SEB bankas, kaip teigiama pranešime spaudai, prognozuoja spartesnį Lietuvos ekonomikos augimą, todėl didina šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozę nuo 2,5 iki 3,2 proc. Bankas nepakeitė BVP augimo prognozės 2018 m. – 3 proc.

SEB banko prezidento patarėjo Gitano Nausėdos nuomone, spartesnė pramonės ir kitų ūkio sektorių plėtra priklauso nuo pagerėjusių reikalų euro zonoje. ES bendroji valiuta sureagavo į rinkimus Prancūzijoje. Ėmęs kopti į viršų po pirmojo rinkimų turo, euras po Emmanuelio Macrono pergalės antrajame ture gegužės 7 d. pasiekė šešių mėnesių aukštumas – 1,10 JAV dolerio už eurą, paskui šiek tiek atpigo, nesitikint, kad Europos centrinis bankas atšauks priemones, skirtas eurui silpninti dolerio atžvilgiu.

G.Nausėdos nuomone, didesnį šių metų BVP pokytį lemia akivaizdžiai didesnės investicijos. Palyginti su 2016 m., šiemet rinkoje padaugėjo ir privačių bendrovių, ir ES paramos projektų. Investuoti turėtų skatinti ir žema palūkanų norma.

Ekonomistas teigia, kad ypač svarbu greitai apsispręsti, kokiais regionų politikos principais vadovausis šalis. 2020 m. baigsis gausios ES finansinės paramos laikotarpis, po to teks gyventi su gerokai mažesniais ištekliais. Nuo emigracijos labiausiai kenčia šalies regionai, ir šio klausimo sprendimo negalima atidėlioti.

Pasak G.Nausėdos, norint pritraukti vietos ir užsienio investicijų Lietuvoje reikia identifikuoti 10–12 ekonominio augimo centrų, kuriuose būtų sukurta tinkama infrastruktūra. Tokiais ekonominio gyvenimo centrais galėtų tapti penki šalies didmiesčiai, turintys profesinio rengimo mokyklas, laisvų darbo rankų ir tam tikros laisvųjų ekonominių zonų bei pramonės parkų kūrimo patirties. „Taip pat būtina sudaryti patrauklias teritorinio mobilumo sąlygas aplinkinių miestelių ir kaimo gyventojams“, – teigia G.Nausėda.

Nepalankus veiksnys – šiuo metu darbdavio kompensacija darbuotojui už atvykimą į darbą ir grįžimą namo yra laikoma darbuotojo pajamomis ir apmokestinama visais darbo mokesčiais.

G.Nausėdos nuomone, Lietuva turėtų apsispręsti ir dėl būsimos mokesčių politikos. Galima sekti teigiamu Latvijos pavyzdžiu: čia jau pateiktas svarstyti mokesčių reformos paketas. Vienas iš numatomų pokyčių – progresinis gyventojų pajamų mokestis (GPM). Pavyzdžiui, gyventojams, uždirbantiems iki 45 tūkst. eurų per metus, t.y. 3750 eurų per mėnesį, GPM tarifas būtų sumažintas nuo 23 iki 20 proc., o uždirbantiems daugiau, negu nurodyta suma, liktų galioti 23 proc. mokestis.

Latviai pritaikė ir diferencijuotą pelno mokesčio tarifą. Jei pelnas paskirstomas akcininkams, numatomas taikyti 20 proc., jeigu reinvestuojamas į plėtrą – 0 proc. mokesčio tarifas. „Kaimynų pavyzdys rodo, kad galima rasti protingą susitarimą, sujungiantį socialinės atskirties mažinimo ir investicijų skatinimo tikslus“, – mano G.Nausėda.

R.Melnikienė

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė įsitikinusi, kad perdėtas dėmesys vien ekonominei žemės ūkio veiklos pusei veda prie žmogiškojo veiksnio nuvertinimo. To pasekmės: prastėjanti demografinė situacija, besitraukianti vidaus rinka ir vangi alternatyvios veiklos kaime plėtra.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Ar paramos nereikėtų visų pirma nukreipti tiems, kurie sunkiai įsitvirtina prekiniame ūkyje, – būtent smulkiesiems ūkininkams?

– Kai kalbame apie paramą smulkiesiems ūkininkams, nepamirškime, kad daugelyje mažų ūkių gy­vena ir dirba pensininkai. Tie vyresnės kartos žmonės – atskira kategorija. Dauguma jų nugyvens gyveni­mus kaip gyveno, ūkininkaus kaip ūkininkavo. Ta­čiau nemažoje dalyje smulkių ūkių galimos permainos. Ir čia yra visokiausių gerų pavyzdžių. Pa­vyz­džiui, vieno hektaro ūkis, kuriame ištisus metus au­gi­namos salotos, gali tapti perspektyviu šeimos verslu. Reikia propaguoti gerus pavyzdžius, remti tokius ūkius, siekti, kad žmonės pasiliktų dirbti ir gyventi kaime.

Jei panagrinėsime investicijas į žemės ūkį 2004–2014 m., matysime, kad stambieji ūkiai turėjo labai daug galimybių įsigyti žemės, o mažieji ūkiai negalėjo konkuruoti žemės rinkoje. Tačiau šiuo metu žemės ūkiui tinkami plotai jau pasidalyti. Smulkūs ūkiai gali konkuruoti kitaip. Panagrinėję standartinės produkcijos rodiklius įvairiose ES valstybėse matysime, kad produkcijos gamyba vienam hektarui mažuose ūkiuose yra gerokai didesnė negu dideliuose. Mažieji ūkiai geriau panaudoja išteklius, pasirinkdami tinkamą specializaciją: sėklininkystę, daržininkystę, gėlininkystę, uogų auginimą, kokio nors galutinio vartojimo produkto gamybą. Pa­vyz­džiui, jeigu ūkininkas turi penkias karves ir parduoda pieną perdirbimo įmonei, jis niekaip neišgyvens be papildomų pajamų.

Jeigu ateina sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jie neretai gali ir padaro.

Jeigu ūkininkas gamina sūrius ir sugeba juos parduoti galutiniam vartotojui, jis gaus visai neblogas pajamas. Pavyzdžiui, Kauno technologijos universiteto Maisto institutas ir Dargužių ūkininkas Valdas Kavaliauskas buvo įsteigę sūrių mokyklą, kurioje mokė apie 70 Lietuvos ūkininkų. Buvo tam tikra parama iš Lietuvos kaimo plėtros programos. Dabar V.Kavaliauskas turi privačią mokyklą, ir vietų joje mažiau nei norinčiųjų mokytis.

Žinoma, propaguojant gerus pavyzdžius negalima orientuoti, kad visi gamintų tą patį, nes taip skatinama perprodukcija, galiausiai paklausa krinta, o produkto kaina sumažėja.

– Kokios permainos šalies žemės ūkyje ryškiausios?

– Kalbant apie specializaciją reikia pasakyti, kad nuo gyvulininkystės pajudėjome prie augalininkystės. Maždaug pusė ūkių užsiima augalininkyste, didesnė jų dalis – javų ūkiai. Rizikos valdymo požiūriu siaurai specializuoti javų ūkiai yra silpna grandis. Tai labai rizikingi ūkiai, kurie labai priklauso nuo paramos, grūdų kainų ir klimatinių sąlygų. Kiti ūkiai diferencijuoja veiklą, gamina įvairius produktus. Pavyzdžiui, pienininkystės ūkiai iš pieno produkcijos gauna apie 50 proc. pajamų, o javų ūkiai iš pagrindinės veiklos gauna 80–90 proc. pajamų.

Kodėl susiformavo posūkis į javų sektorių? Nuo 2007 m. buvo įdiegtas naujas tiesioginės paramos mo­delis, imta mokėti tiesiog už hektarų skaičių, nepriklausomai nuo to, ką ūkininkas gamina. Ūkininkas ar kitas žemės ūkio produkcijos gamintojas,  nusipirkęs papildomą žemės sklypą, iškart pasididina gaunamų išmokų mastą. Pasinaudojęs parama įsigyja našios žemės ūkio technikos. Dėl to ūkyje sumažėja darbo jėgos poreikis. Skaičiavimai rodo, kad javininkystės versle, palyginti su kitomis veiklomis, reikia mažiausiai darbo ir kapitalo, skaičiuojant ha žemės ūkio naudmenų.

Taigi nuo 2007 m. mūsų ūkio specializacija gražiai nuvingiavo augalininkystės link. O Lietuva iki šiol buvo gyvulininkystės kraštas. Gyvulininkystė – gerokai darbui imlesnis ir daugiau žinių reikalaujantis verslas. Tokios Lietuvos gamtines sąlygas labiau atitinkančios žemės ūkio veiklos tradicijos buvo kuriamos tarpukariu.

– Kaip šios tendencijos paveikė kaimo visuomenę?

– Didėjant ūkių apsirūpinimui našia žemės ūkio technika, žemės ūkyje mažėja užimtumas. Pa­sta­ruo­ju metu procesas stabilizavosi, užimtumas žemės ūkyje dabar siekia apie 10 proc.

Keletą metų kaime mažėja gyventojų, nes trūksta alternatyvių veiklų, žmonės neturi kur įsidarbinti. Vienas iš sėkmingų alternatyvios žemės ūkiui veiklos kaimo vietovėse pavyzdžių yra turizmo sektorius, prie kurio plėtojimo Lietuvoje prisidėjo ir miesto gyventojai. Ne tik ūkininkai, bet ir miestiečiai, turintys žemės, registravosi kaip ūkininkai, panaudojo savo santaupas kaimo turizmo sodyboms steigti. Atsirado papildomų darbo vietų kaimo žmonėms ir galimybė vietiniams ūkininkams parduoti turistams ūkiuose pagamintą produkciją.

Alternatyvios žemės ūkiui veiklos yra labai svarbios siekiant išsaugoti kaimo vietovėse gyventojų tankį. Tai svarbu dar ir dėl tos priežasties, kad paslaugų ekonomikoje gyventojas svarbus ne vien kaip gamintojas, bet ir kaip vartotojas. Jei nėra vartotojo, tu negali plėtoti jokių verslų.

– Kokią veiklą galėtų vykdyti mažieji ūkiai?

– Geranoriški patarėjai dažnai sako: tegul mažieji ūkiai traukiasi iš žemės ūkio sektoriaus ir kuria alternatyvų verslą. Aš klausiu: kokį verslą jūs siūlytumėte jiems sukurti? Pasiūlykite kokią nors idėją. Standartinis atsakymas: mums reikėtų pagalvoti.

Įsivaizduokime situaciją, kad žmogus gyvena miestelyje, kuriame 600 gyventojų. Jis turi santaupų ir gali gauti paramą bandomam kurti verslui. Didelė miestelio gyventojų dalis yra pensininkai, todėl darbuotojų trūksta, teks jų ieškoti gretimuose miesteliuose. Gamybai reikalingą žaliavą taip pat reikės atsivežti. Pagamintos produkcijos pirkėjų vietinėje rinkoje mažai, todėl produkciją ir realizuoti reikės kitose rinkose. Logistika sudėtinga ir labai brangi. Ar kaimo gyventojas, išanalizavęs galimybes, kurs kokį nors verslą? Veikiausiai ne.

Dažnai smulkiems ūkiams nepasiseka dėl to, kad jie neįvertina savo turimų išteklių. Šį teiginį galėčiau iliustruoti konkrečiu pavyzdžiui, kurį papasakojo kolega iš Šiaulių universiteto. Jo buvęs studentas nusipirko netoli Šiaulių tris hektarus akmenuotos žemės ir pradėjo dekoratyvinių augalų verslą. Ankstesnis šeimininkas tame sklype bandė bulves auginti, bet derlius buvo menkas. Pamatęs, kad naujojo savininko verslą lydi sėkmė, jis apgailestavo žemės sklypą per pigiai pardavęs, nepagalvojęs, kad šioje žemėje yra tokia gero verslo galimybė.

Europos šalių patirtis rodo, kad tai ne atskiri pavyzdžiai, – dauguma nedidelių ūkių veikia pelningai. Jeigu verslo imasi sumanūs, išsilavinę žmonės ir žino, ką nori padaryti, jų veiklą dažniausiai lydi sėkmė. Norint išlaikyti kaimą gyvybingą, Lietuvoje būtina įgyvendinti paramos schemas, kurios leistų mažiems ir vidutiniams ūkiams rasti savo nišą vietos rinkoje, ir sekant senųjų ES šalių pavyzdžiu skatinti tipinių technologijų ir naujų veiklos organizavimo būdų diegimą mažuose ūkiuose.

Nuo to, kaip efektyviai bus pasinaudota tomis paramos schemomis, priklauso socialinis kaimo tvarumas. Nuo to labai priklauso ir migracijos iš kaimo mažinimas.

– Ar įmanoma suvaldyti migraciją ir kitus demografinius rodiklius?

– Lietuvoje per mažai žinoma ES bendrosios žemės ūkio politikos istorija. Viena svarbiausių šios politikos atsiradimo priežasčių – masinis ūkininkų kėlimasis gyventi į miestą. Kaip atsakas į šiuos procesus ir pradėta įgyvendinti bendroji žemės ūkio politika, kuria buvo stengiamasi padidinti kaimo gyventojų pajamas, nes žmonės kaime labai mažai uždirbo, palyginti su miestiečiais, ir palaikyti gyventojų tankumą kaimiškose vietovėse.

Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyventojų išsaugojimas kaimo vietovėse niekada nebuvo svarbus žemės ūkio ir kaimo politikos tikslas. Lietuvoje buvo susitelkta į žemės ūkio gamybos apimčių didinimo tikslus. Be to, buvo pervertinamas investicijų vaidmuo ir neįvertinama žmogiškųjų išteklių svarba. Viešuose pasisakymuose ir apskritai visuomenės nuomonėje vyrauja du raktiniai žodžiai – investicijos ir eksportas. Į tuos dalykus susitelkiama kaip į svarbiausius tikslus. Tačiau investicijos ir ekspor­tas turėtų būti priemonės tam, kad žmonės Lietuvoje gyventų geriau.

Pagal BVP augimo tempus Lietuva lygiuojasi į ES lyderes, o pagal visus žmogiškųjų išteklių parametrus velkasi gale.

Lietuvai pradėjus gauti ES paramą ūkininkai akcentavo investicijas kaip svarbiausią poreikį. Bet prisipirkus brangių įrenginių ir nevisiškai juos išnaudojant tie įrenginiai pridarys nuostolių. Padidėjęs ilgalaikis turtas išaugina amortizacijos išlaidas, o jeigu pasirenkamas trumpiausias amortizacijos laikotarpis, didėja amortizaciniai atskaitymai, tada mažėja pelnas. Galima netgi nuostolių patirti. Jeigu įvyksta perteklinė kapitalizacija, apskaitoje matome nuostolį. Tai neatitinka viešosios politikos tikslų. Nors parama investicijoms buvo teikiama siekiant padidinti gamybos apimtis, skaičiavimai rodo, kad tuose regionuose, kur labiausiai sumažėjo kaimo gyventojų, mažėja ir produkcijos gamybos apimtys.

Pamenu, 1995 m. vienas Lietuvos politikas pasakė: „Iš pradžių rūpinsimės ekonomika, paskui socialiniais reikalais.“ Praėjo 20 metų ir matome socialinių veiksnių ignoravimo pasekmes: demografinę duobę, emigraciją, mažų atlyginimų kultūrą ir kitus neigiamus procesus. Ir tik dabar imame suvokti, kokia problema yra žmogiškųjų išteklių praradimas. Žemės ūkis įdomus tuo, kad didesnė gamybos dalis vyksta namų ūkiuose. Bet jeigu namai lieka tušti?

Kai Europos šalys susivokė, kad gimstamumas negrįžtamai mažėja, buvo atidarytos sienos, imta įsileisti migrantus. Lietuvos verslininkai taip pat sako: sudarykime galimybes Lietuvoje įsidarbinti darbuotojams iš trečiųjų šalių. Tačiau darbo rinkos atvėrimas sukurs integracijos problemų, kurias reikės spręsti mokesčių mokėtojų lėšomis.

– Viešojoje erdvėje netyla pienininkų balsai. Ar pieno sektoriui reikalingas išskirtinis dėmesys?

– Pieno sektorius gauna paramą, tačiau ji neatsveria problemų, kylančių pieno produktų tiekimo grandinėje. Žinome, kad daugelį metų Lietuvos ūkininkai gauna vieną mažiausių supirkimo kainų – apie 30 proc. mažesnę nei ES vidurkis. Kada kai kurie perdirbėjai aiškina, kad mažieji ūkiai – pagrindinė problema, didinanti žaliavos transportavimo sąnaudas, ir reikia juos paskatinti pasitraukti iš rinkos, aš su tokia nuomone nesutinku. Pa­vyzdžiui, Lenkijoje vidutinis pieno ūkis nedaug skiriasi nuo mūsiškio (Lietuvoje beveik šešios karvės, ten dviem karvėm daugiau), bet pieno supirkimo kaina ten gerokai didesnė.

Problema, kurią matau Lietuvos pieno sektoriuje, – mums nepavyksta įdiegti organizacinių inovacijų. Tradicinė kooperacija, kaip mes ją suvokiame, nelabai veikia. Yra labai keistų kooperacijos pavyzdžių. Pavyzdžiui, kelių narių kooperatyvas aptarnauja kelis šimtus pieno gamintojų, bet visas pelnas tenka tik kooperatyvo nariams. Pieno gamintojai ne­gauna dalies pelno, nes jie nėra kooperatyvo na­riai.

Žinoma, yra sėkmingai veikiančių kooperatyvų, yra kooperatyvų, sugebančių užsiimti perdirbimu. Viską lemia žmogiškieji ištekliai – ar žmonės yra sumanūs. Ukmergėje sėkmingas pavyzdys – penkios moterys, jos net kooperatyvo nesukūrė. Kiekviena turi savo ūkį, visos turi bendrą cechą, kuriame po vieną dieną perdirba pieną. Visą produkciją realizuoja kartu – pardavinėja turguje. Šitas modelis labai gerai veikia.

Kalbant apie bendras visam šalies pieno sektoriui problemas tenka pasakyti, kad dalis regionų neturi kitų alternatyvų – tik gyvulininkystę, nes augalininkystei ten netinkama žemė. Be pieno gamybos ir mėsinės galvijininkystės, ten beveik nėra kitų žemės ūkio alternatyvų. Gamybos požiūriu pienininkystė pati sudėtingiausia. Jeigu mes ją sunaikinsime, jai atkurti reikės didžiulių pastangų.

Visą savaitraščio “Veidas” numerį skaitykite ČIA

„Dar mano tėvas mokė, kad norėdamas būti geriausias privalau dirbti su savo srities profesionalais. Todėl nusprendęs plėsti verslą ir modernizuoti ūkį daug konsultavausi ir su bičiuliais, ir su kitomis įmonėmis. Visų atsakymas buvo vienareikšmis: „Jei turi už ką, pirk CAT“, – prisimena ūkininkas Tomas Maksvytis iš Vilkaviškio rajono Gižų kaimo.

Dviejų JAV išradėjų Danielio Besto ir Benjamino Holto noras palengvinti lauko darbus virto didžiausia pasaulyje korporacija, kuriančia patikimą, našią ir ilgaamžę sunkiąją techniką. „Caterpillar“, labiau žinomos kaip CAT®, istorija prasidėjo 1925 m. JAV. Jos įkūrėjai pirmieji traktoriui pritaikė dyzelinį vidaus degimo variklį ir vietoj standartinių galinių ratų įrengė vikšrus, dėl kurių naujoji technika pradėta vadinti „Caterpillar“ (išvertus iš anglų k. reiškia „vikšras“), vėliau taip buvo pavadinta ir įmonė.

Kokybė visus 90 metų buvo „Caterpillar“ prioritetas, todėl šios mašinos yra patikima investicija, turinti išliekamąją vertę. Kurdama patikimą, našią ir lengvai prižiūrimą techniką, kompanija daug dėmesio skiria naujoms technologijoms kurti ir plėtoti, mašinoms automatizuoti. Įmonės pritaikytos hibridinės technologijos padeda sumažinti degalų sąnaudas, anglies dvideginio išmetimą ir padidinti mašinų darbo našumą.

Modernios ir našios CAT technikos įsigijimas – viena geriausių paskatų darbuotojams

„Šiandien drąsiai tvirtinu, kad esame patenkinti pasirinkimu. CAT technika yra daugiafunkcė, todėl su ja atliekame sudėtingus darbus. O juk galėjome įsigyti ir pigesnės technikos, bet ką paskui su ja būtume darę?“ – pasakoja UAB „Biastra plius“ direktorius Stanislavas Tracevičius apie šiais metais įsigytą ratinį krautuvą.

Nuo 2005-ųjų „Biastra Plius“ kompostuoja Vilniaus miesto nuotekų dumblą, kuriuo vėliau tręšiamos Lietuvos ūkininkų žemės. Įmonė kelia aukštus darbo kokybės reikalavimus, taigi naudoja tik patikimą techniką ir patikrintas technologijas.

S.Tracevičius prisipažino, kad planuodami pirkti naują techniką pirmiausia atidžiai išstudijavo pasiūlą: „Dar pernai nusprendę modernizuoti įmonę ir atnaujinti autoparką supratome, kad būtina nauja ir moderni technika. Apsvarstėme įvairių tiekėjų pasiūlymus, tačiau mums tinkamiausi buvo technikos CAT rodikliai.“

Naująja CAT technika džiaugiasi ne tik įmonės vadovas, stebėdamas išaugusį darbo našumą. „Modernios ir našios technikos įsigijimas – viena geriausių paskatų darbuotojams. Prie CAT nuolat rikiuojasi operatoriai, norėdami išbandyti kolegų išgirtą krautuvą. Jie geriausiai supranta, kad iš sandėlių išvažiuoti aukštai pakelta galva gali tik vairuodamas mašinas CAT“, – sako UAB „Biastra plius“ vadovas.

„Mes versle ne naujokai, todėl nuolat galvojame apie ateities perspektyvas. Net jei tektų stabdyti veiklą, dalį investuotų lėšų susigrąžintume pardavę patvarią ir ilgaamžę CAT techniką“, – teigia S.Tracevičius.

Su CAT nudirbama dvigubai daugiau darbų

„Dar mano tėvas mokė, kad norėdamas būti geriausias privalau dirbti su savo srities profesionalais. Todėl nusprendęs plėsti verslą ir modernizuoti ūkį daug konsultavausi ir su bičiuliais, ir su kitomis įmonėmis. Visų atsakymas buvo vienareikšmis: „Jei turi už ką, pirk CAT, – prisimena ūkininkas Tomas Maksvytis iš Vilkaviškio rajono Gižų kaimo. – Žinojau, kad tai nėra pati pigiausia technika, tačiau visi tikino, kad greit ji atidirbs savo kainą.“

Įsigijęs vikšrinį ekskavatorių „Cat 320 EL“ ir buldozerį „Cat D6K2“ ūkininkas netrukus pastebėjo, kad išaugo darbo našumas. „Pats tokios galingos technikos nevairuoju, teko samdyti dar du žmones. Darbų vykdytojas, turintis keturiasdešimties metų patirtį, pastebėjo, kad su CAT per tą patį laiką nudirbame dvigubai daugiau darbų“, – pasakoja ūkininkas.

Išnaudodamas naujosios technikos privalumus T.Maksvytis netrukus išplėtė veiklą. „Nors žemės ūkyje darbų tikrai netrūksta, su naująja technika drąsiai žengėme į kitą sritį – statybos aikštelių paruošimą. Pamatę, kiek nudirbame per trumpą laiką, klientai nustojo stebėtis dideliais darbo įkainiais ir kviečia pratęsti sutartis. Jau įsitikinau, kad patikima technika suteikia naujų galimybių, tik reikia mokėti jomis pasinaudoti“, – tvirtina T.Maksvytis.

„Witraktor“ supranta Lietuvos ūkininkų problemas

2000 m. oficialiu „Caterpillar“ atstovu Lietuvoje tapo UAB „Witraktor“, priklausanti Suomijos koncernui „Wihuri“. Lietuvoje 15 metų veikiantis tinklas ūkininkams siūlo pirkti ir nuomotis CAT techniką, taip pat atlieka techninę priežiūrą. Be to, gavusiems ES paramą technikai įsigyti „Cat Financial“ siūlo gamyklinio „Caterpillar“ finansavimo paslaugą – paskolą, o kitiems klientams – finansinį lizingą.

„Nuolat bendraudami su ūkininkais žinome, kad jie turi ne tik dirbti pačiame ūkyje, bet ir tvarkyti aplinką, kelius, melioruoti laukus, nes savo jėgomis savivaldybės to padaryti negali. Ne kartą girdėjome, kad su mažai gendančia ir našia technika noriau dirba ir darbuotojai – juk tokie pirkiniai tarnauja žmonėms, o ne žmonės jiems“, – teigia „Witraktor“ vadovas Rasantas Valaitis.

„Lietuvos ūkininkai vis dažniau plėtoja savo verslą panaudodami techniką ne tik vidiniams ūkio darbams, bet ir teikdami paslaugas kaimyniniams ūkiams ar statybvietėms. Ūkininkams, pradedantiems naują verslą, mažai gendanti, naši technika, turinti didelę išliekamąją vertę, yra saugiklis, mažinantis naujos veiklos riziką“, – pabrėžė R.Valaitis.

Šiais metais sukanka 10 metų, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė. Žemės ūkio ministerija narystės dešimtmetį sugalvojo pažymėti rekordu –  balandžio 29 d. jos pastato fojė buvo pagamintas didžiausias šalyje saldėsis „Skruzdėlynas“.
Populiariojo lietuviško skanėsto, kurį ministerijos užsakymu pagamino UAB „Bernelių užeiga“ kulinarai,  rekordas bus perduotas jų registravimo agentūrai „Factum“.
Naujajam Lietuvos rekordui „Skruzdėlynui“ pagaminti panaudota apie 124 kg tešlos „lapelių“, 140 kg medaus sirupo, apie 2 kg aguonų. „Lapelius“ pustrečios dienos kepė dvi moterys, o skruzdėlyną beveik 5 valandas lipdė 5 žmonės.  Gaminio, kurio skersmuo siekia 1,80 m, aukštis – 1,80 m, bendras svoris sudaro 245 kg.                 Iki šiol didžiausias „Skruzdėlynas“, svėręs 219 kg, buvo iškeptas prieš ketverius metus Šiauliuose.
Gegužės 1-ąją sukaks 10 metų, kai Lietuva tapo Europos Sąjungos nare. 2004 m. Airijai pirmininkaujant ES Tarybai, Lietuva tapo Europos Sąjungos nare, pirmininkaujant Graikijai – švenčia narystės dešimtmetį. Simboliška, kad su šiomis šalimis Lietuva sudarė pirmininkavimo trejetą, kai pirmą kartą priėmė pirmininkavimo iššūkį 2013 m.
Šia proga Žemės ūkio ministerijoje įvyko šventinis renginys . „Narystė Europos  Sąjungoje mums atvėrė daug kelių, turėjo didelę reikšmę šalies socialinei ir ekonominei raidai. ES paramos dėka žemės ūkio ir maisto sektorius tapo viena konkurencingiausių šalies ūkio šakų“, –  renginio metu kalbėjo žemės ūkio viceministras Mindaugas Kuklierius. Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovė Natalija Kazlauskienė prisiminė dešimtmetį iki narystės ES – didelių iššūkių ir pažinimo metą, pabrėždama, kad ambicingoji Lietuva gali didžiuotis įrodžiusi esanti lygiavertė narė.
Renginyje ne tik skambėjo dainos lietuvių, airių, graikų kalbomis, bet ir degustuoti  tradiciniai šių šalių nacionaliniai patiekalai.
Šventinį renginį papuošęs rekordinis „Skruzdėlynas“ supjaustytas ir nugabentas į visas ES valstybių ambasadas.

Lietuvos kaimas – vėl kryžkelėje, sensta ir tuštėja kaip ir visa Lietuva. Kaip į jį sugrąžinti jaunus žmones, kad norėtų kaime dirbti žemę ir auginti vaikus?

Šitą klausimą pirmiausia užduodu sau: ar dabar išdrįsčiau pasielgti taip, kaip tą 1989-ųjų vasarą, kai abu su vyru – ką tik mokslus baigę žurnalistė ir fizikos mokytojas – susikrovėme kuklią mantą į sunkvežimį ir su dviem mažais vaikais iš Vilniaus išvažiavome į vienkiemį Žemaitijoje ūkininkauti? Pagal tuomet galiojusį Valstiečių ūkio įstatymą nuosavybės teise gavome 13 hektarų žemės. Ūkininkauti pradėjome nuo nulio, neturėdami nei traktoriaus, nei padargų, nei gyvulių, nei išmanymo. Bet netrukus jau pirkome reikalingą techniką, gyvulius, sėjome javus. Valstybė pirmiesiems ūkininkams tuomet daug padėjo, paskolas su minimaliomis palūkanomis suteikdama, mokesčius už žemę atidėdama, nemokamai žemę melioruodama, kelius tiesdama. Ūkininkavome trejus metus, bet miesto trauka buvo stipresnė.
Šiais laikais pradėti ūkininkauti, jei nesi ūkio paveldėtojas, nėra taip paprasta. Pirmiausia todėl, kad niekas žemės už dyką nedalija, o saugodamiesi tariamos užsieniečių invazijos dar labiau suvaržėme žemės rinką.
Kad žemės trūkumas – didelė problema, pripažįsta ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna. Tačiau sako, kad tai neturėtų sustabdyti norinčių ūkininkauti jaunų žmonių, nes yra visokių galimybių įsigyti, nuomotis žemę, dideli nedirbamos žemės plotai plyti Rytų Lietuvoje.
“Visi esame kilę iš kaimo, todėl reikėtų tiesiog pasiieškoti savo šaknų – gal žemės turi giminės, gal kažkur dar yra senelių žemės”, – dar vieną išeitį mato Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, kuri nemano, kad vis didesniu ir brangesniu deficitu tampanti žemės ūkio paskirties žemė yra didelė kliūtis norint pradėti ūkininkauti.
Padėties nedramatizuoja ir buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkaujantis Seimo narys Kazys Starkevičius. Pasak jo, galvojant apie galimybę jauniesiems ūkininkams padėti apsirūpinti žeme, prie Žemės ūkio ministerijos buvo įkurtas Žemės fondas. Jis turėtų supirkinėti rinkoje esančią laisvą žemę (apie 200 tūkst. hektarų apleistos žemės šiuo metu yra Rytų Lietuvoje ir aplink Vilnių), formuoti sklypus ir juos konkurso būdu siūlyti ūkininkams nuomotis. Tiesa, kol kas tokios veiklos Žemės fondas dar nevykdo, nes tam neskirta pinigų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-17-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Bendrauti ir bendradarbiauti su neprognozuojamais kaimynais sunku, bet tai išmoko lankstumo.

Nors Lietuvos gamintojai ir apskritai verslininkai jau daug kartų pasimokė, kad didžioji rytinė kaimynė yra neprognozuojama, labai rizikinga, dažnai elgiasi necivilizuotai, tačiau net ir nukentėję, net ir daug praradę, po kurio laiko jie vėl ima didinti eksporto apimtis į Rusiją. Iki pastarojo konflikto maisto produktų ir kitų prekių eksportas buvo pasiekęs jau 20 proc. viso mūsų šalies eksporto. Taigi Rusija yra didžiausia mūsų eksporto partnerė.
Beje, dar praėjusį mėnesį įvairūs mūsų žemės ūkio atstovai ir gamybininkai ragino šią dalį dar labiau didinti, nes Rusija mums nuo seno pažįstama rinka, ten turime daug pažinčių ir partnerių, rusai lietuviškus maisto produktus mėgsta, tad gal ten ir vežkime daugiau maisto produktų, nes vakariečiai mūsų produkcijos nežino, o ir pažinčių ten dar mažai turime. Kitaip tariant, mūsų budrumas nusilpo, dar kartą užlipome ant to paties grėblio, ir to pasekmės ne pirmą kartą bus išties skaudžios, o nuostoliai didžiuliai.
Beje, didžiulių nuostolių gali patirti ne tik mūsų pieno produktų gamintojai – Rusija, regis, nusprendė rimtai pasityčioti iš Lietuvos. O štai Lietuvos atsakas neatrodo rimtai: verslininkai viską, ką galėjo (o galėjo nelabai daug), jau padarė, politikai dirbo ir tebedirba labai formaliai (tiesa, ir priemonių necivilizuotam kaimynui paveikti nesama daug), diplomatai jau seniai išsikvėpę, tik žiniasklaida labai daug šūkavo ir gąsdino, bet tai galiausiai šioje istorijoje labiau pakenkė, nei padėjo.
Šiandien dauguma lietuvių (beje, ir valdžios atstovų) laukia, kol mums kažkas padės: gal Europos Parlamentas, gal Europos Komisija, gal Pasaulio prekybos organizacija, gal dar kokia tarptautinė institucija, tačiau šios viltys labai naivios. Niekas mums nepadės, o jei padės, tai labai negreitai. Taip, mus paguos, padrąsins, pasakys, kad esame teisūs, o Rusija neteisi, bet kas mums iš to? Iš tiesų šią problemą turėsime išspręsti patys.
Deja, kaip ir kiekvieną kartą, mes nežinome, kaip tai daryti, nes neturime jokių planų, kaip elgtis susidarius ypatingai situacijai. Juk pirmą kartą apie nuodugnią mūsų vilkikų patikrą išgirdome prieš mėnesį, ilgokai klausėmės ir kaip bus sustabdyti pieno, vėliau galbūt mėsos ar žuvies produktai iš Lietuvos, bet ir vėl nieko nedarėme, vien tiktai piktindamiesi.

Smūgis visai ekonomikai

Jei tokios taktikos nekeisime, dar kiek laiko pasipiktinę, turėsime pradėti skaičiuoti nuostolius, o jie tikrai nebus menki, ypač maisto gamintojams ir vežėjams. Tarkime, “Rokiškio sūris” į Rusiją eksportuoja maždaug 20 proc. savo produkcijos: per pirmąjį šių metų pusmetį išvežtos produkcijos vertė siekia 81 mln. Lt. Panašią dalį produkcijos į Rusiją išgabena ir “Žemaitijos pienas”. Bet labiausiai Rusijos sprendimas neįsileisti lietuviškų pieno produktų pakenks „Pieno žvaigždėms“, nes ši bendrovė gauna daugiausiai pelno iš prekybos Rusijoje: parduodama savo produktus NVS šalims ji gavo net 47 proc. pajamų. Reikšmingą dalį – maždaug trečdalį produkcijos į Rusiją eksportuoja ir Vilkyškių pieninė: eksporto dydis per šešis šių metų mėnesius siekia maždaug 52 mln. Lt.
„Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa neabejoja, kad smūgį dėl Rusijos veiksmų gali patirti ne vien didieji Lietuvos pieno perdirbėjai, bet visa šalies ekonomika. Jis skaičiuoja, kad vien keturios didžiausios pieno pramonės įmonės per pusmetį Rusijoje pardavė produkcijos, vertos 500 mln. Lt, vadinasi, per metus vien pienininkai iš Rusijos gauna milijardą litų pajamų.
Jei savo necivilizuotas žaidimo taisykles Rusija primes dar ir mėsos, žuvies perdirbėjams ar kitos produkcijos gamintojams, turėsime milžinišką nuostolių puokštę. “Tokie praradimai gamintojams reiškia didžiulį iššūkį. Tiesa, tie praradimai dar nėra žinomi, nes viskas priklausys nuo Rusijos veiksmų trukmės, – komentuoja D.Trumpa. – Blogiau už finansinius nuostolius dėl neparduotos produkcijos gali būti prarastos pozicijos Rusijos rinkoje. Jei draudimas įvežti produktus galios ilgai, Rusijos pirkėjai atras naujus gaminius. Tokiu atveju visas įdirbis, kuris susiklostė dar nuo sovietinių laikų, ir verslo pastangos pastaraisiais metais nueis veltui. Svarbias pozicijas reikėtų išsikovoti iš naujo. Nė nereikia sakyti, kad toks darbas kainuotų daug pastangų, pinigų ir laiko.“
Rusijos vartotojų įpročiams atsisakyti lietuviškų gaminių įtakos gali turėti ir pareiškimai apie prastą lietuviškų produktų kokybę, nepaisant to, ar tokie teiginiai atitinka tikrovę. Draudimas įvežti pieno gaminius į Rusijos Federaciją, kaip prognozuojama, bus antireklama Lietuvos gamintojams ir pakenks jų reputacijai.
Lietuvos maisto eksportuotojų asociacijos vadovas Giedrius Bagušinskas mano, kad tai gali sutrikdyti visą užsienio prekybos santykių grandinę: “Juk dabartiniai Rusijos institucijų sprendimai atsilieps ne tik Lietuvos gamintojams, bet ir jų partneriams. Ši situacija, galima sakyti, nepalanki abiem pusėms. Kenčia juk ir Rusijos verslininkai, kurie užsako lietuviškų produktų. Pavyzdžiui, Kaliningrado srityje, kurioje parduodama itin daug lietuviškų maisto produktų, griaunama visa tiekimo sistema.“
Be maisto pramonės, svarbu aptarti ir dar vieną reikšmingą mūsų ekonomikos sektorių – transportą. Pasirodo, mūsų transporto ir logistikos įmonės į Rusiją eksportuoja apie trečdalį savo paslaugų. „Nordea Bank Lietuva“ ekonomistas Žygimantas Mauricas tikina, kad transporto sektorius yra dar labiau pažeidžiamas nei maisto pramonė, todėl skaičiuoja, kad jei dėl draudimo vežti pieno gaminius į Rusiją Lietuvos vežėjai praras užsienio užsakovus, ilgainiui transporto verslas gali patirti milijardinių nuostolių ir prarasti konkurencingumą regione.
„Gamintojai savo produktus gali nukreipti į kitas rinkas, tačiau transporto įmonės susiduria su kur kas didesnėmis problemomis. Jų sustabdymas gali pakenkti įvaizdžiui ir patikimumui, sugriauti taip kruopščiai kuriamą tilto tarp Rytų ir Vakarų įvaizdį“, – komentuoja Ž.Mauricas.

Į “Veido” klausimus atsako žemės ūkio ministras prof. Vigilijus Jukna.

VEIDAS: Lietuvos žemės ūkyje, kaip ir kituose sektoriuose, prioritetai keičiasi sulig valdančiųjų kaita. Tad įdomu, kokius ilgalaikius tikslus keliate jūs?
V.J.: Nuo šios Vyriausybės darbo pradžios mes kalbame apie didesnį dėmesį gyvulininkystei, kad čia įvyktų proveržis ir ateityje ji sparčiau plėtotųsi. Žinoma, kad sulauktume pirmųjų pokyčių, reikia bent trejų metų. Svarbu, kad ūkininkai jaustų rūpinimąsi ir matytų aiškią Vyriausybės kryptį, nes nieko nėra blogiau už dažnus pokyčius. O žemės ūkyje pastovumo ypač reikia.
Nereikia pamiršti ir kitų žemės ūkio šakų, bet tradicijos rodo, kad gyvulininkystė kuria didesnės vertės produktus, formuoja ilgesnę gamybos grandinę, taigi ir daugiau darbo vietų. O jei daugiau dėmesio skirsime gyvulininkystei, pieno gamybai, ilgainiui mums galbūt atsivers ir JAV, ir Kinijos rinkos.
Todėl mes skatiname ir ateityje skatinsime mėsos perdirbimą, smulkiųjų ir vidutinių ūkių kooperaciją. Kadangi rezultatų galima pasiekti tik turint lėšų, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu pirmumo teisę ir intensyvesnę paramą numatome teikti kooperatyvams, kad lėšos būtų naudojamos efektyviau.
VEIDAS: O kaip manote, kada lietuviškų maisto produktų pamatysime JAV ar Kinijos parduotuvėse?
V.J.: Pasakyti konkrečią datą sunku. Žemės ūkio ministerijos kanclerės vadovaujama delegacija Kinijoje jau aptarė galimybes tiekti lietuvišką produkciją. Kaip palengvinti jos kelią į JAV, taip pat nuolat ieškoma būdų. Kiek reikės laiko, kad mūsų produktai ten įsitvirtintų, priklausys ir nuo verslininkų aktyvumo, o mes, kaip valdžia, stengiamės atverti užsienio rinkas lietuviškiems produktams.
VEIDAS: Ar pastarieji įvykiai Rusijos muitinėse yra signalas, kad mums teks ieškoti kitų rinkų žemės ūkio produktams eksportuoti?
V. J.: Manau, kad reikia dirbti su visomis rinkomis, nepamirštant nei Rytų, nei Vakarų. O kuria kryptimi pasuks mūsų perdirbėjai ir gamintojai, lems ekonominės sąlygos.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, Lietuvai naudingiau eksportuoti galutinį produktą ar tiekti žaliavas?
V.J. Skatiname produkcijos eksportą. Kuo daugiau jo bus, tuo daugiau darbo vietų turėsime ir tuo lengviau bus spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Neseniai neformaliame susitikime bendravote su ES žemės ūkio ministrais. Kokias problemas aptarėte, kokia bendra ES žemės ūkio perspektyva regima?
V.J. Plačiai nediskutavome, pagrindinė tema buvo šeimos ūkių (prekinių, gaminančių, perdirbančių ir realizuojančių produkciją) vaidmuo. Šis ūkininkavimo modelis populiarus Europoje, todėl gerai, kad visos valstybės narės sutinka remti ir skatinti prekinius šeimos ūkius. Lietuvoje jų gerokai sumažėjo, nors būtent šeimos ūkiai yra vidurinis sluoksnis kaime.
Vis dėlto negalime apskaičiuoti, kokia ūkių struktūra būtų tinkamiausia Lietuvai. Mat yra puikiai veikiančių stambių ūkių, kurie diegia moderniąsias technologijas, yra gerai besiverčiančių vidutinių, taip pat ir smulkiųjų ūkių, kurie sukuria trumpesnę gamybos grandinę, bet greičiau reaguoja į vartotojo poreikius. Tad noriu pabrėžti, kad Lietuvoje galimybių dirbti turi įvairaus dydžio ūkiai, nematau tarp jų konkurencijos.
VEIDAS: Vadinasi, santykis, kad 2 proc. ūkininkų valdo 40 proc. žemės ūkio paskirties plotų, yra normalus?
V.J.: Tokių ūkių susiformavimas yra ir tam tikros ydingos agrarinės politikos pasekmė. ES paramos įsisavinimo praktika rodo, kad didieji ūkiai daugiausia verčiasi augalininkyste. Juk būtent augalininkystės sektorius 2007–2013 m. įsisavino dvigubai daugiau paramos lėšų, todėl sumažėjo gyvulių. Tie ūkiai plėtėsi didindami žemės plotus, o šiandien visi galvoja, kaip uždirbti daugiau, žemės ploto neplečiant. Tad tikėtina, kad struktūra po truputį keisis ir tie 2 proc. persiskirstys arba plėtos kitas žemės ūkio šakas.
VEIDAS: O ar perspektyvu skatinti smulkiųjų ūkių gyvavimą?
V.J.: Deja, jie nyksta, bet galimybių veikti atsiranda kooperuojantis ir diversifikuojant veiklą. Esti pavyzdžių, kai smulkieji ūkiai dirba tiesiogiai su vartotojais ir pasiekia gerų rezultatų. Aš įsitikinęs, kad net ir labai smulkiems ūkininkams reikia sudaryti sąlygas įsitvirtinti gamybos grandinėje, juk negalime dalies žmonių nustumti į užribį. Žinoma, modernią įrangą, robotus, šėrimo ir mėšlo šalinimo technologijas lengviau pritaikyti stambiuosiuose ūkiuose, bet vidutiniams ūkiams stiprėjant ir juose galima taikyti naujoves. ES ministrai įsitikinę, kad šeimos ūkiams taip pat reikia sudaryti sąlygas diegti inovacijas.
VEIDAS: Mūsų ūkininkai vis dažniau prasitaria, kad geriau jau niekas negautų ES išmokų, nei jos būtų nevienodos. Kaip jūs vertinate tokius pareiškimus?
V.J.: Tai nėra fantastikos sritis, bet reikėtų įvertinti, kiek kainuotų maisto produktai, šią paramą praradus. Mes turime suprasti, kad nors parama skiriama žemės ūkiui, realiai visi gyventojai gauna galimybę pigiau įsigyti maisto produktų.
VEIDAS: Bet kad jie nėra pigūs ir kasmet vis brangsta. Juk didėja ir pieno produktų, ir jautienos, ir duonos gaminių, ir uogų kainos.
V.J.: Tačiau be paramos maisto produktai būtų dar brangesni. Sąnaudas reikėtų padengti, todėl daliai žemės ūkių grėstų bankrotas arba reikėtų didinti kainas.
O jautienos kainos Lietuvoje didelės dėl to, kad gyvulininkystė pas mus nebuvo skatinama, sumažėjo galvijų, tad ir jautiena pabrango. Manau, kad ilgainiui, didėjant mėsinių galvijų pasiūlai, jos kaina turėtų mažėti. Bet tai ne viščiukus užauginti, todėl reikia ne vienų metų.
VEIDAS: Ūkininkai su nerimu laukia gegužės, kai baigsis draudimas parduoti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams. Jūsų nuomone, kokių permainų tada reikėtų tikėtis?
V.J.: Saugikliai pirmumo teisę įsigyti žemės suteiks mūsų ūkininkams, dirbantiems žemę, nes pardavėjai pirmiausia ją pirkti pasiūlyti turės bendraturčiui, žemės sklypo naudotojui ir kaimynui. Deja, jau dabar nemažai žemės per statytinius Lietuvoje pateko į užsienio koncernų rankas.
VEIDAS: Lietuva vis blaškosi: anksčiau aiškinta, kad Lietuvai neverta būti agrariniu kraštu, dabar jau įrodinėjama, kad verta. Ką jūs manote?
V.J.: Be abejonės, verta. Lietuva buvo, yra ir turi būti agrarinis kraštas. Mes turime geras tradicijas ir galimybes, kad žemės ūkis būtų gyvybingas ir konkurencingas. Tada daug žemės ūkio produkcijos galėsime eksportuoti, tada ir žemės ūkio sektoriuje daugės darbo vietų.

9,4 mlrd. Lt
Pernai Lietuvoje žemės ūkio produkcijos buvo pagaminta už 9,4 mlrd. Lt, tai 13,8 proc. daugiau nei 2011 m.

8,6 proc.
Pernai bendroji pridėtinė žemės ūkio vertė, palyginti su 2011 m., padidėjo 8,6 proc. ir sudarė 3,56 mlrd. Lt to meto kainomis.

14,6 mlrd. Lt
Pernai iš Lietuvos eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų už 14,6 mlrd. Lt. Tai 26,9 proc. daugiau nei per 2011 metus.

18,4 proc.
Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas sudaro 18,4 proc. viso prekių eksporto.

4,7 mln. t
Pernai nupjautas rekordinis grūdinių augalų derlius – net 4,7 mln. t, arba 43 proc. didesnis, palyginti su užpraėjusių metų derliumi.

550 tūkst. t
Tiek pernai Lietuvoje išauginta bulvių. 2009 m. jų buvo išauginta 662 tūkst. t.

280 tūkst. t
Maždaug tiek per metus Lietuvoje išauginama įvairių daržovių.

80 tūkst. t
Tiek mūsų šalyje per metus prirenkama įvairių uogų.

6 tūkst. ha
Tokį Lietuvos plotą užima sodai ir uogynai.

684 tūkst.
Tiek dabar Lietuvoje laikoma galvijų. Kiaulių laikoma 790 tūkst., o tai yra 15 proc. mažiau nei užpernai.

310 tūkst. t
Vidutiniškai tiek per metus mūsų šalyje paskerdžiama gyvulių ir paukščių (gyvojo svorio).

1 mln. 800 tūkst. t
Maždaug tiek kasmet Lietuvoje primelžiama pieno.

810 mln. vnt.
Tiek mūsų šalyje pernai surinkta kiaušinių.

Šaltinis: Statistikos departamentas

Vienos didžiausių šalies eksportuotojų – “Viči” įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis pripažįsta, kad naujos rinkos savaime neatsiveria, jas reikia tikrąja to žodžio prasme užkariauti. Tačiau eksportas, jo nuomone, yra vienintelė galimybė bet kuriai įmonei išsivaduoti iš provincialumo ir suklestėti.

VEIDAS: Kodėl manote, kad gerai laikytis Lietuvoje gali tik eksportuojančios įmonės? Argi nėra pavyzdžių, kai suklestėti pavyksta ir vietinėje rinkoje?
V.M.: Be mažiausios abejonės, eksportas yra vienintelė išeitis. Pirmiausia, Lietuva – labai mažytė šalis, kurios rinkos gali pakakti nebent egzistavimui. Visų įmonių didžiausias tikslas turi būti eksportas, eksportas ir dar kartą eksportas. Ir ne į Baltijos šalis, nes net kartu sudėjus Lietuvą, Latviją ir Estiją nesusidaro pakankamos rinkos, kuri suvartotų tiek, kiek reikia gaminti, kad gamybos sąnaudos nebūtų per didelės.
VEIDAS: “Viči” grupei priklausančios įmonės savo produkciją eksportuoja į 47 pasaulio valstybes. Kaip šis valstybių tinklas plečiasi, kaip randate naujų rinkų?
V.M.: Orientuojamės ne vien į produkciją, bet ir į kontaktus su prekybos tinklais, siekiame plėsti bendradarbiavimą su “Horeca”, su didmenininkais. Svarbu dalyvauti įvairiose tarptautinėse parodose, mugėse. Štai dabar su jumis kalbu iš Briuselio, kur dalyvauju didžiausioje Europoje žuvų parodoje. Pristatėme savo produkciją Prancūzijos, Didžiosios Britanijos atstovams, ir, atrodo, susidomėjimas yra nemažas. Norint plėstis reikia rodyti iniciatyvą. Be to, labai svarbu stiprinti savo prekės ženklą, o tai daryti galima ne vien per produkciją.
VEIDAS: Kurias iš visų savo rinkų pavadintumėte pačiomis svarbiausiomis, kurias, jūsų nuomone, labiausiai verta atrasti ir stengtis jose įsitvirtinti kitoms Lietuvos bendrovėms?
V.M.: Pasakyti, kuri valstybė yra pati svarbiausia, neįmanoma. Mums svarbios visos, kiekvienoje vis kita specifika. Labai sklandžiai dirbame su Čekija, Rumunija, Prancūzija, Italija, su visomis Rytų šalimis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žuvies produkcijos sektoriuje “Viči” užima 19 proc. rinkos.
VEIDAS: O kokias eksporto kryptis pavadintumėte dar neatrastomis, bet perspektyviomis Lietuvos bendrovėms?
V.M.: Štai dabar “mušamės”, kad patektume į Brazilijos rinką. Tiesa, iš Ispanijos gamyklos eksportas į šią šalį jau vykdomas, tačiau iš Lietuvos ir Estijos – dar ne. Tam reikia, kad Lietuvos ir Estijos gamyklos būtų sertifikuotos Brazilijos veterinarijos tarnybų. Tikimės, kad rugsėjį tai pavyks pasiekti.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kaip užsienyje vertinama lietuviška produkcija, koks jos įvaizdis? Pavyzdžiui, jei kalbame apie maisto pramonę, ar žodžiais “pagaminta Lietuvoje” reikia didžiuotis, ar geriau neužsiminti?
V.M.: Nė vienas prekybos tinklas neįsileidžia produkcijos jos neauditavęs, tad vien tai, kad produkcija patenka į vienos ar kitos šalies prekybos tinklą, yra aiškus kokybės rodiklis. Juk auditoriai eliminuoja mažiausią rizikos galimybę. Eksportuotojai užsienio rinkai turi būti pasiruošę net geriau nei vietinei. Manau, kad jei lietuviška maisto produkcija prekiaujama pusšimtyje pasaulio valstybių, tai rodo jos kokybę ir konkurencingumą.
VEIDAS: Lietuvoje nuolat pabrėžiama, kad reikia labiau skatinti aukštųjų technologijų eksportą. Ką jūs, maisto pramonės atstovas, apie tai manote?
V.M.: Ne visi sugeba užsidirbti iš aukštųjų technologijų, ne visiems to ir reikia. Mes gyvename iš maisto, bet ir jam gaminti naudojamos aukštosios technologijos, tad stengiamės, kad jos būtų pačios naujausios.
VEIDAS: Vis dėlto “Viči” įmonės užsiima ne vien maisto produkcija. Plečiate ir restoranų tinklą, esate kai kurių automobilių prekės ženklo atstovai. Kaip manote, kokias perspektyvas turi ne produkcijos, o būtent paslaugų eksportas?
V.M.: Visi, nuo pieno gamintojų iki aukštųjų technologijų gamintojų, turėtų orientuotis į eksportą. Mūsų atveju svarbiausia yra stiprinti prekės ženklą. Tai, kad Latvijoje netrukus turėsime jau keturis restoranus, turėtų atverti naujų galimybių. Juk apie mus, tarkime, sužinos nekilnojamojo turto plėtotojai, kurie savo ruožtu kvies mus į naujai statomus prekybos centrus.
VEIDAS: Jūsų manymu, ar gali Lietuvoje veikianti įmonė išsiversti vien su Lietuvoje pagaminta, užauginta produkcija? Kiek ir ko importuoja jūsų grupės įmonės?
V.M.: Mūsų pagrindinė žaliava – žuvies baltymai, kuriuos perkame iš viso pasaulio, nes Lietuvoje jų paprasčiausiai nėra. Importuojame ir kai kurias gamybai naudojamas technologijas. Tačiau ne vien pirkdamas lietuvišką žaliavą prisidedi prie šalies ekonomikos. Pavyzdžiui, daugiau nei trijuose šimtuose “Viči” įmonių visame pasaulyje aukščiausius administracijos postus užima lietuviai.
VEIDAS: Na, o kaip tiems vadovaujamas pareigas užimantiems lietuviams sekasi susikalbėti su savo kitataučiais pavaldiniais? Juk skiriasi ir mentalitetas, ir darbo kultūra – gal ispanai labiau mėgsta ilsėtis ir vertina siestą nei lietuviai?
V.M.: Atsakysiu trumpai ir nesileisdamas į detales: svečioje šalyje visada sunku. Taip pat ir suprasti vieniems kitus. Bet vis tiek įmanoma.

Praėjusią savaitę Kaune po beveik ketverių metų pertraukos vyko visuotinis žemdirbių suvažiavimas. Naujajai valdžiai ūkininkų organizacijos pateikė ištisus paketus siūlymų. Kaip į tai žiūri pati valdžia, pasiteiravome naujojo žemės ūkio ministro prof. Vigilijaus Juknos.

VEIDAS: Dirvonuojančios žemės plotų Lietuvoje nemažėja. Maža to, nuo 2014 m. planuojama įvesti naujas taisykles tiesioginėms išmokoms gauti – ūkininkai turės palikti dalį dirbamos žemės ekologiniams tikslams: nearti pievų, kitaip sakant, “žalinti”. Ką jūs, ministre, apie tai manote?
V.J.: Dirvonuojančios žemės plotų turi kuo sparčiau mažėti, juose reikia plėtoti gamybą. Tarkime, nenašiose Rytų Lietuvos žemėse, kur dirvonuoja didžiuliai plotai arba natūralios ganyklos jau apaugusios krūmokšniais, sudarius tinkamas ekonomines sąlygas, gali būti auginami laikymo sąlygoms ir pašarams nereiklūs mėsiniai galvijai, mėsinės avys. Kaip tik šiuo metu mes sudarome darbo grupę gyvulininkystės strategijai iki 2020 m. parengti. Joje sieksime (atsižvelgdami į atskirų regionų žemių našumą, kokią ir kur būtų tikslinga plėtoti gamybą) pateikti argumentuotus ekonominius svertus, numatysime konkrečius ES paramos mechanizmus. O minėtas “žalinimas” Lietuvoje neturėtų kelti problemų, nes yra nemažai menkaverčių plotų prie griovių, kuriuos galima palikti “žalinti”. Šis siūlymas aktualesnis Vokietijai, kurioje kiekvienas žemės lopinėlis išnaudotas, dirbamas.
VEIDAS: Kaip žemės ūkio srityje bus skirstomi 2014–2020 m. ES finansinės perspektyvos pinigai?
V.J. : Šiandien dar nėra labai aiškių gairių iš ES, turbūt daugiau aiškumo bus antroje metų pusėje. Bet mes jau dabar išsiuntėme kvietimus žemdirbių savivaldos institucijomis, kad jie darbo grupėse apsvarstytų, kokia kryptimi naujuoju periodu derėtų eiti.
Mano prioritetas – galvininkystė. Ir kai kalbamės su socialiniais partneriais, ūkininkų organizacijomis, visi vieningai sutaria, kad prioritetą reikėtų suteikti būtent gyvulininkystei, kuri sukuria daugiau darbo vietų ir didesnę pridėtinę vertę, bet nepamiršti ir kitų šakų. Optimalus variantas, kad dalis išaugintų grūdų “pereitų” per gyvulį ir būtų eksportuojami ne grūdai, kaip žaliava, o galvijų skerdena, dar geriau dešros, kita pagaminta produkcija. Mes sieksime ilginti tiek mėsos, tiek pieno gamybos grandinę, kad daugiau būtų eksportuojama ne žaliavos, o jau pagaminto produkto.
VEIDAS: Kalbama, esą politika, kai pusė visų ES biudžeto pinigų skiriama žemės ūkiui, yra ydinga, ir šią praktiką siūloma keisti. Ką tokie pokyčiai duotų Lietuvos žemės ūkiui?
V.J.: Tai nėra ydinga politika. Tiesa, miestiečiai dažnai klaidingai suvokia ūkininkams skiriamą ES paramą. Juk ji skiriama ne tik ūkininkams, bet visiems. Esant šiai paramai vartotojas gali pigiau įsigyti jau pagamintų produktų.
Jei nebūtų šitos nacionalinės ir europinės paramos, tiek mūsų, tiek ES ūkininkai negalėtų išsilaikyti arba maisto produktai gerokai brangtų, o tai lemtų, kad daugelis žmonių kai kurių produktų neįpirktų. Beje, jau šiandien statistinis lietuvis per metus nuperka nepilnus 4 kg jautienos, kuri žmogaus racione laikoma viena vertingiausių. O ES vidurkis – 16 kg. Bet lietuviai nevartoja šios mėsos ne todėl, kad ji jiems nepatinka, o kad yra per brangi.
VEIDAS: Iš tikrųjų vartotojas, perkantis galutinį produktą, nejunta tos paramos – žemės ūkio produktų kainos prekybos centruose vis kyla. Ar turite sprendimą, kaip šitai keisti?
V.J.: Taip, produktai nepinga, bet ir nebrangsta taip smarkiai, kaip galbūt brangtų dėl to, kad pabrango energijos sąnaudos, dyzelinas, trąšos. Iš tikrųjų iš ūkininko superkama žaliava, ir produktas mažai brangsta. Reikalas glūdi tolesnėje grandinėje – perdirbimo ir pardavimo.
VEIDAS: Pastaruoju metu vėl kalbama apie PVM lengvatas žemės ūkio produkcijai, pirmiausia mėsai ir žuviai. Ką manote apie tokių lengvatų reikalingumą ir naudą?
V.J.: Mes pateikėme tokį siūlymą, jis bus svarstomas Vyriausybėje. Mūsų nuomone, reikalingos lengvatos visiems būtiniausiems maisto produktams: šviežiai atvėsintai mėsai ir jos gaminiams, daržovėms, nes, kaip rodo patirtis, dalis lietuvių nuolat važiuoja į Lenkiją, kad ten įsigytų pigesnės mėsos, daržovių. Juk PVM lengvata turi įtakos galutinei produkto kainai, tad PVM sumažinimas mums leistų būti konkurencingesniems su kaimyninėmis šalimis. Ir galbūt mūsų paribio rajonai liautųsi važiavę pirkti į kitas šalis. Pagaliau tai paskatintų didesnį vartojimą, pilnėtų ir biudžeto įplaukos.
VEIDAS: Kodėl mūsų prekybos centruose vyrauja lenkiška kiauliena, o mes savo išaugintą mėsą eksportuojame į Rusiją, kitas šalis ir, tarkime, pagal kiaulienos eksporto apimtį į Rusiją, esame, regis, treti pagal dydį eksportuotojai?
V.J.: Lietuva sava kiauliena teapsirūpina vos 54 proc., likusią dalį importuojame, nors tarpukariu Lietuva garsėjo kaip bekonų eksportuotoja. Ir tokiai padėčiai įtakos turi PVM lengvatos bei kiti mokesčiai, susiję su pridėtinėmis sąnaudomis kiaulienai pagaminti, pavyzdžiui, pašarams. Taigi kol ekonomiškai apsimokės išvežti čia išaugintą kiaulieną, tol ji ir bus vežama.
Kita vertus, kai kuriose vietovėse įvairūs kiaulių augintojų konkurentai, prisidengdami viešuoju interesu, kliudo kompleksų veiklai. Tad kiaulių skaičius katastrofiškai sumažėjo ne vien dėl ekonominės padėties, bet ir dėl ne visai augintojams palankių aplinkosaugos reikalavimų. Neretai šie reikalavimai būna nepagrįsti. Tad pozityvaus mąstymo stoka kliudo investicijoms į kiaulininkystę.
Iš tiesų turėtų būti išlaikomas balansas: žmonės turi gyventi saugioje, neužterštoje aplinkoje, aplinkosaugos reikalavimų turi būti laikomasi, bet neturi būti trukdoma ir gyvulininkystės plėtrai.
VEIDAS: Daugelis Lietuvos švietimo įstaigų dalyvauja ES remiamoje vaisių ir pieno produktų, skirtų vaikams, programoje, bet absoliučioje daugumoje darželių ir mokyklų vaikams tiekiami pigiausi užsieniniai vaisiai, o ne lietuviški. Kodėl taip elgiamasi, juk pigieji užsieniniai vaisiai neturi nieko bendra su sveikata?
V.J.: Aš, iki ateidamas čia dirbti, irgi stebėdavausi, kodėl šitai vyksta, juk vaikų sveikata turi būti prioritetas. Be to, tokiu būdu mes remiame ne savo ūkininkus. Todėl tik pradėjęs dirbti ministru iškėliau šią problemą ir ją jau sprendžiame. Tiesa, nors specialistai irgi labai geranoriškai to ėmėsi, bet jau girdime priekaištų, esą nesuprantame rinkos ekonomikos principų. Vis dėlto mūsų nuostata tokia, kad vaikams turime tiekti sveiką, ekologišką, lietuvišką produkciją. Šiuo metu su Lietuvos vaisių ir daržovių augintojų asociacija rengiame apklausą, kiek ūkininkai, apytikriais skaičiavimais, galėtų pateikti ekologiškos produkcijos vaikų darželiams ir mokykloms. Tad ateityje užsieninių vaisių bei daržovių pirksime tik tiek, kiek nebeužteks savo.
VEIDAS: Ministre, o kur jūs pats perkate maisto produktus?
V.J.: Visur. Tai lemia laikas. Jei jo turiu, einu į ūkininkų turgelius nusipirkti natūralesnio produkto, jei ne – į prekybos centrą. Mūsų šeima neturi didelių įgeidžių.
VEIDAS: Jūsų pirmtakas Kazys Starkevičius buvo užsibrėžęs statyti kooperatyvą “Pienas LT”, kaip atsvarą stambiesiems perdirbėjams. Deja, statyba įšaldyta. Ką jūs apie tai manote?
V.J.: Tai nei buvusio ministro, nei mano – tai bendras Lietuvos interesas. Mano nuomone, ne tik šis projektas, bet visi geri projektai turi būti tęsiami, o ne griaunami, nepaisant valdžių kaitos.
Didžiausia statytojų problema buvo kofinansavimas. Dabar kooperatyvas “Pienas LT” jau rado dalį reikiamų lėšų, balandžio 8 d. važiuosime į analogišką kooperatyvą Lenkijoje, Lomžoje, kad išsiaiškintume, kaip jis veikia.
VEIDAS: Mūsų valstybė daugiau nei dvidešimtmetį nuolat blaškėsi keldama ir keisdama žemės ūkio prioritetus. Kokia šio Ministrų kabineto ir jūsų nuomonė dėl prioritetinės žemės ūkio krypties ar krypčių, o gal tai turi nuspręsti patys ūkininkai eksperimentuodami?
V.J.: Iš tikrųjų, valdžios keičiasi, atskiri pareigūnai sako, kad verta auginti serbentus, po to – kad sliekus, vėliau – sraiges, o juk žmogus investuoja savo pinigus. Todėl, kaip minėjau, mes stengiamės parengti ilgalaikio prioriteto viziją – tai gyvulininkystė, sąveikaujanti su kitomis šakomis. Kaimo žmogus turi žinoti, kad plėtodamas gyvulininkystę jis bus remiamas. Strategijoje bus numatytos konkrečios paramos lėšos ir rezultatas, ką pasieksime panaudoję tuos pinigus. Žinoma, nereikia tikėtis, jog tas finansavimas visą laiką toks ir bus, kokį mes numatysime, galbūt valstybė negalės visą laiką tiek finansuoti, bet tai bus atspirties taškas, kad nuo numatyto finansavimo bus skiriama 70–60 proc. Ir kai žmonės pamatys, kad valstybė turi ilgalaikę žemės ūkio strategiją, jie ir judės ta kryptimi.
VEIDAS: Kokios šiais metais numatytos prioritetinės programos?
V.J.: Gyvulininkystė. Deja, per šimtą dienų tikrai dar negalėjome pakeisti situacijos, nes dar reikia baigti vykdyti ankstesnes programas – juk negali atėjęs visko nubraukti. Tad nebaigtos ankstesnės programos kol kas “skriaudžia” gyvulininkystę.
Beje, vien per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje karvių sumažėjo beveik 18 proc. Šiandien Lietuvoje tėra tik 670 tūkst. karvių. 1941 m. Lietuvoje galvijų buvo per milijoną, o nepriklausomybės pradžioje, 1991 m., – 2,5 mln. Todėl mes norime stabilizuoti padėtį, pirmiausia norime išmokas vėl susieti su gamyba, nes 2007 m. tai buvo atsieta.
VEIDAS: Per kiek laiko bus baigta grąžinti žemės ir miško nuosavybė buvusiems savininkams?
V.J.: Esame užsibrėžę baigti tai kuo greičiau. Mano vizija: iki kadencijos galo turi būti baigta visa žemės reforma.
VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, žmonių turėtų dirbti žemės ūkyje?
V.J.: Dabar dirba apie 8 proc., nors sakoma, kad turėtų būti mažiau – 3–4 proc. Bet aš esu už tai, kad turėtų dirbti daugiau nei 8 proc.
Deja, norai gali skirtis nuo realybės, nes jaunimas išvažiuoja iš kaimo, tad gali nutikti taip, kad po kurio laiko liks tik 5 proc., kaip yra kai kuriose kitose ES šalyse. Bet mes skatinsime žmones nesitraukti iš kaimo. Ši Vyriausybė ir Seimas palaikys kaimą ir žemės ūkį ne tik deklaracijomis, bet realiais sprendimais: gerinant infrastruktūrą, pritraukiant ir padedant įsikurti jauniems specialistams.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, kuo mūsų žemdirbiai atsilieka nuo kaimynų lenkų ar nuo Vakarų europiečių?
V.J.: Nepasakyčiau, kad labai atsilieka. Jei paanalizuotume gyvulininkystės sektoriaus produktyvumą, matytume, kad jis dargi didesnis, o ir augalininkystės derliai ne ką prastesni. Be to, pažiūrėkite, kokia kompiuterizuota technika – traktoriais, kombainais naudojasi mūsų ūkininkai, kiek robotų fermose. Taigi mūsų ūkiai niekuo nebeatsilieka nuo Vakarų fermų, kartais, nuvažiavęs pas juos, supranti, kad pas mus dažnai pažangos net daugiau. Žinoma, nuvykęs į kas dvejus metus vykstančią pasaulinę gyvulininkystės ir jos vadybos parodą “EuroTier” vieną kitą naujovę pamatai, bet ji tuoj pat atsiranda mūsų ūkiuose, o kartais pirma pamatai Lietuvoje, o tik po to parodoje. Iš tikrųjų ES parama leido sumaniai dirbantiems ūkininkams labai pasitempti. Manau, kartais mes per daug kalbame apie problemas ir nebematome pasiekimų.
VEIDAS: Turizmo sektorius džiaugiasi, kad pagal sukuriamą BVP jau aplenkė žemės ūkį. Kokią, jūsų nuomone, BVP dalį turėtų sukurti žemės ūkio sektorius?
V.J.: Žemės ūkio sukuriama BVP dalis turėtų didėti. Iki krizės šis sektorius kartu su apdirbamąja pramone sukurdavo 15–16 proc. BVP. Per krizę rodikliai sumažėjo. Mano nuomone, žemės ūkio įnašas bendroje BVP dalyje turi didėti plėtojant ilgesnę gamybos grandinę, kooperaciją, perdirbimą smulkesniuose ūkiuose.
VEIDAS: O kokia jūsų pozicija dėl žemės pardavimo užsieniečiams?
V.J.: Aš esu už tai, kad būtų pratęstas pereinamasis laikotarpis, jei, žinoma, tai teisiškai įmanoma. Jei ne, tuomet turi būti sudėta daugiau saugiklių, nes mūsų ūkininkai silpnesni, mažiau konkurencingi, ūkiai mažesni. Juk žemė – tai valstybė, be žemės valstybė yra niekas.
Seimas netrukus diskutuos dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. turizmo sektoriuje sukurta bendroji pridėtinė vertė sudarė 2,7 mlrd. litų, kai tuo pačiu laikotarpiu žemės ūkyje – 2,6 mlrd. litų.

„Turizmo srities proveržis nepaliaujamai džiugina. Šiemet minėdami Lietuvos turizmo plėtros dvidešimtmetį apibendrinome pasiektus rezultatus: 1993-2011 m. Lietuvos pajamos iš atvykstamojo turizmo užaugo net 36 kartus ir 2011 m. siekė 3,5 mlrd. Lt. Per šį laikotarpį net 16 metų Lietuvos kelionių balansas buvo teigiamas – pajamos iš atvykstamojo turizmo viršijo išvykstamojo turizmo išlaidas, o 2011 m. kelionių balansas buvo didžiausias ir siekė 1,3 mlrd. Lt. Pajamų iš atvykstamojo turizmo dalis paslaugų eksporte išaugo nuo 11,2 proc. iki 26,9 proc.“, – teigia Valstybinio turizmo departamento direktorė dr. R. Balnienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad turizmo srityje tiesiogiai dirba beveik 42 tūkst. asmenų, t.y. tik 4,7 proc. visų privataus sektoriaus Lietuvoje darbuotojų.

2011 m. Lietuvoje apsilankė 1,8 mln. užsienio turistų (18 proc. daugiau nei 2010 m.). t.y. tiek, kiek žmonių gyvena Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse kartu sudėjus. Užsienio turistas Lietuvoje vienos kelionės metu vidutiniškai išleido 1244 Lt.

Po Lietuvą pernai keliavo 2,5 mln. vietinių turistų. Vienas vietinis turistas vidutiniškai išleido 158 Lt.

2011 m. Lietuvoje veikė 330 kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių, arba 51 įmone daugiau nei 1995 metais. 1995-2011 m. Lietuvoje atsirado 211 naujų viešbučių ir svečių namų. Per tą patį laikotarpį Lietuvos apgyvendinimo įstaigose turistų skaičius užaugo 2,9 karto (vietinių turistų – 1,9 karto, užsieniečių – net 4,8 karto).

Turizmo sektoriaus bendrąją pridėtinę vertę didžiąja dalimi sukuria apgyvendinimo įstaigos, restoranai, barai ir kitos maitinimo įstaigos, visų rūšių transportas, kelionių agentūros ir kelionių organizatoriai, pramogų ir poilsio organizavimo įmonės, kt.

Antroje 2012 m. pusėje pasaulio ekonomika išgyvens lėčiausios plėtros etapą, po kurios galima laukti spartesnio augimo, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje pasaulio ekonomikos apžvalgoje „Nordic Outlook“. JAV ir Kinijos ekonomikos perspektyvos pastaruoju metu pragiedrėjo, tuo tarpu euro zonos ūkio plėtra stringa dėl skolų krizės. Pasaulio ekonomikos stabilumui išlaikyti ir toliau itin didelės reikšmės turės kryptinga pinigų ir fiskalinė politika.

Pasak SEB grupės ekonomistų, pasaulio ūkio plėtrą stabdo vis platesnio masto privataus ir viešojo sektoriaus įsiskolinimų mažinimas, o lengviau atsikvėpti neleidžia politinės grėsmės atskiruose regionuose (JAV, Kinijoje, Vidurio Rytuose). Kita vertus, centrinių bankų vykdoma pinigų politika tebėra agresyviai skatinanti ir pasaulio palūkanų normų lygis išliks žemas bent jau artimiausiais metais. SEB grupės ekonomistų prognozėmis, Europos centrinis bankas bazinės palūkanų normos nebemažins, bet vengs ir jos didinimo.

Euro zonos ekonomika turi mažai galimybių greitu metu išsivaduoti iš recesijos, kuri užsitęs ir kitąmet, teigia SEB grupės analitikai. Šiemet euro regiono ūkis susitrauks 0,4 proc., 2013 m. – 0,2 proc., o 2014 m. išaugs 0,8 proc. Pasak SEB grupės analitikų, euro zonos vartojimui atsitiesti neleidžia aukštas nedarbo lygis, o įmonių norą slopina investuoti finansų sferos neapibrėžtumas. Vis dėlto eksporto tendencijos išlieka teigiamos, o krizės labiausiai apimtų šalių konkurencingumas, kad ir pamažu, bet gerėja. Be to, Vokietijos vyriausybė ateinančiais metais imsis skatinančiosios fiskalinės politikos, mažindama kai kuriuos pajamų mokesčius.

Teigiamos tendencijos būsto rinkoje ir itin laisva pinigų politika teikia stiprybės JAV ekonomikai, pastebi SEB grupės analitikai. Kita vertus, tikėtinas fiskalinės politikos sugriežtinimas (pajamų mokesčių didinimas) 2013 m. turės neigiamos įtakos vartojimui bei investicijoms. Kinijos ūkio padėtis pastaruoju metu sutvirtėjo ir sumažėjo „kietojo nusileidimo“ tikimybė, nors skatinančiosios politikos priemonių buvo pasitelkta mažiau, nei tikėtasi.

Anot SEB grupės ekonomistų, Baltijos šalių ekonomika atsispiria neigiamoms užsienio rinkų tendencijoms dėl santykinai stiprios vidaus paklausos ir tvirto eksporto konkurencingumo, o artimiausiais metais ūkio plėtra išliks gana sparti. Vartojimo atsigavimą palaikys tolesnis nedarbo lygio mažėjimas bei apčiuopiamas darbo užmokesčio didėjimas Latvijoje ir Estijoje. SEB grupės analitikai pastebi, jog daugėja ženklų, kad Latvija taps euro zonos nare jau 2014 m., tuo tarpu Lietuvos dėmesys euro įvedimui silpsta.

„Lietuvos ekonomikos plėtra šiemet neblogai balansuoja tarp vartojimo ir eksporto didėjimo, silpnoji grandis yra tik užsitęsęs verslo investicijų trūkumas. Vis dėlto lėtesnis Vokietijos ūkio augimas ir nesiliausianti euro zonos recesija formuoja mažiau patrauklų veiklos foną kitais metais. Kol kas gerinamos Lietuvai ekonomiškai tolimesnių valstybių – JAV, Kinijos – ūkio prognozės, nors tenykštė plėtra taip pat turės teigiamos netiesioginės įtakos mūsų šaliai“, – sakė SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.