Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

100 tonų žaliašonių lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikui kasmet iš savo ūkio pristatanti ūkininkė Salvina Kievinienė – tarp agurkų augintojų nepralenkiama jau 15 metų. Konkuruoti su darbščia ramygaliete įstengia tik Lenkijos ūkininkai. Seniausiai lauko agurkus auginančiai ūkininkei Lietuvoje lygių nėra.

Pasigirti didžiuliais lauke auginamų agurkų plotais Lietuvoje mažai kas gali. Dėl permainingų oro sąlygų, kenkėjų, ligų ir kintančių supirkimo kainų agurkų verslas – nepatrauklus. „Tik patys atkakliausi, nuolat besidomintys agurkų auginimo technologijomis ir naujovėmis, pasiekia rezultatų. Salvina – viena jų“, – pabrėžia Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) vadovė Zofija Cironkienė.

Daugiau nei prieš dešimtmetį S.Kievinienę į asociacijos veiklą įtraukusi pašnekovė vadina ją ryškiausia figūra visoje LDDA.

„Jei tik atsiranda susidomėjusių, siunčiame juos pasikonsultuoti pas Salviną. Ji nuoširdi ir geranoriška, neturinti pavydo jausmo“, – ūkininkę, su kuria bendradarbiauja daugiau nei dešimtmetį, apibūdina Kėdainių konservų fabriko pirkimo vadovė Kristina Čiulkevičienė.

Už kilogramą lauko agurkų Kėdainių konservų fabrikas siūlo nuo 0,25 iki 0,55 euro. Kainą lemia derliaus gausa ir orai.

Birželio pradžioje – nuo vėtrų, liepą – nuo dažno lietaus ar sausros agurkus po plevele sauganti ūkininkė pasakoja, kad tiek vandens stygius, tiek jo perteklius derliui pražūtingas. Įsirengę agurkų drėkinimo sistemas Kievinai problemų sumažino.

Mokslus krimto agurkų lysvėje

„Pirmiausia šeimą sukūriau ir vaikus užauginau, tada į verslą ir mokslus panirau. Viskas mano gyvenime atbulai“, – šypsosi ūkininkė, nuo vasario sodinanti tūkstančius sodinukų.

Kievinų pavasaris stiebiasi baklažanų, pomidorų ir paprikų daigais. „Pernai pardaviau 600 surfinijų ir 15 tūkst. daržovių daigų. Kai šie užsibaigė, stovėjau Panevėžio žemdirbių turguje su braškėmis, o pardavusi uogas ėmiausi agurkų“, – pasakoja S.Kievinienė.

Ramygalos seniūno pavaduotojo Kęstučio Dangvecko tikinimu, ši ūkininkė garsėja kaip itin patikima: „Pirkdami daigus iš Salvinos žmonės žino – jie su garantija, derlius bus geras. Nieko keisto, kad dar sėjai neįsibėgėjus jos telefonas įkaista nuo norinčiųjų užsisakyti sodinukų skambučių.“

Ramygaloje augusi moteris už savo vyro Alvydo ištekėjo neturėdama 17-os. Jei ne jaunavedžių noras prasigyventi, lauko agurkų nė nebūtų. Du vaikus su vyru auginusi pašnekovė dirbo darželio auklėtoja. Vyras vežiojo pieną.

„Mūsų algos nebuvo didelės, norėjosi ir vaikams kažką duoti, ir patiems gražesniame name gyventi, todėl ėmėmės verslų. Tapau bendrovės direktore, o žemės įsigijome prieš 15 metų. Tada ir nutarėme pamėginti lauke agurkus auginti. Sulaukę Kėdainių konservų fabriko generalinio direktoriaus Vyganto Vanago padrąsinimo taip ir padarėme“, – prisimena ūkininkė.

Pradžia nebuvo lengva, ne kartą apėmė noras pabėgti į miestą. Ūkininkavimas moterį ir į Kauno technologijos universiteto vadybos ir buhalterinės apskaitos mokslus nuvedė. „Mokiausi vildamasi, kad pabėgsiu į miestą. Reikėjo pamatyti mano namų darbus nuolat agurkų lysvėse ant kuolelių iškabintus: taip pritvirtintus užrašus dirbdama skaitydavau, egzaminams ruošdavausi“, – pasakoja Salvina.

Po studijų noras gyventi mieste prislopo, ji ėmė didžiuotis savo ūkiu.

Apgynė ūkininkės įvaizdį

„Avėdama aukštakulnius ir nuvežusi parduoti pirmą agurkų derlių į turgų piktindavausi, kodėl žmonės kreipiasi į mane „ūkininke“. Ką reiškia iš tiesų ja būti, supratau po gerų dvejų metų, įstojusi į Lietuvos daržovių augintojų asociaciją“, – smagiai juokiasi pašnekovė.

Asociacijos narės seniai sugriovė apsileidusios ūkininkės įvaizdį. „Nė vienos jų nepamatysite juodomis panagėmis. Pasitempusios, išsipuošusios, duok Dieve, kad visos tokios būtų“, – pasakoja Salvina.

Ji priduria, kad rekordiniais derliais besidžiaugiantys asociacijos nariai – pirmiausia didžiausias turtas vieni kitiems. Dalydamiesi patirtimi, stiprėja patys ir suteikia galimybę smulkesniems ūkiams.

Bent penkias naujas agurkų rūšis per sezoną išbandanti daržininkė savo laukuose sodina olandiškų savidulkių veislių agurkus, todėl visi jie tinka ir konservuoti, ir rauginti. Vasarą su darbininkėmis nuo pat ankstyvo ryto į laukus išsiruošianti Salvina jau įprato, kad ūkis daugiausia gula ant jos pečių.

Vyras kas kelias savaites vyksta uždarbiauti į Norvegiją, pas sūnų. Bet šiam pavasariui abu ruošiasi drauge. „Vyras jau trečią šiltadaržį rengia (šiltnamiai užima 15 arų), paprikos jau pasėtos, netrukus turiu suberti pomidorų sėklas, o tada jau laikas prieskoniniams augalams, gėlėms“, – planus į eilę rikiuoja ramygalietė.

Kai tenka hektare išsodinti 22 tūkst. sodinukų, ūkininkė samdo gimnazijos mokines, ieško žmonių darbo biržoje.

Gyvenimas pagal sezoną

„Paskutiniai vakarai, kai taip ramiai skaitau“, – į šalį atidėjusi Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ atsidūsta ūkininkė. Ji giria Ramygalos knygyno paslaugą: nebūtina knygų pirkti, jas galima tiesiog išsinuomoti. Nauja knyga savaitei kainuoja 0,7 euro. Grąžinta atpinga ta pačia suma. Kitas nuomotojas ją dar labiau atpigina, ir taip toliau, kol atsiranda norintis ją nusipirkti.

Labiausiai S.Kevinienei širdį suspaudžia išgirdus žmones skundžiantis ir prašant labdaros. „Ne dykumoje gyvename: rudenį pilni laukai obuolių, ūkininkai visada parduos pigiai bulvių, morkų pusvelčiui atiduos, bet žmonėms lengviau labdaros kaulyti, nei patiems stengtis. Pažiūrėkite, kiek kaimuose tuščių namų, kuriuose galima pigiai gyventi. Juose dar ir senovinės krosnys išlikusios, taigi tik malkų susirask ir gyvenk, bet lietuviams niekas neapsimoka: nei vištų auginti, nei jų kiaušinių rinkti. Kodėl lenkai ir olandai tai sugeba?“ – klausia ūkininkė.

Su vyru nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens atidirbę ūkyje, šalčiausius metų mėnesius sutuoktiniai leidžia keliaudami ir skirdami laiko savo pomėgiams.

Nauja kryptis – moliūgai

„Aš panyru į knygas, lankau dramos būrelį, mezgu ir, žinoma, naujų sėklų ieškau. Šįmet su vyru sodinsime aliejinių moliūgų, o rudeniop iš jų sėklų spausime aliejų“, – planuoja naujus darbus ūkininkė.

Austrijoje šaltai spausto moliūgų sėklų aliejaus ragavusi Salvina buvo sužavėta jo skonio, todėl jau šį pavasarį tikisi užsodinti nemažą ūkio plotą moliūgais.

Nuolat netikėtais sumanymais stebinanti ūkininkė rudenį jau surengė ūkyje užaugintų moliūgų parodą, į ją atėjusieji pamatė iš džiovintų dekoratyvinių moliūgų sukurtas žvakides, kalėdinius žaisliukus.

„Žmonės nepakankamai vertina šią daržovę. Moliūgai – tinkamas maistas kūdikiams, kai kurių rūšių moliūguose karoteno daugiau nei morkose, o suaugusieji itin mėgsta cukatas (saldžius džiovintų moliūgų saldainius)“, – pašnekovė neabejoja, kad šios turėtų paklausą.

Ant šildomų grindų namuose moliūgus rudenį džiovinanti S.Kevinienė kepa jų pyragus ir apkepus. Be abejo, ūkyje užaugintos gėrybės pasiekia ir jos vaikus bei anūkus. Lauknešėliai su Ramygaloje užaugintomis daržovėmis, šaldytomis uogomis, vietiniame malūne maltais miltais ir naminiais viščiukais keliauja į Kauną, kur gyvena dukra Jurgita, ir Norvegiją, kur įsikūręs sūnus Donatas.

Per sezoną 80 viščiukų patys užsiauginantys Kevinai sako, kad tokio kiekio pakanka jų poreikiams patenkinti ištisus metus. „Šaldikliai pilni naminės paukštienos, tik šviežių daržovių vis labiau ilgimės“, – prasitaria gegužės 7-osios, kai jau galima skinti pirmus lauko agurkus, laukiantys sutuoktiniai.

Ūkininkai juokauja, kad žmonės juos dažnai pagal Salvinos vardą identifikuoja. „Ramygaloje jis vienintelis toks retas, taigi pakaktų pasiteirauti, kur gyvena ūkininkė, auginanti agurkus, ir tikslaus adreso nežinodami mus pagal vietinių nuorodas surastumėte“, – juokiasi A.Kevinas.

Svajonę ūkininkauti taip, kaip kadaise ūkininkavo jos seneliai ir proseneliai, ūkininkė Dalia Ėmužytė (50 m.) ekologiniame ožkų ūkyje realybe pavertė per 19 metų. Širvintų rajono Griciūnų kaime jos įkurtas ekologinis ožkų ūkis šiandien vertinamas kaip itin modernus ir šiuolaikiškas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Be ožkos pieno ir pačios spaustų 56 rūšių sūrių, D.Ėmužytė sostinės Tymo turgelio ir Kauno pirkėjams kiekvieną savaitę siūlo ir ožkienos. Stirnieną primenanti ožkų mėsa priskiriama dietinės mėsos klasei, tačiau, priešingai nei ėriena ar aviena, gardi valgoma ir šalta.

„Svarbiausia gaminant patiekalą iš ožkienos, kaip ir iš kitos liesos mėsos, druską berti pabaigoje, antraip mėsa bus kieta. Dalis medžiotojų, ruošiančių žvėrieną, vis dar daro šią klaidą“, – pasakoja vieno didžiausių ožkų ūkio savininkė ir sūrių gamintoja, kasmet organizuojanti gurmanų festivalį.

Į Griciūnų kaimą, kuris nuo Vilniaus – kone ranka pasiekiamas, D.Ėmužytė atsikėlė paveldėjusi senelio žemes. Dar studijuodama Vilniaus pedagoginiame institute (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Dalia aktyviai dalyvavo aplinkosaugos veikloje.

„Mąsčiau apie pasekmes. Kas atsitinka, kai žmogus geria antibiotikais gydomų gyvulių pieną, valgo sūrį, mėsą? Kai suserga, vaistai nebepadeda“, – prisimena pradžią ūkininkė, vadinanti save ekologe iš įsitikinimo.

Vilniuje gimusi ir augusi, tačiau visą laiką mačiusi save kaime, į Vokietiją Dalia keliavo užsidirbti ūkio pradžiai. Po kelerių metų grįžo su santaupomis, bet sudaužyta širdimi: meilė vedusiam vokiečiui baigėsi.

Laimingo šeimos gyvenimo pašnekovei nepavyko susikurti ir Lietuvoje – skaudžiai išduota, liko su mėnesio kūdikiu ant rankų. Nepritapusi prie gyvenimo mieste, ji su kūdikiu persikėlė į apšepusį namą be vandens ir elektros Širvintų rajono laukuose ir nusprendė sekti močiutės pėdomis – pagal senovinį receptą gaminti sūrius.

Iš pradžių nusipirko 10 baltųjų čekų ožkų ir vieną ožį. Šią veislę pasirinko neatsitiktinai, nes ožkos duoda daug pieno ir yra nereiklios pašarams. Kitas pranašumas – šių ožkų pienas neturi specifinio kvapo.

Istorija, primenanti pasaką, nežadėjo nieko gero: nei ožkų melžti, nei elgtis su besiožiuojančiomis augintinėmis Dalia nemokėjo. Ašaromis aplaisčiusi įkurtuvių kaime pradžią, pamokų sėmėsi iš mamos.

Sėkmę lėmė pasitikėjimas savimi

Niekas iš aplinkinių Dalios užmojais netikėjo, bet ji nepasidavė, laikėsi savo: kiekvieną uždirbtą litą investavo į sūrių gamybą, pirko technikos, didino ožkų bandą. „Nenuleidau rankų net tada, kai vieną po kitos atmetė mano paraiškas ES paramai gauti. Saulė nušvito, kai Žemės ūkio ministerijai ėmė vadovauti Kazys Starkevičius. Buvusi ministrė vykdė kitą politiką. Jai nerūpėjo tokie smulkūs ūkiai kaip mano“, – prisimena daugiau nei 600 ožkų, avių, sportinių žirgų savininkė.

Pasinaudojusi ES parama ji atidarė 144 810 eurų kainavusią sūrinę, kuri pagaliau leido sudurti galą su galu. Taip pat įsirengė mėšlidę, paramos lėšų gavo ir aptvarui statyti, ir keliui į ūkį asfaltuoti. Ūkis tapo pavyzdinis, o Dalia ėmė skaičiuoti pelną.

Šios svajonės ji siekė kone du dešimtmečius. „Buvo metų, kai diena iš dienos su sūnumi ir mama mitome ožkiena, kuri jau per gerklę lindo: duonai pinigų nepakako. Netu­rėdama kur trauktis įsispyriau į minkštąją ir ėmiausi to, ko nebuvau mėginusi“, – pasakoja Lietuvos pieninių ožkų augintojų asociacijos pirmininkė D.Ėmužytė.

Ilgą laiką pusvelčiui savo produkciją pardavinėjusi pašnekovė netruko įsitikinti, kad tik tuomet, kai pakankamai vertini save, nusišypso sėkmė. Padidinusi ožkų produkcijos kainą iki derančios ekologiniam ūkiui, D.Ėmužytė maloniai nustebo: nusidriekė ilgesnė pirkėjų eilė, nei ji galėjo tikėtis.

Lietuvos ūkininkių draugijos pirmininkė Virginija Žliobienė tokia ūkininkės sėkme nesistebi. Jos manymu, neverkšlenantys, iniciatyvą rodantys ir labai daug dirbantys žmonės visada išsikovoja savo vietą, o D.Ėmužytės sūriai jau kurį laiką visų perkami ir giriami.

Kurį laiką juos gaminti ūkininkei talkinusi prieskonių technologė Virginija Mace­navičienė prisipažįsta tokių žmonių kaip Dalia iki tol nepažinojusi. „Ši moteris pati tikriausia vizionierė ir įkvėpimo pavyzdys aplinkiniams. Jausdama jos paramą ryžausi pradėti nuosavą prieskonių verslą. Priimdama į darbą ji žinojo, kad nedirbsiu visą laiką drauge, bet metai, praleisti jos ūkyje, pakeitė mano gyvenimą“, – pasakoja sunkiu gyvenimo metu nuoširdžią ūkininkę pažinusi V.Macenavičienė.

Būtent iš jos moteris sako išmokusi, kaip kabintis į gyvenimą. „Gali būti geriausia proga, bet jei nė pirštelio nepajudinsi – kaltink save“, – D.Ėmužytę cituoja iki šiol jos sūriams prieskonių mišinius kurianti pašnekovė.

Vartotojai ožkų produkciją dar tik atranda

Tokios ožkos pieno sūrių įvairovės, kokią siūlo ožkų karaliene praminta ūkininkė, matyt, niekur kitur Lietuvoje nerasi: desertiniai, rūkyti, brandinti, rūgštaus pieno su česnakais, kmynais, aitriosiomis paprikomis, saldaus pieno – su aguonomis, kokosais, šokoladu, razinomis, o kur dar likę nemėginti! Lyg spausti 56 rūšių sūrius būtų maža, D.Ėmužytė atidarė parduotuvę, kurioje galima įsigyti ūkyje užaugintos ar pagamintos produkcijos.

Kuo patraukė ožkų auginimas? „Širvintų rajone žemės nederlingos, o aš norėjau gyvulius auginti. Alternatyvos tebuvo dvi – avys arba ožkos. Pastarosios atrodė pelningesnės, nes melžiamos kasdien. Čekų baltosios nelepios, produktyvios, o pienas ir mėsa – labai kokybiški, skanūs“, – dėsto iš vienos ožkos 7 litrų pieno primelžianti ūkininkė.

Pasak stambaus ūkininko Ramūno Karbauskio, toks primilžis skamba kaip fantastika, kuria nepasigirs vieną kitą ožką laikantys ūkininkai. Tačiau lietuviai į ožkų pienininkystę, jo vertinimu, žiūri vis dar labai atsargiai. Užtat D.Ėmužytė neabejoja, kad jau artimiausiu metu tai keisis: gyvenimo būdas daug žmonių vers atsigręžti į primirštus produktus.

„Nemažai alergiškų vaikų jau šiandien negali mėgautis karvės pieno ledais, tad kodėl jų nepakeitus pagamintai iš ožkos pieno? Šiandien ožkos pieno produktai perkami mažiems, seniems, ligotiems žmonėms“, – pasakojo ūkininkė, jau ne vienus metus pratinanti lietuvius pamėgti ožkos pieno gaminius.

Vis naujas ožkininkystės pieno sektoriaus gaires brėžianti pašnekovė intriguoja šį pavasarį pakviesianti jau į savo pačios įkurtus svečių namus su specifine ožkų virtuve. Svečiams svetinga šeimininkė rengs ekskursijas po ožkų ūkį ir apylinkes, jai žada talkinti vietiniai medžiotojai, kviesdami į parodomąsias medžiokles.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas sutinka, kad daugelyje šalies regionų vis dar trūksta lankytojams pritaikytų vietų, kuriose būtų galima ir ūkyje vykstantį gamybos procesą stebėti, ir degustacijoje dalyvauti. D.Ėmužytės ūkis – viena tų retų išimčių: kiekvieną į jos ūkį atvykusį šeimininkė tinkamai pasitiks, su savo augintinėmis supažindins, produkcijos ragauti pakvies.

Jos ūkyje auginamos ožkos negauna kombinuotųjų pašarų. Vasarą banda ganosi tik sertifikuotose aptvertose pievose. Prisimindama savo ūkininkavimo pradžią D.Ėmužytė pralinksmėja. Dar kol jos banda apylinkėse ganėsi laisvai, būta visokiausių nuotykių. Vieno tarptautinio renginio metu jos ožkos yra pastojusios kelią į sostinę važiuojančiam Latvijos prezidentės kortežui, o pamiškėje užsnūdęs medžiotojas pradėjo rėkti ne savo balsu, kai pabudęs prieš akis išvydo barzdotą ožio snukį.

Ožkų ūkiui prisiduria iš turizmo

Vokiečius ožkų sūriais ūkininkė jau seniai pavergė. Nišinis, netoli magistralinio kelio esantis Dalios ūkis turistams labai patrauklus. Jame jau viešėjo JAV, Izraelio, Australijos delegacijos, čia užsuka mokykliniai autobusai. Tačiau ne kiekvienas ūkininkaujantis supranta, kad atverdamas savo ūkį visuomenei gali iš to laimėti: ir žinomumą, ir uždarbį iš parduotos produkcijos. Kaimo turizmo sektoriui tai vis patraukliau ir aktualiau.

„Papildomos pajamos ūkiui visad labai reikalingos. Dažnai su manimi susisiekia turizmo bendrovės, domisi, ar priimsiu jų svečius skandinavus. Šie mėgsta atsipalaiduoti, vietinių gėrimų paragauti, tereikia tinkamai pasiruošti ir vartus į ūkį atverti. Keletą metų bendradarbiavau ir su prancūzų dėstytojais, kurie studentų atsiveža. Lietuviams dar per brangu už šią paslaugą mokėti, todėl dažnai priimu labdaringiems tikslams“, – sako ožkų ūkio savininkė, kurios didžioji dalis gaminamos produkcijos lieka Lietuvoje.

Kelių šimtų ožkų kailius šeimininkė kol kas tik sandėliuoja. Sako mėginusi bendradarbiauti su kailininkais, bet verslas nenusisekė: „Ožkų oda plona, todėl vertinama odos apdirbimo pramonėje: gaminamos pirštinaitės, rankinės, sijonai, suknelės klostės iš jos gražiai krinta. Netolimoje ateityje turiu vilties išmokti perdirbti kailius.“

Ožkas kaip įnoringas ir kerštingas įnames charakterizuojanti ūkininkė juokauja, kad tik po vieną ožką auginantieji gali sau leisti su jomis bučiuotis, o ten, kur bandos didelės, būdinga gyvulių hierarchija. Kiekviena jų turi savo vadą, o jei kyla nesutarimų, šie sprendžiami surėmus ragus.

Veislinės ožkos kaina rinkoje siekia 300, ožiukų – 250 eurų. „Mūsų produkcija brangi, ne kiekvienas ją įperka ir mėgsta, bet per tiek metų jau turime ištikimų pirkėjų“, – pasakoja ūkininkė, už bet kurios rūšies ožkos pieno sūrį prašanti 2 eurų.

Įprastai Dalios darbo diena ūkyje trunka 18 valandų. Atrodytų, žiemą darbo mažiau, nes ožkos duoda mažiau pieno. Tačiau tuomet jos ima vesti jauniklius, ir Dalia negali palikti tvarto, nes ožiukams reikalinga priežiūra. Darbai kaime niekada nesibaigia. Šeimininkė juokauja, kad šventinių ir laisvų dienų ūkininkams nebūna.

Ar pavargusi, ar nemigusi, ar prastai besijaučianti – vis tiek turi kas rytą ir vakarą melžti ožkas. Su mama ir sūnumi ūkyje įsikūrusios pašnekovės rytas žiemą prasideda gerokai vėliau, apie 6 val., nei vasaros – 4 val. Vartytis lovoje iki pietų jai neleidžia augintiniai ir šviežios produkcijos lūkuriuojantys pirkėjai. Didesniais ožkų produkcijos gurmanais moteris vadina kauniečius, pas kuriuos ir skuba kiekvieną šeštadienį.

Geriausias įvertinimas – svečių čepsėjimas

Labiausiai Dalia mėgsta kurti naujus sūrių receptus. Vienas tokių – „Vegetariškas lašinys“, rūkytas sūris, be kurio D.Ėmužytės sūrių asortimentas jau neįsivaizduojamas.

Per sūrių gamybą atsiskleidžia šeimininkės kūrybingumas, o jei jos kūrinius su pasimėgavimu šveičia italai, prancūzai ar šveicarai, ūkininkei – tai didžiausias įvertinimas.

„Užsieniečius ji geba nustebinti ne tik ekskursija po ūkį, bet ir sūrių skoniu. Pati esu girdėjusi, kaip skaniai atvykėliai čepsi ragaudami Dalios spaustus ožkos pieno sūrius“, – pagiriamųjų žodžių didžiausio ekologinio ūkio Baltijos šalyse savininkei nešykštėjo išskirtinių renginių organizatorė Kristina Kaikarienė, su ožkų karaliene tituluojama ūkininke susipažinusi televizijos realybės šou „Pavojingi aukštakulniai.“

Dalyvauti šiame projekte D.Ėmužytė ryžosi norėdama pakeisti gyvenimo būdą ir išvaizdą. Ne kartą patyčias dėl apkūnumo kentusi moteris po dalyvavimo TV projekte ne tik sulieknėjo, bet ir išmoko daugiau laiko skirti sau, atsipalaiduoti. „Anksčiau Dalia gyveno tik verslu ir sūnumi, o po projekto dažniau iš namų ištrūksta, bičiules prisimena“, – D.Ėmužytės pokyčiais džiaugėsi V.Macenavičienė.

Jos darbštumą vertina ir susipažinti su ja nori ne vienas Širvintų kaimo gyventojas. Kaimo seniūnaitė Rima Jasevičienė sako, kad ožkos pieno produkcija pasižymi specifiniu skoniu: kas dieną jos gal ir nevalgysi, bet paskanauti prie taurės vyno ar atklydusį svečią pavaišinti – puiki išeitis: „Tik darbštus ir sumanus žmogus gali produkciją iš ožkų imperijos kurti.“

Ūkininkės gerumą patyrusi V.Mace­navičienė pritaria: „Jei ši moteris ko nors imasi, sudeda į tai visą savo širdį. Nuoširdumas ir meilė jai atvėrė daugelį kelių. Kiek gerų emocijų ji sudeda į sūrių gamybą.“

Spausdama sūrius ūkininkė ir maldą įpinanti, kiekvienam perkančiajam sveikatos palinkinti. „Labai šviesus žmogus“, – vienkiemyje įsikūrusią ožkų augintoją apibūdina aplinkiniai.

Ne vienus metus ūkininkė džiaugiasi naujomis sūrių brandinimo patalpomis, modernizuotomis melžimo aikštelėmis (ūkininkė vienu metu gali melžti iki 12 gyvulių), be jų 600 ožkų, sako, niekaip neapeitų. Su siaubu moteris prisimena laiką, kai buvo sugedusi melžimo aparatūra, o ožkas dvi savaites teko melžti rankomis. Dėl nutirpusių rankų nė miegoti negalėjo, tačiau ir tai įveikė.

Nuogąstauja dėl žemės ūkio ateities

Dalia ūkyje tvarkosi su 88 metų mama Pelagija ir 19 metų sūnumi Edmundu. Šis neabejingas technikai – jau seniai traktoriumi išvežioja pašarą ar kitų darbų prie namų imasi. „Be samdomų žmonių niekaip neišsiversi, ūkis didelis, tačiau rasti tinkamą darbuotoją nelengva. Retas kuris atėjęs iš darbo biržos nori dirbti“, – tikina ūkininkė.

Vasarą į darbą ji priima gyvulių šėriką, traktorininką, kurie šienauja ir padeda kitus būtinus darbus nudirbti. Tačiau ne kartą yra patyrusi, ką reiškia būti paliktai užgėrusio darbininko. „Viena moteris dirbo 13 dienų ir dingo, „užbaliavojo“, nė uždarbio pasiimti neatėjo“, – karčia patirtimi dalijasi pašnekovė, kurios nuomone, rasti norinčiųjų dirbti – vienas didžiausių iššūkių kaime.

Su nerimu ji vis pasvarsto apie Lietuvos žemės ūkio perspektyvas: jaunimas žemės darbų kratosi, nebebus kam dirbti, o melžėjų jau šiandien labai trūksta.

Ne kartą apgauta darbininkų, ožkų augintoja išmoko pasikliauti tik savo jėgomis: pati sukasi sūrinėje, pati porą kartų per savaitę veža pagamintą produkciją į Kauną ir Vilnių.

Žemės ūkio rūmų vadovas Andriejus Stančikas sako, kad Lietuva dar turi tokių užsispyrusių, gerąja to žodžio prasme fanatikų ūkininkų, nuosekliai įgyvendinančių savo idėjas. „Ožkų pienininkystė įdomi, o produkcija vertinama Prancūzijoje. Ten ir fermos didžiulės, ir ožkininkystė išplėtota, gal tik labiau į perdirbamąją pramonę orientuota. Lietuva pasidžiaugti kažkuo panašiu kol kas negali, bet tai tik laiko klausimas“, – dramatizuoti situacijos nelinkęs A.Stančikas.

BFL

Jei Lietuvos ūkiui reikėtų reprezentacinio veido, jauna ekologinio ūkio savininkė iš Leonpolio (Ukmergės r.) Ieva Stragytė (27 m.) tam puikiai tiktų: šviesūs plaukai, madingi akiniai, ekonomisto diplomas ir ryžtas pramaišiui su idealizmu.

Vaiva SAPETKAITĖ

„Ieva – užsispyręs, darbštus ir naujovėms imlus jaunas žmogus, modernaus ūkininkavimo šalininkė, – gero žodžio negaili Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis. –  Ji labai daug dirba, nuolat siekia žinių.“

I.Stragytė sako, kad kito kelio tiesiog nėra, nes šiais laikais ūkininkauti sudėtinga ir, atrodo, privalai išmanyti viską – nuo teisės iki agronomijos: „Kiekviena diena – iššūkis, kasdien sužinai, turi sugalvoti ką nors naujo. Bet mane tai ir žavi.“

Ieva tuščioje vietoje nepradėjo – pratęsė Stragių šeimos ūkininkavimo tradicijas. Jos motina Laima Stragienė juokiasi, kad žemės ūkis – jų genuose. Dar Ievos senelė ir prosenelė gebėjo puikiai ūkininkauti ir visam kaimui paruošdavo sėklų, o paruošti gerą sėklą – išmanymo rodiklis.

Laima, kuri ilgai dirbo valstybės tarnautoja, ir jos vyras Vincentas buvo vieni pirmųjų Lietuvoje, perėję prie ekologinio ūkininkavimo. „Norėjau, kad ir Ieva atrastų, kas ji yra: sugalvoti, išauginti, sukurti kažką pačiai – Dievo dovana, šis jausmas nuostabus“, – tikina L.Stragienė.

„Man buvo daug lengviau, nes nereikėjo keisti mąstymo pereinant nuo chemizuoto ūkio iki ekologinio. Jau iš pat pradžių buvo aišku, jog nereikia jokių chemikalų, kad kažką išaugintum, ir nieko baisaus, jei derlius būna perpus ar net trigubai mažesnis. Ekologija – pirmiausia mąstymo būdas“, – mintimis dalijasi I.Stragytė.

Jų žemė niekada nepurkšta pesticidais ir netręšta sintetinėmis trąšomis. Net juodžiausiais laikotarpiais Ievai nekilo minčių pereiti prie chemizuoto ūkio. „Nenoriu žaisti su chemija, noriu pati valgyti daržoves iš savo daržo, – nukerta ji. – Be to, kai  pasiseka – džiaugiesi. Net kai nesiseka, vis tiek gerai, nes tai stumia į priekį. Nepavyko? Kodėl? Reikia bandyti dar kartą.“

Jei nebūtų ūkininkė, kokiu keliu Ieva būtų pasukusi? Aišku, pagal universitete įgytą profesiją – ekonomiką. Tikriausiai būtų tapusi valstybės tarnautoja, kuri kažkam kažką skaičiuotų; galbūt po kurio laiko tai būtų privedę ir prie nuosavo verslo.

Augina 30 rūšių daržovių

Ieva augina javus ir daržoves. „Šiais metais iš pastarųjų didžiausius plotus užėmė moliūgai (2,3 ha) ir bulvės (2,1 ha), taip pat buvo pasodinta ropių, morkų, burokėlių, įvairiausių kopūstų – paprastų, briuselinių, raudonųjų, lapinių, savojinių, špinatų, salotų, – vardija mergina. – Ką pas mus įmanoma ekologiškai išauginti – auginu, tik norėčiau didesnės veislių įvairovės. Dabar auginu apie 30 daržovių rūšių.“

Ekologiškas daržoves mergina pardavinėja Vilniaus ūkininkų turgeliuose, mugėse, be to, priima individualius užsakymus. Žvalgosi ir į platesnius vandenis. Ji norėtų daugiau produkcijos tiekti prekybos centrams, restoranams, o dalį daržovių – ir eksportuoti.

Kol kas I.Stragytė eksportuoja tik grūdus, o daržovių eksportas – neįmanomas, nes jos patiekiami kiekiai nėra tokie dideli, kad apsimokėtų. Bet koją tarp eksporto durų bandys įkišti kitąmet – juk reikia galvoti apie ateitį.

Su ekologiška produkcija, kuri niekada nebus tokia glotni ir daili, įtikti prekybos centrams, o tuo labiau sostinės restoranams yra sudėtinga. Nepaisant to, kad lietuvių susidomėjimas ekologiška produkcija ir sveika gyvensena gerokai padidėjęs. „Kažkas kažko apie ekologiškai išaugintas daržoves nesupranta, nors negali sakyti, kad žiūrėtų negeranoriškai“, – svarsto ūkininkė.

Kadangi šiemet bulvių ir ropių derlius buvo palyginti didelis, be prekybos centrų parduoti visos produkcijos neįmanoma. Nors šiek tiek daržovių į prekybos centrus patenka, tačiau jų kiekiai kol kas nedideli. „Pardavinėjame ropes. Atrodo, kruopščiai atrenkame pačias gražiausias, ir vis tiek didelę dalį jų prekybos centrai atmeta. Kadangi taip ūkininkaujant tenka dalytis bulvę su kolorado vabalu, o ropę – su kirmėle, didelės dalies jų negali patiekti vartotojui“, – sako jaunoji ūkininkė.

Bet ūkyje niekas nedingsta. Jei daržovės netinkamos parduoti, jos pateks į kompostą arba bus sušertos ūkyje laikomiems gyvuliams.

Leonpoliškė sako nuolat eksperimentuojanti: „Man visada mistiškai atrodydavo pekininiai kopūstai: vienais metais su derliumi pasiseka, kitais – ne, taip pat norisi pagerinti brokolių, žiedinių kopūstų auginimą, nes kol kas su jais nesiseka. Pernai pasodinome dviejų veislių lapinių kopūstų, šiemet jau – trijų. Tai tikrai įdomu.“

Daržovių sėklas Ieva daugiausia perka, nors retais atvejais panaudoja ir savo išaugintas – priklauso nuo to, ar jos užsiteršia, ar ne. Kadangi augina didelius plotus skirtingų veislių moliūgų, jie beveik neišvengiamai susikryžmina. Tai reiškia, kad ne visada antrą kartą išaugtų ryškūs konkrečios veislės moliūgai.

Kelias ne rožėmis klotas

Kaip naujoves vertina pirkėjai? Dalis žmonių – atsargiai, tačiau kiti džiaugiasi pagaliau Lietuvoje radę tai, ko seniai ieškojo.

Antai lapinius kopūstus Ievos mama pradėjo auginti jau prieš dešimtmetį, tačiau viskas baigėsi tuo, kad juos kaip puošmeną veždavo parodyti į muges, ir viskas. Tada žmonės apie juos nieko nežinojo. Dabar lietuviai ėmė daugiau domėtis tuo, ką valgo, eksperimentuoti virtuvėje.

Ūkininkė pasidžiaugia, kad jau yra nuolatinių jos daržovių valgytojų. Neretai išgirdę vieni iš kitų Ievos daržovių kioskelyje ima lankytis skirtingų kartų vienos šeimos nariai. „Smagu pačiai važiuoti į turgelį, kai visi tokie geranoriški, malonu, kai pagiria daržoves“, – prisipažįsta ūkininkė.

S.Daniulio teigimu, nepaisant didėjančios paklausos, ekologiniai ūkiai verčiasi vis dar sunkiai. Kadangi toks ūkis reikalauja daug rankų darbo, o produkcijos savikaina didelė, tokių ūkininkų nėra daug. Ekologiškos produkcijos derliai neretai siekia tik pusę ar trečdalį įprasto chemizuoto ūkio derliaus.

„ES parama palyginti nedidelė. Iki 2014 m. apskritai daržovių ūkių mažėjo, o išlikusieji stambėjo. Tik dabar tikimės pagyvėjimo, nes „Agrowill Group“ jau perėjo prie ekologijos“, – vaizdą piešia S.Daniulis.

Ekologinių ūkių savininkus siutina įvairūs apsimetėliai. Ievos mama L.Stragienė pasakoja, kad turgeliuose netrūksta tokių, kurie tik aiškina prekiaujantys ekologiška produkcija: „Daug kas būna atvežta iš užsienio ir perparduodama Lietuvoje aiškinant, kad čia jų pačių išaugintos ekologiškos daržovės.“

„Anksčiau man būdavo sunku susitaikyti su tokiais dalykais – tikrai daug ir sąžiningai dirbi, o čia kažkas tiesiog meluoja“, – prisipažįsta ir Ieva.

Ką ji pati patartų pirkėjams, kad jie neužkibtų ant tokių pardavėjų kabliuko?

Pasirodo, tai nėra sudėtinga: užtenka paprašyti sertifikato ir nepamiršti pažiūrėti, ar jame įrašytos visos pardavinėjamos daržovės, ar tik bulvės, morkos ir burokėliai.

Kita vertus, I.Stragytė pastebi, kad kuo toliau, tuo rečiau pirkėjai leidžiasi vedžiojami už nosies: dažnas ūkininkų turgeliuose kokybiškų daržovių ieškantis valgytojas, apie jas jau nemažai išmano ir nepasiduoda apsimetėlių ant ausų kabinamiems makaronams.

ES parama gyvybiškai svarbi

I.Stragytė neslepia, kad be ES paramos ekologinis ūkis būtų neįmanomas. Ji ir dabar yra pateikusi projektą paramai gauti. Nors didelė dalis to, kas uždirbama, investuojama į ūkį, I.Stragytė pripažįsta, kad vien savo lėšomis vargiai ką rimtesnio nuveiktų. Šiuo metu ypač stinga produkcijai laikyti pritaikytų sandėlių, kuriuos tikisi pastatyti pirmiausia.

„Vėliau norėčiau, kad mano ūkis nuo sezono pradžios iki pabaigos galėtų pasiūlyti gerai išlaikytos produkcijos. Šviežios morkos dar neužaugo, bet štai aš dar turiu puikių iš ankstesnio derliaus. Taip pat tikiuosi padidinti gamybą, užsiimti ir daržovių perdirbimu“, – sako Ieva, o jos motina prideda, kad norėtų gaminti skaniausius kopūstus Lietuvoje – su kmynais, spanguolėmis, obuoliais.

Jei Ievai pavyks įgyvendinti savo planus, turėtų iškilti atskiras cechas, skirtas vien kopūstams rauginti.

Šiuo metu pradėtas naujas šeimos projektas, prie kurio prisidės ir Ievos brolis verslininkas bei sesuo smuikininkė. Jau įsteigta bendrovė ir atidaryta internetinė ekologiškų daržovių parduotuvė. Atrodo, dėl Ievos genų L.Stragienė neklydo.

BFL

Prieš du dešimtmečius melždama savo pirmąją, močiutės dovanotą karvę Kasia Jankun tikėjo, kad tai tik laikinai, kol jaunai šeimai pavyks atsistoti ant kojų. Tas „laikinai“ tebetrunka, tik dabar K.Jankun yra visoje Vilnijoje žinoma ir gerbiama ūkininkė. Vilniečiai ūkininkų turgeliuose rikiuojasi į eilę prie jos sūrių, pagamintų laikantis senų giminės tradicijų.

Jūratė KILIULIENĖ

„Kasios ūkis – pats tikriausias šeimos verslas. Jis kuriamas su atsidavimu, aukojant visą energiją ir laiką. Retai sutiksi žmonių, kurie taip atsidavę siekia tikslo. Kasios darbai niekada nesibaigia, yra ir sunkiai išsprendžiamų problemų, bet ji nepasiduoda sunkumams: yra darbo, yra klientų, vadinasi, viskas puiku“, – Kasią giria ne pirmus metus su K.Jankun bendradarbiaujantis žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius.

Širvintų rajono ūkininkė viena pirmųjų įsitraukė į dar 2008 m. M.Maciulevičiaus pradėtą mobiliųjų ūkininkų turgelių veiklą. Jos autobusėlis su šviežiais pieno produktais keliskart per savaitę atrieda į Vilnių. Ūkininkė dažniausiai pati stoja ir prie prekystalio. Suktis tenka sparčiai – norinčiųjų įsigyti jos kelių rūšių varškės, grietinės, grietinėlės, jogurto, kastinio visada daug. Kone labiausiai vilniečiai pamėgo K.Jankun sūrius. Nuolatiniai pirkėjai dėl jų atvažiuoja ir iš toliau – perka jau pamėgtus tradicinių receptūrų, teiraujasi naujovių.

Sūriai – vizitinė kortelė

Ieškant kelio į K.Jankun ūkį Žibėnų kaime, tenka pasisukioti Širvintų rajono vieškeliais. Tačiau kai tolumoje iškyla solidus gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir pievos su besiganančiomis karvėmis, abejonių, kad tai tvirto ūkininko valdos, nelieka.

Iš dailių batelių į guminį apavą įsispyrusi šeimininkė pasiūlo apžiūrėti ūkį. Kasia veda į pieninę ir gatavų produktų fasavimo patalpas. Vienas kitas įrenginys ir švara švytintys stalviršiai – iš čia iškeliauja produkcija, kuriai pagaminti reikia daug rankų darbo. Tai pačios K.Jankun valdos. Niekas geriau už ją nesugebėtų suslėgti sūrių, kurie jau yra tapę ūkio vizitine kortele.

Sūrių gamybos tradicija giminėje perduodama iš kartos į kartą. Kasios močiutė gamino nuostabaus skonio sūrius. Visa šeima nekantriai laukdavo tų akimirkų, kai sūris bus prapjautas. Senolė šio amato paslaptis perdavė ne tik anūkei, bet ir proanūkiams – Kasios dukrai ir sūnui. Dabar ūkyje gaminami net 15 rūšių sūriai.

Sūrininkė nemistifikuoja jų gamybos. Sako, kad geriausią rezultatą duoda ilgametė patirtis. O kartais naujų atradimų pateikia ir klaidos. Kartą nepavyko parduoti didelio kiekio sviesto, teko jį išlydyti. Dabar lydytas sviestas yra viena paklausiausių ūkininkės prekių. Šalia jo – sūrus, aštrokas brinzos sūris. Šio receptą širvintiškei atskleidė Vilniuje gyvenantis graikas. Jis nuolat pirkdavo Kasios pieno produktus turgelyje, juos girdavo, o kartą pasisiūlė atvažiuoti į jos pieninę – atskleisti brinzos gaminimo technologiją.

„Ir aš savo receptų nelaikau paslaptyje – kiekvienam atskleidžiu, kam tik įdomu. Bet ne vien receptas lemia ypatingą sūrio skonį. Jis turi būti gaminamas iš gero šviežio pieno. Ir jokių konservantų!“ – pabrėžia K.Jankun.

Dėl ūkyje primelžiamo pieno ji galėtų galvą dėti. Vasarą karvių banda ganosi nuosavose ganyklose, kurios užsėtos specialiai parinktomis žolėmis – kad tik pienas būtų skanus. Ūkininkė plačiai atveria tvartų vartus – atskirai laikomos melžiamos karvės, atskirai veršiukai ir tos, kurios netrukus veršiuosis. Pastarasis aptvaras kelia daugiausia rūpesčių. Artėjant veršiavimosi laikui, net naktį tenka keliskart į jį bėgti. Moderniuose ūkiuose viską stebi specialios filmavimo kameros. Širvintiškė jų įsigyti kol kas neišgali.

Jankunai laiko 80 melžiamų karvių, dar 120 prieauglio. Telyčaitės auginamos bandai atnaujinti, o maži buliukai – mėsai. Dar neseniai visas primelžtas pienas būdavo perdirbamas ir jo produktai atsidurdavo sostinės turgeliuose. Dabar beveik pusė viso kiekio iškeliauja į pieno supirktuves.

„Jaučiame, kad labai sumažėjo mūsų pirkėjų perkamoji galia. Nors pastaruoju metu daug kalbama apie sveiką mitybą ir natūralių, šviežių maisto produktų pranašumus, parduodame mažiau nei prieš keletą metų. Kainų didinti negalime, nenorime nuvilti nuolatinių pirkėjų. Nauda iš prekybos pieno produktais dabar – labai menka, bet tikime, kad ateis ir geresni laikai“, – nepraranda ūpo širvintiškė.

Darbo rankų trūksta visada

Iš „gyvojo“ ūkio Kasia veda į tepalais atsiduodantį angarą, kuriame rikiuojasi technika: Europos Sąjungos paramos lipdukais pažymėti šiuolaikiški padargai, bet tarp jų – ir technologinė atgyvena rusiškas kombainas „Niva“. Tai jos vyro Zbignevo valdos. Darbymečiu visi padargai išrieda į laukus, žiemą – remontas. Dažniausiai paties ūkininko rankomis – ir taupiau, ir patikimiau.

Prabilusi apie samdinius K.Jankun susijaudina. Rasti tinkamų pagalbininkų ir juos išlaikyti visą sezoną – problema. Ūkyje darbuojasi 14 samdinių, bet susirinkti reikalingų pajėgų kainuoja daug jėgų. Nekvalifikuotiems darbininkams Jankunai moka minimalaus dydžio atlyginimą. Tiems, kurie geba dirbti su technika, siūloma dvigubai daugiau. Prie algos – dar ir visas išlaikymas, jei reikia, ir nakvynės vieta. Tačiau vietos žmonėms ir to per maža. Širvintų rajono gyventojai pasidalinę į dvi grupes: vienų nesuviliosi darbu, nes jiems patogiau gyventi iš socialinių pašalpų, kiti, ambicingesni, nori didesnių algų ir užsidirbti jų važiuoja į užsienį.

„Bijau, kad tik mano vyras infarkto negautų. Kaskart, kai darbai dega ir reikia pasamdyti žmonių, jis patiria labai didelę įtampą, – prasitaria Kasia. – Kažkada, atsimenu, mes, vaikai, ištisas dienas leisdavome prie darbų. Dabar jaunimo neįmanoma prisikviesti nei daržų ravėti, nei darbui prie karvių, nors šeima sunkiai verčiasi. Apskritai tokios mados nebeliko.“

Kiti iššūkiai įveikiami be streso, nors Jankunų pasirinkta ūkininkavimo forma – mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis – sudėtinga. Daug kas stebėjosi, kam tie papildomi vargai, bet ūkininkai nesigaili diferencijavę veiklą, mat tai mažina riziką. Pradėję nuo kelių hektarų, šiandien Jankunai dirba 100 ha nuosavos žemės, kita tiek nuomojasi.

Daugiau nei pusė skirta ganykloms ir grūdinių kultūrų pasėliams. Dar labiau plėstis ūkininkai nemato galimybės, nes aplink nebeliko laisvos žemės.

„Dabar toks laikas, kai visi žemę supirkinėja. Gal dar pavyks kiek įsigyti iš nuomojamo ploto, jei tik pajėgsime. Didesnei plėtrai pritrūktų ir jėgų, sveikatos. Kita vertus, šeimos ūkis galėtų pragyventi ir iš tos žemės, kurią turime, tik fiziškai tai labai sunku, dirbame, galima sakyti, be poilsio dienų“, – prisipažįsta moteris.

Savarankišką ūkio šaką plėtoja kartu gyvenanti Jankunų duktė Božena. Jauna moteris užsiima avininkyste – augina Romanovų veislės juodagalves. Bandą sudaro 100 ėriavedžių, iš jų kasmet užauginama apie 100 ėriukų pardavimui. Ar moterys užsiima ir vilnos verpimu, siūlų sukimu? Pasirodo, šis amatas jau atgyvenęs. Nei čia, Žibėnų kaime, nei kur kitur Lietuvoje nukirpta vilna nebeapdorojama, avis auginantys ūkininkai ją tiesiog išmeta.

Ūkininko dalia – sunki

Pasivaikščiojimą po ūkį Kasia baigia poilsio zona. Į šiuolaikiškai įrengtą pirtį visa šeima suguža šeštadienio vakarą, po visos savaitės darbų. Greta – tvenkinys su karpiais. Vyrai mėgsta pasėdėti ant kranto užmetę tinklus.

Prieš dvejus metus šeima įsikėlė į naują namą. Prabanga spindintis milžiniškas valgomasis su keliolikai žmonių skirtu stalu, prašmatni itališka virtuvė – įsirenginėdama namą Kasia turėjo įtikinėti save pagaliau turinti tam teisę: „Dabar gyvename labai patogiai. Pirmame aukšte įsikūrėme mes su vyru, antrame aukšte – dukters Boženos šeima. Sūnus Gžegožas su šeima liko sename mūsų name. Galėčiau tik džiaugtis, bet neišeina, matydama susikurtą gerovę vis prisimenu, kokią kainą teko už tai sumokėti.“

Augusi šiose žemėse, mačiusi, kaip sunkiai prie žemės darbų lenkia nugarą tėvai, Kasia svajojo apie gyvenimą mieste. Ir svajonė pildėsi – Vilniuje ji įgijo siuvėjos profesiją, džiaugėsi mėgstamu darbu. Šeimą kūrė, vaikų susilaukė taip pat sostinėje. Tačiau 1991-ųjų permainos, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, paliko be darbo ir Kasią, ir oro uoste dirbusį Zbignevą.

„Grįžome į kaimą. Atgavau aštuonis hektarus žemės, močiutė dovanojo karvę, kad turėčiau iš ko vaikus maitinti. Buvau įsitikinusi, kad ūkininkais ilgai nebūsime, tik kol pralauksime sunkų metą, kol atsistosime ant kojų. Bet vyras užsispyrė, jis norėjo dirbti sau, o ne svetimiems. Taip ir likome. Jau 22 metai, kai mes čia. Per tą laiką ūkis labai išsiplėtė, daug į jį investuota“, – mintimis į praeitį persikelia K.Jankun.

Sunkiausias laikas buvo tuomet, kai gyvulių jau turėjo daug, bet neišgalėjo įsigyti melžimo įrangos. Ji ūkyje atsirado tik prieš dešimtmetį. O iki tol karves melždavo rankomis. Nuolatinis klūpėjimas tris kartus per parą Kasiai atėmė sveikatą. Tėvams padėti nuo mažų dienų stojo ir dukra – melžti Božena išmoko būdama septynerių metų, o dešimties jau pamelždavo po šešias karves.

„Džiaugiuosi, kad dirbdami ūkyje išauklėjome dorus, sąžiningus vaikus. Viena vertus, neturėjome galimybių daug duoti – jie nebaigė ypatingų mokslų, bet matė mūsų pavyzdį, nes nuolat dirbo kartu su mumis, patyrė, kas yra nuovargis. Ir duktė, ir sūnus labai darbštūs, jiems patinka dirbti ir tai jiems sekasi. Žinau, kad jie niekada neemigruos, nors mato, kad kai kas iš draugų išvažiavo ir jiems ten einasi paprasčiau, lengviau“, – pasakoja ūkininkė. Vaikams perduotas vertybes ji laiko svarbiausiu savo gyvenimo įdirbiu.

27 metų Božena į tėvų ūkį sugrįžo po studijų Vilniaus Gedimino technikos universitete. Ji studijavo geodeziją, įgijo magistro diplomą. Merginai nė karto nereikėjo mokėti už studijas, ji sakydavo negalinti imti tėvų pinigų, nes mato, kaip jie sunkiai uždirbami. 24-erių sūnus Gžegožas yra baigęs Bukiškių žemės ūkio mokyklą ir dabar ūkyje yra tėvo dešinioji ranka. Ir duktė, ir sūnus jau augina po du savo vaikus.

Šiuolaikinis ūkis, paremtas tradicijomis, kurios perimamos iš kartos į kartą – išimtis vargstančiame provincijos paveiksle? „Tikrai nesame kuo nors ypatingi. Daug darbščių, vertybes puoselėjančių žmonių kaime taip gyvena“, – kuklinasi K.Jankun.

Vienas šios šeimos bruožas ją daro tikrai išskirtinę. Jankunams vertybė – ne kuo daugiau turėti, o tuo, ką turi, dalintis su kitais. Netoli Žibėnų kaimo žirgininkystės ūkį turinti Onutė Lelienė, paprašyta parodyti kelią į Jankunų ūkį, iš susijaudinimo braukė ašaras. Plyname lauke, be jokios technikos ir patirties prieš keletą metų savo ūkį pradėjusi moteris savo kaimynus įvertina šilčiausiais žodžiais – daugybę kartų sulaukė jų pagalbos, už kurią užtenka padėkoti. Tai Jankunai vertina labiausiai.