmis ir besiimančioms panašios veiklos, o štai jo mokyklos idėja nuo pat 2001 m. didesnio palaikymo ir finansinės paramos nesulaukė. Visa pilietinio-gynybinio ugdymo veikla, instruktoriaus paslaugos finansuojamos tik iš mokinio krepšelio lėšų, o mokyklos bendrabutį išlaiko savivaldybė.

L.Mockūnas pasakoja tokią „karinę“ pakraipą sugalvojęs dar dirbdamas vienoje Telšių mokykloje, tačiau susidūrė su neigiama reakcija, neva grąžino sovietmečiu prievarta diegtą mokomąjį dalyką.

„Iš pradžių, kai dalis mokytojų prisidėjo prie šaulių veiklos, buvo vienetai besipriešinančiųjų. O šiaip dauguma tėvų sveikina ir dėkoja, kad gali atvežti vaikus, su kuriais nesusitvarko. Tarkime, vienišoms mamoms išėjus į darbą, jų vaikas atsisako lankyti pamokas, o mūsų mokykloje reikalaujama griežtos drausmės. Žinoma, turime ir problemų, nes sulaukiame „sunkių“ vaikų, tačiau į mūsų gimnaziją mokytis atvyksta ir tie mokiniai, kurie be korepetitorių paslaugų nori gauti gerus egzaminų įvertinimus, nes pasižymime ir aukštais akademiniais pasiekimais. Kita vertus, atliekame ir socialinę misiją: dalyvaujame „Maisto banko“ programoje, kai gyvenantys bendrabutyje vaikai iš nepasiturinčių šeimų patys gaminasi valgyti, gali nuolat lankytis pas socialinį pedagogą, psichologą“, – apie skirtingas gimnazijos funkcijas pasakoja L.Mockūnas.

Girdėdamas vis daugiau pavyzdžių ir pats kitų mokyklų prašomas padėti pakartoti jo pradėtą patirtį pilietinio-gynybinio ugdymo srityje, šiandien jis dar labiau nei prieš 14 metų neabejoja, kad toks ugdymas mokyklose reikalingas. Tiesa, ne vien todėl, kad pasirengti šalies gynybai įpareigoja pastarųjų metų įvykiai ar trapios paliaubos Ukrainoje. Direktoriaus teigimu, nereikia apsiriboti vien karyba, nes tokio ugdymo prasmė gerokai gilesnė: tai pilietiškumo ir drausmės pamokos, skirtos užauginti fiziškai tvirtam, sveiką gyvenseną propaguojančiam jaunimui, kuris pirmiausia nuo galimų grėsmių apsaugotų artimiausią aplinką.

Nuo šio rudens Lietuvos edukologijos universitetas ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija planuoja pradėti vykdyti jungtinę studijų programą, skirtą istorijos ir pilietinio ugdymo dalyko pedagogams rengti.

Gabija Sabaliauskaitė

Gruodžio 10 dieną, kai visas pasaulis mini Žmogaus teisių dieną, nebuvo pamiršti ir Lietuvos vaikai. Į konferenciją „Prevencinės programos kuriant saugią emocinę aplinką mokykloje“ aptarti ir įvertinti emocinę aplinką mokykloje, kurioje vaikai praleidžią didelę dalį laiko, susirinko švietimo darbuotojai ir vadovai, sveikatos apsaugos specialistai, vaiko gerovės komisijų ir nevyriausybinių organizacijų atstovai iš visos Lietuvos. Prie jų prisijungė kolegos iš Anglijos, Brazilijos, Lenkijos, Norvegijos ir Karelijos (Rusija).
Konferencijos dalyviai aptarė  vaikų patiriamas problemas – kasdieninius sunkumus, smurtą, nepalankias augimo sąlygas bei rizikos veiksnius ir Lietuvos ugdymo įstaigose įgyvendinamas prevencines programas ir jų poveikį saugios emocinės aplinkos ugdymo įstaigose kūrimui bei tolimesnės programų plėtros galimybes. Mokslininkai ir praktikai savo pranešimuose įvertino Lietuvos ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklose įgyvendinamų prevencinių programų – „Zipio draugai“, „Obuolio draugai“, „Įveikiame kartu“, „Antrasis žingsnis“, „Olweus“ – rezultatus ir veiksmingumą vaikų sunkumų įveikimo įgūdžių ugdymui(si).
Konferencijoje dalyvavę švietimo strategai kalbėjo apie prevencinių programų svarbą moderniajame švietime ir pristatė prevencinių programų diegimo strategiją. Mokslininkai dr. Pranas Gudynas analizavo prevencinių programų įgyvendinimo situaciją Lietuvos ugdymo įstaigose, o prof. Ona Monkevičienė pateikė tyrimų išvadas apie programos „Zipio draugai“ poveikį kuriant saugią emocinę aplinką mokykloje. Ši jau tryliktus metus Lietuvoje vykdoma ankstyvosios prevencijos programa buvo pristatyta plačiausiai ir išsamiausiai.
Didžiosios Britanijos organizacijos „Partnership for Children“, kuriai priklauso „Zipio draugų“ autorių teisės, programų direktoriai Krisas Beilas (Chris Bale) ir Karolina Egar (Caroline Egar) pasidžiaugė, kad programa Lietuvoje sėkmingai veikia ir apžvelgė pamokas, kurios išmoktos per dešimt programos įgyvendinimo metų 28 pasaulio šalyse. Gerąją programos įgyvendinimo patirtimi dalijosi pedagogės praktikės genutė Leiberienė ir Edita Girijotienė. Šios pedagogės ne tik ilgus metus dirba su vaikais, įgyvendindamos programą „Zipio draugai“, bet yra ir šią programą vykdančios organizacijos „Vaiko labui“ ilgametės savanorės. Šios įstaigos vadovė Aurelija Okunauskienė papasakojo apie „Vaiko labui“ veiklos dešimtmetį, skirtą prevencinių programų įgyvendinimui.
„Vienas konferencijos tikslų – didinti specialistų ir visuomenės dėmesį ir rūpestį Lietuvos vaikų emocine ir psichine sveikata, sustiprinti šalies pedagogų motyvaciją efektyviai dirbti ankstyvosios prevencijos srityje, taip pat paskatinti verslo atstovus remti švietimo programas. „Zipio draugų“ pavyzdys Lietuvoje, padedant prekybos tinklui „Iki“ – puikus to pavyzdys“, – sakė VŠĮ „Vaiko labui“ direktorė Aurelija Okunauskienė. „Iki“ nuo 2007 m. yra generalinis programos „Zipio draugai“ rėmėjas, kurios tikslas – padėti 6–7 metų vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų, siekiant geresnės vaikų emocinės savijautos.
Konferencijoje buvo pristatyta naujovė Lietuvoje: šiais mokslo metais Lietuvą pasiekusi „Zipio draugų“ programos antroji dalis – programa „Obuolio draugai“, skirta 6–9 metų vaikams. Ją programą pristatė pirmųjų jos vykdytojų atstovė iš Brazilijos – Vaikų emocinės sveikatos asociacijos vadovė Tania Paris, o pirmąją šios programos įgyvendinimo patirtimi pasidalijo mokytoja metodininkė Jurgita Vitkauskienė iš Vilniaus privačios gimnazijos. Iš Lietuvos patirties atvyko semtis 15 žmonių grupė pedagogių iš Karelijos (Rusija), kurie dar tik pradeda  įgyvendinti „Zipio draugų“ programą Rusijoje.
Be „Zipio draugų“ konferencijoje taip pat buvo aptartos ir kitos Lietuvos mokyklose vykdomų ankstyvosios prevencijos programos vyresniems vaikams. Apie programą „Įveikiame kartu“ ir jos įtaką kuriant saugią emocinę aplinką ugdymo įstaigoje kalbėjo Šiaulių universiteto docentė Dalia Augienė. Programą „Antras žingsnis“ kuria įgyvendinimą kuruoją nevyriausybinė organizacija „Paramos vaikams centras“ pristatė Trakų Vokės vidurinės mokyklos pedagogės praktikės Rita Bakšienė ir Aistė Vaikšnorienė. Šios abi programos skirtos vaikams, besimokantiems pradinėje mokyklos pakopoje.
Itin įdomiai ir išsamiai buvo pristatyta Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro koordinuojama programa vidurinei mokyklai „Olweus“. Šio centro vadovė Irma Čižienė papasakojo apie programos situacija Lietuvos mokyklose šiandien, o vienos iš šią programą įgyvendinančių ugdymo įstaigų vadovas ir socialinė pedagogė papasakojo apie programos „Olweus“ pasiekimus ir iššūkius Utenos Aukštakalnio progimnazijoje.
Konferencija sulaukė net 333 dalyvių, ją organizavo LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, Švietimo ir mokslo ministerija, LEU Ugdymo mokslų fakultetas, Ugdymo plėtotės centras ir VšĮ ,,Vaiko labui”.

BFL

Didinti pradinių klasių moksleivių pasaulio pažinimo ugdymo veiksmingumą Lietuvos mokytojai ateityje galės pasinaudodami Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) drauge su nevalstybine pradine mokykla “Žiniukas” ir keturiomis mokyklomis partnerėmis sukurtu gabių vaikų ugdymo metodu. Jis bus sukurtas įgyvendinant specialų projektą, finansuojamą Europos Sąjungos lėšomis.

“Iš patirties žinome, kad gabūs yra išskirtiniai mokiniai, tad jų galioms realizuoti ir stiprinti būtini specialūs ugdymo metodai ir galimybė mokytis bei bendrauti su panašiais į save. Gabiems vaikams tinkamas mokymas skiriasi nuo įprasto ne tiek kiekybe, kiek kokybe: jiems reikia didesnio tempo, išsamumo ir sudėtingumo”, – sako “Žiniuko” direktorė Ingrida Ramanauskienė.

VDU jau įgyvendino ne vieną vaikų gabumų ugdymui skirtą nacionalinį ar tarptautinį projektą, aktyviai bendradarbiauja su mokyklomis.

Pradinė mokykla “Žiniukas” inicijavo ir vykdo neformalaus ankstyvo gabių vaikų ugdymo programą “Gabių vaikų akademija”. Projekto partnerės – Kauno “Varpelio” pradinė, Utenos “Krašuonos”, Jonavos “Neries” ir Švenčionėlių pagrindinės mokyklos – pirmauja Lietuvoje ugdydamos gabius vaikus.

Vilniaus darželiuose šiuo metu trūksta apie 5000 vietų, teigia sostinės vicemeras Gintautas Babravičius.

Kaip rašo “Vilniaus diena”, miesto valdžia tikisi, kad vaikų darželių plėtrą paskatins nuo kitų metų pradžios įvedamas ikimokyklinuko krepšelis. Švietimo ir mokslo ministerija skaičiuoja, kad vienam vaikui ikimokyklinuko krepšelis turėtų siekti 2555 litus.

Pinigai keliaus paskui vaiką, todėl krepšeli galės gauti ir valstybinės, ir nevalstybinės ikimokyklinio ugdymo Įstaigos. Viliamasi, kad pakeitus finansavimo tvarką bus steigiama daugiau privačių vaikų darželių arba statusą keis tos įstaigos, kurios dabar vadinasi vaikų studijomis.

“Šiuo metu sostinės vaikų darželiuose trūksta maždaug 5 tūkst. vietų”, – konstatavo Vilniaus vicemeras G.Babravičius.

Pasak jo, savivaldybė dideles viltis deda į šalies valdžios planus liberalizuoti privačių vaikų darželių steigimo taisykles, taip pat ateityje nu matytos kelių naujų vaikų darželių statybos. Tačiau greitų pokyčių G.Babravičius nežada.

“Žinome šitą opią problemą, bet per vieną dieną ji išspręsta ne bus. Be to, Vilnius dėl finansinių problemų yra ir taip priklaupęs ant vienos kojos. Ir taip 18 darželių sutvarkyti šiemet buvo skirta apie 14 mln. litų. Tai rodo, kad net ir šiomis sunkiomis sąlygomis mes vaikų darželiams skiriame įmanomą didžiausią dėmesį”, – aiškino vicemeras.

Pilaitės rajone esančiuose dviejuose vaikų darželiuose vietų nėra ir neaišku, ar bus.

“Šiuo metu visos vietos užimtos, o laukiančių eilės labai ilgos. Kalbant atvirai, būna, kad vaikas sulaukia mokyklinio amžiaus, o vietos per tą laiką taip ir neatsiranda”, – sakė lopšelio-darželio “Pilaitukas” sekretorė.

Jos teigimu, Pilaitės rajonas sparčiai auga, jame apsigyvena vis daugiau jaunų šeimų, todėl čia esančių dviejų vaikų darželių nepakanka.

Ne vienerius metus eilėje tenka laukti ir darželio savo vaikams senamiestyje ieškantiems vilniečiams. Su tokiu rūpesčiu susiduria ir Vilniaus rajono gyventojai – čia vaikų darželiuose trūksta vietų lietuviškose grupėse.

Šią vasarą atliktas tyrimas atskleidė, kad keturi Vilniaus rajone esantys vaikų darželiai neturi nė vienos grupės, kurioje ugdymas vyktų lietuvių kalba.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai akcentavo vaikų darželių neprieinamumą.

D.Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys teigė, kad prezidentė žino, jog patekti į vaikų darželius Vilniuje ir kituose didžiuosiuose miestuose yra milžiniška problema, o iš tėvų reikalaujama kyšių. D.Grybauskaitės manymu, pataisyti padėtį būtų galima supaprastinus privačių vaikų darželių steigimo tvarką.

Po susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pristatė naują siūlymą, kaip spręsti darželių trūkumo problemą – esą daugiau norinčiųjų galėtų juos lankyti, jei būtų paprasčiau pakeisti pastatų paskirtį.

“Yra intensyvus dialogas su Aplinkos ministerija dėl pastatų paskirties keitimo. Pavyzdžiui Vilniuje, Perkūnkiemyje, tušti stovi biuro komercinės paskirties pastatai. Juose pirmame aukšte laisvai, be jokių problemų, Švedijos ar kitų šalių patirtimi remiantis, galėtų veikti darželiai be valstybės papildomų investicijų. Kliuviniai kol kas yra formalūs reikalavimai, nes paskirties keitimas yra ganėtinai sudėtinga procedūra”, – žurnalistams teigė G.Steponavičius.

Pasak prezidentės patarėjo Lino Balsio, šalies vadovė per susitikimą akcentavo ir “užkoduotą korupcijos problemą”, kai tėvai, norintys vaiką įregistruoti lankyti darželį, priversti mokėti kyšius.

“Ne paslaptis, kad dažnai tėveliai, norėdami, kad jų vaikas patektų į darželį, arba iš jų reikalaujama, arba patys priversti elgtis ne taip, kaip derėtų”, – sakė L.Balsys.

G.Steponavičiaus teigimu, su korupcijos problema darželiuose siekiama kovoti didinant pasiūlą.

Ministras priminė, kad siekiant paskatinti darželių steigimąsi supaprastintos higienos normos. Taip pat numatoma įvesti 4 valandų ikimokyklinį krepšelį, kuris būtų skiriamas ir savivaldybių įsteigtiems, ir privačius darželius lankantiems vaikams.

Sostinės Baltupių rajone, šalia Kunigų seminarijos, jau iškilo pirmojo šalyje katalikiško vaikų darželio sienos. Nors tokio darželio poreikis didelis – kasdien skambina susidomėję tėvai, kada jis pradės veikti, vis dar neaišku.

“Viskas priklauso nuo to, kaip seksis rinkti aukas”, – sako Vilniaus arkyviskupijos kurijos sekretoriato vadovė, Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos vyresnioji sesuo Aldona Dalgėdaitė ir priduria, kad sienas pastatyti gana pigu, bet didžiausių investicijų prireiks įrangai. Aukos renkamos Lietuvoje ir užsienyje, prašoma katalikiškų fondų ir privačių asmenų paramos.

Darželis statomas kardinolo Audrio Juozo Bačkio iniciatyva ir suprojektuotas priimti 40–50 vaikų. Jame turėtų dirbti edukologijos mokslus baigusios seserys vienuolės. Dabar jau yra pasirengusios dirbti trys.

Sesuo Aldona tikina, kad vaikai čia bus mokomi gerumo ir atlaidumo, o ne kalti maldas. Į darželį bus priimami visų norinčiųjų vaikai, tačiau svarbus kriterijus bus katalikiška aplinka vaiko namuose.

Kadangi pagal dabartinius įstatymus privatūs darželiai negali gauti valstybės finansuojamo krepšelio, tėvams už vaikų priežiūrą teks mokėti. Kokia tai bus suma, dar nenuspręsta. “Verslo mes nedarysime, tačiau privalėsime išsilaikyti”, – teigia A.Dalgėdaitė.

Priminsime, kad Lietuvoje yra privačių darželių, dirbančių pagal Montessori, Valdorfo sistemą, taip pat skatinančių sveiką gyvenimo būdą.