Norint išmaitinti augančią žmonių populiaciją, per artimiausius kelis dešimtmečius pasaulio ūkininkams reikės beveik padvigubinti maisto produkcijos kiekį. Pažvelkime, kokios naujausios technologijos žada jiems padėti ir kaip jos prigyja Lietuvoje.

Pernai įvairią įrangą ūkininkams gaminanti vokiečių įmonė „Fritzmeier“ pristatė naujausią savo tiksliojo ūkininkavimo prietaisą „Isaria“. Šis įrenginys turi kelias infraraudonųjų spindulių kameras, kurios atpažįsta augalų spalvą bei vešlumą, – pagal tai nustatomas azoto kiekis javuose. „Isaria“ montuojamas traktoriaus priekyje ir per sekundę gali atlikti iki tūkstančio matavimų. Gauta informacija patenka į borto kompiuterį, kuris apskaičiuoja, kokį trąšų kiekį tam tikroje lauko vietoje turi išpilti trąšų barstytuvas. Taip kiekviena lauko dalis gauna individualią trąšų dozę: ten, kur augalai skurdesni, trąšų pilama daugiau, o kur jų lapija vešli – mažiau.
Miuncheno technikos universitete atlikti lauko bandymai parodė, kad „Isaria“ leidžia sutaupyti apie 15 proc. trąšų. Tikslusis ūkininkavimas tampa vis aktualesnis Europos žemdirbiams: nors „Isaria“ kainuoja apie 100 tūkst. Lt, per metus jų parduota jau daugiau nei šimtas egzempliorių.
O kita didelė žemės ūkio technikos gamintoja „Claas“ pasiūlė analogišką įrenginį „Crop Sensor“. Australų bendrovė „Agri Con“ jau yra sukūrusi panašiai veikiantį prietaisą, atpažįstantį piktžoles ir galintį reguliuoti purškiamų herbicidų kiekį. Ten, kur nėra piktžolių, nuodingų cheminių medžiagų nepurškiama, todėl, pasak „Agri Con“ atstovo Peero Leitholdo, šis įrenginys galėtų padėti sutaupyti beveik 50 proc. herbicidų (ir ūkininko pinigų).
Taigi naujausios kompiuterinės ir komunikacijų technologijos leido atsirasti naujai sričiai – precizinei, arba tiksliajai, žemdirbystei (angl. precision farming), kai ūkininkų naudojami prietaisai leidžia labai tiksliai realiuoju laiku nustatyti įvairius veiksnius, darančius įtaką derliui ar prieaugiui, duomenis apibendrinti bei išanalizuoti ir vėliau operatyviai juos keisti.
Jau minėti įrenginiai kol kas žengia pirmuosius žingsnius, tad pažvelkime, kokias technologijas šiandien sėkmingai diegia ir gan plačiai naudoja Lietuvos ūkininkai.

Tikslūs traktoriai ir karvių melžimo robotai

„Prieš penkerius metus Lietuvos ūkininkai gan nepatikliai žvelgė į precizinės žemdirbystės instrumentus, tačiau šiandien lietuviams nebereikia aiškinti, kokią naudą duoda šios technologijos“, – tvirtina Vidmantas Liutkauskas, UAB Mobiliųjų sprendimų centro vadovas.
Pasak V.Liutkausko, vieni populiariausių tarp Lietuvos ūkininkų šiandien yra autopilotai – ypač tikslios automatinės žemės ūkio technikos vairavimo sistemos. Tokie įrenginiai naudojasi ypač tiksliais GPS palydovų ir mobiliojo ryšio operatorių siųstuvų duomenimis, todėl traktorius ar kombainus gali vairuoti savarankiškai, iki 2,5 cm tikslumu – vairuotojui tereikia apsukti techniką lauko gale. Ši technologija itin svarbi sėjant ar sodinant. Tarkime, jei sodinant daržoves vagos nors kiek iškryps, nuimant derlių kombainais daržovės gali būti sužalojamos ar net sutraiškomos. Tačiau ir tręšiant ar purškiant herbicidus tokie autopilotai padeda tolygiai padengti visą lauką – iš tiesų net ir labiausiai patyręs ūkininkas nesugebėtų taip tiksliai vairuoti žemės ūkio technikos.
Kitas populiaraus naujausių technologijų panaudojimo žemės ūkyje pavyzdys – kontrolė. Specialūs GPS siųstuvai ūkininkui praneša, kokiame lauke dirba skirtinga žemės ūkio technika, kokiu greičiu ji juda, kaip apkrautas variklis, kaip panaudojami degalai, – visi šie duomenys sumaniam žemdirbiui padeda optimizuoti ūkyje atliekamus darbus. Tai ypač praverčia didesniuose ūkiuose, kur dažnai dirba samdomi darbuotojai, kurie ne visada tinkamai atlieka visus darbus, tad kontrolės mechanizmas padeda stebėti jų darbo kokybę.
Beje, naujausios technologijos naudojamos ne tik žemdirbystės, bet ir gyvulininkystės srityje. Tarkime, karvių ūkiai yra priversti stambėti – dėl to didesnėse bandose daug sudėtingiau stebėti kiekvieno gyvulio sveikatą, primilžį bei kitus individualius duomenis, tokius kaip rujos laikotarpis. Karvių reprodukcijos procesai glaudžiai susiję su pieno primilžiu, tad nepastebėjus ir praleidus kelis rujos ciklus, stipriai krinta karvės pieningumas. Be to, kad duotų daugiau pieno, šiuolaikinės karvės su pašaru gauna vis daugiau proteinų, vitaminų ir mineralų, taip išsiderina galvijų metabolizmas, ir natūralūs procesai, tokie kaip ruja, vis sunkiau pastebimi.
„Laikydamas kelių šimtų karvių bandą ūkininkas susiduria su problema: tradiciniu būdu stebėti kiekvieną galviją nėra galimybių. Juolab kad naujosios kartos ūkininkai kartais net nenori eiti į fermą – juk ten nemalonūs kvapai“, – tikina Albinas Šulinskas, bendrovės „DeLaval“, parduodančios įvairius įrenginius pieno gamybos ūkiams, vadovas.
„DeLaval“ gamina specialius judesio jutiklius, kurie dedami karvei ant kaklo ir fiksuoja galvijo elgesį, kaip aktyviai jis juda, o po to šią informaciją siunčia į centrinį kompiuterį. Tad ūkininkas išmaniuoju telefonu prie jo gali prisijungti iš bet kokios vietos ir bus perspėtas, jei tam tikro gyvulio elgesys pasikeitė dėl rujos arba ligos. Šveicarijos bendrovė „Anemon“ neseniai pristatė savo prietaisą, kurį sudaro ne tik judesio jutiklis, bet ir atskiras termometras, dedamas į karvės genitalijas, – dėl to šis prietaisas daug tiksliau nustato karvės rują bei išsiunčia ūkininkui SMS žinutę.
Karvių melžimas fermose jau seniai yra vienas labiausiai technologizuotų procesų, tačiau pastaruoju metu šį darbą savarankiškai ir, beje, daug geriau nei žmogus gali atlikti melžimo robotai. Šiandien Lietuvos ūkiuose jau yra keliolika tokių robotų. Jie veikia tokiu principu: karvės, pajutusios koncentruotų pašarų kvapą, ateina į specialų gardelį, kuriame roboto ranka nuplauna tešmenį, pamasažuoja jį ir tada užmauna melžimo aparatą. Robotas turi vaizdo kamerą, nuskenuojančią trimatį karvės tešmens ir spenių vaizdą, todėl įrenginys kiekvieną karvę melžimui paruošia ir melžia visiškai individualiai. Toks robotas turi galimybę netgi realiuoju laiku tirti pieno sudėtį – taip galima laiku pastebėti įvairias ligas, gadinančias pieno kokybę.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Išmaniuoju telefonu valdomas automobilis, namas, perspėjantis apie pratrūkusį vamzdį ar dingusią elektrą, be žmogaus įsikišimo vykdoma šilumos tinklų apskaita – tai ne fantastika, o tikrovė. Visi šie sprendimai buvo sukurti panaudojus naujausias ITT technologijas. „Veidas“ pasidomėjo, kokia yra šiandieninė M2M verslo Lietuvoje padėtis ir raidos tendencijos.

„Machine-to-machine“ (M2M), arba „įrenginio įrenginiui“, terminu vadinamos technologijos, leidžiančios įrenginiams keistis informacija. Duomenys perduodami laidais arba belaidžiu ryšiu.
M2M sprendimai patenka į vadinamąją daiktų interneto kategoriją, apie kurią jau ne pirmus metus kalbama kaip apie vieną pagrindinių telekomunikacijų augimo krypčių. M2M paslaugų spektras yra be galo platus. Viena populiariausių – įvairių skaitiklių (elektros, vandens, dujų) duomenų rinkimas ir perdavimas į komunalines paslaugas teikiančių bendrovių centrus. Į M2M kategoriją patenka ir įvairios transporto kontrolės sistemos, leidžiančios realiuoju laiku kompiuteryje matyti transporto priemonių buvimo vietą, nuvažiuotą kelią ar degalų sąnaudas.
Pats daiktų internetas (angl. „Internet of Things“), kurio atskiras atvejis yra M2M, dažnai vadinamas viena perspektyviausių verslo plėtros sričių ir netgi savotiška trečia didžiąja mobiliojo ryšio inovacija (po pokalbių mobiliuoju telefonu ir mobiliojo interneto).

Milijardai išmaniųjų įrenginių

Internetas neišvengiamai plinta ne tik tarp planetos gyventojų, bet ir įvairiuose prietaisuose: mašinose, buitinėje technikoje, fotoaparatuose. Šiam plitimui labai didelį pagreitį davė mobiliojo interneto atsiradimas. Mobiliosios technologijos leidžia „įsiūti“ duomenų siųstuvus ir imtuvus į įrenginius, kurie anksčiau buvo sunkiai pasiekiami arba iš viso nepasiekiami, pavyzdžiui, į visuomeninį ir asmeninį transportą, atokiau nuo komunikacijos linijų esančius objektus.
Rinkos tyrimų bendrovės „Harbor Research“ skaičiavimais, 2010 m. pasaulyje buvo per 5 mlrd. išmaniųjų įrenginių, tokių kaip bankomatai ar pardavimo automatai, ir apie 20 mlrd. įvairiausių jutiklių, valdiklių, procesorių bei kitos į techniką integruotos elektronikos, leidžiančioms mašinoms bendrauti tarpusavyje. Dalis šios milžiniškos armijos sukauptų duomenų yra perduodami mobiliaisiais tinklais. Analitikų teigimu, 2010 m. mobiliųjų prisijungimų buvo jau 160 milijonų. Šis skaičius sparčiai didės ir 2014 m. turėtų pasiekti per 490 mln.
Mobilieji M2M tinklai labiausiai paplitę Europoje: „Harbor Researh“ duomenimis, per 40 proc. visų prisijungimų tenka Senajam žemynui. To priežastis labai paprasta – Europa kol kas turi labiausiai išplėtotą mobiliojo ryšio ir mobiliojo interneto infrastruktūrą bei rinką.

Perspektyvos Lietuvoje

Tikslių duomenų apie M2M tinklų skverbtį Lietuvoje nėra, tačiau šioms technologijoms skiriamas pakankamai didelis dėmesys. Kaip teigia bendrovės „Omnitel“ viceprezidentas Rytis Ambrazevičius, „įrenginys įrenginiui“ tipo paslaugomis Lietuvoje naudojasi verslas, ieškantis naujų būdų augti ir savo veiklai pritaikytus telemetrijos sprendimus matantis kaip inovacinį, efektyvumą didinantį bei sąnaudas optimizuojantį kelią.
„Omnitel“ dideles telemetrijos sprendimų plėtros perspektyvas mato pritaikant platų išmanųjį 3G interneto tinklą. „Pastaruoju metu tobulėjant telemetrijos sprendimams atsiranda sąlyčio taškų su mobiliųjų aplikacijų rinka, o tokiems sprendimams įgyvendinti reikia didelių paketinių duomenų. Todėl didelė reikšmė teikiama išvystytam 3G ryšiui ir mūsų, kaip mobiliojo ryšio operatoriaus, tikslas yra ne tik bendradarbiauti su partneriais kuriant sprendimus, bet ir plėtoti bei modernizuoti spartaus mobiliojo interneto tinklą, kuris yra neatsiejama visų ateities telemetrijos sprendimų dalis“, – teigia R.Ambrazevičius.
Kitas „Veido“ kalbintas pašnekovas, bendrovės „App Camp“ generalinis direktorius Tomas Martūnas, M2M technologijų plėtrą taip pat sieja su išmaniaisiais telefonais ir jiems skirtomis mobiliosiomis programėlėmis. „Visi mūsų produktai paremti mobiliuoju internetu“, – pabrėžia mobiliąsias programėles kuriančios įmonės vadovas ir priduria, kad kartais mobilusis internetas yra vienintelis būdas vartotojams ir sistemoms keistis informacija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Pirmoji Lietuva turėjo sulipdyti valstybę kaip ūkinį vienetą, ir tai padarė; Antroji iki šiol ieško savo vietos pasaulyje.

Lyginti Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Res publikos ekonominį gyvenimą – nedėkingas uždavinys. Ekonomikoje mėgstamas statistinis lyginimas čia praktiškai neįmanomas. Ne tik dėl to, kad Pirmojoje Lietuvos Respublikoje šiek tiek išsamesni ekonominiai duomenys randasi tik antrą jos egzistavimo dešimtmetį, bet ir tai pripažįstama, kad jie neapima didelės dalies šalies ūkio. Bendrąjį vidaus produktą (BVP), šiandien vieną svarbiausių rodiklių bet kokiam ekonominio aktyvumo lyginimui, JAV imta skaičiuoti tik ketvirto dešimtmečio antroje pusėje.
Būtų didelė pagunda lyginti atskiras ekonominės veiklos sritis, apie kurias esama duomenų, tarkim, žemės ūkio, atskirų pramonės šakų gamybą, – sovietiniais metais tokie skaičiai dažnai būdavo pasitelkiami propagandai apie milžiniškus okupuotos Lietuvos laimėjimus. Bėda ta, kad jie tik propagandai ir tetinka, norint jų galima sočiai prisirankioti ir iš Pirmosios Lietuvos Respublikos statistikos. Pavyzdžiui, kokiais tempais didėjo turinčių radiją žmonių skaičius; arba kad 1929 m. automobilių pirkimas Lietuvoje pašoko 45 proc., kai Latvijoje – 6,8 proc., Estijoje – 13 proc.
Bet lyginimui su Antrąja Lietuvos Respublika panašūs skaičiai, kaip ir absoliuti dauguma kitų, visiškai netinka. XX amžiuje, ypač antroje jo pusėje, materialinės gėrybės buvo kuriamos pašėlusiais tempais, kito jų struktūra, net pats požiūris į ekonominio augimo prielaidas ir perspektyvas. Tad tiesioginis dviejų ekonomikų lyginimas – beprasmis.
Tačiau visada galima lyginti galimybes, viltis, siekius – taip pat tai, kaip sekėsi juos įgyvendinti.

Pirmoji Lietuva – valstybės šukė
Ekonominį šalies gyvenimą daugiausia lemia dvi aplinkybės: geopolitinė situacija ir kultūrinės, šiuo atveju – verslo kultūros tradicijos, tad jas pirmiausia ir vertėtų aptarti.
Pirmoji Lietuvos Respublika atsikūrė po beveik 125 metų Rusijos okupacijos. Ne bebuvo žmonių, „atmenančių“ ankstesnę Lietuvą, ne buvo ir bandymų lygintis su praeitimi. Ga lima sakyti, kad valstybė buvo kuriama nuo nulio. Svarbu ne tik tie ilgi metai; dar svarbiau, kad dvasinių ištakų buvo ieškoma ne artimiausioje įmanomoje praeityje, bet amžių glūdumose paskendusiuose Vytauto laikuose.
Politiškai tai suprantama: tautiniais pagrindais kuriama valstybė atmetė visą lenkiškai kalbantį dvarininkų luomą, o su juo – ir keletą šimtmečių savo istorijos. Bet ekonomika mėgsta paradoksus: tam, kad Lietuva atėjo į nepriklausomybę kaip atsilikęs agrarinis užkampis, pagrindus padėjo tas pats itin garbintas Vytautas. Ne vieną į tautinės mąstysenos spąstus pakliuvusį istorijos mėgėją kankina beveik egzistencinis klausimas: kodėl Vytautas po Žalgirio mūšio neatsiėmė bent Klaipėdos, dėl kurios mūsų savanoriai 1923 m. guldė galvas? Atsakymas paprastas: Klaipėda Vytautui nebuvo svarbi. Nors mums gal ir nesmagu pripažinti, etninė Lietuva ėmė virsti ekonominiu užkampiu pačiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikais.
Kai XVI a. LDK panūdo Baltijos, ji už ėmė Livoniją su Ryga, kartu su Lenkija pajungė Prūsiją su Klaipėda ir Karaliaučiu mi, bet etninių žemių ekonominės svarbos tai nepadidino. Užėmusi LDK carinė Rusija tuo labiau nesistengė plėtoti etninės Lietuvos ekonomikos. Politinę reikšmę turėjęs Vilnius buvo paverstas eiliniu nusmurgusiu gubernijos miestu, potencialiai galėjęs augti Kaunas (1861 m. per jį nutiesta Sankt Peterburgo– -Varšuvos geležinkelio atšaka į Karaliau čių, 1864 m. iš Varnių čia perkelta Žemaičių vyskupystė ir kunigų seminarija) duso nuo pirmos klasės tvirtovės statuso.
Atrodo, geležinkelis turėjo duoti impulsų kraštui augti, bet buvo veikiau priešingai. 1874 m. nutiesus Liepojos–Romnų geležinkelį, Lietuvos dvarininkų grūdų eksportas ne tik nepalengvėjo, bet visai buvo sužlugdytas: pagal nustatytus geležinkelio tarifus vežti grūdus 250 km atstumu kainavo santykinai 40 proc. brangiau, negu vežti 1 tūkst. km, ir 54 proc. brangiau – negu 2 tūkst. km. Tad at vežti iš Rusijos juodžemio rajonų grūdai kainuodavo net pigiau negu vietoje užauginti.
Atkūrusi nepriklausomybę ir netekusi Vilniaus krašto Lietuva paveldėjo gabaliuką milžiniškoje carinės Rusijos imperijoje suformuotos infrastruktūros. Plentų tik atkarpos, geležinkeliai – niekur nevedantys. Nebe reikalo vienu pirmųjų Vyriausybės rūpesčių pasibaigus nepriklausomybės kovoms tapo nutiesti 60 km geležinkelio atkarpą Kazlų Rūda– Šeštokai – taip 1924 m. buvo pasiektas Alytus, kur stovėjo garvežiai, vagonai, po Vilniaus okupacijos neprieinami Lietuvai.  1923 m. atsiėmus Klaipėdos kraštą, tokių mirtinai būtinų valstybės, kaip vientiso ūkinio organizmo, funkcionavimui darbų tik padaugėjo.
Klaipėda nuo pat istorinių laikų pradžios priklausė Prūsijai, XIX a., kada buvo vykdomi didžiausi infrastruktūriniai projektai, Rusija ir Prūsija nuožmiai varžėsi dėl įtakos, tad nieko nuostabaus, kad į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos nebuvo nutiesta jokių reikšmingesnių kelių. Visi didieji maršrutai (išskyrus tuos, kurie skirti bendravimui su priešiška valstybe) ėjo lanku apsukdami pasienį. Dėl to mūsų geležinkelis iki šiol toks lenktas.
Tiesa, prisijungus Klaipėdos kraštą, atsirado dar vienas apydidis miestas (1925 m. Klaipėda turėjo beveik 36 tūkst. gyventojų), bet krašto, išskyrus uostą, taip ir nespėta rimčiau integruoti į Lietuvos ūkinį gyvenimą. Klaipėdiškiai, net ir lietuviai, lai kė save aukštesniais už „žemaičius“ – tokie ir buvo, tiek ekonominiu, tiek kultūriniu požiūriu. Iš kalbingas faktas: 1925 m. surašymo duomenimis, 50,8 proc. Klaipėdos krašto gyventojų buvo lietuviai, bet beveik pusė jų atsitraukdami rusai išsivežė vertingiausius pramonės įrenginius, okupacijos metais vokiečiai kiek galėdami siurbė krašto išteklius – okupacijos nuostoliai įvertinti 4,5 mlrd. Lt (palyginimui: 1925 m. valstybės biudžeto pajamos nesiekė 236 mln. Lt).
Savo ruožtu Pirmoji Respublika nekūrė nepagrįstų lūkesčių, o ką žadėjo – tesėjo. Pirmas (ir iš esmės vienintelis) didelis pažadas – išparceliuoti dvarus ir išdalyti pirmiausia savanoriams, paskui kitiems bežemiams ar mažažemiams, gana kukliai paremiant mišku ir pinigais. Pažadas buvo vykdomas. Buvo vykdomas ir kitas, ne toks tiesmukas, bet daug plačiau apimantis pažadas. Paskelbus, kad esminė tautinės valstybės atrama yra kaimas, visa ūkio politika ir
buvo orientuota ta linkme. „Žemės ūkis yra mūsų valstybės pagrindas“, – minint Lietuvos ne priklausomybės dvidešimtmetį skelbė I.Tamošaitis, tautininkų ideologas. Galima sakyti, kad per visus nepriklausomybės metus valstybės pastangos buvo nukreiptos į žemės ūkio stiprinimą.
Tiesą sakant, ir kito pasirinkimo nelabai buvo: 1935 m. duomenimis, žemės ūkyje dirbo 76,7 proc. žmonių, pramonėje – 6,4 proc., prekyboje – 2,5 proc. Lietuva buvo žemdirbių kraštas, ir valstybė pagal išgales stengėsi paversti jų ūkius uždirbančiais iš eksporto. Tam buvo įkurtos kooperatinės bendrovės „Lietūkis“, „Pienocentras“, „Maistas“, valstybė aktyviai jas palaikė, netgi tiesiogiai subsidijuodama eksportą, o tai buvo ypač svarbu įsisiautėjus pasaulinei ekonominei krizei.
Vis dėlto reikia nepamiršti, kad Klaipėda nebuvo itin stambus uostas. Įsikūręs Prūsijos užkampyje, jis niekada neturėjo didesnės reikšmės. Pagrindinė per jį išvežama prekė buvo miško medžiaga. Uosto būklę geriausiai parodo tai, kad 1923 m. į jį begalėjo įplaukti tik iki 6 m grimzlės laivai; nuo 1924 m. įleidžiami 7,5 m grimzlės laivai.
Prijungta prie Lietuvos Klaipėda įgijo naują kvėpavimą. Uostas tapo svarbiausiu šalies langu į pasaulį – per jį ėjo daugiau kaip 80 proc. šalies eksporto ir apie 70 proc. importo. 1931–1937 m. uosto krovinių apyvarta padvigubėjo. Per jį į Europą plaukė lietuviškas sviestas, bekonai.
Paradoksalu, bet atsikūrusios Lietuvos ekonominis atsilikimas buvo ir savotiškas jos išganymas. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje buvo grąžinti į prieškarinį lygį, o labiau nukentėjusiose srityse – 1921–1922 m. Stebėtinai spartus atsikūrimo tempas. O juk pirmas valstybės biudžetas buvo patvirtintas tik 1920 m. – iki tol visi valstybės finansai, kaip rašo prof. Izidorius Tamošaitis, „buvo laikomi po lova čemodane“. Apie kokią nors valstybės pagalbą negalėjo būti nė kalbos.
Čia ir prieiname, ko gero, patį esmingiausią skirtumą tarp Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos. Formaliai žiūrint, abi jos gimė taip pat: jas savo krauju apgynė Lietuvos žmonės, tik pirmu atveju kraujo pralieta daugiau, kova truko ilgiau.
Didžiausia eksporto šalimi tapo Anglija. Bet ir čia laukė daug netikėtumų: 1932 m. į šią šalį eksportuota 25 tūkst. tonų bekonienos, bet 1934 m. kvota sumažinta iki 10 tūkst. tonų – Anglijos dominijos pareikalavo pirkti jų produktus. Šiandien mūsų verslininkai su panašiais netikėtumais susiduria eksportuodami į Rusiją, tad maždaug gali įsivaizduoti ano meto verslo aplinkybes. Tokiomis sąlygomis be valstybės paramos sunku įsivaizduoti bent kiek stabilesnį žemdirbių gyvenimą, nors ir su ta parama jis toli gražu nebuvo saldus.
Žemės ūkyje Lietuva laikėsi aiškios politikos: per kooperaciją paversti smulkius gamintojus stambiu ekonominiu vienetu, pajėgiu prasimušti į nedraugiškas užsienio rinkas. Ir tai daugiau mažiau pavyko. 1932 m. dar tik kiek daugiau kaip 47 proc. sviesto buvo pirmos rūšies, o 1935 m. – jau beveik 86 proc. Paskutiniais nepriklausomybės metais Lie tuva Europoje jau buvo matoma kaip žemės ūkio produktų eksportuotoja. Žinoma, toli gražu neprilygstanti Danijai – šioji 1937 m. eksportavo 150 tūkst. tonų sviesto; Lie tuva – 15 tūkst. tonų. Bet jau buvo skaičiuojama, kad per šešetą metų, pagerinus ūkininkavimo būdus, įmanoma pasiekti trečdalį Danijos lygio. Tarsi iš niekur išnirusiai valstybei per dvidešimt metų – tai visai neblogai.
Antra, valstybė gyveno kaip tas atsargus ūkininkas: išleisti tiek, kiek gali uždirbti. Todėl net sunkiausiais metais biudžetas buvo subalansuotas. Valstybė stengėsi neprisiimti jokių įsipareigojimų, kokie jai būtų ne pagal išgales. Socialinių įsipareigojimų sistema, kuri šiandien labiausiai gramzdina valstybės finansus, buvo labai kukli. Visuotinis pensijų draudimas taip ir liko įstatymų projektų lygio. Darbuotojų sveikatos draudimas buvo privalomas nuo 1926 m., bet faktiškai baigtas įvesti 1931 m.; jis taip ir neišsiplėtė iki žemės ūkio darbininkų, t.y. iki pagrindinės žmonių masės, – matyt, jausta, kad dėl įmokų čia gali būti keblumų. Laisva valia kiekvienas galėjo draustis – jeigu nebuvo perkopęs 50 metų amžiaus, neturėjo kokių išskirtinių ligų.
Tuomet, kai ligonių kasos iš tikrųjų gyveno iš apsidraudusiųjų įnašų, valstybė tik šiek tiek prisidėdavo gimdyvių pašalpoms, ligonių kasų nuostatuose buvo įrašyta: „Ligonių kasa duoda savo nariams tik paprastą dantų gydymą ir pigesniąsias plombas“; nori geresnių – skirtumą primokėk.
Ir taip visose srityse. Netgi privalomas pradinis mokslas buvo įvedamas atsižvelgiant į realią ekonominę situaciją. Nuo 1922 m. pagal įstatymą privalomas, faktiškai jis buvo baigtas įvesti tik 1930 m. – trūko mokytojų, trūko mokyklų. Nuo 1932 m. valstybė ir savivaldybės pastatydavo kasmet vidutiniškai po 80 mokyklų.
Žinoma, galima kelti retorinį klausimą, ar tokia apdairi finansų politika buvo racionali. Remiantis vien tik vidiniais resursais, nors ir labai kryptingais, sunku tikėtis greito rezultato. Lietuva, priešingai nei kaimyninės Latvija ir Estija, ėjo tokiu keliu, užtat importavo iš tų šalių pramonės gaminius. 1937 m. lapkritį Lietuvos skola vienam žmogui siekė 47 Lt, Latvijos – 80 Lt, Estijos – 180 Lt, šios šalys vystėsi sparčiau, iš kaimyninės Latvijos buvo nešama kontrabanda, ten vyko dirbti samdiniai. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą pramonė tuo se
kraštuose buvo daug labiau išplėtota: Ryga buvo didžiausias Rusijos imperijos uos tas, per jį ėjo 28 proc. imperijos importo ir 24 proc. eksporto, vokiečiai ją užėmė tik 1917 m. rugsėjį, nuo tada iki pat sovietų okupacijos latviai joje sudarė gyventojų daugumą; Estijos iš viso ne užėmė. Žinant vienodą visų Baltijos šalių baigtį, tas ekonominių varžytuvių klausimas taip ir lieka retorinis. Šiandien matome priešingą vaizdą: Estija pasirinko taupaus gyvenimo kelią, be didelių skolų ir biudžeto deficito. Tikėkimės, kad šįkart bus leista patirti, koks kelias ilgu laiku perspektyvesnis.
Kodėl pramonė „įtartina“
To meto ekonomistai puikiai suprato, kad žemės ūkyje sukuriama santykinai mažiau vertės negu pramonėje; bet taip pat suprato, kad su pramonės gaminiais dar sunkiau įeiti į užsienio rinkas negu su žemės ūkio produktais. Todėl nuosekliai buvo laikomasi principo pirmiausia plėtoti tas pramonės šakas, kurios perdirba žemės ūkio produkciją, ir taip pamažu pereiti nuo grynų žaliavų prie vis didesnę pridėtinę vertę turinčių žemės ūkio produktų eksporto.
Antra valstybės palaikoma pramonės sritis – patiems gaminti tokius produktus, kurie mažina importą, ir pirmiausia tokius, kuriems esama vietinių žaliavų. Ryškiausias tokios gamybos pavyzdys – cukraus pramonė. Antrą nepriklausomybės dešimtmetį pastatyti cukraus fabrikai Marijampolėje, Pavenčiuose, Panevėžyje (šis pradėjo veikti jau sovietmečiu) – itin būdingas Pirmosios Lietuvos Respublikos požiūrio į pramonę pavyzdys. Skaitant to meto spaudą, į akis krinta, kad pirmiausia pabrėžiama, kiek dėl to sumažėjo šalies importas, nes nebereikia įsivežti cukraus. Šių fabrikų atsiradimo istorija gerai atskleidžia ir kitą šalies ūkio plėtros ypatybę: norint plėtoti su žemės ūkiu susijusią pramonę, reikia didžiulio parengiamojo darbo, kuris paskiriems verslininkams dažniausiai ne pagal jėgas. Netgi broliai Juozas ir Jonas Vai lo kai čiai, stambūs pramonininkai, už pečių turintys Ūkio banką, įkūrę „Maistą“, turėjusį perdirbti ir eksportuoti lietuvišką kiaulieną, 1925 m. atsidūrė prie bankroto; įmonę perėmė valstybė ir kooperatyvai.
Vailokaičiai buvo ir cukraus pramonės pionieriai: įtikinėjo ūkininkus auginti cukrinius runkelius, naują Lietuvai kultūra, tada vežė į Prūsiją juos perdirbti. Betgi sukurti visą sistemą, keičiančią pačius ūkininkavimo pagrindus, – itin sunkus darbas. Be valstybės dalyvavimo vargu ar būtų buvę įmanoma pasiekti palyginti greitų rezultatų.
Valstybės galimybės palaikyti pramonę buvo gana ribotos. Trūko kapitalo, geriausias to įrodymas – 1930 m. švedams atiduotas degtukų monopolis už 4,5 mln. aukso dolerių paskolą tais laikais labai palankiomis 4,75 proc. palūkanomis. Už tai švedai investavo 10 mln. Lt į Petrašiūnų popieriaus fabriką, tai buvo didžiausia užsienio investicija: netgi praradusi Klaipėdos celiuliozės ir popieriaus fabriką Lietuva beveik apsirūpino popieriumi. Iš paskolos imti teikti ilgalaikiai kreditai ūkininkams. Kita vertus, pirkėjams tas monopolis kainavo 10 centų už dėžutę.
Bet būta ir gilesnių priežasčių, ko dėl pramonė, nors teoriškai suprantant jos reikšmę, praktiškai nebuvo itin skatinama. Čia galima išskirti du aspektus, net sunku pasakyti, kuris svarbesnis. Beveik visa pramonė buvo kitataučių, daugiausia žydų, rankose, tad tautiniu pagrindu konstruojamai valstybei ji buvo šiek tiek svetima. Be to, pramonės darbininkai po visų revoliucijų neatrodė itin patikimas ir tautiniu požiūriu sąmoningas elementas.
Tokias prielaidas galima daryti tik netiesiogiai – oficialiai nebuvo jokios diskriminacijos nei verslų, nei tuo labiau tautiniu požiūriu. Priešingai, valdžios atstovai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad verslas savo vertę turi įrodyti tik sąžiningoje konkurencinėje kovoje. Tai ypač ryšku vartant Lietuvių verslininkų sąjungos laikraščio „Verslas“ puslapius: juose gausu straipsnių, kad verslas Lietuvoje turi būti atiduotas į lietuvių rankas, ne kartą reikalauta įvykdyti dar vieną „parceliaciją“ – kaip dvarai buvo išdalyti lietuviams valstiečiams, taip ir miestų centrai, dabar apgyventi žydų, turį būti atiduoti lietuviams. Betgi neteko aptikti, kad oficialūs Lietuvos pareigūnai palaikytų tokias idėjas. Priešingai – iš jų lūpų ne kartą pabrėžta, kad tik sąžininga konkurencija gali parodyti, kuris geresnis.
Įdomu pasekti, kaip keitėsi visuomenės požiūris į verslą nepriklausomoje Lietuvoje.
Tautinio atgimimo me tais lietuviai valstiečiai buvo visaip raginami imtis prekybos, verslų – šitaip atseit nereikėsią atiduoti didelės savo triūso dalies žydams, pinigai liksią savųjų rankose. Nepriklausomybės metais lietuviai vis labiau įsitvirtino visose ekonominio gyvenimo srityse. Lygia greta ėmė ryškėti ir tam tikras nusivylimas tais „savais“ verslininkais: atrodo, kad ėmė byrėti iliuzinis tikėjimas, esą „tautinis“ verslas bus kažkoks kitoks, tauresnis, nesiekiantis pelno, o vien tarnaujantis bendrajam gėriui.
Ko gero, buvo įsivaizduojama maždaug taip: kitataučiai – et, ko iš jų norėti, jiems Lietuva nerūpi, rūpi tik sava kišenė, va savi, lietuviai verslininkai, bus kas kita. Kai ima ryškėti, kad verslas veikia ne pagal tautinius, o pagal ekonominius dėsnius – nusiviliama. Antai „Šaltinis“ 1938 m. piktinasi, kad Lietuvoje atsirado daugybė restoranų, ir „kas skaudžiausia, kad juos steigia patys lietuviai, net tie, kurie dedasi uolūs tėvynės mylėtojai“.
Intuityviai buvo jaučiama, kad verslas pačia savo esme nėra „tautinis“ užsiėmimas, o tautinės tapatybės klausimas prieškario Lietuvoje buvo itin svarbus. Buvęs ministras pirmininkas Ernestas Galvanaus kas, 1934 m. Klaipėdoje įkurto privataus Prekybos instituto rektorius, prisiminė mėginęs dar 1923 m. įkurti tokį institutą Kaune, bet nesulaukęs Seimo palaikymo – motyvuota tuo, kad tokią mokyklą lankantis jaunimas greitai „subambizės“. Verslas tebelaikytas savaip demoralizuojančiu, nutautinančiu užsiėmimu.
Paskutiniais nepriklausomybės metais verslininkams jau prikaišiojama, kad jie vaikosi tik pinigo, yra paskendę materializme. „Pinigo aristokratai dėsis su savo pikčiausiais priešais, jeigu tik matys, kad tai jiems yra naudinga“, – kerta I.Tamošaitis Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečiui skirtame leidinyje ir net švelniai pagrasina: jei bur žuazija neapsispręs „teigiamai“ – religiškai, tautiškai, valstybiškai, šeimyniškai, – jai gresia „negarbingai žūti“.
Vis dėlto pramonė ir be ypatingo valstybės palaikymo augo, tam padėjo dideli importo muitai – 1935 m. jie pasiekė vidutiniškai 31 proc. Aišku, vietos gamintojams tokia rinkos apsauga buvo į naudą. Kita vertus, dėl to pramonės gaminiai šalyje buvo labai brangūs, ypač palyginti su eksportuojama žemės ūkio produkcija. Tos kainų žirklės labiausiai smaugė ūkininkus. Be to, norėdamos palaikyti aukštą kainų lygį, atskiros pramonės šakos jungėsi į sindikatus. Paskutinį penkmetį valstybė ėmė su tuo kovoti, kai kuriuos sindikatus panaikino, įkūrė Kainų tvarkytojo instituciją, kuri nustatinėjo antkainius visose prekybos grandyse.

Ekonominė laisvė ir socialinė priklausomybė
Pirmajai Lietuvos Res publikai nepalankios buvo ne tik politinės, bet ir ekonominės aplinkybės. Pasibaigus ne priklausomybės kovoms, įvedus litą ir stabilizavus Vokietijos markės niokojamus finansus, šalis vos septynetą metų galėjo džiaugtis normalia pasaulio ekonomikos konjunktūra.
1929 m. prasidėjusi Didžioji depresija netruko atsiristi ir iki Lietuvos. Kainos krito – rugių, kurių Lietuva eksportavo daugiausiai, kaina nuo prieškrizinių 1928-ųjų iki 1935-ųjų krito daugiau kaip penkis kartus, ir tai džiaugtasi, kad pati prekyba atsigavo. Valstybės atsitvėrė milžiniškais importo muitais, o eksportą kiek galėdamos rėmė. Tai tik dar pagilino krizę, tarptautinė prekyba vyko iš esmės tik mainų pagrindu. Bet, kaip matėme, Pirmoji Lietuvos Respublika, vykdydama labai atsargią ekonominę politiką, palyginti neblogai prisitaikė prie tokios pasaulinio ūkio konjunktūros.
Antrą kartą atkūrusiai nepriklausomybę Lietuvai, formaliai žiūrint, visos aplinkybės susiklostė daug palankiau. Politinio pripažinimo ji sulaukė nepaprastai greitai, per pusantrų metų. Valstybė funkcionavo kaip pilnakraujis organizmas, Vilnius ir Klaipėda buvo visiškai į jį integruoti. Jokių sugriovimų, jokių nuniokojimų. Ir prie viso šito – itin palanki pasaulinio ūkio konjunktūra: panašiai tuo laiku prasidėjo ilgas ekonominio optimizmo laikotarpis. Iš dvidešimt dvejų Antrosios Respublikos gyvavimo metų – aštuoniolika buvo nesiliaujančio pasaulio ūkio augimo laikotarpis. Jį kiek permušdavo tik vietinės krizės, viena tokių, 1998 m. Rusijos ekonominė krizė, Lietuvai stiprokai smogė.
1990 m. atkūrusi nepriklausomybę ir atsivėrusi pasauliui, Lietuva staiga atsidūrė visiškai kitokioje tikrovėje. Šis lūžis buvo daug didesnis negu 1918 m. Trumpai tariant, anuomet Lietuva, nors ekonomiškai užguita, politiškai engiama, buvo integrali pasaulio ūkio dalis; sovietinį pusamžį ji gyveno visiškai izoliuotame pasaulyje, forma
liai kai kuo primenančiame laisvąjį pasaulį, bet savo esme skirtingame. Štai šis skirtumas tarp įsivaizduojamų tapačių sąvokų ir kitokio jų turinio, ko gero, ir buvo didžiausias smūgis – tiek ekonomikai, tiek pačiai visuomenei.
Esant planinei sovietinei ekonomikai vyravo įsitikinimas, kad vienintelė tikra problema yra gamyba. O Lietuva turėjo didžiulį gamybos potencialą, tad daugelis vylėsi, kad paėmusi į savo rankas paskirstymą šalis neregėtai suklestės. Labai greitai ėmė aiškėti, kokios iliuzinės šios viltys.
Socialinės saugos požiūriu posovietinė Lietuva lygiavosi į labiausiai išsivysčiusias Europos valstybes, joks politikas nebūtų drįsęs prasitarti, kad žlungant ekonomikai gali žlugti ir šios valstybės garantijos.
Trečia, amžinas prekių stygius sukūrė tokį vartojimo alkį, kokio niekad nepatyrė sovietinės ideologijos amžinai plakta vartotojiškoji Vakarų visuomenė.
Šitų trijų ingredientų kokteilis turėjo sprogstamąjį poveikį, jis iš esmės ir lėmė aiškiai juntamą visuomenės nusivylimą antrąja nepriklausomybe ir priešstatą, kad pirmoji nepriklausomybė buvo kažkuo ypač geresnė. Kuo ji tikrai buvo geresnė – tai kukliais lūkesčiais, atitinkančiais tikrąsias galimybes. Esminė Antrosios Lietuvos ypatybė ir problema yra ta, kad ji iš sovietinės sistemos atsinešė netikrą ekonomiką ir apgaulingus lūkesčius. Atvėrus sienas labai greitai ir skausmingai paaiškėjo, kokia tikroji Lie tuvos ūkio galia; dėl lūkesčių iki šiol tebeturime problemų. Kaip minėta, prieškarinėje Lietuvoje atrodė sa vaime suprantama gyventi pagal iš ga les, ne te ko rasti kitokių net svarstymų. Biudžetas be veik visada su perviršiu, dvidešimties metų užsienio prekybos balansas – plius 88,5 mln. Lt.
Antrojoje Lietuvos Respublikoje priešingai – beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį biudžeto balansas buvo neigiamas. Svarbiausia: ne tik nuosmukio, bet ir augimo metais. Todėl po įspūdingo augimo Antroji Lietuvos Respublika krizę pasitiko tuščiomis kišenėmis ir krūva išdalytų pažadų.
Būtų pernelyg paprasta sakyti, kad ano meto valdžia elgėsi išmintingiau, – per okupacijos pusamžį iš esmės pasikeitė pati visuomenė. Pasikeitė ne tik, o dar tiksliau – ne tiek tuo, kad diduma gyventojų persikraustė į miestus. Svarbiausias pasikeitimas – per sovietinės okupacijos pusamžį visa visuomenė dirbtinai buvo paversta valstybės samdiniais, tik pavadinimai skyrėsi: tarnautojai, darbininkai, kolūkiečiai. Grįžimas į laisvą pasaulį reiškė ir laisvę nuo šitokios „samdos“, bet gi lūkesčiai valstybės atžvilgiu iki šiol išliko ne įtikėtinai dideli. Jokia valdžia negalėjo su tuo nesiskaityti. Kiek sugebėjo atsispirti tokiems ekonomiškai nepagrįstiems lūkesčiams, o kiek pati juos skatino – kitas klausimas.
Lieka tik džiaugtis, kad šis fundamentalus virsmas atgimimo ir pirmais nepriklausomybės metais nebuvo įsisąmonintas, užgožtas laisvės vilčių, jis neatrodė reikšmingas, antraip vargu ar būtų buvę įmanoma referendumu įtvirtinti Konstitucijoje tokį straipsnį: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“
Prieškarinės Lietuvos Konstitucijose tokio aiškaus akcento nebuvo, jose tik abstrakčiai pasakoma, kad „nuosavybės teisė saugojama“, konkrečiau įtvirtinama tik privati žemės nuosavybė: „Žemės valdymo pagrindan dedamas privatinės nuosavybės dėsnis“ (jis negaliojo parceliuojamiems dvarams). 1938 m., kada valstybė jau stipriai reiškėsi kaip verslininkė ir dar stipriau pretendavo valdyti ir kreipti, ne tik reguliuoti, ūkinę žmonių veiklą, Konstitucijoje šios nuostatos išlieka, bet kartu atsiranda visas skirsnis apie valstybės vairuojamą tautos ūkį, valstybės interesai joje nedviprasmiškai iškelti aukščiau piliečio interesų. Tad nieko nuostabaus, kad šioje Konstitucijoje yra ir toks straipsnis: „Vengiančius darbo Valstybė gali priversti dirbti.“ Paradoksas, bet stebint šiandieninę visuomenę, besiilginčią tėviškai globiančios tvirtos valdžios rankos, priešiškai nusistačiusią ne tik verslininkų, kaip sluoksnio, bet apskritai privačios iniciatyvos atžvilgiu, atrodo, kad 1938 m. Konstitucija jai labiau tiktų negu šiandieninė.
Paradoksas čia dvejopas. Pirma, tokia patristinė, su didesnio ar mažesnio laipsnio diktatūros elementais valdžia buvo gana būdinga prieškario Europai – bet jokiu būdu ne šiandieninei. Antra, o tai svarbiausia, nors dažniausiai praleidžiama pro akis: „patristinė“ Smetonos valdžia nė iš tolo nebuvo prisiėmusi tokių įsipareigojimų visuomenei kaip šiandieninė (nepaisant to, kuri partija turi daugumą). Šiuo požiūriu tai buvo „sveika“ valdžia, daranti tai, ką privalo ir įstengia padaryti, ir nežadanti to, ko negali. Atitinkamai ir žmonės nepuoselėjo valdžios atžvilgiu nepagrįstų lūkesčių. Tad galima sakyti, kad Pirmoji Lietuvos Respublika buvo socialiai „sveika“. Antroji Lietuvos Respublika, nors formaliai žiūrint paveldėjo vientisą ūkį, – vis dar „karščiuojanti“.

Pramonė kaip našta
Paskutiniais sovietiniais metais Lietuvos ekonominis modelis buvo jau gana aiškiai išsikristalizavęs: industrinė valstybė su itin išplėtotu pramoniniu žemės ūkiu. Ne vien didžiuosiuose miestuose, bet ir tolimos provincijos miesteliuose pristatyta didžiulių gamyklų, daugelis jų buvo visiškai integruotos į Sovietų Sąjungos ūkio sistemą – gamino techninės pas kirties, gana siauro profilio produkciją, ku ria dažniausiai aprūpindavo visą didžiulę šalį.
Kai kas čia įžvelgia sąmoningą okupacinės valdžios politiką: integruoti Lietuvos (ir kitų vadinamųjų sąjunginių respublikų) ūkį į visos SSRS ekonomiką taip, kad atskirai jos paprasčiausiai negalėtų funkcionuoti. Čia dalis tiesos yra – siaura specializacija, anksčiau leidusi išsiauginti labai kvalifikuotų specialistų, buvo ir jų žlugimo svarbiausia priežastis. Ėmus griūti Sovietų Sąjungai, tos įmonės paprasčiausiai neteko užsakymų, o kartu ir darbo.
Krizė ištiko ne tik Lietuvą, bet ir visas buvusios Sovietų Sąjungos respublikas, visas vadinamojo socialistinio lagerio šalis. Netgi Suomijos, laisvosios rinkos šalies, ekonomika pa tyrė didesnį negu dešimties procentų nuosmukį – vien dėl to, kad 22 proc. savo produkcijos eksportavo į Sovietų Sąjungą.
Nedėkinga mūsų pramonei buvo ir pasauli nė konjunktūra. Pasibaigus šaltajam karui, 1993 m. Vokietijos staklių pramonė neteko 50 proc. užsakymų, Japonijos – 35 proc. Pagrindinis staklių pirkėjas yra karinė pramonė, o nu siginklavimo programos gerokai sumažino tokių užsakymų. Tad sunku įsivaizduoti, kur žlugus Sovietų Sąjungai gana išplėtota Lietuvos staklių pramonė būtų galėjusi rasti naujų užsakovų.
Santykinai aukštas Lietuvos pramonės lygis turėjo ir triuškinamų psichologinių padarinių visuomenei: daugelyje sričių Lietuva orien tavosi į aukščiausius to meto standartus, ir kai paaiškėjo, kad tie standartai ne tik že mes ni, bet dažniausiai apskritai nesvarbūs, ne reikalingi, – tai buvo šokas.
Galima išskirti tris Lietuvos pramonės persiorientavimo į rinkos ekonomiką etapus. Pirmasis – 1990–1994 m., staigaus šoko, po litinio ne aiškumo ir finansinio nestabilumo laikas. Pa skel busi politinę nepriklausomybę, Lietuva dar beveik dvejus metus, iki 1992-ųjų spalio, naudojo senąją valiutą rublį. Pasiduota pa gundai išpešti naudos iš rublinės ekonomikos. Tam reikėjo, kad kainos Lietuvoje būtų didesnės negu kitose buvusiose „broliškose respublikose“, su kuriomis vyko pagrindinė prekyba. Taip prasidėjo didžiosios kainų lenktynės. Lietuvai, kuri pirmoji ėmėsi santykinai savarankiškos ekonominės politikos, didinant kainas ir atitinkamai indeksuojant atlyginimus bei pensijas iš pradžių sekėsi išlaikyti kad ir iškreiptą konkurencinį pranašumą: 1991 m. pabaigoje realios gyventojų pajamos viršijo 1989 m. lygį, daugelio įmonių darbuotojai turbūt prisimena ano meto „pinigų lietų“, kai planinės ekonomikos varžtai neberibojo atlyginimų nei premijų, o deficito laikai dar tęsėsi… Šiose kainų lenktynėse mažiau tedalyvavo žemės ūkis ir maisto pramonė, nes siekiant išvengti socialinės įtampos maisto produktų kainos buvo ribojamos, netgi nustatyti eksporto muitai, kad nepritrūktų maisto. Tuomet žemės ūkis stipriai nukraujavo.
Deja, šis infliacinės gerovės kvaitulys buvo trumpalaikis. Sugriuvus Sovietų Sąjungai visos buvusios respublikos, tapusios savarankiškomis valstybėmis, skubėjo gaudyti infliacijos naudą, be to, ėmė ginti savo rinką. Čia išryškėjo Rusijos pranašumas – ji ne tik spausdino rublius, bet ir tiekė pagrindines žaliavas. Prasidėjo hiperinfliacija, galutinai palaidojusi bet kokią ekonominę logiką. 1994 m. Lietuvos pramonė jau gamina tik penktadalį 1990-ųjų kiekio.
Per antrąjį etapą (1994–2000 m.) buvo įvestas litas, suvaldyta infliacija, o svarbiausia – valstybė ėmė stipriai remti, net, galima sakyti, gelbėti išlikusias pramonės įmones. Deja, negailestingos ekonominės logikos diktuojamo proceso tai negalėjo sustabdyti. Dažnu atveju tokios pastangos tik marinavo esamą beviltišką padėtį. Vartant to meto spaudą galima pririnkti krūvas istorijų apie faktiškai neveikiančias, nieko negaminančias ir neparduodančias įmones, kurių darbuotojai kasdien tvarkingai ateina į darbą, kad… nieko nedarytų. Ir taip metus, antrus… Vėliau tai virto streikais, badavimu prie įmonių vartų, Seimo – tai galėjo trumpam sugraudinti politikus, tačiau ne bedvasę rinkos ekonomiką.
Čia verta paminėti dar vieną globalizacijos padiktuotą pasaulinio ūkio tendenciją, kaip tik sutapusią su Lietuvos nepriklausomybe, – masinį gamybos iškėlimą iš Europos ir Amerikos į Azijos šalis. Tad gal ir negalima pernelyg kaltinti to meto politikų ir verslininkų, nuoširdžiai tikėjusių, kad į mūsų veikiančias ir to meto aplinkybėmis pakankamai modernias, turinčias kvalifikuotų darbuotojų gamyklas užsienio investuotojai veržte veršis. Nesiveržė, ir ne vien dėl neaiškios politinės padėties ar mūsų nemokėjimo „privilioti“, – gamybos laivas jau plaukė į kitus vandenis.
Beje, Lietuvoje ilgai vyravo įsitikinimas, kad mūsų konkurencinis pranašumas – pigi ir kvalifikuota darbo jėga. Tačiau tas pigumas net pačiais blogiausiais laikais buvo sąlygiškas, ypač turint omeny gana išplėtotą, palyginti su Azijos šalimis, socialinę saugą. Todėl užsienio investuotojai pirmiausia ir atėjo į tas sritis, kuriose reikėjo minimalių investicijų, o grąžą buvo galima gauti tuojau pat.
Trečias etapas – funkcionuojančios rinkos ekonomikos pramonė. Tos įmonės, kurios išliko, šiandien gyvena pasaulio ekonomikos ritmu, jos yra mūsų ekonomikos stuburas, jų reikšmė ypač išryškėjo atėjus krizei. Tik bėda, kad tai daugiausia apdirbamoji pramonė, kurianti palyginti nedidelę pridedamąją vertę ir labai priklausoma nuo importuojamų žaliavų konjunktūros. Apskritai daugiau kaip pusę Lietuvos eksporto sudaro tarpinių produktų eksportas, o jei pridėsime benziną, bus beveik 60 proc. Tuo tarpu aukštųjų technologijų, arba kitaip – žiniomis grįstų prekių, eksportas tebelieka menkas. Galima išvardyti daug labai modernių įmonių, tik bėda, kad jos smulkios, nė iš tolo negalinčios lygintis su klasikinio tipo gamyklomis – nei apyvarta, nei tuo labiau įdarbinamų žmonių kiekiu. Vis dar po metų oficialiai pasiprašė priimama į Bendriją.
Paskelbusi nepriklausomybę Lietuva ryžtingai pasuko atviros, į pasaulio ūkį integruotos ekonomikos link. Iškart buvo deklaruotas siekis prisijungti ne tik prie politinės, bet ir prie ūkinės pasaulio bendrijos – 1992 m. šalis pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Europos Sąjunga (tuomet vadinosi Europos Bendrija), tapo Tarptautinio valiutos fondo, Pasaulio banko nare, netrukus pareiškė norą tapti Pasaulio prekybos organizacijos nare (ja tapo 2001 m.). 2003 m. suformuluotos sąlygos, vadinamieji Kopenhagos kriterijai, kuriuos tu ri atitikti šalys kandidatės, po metų Lietuva pa sirašė laisvosios prekybos sutartį su ES, o ti atominės elektrinės uždarymo terminą. Pamažu tie reikalavimai buvo įvykdyti – strateginiai šalies tikslai buvo pernelyg svarbūs.
Statistikos departamento duomenimis, 1994 m. Lietuvos BVP siekė 32 proc. 1990-ųjų lygio. Tiesa, yra ginčijančių, kad nuosmukis nebuvo toks didelis, nes kaitėsi BVP skaičiavimo metodika, – bendri statistiniai duomenys yra tik nuo 1995 m. Savo pataisų įnešė milžiniška infliacija, per minėtą laikotarpį triskart keitėsi pinigai, be to, iš esmės keitėsi pačios ekonomikos struktūra, todėl didelė dalis sukuriamos pridėtinės vertės liko neapskaityta. Įvertindamas visa tai, Pasaulio bankas skaičiuoja, kad 1994 m. realusis BVP sudarė 66 proc. 1990-ųjų lygio, o jį pasiekėme tik 2004 m. Tais metais tapome ES nariais.
Ypač glumina pastaroji data: išeina, kad prireikė net keturiolikos metų, kol šalis prisitaikė žaisti pagal naujas, rinkos ekonomikos taisykles. Kodėl jos mums tokios sunkios? Iš esmės tai klausimas, kas laukia Lietuvos ateityje. Tas taisykles galima suvesti į keturias laisves: laisvas prekių, kapitalo, paslaugų ir darbo jėgos judėjimas. Jomis grindžiama ES ekonominė politika. Jos iš esmės reiškia viena: visa visuomenė, o ne tik valdžia, turi būti pasirengusi konkurenciniams iššūkiams ir galimybėms. Prisimenu, 1998 m. vienas aukštas Briuselio pareigūnas paklausė: „Kada jūs jaučiatės galį įsijungti į Europos Sąjungą?“ Klausimas pasirodė beveik nepadorus – priimkite nors šiandien. Dabar aiškiau matyti, koks jis buvo teisus: tas žaidimas keturiomis laisvėmis Lietuvai iki šiol sunkiai įkandamas.
Laisvas prekių judėjimas atrodė pats patraukliausias. Prisimenate viltis: gal mūsų pramonės prekės ir ne kas, bet jau mėsytė, kaimiškas sviestukas – europiečiai pirštus laižysis. Tačiau kokius kryžiaus kelius turėjo nueiti mūsų gamintojai, kol pravėrė bent langelį į išsvajotos Europos rinką, – jokių muitų, užtat begalė kokybės barjerų.
Su laisvu kapitalo judėjimu lyg ir viskas puiku, mums jo visada trūko. Betgi ši krizė parodė: kaip jis laisvai įteka, taip laisvai ir išteka, ir kaip tik tada, kai jo labiausiai reikia. Užplūdus pigiems pinigams, Lietuva išmoko gyventi skolon, o dabar kaltina švedų bankininkus, kad buvo suvedžiota kaip nekalta mergelė.
Ką reiškia laisvas paslaugų judėjimas, iki šiol matome: turtingosios Europos šalys visais būdais riboja tą laisvę. Nebūtinai vyriausybės – daug dažniau prof sąjungos, bet rezultatas tas pats, „lenkų santechnikas“ iki šiol tebėra turtingosios Europos folkloro dalis.
Na, o apie laisvo darbo jėgos judėjimo sukuriamas problemas tik pastaraisiais metais imta garsiai šnekėti. Asmens laisvės požiūriu tai, be abejo, didžiulis gėris, betgi valstybei emigracija – baisi netektis. Juk emigruoja labiausiai kvalifikuota darbo jėga, kuriai parengti valstybė išleidžia milijonus.
Ilgalaikėje Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtotės iki 2015 m. strategijoje rašoma: „Manoma, kad šalyje pakanka verslumo išteklių, jeigu joje nemažai patyrusių ir išsilavinusių verslininkų, išplėtota rinkos infrastruktūra, turi gilias šaknis verslo etika ir kultūra, o pati visuomenės nuomonė palanki verslui ir didelė šalies gyventojų dalis trokšta imtis verslo.“
Deja, visuomenės nuomonė iki šiol nėra palanki verslui, ir tai didžiausia šiandieninės Lietuvos problema. Galimybes, iš kurių ir yra svarbiausios tos keturios laisvės, turime, trūksta suvokimo, kad patristinės valstybės laikai seniausiai praėjo ir niekada nebegrįš. Pirmą antrosios nepriklausomybės dešimtmetį buvo beviltiškai mėginama išsaugoti neperspektyvios pramonės likučius, lygiai taip šiandien mėginama kabintis į teisingos valdžios, kaip gelbėtojos, mitą. Kuo greičiau jis subliūkš, tuo geriau. Tik tada tos brangia kaina išsikovotos laisvės ims duoti realią naudą. ■

Per šios Vyriausybės kadenciją ūkininkai pajuto nemažai svarbių pokyčių. Vienas jų – pasiekėme susitarimą, kad ūkininkai taptų socialinio sveikatos draudimo ir pajamų mokesčių mokėtojais. Dabar ūkininkai ir jų partneriai įgyja teisę naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Be to, pradėta teikti parama ūkininkams pagal supaprastintą iki 150 tūkst. Lt schemą. Pagal supaprastintą tvarką pateiktos 8758 paraiškos, pasirašyta 6961 sutartis, verta 614 mln. Lt. Paramos supaprastinimas gerokai padidino paramos gavėjų skaičių. Tai leido žemės ūkio sektoriui daug lengviau pergyventi ekonominę krizę, nes pagalba daugiausia pasiekė smulkiuosius ir vidutinius ūkius. Beje, 2011 m. dirbančiųjų žemės ūkio srityje pajamos, palyginti su 2010 m., padidėjo 9 proc. ir beveik susilygino su 2008 m. buvusiomis pajamomis.
Supaprastinta parama turėjo įtakos svarbiausių žemės ūkio produktų supirkimo kainoms. 2011 m., palyginti su 2010 m., jos išaugo 18,4 proc. Iš jų augalininkystės produktų supirkimo kainos didėjo 27,4 proc., gyvulininkystės – 13,3 proc. Grūdų kainos padidėjo 27 proc. ir pasiekė 657 Lt/t, pieno supirkimas pabrango 14,1 proc., galvijų – 18,5 proc.
Svarbu paminėti ir tai, kad paskolų fondas taikė ne didesnę nei 3 proc. paskolos maržą, t.y. ne didesnes nei 5 proc. metines palūkanas. Iš viso per tris etapus lengvatinėmis paskolomis, siekiančiomis 135 mln. Lt, jau pasinaudojo 475 ūkio subjektai. Žemdirbiai aktyviai steigė melioracijos sistemų naudotojų asociacijas ir teikė paraiškas europinei paramai gauti. Iš viso šiai veiklos sričiai skirta apie 300 mln. Lt.
Supaprastinta traktorininko pažymėjimo išdavimo tvarka. Dirbti traktoriais dabar gali ir asmenys, turintys automobilio vairuotojo pažymėjimą. Žemės ūkio statiniai, mėšlidės ir skystojo mėšlo kauptuvai, plokščiadugniai grūdų saugojimo bokštai, siloso ir šienainio tranšėjos, stacionarios grūdų saugyklos, žemės ūkio technikos lauko plovyklos priskirtos prie nesudėtingų statinių grupės. Jiems nebereikia rengti ir detaliojo plano.
Pasiekėme, kad būtų pratęstas draudimas įsigyti žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams, o vykdant žemės reformą sudarytos palankios sąlygos žemdirbiams ūkių plėtrai įsigyti žemės ūkio paskirties žemės. Sugriežtinome atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją tvarką ir kontrolę, todėl iš esmės sumažėjo pradelsto termino skolų už pirktą žemės ūkio produkciją, patobulinome teisės aktus taip, kad žemdirbiai galios mokestį moka tik už tris mėnesius. Net krizės sąlygomis pasiekėme, kad žemės ūkio srityje didėtų BVP, žemės ūkio ir maisto produktų eksportas, pasiekėme teigiamą prekybos balansą.

Maisto paklausa pasaulyje didėja, tačiau Lietuvoje žmonių, norinčių verstis iš žemės ūkio verslo, mažėja. Apie pusė visų Lietuvoje registruotų ūkininkų – “popieriniai”. Ko labiausiai stinga Lietuvos žemės ūkiui ir, ką nedelsiant reikėtų keisti, – nuo to pradėjome pokalbį su žemės ūkiui ministru ir ūkininku Kaziu Starkevičiumi.

K.S.: Pastaraisiais metais Lietuva pasiekė labai daug dėl ES Bendrosios žemės ūkio politikos reformos, ypač dėl ūkininkams aktualiausio klausimo, kaip nuo 2014 m. ES rems kaimą.
Tiesa, pernai, ES šalims narėms balsuojant už Bendrąją žemės ūkio politiką (BŽŪP) nuo 2014 m. iki 2020 m., Baltijos šalių atstovai nepritarė šiam dokumentui. Mat jame buvo numatytos labai didelės žirklės tarp paramos naujųjų šalių narių ir senųjų šalių narių žemės ūkiui.
Tačiau mes nenuleidome rankų ir toliau derėjomis su didžiosiomis finansinėmis donorėmis. Visų pirma, buvo svarbu įtikinti Vokietijos atstovus, kad tokia skirtinga parama senųjų ir naujųjų šalių žemės ūkiui yra nepagrįsta ekonomiškai ir dėl to niekur neveda. Ir mums kartu su kitų Baltijos šalių atstovais pavyko šitai pasiekti: Berlyne sausį surengtos tarptautinės maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodos „Žalioji savaitė “ metu Vokietijos žemės ūkio ministrė pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą su Baltijos šalių ministrais bei žemdirbystės lyderiais. O birželio pradžioje Danijoje vykusiame neformaliame Europos Tarybos žemės ūkio ministrų susitikime visų trijų Baltijos šalių ministrai pasirašė dar vieną dokumentą su Vokietijos žemės ūkio ministre: Vokietija pasižadėjo palaikyti Baltijos šalių poziciją dėl ženklaus tiesioginių žemės ūkio išmokų padidinimo.
O kadangi dabar visus pagrindinius sprendimus, susijusius su žemės ūkiui, priims jau Europos Parlamentas, aš pernai rugsėjį pasikviečiau visus mūsų europarlamentarus ir išsakiau jiems Lietuvos žemės ūkio problemas. Ir šitas darbas su europarlamentarais davė rezultatą – į gegužę Vilniuje vykusią tarptautinę žemės ūkio ir maisto pramonės parodą “AgroBalt” atvykęs EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto pirmininkas Paolo de Castro pabrėžė, kad Baltijos valstybių žemės ūkis yra problematiškas ir tiesioginių išmokų žirklės tas bėdas tik pagilina.
Taigi, žemdirbiams ir kaimo gyventojams neverta baimintis – žemės ūkis kaime turi ateitį ir visos rėmimo programos, kurios buvo iki šiol ir toliau bus tęsiamos, o ir naujų bus.
VEIDAS: O kiek ES paramos iki šiol buvo iššvaistyta?
K.S.: ES galioja kriterijus: netikslingai gali būti panaudota iki 10 proc. visos paramos. Mes nuo pat ES finansinės paramos gavimo pradžios, tai yra įskaitant SAPARD, BPD ir pastarųjų metų paramos lėšas, netikslingai panaudojome ne daugiau kaip 3 proc.
Antra vertus, mums reikia padėkoti dar ir ūkio krizei, kad ji pristabdė sudėtingų, bet mažareikšmių projektų vystymą.
Galiausiai, šią kadenciją supaprastinus ES paramos žemės ūkiui skyrimo tvarką, sutaupėme 10 proc. lėšų, kurias iki tol ūkininkai turėdavo sumokėti projektų rengėjams. Pastarieji, tiesa, labai pyko, mat, jei iliustruotume skaičiais, tai paaiškėtų, kad supaprastinus paramos teikimo tvarką, ūkininkai gavo paramos, kurios vertė 1,7 mlrd. Lt, o kadangi projekto rengimas kainuoja apie 10 proc., tai sutaupėme milijonus, kitaip tariant, jie liko ūkininkams.
Beje, iki paramos teikimo supaprastinimo, ja buvo pasinaudoję 1600 ūkininkų ar žemės ūkio subjektų, o dabar – net 20 tūkst. Tai geras rodiklis, nes iš registruotų 110 tūkst. ūkininkų, aktyviai ūkininkaujančių yra 60 tūkst.
VEIDAS: Jūs deklaruojate, kad mūsų tikslas – gamybos kaime didinimas, bet statistika rodo, kad galvijų, ypač karvių, ožkų mažėja.
K.S.: Taip, politiniai oponentai neretai operuoja šiais skaičiais. Bet pažvelkime giliau, jei idealizuojamais kolūkiniais metais, tai yra iki 1990 m., mes iš karvės vidutiniškai primelždavome 3,5 tūkst. tonų pieno, o, tarkime, mokslinis Veterinarijos akademijos ūkis, primelždavęs 6 tūkst. t., jau gaudavo Lenino ordinus, tai dabar mūsų kontroliuojamų ūkių karvių primilžių vidurkis yra 6,2 tūkst. t. Taigi, nors karvių skaičius sumažėjo, primilžiai padidėjo. Kitaip tariant, žmonės laiko sveikas, produktyvias karves, bet ne ožkas karvės pavidale.
Galiausiai, mes apsirūpiname pieno produktais 170 proc., taigi 70 proc. produkcijos turime ieškoti rinkų trečiosiose šalyse. Jau pasirašėme eksporto sutartį su Rusija, netrukus pieno ir mėsos eksporto sutartis pasirašysime su Kinija. Mat jaunoji Kinijos karta irgi pradėjo vartoti pieno produktus.
O ir JAV rinka yra įdomi mūsų produkcija. Ir jau rugpjūtį pas mus atvažiuoja JAV ekspertai (kuriuos, beje, kvietėme nuo pat 2003 m.) dėl eksporto leidimų mūsų žemės produkcijai.
Iš tikrųjų, mes patenkiname savo rinką visais produktais, išskyrus kiaulieną. Kiaulienos mums stinga, o visą kitą žemės ūkio produkciją mes turime eksportuoti.
VEIDAS: Lietuvos žemės ūkis pastarąjį dvidešmtmetį išgyveno įvairių kultūrų auginimo madų pakilimus ir nuosmūkius: tai rapsų, tai serbentų, tai aviečių… Ką šiuo metu yra perspektyvu auginti?
K.S.: Per šiuos ketverius metus mes nepropagavome nei serbentų, nei agrastų auginimo ir, manau, jog gerai, kad nedemonstravome žemės ūkio madų šou. Mūsų prioritetas tos ūkininkavimo šakos, kurios sukuria didžiausią pridėtinę vertę, tai: pienininkystė, mėsinių galvijų auginimas, avininkystė.
VEIDAS: Ministre, įdomu, o kur Jūs pats perkate maisto produktus?
K.S.: Aš pats perku retai, dažniau mano žmona. Tačiau mūsų šeima turi tradiciją kas savaitgalį arba kas antrą savaitgalį apsilankyti Kauno Pilies turgelyje. Čia perkame tų produktų, kurių nepasigaminame: sūrių, duonos.
Mes patys sau ir draugams užauginame kiaulių, paukščių, kiaušinių, lietuviškų vaisių, daržovių.
VEIDAS: O į prekybos centrus neinate?
K.S.: Retai. Prekybos centre perkame tik egzotinių vaisių vaikams.
Aš džiaugiuosi mūsų įgyvendinta ūkininkų turgelių idėja.
VEIDAS: Bet paskutiniuoju metu gerokai smuktelėjo pasitikėjimas šiais turgeliais, nes čia pat prekiaujama ir atvežtine, nevisuomet kokybiška, dažniausiai lenkiška, produkcija.
K.S.: Taip, ūkininkai turėtų daugiau vadovautis savikontrolės mechanizmais ir rūpintis savo prekės ženklo prestižu, kad greta jų turgeliuose nestovėtų perpardavinėtojai. O pirkėjai visada turėtų klausti ir prašyti ūkininko, kurio produkcija, neva, prekiauja perpardavinėtojai, sertifikato: pirkėją gali apgauti tik vieną kartą, kitą kartą jis nebeateis.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl Lenkijos žemdirbiai per pastarąjį dvidešimtmetį pasiekė daugiau, o mes tik skundžiamės kaip blogai?
K.S.: Nepasakyčiau, kad jie pasiekė daugiau. Kita vertus, Lenkijos ūkininkai turėjo geresnes starto pozicijas: ten žemė nebuvo nacionalizuota. O mūsų ūkininkai savarankiškai ūkininkauja tik 20 metų. Geriausias pavyzdys Punsko ir Lazdijų dzūkų ūkininkų palyginimas. Lazdijų dzūkai – darbštūs, kantrūs, bet jie tik “stojasi ant kojų”, ūkeliai smulkūs; anie, Punsko dzūkai, ūkininkavo ir sovietmečiu, tad pas juos stiprūs šeimos ūkiai, išlikę tradicijos, kad ūkį paveldi vyriausias palikuonis, ūkiai nebuvo skaidomi.
Tačiau kitas aspektas – maisto kokybė. Šiemet Lenkijoje kilo net keletas maisto kokybės skandalų, nes paaiškėjo, kad produkte nėra to, kas parašyta ant etiketės. Tiesa, jų produkcija pigesnė nei mūsų.
Kita vertus, aplenkdamas Vilniaus centro kamščius, į Kauną neretai važiuoju pro Dūkštą ir – matau, kaip prie čia esančio “Biovelos” mėsos fabriko stovi autobusai iš Lenkijos ir žmonės dideliais kiekiais perka lietuvišką, tikrą kumpį, dešrą. Taigi, jei nori kokybės, nesvarbu, kad ji ir kainuoja brangiau.
VEIDAS: Ar iki rinkimų dar planuojate nuveikti didesnių darbų?
K.S.: Viena naujovių – deklaruojantieji žemę, tai yra pievas ir ganyklas turės turėti galvijų ar kiaulių. Jei deklaravai turįs 1 ha žemės, turi auginti ir vieną karvę ar vieną jautį arba dešimt kiaulių.
Šitai padarėme, nes kaime pradėjo kurtis nauja socialinių išmokų sistema: žmogus gaudavo išmokas neįdėdamas didesnių pastangų. Užtekdavo tik kartą per metus nupjauti žolę. Tokių “ūkininkų” yra apie 25 tūkst.
Pastebėjome tokių piktnaudžiautojų, kurie deklaravo tūkstančius hektarų žemės ir gaudavo išmokas. Pavyzdžiui, šiemet išmoka už 1 ha žemės – 400 Lt, o nušienauti 1 ha kainuoja 150 Lt. Tai paskaičiuokime, nuo 1 tūkst. ha – lieka 250 tūkst. Lt. Kur Jūs dar uždirbsite tokius pinigus?
VEIDAS: Iki šiol didžiulė problema kaime įsigyti tarp privačių sklypų įsiterpusius valstybinius žemės sklypelius. Kada ši tvarka bus supaprastinta taip, kaip buvo supaprastinta mieste?
K.S.: Šiuo metu startuoja pilotiniai žemės konsolidavimo projektai: keletas kaimo gyventojų gali susitarti dėl savo žemės sklypų plėtojimo. O taip tvarkant savo sklypus galima pretenduoti ir į įsiterpiančius valstybinius žemės sklypelius bei juos nusipirkti.
Mūsų tikslas, kad šie žemės konsolidavimo projektai taptų kadastrinėmis vietovėmis. Tokie kadastrinių vietovių projektai prilygs miesto bendriesiems planams. Tik šiuo atveju, kaimynai ūkininkai susitars, kur jie ketina statyti fermas, kur gyvenamuosius namus ir, patvirtinus šiuos projektus, jie jau įgys teisės akto statusą – panorus statyti namą ar plėsti fermą, nebereikės rengti detaliojo plano ir leisti pinigų.
VEIDAS: Kodėl didėja nepasitenkinimas Jūsų inicijuotais rezervinių miškų aukcionais?
K.S.: Savininko “suradimas” niekieno, tai yra buvusiems kolūkių miškams, yra sėkmė. Šiuo metu vyksta niekam nepriklausiusių, tai yra rezervinių miškų aukcionai, beje, komercinėmis kainomis. Tiesa, tie miškai tikrai nėra pačios geriausios kokybės, bet susidomėjimas jais didžiulis: nuo aukcione paskelbtos pradinės kainos, pardavimo kaina pakyla tris – keturis kartus. Šiandien jau parduota apie 100 ha rezervinių miškų, valstybė gavo apie 1,5 mln. Lt pajamų. Anksčiau tuos miškus urėdijos saugodavo tik nuo gaisro, bet juose nebuvo galima ūkininkauti, nepaisant to, šiuos miškus dažnai išvogdavo.

Pasak Lietuvos energetikos instituto direktoriaus prof. habil. dr. Eugenijaus Ušpuro, per pastarąjį dvidešimtmetį Lietuva energetikos ūkyje pridarė daug klaidų, o didžiausia klaida – delsimas ir abejingas požiūris į savo išsikeltus tikslus. Taigi, pokalbis su E.Ušpuru.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokių klaidų energetikos sektoriuje Lietuva padarė per pastaruosius 22 metus?
E.U.: Pagrindinė klaida, kad buvo priimamos geros energetikos strategijos, bet nė viena jų praktiškai nebuvo vykdoma.
VEIDAS: O jeigu jos būtų įgyvendintos, ką mes šiandien turėtume?
E.U.: Manau, kad ir dujų terminalą turėtume, ir diversifikuotą dujų tiekimą, ir elektros jungtis su Europos Sąjunga. Juk viskas, kas surašyta naujausioje energetikos strategijoje, buvo ir pirmojoje, ir vėlesnėse. O juk pirmoji energetikos strategija surašyta dar 1993 m.
VEIDAS: Kaip manote, ko energetikos srityje šiuo metu Lietuvai trūksta labiausiai?
E.U.: Mano nuomone, Lietuvai dabar labiausiai stinga suskystintų dujų terminalo, nes ir praėjus 22 metams po nepriklausomybės atkūrimo dujas mes gauname tik iš Rusijos. Ir už jas mokame itin brangiai, brangiau net už vokiečius. O kadangi dujas naudoja dauguma daugiabučius šildančių katilinių, tai tos brangios dujos yra didelė našta ir kančia daugumai mūsų šalies gyventojų.
Antras dalykas, kurio mums žūtbūtinai reikia, tai elektros jungtys su Vakarais. Dabar tik Dievui galime dėkoti, kad elektros energijos pasiūla rinkoje yra pakankamai didelė, ir elektros energijos iš Rusijos galime nusipirkti palyginti nebrangiai (pigiau, nei patys galime pasigaminti). Bet kažkada situacija gali pasikeisti, ypač pasibaigus krizei, ir elektros sektoriuje gali susiklostyti panaši padėtis, kokią dabar turime su dujomis.
Ir trečias dalykas, ką privalome turėti, tai savo elektrinę, kuri gamintų elektros energiją už konkurencingą kainą. Naujoji Visagino atominė elektrinė čia būtų gana gera išeitis. Beje, jos priešininkai nieko geriau nepasiūlo, nes dujomis, anglimis, mazutu kūrenamos elektrinės tikrai ne geresnė alternatyva.
VEIDAS: Lietuva ir mūsų kaimynės energetiniu saugumu rūpinasi skirtingai. Jūsų nuomone, kuri valstybė pasirinko geriausią ir greičiausią kelią?
E.U.: Gana ilgai turėjome atominę elektrinę ir estai su latviais mums pavydėjo pigios elektros energijos. Tačiau mes visiškai nesirūpinome savo ateitimi, tiesiog sėdėjome ir kažko laukėme. Be to, klaidingai manėme, kad patekus į bėdą mums pagelbės Elektrėnų elektrinė. Bet dabar ji menka talkininkė, nes dujos pabrango penkis kartus, o to niekas neprognozavo.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl jau daug metų Estijai ir Latvijai dujų pavyksta įsigyti pigiau nei Lietuvai?
E.U.: Taip yra todėl, kad mes nemokame derėtis, nevažiuojame į Rusiją ir nesikalbame. Bet čia klausimas labiau politikams. O latvių santykiai su “Gazpromu” geresni dar ir dėl to, kad Latvijoje gyvena daugiau rusų, be to, jie turi požeminę dujų saugyklą, kuria pasinaudoti leidžia ir “Gazpromui”. Šis už tokią paslaugą atsilygina mažesnėmis dujų kainomis.
VEIDAS: Ar tikite, kad Lietuva pajėgi pasistatyti atominę elektrinę? Jei taip, tai kada tą elektrinė turėsime ir kiek ji kainuos?
E.U.: Viena Lietuva atominės elektrinės, žinoma, nepasistatytų, bet juk statome ne vieni – turime tris partnerius, o gal dar ir Lenkija įsitrauks į šį projektą. Žinome, jog “Hitachi” tokias elektrines, kokia bus Visagine, paprastai pastato per penkerius metus, tad visai realu tikėtis, kad 2020–2022 m. ši elektrinė jau pradėtų veikti.
VEIDAS: Dabar pateikiama daug visokių skaičiavimų, tačiau ar kalbant apie naujos elektrinės statybą, jos kainą, būsimą elektros kainą, jau yra įskaičiuotos ir būsimos šios elektrinės uždarymo išlaidos?
E.U.: Kiek žinau, taip.
VEIDAS: Kiek laiko Lietuva uždarinės senąją Ignalinos atominę elektrinę, kiek tai gali kainuoti ir kiek Lietuvai teks mokėti iš savo kišenės, o kiek iškaulyti iš ES?
E.U.: Pastaruoju metu daug strėlių ir kaltinimų paleista į “Nukem” pusę. Žinoma, ši kompanija nusipelno kritikos, bet ne tik ji. Čia kaip ir besiskiriančioje šeimoje – kažkiek kaltos būna abi pusės. Kitaip tariant, kalta ir “Nukem”, bet kartu ir buvusi bei esama Ignalinos atominės elektrinės vadovybė. Ji vadovavosi tokia filosofija, kad “Nukem” gavo pinigus, tai tegul viską daro ir už viską atsako. O mes sakydavome, kad toks mąstymas nėra teisingas, nes “Nukem” – tik vykdytoja, o projekto šeimininkė yra Lietuva ir IAE vadovybė. Taigi ji privalėjo kontroliuoti, tikrinti, patarinėti, bet to nebuvo. Kitaip tariant, Ignalinoje trūko šeimininkiško mūsų pačių požiūrio.
VEIDAS: Jūsų nuomone, ar Lietuva pajėgi vienu metu projektuoti atominę elektrinę ir ruoštis jos statybai, įrengti elektros jungtis, statyti suskystintų dujų terminalą, tiesti trūkstamus dujotiekius ir atlikti masinę daugiabučių namų renovaciją?
E.U.: Nelabai. Kai išteklių turime ne itin daug, tikrai ne pats išmintingiausias sprendimas viską daryti vienu metu. Manau, iš pradžių reikėtų susidėlioti prioritetus ir pradėti nuo svarbiausių įgyvendinimo. Priešingu atveju mums neužteks nei pinigų, nei žmogiškųjų išteklių – specialistų. Juk kodėl vėluojama paleisti naująją Suomijos atominę elektrinę? Todėl, kad trūksta specialistų ir dalį darbų teko perdaryti iš naujo.
VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, Baltarusija pasistatys naują atominę elektrinę? Jei taip, tai kada?
E.U.: Padėtis Baltarusijoje labai neapibrėžta ir keista: pirma, ji neturi branduolinės energetikos specialistų, antra, neturi normaliai veikiančio branduolinės energetikos reguliatoriaus, kokį turime mes, trečia, baltarusiai šiam projektui neturi pinigų ir yra priklausomi nuo Rusijos malonės, ketvirta, jie neturi atominės elektrinės projekto ir net nėra jo matę, penkta, nepriklausoma ekspertizė taip pat dar neatlikta, o ją atlikti užtrunka mažiausiai dvejus metus. Priminsiu, jog anksčiau baltarusiai sakydavo, kad pirmasis atominės elektrinės blokas pradės veikti 2016 m., dabar jo veiklos pradžią nukėlė į 2018-uosius. Kai aš jiems aiškinu, kad tai neįmanoma, jie paprastai atsako: “Lukašenka pasakė, kad bus, vadinasi, bus.” Bet aš tuo netikiu.
VEIDAS: Kaip vertinate prieštaringojo Andriaus Janukonio pareiškimą, kad jis kviečiąs energetikos ministrą Arvydą Sekmoką į dvikovą, ir vis naujus jo  siūlymus, kaip esą galima atpiginti tai šildymą, tai elektrą? Ar tuose siūlymuose yra racionalaus grūdo?
E.U.: Taip, yra. Ypač tuomet, kai kalbama apie masiškesnį biokuro panaudojimą Lietuvoje. Juk biokuras šiuo metu trečdaliu pigesnis nei dujos. Ir siūlymas didinti biokuro jėgainių skaičių tikrai pamatuotas. Taip šildymą atpiginti būtų galima daugelyje vietovių. Tą liudija ir dabartiniai pavyzdžiai. Tarkime, Tauragės ar Ignalinos rajonų gyventojai už šildymą moka mažiau nei kitų rajonų gyventojai todėl, kad pas juos daug šilumos pagaminama iš biokuro.
Tačiau ir čia nereikėtų perlenkti lazdos: jei visi mesis prie biokuro, jo paklausa išaugs, kaina – taip pat, ir šildymas neatpigs. Todėl, mano nuomone, raginimai pereiti vien prie biokuro, nėra išmintingi. Mūsų instituto skaičiavimais, geriausia būtų, jei Lietuvoje 60 proc. šilumos būtų pagaminama iš biokuro, o 40 proc. – iš dujų ar kitų šaltinių. Kitaip tariant, reikalinga pusiausvyra. Lygiai taip pat keleto skirtingų šaltinių reikia ir elektros energijos ūkyje.
VEIDAS: Kaip manote, kodėl po to, kai buvo išrastos atominės elektrinės, pastaruosius keliasdešimt metų jokių revoliucinių masinių energijos išgavimo būdų nei šaltinių atrasta nebuvo?
E.U.: Naujovių yra. Tarkime, trečios kartos branduoliniai reaktoriai daug pažangesni, ekonomiškesni ir saugesni nei antrosios, be to, jie palieka mažiau atliekų. O juk jau kuriamos ir ketvirtos kartos atominės elektrinės. Itin svarbu, kad prie jų bendradarbiaudami dirba įvairių šalių mokslininkai.
Tačiau visi šie darbai ir procesai trunka gana ilgai (neužtenka tik sukurti: reikia ir atlikti eksperimentus, pastatyti prototipus, viską išbandyti). Tarkime, ketvirtos kartos reaktoriai masiškiau statyti bus pradėti tik 2025 m. Beje, itin svarbu, kad juose jau bus išspręsta radioaktyviųjų atliekų problema.
Stipriai į priekį pažengta ir termobranduolinės energetikos srityje. Prie šio projekto prisideda itin daug išsivysčiusių valstybių, tad nenuostabu, kad jau statomas eksperimentinis termobranduolinis reaktorius. Jį irgi planuojama užbaigti apie 2025 m. O apie 2050 m. energijos gamyba termobranduolinėse jėgainėse gal jau taps masiniu reiškiniu.
Taip pat manau, kad iki 2025 m. pasaulyje bus stipriai pasistūmėta ir su vandenilio energetika.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kodėl brangsta visa energija, nesvarbu, kaip ji išgaunama: ir dujos, ir nafta, ir malkos, ir granulės. Nors iš tiesų jos turėtų brangti lyg ir skirtingu tempu.
E.U.: Taip yra todėl, kad vis daugiau žmonių pasaulyje nori gyventi komfortiškai. Ne tik europiečiai ar amerikiečiai, bet jau ir kinai, indai, o jų daugiau nei pustrečio milijardo. Kadangi energijos suvartojimas pasaulyje didėja stulbinamai greitai, natūralu, kad brangsta dujos, nafta ir mediena.
Antra priežastis – infliacija. Iš tiesų gal ne tiek brangsta energetiniai ištekliai, kiek pinga pinigai.
VEIDAS: Dabar labai madinga šnekėti apie alternatyvius energijos šaltinius: vėją, saulę, geoterminius, hidro- ir kitus. Bet ar Lietuvoje jie turi perspektyvų, ar jie ne per brangūs?
E.U.: Perspektyvų jie tikrai turi. Aš tikrai už tai, kad juos kuo plačiau naudotume, juolab kad Europos Komisijai esame įsipareigoję, jog iš atsinaujinančių šaltinių išgaunama energija sudarytų bent 23 proc. mūsų suvartojamos energijos. Beje, mes galėtume pasiekti ne tik tuos 23 proc., bet ir visus 30 proc.
Aišku viena, kad ateityje energija iš atsinaujinančių šaltinių bus pigesnė negu iš iškasamo kuro. Anksčiau ji buvo daug brangesnė, bet dabar taip nebėra. Tarkime, dabar vėjo jėgainėse pagaminti kilovatvalandę elektros energijos kainuoja tiek pat, kiek ir dujomis kūrenamoje Elektrėnų elektrinėje. O ateityje tos proporcijos dar labiau keisis alternatyvių energijos šaltinių naudai.

Mokslininkai ir inžinieriai vėl suka galvas, kaip dar padidinti žemės ūkio derlingumą bei efektyvinti gamybą. Pažvelkime į šviesias ir šiek tiek tamsesnes žemės ūkio perspektyvas.

Šiandien pasaulyje gyvena daugiau nei 7 mlrd. žmonių ir, atsižvelgiant į dabartinį pasaulio populiacijos didėjimą, prognozuojama, kad 2050 m. Žemėje bus apie 9 mlrd. gyventojų. Šiuo metu pasaulyje badauja apie milijardą žmonių, o ateityje šis skaičius gali padvigubėti.
Kad pavyktų išmaitinti žmoniją, pasaulio žemės ūkiui reikia revoliucinių technologijų, kurios padėtų dar labiau efektyvinti šią sritį, – kitaip tariant, reikia dar vienos žaliosios revoliucijos. Atrodo, kad pasaulio mokslininkų ir inžinierių kuriamos naujausios technologijos leis priartinti šį virsmą. Dirvožemio jutikliai, savaeigiai traktoriai, augalai, auginami kartu su žuvimis, augalus maitinantys mikrobai, šiltnamiai dykumose – tai tik keletas žemės ūkio naujovių, kurios per artimiausią dešimtmetį turėtų sukelti antrą žaliąją revoliucija.

Žaliosios revoliucijos pėdsakais

Praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje prasidėjo pirmoji žalioji revoliucija – didžiulis proveržis žemės ūkio srityje. Jos pradininku laikomas Normanas Borlaugas, kuris dirbdamas Meksikoje kartu su šios šalies mokslininkais išvedė naują rūšį kviečių – žemaūgių, atsparių ligoms ir gebančių efektyviai įsisavinti trąšas bei drėgmę. Vėliau N.Borlaugo komanda išvedė panašias savybes turinčių ryžių bei kukurūzų rūšis, kurios padėjo Indijai ir Pakistanui išvengti bado epidemijos. Už šiuos laimėjimus N.Borlaugas 1970-aisiais buvo apdovanotas Nobelio premija, o naująsias grūdines kultūras noriai ėmė auginti besivystančios pasaulio šalys.
Beje, Sovietų Sąjungoje apie žaliąją revoliuciją nebuvo daug kalbama – čia vyko kitas perversmas, kai Nikita Chruščiovas iš kelionės po JAV parsivežė idėją, kad kukurūzai išgelbės šalį. Deja, savos revoliucijos padaryti jam nepavyko, užtat anekdotų šia tema prikurta apsčiai.
Grįžkime prie tikrosios žaliosios revoliucijos: per pastaruosius 40 metų vidutinis derlius padidėjo daugiau nei 150 proc., o kai kurių grūdinių kultūrų – net ir daugiau. Tarkime, 1960-aisiais iš hektaro buvo gaunama apie dvi tonas ryžių, XX a. pabaigoje – jau apie šešias tonas, o tonos kaina per tą laikotarpį nukrito daugiau nei dvigubai.
Žinoma, šis perversmas žemės ūkyje, nors ir prasidėjęs prieš pusę amžiaus, vis dar nepasiekė nemažai skurdžių šalių, tarkime, daugumos Afrikos valstybių. Mat norint gerokai padidinti derlių reikia ne tik tinkamos veislės grūdų, bet ir kokybiško drėkinimo, intensyvaus tręšimo bei pesticidų ir insekticidų purškimo.
Taigi besivystančioms šalims vis dar yra ką tobulinti, o Vakarų šalių ūkininkai jau pasiekė įsisotinimo ribą, ir pastaruosius dvidešimt metų derliai didėja labai nedaug. Todėl paprastai konservatyvūs ūkininkai pradeda dairytis į mokslininkus, kurių inovacijos leistų išauginti daugiau maisto mažesniuose plotuose ar net miestuose.

Traktorių robotų invazija

Šiandien dar esame šios invazijos pradžioje – kol kas tik keletas didžiųjų žemės ūkio technikos gamintojų, tarkime, „John Deere“ ar „Kinze“, yra pradėję kurti autonomiškai (be vairuotojo) dirbančius traktorius. „Daugiau nei dešimt metų bendradarbiaujame su Carnegie Mellon universitetu, kurdami autonomines mūsų traktorių valdymo sistemas“, – teigia Johnas Reidas, „John Deere“ inovacijų ir technologijų departamento direktorius.
Traktoriuose jau šiandien montuojamas specialus jutiklis, nustatantis traktoriaus judėjimo kryptį, bei patobulintas GPS signalo imtuvas, galintis nustatyti traktoriaus padėti kelių centimetrų tikslumu. Jau šiandien kai kurių modelių traktoriuose montuojama įranga, kuri apskaičiuoja tobulas posūkių ir važiavimo trajektorijas ir jas atlieka be vairuotojo įsikišimo, – taip sumažinamos degalų sąnaudos bei tolygiau apsėjami ar apipurškiami laukai.
Buvusi karinių naikintuvų F18 pilotė Mary Cummings šiandien dirba Masačusetso technologijos institute ir kuria autonomines lėktuvų bei traktorių valdymo sistemas. Pasak jos, jau šiandien ūkininkai, dirbantys naujausiais traktoriais, primena keleivinių lėktuvų pilotus: jų vaidmuo – prižiūrėti automatiškai veikiančią įrangą ir įsikišti, jei kas nors ne taip. „GPS technologija netgi leidžia pabūti su šeima, pavyzdžiui, neseniai kabinoje su dukra žiūrėjome filmą“, – džiaugiasi Stevenas Swankas, Montanos kviečių augintojas.
Negana to, šiandien kuriamos visiškai autonomiškos žemės ūkio mašinos, kurioms nereikės net prižiūrinčių vairuotojų. Kad nesusidurtų su kliūtimis, jose bus montuojamos vaizdo kameros bei specialus radaras, koks jau dabar naudojamas šiuolaikinių automobilių atstumo kontrolės sistemose: „pamatęs“ priekyje važiuojantį automobilį, įrenginys pradeda automatiškai stabdyti mašiną. Toks prietaisas neleistų traktoriui susidurti su žmogumi, gyvūnu ar kita stambesne kliūtimi. Smulkesnių kliūčių išvengti padės specialus lidaras, veikiantis lazerio principu.
Visus duomenis, gaunamus iš minėtų jutiklių, apdoroja borto kompiuteryje veikianti programa. Svarbiausia, jog visos šios technologijos yra atpigusios iki tokio lygio, kad ilgainiui bus galima pradėti masinę jų gamybą.

Dirvožemio jutikliai ir išmanieji mikrobai

Kylančios naftos kainos daro įtaką ne tik žemės ūkio technikos degalų, bet ir trąšų, kurios taip pat gaminamos iš naftos, kainoms. Todėl geriausias būdas sumažinti produkcijos kainą – duoti trąšų ir vandens augalams tik tiek, kiek reikia. Šioje srityje kaip tik ir dirba du Ajovos universiteto profesoriai Stuartas Birrellas bei Ratneshas Kumaras. Šie mokslininkai kuria specialius belaidžius jutiklius, kurie būdami keliasdešimt centimetrų po žeme žemo dažnio radijo ryšiu siųs duomenis apie dirvožemio drėgmę, temperatūrą ir cheminę sudėtį į ūkininko kompiuterį. Iš šių duomenų galima apskaičiuoti, kiek trąšų bei vandens reikia augalams ir kuriose lauko vietose jų labiausiai trūksta. Pasak mokslininkų, iki šios taikymo pradžios liko maždaug apie penketą metų.
Kita žemės ūkio naujovė daug realesnė ir šiandien jos jau galima įsigyti parduotuvėse – tai skysti „steroidai“, skirti dirvožemiui, „SumaGrow“. Šį papildą augalams sukūrė Mičigano universiteto mikrobiologijos ir molekulinės genetikos profesorius C.A.Reddy – jis ištyrė beveik 300 dirvožemyje gyvenančių mikrobų rūšių ir atrinko tuos, kurie sumažina augalų poreikį fosforo trąšoms, apsaugo augalų šaknis nuo patogenų bei perduoda augalams azotą, esantį ore. Svarbiausia, kad mikrobai dauginasi ir palaiko savo kolonijos gyvavimą, todėl „SumaGrow“ naudoti reikia rečiau nei įprastas trąšas. Pirmieji bandymai parodė, kad šis mikrobų „kokteilis“ leidžia padidinti įvairių daržovių derlių beveik dukart.
Dar viena priemonė derliui padidinti buvo atrasta prieš keletą šimtų metų Amazonės miškuose: ten čiabuviai po žemių sluoksniu degindavo medžius ir gautas anglis sumaišydavo su žeme – taip gaudavo derlingą ir tamsiai juodą žemę, vadinamą terra preta. Šiandien bioanglių gamybai nereikia kirsti miškų – tam puikiai tinka įvairios žemės ūkio produktų atliekos, tarkime, šiaudai ar augalų stiebai.
Bioanglių gamybos procesas skiriasi nuo įprasto degimo: pirolizės metu organinių medžiagų degimas vyksta aplinkoje, kurioje yra labai mažai deguonies. Tokios bioanglys, sumaišytos su dirvožemiu, padidina jo savybes sugerti vandenį bei pritraukia mikroorganizmų, padedančių augalams iš žemės pasiimti maistingąsias medžiagas. Dar vienas pranašumas – vykstant degimo procesui į atmosferą neišskiriamas anglies dvideginis.
Šis procesas nėra paprastas, nors šiandien pasaulyje jau yra keliolika kompanijų, kuriančių mobilias krosneles bioanglims gaminti.

Pažvelkime į tamsiąją žemės ūkio pusę

Nors minėtos naujovės atrodo optimistiškai, šiandien žemės ūkio industrializacija yra nuėjusi ir šiek tiek kita linkme. Dažnam žemės ūkio produkcijos valgytojui pamačius, kaip ji užauginama, piestu atsistotų visi plaukai. JAV ypač populiarios fermos-fabrikai, kuriuose gyvūnai auginami panašiu principu, kaip gaminamos prekės ant konvejerio.
Kartkartėmis viešumoje pasirodo fermose nufilmuotų vaizdų, kaip viščiukai auga sugrūsti mažyčiuose narvuose, nukapotais snapais, trypiantys nustipusius ir išmatomis mumifikuotus savo kolegas, galvijai mirksta purve, o varomi vežti į skerdyklą, nebepaeinantys į furgoną sustumiami buldozeriu. Tačiau kai kuriose valstijose, pavyzdžiui, Ajovoje, už tokių naujienų skleidimą šiandien galima patekti į kalėjimą – didžiausių fermų-fabrikų lobistai pasiekė, kad būtų priimti įstatymai, draudžiantys filmuoti fermų viduje.
Kai kurios daržovės, tarkime, pomidorai, gali būti auginami net smėlyje, į kurį nuolatos pilamos trąšos bei nuodingi pesticidai ir herbicidai, o jų vaisiai nuskinami visai žali ir paskui „nokinami“ etileno dujomis. „Kieti, beskoniai, vienodo dydžio žali kamuoliukai, ant kurių atsiranda tik nedidelis įbrėžimas, kai jie iškrinta iš 100 kilometrų per valandą važiuojančio sunkvežimio“, – taip juos apibūdina Barry Estabrookas, išleidęs knygą „Tomatoland“, kurioje vaizdžiai aprašo Floridos pomidorų augintojų kasdienybę. Pasak jo, kai kuriuose ūkiuose sugrįžta kone į vergovę – darbuotojai verčiami sunkiai dirbti, o to nedarantys ūkininkai tyliai ignoruoja šį faktą.
Užtat fermų-fabrikų naudojamas žemės ūkio produkcijos gamybos būdas yra taupus, greitas ir efektyvus. Ir baugu, kad „geras pavyzdys“ gali būti užkrečiamas, ypač turint galvoje nedaug skrupulų paisančią ir savo šalies augimu besigiriančią Kiniją.

Bankų sektorius visoje Europoje gyvena pokyčių nuotaikomis: jas lemia naujos Europos fiskalinės politikos taisyklės, kurios bus ratifikuotos kitų metų pradžioje ir gerokai pakoreguos dabar nusistovėjusias rinkos žaidimo taisykles.

Valstybėms naujoji tvarka neleis gyventi ateities sąskaita, taigi suteiks daugiau finansinio stabilumo, prisidės prie geresnių šalių kredito reitingų, palankesnio valstybėse veikiančių įmonių rizikos vertinimo. Na, o bankininkystės sektoriui naujosios taisyklės suteiks kur kas daugiau saugumo. Tačiau saugumas, žinia, kainuoja, todėl kreditavimo bei paslaugų kaina verslui ir gyventojams tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje didės.
Apie tai, kaip šie pokyčiai atsilieps bankams ir jų klientams, o kartu ir visam šalies ūkiui, kalbamės su “Nordea bank Lietuva” valdymo komiteto pirmininke, generaline direktore Inga Skisaker.

– Jūsų nuomone, kaip naujoji Europos fiskalinės drausmės sutartis paveiks Lietuvos bankus?
I.S.: Naujoji Europos fiskalinės drausmės sutartis valstybėms, be jokios abejonės, suteiks daugiau finansinio stabilumo, nes ja bus apribotos šalių galimybės gyventi ateities sąskaita. Tai reiškia, kad ateityje valstybių skolos nebeturėtų didėti taip drastiškai kaip iki šiol.
Tiesa, įgyvendinant šią sutartį reikės daug ryžto ir politinės valios, kad atsigavus ekonomikai šalys sugebėtų atsispirti pagundai vėl didinti savo išlaidas. Jas motyvuoti turėtų tai, kad įgyvendinus fiskalinės drausmės sutarties sąlygas šalių rizikos vertinimas turėtų būti geresnis, o tai reikštų, kad gerėtų ir tų valstybių kredito reitingai. Na, o esant aukštesniems šalių reitingams gerėtų ir jose veikiančių įmonių rizikos vertinimas. Visa tai – pakankamos priežastys bankams palankesnėmis sąlygomis kredituoti verslą.
– Jūsų žiniomis, kas keisis bankų veikloje dėl didesnės centrinių bankų ir Europos centrinio banko (ECB) įtakos finansiniams sprendimams?
I.S.: ECB šiuo metu siekia skatinti ekonomiką, todėl šiandieną matome rekordiškai žemas bazinių palūkanų normas. Tačiau kita vertus, griežtėjantys reikalavimai bankams didina pinigų kainą. Šiais metais daugiau dėmesio bus skiriama bankų sistemos saugumui ir veiklos tvarumui. Bankai supranta, kad ekonomikos raida nebebus tokia pat kaip anksčiau ir į spartaus ūkio augimo laikotarpį dar ilgai negrįšime. Bankininkystė bus saugesnė, tačiau ji taps brangesnė. Saugumas turi savo kainą, todėl kreditavimo ir paslaugų kaina verslui ir gyventojams 2012 m. visame pasaulyje didės.
– O kaip keisis skolinimo ir skolinimosi palūkanos? Ar didės paskolų marža?
I.S.: Ilgalaikio finansavimo kaina šiuo metu yra didelė, nes finansų rinkose vyrauja neapibrėžtumas. Na, o ateityje finansavimo kaina didės dėl griežtėjančios bankų priežiūros ir didėjančių kapitalo pakankamumo, likvidumo reikalavimų. Mat bankų versle pinigai yra žaliava, o visi suprantame, kad brangstant žaliavai didėja ir produkto kaina. Pigios žaliavos rinkoje nebėra, todėl tikėtis pigesnių produktų taip pat nereikėtų.
– O jei kalbėtume apie bankinius produktus verslui – kokiems ūkio sektoriams bankai teikia ir ateityje teiks didžiausią prioritetą suteikdami verslo paskolas?
I.S.: Verslo sritis nėra pagrindinis veiksnys kreditui gauti. Svarbiausia, kad įmonės vykdomi projektai turėtų ilgalaikę perspektyvą. Šiuo metu matome galimybių energetikos ir pramonės sektoriuje. Pavyzdžiui, šiais metais finansavome didžiausios regione krakmolo gamintojos ir eksportuotojos AB “Amilina” investicijas į gamybos ir mokslinių tyrimų plėtrą. Šiais metais taip pat aktyviai kredituojame energetikos įmones. Štai “E energijai” suteikėme kreditą naujų projektų plėtrai ir investicijoms į žaliąją energetiką – biokurą ir šilumos taupymo sprendimus.
– Įdomu būtų sužinoti, kokios yra mobiliosios bankininkystės tendencijos Europoje ir ar jos ateina į Lietuvą?
I.S.: Iš tiesų tokios tendencijos gana ryšios. Vis daugiau vartotojų kasdienes banko paslaugas nori atlikti savarankiškai, joms skirdami kuo mažiau laiko. Išmanieji telefonai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi, todėl vis dažniau bankai suteikia klientams galimybę naudotis bankinėmis paslaugomis telefone ir internete. Manau, jog klientų įpročiai keičiasi, todėl labai tikėtina, kad daugelis bankų paslaugų iškeliaus į mobiliuosius telefonus ir internetą, todėl ir bankų poskyrių poreikis ateityje mažės.
Šiuos pokyčius mes jau galime matyti ir savo šalyje. Daugelis bankų jau ir Lietuvoje įžengė į mobiliosios bankininkystės erą. Klientai diktuoja poreikius, o bankai atsižvelgia į tai ir stengiasi pasiūlyti patogiausius ir praktiškiausius sprendimus.
– Kaip manote, kokios bankų paslaugos ir sprendimai turės didžiausią perspektyvą ateityje? Kas bus pagrindiniai jų klientai?
I.S.: Daugiausiai galimybių įžvelgiame taupymo ir investavimo paslaugų srityse. Akivaizdu, kad sumažėjus indėlių palūkanoms Lietuvoje daugėja klientų, besidominčių investavimu, taupymo ir turto bei rizikos valdymu. Šios banko paslaugos paklausiausios tarp 35–55 metų klientų. Lietuvos gyventojai taip pat vis dar aktyviai domisi būsto paskolomis. Jos labiausiai domina 25–45 metų gyventojus, kurie planuoja įsigyti brangesnį būstą ir yra pasirengę investuoti didesnę dalį savo lėšų.
– Lietuvoje stiprėja privačios bankininkystės paslaugos. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje atsirado daugiau turtingų žmonių?
I.S.: Privati bankininkystė yra svarbi bankų veiklos sritis. Užsienyje tokių paslaugų poreikis susiformavęs jau seniai, o Lietuvoje tai dar gana nauja sritis. Pavyzdžiui, mes Lietuvoje privačios bankininkystės veiklą pradėjome tada, kai tarp klientų atsirado tokių paslaugų poreikis. Vykdydami veiklą Lietuvoje mes pritaikome ir remiamės sukaupta tarptautine patirtimi. Savo klientams padedame rasti sprendimų, leidžiančių jiems efektyviai valdyti turtą ar išsaugoti jo vertę. Daugelis mūsų klientų rizikavo praeityje, kad sukauptų tai, ką turi dabar, todėl gebėjimas tiksliai įvertinti šiuolaikinę riziką – esminis turto vertės išsaugojimo prioritetas.
– Kaip vertinate finansų sektoriaus organizacijų socialinės atsakomybės veiklą Lietuvoje, ar patys prie jos prisidedate ir kiek ji bus reikšminga ateityje?
I.S.: Socialinę atsakomybę vertiname kaip kitokį požiūrį į verslą, kuris padeda prisitaikyti prie kintančių aplinkos salygų ir leidžia optimizuoti ilgalaikę veiklą. Savo veikloje laikomės principo, jog patikimas verslas kuria tvarius verslo rezultatus, todėl ir stengiamės, kad patikimumas taptų neatsiejama mūsų verslo ir organizacijos identiteto dalimi. Socialinė atsakomybė mūsų banke apima verslo, darbuotojų, visuomenės ir aplinkos sritis.
Vadovaudamiesi savo organizacijos nustatytomis vertybėmis mes visi prisidedame prie patikimo verslo kūrimo ir veikiame mus supančią aplinką. Mes manome, kad atsakomybė pirmiausia formuojama organizacijos viduje. Mes rūpinamės savo darbuotojų gerove, stengiamės išlaikyti jų finansinį stabilumą. Mūsų įmonės automobiliams galioja automobilių išmetamo anglies dioksido apribojimas.
Kredituodami įmones atsižvelgiame į jų socialinės atsakomybės veiklą, pasitelkdami įvairius vertinimo metodus: prieš suteikdami kreditą įvertiname įmonės daromą žalą aplinkai, atsižvelgiame į jos dalyvavimą socialinėje ir politinėje veikloje. Mes paprasčiau kredituojame įmones, plėtojančias atsinaujinančių išteklių energetikos projektus.
Dalį uždirbto pelno kasmet skiriame kilniems tikslams: sveikatos apsaugai, mokslams, kultūrai ir kilniems ar pozityviems visuomeniniams projektams, tokiems kaip “Lietuvos garbė”, “Maisto bankas” ir kt.
Tačiau pirmiausia socialinės atsakomybės esmė vis dėlto yra pagarba darbuotojams, klientams, verslo partneriams ir mus supančiai aplinkai.

Pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje.

Pastarąjį dešimtmetį žemės ūkio svarba Lietuvos ekonomikoje mažėjo: gerokai sumenko šioje šakoje sukuriamos pridėtinės vertės dalis, smarkiai sumažėjo joje dirbančiųjų. Nepaisant to, žemdirbystė išlieka reikšminga šalies ekonomikos veikla, o per ateinantį dešimtmetį jos pozicijos gali dar labiau sustiprėti.
Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos prognozėmis, maisto paklausa ateinantį dešimtmetį sparčiai kils dėl gausėjančios planetos populiacijos, didesnio suvartojamo maisto kiekio besivystančiose valstybėse (Indijoje, Kinijoje) ir besikeičiančių šių šalių gyventojų mitybos įpročių. Ten bus vartojama daugiau mėsos, pieno produktų bei gaminių su cukrumi. Be to, vis daugiau augalininkystės derliaus bus suvartojama energetikos srityje. Pastaruoju metu būtent biokuro gamyba labiausiai lėmė augalininkystės produkcijos paklausos didėjimą.
Todėl nenuostabu, kad maisto kainos ateinančius dešimt metų laikysis aukšto lygio. Nors jos turėtų šiek tiek atslūgti nuo 2011 m. pasiekto piko, tačiau javai, mėsa ir pienas artimiausią dešimtmetį vidutiniškai bus gerokai brangesni nei 2000–2010 m. laikotarpiu, net ir eliminavus bendrą kainų kilimo efektą.
Didėjanti paklausa ir kylančios kainos sudaro palankias sąlygas žemės ūkio veiklai plėtoti, tačiau vis daugiau problemų kyla dėl stiprėjančio kainų svyravimo. Jį, be vis sunkiau nuspėjamų klimato sąlygų, lemia ir mažėjantis žemės ūkiui reikalingų išteklių (dirbamos žemės, gėlo vandens) kiekis.
Kitas svarbus veiksnys – mažesnis vartotojų jautrumas kainai besivystančiose valstybėse. Ankstesniais dešimtmečiais dėl mažesnių gyventojų pajamų net ir nedidelis produkcijos brangimas gerokai sumažindavo polinkį ją vartoti – taip būdavo subalansuojama paklausa ir pasiūla. Tačiau didesnės sparčiai augančios ekonomikos šalių gyventojų pajamos reiškia, kad vartotojų paklausai iki esamos pasiūlos lygio sumažinti bus reikalingi daug didesni kainų šuoliai.
Be to, stiprėja energetinių žaliavų ir maisto produktų kainų koreliacija, mat vis daugiau žemės ūkio produkcijos suvartojama energetikos srityje. Kadangi naftos kainoms būdingas stiprus svyravimas, mažiau stabilios tampa ir maisto kainos.
Maisto kainų svyravimui įtakos turi ir politiniai sprendimai. 2010 m. dėl sausrų Rusijoje gerokai nukentėjo šios šalies augalininkystės derlius, dėl to buvo uždraustas grūdų eksportas. Kainos kaimyniniuose regionuose smarkiai pakilo, situacija buvo ypač palanki mūsų šalies ūkininkams. Tačiau praėjusiais metais Rusijoje buvo nuimtas itin gausus derlius, metų viduryje eksporto draudimas atšauktas, ir rinkas užplūdo pigūs šios šalies grūdai. Kainos tiek pasauliniu mastu, tiek ir mūsų šalyje smarkiai krito.
Dar vienas kainų nestabilumą lemiantis veiksnys – valiutų kursų svyravimas. Mūsų kaimynė Lenkija turi plaukiojantį valiutos kursą, kuris pastaruosius keletą metų buvo gerokai kritęs, o lenkiški maisto produktai pastebimai atpigo. Dėl to konkuruoti su šios šalies produkcija Lietuvos ūkininkams buvo ypač sunku.
Kad ūkininkai jautriai reaguoja į kintančias kainas, rodo Lietuvos žemdirbystės dinamika. Gamybos piką žemės ūkis šalyje pasiekė 2009 m., po to, kai 2008 m. pasaulinės maisto kainos buvo pakilusios iki rekordinių aukštumų. Krizės laikotarpiu iš pradžių smuko žemės ūkio produkcijos kainos, o vėliau ir gamybos apimtys. 2010 m. viduryje pasaulinės maisto kainos vėl ėmė sparčiai kilti – į tai sureaguoti netruko ir Lietuvos ūkininkai: 2011 m. žemės ūkio gamybos apimtys padidėjo 3 proc.
Kainų nestabilumas ypač jautriai atsiliepia gyvulininkystės atstovams, tam įtakos turi ir tai, kad šalyje veikia palyginti nedideli mėsos ir pieno perdirbėjai. Ekonominio nuosmukio laikotarpiu, kaip 2009 m., jie nėra pajėgūs palaikyti pakankamai aukštų supirkimo kainų, ir ūkininkai būna priversti mažinti gyvulių bandas, kurioms atkurti pakilimo laikotarpiu prireikia nemažai laiko. Problema nebūtų tokia opi, jei mūsų šalyje maisto perdirbimu užsiimtų stambios tarptautinės įmonės, galinčios didesnes supirkimo kainas palaikyti ir per nuosmukį, tačiau kol kas maisto pramonė pritraukia labai nedaug tiesioginių užsienio investicijų.
Apibendrinant galima teigti, kad pasaulinės maisto pramonės tendencijos yra palankios žemės ūkio plėtrai Lietuvoje. Laukiamas kainų kilimas turėtų pagyvinti šakos vystymąsi, tačiau ūkininkai turi būti pasirengę didėjančiam kainų svyravimui. Gausesnės tiesioginės užsienio investicijos į maisto pramonę bei kylantis žemės ūkio koncentracijos lygis gerokai sustiprintų šakos pozicijas.

Žiniasklaidoje sulaukiame vis daugiau pasisakymų, kad privačioms bendrovėms išnuomotas šilumos ūkis turėtų būti grąžinamas į valstybės nuosavybę.

Ukmergės rajono savivadybė tai kartoja jau nuo 2009 metų, kai pati pasiryžo nutraukti nuomos sutartį su ją pažeidinėjusia ir net žalinga pavertusia privačia bendrove. Nepaisydama aukščiausių valdžios pareigūnų spaudimo, savivaldybė perėmė šilumos ūkį į savas rankas ir dėl šio žingsnio kiekvienas šilumos vartotojas jau sutaupė ne vieną tūkstantį litų.

Dabar matome situaciją, kai Ukmergėje ir Vilniuje šilumos kaina beveik vienoda, tuo tarpu Vilnius, kur šilumos ūkis ženkliai didesnis, turi galimybių jį valdyti ženkliai efektyviau. Kalbant metaforiškai, Ukmergėje šilumos vartotojai vežami po keturis automobiliuose, o Vilniuje po penkis šimtus traukiniu, tačiau bilieto kaina Ukmergės ir Vilniaus keleiviams yra tokia pati. Argi reikia būti dideliu kainų skaičiavimo ekspertu, kad galėtum plika akimi nustatyti: keleivių vežimo gelžinkeliu savikaina yra ženkliai mažesnė nei automobiliu?

Ukmergės rajono savivaldybei perėmus šilumos ūkį, tokių problemų, kurios dabar kyla Vilniuje, pavyko atsikratyti. Oro sąlygos praėjusių metų lapkritį, lyginant su 2010 m. lapkričiu, buvo labai panašios, todėl ir šilumos energijos suvartojimas Ukmergėje praktiškai nesiskyrė: jis tebuvo 0,6 proc. didesnis. Gruodį suvartojimas buvo mažesnis 35 proc. ir, nepaisant to, kad dujos, lyginat su 2010 m., pabrango apie 25 proc., išsiųstos sąskaitos gyventojams ženkliai mažesnės nei praėjusių metų gruodį.

UAB „Ukmergės šiluma“ skaičiavimai atspindi, kad standartinis 50 kv. m ploto butas nerenovuotame senos statybos daugiabutyje 2011 metų gruodį vidutiniškai suvartojo 755,43 kWh šilumos energijos, kuri kainavo 223 litus. Analogiškam butui apšildyti 2010-ųjų gruodį reikėjo vidutiniškai 1264,19 kWh šilumos, kuri kainavo 317,90 litus. Vadinasi, už gruodį tokio buto savininkas gaus 42 proc. mažesnę sąskaitą.

2009 m., kai buvo nutraukiama sutartis, privataus šilumos operatoriaus „Miesto energija“ šilumos kaina buvo apie 29 ct/kWh, nors dujos, palyginus su šiandiena, nebuvo tokios brangios. Beveik tokia pati kaina, kuri buvo Ukmergėje prieš dvejus metus, dabar yra Vilniuje ir Lietuvos premjeras situaciją pavadino „skandalinga“. Labai gaila, kad Ukmergės rajono savivaldybei iškėlus šią problemą, vietoj to, kad valstybinės institucijos stotų vartotojų pusėn, jos ėmė ginti privatininkų interesus ir nuo savivaldybės nusigręžė.

Deja, bet tokias sąskaitas kaip Vilniuje daugelis kitų miestų, kur šilumos ūkį valdo privačios bendrovės, gauna jau seniai. Tačiau tik dabar, vilniečiams, tuo pačiu ir pačiam premjerui, ir jo patarėjų komandai, susidūrus su panašia situacija, visi puolė ją spręsti. Energetikos inspekcija savivaldybės kontroliuojamą įmonę „Ukmergės šiluma“ tikrina itin struopiai – niekur kitur patikrinimai taip dažnai nevykdomi kaip Ukmergėje. Jeigu inspekcija tokį dėmesį būtų skyrusi „Vilniaus energijai“, galbūt nebūtų susikaupę tiek daug problemų.

Algirdas Kopūstas, Ukmergės rajono savivaldybės meras

Savivaldybėms nesugebant tinkamai atlikti šilumos ūkio savo miestuose priežiūros – savo konstitucinės pareigos, Vyriausybė ir Seimas gali kelti klausimą apie tiesioginio valdymo įvedimą, sako premjeras Andrius Kubilius.

„Jeigu savivaldybės nesugeba vykdyti joms pagal Konstituciją tenkančių pareigų ir atsakomybės, Konstitucijoje numatyta labai aiški veiksmų logika. (…) Jeigu visiškai yra nesitvarkoma, noriu priminti, kad tokiu atveju Vyriausybė ir Seimas gali kelti klausimą, kaip numatyta Konstitucijoje, ar iš tiesų gali toliau savivaldybė bendrai tvarkytis, ar nereikia kelti klausimo apie tiesioginius valdymus ir panašius dalykus“, – ketvirtadienio rytą „Žinių radijui“ teigė Premjeras.

ELTOS pranešimu, A. Kubilius pabrėžė, jog Vyriausybė daro viską, kad už dujas būtų mokama mažiau – siekiama pastatyti suskystintų dujų terminalą, pertvarkant dujų ūkį, tačiau šilumos vartojimo išaugimas Vilniuje su dujų kaina nesusijęs.

Pasak Vyriausybės vadovo, už šilumos ūkio priežiūrą atsakingos savivaldybės ir Vilniaus meras Artūras Zuokas bei jo koalicijos partneriai tai turi suvokti, o tai, ką jie daro dabar, kaltindami Vyriausybę – “grynas politikavimas”, dengiant savo klaidas. Šilumos ūkio tvarkymą būtent išskirtinai Vilniuje Premjeras apibūdino kaip neskaidrų ir sakė, kad nei A. Zuoko, nei „Vilniaus energijos“ vadovų paaiškinimai dėl situacijos nėra įtikinami.

“Vilniaus mieste savivaldybės ir šilumos ūkio vadovai kol kas nesugeba pripažinti, kad jiems reikia ištaisyti klaidas ir grąžinti tai, kas galbūt buvo nesąžiningai paimta iš vartotojų. Galų gale, aš tikiu, kad į visus klausimus atsakymus rasti padės ir teisėsaugos institucijos”, – teigė A. Kubilius.