A. Koroliovo nuotr.

Saulė Valentinaitė

63-ejų ūkininką iš Padrečių kaimo kauniečiai pažįsta kaip sūrininką, prie kurio produkcijos nutįsta ilgiausios eilės. Šiandien jų gal ir nebūtų, jei ne Jurgio Pažėros apsukrumas ir gebėjimas pakeisti veiklos kryptį kritus pieno supirkimo kainoms.

Dar ne taip seniai perdirbėjus šimtais tonų pieno aprūpindavęs Kauno rajono Vei­ve­­rių seniūnijos ūkininkas prieš keletą metų nutraukė visas sutartis ir pieno produktų gamybos ėmėsi savo ūkyje su žmona Lina. Ūkininko smalsumą sužadinę nedideli pieno produk­tų gamybos cechai suteikė drąsos ir leido pa­čiam išmėginti daug žadančią veiklą.

Pieno gaminiai amžiaus netrumpina

„Be jokios baimės kibome į pieno produktų ga­mybą: nebuvo kitos išeities, antraip laukė ban­krotas. Pieno supirkimo kainos buvo taip nusivažiavusios, kad ši veikla nebeatsipirko, ekstremalios aplinkybės reikalavo pokyčių“, – šeimos ūkio pradžią prisimena vieni sėkmingiausiai besiverčiančių Prienų rajono ūkininkų.

Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo.

Aplinkybės imtis pieno verslo, jų vertinimu, prieš septynerius metus buvo kur kas palankesnės: tuomet spauda dar nemirgėjo nuo antraščių apie tariamą pieno žalą žmogaus organizmui. „Da­bar jų – pilnas internetas. Sakau, kad gimė nau­jas kryptis: skaitau ir kvailėju“, – komentuoda­mas visai neseną istoriją, kai mama ūkininkų tur­gelyje atsisakė sūnui nupirkti pieno, motyvuodama tuo, kad jis jau esą didelis, piktinasi ūkininkas.

Pasklidus kalboms, kad dalis gyventojų netoleruoja piene esančios laktozės, prekybininkai ėmė vežtis lenkišką pieną, daug ilgesnio galiojimo, brangesnį ir be laktozės. „Po 90 ir daugiau metų mūsų protėviai pragyveno kaime vartodami pieno gaminius, o dabar žala išlindo“, – smulkiesiems pieno ūkiams kenkiančia politika piktinasi J.Pažėra.

Nuo pat Atgimimo miestiečiams natūralaus pieno varškės sūrius, raugintos grietinės ir saldžios grietinėlės sviestą tiekiantis ūkininkas ap­gailestauja, kad toks pieno puolimas daro neatitaisomą žalą visam sektoriui: „Parodykite man nors vieną sūnų, kuris žada iš savo tėvo perimti pienininkystės ūkį. Daugelis suka grūdininkystės ar gyvulininkystės kryptimi, o kas laukia pienininkų?“ – ramiai apie besiklostančią situaciją kal­­­­bėti negali sūrininkas.

„Mūsų kūryba pasiteisino, tik mes, kaip ir dau­­gelis mūsų kartos ūkininkų, labai sunkiu laiko­tarpiu ūkį kūrėme: viena santvarka griuvo, kita kūrėsi. Tačiau visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus“, – prisimena J.Pažėra.

Sūriai nusisekė ne iš karto

Pušimis apsodintos Pažėrų sodybos su iš tolo matomais baltos fermos raudonais stogais su niekuo nesupainiosi, o jei netyčia ne tuo keliuku nusuktum, draugiški kaimynai netruks parodyti, kur gimsta pieno gaminiai.

Visais laikais iš kaimo ėjo lietu­vio dvasios stiprybė. Ne veltui atėję okupantai pi­r­miausia į Sibirą trėmė stambių ūkių savininkus.

Visi J.Pažėros šeimos ūkyje pagaminti produktai – natūralūs, tokie, kokius šiose vietovėse bu­vo įprasta gaminti prieš šimtą ir daugiau metų, ne­naudojant jokio dirbtinio raugo. Gamyba vyks­ta kasdien, nes, kaip juokauja ūkininkas, kar­­­­vės dirba be laisvadienių – jas melžti tenka ati­tinkamai. Šeši samdyti darbininkai ūkyje pluša dviem pamainomis, o produkcija į mobiliuosius turgelius vežama dukart per dieną: pamėginę ja prekiauti nustebo, kad ji graibstyte graibstoma.

Miestiečiams reikalingi natūralūs pieno produktai: atsivežtus sūrius, sviestą, grietinę ir pieną pavyksta parduoti vos per kelias valandas, todėl kursuoti šiuo maršrutu tenka dukart per dieną.

Paprašyti prisiminti, ar sunki buvo pienininkystės pradžia, pašnekovai prisipažįsta: pagaminti kokybiškus sūrius ir varškę pavyko ne iš karto, bet jie ir nesitikėjo per naktį verslo įsukti.

„Žmona gaminti fermentinius sūrius mokėsi Va­­rėnoje, sūrių namuose, vėliau ėmė galvoti apie jų brandinimą. Šiandien jai tenka labiau tech­­nologinė gamybos pusė, o man – realizacijos“, – pasakoja J.Pažėra, pridurdamas, kad pa­žįsta ir tikslinę savo auditoriją. – Iš pradžių mūsų klientai buvo vyresni, nepasiturintys žmonės, ilgainiui ėmė daugėti ir jaunimo. Dabar kai kurie ir į namus atvažiuoja gaminių įsigyti.“

Ūkio produkcija išperkama Lietuvoje. „Kur ten su tokiomis apimtimis į eksportus eisi“, – mosteli iš pirmo žvilgsnio į jūrų kapitoną panašus sūrininkas.

Jis žino, kad jų ūkyje pagaminti produktai itin vertinami ir emigracijoje: noriai perkami džiovinti sūriai, sviestas. Nors produkcija trumpo ga­liojimo, pasiekti tėvynainius spėja, nes yra labai lau­kiama.

Pienininkystės ūkiai – nežinios ūkuose

Daugelyje Europos šalių pienininkystė – iš kar­­tos į kartą perduodamas verslas, tai galbūt ir Lie­tuvoje ilgainiui ši tradicija įleis šaknis? „Mūsų ūkio vairą turėtų perimti sūnus, juolab kad marti – veterinarijos specialistė“, – viliasi J.Pažėra, ta­čiau neslepia, kad pienininkystė palengva „emigruo­ja“ iš Lietuvos.

„Bijau, kad karvių augintojų šalyje vis mažiau turėsime: jaunų ūkininkų šis kelias nebevilioja, per daug vargo. Jaunimas mieliau suka mėsinės gyvulininkystės kryptimi. Tai patvirtina ir statistika: per pastaruosius du dešimtmečius pieno ga­mintojų šalyje sumažėjo katastrofiškai, o pie­no perdirbimo sektoriuje neatsirado nė vieno naujo dalyvio, taigi perspektyvos miglotos. Bet jei kalbama apie pieno gamybos ir perdirbimo verslus, vilties yra“, – vertina J.Pažėra.

70 melžiamų karvių savo ūkyje prižiūrintis pa­šnekovas atskleidžia, kad gyvulius augina su mei­le, tausoja ir nepersistengia su jų primilžiu, antraip jie būtų tinkami tik mėsos pramonei. „Nau­dingiau primelžti iš vieno gyvulio 6 tūkst. litrų ir mažiau, bet neturėti problemų nei dėl jo sveikatos, nei dėl pieno skonio“, – svarsto J.Pažėra.

Ūkininkas pastebi, kad per pastarąjį dešimtme­tį ir Lietuvos vartotojai suprato, kokį kelią ten­ka įveikti kaime gaminamai produkcijai. Ži­no­ma, tokio kaip Prancūzijoje kaimiškos produk­­cijos pripažinimo ir didžiavimosi ja mūsų ša­lyje dar nėra, bet miestas vis labiau gręžiasi į kai­mą.

Gyvenimo kaime neatsižada

„Mūsų ūkininkams, palyginti su prancūzais, dar trūksta pasitikėjimo savimi ir stabilumo. Dėl men­kiausios nesėkmės jie nuleidžia nosį. Aš ma­nau, kad ūkininkas turėtų būti kaip senas užgrūdintas žirgas, kuris nesidrasko įkinkytas į plūgą, ne­­skuba ir išlaukia savo sėkmės valandos“, – svars­to pienininkystės ūkį tik savo lėšomis kūręs sū­rininkas.

Daugiau nei prieš tris dešimtis metų mieste butą pardavęs ir į tėvoniją išsikėlęs J.Pažėra sako šio žingsnio niekad nesigailėjęs. Skolintis iš ban­ko, kol pastatys ant kojų savo ūkį, jis nesiryžo dėl prastų kreditavimo sąlygų. „Sukrapštėme paskutinius pinigus, nusipirkome pieno separatorių, o visą kitą įrangą pasigaminome patys, dalį perpirkome iš bankrutuojančių įmonių“, – apie būdą sutaupyti pasakoja J.Pažėra.

Ūkio šeimininką už romų būdą girianti jo sutuoktinė, su kuria likimas suvedė dar mokyklos suole, neslepia, jog daug kas įsivaizduoja, kad pieno ūkyje dirba tik samdyti darbininkai, o šeimininkai nuolat atostogų režimu gyvena, bet taip nėra – čia daug juodo ir sunkaus darbo. Kaitrią die­­­ną įsitaisiusi obels pavėsyje Lina siuva sūrmai­šius (pieno ūkyje jie sunkiai pamainomi), sa­ky­dama, kad tai tik valandėlei toks poilsis iš­puo­lė. Vėliau ji ims švarinimosi darbų, naikins gy­vu­lių fermas atakuojančias muses.

Darbščiai ir bendro tikslo siekiančiai porai ūki­­ninkavimas – visas jų gyvenimas, todėl net ir savaitei kitai išvykę aplankyti Prancūzijoje gyvenančios dukters šeimos nuolat galvoja apie savo ūkį.

Pieno ūkis – be tęstinumo tradicijos

Paklausti, kaip šeimos ūkyje pagamintą produkciją vertina Lietuvoje viešintys užsieniečiai, su­tuoktiniai džiūgauja, kad lietuviškų sūrių de­gustacijos trunka kone visą vakarą. Iš šviežio pie­no pagaminti sūriai – natūraliai rauginti, šildyti, varškė, mediniu šaukštu sukrėsta į drobinį sūrmaišį, suslėgta ir ragautojams šviežutėlė siūloma, abejingų nepalieka. Sūrininkai sako, kad Pran­cū­zijoje jų sūriai kainuotų dešimteriopai brangiau nei Lietuvoje, bet jie per daug nenori. Abu sutaria – svarbu, kad būtų iš ko prisidurti prie kuklios pensijos.

Apie tai, kaip pienininkystės ūkis atrodys atei­tyje, pašnekovai per daug svarstyti nelinkę: ga­li būti, kad jų sūnui tokia našta pasirodys per sun­ki, jo šeima į tą „košę“ lįsti nelinkusi, tai tęsti­numo gali ir nebūti.

Prisikalbinti žmonių, norinčių dirbti pieno

ū­kyje, sūrininkų teigimu, taip pat vis didesnis iš­šūkis. Dar prieš porą dešimtmečių norinčiųjų dirbti galėjai rasti tiek mieste, tiek kaime, o da­bar visi bedarbiai tikisi pašalpų.

J.Pažėra pasakoja ilgai kalbinęs prie Kauno ar­kikatedros elgetaujantį keturiasdešimtmetį vy­rą pas jį dirbti, žadėdamas būstą, aprangą, maitinimą, atlyginimą, tačiau šiam elgetauti klūpint at­­rodė patraukliau, nei būti „pririštam“ prie mel­­žiamų karvių.

Sunkiai ūkyje sekėsi ir iš emigracijos Di­džio­joje Britanijoje grįžusioms moterims: nenorėjo jos nusikirpti priaugintų nagų, o ir rytinio darbo va­landos atrodė pernelyg varginančios. „6 val. ry­to pieno ūkyje jau vėlyvas metas“, – sako kasdien daugybę darbų ūkyje rikiuojanti K.Pa­žė­rie­nė.

Vis dėlto sūrininkai sutaria, kad visos kliūtys įvei­k­iamos, o kai turi nuosavą verslą, natūralu, kad jų vis randasi. Tačiau viską atperka grįžtama­sis ryšys su pirkėjais ir pagyros džiovintiems bei šviežios varškės sūriams.

Galima sakyti, kad tokių ūkininkų kaip Pa­žė­rų pastangomis Lietuvoje buvo atverstas naujas pienininkystės puslapis. Šie žmonės ūkius kūrė savo rankomis, nelaukdami valstybės paramos ar pa­šalpos, „užsiaugino“ kaimiškos produkcijos mė­­gėjų, kurie priprato kaimiškų gaminių ieškoti mobiliuosiuose ūkininkų turgeliuose.

J.Pažėra dar mena, kaip veiklos pradžioje ne­sėkmingai mynė Kauno turgaviečių slenksčius, tačiau įsileisti jo produkcijos į prekyvietes nenorėta. Laimei, išsigelbėjimu ūkininkams tapo tuo metu prekybos vietą pasiūlę didieji prekybos centrai. Jų aikštelėse už simbolinį mokestį įsikūrę smulkieji kaimo prekeiviai rado prieglobstį ir galimybę pasiekti savo pirkėją.

Šiandien tai jau istorija, o jaunajai kartai – pamoka, kaip nepasiduoti girdint „ne“. „Sėkmė slypi už artimiausių durų, tačiau ar praversite jas, ar pasiduosite po pirmų mėginimų, priklausys tik nuo jūsų“, – šypteli trečią dešimtmetį atsiperkančiu pieno ūkiu besiverčiantis J.Pažėra.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Mūsų rajone Arūną Čimolonską žmonės pažįsta kaip darbštų ir kūrybingą verslininką. Daugeliui jis tapo pavyzdžiu, kaip nepasiduoti ištikus nesėkmei“, – apie vieną garsiausių Aukštaitijos krašto mėsinių galvijų augintojų, kurio ūkį prieš pusantrų metų nusiaubė gaisras, pasakoja Panevėžio rajono ūkininkų sąjungos pirmininkė Danguolė Kuzmienė.

Per kilusį gaisrą trijų fermų ir 4 tūkst. kiaulių (išgelbėti pavyko vos 300) netekęs Karsakiškio seniūnijos Bernotų kaimo gyventojas nepasidavė. Jau kitą dieną į jo ūkį buvo vežama nauja įranga, traukiamos sudegusių kiaulių gaišenos. Labiau nei ištikusi nelaimė aukštaitį skaudino žmonių apkalbos, esą jis pats savo fermas ir padegė. „Jei gyvuliai būtų buvę drausti, gal ir būtų logikos taip kalbėti, bet kiaulės nebuvo draustos“, – 2,9 mln. eurų nuostolį prisimena 39-erių A.Čimolonskas.

Palūžti sutuoktiniui neleido septyneriais metais už jį jaunesnė žmona Vaida, šeimos ūkyje atsakinga už parduotuvių plėtrą ir produkciją. Iš trijų vaikų šeimos kilusi sutuoktinė, nuo mažens mokyta, kaip elgtis su žeme, svajojusi apie savo verslą, šeimą užklupusių sunkumų nepabūgo.

Nė vienas panevėžietis tąkart užuojautos žodžių mums nerado, moterys juokėsi, kad dar ilgą laiką valgysime dūmais pradvėsusių gyvulių mėsą.

Drauge su jauna šeima mišriame ūkyje dirbanti finansininkės specialybę įgijusi ūkininko sesuo Aušra Čimolonskaitė apgailestauja, kad lietuviams vis dar smagu, jei kaimyno troba dega: „Nė vienas panevėžietis tąkart užuojautos žodžių mums nerado, moterys juokėsi, kad dar ilgą laiką valgysime dūmais pradvėsusių gyvulių mėsą.“ Tačiau Čimolonskų atkaklumas, darbštumas ir gebėjimas sutelkti jėgas neleido palūžti juodžiausiu metu. Pečius surėmę ir kur kas atsargesnį verslo planą – auginti mėsinius galvijus (šarolė ir limuzinų veislės) – pasirinkę Čimolonskai sako, kad tai daugiau kantrybės ir investicijų reikalaujanti (vienas veislinis limuzinas kainuoja 5 tūkst. eurų), bet didesnes galimybes atverianti jų investicija.

Užčiuopė laikmečio tendencijas

Po gaisro ūkį naujam gyvenimui prikėlęs A.Čimolonskas šiandien samdo per 30 darbuotojų: pardavėjų, skerdimo cecho darbininkų, mėsininkų – paties rankos prie daugelio darbų jau nebeprieina. „Ūkininkavimo nepavadinsi pačia lengviausia duona pasaulyje, bet jis turi savo žavesio. Nuolat tenka ieškoti naujų, dar nebandytų sprendimų“, – dėsto A.Čimolonskas.

Pradėjęs vos nuo 6 ha tėvų žemės, jis išplėtė ūkio valdas: šiandien su nuomojama žeme valdo 950 ha.

Jis tiki, kad geriausių rezultatų duoda ilgametė patirtis, o kartais – ir netikėti sprendimai, gimstantys iš padarytų klaidų. Nuo 1990 m. A.Čimolonską pažįstantis Karsakiškio seniūnės pavaduotojas Saulius Sarcevičius šį ūkininką vadina atkakliu ir sunkiai dėl savo sėkmės kovojančiu žmogumi: „Pradėjęs vos nuo 6 ha tėvų žemės, jis išplėtė ūkio valdas: šiandien su nuomojama žeme valdo 950 ha. Tai vienas perspektyviausių rajono ūkininkų. Įveikęs po gaisro slegiančius finansinius sunkumus, jis atsities ir suklestės“, – neabejoja S.Sarcevičius.

Kaip atkaklų, užsispyrusį, idėjomis degantį ir realizuojantį kone visus savo planus A.Čimolonską apibūdina visi jo aplinkos žmonės. „Šis ūkininkas turi puikią nuojautą, o gal šeštąjį jausmą“, – jo verslumą giria ir greta gyvenantys kaimynai.

Pasidomėjus, kas paskatino imtis prekybos ant ratų ir tiekti galutinį produktą vartotojui pačiam, ūkininkas mini nepastovų atsiskaitymą: „1998–2004 m. už parduotą produkciją pinigų laukti ir maldauti tekdavo po tris mėnesius. Mums tai nebuvo priimtina, todėl keičiantis žemės ūkio politikai nusprendėme, kad statysime skerdyklą ir patys perdirbsime galvijų produkciją.“

„Mobiliąją parduotuvę ant ratų iš savo ūkio paleidęs A.Čimolonskas netruko pajusti, kad miestiečiai labai pasiilgę jo siūlomų produktų. Lietuvoje gana reta, kad pats ūkininkas būtų ir gamybininkas, bet šiuo keliu seniai pasuko Olandijos, Danijos ir Vokietijos ūkiai. Pačiam užauginti, perdirbti ir realizuoti ne tik naudinga, bet ir madinga“, – Aukštaitijos ūkininko verslumą giria žemės ūkio kooperatyvo „Šeimos ūkis“ vadovas Vidas Juodsnukis.

Jo teigimu, Olandijoje tokiu principu kone 80 proc. ūkių surikiuota, taigi jiems netenka muštis dėl produkcijos kainos ar vietos po saule, nes patys ūkininkai ją ir reguliuoja. „Taigi gerųjų pavyzdžių žvalgytis toli nereikia: vokiečiai dar prieš kelerius metus gyrė mobiliąją Čimolonsko turgavietę, jos funkcionalumą“, – atskleidžia V.Juodsnukis.

Į ūkį pastūmėjo tėvo netektis

„Kiek tik save prisimenu, mūsų šeima gyveno iš ūkio“, – tikina Panevėžyje gyvenanti  A.Čimolonskaitė, šiuo metu dirbanti gamybos cechų vadove.

Ji sako, kad ūkininkauti brolį paskatino ankstyva tėvo netektis: „Jau 11-os jis dirbdavo visus žemės ūkio darbus, sulaukęs 16 metų tapo Ūkininkų sąjungos nariu. Kaip tvarkytis ūkyje, patirties sėmėsi iš švedų, danų, vokiečių. 2001 m. perėmęs tėvų sodybą suprato, kad su rankų darbu nieko nebus, tad ėmė ūkį modernizuoti, ryžosi imti paskolą.“

Bene daugiausiai jam davė 2003–2005 m. įgyta patirtis Švedijos ūkiuose, kur stebėjo auginamus veislinius galvijus. Ten ir kilo mintis imtis veislinės galvijininkystės.

Savo lėšomis privačią turgavietę įrengęs pašnekovas šiandien jau mato rezultatą: joje apie 10–11 ūkininkų prekiauja Lietuvos ūkiuose išauginta produkcija.

Per 100 veršingų šarolė veislės telyčių ir dar keturis veislinius bulius 2006 m. iš Švedijos parsivežęs ūkininkas plėtė fermą, šalia skerdyklos įrengė mėsos perdirbimo cechą. Jame ėmė gaminti šviežios mėsos vyniotinius, rūkyti dešras, kumpius. Prekiauti be tarpininkų nusprendęs ūkininkas netrukus pagerino finansinę padėtį, galėjo pasinaudoti ES parama, grąžinti paimtas paskolas. Palengva plėtėsi ūkio valdos, daugėjo samdomų darbininkų.

Tuo metu jokių vertingų užstatų neturinčiu ir milijoninių paskolų prašančiu ūkininku nenorėjo patikėti ir pagelbėti nė vienas bankas, tačiau Arūnui sekėsi: ūkiui paramą suteikė Panevėžio kredito unijos vadovas Kazimieras Petraitis. „Be paskolų nebūčiau nieko padaręs“, – neslepia panevėžietis.

Prisidėti prie pirmos privačios ūkininkų turgavietės kūrimo Panevėžyje A.Čimolonskas ragino ir kitus ūkininkus. Jo idėja buvo sutikta entuziastingai, tačiau prireikus imtis konkrečių darbų Arūnas liko vienas. Savo lėšomis privačią turgavietę įrengęs pašnekovas šiandien jau mato rezultatą: joje apie 10–11 ūkininkų prekiauja Lietuvos ūkiuose išauginta produkcija. 250 kvadratinių metrų dydžio patalpų pakanka siekiantiems būti kuo mažiau priklausomiems nuo perdirbėjų ir prekybos tinklų.

Ūkininkų Arūno ir Vaidos Čimolonskų turgavietėje prekyba vyksta iš pirmų rankų. Prekiaujama įvairia mėsa, pieno, duonos gaminiais, kiaušiniais, medumi, vaisiais, daržovėmis ir kita produkcija.

Konkurencingą kainą ir kokybę savo įkurtame turgelyje po stogu vietos gyventojams siūlantis ūkininkas su tokia iniciatyva įtiko ne visiems, todėl netrukus atsirado asmenų, skleidžiančių gandus, esą jis prekiauja ne tik savo ūkyje užaugintų kiaulių ir galvijų skerdiena. Būta kaltinimų, kad mėsą vežasi iš Lenkijos ir parduoda kaip savą.

„Kiekviename versle pasitaiko sunkesnių momentų. Kai ūkyje atidirbta 25 metai, taip staiga visko nemesi“, – svarsto A.Čimolonskas.

Pasirinko prekybą be tarpininkų

„Šiandien gaminti kokybišką produktą nebepakanka, svarbu rasti, kur jį realizuoti. Jei su prekybininkais sutarti nepavyksta, prekyvietę susikurti galima ir patiems“, – tikina jau prieš dešimtmetį su žmona Vaida šį kelią pasirinkęs ūkininkas A.Čimolonskas.

Savo ūkyje kiaules ir mėsinius galvijus auginanti šeima yra įrengusi skerdyklą, mėsos perdirbimo cechą ir vis ieško naujų produkcijos realizavimo galimybių. Savo gaminiais be tarpininkų prekiaujantis ūkininkas Panevėžyje, kaip minėta, yra atidaręs privatų turgelį po stogu. Kelių rūšių mėsos vyniotinius pagal senojo paveldo receptus, kepenų paštetą, rūkytas dešreles, kumpius, naminius virtinukus pardavinėjantis A.Čimo­lonskas džiaugiasi, kad jo produkcija savo pirkėjų randa ne tik Panevėžyje. Tris stacionarias ir vieną mobiliąją parduotuvę ant ratų, kuri šiokiadieniais įprastai stovi Vaivaduose ir tik savaitgaliais pajuda į Kauną, turintis ūkininkas džiaugiasi, kad prekyba be tarpininkų pasiteisina. Įprastai šviežios ir parūkytos mėsos gaminiai iš jo ūkio parduodami dar iki pietų.

„Eilės prie mobiliosios Čimolonskų parduotuvės netrunka nusidriekti, pirkėjai vertina jų gaminius, todėl ieško kiekvieną savaitgalį“, – pasakoja ne vienus metus su A.Čimolonsku bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius.

1999 m. įkurto ūkio produkcija iš Aukš­taitijos vartotojus pasiekia jau septynerius metus. Tai matydamas ūkininkas plečia prekybą: dar praėjusią savaitę Čimolonskų ūkio gaminiai pasiekė vilniečius. Prekiauti šviežios ir parūkytos mėsos gaminiais nusprendęs ūkininkas išsinuomojo patalpas šalia vienos didžiausių miesto turgaviečių. Žmonai patikėjęs prekybą, o seseriai – mėsos gamybą, pats liko prie agronomui pritinkančių darbų, nors, anot jo, kai gyveni ūkyje, darbų nelabai pasirinksi.

„Kartais pagalvoju, kad kur kas paprasčiau būtų dirbti samdomą darbą, nei jausti nuolatinę atsakomybę dėl sugedusios įrangos, išmuštos apsaugos ar nakčia besiveršiuojančių gyvulių. Nuo to, ar suspėsi laiku, ar pastebėsi, ką užfiksavo namie veikiančios kameros, priklausys tavo pajamos. Dažnai dar ir lovą pasiekę su žmona darbus į nesibaigiančią eilę rikiuojame“, – sako savo vakarų be užrašų knygelės ir nešiojamojo kompiuterio neįsivaizduojantis ūkininkas.

Mėsinių galvijų ūkio plėtrą atidėjo ateičiai

Mėsinių galvijų produkcija nėra pigi (vienas veislinis šarolė veislės gyvulys kainuoja 2 tūkst. eurų). A.Čimolonskas didžiuojasi, kad jo ūkyje galvijai turi sveikos bandos statusą, ir sako galintis pardavinėti juos kaip veislinius. Kol kas tik prekyba Lietuvoje apsiribojantis ūkininkas žino, kad norint įeiti į užsienio rinkas reikia kur kas didesnių produkcijos kiekių. 300 vienetų šarolė ir limuzinų veislės mėsinių galvijų auginantis A.Čimolonskas išplėsti bandą žada per artimiausius metus.

Šarolė Prancūzijoje ir visoje Europoje pripažinta kaip geriausia mėsinių galvijų veislė. Prancūzijoje šios veislės galvijai sudaro 50 proc. mėsinių ir 25 proc. visų galvijų populiacijos. Ši veislė itin vertinama dėl didelio galvijų svorio, raumeningumo, mažai riebalų turinčios mėsos. Galvijai šeriami ūkyje užaugintais kukurūzais. Jų pašarams naudojamas Čimolonskų ūkyje išaugintos grūdinės kultūros (rapsai, kviečiai, bulvės, kvietrugiai, miežiai), taip pat iš rapsų išspaudų gautas aliejus.

Ūkininkas įsitikinęs, kad žemdirbystė Lietuvoje turi perspektyvų. Tiems, kurie dar tik žengia šiuo keliu, jis pataria būti kantriems, nes greito pelno tikėtis neverta, visur reikia įdirbio.

Vaikystės metais Arūnas su seserimi ne vieną popietę yra praleidęs ravėdamas kolūkių laukus, žemės ūkiu vertėsi ir jų tėvai, taigi sentimentų šiai veiklai daugiau nei pakankamai. Žemę mylintis ir jai atsidavęs ūkininkas savo laukus tręšia organinėmis trąšomis – mėšlu, o prieš nukūlimą grūdų nepurškia jokia chemija. „Jie aukštos kokybės“, – savo derliumi didžiuojasi A.Čimolonskas.

Mišriame ūkyje darbas darbą veja, o rytas brėkšta gerokai anksčiau nei mieste – 5 val. Tačiau planuojant darbus laiko ir pomėgiams, ir trumpoms išvykoms rasti pavyksta. Štai V.Čimolonskienė mėgsta užsiimti augalų, vešinčių aplink namus, priežiūra, o jos vyras laisvą minutę sėda ant motociklo. Dešimtmetį drauge gyvenanti pora itin pamėgusi ir Druskininkų kurortą, tik į jį ištrūksta daug rečiau, nei norėtų. Be laisvadienių nuosavame ūkyje dirbantys Čimolonskai gana dažnai sutinkami Panevėžyje, iki jo nuo ūkininkų sodybos – vos 9 km.

„Žmonės vis dar nesuvokia, kad ūkiai kaime šiandien kitokie nei prieš 25-erius metus: viskas modernu ir šiuolaikiška, rankinio darbo praktiškai nelikę, o ir ūkininkai ne vien pagyvenę ar nusenę“, – juokiasi ūkininko sutuoktinė.

Dėl dailios išvaizdos komplimentų dažnai sulaukianti V.Čimolonskienė aplinkiniams mėgsta priminti, jog tekėjo už žmogaus, ne už ūkio, tačiau žino, kad ūkis kai kada diktuoja savo vakaro scenarijų: gimstančiam veršiukui palaukti pirmadienio nepasiūlysi. Būna, kad pagal sezoną vienas kitą vejantys darbai ūkyje nustelbia asmeninį poros gyvenimą, bet juodu nesikremta. „Viskam savas laikas“, – sako vis dažniau apie pačių palikuonis susimąstantys sutuoktiniai.

Neabejoja mėsos nauda

Paklaustas, kaip ūkininkai vertina Pasaulio sveikatos organizacijos išvadas, esą perdirbta mėsa, pavyzdžiui, rūkytas kumpis ar dešrelės, sukelia vėžį, A.Čimolonskas moja ranka: „Jei mokslas būtų įrodęs, kad mėsos atsisakę žmonės sulaukia 150 metų, o ją vartojantys – tik 70-ies, gal ir sunerimtume. Tačiau net gydytojai pasisako už gyvulinės kilmės baltymus, taigi labai klysta manantieji, kada raudona mėsa žmogų žudo.“

Pats į didžiuosius prekybos centrus užsukantis ūkininkas neslepia, kad jį ten veda nebent drabužių paieška, o kada pastarąjį kartą pirko mėsos produktų (pradedant galvijų mėsa, baigiant paukštiena, antiena ar kiauliena), jis tiesiog neprisimena: maisto produktų, kuriuos miestiečiai įprastai perka prekybos centruose, Čimolonskai užsiaugina savo ūkyje.

Prie šviežios Čimolonskų ūkio produkcijos, kurios galima įsigyti ūkininkų turgeliuose, jau įprato ir didmiesčių gyventojai. Jie laukia kartą per savaitę atriedančios mobiliosios turgavietės. „Kaune, Šeimos ūkio kooperatyvo organizuojamame turgelyje prie Kauno pilies, kvietėme pirkėjus susipažinti su mūsų produktais, jais vaišinome“, – pasakoja A.Čimolonskas.

Mobilioji turgavietė leidžia nukakti į bet kurį miestą, tačiau ūkininkas nenori aprėpti per daug, todėl prekiauja tik tuo, ką pats užaugina ir pagamina.

„Atrodytų, esant didelei paklausai galėtume papildomai nupirkti mėsos ir ją perdirbti. Bet to nedarome, nes viskas, kuo prekiaujame, išauginta ir pagaminta mūsų ūkyje – pradedant pašarais ir baigiant galutiniu produktu“, – pasakoja mėsinių galvijų augintojas. Jis neabejoja, kad šalies ateitis – specializuotų ūkių rankose, todėl ir toliau žada plėstis laikydamasis tos pačios krypties.

Nerimą jam kelia tik šiek tiek pakitusi vartotojų elgsena. „Su euro įvedimu sumažėjo žmonių perkamoji galia. Sovietiniais metais žmones ribojo pasirinkimo nebuvimas, o šiandien – lėšų stygius. Didinti savo produkcijos kainų negalime ir nenorime, kad nenuviltume nuolatinių pirkėjų. Bet tikime, kad ateis geresni laikai“, – ūpo nepraranda aukštaičiai.

Ūkininkai žino: kaip ir kasmet pavasarį įsibėgėjantis iškylų ir kepsnių sezonas jiems žada gerą prekybą, tereikia jai tinkamai pasirengti.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas ir Anykščių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Žilvinas Augustinavičius kol kas miega ramiai. Jo avių bandą aptvaruose sergsti elektrinis piemuo ir dvi aviganės, bet artėjant rudeniui vilkų išpuoliai dažnėja. „Vilkai užsuka naktimis, tad naktinių sargybos valandų tenka ir man“, – apie beveik dvidešimties metų gyvenimą avių ūkyje pasakoja ūkininkas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iš Vilniaus kilęs Anykščių ūkininkas gyvenimą kaime pasirinko po veterinarijos studijų Kaune. Tačiau į Pasusienio kaime Kavarsko seniūnijoje esančią motinos tėviškę 43-ejų Ž.Augustinavičius grįžo ne iš karto: dar studijuodamas vienus metus dirbo avių ūkyje Airijoje. Ten geriau susipažinęs su avių auginimu nusprendė: ir jis kurs avių ūkį.

100 km nuo Vilniaus įsikūrusiame Ž.Augustinavičiaus ūkyje gyvenimas verda nuo ankstyvo ryto iki išnaktų. 280 hektarų ūkio ganyklose ganosi per 1500 avių. Dalis jų skerdienos, kaip ir ankstesniais metais, bus eksportuota į Latviją, kita dalis – į Vokietiją ir tik nedidelė dalis liks Lietuvoje.

Dar ne taip seniai pats užaugintus ėriukus pjovęs ir avienos pardavimu rūpinęsis ūkininkas prieš pusmetį su 9 bendraminčiais įkūrė kooperatyvą „Avininkas“, kuriame šviežios ėrienos ir avienos netrūksta kasdien.

Ūkininkų laikas teka kitaip

„Galbūt žmogui iš miesto sunku patikėti, bet gyvenimo tempas kaime šiandien ne mažiau greitas nei Vilniuje. Diena ilga, o savaitė – be laisvadienių. Karvių nemelžiu, su saule keltis lyg ir nebūtina, bet darbų kartais ir per 12 valandų neįveikiu“, – dėsto studentus į avių ūkį atlikti praktikos priimantis Ž.Augustinačius. Veterinarijos akademijos studentai ūkyje ir semiasi praktikos, ir smulkesnius darbus atlieka.

Mėsinių ir pieninių avių augintoja iš Biržų Kristina Milišiūnienė, pažįstanti Ž.Augustinavičių daugiau nei dešimtmetį, apibūdina jį kaip nuoširdų, visada į pagalbą ateinantį jų asociacijos vadovą: „Kadangi jis – veterinarijos gydytojas, kilus reikalui skambiname ir patarimų prašome bet kokiu paros laiku.“

Matydama sutuoktinio įsitraukimą, ūkininko žmona Neringa juokauja: „Ūkininko žmona negali žiūrėti į laikrodį, o juo labiau priekaištauti vyrui, kad šis per anksti išėjo ar per vėlai namo grįžo. Paleidęs darbininkus, jis pats dar kelias valandas prie avių sukasi. Namų duris įprastai praveria su tamsa.“

Iki vėlumos tvarkydamasi ūkyje trijų vaikų motina vienatvės nejaučia: prasidėjus mokslo metams dirba etikos mokytoja šalia esančioje mokykloje, o vasarą įsisuka į darbus ir namų ruošą.

Sekmadieniais visa Augustinavičių šeima keliauja į bažnyčią, po pamaldų sėda prie stalo, bendrauja. Kurti šeimos gyvenimo tradicijas atokiau nuo Vilniaus, Žilvino žmonos vertinimu, paprasčiau: viskas šalia, kieme, regis, net kvėpuoti nuo erdvės pojūčio lengviau.

Ūkiai tarpusavyje nekonkuruoja

Tokių ūkininkų kaip Ž.Augustinavičius ar Giedrius Prakopavičius pastangomis Lietuvos avių augintojai atvertė naują avininkystės puslapį – pritraukė mėsinių ir pieninių avių augintojų, kurie nedrįso ateiti į asociaciją anksčiau, ėmė rūpintis teisiniu avininkystės reglamentavimu. Kaip tikina Ž.Augustinavičius, Lietuvos avių augintojai tarpusavyje nekonkuruoja, nes avininkystė dar tik stojasi ant kojų.

„Mėgstu kartoti – visiems bus geriau, kai Lietuvoje bus sukurta avininkystės infrastruktūra. Mūsų šalyje dar nėra tiek avių augintojų, kiek buvo tarpukariu, kai avys augintos kiekviename ūkyje“, – pasakoja Ž.Augustinavičius.

Dauguma avių augintojų jas augina dėl mėsos, bet ne dėl vilnos. Ūkininko teigimu, norint iš to sukurti verslą reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet Lietuvos klimatinės sąlygos nėra tam tinkamos: žiemą vilna užsiteršia, mažos vilnos supirkimo kainos. Jei ją pardavęs susigrąžini pinigus už kirpimą, būna labai gerai.

Pasak Ž.Augustinavičiaus, tikrai nereikia pavydėti lenkų kirpėjams uždarbio už avių kirpimą, nes šis darbas labai sunkus. Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – du kartus per metus.

Vokietijos juodgalves ir mišrūnes Anykščių ūkininkas perka užsienyje. Už ėriuką po 200 eurų mokantis ūkininkas sako, kad kol jis užauga, mėsos kaina taip pat šokteli. Tai lyg ir paaiškina, kodėl aviena, palyginti su kiauliena ir vištiena, tokia brangi.

Laukuose ganomos Ž.Augustinavičiaus avys į ganyklas išvaromos pavasarį, o į tvartą pargenamos rudenį. Mažesniame ūkyje galima avis dieną laikyti lauke, o naktį tvarte, bet didesniame ūkyje net didžiulis tvartas bus per mažas.

Ūkį kūrė kelerius metus

Paklaustas, kiek laiko prireikia norint pastatyti avių ūkį ant kojų, Ž.Augustinavičius mini kelerius metus: „Anksčiau kreditų sąlygos bankuose buvo sudėtingesnės, tačiau atsiradus garantiniam paskolų fondui gauti paskolą ir pradėti verslą tapo lengviau.“

Jau pusmetis, kai Lietuvos avių augintojai įkūrė kooperatyvą ir išsinuomojo skerdyklą. „Iki tol tekdavo skerdieną pačiam į Vilnių gabenti, o dabar keliai jau ir į Latviją atsivėrę – latvių įmonės užsiima avių ir ėriukų skerdimu, ten dalį produkcijos eksportuojame“, – džiaugėsi ūkininkas. Eksportuojamai avienai reikalavimai keliami  didesni nei vidaus rinkoje.

Krankliai pavojingesni už vilkus

Pokalbiui pasisukus apie vilkus ir kitus rizikos veiksnius, Ž.Augustinavičius atkreipia dėmesį, kad ne vien vilkai yra jo ir kolegų galvosūkis, nors gerai išalkę jie ir elektrinio piemens saugomą teritoriją įveikia. Dar vienas avininkystė priešas – krankliai. Nors kranklių Lietuvoje nėra daug, tik apie 200 ar 300, nėra metų, kad jie nepadarytų žalos avių augintojams.

„Krankliai gal net daugiau nuostolio padaro nei vilkai, nes puola besiėriuojančias avis, joms akis iškapoja. Kovoti su jais ūkininkams šiandien padeda garsinės patrankos, bet ilgainiui ir prie jų plėšrūs paukščiai pripranta: apsukę ratą nusileidžia ir vėl tyko avių. Nereikėtų pamiršti ir parazitinių ligų. Tik iš pažiūros auginti avis atrodo paprasta: iš tiesų jas puolančių bjaurybių netrūksta“, – apibendrina ūkininkas.

Vyrauja maži avių ūkiai

„Atskirti savo ūkį nuo visuomeninių reikalų Žilvinui nepavyksta, juk iš tokių ūkių kaip mūsų ir susideda avių augintojų bendruomenė“, – svarsto N.Augustinavičienė.

Perpus 280 hektarų teritoriją padalijęs Ž.Augustinavičius sako, kad vienoje jo pusėje ganosi avys, o kitoje auga ekologiški kviečiai, vasarinių javų mišinys, pašarinės pupos ir grikiai. Visa tai ūkininkas eksportuoja į Vokietiją ir Austriją.

Lietuvos avių augintojų asociacija vienija per 150 ūkininkų, tačiau ūkiai nedideli. Vidutinis Lietuvos avių ūkis – 16,7 avies. „Šioje srityje vis dar smarkiai atsiliekame. Negalime konkuruoti nei su Didžiosios Britanijos, nei su Škotijos ūkiais, kur avių vidurkis ūkyje skaičiuojamas šimtais“, – lygina pašnekovas.

Tačiau kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas džiaugiasi, kad ūkininkai vis palankiau vertina avių auginimą: šalyje jau auginama apie 163 tūkst. avių.

Ūkininko profilis. Iš Dotnuvoje gyvenusios septynių vaikų šeimos kilęs šiltnaminių gėlių augintojas Algimantas Žemaitis yra antros, o gal ir trečios gėlininkų kartos atstovas – gėles augino ir jo tėvas. Bet agronomiją studijavęs Algimantas sako, kad polinkį ir meilę augalams jis paveldėjo iš močiutės Aleksandros. Gėlininkas į savo verslą įtraukė ir žmoną Vitaliją bei penkis vaikus: dukras Vaidą ir Aušrą (iš pirmos santuokos) bei sūnus Eimantą, Evaldą ir Rūtenį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Savaitraštis „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais tęsia rašinių ciklą „Metų ūkininkas“, skirtą pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžiams atskleisti. Šį kartą pasakojame apie Alytaus rajone, Punios kaime, didžiausią Lietuvoje šiltnaminės gėlininkystės ūkį sukūrusį Algimantą Žemaitį.

Per 24-erius veiklos metus gėlininkystės ūkio savininkas pelnė aplinkinių pripažinimą, įsitvirtino rinkoje ir tapo didžiausiu šiltnamyje auginamų vazoninių gėlių tiekėju Lietuvoje. Nuoseklumu, racionalumu ir ilgalaike patirtimi pasižymintį gėlininką daugelis apibūdina kaip šiltnamininko idealą.

A.Žemaitis prisimena senovišką ir labai gausų močiutės gėlių darželį. „Kai kurie dalykai mūsų atmintin ir širdin įsirašo dar vaikystėje, taigi, matyt, ir man panašiai nutiko“, – svarsto gėlininkas. Studijų metais jis senelės gėlynui pats parūpindavo įvairių augalų.

Ieškodamas, kur parduoti pirmaisiais savo aktyvaus ūkininkavimo metais užaugintus žiedus, Algimantas gabendavo juos į Sankt Peterburgą, Rygą. Kol atsitiktinai Alytuje pamatė skelbimą apie Punioje parduodamą namą. Pasiskolinęs pinigų, jį nusipirko, o 1979-aisiais šalia jau sodino pirmuosius tulpių svogūnėlius. Šiandien ne vieną sėkmingos gėlininkystės dešimtmetį skaičiuojantis pašnekovas tikina, kad jei turėtų galimybę viską pradėti nuo pradžios, matyt, eitų tuo pat keliu.

Punios gyventojai šiltnamių gėlynų savininką apibūdina kaip itin ramų, sukalbamą, reiklų sau ir kitiems žmogų. Ne tik už šeimos narius, bet ir už 60 samdomų darbuotojų atsakomybę jaučiantis A.Žemaitis kasdien darbus gėlių ūkyje baigia su tamsa – apie 23 valandą. „Reikia gėlynus apeiti, apžiūrėti, tačiau negaliu skųstis – tai mano pomėgis“, – net ir po 30 metų įvairiausių augalų auginimo pripažįsta gėlių milijonieriumi vietinių pakrikštytas ūkininkas.

Jo ūkis – per 200 rūšių vazoninių augalų 30 tūkst. kvadratinių metrų besitęsiančiuose moderniuose šiltnamiuose. Vasarą juose karaliauja petunijos, pelargonijos, surfinijos, begonijos, portulakos, sprigės, gvazdikai, žiemą auginamos puansetijos, raktažolės, hiacintai, ciklamenai, narcizai, tulpės, o rudenį – chrizantemos.

Dar ne taip seniai 1,5 ha šiltnamiuose tarpo rožės, tačiau jau treti metai, kai jų vietą užėmę agurkai. „Atlaikyti iš Nyderlandų įvežamų skintų rožių konkurenciją per sunku“, – pripažįsta A.Žemaitis.

Kasmet su žmona jie apsvarsto kiekvienos augalų rūšies likimą savo ūkyje. Nors per metus prancūziškuose (dengtuose specialia plėvele) ir olandiškuose (stikliniuose) šiltnamiuose užauginama vazoninių augalų, vertų beveik 1,6 mln. eurų, išsiversti be paskolų nepavyksta. „Tai į kelią, tai į kitą infrastruktūrą tenka investuoti, o jei kriziniai metai ar žiema labai šalta – be nuostolių neapsieiname“, – pasakoja didžiausias šiltnaminių gėlių augintojas Lietuvoje.

Nors šėlstanti gamtos stichija gėlininko derliui žalos nepridaro, naujų sprendimų tenka ieškoti nuolat. Vazoninėms gėlėms auginti ūkininko šiltnamiuose įrengta moderni stelažinė sistema, o klimato kontrolę, tręšimą, šilumą valdo kompiuterizuota įranga.

A.Žemaitis ne kartą yra dalyvavęs europinėje programoje, gavęs paramą ūkiui modernizuoti, plėsti, naujoms technologijoms diegti, tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos gėlininkų, priešingai nei daržovių augintojams, jokios valstybės dotacijos nepriklauso.

Geriausi verslo sprendimai A.Žemaičiui kyla vaikštant nuo vienų gėlių žiedų prie kitų ir imantis žemės ūko darbų. „Tokiomis valandomis jį sunkiai prakalbinsi“, – prasitaria 28 metus su Algimantu gyvenanti žmona.

Gėlių pardavimu užsiimanti V.Žemaitienė atskleidžia, kad labiausiai vazoninės gėlės vertinamos Lietuvoje, tačiau tokias gėles jie dar eksportuoja į Latviją ir Estiją. Žemaičiai atlaiko Nyderlandų ir Lenkijos gėlininkų konkurenciją, mat jų ūkyje auginamos tik vazoninės gėlės, o didžiausia konkurencija būna dėl skintų žiedų – rožių, bijūnų. Gėlininkų šeima džiaugiasi, kad lietuviams būdingas įgimtas noras puošti namų ir biurų aplinką, jie nepamiršta prižiūrėti artimųjų kapų, taip pat vazoninėmis gėlėmis dažnai puošiami miesteliai, pakelės.

Paprašytas prisiminti ūkininkavimo pradžią, A.Žemaitis mini 1991-uosius, kai dabartiniuose laukuose plytėjo neįžengiami brūzgynai: „Neturėjome nei vandens, nei elektros.“

Lietuvos šiltnamių asociacijos prezidentas Antanas Šležas juokauja, kad iš pradžių Žemaičių žemėje gyveno tik pelė ir varlė, o šiandien jų ūkis tapo pavyzdinis. „Tai, kaip šie žmonės tvarko aplinką ir kiek skirtingų rūšių augalų geba kasmet parduoti, turėtų tapti užkrečiamu pavyzdžiu daugeliui mūsų šalies augintojų“, – neabejoja A.Šležas.

„Veido“ paklaustas apie ūkio plėtrą, A.Žemaitis tik šypteli, kad jam su žmona ir 3,5 ha gana: „Tai mūsų ūkio riba. Plėtra rūpinsis jau mūsų vaikai.“ Jis džiaugiasi, kad vaikai, išmėginę laimę užsieniuose, apsisprendė kurti gyvenimą Lietuvoje, o savo ateitį regi būtent tėvų ūkyje.

Kaip didžiausią problemą, su kuria tenka susidurti gėlininkams, A.Žemaitis nurodo darbo jėgos trūkumą: „Esu surizikavęs ir įdarbinęs žmogų, atsiųstą Darbo biržos, bet šis kontingentas nori tik pinigų, o ne dirbti. Kvalifikuoti specialistai dirbti Lietuvos gėlių ūkiuose nelinkę, o veiklos čia tikrai daug: tai rankų darbui viena imliausių sričių.“

„Rasti tinkamų ūkio darbininkų ir ateityje nebus lengva. Tai išliks viena rimčiausių smulkiojo verslo problemų. Daug kas vis dar įsivaizduoja, kad Danijoje, Anglijoje ar Norvegijoje lyja keptais balandžiais. Žmonės vertina vien gautą uždarbį, pamiršdami įskaičiuoti būsto nuomą, maisto kainas, o kur dar mūsų darbo sezoniškumo specifika“, – pabrėžia šiltnaminių gėlių augintojas Rimas Olisevičius. Jo, kaip ir A.Žemaičio, veikla prasidėjo ne nuo gėlių, o nuo agurkų. Tik po kelerių metų jo bičiulis nusprendęs, kad yra lengvesnių būdų uždirbti pinigų, suprask – auginant gėles.

Dar tėvų namuose gražiausius gėlių žiedus puoselėjusį A.Žemaitį daugelis „Veido“ pašnekovų apibūdina kaip šiltnaminių gėlių augintojų idealą. „Šis žmogus žino, ką daro, jis nėra savo pirkėjų apvylęs. Tai šiltnamininko idealas. Jam būdingas nuoseklumas, ilgalaikis įdirbis ir racionalus mąstymas“, – pasakoja bendrovės „Kietaviškių gausa“ direktorius Mindaugas Pupienius.

Jo manymu, kai žmogus žino savo gyvenimo kryptį ir nestokoja noro, pasiekti galima labai daug. A.Žemaitis su savo gėlininkystės ūkiu – geriausias pavyzdys. „Vakarų Europoje tokių ūkininkų šeimų, kaip Žemaičiai ar Olisevičiai, kuriose verslumo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, matome keliskart daugiau, bet ir Lietuvoje galima jaunimą sudominti ir patraukti“, – neabejoja daugelį metų su A.Žemaičiu bendraujantis M.Pupienius. Gėlininko ūkis yra Lietuvos šiltnamių asociacijos ir žemės ūkio kooperatyvo „Agrolit“, o pats ūkininkas – Lietuvos ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus „Dzūkijos ūkininkas“ narys.

„Šiuo metu Lietuvoje šiltnamine gėlininkyste verčiasi apie 10 stambių ir per tūkstantį smulkiųjų vazoninių ir skinamų gėlių augintojų“, – pasakoja Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Krasuckis.

Pasak jo, daugelis jų yra mėgėjai entuziastai, tad ir uždirba skirtingai. „Kiekvienas ūkininkas savo veiklą vertina kitaip. Vieni tikina nieko neuždirbantys, bet važinėja brangiais visureigiais, o kiti važinėja troleibusais ir jiems atrodo, kad oriai gyvena, todėl tai – savivertės klausimas“, – mano „Veido“ pašnekovas.

Iš Lietuvos statistikos departamento duomenų matyti, kad pernai gėlininkai daugiausiai gėlių eksportavo į Rusiją (62,1 mln. Eur), Kazachstaną (765 tūkst.), Latviją (287 tūkst.), Baltarusiją (22 tūkst.), o daugiausiai importavo iš Nyderlandų (57,6 mln.), Vokietijos (4,1 mln.), Latvijos (328 tūkst.) ir Lenkijos (70 tūkst. Eur).

Šiltnaminių žiedų augintojų produkcija – itin trapi. Šis verslas reikalingas rankų darbo, nuolatinės augalų priežiūros, apsaugos nuo kenkėjų – kokia gėlė apgraužtais lapais? Tam gėlininkai skiria visą laisvą laiką. Dažnas jų savo darbą prilygina kūdikio auginimui. „Nepamiršk geros žemės, vandens, šilumos, tinkamų trąšų, nes jei tik kas ne taip – lapai ir žiedai tuoj nusvirs. Didžiausias mūsų rūpestis, kad gėlės būtų gražios ir gerai perkamos“, – apibendrina V.Žemaitienė.

Bent jau artimiausiu metu šiam gėlininkystės ūkiui rimta konkurencija negresia, nes, kaip aiškina ilgametę darbo patirtį turintis klaipėdietis floristas Sigitas Kaminskas, lietuviai smarkiai aptingę: „Daugelį gėlių, kurias šiandien tenka įsivežti iš Lenkijos ar Nyderlandų, galėtume auginti patys. Dabar už bijūno žiedą turguje mokame 0,7, už olandišką – 0,4 euro, o kur dar transportavimo išlaidos. Tas pats ir su vazoniniais augalais.“

Lietuvos gėlių importas ir eksportas 2014 m. (tūkst. Eur)

Valstybė   Eksportas  Importas

Baltarusija           22                    –

Kinija                –                     1

Čekija     –                     0,3

Vokietija  2                     4141

Estija                175                   –

Ispanija   –                     12,8

Suomija    –                     18,1

Italija               –                     8

Kazachstanas          765        –

Latvija    287                   328

Malta                 –                     10

Nyderlandai           –                     57 601

Lenkija    –                     70

Rusija     62 100     –

JAV                   0,2                   –

Iš viso    63 351     62 190

Šaltinis: Lietuvos statistikos departamentas, 2014 m.

Algimanto Žemaičio dosjė

Amžius: 61 metai.

Išsilavinimas: agronomas.

Alma mater: Kauno I.Mičiurino ūkis-technikumas (dabar – Kauno kolegija).

Sritis: gėlininkystė.

Turima žemė: 3,5 ha, bendras šiltnamių plotas – 35 tūkst. kv. m.

Sukurta darbo vietų: 60.

A. Ruginio nuotr.

Rugpjūčio 27 dieną, ketvirtadienį, Žemės ūkio rūmuose pagerbti geriausi šalies ūkininkai. Pirmą kartą vykusiuose rinkimuose Metų ūkininke paskelbta Biržų rajono Parovėjos kaimo ūkininkė Vaidutė Stankevičienė. Jai įteiktas savaitraščio „Veidas“ apdovanojimas – Mindaugo Aučynos skulptūra.

Justina KARINIAUSKAITĖ

Metų ūkininko apdovanojimą įteikė žemės ūkio viceministras Saulius Cironka. Biržų rajono laukuose klestinčio ūkio paveikslas sulipdytas per 17 metų. Stankevičių pieno ūkyje dirba 32 žmonės, veikia du gamybiniai kompleksai, 8 fermose auginama 800 karvių, kasdien primelžiama 10 tonų pieno, o metinė apyvarta 2012 m. sudarė 11,2 mln. Lt (su investicijomis; 2014 m. be investicijų – apie 4,5 mln. Lt.).

Metų ekologišku ūkiu pripažintas kito biržiečio Adolfo Jasinevičiaus ekologinis juodųjų serbentų ūkis. Biržų rajono Gaižiūnų kaime įkurto 130 ha ekologinio juodųjų serbentų ūkio produkcija parduodama Lietuvoje. A.Jasinevičius su Kauno technologijos universitetu vykdo eksperimentinį eterinių juodųjų serbentų pumpurų aliejaus gamybos projektą.

Apdovanojimas už aktyvią visuomeninę veiklą atiteko ūkininkui dr. Česlovui Tallat-Kelpšai. Lietuvos kailinių žvėrelių augintojų asociacijos pirmininkas, Žemės ūkio rūmų tarybos narys Č.Tallat-Kelpša yra garsaus tarpukario agronomo Jono Tallat-Kelpšos anūkas, jis yra įsteigęs vardinę stipendiją Aleksandro Stulginskio universiteto studentui.

Nugalėtojus iš trylikos kandidatų rinko komisija, kurioje buvo UAB „Veido“ periodikos leidyklos valdybos narys advokatas dr. Algimantas Šindeikis, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas, LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus pirmininkas prof. Zenonas Dabkevičius, Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius prof. Antanas Maziliauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos kancleris prof. Henrikas Žilinskas, Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakulteto dekanas Giedrius Pilkis, Kauno kolegijos direktorius dr. Mindaugas Misiūnas.

Metų ūkininko apdovanojimai skirti įvertinti asmenybėms, matuojant ne tik ekstensyvią ar intensyvią  ūkio plėtrą, ar atstovaujamą šaką. Todėl komisija savo balsus skyrė vadovaudamasi tokiais kriterijais, kaip dalyvavimas bendruomeninėje veikloje, darbo vietų kūrimas, eksporto rodikliai, inovacijos, darbuotojų kvalifikacijos kėlimas ir gamybos pažanga.

Į apdovanojimų ceremoniją susirinkusius šalies ūkininkus, žemės ūkio verslo lyderius ir kitus svečius sveikino S.Cironka, A.Stančikas, Metų ūkininką rinkusios komisijos atstovas A.Maziliauskas. Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą perskaitė jos patarėja Edita Kriščiūnienė.

Šiltą renginio atmosferą kūrė a capella (be instrumento pritarimo) dainuojanti grupė „Quorum“, renginiui pasirinkusi lietuvišką repertuarą.

Shutterstock

Ateis pinigingi kryžiuočiai ir išpirks šventą lietuvių žemelę, miškelius ir upelius – vos prieš pusantrų metų gąsdino tautininkai, stambaus žemvaldžio Ramūno Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų partija, buvęs televizijos žurnalistas, smulkusis ūkininkas Pranciškus Šliužas ir kiti referendumo, kuriuo siekta neleisti žemės parduoti užsieniečiams, organizatoriai. Referendumą jie prakišo – valią jame pareiškė vos 15 proc. visų rinkėjų. Ar jau išpirko kryžiuočiai šventą Lietuvos žemelę?

Vaiva SAPETKAITĖ

Per metus, praėjusius po referendumo, žemės Lietuvoje įsigijo viso labo 60 užsieniečių, o bendras jų valdų plotas prilygsta tik vienam ūkiui – 124 hektarai.

Registrų centro duomenimis, per metus po 2014-ųjų gegužės 1-osios, kai įsigaliojo specialieji reikalavimai dirbamos žemės Lietuvoje siekiantiems įsigyti užsieniečiams, 220 kitų šalių piliečių ir viena užsienyje registruota įmonė įsigijo apie 758 ha žemės ūkio paskirties žemės. Kaip minėta, iš kitų asmenų nupirkta 124 ha (62 atvejai), paveldėta 412 ha (81 atvejis), o atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris iš savininkų buvo atimtas sovietų okupacijos metais, – beveik 100 ha (36 atvejai).

Užsieniečių sklypeliai – maži

Registrų centro specialistai spėja, kad dauguma žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje įsigijusių užsieniečių vis dėlto yra per pastaruosius kelis dešimtmečius į užsienio šalis emigravę buvę Lietuvos piliečiai bei išeivijos atstovų palikuoniai.

Užsieniečių įsigytų žemės sklypų plotai nedideli. Dauguma įsigijo mažus, net hektaro ploto nesiekiančius sklypus, o didžiausias užsieniečio po 2014 m. gegužės 1-osios nupirktas sklypas sudaro 20 ha, antras pagal dydį – užsieniečio įsigytas 9 ha žemės sklypas.

Jau dabar aišku, kad valdžios prikaišioti žemės pardavimo „saugikliai“ atsisuko prieš pačius Lietuvos ūkininkus. Taigi, užsienio šalių piliečiai jau 15 mėnesių turi teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemę, tačiau to daryti nepuolė. Viskas liko po senovei, išskyrus tai, kad visi rėksniai, šūkavę apie šventos Lietuvos žemelės išpardavimą, dingo iš eterio.

Prablaivėjimas po masinės psichozės

Pernai balandžio pabaigoje Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, įtvirtinančias žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo saugiklius, ir iš karto paprašė Vyriausybės ištaisyti skubotai priimtų įstatymų trūkumus dėl perteklinių apribojimų.

Žemės savininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Mozeris negaili politikams kritikos ir primena, kad šios masinės psichozės laikotarpiu politikai norėjo nustatyti kuo griežtesnius saugiklius, nors žemės savininkai nuolatos kartojo, jog būgštavimai dėl tariamo Lietuvos išpardavimo nepagrįsti.

K.Mozeris primena, kad ir anksčiau bet kuris užsienietis, panoręs įsigyti žemės Lietuvoje, nesunkiai galėjo tai padaryti, tarkim, pirkdamas „Agrowill Group“ akcijų. Jei nesupirko tada, keista buvo manyti, kad puls tai daryti dabar. „Apskritai sąžiningai elgėsi tik Liberalų sąjūdis, kurio politikai nuolat kartojo, kad visi tie žemės pardavimo saugikliai atsisuks prieš Lietuvos žmones. Kiti tik nedorai rinko politinius taškus: kuo labiau rėkausi prieš užsieniečius ir mušiesi į krūtinę, kad myli tėvynę, tuo didesnį įspūdį padarysi rinkėjams“, – pusantrų metų senumo įvykius prisimena K.Mozeris.

Tautininkai pervertino tiek save, tiek Lietuvos trauką – mūsų šalis nedomina užsieniečių taip stipriai. Lietuvoje susiklosčiusi padėtis, kad vidutinis žemėvaldos dydis yra labai smulkus, o užsienietis, juo labiau investuotojas, nesiveržia įsigyti tų kelių hektarų. Juos domino stambūs ūkiai, siekiantys bent po kelis šimtus, o dar geriau – tūkstančius hektarų.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto duomenimis (LLRI), 2014 m. valdos iki 5 ha Lietuvoje sudarė 65,1 proc. visų žemės valdų, be to, 2014 m. Lietuvoje vidutinis ūkio dydis buvo 19,9 ha. Tuo metu Latvijoje vidutinis ūkis siekia 23,3, Estijoje – 51,1, Liuksemburge – 63,6, Slovakijoje – 86,2 ha.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas kalba dar tiksliau. Pasak jo, galimybė užsieniečiams pirkti žemę dėl kur kas didesnės jų perkamosios galios niekur nedingsta, tačiau užsieniečiai nelinkę mesti tokių didelių pinigų, kaip kai kurie lietuviai įsivaizdavo.

Todėl žemės savininkai veltui užsišaukė dideles žemės kainas, manydami, kad ją ims pirkti užsieniečiai. Taip, pasitaiko sandorių, kai už palyginti nedidelius plotus sumokamos didžiulės sumos, ir tai paveikia bendrą statistiką, tačiau tokių nedaug. Kartais už hektarą sumokama, pavyzdžiui, 60 tūkst. eurų, nors tai nelogiška ir neatsipirks nė per kelias kartas.

A.Stančikas, pabandęs išsiaiškinti, kodėl pasitaiko tokių atvejų, iš vieno Danijos ūkininko sužinojo, kad taip kartais nutinka visai ne dėl lietuviškos žemės geidžiamumo, o dėl pragmatiškesnių dalykų: kai eini į banką dėl kredito, užstatydamas didelės vertės žemę, jį irgi gali pasiimti didelį.

Pakišo kiaulę saviems ūkininkams

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, palaikiusios referendumo iniciatyvą, pirmininkas, „Agrokoncerno“ įmonių grupės pagrindinis akcininkas Ramūnas Karbauskis patikina, kad, jei nebūtų įvesta apribojimų, žemės rinkoje netrūktų spekuliacijos žeme, kuri šiandien praktiškai sustabdyta. Jis sako referendumo tikslus palaikęs pirmiausia dėl šios blogybės.

„Suprantu, kad kai kurie apribojimai paveikė ir žemę dirbančius ūkininkus, dalis jų yra nelogiški. Matyt, tai turės būti pataisyta, – sutinka R.Karbauskis. – Nutinka taip, kad žmogus ilgai dirba žemę ir galiausiai savininkas nori ją jam parduoti, bet žmogus negali pirkti dėl tai daryti varžančių saugiklių. Jei tą žemę nuperka kas nors kitas, ūkininkas nebegali vykdyti įsipareigojimų dėl gautos ES paramos. Taip vyksta.“

Tai, kad dirbama žemė neturėtų būti spekuliacijos objektas, o ją pirktų tik tie, kurie ją dirbs, pritaria ir A.Stančikas. „Buvo prisiveisusių visokių firmų ir firmelių, kurios užsiėmė tik žemės supirkimu ir pardavimu“, – primena Žemės ūkio rūmų pirmininkas.

Griežtos sąlygos, sustabdžiusios spekuliaciją dirbama žeme, pridarė ir labai daug žalos žemės ūkiui. K.Mozeris atkreipia dėmesio, kad įžengti ar sugrįžti į žemės ūkio veiklą tapo daug sudėtingiau. Nors jo Sibire žuvęs senelis buvo stambus ūkininkas, tėvas – taip pat, jo sūnus, baigęs universitetą, jau neturėtų galimybės užsiimti žemės ūkiu, nes neturėdamas reikiamo išsilavinimo ir patirties paprasčiausiai negalėtų įsigyti didesnio dirbamos žemės sklypo – tik iki 10 hektarų (įsigyjant didesnį sklypą reikėtų bent trejų metų patirties).

„Apribojimai žiaurūs: turi turėti išsilavinimą, kvalifikaciją, patirties, net norėta pridėti nuostatą, kad turėtum būti pragyvenęs konkrečioje vietovėje tam tikrą laiką, ar siūlymų, kad norintis pirkti žemės užsienietis papildomai turėtų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, – vardija teisininkas. – Kaip galima didinti konkurencingumą, jei ydingai ribojamas rinkos dalyvių skaičius?“

Žemės kaina smuko

LLRI jaunesnioji ekspertė Eglė Užmiškytė patvirtino, kad pernai įvesti saugikliai dirbamai žemei įsigyti turėjo didelę įtaką 2014 m. žemės rinkos sąstingiui.

Pasak ekspertės, per 2014 m. pirmus tris ketvirčius žemės ūkio paskirties žemės rinka susitraukė daugiau nei 30 proc., palyginti su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, ir daugiau nei 20 proc., palyginti su 2012 m. tuo pačiu laikotarpiu. 2014 m. sausio, vasario ir gegužės mėnesiais prekyba žemės ūkio paskirties žeme buvo vangiausia per pastaruosius trejus metus, o prekybos kitos paskirties žeme mastas išliko panašus kaip ir praėjusiais metais.

Esant priimtam žemės pardavimo saugiklių įstatymui ir smarkiai susitraukus žemės ūkio rinkai, keletą metų iš eilės didėjusios žemės sklypų kainos dėl sumažėjusios jos paklausos krito.

„Kainų kritimas neabejotinai pažeidžia sklypų savininkų interesus, nes už turimą žemę jie negali gauti turto vertę atitinkančios kainos. Šie duomenys rodo, kaip žemės pardavimo saugikliai užkerta kelią sėkmingai verslininkystei: turintiems žemės varžomos galimybės plėstis, neturintiems – jos įsigyti, tampa sudėtinga pritraukti investicijų, o tai skurdina žemės ūkio sektorių ir valstybei yra ekonomiškai nenaudinga“, – kritikos negaili E.Užmiškytė.

Į tai netruko sureaguoti ir Europos Komisija, kuri pavasarį iš Lietuvos pareikalavo paaiškinimo dėl žemės pardavimo apribojimų.

Laukia sunkus klaidų taisymas

Teisiniai pakeitimai dėl dirbamos žemės įsigijimo priimti labai skubotai – likus vos kelioms dienoms iki draudimo jos įsigyti užsieniečiams pabaigos. Realiai jie priimti „iš reikalo“ – kad ši sritis apskritai neliktų be jokių saugiklių. Kadangi Prezidentė D.Grybauskaitė iš karto paprašė pataisyti likusius trūkumus, tai daug ką pasako apie saugiklių lygį.

E.Užmiškytės žiniomis, jau šiuo metu parengtas naujas saugiklių įstatymo projektas, kuriame siūloma panaikinti kai kuriuos apribojimus: „Pavyzdžiui, reikalavimą turėti žemės ūkio išsilavinimą patvirtinantį diplomą ar privalomumą gauti daugiau nei 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos. Vis dėlto dalis ydingų nuostatų įstatyme lieka ir problemos iš esmės neišsprendžia.“

K.Mozeris taip pat primena, kad griežtiems apribojimams įsigyti žemės ūkio paskirties žemės visada yra alternatyva. Žemės savininkai iš karto siūlė, jog žemės įsigijimas turėtų būti liberalesnis, o griežtinti reikėtų kontrolę, kad įsigijusieji žemės ją dirbtų, kaip yra deklaravę. Priemonių tam užtikrinti yra daug – kad ir skirti didesnes baudas už nenaudojamą žemės ūkio paskirties žemę.

Ir A.Stančikas tvirtina, kad tai veiksminga priemonė: kai tik buvo nustatytas didesnis mokestis už apleistą dirbamą žemę, aplaidūs žemės savininkai iš karto sujudo ir ėmė tvarkytis. Nors R.Karbauskis įsitikinęs, kad tai gal ir gražiai skamba, tačiau sukontroliuoti būtų per daug sudėtinga: juk apribojimus galima apeiti – tuo jau ne kartą įsitikinta.

„Taip ir būna, kad sukuriame labai sudėtingus įstatymus, o po to patys per juos perlipti negalime, bet vis tiek atsiranda gudručių, kurie išmoksta juos apeiti“, – pripažįsta A.Stančikas.

Užsieniečiai neskuba pirkti žemės*

758 ha – tiek žemės per metus atiteko 220 užsieniečių ir 1 užsienyje registruotai įmonei.

124 ha nupirkta iš kitų asmenų (62 atvejai).

412 ha buvo paveldėta (81 atvejis).

100 ha – atkūrus nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (36 atvejai).

20 ha – toks didžiausias per metus iki 2015 m. gegužės 1 d. užsieniečio nupirktas žemės ūkio paskirties žemės sklypas.

* Nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.

Šaltinis: Registrų centras

Ar žemės ūkio paskirties žemę parduodant užsieniečiams nekyla pavojaus valstybei? (proc.)

1. Nekyla  39
2. Kyla    37,4
3. Neturiu aiškios nuomonės     23,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. rugpjūčio 13–15 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

V. Dominės nuotr.

Ūkininko profilis. Gintautas Dominas yra didžiausias šalies bulvių ir vienas didžiausių svogūnų augintojų. Panevėžio rajono Švaininkų kaime jo įkurtas ūkis vertinamas kaip itin modernus ir puikiai valdomas.

Savaitraščio „Veidas“ kartu su Žemės ūkio rūmais organizuojamo naujo projekto „Metų ūkininkas“, skirto parodyti pažangaus ir sėkmingo ūkininkavimo pavyzdžius, pirmuoju herojumi pasirinktas vienas stambiausių šalies daržovių augintojų – Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis Gintautas Dominas.

Jo ūkis yra įvairiašakis: šiemet užsėta per 200 hektarų bulvių, per 60 hektarų svogūnų ir apie 1200 hektarų grūdinių kultūrų. Šiuo metu ūkyje dirba 79 darbuotojai, tačiau priklausomai nuo sezono šis skaičius gali būti ir dvigubai didesnis.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė atkreipia dėmesį, kad didžiausias bulvių augintojas Lietuvoje šias daržoves augina ne tik maistui, bet ir sėklai. Tai puikus savo srities išmanymo rodiklis, nes auginti bulves, skirtas sėklai, yra gana sudėtinga. Dažniausiai šio iššūkio nepabūgsta tik daug patirties sukaupę ir gerą supratimą apie naujas technologijas turintys ūkininkai.

Ko jau ko, o pažangios įrangos šiame ūkyje tikrai netrūksta. G.Dominas patikina, kad technologijos yra šiuolaikiškos, nuolatos stengiamasi sekti aktualias naujoves. Į ūkio plėtrą ir modernizavimą per visą laiką jau investuota dešimtys milijonų eurų. „Stengiamės, kad mūsų naudojamos technologijos eitų koja kojon su naujovėmis“, – sako ūkininkas, aktyviai dalyvaujantis inovacijų diegimo projektuose.

Tai svarbu visuose etapuose, pradedant nuo modernios žemės apdirbimo technikos ir traktorių, baigiant investicijomis į saugyklas su reguliuojama temperatūra ir drėgme, kad kuo ilgiau būtų įmanoma išlaikyti geros kokybės produkciją. Taip pat daug dėmesio skiriama prekiniam bulvių ir svogūnų paruošimui, yra įsteigtas modernus daržovių fasavimo cechas.

Tai, kad viskas padaroma nuo pradžios iki galo (tai yra nuo daržovių išauginimo iki jų paruošimo atsirasti ant prekystalių), didina šio ūkio patrauklumą. Tai ne tik viską pagreitina, bet ir suteikia galimybę geriau kontroliuoti kokybinius produkcijos parametrus. Negana to, veikia bulvių skutimo linijos, o tai vėlgi atveria daugiau prekybos galimybių.

„Tai modernus ir inovatyvus ūkis, daug į tai investuojantis. Ne paslaptis, kad yra dalis ūkininkų, laukiančių, kas čia bus, kas ką jiems duos, ir nerodančių didelės iniciatyvos, o šitas ūkininkas visada ėjo tik į priekį, turėdamas nemažų užmojų. Jis stengiasi viską kruopščiai ir pedantiškai atlikti, ūkį tvarko novatoriškai ir, nors ūkis yra didelis, viskas gerai sustyguota“, – pasakoja Z.Cironkienė.

Šis ūkis priklauso LDAA, todėl asociacijos iniciatyva čia organizuota vadinamoji lauko diena – daržovių augintojų seminaras. Kaip paaiškina Z.Cironkienė, tai irgi tam tikras įvertinimas, nes tokių daržovių augintojų, pas kuriuos rengiami seminarai, yra vienetai. Čia reikia ir turėti ką parodyti, ir būti visuomeniškam, nes viską suorganizuoti vienam ūkiui būna didelis krūvis. Taip pat yra vykę seminarų, renginių ir paties ūkio iniciatyva.

Pabrėžtina, kad šiam ūkiui yra skirtas „Žaliasis diplomas“, kuriuo suteikiama teisė dalyvauti žemės ūkio srities švietimo ir profesinio praktinio mokymo veikloje.

Taigi prieš daug metų žemėje, kurioje G.Dominas gimė ir užaugo, kurioje gyveno ne viena jo giminės karta, jis pradėjo ūkininko kelią turėdamas 22 ha žemės. Dabar šie 22 hektarai priaugo iki daugiau nei 1800 hektarų. Kaip pabrėžia pats G.Dominas, šis ūkis buvo išaugintas nuo nulio, ir jis nebuvo iš tų ūkininkų, kurie perpirko ar „paveldėjo“ buvusius kolūkius. Augta ir modernėt po truputį: kas tik būdavo uždirbama, tą stengtasi investuoti kitiems metams. Taip buvo visą laiką, kol galiausiai pasiekta tai, kas yra šiandien.

G.Dominui jau padeda ir jaunoji karta: ūkininkas turi tris dukteris, dvi iš jų dirba ūkyje, o kai šiek tiek paaugs, galbūt prisidės ir trečioji.

Pagal išsilavinimą G.Dominas – žemės ūkio inžinierius elektrikas, išėjęs mokslus tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabartiniame Aleksandro Stulginskio žemės ūkio universitete). „Kai stojau į universitetą, ėjo 1981-ieji. Tuo metu apskritai niekas apie tai, kad gyvenimą galėtų sieti su ūkininkavimu, negalvojo, nes tai buvo kolchozų laikai“, – prisimena jis.

Žinoma, tai, kas buvo sužinota studijuojant, pravertė tapus ūkininku. Be to, prieš pradėdamas ūkininkauti G.Dominas dirbo pagal specialybę. Dabar jis dalyvauja ir politikoje: šiuo metu priklauso Liberalų sąjūdžiui, nuo 2004 iki 2007 m. yra buvęs Panevėžio rajono savivaldybės tarybos nariu.

Tai aktyvus ir gerai matomas ūkininkas. Tie lietuviai, kurie dažnai perka daržoves prekybos centruose, tikrai turėtų būtų nusipirkę ir šio ūkininko išaugintų bulvių bei svogūnų.

Tačiau bendradarbiauti su prekybos centrais ūkininkams nėra lengva. „Norint produkciją parduoti tiesiai prekybos tinklams reikia nuolatos turėti daržovių ir jas tiekti, pasirūpinti tam tikrais jų kiekiais ir kokybe. Vienam ūkininkui ar žemės ūkio bendrovei sudėtinga užtikrinti, kad prekybos centrams visus metus būtų tiekiamas sutartas kiekis daržovių, todėl kilus idėjai, kad susikooperavę sutelksime daugiau daržovių ir visada turėsime ką tiekti prekybos centrams, 2006-aisiais buvo įkurta kooperatinė žemės ūkio bendrovė „Savas ūkis“. Esu jos iniciatorius, pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas, – dėsto G.Dominas. – Taigi jau daugelį metų mes, kooperatinė bendrovė „Savas derlius“, be jokių tarpininkų parduodame savo išaugintas daržoves prekybos tinklams.“

Pagrindinė bendrovės veikla yra daržovių bei vaisių rūšiavimas ir fasavimas, prekinis paruošimas.

Ar labai sunku Lietuvos ūkininkams konkuruoti su užplūdusia lenkiška, dažniausiai pigesne produkcija?

„Dėl lenkiškos produkcijos klystate – čia labiau mitas. Prekybos centruose tos lenkiškos produkcijos, na, bent jau bulvių ir svogūnų, pasirodo labai retai, kai mes jų pritrūkstame, – tvirtina ūkininkas. – Prekybos centrai vienareikšmiškai pirmenybę teikia lietuvių ūkininkų produkcijai. Štai turguose tikriausiai galima rasti daugiau lenkiškos produkcijos, nes juose daugiausia dirba turgaus prekybininkai, tik apsimetę ūkininkais, todėl nenustebčiau, kad ten tokios produkcijos būtų galima rasti daug.“

Pasak jo, dėl bulvių ir svogūnų su lenkiška produkcija daug konkuruoti netenka. Visų pirma lietuvių išaugintos daržovės atvežtas iš kaimynų lenkia savo kokybe, o tai neabejotinas pranašumas.

Lenkijoje yra daug smulkių ūkelių, iš kurių jų išauginta produkcija vežama į pakavimo stotis, o kai daržovės auginamos ne viename ūkyje, jos dažnai būna labai skirtingos, tad natūralu, kad būna sudėtinga užtikrinta vienodą jų kokybę. O mūsų ūkininkų išauginta produkcija daugiausia eksportuojama iš didesnių ūkių, todėl lengviau kontroliuoti, kad daržovės atitiktų kokybinius ir sanitarinius reikalavimus.

Svarbus ir kitas dalykas: Lenkijoje daugiausiai yra nedidelių vadinamųjų monokultūrinių ūkių, kuriuose metų metais auginamos kokios nors vienos rūšies daržovės su minimalia arba iš viso be jokios sėjomainos. Kitaip tariant, tai reiškia, kad kokybę galima išgauti tik pasitelkus trąšas, įvairius chemikalus.

Šiuo atžvilgiu lietuvių produkcija taip pat yra pranašesnė, nes dažniausiai mūsų augintojai laikosi sėjomainos principo. Dėl to galima garantuoti mažesnį chemijos naudojimą produkcijai išauginti. „Už tai lietuvių produkcija Rusijoje buvo labai vertinama: iš visos importuojamos žemės ūkio produkcijos lietuviškoje būdavo mažiausiai nitratų ir augalų apsaugos priemonių likučių“, – pateikia pavyzdį Z.Cironkienė.

Jei kalbame apie prekybos tinklus, norint tiekti į juos daržoves reikia jas ir tinkamai sufasuoti, ir atvežti jų kiekvieną dieną, o lenkams tai daryti sudėtingiau jau vien dėl to, kad tai yra kita šalis.

G.Domino teigimu, lietuviai nedaro taip, kaip į Lietuvą, tarkime, svogūnus atvežantys „vakariečiai“, ir nenupurškia jų bet kuo, kad tik nepradėtų dygti. Todėl net esant geriausioms sandėliavimo sąlygoms ir optimaliems temperatūros, drėgmės bei kitiems rodikliams lietuviškosios daržovės vis tiek sudygs. Jas galima sandėliuoti iki gegužės vidurio. Štai nebent tada, kai mūsų ūkininkai dar neturi išaugintos šviežios produkcijos ir nebėra ankstesnės, tikėtiniausia, kad į parduotuvių lentynas bus prikrauta kitų šalių daržovių.

„Sakyčiau, esmė yra ne tai, kad lietuviai su kažkuo konkuruoja, o tai, kad stipriai konkuruojame tarpusavyje Lietuvoje“, – įsitikinęs ūkininkas.

Iš tiesų šiuo metu šalies ūkininkai susiduria su keletu didelių iššūkių. G.Dominas pastebi, kad dar nuo 2006-ųjų, vertinant pagal parduodamą produkciją, juntamas šalies vidaus rinkos traukimasis, kai kiekvienais metais vis pamažėja pirkėjų. „Žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, ir tai yra problema. Pelnai mažėja“, – pastebi ūkininkas.

Vis dėlto tai nėra pats baisiausias dalykas. Pastarojo derliaus realizacija buvo sudėtinga, nes netekta Rusijos rinkos. Kadangi daug mūsų daržovių augintojų parduodavo savo produkciją Rusijai, šios galimybės netekus vidaus rinkoje šiemet atsirado mūsų ūkininkų užaugintų daržovių perteklius. Dėl to turimą produkciją teko pardavinėti pigiau už savikainą. Visi norėjo gauti bent kažkiek pinigų, kad praradimai būtų kuo mažesni, todėl buvo priversti leisti kainas.

G.Domino manymu, šiais metais su nauju derliumi jau bus kitaip, nes visi, atsižvelgdami į pasikeitusią situaciją ir apsidrausdami, kad Rusijos rinka lietuviams nebus atvira dar bent kelerius metus, sodino daržoves racionaliau, atitinkamai mažindami plotus. Juk kam auginti, jei išaugintos produkcijos rizikuoji neparduoti? Dabar svarbu užtikrinti balansą rinkoje, kad vėl netektų daržovių pardavinėti pigiau savikainos.

„Anksčiau viskas atrodė stabilu, turėjome užsienio rinkas ir atitinkamai pagal tai suprojektavome visas vizijas, planus, pagal tai įrengėme įrenginius. Staiga visa tai nutrūko. Norint prisitaikyti reikia persiorientuoti, viską pergalvoti. Kol kas tam dar nebuvo laiko, dar gyvename praėjusio sezono blogos prekybos pasekmėmis. Pirmiausia dar reikia išbristi iš to prieš pradedant kažką nauja. Be abejo, bus galvojama ir daroma, kad būtų geriau. Pasikeitus situacijai persitvarkyti reikia, bet tai nėra taip paprasta“, – svarsto G.Dominas.

Rusijos rinka uždaryta jau dveji metai, tačiau užpernai metų derlius dar buvo pardavinėjamas į įvairias kitas šalis, sakykime, į Azerbaidžaną, Kazachstaną, Baltarusiją ir kt. „Pernai sodindami daržoves manėme, kad nieko labai jau blogo čia nebus“, – prisimena ūkininkas.

Vis dėlto nutiko taip, kad užsivėrus Rusijos rinkai netruko užsiverti ir kitų valstybių durys (tiksliau, Rusija netruko jų užverti). Taigi nei į Baltarusiją, nei į Azerbaidžaną, nei į Kazachstaną mūsų produkcija nebeišvažiavo, nes buvo blokuojama.

O kodėl tiesiog nediversifikavus, neperkreipus eksporto krypčių? G.Dominas optimizmu nedega, nes, jo įsitikinimu, Vakaruose lietuvių ūkininkų su savo daržovėmis nereikia ir daug metų dar nereikės, nes kiekvienoje valstybėje intensyviai auginama sava produkcija, vietos ūkininkai konkuruoja tarpusavyje, taigi atėjūnų tikrai nepageidauja.

Esą realiausia savo lietuvišką produkciją į Vakarus išvežti, kai ten kartkartėmis ko nors pritrūksta, pavyzdžiui, kai užsilaiko per sausi ar per šalti orai, tačiau turėti stabilių rinkų, kokia buvo Rusija, Vakaruose nepavyks. Į Pietus lietuviškos daržovės irgi nekeliaus. Galime bulvių auginti tiek, kiek norime, žemės užtektų, bet netekus rinkų, kiek ko auginti, bus sprendžiama pagal tai, kiek esame pajėgūs parduoti Lietuvos, Latvijos, gal dar šiek tiek Estijos rinkai.

Tiesa, kartais atsidaro durys ir į Suomiją, nes ši šalis yra šiauriau ir sąlygos auginti daržoves ten ne tokios palankios, o į Lenkiją daržovių nėra ko vežti, nes lenkai turi savų. Vakaruose lietuviški pieno produktai kokiam nors vokiečiui bus neįdomūs – jis veikiausiai rinksis vietinį gaminį. Rusijoje būta ištikimų pirkėjų, kuriems buvo prestižas pirkti gerą lietuvišką mėsą, pieno produktus, taip pat daržoves.

„Jei auginu daugiau bulvių, įdarbinu daugiau žmonių, o dabar dėl Rusijos viskas traukiasi: sumažėjus bulvių kiekiui sumažės ir įdarbintų žmonių. Dirbti į minusą nenorime. Būsime mažesni, ieškosime naujų kelių, bet apie kitas rinkas nė nekalbu. Rusija vis dėlto yra išskirtinė valstybė, kuri iš esmės gyvena iš savo parduodamų žaliavų, todėl gerai pirkdavo žemės ūkio produkciją. Dabar perka iš kitų šalių, pavyzdžiui, bulvės ten atkeliauja iš Irano, iš Turkijos, bet ne iš mūsų“, – svarsto ūkininkas ir priduria, kad jei politinė situacija taps palankesnė, bus galima daug ką padaryti ir bandyti susigrąžinti prarastas pozicijas.

Gintautas Dominas

Amžius: 53 metai.

Išsilavinimas: inžinierius elektrikas.

Alma mater: Lietuvos žemės ūkio akademija (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas).

Sritis: bulvių, svogūnų ir grūdinių kultūrų auginimas.

Turima žemė: daugiau nei 1800 ha.

Sukurtą darbo vietų: 79 (svyruoja dėl sezoniškumo).

Konkursu norima įvertinti šalies ir regiono ūkininkų pastangas mažinti ūkiuose susidarančių maistinių medžiagų patekimą į aplinką ir taip prisidėti mažinant vandens telkinių, pirmiausia Baltijos jūros, eutrofikaciją (“žydėjimą”).

Žemės ūkis laikomas vienu pagrindinių maistinių medžiagų (azoto ir fosforo) patekimo į upes ir Baltijos jūrą šaltinių. Skaičiuojama, kad apie 40 proc. į Baltijos jūrą sutekančio fosforo ir 60 proc. azoto patenka būtent dėl žemės ūkio veiklos. Azotas ir fosforas įeina į mineralinių trąšų ir gyvulių mėšlo sudėtį. Esant šių medžiagų pertekliui vandenyje pernelyg išveši dumbliai ir kita augmenija, sutrinka organizmų pusiausvyra. Dėl šio reiškinio Baltijos jūroje daugėja mirusių zonų, kuriose vyrauja deguonies badas, bei mažėja žuvų ištekliai.

“Ūkininkai dažnai kaltinami prisidedantys prie Baltijos jūros eutrofikacijos, tačiau be aktyvaus jų įsitraukimo šios problemos neišspręsime. Apdovanojimais norime paskatinti ūkininkus vystyti veiklą aplinkai palankiu būdu, taip pat pasidalinti gerosios praktikos pavyzdžiais su kitais,” – sako rinkimus Lietuvoje organizuojančio “Lietuvos gamtos fondo” vykdomasis direktorius Nerijus Zableckis.

Be pastangų mažinti ūkiuose susidarančių maistinių medžiagų (azoto ir fosforo) patekimą į aplinką, anot jo, taip pat bus vertinamos ir kitos ūkiuose taikomos aplinkai draugiškos priemonės, pavyzdžiui, pesticidų naudojimo mažinimas, energijos ir kuro taupymo ar biologinę įvairovę saugančios priemonės.

Konkurse gali dalyvauti tiek ekologiniai, tiek tradiciniai žemės ūkiai. Gali būti vykdoma augalininkystės, gyvulininkystės arba mišri žemės ūkio veikla.

Ketvirtus metus iš eilės skelbiami ūkininkų rinkimai vykdomi dviem etapais. Pirmiausia Lietuvoje bei kitose devyniose Baltijos jūros regiono šalyse išrenkami nacionaliniai konkurso nugalėtojai. Rudenį jie kviečiami į tarptautinę konferenciją vienoje iš Baltijos jūros regiono šalių, kur paskelbiamas pagrindinis konkurso nugalėtojas. Konkurse dalyvaujantiems ūkininkams įteikiami “Swedbank” įsteigti piniginiai prizai – tūkstantis eurų kiekvienoje šalyje išrinktam aplinkai draugiškiausiam ūkininkui, taip pat apmokama kelionė į konferenciją, o pagrindiniam konkurso nugalėtojui atitenka didysis 10 tūkst. eurų prizas.

Pernai Lietuvoje aplinkai draugiškiausiu ūkininku pripažintas Jonas Sidaravičius iš Paterų kaimo, Veisiejų seniūnijos (Lazdijų r.), o pagrindiniais konkurso laimėtojais paskelbti švedai Teri ir Hakanas Eriksonai (Teri ir Håkan Lee Eriksson).

Norintys šiemet dalyvauti konkurse, paraiškos formą ir papildomos informacijos apie konkursą ras internete adresu www.glis.lt/konkursas. Paraiškos priimamos iki šių metų rugsėjo 30 dienos.

Per metus žemės ūkio kooperatyvų judėjimas Lietuvoje įgavo tokį pagreitį, kad sustabdyti jo jau neįmanoma. Tai – viena didesnių žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus pergalių. Ne ką mažesnis ir dar vienas laimėjimas – išpopuliarėję ūkininkų turgeliai.

K.Starkevičius laikomas pirmuoju ministru, atstovaujančiu ne didiesiems žemės ūkio produkcijos perdirbėjams, bet ūkininkams. Pats valdęs didelį šeimos ūkį, ministras gerai supranta kaimo žmonių gyvenimą ir žino, kaip svarbu sudaryti tokias sąlygas, kad tas gyvenimas būtų lengvesnis.

Turgeliai ir šiuolaikiška įmonė

Kai baigiantis 2008-iesiems ūkininkams kilo mobiliųjų turgelių idėja, ministras ją palaikė neabejodamas. Žemės ūkio kooperatyvo “Lietuviško ūkio kokybė” direktorius Mindaugas Maciulevičius, Lietuvos radijo išrinktas Metų žmogumi, sakė, kad apie turgelius buvo kalbėta jau daug metų, tik reikėjo pradėti šį sumanymą įgyvendinti. Buvo matyti, kad pirkėjai išsiilgę natūralios lietuviškos produkcijos, bet tik 2009-aisiais ši gera idėja tapo tikrove.

Šiuo metu Vilniuje veikia jau devyniolika turgelių, Kaune šeši, Kėdainiuose – du, netrukus pirmieji turėtų atsirasti Šiauliuose ir kituose miestuose. Nemažai padėjo ir tai, kad ministro K.Starkevičiaus iniciatyva Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba supaprastino reikalavimus ūkininkams prekiauti savo išauginta ir pagaminta produkcija.

“Tai, kas kitose šalyse formavosi dešimtmečius, mes padarėme per metus. Tiesa, dar nesibaigė inkubacinis periodas: turgeliai stengiasi civilizuotis, patys ūkininkai kelia kokybės reikalavimus”, – dėstė M.Maciulevičius. Taigi jei turgelyje pamatote Žemės ūkio rūmų patentuotą ženklą – obuoliuką su trispalve, galite būti ramūs dėl pirkinio kokybės.

Beje, ūkininkų turgeliai – ne tik K.Starkevičiaus, bet ir ūkininkų, pirkėjų bei apskritai visos Lietuvos laimėjimas. Taip pat prie K.Starkevičiaus ir visos šalies sėkmės galima priskirti žemės ūkio kooperatyvo “Pienas LT” užgimimą ir būsimą žemdirbių valdomą pieno perdirbimo įmonę bei apskritai aktyvesnę žemdirbių kooperaciją.

“Tiesa, tai tik kooperavimosi pradžia, – pastebi Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas. – Tačiau džiugu, kad šis užkratas labai greitai plinta ir jo nebesustabdys jokie priešininkai”.

Taigi Žemės ūkio rūmams pasiūlius ir ministerijai palaikius, Europos Komisijos lėšas numatyta skirti pienininkystės problemoms spręsti. Jau beveik nebeliko abejonių, kad daug ginčų sukėlusi modernios, žemdirbių valdomos pieno perdirbimo įmonės idėja taps tikrove. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius viliasi, kad ji padėtų išspręsti gamintojų ir perdirbėjų konfliktus, o ministras K.Starkevičius pažadėjo, kad tai bus naujoviška naujų produktų įmonė.

Neseniai įregistruoto žemės ūkio kooperatyvo “Pienas LT” valdybos pirmininkas Naglis Narauskas paaiškino, kad šiuo metu rengiamas būsimos įmonės projektas. Ji turėtų kainuoti apie 100 mln. Lt.

Kaip “Veidui” sakė pats K.Starkevičius, lietuviška pienininkystės idėja jau susidomėjo ir estai, ir latviai. “O Briuselis ne veltui pritarė mūsų projektui, nes Europos Sąjungoje 70 proc. pieno perdirbama kooperacijos pagrindu”, – priminė ministras.

B.Markauskas viliasi, kad paskui pienininkus žengs ir mėsos gamintojai, tik vienu metu dviejų didelių projektų įvykdyti neįmanoma. Bet žingsnis ta kryptimi irgi jau žengtas: praėjusiais metais atsirado kooperatyvas “Lietuviška mėsa”, kuris įrengė skerdyklą ir pradėjo skersti kooperuotai užaugintus mėsinius gyvulius. Iš šio kooperatyvo į vakuumines pakuotes supakuota mėsa keliauja į ūkininkų turgelius.

Žemės ūkis atsilaikė

K.Starkevičiaus nuomone, sunkmetis parodė, kad ūkininkai moka lanksčiai ieškoti išeičių, o žemės ūkio sektorius nuo krizės nukentėjo bene mažiausiai: smunkant bendrajam BVP, žemės ūkio dalis jame kilo, eksporto apyvarta didėjo. Bet ne tik dėl to, kad valgyti vis tiek reikia. Nuo praėjusių metų kovo supaprastinus ES paramos sistemą, ūkininkams nebereikia rengti sudėtingų verslo projektų, tad jie jau panaudojo apie 300 mln. Lt šios paramos. ES sutiko, kad būtų steigiamas paskolų fondas, taigi ūkininkai gali gauti ne tik paramos, bet ir paskolų projektams įgyvendinti.
Ministrui pavyko pasiekti, kad ūkininkams nereikėtų kasmet pereiti traktorių ir kitos ūkio technikos techninės apžiūros.

Tarp naujovių, kurios palengvins ir žemdirbių gyvenimą, galima priskirti mažmeninės prekybos įmonių nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymą, priimtą besibaigiant 2009-iesiems. Jis tramdys didžiuosius prekybos centrus, kurie leisdavo sau tiekėjams, taigi ir ūkininkams, prigalvoti nepagrįstų reikalavimų.