Kai kalbama apie energijos ir šilumos gavybą, vis svarbesnis tampa atsinaujinančių išteklių naudojimas, leidžiantis ne tik sumažinti energijos gamybos sąnaudas, bet ir saugoti aplinką. Tą jau įvertino ir Obelių spirito varykla, prieš dvejus metus po maistinio etilo alkoholio gamybos likdavusius žlaugtus „įdarbinusi“ šilumai ir energijai gaminti.

Saulė Marcinkevičiūtė

AB „Vilniaus degtinė“, įgyvendinusi projektą „Žlaugtų panaudojimas elektros energijos gamybai“, naujai pastatytoje kogeneracinėje elektrinėje, kurios instaliuota elektros galia – 1,5 MW, šilumos galia – 1,66 MW, žlaugtus „įdarbino“ elektrai ir šilumai gaminti. Taip buvo sumažintos išlaidos energijos ištekliams pirkti ir išspręsta gamybinio proceso atliekų tolesnio panaudojimo problema.

„Vienu šūviu nušovėme tris zuikius. Prieš porą metų pradėję gaminti biodujas iš žlaugtų apsirūpiname šiluma ir elektros energija, todėl sumažėjo aplinkos tarša. O naujuose bioreaktoriuose išrūgę žlaugtai – puiki trąša, kurią mielai naudoja žemdirbiai“, – džiaugiasi Obelių spirito varyklos direktorius Povilas Stumbrys.

Iš atsinaujinančių energijos išteklių įmonė pasigamina dalį jai reikalingos šilumos ir elektros energijos. Kadangi elektros energijos savo reikmėms panaudoja tik apie 20–25 proc., likusią dalį parduoda „Lesto“, taigi ne tik apsirūpina pati, bet ir užsidirba.

P.Stumbrio teigimu, skaičiuojama, kad sumažėjus gamtinių dujų suvartojimui ir skysto kuro poreikiui gerokai sumažėjo aplinkos tarša – įmonė sumažino CO2 išmetimą. Dėl to, kad įmonės gaminama elektros energija yra maždaug perpus pigesnė už pirktinę, pagrindinės jų produkcijos savikaina sumažėjo maždaug 5–8 proc., todėl jų investicija – kone 10 mln. Lt – atsipirks per septynerius metus.

Imtis tokių didelių darbų P.Stumbrį paskatino tai, kad Vakarų Europos šalyse žlaugtai jau seniai naudojami biodujoms gaminti. „Ši technologija mums pasirodė patraukli ne tik aplinkosaugos požiūriu, bet ir dėl to, kad tai yra energijos išteklių taupymas“, – sako įmonės direktorius.

Atliekos virsta trąšomis

Supuvę žlaugtai – atliekos, gaunamos iš rugių ar kvietrugių gaminant maistinį etilo alkoholį, o vėliau biodujas. Juos ypač vertina ūkininkai, vienas jų – rokiškėnas Ričardas Valiulis.

„Žlaugtai – tikrai puikios trąšos. Naudočiau ir naudočiau jas, jeigu būtų daugiau. Javai auga stiprūs, ir derlius geresnis. Tie laukai, kuriuos tręšiau šiomis trąšomis, nuo kitų skiriasi kaip diena nuo nakties“, – tvirtina ūkininkas, savo laukus jau antrus metus tręšiantis iš Obelių spirito gamyklos parsivežtu anaerobinio pūdymo skysčiu, kurį jis vadina tiesiog dumblu.

Ūkininko nuomone, žlaugtuose yra visų reikalingų mineralinių ir organinių medžiagų: ir amonio salietros, ir kalio, ir natrio, ir fosforo, tad žemei tai ypač tinkamos trąšos. Be to, jose daug humuso, todėl, R.Valiulio teigimu, tręšti to ploto, kuris buvo tręšiamas šiemet, kitąmet jau nereikės.

Praėjusį rudenį Rokiškio rajono Lašų žemės ūkio bendrovės direktorius Zenonas Akramavičius taip pat pasinaudojo žlaugtais kaip trąšomis. Pasak jo, nors šis humusas laikomas gamybos atliekomis, tai yra paprasčiausios organinės trąšos. Patręšus žemę perdirbti grūdai tiesiog grįžta atgal į žemę, iš kurios išaugo.

Pasak Obelių spirito varyklos vadovo P.Stumbrio, ūkininkai laukams tręšti ir anksčiau naudojo šalutinį gamybos produktą, bet dabar į laukus veža paruoštas ekologiškas trąšas, kurios anaerobinio pūdymo metu susidaro naujuose varyklos bioreaktoriuose. Silpnai šarminis, maždaug 8 pH produktas labai naudingas rūgštokam Lietuvos dirvožemiui.

Tiesa, kol kas ši biomasė Lietuvoje, priešingai nei daugelyje ES šalių, oficialiai laikoma ne trąšomis, o atliekomis, tačiau tiek mikrobiologiniai, tiek cheminiai tyrimai rodo, kad ji atitinka visus ekologiškoms trąšoms keliamus reikalavimus. Todėl, P.Stumbrio įsitikinimu, tik laiko klausimas, kai ji bus pripažinta trąšomis. „Kai tai bus įteisinta, mes galėsime žiemą kaupti biomasę, o vasarą pasiūlyti žemdirbiams daugiau kokybiškų trąšų“, – sako įmonės vadovas.

O kol taip nutiks, savo sukauptus supuvusius žlaugtus Obelių spirito varykla ūkininkams tiesiog dovanoja.

PR

Svarstantiems, ką daryti su jau nebenaudojamais daiktais, puikiu pavyzdžiu gali tapti įmonė „CG Trader“. Internete sukūrusi erdvę, kurioje dizaineriai gali prekiauti savo jau pagamintais, tačiau nebereikalingais 3D modeliais, įmonė sudarė sąlygas kūrėjams užsidirbti iš kartą jau pasitarnavusių dalykų.

Saulė Marcinkevičiūtė

15 metų 3D dizaineriu dirbęs Marius Kalytis pastebėjo, kad 3D modeliai, kuriuos sukurti užtrunka itin daug laiko ir tai reikalauja ypatingų pastangų, pasibaigus įvairiems projektams paprasčiausiai pamirštami. Tad 2011 m. jam kilo idėja sukurti svetainę, kurioje pristatomi modeliai galėtų atrasti naujus namus.

Naujas 3D modelių gyvenimas

„Vadinamieji 3D modeliai naudojami architektūrinėse vizualizacijose, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose, – vardija „CG Trader“ rinkodaros vadovė Dalia Lašaitė. – Pavyzdžiui, rengiant architektūros įmonės katalogą prie namo norima pavaizduoti kelis automobilius. Tam reikia kurti visą tikroviškų automobilių modelį, o tai reikalauja ir laiko, ir lėšų. Išspausdinus katalogą ar praėjus parodai šis modelis tampa paprasčiausiai nebereikalingas.“

Pastebėjęs šią tendenciją dizaineris M.Kalytis nusprendė 3D modelių savininkams suteikti progą realizuoti jų jau pagamintus modelius internetu. Svetainėje dizaineriai moka tik aktyvacijos mokestį, todėl gali tiesiogiai prekiauti su užsakovais ir uždirbti daugiau, o tai ir yra vienas pagrindinių svetainės tikslų.

„Ypatingą dėmesį skiriame sąlygoms: dizaineriai turi dirbti ir uždirbti iš savo kūrybos“, – pasakoja D.Lašaitė.

Cgtrader.com svetainėje šiuo metu galima rasti įvairiausių 3D spausdinimo technologija pagamintų modelių: nuo namų apyvokos ir interjero daiktų iki baldų ir aksesuarų. Matant kai kuriuos jų sunku patikėti, kad jie sukurti lydant karštą plastiką, o ne pagaminti iš medžio, metalo, gipso ar molio.

Verslo pradžiai – rizikos kapitalo investicijos

Kaip ir kiekvienai pradedančiai įmonei, „CG Trader“ reikėjo ne tik puikaus sumanymo, bet ir lėšų jam realizuoti. Pirmasis „CG Trader“ investuotojas buvo rizikos kapitalo įmonių grupė „Practica Capital“, administruojanti pagal JEREMIE iniciatyvą įsteigtą ankstyvos stadijos rizikos kapitalo fondą „Practica Seed Capital“ ir rizikos kapitalo fondą „Practica Venture Capital“.

Jau po pirmųjų investicijų įmonės turimų modelių pagausėjo nuo 8 tūkst. iki 45 tūkst., o 3D dizainerių – nuo 1900 iki daugiau nei 70 tūkst.

„Practica Capital“ padėjo pritraukti ir investiciją iš didžiausiam pasaulyje mikroprocesorių gamintojui „Intel“ priklausančios rizikos kapitalo įmonės „Intel Capital“. Tai padėjo įmonei dar labiau sustiprinti savo pozicijas.

„Manau, kad tarptautinius investicinius fondus sudomina verslai, orientuoti į plačią rinką, neapsiribojantys savo šalimi ar tam tikra labai nišine sritimi. Internetinė prekyba 3D modeliais nereikalauja nei saugyklų, nei pastatų. Mūsų klientai gyvena visame pasaulyje ir dirba skirtingose srityse. Esame tikrai perspektyvūs“, – pasakoja D.Lašaitė.

Geresnės sąlygos verslui

Ne tik „CG Trader“, bet ir daugeliui kitų šalies įmonių kurti bei plėtoti verslą ypač padėjo pastaruoju metu pagerėjęs verslo klimatas. 2008 m. Ūkio, Finansų ministerijoms ir Europos investicijų fondui (EIF) pasirašius finansavimo sutartį ir įkūrus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą JEREMIE kontroliuojantįjį fondą susikūrė net penki rizikos kapitalo fondai, investicijų teikiantys tiek pradedantiems verslams, tiek jau pažengusioms įmonėms.

D.Lašaitė pripažįsta ir tai, kad rizikos kapitalo fondų atsiradimas Lietuvos įmonėms tapo stipriu ramsčiu siekiant įgyvendinti verslo idėjas: „Per pastaruosius penkerius metus verslo aplinka Lietuvoje tikrai pagerėjo. Yra gerokai daugiau investicijų, ir prie to nemažai prisidėjo rizikos kapitalo fondų, tokių kaip „Practica Capital“, veikla. Ypač svarbu, kad investicijų sulaukia ir labai ankstyvų stadijų verslai, kuriems padedama vystyti idėją ir ją įgyvendinti.“

Tarp įmonių, sulaukusių investicijų iš JEREMIE kontroliuojančiojo fondo, ir tokie visiems žinomi paslaugų sektoriaus vardai, kaip „Coffee Inn“, „Impuls“, tokios aukštųjų technologijų įmonės, kaip „Brolis Semiconductors“. Tikimasi, kad rizikos kapitalų investicijomis pasinaudos vis daugiau šalies įmonių, o gautos lėšos padės steigtis ir klestėti ne vienam lietuviškam verslui.

PR

Investicijos įmonėms – tarsi gyvybės šaltinis, padedantis kurti ir plėtoti veiklą nuo idėjos iki pelningo verslo. Ilgą laiką finansavimo trūkumą jautusios labai mažos, mažos ir vidutinės įmonės jau ketveri metai gali džiaugtis net penkiais JEREMIE fondo kontroliuojamais rizikos kapitalo fondais. Dabar investicijų sulaukti gali įvairios stadijos verslai.
JEREMIE fondas – reali pagalba įmonėms

Siekiant padėti vidutinėms, mažoms ir labai mažoms įmonėms rasti investuotojų, 2008 m. buvo pasirašyta finansavimo sutartis dėl JEREMIE fondo įsteigimo. Iki tol gauti reikalingą finansavimą įmonėms buvo labai sunki užduotis – šalyje veikiančios užsienio investicinės bendrovės noriau rėmė didelius, patirtimi ir užtikrinta sėkme išsiskiriančius verslus.

Pradėjus veikti JEREMIE fondui, Lietuvoje susikūrė visa rizikos kapitalo ekosistema: fondai, investuodami Europos Sąjungos, valstybės bei privačių investuotojų lėšas, prisideda prie pačių perspektyviausių ir inovatyviausių įvairios stadijos verslų gimimo ir plėtros, todėl įmonėms tapo gerokai lengviau sulaukti investicijų.

Kadangi JEREMIE fondas, kaip skėtinis fondas, kontroliuoja net penkių specifinių rizikos kapitalo fondų („Verslo angelų fondas I“, „BaltCap“, „LitCapital “, „Practica Seed Capital“, „Practica Venture Capital“) veiklą, finansavimą įmonės gali gauti net iš penkių šaltinių.

Investicijos iš penkių fondų

Kiekvienas iš penkių su JEREMIE įkurtų rizikos kapitalo fondų turi šiek tiek skirtingą veiklos kryptį. Taip garantuojama, kad reikiamas investicijas gaus skirtingos stadijos perspektyvūs verslai – tiek besikuriantys, tiek jau veikiantys ir besiplečiantys.

Rizikos kapitalo fondai „BaltCap“, „LitCapital“ ir „Practica Venture Capital“ savo investicijas nukreipia į didesnes, jau ilgesnį laiką veikiančias įmones.

„BaltCap“ yra didžiausias visose Baltijos šalyse veikiantis privataus ir rizikos kapitalo fondų valdytojas. Šiuo metu jis valdo penkis rizikos ir privataus kapitalo fondus, du iš jų iš dalies finansuojami pagal JEREMIE programą, panaudojant ES struktūrinių fondų lėšas (20 mln. eurų fondas Lietuvoje ir 30 mln. eurų fondas Latvijoje).

„Lietuvoje investuojame į sparčiai augančias bendroves, padedame joms didinti turimą rinkos dalį ir mūsų, ir kitose Baltijos šalyse. Jei labai pasitikime vadovais, investuojame ir į ankstyvos stadijos verslus“, – pasakoja „BaltCap“ vadovaujantis partneris Simonas Gustainis.

Fondas jau investavo į tokių įmonių, kaip „Impuls“ bei „Coffee Inn“, plėtrą. „Impuls“ bendrovės pajamos intensyviai didėja trečius metus. O investicijos į „Coffee Inn“ padėjo įmonei atidaryti savo kavos skrudinimo cechą ir išplėsti kavinių tinklą Lietuvoje ir Latvijoje.

Į jau veikiančias ir tolesniam augimui kapitalo ieškančias įmones investuoja „LitCapital“.
Kaip vieną iš „LitCapital“ investicijų pavyzdžių fondo investicinių projektų vadovas Julius Dukšta paminėjo UAB „Eldes“, kuriančią ir gaminančią itin pažangius nuotolinio valdymo įrenginius ir sprendimus M2M („machine to machine“) rinkai. Tačiau pasitaiko, kad fondas investuoja ir į verslo pradžią. Pažangumas ir įmonės kūrėjų technologinė kompetencija fondą paskatino investuoti į visiškai naują įmonę „Brolis Semiconductors“.

O štai į pačius jauniausius verslus investuoja fondas „Practica Seed Capital“. Šis fondas finansuoja perspektyvias idėjas, o jų autoriams padeda pradėti verslą: išsinuomoti biurą, administruoti įmonę, „parduoti“ sukurtą projektą ir taip pritraukti kitų investuotojų. Į „Practica Seed Capital“ paaugintas įmones gali investuoti ir „Practica Venture Capital“. Taigi įmonės gauna finansavimą tol, kol pačios gali atsistoti ant kojų ir sulaukti pelno.

Ypatingas JEREMIE fondas – „Verslo angelų fondas I“. Jis investuoja tik kartu su „verslo angelu“, kuriuo gali būti bendrovė arba privatus asmuo, norintis į jau porą metų veikiančias ir didelį augimo potencialą turinčias įmones investuoti dalį savo kapitalo bei žinių. Tai puikus būdas pritraukti ne tik pinigų, bet ir labai specifinę tam tikros srities patirtį.

Pirmosios investicijos iš rizikos kapitalo fondų buvo atliktos 2010 m. pavasarį, o iki šių metų liepos pabaigos Lietuvoje investuota į 70 skirtingų projektų. Bendra ES ir privačių investuotojų lėšų suma, investuota į šiuos projektus, sudaro 37,9 mln. eurų.

Naujasis ūkio ministras Evaldas Gustas kaip prioritetinius savo darbus įvardija geresnio verslo reglamentavimo siekimą ir inovacijų skatinimą. Ar to užteks šalies konkurencingumui padidinti? Apie tai – „Veido” pokalbis su ministru.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte šiandieninį Lietuvos konkurencingumą ES kontekste?
E.G.: Kalbėdamas apie Lietuvos konkurencingumą noriu paminėti du vertinimus. Pirmas – pasaulio valstybių konkurencingumo tyrimas, kuriame Lietuva 2012 m., palyginti su 2011 m., iš 36 vietos pakilo į 31 vietą. Atliekant šį tyrimą vertinami keturi aspektai: ekonominė būklė, Vyriausybės efektyvumas, verslo efektyvumas ir infrastruktūra.
Pagal 2012 m. vertinimą, Lietuva didžiausią pažangą padarė verslo efektyvumo srityje, iš 36 vietos pakildama į 26 vietą. Buvo įvertinta, kad yra ryškiai padidėjęs realus produktyvumas, išaugo darbuotojų motyvacija, gerėjo verslo etika ir klientų pasitikėjimas verslu.
Pagal Vyriausybės efektyvumą Lietuva pakilo iš 21-os į 17 vietą: įvertintas biurokratijos sumažinimas, didesnė valstybės parama verslui ir palankesnė teisinė aplinka.
Dar vienas pakankamai žinomas vertinimas – verslo aplinkos vertinimas „Doing Business”, kuriame 2012 m. Lietuva užima 27 vietą tarp 185 įvertintų pasaulio valstybių.
VEIDAS: Bet kaip atrodome ES kontekste? Kokias galėtume išskirti pagrindines savo stiprybes?
E.G.: ES tyrimo konkurencingumo srityje atskirai neatlieka. Mūsų stiprybė – IT sritis. Esame tarp pirmaujančiųjų šioje srityje Europoje: tai rodo ir elektroniniai viešieji pirkimai, ir verslui teikiamos elektroninės paslaugos, tokios kaip verslo įregistravimas elektroniniu būdu, taip pat galima paminėti internetinės prieigos taškus. Pozityviai esame vertinami ir dėl inovatyvių produktų kūrimo. Beje, praėjusiais metais Lietuva inovatyvumo srityje Eurobarometro skalėje šoktelėjo į priekį – pagal padarytą pažangą šalis buvo atsidūrusi antroje vietoje ir iš atsiliekančių inovacijų srityje šalių grupės persikėlė į kitą – pažengusiųjų grupę.
VEIDAS: O kokios mūsų silpnybės?
E.G.: Galima konstatuoti, kad Lietuvoje gana silpna makroekonominė aplinka, didelė mokesčių našta verslui, dėl to pas mus gana sunkiai ateina tiesioginės užsienio investicijos. Nors mūsų darbo jėga – aukštos kvalifikacijos, bet ji pigi, ir šitoje srityje atsiliekame nuo pirmaujančių ES šalių.
VEIDAS: Tačiau pagrindiniai mūsų pranašumai, tokie kaip sparčiausias Europoje interneto greitis, didelė mobiliųjų telekomunikacijų skvarba ar pigesnė nei daugelyje ES šalių darbo jėga, artimiausią dešimtmetį išnyks, tad jau dabar reikia ieškoti naujų. Kokie jie galėtų būti?
E.G.: Jūs paminėjote pigią darbo jėgą – bet ji ir labai kvalifikuota informacinių technologijų srityje. Būtent dėl to šitos srities užsienio investuotojai ir ateina į Lietuvą. O kokia linkme turėtume eiti? Tolesnio skaitmenizavimo, didelės pridėtinės vertės produktų kūrimo ir gamybos, nes savo žaliavų ir gamtos išteklių daug neturime. Jei kalbame apie aukštąsias technologijas, tai Lietuvoje veikia slėnių programa, sujungianti verslą su moksliniais tyrimais ir eksperimentine veikla.
VEIDAS: Tačiau Lietuvoje komercializuojama vos keli procentai išradimų, nors mokslo slėniams išleista daugiau nei milijardas litų. Tad ar šių slėnių kūrimas nėra pinigų švaistymas?
E.G.: Ši problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir visai ES: komercializuojama labai nedidelė mokslinių tyrimų dalis. Patvirtintos dabartinės programos “Horizontas 2020″ tikslas – sutelkti į vieną vietą tyrimus, žinias ir verslą. Slėnių tikslas toks ir yra – lengviau padėti steigtis mokslo ir verslo junginiams, kurie galėtų veikti vienoje vietoje ir būtent verslo užsakymu būtų vykdomi moksliniai tyrimai, kurie būtų komercializuojami. Procesas, aišku, sudėtingas, brangiai kainuojantis, bet tie slėniai Lietuvoje plėtojami, ir mes tikimės, kad 2015 m. jie pradės veikti.
VEIDAS: Bet kodėl iki šiol neveikia? Pagrindinis kritikų argumentas – kad investuojama į pastatus, o realaus rezultato verslas nepatiria.
E.G.: Šiuo metu investuojama į infrastruktūrą, kad mokslui ir verslui būtų pigiau sudaryti junginius. Kodėl šitas procesas rutuliojosi gana vangiai, man sunku pasakyti.
VEIDAS: Europos Komisija (EK) formuluoja, kad Europos ateitis turi būti stipri, konkurencinga pramonė. Ir būtent tos šalys, kurios turi stiprią pramonę, kuriančią daugiau nei 20 proc. šalies BVP, pavyzdžiui, Vokietija, geriausiai ir atlaikė krizę. Lietuvoje labiausiai akcentuojama ne pramonė, o paslaugų centrai. Kokia jūsų vizija? Gal ne ta kryptimi einame?
E.G.: Paradoksalu, bet Lietuva yra tam tikras fenomenas. EK viceprezidentas Antonio Tajani suformulavo pasiūlymą, kad Europos siekis turi būti 2020 m. pasiekti, jog pramonės indėlis į ES BVP būtų ne mažesnis kaip 20 proc. Dabar jis yra 15–16 proc. O Lietuvoje pramonės indėlis į BVP siekia 24 proc. Mes šiuo atžvilgiu esame tarp lyderių. Nesate teisi, kad nekreipiame dėmesio į pramonės plėtojimą, – yra pakankamai nemažai finansinių instrumentų, skatinančių pramonę ir jos vystymąsi, tokių, kaip „Invest”, „Invest LT”, „Invest LT +”, „Invest LT-2″.
VEIDAS: Bet juk mūsų pramonės problema ta, kad orientuojamasi į tradicinius gaminius, pigią darbo jėgą ir neretai dauguma pramonės įmonių parduoda darbo jėgą gamindamos produkciją užsienietiškais prekių ženklais. Tad kaip galima būtų padidinti mūsų pramonės konkurencingumą? Kokių sau keliate tikslų?
E.G.: Nenoriu sutikti su jumis – Lietuvoje pramonė yra pakankamai konkurencinga. Sunku man atsakyti į tokį klausimą. Aišku, vienas iš rodiklių matuojant konkurencingumą yra eksportas, bet tai, kad eksportuojame, nėra Lietuvos silpnybė.
VEIDAS: Žinoma, kad eksportas yra stiprybė. Bet problema, kad užsienio rinkose parduodame produkciją ne su lietuviškais prekių ženklai – parduodame pigiau užsienio gamintojui, kuris užsideda savo prekės ženklą.
E.G: Nenorėčiau su jumis sutikti.
VEIDAS: Šią problemą pabrėžia bemaž visi Lietuvos ekonomistai.
E.G.: Jūs ką tik paminėjote, kad mes neremiame pramonės, o orientuojamės į aukštesnes technologijas. Tai ta linkme, be abejo, einama, ir lygiai taip pat remiama tradicinė pramonė. Turi būti balansas. Negalima išskirti kažkurios srities, nes greitai patirsime didelių praradimų kitose srityse.
VEIDAS: Tad, jūsų nuomone, pramonė Lietuvoje konkurencinga ir nereikia jokių pastangų šia kryptimi?
E.G.: Pastangos dedamos subalansuotai, lyginant su visomis kitomis kryptimis: pramonės, aukštųjų technologijų, smulkiojo ir vidutinio verslo. Tai turi būti kompleksas.
VEIDAS: Kaip planuojate pagerinti Lietuvoje smulkiojo verslo, sudarančio ekonomikos stuburą, padėtį?
E.G.: Čia du pagrindiniai aspektai. Pirmas – administracinės naštos mažinimas, nes kuo mažesnė įmonė, tuo jai šios sąnaudos aktualesnės. Šiais metais esame numatę peržiūrėti verslo priežiūrą atliekančias įstaigas, identifikuoti, ar nėra besidubliuojančių funkcijų, ar nėra nereikalingų institucijų, kurios galėtų būti sujungtos ar sustambintos.
Kartu toliau tęsiama ir metų pabaigoje bus baigta licencijų, leidimų išdavimo sistemos peržiūra.
Nemažai daroma mažųjų ir vidutinių įmonių steigimuisi palengvinti: elektronizavimas, registracija elektroniniu būdu ir panašūs dalykai.
Dar vienas aspektas smulkiajam ir vidutiniam verslui – priėjimas prie finansinių rinkų: lengvatinės paskolos, dalies paskolinių palūkanų dengimas, taip pat taikymas tokių instrumentų, kaip pirmųjų metų verslo krepšelis, steigimosi krepšelis, konsultacinės paslaugos, mokymai. Šis priemonių kompleksas buvo ir bus taikomas.
Planuojame naują finansinį instrumentą naujai besikuriančiam verslui – rizikos kapitalo draudimą, kitaip tariant, kad valstybė prisiimtų dalį rizikos už įmones, pradedančias gaminti naujus, inovatyvius produktus, ir tokiu būdu skatintų konkurencingumą. Per INVEGA bus mėginama sukurti naują garantinį fondą, kuris teiks garantijas dėl banko paskolų tokioms įmonėms.
VEIDAS: Pastaraisiais metais matome tendenciją, kad stambusis lietuviškas verslas dėl palankesnių mokesčių persiregistruoja kitose šalyse – ne tik Nyderlanduose ar Kipre, bet net Estijoje. Kaip sieksite, kad Lietuvoje taptų patraukliau mokėti mokesčius?
E.G.: Taip, jūs teisi. Viena priežasčių, kodėl sunku pritraukti investuotojų – mokesčių aplinka verslui. Nors šį kartą nepavyko, ir toliau siūlysime, kad pelnas, naudojamas reinvestavimui, naujų technologijų kūrimui, būtų neapmokestinamas.
VEIDAS: Investuotojus atbaido ne tik mokesčių aplinka, bet ir ilgas teritorijų planavimas, nepakankamai lankstus Darbo kodeksas, biurokratinė našta. Ir nors kiekviena Vyriausybė minėdavo tas problemas ir jų sprendimą įsirašydavo į savo programą, jos taip ir nebuvo išspręstos. Ko ketinate imtis jūs?
E.G.: Ir pajudėjo, ir sprendžiamos. Visas Teritorijų planavimo įstatymo pataisų paketas ką tik priimtas Seime, aišku, turi būti sutvarkyti įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai. Manau, kad pajudėjimas šioje srityje bus pakankamai didelis šuolis į priekį. O darbo santykių paketas dabar yra svarstomas Seime.
VEIDAS: Tačiau pastarąjį kartą profsąjungoms ir darbdaviams nepavyko susitarti. Kaip manote, kokie turėtų būti darbo santykiai Lietuvoje?
E.G.: Labai sudėtingas ir platus klausimas.
VEIDAS: Paminėkite pagrindinius aspektus.
E.G.: Iš buvusio darbo paminėsiu: yra lankstesnės darbo savaitės trukmės poreikis, nes reikalingas pamaininis darbas, nors europinės direktyvos rekomenduoja apsiriboti 40 darbo valandų savaite. Šitoje vietoje būtų galima turėti lankstesnius darbo santykius. Jei kalbėsime apie sutartinius pagrindus – terminuotas darbo sutartis, vėl būtų galima galvoti, kaip tobulinti šią sritį, nes yra investuotojų nepasitenkinimo dėl gana sudėtingo reguliavimo. Matyt, reikėtų kalbėti apie lankstesnį darbuotojo ir darbdavio susitarimo mechanizmą: tiek dėl darbo laiko trukmės, tiek dėl viršvalandžių, tiek dėl darbo santykių pabaigos.

Iki nustatyto termino – rugpjūčio 7 dienos – bankrutuojančio Ūkio banko kreditoriai pateikė 1550 finansinių reikalavimų, kurių vertė siekia 1,326 mlrd. litų.

Tai sudaro 86,8 proc. bendro banko apskaitoje užfiksuoto įsipareigojimų dydžio – 1,568 mlrd. litų. Didžiausias Ūkio banko kreditorius – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, jo dalis sudaro apie 60,4 proc. visų reikalavimų.
Ūkio banko bankroto administratoriaus komanda siūlymus pateikti finansinius reikalavimus iš viso išsiuntė 11 491 banko kreditoriui.
„Palyginti nedidelis pateikusiųjų reikalavimus kreditorių skaičius paaiškinamas tuo, kad didžiosios dalies reikalavimų sumos siekė kelis litus ar net centus. Galbūt skaitlingiausiai kreditorių grupei tokie praradimai tiesiog pasirodė nereikšmingi. Banke dirbanti komanda šiuo metu atlieka privalomą pateiktų dokumentų patikrą ir vertina reikalavimų pagrįstumą, tačiau jau dabar galime konstatuoti, kad svarbus bankroto procedūros etapas baigtas“, – sakė BAB Ūkio bankas bankroto administratorius Gintaras Adomonis.
Kauno apygardos teismas bankroto bylą Ūkio bankui iškėlė 2013 metų gegužės 2 dieną. Nutartis įsiteisėjo birželio 7 dieną.

Nuo skandalo dėl Birutės Vėsaitės skrydžio į Kazchstaną jos palankumu suinteresuotų verslininkų lėktuvu, iki naujo kandidato į ministrus Evaldo Gusto suradimo, praėjo vos dešimt dienų – tai tik sustiprina įtarimus, jog sprendimai dėl pokyčių Ūkio ministerijoje buvo priimti gerokai anksčiau.

Ūkio ministrė B.Vėsaitė žlugo, kaip kadaise buvo madinga sakyti, greituoju būdu. Pirmadienį perpiet su prezidente Dalia Grybauskaite aptaręs ministrės ateitį premjeras Algirdas Butkevičius dar buvo nusiteikęs laukti Vyriausiosios tarybinės etikos komisijos išvadų, bet vakare jo nuomonė pasikeitė: „Priimtas galutinis sprendimas, kad ji dirbs iki ateinančios savaitės pirmadienio“ – pranešė premjeras po valdančiosios koalicijos tarybos posėdžio. Nors VTEK dar lyg ir svarstys B.Vėsaitės kelionę, bet jos išvados jau jokios įtakos ministrės likimui neturės.
Žinoma, tokį A.Butkevičiaus nuomonės pasikeitimą kažiek įtakojo kitų koalicijos partnerių nuostata, kad B.Vėsaitė turi trauktis. Bet vargu ar tai buvo lemiamas veiksnys – kad Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijų vadovai neremia skandalą sukėlusios ūkio ministrės, A.Butkevičius žinojo dar iki eidamas pas prezidentę.
Veikiausiai B.Vėsaitė susinaikino pati, kuomet, sužinojusi, jog Prezidentūroje tariamasi dėl jos atstatydinimo, užuot atgailavusi, pareiškė pati jokiais būdais nesitrauksianti ir be jokių argumentų užsipuolė prezidentę, esą ši leidžianti vogti valstybės lėšas. Labai tikėtina, kad po to tarp D.Grybauskaitės ir A.Butkevičiaus įvyko dar vienas, viešai neskelbtas, motyvacinis pokalbis, kurio metu premjeras suprato, jog bandymai tempti laiką su ūkio ministrės atstatydinimu, laukiant VTEK išvadų, gali įtakoti jo paties karjerą.
Gi pati B.Vėsaitė akivaizdžiai nepajėgė suvokti, kas vyksta ir toliau švaistėsi protą praradusios moterėlės kliedesius primenančiais kaltinimais visiems, ką tik įtarė prisidėjus prie jos nuvertimo. Ji elgėsi it koks karikatūrinis Rolandas Paksas, kuris, Prezidentūrą sukrėtusio skandalo metu atsidūręs tirštoje rudoje tyrėje, ėmėsi aktyviai ją tapšnoti, kad kuo daugiau aplinkinių aptaškyti smardžiais dribsniais. Tarsi nuo to pats imtų mažiau smirdėti. B.Vėsaitė irgi taškėsi ant kadaise prezidentės užgaida atstatydinto ūkio ministro Dainiaus Kreivio, prisiminė ir kartą su „Arvi“ pietavusį buvusį susisiekimo ministrą Eligijų Masiulį, netgi bandė pripaišyti kažką buvusiai Seimo pirmininkei Irenai Degutienei, kadaise skridusiai į Baku atidaryti verslo forumą. Galiausiai nusišnekėjo iki to, kad ėmė reikalauti, jog jos skrydį į Kazachstaną „išnagrinėtų teisininkai ir mokslininkai“. Daugiausiai, žinoma, kliuvo konservatoriams, kurių galimybės šiuo metu įtakoti ministrų karjerą, švelniai sakant, labai ribotos. Netgi jų parengta interpeliacija B.Vėsaitei labiau primena formalų popieriuką, nei rimtą kaltinimų sąrašą ministrei. Gal todėl, kad žinojo, jog B.Vėsaitės likimas nuspręstas be jų ir jau seniai?
Jeigu B.Vėsaitė sugebėtų adekvačiai suvokti aplinką, ji turėjo suprasti, jog dar vasario mėnesi premjeras A.Butkevičius ir Vyriausybė atvirai pareiškė jai savo nepasitikėjimą. Priminsiu, kad vasario 1-ąją Vyriausybė nutarė atimti iš Ūkio ministerijos didžiausias šalies energetikos bendroves valdančios Visagino Atominės Elektrinės akcijas ir perduoti jas Finansų ministerijos žinion. Kiek anksčiau Vyriausybė taip pat ryžtingai nutraukė B.Vėsaitės pastangas paskirti į VAE valdybą skandalingai pagarsėjusį buvusį LEO.LT vadovą Rymantą Juozaitį. Į viešus B.Vėsaitės protestus niekas nekreipė dėmesio ir sprendimas dėl „energoūkio“ ministrės atribojimo nuo įtakos Lietuvos energetikai buvo įgyvendintas taip pat gretai, kaip šiomis dienomis – jos galutinis pašalinimas iš Vyriausybės.
Antras viešas perspėjimas B.Vėsaitei nuskambėjo po dviejų mėnesių, balandžio 5-ją, kuomet prezidentė D.Grybauskaitė pareiškė, kad ministrė savo kalbomis „menkina tarptautinį Lietuvos įvaizdį ir sudaro nepatikimos valstybės vaizdą“. Taip buvo įvertintos B.Vėsaitės kalbos, esą Lietuvai nereikia koncerno „Hitachi“ atominio reaktoriaus ir kad Lietuva paskubėjo įgyvendindama ES Trečiąjį energetikos paketą, atskirdama „Gazprom“ nuo vamzdynų, kuriais tiekiamos rusiškos dujos, valdymo. Šie ministrės žodžiai nuskambėjo įkandin premjerui, vykusiam į Peterburgą tartis su „Gazprom“ dėl dujų kainų ir to paties Trečiojo energetikos paketo įgyvendinimo. Prezidentės vertinimas buvo dar labai švelnus, nes kitaip, nei informacine diversija ir kenkimu Vyriausybės darbui B.Vėsaitės pareiškimo pavadinti neišeina. Lenkijoje, kurioje tuo pat metu kilo analogiškas skandalas, premjeras nedelsdamas išvijo ir savo pavaldinių nesužiūrėjusį ūkio ministrą, ir išvaikė keistus žaidimus su „Gazprom“ žaidusios valstybinės įmonės vadovybę.
Galime daryti pagrįstą prielaidą, kad B.Vėsaitės likimas buvo nulemtas ir sprendimas dėl jos atstatydinimo priimtas būtent vasario – balandžio mėnesiais. Tai, kad pati ministrė visiškai nesusivokė, kas vyksta ir toliau darė kvailystę po kvailystės, tik palengvino sprendimo įgyvendinimą.
Žinoma, B.Vėsaitė virto ne už skrydį į Kazachstaną su jos palankumu suinteresuotos bendrovės vadovais, nors aukštais etiniais standartais besivadovaujančioje Vyriausybėje netgi to pakaktų. Tačiau iš esmės šis skrydis tapo tik įrankiu B.Vėsaitei mušti, nes “prabangus skrydis su verslininkais” – liaudžiai suvokiamas politiko nusižengimas.
Apibendrinus, B.Vėsaitė virto už atvirą atstovavimą Rusijos energetikų interesams, pirma raginant Lietuvą paremti ir dalyvauti Kaliningrado Atominės elektrinės statybose, vėliau – už pastangas sutrukdyti atimti iš „Gazprom“ dujų tiekimo monopolį, taip blokuojant Klaipėdos suskystintų dujų terminalo veiklą; už bandymą perimti vadovavimą Lietuvos energetikai; už Visagino Atominės elektrinės projekto žlugdymą; už Lietuvos ekonomiką ir verslą smarkiai pirmyn timptelėjusių eksporto ir investicijų skatinimo agentūrų žlugdymą; už bandymą gražinti korupcinę praktiką į viešuosius prikimus.
Tiesiog šie dalykai pernelyg sudėtingi ir tolimi už socdemus balsuojančiam provincijos rinkėjui, tad B.Vėsaitei buvo leista paslysti, kaip vaizdžiai išsireiškė liberalas Eligijus Masiulis, ant kalakuto šlaunelės.
Vietoje B.Vėsaitės į Ūkio ministeriją ateina ilgametis Vidaus reikalų ministerijos „pilkasis kardinolas“ Evaldas Gustas – senas socdemas, pernai buvęs partijos kandidatų į ministrus sąraše. Patyręs ir užgrūdintas kadras: buvęs Kauno Požėlos rajono komjaunimo komiteto sekretorius, Komunistų partijos Kauno miesto komiteto instruktorius, arba, kaip jį apibūdino A.Butkevičius „kompetetingas, atsakingas darbuotojas, praėjęs visas mokyklas“. Pas tokį ministerijoje bus, kaip Brazausko laikais: „Vsio zakonno“. Na, bet gal bent Rusijos energetikų interesų neatstovaus?

Galime daryti pagrįstą prielaidą, kad B.Vėsaitės likimas buvo nulemtas dar pavasarį ir priimtas sprendimas dėl jos pašalinimo iš Vyriausybės už atstovavimą Rosatom ir Gazprom interesams.

Buvusio Ūkio banko pagrindinio akcininko Vladimiro Romanovo per kelis dešimtmečius sukaupti pirkiniai greičiausiai guls ant prekystalio, tačiau ekspertai abejoja, ar jie sulauks didelio susidomėjimo.

Buvęs Ūkio banko pagrindinis akcininkas V.Romanovas mėgo apsipirkinėti, o nežabodamas savo ambicijų nevengė net tokių objektų, į kuriuos likusi verslo visuomenė numodavo ranka – apleisti Sporto rūmai, „vaiduokliu“ virtęs Žalgirio futbolo stadionas, renginių veiksmo vieta paversta „Teatro arena“, krepšinio klubas „Žalgiris“ ir futbolo klubas Škotijoje „Hearts“, leidiniai „Vilniaus diena” ir „Kauno diena“. Visi šie su V.Romanovu siejami objektai šiandien arba galuojasi mirtimi, arba skendi didžiulėje nežinioje dėl ateities. Tad koks likimas jų laukia?

Pastatų-vaiduoklių išvengti negalėjo

Vilniuje, Neries pakrantėje, prieš keletą metų įsikūrusi „Teatro arena“ žiūrovus vilioja ir į žinomų Lietuvos režisierių spektaklius, ir į užsienio atlikėjų koncerus. Šią kultūrinę erdvę administruojančios bendrovės „Teatro arena“ direktorius Valdas Petreikis tikina, kad Ūkio banko žlugimas šį sezoną suplanuotiems renginiams neatsiliepė, tačiau ateitį temdo nežinomybė dėl pastato likimo.
„Su Ūkio banku „Teatro arena” susijusi netiesiogiai – jis buvo pagrindinis mūsų mecenatas, o pats pastatas priklauso vienai iš dukterinių Ūkio banko bendrovių „Investicinio turto valdymas“. Dabar laukiame, kol Šiaulių banko valdytojai perims šį turtą ir pareikš poziciją dėl jo naudojimo, tad šiokia tokia nežinomybė yra. Tikimės, kad nauji šeimininkai į kultūrą turės teigiamą požiūrį ir veiklą tęsime toliau“, – vylėsi V.Petreikis.
Vis dėlto planuoti tolimesnę veiklą ir ieškoti naujų rėmėjų nežinant, kiek ilgai galės dirbti šiame pastate, „Teatro arenai“ sudėtinga. „Tai šiek tiek atsiliepia ir mūsų planams, nes šiandien be rėmėjo tokio tipo veikla praktiškai neįmanoma – veiklos sąnaudos viršija pajamas iš renginių organizavimo“, – apgailestavo V.Petrikis.
„Veido“ duomenimis, turto už 1,9 mlrd. Lt iš Ūkio banko perėmusiam Šiaulių bankui atiteko 16 nekilnojamojo turto objektų – ne tik „Teatro arena“, bet ir visa didžiulė teritorija su Sporto rūmais bei Žalgirio futbolo stadionu, kur V.Romanovas rengėsi išplėtoti grandiozines komercinės bei gyvenamosios paskirties statybas bei paversti Sporto rūmus konferencijų centru.
Kam Šiaulių bankui prireikė apleistų ir rinkoje šiandien ne taip jau lengvai realizuojamų nekilnojamojo turto objektų? Rinktis Šiaulių bankas nelabai turėjo iš ko, nes kitokio turto Ūkio banke paprasčiausiai nebuvo. Dėl šios priežasties Šiaulių bankui taip pat atiteko Ūkio banko dukterinės įmonės, užsiimančios ir nekilnojamojo turto objektų valdymu, ir finansine veikla. Kaip tvirtino laikinasis Ūkio banko administratorius Adomas Audickas, Šiaulių bankas perėmė 2,7 mlrd. Lt įsipareigojimų iš Ūkio banko, taip pat 1,9 mlrd. Lt turto, o skirtumą padengė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Sporto rūmų kompleksą turėtų plėtoti vienas investuotojas

Kai per tris mėnesius nuo sutarties pasirašymo bus atliktas galutinis Šiaulių bankui perduoto turto vertinimas ir nustatyta jo vertė, tam tikras buvęs Ūkio banko turtas bus parduodamas viešai aukciono metu. Taip Ūkio banko laikinasis administratorius pasinaudodamas jam suteikta opciono teise Ūkio banko kreditoriams sudarė galimybę dalį turto parduoti per 9 mėn.
„Rinkoje šis turtas būtų pardavinėjamas už ne mažesnę kainą nei bus nustatyta galutinio vertinimo metu. Jeigu už tą turtą būtų pasiūlyta geresnė kaina, jis būtų parduotas brangiau. Tuomet Šiaulių bankui būtų kompensuotos išlaidos, o pinigai iš pardavimo skirtumo būtų išdalinti Ūkio banko kreditoriams. Tik po opciono bus aiški konkretaus turto priklausomybė ir sprendimai dėl atskirų nekilnojamojo turto projektų vystymo“, – abstraktybėmis kalbėjo Šiaulių banko rinkodaros ir komunikacijos departamento direktorė Daiva Grikšienė.
“Veido“ duomenimis, aukcionų metu bus siūlomi ir tokie nekilnojamojo turto objektai, kaip Sporto rūmai ar Žalgirio stadionas. Šios teritorijos architektūrinę viziją rengęs architektas Sigitas Kuncevičius tvirtina, kad pagal detalųjį planą toje vietoje numatyta ir komercinės, ir gyvenamosios, ir sportinės paskirties statyba. Tik aplink istoriniu paminklu paskelbtus Sporto rūmus nustatyta apsauginė zona, kur negalima nei griauti, nei statyti, o, pavyzdžiui, dabartinę „Teatro areną“ numatyta demontuoti. „Šitos teritorijos detalusis planas patvirtintas, todėl savininkas galėtų rengti techninius projektus ir pradėti statybas. Teritorija suskirstyta į atskirus sklypus – arčiau Šeimyniškių galima statyba iki 9 aukštų, link upės aukštingumas mažėja“, – informavo architektas.
Šią teritoriją įsigijusi V.Romanovo valdoma įmonė Ūkio banko investicinė grupė (ŪBIG) taip ir nesugebėjo per dešimtmetį įgyvendinti savo planų ir pastatyti čia gyvenamosios bei komercinės paskirties kvartalą, paversti Sporto rūmus į kongresų centrą ar prikelti Žalgirio stadioną antram gyvenimui, nors pastarasis projektas netgi laimėjo savivaldybės skelbtą konkursą: pirmus du planus sustabdė krizė, o trečiąjį – Ūkio banko žlugimas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-11-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ką iš tikrųjų vertina turto vertintojai – tikrąją turto vertę, kiek galima gauti jį konkrečią akimirką pardavus ar svajonę, kiek jis kainuotų realizavus pranašišką verslo planą?

Jei šių metų vasarį Ūkio bankas deklaravo turįs 3,8 mlrd. Lt turto, o, kaip paaiškėjo praėjusią savaitę, laikinasis banko administratorius jame terado 2,3–2,5 mlrd. Lt, vadinasi, apie 1,4 mlrd. Lt įvertintas oras.
Ką tik nuskambėjo kitas skandalas, kaip Nacionalinė kredito unija 4 mln. Lt įvertino sovietinės fermos likučius ir suteikė tokio pat dydžio paskolą. O ko vertos „snoriukų” kainos metamorfozės: “Veidą” konsultavusio turto vertintojo žiniomis, vieno tokio pastatėlio su visa įranga kaina buvo 60–80 tūkst. Lt. Vadinasi, 214 “snoriukų” kaina – apie 15 mln. Lt. Ekspertai prognozavo, kad parduodant juos bus gauta bent apie 6 mln. Lt, tačiau jie parduoti už 3,1 mln. Lt, vadinasi, po 14,5 tūkst. Lt už vieną, beveik penkiskart pigiau, nei kainavo.
Žinoma, turto vertės nustatymo procese daug subjektyvumo. Tačiau kai vertinant bankų turtą kai kurie objektai pasirodo esą pervertinti dešimtkart, bankui kilus problemų skirtumą padengti tenka visiems mokesčių mokėtojams. Belieka tikėtis, kad “Snorui” gelbėti paskolinti per 3,1 mlrd. Lt, o Ūkio bankui – 800 mln. Lt sugrįš į valstybės iždą.
Vis dėlto ar turto vertintojai nekvalifikuoti, ar nesąžiningi, ar apskritai neįmanoma bent kiek objektyviai nustatyti turto vertės? Jei teisingas atsakymas – trečiasis, kam tada piliečiai ir bankai tiek pinigų leidžia nepakaltinamiems vertinimams, atliktiems už juos neatsakančių turto vertintojų?

Schema: tikrintojų tinklas didelis, bet kiauras
Teoriškai kaip ir yra visas kontrolės tinklas, kuriame turėtų įstrigti turto vertintojų klaidos. Tačiau žlugę bankai apnuogino veikiančią schemą: turto vertintojai dažnai įvertindavo turtą tiek, kiek jų prašydavęs užsakovas ar bankas, tik to kažkaip nepastebėdavo visa ilga kontrolierių vora. O Ūkio banko variantas dar labiau komplikuotas, mat ten paskolos gavėjas ir davėjas – de facto dažnai vienas ir tas pats, nes kone pusė banko veiklos sukosi apie jo pagrindinį akcininką Vladimirą Romanovą bei jo aplinką.
Pirmoji grandis, kuri turėtų pastebėti neteisingą vertinimą, yra bankų vidiniai vertintojai, mat jie bent teoriškai turėtų pažiūrėti, ar išoriniai vertintojai realiai įkainojo paskoloms gauti įkeičiamą turtą. Tačiau dažnai patys vidiniai tikrintojai turtą ir vertindavo.
Neobjektyviam turto vertinimui tarpti padėjo ir auditoriai – respektabilia prisistatanti tarptautinė audito bendrovė „Delloite” daugiau kaip dešimt metų auditavo Ūkio banką, tačiau nieko blogo nepastebėjo.
Lietuvos banko priežiūros tarnyba neslepia problemų Ūkio banke įžvelgusi dar 2011 m. rugpjūtį, bet, pasak šios tarnybos vadovo Vytauto Valvonio, ilgai abejonių neskelbė, nes viena yra jausti, kad kažkas ne taip, o kita – tai įrodyti teisme, jei to prireiktų.
Šioje grandinėje reikia paminėti, kad turto vertintojus kontroliuoja dar ir valstybės institucija – biudžetinė įstaiga Turto vertinimo priežiūros tarnyba, pavaldi Finansų ministerijai. Bet ir jos atstovams Ūkio banko turto vertintojų darbo kokybė neužkliuvo. O juk ši tarnyba valstybės vardu lyg ir laiduoja už vertintojų profesionalumą, nes ji išduoda licencijas turto vertintojams ir gali išbraukti iš jų sąrašų.
Tarnybos vyriausioji specialistė, laikinai atliekanti direktoriaus funkcijas Monika Matelytė aiškina, kad jie atlieka ir planinius tyrimus, ir neplaninius, jei motyvuotai kreipiasi kompetentingos institucijos. Štai šiuo metu Lietuvos banko prašymu tarnyba tiria kelias ataskaitas, kurios, tarnybos turimais duomenimis, buvo parengtos paskoloms iš Nacionalinės kredito unijos gauti. Bet prašymų įvertinti Ūkio bankui ar “Snorui” priklausančio turto vertinimo ataskaitas tarnyba nėra gavusi.
Beje, dar yra ir pačių Turto vertintojų asociacija, kurioje veikia ir etikos komisija. Šiandieniniame kontekste skamba keistokai, bet jai vadovauja Ūkio banko vidinė turto vertintoja Regina Strelčiūnienė.
Tad visokių valstybės ir kolegų kontrolės institucijų daug, kitas klausimas, kiek iš jų naudos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Dar vieno lietuviško banko žlugimą lydi daugiau įtarinėjimų dėl šio proceso skaidrumo nei diskusijų apie sisteminius pokyčius, kurie užkirstų kelią tokioms griūtims. Nors, teisybės dėlei, nelabai kam beliko kristi: lietuviško kapitalo bankų, išskyrus nedidelį nišinį Medicinos, nebeliko, o kitiems leistis į tokias avantiūras, kokių imdavosi prieš beveik pusantrų metų žlugęs „Snoras“, o dabar Ūkio bankas, neleidžia griežti pagrindiniai bankai užsienyje.
Vis dėlto Ūkio banko griūtis – stresas ir nuostoliai ne tik su juo susijusiems asmenims, bet ir visiems mokesčių mokėtojams, nes vėl kitų klaidoms ir/ar nusikaltimams apmokėti reikės ir visų mokesčių mokėtojų milijonų. Kaip, kuo ir kada baigsis paskutinio lietuviško banko agonija ir ko iš jos derėtų pasimokyti, kalbėjomės su laikinuoju Ūkio banko administratoriumi Adomu Ąžuolu Audicku. Tiesa, pokalbis vyko penktadienį, kai galutinis derybų taškas su Šiaulių banku dar buvo nepadėtas.
VEIDAS: Į klausimą, ar šią savaitę Ūkio banko indėlininkai galės naudotis savo sąskaitomis, premjeras Algirdas Butkevičius atsakė: „Bus privaloma, kad būtų įmanoma.“
A.A.: Taip gali būti, bet šiuo momentu to negaliu garantuoti. Mano, kaip Ūkio banko laikinojo administratoriaus, didžiausias tikslas ir yra, kad kuo greičiau žmonės galėtų prieiti prie savo indėlių, galėtų naudotis banko paslaugomis, ypač tie, kuriems tai gyvybiškai svarbu – socialinių išmokų gavėjai, pensininkai. Intensyviai dirbame, bet uždavinys labai didžiulis, dar yra labai daug techninių klausimų, kuriuos reikia išspręsti, ir nesinori padaryti klaidų, dėl kurių banko klientai paskui nukentėtų. Bet dėsime visas pastangas, kad banko klientai galėtų prieiti prie savo pinigų kuo greičiau.
VEIDAS: Ar dar gali keistis minėta 800 mln. Lt suma, kiek Ūkio banko problemoms spręsti turės skirti valstybė?
A.A.: Vyriausybė patvirtino 800 mln. Lt kaip maksimalią sumą. Panašiai tiek ir reikės susitarti su banku, su kuriuo deramės.
VEIDAS: Ar dėl paties Šiaulių banko, su kuriuo deratės, jums nekyla jokių klaustukų? Pavyzdžiui, kaip pagrindiniu jo akcininku galėjo tapti Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (ERPB) – juk jam nebūdinga tapti komercinio banko pagrindiniu akcininku. Ar analizavote, kas jį atsivedė į Lietuvą?
A.A.: Manau, Šiaulių bankas tikrai yra geras, patikimas, stabilus, skaidrus ir nėra toks rizikingas, koks buvo Ūkio bankas. Taip, tai nelabai didelis bankas, bet prie jo prijungus gerąją Ūkio banko dalį jis reikšmingai išsiplės. O toks institucinis investuotojas kaip ERPB suteikia pasitikėjimo ir stabilumo. Mano žiniomis, ERPB dalyvauja ne vieno banko kapitale, bet vadovaujasi tam tikrais principais, pavyzdžiui, niekada neperka kontrolinio akcijų paketo. Kas atvedė šį banką į Lietuvą, nežinau, bet pasidomėsiu.
VEIDAS: Jus kaltina tik imitacija ieškant Ūkio banko perėmėjo, nes bankams išsiųstame kvietime to imtis buvo nurodyta, kad jau pasirašytas ketinimų protokolas su Šiaulių banku.
A.A.: Čia ir yra aukščiausio lygio skaidrumas, koks tik gali būti. Buvo pasakyta, kad pasirašytas ketinimų protokolas dėl neįpareigojančių derybų pradžios – ne susitarimas perduoti turtą, o tik susitarimas pradėti neįpareigojančias derybas tam, kad nustatytume, ar kuris nors bankas pajėgus ir ar nori perimti Ūkio banko turtą bei įsipareigojimus. Tokius ketinimus reikėjo žinoti Lietuvos bankui renkantis alternatyvą, ar skelbti bankrotą, ar perduoti gerąją Ūkio banko dalį kitam bankui. Žinoma, visuomet geriau perduoti turtą ir įsipareigojimus, bet jei nėra kam, tos alternatyvos kaip ir nebūtų reikalo nagrinėti. Įvertinome padėtį rinkoje ir pamatėme, kad vienas bankas rimtai tuo domisi. Mano manymu, čia nėra neskaidrumo, ir tokių klausimų neturėtų kilti.
VEIDAS: Ar jūsų pasirinkimas su Šiaulių banku pasirašyti ketinimų protokolą buvo pagrįstas tuo, kad Ūkio bankas jau anksčiau svarstė galimybę su juo jungtis?
A.A.: Taip, su Šiaulių banku dėl susijungimo gana ilgai derėjosi ir pats Ūkio bankas. Abu bankai vienas kitą pakankamai gerai pažinojo, tad Šiaulių bankas įsivaizdavo, kaip galėtų atrodyti jų susijungimas. Šiuo požiūriu Šiaulių bankas gal ir turėjo tam tikrą pranašumą, nes jau buvo įgijęs įdirbį. Tačiau mūsų pasirinkimui ankstesnis šio banko bendravimas su Ūkio banku nepadarė įtakos. Nulėmė kitkas – kad Šiaulių bankas vienintelis rimtai pradėjo derėtis. Siūlėme ir kitiems, bet kai kurie net neatvyko pokalbio ar pareiškė nedalyvausiantys procese, o vienas sakė, kad jį domina tik nedidelė dalis Ūkio banko antrinių įmonių. Tai nelygiavertis pasiūlymas, palyginti su Šiaulių banku. Pagal įstatymą būtina perkelti visus draustus įsipareigojimus, vadinasi, reikia suformuoti panašios vertės paketą. Jei kitas bankas perimtų tik kelias antrines įmones, iš indėlių draudimo fondo reikėtų pervesti nebe 800 mln. Lt, o gal net 2,5 mlrd. Lt sumą.
VEIDAS: Ar jau aišku, ką perima Šiaulių bankas? Pavyzdžiui, kas bus su „Žalgiriu“, „Kauno diena“, kita Ūkio banko valdyta žiniasklaida?
A.A.: Kol kas nėra aišku. Šiaulių bankas žiūri ir analizuoja visą turtą. Norime perduoti kuo didesnę jo dalį, bet Ūkio bankas valdė nemažai turto, kurio bankas neturėtų turėti, tad į šią dalį Šiaulių bankas žiūri skeptiškai. Be to, vienas pagrindinių jo akcininkų ERPB laikosi politikos spekuliatyvinio pobūdžio turto neimti.
VEIDAS: Ar neįmanoma teisiškai sureguliuoti, kad pagrindinis banko akcininkas banko nepaverstų vien savo verslo ir avantiūrų finansavimo šaltiniu? Juk nenormalu, kad beveik pusė banko paskolų buvo susijusios su Vladimiro Romanovo ir jo aplinkos verslu.
A.A.: Tokių apribojimų yra ir Lietuvoje, ir kitose šalyse. Tačiau, kaip minėjo ir Lietuvos bankas, iš pradžių tokia padėtis nebuvo žinoma, nes banke paskolos, susijusios su pagrindiniu akcininku ir jo aplinka, buvo išduodamos ne tiesiogiai, o per ofšorines kompanijas. Buvo sukurtas labai sudėtingas tinklas, kuriame pamatyti skaidrų vaizdą buvo labai sunku. Lietuvos bankui išsiaiškinus kai kuriuos ryšius, paaiškėjo ir tikroji padėtis.
VEIDAS: Privačiam bankui pagal tarptautinius reikalavimus neleidžiama užsiimti didelėmis nekilnojamojo turto operacijomis. Juk nebuvo galima nepastebėti kylančios „Žalgirio“ arenos, objektų Maskvoje, Balkanuose.
A.A.: Taip, su nekilnojamuoju turtu susijusi veikla gali sudaryti tik nedidelę banko veiklos dalį. Bet čia jau klausimas Lietuvos bankui.
VEIDAS: Bankas, krepšinio komanda, žiniasklaida, arenos – tokia pati ir „Snoro“, ir Ūkio banko schema, na, kalbant apie Ūkio banką prie to dar reikėtų pridėti ir V.Romanovo idea fix eiti į politiką. Pagal jūsų turimus duomenis apie Ūkio banką kaip vertintumėte – ar V.Romanovas tik avantiūristas, ar ir sąmoningas vagis?
A.A.: Nenoriu spėlioti. Turbūt gali būti visaip.
VEIDAS: Esate sakęs, kad Ūkio bankas Lietuvos bankui teikė neteisingas finansines ataskaitas. Ar neturėjo Lietuvos bankas, kurio vadovas Vitas Vasiliauskas neslepia, kad Ūkio banku nuolat domėjosi tuoj po „Snoro“ žlugimo 2011-ųjų pabaigoje, anksčiau užkirsti kelią dabartinei situacijai? Kas blogai Lietuvos banko priežiūros sistemoje?
A.A.: Tą geriau galėtų pasakyti Lietuvos bankas. Kaip jo atstovai viešai ir minėjo, po paskutinio inspektavimo buvo nustatyta, kad buvo nepadaryti reikšmingi atidėjiniai.
VEIDAS: Vis dėlto kaip reikėtų keisti teisinę bazę ar jos įgyvendinimą, kad valstybei nereikėtų visų mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti neatsakingų bankininkų iššvaistytų bankų?
A.A.: Manau, reikėtų peržiūrėti nekilnojamojo ir apskritai turto vertintojų licencijavimo sistemą, prižiūrėti, kad jie dirbtų kokybiškiau. Tai galioja ir auditoriams. Kartais tiek turto vertintojų, tiek auditorių savireguliacija yra nepakankama.
VEIDAS: Pasaulyje pripažintos audito kompanijos – „Ernst & Young“ „Snoro“ atveju, „Deloitte“ Ūkio banko atveju – sąmoningai ar ne, bet nepastebėjo tikrosios bankų padėties. Ar tikrai ir kitose šalyse auditoriai neprisiima jokios nei finansinės, nei kitokios atsakomybės už savo išvadų padarinius, nors už auditą jiems mokamos didžiulės sumos?
A.A.: Pasaulyje yra buvę įvairių situacijų, ir ne visuomet būna kalti auditoriai. Kartais auditorių kompanijos ir nukentėdavo, pavyzdžiui, 2001 m. po „Enron“ bankroto žlugo ir viena iš stambiausių penkių pasaulio audito kompanijų „Arthur Andersen“. Audito kompanijoms svarbiausia jų reputacija.
VEIDAS: Tačiau su „Deloitte“, ko gero, Lietuvos bankas sutarties nenutrauks.
A.A.: Aš pats nesu kalbėjęs su tais auditoriais, kurie auditavo Ūkio banką, todėl man sunku atsakyti, kodėl jie šiame banke nematė tiek bėdų, kiek pamatė Lietuvos bankas ar po to mes. Reikėtų atlikti tam tikrą tyrimą ir išsiaiškinti su banką auditavusiais asmenimis.
VEIDAS: Ar laikinasis administratorius, siekdamas, kad jo administruojamas bankas ir valstybė patirtų kuo mažiau nuostolių, negali inicijuoti teisinių procesų, kad sąmoningai ar nesąmoningai nuslėpę tikrąją banko padėtį auditoriai kompensuotų dėl to patirtus nuostolius?
A.A.: Tai nepatenka į mano atsakomybės ribas. Mano, kaip laikinojo banko administratoriaus, pagrindinis uždavinys, kad indėlininkai kuo greičiau prieitų prie savo pinigų. Mano mandatas – nustatyti banko finansinę būklę (ką jau padariau), parinkti alternatyvas, ką daryti su banku (tą jau padariau), pasirinkti vieną iš siūlytų alternatyvų, o kai ji bus įgyvendinta ir indėlininkai galės naudotis savo pinigais, tuo mano darbas bus baigtas.
VEIDAS: Pats dirbote valstybės institucijoje. Pasakykite, kodėl akivaizdžiai pasitikėjimo nekeliančius bankus rinkosi ne tik patiklūs pensininkai, bet ir valstybės institucijos, savivaldybės?
A.A.: Galima ieškoti įvairių atsakymų, bet vienas jų objektyvus – tai viešųjų pirkimų aspektas. Valstybės institucijos turi vadovautis Viešųjų pirkimų įstatymu, tad jos skelbia konkursą dėl einamųjų sąskaitų, dėl terminuotų indėlių laikymo, ir laimi bankai, kurie kartais nėra labai aukšto pasitikėjimo lygio.
VEIDAS: Per 23-ejus nepriklausomybės metus jau bankrutavo dvidešimt lietuviškų bankų. Ar tikite, kad gali sėkmingai egzistuoti lietuviškas bankas, neturintis turtingos užsienietės „motinos“?
A.A.: Tai įmanoma, bet tikrai sunku. Lietuvos mažiesiems bankams, kurių prestižas nėra toks kaip skandinaviškų, sunku veikti, nes jie negali pigiai pritraukti finansinių išteklių, vadinasi, turi gana brangiai mokėti už indėlius. Kadangi jie brangiai moka už indėlius, tai ir skolina brangiau, vadinasi, neturi konkurencinio pranašumo. Bankui svarbu pasitikėjimas, prestižas, o lietuviški bankai tuo nespindėjo, be to, didelis bankas dažnai turi didesnį konkurencinį pranašumą.
VEIDAS: Kalbama, kad reikia didinti indėlių draudimo tarifą. Bet ar liko bankų (neminint kredito unijų), kuriuos gali prireikti gelbėti?
A.A.: Jei būčiau viceministras, šį klausimą pakomentuočiau, bet dabar nelabai galiu to daryti. Tai komentuoti turi valstybei vadovaujantys asmenys.
VEIDAS: Lietuvos banke dirba beveik 600 darbuotojų, iš jų apie šimtą – komercinių bankų priežiūros srityje. Ironizuojama, gal vertėtų uždaryti Lietuvos banko priežiūros skyrių, nes kaip ir neliko ką prižiūrėti – skandinaviški bankai prižiūrimi „motinų“, Šiaulių – ERPB.
A.A.: Uždaryti priežiūros padalinio nereikia, bet jam darbo tikrai sumažės.
VEIDAS: Vis dėlto kaip reikia keisti teisinę bazę, kad bankų žlugimai nebesikartotų?
A.A.: Pastaruosius dešimt metų tokie atvejai buvo du, bet jie neprisidarė bėdų per vieną dieną. Pradėjus dirbti Lietuvos banko priežiūros padalinio, kaip ir viso Lietuvos banko, naujiems vadovams buvo imtasi ryžtingesnių veiksmų, Lietuvos bankų sistema tapo tvarkingesnė ir švaresnė. O teisinių reguliavimo aktų yra pakankamai. Gal daugiau vertėtų kalbėti apie jų įgyvendinimą.
VEIDAS: Tokioje jautrioje kaip bankai srityje pasitikėjimo nepridėjo ir įtarimai dėl pačios Ūkio banko operacijos skaidrumo: dar rudenį Ūkio bankui gelbėti po viešųjų pirkimų Lietuvos bankas atsirinko savo vadovo V.Vasiliausko bendrakursio ir studentiško bendrabučio kambario draugo advokatų kontorą „Raidla, Lejins & Norcous“, ši šiam darbui kaip konsultantą nusamdė jus. Paskui jūs, paskirtas laikinuoju administratoriumi, nusamdėte juos. O juk kalbama apie didžiules sumas: advokatų kontorai buvo skirta apie 350 tūkst. Lt.
A.A.: Man atrodo, paaiškinau pakankamai aiškiai, bet dalis žiniasklaidos girdi ir interpretuoja informaciją taip, kaip jai reikia. Taip, aš turėjau paslaugų sutartį su šia advokatų kontora, bet nebuvau joje įdarbintas, o tik pasamdytas kaip ekspertas. Dirbau prie kelių projektų, iš kurių vienas buvo susijęs su Ūkio banku. Kai buvo skelbiamas banko moratoriumas ir buvau kviečiamas laikinuoju administratoriumi, mano pasiūlymas buvo paketinis – nėjau vienas, o su komanda tų žmonių, kurie apie Ūkio banko padėtį labai gerai žinojo ir buvo puikiai pasirengę visiems galimiems veiksmams. Buvome kaip konsorciumas ir kitaip būti negalėjo.
VEIDAS: Kaip manote, kiek užtruksite, kol atliksite savo, kaip laikinojo administratoriaus, misiją?
A.A.: Jei susiderėsime ir pasirašysime su Šiaulių banku sutartį dėl Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo, blogajai Ūkio banko daliai bus iškelta bankroto byla. Kai ji bus iškelta, bus paskirtas bankroto administratorius. Tada ir baigsiu savo laikinojo administratoriaus pareigas. Tai turėtų įvykti per tris keturias savaites.
VEIDAS: Naujų darbo pasiūlymų jau gavote?
A.A.: Kol kas neturiu laiko galvoti nei apie siūlymus, nei apie kitus dalykus, nes su komanda dirbame po šešiolika valandų per parą be savaitgalių. Kitų minčių, kaip kad atkurti banko veiklą ir indėlininkams kuo greičiau suteikti prieigą prie pinigų, kol kas neturiu.

Ūkio banko istorijoje ir liūdnoje atomazgoje visi jaučiasi teisūs: ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas bei jo pavaduotojai, manantys apvalę Lietuvą nuo bankinių avantiūristų, ir Ūkio banko administratorius Adomas Audickas.

Bet lygiai taip pat teisūs jaučiasi ir ekonomikos ekspertė Rūta Vainienė bei kiti analitikai, įrodinėjantys, kad Lietuvos bankas perlenkė lazdą ir komerciniams bankams kelia nerealius reikalavimus. Teisūs mano esantys ir Ūkio banko indėlininkai, nešę savo pinigus į neatsakingojo Buratino banką, nes juk jį kontroliavo tokia didžiulė priežiūros institucija. Lygiai taip pat teisiais save laiko ir savivaldybių merai bei valstybės institucijų vadovai, stambias sumas laikę Ūkio banko sąskaitose. Ir net pagrindinis Ūkio banko akcininkas Vladimiras Romanovas jaučiasi teisus. Maža to, jaučiasi ne tik teisus, bet ir neįvertintas, nes jis Lietuvai esą padarė tiek gerų darbų, o visokie iškrypėliai jam tik trukdo ir kenkia.
Nors iš tiesų visi paminėtieji kažkiek yra neteisūs. Ir neteisus yra ne tik V.Romanovas, kuris banką vairavo ypač keistai ir neprognozuojamai, ne tik indėlininkai, neatsakingai sutempę savo pinigus į šokančio, politikuojančio, poezija klejojančio, aplinkinius juokinančio, konkurentus įžeidinėjančio ekscentrinko valdomą bankiūkštį. Lygiai taip pat neteisi (ir net labai stipriai) yra ir Ūkio banką auditavusi bendrovė „Deloitte Lietuva“, kuri apsitapšnojo ne ką mažiau nei “Snorą” tikrinusi „Ernst and Young Baltic“ (beje, pastaroji jokios atsakomybės nei bausmės kažkodėl taip ir nesulaukė).
Kažkiek neteisus yra ir Lietuvos bankas: apie tai, ką centrinis bankas išdarinėjo, tiksliau, kelintoje letargo miego stadijoje jis buvo Reinoldijaus Šarkino laikais, net šnekėti nesinori, nes tai žemiau kritikos, tačiau ir V.Vasiliausko vadovaujamas Lietuvos bankas nusipelno ne vien aplodismentų, bet ir kritikos. Šiandien centrinio banko vadovai, kalbėdami apie Ūkio banko indėlininkus, ties smilkiniu sukioja pirštą, bet iš tiesų šie – ne kokie atsilikę ufonautai, jie turi savo veiksmų paaiškinimą, ir tas paaiškinimas nėra alogiškas.
Dauguma šių indėlininkų teigia, kad jie nėra baigę nei ekonomikos, nei finansų mokslų ir iš kažkokių ženklų tarp eilučių negali daryti labai tolimų išvadų, be to, jie pasitiki centriniu Lietuvos banku, kuriame darbuojasi 650 profesionalų ir kurio auditoriai Ūkio banke jau metus sėdėjo nuo ryto iki vakaro. Žinoma, juos ramino ir tai, kad mūsų šalyje veikia indėlių draudimo įstatymas ir jie savo santaupas atgaus bet kokiu atveju, jei jos nėra didesnės nei 100 tūkst. eurų. Indėlininkams atrodo, kad centrinis bankas, kvailindamas juos, tiesiog kratosi atsakomybės ir bando susiaurinti savo kontrolės ribas.
Taigi apibendrinant peršasi išvada, kad iš “Snoro”, o dabar jau ir iš Ūkio banko skendimo istorijų pasimokyti turėtų ne tik indėlininkai, bet ir pats Lietuvos bankas (kurio vadovai ir atstovai turėtų suprasti, kad dideles algas jie gauna už didelę atsakomybę, o ne už kitų kvailinimą). Stipriai pakoreguoti savo elgesį po šių istorijų turėtų ir politikai, taip pat savivaldybių bei valstybės institucijų vadovai, bet labiausiai susipurtyti ir pasikeisti turėtų Lietuvoje veikiančios audito bendrovės, kurių reputacija šiandien tapusi tiesiog pajuokos objektu.

Ūkio bankas – jau dvidešimtas nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo žlugęs lietuviškas bankas. Šį banką, kaip ir ankstesnius, pražudė akcininko užgaidos jį naudoti nepamatuotoms savo verslo ambicijoms įgyvendinti.

Su Ūkio banko vardu Lietuvoje išnyks ir Lietuvos bankininko titulas. Vladimiras Romanovas – paskutinis Lietuvos pilietis, valdęs didžiąją dalį (64,9 proc.) reikšmingą vietą šiandien rinkoje užimančio banko akcijų. Šveicarijoje gyvenančio lietuvio Sauliaus Karoso valdomas nedidelis nišinis Medicinos bankas į rinkos lyderius nepretenduoja, o Šiaulių banko pagrindinis akcininkas – Europos plėtros ir rekonstrukcijos bankas, turintis apie 20 proc. akcijų.
Ūkio bankas jau 20-asis per 23-ejus nepriklausomybės metus žlugęs lietuviškas bankas. Nors nuo bankų krizės 1994–1996 m. situacija rinkoje ir bankų kontrolė pasikeitusi neatpažįstamai, iš esmės Ūkio banką pražudė ta pati priežastis, kaip ir daugumą ankstesnių bankų, – savininko užgaida banką naudoti kitiems savo verslams finansuoti.
Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis praėjusią savaitę „Veidui“ tvirtino, kad su pagrindiniu akcininku susijusios paskolos sudarė apie pusę viso Ūkio banko paskolų portfelio ir visos kėlė didesnių ar mažesnių problemų. Su pagrindiniu akcininku susijusioms įmonėms banko darbuotojai paskolas išduodavo nepakankamai įvertinę riziką, o dažnai šios įmonės net nemokėdavo bankui palūkanų.
„Nebuvo klausimo, ar Ūkio bankas žlugs, buvo klausimas – kada žlugs. Toks veiklos modelis, kokį propagavo Ūkio bankas, veikė prieš 20 metų – kai bankai būdavo kuriami, kad būtų finansuojamos savos kompanijos ir susiję asmenys. Dėl šių priežasčių žlugo Valstybinis komercinis bankas, Lietuvos akcinis inovacinis bankas. O kai pradedi finansuoti savo kompanijas, kyla daug pagundų negrąžinti paskolų ir t.t.“, – pabrėžia “Swedbanke” dirbęs,  o šiuo metu įmonės “ProBioSanus” generalinio direktoriaus pareigas einantis Tomas Andrejauskas.
Panašumų tarp Ūkio banko žlugimą ir bankų krizę 1994–1996 m. lėmusių priežasčių įžvelgia ir Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir vadybos fakulteto profesorė Asta Vasiliauskaitė. „Ūkio banko krizės pirmieji požymiai turėjo tam tikrų panašumų su bankų krizės metais. Vienas tokių – kalbos apie bankų jungimąsi: ir 1995-aisiais apie tai kalbėta, ir praėjusiais metais sklandė kalbos apie Ūkio ir Šiaulių bankų jungimąsi. Kitas panašumas, kad Ūkio bankas daug veiklos nukreipia į susijusius verslus – pramogų verslą, sportą. O juk nepriklausomybės pradžioje bankrutavę mažieji bankai iš pat pradžių teigė, kad viena pagrindinių jų funkcijų – vykdyti juos įsteigusių verslo struktūrų užsakymus“, – lygina A.Vasiliauskaitė.
Kaip informavo V.Valvonis, su pagrindiniu akcininku siejamos ne tik atskiros Ūkio banko išduotos paskolos, bet ir nekilnojamojo turto objektai bei banko perimtas turtas. Toks turtas balanse sudaro apie 1,5 mlrd. Lt, kai viso banko turto vertė – apie 4,2 mlrd. Lt.
Beje, iš tiesų su akcininku susijusio banko turto vertė yra kur kas mažesnė, nes nuvertėjo Lietuvoje, Škotijoje bei kitose šalyse valdomi nekilnojamojo turto objektai, V.Romanovui priklausantys sporto klubai. Ūkio banką inspektavę Lietuvos banko specialistai nustatė, kad šiame banke įsipareigojimai viršija turtą maždaug 500 mln. Lt, tad dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo Ūkio banke Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą.
„Galime pažiūrėti trejetą metų atgal ir pamatysime, kad ir „Snoras“, ir Ūkio bankas perspėjami dėl rizikingos veiklos, nepakankamų atidėjinių, per didelių operacijų su nekilnojamuoju turtu. Pagal Bazelio bankininkystės priežiūros komiteto nurodymus, privatus komercinis bankas negali užsiimti nekilnojamojo turto operacijomis. Vis dėlto V.Romanovas ir „Snoro“ akcininkai Vladimiras Antonovas bei Raimundas Baranauskas naudojosi nekilnojamuoju turtu, kad papildomai uždirbtų pelno“, – pabrėžia ekonomistas Antanas Buračas.
Ekspertas primena tris stambius Ūkio banko ar susijusių įmonių veiksmus, kurie ekspertams sukėlė didelių įtarimų dėl šio banko ateities: pirma, „Ūkio banko investicinė grupė“ įkeitė savo turtą, antra, pradėtas grynai investicinis projektas – už 370 mln. Lt įsigytas „Žalgirio“ stadionas Vilniuje, trečia – per vieną dieną į V.Romanovo kišenę atskriejo 220 mln. Lt dovana iš neskelbiamų fizinių asmenų.
Rimtų ketinimų perimti gerąsias Ūkio banko paskolas išreiškė Šiaulių bankas, kuriam šis sandoris leistų gerokai sustiprinti savo pozicijas rinkoje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-8-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Įvertinusi inspektavimo ataskaitą bei kitus priežiūros tikslais surinktus duomenis ir siekdama apsaugoti visuomenės, indėlininkų bei kitų klientų interesus, Lietuvos banko valdyba paskelbė akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimą.

Valdybos sprendimu paskirtas banko laikinasis administratorius įpareigotas pasiūlyti sprendimus, kurie leistų užtikrinti įsipareigojimų banko klientams vykdymą.

Kaip rašoma pranešime spaudai, Lietuvos banko valdyba sprendimą apriboti banko veiklą priėmė įvertinusi rizikingas pastarųjų metų Ūkio banko veiklos tendencijas, bankui žalingus akcininkų veiksmus, priežiūros institucijos nurodymų nevykdymą ir dėl to kylančią grėsmę stabiliai ir patikimai banko veiklai. Sprendimas priimtas įsitikinus, kad kitos įstatymų numatytos poveikio priemonės būtų nepakankamos užtikrinti indėlininkų ir visuomenės interesų apsaugą.

2012 m. gruodį–2013 m. sausį vykusio Ūkio banko inspektavimo metu nustatyta, kad bankas vykdė rizikingą veiklą, netinkamai vertino prisiimamą kredito riziką, ne visais atvejais įsitikino skolininkų galimybėmis vykdyti skolinius įsipareigojimus, neformavo pakankamų specialiųjų atidėjinių probleminėms paskoloms, taikė nepriimtinus sandorių atvaizdavimo apskaitoje būdus ir taip pažeidė riziką ribojančius teisės aktus.

Banko veiklos trūkumai ir teisės aktų pažeidimai nustatomi ne pirmą kartą. Tačiau, kaip atskleidė pastarojo inspektavimo metu surinkta informacija, ankstesni bankui nustatyti reikalavimai gerinti banko turto kokybę, stiprinti kapitalo bazę ir riboti veiklos riziką neįvykdyti.

Įvertinusi su Ūkio banko veikla susijusių aplinkybių visumą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bankų įstatymu ir siekdama finansų sistemos stabilumo, Lietuvos banko valdyba priėmė sprendimą skelbti akcinės bendrovės Ūkio bankas veiklos apribojimą ir paskyrė banko laikinąjį administratorių Adomą Audicką.

Pagal Bankų įstatymą administratorius turi banko stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovo įgaliojimus. Jis įpareigotas detaliai įvertinti Ūkio banko finansinę būklę ir imtis adekvačių ir efektyvių veiksmų apsaugoti banko indėlininkų ir klientų interesus. Atsižvelgiant į būtinybę klausimą spręsti ypač greitai, administratorius įpareigotas išvadas ir pasiūlymus Lietuvos bankui pateikti ne vėliau kaip per 6 dienas nuo nutarimo priėmimo.

Laikinai, kol bus nuspręsta dėl Ūkio banko problemų sprendimų būdų, bankas finansinių paslaugų neteiks.

Lietuvos bankas pabrėžia, kad Ūkio bankui pritaikyta poveikio priemonė yra išimtinai susijusi tik su šiuo banku. Visi kiti Lietuvoje veikiantys bankai ir užsienio bankų skyriai vykdo riziką ribojančius normatyvus ir rizikos jų veiklos stabilumui nėra. Ūkio banko įsipareigojimai kitiems šalyje veikiantiems bankams ar kredito unijoms yra nereikšmingi.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/pinigai/bendroves/laikinai-apribota-ukio-banko-veikla-paskirtas-banko-laikinasis-administratorius-663-306105#ixzz2KgRbbHf5