Prieš keletą metų Lietuvos didžiuosiuose miestuose vienas po kito pradėję steigtis ūkininkų turgeliai dabar atrodo išsikvėpę: asortimentas susitraukė, produktų kokybė suprastėjo, o nemažą dalį lietuviškos produkcijos pardavėjų pakeitė lenkiškų prekių perpardavinėtojai.

Po Vilniaus ir Kauno rajonus 2008 m. pradėjus važinėti mobiliesiems turgeliams ir skelbiant, kad čia prekiaujama tik Lietuvos ūkiuose užauginta produkcija, prie prekeivių nusidriekdavo tikro kaimiško maisto išsiilgusių miestiečių eilės. Tačiau nemažai pirkėjų, kažkada entuziastingai puolusių šluoti daržoves, uogas, pieno ir mėsos produktus iš ūkininkų autobusiukų, dabar juos aplenkia. Mat ten parduodamos daržovės ar mėsos gaminiai atkeliauja ne tik iš lietuviškų, bet ir iš Lenkijos ūkių, o vaisiai – iš Ispanijos ar kitų kraštų.
Beje, turgelių įvaizdį ir reputaciją griauna ne tik apsukrūs perpardavinėtojai, įsitaisydami šalia prekiautojų lietuviškais produktais, bet ir ūkininkai, kurie nori daržoves ar uogas išparduoti per kelias savaites. Tokie pardavėjai dažniausiai nesirūpina išskirtine kokybe, jiems svarbiausia kuo greičiau ir daugiau uždirbti.
Pajutę didelę kaimiškų produktų paklausą ir kiti ūkininkai, stengdamiesi kuo daugiau pagaminti, nuleido kokybės kartelę. O tie, kuriems pritrūksta savo produkcijos, neretai dalį jos įsigyja didmeninės prekybos bazėse ir parduoda kaip savo. Tad pasitikėjimas ūkininkais smarkiai krito, Vilniuje ir Kaune uždaryta ne viena turgavietė, kitose liko tik prekiaujantieji pigesne lenkiška produkcija.
Turgeliai, kelis kartus per savaitę įsikuriantys didžiųjų miestų mikrorajonuose, taip pat neišsilaikytų be perpardavinėtojų, kurie produktus pardavinėja pigiau ir visus metus. O mūsų smulkieji ūkininkai, pavyzdžiui, žalumynų ar daržovių anksti pavasarį negali pasiūlyti. Be to, įskaičiavę gamybos bei transporto išlaidas negali savo produkcijos ir parduoti pigiau nei prekybos centrai ar perpardavinėtojai.

Piktnaudžiauja pirkėjų pasitikėjimu

Vilnietė Auksė Razonienė, pusmetį pirkdavusi mobiliajame turgelyje, kuris kiekvieną šeštadienį įsikuria Žirmūnuose, dabar ten nebeina. Moteris nusivylė ir Vilniaus Tymo turgumi, kuris vadinamas ekologiškų kultūrų turgumi. „Nesu įsitikinusi, ar ten tikrai lietuviška produkcija. Kartą Tymo turguje pirkau obuolių, bet jie man pasirodė tokie patys kaip parduotuvėje – padengti lyg vaško sluoksniu. O kai ūkininkas, prekiaujantis kiaušiniais, iš po prekystalio ištraukė žalią vištą, apstulbau. Jis paaiškino, kad vištas išgraibsto per pusvalandį, tad nėra prasmės jų laikyti šaldytuve. Kokia gali būti kokybė, už kurią moki kelis kartus daugiau negu parduotuvėje, kai nesilaikoma net elementarių higienos reikalavimų“, – stebisi A.Razonienė.
Mobiliaisiais ūkininkų turgeliais moteris nusivylė pastebėjusi, kad atvyksta vis mažiau pardavėjų iš smulkiųjų ūkių, o daugelis produktų paženklinti didžiųjų maisto kooperatyvų etiketėmis. „Ta pati produkcija ir turgeliuose, ir prekybos centrų kaimiškos produkcijos skyriuose. Tad neverta eiti į turgelį ir mokėti daugiau. Štai pyrago pynutė parduotuvėje kainuoja tris litus, o turguje už tokią pačią prašė penkių. Tikėjausi, kad turgelyje perku geresnės kokybės, šviežius pieno produktus, tačiau kai per pusdienį surūgo pienas, daugiau ten kojos nekeliu“, – pasakoja vilnietė.
Ir tokių, kurie vos prieš keletą metų džiūgavo, kad pagaliau didmiestyje atsirado galimybė įsigyti natūralesnio nei prekybos centre maisto, o dabar neslepia nusivylimo, – šimtai.
„Kad taip nutiks, buvo aišku vos turgeliams pradėjus veikti. Juk ūkininkas turguje pieną, likus vienai dienai iki galiojimo pabaigos, gali parduoti kaip šviežią, ir niekas jam nieko nepasakys. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nesukontroliuos kiekvieno“, – neabejoja vienos pirmųjų Lietuvoje ekologiškų produktų parduotuvės įkūrėjas Vytautas Vyskupaitis.
Jis pastebi, kad daugelis turgeliuose prekiaujančių ūkininkų piktnaudžiauja pirkėjų pasitikėjimu, nes jiems svarbu tik kuo daugiau parduoti ir uždirbti. „Poreikis didelis, todėl vyrauja požiūris – ai, vis tiek nupirks. Tačiau kokybę gali išlaikyti tik tas, kuris dirba iš širdies. Deja, tokių nedaug. Mažai turgeliuose išskirtinių, kokybiškų produktų, tad greitai jie visi taps tokie kaip Vilniaus Kalvarijų turgavietė arba užsidarys“, – prognozuoja V.Vyskupaitis.

Natūralių produktų nenusipirksi ir iš močiutės

Turgeliuose prekiaujantys ūkininkai taip pat pastebi, kad susivilioję greitu pelnu, ypač vasarą, prekiauti atvyksta nemažai tokių, kuriems nerūpi nei jų geras vardas, nei pirkėjų lūkesčiai. Tad pardavinėjami prastos kokybės ir pasenę produktai. „Ūkininkams, kurie neturi perdirbimo įrenginių, šaldiklių, labai svarbu greitai realizuoti sezoninę produkciją ir per trumpą laiką kuo daugiau uždirbti. Todėl, nepardavę uogų, kitą dieną vėl tas pačias atveža. Ant apgedusių užpila šviežių ir pristato kaip ką tik lysvėje nuskintas. Be to, pardavinėja šiek tiek pigiau nei nuolatiniai prekiautojai“, – pasakoja Mindaugas Šlapkauskas, trejus metus Vilniaus ir Kauno ūkininkų turgeliuose prekiaujantis paties užaugintomis uogomis, savo ūkyje gamintomis uogienėmis, sultimis.
Jis pastebi, kad tokie vienadieniai prekeiviai į turgelius atvyksta kelias savaites per metus, todėl jų pirkėjai neprisimena, tačiau nukenčia sąžiningai dirbantys ūkininkai.
Už kokybiškų produktų siūlančius ūkininkus apsukresni ir perpardavinėtojai. „Pigiau nusipirkę bazėse įvairių produktų, ir turguje prašo mažiau, o ūkininkas, pats auginantis daržoves ar uogas, negali nuleisti kainos. Daugeliui žmonių dabar svarbesnė kaina negu kokybė, todėl ir renkasi litu ar puse lito pigesnius produktus“, – atskleidžia M.Šlapkauskas.
Nedidelį šeimos ūkį turintis Mantas Baršys taip pat sako, kad ūkininkų turgeliai vis labiau panašėja į paprastas turgavietes ir net prekybos centrus, iš kurių didžiausios naudos gauna jų organizatoriai. „Ten daug apgaulės: atvežtinė produkcija dažnai pateikiama kaip ūkininko, vilnietis, turintis šiek tiek žemės kaime, į kurį nuvažiuoja kelis kartus per mėnesį, prisistato kaip pats auginantis daržoves“, – stebisi M.Baršys.
Jo nuomone, neverta tikėtis, kad ir iš kokios močiutės pavyks nusipirkti visiškai natūralių produktų, užaugintų be chemijos. Pabendravęs su kaimynystėje gyvenančiomis vyresnio amžiaus moterimis M.Baršys įsitikino, kad jos neįsivaizduoja, kaip galima auginti daržoves be salietros ar kitokių trąšų.

Jeigu nenori įsileisti į ūkį, vadinasi, kažkas ne taip

Žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktorius Mindaugas Maciulevičius, organizuojantis mobiliuosius turgelius, pripažįsta, kad atsiranda nesąžiningų ūkininkų, tačiau tikina, jog tai pavieniai atvejai. „Jeigu išgirstame kalbų, kad pardavinėjamos ne Lietuvoje užaugintos daržovės, važiuojame įsitikinti, ar pardavėjas turi ūkį. Tikrinami ir dokumentai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai kontroliuoja, kad produkcija atitiktų higienos reikalavimus“, – teigia M.Maciulevičius.
Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos, kuri taip pat penkerius metus organizuoja miestuose ūkininkų turgelius, vadovas Vidas Juodsnukis tikina, kad su perpardavinėtojais griežtai kovoja ir patys ūkininkai: „Jie nenori įsileisti konkurentų, todėl atidžiai stebi, kas prekiauja, ir perpardavinėtojus tikrai išvytų.“
Vis dėlto atvejų, kad prekiautojas nelietuviška produkcija būtų išvytas iš ūkininkų turgelio, dar nepasitaikė. Tad pats pirkėjas privalo būti itin atidus.
Norintiems įsigyti tikrų kaimiškų produktų M.Baršys pataria pardavėjo paklausti, ar galima atvykti į jo ūkį. „Jeigu pradeda išsisukinėti, vadinasi, pats neūkininkauja arba gamina nekokybiškus produktus. Lankydamasis turgeliuose pastebėjau, kad kas antras nenori įsileisti į ūkį. Tai pirmas ženklas, kad kažkas ne taip“, – pabrėžia nedidelį ūkelį turintis vyras.
Pasak jo, norint įsigyti kokybiško maisto reikia įdėti šiek tiek pastangų. „Vieną kartą nuvažiavęs į ūkį, daug laiko žmogus nesugaiš, tačiau pamatęs ūkio aplinką, pabendravęs su šeimininkais iškart supras, ar nori pirkti to ūkininko gaminamą produkciją“, – dėsto M.Baršys.
O neturintiems tokioms žvalgytuvėms laiko jis pataria turgelyje parduodamus produktus ragauti ir uostyti. „Visos daržovės turi kvepėti. Jeigu salotos ar agurkai be kvapo, vadinasi, jie nešvieži arba nekokybiškai užauginti“, – primena M.Baršys.

Daugiausiai ūkininkų atvyksta į Vilnių ir Kauną
• Lietuvos šeimos ūkininkų sąjunga vienija apie 500 ūkininkų, kelis kartus ar kartą per savaitę prekiaujančių ūkininkų turgeliuose Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Marijampolėje.
• Vilniuje ir Kaune mobiliuosiuose turgeliuose savo produkciją realizuoja 235 ūkininkai. Tiesa, ne visi jie prekiauja kiekvieną savaitę. Jų produkcija žymima žaliu obuoliu su trispalve.
• Mobilieji turgeliai skirtingomis savaitės dienomis dabar įsikuria dvidešimt trijose vietose Vilniuje ir trylikoje vietų Kaune.
• Didžiausias ūkininkų turgus šeštadieniais vyksta laikinojoje sostinėje prie Kauno pilies. Ten susirenka apie 60 ūkininkų.
• Kiekvieną penktadienį prie Žemės ūkio ministerijos atvyksta “Tatulos” programai priklausantys ekologiškos produkcijos augintojai.