Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Nors vietinių braškių kokybės lietuviams galėtų pavydėti daugelio šalių gyventojai, kiekvieną birželį mus pasiekia kone prasčiausios kokybės uogos ES. Lenkų augintojai braškių sezoną pradeda mėnesiu anksčiau, geriausias uogas parduodami Didžiajai Britanijai, Vokietijai, Olandijai, o likusią produkciją mažiausiomis kainomis veža į Lietuvą“, – apie kasmet Lietuvos braškių augintojus ištinkantį galvosūkį, kaip atlaikyti pigių uogų konkurenciją, pasakoja šeimos uogininkystės tradicijas tęsiantis Lietuvos braškių augintojų draugijos ir Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos tarybos pirmininkas Vidas Juodsnukis.

Taupydami eurus žmonės renkasi ir perka pigiausias, lenkų braškynuose skintas uogas, tik nesusimąsto, kad jos purškiamos du tris kartus per savaitę, taip naikinant piktžoles ir apsaugant derlių nuo ligų. Lietuvos ūkininkai organiniu fungicidu braškes purškia tik kartą, bet mūsų stalo jos greičiausiai nė nepasiekia: dėl nelygios konkurencijos braškės išvežamos į Latviją ar Estiją.

Paradoksali situacija susiklosto dėl nesamos valstybės paramos braškių augintojams, taigi nukenčia ir vartotojas, ir augintojas. Jei ne ūkininkų turgeliai, padėtis būtų visai apverktina, bet šiems neįsileidžiant lenkiškų produktų laimi kokybiškų lietuviškų uogų išsiilgęs Lietuvos vartotojas.

Noras auginti braškes – paveldėtas

Pastaraisiais metais prabangos preke vadinamos braškės nepigios ir šiemet. Kilogramas pirmųjų lietuviškų uogų kainavo iki 10 eurų, vėliau kaina smuktelėjo. Braškininkai sako, kad ji priklauso nuo to, kiek braškių ūkininkas skina iš hektaro. Jei mažiau nei septynias tonas, savikaina nemažėja. Derlius priklauso ir nuo agrotechninių priemonių. Štai Vakaruose braškės per laistymo sistemą maitinamos aminorūgštimis, nuolat tręšiamos, todėl derliai ten siekia nuo 15 iki 25 tonų iš hektaro. Tačiau taip prarandamas natūralus braškių skonis.

„Braškininkystė – šeimos genuose“, – juokauja 29 ha žemės sklypą iš šeimos paveldėjęs kaunietis.

V.Juodsnukis braškes augina natūraliomis sąlygomis, todėl jos skoniu smarkiai skiriasi nuo Vakaruose užaugintų. Ūkininkas atskleidžia, kad šias uogas parduoti vežimais į Vilijampolę veždavo ir jo seneliai: žemė uogininkystei netoli Kazlų Rūdos esančiame braškyne itin tinkama, uogos čia visad puikiai dera. „Braškininkystė – šeimos genuose“, – juokauja 29 ha žemės sklypą iš šeimos paveldėjęs kaunietis.

Kadangi pavasaris į Lietuvą neskubėjo, braškės noksta lėčiau nei įprasta, šiek tiek koją kaišiojo ir šalnos, bet ūkininkai, žinodami perkamąją žmonių galią, uogų kainų nedidino. Pirmosios uogos, V.Juodsnukio vertinimu, išties buvo brangesnės nei paprastai, tačiau vėliau jų kaina smuktelėjo iki  3–4 eurų.

V.Juodsnukio braškyną kasmet birželio mėnesį prisimena daugybė lankytojų iš miesto: ūkininkas tęsia iš Helsinkio parsivežtą tradiciją kviesti visus norinčiuosius nusipirkti užderėjusių uogų tiesiog iš jo ūkio lysvių. Šia tradicija, V.Juodsnukio nuomone, užsikrečia vis daugiau šalies ūkininkų.

Žmones tokia paslauga itin vilioja. Iš­tuš­tė­jus kaimams galimybe pasibraškiauti miestiečiai džiaugiasi vis rečiau, o patiems skinantis dar ir uogų kaina nedidelė: 1 kg atsieina vos 1 eurą.

Štai pats V.Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža net kelis kartus per dieną.

„Pirkėjai, atvykę pasiskinti braškių, ne tik pinigų sutaupo, pabūna gamtoje su šeima, bet ir pamato, kaip braškės auga, gali pasirinkti, kurios iš 10 rūšių jiems gardžiausios. Su­si­do­mėjimas šia paslauga kasmet vis labiau didėja, nereikia nė reklamuotis, o žinant, kad kaimas Lietuvoje vis labiau traukiasi, šios veiklos perspektyvos neblogos“, – pasakoja antrą dešimtmetį viena rizikingiausių žemės ūkio šakų besiverčiantis ūkininkas.

Paklaustas, kur dar galima rasti kokybiškų lietuviškų braškių, jis siūlo ieškoti ūkininkų turgeliuose, nes prekybos centuose braškės kartais užsistovi, o štai pats V.Juodsnukis sezono metu į savo prekybos vietas turgeliuose braškes veža net kelis kartus per dieną. Taigi sąmoningas ir išrankus pirkėjas laimi šviežumą ir tikrą skonį.

Draudžiamosios situacijos – lyg komedija

Braškių augintojų nuo galimų nuostolių Lietuvoje nedraudžia jokios draudimo bendrovės, o tai reiškia, kad po šaltesnės žiemos gali tekti skaičiuoti didžiulius nuostolius. Vienas didžiausių braškių augintojų šalyje prisimena, kad prieš septynetą metų sausio mėnesį paspaudus 31 laipsniui šalčio iššalo 5 ha jo braškių, atsodinti jas teko savo lėšomis.

Kasmet apie septynias tonas gardžių uogų 10 ha plote užauginantis ūkininkas neslepia, kad ne visos braškių rūšys kasmet džiugina derliumi, bet esą jo pakanka.

Kitas kuriozas – vasarą ilgapirščiams pavogus laistymo sistemą, atvažiavę žalos vertintojai niekaip nesuprato, kodėl ši buvusi ne sandėlyje, o tiesiog lysvėse, taigi draudimo pinigų vėl neišmokėjo. Šis ir kiti pavyzdžiai, pasak V.Juodsnukio, rodo, kad Lietuvos uogininkai paliekami likimo valiai.

Prieš kurį laiką žmonos netekusiam ūkininkui didžiausia parama ir paguoda – dukra Diana su sūnumi. Jie labiausiai ir gelbsti braškių versle.

„Tėtis mums autoritetas: energingas, darbštus, stiprus, nuolat visur spėjantis“, – šiltų žo­džių apie V.Juodsnukį nešykšti jo šeimos nariai.

Kasmet apie septynias tonas gardžių uogų 10 ha plote užauginantis ūkininkas neslepia, kad ne visos braškių rūšys kasmet džiugina derliumi, bet esą jo pakanka, dar ir pagalbininkų ieškoti tenka. Kiekvieną vasarą ūkininkui į pagalbą atskuba norintys užsidirbti paskutinių klasių moksleiviai. Tiesa, ne visi pasižymi darbštumu, daliai pakanka uogų paskanauti, ir kitą dieną jų jau nesulauksi. Žinoma, pinigai taip pat nėra dideli: už dieną braškių skynėjui ūkininkas siūlo 20 eurų.

Vis sunkiau rasti darbo jėgos braškėms skinti, todėl kasmet tai tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

Darbuotojai sezoniniams darbams dažniausiai samdomi pagal paslaugų kvitus, juos užpildęs ūkininkas sumoka pajamų mokestį, apie įdarbintą žmogų informuoja Darbo inspekciją, o su pagalbininku atsiskaito dvišaliu susitarimu. Paslaugų kvitas leidžia ūkininkams įdarbinti žmogų iki 60 parų. Nuo emigracijos nukentėjusioje Lietuvoje, V.Juodsnukio teigimu, vis sunkiau rasti darbo jėgos braškėms skinti, todėl kasmet tai tampa šiokiu tokiu išsigelbėjimu.

Artimas uogų augintojo bičiulis Dalius Tumynas sutinka, kad braškių priežiūra reikalauja itin daug rankų darbo, o jas kišti į žemę šiandien vis mažiau norinčiųjų: „Užsiėmimas sunkus ir reikalaujantis laiko, dirbti tenka susirietus, taigi tinkamas ne visoms amžiaus grupėms, tačiau Vidas – vienas sėkmingiausiai dirbančių šiame segmente.“

Paprašytas prisiminti, kaip pats kūrė savo braškyną, V.Juodsnukis pasakoja, kad tuo metu Lietuvos sodininkystės-daržininkystės institutas neturėjo tarptautinio įdirbio, nežinojo, kokias braškių veisles augina skandinavai ir olandai, taigi iniciatyvos teko imtis patiems augintojams. Ilgą laiką su bendraminčiais po Lenkiją, Olandiją ir Suomiją važinėjęs V.Juod­snukis atsirinko perspektyviausias desertinių braškių veisles, kurios tinka ilgesniam transportavimui, yra gardesnės ir paklausesnės Lietuvoje. Ūkininką nustebino tai, kad braškės mėgsta piktžolių kaimynystę: žiūrėk, kur tik žolė įsimetusi, ten ir uoga saldesnė. Šią braškių savybę yra pastebėję ir italų braškininkai.

Ne kartą esu matęs, kaip susižavėję būsimais braškių pelnais žmonės išsinuomoja žemės, pasodina braškių sodinukų ir iki naujo derliaus juos tiesiog užmiršta.

Tačiau lietuviai, V.Juodsnukio manymu, šiuo klausimu lazdą dažnai perlenkia ne į tą pusę. Kai kurie naiviai įsivaizduoja, kad braškės esą pačios auga, tereikia jų derlių kartą per metus nuimti. „Ne kartą esu matęs, kaip susižavėję būsimais braškių pelnais žmonės išsinuomoja žemės, pasodina braškių sodinukų ir iki naujo derliaus juos tiesiog užmiršta. Tai didžiulė klaida: žolės netrunka nustelbti daigų, šiems būtina nuolatinė priežiūra, drėkinimas, o svarbiausia – tinkamai paruošta dirva. Įrengti plotą, kuriame derės braškės, užtrunka iki dvejų metų, o kišti daigų į kenkėjų ir piktžolių pilną dirvą neverta“, – savo patirtimi dalijasi uogininkas, ne kartą konsultavęs greito pelno siekiančius braškių augintojus.

Lietuvos braškynai neprilygsta kaimynams

Paprašytas palyginti Lietuvos braškininkus su danais, olandais, vokiečiais ar lenkais, V.Juod­snu­kis neslepia – mūsų padėtis apgailėtina. Tuo me­tu, kai minėtų šalių vyriausybės braškių ūkiams skyrė didžiules investicijas, padėjusias prasiskverbti į kitų šalių rinkas, lietuviai kapstėsi ir iki šiol tą daro savo jėgomis. Šiuo metu šalyje pramoniniai braškynai užima 800 ha, ūkininkai juos puoselėja išimtinai tik savo iniciatyva. Tačiau V.Juodsnukis neabejoja, kad jų galėtų būti kur kas daugiau. Švedijoje ir Suomijoje braškynams tenka net trečdaliu didesni plotai, palyginti su Lietuva, o Lenkijoje jie siekia 20 tūkst. ha.

„Lenkijoje tiesioginės išmokos, skiriamos sodininkystei ir daržininkystei, kur kas didesnės, o mes už uogas gauname panašiai tiek, kiek ir už auginamas pievas. Kai kurie ūkininkai susiklosčiusią situaciją vadina išmuiluota virve, kurią užsinėrus ant kaklo ši netruktų užsmaugti, bet rizikuojančiųjų vis dar pasitaiko“, – vaizdžiai padėtį, į kurią pateko Lietuvos braškių augintojai, piešia V.Juodsnukis.

„Darbštus, išradingas, gebantis atlaikyti lenkų konkurenciją“, – taip braškininką apibūdina jo bičiulis Elektrėnų valstybinės veterinarijos inspektorius Albertas Amšiejus. Jis tikras dėl vieno: uogininkystės versle geriausių pelnų ir pasisekimo sulaukia pirmieji jį pradėję, o 20 metų braškes auginantis Vidas – vienas jų.

Braškių sodinukus iš Panevėžio rajono ūkinin­ko Alekso Speičiaus perkantis V.Juodsnukis sako, kad tai vienintelė braškininkų viltis gauti ES paramą (Lietuvoje braškių daigai pripažįstami kaip tinkamos išlaidos). Juk braškių veislynui įveisti reikia daug sąnaudų ir laiko, o kur dar sodinukų priežiūra. Vis dėlto labiausiai braškininkai apgailestauja, kad jų nepalaiko valstybė.

Tiki braškių perspektyvomis

Braškininkų rytojumi tikintis V.Juodsnukis mano, kad šios uogos pasižymi nemenkomis perspektyvomis. „Šiandien žmonės mažiau verda braškių uogienių, labiau mėgsta jas šaldyti ar tik nupirktas valgyti, bet po tris ar penkis kilogramus dar perka, vitaminų poreikis išliko“, – apie pirkėjų poreikius pasakoja pašnekovas.

Kasmet apie mėnesį braškių pasiutpolkės ritmu gyvenantis jų augintojas žino ir kitiems pataria, kaip atskirti lietuviškas uogas nuo at­vež­tinių. Pirmiausia reikia žiūrėti į uogų dydį, blizgumą, skonį, taip pat verta paprašyti produkcijos kokybę patvirtinančio kilmės dokumento.

Kadangi lenkiškos ir ispaniškos braškės auginamos naudojant dirbtines laistymo sistemas, skatinančias cheminių medžiagų pasisavinimą, jos ne tokios kvapios ir ne tokio skonio kaip lietuviškos. Taigi jei tik yra galimybė, ūkininkas pataria uogas ragauti.

Ar pakanka vasaros verslo pelno, kad būtų galima išgyventi visus metus? „Kur ten“, – ranka moja ponas Vidas.

Iš vieno hektaro braškių galima gauti pakankamai pajamų, tačiau išgyventi vien iš jų Lietuvoje būtų sudėtinga, todėl mūsų ūkininkai augina juoduosius serbentus, avietes, kurios dera iki pat šalnų. Pats V.Juodsnukis uogininkystei yra paskyręs 10 ha, likusią žemę sako nuomojantis grūdų augintojams.

„Nuo žemės niekad per daug nuklydęs nebuvau, vasaros metu nuo uogų ūkio praktiškai neatsitraukiu (braškes keičia avietės, šias – juodieji serbentai), o šaltesniu metu prižiūrėti jų važinėju iš Kauno“, – atskleidžia uogininkų bendruomenės autoritetu Braškių augintojų draugijos pirmininkas.

Dosjė

l         Amžius: 60 metų.

l         Išsilavinimas: geologas.

l         Alma mater: Kauno technologijos universitetas (buvęs Kauno politechnikos institutas, žemėtvarkos studijos).

l         Sritis: uogininkystė (braškės, avietės,

juodieji serbentai).

l         Turima žemė: 50 ha.

"Dreamstime" nuotr.

Jūratė KILIULIENĖ

„Dabartinė žemės ūkio ministrė taip dažnai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu“, – sako Šilalės rajone mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus.

Apie nežinią, įšaldytus plėtros planus kal­­ba ir stambių bendrovių vadovai. Vis dėlto jie neabejoja, kad išgyvens. Prie­šin­gai nei smulkieji, nežinantys, kaip teks verstis, kai pasibaigs už lenkams parduotas karves gauti pinigai.

ES išvadavo iš chaoso

Šilalės rajone, Kontautalių kaime, mėsinius galvijus auginantis Rimantas Rimkus šiomis dienomis nepaleidžia iš rankų kirvio ir plaktuko. Reikia skubiai aptverti ganyklas, kuriose per vasarą bus laikoma galvijų banda.

Šalia sezoninių užsiėmimų apstu ir ūkio plėtros darbų. Nors Rimantas mėgsta kartoti, kad visų pinigų neuždirbsi, netrukus jis ketina gausinti savo bandą. Tad ūkyje vyksta statybos, kyla naujos fermos.

53 metų R.Rimkus, pradėjęs ūkininkauti dar iki nepriklausomybės atkūrimo, kabinosi už bet kokios pelningos veiklos, kol atsidavė savo pašaukimui – ekologinei galvijininkystei.

Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.

„Pačioje pradžioje šeimynine ranga auginome gyvulius, paskui pasidaviau lietuviams bū­din­gam pavydui ir persimečiau prie viščiukų. Ra­guočius iki skerdimo reikia auginti pusantrų metų, o mėsinėms vištoms tereikia 60 dienų. Apy­varta kur kas greitesnė!“ – prisimena šilališ­kis, tuomet džiaugęsis labai dideliais uždarbiais.

Milžiniškai Rusijos rinkai likus už sienos, broilerių verslas nutrūko. Rimantas pasuko į mėsos perdirbimo sritį, atidarė skerdyklą, važinėjo po turgus, įsteigė žemės ūkio bendrovę „Kontautėliai“ su mėsos perdirbimo cechu. Dešimtmetį sekėsi puikiai, bet Lietuvai įstojus į ES Rimantas neatlaikė lenkiškų gaminių konkurencijos. Cechą teko parduoti.

„Anas laikotarpis buvo įdomus, bet sunkus ir chaotiškas. Mokiausi iš savo klaidų ir to, ką mačiau aplinkui. Niekas gairių man nesusmaigstė, neparodė, ką ir kaip daryti. Su draugais išsiruošdavome į Prancūziją, Vokietiją, žiūrėdavome, kokie ten ūkiai. Susipažinome su mėsinius galvijus auginančiais ūkininkais, man buvo didelė nuostaba, nes apie tokius galvijus tada nebuvau girdėjęs“, – juokiasi vėliau šią sritį pasirinkęs R.Rimkus.

Kelionėse jis domėjosi fermų pastatais, jų įranga, klausinėdavo apie galvijų auginimą, grįžęs kai kuriuos dalykus pritaikydavo savo ūkyje. Mėsinės galvijininkystės šilališkis ėmėsi dar tada, kai ši sritis Lietuvoje buvo egzotika. Pirmieji grynaveisliai mėsiniai galvijai iš užsienio į mūsų šalį atvežti 1995-aisiais.

Be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys.

Dabar R.Rimkaus bandą sudaro per 500 ra­guočių – aubrakai, šorthornai, hailendai. Pas­tarieji – egzotiški raguočiai, traukiantys dėmesį savo išvaizda, jaukūs, prisirišantys prie žmonių. Lietuvoje šia Škotijoje išvesta veisle domisi kaimo turizmo sodybų savininkai, o mėsai juos auginti per brangu. Hailendų mėsoje nėra cholesterolio, todėl ji labai vertinga.

Ūkininkas prisipažįsta iš chaoso išlipęs tik tada, kai Lietuva įstojo į ES ir atsirado galimybė ūkininkauti pagal Europos standartus. R.Rimkus svarsto, kad be europinės paramos ir jo paties ūkis, ir šalies žemės ūkio sektorius tebebūtų toks, koks buvo prieš 10–15 metų: pusė žemės plotų būtų dirvonuojantys, apaugę krūmais laukai.

„Aš ėjau į visas įmanomas programas, dalyvavau nitratų direktyvos įgyvendinimo projekte. Pasinaudojęs parama susipirkau visą naują tech­niką – šienavimo, žemės dirbimo, javų nu­ėmi­mo. Tam teko paskirti 50 proc. savų lėšų, bet paspirtis buvo labai didelė. Pradėjome gauti išmokas už žemę. Tik apmaudu, kad Lie­tuvai tepavyko išsiderėti varganą jų krepšelį“, – sako R.Rimkus.

Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vo­kietiją.

Ūkininkui lengviau sekėsi galvijus auginti, negu juos parduoti. Į vietos rinką jis nesitaikė, nes ekologiškos, pačios aukščiausios kategorijos produkcijos kaina didelė, o lietuvių perkamoji galia silpna. Tik prieš keletą metų pavyko įkelti koją į Vakarus – lietuvio užauginti mėsiniai galvijai iškeliauja į Šveicariją, Vengriją, Vo­kietiją. Bet ta rinka perpildyta, konkuruoti joje sunku. Ūkininkas su nerimu stebi kintančią situaciją Europoje, mano, kad didėjant ne­sta­bilumui kliūčių bus vis daugiau. Plėsdamas sa­vo ūkį, planuodamas bandos didinimą jis ti­kisi atsiversiančių prekybos galimybių su Azi­jos šalimis, ypač Kinija.

Stambėjimas neišvengiamas

Kalbėdamas apie dabartinę žemės ūkio po­li­tiką R.Rimkus žeria kritiką valdžios atstovams. „Dabartinė žemės ūkio ministrė taip daž­nai keičia įstatymus, kad nespėjame juose vartytis. Laukiame nesulaukiame rinkimų – gal ateis naujas ministras, atsiras tvarkos. Šiandien žemės ūkio sektorius paverstas chaosu, ekologinis – taip pat. Aš vos spėju paskui vis naujus reikalavimus, neįmanoma jų sužiūrėti. Jei ką prameti, pražiūri, ne taip deklaruoji, iškart su­lauki grasinimų, kad tam plotui nubrauks iš­mokas. Bet iškęsim, ką darysi…“ – atsidūsta ši­lališkis, pastaruoju metu daugiau laiko praleidžiantis prie dokumentų nei prie galvijų.

Stabilumo jausmo R.Rimkui suteikia jaunesnioji giminės karta, jau dabar papildanti ben­drą ūkį svariu indėliu. Kol kas jis laiko va­džias savose rankose, bet po dešimtmečio perduos jas žentams, ir bus ramus, kad ūkis bus iš­laikytas. Tačiau bendra situacija kaime jam at­rodo labai prastai. Jau dabar tarp dirbančiųjų žemę šiame krašte – vien penkiasdešimtmečiai ir vyresni.

Po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas.

„Mano ūkis – prekinis, jo nesustabdysi, ka­ruselė įsisukusi. Bet aš neįsivaizduoju, kaip iš­gy­vena tie, kurie laiko po dvi tris karves. So­cia­liniai ūkiai balansuoja ties išnykimo riba. Jei jie nebus remiami, valstybė patirs daug nuostolių. Aš pats matau aplinkui, kiek burnų išmaitina tos kelios kaime laikomos karvės. Iš jų ir pats augintojas pragyvena, ir jo tėvai pamaitinami, o dar ir vaikai į miestus pieno, mėsos išsiveža. Kur jam gyvam dingti, jei nebeliktų paramos?“ – svarsto stambaus ūkio savininkas.

R.Rimkus įsitikinęs, kad po 3–5 metų mažųjų ūkių nebeliks. Europinė parama per maža, kad jie galėtų išsilaikyti, tad ūkių stambėjimas neišvengiamas. Jis jau dabar stebi sparčiai kintantį provincijos žemėlapį. Aplinkinių vietovių gyventojai išsiparduoda viską, ką buvo užgyvenę. Jų karves, pašarus superka ir išsiveža lenkai, savo kelių hektarų žemės lopinėlius jie siūlo stambesniems ūkininkams.

„Taromatas už tuščią skardinę duoda dešimt centų, o litras pieno kainuoja aštuonis centus. Tai kaip žmonėms išgyventi? Įtampa tę­siasi jau antri metai, nuo tada, kai Rusija nebepriima mūsų produkcijos. Vien tik iš mano kaimynų išsipardavė penki ar šeši ūkeliai, o per visą rajoną tokių bus šimtai. Kol kas jie kažkaip verčiasi iš gautų pinigų, bet koks jų tolesnis likimas? Abejoju, ar kažkas iš jų sugebės investuoti, susikurti kitą pragyvenimo šaltinį“, – neslepia nerimo ūkininkas.

Tokios situacijos R.Rimkus neskuba vertinti kaip palankios sau. Neišeina ja pasinaudoti stambinant savo ūkį, nes tie plotai, kuriuos jam siūlosi parduoti nebeišgalintys ūkininkauti kaimynai, išsimėtę, keliuose hektaruose ganyklą įsirengti sudėtinga. R.Rimkui priklauso per 500 hektarų žemės – apie 50 atskirų sklypų, iš­sidėsčiusių 30 kilometrų spindulių aplink jo namus Laukuvos miestelyje. Tai optimalus va­riantas, kasdien pasiekti tolimesnes ganyklas būtų per brangu.

Valdžia tik trukdo dirbti

O štai Šakių rajone dirbančios Lukšių že­mės ūkio bendrovės, priklausančios „Linas Ag­ro Group“, vadovas Jonas Pranaitis kalba ir apie plėtrą. Tiesa, labai atsargiai. Nors pieno kai­nos ir smuko, bendrovė dar pernai padidino kar­vių bandą nuo 800 iki 900.

3400 hektarų žemės valdančios bendrovės pienininkystės nuostolius pernai atsvėrė puikus grūdų derlius. Kai tik pakils pieno supirkimo kainos, bus grįžta prie planų statyti robotizuotą fermą. Plėtros investicijos siektų kelis milijonus eurų.

Lukšių žemės ūkio bendrovė nuo pat įsikūrimo buvo mišri. Maždaug prieš 15 metų atsisakius galvijų penėjimo, kiaulininkystės ir bulvininkystės, nusistovėjo veiklos kryptis – pienininkystė ir augalininkystė.

„Pradėjome skaičiuoti. Gyvulininkystė reikalauja daug rankų darbų. Tada turėjome 180 darbuotojų, dabar – 108. Be abejo, naujos technologijos taip pat daug lėmė. Nusipirkome va­karietiškų traktorių, kombainų. Dar prieš 2000-uosius į pavasario sėją išvažiuodavo per 20 traktorių, dabar tuos pačius plotus paruošia du trys“, – pasakoja J.Pranaitis.

Bendrovė iš europinių programų žemės ūkio technikai modernizuoti, fermų įrangai at­naujinti skyrė apie tris milijonus litų.

Prabilęs apie šios dienos situaciją, J.Pra­naitis neslepia nusivylimo. Nors bendrovė puoselėja ambicingus ateities planus, juos įgyvendinti gali būti sudėtinga. „Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė, Seimas nesupranta, ką daro. Nė­ra jokios žemės ūkio strategijos, valdžiai kei­čiantis nebelieka tęstinumo. Ministro Vi­gi­lijaus Juknos prioritetas buvo gyvulininkystė, jam išėjus pažadais apipilti jauni ūkininkai liko ant ledo, sėdi prie bankroto ribos“, – pavyzdį pateikia bendrovės vadovas.

Jo netenkina ir dabartinės ministrės Vir­gi­nijos Baltraitienės veikla. Labiausiai – 18 mln. eurų paramos pieno gamintojams, kuri bus at­sei­kėta iš šalies biudžeto, dalijimo principai. Skiriant 76 eurus už vieną karvę, paramos vi­siems neužteks, todėl nustatyta 15 tūkst. eurų riba ūkiniam subjektui. J.Pranaitis stebisi, kodėl nebuvo galima vieną karvę „apmokestinti“ 20 ar 15 eurų, tuomet būtų užtekę visiems. Lukšių žemės ūkio bendrovei, turinčiai 900 karvių, iš paramos nubyrės tik trupiniai.

„Linas Agro Group“ sudaro penkios bendro­vės. Pagal paramos skyrimo nuostatus esa­me vienas vienetas. Ką mums daryti su tais 15 tūkst. eurų? Degtukų nusipirkti? Sakiau, iš viso jos atsisakysiu, pervesiu atgal ministrei, kad tu­rėtų už ką į Turkiją nuvažiuoti“, – neslepia ap­maudo J.Pranaitis, tokius sprendimus siejantis su artėjančiais rinkimais. Esą būsimų rinkėjų tarp ūkininkų gerokai daugiau negu bendrovėse, tad pats laikas jiems įsiteikti.

Paramos reikia, bet protingos

Lukšių žemės ūkio bendrovės vadovui skaudu matyti, kaip vienas po kito krinta smulkesni ūkiai. Aplink Lukšius pienininkyste vertėsi trys šeimos, laikiusios po kelias ar keliolika karvių. Dabar visų ūkiai likviduojami.

„Kooperatyvai jiems moka už litrą 7–9 centus, o nuvežę į Marijampolę patys gauna 15 cen­tų. Ankstesniais laikais tokius veikėjus va­dino spekuliantais, bausdavo kalėjimu. Kaip žmo­­nės gali išgyventi, planuoti ateitį? Ir valstybei kažkodėl labiau apsimoka ne leisti jiems sa­vo darbu išsilaikyti, o mokėti pašalpas“, – iro­nizuoja J.Pranaitis.

Mažiems ūkiams jis nemato galimybių išsilaikyti. Keli hektarai žemės ir kelios karvės ne­gali iš­­maitinti, o skatinimo ar už žemės plotų dek­­la­ravimą skiriamos lėšos tėra pinigų mėtymas į ba­lą. J.Pranaitis pateikia estų pavyzdį: mažų ūkių jie atsisakė vos įstoję į Europos Są­jungą, nebežaidė su pieno supirkimu. Lie­tu­viams tai atrodė juokinga, bet patiems iki šiol rei­kia spręsti problemas, kurios Estijoje seniai pamirštos.

„Anksčiau kaimui buvo paprasčiau parduoti savo produkciją. Dabar mūsų grūdų ar kitų produktų kiekis pasaulinėje rinkoje yra nedidelis. Žemės ūkis remiamas Europoje, todėl turi būti remiamas ir pas mus. Visiems nuo to geriau, jei šeimos ūkis bus išlaikomas, bet tik ne taip, kaip tai daroma pas mus: 50 dirbančių –100 kontroliuojančių“, – tikina J.Pranaitis.

Jo bendrovė ankstesniais metais pusę pajamų gaudavo iš pieno. Dabar jos susitraukusios daugiau nei perpus, todėl bendrovės pienininkystės sektorius kasdien patiria 1,5 tūkst. eurų nuostolio. Tad klausiamas apie perspektyvas J.Pranaitis tik gūžčioja pečiais: jam svarbiausia išsilaikyti šiandien, sugrįžti prie naujos fermos projekto. O tada bus galima nukreipti akis į perspektyvą.

Brangiakailių ūkis – senelio valdose

AB „Vilkijos ūkis“ vadovaujantis technikos mokslų daktaras Česlovas Tallat-Kelpša kailinių žvėrelių versle atsidūrė prieš gerus du de­šimtmečius. Per tą laiką šis šalies ūkio sekto­rius pažengė toli į priekį. Lietuvių auginamos audinės ir kiti brangiakailiai vertinami pasaulyje, kailių gamyba šalyje išsiplėtė dešimt kartų – užauginamų audinių skaičius šoktelėjo nuo 200 tūkst. iki 2 mln. Tai bene didžiausias kieky­binis ir kokybinis šuolis žemės ūkio sektoriuje. Lie­tuviški kailiukai dabar užima 2,5 proc. pasaulio ir apie 5 proc. Europos kailių rin­kos. To­kio ro­dik­lio nesiekia nė viena Lietuvos žemės ūkio ša­ka.

Išsiplėtė ir „Vilkijos ūkis“, įkurtas dabartinio jo vadovo senelio, garsaus tarpukario Lie­tuvos agronomo Jono Tallat-Kelpšos, val­do­se. Šiandien viename stambiausių šalies brangiakailių žvėrelių ūkių auginama iki 40 tūkst. audinių patelių. Per metus parduodama apie 200 tūkst. kailių, jie realizuojami aukcionuose Helsinkyje (Suomija), Kopenhagoje (Danija), Toronte (Kanada). Fermos įrengtos Kauno, Jonavos ir Panevėžio rajonuose, ūkyje dirba per 100 darbuotojų. „Vilkijos ūkio“ apyvarta per­nai siekė 9 mln. eurų.

Č.Tallat-Kelpša primena, kad lietuviai į tarptautinius vandenis išplaukė dar prieš šaliai tampant ES nare. Tai Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos nuopelnas. Ji darė spaudimą aukcionams, kad šie priimtų lietuvius į tarptautinį rūšiavimą, ir net grasino raginsianti savo narius pasitraukti iš aukcionų, jei reikalavimas nebus įvykdytas.

„Kai buvome priimti, įvyko didžiausias lūžis, po kurio išsiveržėme į priekį – mūsų kailiai atsidūrė viename katile su kitų Europos valstybių, dabar už juos mokama ta kaina, ku­rios jie verti, nevertinant kilmės. Kodėl tai svarbu? Kailiai, nepatenkantys į tarptautinį rū­šiavimą, negauna prekių ženklų ir yra tam tikra prasme diskriminuojami pirkėjų“, – aiškina Č.Tallat-Kelpša ir priduria, kad tarptautinis rū­šiavimas įpareigoja ne tik atitikti kokybės standartus, bet ir auginti brangiakailius žvėrelius laikantis gyvūnų gerovės reikalavimų.

Tarptautinis rūšiavimas leido lietuviams savo prekes pardavinėti už tikrą, tik kokybės diktuojamą kainą, neatsižvelgiant į jokias kitas aplinkybes. Net ir Kopenhagos aukcione, kuris yra Danijos ūkininkų nuosavybė, pačių danų siūlomi kailiai nebus brangesni už lietuviškus, jei bus prastesnės kokybės.

Krizė sustiprina lyderius

Lietuvos narystė ES suteikė šalies žvėrininkams naujų privalumų. Visų pirma tapo kur kas paprasčiau organizuoti su importu susijusius dalykus. Anksčiau gabenant veislinius gy­vū­nus, jų auginimui reikalingus produktus daug laiko atimdavo sudėtingos muitinės proce­dūros. Siekdami išvengti pasienio kliūčių ūkininkai kooperuodavosi tarpusavyje ir parsisiųsdavo juos užsakomaisiais lėktuvais. Atsi­vėrus sienoms nebeliko ir kai kurių mokesčių, branginusių įsivežamas žaliavas.

Europinis reglamentavimas suteikė aiškumo brangiakailių žvėrelių auginimo reikalavimams. Jų reikėjo laikytis ir anksčiau, bet ka­dangi taisyklės tebuvo rekomendacinio pobūdžio, kiekvienas augintojas galėjo jas interpretuoti taip, kaip išmanė. Orien­tuodamiesi į aukš­­­tesnius standartus, investuodami į kokybę augintojai patekdavo į blogesnę ekonominę situaciją. Įsigaliojus ES direktyvoms saviveiklos nebeliko. Bendri reglamentai privertė pasitempti ir likusius augintojus, suvienodino konkurencinę aplinką.

Tvarkos įgavusi audinių kailių gamybos sritis, bene didžiausią pridėtinę vertę duodanti že­mės ūkio šaka, tapo dar patrauklesnė. Vers­lininkai matė prasmę į ją investuoti, juo labiau kad žvėrininkystė buvo kuriama šalia vietoje gaminamų pašarų bazės.

„Iš kitų žemės ūkio sektorių išsiskiriame ir tuo, kad mūsų prekė gali būti sandėliuojama laukiant palankesnio meto. Kailiai – tai ne pienas, kurį turi parduoti šiandien ar rytoj. Ir da­bar supirkimo kainoms nukritus žemiau savikainos kai kurie ūkiai laukia, žiūri, kas bus“, – atskleidžia Lietuvos kailinių žvėrelių asociacijai vadovaujantis Č.Tallat-Kelpša.

Augintojams tenka skaidyti riziką, nes da­bartinis sąstingis dar gali užsitęsti, kainos – dar labiau kristi. Tik stambiausių ūkių savininkai, stebėdami rinkos svyravimus, sugeba nepasiduoti panikai. Sunku išlaikyti šaltą protą, kai kailių supirkimo kainos dvigubai mažesnės už žvėrelio užauginimo savikainą.

Bet krizė paprastai turi ir teigiamų pusių. Ji verslininkus priverčia pasitempti, pasižiūrėti į sa­­ve iš šono įvertinant, kur galima sutaupyti, kaip pigiau pagaminti aukščiausios kokybės kailius.

Be to, antrus metus besitęsianti krizė norma­lizuoja rinką. Prieš ją išsipūtęs burbulas prastesnių kailių kainas buvo iškėlęs į aukštumas. O dabar, kai puikios kokybės prekės stipriai atpigo, jų gamintojai patiria didelių nuostolių. Per nepriklausomybės laikotarpį ši krizė Lietuvos žvėrininkystės senbuviams – jau ketvirta. Jie žino, kad esant aukštoms supirkimo kainoms reikia atsidėti pinigų ir laukti kitos krizės, kuri šiame sektoriuje neišvengiama.

Daugelis stambių šalies ūkininkų skundžiasi nerandantys darbo rankų, negalintys planuoti plėtros. „Vilkijos ūkiui“ vadovaujantis Č.Tal­lat-Kelpša taip pat neišvengė emigracijos padarinių. Buvo ne vienas atvejis, kai „Vilkijos ūky­je“ žvėrininkystės subtilybių išmokęs žmogus nutaria savo patirtį pritaikyti svetur.

Bet Č.Tallat-Kelpša stebi ir atvirkštinį procesą. Jis didžiuojasi tais savo darbuotojais, ku­rie po kelerių svetur praleistų metų nusprendžia grįžti atgal. Paprastai jie atsiveža ne tik pro­­fesinius įgūdžius, bet ir kitokį požiūrį į dar­bo tvarką, norą realizuoti savo ambicijas.

Projektuodamas artimiausią savo veiklos etapą Č.Tallat-Kelpša nesieja jo su Europos Są­jungoje vykstančiais procesais, galimu nestabilumu, kuris prognozuojamas, jei britai nutars at­sukti nugarą Europai. Didžiausia lietuviškų kailių rinka – Azijos šalys, ypač Kinija, bei Šiau­­rės Amerika, tad pokyčiai ES neturėtų paliesti Lietuvos žvėrininkystės.

Tam tikrą brangiakailių žvėrelių auginimo, prabangos sektoriui priklausančios ūkio šakos, stabilumą užtikrina ir tai, kad jos sąlygas diktuoja tik du veiksniai – paklausa ir pasiūla.

Dreamstime nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Lietuvos ūkininkai žvalgosi į orų prognozes – grūdų augintojų pajamos priklausys nuo pavasario. Jei gamta bus maloninga, profesionalams pavyks šiuos metus baigti pelningai, nes kritus kainoms tik prekiniai augalininkystės ūkiai užaugins tiek derliaus, kad jį pardavus bus galima tikėtis pelno.

Pieno ūkių ateitis priklausys nuo to, ar pa­vyks gauti paramos, kuri, po Rusijos em­bargo kritus kainoms, 2015-uosius pelningai leido baigti stambiems ūkiams ir tiems, kurie patys perdirba pieną.

„Gavome pranešimą, kad nuo balandžio 1-osios pieno supirkimo kainos mažės nuo 16 iki 11 ct/kg. Savikaina yra apie 20 ct/kg. Dalį karvių parduosime ir daugiau jėgų skirsime grūdinėms kultūroms“, – apie artimą ateitį pasakoja Kasia Jankun, netoli Vilniaus dirbanti 200 ha žemės ir laikanti 80 karvių.

Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių.

Ūkininkė pusę pieno perdirba savo ceche ir parduoda sostinės turgavietėse. Kitą pusę atiduoda supirkėjams ir šios dalies greičiausiai atsisakys – tiesiog parduos karves. Ūkyje dirba 12 samdomų žmonių.

„Mus gelbsti tai, kad dalį pieno patys perdir­bame ir parduodame. Ši veikla pelninga, nors išlaikyti verslą sudėtinga. Kaime vis sunkiau pasamdyti atsakingų žmonių“, – dėlioja K.Jankun.

Kelias grūdų link

Ūkininkė, sumažinusi melžiamų karvių, da­giau dėmesio skirs grūdinėms kultūroms, su ku­riomis darbo mažiau nei su gyvuliais, o pajamos stabilesnės. „Pernai, kai dalis pieno ūkio buvo nuostolinga, mus gelbėjo grūdai“, – pa­pras­tą matematiką dėsto K.Jankun.

Kartu su ja gyvena ir vaikai, kurie nori perim­ti ūkį. Todėl šeima dabar tariasi, ar imti pa­skolą ir modernizuoti pieno perdirbimo cechą.

„Kai kalbama apie pieno ūkius, mažiems ūkiams – tragedija. Jie nori sparčiai vystytis ir stengiasi pasiimti kuo didesnę paramą, o kai su­pirkimo kainos krinta, grąžinti kreditus ir sa­m­dyti žmones tampa vis sunkiau“, – kur su­kasi Lietuvos pieno sektorius, aiškina Albertas Ga­p­šys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Ekspertas sako, kad stambieji ūkiai bent kol kas suduria galą su galu. Tačiau ne tik dėl to, kad gauna kur kas didesnę pieno kainą nei lai­kantieji po kelias karves, o dėl ES tiesioginių išmokų ir paramos, kurią dėl krizės skiria Eu­ropos Komisija. Svarbu ir tai, kiek pieno ūkis turi žemės, nes ES parama skirstoma pa­gal žemės plotą. Praktika rodo, kad gyvybingiausi mišrūs ūkiai, turintys pakankamai didelius žemės plotus ir užsiimantys ne tik gyvulininkyste.

Pasak A.Gapšio, šiandien pelningai gali dirb­­ti tik didieji tiek gyvulininkystės, tiek au­ga­lininkystės ūkiai. Smulkieji ir netgi vidutiniai išgyvena tik dėl paramos, nors tiesioginės iš­­mokos – vienos mažiausių ES.

„Perdirbėjai puikiai supranta, kad 70 proc. smulkių pieno ūkių vis tiek turės pasitraukti, ir jiems moka ypač mažai. Šio segmento niekas nenori išsaugoti“, – apie negailestingą rin­ką aiš­­kina A.Gapšys.

Mažesnės pajamos

Patys ūkininkai dabartinę krizę vertina kaip pasaulinės ekonomikos svyravimo pasekmę. Be to, planetoje nebuvo kataklizmų, kurie ma­žin­tų derlių kitose valstybėse.

„Mūsų žemės ūkio perspektyvą lemia du da­lykai: pirmas – tai, kaip atrodo laukai, antras – ekonominė padėtis pasaulyje ir biržose. Pa­sė­liai žuvo tik keliuose regionuose, laukiama ge­ro derliaus, todėl kainos bus palyginti ma­žos“, – pelningų metų nelaukia Lietuvos grū­dų au­gin­tojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas, pats dirbantis per tūkstantį hektarų.

Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas.

Stambūs ūkininkai laukus yra apdraudę, ir nuostolius jiems kompensuos draudimo bendro­vė. Rizikavo arba patys smulkiausi, kurie ne­­­­turėjo pinigų, arba patys didžiausi, kurie tu­ri re­zervų ir gali sau leisti žaisti tokioje loterijoje.

Priešingai nei derlius, pajamų perspektyvos grūdininkų nedžiugina – jos bus vienos ma­žiau­sių per keletą metų.

„Mums lieka vienas kelias – galvoti, kaip ma­žinti savikainą. Iki šiol buvę ypač pelningi metai daug ką tiesiog užmigdė ant laurų. ES mus privertė auginti žirnius ir pupas, kad saugo­tume dirvas. Bijojome, kad bus sunkumų dėl realizacijos, tačiau šiandien šios kultūros ypač paklausios ir pelningos“, – apie tai, kaip kartais pinigai tarsi nukrinta iš dangaus, pasakoja A.Macijauskas.

Ankštinės kultūros eksportuojamos į Indiją ir Egiptą, kur buvo nederlius. Lietuvoje jų su­naudoti tiesiog nėra kur. Pašarams gaminti per­kamos pigesnės sojos ir kukurūzai.

„Žvelgiant į prognozes, keletą artimiausių metų kainos bus palyginti mažos. Tačiau profesionalai vis tiek sugebės dirbti pelningai“, – Die­vo į medį nevaro Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas.

Grūdai paskui naftą

Ūkininkai įvardija ir vieną pagrindinių veiksnių, nusmukdžiusių grūdų kainas, – tai pi­gi nafta.

„Grūdų, mėsos ir pieno supirkimo kai­nos krinta. Jos susijusios su naftos kaina, nes pa­grin­diniai grūdų pirkėjai yra arabų ir Af­rikos vals­tybės, kurios, kai krito energijos iš­teklių kai­na, patyrė milžiniškų nuostolių“, – aiš­kina J.Tal­mantas, pats su šeima dirbantis 1,2 tūkst. ha.

Ūkininkų sąjungos vadovas sako, kad per ke­letą metų tona kviečių pigo 70 eurų, tona rap­­­sų – beveik 140 eurų. Tūkstančius tonų ku­liančiam ūkininkui tai juntamas pajamų mažėjimas.

J.Talmantui nerimą kelia tai, jog kol kas pra­­šviesėjimo nematyti: laukiama, kad Eu­ro­po­je ir kitose valstybėse derlius bus geras, nes gamtinių kataklizmų nebuvo.

„Lietuvoje žieminių pasėlių daugiau nei per­nai, ir jei klimatinės sąlygos leis, derlius bus panašus kaip pernai. Laukiama daugiau kaip 6,5 mln. t grūdinių ir ankštinių kultūrų. Iššalę plo­tai kol kas ne didesni nei ankstesniais me­tais. Svarbu, kad nebūtų didesnių pavasarinių šalčių“, – dėsto UAB „Agrokoncerno grūdai“ ge­neralinis direktorius Karolis Šimas.

Išliks profesionalai

Nors ne viskas klojasi kaip sviestu patepta, ma­sinių bankrotų dar nelaukiama – žmonės tie­siog suka galvą, kaip išgyventi sunkmetį.

„Šiandien aš pats galvoju ne apie plėtrą, bet apie tai, kaip darbuotojams sumokėti atlyginimus. Blogai, kad kainos krinta visuose segmen­tuose. Anksčiau mišriuose ūkiuose, jei pig­­davo grūdai, ūkininką gelbėdavo pienas ar mė­siniai galvijai. Šiandien ir šių produktų ga­my­ba artėja prie nuostolių ribos“, – ūkiškai skai­­čiuoja J.Talmantas.

Bet jis neprognozuoja, kad kaimuose likę žemdirbiai ims masiškai pardavinėti padargus į metalo laužą. Išgyvens tie, kurie žemės ūkį ver­tina kaip verslą ir skaičiuoja, kad būna ne tik visiems pelningų metų, kai aukštos kainos leidžia uždirbti net ir bet kaip ūkininkaujantiems.

„Šiandien skųstis negali netgi pienininkai. 2015 m. jie gavo pakankamai daug paramos. Jei išvestume kainos vidurkį, litras pieno kainuo­tų panašiai kaip 2014 m. Tačiau tokie po­kyčiai lemia tai, kad rinkoje išlieka profesionalai“, – aiškina J.Talmantas.

Pieno daugėja

Asociacijos vadovo žodžius patvirtina ma­toma tendencija, kad karvių mažėja, tačiau ben­­dras primelžiamo pieno kiekis didėja. Žmo­nės išmoksta dirbti, ir, kai prispaudžia bė­da, dirba kur kas efektyviau nei gerais laikais. Be to, sunkūs laikai priverčia plėsti ūkius.

Kolegai pritaria ir A.Macijauskas: stambūs ir efektyvūs ūkiai, kuriuose laikoma 400–500 karvių, šiandien dirba pelningai. Sunkiausia vidutiniokams, laikantiems 50–100 karvių. Jie per di­deli, kad užtektų tik šeimos darbo, reikia samdomų darbuotojų, paskolų investicijoms. Kritus kainoms visos infrastruktūros išlaikyti nebepavyksta. Išėjus žmonėms, kurie padėdavo, tenka atsisakyti gyvulių. Vie­nam žmogui ar porai ūkis tampa tiesiog per didelis.

„Kai kainos ypač didelės, žmonės plau­­kioja padebesiais ir investuoja į da­­lykus, kurie nėra verslo dalis. Pa­vyz­džiui, naujus visureigius ar butus Vil­niaus Gedimino prospekte. Kai ateina sunkūs laikai, paaiškėja, kad skolų naš­ta darosi nepakeliama“, – kitą sunkumų priežastį mato J.Talmantas.

Ūkininkų sąjungos pirmininkas sa­ko, kad dažnai žlunga netgi tie, kurie ne­skaičiuodami ima paskolas ir perka tech­niką, bet ne žemę. Vos tik šalia at­siranda stipresnis konkurentas ir perima dirbamus plotus, modernius traktorius galima statyti garaže.

Iš kitos pusės, kaip sako A.Ma­ci­jaus­kas, mums smogė pieno kvotų naiki­nimas, kai didžiules ir pelningas vi­daus rinkas turintys airiai, lenkai, olandai pradėjo didinti pieno gamybą. Mums su jais konkuruoti sudėtinga, nes jų sektorius technologiškai pranašes­nis ir gali dirbti efektyviau. Mums šias šalis dar reikia vytis.

Kviečių perteklius

„Kasmet ūkininkų ūkių sumažėja 10–12 tūkst., tačiau šiemet jų mažės kur kas sparčiau. Turės trauktis tie, ku­rie neturi sukaupę atsargų. Ūkių stambėjimo tendencija matoma visame pasaulyje“, – aiškina J.Talmantas ir priduria, kad gana dažnai nuos­tolių ir pasitraukimo priežastis yra ne rin­ka, o pačių ūkininkų profesionalumo stoka.

K.Šimas skaičiuoja, kiek gali uždirbti mūsų grū­dų augintojai: pelningiausi – žieminiai kvie­­­čiai, po to žieminiai rapsai ir žirniai bei pu­­­­pos. Ankštinės kultūros patrauklios tuo, kad tai gana pelningas vasarojus.

Kitas šių pramoninių kultūrų privalumas – priešingai nei kviečių, kurių pasaulyje yra perteklius, jų trūksta tokiose milžiniškose valstybėse, kaip Indija ir Egiptas. Pagal išankstines sutartis šioms valstybėms lietuviai jau pardavė 70 proc. derliaus. Už toną žirnių mokama 230 eurų, toną pupų – iki 200 eurų. Iš hektaro prikuliama 3–4 tonos.

„Kviečių augintojams lieka tik laukti, kad kur nors nutiks gamtinis kataklizmas ir perteklius bus mažesnis nei dabar. Prieš trejus metus metų pabaigoje pasauliniai grūdų likučiai bu­vo 175 mln., šiandien – jau 230 mln. tonų. Per metus visame pasaulyje išauginama 730 mln. tonų“, – aiškina K.Šimas.

Kita problema – pasaulio ekonomika lėtėja, Kinija, viena didžiausių pirkėjų, patiria sun­kumų. Šalys, kurios gyvena iš energijos iš­tek­lių, neteko įplaukų ir jų valiuta nuvertėjo. Dabar jos grūdus perka ne pusmečiui į priekį, bet tik mėnesiui ar dviem. Be to, mums sudėtin­ga varžytis su Rusija ir Ukraina, kurių va­liu­tos ir savikaina krito, o derliai ten palyginti dideli.

„Grūdų kainos gali svyruoti 10–15 eurų už toną, tačiau jei nebus katastrofų, jos smarkiai nekils. Mus kol kas gelbsti tai, kad JAV doleris brangus, tad Amerikos ūkininkai praktiškai ne­­gali eksportuoti. Pas juos sandėliuose liks pusė pernai užaugintų kviečių. Jei doleris su­silp­­nės, mes susidursime su sunkumais“, – švie­sios ateities nepiešia K.Šimas. Tačiau jis pri­mena, kad ūkininkams nereikėtų ašaromis lais­­tyti dirvonų: trąšos, degalai ir chemikalai taip pat atpigo.

Patys kalti?

„Pieno kainos pas mus vienos mažiausių ES, tačiau jos tokios ne tik dėl perdirbėjų go­du­mo, kaip mėgina pateikti kai kurie ūkininkai. Mes tiesiog neturime prekių ženklų, ku­riais pažymėtus gaminius galėtume parduoti brangiai. Tokią premiją gavome Rusijoje, ku­rios rinka dingo. Dabar parduodame tik ža­lia­vą tolesniam perdirbimui“, – aiškina A.Ma­ci­jaus­kas.

Jis įvardija ir kitą pavojų: dėl mūsų vartotojų skurdumo mūsų pieno perdirbėjai pradeda prarasti Lietuvos parduotuvių lentynas. Iš jų stumia lenkai, atsiranda netgi airiškų, vokiškų gaminių.

„Nors pasaulyje pasiteisino kooperatyvai, mūsų ūkininkai kol kas nesivienija ir nemėgina patys, kaip olandai, įsitvirtinti rinkoje. Tai taip pat mažina supirkimo kainas“, – dėsto A.Macijauskas ir priduria, kad ne visi sektoriai nustekenti krizės. Pavyzdžiui, pernai sėkmingi metai buvo daržovininkams – supirkimo kainos buvo gana didelės. Kaip bus šiemet, dar anks­ti spręsti.

Kiti sektoriai pavojaus savo verslui taip pat nemato. „Supirkimo kainos sumažėjo, tačiau pigo ir pašarai. Pa­vojaus verslui nėra. Prognozuoju, kad rezultatai bus panašūs kaip 2015-ai­siais“, – aiškina Jo­nas Jagminas, kooperatyvo „Agroa­ves Group“ savininkas, antras po „KG Group“ paukščių augintojas.

J.Talmantas sako, kad šiandien paukš­­tininkystės plėtra atsirėmė į lu­bas, ir ne dėl kainos – Lietuvoje trūks­ta skerdyklų. Didinant kompleksų pa­jėgumą šiandien išsigelbėjimas – lenkai, kuriems trūksta mėsos ir jie perka iš lietuvių.

Paukščių augintojas vardija ir ša­kas, kurios realiai nukentėjo: dėl afriki­nio kiaulių maro ir kritusių kainų traukiasi kiaulininkystė, pienininkams, nors jie ir gauna pakankamai di­­­delę ES paramą, šiandien taip pat nelengvi laikai.

„Pavyzdžiui, pieno ir kai kurių kitų sektorių bėdos – ne tik dėl geopolitinės padėties ar valiutų svyravimo. Tie­siog perdirbėjai tapo monopolinin­kais – sektoriuje veikia po kelias stambias įmones, ir jie iš ūkininko spaudžia pa­skutines sultis. Politikai, atstovaujantys ūkininkams, pyktį nukreipia ne į perdirbėjus, bet į konkuruojančius politikus, nes artėja rinkimai. Iš kitos pusės, spausti perdirbėjus turėtų politikai, tačiau jie to nesiima“, – šiek tiek kitaip nei žemdirbių vadovai dėsto J.Jagminas.

A.Gapšys sako, kad mums kenkia ir bendro­ji ES politika, pavyzdžiui, pieno kvotų naiki­nimas, dėl kurio sustiprėjo konkurencija. Mū­sų ūkiai dirba vis efektyviau, bet šalių senbuvių dar nepavejame. Nors per 12 metų karvių šalyje sumažėjo 160 tūkst., pieno pagaminama 20 proc. daugiau. Tačiau mūsų primilžis iš karvės ir toliau tebėra 15 proc. mažesnis už ES vidurkį.

Pavojingas eksportas

„Išgyvena tie, kurie valdo visą grandinę nuo pieno gamybos iki perdirbimo ir realizavimo. Tai visai kitas verslas su didesne pelno marža, nei gaminti žaliavą kitiems perdirbėjams. Lie­tu­voje praktiškai visą rinką valdo keletas di­džiųjų gamyklų ir jų savininkai, kurie elgiasi kaip jiems patogiau“, – tikina A.Gapšys.

Tačiau Agrarinės ekonomikos instituto ats­to­vas sako, kad mūsų ūkiai negali tobulėti, nes išmokos ir kita parama – viena mažiausių ES. Be to, Briuselis nenori skatinti gamybos, o mes to siekiame.

Kita mūsų bėda, pasak A.Gapšio, ta, kad vis­­ko, išskyrus kiaulieną, užsiauginame per daug ir eksportuojame. Pavyzdžiui, iš 6 mln. t už­augintų javų suvartojame tik 1,5 mln. t. Visa kita išvežame ir turime konkuruoti su pačiais efektyviausiais pasaulio ūkiais.

A. Ruginio nuotr.

Bloga žinia: pieniški šokoladai nebūtinai gaminami iš Alpių karvių pieno. Gera žinia: saldumynų sudėtinė dalis – Vaidutės ir Vytauto Stankevičių ūkyje Biržų rajone primelžtas pienas.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Metų ūkininko apdovanojimą pelniusių ūkininkų gyvulių banda pastaraisiais metais išaugo taip, kad Stankevičiai ekologinio ūkio statusą turėjo išmainyti į gyvulių sotumą – ekologiško pašaro iš savų laukų 800 galvijų bandai nebeužteko. Tačiau ūkininkai didžiausiu metų pasiekimu laiko ne augantį ūkį ir ne Metų ūkininko apdovanojimą, o vaikų sprendimą minti tėvų pradėtus takus žemės ūkyje.

„Sūnus, studijuojantis Aleksandro Stulginskio universitete, yra pagrindinis mūsų kombainininkas, o viena dukra šiemet įstojo į agronomiją, kita studijuoja gydomąją mediciną. Tai mūsų gyvenimo tikslas: vaikai po truputį suka mūsų pėdomis, taigi galime matyti savo ūkio perspektyvą, gyvenimą ateityje“, – didžiausiu šeimos džiaugsmu dalijasi Parovėjos kaimo (Biržų r.) ūkininkė V.Stankevičienė.

Stankevičių pieno ūkyje dirba 32 žmonės, veikia du gamybiniai kompleksai, 8 fermose auginama 800 karvių, kasdien primelžiama 10 tonų pieno, o metinė apyvarta 2012 m. sudarė 11,2 mln. Lt (su investicijomis, 2014 m. be investicijų apie 4,5 mln. Lt.).

Lietuviškos ūkininko svajonės – Biržų rajono laukuose klestinčio ūkio paveikslas sulipdytas per 17 metų. Galima sakyti, sulipdytas beveik tiesiogine prasme: pirmąjį kaimyno padovanotą nebevažiuojantį traktorių 1998 m. Stankevičiai surinko iš metalo laužo. Padegėlių šeima su mažais vaikais, kažkada rankomis sėjusi javus, dar šiandien atsimena nerimą imant pirmąją paskolą, kelis hektarus dovanotos žemės ir 9 nuomotas telyčias, už kurių pieną nesumokėtų pinigų iš bendrovės jauni smulkieji ūkininkai reikalavo net su karstu.

„Šis ūkis – šeimos pasiaukojimo pavyzdys. Stankevičiai jį išpuoselėjo tik savo darbu. Dabar, kai visą pieno sektorių apėmusi krizė, pas juos vis tiek gražu ir tvarkinga. Be to, mes, asociacijos nariai, kartais pasisakome kietai, kategoriškai, o V.Stankevičius, mano pavaduotojas, ir jo žmona kalbasi žmogiškai“, – Stankevičius visaip giria Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas Jonas Vilionis.

Ūkininkavimo pradžia – kolchoze

800 ha gyvulininkystės ir 400 ha ploto ganyklų ūkis Biržų rajone suklestėjo po neįsivaizduojamų pastangų. Bet nuo nulio jį kūrė profesionalai – agronomė ir zootechnikas. V.Stankevičius sako, kad darbo kultūrą jiems įdiegė tėvai. Abu užaugę kaime, jie dar vaikystėje buvo išmokyti džiaugtis prinokusiu obuoliu.

Studijas baigusią V.Stankevičienę paskyrimas atvedė į „Vienybės“ kolchozą. Tačiau kolchozų griūties metais padalinio vadovės karjera truko tik kelis mėnesius. Jau birželį kolchozas ėmė skirstytis į žemės ūkio bendroves. Septynių jaunuolių kompanija atsiskyrė į Spalviškių kaimo žemės ūkio bendrovę, kurioje jauna agronomė buvo pasiūlytas vadovo postas.

„Tačiau buvau jauna, neturėjau praktikos, todėl nesiryžau vadovauti tam, kuo nebuvau tikra“, – tuometį sprendimą paaiškina pašnekovė. Ji pasirinko studijų grupės draugės pasiūlymą ir išvyko į komercinę ekspediciją – rinkti bičių nuodų į Sibirą. Altajaus krašte 4 jaunų absolventų grupė dideliame bitininkystės ūkyje pririnko nemažai šios vaistams naudojamos medžiagos. Tačiau maždaug pusės kilogramų bičių nuodų tą sezoną parduoti nepavyko – rinka buvo perpildyta.

Nors kelionė materialiai ir nepavyko, ji su kaupu atsipirko asmeniniame gyvenime: Altajuje susipažinę Stankevičiai vos grįžę iš kelionės iškėlė vestuves.

„Netrukus susilaukėme trijų vaikų, visi jie pametinukai. Dirbau virėja kavinėje, kai 1996 m. sudegė mūsų namas Anykščiuose. Kaip padegėliai atvykome į mano gimtinę, Biržus, kur tėvai mums padovanojo namą ir kelis hektarus žemės. Nuo tų kelių hektarų ir prasidėjo mūsų ūkis. Iš pradžių neturėjome nieko, prašėme kaimynų ūkininkų pagalbos, trąšas barstėme ir javus sėjome rankomis. O rudenį, kai nukūlėme miežius, net ir tų negalėjome parduoti, nes jie buvo drėgni“, – apie sunkius augalininkystės ūkio bandymus pasakoja V.Stankevičienė.

1998 m. pavasarį Stankevičiai įsigijo kelias kiaules – tokia buvo gyvulininkystės ūkio pradžia. „Pradėjome kurtis nuo nulio, neturėdami nieko“, – priduria ji.

Vėliau Biržų žemės ūkio akcinė bendrovė išnuomojo ūkininkams 9 veislines telyčias, nuo jų ir prasidėjo pienininkystės ūkis: atsirado veršelių, ūkis augo. Ūkininkė sako, kad geras vadovavimas ir gyvulininkystės išmanymas yra vyro zootechniko nuopelnas. Pienininkystės imtis juos paskatino tuometis „Rokiškio sūrio“ vadovas Antanas Trumpa, suteikęs ūkininkams ir pirmąsias paskolas. Rokiškio pieno bendrovės pageidavimu Stankevičiai ir tiekė ekologišką pieną.

Nors ūkininkauti pradėta tinkamai – banda veisiama iš gerų veislinių telyčių, primilžiais smulkieji ūkininkai nesiskundė, tačiau pirmieji bandymai parduoti ne nuosavų karvių pieną nebuvo sėkmingi. „Bendrovė neatsiskaitė už pieną, ūkis turėjo skolų. Važiavome į pieninę, prašėme sumokėti, nes mūsų ūkis kaipmat gali žlugti. Bendrovė atsiskaityti nenorėjo, o gal neturėjo galimybių, nes buvo sunki ekonominė situacija. Tada prie pieninės vartų nusivežėme „grabą“, sakydami, kad tai – mūsų gyvybės ir mirties klausimas“, – šiandien jau šypseną keliančią 15 metų senumo istoriją pasakoja V.Stankevičienė.

V.Stankevičius detaliai pasakoja karsto istoriją ir priduria, kad jų ūkis buvo vienintelis atgavęs pinigus iš bankrutavusios Biržų žemės ūkio akcinės bendrovės. „Nuo pavasario mums nemokėjo pinigų, kažkaip sugebėjome išgyventi vasarą, pramisti, jau turėjome ir samdomų darbuotojų. Be jokių pajamų sulaukėme rudens, aš nuvykau pas tuometį Biržų rajono merą Vytautą Zurbą ir paprašiau leidimo streikuoti. Pasirinkau streiko formą be rėksmų, be minios žmonių. Ant traktoriaus pasikabinau plūgą, ant jo galo – karstą ir vyžas. Karsto idėja kilo atsitiktinai, kai uošvių sodyboje radau du rankų darbo karstus ir sužinojau, kad mūsų tautos tradicija buvo iš anksto pasiruošti įkapes ir karstą, kuris būdavo laikomas ant viršugryčio. Taigi 4 valandą ryto vienas nuvykau prie pieninės vartų. Atėjo darbuotojai, vieni sakė, kad patys negauna atlyginimo, tad ko čia aš dar reikalauju, o kiti prisidėjo prie manęs. Po poros valandų atėjo bendrovės direktorė ir paprašė važiuoti iš čia, kol nesusirinko žurnalistai. Ji atnešė pinigus grynaisiais, aš pasirašiau, kad atgavau skolą. Apie 40 tūkst. litų“, – pasakoja ūkininkas.

Smetoniška skolininkų rizika

2001 m. Stankevičių atžalos dar buvo mažos, todėl ūkininkai įdarbino pirmuosius samdomus darbuotojus. „Vaikai buvo maži, negalėjau labai aktyviai įsitraukti į ūkio darbą, – prisimena V.Stankevičienė. – O šiandien ūkyje dirba 32 žmonės. Pieno ūkis – pagrindinė mūsų kaimo ir aplinkinių gyvenviečių darbovietė. Nedarbas Biržų rajone didelis, todėl stengiamės mokėti gerus atlyginimus, padėti savo žmonėms ir kitais būdais: padedame įsikurti, nusipirkti namus, duodame technikos jų asmeniniams ūkiams, skiriame telefonus, gelbstime nelaimės atvejais. Matyt, todėl darbuotojų turime net su atsarga. Jei vienas susirgtų ar išvyktų į užsienį, iškart pasisamdytume kitų žmonių.“

Stankevičiai laikosi pozicijos, kad ūkio stiprybė – ne technika ir ne karvės, o žmonės. Ūkininkai netaupo atlyginimų ir pagalbos darbuotojams sąskaita „Todėl, kad patys patyrėme sunkaus gyvenimo“, – trumpai nukerta V.Stankevičienė.

V.Stankevičius prisipažįsta, kad jam ne kartą kilo minčių viską mesti ir pradėti paprasto žmogaus gyvenimą – be paskolų, didelių investicijų ir atsakomybės už kitus: „Bet ryte atsikeli, vaikštai basomis po veją ir pagalvoji, kad reikėtų dar daug darbų padaryti. Po tą veją vaikščioti pradedi pavasarį, o rudenį, kai jau galima skaičiuoti viščiukus, pamatai, kiek žingsnių nuėjai ir kad viskas pavyko visai neblogai.“

Suklestėti moderniam ūkiui padėjo ir europinė parama (2004–2006 m. su ES parama įgyvendintų projektų vertė siekia 1,9 mln. Lt, 2007–2013 m. – 6,3 mln. Lt.). V.Stankevičienė dar prisimena, su kokia baime jie ėmė pirmąją paskolą. Nepaisant sėkmingo ūkininkavimo, paskolų jų ūkis neatsikrato: grąžinus vieną, atsiranda kita. „Siekdamas sukurti pažangų ūkį, be jų neapsieisi, nebent turi didelį pradinį kapitalą, – paaiškina ūkininkė. – Atsimenu, kaip 1998-aisiais buvo baisu pirmą kartą skolintis pinigų. Bankui tada įkeitėme tėvų dovanotą žemę. Tėtis sakė: „Smetonos laikais ūkininkai imdavo paskolas, o paskui jų ūkius parduodavo iš varžytynių. Vaikai, ar nebijote?“ Mes savimi pasitikėjome, skaičiavome, kad tikrai sugebėsime pinigus grąžinti. Bet vis tiek nerimo buvo, nes užstatėme brangiausią turtą – žemę.“

Skolinti ir iš ES struktūrinių fondų gauti pinigai nebuvo paleisti vėjais. Kiekvienas europinių pinigų lydimas projektas buvo ne šiaip paramos „įsisavinimas“, bet kilstelėdavo šeimos ūkį į aukštesnį lygį. „Pagal investicinę 2004–2006 m. programą mūsų ūkio modernizavimo projektas buvo pripažintas geriausiu šalyje. Po to, kai modernizavome pirmąją fermą, įsigijome traktorių, kombainą, iš šeimos ūkio tapome pramoniniu pieno ūkiu. Naujausias projektas – robotizuoti melžimo fermą – taip pat pakėlė ūkį į aukštesnį lygį. Po kiekvieno naujo projekto priimama dirbti daugiau žmonių“, – aiškina ūkininkė.

Iki Lietuvos įstojimo į ES Stankevičių ūkis buvo per smulkus, kad galėtų pasinaudoti  „Phare“ programos parama, tačiau Stankevičiai, kaip žinodami, dar gerokai iki paskelbtų paramos programų prioritetų ekologiniams ūkiams pasirinko teisingai – ekologinį ūkininkavimą. „Dar iki praėjusių metų buvome ekologinis ūkis. Bet kai gyvulių banda išaugo, savo žemėse užauginamais pašarais jau nesugebame išmaitinti visų gyvulių, todėl perėjome prie įprastinės gamybos“, – paaiškina V.Stankevičienė.

Robotai ir dešimt traktorių

Jau trejus metus Stankevičių ūkyje dirba didžiausias pieno melžimo robotas. Šeimos ūkis buvo pirmasis, kuriame įdiegta tokios apimties moderni melžimo technologija. Stankevičiai pirmieji Lietuvoje vienoje fermoje įkurdino net keturis tokius robotus. Robotų projektas kartu su kitomis išlaidomis – fermos įrangai, srutų rezervuarams, grūdų bokštams, pašarų ruošimo technikai – atsiėjo 4 mln. Lt. „Bet per trejus metus padidėjo primilžiai, taigi robotai atsipirko“, – džiaugiasi ūkininkė.

Sėkmingą pienininkystės verslą auginantys Stankevičiai siekia, kad ir kiti, net smulkiųjų pieno ūkių savininkai nebūtų skriaudžiami. V.Stankevičienė pasakoja, jog su vyru Vytautu, kuris, beje, yra Parovėjos kaimo bendruomenės pirmininkas, pasiūlė karvių augintojams burtis į kooperatyvą, kad smulkiųjų ūkininkų primelžiamas pienas perdirbėjus pasiektų kartu.

„Manau, kad pienas yra vienodai baltas ir už tokios pat kokybės pieną mokėti reikia vienodai. Žinoma, gali skirtis transportavimo, šaldymo išlaidos, bet už patį pieną skirtingai mokėti neteisinga, – apie smulkiųjų pieno ūkių diskriminavimą kalba V.Stankevičienė. – Labai blogai, kad nėra stiprių kooperatyvų, todėl kaimo bendruomenę raginame siekti, kad visų ūkininkų pienas būtų parduodamas kartu. Tada būtų galima uždirbti vien iš kainų skirtumo, dalį pelno skirti bendruomenės projektams, plėtrai.“

Parovėjos seniūnė Gailutė Tamulienė sako, kad ūkininkai padėjo įkurti bendruomenės namus sename savivaldybės pastate, padeda gyventojams rašyti projektus bendruomenės aplinkai ir gyvenimo kokybei gerinti, rengia jaunimo stovyklas, organizuoja seminarus, pataria gyventojams žemės ūkio klausimais „Bendruomenei visada gerai turėti gerų ūkininkų“, – pripažįsta seniūnė.

Visą produkciją, kuri perdirbama į pieno miltelius, Stankevičių ūkis parduoda UAB „Hochdorf Baltic Milk“ (buvusi „MGL Baltija“, pervadinta pagal akcininkės Šveicarijoje pavadinimą), įsikūrusiai už 3 km nuo Stankevičių ūkio. „Anksčiau, kai gaminome ekologišką pieną, produkciją parduodavome kitoms įmonėms. O pažintis su šia bendrove prasidėjo natūraliai: atvykę jų vadovai norėjo pažiūrėti, kaip gyvena Lietuvos ūkininkai, todėl užsukdavo į mūsų ūkį. Nuo tokių vizitų ir prasidėjo europietiškas, draugiškais santykiais paremtas bendravimas“, – apie bendradarbiavimą su kaimynine įmone pasakoja ūkininkė.

Ši įmonė gamina ingredientus šokolado gaminiams, todėl visai gali būti, kad pieniškų šokoladų, gaminamų iš Alpių karvių pieno, ištakas galima rasti Biržų rajono ganyklose. Šeimai, artimiesiems ir pagal užsakymus ūkininkė spaudžia ir sūrius. Ypatingo recepto V.Stankevičienė neturi, bet sako labiau mėgstanti gaminti didelius proginius sūrius: „Atrodo, darai pagal tą patį receptą, bet kiekvienai šeimininkei sūriai išeina skirtingi. Turime savo krašto receptą, bet mažas ir didelis piršlienės sūriai skiriasi skoniu.“

Pramokę sūrių spaudimo paslapčių Stankevičiai ilgainiui planuoja atidaryti ir sūrinę.

Paklausta apie laisvalaikį, V.Stankevičienė užsimena, kad jie su vyru nėra poilsinių kelionių entuziastai – kelionės svetur pirmiausia būna susijusios su ūkio reikalais. Vytautas, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, prieš dvejus metus lankėsi Izraelyje, stebėjo, kaip ūkininkaujama dykumoje. Vaidutė ne taip seniai kartu su asociacijos nariais vyko į Portugaliją. Tačiau Stankevičiai, kurdami ūkį, į užsienio patirtį nesidairė ir laikėsi savo plano.

„Anksčiau nebuvo ir tokių galimybių išvažiuoti pasižvalgyti svetur – ir dėl pinigų, ir dėl laiko stokos“, – priduria ūkininkė.

Šie metai V.Stankevičiui pirmi, kai ūkio galva gali planuoti atostogas ir laisvalaikį. Zootechniko išsilavinimą turintis ūkininkas neturėjo kam patikėti svarbiausių ūkio reikalų iki šio kovo, kai Stankevičiai į Biržų kraštą prisiviliojo du jaunus veterinarijos gydytojus, ūkyje atlikusius praktiką. Jauni specialistai ir perėmė dalį V.Stankevičiaus rūpesčių ūkyje.

„Jau galėčiau sau leisti pailsėti, bet turiu ydą – jaučiu lengvą stresą, noriu ranką pridėti, pamokyti. Tiesa, šiemet turėjau parą atostogų – su šeima nuvykome į Jūrmalą, – sako V.Stankevičius. – Manau, kad užsiauginsime specialistų. Labai nenoriu, kad žmonės emigruotų. Ne todėl, kad ūkyje nebus kam dirbti, bet todėl, kad jaunimui išvažiavus lieka tuštuma.“

Paklausta, kokia yra per 17 metų nuo nulio užauginto ūkio vertė, V.Stankevičienė sako, kad neaišku, pagal kokius kriterijus jį būtų galima įkainoti. Patiems ūkininkams jis brangus, bet pieno krizės metais vargu ar kas norėtų tokį ūkį įsigyti. „Jį galėtų paimti nebent už dyką. Kai būna ekonomikos pakilimas, niekas negalvoja apie ūkio likvidavimą, bet šiandien nei gyvuliai, nei pienas daug neverti“, – pripažįsta ūkininkė.

Prieš 17 metų kaimyno atiduotas nusidėvėjęs traktorius, kurį ūkininkai sulipdė iš atskirų varžtų, šiandien dar važiuoja. Pradėję nuo tokio metalo laužo Parovėjos kaimo ūkininkai jau turi 10 brangių „John Deere“ ir „Kreiss“ traktorių.

„Pirmasis traktorius tikrai keliaus ant pjedestalo – kaip mūsų ūkio pradžios simbolis“, – šypsosi „Veido“ ir Žemės ūkio rūmų 2014 m. ūkininkais išrinkti Stankevičiai. Jie laukia dar daug pavasarių, kad nuveiktų ūkyje tiek, kiek nori padaryti.

BFL

Ūkininkas iš Marijampolės Mangirdas Krunkaitis pastebi, kad šiemet daug prastai išsivysčiusių, smulkių grūdų. Dėl to kalta sausra. Nepaisant to, jis laukia neblogo derliaus, net gausesnio nei pernai.  Nors mūsų grūdų augintojai tikina, kad rezultatai nebus aiškūs iki tol, kol grūdai nebus nuimti ir supilti į aruodus, jau planuojama, kaip suvaldyti situaciją nuėmus 5,5 mln. ar net 6 mln. tonų grūdų.

Vaiva SAPETKAITĖ

Pastaraisiais metais grūdų derliai nuolat skina rekordus: pernykštis viršijo 5,3 mln., 2013 m. – 4,6 mln. tonų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau. Kaip pabrėžia Lietuvos grūdų augintojų asociacijos pirmininkas Aušrys Macijauskas, dabar mūsų blogiausi ūkiai prikulia tiek grūdų, kiek anksčiau prikuldavo geriausi kolūkiai, gaudavę už tai Lenino ordinus.

Ne veltui Lietuva yra tarp pirmaujančių grūdų eksportuotojų Europoje.

Šiemet grūdų pasėta daugiau

Didelis derlius ne tik džiugina, bet ir kelia nemažą galvos skausmą, nes jį sudėtingiau priimti, sandėliuoti ir transportuoti. Prieš trejus metus dėl to buvo kilęs chaosas, kai neatlaikė grūdų transportavimo grandinė ir pritrūkta prekinių vagonų. Tada reikėjo susitvarkyti su maždaug 4,7 mln. tonų derliumi, o šiemet jis gali būti kur kas didesnis. Paskelbta, kad, jei prognozės pasitvirtins, elevatorių (grūdų saugyklų) sistema su tokiu jų kiekiu nesusitvarkys.

A.Macijauskas skeptiškai žiūri į tokį optimizmą ir spėja, kad derlius bus vidutinis. Vis dėlto, pasak bendrovės „Imlitex Grūdai“ direktorės Astos Vaičiulytės, nors daug grūdų laukų Lietuvoje iš tiesų nukentėjo – kai kur labai stipriai – ir pagrįstai nerimauta, atrodo, padėtis pasitaisė ir žemdirbių baimės nepasitvirtins.

UAB „Agrokoncerno grūdai“ vadovas Karolis Šimas įsitikinęs, kad grūdų derlius Lietuvoje bus ne tik rekordinis, bet ir pralenks optimistinius lūkesčius: „Pirmiausia šiemet žieminiai pasėliai visiškai neiššalo, o pastaraisiais metais bent daliai jų taip nutikdavo. Antra, jų pasėta daugiau negu įprasta – apskritai šiais metais grūdais apsėta daugiau hektarų. Net jei derlingumas nebūtų itin geras, vis tiek turėtume rekordinį derlių, bet ir šis prognozuojamas didesnis negu pernai. Mano nuomone, galime pasiekti 6 mln. tonų grūdų.“

Nors vasariniai pasėliai kai kuriose vietovėse iš tiesų atrodo nekaip, tokių palyginti nedaug. O žieminių pasėlių derlius jau užaugęs ir galima pakenkti nebent jų kokybei.

Didžiausią derliaus dalį sudaro derlingiausia grūdinė kultūra – kviečiai (vidutinis vasarinių ir žieminių kviečių derlingumas Lietuvoje – 4,6 tonos iš hektaro). Praėjusį sezoną pasėta 715 tūkst. hektarų kviečių ir gauta 3,1 mln. tonų derliaus, šiais metais – net 837 tūkst. hektarų. Vadinasi, bendras grūdų kiekis turėtų būti didesnis.

K.Šimas dėsto, kad vien iš šių 837 tūkst. hektarų gausime apie 3,8 mln. tonų kviečių, o iš 122 tūkst. kvietrugiais apsėtų hektarų laukiama per 400 tūkst. tonų, iš 40 tūkst. hektarų rugiais – apie 90 tūkst. tonų, iš 201 tūkst. hektarų miežiais – apie 700 tūkst. tonų, iš 65 tūkst. hektarų avižomis – apie 130 tūkst. tonų, iš 165 tūkst. hektarų rapsais – bent 500 tūkst. tonų derliaus.

Pastarųjų gali būti dar daugiau, nes kol kas jų byra net daugiau, nei tikėtasi, – net apie 4 tonas iš hektaro. Nereikia pamiršti ir grūdinių ankštinių kultūrų: ir žirnių, ir pupų plotai šiemet maždaug dvigubai didesni. Skaičiuojama, kad žirnių iš 80 tūkst. hektarų gali užaugti apie 200 tūkst. tonų, o pupų iš 61 tūkst. hektarų – apie 170 tūkst. tonų. Pupų padaugėjo dėl naujųjų „žalinimo“ reikalavimų, įpareigojančių Europos žemdirbius auginti azotą kaupiančius augalus.

A.Macijauskas atkreipia dėmesį, kad gali kilti problemų juos parduodant: juk pasiūla šoktelės, o paklausai stipriai išaugti priežasčių nėra. Su vidaus rinka daug vilčių sieti taip pat neverta, nes žirnių ir pupų suvartojama nedaug, o traukiantis gyvulininkystės sektoriui traukiasi ir paklausa.

Iš nemalonių pamokų pasimokyta

„Didelis derlius eina koja kojon su klausimu, kaip pasiruošę mūsų elevatoriai, geležinkeliai, uostas ir kita infrastruktūra. Pavyzdžiui, prieš keletą metų strigo grūdų gabenimas geležinkeliais, elevatoriai buvo perpildyti, netrūko daug kitų problemų. Vis dėlto, atrodo, iš to buvo pasimokyta, ir dabar visi pasiruošę“, – mano Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.

„Nerimo dėl spūsčių yra, tačiau šiemet grūdai sausi. Nors prie saugyklų rikiuojasi eilės, grūdų nereikia džiovinti, dėl to greitesnis paskirstymas, viskas juda greičiau. Dalis grūdų apskritai vežama tiesiai į uostą“, – pabrėžia Lietuvos grūdų perdirbėjų asociacijos direktorė Dalia Ruščiauskienė.

Tiesa, ramu tik kol kas: grūdai į elevatorius intensyviausiai juda spalį ir lapkritį, tada ir kyla didžiausių problemų. Jei ankstyvas grūdų pardavimas būtų aktyvesnis, grūdai pasiskirstytų per ilgesnį laiką ir vėliau sistema nebūtų tokia apkrauta. Deja, to veikiausiai nesulauksime.

Dalis šalių, į kurias Lietuva dažniausiai eksportuoja grūdus, pačios užsiaugino didesnį nei įprastą kiekį grūdų. Tai joms atlaisvino rankas ir leidžia ilgiau laukti geresnių kainų. Kitas aspektas, kurį akcentuoja K.Šimas, yra tas, kad dauguma dabartinių grūdų parduodama Juodosios jūros regione. Tarkime, smunkant Rusijos rublio ir Ukrainos grivinos kursams, produkcija ten smarkia atpigo. Kadangi jų derliai taip pat geri, šių šalių grūdų augintojai grūdus pardavinėja labai pigiai.

„Negalime konkuruoti su Rusija ir Ukraina. Tai galėsime daryti tik vėliau, kai šios šalys jau bus išpardavusios dalį savo grūdų derliaus“, – paaiškina K.Šimas.

Jei vertinsime infrastruktūros pajėgumus, padėtis gera: Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste teoriškai būtų įmanoma perkrauti visą grūdų derlių (kasmet vidaus rinkoje lieka apie 2 mln. tonų grūdų). Bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Krovinių vežimo direkcijos direktoriaus pavaduotojo Sauliaus Stasiūno teigimu, geležinkeliai taip pat pasiruošę.

Grūdams į uostą gabenti bus skirti 1132 vagonai, o jei jų pritrūktų, būtų kreipiamasi į baltarusius. Pernai „Lietuvos geležinkeliai“ gabeno 3 mln. tonų grūdų. Galima pridėti, kad grūdų gabenimui geležinkeliu vis rimtesnę konkurenciją kelia autovežiai. Tiesa, A.Macijausko teigimu, imamas jausti šioks toks jų trūkumas.

„Lietuvoje jau keletą metų populiarėja grūdų vežimas autotransportu, nes ne iš visur patogu pasiimti grūdus geležinkeliais“, – sako A.Vaičiulaitytė.

Bendrovės „Vakarų krova“ vadovas Gediminas Rimkus prideda, kad, nors daug grūdų pardavimo nusikėlė į spalio mėnesį, šiuo metu Klaipėdos jūrų uoste jau sėkmingai kraunami rapsų kroviniai. „Be to, atsižvelgiant į vis didėjančius derlius, nemažai investuojama į grūdų talpyklas. Šiemet vien Klaipėdos jūrų uoste būtų galima sukaupti pusę milijono tonų grūdų, o gal ir daugiau. Taip pat nepamirškime ūkininkų turimų elevatorių“, – primena pajūrio verslininkas.

„Vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, tai galingas specializuotas grūdų sandėlis Klaipėdos jūrų uoste, kuriame būtų valymo, džiovinimo įrenginiai. Kol kas yra tik nespecializuotų sandėlių, skirtų biriems produktams. Tai padėtų be trukdžių aptarnauti didėjantį eksporto srautą ir išplėstų mūsų eksporto galimybes“, – prideda A.Macijauskas.

Jeigu elevatoriams tektų tvarkytis su rekordiniu grūdų derliumi, jiems tai būtų per sunkus uždavinys, nors pastaraisiais metais jų tinklas šalyje plėtėsi. Kita vertus, vargu ar grūdų saugyklų reikėtų tiek, kad jos pajėgtų susidoroti su rekordiniais derliais. Įprastais metais tai paprasčiausiai ekonomiškai neatsipirktų.

Grūdų saugojimu vis labiau rūpinasi ir patys ūkininkai. Tiesa, grūdų saugyklos ir džiovyklos – brangus malonumas, todėl jas įstengia įsirengti tik stambesni žemvaldžiai. Mažesniems tenka naudotis elevatorių paslaugomis.

„Nesvarbu, ar derlius didelis, ar mažas, jį reikia laiku nuimti ir supilti į aruodus. Ūkininkai, negailintys pinigų derliui saugoti, mato, kad tai atsiperka. Jei grūdus supilsi bet kur ir bet kaip, neturėsi džiovyklos, geros ventiliacijos, jų kokybė smuks“, – sako M.Krunkaitis, kurio paties ūkyje netrukus stos rikiuotėn nauja grūdų džiovykla ir nauji grūdų bokštai.

Vis dėlto, jei saugyklų pritrūktų, gal išeitis būtų lietuviškus grūdus saugoti kaimyninėse šalyse? K.Šimas tikina, kad tai būtų neracionalu. „Prireikus grūdus visą laiką galima parduoti – tai tik kainos klausimas. Tarkime, jei vidutinė maistinių kviečių kaina rinkoje yra 150–160 eurų už toną, bet ūkininkas sutinka parduoti 15 eurų pigiau, pirkėjų jis suras, – niuansus atskleidžia „Agrokoncerno grūdų“ vadovas. – Net parduoti grūdus už kvailą kainą būtų kur kas pigiau, nei juos gabenti saugoti į kitą šalį. Kartais vien į kitą miestą nugabenti kainuoja 10 eurų, o vežant grūdus į kitą šalį tai galėtų pareikalauti kad ir pusės tonos kainos.“

Kita vertus, kadangi šie metai yra sausi, pati gamta grūdus išdžiovina net geriau, nei reikalauja minimalūs kokybės standartai. Kuo grūdas sausesnis, tuo geriau – tuo ilgiau jį galima laikyti. Vadinasi, jei neužeis lietūs, neretai bus galima išsiversti ir be elevatorių paslaugų.

„Šiais metais gamta ūkininkams sutaupė nemažai pinigų. Kadangi grūdai sausi, grūdų augintojai galės juos supilti į visokiausias pašiūres. Tokiems grūdams nereikalingos jokios profesionalios saugyklos. Mano galva, dėl kaitrių orų taip galėtume sukaišioti kad ir tą papildomą nepilną milijoną tonų grūdų. Vis dėlto, jei užeitų ilgi lietūs, tai būtų neįmanoma – tiesiog nesugebėtume visko išdžiovinti“, – dėsto K.Šimas.

A.Stančikas primena, kad ūkininkai gali grūdus parduoti ir tiesiai iš lauko, tačiau tada reikia susitaikyti su mažesne kaina.

Derliaus dydis – tik viena medalio pusė, ne mažiau svarbi yra grūdų kokybė. „Įnoringi orai vis dėlto padarė savo juodą darbą. Kviečiai (bent tiek, kiek yra nukulta) nėra tokios kokybės, kokios tikėtasi. Ypač sausi rapsai“, – pasakoja D.Ruščiauskienė.

Tai ne mūsų vienų bėda – situacija panaši daug kur Europoje. Galiausiai nereikia pamiršti, jog stipriai padidėjus derlingumui kokybė gali automatiškai nukentėti dėl to, kad grūdams iš dirvožemio teks po mažiau reikalingų medžiagų

Grūdai ir grūdų produktų eksportas (mln. Eur)

Pažvelgę į ilgesnį laikotarpį, pamatysime nuolatinį grūdų derliaus didėjimą. Didėja ne tik apsėjami plotai, bet ir jų derlingumas. Tai lemia tobulėjančios agrotechnologijos, auginamos derlingesnės, ligoms ir neigiamam gamtos poveikiui atsparesnės veislės, geresnės, sertifikuotos sėklos rinkimasis bei kita.

Dėl didėjančio derliaus didėja ir grūdų eksportas, ir iš to gaunama piniginė nauda.

2010           2011                2012              2013           2014

309,464      337,197           644,035        703,296       747,815

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas

Shutterstock

Modernizacija. Stambiausias Elektrėnų savivaldybės ūkininkas Saulius Stirna turi apie 600 hektarų žemės. Augina javus ir rapsus, laiko gyvulių. Ūkininkas domisi žemės ūkio naujovėmis ir stengiasi jas pritaikyti savo ūkyje, todėl jį būtinai sutiksite kas dvejus metus Hanoveryje (Vokietija) vykstančioje naujausios žemės ūkio technikos parodoje. Kokios naujovės domina lietuvį ūkininką?

Traktoriai, kuriems valdyti nereikia žmogaus, robotai, aptarnaujantys gyvulius, ir vis plačiau naudojamos kompiuterinės programos. „Tarkime, labai išpopuliarėjo navigacinės sistemos. Svarbus tapo technikos valdymas, kai operatorius darosi nebereikalingas, nes pažangi technika pati atlieka visą darbą. Galima sakyti, operatorius reikalingas tik tam, kad lauko gale apsuktų techniką ir vėl pastatytų ją į vagą“, – pasakoja S.Stirna.

Kitaip tariant, traktorių ar kombainą pagal GPS signalą gali valdyti kompiuteris ir, pavyzdžiui, nustatyti reikiamą greitį, kaip barstyti trąšas.

„Dabar kaip tik mąstau apie automatinį pasėlių tręšimą. Paprastai tariant, ant technikos uždedamas tam tikras skaitytuvas, tiriantis augalą, skenuojantis jo lapo paviršių ir nustatantis, kokių trąšų jam reikia, kokie yra pesticidų kiekiai. Viskas apskaičiuojama automatiškai ir, kur nereikia, pesticidų ar trąšų paprasčiausiai nenaudojama. Keletas ūkių Lietuvoje jau naudoja tokią technologiją. Tokia praktika prisidėtų ir prie trąšų taupymo, ir prie gamtos taršos mažinimo. Į Lietuvą ateina tikslioji žemdirbystė, viską turėsime skaičiuoti“, – įsitikinęs Elektrėnų ūkininkas.

Lietuvos žemės ūkis ir maisto pramonė mums yra itin svarbios sritys, sukuriančios apie 9 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Nepaisant Rusijos embargo, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas 2014 m. išliko stabilus ir siekė 4,7 mlrd. eurų. Pernai smarkiai išaugo eksportas į JAV, Saudo Arabiją, Švediją, Norvegiją, Izraelį, Slovėniją, Rumuniją, Kazachstaną, Gruziją, Baltarusiją.

Inovatyvių ūkių Lietuvoje tikrai nestinga. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Augalininkystės skyriaus vadovė Dijana Ruzgienė sako, kad tuo neturėtume stebėtis. Nors dažnai manoma, kad žemės ūkis yra konservatyvi sritis, toks požiūris neatitinka realybės. Ypač didelį impulsą inovacijoms suteikė informacinės technologijos, kurios ne tik palengvino ūkio apskaitos vedimo, ūkio valdymo darbus, bet ir leido automatizuoti nemažai procesų, padidinti efektyvumą ir sumažinti laiko sąnaudas.

Išpopuliarėjo tokios kompiuterinės programos, kaip „E-Geba“, leidžiančios kaupti bei analizuoti duomenis ir po truputį išstumiančios skaičiukų primargintas užrašų knygeles ar šūsnis lapų. Lietuvos bendrovės „AgroGIS“ kuriamų IT sprendimų esmė yra kaupti ir analizuoti informaciją apie daug įvairių komponentų ir rasti tarsi sėkmės receptus konkrečiuose laukuose auginamoms kultūroms. Analizuojama, kokia veislė pasirinkta, kokiomis trąšomis tręšta, kokiame dirvožemyje sodinta, kiek jame būta maisto medžiagų, koks padargas naudotas, po kokios kultūros sėta ir pan.

Atsižvelgiant į tai žiūrima, dėl ko pasiekiama geriausių rezultatų. Jei atrandama sutapimų tarp daugelio ūkių (pavyzdžiui, tokiame dirvožemyje labiausiai tinka tokia sėkla su tokiomis trąšomis), kitais metais sėją jau galima planuoti pagal tai.

„Kuriama tam tikra sėkmingų parametrų duomenų bazė. Panašiai kaip gydytojas išrašo vaistų receptą, taip agronomas siūlo tam tikras technologijas laukui ir kultūrai“, – aiškina „AgroGIS“ vadovas Gediminas Norkevičius.

Jų kuriamais informacinių technologijų sprendimais domisi stambesni ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir užsienio investicinės bendrovės. Vaizdžiai kalbant, tie, kurie gilinasi į kelis skaičius po kablelio. Nors tokioje daugybės kintamųjų veikiamoje srityje, kaip žemės ūkis, kažką tiksliai įvertinti sudėtinga, G.Norkevičius teigia, kad nuo 2010 m., kai pradėta ieškoti IT sprendimų, kasmet pasiekiama geresnių rezultatų.

Stambesni ūkininkai vis labiau naudojasi duomenų analize. G.Narkevičius prognozuoja, kad po penkerių metų tuo naudosis visi Lietuvos ūkiai.

„Reikia laiko, kol į žemės ūkį ateis nauja karta. Šiandien dauguma agronomų dar yra labiau biologai, nors turėtų būti ir ekonomistai. Jei nesugebama įvertinti viename ar kitame lauke patirtų sąnaudų, bus sudėtinga nustatyti, ar panaudota technologija tiko, ar ne. Ieškome sprendimų, kad žurnalai užsipildytų automatiškai. Jei traktorius su GPS išvažiuoja iš lauko, tai matome, apie tai signalizuojama. Galime žinoti, kiek traktorius dirbo lauke, kiek laiko užtruko ir kiek hektarų apdirbo, – traktorininkas nebegali sukčiauti“, – apie IT galimybes, teikiamas žemės ūkui, pasakoja G.Norkevičius.

Tiesa, ne viskas žemės ūkyje klojasi tarsi sviestu patepta. „Pastebime, kad ligos iš kitų šalių į Lietuvą ateina greičiau. Čia mokslui kyla iššūkis stebėti bei tirti, kaip vystosi kenkėjo biologija, kad vėliau būtų galima atrasti būdų, kaip su tuo kovoti“, – įvardija naują problemą D.Ruzgienė.

Mokslininkai tiria kenkėjų atsparumą cheminėms priemonėms, aiškinasi, kokias veikliąsias medžiagas naudoti, kaip jas kaitalioti.

Aleksandro Stulginskio universiteto docentas dr. Vytautas Liakas pabrėžia, kad Lietuvos mokslas taip pat ieško būdų, kaip pagerinti dirvožemį, – pradedant žemės įdirbimu ir baigiant biologiniais preparatais: „Lietuvoje nebelieka sėjomainos, viską užvaldo biznio augalai rapsai ir kviečiai, nes ūkininkams neapsimoka auginti vieno, paskui kito augalo. Ne veltui  Lietuvoje buvo įvesta žalinimo programa, kai įvedami augalai, gerinantys dirvožemį.“

Trąšos šiandien labai geros, turinčios daug mikroelementų, todėl augalas nuolat skatinimas ir produktyvumas yra labai didelis. Tačiau iš dirvožemio paimama ir labai daug svarbių maistinių medžiagų, kurių kiekis nėra beribis.

Visi uždaviniai suvedami į vieną – kaip Žemės planetoje daugėjant gyventojų, o dirbamos žemės plotams dėl urbanizacijos ar žemės erozijos mažėjant, užauginti ir pagaminti daugiau maisto. „Tai reikalauja aukštesnio gamybos lygio ir naujų technologijų žemės ūkyje diegimo bei didesnio tikslumo“, – apibendrina D.Ruzgienė.

Naujovės kainuoja. Ypač kainuoja tikslioji žemdirbystė, kuri Lietuvoje tik pradeda įsitvirtinti, nors Amerikoje, kitose didesnėse šalyse ji jau seniai paplitusi.

Inovatyvios žemės ūkio technologijos brangiai kainuoja, bet dėl Europos Sąjungos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagalbos mūsų ūkininkai galėjo modernizuotis ir šiandien turi klestinčius, tarptautiniu mastu konkurencingus ūkius.

Kita vertus, kai kuriomis inovacijomis ūkininkai gali naudotis nemokamai. Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba siūlo nemokamų elektroninių paslaugų. „Ūkininkai turi tik mokėti naudotis kompiuteriu. Pavyzdžiui, siekiant įveikti klimato kaitos keliamus iššūkius, siūlome IKMIS – integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinę sistemą, kurioje skelbiame apie visų kenkėjų bei ligų plitimą laukuose. Stebime ir prognozuojame naudodami matematinius modelius, patariame, kaip atpažinti, kokias priemones rinktis ir kita. Ūkininkai tuo naudojasi“, – sako D.Ruzgienė.

Gyvulininkystės specialistė Daiva Gurauskienė pasakoja, kad automatizuota daug susijusių sistemų, daugėja melžimo, gyvulių šėrimo, kreikimo, mėšlo šalinimo robotų, bandos valdymo sistemų. „Bandos valdymas – tai programa, per kurią ūkininkas gali stebėti visą bandą: kiek primelži iš karvės, koks pieno riebumas, po karvės naga yra uždėtas responderis – daviklis, fiksuojantis pokyčius karvės organizme. Galima pamatyti, kada ateina laikas ją apvaisinti. Tampa įmanoma stebėti visą gyvulio ciklą, žinome, kada karvę galima palikti sėklinimui, kada ji mažai duoda pieno ir reikėtų jos atsisakyti, matome, ar neserga.“

Populiariausi išlieka melžimo robotai, taip pat pigesni mėšlo šalinimo, pašarų pateikimo robotai. „Net 60 proc. sėkmės lemia gyvulio šėrimas“, – sako D.Gurauskienė.

Lietuvoje ūkių modernumas nėra tolygus. „Galima sakyti, taip atsitiko todėl, kad skirtingi regionai skirtingai specializuojasi. Jei imtume nuo šalies šiaurės iki pietų einančią vidurio sritį, kuri žemdirbystei palankiausia, tai čia vyrauja augalininkystė, taip pat yra daržovių ar sodų ūkių. Žemaitijos ūkiams palankesnė gyvulininkystė, tiesa, tokių ūkių galėtų būti daugiau. Rytų Lietuvoje, Zarasuose, Molėtuose, Utenoje dažnai nė su žiburiu nerasi augalininkystės ūkio. Ten orientuojamasi į papildomus verslus – kaimo sodybas, žaliavų perdirbamą“, – dėsto D.Ruzgienė.

Dėmesys žaliavų perdirbimui pačiuose ūkiuose, kad būtų eksportuojamos ne žaliavos, o didesnės pridėtinės vertės produktai, Lietuvos ūkininkams taip pat yra iššūkis. Tokie ūkiai turi daugiau galimybių daugiau uždirbti, taip pat atlaikyti geopolitines ir kitokias krizes.

„Kažkodėl mūsų ūkininkai rinkai vis dar daugiausia pateikia tik žaliavą, o juk turėtume stengtis daugiau žaliavos perdirbti Lietuvoje. Tai reiškia ir papildomas darbo vietas, ir didesnę pridėtinę vertę, ir didesnius valstybei sumokamus mokesčius. Geriau išvežti ne pieną, o sūrį“, – svarsto Elektrėnų ūkininkas S.Stirna.

Jis savo auginamas avis skerdžia pats ir parduoda skerdieną. Kukliais ūkininko skaičiavimais, vien tai turėtų padidinti jo pelną 27 procentais.

Vaiva Sapetkaitė

Vis daugiau jaunų, ką tik universitetus ar kolegijas baigusių žmonių, keletą metų pasiblaškiusių didmiesčiuose, grįžta į kaimą ir realiai, o ne tik popieriuose, perima tėvų arba senelių ūkius, dar kiti kuria savo valdas šalia artimiausių giminaičių ir šeimos narių.

Per devynerius metus, kai buvo pradėtos mokėti ES išmokos (vyresniems nei 55-erių) ūkininkams už vadinamąjį ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, Nacionalinė mokėjimo agentūra jau daugiau kaip 87 tūkst. garbaus amžiaus žemdirbių išmokėjo beveik 319 mln. Lt. Jų ūkius dažniausiai perėmė vaikai, vaikaičiai ar kiti giminaičiai, kartais bičiuliai. Tačiau, remiantis taisyklėmis, ūkių perėmėjų amžius negali būti jaunesnis nei 18 metų ir vyresnis nei 50 metų.
Dėl šios paramos pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje gerokai “pajaunėjo” ūkininkų amžius. Vis dėlto, kaip neoficialiai prasitaria kai kurie ūkininkai, dalis iš žemės ūkio gamybos juridiškai pasitraukusių ir vaikams ar vaikaičiams ūkius perrašiusių vyresnio amžiaus ūkininkų ir toliau sukinėjasi ūkiuose kaip tikrieji šeimininkai, o ūkininkavimą perėmęs jaunimas toliau užsiima savais darbais. Nors patikrinti tokius faktus nėra paprasta.
Vis dėlto, kaip pastebi Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas ūkininkas Bronius Markauskas, ūkininkus labiausiai džiugina tai, kad pastaruoju metu gausėja jaunų žmonių valdomų ūkių ne tik dėl šios ES finansinės priemonės, bet ir dėl to, kad subrendo ir į kaimą ėmė grįžti čia augusi jaunoji karta. Jaunimas kuria ūkius šalia savo tėvų, senelių ir labai sėkmingai ūkininkauja. B.Markausko žodžiais, kiekviename Lietuvos regione yra daugybė ūkininkų dinastijų, kai šalia viena kitos ūkininkauja net kelios kartos. “Veidas” kaip tik ir supažindina su penkiomis ūkininkų dinastijomis iš skirtingų Lietuvos regionų.

Svajonė ūkyje įdarbinti visą šeimyną išsipildė su kaupu
Lazdijiškis Edmundas Henrikas Jastramskas, ką tik sutvarkęs įvairius dokumentus, grįžo iš Alytaus. Garbaus amžiaus ūkininkas šypsosi, kad reikalai, kuriuos tvarkė buvusiame apskrities centre, susiję su ekologiškų dribsnių įmone, kurią netrukus atidarys jo anūkė. “Anūkė po studijų ką tik grįžo į Lazdijus ir ėmėsi ūkininkauti: neseniai, mano padedama, sutvarkė patalpas, gavo Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą ir netrukus pradės gaminti bei fasuoti avižų ir kviečių dribsnius. Tiesa, kol kas malti teks vežti į kito ūkininko malūną, mat mūsų ūkyje dar nėra sąlygų, bet ateity būtinai įsirengsime malūną”, – dzūkiškai porina pašnekovas.
Šiandien šalia E.H.Jastramsko vyresniojo yra dar ir jo dukters Nijolės su žentu Algirdu bei dviejų anūkų ūkiai. “Ateityje savo ūkį perduosiu anūkui, taip jau esu pažadėjęs, bet kol dar turiu sveikatos, tai dar nenoriu trauktis. Džiaugiuosi, kad visi trys anūkai grįžo namo: viena anūkė užsiima ekologiškos žemės ūkio produkcijos prekyba, kita – gamyba, anūkas irgi užsiima gamyba. Tad mūsų troboj taip jauku ir šilta”, – nusišypso ūkininkų dinastijos galva.
O viskas prasidėjo nuo to, kad prieš daugiau kaip dvidešimt metų kolūkiečiams pagal Valstiečių ūkio įstatymą grąžinant žemes Edmundas, anuomet kolūkio vyr. energetikas, sumanė šalia savo namo, buvusiame kolūkio centre, kurti nuosavą ūkį. “Aš visą gyvenimą buvau toks neramus, mano galvoje vis kirbėdavo daugybė minčių, vis norėjau kolūky ką nors patobulinti, racionalizuoti, bet ne visada pavykdavo, neleisdavo. O savo ūkyje ką noriu, tą darau, čia aš gaspadorius, – dėsto E.H.Jastramskas. – Tad mintimis apie savo ūkio kūrimą pasidalijau su mama, kuri anuomet gyveno čia, Šventežery. Mama, išgirdusi mano kalbas, tik apsiverkė ir sako: “Tai kam tau, vaikeli, imti svetimą žemę? Imk savą ir dirbk.” Sesuo su broliu, kurie gyveno šalia mamos, man atidavė savo žemės, kurios iš tėvų paveldėjome apie 18 ha, dalį, ir taip pradėjau kurtis.”
Tiesa, nors anuomet mūsų pašnekovas negalėjo nė numanyti, kad po daugiau kaip dvidešimties metų šalia jo susispies visa gausi šeimyna, prisipažįsta slapta norėjęs sukurti tokį verslą, kuriame dirbtų visi šeimynykščiai.
Šiandien net ir asmeniškai nepažįstantieji E.H.Jastramsko vyresniojo lietuviai puikiai žino jo ekologiško šaltai spausto rapsų, sėmenų aliejaus skonį. Iš pradžių savo gamybos agregatu ūkininkas spaudė rapsus ir gamino biodyzeliną. “Pildavau tą aliejų į traktorius ir dirbau laukus, vėliau kaimynams ūkininkams ėmiau pardavinėti už įprastą biodyzelino kainą, o kartą ėmiau ir paragavau to aliejaus, – nusijuokia ūkininkas. – Geras skonis! Tą patį ir kaimynai patvirtino. Manau sau, gaila pilti gerą daiktą į traktorių, – taip ir pradėjau aliejaus spaudimo verslą.”
Šiandien E.H.Jastramskas savo140 ha ūkyje augina rapsus, linus ir spaudžia aliejų, netoliese įsikūręs žentas Algirdas, valdantis apie 20 ha ūkį, augina šilauoges, anūkas ir anūkė, kuriems senelis sukūrė po ūkį, valdo po 100 ha žemės ūkius ir augina įvairias grūdines kultūras. Dukra Nijolė tvarko visų ūkių buhalteriją, bet kadangi tie ūkiai dideli, dokumentų daug, moteris nebespėja, tad pavasarį po pedagogikos studijų į Šventežerį grįš jauniausia anūkė ir padės mamai tvarkyti senelio, tėvų bei pusbrolių ūkių dokumentus.
Dzūkijos ūkininkas juokauja, kad ypatingų pastangų parsivilioti iš miesto dukrą su žentu, o ir anūkus, nereikėję. Dukra Nijolė po studijų dirbo gėlininkystės ūkyje buhaltere, o žentas Algirdas – žemės ūkio inžinierius, tad kaimas nebuvęs jiems svetimas. Abi anūkės pagal išsilavinimą pedagogės, bet pirmoji, keletą metų padirbusi mieste, panūdo grįžti į kaimą ir apsigyveno prosenelių, E.H.Jastramsko tėvų, sodyboje. Anūkas baigė tarpdisciplinines energetikos ir aukštųjų technologijų vadybos studijas, bet nė neketino likti mieste. “Jis dar būdamas vaikas man talkindavo ūkyje: tai šieną paprašydavau su vartytuvu pavartyti, tai pagrėbti, taip, matyt, ir užsikabino už ūkininkavimo idėjos”, – savo gudrybes atskleidžia jaunojo ūkininko senelis.
Beje, didžiuliame E.H.Jastramsko ir jo vaikų bei anūkų ūkyje išsiverčiama pačių jėgomis. Šiuose ūkiuose samdomi vos du samdiniai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Maisto paklausa pasaulyje didėja, tačiau Lietuvoje žmonių, norinčių verstis iš žemės ūkio verslo, mažėja. Apie pusė visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – “popieriniai”. Ko labiausiai stinga Lietuvos žemės ūkiui ir, ką nedelsiant reikėtų keisti, – nuo to pradėjome pokalbį su žemės ūkiui ministru ir ūkininku Kaziu Starkevičiumi.

K.S.: Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė labai daug dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, ypač dėl ūkininkams aktualiausio klausimo, kaip nuo 2014 m. ES rems kaimą.
Tiesa, pernai, ES šalims narėms balsuojant už Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) nuo 2014 m. iki 2020 m., Baltijos šalių atstovai nepritarė šiam dokumentui. Mat jame buvo numatytos labai didelės žirklės tarp paramos naujųjų šalių narių ir senųjų šalių narių žemės ūkiui.
Tačiau mes nenuleidome rankų ir toliau derėjomis su didžiosiomis finansinėmis donorėmis. Visų pirma, buvo svarbu įtikinti Vokietijos atstovus, kad tokia skirtinga parama senųjų ir naujųjų šalių žemės ūkiui yra nepagrįsta ekonomiškai ir dėl to niekur neveda. Ir mums kartu su kitų Baltijos šalių atstovais pavyko šitai pasiekti: Berlyne sausį surengtos tarptautinės maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodos „Žalioji savaitė “ metu Vokietijos žemės ūkio ministrė pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą su Baltijos šalių ministrais bei žemdirbystės lyderiais. O birželio pradžioje Danijoje vykusiame neformaliame Europos Tarybos žemės ūkio ministrų susitikime visų trijų Baltijos šalių ministrai pasirašė dar vieną dokumentą su Vokietijos žemės ūkio ministre: Vokietija pasižadėjo palaikyti Baltijos šalių poziciją dėl ženklaus tiesioginių žemės ūkio išmokų padidinimo.
O kadangi dabar visus pagrindinius sprendimus, susijusius su žemės ūkiui, priims jau Europos Parlamentas, aš pernai rugsėjį pasikviečiau visus mūsų europarlamentarus ir išsakiau jiems Lietuvos žemės ūkio problemas. Ir šitas darbas su europarlamentarais davė rezultatą – į gegužę Vilniuje vykusią tarptautinę žemės ūkio ir maisto pramonės parodą “AgroBalt” atvykęs EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Paolo de Castro pabrėžė, kad Baltijos valstybių žemės ūkis yra problematiškas ir tiesioginių išmokų žirklės tas bėdas tik pagilina.
Taigi, žemdirbiams ir kaimo gyventojams neverta baimintis – žemės ūkis kaime turi ateitį ir visos rėmimo programos, kurios buvo iki šiol ir toliau bus tęsiamos, o ir naujų bus.
VEIDAS: O kiek ES paramos iki šiol buvo iššvaistyta?
K.S.: ES galioja kriterijus: netikslingai gali būti panaudota iki 10 proc. visos paramos. Mes nuo pat ES finansinės paramos gavimo pradžios, tai yra įskaitant SAPARD, BPD ir pastarųjų metų paramos lėšas, netikslingai panaudojome ne daugiau kaip 3 proc.
Antra vertus, mums reikia padėkoti dar ir ūkio krizei, kad ji pristabdė sudėtingų, bet mažareikšmių projektų vystymą.
Galiausiai, šią kadenciją supaprastinus ES paramos žemės ūkiui skyrimo tvarką, sutaupėme 10 proc. lėšų, kurias iki tol ūkininkai turėdavo sumokėti projektų rengėjams. Pastarieji, tiesa, labai pyko, mat, jei iliustruotume skaičiais, tai paaiškėtų, kad supaprastinus paramos teikimo tvarką, ūkininkai gavo paramos, kurios vertė 1,7 mlrd. Lt, o kadangi projekto rengimas kainuoja apie 10 proc., tai sutaupėme milijonus, kitaip tariant, jie liko ūkininkams.
Beje, iki paramos teikimo supaprastinimo, ja buvo pasinaudoję 1600 ūkininkų ar žemės ūkio subjektų, o dabar – net 20 tūkst. Tai geras rodiklis, nes iš registruotų 110 tūkst. ūkininkų, aktyviai ūkininkaujančių yra 60 tūkst.
VEIDAS: Jūs deklaruojate, kad mūsų tikslas – gamybos kaime didinimas, bet statistika rodo, kad galvijų, ypač karvių, ožkų mažėja.
K.S.: Taip, politiniai oponentai neretai operuoja šiais skaičiais. Bet pažvelkime giliau, jei idealizuojamais kolūkiniais metais, tai yra iki 1990 m., mes iš karvės vidutiniškai primelždavome 3,5 tūkst. tonų pieno, o, tarkime, mokslinis Veterinarijos akademijos ūkis, primelždavęs 6 tūkst. t., jau gaudavo Lenino ordinus, tai dabar mūsų kontroliuojamų ūkių karvių primilžių vidurkis yra 6,2 tūkst. t. Taigi, nors karvių skaičius sumažėjo, primilžiai padidėjo. Kitaip tariant, žmonės laiko sveikas, produktyvias karves, bet ne ožkas karvės pavidale.
Galiausiai, mes apsirūpiname pieno produktais 170 proc., taigi 70 proc. produkcijos turime ieškoti rinkų trečiosiose šalyse. Jau pasirašėme eksporto sutartį su Rusija, netrukus pieno ir mėsos eksporto sutartis pasirašysime su Kinija. Mat jaunoji Kinijos karta irgi pradėjo vartoti pieno produktus.
O ir JAV rinka yra įdomi mūsų produkcija. Ir jau rugpjūtį pas mus atvažiuoja JAV ekspertai (kuriuos, beje, kvietėme nuo pat 2003 m.) dėl eksporto leidimų mūsų žemės produkcijai.
Iš tikrųjų, mes patenkiname savo rinką visais produktais, išskyrus kiaulieną. Kiaulienos mums stinga, o visą kitą žemės ūkio produkciją mes turime eksportuoti.
VEIDAS: Lietuvos žemės ūkis pastarąjį dvidešmtmetį išgyveno įvairių kultūrų auginimo madų pakilimus ir nuosmūkius: tai rapsų, tai serbentų, tai aviečių… Ką šiuo metu yra perspektyvu auginti?
K.S.: Per šiuos ketverius metus mes nepropagavome nei serbentų, nei agrastų auginimo ir, manau, jog gerai, kad nedemonstravome žemės ūkio madų šou. Mūsų prioritetas tos ūkininkavimo šakos, kurios sukuria didžiausią pridėtinę vertę, tai: pienininkystė, mėsinių galvijų auginimas, avininkystė.
VEIDAS: Ministre, įdomu, o kur Jūs pats perkate maisto produktus?
K.S.: Aš pats perku retai, dažniau mano žmona. Tačiau mūsų šeima turi tradiciją kas savaitgalį arba kas antrą savaitgalį apsilankyti Kauno Pilies turgelyje. Čia perkame tų produktų, kurių nepasigaminame: sūrių, duonos.
Mes patys sau ir draugams užauginame kiaulių, paukščių, kiaušinių, lietuviškų vaisių, daržovių.
VEIDAS: O į prekybos centrus neinate?
K.S.: Retai. Prekybos centre perkame tik egzotinių vaisių vaikams.
Aš džiaugiuosi mūsų įgyvendinta ūkininkų turgelių idėja.
VEIDAS: Bet paskutiniuoju metu gerokai smuktelėjo pasitikėjimas šiais turgeliais, nes čia pat prekiaujama ir atvežtine, nevisuomet kokybiška, dažniausiai lenkiška, produkcija.
K.S.: Taip, ūkininkai turėtų daugiau vadovautis savikontrolės mechanizmais ir rūpintis savo prekės ženklo prestižu, kad greta jų turgeliuose nestovėtų perpardavinėtojai. O pirkėjai visada turėtų klausti ir prašyti ūkininko, kurio produkcija, neva, prekiauja perpardavinėtojai, sertifikato: pirkėją gali apgauti tik vieną kartą, kitą kartą jis nebeateis.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lenkijos žemdirbiai per pastarąjį dvidešimtmetį pasiekė daugiau, o mes tik skundžiamės kaip blogai?
K.S.: Nepasakyčiau, kad jie pasiekė daugiau. Kita vertus, Lenkijos ūkininkai turėjo geresnes starto pozicijas: ten žemė nebuvo nacionalizuota. O mūsų ūkininkai savarankiškai ūkininkauja tik 20 metų. Geriausias pavyzdys Punsko ir Lazdijų dzūkų ūkininkų palyginimas. Lazdijų dzūkai – darbštūs, kantrūs, bet jie tik “stojasi ant kojų”, ūkeliai smulkūs; anie, Punsko dzūkai, ūkininkavo ir sovietmečiu, tad pas juos stiprūs šeimos ūkiai, išlikę tradicijos, kad ūkį paveldi vyriausias palikuonis, ūkiai nebuvo skaidomi.
Tačiau kitas aspektas – maisto kokybė. Šiemet Lenkijoje kilo net keletas maisto kokybės skandalų, nes paaiškėjo, kad produkte nėra to, kas parašyta ant etiketės. Tiesa, jų produkcija pigesnė nei mūsų.
Kita vertus, aplenkdamas Vilniaus centro kamščius, į Kauną neretai važiuoju pro Dūkštą ir – matau, kaip prie čia esančio “Biovelos” mėsos fabriko stovi autobusai iš Lenkijos ir žmonės dideliais kiekiais perka lietuvišką, tikrą kumpį, dešrą. Taigi, jei nori kokybės, nesvarbu, kad ji ir kainuoja brangiau.
VEIDAS: Ar iki rinkimų dar planuojate nuveikti didesnių darbų?
K.S.: Viena naujovių – deklaruojantieji žemę, tai yra pievas ir ganyklas turės turėti galvijų ar kiaulių. Jei deklaravai turįs 1 ha žemės, turi auginti ir vieną karvę ar vieną jautį arba dešimt kiaulių.
Šitai padarėme, nes kaime pradėjo kurtis nauja socialinių išmokų sistema: žmogus gaudavo išmokas neįdėdamas didesnių pastangų. Užtekdavo tik kartą per metus nupjauti žolę. Tokių “ūkininkų” yra apie 25 tūkst.
Pastebėjome tokių piktnaudžiautojų, kurie deklaravo tūkstančius hektarų žemės ir gaudavo išmokas. Pavyzdžiui, šiemet išmoka už 1 ha žemės – 400 Lt, o nušienauti 1 ha kainuoja 150 Lt. Tai paskaičiuokime, nuo 1 tūkst. ha – lieka 250 tūkst. Lt. Kur Jūs dar uždirbsite tokius pinigus?
VEIDAS: Iki šiol didžiulė problema kaime įsigyti tarp privačių sklypų įsiterpusius valstybinius žemės sklypelius. Kada ši tvarka bus supaprastinta taip, kaip buvo supaprastinta mieste?
K.S.: Šiuo metu startuoja pilotiniai žemės konsolidavimo projektai: keletas kaimo gyventojų gali susitarti dėl savo žemės sklypų plėtojimo. O taip tvarkant savo sklypus galima pretenduoti ir į įsiterpiančius valstybinius žemės sklypelius bei juos nusipirkti.
Mūsų tikslas, kad šie žemės konsolidavimo projektai taptų kadastrinėmis vietovėmis. Tokie kadastrinių vietovių projektai prilygs miesto bendriesiems planams. Tik šiuo atveju, kaimynai ūkininkai susitars, kur jie ketina statyti fermas, kur gyvenamuosius namus ir, patvirtinus šiuos projektus, jie jau įgys teisės akto statusą – panorus statyti namą ar plėsti fermą, nebereikės rengti detaliojo plano ir leisti pinigų.
VEIDAS: Kodėl didėja nepasitenkinimas Jūsų inicijuotais rezervinių miškų aukcionais?
K.S.: Savininko “suradimas” niekieno, tai yra buvusiems kolūkių miškams, yra sėkmė. Šiuo metu vyksta niekam nepriklausiusių, tai yra rezervinių miškų aukcionai, beje, komercinėmis kainomis. Tiesa, tie miškai tikrai nėra pačios geriausios kokybės, bet susidomėjimas jais didžiulis: nuo aukcione paskelbtos pradinės kainos, pardavimo kaina pakyla tris – keturis kartus. Šiandien jau parduota apie 100 ha rezervinių miškų, valstybė gavo apie 1,5 mln. Lt pajamų. Anksčiau tuos miškus urėdijos saugodavo tik nuo gaisro, bet juose nebuvo galima ūkininkauti, nepaisant to, šiuos miškus dažnai išvogdavo.

BFL

Lietuvos žemdirbiai 2014-2020 metais gali tikėtis daugiau tiesioginių išmokų.

Europos Komisijos (EK) pateiktame 2014-2020 metų ES biudžeto projekte numatoma, kad išmokos Lietuvos ūkininkams didės vidutiniškai trečdaliu per visą laikotarpį – jos palaipsniui augs nuo 459 litų iki 614,6 litų už hektarą, pranešė Komisija.

Planuojama, kad išmokos bus skiriamos tik realiai žemę dirbantiems ūkininkams, be to, jiems bus taikomi griežtesni aplinkos apsaugos reikalavimai.

Lietuvos ūkininkai prireikus turės galimybę pasinaudoti naujais Europos Sąjungos finansavimo instrumentais. Vienas jų skirtas padėti žemdirbiams krizinėse situacijose, pavyzdžiui, dėl maisto produktų saugumo. Taip pat siūloma Europos globalizacijos fondo lėšomis leisti pasinaudoti ir ūkininkams, kuriems reikia prisitaikyti prie naujos rinkos situacijos dėl globalizacijos poveikio.

2014-2020 metais žemės ūkio politikai Europos Sąjungoje numatoma skirti iš viso 371,72 mln. eurų (1,283 mlrd. litų). 30 proc. tiesioginės paramos ūkininkams priklausys nuo jų veiklos ekologiškumo.

Žemės ūkio technikos pardavėjai skaičiuoja kylančius pardavimus. Kai kurie jau pasiekė ir viršija rekordinių 2008 metų lygį ir teigia, kad erdvės veiklai dar pakankamai daug, nes rinka nepasotinta, rašo “Verslo žinios”.

“Lyginant su 2010 metais, per pirmą šių metų ketvirtį pardavimai augo 50 procentų. Metinė apyvarta bus 20-25 procentų didesnė nei praėjusiais metais. Grįžome į 2008 metų, kurie buvo rekordiniai, lygį”, – sakė bendrovės “Konekesko Lietuva” Žemės ūkio technikos departamento direktorius Virginijus Apšega, kaip pakilimo priežastis vardijantis aukštas grūdų ir pieno supirkimo kainas.

Žemdirbius kuo greičiau pirkti techniką skatina ir tai, jog netyla kalbos, kad po 2013 metų baigsis ES parama.

“Pardavimų sezonas vyksta ištisus metus ir dirbame intensyviai, nes stambūs ūkiai per darbymetį kieme jau nori turėti techniką. Pagal prekybą 2010 metus lenkiame ir grįžtame į 2008-uosius”, – sakė bendrovės “Dojus agro” generalinis direktorius Audrius Kavaliauskas.

Bendrovės “Dotnuvos projektai” direktorius Rimantas Dapkus sako, kad šiemet taip pat planuojama viršyti rekordinių 2008 metų pardavimus.

“Jei paramos nebūtų, rinka vis tiek egzistuotų, nes žmonėms reikia dirbti žemę. Tik pirkimas būtų mažesnis”, – sakė R.Dapkus.

Bulvių kilogramas kainuoja jau keturis litus, kitos daržovės, javai irgi pabrangę po kelis kartus. O juk šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja net 400 tūkst. ha žemės. Jei ji būtų pradėta dirbti, būtų sukurta 20 tūkst. darbo vietų. Tad gal Lietuvai vėl metas atsigręžti į žemę ir žemdirbystę? Juolab kad artimiausius dešimt metų maisto paklausa visame pasaulyje tik didės.

Vienas stambiausių Lietuvoje javų augintojų ūkininkas Sigitas Petraitis neramiai žvelgia į plačiai nusidriekusius savo laukus. Laukia, kol nutirps sniegas ir paaiškės, ar šiuos metus jis galės laikyti sėkmingais, ar priešingai – nuostolingais. Rudenį jis, kaip ir, ko gero, dauguma javų augintojų visame pasaulyje, užsėjo dar didesnius nei pernai žiemkenčių plotus – juk grūdai jau tampa aukso vertės. Tačiau žemdirbys niekada negali būti tikras, kad pasėjęs tiek ir tiek, nors ir gerai prižiūrėdamas pasėlius, prikuls tiek ir tiek – gamta visus planus gali sugriauti per kelias valandas.

Gali būti, kad nepalankiai Lietuvos žemdirbiams ji bus pasidarbavusi ir šiemet. Mieste gyvendamas net nebeprisimeni, kad sausį būta keistų orų permainų: staigus atšilimas nutirpdė visą sniegą, o iš karto po to spustelėjo didžiuliai šalčiai. Žiemkenčių laukams tokie pokyčiai galėjo būti lemtingi: likę be sniego patalų jie galėjo iššalti.

Nuostoliai – žemdirbiams, pelnas – spekuliantams

“Štai jums ir atsakymas, ar aš šiemet susikrausiu turtus. Gali būti, kad laukus teks apsėti iš naujo, o tada nuostoliai dvigubi: ir nauja sėkla, ir pavasarinės sėjos derlius būna daug prastesnis”, – paaiškina S.Petraitis.

Turtingiausiu Lietuvos žemdirbiu tituluojamas Ramūnas Karbauskis taip pat nesustodamas šneka apie žiemos orų išdaigas ir sako, kad žemės ūkyje niekada negali skaičiuoti savo pajamų, remdamasis praėjusių metų derliaus supirkimo kainomis. “Miestiečiai jau mato mūsų milijonus, kai girdi apie dvigubai pakilusias grūdų supirkimo kainas. Bet užpernai, kai dėl perprodukcijos jos buvo dvigubai mažesnės, nei tikėtasi, dėl mūsų nuotolių niekam širdies neskaudėjo”, – sako R.Karbauskis.

Šiemet taip pat dar niekas neaišku: net ir prastos žiemos nulemtas menkesnis derlius gali visai nereikšti praradimų. Jei orai panašiai pokštavo ir Lenkijos, Ukrainos, Rusijos žemdirbystės regionuose (šios didelės šalys daro didesnę įtaką Europos grūdų rinkai nei viena mažytė Lietuva), gali būti, kad grūdų, kaip ir pernai, stigs, o tada jų supirkimo kainos vėl bus rekordinės.

R.Karbauskis atkreipia dėmesį, kad pastarųjų metų ekonominė pasaulio suirutė netikėtai išaukštino žemdirbystę: susizgribta, jog maisto produktai yra kur kas aiškesnė investicijų lentynėlė negu pakrikusių kitų ekonomikos šakų įmonių akcijos. “Bet tai tereiškia, kad maisto kainas pradėjo reguliuoti biržų spekuliantai. Tik jie gali grūdų kainas per savaitę pakelti arba numušti 20 proc., pasaulio maisto paklausa taip staigiai nesikeičia”, – pabrėžia Agrokoncerno grupės valdytojas.

“DnB Nord” grupės vyriausioji ekonomistė Jekaterina Rojaka analizuoja, kad maisto produktų kainos pasaulinėse rinkose jau stabilizavosi. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad milžiniškas kainas labiausiai lemia ne didėjanti maisto paklausa (šis variklis kainas didintų kur kas nuosaikiau), bet tik subjektyvus investuotojų požiūris. “Tačiau tikėtis, kad viskas nurims, būtų visiškai naivu. Maisto iš tiesų kasdien reikia vis daugiau – Azijos valstybių kilimas nėra išgalvotas dalykas. Taigi maistas bus paklausi prekė, todėl ji ir toliau domins rinkų spekuliantus”, – dėsto ekonomistė.

Atsigręžti į žemę

R.Karbauskis kritikuoja Lietuvos Vyriausybę – dabartinę ir visas prieš tai buvusias – dėl nesusivokimo, kad būtina puoselėti Lietuvos žemės ūkį, nes tai viena perspektyviausių ekonomikos šakų. “Mūsų valdžia pavažinėja po prabangius forumus ir grįžusi paskelbia: tikslas – tapti aukštųjų technologijų šalimi. Atsipeikėkite: pasaulis jau badauja, o mes juk sugebame pagaminti maisto. Bet ne – kaimas juk ne lygis”, – ironizuoja pašnekovas.

J.Rojaka taip pat kritikuoja Lietuvos vadovų neįžvalgumą ir žvalgymąsi į kosmosą, kai tiesiog panosėje visai neblogai laikosi tradicinė mūsų šalies ekonomikos sritis – žemdirbystė. Ekonomistė skaičiuoja, kad skambiausios praėjusių metų investicijos IT srityje nėra tos tikrosios didelės pridėtinės vertės kalvės, kokias jas mėgina pavaizduoti Vyriausybė. “Juk tai – tik aptarnavimo centrai. Kas ten kuriama? Nieko. Ar naudojama Lietuvos infrastruktūra, sukuriama papildomo darbo jai? Ne, čia pakanka laidų”, – dėsto ji.

Tuo tarpu investicijos į žemės ūkį sukurtų visiškai kitokią, visai Lietuvos ekonomikai palankesnę grandinę: čia naudojamos Lietuvoje išaugintos žaliavos, Lietuvos fabrikuose gaminami produktai, jie išvežiojami po prekybos centrus, o dalis – eksportuojama. “Žinoma, IT sektoriaus plėtra neprieštarauja žemės ūkio plėtrai, tačiau pastaroji Lietuvoje laikoma neprestižine, dėmesio neverta. Tai mažų mažiausiai neprotinga”, – įsitikinusi ekonomistė.

Kol inertiška Vyriausybė susivoks, kad modernia pramone galima laikyti ne vien kompiuterius ir biotechnologijas, į žemės ūkį bei jo produktus noriai investuoja ne tik pasaulio rinkos, bet ir vietiniai Lietuvos investuotojai.

Investicijų bendrovės “CEE Agro” vadovas Donatas Keras sako, kad Lietuvoje žemės ūkis yra stabilus, fundamentalus verslas, turintis didelę augimo potenciją. Ši bendrovė investicijoms pasirinko dvi nišines sritis: modernių miškų sodinimą ir ekologinę žemdirbystę. Pirmuoju atveju remia hibridinių, greitai augančių medžių, kurie naudojami bioenergetikos srityje, o antruoju – ekologinių vaistažolių, daržovių auginimą. Investuotojų valdos – 100 ha miškų, kurių plotą šiemet ketinama padidinti iki 300 ha, ir 400 ha ekologiškai puoselėjamų laukų. “Pasirinkome siauresnes, netradicines sritis, nes tai mūsų pirmieji žingsniai žemės ūkyje, o, tarkime, grūdų auginimo srityje konkurencija jau didžiulė”, – aiškina D.Keras.

Mažiems – daugiau vargo

Prieš kelerius metus Vilniuje susikūrusi Juškų šeima dabar gyvena kaime: iš pradžių mieste dirbę teisės ir ekonomikos mokslus baigę jauni žmonės nutarė keltis į kaimą Panevėžio rajone, kur nedidelį pienininkystės ūkį turėjo Jurgitos Juškienės mama. “Pasiskaičiavome, atrodė, kad dirbant kaime laukia geresnės ekonominės perspektyvos”, – prisimena ji.

Šiuo metu Juškų ūkyje – 60 melžiamų karvių ir dar 40galvijų prieaugio: veršeliai, jautukai parduodami mėsai, o telyčios auginamos į melžiamas karves. “Perėmę ūkį iš mamos, stengėmės jį patvarkyti, modernizuoti, prieš metus pasinaudojome ir ES parama”, – pasakoja ūkininkaujančios šeimos atstovė.

Vis dėlto ji dar nėra tikra, ar sprendimas grįžti dirbti į kaimą buvęs teisingas. “Kartais atrodo, kad jei ne ta ES parama – o ją imdami įsipareigojome ūkininkauti mažiausiai penkerius metus – viską išsiparduotume ir jau grįžtume į miestą”, – neslepia Jurgita.

Pasak jos, tokiems nedideliems kaip jų ūkiams sunku tikėtis didelio pelno: būdamas mažas, visiškai priklausai nuo pieno supirkėjų diktuojamos kainos, o palyginti nedidelės verslo apimtys neleidžia pigiau pirkti grūdų ar kitų žaliavų.

“Suprantu, kad tokius ūkininkus kaip mes gelbėtų kooperacija. Tačiau, patikėkite, lietuvių mentalitetas visiškai netinkamas kooperacijai. Pas mus toks gajus tarpusavio pavydas, kad kaimynai nesugeba susivienyti vienas kito labui”, – kaimo realijas atskleidžia J.Juškienė.

Vis dėlto kooperacija, ūkių stambinimas yra neišvengiamas, norint kaime verstis sėkmingai. “Pagrindinė mūsų ūkių problema – smulkumas. Mažam ūkiui dažnai per didelė ta technika, kurią padeda įsigyti ES, ji nepakankamai apkraunama, tada neatsiperka. O juk Lietuvos žemės ūkio produktyvumas ir taip vienas prasčiausių ES – turime sparčiai vytis”, – įsitikinusi J.Rojaka.

Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius perspėja, kad planuojamoje naujoje, nuo 2013 m. veiksiančioje ES finansinėje perspektyvoje didelė dalis paramos taip pat bus skirta kooperacijai skatinti. “Galvojama numatyti tiesiogines išmokas už galvijus, paukščius, kiaules, bet tik stambesniems, susijungusiems ūkiams”, – informuoja jis.

Ar ministerija kaip nors reaguoja į pasaulines maisto rinkos tendencijas ir turi planų didinti, skatinti Lietuvos žemės ūkio gamybą? Ministras sako, kad visų pirma sprendžiama dirvonuojančios dirbamos žemės problema (o tokios Lietuvoje net 400 tūkst. ha) – tokios savininkai netrukus bus priversti mokėti didesnį žemės mokestį, taigi atsiras motyvas verčiau išnuomoti ją žemdirbiams. Be to, atsižvelgiant į mėsos trūkumą ir jos kainų didėjimą, rengiama supaprastinta galvijų ir kiaulių fermų steigimo tvarka.

Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, tai ypač reikalinga naujovė. “Dabar aplinkosaugos reikalavimai Lietuvoje net griežtesni, nei numato ES, įsteigti fermą trunka kelerius metus”, – teigia specialistas.

Pagal dabar galiojančią tvarką, ekologinės gamybos kontrolę ūkyje bei sertifikavimo darbus pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus vykdo VšĮ „Ekoagros”, įsteigta Žemės ūkio ministerijos kartu su Sveikatos apsaugos ministerija 1997 m.

Dažniausiai ekologinės gamybos ūkiuose nusižengiama, kai auginama vienoda produkcija ekologinės gamybos, pereinamojo laikotarpio laukuose, apsauginėse juostose ir įprastinėje ūkio dalyje – tokiu atveju produktai gali būti realizuojami tik kaip įprastiniai.

Kartais pasitaiko, kad ekologinės gamybos ūkininkai ūkiuose naudoja sintetines trąšas, pesticidus ar beicuotą sėklą. Vis tik pastarieji nusižengimai yra gana reti, 2009 metais jų užfiksuota vos 7 kartus.

„Visa ekologiška produkcija turi atitikti aukščiausius kokybės standartus“, – teigia Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Ministras pavedė peržiūrėti VšĮ „Ekoagros“ taikomus kontrolės mechanizmus, įvertinant visus galimus rizikos faktorius, bei, esant būtinybei, juos sugriežtinti. Jis taip pat kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą, prašydamas peržiūrėti paramos ekologiniam ūkininkavimui skyrimo tvarką ir, esant būtinybei, ją patobulinti.

„Nors mūsų ekologiška produkcija atitinka aukščiausius kokybės standartus, bet net ir pasitaikantys vienetiniai nusižengimai verčia mus užbėgti už akių ir imtis atitinkamų priemonių, kaip dar griežčiau bei veiksmingiau galėtume užtikrinti ekologinės gamybos ūkių kontrolę Lietuvoje. Vartotoją turi pasiekti išimtinai tik aukščiausius kokybės standartus atitinkanti ekologiška produkcija“, – teigia ministras K. Starkevičius.