Ar pajėgi Birutė Vėsaitė įvykdyti tai, ko ankstesniems ūkio ministrams nepavyko?

Kartoja populistinius šūkius
Verslininkai ir verslo asociacijų atstovai dėl naujosios ūkio ministrės Birutės Vėsaitės kompetencijos nesibaimina – 12 metų Seimo Ekonomikos komitete dirbusi politikė šioje srityje tikrai ne naujokė, tad verslo problemas žino gerai.
Tik ar naujoji ministrė, atstovaujanti jau anksčiau aštuonerius metus valdžiusiai ir labiau stagnaciją negu pokyčius rėmusiai Socialdemokratų partijai, imsis verslo problemas aktyviai spręsti? Juo labiau kad pradėdama darbą ministrė naujomis idėjomis nežiba – vardija arba įsisenėjusius, tačiau nė vienos valdžios taip ir nepajudintus pūlinius, arba praėjusios Vyriausybės pradėtus darbus, arba iš koalicijos partnerių „darbiečių“ nusižiūrėtus populistinius šūkius.
„Jeigu po ketverių metų Lietuvoje atsiras daugiau ir geresnių darbo vietų, augs atlyginimai, galėsime ekonomiškai pagrįstai mokėti 1500 Lt minimalią algą ir pragyvenimo sąnaudos atpigs dėl mažesnių šildymo kainų, dalį darbo būsime padarę“, – populistų mėgstamais šūkiais savo tikslus „Prognozėms“ apibūdino B.Vėsaitė.
Vargu ar atsirastų prieštaraujančių tokiai šviesiai ateičiai, tačiau paklausta, kaip to pasieks, B.Vėsaitė aiškaus recepto ar naujų idėjų kol kas nepateikia.

Žada trumpinti teritorijų planavimo terminus
Lietuvos verslininkai iš naujosios ūkio ministrės labiausiai laukia praėjusios Vyriausybės pradėtų darbų tęstinumo: mažinti biurokratiją, kovoti su korupcija, šešėline ekonomika bei aktyviai pritraukti užsienio investicijų.
„Visą laiką buvo deklaruojama, kad siekiama pritraukti investicijų, tačiau ankstesnė socialdemokratų Vyriausybė nebuvo tokia ambicinga dėl investicijų pritraukimo. Kita vertus, žiūrėdama į Vyriausybės programą, kurioje deklaruojami siekiai kurti daugiau darbo vietų, skatinti inovatyvų verslą, tikiu, kad bus galvojama apie investicijas“, – viliasi „Investuotojų forumo“ vykdomoji direktorė Rūta Skyrienė.
Statybų bendrovės „Hanner“ pagrindinis akcininkas ir vadovas Arvydas Avulis taip pat pabrėžia būtinybę pritraukti daugiau užsienio ir vietinių investicijų į Lietuvos ekonomiką, o instrumentų, kaip tai padaryti, siūlo ieškoti nagrinėjant Estijos pavyzdį. „Estijoje tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui tris kartus didesnės nei Lietuvoje, nes prieš kelerius metus ši šalis pradėjo taikyti nulinį tarifą reinvestuojamam pelnui. Jeigu kompanija uždirbo vieną milijoną eurų Lietuvoje ir vieną milijoną Estijoje, tai Estijoje ji gali tą milijoną investuoti į technologijas ir mokėti nuliniu pelno tarifu, o Lietuvoje ar investuos į technologijas, ar jachtą už milijoną nusipirks, mokės pagal vienodą tarifą. 2011 m. visos Lietuvos įmonės kartu uždirbo 8 mlrd. Lt pelno, 2012 m. – apie 10 mlrd. Lt, tačiau skatinimo atgal investuoti šiuos pinigus nėra. Norisi tikėti, kad nauja ministrė priims atitinkamus sprendimus ir siūlys pataisyti Pelno mokesčio įstatymą, nes tik investicijos kuria naujas darbo vietas“, – viliasi A.Avulis.
Verslininko nuomone, Lietuvoje taip pat labai aktualūs biurokratijos mažinimo ir verslo aplinkos gerinimo klausimai, tačiau nors visos Vyriausybės įsirašo į programą šias problemas, nė viena jų neišsprendė – daug landų korupcijai suteikiantis Teritorijų planavimo įstatymas iki šiol nepakeistas.
Ar pajėgi B.Vėsaitė išspręsti tai, ko iki šiol nė vienam ministrui nepavyko? Naujajai ministrei pasitikėjimo savimi netrūksta – ji sakosi esanti pajėgi tai įveikti. Kaip vieną svarbiausių savo darbų B.Vėsaitė ir mini Teritorijų planavimo įstatymo keitimą trumpinant teritorijų planavimo terminus.
„Technologijos pasikeičia per porą metų, tai koks verslininkas gali laukti šešerius, kol bus padarytas bendrasis, specialusis ir detalusis planai? Kiek teko kalbėtis su užsienio investuotojais, ne Darbo kodeksas ar mokesčių tarifai verslui yra kliūtis, o būtent teritorijų planavimas ir labai ilgas laukimo laikotarpis“, – tvirtina B.Vėsaitė, manydama, kad toks žingsnis turėtų padėti ir pritraukti daugiau investicijų, ir sukurti daugiau darbo vietų.
Ministrė pripažįsta, kad Teritorijų planavimo įstatymas nėra Ūkio ministerijos kuruojama sritis, tačiau čia neįžvelgia keblumų: „Manome, kad Vyriausybė turi dirbti kaip gerai suderintas mechanizmas, jei reikia, padėsime Aplinkos ministerijai.“
Jei reikės, ūkio ministrė padės ir Energetikos ministerijai – juk būtent energetikos šešėlinė socialdemokratų ministrė ji buvo. B.Vėsaitės simpatijos energetikos sričiai prasiveržia net vardijant, į kurias sritis norėtų labiausiai pritraukti užsienio investicijų: ne paslaugos, o technologinės, „žaliosios“ darbo vietos, ypač atliekų perdirbimas, iš atliekų gaminama energija ir visų pastatų energetinis efektyvumas šiandien jai atrodo svarbiausia.
Būtent B.Vėsaitės noras įkelti koją ir į energetikos sritį bene labiausiai gąsdina į opoziciją pasitraukusius buvusius valdančiuosius. „Iš viso Vyriausybės kabineto matau keletą asmenų, kuriais galėčiau pasikliauti ir tikėtis, kad gal viskas neblogai bus jų srityse. Tačiau ponios Vėsaitės, kaip ministrės, labiausiai bijau, nes visos jos kalbos atrodė tiek prieštaraujančios Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiams, kad kartais drįsdavau pavadinti jas prorusiškoms. Ji ne kartą pasisakė ir prieš Visagino atominę elektrinę, ir prieš suskystintų dujų terminalą, o tokie pasisakymai man atrodė labai nerimti“, – nuogąstauja Kęstutis Masiulis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pastaraisiais mėnesiais reikšmingai šoktelėjusi naftos kaina ne vienam tapo galvos skausmu. “Brent” rūšies naftos kaina per kelis pastaruosius mėnesius išaugo beveik 30 proc. Nors ir tiesiogiai nedalyvaudami finansų rinkose, eiliniai piliečiai naftos kainos peripetijas pajunta per degalų kainų pokyčius, kurie savo ruožtu paveikia jų vartojimo prekių krepšelį.
Šis reiškinys juo nemalonesnis ir todėl, kad energetinių išteklių kainoms didėti ekonominio pagrindo lyg ir nėra: dėl stiprėjančios euro zonos krizės pasaulio ekonomikos augimas pastaruoju metu šlubuoja, o energijos suvartojimo apimtys kyla gerokai lėčiau nei jų kainos. Tačiau reikia priminti, kad nafta yra vienas jautriausiai į išorinius veiksnius (nebūtinai objektyvius) reaguojančių žaliavinių produktų, todėl jos kaina neretai linkusi neracionaliai svyruoti, todėl logiškai ne visada paprasta paaiškinti jos kitimo tendencijas.
Naftos kainą veikia ne tik ekonominiai veiksniai. Geopolitinės konjunktūros pokyčiai, kariniai konfliktai ar jų grėsmė naftą išgaunančiose šalyse, OPEC narių sprendimai dėl naftos gavybos apimčių keitimo, oro sąlygų kaita ir panašios prielaidos daro nė kiek ne mažesnį poveikį naftos kainų dinamikai. Beje, prie naftos kainos svyravimų prisideda ir kasmet sparčiai didėjantys spekuliacinių operacijų mastai finansų rinkoje. Finansinių “Brent” rūšies naftos ateities sandorių apyvarta rinkoje praėjusiais metais išaugo 32 proc., iki 132 mln. kontraktų, o per pastaruosius penkerius metus augimas sudarė 121 proc. Tai – spekuliaciniai finansiniai srautai, kuriais siekiama uždirbti iš naftos kainos skirtumo. Jie neturi jokių sąsajų su realiu fizinės naftos poreikiu, tačiau veikia jos kainą.
Puikus naftos kainų pasiutpolkės, arba atitrūkimo nuo ekonominių realijų, pavyzdys – 2008 m. finansinė krizė, kai naftos kaina per 6 mėn. nuvertėjo net 70 proc. Didžiulis išvestinių finansinių sandorių mastas padidino sisteminę riziką rinkoje ir lėmė ekonomiškai nepagrįstą naftos kainų griūtį. Nuo 2009 m. pradžioje pasiekto dugno naftos kaina jau spėjo atšokti beveik tris kartus, nors per šį laikotarpį pasaulio ekonomikos fronte akivaizdaus progreso pasiekta nebuvo.
Pastarųjų mėnesių naftos produktų brangimą reikėtų sieti ir su tvyrančia įtampa Artimuosiuose Rytuose, kai dėl Iranui taikomų ekonominių sankcijų šalis buvo priversta kardinaliai sumažinti naftos eksporto apimtis. Priminsime, kad Iranas yra ketvirtoje vietoje pasaulyje pagal naftos gavybos apimtis ir trečioje – pagal jos eksporto mastą.
Kitas ne mažiau svarbus veiksnys, prisidėjęs prie nuoseklaus naftos brangimo, buvo išaugę investuotojų lūkesčiai dėl JAV ekonomikos skatinimo papildomomis monetarinėmis priemonėmis. Centrinių bankų vykdoma skatinamoji monetarinė politika, į rinką įvedant papildomą kiekį „pigių pinigų“, neišvengiamai pabrangina rizikingas turto klases. Nors tokiais sprendimais siekiama išlaisvinti kredito rinką, tačiau dėl per didelio neapibrėžtumo didžiąją dalį šių lėšų finansų institucijos ne skiria verslui kredituoti, bet nukreipia į patrauklios grąžos finansinius aktyvus (tarp jų ir žaliavinių energetinių išteklių). Taip dirbtinai sukeliamos žaliavų ir kitų prekių kainos, kurios neigiamai veikia bendrovių pelningumą ir kartu mažina jų galimybes investuoti į plėtrą.
Trečias veiksnys, prisidėjęs prie naftos brangimo, yra ženklus JAV dolerio silpnėjimas pastarąjį mėnesį. Pagrindinė atsiskaitymo už žaliavinę naftą valiuta išlieka JAV doleris, todėl jo kurso kitimas yra atvirkščiai proporcingas naftos kainos dinamikai.
Net ir ekonominių argumentų kristi naftos kainai ilgesnėje perspektyvoje nėra daug. Spartus trečdalį pasaulio gyventojų turinčių Kinijos ir Indijos ekonomikų augimas pareikalaus nemažų energetinių išteklių. Manoma, kad per artimiausius dvidešimt metų Kinijos naftos vartojimas kasmet didės apie 7,5 proc., o Indijos – 5,5 proc. Globalinio saugumo analizės instituto duomenimis, per artimiausius 10 metų pasaulinis naftos suvartojimas išaugs apie 60 proc.
Didelė naftos kaina skatina atsinaujinančios energijos ir kito iškastinio kuro naudojimą. Tačiau alternatyvių išteklių proveržio tempas nėra pakankamas. Alternatyvi energetika vis dar nepalyginti brangesnė už tradicinius energijos šaltinius, todėl ši sritis pareikalaus didelių investicijų tiek laiko, tiek sąnaudų požiūriu, kol taps konkurencinga. Svarbiausi energijos šaltiniai ir toliau išlieka nafta, dujos ir anglys, kurių dalis bendroje energetinių išteklių struktūroje sudaro per 80 proc.
Atrodo, kad dėl minėtų veiksnių naftos kainų svyravimo amplitudė ilgainiui gali dar labiau išsiplėsti, o naftos išteklių ribotumas neleidžia tikėtis, jog ji pigs. Tad didėjančios išlaidos degalams taps neišvengiama mūsų gyvenimo dalimi, priversiančia mus mažinti kitas savo išlaidas bei ieškoti papildomo taupymo galimybių.

Didelė naftos kaina skatina atsinaujinančios energijos ir kito iškastinio kuro naudojimą.

Ūkio ministras Rimantas Žylius mano, kad mūsų šaliai ir verslui siekiant didesnio konkurencingumo reikia kelių esminių dalykų: atrasti savo nišą Europoje, tapti atviresniems pasauliui, skatinti verslo bei mokslo bendradarbiavimą ir reformuoti valstybės tarnybą. Apie tai ir pokalbis su ministru R.Žyliumi.

VEIDAS: Žvelgiant į ateitį Lietuvos perspektyvos atrodo niūrios: didelė emigracija, prasta demografinė padėtis dėl mažo gimstamumo. Kas mūsų BVP kurs artimoje ir tolimoje ateityje?
R.Ž.: Nesutikčiau dėl niūrių perspektyvų. Neturėtume susikoncentruoti į statistiką, kiek išvažiavo žmonių, kiek pasiliko. Europos Komisija savo ataskaitose visada sako, jog mažas Europos konkurencingumas stipriai susijęs su tuo, kad Europoje žmonės nemobilūs. Akivaizdžiai matau, kad tas keičiasi: daugiau žmonių išvažiuos, daugiau sugrįš, atvažiuos kiti žmonės. Šitų tendencijų nevertinčiau kaip išskirtinai blogų. Tai tam tikras etapas.
Manau, Lietuvos ateities perspektyva – atrasti savo vaidmenį ES, viso pasaulio ekonomikoje. Pavyzdžiui, jei esate labai talentingas bankininkas, jums Lietuvoje nelabai yra ką veikti, bet lygiai taip pat nelabai yra ką veikti ir Italijoje. Miestai, kuriuose su savo talentu ir specifinėmis žiniomis turėsite ką veikti, – Niujorkas, Frankfurtas, Londonas, Honkongas. Pasaulyje daug sostinių susiformuoja per intereso prizmę, o tie gravitacijos centrai ima traukti aplink save ne tik vietinius studentus, bet ir talentus iš skirtingų pasaulio šalių.
Vienas svarbių dalykų, ką turime pasiekti, – kad nišinių traukos centrų atsirastų Lietuvoje. Akivaizdžiai matome, jog biotechnologijų srityje Lietuva tampa vienu tokių centrų, kad įmonės pasirenka veikti čia, o ne kažkur kitur.
VEIDAS: Bet ką reikėtų daryti, kad Lietuva bent vienoje srityje iš tiesų taptų jūsų minėtu nišiniu traukos centru? Juk biotechnologijos, sukurdamos mažiau nei vieną procentą šalies BVP, vargu ar gali pretenduoti į tokį vardą.
R.Ž.: Tos mažosios, labai inovatyvios pramonės pagrindinė užduotis nėra didžiąja prasme paveikti BVP. Tų centriukų vaidmuo – užkrėsti savo pavyzdžiu tradicinės pramonės šakas, kad jos diegtų technologijas, inovacijas. Aš nesitikiu, kad turėsime vieną įmonę, tokią kaip „Nokia“, kuri sugeba stipriai stumti šalį į priekį. Kalbu apie keletą centrų ir manau, kad jie formuojasi.
Mano manymu, tekstilė yra parodžiusi labai daug gyvybingumo Lietuvoje ir plaukusi prieš srovę. Nors dešimt metų buvo sakoma, kad visa tekstilė turi būti Kinijoje, tad visa valstybės bei Europos politika buvo į tai nukreipta, mūsų tekstilės pramonė šitam spaudimui atsilaikė, ir matome, kaip dabar pereina į didesnės pridėtinės vertės kūrimą.
Didelis mokslinis potencialas ir lazerių srityje, bet čia neturime aiškaus verslinio aspekto, nes lazerininkai pirmiausia dar galvoja apie universitetus, o į pramonę juda gerokai lėčiau.
Daug dalykų planuojame 2014–2020 m. finansinėje perspektyvoje. Sieksime padaryti, kad tai, ką investavome į infrastruktūrą – milijardus kainavusius slėnių projektus, veiktų verslui ir būtų verslo bei mokslo susitikimo vieta.
VEIDAS: Siekiame tapti inovatyvia šalimi, bet Lietuvoje komercializuojama tik keli procentai išradimų, tarp mokslo ir verslo bendradarbiavimo požiūriu – praraja. Be to, ir kuriant minėtus slėnius pinigai sudėti į pastatų statybą, o ne į bendradarbiavimo skatinimą.
R.Ž.: Manau, tai mokymosi procesas. Daug vilčių sieju su atviros prieigos centrais, su idėja, kad verslas galėtų išnaudoti universitetų infrastruktūrą. Turėjome susitikimų Vilniaus dailės akademijos Dizaino katedroje, kur apžiūrėjome nuostabią infrastruktūrą, – katedra turi trijų dimensijų modeliavimo įrenginius. Juos naudodami baldininkai galėtų iš medžiagos išpjauti kėdę ir pasitikrinti, ar ji patogi, o ne tikrinti pradėję gamybą. Tokios aparatūros – vienetai visame regione, įskaitant Skandinaviją, todėl norime pasiekti, kad ji dirbtų ne nuo aštuntos ryto iki aštuntos vakaro, o 24 valandas per parą. Kodėl tai svarbu? Nes tai ir yra tikrasis verslo ir mokslo sąlytis.
Aš labai aiškiai matau, kad turime atskirų dėlionės gabaliukų, bet jie nėra susidėlioję tinkama tvarka. Dirbame, kad sudėliotume aiškias universitetų, įmonių motyvacijas. Pavyzdžiui, kodėl visas pasaulis sako, kad inovacijos gerai, o įmonės jų nediegia? Kodėl jos ima užsakinėti mokslinius tyrimus tik tada, kai mes paleidžiame inovacinius čekius už 10 tūkst. Lt, – tai juokinga pinigų suma, bet konkurencija dėl jų milžiniška. O pačios įmonės to nedaro.
Dabar didelę prasmę teikiame paskatoms: liepos mėnesį tikimės paleisti naują bangą inovacinių čekių, kurių tikslas šįkart bus ne padengti kažkieno sąnaudas, o paskatinti užsakyti reikiamą tyrimą, dizainą, kad verslas imtų dirbti su dalykais, keliančiais jų pridėtinę vertę.
VEIDAS: Be menkos orientacijos į inovatyvumą, ko dar trūktų mūsų įmonėms?
R.Ž.: Didelis išbandymas visam Lietuvos verslui bus atominės elektrinės statyba: 15–18 mlrd. Lt investicija yra milžiniškas, visą šalį, regioną keičiantis dalykas. Jei turėsime 6 tūkst. žmonių, dirbančių atominės statybose, tai jų aprūpinimas bus didžiulė galimybė. Bus įdomu pamatyti, ar mūsų verslas pasirengęs išnaudoti galimybes, kurios tiesiog nukrinta. Aš šiek tiek bijau, kad netikime galimybe, kol ji netampa akivaizdi, o kai tai įvyksta, būna gerokai per vėlu.
Kai prasidės statyba, o tu būsi nepasirengęs, uždirbsi daug mažiau, nei uždirbtum pasirengęs. Turime keletą metų iki darbų piko, todėl šiandien pats laikas ruoštis.
Šiandien – mūsų brendimo laikotarpis, kurio viena iš dalių yra tapti atviresniems pasauliui. Lietuva vis dar ganėtinai uždara visuomenė, mums dar reikia laiko, kad pradėtume mažiau bijoti pasaulio, kad imtume drąsiau konkuruoti, drąsiau kalbėti apie save ir tikėti savimi.
VEIDAS: Nuo 2013 m. ES parama sumažės milijardu. Ar rinkoje nelikus tokios sumos pinigų pavyks išlaikyti BVP augimą? Kaip reikės kompensuoti šį praradimą?
R.Ž.: Sąžiningai sakant, aš dėl to iš viso nesijaudinu. Dabar labai aiški mūsų strategija – ne daryti vietoj verslo kažką, o sukurti paskatas. Tyrimai rodo, kad daug struktūrinių fondų pinigų išstūmė privačius pinigus. Per apklausas verslininkai sako, kad būtume darę tą projektą, net jei būtume negavę struktūrinių lėšų. Esminis dalykas, kurį turime pasiekti, – šitas struktūrinių fondų lėšas panaudoti ten, kur verslas nebūtų pats investavęs. Tada, kai reikia paskatinti –  kaip inovaciniai čekiai, kad verslininkas atrastų mokslininką, ar sumažinti riziką – kaip galimybė nuvažiuoti į kažkurią šalį, parodą ir susirasti klientų.
Parama verslui yra nenatūralus procesas. Tai tam tikras bandymas auginti jį greičiau, negu jis auga savaime, todėl tokios paramos mažėjimas natūralus. Mes sakome, kad kitoje finansinėje perspektyvoje paramos – dovanotų pinigų iš viso nebebus.
Mano nuomone, didelė dalis pinigų labai pasitarnavo krizės laikotarpiu, kai reikėjo didelių finansinių paskatų, kad rinka atsistotų ant kojų. Bet jei žiūrėsime į ankstesnes investicijas, ženkli jų dalis buvo tokios, kam aš asmeniškai būčiau nedavęs.
VEIDAS: Vis dėlto šalyje problemų daug: didelė emigracija, vieni mažiausių atlyginimų, vienas didžiausių nedarbo lygių, struktūrinio nedarbo problema, kai bedarbių daug, o kvalifikuotų konkrečių specialistų įmonėms trūksta. Kokių matote galimybių įveikti šias problemas?
R.Ž.: Aš labiausiai tikiu konkurencijos vaistais. Turime sukurti sąlygas, kad verslas galėtų konkuruoti: valstybė turi užtikrinti lygias sąlygas, mažus ėjimo į rinką barjerus, turi ne saugoti nuo užsienio, o leisti išeiti į užsienį. Esu tikras, kad padarę šituos dalykus matysime augančius verslus ir kylančius atlyginimus. Barjerų eliminavimas yra pats didžiausias vaistas, galintis atgaivinti ekonomiką.
VEIDAS: O ko galime pasimokyti iš kitų mažų šalių, kurių ekonomika – tarp pirmaujančių ES?
R.Ž.: Visų pirma reikėtų pasimokyti profesionalumo. Kas skiria sėkmingiau besitvarkančias šalis nuo tų, kurios tai daro mažiau sėkmingai? Manau, kad idėjos, kurių turi tos šalys, nesiskiria. Visos pasaulio šalys nori turėti Silicio slėnį, visos kalba apie inovacijas, geresnį kontrolės institucijų darbą, valstybės valdomų įmonių reformą, geresnį išsilavinimą, mokslo sujungimą su verslu. Esminis skirtumas – gebėjimas įgyvendinti šitas idėjas.
Tai sritis, kurioje turime daugiausiai trūkumų ir privalome stipriai pasitempti: gerokai sustiprinti valstybės tarnybą, padaryti ją daug kvalifikuotesnę. Dabartinė tvarka neleidžia skatinti gerai dirbančių, pritraukti geresnės kompetencijos darbuotojų. Reikėtų smarkiai reformuoti valstybės tarnybą – orientuoti ją į rezultatus, o ne į procesą, gerokai palengvinti priėmimą į darbą ir atleidimą, leisti dirbti susimažinant etatus ir priimant aukštesnės kvalifikacijos darbuotojų.
Turime pereiti prie planavimo sistemos, kaip Kanadoje ar Naujojoje Zelandijoje: po kažkurio laiko biudžetas žiūrimas ne pagal praėjusius metus, o nuo nulio – ar šita funkcija reikalinga, ar ją galima atlikti kitaip, efektyviau. Didžiausias Olandijos, Suomijos ar Danijos turtas – šių valstybių institucijos, gebančios įgyvendinti tikslus, kuriuos išsikelia.

Ūkio banko klientų mokėjimo kortelėmis atliekamų operacijų apimtys didėja. Pernai banko mokėjimo kortelių apyvarta pasiekė 546 mln. Lt – palyginti su 2010 m., ji išaugo beveik 26 proc. Populiarėja ir atsiskaitymai internetu – vis dažniau apsiperkama elektroninėse parduotuvėse.

Daugiau nei ketvirtadaliu per praėjusius metus išaugusi Ūkio banko mokėjimo kortelių apyvarta rodo, kad Lietuvoje dažniau pasirenkami modernūs atsiskaitymo būdai. Apsipirkdami bei mokėdami už paslaugas, žmonės įvertina kortelių teikiamą patogumą ir kitus pranašumus. Ypač smarkiai pernai išaugo Ūkio banko debetinių mokėjimo kortelių apyvarta, pasiekdama 386 mln. Lt, – palyginti su ankstesniais metais, ji padidėjo net 38,3 proc. Kreditinių kortelių apyvarta pernai didėjo nuosaikiau – jų savininkai 2011 m. atliko operacijų, kurių bendra apyvarta siekė 160 mln. Lt ir buvo 3,1 proc. didesnė nei 2010 m.
„Praėję metai, palyginti su 2010-aisiais, šalies ekonomikai buvo sėkmingesni. Tai skatino ir vidaus vartojimo atsigavimą, todėl daugėjo atsiskaitymų banko mokėjimo kortelėmis, ypač debetinėmis, kurios Lietuvoje populiariausios. Reikia pasakyti, kad keičiasi ir žmonių įpročiai – žmonės įvertina kokybiškas banko paslaugas, mokėjimo kortelių teikiamą patogumą, lėšų saugumą“, – teigia Ūkio banko mokėjimo kortelių departamento direktorė Jūratė Kajackienė.
Pasak J.Kajackienės, tikimasi, jog ir šiais metais mokėjimo kortelių apyvarta didės, vis daugiau žmonių rinksis šią banko paslaugą, nes daugelis įvertino, kad mokėjimo kortelė leidžia daug lanksčiau, patogiau ir saugiau disponuoti savo pinigais. Lietuvos bankų asociacija, išanalizavusi bankų statistiką apie prarastas korteles, patvirtino, kad tai saugiausias būdas laikyti pinigus. Analizė rodo, kad pinigai kortelėse 99,8 proc. visų praradimų atvejų lieka saugūs, o kiti 0,2 proc. atvejų dažniausiai susiję su pačių kortelės savininkų neatidumu.

Atsiskaito už pirkinius ir internetu

Besikeičiantys atsiskaitymo įpročiai lemia ir didėjančią pirkinių operacijų dalį bendroje Ūkio banko mokėjimo kortelių apyvartoje. Ji 2011 m. siekė 193 mln. Lt. Debetinėmis kortelėmis 2011 m. buvo sumokėta 73 mln. Lt. – beveik 44 proc. daugiau negu 2010 m. Galimybę skolintis suteikiančiomis kreditinėmis kortelėmis už įvairius pirkinius ir paslaugas 2011 m. sumokėta 120 mln. Lt – 6,8 proc. daugiau nei 2010 m.
J.Kajackienės teigimu, pagausėję atsiskaitymai debetinėmis kortelėmis rodo, kad jos vis dažniau naudojamos kasdienėms reikmėms, net ir nedideliems pirkiniams įsigyti. Debetinės kortelės – Lietuvoje pati populiariausia atsiskaitymo priemonė. Kreditinėmis kortelėmis dažniau naudojasi klientai, kurių pajamos didesnės ir kuriems reikalingos papildomos lėšos didesniems pirkiniams įsigyti.
Dar viena per 2011-uosius išryškėjusi tendencija – dažniau atsiskaitoma mokėjimo kortelėmis interneto parduotuvėse. Per 2011 m., palyginti su 2010 m., tokių atsiskaitymų apimtys padidėjo 30 proc. – nuo 11 iki 15 mln. Lt. Daugėjo atsiskaitymų ne tik virtualiomis kortelėmis, kurios skirtos specialiai pirkti internete, – aktyviai buvo perkama ir naudojantis debetinėmis bei kreditinėmis kortelėmis.

Kortelės šeimos poreikiams tenkinti

Pasak J.Kajackienės, Ūkio bankas nuosekliai kuria klientų piniginių lėšų saugumą ir patogumą užtikrinančius sprendimus bei paslaugas. Vienas naujausių Ūkio banko klientams siūlomų sprendimų yra šeimos mokėjimo kortelės, susietos su bendra sąskaita.
„Lapkričio pabaigoje pradėta teikti paslauga aktuali ir naudinga visiems, kurie planuoja šeimos finansus. Banko klientai dabar gali su viena šeimos sąskaita susieti papildomas mokėjimo korteles su reguliuojamais išlaidų limitais. Tai itin aktuali paslauga tėvams, auginantiems vaikus, nes kortelė gali būti išduota vaikui nuo septynerių metų. Stebėti ir kontroliuoti visos šeimos išlaidas leidžia pagrindinės kortelės turėtojui pateikiama išklotinė, kurioje atskirai sugrupuotos kiekvienos kortelės turėtojo išlaidos. Papildomų kortelių turėtojai taip pat gali matyti tikslų savo atliktų operacijų sąrašą Eta banke internete“, – teigia J.Kajackienė.

Platus aptarnavimo tinklas

Ūkio bankas yra pirmas komercinis bankas Lietuvoje, jau trečią dešimtmetį teikiantis patikimas paslaugas plačiame nuosavame klientų aptarnavimo tinkle, kurį sudaro 60 padalinių visoje šalyje. Be to, Ūkio banko mokėjimo kortelės aptarnaujamos 270 bendrojo tinklo bankomatų.
Ūkio bankas, siekdamas būti dar arčiau klientų, šiemet pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos paštu. Dabar išsiimti grynųjų pinigų, įnešti grynuosius į savo turimą Ūkio banko mokėjimo kortelės sąskaitą, sužinoti jos likutį galima ir 28-iuose Lietuvos pašto skyriuose.

Ūkio bankas aktyviai bendradarbiauja su šalies verslo bei žemės ūkio bendrovėmis, valstybės įstaigomis, savivaldybėmis.

Per praėjusius metus gerokai padaugėjo kreditavimo sutarčių, kurios padeda įgyvendinti įvairius verslo projektus, taip pat buvo kredituojamos ir įvairių miestų savivaldybės.

Per 11 praėjusių metų mėnesių Ūkio bankas verslui paskolino 247 mln. Lt, o sandorių skaičius per šį laikotarpį išaugo 16 proc., palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu. Daugiausiai paskolų Ūkio bankas suteikė Kauno ir Vilniaus miestų bei rajonų įmonėms, tačiau gana daug finansuota ir Panevėžio bei Klaipėdos įmonių projektų.
„Praėjusiais metais ekonominė situacija gerėjo, įmonės pradėjo atsitiesti po anksčiau patirto sunkmečio. Vis dėlto šiuo metu šalies verslas tikrai neturėtų atsipūsti, reikia atkreipti dėmesį į tuos iššūkius, kurių gali kilti dėl euro zonos šalių skolų problemų. Vadinasi, verslo plėtra turi būti racionali ir gerai apskaičiuota. Ūkio bankas savo klientams siūlo finansinius sprendimus, kurie būtų optimalūs atsižvelgiant į konkrečios įmonės situaciją ir leistų plėtoti verslą pasitelkus tinkamus finansinius instrumentus“, – pabrėžia Ūkio banko kredito tarnybos vadovas Mindaugas Pašvenskas.
Per praėjusius metus Ūkio bankas kreditavo ir padėjo įgyvendinti įvairių verslo projektų. Be daugelio kitų, per 2011 m. Ūkio bankas pradėjo bendradarbiauti ir teikti paslaugas tokioms šalies įmonėms, kaip UAB „Iceco“, UAB Mažeikių autobusų parkas, UAB Panevėžio autobusų parkas, UAB „Tez Tour“, UAB „Vaiskona“, taip pat buvo kredituojamos įvairių šalies miestų savivaldybės.
Pasak M.Pašvensko, šiuo metu kai kurioms įmonėms taip pat itin svarbu gauti lėšų savo veiklos stabilumui palaikyti. Tad šiuo atveju verslui aktualios Ūkio banko teikiamos apyvartinių lėšų finansavimo paslaugos, tokios kaip overdraftas, faktoringas, kredito linija ir kitos. Kai kurioms šių priemonių taip pat gali būti taikomos ir valstybės paramos verslui programos.

Aktuali valstybės parama
Ūkio banko kredito tarnybos vadovas žmonėms, kurie vis dar svarsto ir dvejoja, ar šiais laikais verta kurti naują verslą bei plėsti turimą, atsako paprastai – jeigu turite gerą idėją, esate kruopščiai viską apskaičiavę, tikrai neverta atidėlioti, nes delsimas naudos tokiu atveju tikrai neduoda.
„Jeigu yra pagrįstas ir gerai apskaičiuotas verslo planas, tikrai verta mąstyti apie verslo kūrimą ar jau esamo plėtrą. Galima pasinaudoti įvairiomis priemonėmis, taip pat ir verslui siūloma valstybės parama. Tai itin aktualu smulkiajam ir vidutiniam verslui, kuris yra lankstus, dinamiškas ir gali greitai prisitaikyti prie pokyčių“, – atkreipia dėmesį M.Pašvenskas.
Ūkio bankas verslo įmonėms teikia paskolas su valstybės garantija. Valstybės garantija leidžia paskolas gauti įmonėms, neturinčioms turto ar turinčioms nepakankamai, kuris gali būti užstatytas bankui ir užtikrinti paskolos grąžinimą. Valstybės garantija įmonėms taip pat leidžia sutaupyti, nes gali būti kompensuojama ir dalis palūkanų. Paskolos gali būti suteikiamos panaudojant INVEGOS fondo lėšas, skirtas priemonei „Atviras kreditų fondas“ įgyvendinti. Į jas gali pretenduoti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės.
Ūkio banke taip pat suteikiamos paskolos panaudojant lėšas, gautas pagal priemones „Mažų kreditų teikimas – 1 etapas“ ir „Mažų kreditų teikimas – 2 etapas“, įgyvendinant Ekonomikos skatinimo planą. Minimoms paskoloms taip pat taikomos specialios palūkanos.

Aktyvūs smulkieji verslininkai ir savivaldybės
Smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms teko 82 proc. viso Ūkio banko verslo paskolų portfelio padidėjimo, pasiekto 2011 m. sausio–lapkričio mėn. Palyginti su tuo pačiu 2010 m. laikotarpiu, smulkiųjų ir vidutinių įmonių paskolų portfelis Ūkio banke išaugo 5 proc. „Tai rodo, kad smulkiojo ir vidutinio verslo įmonės yra itin aktyvios, jos ieško nišų ir įdeda daug pastangų, kad pasiektų savo tikslų. Šios įmonės ir po krizės atsigauna sparčiausiai, nors būtent jos susidūrė su didžiausiais sunkumais krizės metais“, – neabejoja M.Pašvenskas.
Pašnekovas teigia, kad dėl Europos šalių skolų krizės verslo lūkesčiai vis dar nėra visiškai nusistovėję, susiduriama su neapibrėžtumu dėl ateities. „Vis dėlto smulkiojo ir vidutinio verslo įmones ir šiemet matome kaip ekonomikos variklį, todėl tikimės, kad ir šių įmonių kreditavimas nuosaikiai didės“, – prognozuoja M.Pašvenskas.
Praėjusiais metais Ūkio bankas aktyviai bendradarbiavo ir su įvairiomis šalies savivaldybėmis. „Paskolas teikiame toms savivaldybėms, kurios nėra viršijusios skolinimosi limitų ir vykdo savo pajamų surinkimo planus“, – sako M.Pašvenskas.
2011 m. Ūkio bankas savivaldybėms paskolino beveik 80 mln. Lt. Tarp pernai Ūkio banko kredituotų savivaldybių buvo Vilniaus miesto, Raseinių, Šilutės, Šiaulių, Ukmergės ir kitos. Planuojama, kad ir šiais metais savivaldybėms kreditai išliks aktualūs.

Lietuva permainingais laikais: kokiomis stiprybėmis galime pasinaudoti?

Šiek tiek atsigavę po 2009 m. ekonominės krizės, 2011-uosius pasitikome tikėdamiesi, kad šie metai taps tvaraus ekonominio atsigavimo pradžia tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Iš tiesų tokiems lūkesčiams pagrindo buvo ir juos iš dalies pavyko realizuoti: po krizės, nuo 2010 m. antrojo ketvirčio, vėl pradėjęs augti Lietuvos BVP šiemet, išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, trečiąjį ketvirtį pasiekė 6,7 proc. Taigi krizės pamokos leido mums dar labiau sustiprėti ir tapti antra po Estijos sparčiausiai augančia ES ekonomika.
Šiandien, jau visu smarkumu įsisiūbavus Europos skolų krizei ir didėjant JAV recesijos grėsmei, mūsų padėtis šiek tiek geresnė nei daugelio kitų valstybių. Vienas Lietuvos pranašumų yra tas, kad laikomės finansinės drausmės ir nesame prasiskolinę tiek, kiek kitos šalys. Mūsų valstybės skola pagal euro zonos standartus išlieka gana nedidelė. Daugelis verslo įmonių, atlaikiusių ankstesnę krizę, išmoko taupyti, uždirbto pelno nebeišdalija dividendų pavidalu, o stengiasi planuoti, skaičiuoti ir susikurti pakankamą finansinį buferį ateičiai. Gyventojų indėliai jau daugelį metų stabiliai didėja. Tokia strategija yra bene teisingiausia permainingais laikais.
Vis dėlto yra ir silpnųjų pusių: esame priklausomi nuo eksporto paklausos iš euro zonos šalių, o dauguma šalies bankų priklauso nuo užsienio finansuotojų. Atsižvelgdama į padėtį euro zonoje ir dėl to galbūt mažėsiančią Lietuvos eksporto paklausą, LR finansų ministerija sumažino kitų metų BVP augimo prognozę nuo 4,7 iki 2,5 proc. Šiek tiek guodžia Pasaulio banko prognozė, kad Lietuva bei Estija ir kitąmet augs sparčiausiai bent jau Rytų Europoje.
Iš tiesų ES, nepaisant didžiulių Vokietijos bei Prancūzijos ir kitų šalių lyderių pastangų, susiduria su nemenkais sunkumais siekdama stabilizuoti padėtį euro zonoje ir įvesti finansinės drausmės – ne visos šalys linkusios sutikti su didesniais įsipareigojimais ir kontrole, o kai kurios apskritai nepageidauja prisiimti nuostolių dėl kitų šalių neatsakingo finansinio elgesio. Visa tai toliau silpnina bloko ekonominę raidą ir perspektyvas, o tai neišvengiamai turės įtakos ir mūsų šalies ekonomikai.
Tokia situacija menkina Lietuvos verslininkų pasitikėjimą artimiausiomis ekonomikos perspektyvomis ir lemia stiprėjantį pesimizmą dėl gaminamos produkcijos paklausos ir eksporto galimybių. Pasak Finansų ministerijos, dėl to projektuojamas lėtesnis užimtumo, darbo užmokesčio ir infliacijos didėjamas. Prognozuojamas nedarbo lygis 2012 m. didinamas iki 14 proc. (buvo 11,9 proc.), darbo užmokesčio augimo projekcija mažinama iki 3 proc. (buvo 5,5 proc.).
Visame šiame fone kaip vieną didžiausių grėsmių matytume dar vieną emigracijos bangą. Emigracija, statistikos duomenimis, pasiekusi piką 2010 m. viduryje, ir šiemet išliko gana ženkli. Taigi galimas atlyginimų mažėjimas ir augantis nedarbas gali paskatinti dar vieną emigracijos šuolį. Emigracija išvykstantiems žmonėms, matyt, atrodo kaip geriausia išeitis ir greičiausias problemų sprendimo būdas. Vis dėlto šiuo klausimu vertėtų sutelkti gerokai didesnes tiek valstybės institucijų, tiek bendruomenių pastangas bei paskatinti žmones savo žinias ir lietuvišką darbštumą išnaudoti būtent savame krašte, o ne užsienio šalyse, kur problemų, deja, irgi daugėja. Juk taupymo priemonės, kurias Vakarų Europos šalys dar tik pradės taikyti ateinančiais metais, Lietuvoje jau buvo įgyvendintos per ankstesnį nuosmukį, todėl mūsų situacija šiuo požiūriu geresnė nei į didesnes skolas įklimpusių šalių.
Galimybių auginti verslą mūsų šalyje tikrai daug. Statistika rodo, kad smulkiųjų ir vidutinių įmonių pastaraisiais metais daugėja ir šio sektoriaus indėlis į šalies ekonomikos augimą yra itin svarbus. Tačiau reikėtų nepamiršti ir žemės ūkio bei jo plėtros potencialo. Lietuvos gyventojai vis dar per menkai išnaudoja realias galimybes uždirbti būtent iš šios veiklos. Juo labiau kad ir bankai teikia itin geras sąlygas tiek žemės ūkio paskirties sklypams įsigyti, tiek verslui plėtoti. Specialios programos taikomos jauniesiems ūkininkams.
Nepamirškime ir savo intelektinio potencialo, pažangos informacinių technologijų bei telekomunikacijų srityje. Susieję šiuos privalumus su lietuvišku darbštumu, taupumu, kantrybe bei per ankstesnę krizę išmoktomis išgyvenimo pamokomis, galime visą šį savybių rinkinį paversti savo konkurenciniais pranašumais ir toliau išlikti sparčiausiai augančių ES ekonomikų priešakyje.

Valdančiosios koalicijos partneriai teigia dar neaptarinėję, kas galėtų pakeisti antradienį po nepalankių Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų (VTEK) atsistatydinusį ūkio ministrą Dainių Kreivį, esą tai yra konservatorių prerogatyva.

“Aš nevertinu galimų kandidatų, nes jų nėra, mes jų neaptarinėjome. Konservatoriai parinks ir, manau, kad teiks patį geriausią ūkio ministrą”, – trečiadienį žurnalistams sakė Jungtinės (Liberalų ir centro sąjungos ir Tautos prisikėlimo partijos) frakcijos Seime seniūnas Algis Čaplikas.

Tą patį patvirtino ir Tautos prisikėlimo partijos lyderis Arūnas Valinskas, pridurdamas, kad ketvirtadienį vyksianti interpeliacija energetikos ministrui Arvydui Sekmokui, jo nuomone, bus nesėkminga.

Tautos prisikėlimo partijos lyderis, kalbėdamas apie pastarųjų dienų įvykius, susijusius su D.Kreiviu, tvirtino, kad “procesas net viešojoje erdvėje turėjo užsakomąjį pobūdį”.

“Labiausiai nerimą kelia situacija, kai prezidentė susitikimo su Seimo valdyba metu pareiškia, kad be interpeliacijų ji dar turi kitų būdų pašalinti ministrus. Tai yra vos ne atviras grasinimas, kad bus galima imtis, sakysime, tam tikrų jėgos struktūrų: nuo STT iki prokuratūros ir VSD. Tai šioje vietoje yra tam tikras požymis, kad mes pakankamai dideliais žingsniais artėjame prie tvarkos, kuri mūsų kaimynėje Baltarusijoje”, – kalbėjo A.Valinskas.

A.Čaplikas sukritikavo procesą, kaip buvo paskelbtas vakarykštis VTEK sprendimas, po kurio atsistatydino D.Kreivys, esą jį turėjo paskelbti pačios komisijos vadovas, o ne institucijos atstovė spaudai.

“Vakar dienos paskelbtas VTEK sprendimas, mano manymu, truputėlį nesuderinamas su viešuoju gyvenimu arba viešojo gyvenimo principais (…) Pirmininkas, kuris nusprendė, kad vienas iš 20-ies mūsų šalyje įtakingiausių asmenų negali eiti pareigų, dingo tuo metu. Tai asmeninę atsakomybę turi prisiimti, į ateitį žiūrint, ir pats VTEK”, – kalbėjo liberalcentristas.

Į skandalą dėl paramos savo buvusiam verslui patekęs ūkio ministras D.Kreivys antradienį po pietų paskelbė atsistatydinantis iš pareigų.

Ministras apie atsistatydinimą pranešė praėjus kelioms valandoms po VTEK sprendimo, kad jis supainiojo viešuosius ir privačius interesus, kai skyrė Europos Sąjungos (ES) paramos lėšų dviem sostinės mokykloms renovuoti. Jų renovavimo konkursą buvo laimėjusi ministro motinos iš dalies valdoma įmonė.

Ministras sakė su VTEK išvadomis nesutinkantis ir jas skųsiantis teismui.

Šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei pareiškus nepasitikėjimą ūkio ministru Dainiumi Kreiviu, premjeras Andrius Kubilius tvirtina, kad D.Kreivys “ant dviejų kėdžių” nesėdi. Premjeras taip pat teigia neįžvelgiantis nieko blogo, jei ministru tampa buvęs verslininkas.

“Aš manau, kad yra gerai, kad į politiką, į atsakingą valstybės ekonomikos tvarkymo darbą ateina žmogus, turintis praktinės verslo patirties. Akivaizdu, kad bet kas tapdamas ministru turi aiškiai parodyti, kad būdamas ministru nesirūpins savo verslu. Dainius Kreivys tą ir padarė. Galbūt kai kurių toks atsiribojimas neįtikino”, – ketvirtadienį interviu Žinių radijui sakė A.Kubilius.

A.Kubilius sakė, kad D.Kreivys nuo buvusio verslo valdymo atsiribojo pagal Lietuvoje vyraujančią tvarką.

“Čia gal susiduriame su platesne problema, nes Lietuvoje iš tikrųjų tokio reglamentavimo taisyklių ir tradicijų, kokios yra sukurtos Vakarų valstybėse, kai žmonės, atėję iš verslo tam laikotarpiui, kol būna politikoje, patikti specialiems nepriklausomiems fondams, kurie ir valdo tuo laikotarpiu jo turtą, dar nėra. Galbūt jas reikia kurti”, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Jis sakė tikintis objektyvaus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) tyrimo dėl galimo D.Kreivio interesų konflikto.

Premjeras taip pat teigė laukiantis pasiūlymų, kaip būtų galima ateityje išvengti “skirtingai interpretuojamų faktų”.

A.Kubilius pažymėjo, kad pasitiki ūkio ministro įgyvendinama politika, skatinant šalies ekonomiką, pertvarkant viešuosius pirkimus, pritraukiant užsienio investicijas.

“Bet taip pat matau, kad tokia politika nėra visi patenkinti. Yra tikrai didelės interesų grupės, kurioms tokia skaidri, sąžininga ir principinga politika apriboja anksčiau turėtas pasipelnymo galimybes. Tuos faktus irgi turime matyti”, – sakė A.Kubilius.

D.Kreivys pastaruoju metu atsidūrė dėmesio centre dėl pranešimų, esą jis galėjo supainioti interesus skirdamas Europos Sąjungos (ES) paramą. Tokius kaltinimus D.Kreivys atmetė. Ministras taip pat pažadėjo imtis teisinių priemonių, kad būtų paneigta žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija, neva jam priklauso milžiniškos vertės turtas.

Etikos sargai aiškinasi, kad D.Kreivys neturėjo nusišalinti, kai buvo priimami sprendimai, susiję su įmonėmis, kuriose akcijų turi ministro motina. Skandalas kilo spaudai paskelbus, kad D.Kreivio motinos Florentinos Kreivienės iš dalies valdoma bendrovė Specializuota komplektavimo valdyba (SKV) ir bendrovės “Dalsta” bei ir “Bikusta” gavo maždaug 6 mln. litų ES lėšų.

D.Kreivys taip pat paskelbė ketinantis kreiptis į teismą, kad būtų paneigtas savaitraščio “Ekonomika” pranešimas, jog ministras turi 170 mln. litų vertės turto. Tokią informaciją ministras pavadino “šmeižikiškais metodais”.

Vyriausioje tarnybinės etikos komisijoje antradienį BNS sakė, kad tyrimas dėl D.Kreivio vykdomas. Daugiau komentarų VTEK pateikti negalėjo.