Į Vakarus nukreiptos Ukrainos burės su ambicija vieną dieną galbūt net tapti Europos Sąjungos nare buvo sudarkytos stipraus vėjo iš Rytų. Krymo aneksija – aiškus Rusijos signalas, kad jokios krypties į Vakarus nebus, o bet kokios vakariečių pastangos Rusiją bausti tėra menkas brizas, kuris galiausiai tampa Europos lyderių „stipriu susirūpinimu“ ir „griežtu nepritarimu“.

Izabelė Pukėnaitė

Gyvenimas Kryme persmelktas patyčių, nukreiptų į vietos gyventojus, ir jų noro vėl būti laisviems. O tai – nuo 2014-ųjų vyraujanti pusiasalio kasdienybė. Krymo totoriai pasakoja besijaučiantys bejėgiai pakeisti savo pačių ir regiono likimą. Kai kurie ant savo namų kelia totorių vėliavą, kurią plazdina vėjas. Akis į dangų pakėlęs senolis klausia – kada nurims šis vėjas?

Krymo totoriai apie politiką kalba nedaug, gerokai dažniau skundžiasi prasta televizijos vaizdo kokybe (o apie nepriklausomą žiniasklaidą niekas seniai nebekalba) ir silpnu interneto ryšiu, dėl kurio pokalbiai su per aneksiją atskirtais šeimos nariais tampa itin sudėtingi. Daugiau niekuo skųstis ar net džiaugtis nevalia, nes už tai grasinama ginklu.

Lyderis naujas – siekis tas pats

Dar gegužę Lietuvoje viešėjęs Pasaulio Krymo totorių kongreso pirmininkas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Refatas Čubarovas sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi tą patį tikslą kaip ir Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas – Krymo pusiasalį palikti be totorių. Tikslas toks pat, tik „herojai“ ir tautos naikinimo būdai – skirtingi. J.Stalinas 1944-aisiais per kelias dienas į gyvulinius vagonus susodino daugiau nei 220 tūkst. Krymo totorių. V.Putinas šiek tiek subtilesnis.

Vardais neprisistatę krymiečiai motina ir sūnus rizikavo gyvybe, kad pasidalytų savo istorija. Moteris – viena iš tremtį patyrusių ir jos siaubą Uzbekistane išgyvenusių totorių. Senolė prisimena, kaip į jos namus apie ketvirtą valandą ryto įsiveržę du kariai davė 15 minučių pasiruošti. Kam – nesakė. Ašarų kupinomis akimis totorė dalijasi prisiminimais, kad gyvuliniai vagonai buvo pilni kitų moterų, senjorų ir vaikų, o galiausiai pratrūksta verkti pasakodama, kaip visi be išimties vienoje patalpoje buvo išrengti nuogi, kad kariai juos dezinfekuotų nuo parazitų.

V.Putino metodika – sudaryti sąlygas Krymą palikti patiems totoriams. Kitas Kryme gyvenantis totorius, senjoras Junus, pasakoja apie priešiškai nusiteikusius rusus, kurie jau iš tolo šaukia totoriams nešdintis iš pusiasalio. Provincijoje gyvenantis vyras atskleidžia viešą vietos paslaptį – visi totoriai stebimi.

Niekam neįspėjus totorių namuose lankosi ginkluoti kariai, kurie kambarius verčia ieškodami nežinia ko. Tai vienas iš Rusijos menamos kovos su terorizmu būdų. R.Čubarovas Vilniuje pasakojo, kad pastaruoju metu teroristų tarp Krymo totorių paieškos ypač suaktyvėjo. Politiko duomenimis, 27-iems Krymo totoriams pateikti kaltinimai dėl teroro aktų rengimo ir priklausymo teroristinėms organizacijoms.

Tačiau net ir šiame kontekste narystė neva teroristų gretose tėra vienas iš būdų užsitraukti prokurorų nemalonę. Krymo totoriai pasakoja, kad vien pastebėti besiklausantys ukrainietiškos muzikos gali būti nubausti, – jei ne policijos, tai vietinių agresyvių rusų.

Krymą palieka tūkstančiai

Įvairiais skaičiavimais, po aneksijos Krymą jau paliko apie 30 tūkst. totorių. Ar šis skaičius didės, priklausys nuo to, kiek dar truks Krymo okupacija ir iš dalies nuo pačių totorių. Kai kurie jų, pirmą kartą palikę Krymą gyvuliniuose vagonuose, antrąsyk to nebedarys. Kaip sakė anksčiau minėtas tremtinės sūnus: „Bent jau ne dėl Putino.“

To paties vyro motina pasakoja, kad grįždama į Krymą sukorė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų. Moteriai tai žiauraus susidorojimo su jos tauta istorija, kuri gavus leidimą sugrįžti į Krymą, atrodė, liko praeityje. Jos sūnus, kuris garbaus amžiaus senolę prižiūri, prisipažįsta jau susitaikęs su savo, kaip totoriaus, bejėgiškumu. „Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, – likti čia ir sulaukti pabaigos“, – sako jis.

Kitas krymietis iš Krymo išlydi savo dukterį. Iš gimtinės išvykstanti mergina neslepia emocijų dėl to, kad reikia palikti namus, o jos tėtis atrodo su tuo susitaikęs – sako, kad toks jau gyvenimas, ir tą patį pakartoja prancūziškai: „C‘est la vie.“

Ar Vakarai netaps Rytais?

Naujienų interpretacija – žiniasklaidos atsakomybė. Ukrainos žurnalistai kaip pergalę sutiko šalies prezidento Petro Porošenkos vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Oficialus susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu sutartas nebuvo, tačiau vis dėlto įvyko. Tiesa, be oficialios vakarienės – šią detalę pasigavo Rusijos žiniasklaida. Esą D.Trumpas taip parodė P.Porošenkai vietą.

Savo ruožtu ukrainiečiai didžiavosi, kad D.Trumpas pirmiau susitiko su jų prezidentu, o ne su V.Putinu, kuriam simpatijų JAV vadovas neslėpė dar būdamas kandidatu eiti šias pareigas. Abu lyderiai ne kartą apsikeitė komplimentais, o vienas iš D.Trumpo pareiškimų turbūt geriausiai iliustruoja tarpatlantinio flirto potekstę: „Jei jis sakys gerus dalykus apie mane, ir aš sakysiu gerus dalykus apie jį.“

P.Porošenkos susitikimas su D.Trumpu iki paskutinės minutės nebuvo patvirtintas. Spausdamas JAV vadovui ranką P.Porošenka sakė, kad JAV yra vienas svarbiausių Ukrainos karinių partnerių. Tačiau ir šis pareiškimas – labiau mandagumo gestas, lydimas prašymo sulaukti karinio pastiprinimo.

P.Porošenka neišgirdo JAV pažado nešvelninti ir nepanaikinti Rusijai taikomų sankcijų dėl Krymo aneksijos. Vilties suteikė anksčiau JAV Senato priimtas sprendimas, pagal kurį D.Trumpas negalėtų keisti sankcijų nepritarus Kongresui. Tačiau reikalams nejudant iš vietos Rusija toliau gali remti Ukrainos separatistus ir kurti visas sąlygas, kad Krymo totoriai patys paliktų savo namus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius anksčiau žiniasklaidai sakė, kad padėtis Kryme ne tik negerėja, o vis blogėja. Tą patį tvirtina ir Krymo totoriai, kurie per skaipą nuolat bando susisiekti su Kijeve gyvenančias giminaičiais. Paklausti, kas naujo, krymiečiai kartoja: „Nieko naujo, vis tas pats.“

Visi savo patirtimi pasidaliję Krymo totoriai – dokumentinio filmo „Kada nurims šitas vėjas“ (angl. „When Will This Wind Stop“) herojai. Režisierei Anielai Astrid Gabryel savo namus ir širdis atvėrę žmonės rizikavo gyvybe, atvirai rodydami savo buitį ir atskleisdami savo nuomones bei jausmus, nes tai, nors ir neformaliai, Rusijos aneksuotame Kryme nėra pageidaujama.

Žurnalistas, vertėjas, kino kūrėjas Jonas Ohmanas dabar dažniausiai sutinkamas vilkintis kariško pavyzdžio drabužiais. Subūręs organizaciją „Mėlyna/geltona“ (angl. „Blue/Yellow“), kuri telkia paramą Ukrainai, J.Ohmanas matomas karščiausiuose Ukrainos ir Rusijos fronto taškuose. Su „Veidu“ jis dalijasi įžvalgomis apie mūsų regiono ir visos Europos būklę.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kai kas mano, kad Rusija dabar bando, kokios bus naujosios JAV administracijos reakcijos. Dėl to – ir konflikto Ukrainoje paūmėjimas, mūšiai prie Avdijivkos, ir t.t.

– Manau, akivaizdu, kad dabar daromi rimti testai. Mes matome, kad ir NATO stengiasi neprovokuoti Rusijos. Tie pasakymai, kad neprovokuokime Rusijos, man jau čia stovi (braukia pirštu per gerklę – A.B.). Atvirai šnekant, manęs jau nedomina Amerika, ar jie kažką darys, ar nedarys. Jie dabar turi daug savo vidinių problemų, aiškiai tą matome. Tenai tam tikra prasme prasidėjo diktatūra. Kiek tai truks, kuo tai baigsis – per anksti sakyti.

Kaip jau esu šimtą kartų sakęs, šita padėtis yra Europos problema. Plačiąja prasme Europos – Europos Sąjungos, Europos kontinento ir, be abejo, visų europiečių: mes ko nors tikimės iš amerikiečių. Tai, kad jie yra ir ką nors darys – gerai. Yra NATO, tam tikri Šaltojo karo pabaigos įsipareigojimai. Tačiau tikėti, kad amerikiečiai ką nors sutvarkys, – ne.

– Būtų įdomu pakalbėti apie pajėgas ir jų balansą: Lenkiją, Švediją ir visą Šiaurės regioną. Be Lenkijos, Rumunijos, kurios – gal ir klystu – nelaikau rimta karine jėga, taip pat Šiaurės šalių, neįsivaizduoju, kam tiesiogiai galėtų rūpėti Rusijos iškilimas. Na, gal vokiečiams.

– Britams. Jie savaip žengia į pirmą liniją – taip kartais daro. Istoriškai tai yra šalis, kuri tokiuose reikaluose visuomet pasireiškia. Ir, sakykime, gana aktyviai. Padėtis keista: britai lyg ir traukiasi iš Europos dėl „Brexit“, bet iš tarptautinių reikalų – lyg ir ne.

– Kariniu požiūriu toks judėjimas yra taktikos dalis.

– Ir politikos dalis – viskas, kas dabar vyksta, kai kalbame apie tą, kaip mėgstu sakyti, hibridinę būseną. Kiekvienas karinis veiksmas turi tam tikrą politinį kontekstą. Siunčiama labai daug signalų. Kad ir švedų karių dislokavimas Gotlando saloje. Aišku, tai simbolinis veiksmas, bet aš žinau tą sistemą ir suprantu, kodėl tai daroma. Jūsų minėtas Avdijivkos atvejis kol kas yra simbolinis. Žinoma, tai tragedija, tačiau iš Rusijos pusės tai tik tam tikras testas. Mes turime suprasti, kad tokių testų bus ir čia.

– Čia, Lietuvoje?

– Baltijos šalyse. Karinių, politinių, dar kokių nors. Įmanoma įsivaizduoti, kad Rusijai staiga reikia apginti savo interesus. Reikia permesti didelį kiekį karių į Kaliningrado sritį.

Ar jie tai darys, ar nedarys – kitas reikalas. Tačiau panašūs reikalavimai visiškai įmanomi. Kitokio pobūdžio, bet panašių dalykų gali būti ir Latvijoje, ir Estijoje. Nepamirškime, kad „Narvos Liaudies Respublika“ buvo beveik realizuota.

– Kai Vladimiras Putinas dar buvo tiktai Sankt Peterburgo administracijos darbuotojas, jis kuravo referendumą Estijos Narvos regione. Tiesa, referendumas neįvyko.

– Gali būti visko. Jeigu mes, kaip pilietinė visuomenė, pakankamai gerai tai suprantame, tai mes turime tą privalumą, kad galime ką nors daryti. Yra veikimo laisvė. Aš esu išugdytas Švedijos pilietinės visuomenės. Kai sakau „Švedija“, tame slypi labai daug įvairių dalykų – pilietinių, tautinių, kultūrinių, valstybinių. Tie dalykai pakankamai tiršti, sakykime taip, su archajiškais, moderniais ir postmoderniais atspalviais: vikingai, „Ikea“, „Volvo“. Bet dabar aš esu čia, ir tam tikra prasme aš lietuvis.

– Jei galima, eilės tvarka apie karinę padėtį. Tas frontas Ukrainoje: trumpai drūtai – kas tenai vyksta? Kokia šiuo metu Ukrainos karinė potencija?

– Ukrainos karinis potencialas gana didelis. Yra kiekybė. Šalis eina karo keliu. Žmonės tai supranta – bent jau didelė jų dalis. Valdžia privalo tai žinoti ir, sakykime, nuoširdžiai tą supranta. Padėtis jokiu būdu nėra beviltiška. Įdomus dalykas – laikui bėgant atsiranda tinkamų vadų. Kai mes pradėjome bendradarbiauti, jie buvo kuopos, bataliono lygio vadai. Dabar jie padarė karjerą ir yra labiau patyrę.

Kalbant apie Ukrainą reikia suvokti kelias problemas. Tarkime, kokią pusę aukščiausiosios karinės vadovybės jau šiandien reikėtų atleisti. Jie yra netinkami.

– Matyt, ir Rusijos agentų ten nemažai.

– Ir Rusijos agentų, ir tiesiog seno kirpimo žmonių. Jie netinkami tarnybai, ir jie tenai varo kažkokius savo biznius. Mes tai matome. Mes gauname jų prašymus ir galime iš to daryti išvadas.

Bet vis tiek kariauti su Ukraina rusams nėra paprasta. Ukrainiečiai darosi vis pavojingesni –  kariniu požiūriu. Jie turi labai daug rimtų žmonių. Kad būtų įdomiau, pateiksiu vieną pavyzdį. Mes remiame vieną mažą, bet labai efektyvią grupę. Iki šio laiko jie yra nukovę daugiau nei du šimtus separatistų.

– Kokio pobūdžio organizacijos „Mėlyna/geltona“ veikla Ukrainoje?

– Mes esame viešoji įstaiga. Dirbame pagal Lietuvos įstatymus. Renkame lėšas. Pagal ukrainiečių prašymus stengiamės pateikti jiems reikiamų dalykų. Tai nėra ginklai, bet esant reikalui galėtume tiekti ir ginklus – esame pasiruošę. Tačiau tiekti ginklus brangu ir sudėtinga. Ginkluotės yra įsigiję patys ukrainiečiai.

Kadangi vyksta karas, mes labai gerai žinome jų poreikius. Mes galime jiems parūpinti, tarkime, labai gerų taikiklių. Štai parodysiu jums labai efektyvias ausines. Jas užsidėjęs tampi kaip katinas, girdi daug geriau. O šaudant tos ausinės slopina garsą.

– Tikriausiai yra ir humanitarinių dalykų.

– Taip, tai kita veiklos pusė. Pavyzdžiui, dabar vešime į Ukrainą vaistų. Vieno miestelio vaikai gaus jiems reikiamų vaistų – ne vien aspirino. Taip dirbame su mokyklomis. Mes vežame literatūros, vaikiškų drabužių. Yra mokykla – koks kilometras nuo fronto.

– Ar pastaruoju metu iki Avdijivkos buvo intensyvių susišaudymų?

– Buvo labai daug. Vadinamojoje Promzonoje – tiesiog šakės, kaip sakoma. Šiuo metu ten sutraukta labai daug dalinių, daug artilerijos. Sakyčiau, gal daugiau iš separatistų pusės. Ukrainiečiai, kiek įmanoma, stengiasi gerbti Minsko susitarimą, o rusams tie susitarimai yra „dzin“. Su Rusija susitarti neįmanoma, beprasmiška netgi bandyti. Kartoju – Rusiją reikia parklupdyti, nes turėsime šitų bėdų amžinai. Reikėtų visiškai izoliuoti Rusiją – visomis prasmėmis. Atsižvelgiant į JAV prezidento įsakus, kuriais draudžiama atvykti į Ameriką iš kelių musulmoniškų kraštų, galima uždrausti iš Rusijos atvažiuoti į Vakarus. Niekas iš jūsų čia nevažiuos, nes jūs esate teroristinė šalis – Rusija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2017-m

Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.

Arūnas BRAZAUSKAS

1991-ųjų gruodį Lietuva buvo jau atitrūkusi nuo merdinčios SSRS. Po 1991 m. rugpjūčio 21-osios, kai Maskvoje sužlugo perversmo bandymas, Lietuvą pripažino kelios dešimtys šalių. Rugsėjo 2 d. tai padarė galingiausia pasaulio valstybė JAV, ir po kelių dienų Šiaurės Korėjos pripažinimas mažai ką bepridėjo prie augančio Lietuvos tarptautinio svorio.

Vadinamieji Belovežo susitarimai, kuriuos Baltarusijoje gruodžio 8-ąją pasirašė Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos lyderiai, pribaigė vienų metų iki 70-mečio neišgyvenusią SSRS.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino sovietų imperijos žlugimą geopolitine katastrofa. Galėtume paklausti, ar katastrofa nebuvo visas sovietinis laikotarpis. Lenininis teroras, peraugęs į stalininį, kartu su industrializacija, kolektyvizacija, skurdu, ligomis gerokai praretino sovietinės liaudies gretas. Skurdų būvį miestuose ir kaimuose, kuris vis vien buvo mažiau baisus nei gyvenimas lageriuose, tiktai fanatikai ir žmonės su propagandos išplautomis smegenimis gali vadinti rojumi žemėje.

Antrasis pasaulinis karas išties buvo katastrofa – ypač „kruvinosiose žemėse“, tose Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos teritorijose, kuriose vyko kovos veiksmai ir keitėsi okupacinės valdžios. Naciai vykdė Holokaustą, komunistai – deportacijas ir represijas. Po karo rytinėje Europos dalyje įsitvirtinusi komunistų valdžia ardė ūkio pagrindus – bent jau Lietuvoje iš ūkininkų atimta žemė, jie deportuoti arba suvaryti į kolchozus.

Sovietinis monstras, apžiojęs pusę Europos, perbraižė valstybių sienas. Pavyzdžiui, Lenkijos kontūras įgavo naują pavidalą: sumažėjusi maždaug dabartinės Lietuvos plotu, Lenkija prarado žemių rytuose, tačiau jai buvo kompensuota dalimi Vokietijos teritorijos vakaruose. SSRS Vidurio ir Rytų Europos plotuose geležiniu presu užspaudė konfliktus, galėjusius kilti, pavyzdžiui, tarp Vengrijos ir Rumunijos, Vengrijos ir Čekoslovakijos. Taika komunistiniame bloke nebuvo stabili. Sovietų kariuomenė numalšino antikomunistinį sukilimą Vengrijoje 1956 m., kelių Varšuvos sutarties valstybių kariuomenės 1968 m. okupavo Čekoslovakiją. Atsiradus „Solidarumo“ judėjimui Lenkijoje, šiai šaliai grėsė sovietinė okupacija. Jos išvengta, tačiau neišvengta karinės padėties, kuri ten buvo įvesta prieš 35 metus, 1981 m. gruodžio 13 d., ir truko iki 1983 m. liepos 22 d.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys. Tokios organizacijos kaip NATO ir Europos Sąjunga kol kas garantuoja bent jau savo narių taikų sambūvį. Pavyzdžiui, kol Turkija ir Graikija priklauso NATO, karas tarp jų mažai tikėtinas. O NVS plotuose Rusija ėmė „klijuoti“ posovietinę erdvę senais bolševikiniais metodais. Tyčia užkurti, paskui palikti rusenti konfliktai, kuriuose Rusija nori būti arbitre: Padniestrė, Kalnų Karabachas, Abchazija, Pietų Osetija. 2008-aisiais Rusija užpuolė Gruziją, 2014-aisiais užsigviešė suskaldyti Ukrainą – užgrobtas Krymas, hibridinio karo priemonėmis atplėštas Rytų Ukrainos gabalas.

Prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungą pakeitusi Nepriklausomų Valstybių Sandrauga (NVS) liko veikiau „popierinis“, o ne realus tarpvalstybinis darinys.

Rusija šiuo metu veikia tais pačiais metodais kaip komunistinė SSRS per visą savo gyvavimo laikotarpį. Rusijos liaudis kvailinama propaganda, o „artimasis“ ir „tolimasis“ užsienis nuodijami dezinformacija. Remiamos euroskeptiškos partijos, tarp jų kraštutiniai dešinieji. Dabartiniai Rusijos valdovai, kurių šaknys KGB, nevaržo savęs kokiais nors moraliniais ar ideologiniais stabdžiais. Tokių stabdžių neturėjo Stalinas, toleravęs buvusius nacius Rytų Vokietijos komunistinėje valdžioje, – jo nurodymu tokiems buvo sukurta netgi atskira Nacionaldemokratų partija, viena iš butaforinių tos marionetinės valstybės organizacijų.

Dėja, minėdami SSRS išardymo 25-metį, kartu negalime paminėti sovietinio pavyzdžio propagandos, terorizmo, tarptautinės destrukcijos pabaigos. Sovietų Sąjungos žlugimas – tarpinis finišas pakeliui į žmoniškesnę tarptautinę tvarką. Kelio galo kol kas nematyti.

BFL

Spalio 10 d., kai Lietuva skaičiavo balsus po Seimo rinkimų pirmojo turo, Kijeve, prastai šildomoje TV studijoje, galėjai matyti Vytautą Landsbergį. Jo pasirodymas  „Hromadske TV“ filmavimo aikštelėje, kai tėvynėje buvo žinomi tik preliminarūs balsavimo duomenys, liudijo, kad laida „Intermarium“ konservatorių patriarcho darbotvarkėje svarbus dalykas, vertas vienos dienos kelionės į Ukrainą.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai iš Kijevo (Ukraina)

Geografine ir politine sąvoka „Interma­rium“ pavadintą pokalbių laidą greta Len­kijos ir Ukrainos atstovų mintimis tąkart turtino rašytojas Herkus Kunčius, politologas Algis Krupavičius – užkulisiuose akylai stebint istorikui Alvydui Nikžentaičiui, Jerzy Giedroyco bendradarbiavimo ir dialogo forumo valdybos pirmininkui.

Sena kaip dvi jūros idėja

Tarpjūris, Międzymorze, Meždumorje, Inter­ma­rium – taip įvairiomis kalbomis vadinamas Eu­ropos gabalas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Politiškai organizuojat šią erdvę nusipelnė du Lie­tuvoje gimę vyrai – Vytautas Didysis ir Jozefas Pilsudksis. Pastarajam nepavyko tai, ką padarė pir­­masis – vienoje valstybėje sujungė žemes nuo marių iki marių.

Tiesa, J.Pilsudskio vizija gerokai pranoko Lie­tuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos ribas – jo vaizduotėje Tarpjūrio konfederacija driekėsi į pietus iki Adrijos jūros, apimdama teritorijas, kuriose XV a. viešpatavo valdovai Jogailaičiai. Beje, Vytautas ir Jozefas buvo ar­timi kaimynai: jų gimtines – Trakus ir Zalavą – ski­ria tik 80 km.

Šlovinga praeitis vertinga tiek, kiek iš jos galima mokytis, o dabartyje veikia konkrečios jėgos, kurios pasitelkia šiuolaikinius išteklius ir politinę mi­tologiją. Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Kažin ar suklysime teigdami, kad Lie­tu­vos masių sąmonėje, kai nusakomi santykiai su Eu­­ropa, artimiausiais kaimynais, jų kultūra, „In­termarium“ skendi miglose, užtat sąvokos „Bre­xit“ ir raidė „w“ įsirėžę kaip reikiant.

Po Antrojo pasaulinio karo sovietinis blokas ap­ėmė beveik visą Tarpjūrį. Vadinamoji socialistinė stovykla ėmė irti 1989 m., galiausiai 1991 m. su­byrėjo pati SSRS. Jos vietoje atsiradusi Ne­pri­klau­somų Valstybių Sandrauga (NVS) nebuvo glaudžiai integruota, Rusija linko į vadovaujamą vaidmenį, tačiau ne visos NVS valstybės norėjo su tuo sutikti.

1997 m. Tarpjūryje atsirado kelių valstybių darinys – įsteigta Organizacija už demokratiją ir ekono­minę plėtrą, geriau žinoma pagal santrumpą GUAM: Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Mol­do­va. Vienu metu šiai bendrijai priklausė Uz­be­kistanas, pridėjęs santrumpai dar vieną raidę – GUUAM. Darinys žemėlapyje atsirėmė į Kaspijos jūrą – taigi nubrėžė naują rytinę Tarpjūrio ribą. Da­bar šios organizacijos veikla apmirusi, todėl GUAM stebėtojų statusą turinčios Latvija ir Tur­kija nelabai turi ką stebėti.

Pirmasis Ukrainos Maidanas 2004–2005 m. įžie­bė posovietinės erdvės atsinaujinimo viltis. 2005-ųjų rugpjūtį Ukrainos ir Gruzijos prezidentai Viktoras Juščenka ir Michailas Saakašvilis deklaravo ketinimą Kijeve sušaukti regiono šalių, taip pat JAV ir Rusijos viršūnių susitikimą, kuriame būtų siekiama sukurti demokratinių regiono valstybių koaliciją.

Aktyviai dalyvaujant Lietuvos Prezidentui Val­dui Adamkui 2005-ųjų gruodį Kijeve buvo įsteigta Demokratinio pasirinkimo bendrija (DPS), kurios deklaraciją tąkart pasirašė Estijos, Gruzijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Moldovos, Ru­mu­­nijos, Slovėnijos, Ukrainos atstovai. 2006-ųjų ge­gužę Vilniuje vykusiame Baltijos ir Juodosios jūros regiono viršūnių susitikime prie DPS steigėjų prisidėjo Lenkijos prezidentas Lechas Kac­zyns­kis, ES valstybių atstovai, JAV viceprezidentas Di­ckas Cheney. Lenkijos dalyvavimas buvo itin reikšmingas, nes be šios šalies Tarpjūrio erdvė bū­tų politiškai ir ekonomiškai nevisavertė.

Aprašydama D.Cheney dalyvavimą JAV spauda pastebėjo, jog susitikimas nebuvo tokio lygio, kad nepakaktų žemesnio rango Amerikos pareigūno vizito. Priežastis, dėl kurios D.Cheney pasirinko Vilniaus viršūnių susitikimą, buvo proga griežtai išbarti Rusiją. JAV viceprezidentas apkaltino šią šalį varžant savo piliečių teises ir naudojant energetinius išteklius kaimyninėms šalims šantažuoti. Nenuostabu, kad Rusijoje D.Cheney kalba sutikta itin priešiškai.

2008-aisiais Lenkija ir Švedija ES lygmeniu inicijavo Rytų partnerystės programą, kurios tikslas – koordinuoti Armėnijos, Azerbaidžano, Baltaru­sijos, Gruzijos, Moldovos, Ukrainos sąveiką su ES. 2013-ųjų gruodį Vilniuje įvyko trečiasis Rytų partnerystės viršūnių susitikimas.

Lenkijos prezidentas L.Kaczynskis iki pat savo žūties 2010 m. taip pat telkė Tarpjūrį – jis ketino sukviesti konferenciją, kurioje būtų svarstoma apie glaudesnį regiono valstybių bendradarbiavimą. L.Kaczynskis žuvo 2010 m. balandį, o tų metų lapkritį Vilniuje įvyko dviejų dienų konferencija „Naujasis Europos regionas: Tarpjūrio re­gioninės plėtros paradigmos“, kurioje dalyvavo mokslininkai iš ES valstybių,  Ukrainos, Bal­ta­ru­si­jos, Moldovos, Rusijos. Tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronis Ažubalis vardijo per­­spektyvias bendros veiklos sritis:

„Džiaugiuosi, kad regione atsiranda tokios iniciatyvos, kaip tarpparlamentinės asamblėjos, bendros taikos palaikymo pajėgos, bendri ekonominiai ir transporto projektai.“

Atkreiptinas dėmesys į konferencijos žodyną: akcentuotas būtent regiono aspektas.

Rusija neliko pasyvi posovietinės erdvės procesų stebėtoja. Į pastangas vienaip ar kitaip telktis, integruotis į ES ir NATO buvo atsakyta agresija prieš Gruziją 2008-aisiais, Krymo aneksija ir karu Rytų Ukrainoje 2014-aisiais.

2015-aisiais Lenkijos prezidentu išrinkus An­drzejų Dudą, perėmusį Tarpjūrio idėjos estafetę iš L.Kaczynskio, Ukrainoje, kuri tuo metu (kaip ir dabar) ieškojo tarptautinių sąjungininkų, sustiprėjo dėmesys politinei Tarpjūrio integracijai. Uk­rainiečių internetinio leidinio „Petr į Mazepa“ re­daktorius Aleksandras Noinecas ta proga rašė: „… šiuo metu į Intermariumo idėją narsūs protai tal­pina minimum Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą ir Bal­tarusiją. Politiniu atžvilgiu aš netgi necenzūriškai nusikeikčiau – geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.“

Geopolitiniu požiūriu priežastys kur­ti Intermariumą dabar tokios pat kaip prieš šim­tą metų prie Pilsudskio: sukurti viršvalstybinį darinį, galintį tapti skydu nuo Rusijos ir pasipriešinti jos agresyvioms ambicijoms.

Svarstymus reikia viešinti

Nenuostabu, kad būtent Ukrainos viešojoje erd­vėje prasidėjo iškilių Lenkijos, Ukrainos ir Lie­tuvos politikos, žiniasklaidos, kultūros veikėjų diskusijos. Pernai lapkritį „Intermarium“ ciklą „Hro­madske TV“ pradėjo Lenkijos „Gazeta Wy­borc­za“ redaktorius Adamas Michnikas ir Al­girdas Kum­­ža, 2006–2009 m. buvęs Lietuvos pasiuntiniu Uk­rainoje. Kalbėdamas ukrainietiškai A.Kum­ža pa­reiškė, kad, pasiklausęs kalbų apie pi­nigų ir kad­­rų srautus dabartinės valdžios aplinkoje, jis pa­klausė savęs, ar daug kas pasikeitė nuo to laiko, kai jis baigė ambasadoriaus kadenciją. Pokalbį pra­­tęsęs laidos vedėjas pastebėjo, kad valdžios, ku­ri 2014-aisiais atėjo po vadinamosios Eu­ro­mai­dano revoliucijos, pasitikėjimo kreditas išseko.

„Intermarium“ laidose dalyvaujantys Lietuvos atstovai gyvina dialogą mūsų šalies patirtimi, kuria autentišką „pridedamąją vertę“ – tai pasakytina ir apie spalio 10 d. įrašytoje laidoje skambančias ka­te­goriškas V.Landsbergio ištarmes dėl dekomunizacijos, H.Kunčiaus svarstymus apie lietuviškos tapatybės ramsčius bei jų kaitą.

GUAM, DPS, Rytų partnerystės žemėlapiai vienaip ar kitaip dengia Tarpjūrį, tų organizacijų veikla nusakoma plačia „bendradarbiavimo“ sąvoka ir nebūtinai veda prie politinės integracijos. Juo­­lab kad bendradarbiavimas su dabartiniu Bal­tarusijos režimu yra komplikuotas jau vien dėl ES sankcijų, taikomų tai šaliai.

Tarpjūrio telkimas atitinka ES Rytų partnerystės vektorius, tačiau šią kryptį vargu ar galima laikyti pagrindine Lietuvos užsienio politikos prioritetuose, nors mūsų šalis neslėpė ambicijų tapti regiono lydere. „Integracija į euroatlantines struktūras“ – šią sąvoką Lietuvos politikai kartoja kaip magišką užkeikimą, tačiau šios struktūros nuolatos transformuojasi. ES išgyvenant tapatybės krizę, po „Brexit“ referendumo krizė perėjo į or­ga­­nizacinę fazę.

Europos lyderiams vis dažniau kalbant apie ES dezintegraciją, Tarpjūris tampa ne ES priedėliu, kuris anksčiau ar vėliau bus integruotas, o savarankiško telkimosi zona. Todėl ir palaidotas J.Pil­sudskio projektas, pagal programą maksimum nu­matantis dabartinių Lenkijos, Ukrainos, Bal­ta­rusijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos Mol­dovos, Vengrijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, bu­vusios Jugoslavijos valstybių konfederaciją, tampa besiplunksnuojančiu feniksu.

Būtų apmaudu, jeigu apie Lietuvos vietą Tarp­jū­ryje lietuviai šnekėtų daugiausia Ukrainoje. Už­pil­dydama intelektinę tuštumą, žiojinčią toje vietoje, kur turėtų būti svarstoma apie ES ateitį, Lie­tu­vos na­cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ėmė reng­­ti internetu pasiekiamas diskusijas. Pir­moji, įvy­­­kusi lapkričio 14 d., buvo pavadinta „Lie­tu­va – Len­­kija: europinė santykių dimensija“, ta­čiau jos te­­mos tik iš dalies susijusios su minėtomis valstybėmis. Diskutuota apie Višegrado šalių (Len­kijos, Ven­­grijos, Čekijos, Slovakijos) vizijas ES ateities klau­simais, apie galimą Lietuvos poziciją dėl Vi­še­gra­do šalių iniciatyvų, kalbėta apie Ven­grijos premjero Viktoro Orbáno ir Lenkijos partijos „Teisė ir tei­singumas“ vadovo Jaroslawo Kaczyńskio pa­skelbtą „kultūrinę kontrrevoliuciją“, kuri orientuojasi į nacionalinę tapatybę ir krikš­čioniškas europiečių šaknis. Diskusijoje dalyvavo politologai Ra­mū­nas Vilpišauskas, Andžejus Pukšto, Marijušas An­to­­­­novičius, istorikas Rokas Tracevskis. (Diskusiją ga­lima rasti youtube.com paskyroje „Lietuvos na­cionalinė Martyno Maž­vydo biblioteka“.)

Tvarsčiai „kruvinoms žemėms“

Minėtoje pirmojoje „Intermarium“ laidoje A.Michnikas pareiškė, kad Lenkijoje nemažai ži­noma apie Ukrainos dabartį, bet gerokai mažiau – apie jos istoriją, o Ukrainoje, atvirkščiai, gerai iš­ma­noma Lenkijos istorija, tačiau mažokai su­pran­tama dabartinė raida. Tarpjūrio geografija tu­ri ir tokį aspektą: amerikietis istorikas Timothy Sny­de­ris savo knygoje „Kruvinos žemės“ („Blood­lans“) dalį šio regiono priskiria prie teritorijų, ku­riose stalininis ir hitlerinis režimai nužudė daugiausiai civilių.

XXI a. pradžioje Ukraina ir Lenkija bendrauja kaip savarankiškos viena kitą gerbiančios valstybės, kurios neturi viena kitai teritorinių pretenzijų. Būta laikų, kai nei ukrainiečiai, nei lenkai valstybės neturėjo, o kai ėmė jas kurti, praliejo nemažai vieni kitų kraujo.

Tarpjūrio politinė istorija

Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, tarp trijų imperijų padalytiems lenkams iškilo nepriklausomybės viltis. Austrijoje-Vengrijoje Jozefo Pilsudskio iniciatyva pradėti formuoti lenkų legionai. Rusija irgi pažadėjo sujungti tarp trijų imperijų padalytas žemes, jeigu Rusijos lenkai prisidės kariaujant su Vokietija ir Austrijos-Vengrijos imperija.

Tačiau visa Rusijai priklausanti Lenkijos dalis buvo vokiečių ir austrų-vengrų okupuota. Tose žemėse 1815 m. Vienos kongreso nutarimu buvo įsteigta Lenkijos karalystė, asmenine unija susieta su Rusija (rus. Carstvo Polskoje). Marionetinė karalystė turėjo konstituciją, renkamą seimą, tačiau tebuvo ypatingai valdoma Rusijos provincija – panašus „priedėlis“ buvo Suomija. Po 1831 m. sukilimo visus Lenkijos autonomijos ženklus caro valdžia panaikino.

Vokiečių ir austrų-vengrų atkurtoji Lenkijos karalystė neapėmė žemių, kurios priklausė ją atkūrusioms imperijoms, pvz., Krokuva karalystei nepriklausė.

1916-aisiais Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperatoriai bendra deklaracija įsteigė trijų asmenų Lenkijos karalystės Regentų tarybą, turėjusią valdyti iki išrenkant karalių. Buvo tikimasi, kad karui pasibaigus Lenkijos seimas karaliumi išrinks vieną iš Habsburgų, kuris „kraičio“ atsineš Krokuvą. Numatytojo karaliaus – erchercogo Karolio Stepono dukterys buvo ištekėjusios už kunigaikščių Algirdo Čartoryskio ir Dominyko Radvilos.

Lenkijos karalystė 1917 m. priėmė konstituciją, kūrė kariuomenę, turėjo lyg savą valiutą – Lenkijos markes. 1918 m. lapkričio 11-ąją kapituliavus Vokietijai Regentų taryba savo įgaliojimus perdavė J.Pilsudskiui, paskirdama jį valstybės viršininku.

1918 m. lapkričio men. Lenkija paskelbė nepriklausomybę. Jos politikai turėjo skirtingą, netgi prieštaringą požiūrį į tautiškai nevienalytės valstybės sąrangą, buvo projektuojami ir skirtingi jos sienų variantai.

Nacijų formavimosi laikotarpiu bajoriška demokratija ir federalizmas pasimiršo. Įtakingą lenkų politinio elito dalį sudarė nacionaldemokratai – vadinamieji endekai, kuriems vadovavo Romanas Dmowskis. Jų požiūriu, geriausiu atveju Lenkija turėjo būti atkurta su 1772-ųjų Abiejų Tautų Respublikos sienomis (apimant ir dabartinę Lietuvą), nors dauguma suprato, kad tai neįgyvendinamas planas.

Endekai nesvarstė apie autonomijas. R.Dmowskio požiūriu, Ukraina buvo neistorinė, nevalstybinė tauta, todėl jokio valstybingumo ukrainiečiams nenumatyta. Endekų požiūris į „neišsivysčiusius“ ukrainiečius panėšėjo į šiuolaikinį Rusijos propagandos požiūrį dėl ukrainiečių nevisavertiškumo, tik endekai nelaikė ukrainiečių lenkų tautos dalimi ar „broliška tauta“, kaip dabar tai daro nemažai Kremliaus propagandistų.

Lenkams ir ukrainiečiams broliautis nebuvo istorinio pagrindo – vieni buvo katalikai, kiti stačiatikiai. R.Dmowskio požiūriu, lenkų misija buvo civilizuoti ukrainiečius. Buvo manoma, kad dalį ukrainiečių galima polonizuoti – ypač ten, kur vyravo unitai, Romos popiežiaus valdžią pripažįstantys stačiatikiai. Endekai manė, kad Rusija gali būti atsvara Vokietijai, todėl dalis Ukrainos, pagal jų planus, turėjo atitekti Rusijai. Taigi vienos įtakingiausių Lenkijos politinių krypčių programose vietos nepriklausomai Ukrainai nebuvo.

R.Dmowskio oponentai buvo J.Pilsudskio atstovaujami federalistai. Tautas, kurias endekai ketino polonizuoti ir inkorporuoti, J.Pilsudskio sekėjai norėjo sujungti į federaciją ar konfederaciją. Federacinė Lenkija, sudaryta iš ukrainiečių, gudų, lietuvių autonominių darinių, turėjo tapti branduoliu platesnės federacijos – o ši jau būtų apėmusi valstybes, kurios šiame straipsnyje vardytos kaip Tarpjūrio sudedamosios dalys.

Tokių vizijų prielaida – gerokai į rytus pastumta Rusija. Tikrovė buvo tokia, kad po Sovietų Rusijos ir Lenkijos karo 1919–1921 m. Rusija pasistūmėjo į vakarus, o ne atvirkščiai. Iki to laiko 1918–1919 m. būta karo tarp Lenkijos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos (sostinė Lvovas), per kurį pastaroji valstybė buvo lenkų sunaikinta ir aneksuota. J.Pilsudskis sudarė sąjungą prieš Sovietų Rusiją su kitu ukrainiečių valstybiniu dariniu – Ukrainos Liaudies Respublika, tačiau ši galiausiai buvo prijungta prie SSRS.

Ypač kruvinas lenkų ir ukrainiečių santykių epizodas, kai 1943 m. vokiečių okupuotoje Volynėje Ukrainos sukilėlių armija nužudė arti 36 tūkst. civilių lenkų. Atsakomoji lenkų Armijos Krajovos akcija nusinešė kelis tūkstančius ukrainiečių gyvybių.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kijevas

Net ir labai priekabiu žvilgsniu dairantis po rudeninį Kijevą, jis atrodo geriau, nei galima tikėtis. Neigiamus lūkesčius kuria tiek nešališkos žinios apie Ukrainos ekonominius sunkumus, tiek labai šališka Rusijos propaganda – net ir atsiribojus nuo jos melagysčių galima tikėtis, kad Kijeve vyraus niūri nuotaika. Tačiau tai gyvas miestas, kuriame apstu nesuvargusių žmonių.

Arūnas BRAZAUSKAS, Specialiai „Veidui“ iš Kijevo (Ukraina)

Ukrainos sostinės centras savo švara, matyt, nenusileidžia Doneckui. Separatistų kontroliuojamose (faktiškai Rusijos okupuotose) teritorijose įsivyravo švaros manija. Donecko gyventojai giriasi savo miesto tvarka, ir nepriklausomi liudininkai tai patvirtina – kiemsargių tenai netrūksta. Nesant galimybių normaliai plėtoti okupuotų sričių ekonomiką, Rusijos kontroliuojami vietiniai vadukai prasimanė užimti bedarbius viešaisiais darbai – šlavimas vienas iš jų.

Silicio slėnyje Kalifornijoje prasigyvenusi pažįstama iš Donecko, kurios motina pasiliko nuo Ukrainos atplėštame mieste ir garbsto vietinę tvarką, į tokias nuotaikas žiūri atlaidžiai. Anot jos, kai žmonės nežino, kokiu pleistru užlipdyti karo sukeltų traumų, jie ima ieškoti privalumų neesminiuose dalykuose. „Niujorkas labai nešvarus – na, ir kas?“ – svarsto ji.

Vis dėlto gatvių švaros klausimas nėra svarbiausias. Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

Politikų finansinė nešvara, t.y. korupcija, gali sukelti bjauresnių pasekmių nei nenuvalytos gatvės.

JAV žurnalas „Foreign Affairs“ spalio pradžioje išspausdino Marko Pfeifle‘o straipsnį „Ukraina bus didelė problema kitam JAV prezidentui“. Autorius pradeda nuo kulinarinių palyginimų: „Tarp daugelio pamirštų užsienio politikos puodų ir keptuvių, paliktų ant kito JAV prezidento viryklės, toji su užrašu „Ukraina“ rengiasi užvirti. Šalies problema yra tiršti barščiai iš vagysčių, oficialios korupcijos ir netgi žmogžudysčių – pridurkime, kad viskas yra kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.“

Pirmas žvilgsnis apgaulingas – tai, matyt, galioja ir simpatingiems meškučiams, Maidano aikštės persirengėliams, kurie puola glėbesčiuotis, siūlydami kartu nusifotografuoti už pinigus. Esu girdėjęs, kad su jais galima derėtis, jei nori įsigyti narkotikų. Eksperimentui nėra laiko, tačiau jo pakanka, kad prisiminčiau elementarią schemą: jeigu meškučiai užsiima dar ir nelegalia veikla, jie turi „stogą“ – nesitiki, kad Kijevo centre būtų galima veikti be kokių nors pareigūnų žinios.

„Organizuotas nusikalstamumas mus labai jaudina. Sąžiningai jums pasakysiu: organizuotas nusikalstamumas mūsų šalyje jaučiasi kaip rojuje. Visų pirma tai susiję su liberalia įstatymų leidyba ir korupciniais ryšiais. Taip pat ir su istoriškai glaudžiais ryšiais tarp teisėsaugos sistemos ir nusikalstamo pasaulio“, – tai citata iš Ukrainos nacionalinės policijos viršininkės Chatijos Dekanoidzės (g. 1977 m.) neseno interviu Ukrainos žiniasklaidai.

Ch.Dekanoidzė, buvusi Gruzijos policijos akademijos vadovė, paskui Gruzijos švietimo ir mokslo ministrė, nuo pernai vadovauja Ukrainos policijai.

Kijevo centrine gatve Kreščiatiku žingsniuoju į susitikimą su „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininku Andrejumi Marusovu – istoriko išsilavinimą turinčiu žurnalistu, kuriam korupcija rūpi ne mažiau nei policijos viršininkei. Už kelių žingsnių nuo Maidano aikštės leisdamasis į aludės rūsį traukiu iš atminties esminius klausimus.

Ar korumpuota Ukrainos aukščiausioji valdžia? Tai skamba naiviai. 2015-aisiais Ukrainos žiniasklaida išspausdino Aukščiausiosios Rados Mokesčių ir muitų politikos komiteto žinutes tuometiniam Odesos gubernatoriui, Michailo Saakašvilio pirmtakui šiame poste. Parlamentaras vardijo kyšių tarifus – kiek muitinės pareigūnai prašo už prekių įvežimą be muito. Tai nebuvo didelė sensacija, tačiau šiek tiek nuvertino tuometinio premjero Arsenijaus Jaceniuko pareiškimus dėl to, kad šalyje nėra korupcijos – mat premjero duktė nebuvo atrinkta į TV dainų konkursą, vadinasi, ryšiais nesinaudota. Tačiau A.Jaceniuko atsistatydinimo išvakarėse būta kalbų, kad jis atšventė pirmojo milijardo dolerių sukaupimą – tokį mastą pasiekė jo asmeninis turtas.

Ar A.Jaceniukas neparodė netakto Ukrainos prezidento Petro Porošenkos atžvilgiu? Žurnalas „Forbes“ teigė, kad 2015-aisiais prezidento turtas pasiekė 858 mln. dolerių – mažiau nei neoficialiai kalbėta apie ekspremjero turtus. Kita vertus, „Forbes“ žiniomis, P.Porošenka buvo vienintelis Ukrainos oligarchas, kurio turtas pernai padidėjo. Nors ir buvo žadėjęs parduoti savo aktyvus, kol kas to neįvyko.

Iš vadinamųjų „Panamos dokumentų“ žinoma, kad P.Porošenka ar jo patikėtiniai atidarinėjo sąskaitas lengvatinių mokesčių zonose tuo metu, kada Ukrainos kariuomenė sunkiai kovėsi prie Ilovaisko ir Debalcevo. Šaltiniai teigia, kad su P.Porošenka susijusios įmonės susižėrė nemažai karinių užsakymų. Ar kas galėtų paneigti, kad P.Porošenka dirba tėvynės labui ir kaip aukščiausias šalies pareigūnas, ir kaip kapitalistas? O kas ukrainiečiams svarbiau – karas ar korupcija?

M.Pfeifle‘as rašo, kad Rusijos kurstomas karas jau nusinešė tūkstančius žmonių gyvybių, vien Ukrainoje yra daugiau nei pusantro milijono vidinių pabėgėlių. Jo nuomone, jeigu pačių ukrainiečių paklaustume, kas svarbiau – kova su separatistais, ar kova su korupcija, jie pasirinks pastarąją santykiu 2:1.

Išklausęs ką tik paminėtų dalykų A.Marusovas man pabandė išaiškinti Ukrainos korupcijos „politinę ekonomiją“: „Pas mus tokia pati klasika kaip Rusijoje. Oligarchinis kapitalizmas atsirado iš privatizacijos už grašius. Ūkiniai objektai būdavo pusvelčiui įsigyjami mainais už kokias nors paslaugas – nebūtinai pinigines. Visa tai vyko praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Tokiu būdu atsirado maždaug apie dešimt oligarchinių grupuočių.“

Pasak žurnalisto, kuris ne vienus metus domėjosi viešųjų pirkimų problemomis, dauguma oligarchų savo turtus augino veikdami žaliavų sektoriuje. Ukraina dar sovietmečiu garsėjo savo metalurgijos pramone, tačiau šioje šakoje nebuvo kuriama pridedamoji vertė. „Pažvelgę į Rusijos oligarchus, kurie turtėjo iš metalurgijos, matome, kad jie prieš 10–15 metų suprato, jog grumtis su kinais beprasmiška. Nėra prasmės imtis modernizacijos ir investuoti į pridedamosios vertės kūrimą. Net ir Donecko gamyklų bei šachtų savininkas Rinatas Achmetovas šioje srityje nepersistengė. Vienintelis oligarchas, kuris nevengė modernizacijos, buvo Sergijus Taruta“, – aiškino A.Marusovas.

Jo nuomone, nuo požiūrio į modernizaciją priklauso ir požiūris apskritai į nuosavybę. Dauguma oligarchų į ją žiūri kaip į tai, kas gauta visiškai veltui arba užgrobiant reideriniu būdu. Tai reiškia, kad keičiantis valdžiai tokią nuosavybę galima labai lengvai prarasti.

Ukraina

„Visos tos nuosavybės statusas, nepaisant to, koks jos dydis – milijonai ar milijardai dolerių, yra labai trapus. Kas investuos į tai, dėl ko nesi tikras, kad pas tave tai pasiliks?“ – sakė „Transparency International Ukraine“ valdybos pirmininkas.

Sovietų valdžios laikais Ukrainoje buvo galinga naftos perdirbimo pramonė, tačiau šiuo metu didžiuma kokybiškų naftos produktų importuojama iš užsienio – Baltarusijos, Baltijos valstybių, o ukrainietiški pajėgumai yra sunykę, nugyventi. Tarp jų ir tai, kas priklauso oligarchui Igoriui Kolomoiskiui, nors jis yra užvaldęs tiek, kad galėtų būti vos ne monopolistas arba priklausyti naftos perdirbimo pajėgumus pasidalijusiai oligopolijai. Tačiau jis visa tai gavo abejotinu būdu, todėl nėra tikras dėl savo turto ateities ir tuos pajėgumus užleido.

Pasak A.Marusovo, naftos ir dujų srautų kontrolė buvo šalies prezidento bei premjero ir jo aplinkos prerogatyva. Vykdytojų tinklas apėmė žemesnes valdžios grandis – ministerijas. Ten nusėsdavo dalis korupcinių pinigų. Tarpininkai, perkantys energetinius išteklius iš gamintojų ir kelis kartus tai perparduodantys, kol pasiekiamas galutinis vartotojas, tam ir buvo „pastatyti“, kad būtų galima imti korupcinę maržą – tiek Ukrainoje, tiek Rusijoje.

„Visais laikais tai buvo viršūnėlės reikalas. Ukrainoje tai keli žmonės, nesvarbu, ar Kučma, ar Tymošenko, ar Juščenka, – vardijo žinomus Ukrainos politikus A.Marusovas. – Visi tie iš perpardavimų uždirbti pilkieji pinigai grįždavo atgal į šalį. Velniai nematė, jeigu tai būdavo nors kiek investuojama į ekonomikos vystymą, pajėgumų plėtrą, tačiau nemaža dalis pinigų eidavo pareigūnų, pavyzdžiui, teisėjų, papirkinėjimui.“

Žurnalistas pasakoja, kad Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Rusijos agresija privertė atsisakyti tarpininkų, taigi šis korupcinių pinigų kanalas išseko dėl objektyvių aplinkybių. Svarbiu dalyku raunant korupcijos šaknis jis laiko dujų kainos suvienodinimą juridiniams ir fiziniams asmenims.

Dabartinio Ukrainos premjero Volodimiro Groismano vyriausybė vienodus dujų tarifus įvedė nuo š.m. gegužės 1-osios. Viešojoje erdvėje tai buvo sutikta palankiai, tačiau ekonomistai iškart suabejojo, ar naujos kainos gyventojams pagal kišenę. Pripažinta, kad iš oligarchų atimtas įrankis, kuriuo jie pelnydavosi iš gyventojų, ir kartu imta reikalauti subsidijų fiziniams asmenims. Politikai ėmė spręsti apskaitos lygtį: būtina žinoti, kiek dujų parduota, kiek nupirkta, kiek išleista energijai taupyti, namams šiltinti, kiek ir kam subsidijų išmokėta.

Spalio pradžioje aludės rūsyje šilta, tačiau neaišku, ar spustelėjus šalčiams savininkai netaupys. Tęsiant pokalbį reikėtų dar užsakyti alaus, tačiau padavėjas praneša, kad sutriko jo tiekimas, ir siūlo gerti arbatą. Nežinia, koks pokalbis apie politiką turiningesnis: blaivia galva, tačiau nuobodus, ar atskiestas alumi ir stipriais posakiais.

Arbata neslopina atminties, ir A.Marusovas ima lyginti du Maidanus – „oranžinį“ (2004–2005 m.) ir vadinamąjį Euromaidaną (2013–2014 m.): „Po Oranžinės revoliucijos išvis nieko nevyko. Daugybė herojų, kurie po to puolė į politiką, ten ir ištirpo. Visa energija pradingo. O po Euromaidano didelė pilietinės visuomenės dalis pasijuto visiškai savarankiška, nepriklausoma nuo valdžios. „Transparency International“ – visuomeninė organizacija. Ji bendradarbiauja su Rados Antikorupciniu komitetu ir dalimi verslininkų. Visi trys vieni kitais patikėjo. Pasitikėjimas yra cementas, be to viskas žlunga. Ir mes jaučiamės statantys valstybę. Tai bene svarbiausia Euromaidano pasekmė.“

Tačiau padangė nėra visiškai skaidri. Visuomenė siejo didelius lūkesčius su jaunais politikais, kurie iš Euromaidano pateko tiesiai į Radą. Vienas jų – žurnalistas Sergijus Leščenka (36 m.), išrinktas nuo Petro Porošenkos bloko. Parlamente jis dirbo būtent Antikorupciniame komitete. 2013–2014 m. išleido dvi knygas apie ekspremjero Pavlo Lazarenkos ir eksprezidento Viktoro Janukovyčiaus korupcinę veiklą. 2011 m. gavo ES Rytų partnerystės žurnalistinę premiją už tyrimą apie įtartinas V.Janukovyčiaus finansines veiklas, 2013 m. pelnė premiją „Rytų Europos laisvoji spauda“.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Šį rudenį kilo skandalas dėl S.Leščenkos naujai įsigyto buto. Nors kol kas nėra duomenų, kad S.Leščenka būtų pažeidęs įstatymus, jam vargiais sekėsi paaiškinti pirkiniui reikalingų pinigų kilmę.

Jo teiginiai, kad pinigų gavo iš savo gyvenimo draugės ir dar vienos žurnalistės, nepatvirtinti dokumentais. Sklinda gandai, kad butas nupirktas vienai iš šių moterų, tačiau dokumentai sutvarkyti S.Leščenkos vardu.

Kažin kas skaudžiau reaguoja į šį skandalą – ukrainiečiai ar užsienio patarėjai, su naujaisiais politikais sieję daug vilčių? Minėtas M.Pfeifle‘as rašo: „Kitas JAV prezidentas pamatys Ukrainą apsuptą iš visų pusių: Rusijos kariuomenė ir separatistai, o iš vidaus šalį graužia korupcija. Jeigu jis su tuo nesusitvarkys, 25 metus vykstantis eksperimentas baigsis sprogimu.“

Iki šiol kovą su oligarchais apmokėdavo kiti oligarchai. S.Leščenka siejamas su Viktoru Pinčuku, eksprezidento Leonido Kučmos žentu, vienu turtingiausių Ukrainos žmonių. Esą jis ne vien apmokėdavo žurnalisto užsienio keliones, bet ir aprūpindavo faktine medžiaga, kuri sugulė į korupciją demaskuojančias knygas. V.Pinčukas 2009–2013 m. yra paaukojęs Clintonų šeimos labdaros fondui per 8,6 mln. dolerių – vargu ar kandidatė JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton dėl to labai nepatenkinta. Apskritai iš Ukrainos 1999–2014 m. į „Clinton Foundation“ įplaukė 10 mln. dolerių. Ši šalis yra didžiausia tarp fondo užsienio donorų – lenkia trečioje vietoje esančią Saudo Arabiją (7,3 mln. dolerių).

Daužiant bokalą su A.Marusovu (pokalbio pabaigoje aludėje atsirado alaus) nesijautė, kad pašnekovas per daug dramatizuotų padėtį. Jis mano, kad po Euromaidano žengtas nedidelis žingsnis brandesnės pilietinės visuomenės link nėra bergždžias. Pridurkime nuo savęs – Kijeve neatrodo, kad šalies raida labai priklausytų nuo JAV prezidento.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Kijevas, A.Šėmienės nuotr.

Iš naujumu blizgančio Borispolio oro uosto greitkeliu švilpiant į Kijevą, vaizduotė žada įspūdžių kupiną savaitgalį. Už automobilio lango iš pradžių mirguliuoja miškų žaluma, vėliau – miegamieji daugiabučių rajonai. Arčiau centro eismas tampa intensyvesnis. Galiausiai imi slinkti vėžlio greičiu, užtat gali pasigėrėti tolumoje vingiuojančia žydra Dniepro juosta, už kurios auksu žiba garsiųjų Kijevo cerkvių kupolai. Greitai paaiškėja, kad iki šiol važiavome vienu geriausių plentų šioje milžiniškos šalies dalyje.

Aušrinė Šėmienė, specialiai „Veidui“ iš Kijevo

Keliai, kuriais teks važiuoti artimiausias keturias dienas, nė iš tolo neprimena sostinės vizitinės kortelės.

Iš Vilniaus į Kijevą kasdien, išskyrus sekmadienį, skraidina „Ukrainos avialinijos“. Vos valanda ore ir tik 40 minučių kelio iš oro uosto iki miesto centro. Man miestas atrodo tarsi susivėlęs – apšiurę namai, duobėtos, purvinos gatvės… Ne, – meluoju – gatvės labai švarios, net gerai apsidairiusi nepamatau numestos nuorūkos, nes rytais šimtai močiučių, kad prisidurtų kelias grivnas prie pensijos, šluotomis šiūruoja šaligatvius, bet įspūdis toks, lyg irčiausi per šiukšles. Gal todėl, kad Kijevas įstrigęs tarp dviejų epochų – senosios sovietinės ir modernios vakarietiškos.

Vakarietiškąją, žinoma, galima surasti tarptautinėse organizacijose ir pasaulinių tinklų parduotuvėse bei viešbučiuose. Pastaruosiuose ir kainos, suprantama, vakarietiškos. Vakarietišką vietą surandu miesto centre įsikūrusiame „Intercontinental“ viešbutyje, nuo kurio stogo terasos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į senamiestį. Prie baro gurkšnojant vyną galima valandų valandas tyrinėti peizažą.

Pardavimų direktorė Saheb Sadaghiani teigia, jog šiame išblizgintais krištolo sietynais spindinčiame 5 žvaigždučių viešbutyje mėgsta apsistoti pasiturintys verslininkai. Jame be konferencijoms pritaikytų patalpų yra ir keli net 70 kvadratinių metrų kambariai, kuriuose galima rengti pasitarimus. Pilvo malonumai tenkinami prancūziškame ir itališkame restoranuose.

Pastarajame galima užsisakyti ir tradicinių ukrainietiškų barščių bei virtinių. Pusryčiauja svečiai žalioje vasaros terasoje, saugiai paslėptoje nuo gatvės triukšmo ir skubančių miestiečių minios.

Išėjus pro viešbučio duris, neišvengiamai užklumpa niūri kariaujančios valstybės kasdienybė. Štai namas šalia „Radisson blu“ viešbučio, kuriame gyvenu. Matyti, kad seniai apleistas, užkalti langai, reklaminiais rašteliais apklijuotos durys. Dešinėje kabanti lenta skelbia čia kažkada buvus socialinės rūpybos skyrių, o kairėje skaitau kitokio turinio iškabą: „Krokodilo odos laikrodžių apyrankės, rankinės, portfeliai“.

Kaip atrodo geras žmogus

Neįgudusiai akiai Kijevas atrodo nurimęs. Tačiau artėjant prie Maidano, aikštė ir šalia esantis Kreščiatikas – pagrindinė sostinės gatvė, miesto širdis, rodos, kunkuliuoja. Vieni žmonės vis dar diskutuoja politinėmis temomis, kiti ilsisi po darbo dienos, mamos gano vos pradėjusius vaikščioti vaikus, jaunos panelės demonstruoja patrauklius kūnus. Čia sukinėjasi ir kamufliažiniais drabužiais vilkintys jaunuoliai. Pamatęs mano pakeltus antakius, bičiulis ukrainietis ima pasakoti populiarų anekdotą: „Įeina į kavinę vyriokas kamufliažiniais drabužiais, auliniai batai vos laikosi ant kojų, barzda siekia krūtinę, plaukai susivėlę, ant galvos užmaukšlinta nutrinta kepurė, rankoje vėzdas. Iš karto matyti – geras žmogus“. Kamufliažinė uniforma – Kijeve patriotizmo išraiška. Taip žmonės demonstruoja ir savo politines pažiūras.

Maidano memorialas, A.Šėmienės nuotr.

Šalia Maidano, šiek tiek aukščiau į kalną, žuvusiųjų už laisvę memorialas – paminklų miškas su iškaltais herojų vardais. Nulenkti galvos prieš aukas čia ateina šimtai žmonių. Šiandien tai – vis dar kraujuojanti žaizda. Deja, ilgainiui ji taps tik viena iš daugelio tragišką Ukrainos istoriją liudijančių vietų. O tokių mieste nemažai. Pavyzdžiui, Holodomoro memorialas. 1932 m. sovietų valdžia, norėdama į kolchozus suvaryti valstiečius, iš jų atėmė visą maistą. Vos per pusę metų oficialiais duomenimis iš bado mirė 3,5 mln. žmonių, tačiau ukrainiečiai mano, kad aukų galėjo būti iki 7 mln., mat daug liko nesuskaičiuotų, suguldytų į bendrus kapus. Suprantama, kad Rusija iki šiol šio fakto nepripažįsta genocidu, o prietaringi žmonės tvirtina, jog dabartinės nelaimės juos užgriūva dėl to, kad per holodomorą alkani žmonės valgė vieni kitus.

Memoriale įspūdingiausia – mažos mergaitės, rankoje spaudžiančios kviečio varpą, skulptūra. Ji primena vadinamąjį „5 varpų įstatymą“, – mirštantys iš bado tėvai siuntė vaikus į laukus parinkti ant žemės pabertų grūdų. Buvo galima paimti tik penkias varpas, jei vaikai surinkdavo daugiau, rusų kareiviai juos nušaudavo.

Netoliese mergaitės skulptūros, ant aukšto Dniepro kranto, stiebiasi grandiozinis „Motinos Tėvynės“ paminklas ir memorialas, matomas kone iš visų Kijevo kampų. Jis buvo pastatytas 1981-aisiais, minint 40-metį, kai fašistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. 7 mln. civilių ir 3 mln. kareivių ukrainiečių tada padėjo galvas.

Bet širdį stingdanti kančia iš šių žmonių širdžių neišmušė humoro jausmo – „Motina Tėvynė“ stovi veidu į Rusiją, o kijeviečiai juokauja, jog, ji rankoje laikydama kalaviją,  tvirtina, jog šį karą Ukraina tikrai laimės ir priduria, jog per pastaruosius 20 metų jie jau pergyveno 3 revoliucijas. Dar viena – atneš pergalę.

Žiūriu į prie postamento stovinčius tankus, o ant jų karstosi maži vaikai, tėveliai juos fotografuoja. Visi smaginasi.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Po įvykių Maidane ir Donbaso bei Krymo okupacijos į 2,8 milijonų gyventojų sostinę atsikraustė apie 2 mln. naujų žmonių.

Ne visi jie ukrainiečiai. „Rusų mes nebijome. Mokame juos greitai asimiliuoti. Dažnai jie tampa dar aršesniais ukrainiečiais nei mes. Bijome sovietų. Ir nesvarbu, kaip jie kalba – rusiškai ar ukrainietiškai“, – sako vienas gatvėje sutiktas vyras.

Iš tiesų šiame milijoniniame mieste neįtikėtinai saugu. Gatvėse galima leisti kiaurą naktį. Blogiausia, kas gali nutikti – ilgapirščiai nugvelbs piniginę. Tačiau naktį gatvėje trintis nesinori, mat pradėjus leistis sutemoms, gatves okupuoja jaunimas. Jie tokie jauni, kad pasijuntu tarsi būčiau dinozauro metų ir spėriai spūdinu į viešbutį.

Korupcija – didelė ir maža

Kainos Kijeve, tris kartus nukritus grivnos kursui, mums dabar juokingos – vienoje iš miesto valgyklų už 2 eurus legendinių virtinių su mėsa, mėlynėmis, varške, sūriu ir dar kažin kuo prisitvoju tiek, kad vos atsiplėšiu nuo kėdės. Į šią sumą įskaičiuotos ir sultys bei kava.

Roshen parudotuvė, A.Šėmienės nuotr.

Metro bilietas kainuoja apie 10 mūsiškių centų, aukštos kokybės juodojo šokolado plytelė prezidento Petro Porošenkos fabriko „Roshen“ firminėje parduotuvėje – 70 centų, geras vynas – apie 3 Eur, alus – du kartus pigesnis už kavą – 60 centų. Kuo ne rojus turistui iš Vakarų? Užtat paprastiems Kijevo gyventojams tai neatrodo pigu, nes vidutinė alga siekia vos šimtą eurų. Gal todėl ir prisidurti visi bando kaip kas išmano.

Užeinu į banko pinigų keityklą išsikeisti baisios sumos – 20 eurų. Surašiusi į kompiuterį mano paso duomenis, darbuotoja pateikia sumą, kuri, mano galva, neatitinka nurodytos švieslentėje. Taip jai ir išrėžiu. O ji man: „Valiutos kursas keičiasi kelis kartus per dieną“. Ką gi, nusprendžiu paieškoti palankesnio kurso, bet greit apsigalvoju. Po penkių minučių vėl ta pati procedūra, tik kursas kitas – atitinkantis nurodytąjį. Hmmm. Vakare iš smalsumo skaičiuoju, kiek ji būtų mane apmovusi. Pasirodo, 40 centų!

V.Janukovyčiaus rezidencija, A.Šėmienės nuotr.

Kitokie užmojai buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencijoje Mežigorijoje, kas reiškia „Tarp kalvų“, netoli Kijevo. 2014 m. vasario pabaigoje 2 mlrd. dolerių įkainotas turtas buvo perduotas valstybei ir dabar, daugiau kaip 40 hektarų teritorijoje, kasdien keli tūkstančiai žmonių leidžia laisvalaikį.

O veikti ten yrą ką – išpuoselėtas, įmantriomis skulptūromis apstatytas parkas, zoologijos sodas, futbolo aikštė, piknikų vieta paverstas golfo lauku, vienintelis šalyje šildomas plentas, tvenkiniai, prezidento 60-mečiui Donbaso oligarchų dovanotas piratų laivas su įspūdinga stipriųjų gėrimų kolekcija, garažas su sovietiniais automobiliais, stručių ferma. Iki šiol iš rezidencijos ūkio į Kijevą keliauja užaugintos daržovės ir mėsa. Vestuvininkai mėgsta fotografuotis visų įmanomų stilių parke, ir prisiglaudę prie antikinės žirgo galvos bei jonėninės kolonos liekanų, lyg netyčia pamestų šalia tradicinę ukrainietišką medinę „chatą“ primenančio namo, kuriame su dukra gyveno nuverstasis prezidentas.

Buvusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus rezidencija Mežigorijoje buvo perduota valstybei, tačiau patekti vidun gali tik išrinktieji, o tartis dėl to reikia su paslaptingu dėde Paša.

Parke leisti laiką galima sumokėjus apie 1,6 Eur ir praėjus automatais ginkluotą apsaugą. Įėjimas vienas – teritoriją supa 3 m aukščio 70 km ilgio betoninė tvora su spygliuotomis vielomis viršuje, kuriomis teka elektros srovė – visai, kaip Lukiškių kalėjime.

Patekti vidun gali tik išrinktieji. Rezidencija neturi ne tik interneto puslapio, bet ir telefono numerio. Reikia tartis su paslaptingu dėde Paša. Viduje gyvena moteris ir vyras, kuriuos visi vadina tik vardais. Jie niekada neišeina į lauką, bet kartais bendrauja su tais, kam pavyksta praverti architektams galvosopį keliančio namo vidun. Į klausimą, kas jie tokie, atsakymo nėra. Nežinia ir ką ten veikia.

Sklinda visokių kalbų. Neva, kažkas iš Maidano kovotojų priglobė rezidenciją po savo sparneliu, neva dabar po truputį grobstomi vilos turtai. Nieko keisto – juk V. Janukovyčiaus pasakiškas medžioklės namas akimirksniu buvo išplėštas.

Jei vis dėlto mirtinai užsimanėte aplankyti šį Korupcijos muziejumi vadinamą objektą, neapsigaukite – užsienio turistus aptarnaujančios agentūros pasisiūlys nuvežti už 55–60 Eur, o vyrukai su mikroautobusais nuo Maidano nugabens vos už 7 eurus.

Lobis istorijos mėgėjams

Kijevas – lobis senosios istorijos mėgėjams. Tai vienas seniausių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvusių miestų, mus sieja kelių šimtų metų bendra istorija. Kijevą nuo 1320 m., kai jį prie Lietuvos didžiosios kunigaikštystės prijungė didysis kunigaikštis Algirdas, iki 1569-ųjų, Liublino unijos, kai Žygimantas Augustas Ukrainos žemes atskyrė nuo Lietuvos LDK ir prijungė prie Lenkijos karalystės, valdė lietuviai. Tačiau nesitikėkite, kad visa tai išgrisite iš Kijevo gidų. Savos istorijos geriau ieškoti su savu – lietuvišku – gidu. Bet ukrainiečiai mielai rodo ir pasakoja apie tris Kijevo perlus.

A.Šėmienės nuotr.

Pirmasis – Kijevo Pečiorų laura, – didžiulis, net 28 h ploto, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytas vienuolynas ir vienas iš septynių Ukrainos stebuklų. Jis buvo vienas žymiausių stačiatikybės centrų. XI a. vienuolyną įkūrė garsūs Atono kalno Graikijoje vienuoliai Antonijus ir Teodosijus.

Vienuoliai gyveno olose, tapė ikonas, rašė kronikas ir perrašinėjo knygas. Kai jie mirdavo, būdavo palaidojami olų įdubose. Dėl ypatingo oro, jų palaikai natūraliai mumifikuodavosi. Ir dabar tikintieji bei turistai gali išvysti 123 žmonių kūnus. Tarp jų ir garsųjį slavų herojų Ilją Muromietį, apie kurį vėliau buvo prikurta daug pasakų, kaip jis nugalėjo mongolus. Beje, Lauros teritorijoje palaidotas ir Piotras Stolypinas, caro Nikolajaus II laikų Rusijos ministras pirmininkas, kuris XX a. pradžioje gyveno Lietuvoje ir pagarsėjo savo agrarine reforma.

Dar vienas UESCO globojamas objektas šiame mieste yra Sofijos soboras, – vienas seniausių soborų pasaulyje. XI a. jis buvo pastatytas valdovo Jaroslavo Išmintingojo įsakymu, kad pažymėtų pergalę prieš klajoklius tiurkus pečenegus. Soborą verta aplankyti dėl įspūdingų, didžiausių pasaulyje, net 260 kv. m. mozaikų ir 3000 kv. m. freskų, išlikusių nuo soboro pastatymo laikų.

Ne mažiau vertas dėmesio ir netoliese auksiniais kupolais švytintis Šv. Arkangelo Mykolo soboras ir vienuolynas. Vienuolyną pastatė minėto Jaroslavo Išmintingojo sūnus, tačiau totoriai per antpuolį dvi iš trijų cerkvių sugriovė, likusius pastatus  susprogdino sovietų valdžia. XX a. pabaigoje ukrainiečių išeiviai surinko lėšų ir atstatė vienuolyną.

Kijevo cerkvėse ir vienuolynuose gausu tikinčiųjų, jei bandysite drumsti ramybę, jie ne tik jus nužvelgs smerkiančiu žvilgsniu, bet ir nepasigėdys pasakyti ką galvoja. Sveiki, atvykę!

N.Janukonis BFL nuotr.

Rugpjūčio 24-oji – neeilinė diena Ukrainai: šalis mini 25-ąsias nepriklausomybės metines. Ši jubiliejų Ukrainos žmonės pasitinka didžiulių iššūkių sąlygomis,
kartu didžiuodamiesi savo laisve. Ukrainiečiai, nepaisant to, kokia kalba kalbėtų,
XX–XXI a. įrodė, kad labiau už viską brangina laisvę, kuri buvo negailestingai trypiama
Stalino, kitų komunistinio režimo lyderių, Hitlerio ir, deja, šiuolaikinės Rusijos lyderių.

Marius JANUKONIS, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje

Nuo pat pirmo mano apsilankymo Ukrainoje 1998 m. (1986 m. dar buvau Kijeve kaip moksleivis) krito į akis keli dalykai: šalies įvairialypiškumas, milžiniškos plėtros galimybės ir iš ukrainiečių sklindanti šiluma lietuvių atžvilgiu. Šiandien, jau kaip ambasadorius, galiu tik patvirtinti savo pirminį įspūdį.
Kai kas mano, kad Ukrainos daugiakultūriškumas, dvikalbystė ir regionų skirtumai yra iššūkis, apsunkinantis šalies plėtrą, tačiau juk žinome, kad Europoje yra ne viena daugiatautė ir keliakalbė valstybė, puikiai suderinanti šiuos skirtumus. Todėl
tai galimybė, kuria Ukraina gana sėkmingai 22 metus naudojosi. Deja, Rusijos Federacija, 2014 m. neteisėtai aneksavusi Krymą ir pradėjusi karinę agresiją Rytų Ukrainoje, šiandien šiuos skirtumus naudoja Ukrainai diskredituoti.

Europos Sąjunga turėtų plačiau atverti savo duris ukrainiečiams, artimiausiu metu suteikdama bevizio keliavimo galimybę.

P.Porošenka BFL nuotr.

Ir Ukrainos, ir Rusijos retorika praėjusią savaitę priminė rengimąsi naujam ginkluoto konflikto proveržiui: Rusija viešai apkaltino Ukrainą siekiant jėga atsiimti Krymą, o Ukrainos valdžia Rusiją apkaltino provokacijomis.

Nors Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as šią savaitę paragino neeskaluoti dviejų šalių konflikto, Rusijos ir Ukrainos veiksmai neatsilieka nuo žodžių. Nuo rugpjūčio pradžios Kryme netoli Ukrainos žemyninės dalies telkiama rusiška karinė technika, o Ukrainos Donbaso regione įvesta aukščiausia karinė parengtis.

Rusijos versija tokia: šalies specialiosios tarnybos, remiamos kitų jėgos struktūrų dalinių, esą sutrukdė diversinei teroristinei grupei įsiveržti į Krymą iš Ukrainos teritorijos. Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pranešime nurodoma, kad vykdant operatyvines paieškos priemones naktį iš šeštadienio į sekmadienį prie Armiansko miesto, kurį Krymo totoriai vadina Ermeni Bazaru, buvo tariamai aptikta grupė diversantų. Sulaikant juos per susišaudymą, žuvo vienas FST pareigūnas.  Taip pat pranešama, kad kitą naktį į rugpjūčio 8-ąją esą Ukrainos gynybos misterijos specialiosios pajėgos mėgino surengti du diversinių teroristinių grupių įsiveržimus, tačiau jiems sutrukdė Rusijos FST ir su ja bendradarbiaujančių žinybų jėgos padaliniai. Pasak FST, įsiveržimą mėginta užmaskuoti masiniu apšaudymu iš gretimos valstybės ir Ukrainos šarvuotųjų ginkluotųjų pajėgų pusės.

Ukrainos valdžios atstovų teigimu, tokie kaltinimai – prasimanymai, kuriais mėginama eskaluoti konfliktą.

Ukrainos generalinio štabo nuomone, jokio apšaudymo nebuvo – Pietų Ukrainoje šalies kariuomenė paprasčiausiai vykdė planuotas karines pratybas.

„Kad toliau kaitintų konfliktą, V.Putinas nusprendė surengti pigų vaidinimą“, – komentavo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos pirmininkas Oleksandras Turčinovas.  Ukrainos ambasadorius prie Europos Sąjungos Dmytro Kuleba socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, jog „Rusija aktyviai kuria pasakojimus, kad pateisintų karą“.

Priminsime, kad Rusija Krymą aneksavo 2014 m. Nuo tada pačiame Kryme situacija buvo palyginti rami. Tačiau Rytų Ukrainoje mūšiuose tarp Rusijos kariuomenės remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų nuo tada žuvo daugiau nei 9,5 tūkst. žmonių.

Analitikai perspėja, kad konfliktas po pastarosios savaitės įvykių gali vėl įsiliepsnoti. „Įvykiai klostosi pagal gana blogą scenarijų. Situacija Rytų Ukrainoje gali eskaluotis, o tai yra labai pavojinga“, – teigė Maskvos politinių technologijų centro vadovo padėjėjas Aleksejus Makarkinas

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Prieš porą mėnesių prie Ukrainos parlamento nužudęs policininką, antrąjį gimtadienį švenčiantis „Azovo“ batalionas toje pat vietoje surengė įspūdingą „pasirodymą“ – su dūminėmis granatomis, šūksniais visa gerkle ir grasinimais, kad tai tik pradžia.

Gegužės 20-ąją poros tūkstančių žmonių iš „Azovo“ bataliono žygis prasidėjo prie paminklo „Motinai Tėvynei“ ir baigėsi prie Aukščiausiosios Rados, kur prie jų prisijungė dar 8 tūkst. protestuotojų. Jie susprogdino kelis dūminius užtaisus, o paskui rėžė daug audringų kalbų. Pagrindinė jų tema buvo pasipiktinimas, kad Ukrainos valdžia remia idėją surengti rinkimus separatistų valdomame Donbase.

Mes einame į gatves protestuodami prieš mūsų valdžios kapituliaciją.

Nors Kijevas rinkimus Donbase turėtų surengti pagal Minsko susitarimą, pasirašytą pernai vasario mėnesį, „Azovo“ vaikinų teigimu, tada Kijevas žaistų pagal rusišką scenarijų. Tūkstantinių protestų metu susirinkę žmonės skandavo: „Reikalaujame nacijos – nebus kapituliacijos.“

„Mes einame į gatves protestuodami prieš mūsų valdžios kapituliaciją. Reikalaujame neleisti surengti rinkimų Donbase. Einame į gatves nekreipdami dėmesio į valdžios gąsdinimus. Mūsų neįveiks jokios kliūtys. Labai laukiame visų palaikymo“, – dar prieš protestą sakė vienas iš „Azovo“ aktyvistų.

Tarp įsipareigojimų ir norų

Protestuojantys kariai rinkimus Rytų Ukrainoje vadina tėvynės išdavyste, kapituliacija, ragina sprendimą atšaukti ir kautis dėl Donecko bei Luhansko susigrąžinimo.

Didžiausia jų baimė, kad per šiuos rinkimus bus išrinktos separatistinės, prorusiškos jėgos. Mat per Ukrainos parlamento rinkimus, vykusius 2014 m. spalį, savo atstovus į parlamentą išsirinko tik Kijevo kontroliuojamų Donbaso apylinkių gyventojai, o separatistinės zonos liko „pilkos“ ir niekaip neatstovaujamos.

„Kol nebus susitarta dėl rinkimų taisyklių, jie neįvyks“, – žada oficialioji valdžia.

Dabar situacija gali pasikeisti, ir Ukrainos valdžia to nė kiek netrokšta, nors junta nemažą Vakarų partnerių spaudimą tuos rinkimus Donbase kuo greičiau surengti. Antai Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris ne taip seniai pareiškė, jog reikėtų, kad rinkimai įvyktų dar iki šių metų liepos mėnesio, ir paragino „suinteresuotas puses“ priimti Donbaso rinkimų įstatymus.

Atsakydamas į tai, gegužės 14 d. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka patvirtino, kad rinkimai Donbase galbūt gali įvykti šiemet. Vis dėlto tikslios savivaldos rinkimų Donecke ir Luhanske datos Ukrainos valdžia kol kas nepatvirtino.

„Kol nebus susitarta dėl rinkimų taisyklių, jie neįvyks“, – žada oficialioji valdžia, mat Kijevo tikslas – kad kariškių valdomose teritorijose rinkimai vyktų pagal Ukrainos įstatymus, kandidatuotų atstovai iš Ukrainos partijų, o rinkimus stebėtų užsienio atstovai ir žurnalistai.

Be to, rinkimai galėtų būti surengti tik su sąlyga, kad Rytų Ukrainoje būtų neginčijamos paliaubos, kurias „sutvirtintų“ ginkluotos tarptautinės misijos kariai, dislokuoti ties kontaktine linija tarp Ukrainos karinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų, taip pat – prie sienos su Rusija.

Separatistai su tokiomis sąlygomis žada nesutikti tol, kol nebus patenkintas Rusijos reikalavimas suteikti amnestiją suimtiems Rytų Ukrainos separatistams.

O štai „Azovo“ batalionas žada padaryti viską, kad tik Ukrainos valdžia nepradėtų šokti pagal separatistų, taip pat ir Rusijos, dūdelę.

Primena ISIS

„Azovo“ batalionas buvo įkurtas prieš dvejus metus, kaip tik gegužę. Jo veikla, pagrįsta tik savanorių verbavimu, prasidėjo Mariupolyje, o per dvejus metus jis tapo viena galingiausių Ukrainos karinių galių. Nors „Azovo“ batalionas kartais vadinamas fašistine organizacija (toks apibūdinimas ypač dažnas Rusijoje), Ukrainos gyventojai jo narius labiau linkę vadinti bebaimiais patriotais – su šiokiu tokiu patosu ir neslepiamu palaikymu.

Azovo“ gimtadienio proga buvo išplatintas dabartinio jų vado A.Biletskio sveikinimo žodis, kuris, kad ir kaip skaitytum, labai primena ISIS leksiką ir idėjas.

Paties „Azovo“ bataliono, kuris buvo vienas pagrindinių Maidano organizatorių, statusas gana neaiškus. Anksčiau ši karinė grupuotė nepriklausė nacionalinei gvardijai ir veikė savarankiškai, bet veikti jai ne tik nebuvo trukdoma, bet ir kliaujamasi „Azovo“ batalionu kovojant su separatistais. Tačiau ilgainiui šis būrys buvo integruotas į nacionalines pajėgas ir dabar turi oficialų statusą. Be to, „Azovo“ bataliono vadas Andrijus Parubijus, iš esmės dirigavęs Maidanui, dabar yra Aukščiausiosios Rados pirmininkas. Ir vis tiek dalis „Azovo“ bataliono vaikinų, nors ir būdami po tos pačios karinės organizacijos sparnu, veikia savarankiškai ir ne tik nebepaklūsta pačiam A.Parubijui, bet ir protestuoja po savo (buvusio) lyderio vadovaujamos institucijos langais.

„Galima teigti, kad „Azovo“ batalione įvyko skilimas, nes dalis šios organizacijos veikėjų yra visiškai integruoti į dabartinės valdžios struktūras, juolab kad A.Parubijus ir pats tapo vienu svarbiausių valdžios asmenų. Taigi prie parlamento protestuojantys žmonės arba dėl kažkokių priežasčių nepateko į naujas valdžios struktūras, arba visos šios demonstracijos yra Kijevo, P.Porošenkos ir visų kitų būdas pasiųsti visuomenei žinią, kad, girdi, štai šie baisūs žmonės protestuoja prieš mus, tačiau mes nesuskysime, o kitais žodžiais tariant, rinkimai Donbase įvyks“, – protestų Kijeve aritmetiką aiškina Paryžiuje įsikūrusio De­mokratijos ir bendradarbiavimo instituto vadovas Johnas Laughlandas.

Kad „Azovo“ batalionas gyvena savarankišką gyvenimą ir nepaklūsta valdžiai net priklausydamas oficialioms karinėms pajėgoms, akivaizdu. Pernai vienas šios karinės organizacijos vadų Olegas Odnoroženka viešai patvirtino, kad jo pajėgos toliau ginkluojasi, stato įtvirtinimus ir verbuoja kitas karines grupuotes. Buvo teigiama, kad „Azovas“ nesitaikstys su Donbaso praradimu, o vietos aktyvistai ruošiasi jį atsiimti – kasa tranšėjas ir organizuoja civilinės gynybos pajėgas.

Šiemet „Azovo“ gimtadienio proga buvo išplatintas dabartinio jų vado parlamentaro Andrijaus Biletskio sveikinimo žodis, kuris, kad ir kaip skaitytum, labai primena „Islamo valstybės“ (ISIS) leksiką ir idėjas. Šiame tekste kalbama apie pajėgų didinimą, ginklavimąsi, naujų karių verbavimą siekiant būti savarankiškais ir nuo nieko nepriklausomais smogikais, kovojančiais už savo įsitikinimus. Kreipimasis į „Azovo“ narius užbaigiamas iškalbingai“ „Mirtis priešui!“

Batalionas išskirtinis ir tuo, kad yra atviras užsieniečiams. „Azove“ tarnauja mažiausiai 20 užsieniečių, daugiausia atvykėlių iš Skan­dinavijos šalių, taip pat Prancūzijos, Italijos, Graikijos, Slovakijos, Lenkijos, Gruzijos, Baltarusijos bei Rusijos.

Susirėmimai tęsiasi

„Azovo“ vyrai neslepia, kad Ukrainos rytuose jie kariauja. „Taip, tai karas. Jis buvo, yra ir bus tol, kol mes laimėsime“, – sako A.Biletskis. O jo žodžius patvirtina kone kasdien gaunami pranešimai apie Rytų Ukrainoje žūvančius karius.

Gegužės 24 d. netgi buvo pasiektas šių metų „rekordas“: per parą neramiame rytiniame regione žuvo septyni Ukrainos vyriausybės kariai, o toks per vieną dieną žuvusių aukų skaičius buvo didžiausias šiais metais.

„Dėl apšaudymų per pastarąją parą žuvo septyni Ukrainos kariai, o dar devyni buvo sužeisti“, – sakoma Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto sekretoriaus Oleksandro Turčynovo pranešime.

Vėl kilus susirėmimams, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir pačios Ukrainos lyderiai pareiškė, esą būtina nedelsiant įgyvendinti Minsko susitarimus. Pirmiausia – dėl taikos, o paskui ir visus kitus. Taip pat – rinkimų Donbase.

„Taip tęstis negali, nes kiekvienas derybų turas be rezultato pakerta Minsko proceso teisėtumą. Tai kelia pavojų, kad konfliktas vėl sustiprės. Norėčiau manyti, kad konflikto pusės šiandien suinteresuotos rimtesniais pokalbiais, kurie atvestų prie sėkmingesnių rezultatų“, – viliasi Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris.

„Azovo“ batalionas tokias viltis vadina niekais ir aiškina, kad Minsko susitarimai – primesti Rusijos, o jų įgyvendinti „Azovas“ neleisiąs bet kokia kaina. Jei reikės, bus daugiau protestų prie parlamento, o jei ir tai nepadės, tebūnie nors ir antrasis Maidanas.

Baltarusijos vadovas A.Lukašenka (kairėje) ir Ukrainos prezidentas P.Porošenka / "Scanpix" nuotr.

Žlugus Sovietų Sąjungai tarptautinės arenos žaidėjai pro padidinamąjį stiklą pradėjo stebėti dvi dideles valstybes – Baltarusiją ir Ukrainą. Europos Sąjunga į jas abi žvelgė kaip į platformą savo vertybėms skleisti, atskiros jos narės turėjo individualių ekonominių interesų jų atžvilgiu, Rusija savo ruožtu norėjo išlaikyti įtaką buvusios SSRS ribose, vėliau palengva kelią čia skynėsi ir komerciniai Kinijos interesai. Baltarusija ir Ukraina Rytų Europoje laikomos stabilumo garantu, tačiau dėmesio jų tarpusavio santykiams skiriama per mažai.

Diana Garmašaitė, geopolitika.lt

Tiesą sakant, jų santykiai niekada ir nekėlė didesnio tarptautinių žaidėjų susidomėjimo. Abi valstybės po SSRS žlugimo susidūrė su gana panašiomis problemomis, tačiau nesistengė bendradarbiauti ieškodamos sprendimų, dėl to dvišaliai politiniai santykiai ir nepasižymėjo intensyvumu. Nepaisant to, teoriškai galima spėti, jog perspektyvų Kijevui ir Minskui suartėti dar yra – juk pablogėjusi situacija regione nepaveikė jų santykių stabilumo. O galbūt atvirkščiai – laikui bėgant tarp jų vis mažės bendrų taškų?

Diplomatiniai Ukrainos ir Baltarusijos santykiai užsimezgė 1991 m., o šiandien galima priskaičiuoti per 170 jų pasirašytų dvišalių tarptautinių susitarimų. Baltarusijai santykiai su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, tarp jų ir Ukraina, – prioritetinių užsienio politikos partnerių sąrašo viršuje, tačiau to paties negalima pasakyti apie Kijevo poziciją.

Po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos.

Friedricho Eberto fondo parengtoje Ukrainos 2015 m. vykdytos užsienio politikos analizėje Baltarusijos tarp svarbiausių partnerių (JAV, Kanada, Kinija, Lenkija, Rumunija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Turkija) net nebuvo. To priežasčių – labai daug, bet išskirtini keli pagrindiniai aspektai. Visų pirma, po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos (nors galbūt susivienijus būtų buvę galima sustiprinti abiejų derybinę poziciją prieš trečiąją jėgą – Rusiją).

Antra, skyrėsi Baltarusijos ir Ukrainos politinio elito požiūris į saugumo klausimus. Kijevui Maskva dažniau asocijavosi su įvairiomis grėsmėmis, ypač po 2014 m. prasidėjusios Rusijos agresijos Ukrainoje. Baltarusija savo ruožtu rūpinosi „paskutinės diktatūros“ Europoje režimo išlaikymu ir laviravimu tarp Rytų ir Vakarų.

A.Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai.

Iš pažiūros silpnas politinis Baltarusijos ir Ukrainos dialogas pamažu vėrė niūrią perspektyvą tarpusavio santykiams, tačiau Baltarusija, prisiimdama taikdarės vaidmenį Minsko derybose dėl Ukrainos, kiek pagyvino jų tėkmę. Aišku, A.Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai. Kad ir kiek skeptiškų vertinimų buvo išsakyta, toks Minsko gestas parodė, jog jis iki tam tikros ribos pasiryžęs sustiprinti bendradarbiavimą su Kijevu.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, Ukrainos ir Baltarusijos bendradarbiavimas skaičiais didelio įspūdžio taip pat nedaro. 2015 m. duomenimis, svarbiausių ekonominių Baltarusijos partnerių sąraše rikiavosi Rusija, Didžioji Britanija ir trečioje vietoje – Ukraina, sudariusi tik 9,4 proc. viso eksporto. Baltarusija savo ruožtu stabiliai jau daug metų laikosi Ukrainos pagrindinių ekonominių partnerių penketuke, tačiau praėjusiais metais ją aplenkė keturios valstybės – Rusija, Kinija, Vokietija ir Lenkija.

Ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

2015 m. tarpusavio prekybos mastai (bendra apimtis – 3,47 mlrd. JAV dolerių) labai sumažėjo: palyginti su 2014 m., eksportas į Ukrainą smuko 38 proc., importas į Baltarusiją – net 43,8 procento. Anksčiau prekybiniai šių šalių ryšiai plėtojosi savaime, tačiau 2010 m. pagaliau buvo nuspręsta juos institucionalizuoti, įkuriant Baltarusijos ir Ukrainos patariamąją tarybą. Vis dėlto ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

Tenka pripažinti, jog suirutė Ukrainoje pakeitė nusistovėjusią padėtį Rytų Europos regione. Pastarųjų metų įvykiai rodo, kad Minskas ir Kijevas staigiai nepuolė vienas kitam į glėbį, kurdami suartėjimo strategijas, tačiau susidariusi situacija gali tapti reikšmingu postūmiu glaudesniam politiniam ir ekonominiam dialogui užmegzti. Jam skatinti būtinas aktyvesnis Ukrainos įsitraukimas, nes Minskas tam jau visiškai pasiruošęs – užtenka prisiminti A.Lukašenkos aktyviai vykdomą planą padidinti prekybos apimtį su kuo daugiau valstybių, siekiant diversifikuoti ekonominius partnerius ir taip sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Abiejų šalių patariamoji verslo taryba – daug žadantis žingsnis šioje srityje, tačiau vėlgi reikia daugiau atsidavimo ir įdirbio, kad būtų galima matyti realius jos darbo rezultatus.

Vis dėlto svarbiausia nepamiršti, jog be politinio dialogo koncentruotis vien į ekonominius klausimus gali būti per sunku: jie gali netgi kurstyti naujus ginčus tarp valstybių.

Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis.

Siekiant politinio dialogo koją gali pakišti Baltarusijos specifika. Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis. Be to, jį visur lydės vidiniai suvaržymai, bijant pakenkti politinio režimo stabilumui. Žvelgiant į galimybę suartėti iš Kijevo varpinės, reikia nepamiršti, kad Ukrainos užsienio politikos darbotvarkės prioritetus į šalį gali nustumti vidaus rūpesčiai. Vis dėlto nereiktų galvoti vien tik apie kliūtis – Ukrainai susiduriant ir su ekonominėmis problemomis, Kijevas gali pasiryžti intensyviai stiprinti bendradarbiavimą su kitomis NVS narėmis, tarp jų ir Baltarusija.

Tiek Minskui, tiek ir Kijevui naudingiausia būtų bendradarbiauti ekonominėje ir energetinio saugumo srityse, į politines diskusijas įtraukiant ir kitas valstybes ir nekeliant nereikalingos įtampos regione. O ir platformos, kur būtų galima suintensyvinti tarpusavio santykius, jau veikia – Eurazijos Sąjunga, GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova), Kinijos inicijuota Šilko kelio ekonominė juosta.

Baltarusijos ir Ukrainos suartėjimą apsunkina ir per ilgus metus susiformavęs kontekstas, ir vidinė šalių specifika, ir pastarųjų metų įvykiai, tačiau ne konkurencinis požiūris vienos į kitą, o būtent pozicijų stiprinimas regioniniuose projektuose gali tapti raktu į glaudesnį bendradarbiavimą. Ar Minsko ir Kijevo politikai sugebės tame įžvelgti naudą ir formuoti abiem pusėms naudingą politinę darbotvarkę, priklausys tik nuo jų.

Dabar kaip tik palankus metas pradėti kurti ilgalaikę strateginę tarpusavio santykių viziją, pasiryžtant atsisakyti tipinio posovietinių valstybių užsienio politikos bruožo – žvelgti į potencialius partnerius pro nepasitikėjimo ir protekcionizmo prizmę.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 9 d.

"Scanpix" nuotr.

Jau prasidėjo treti metai, kai Ukraina bando kurti savo ateitį, kurios galimybė atsivėrė po buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies. Žinoma, šios valstybės kelyje yra daug kliūčių – pradedant prarastomis ar nekontroliuojamomis teritorijomis (Krymas, dalis Donbaso) ir baigiant įsišaknijusia korupcija.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Be to, Ukraina vis dar vertinama kaip kovos laukas tarp Rytų ir Vakarų. Maskva siekia kuo stipriau destabilizuoti šią valstybę, kad, iš vienos pusės, galima būtų parodyti jos europinės svajonės nevisavertiškumą, o iš kitos – palikti šią šalį savo traukos lauke. Susivienijusi Europa taip pat nėra vieninga Ukrainos klausimu, ką parodė ir referendumas Olandijoje. Nepaisant to, Ukrainai vis dar suteikiamas gana rimtas palaikymas suartėjimo su Europos Sąjunga kelyje.

Maskvoje žiūrima į Ukrainą kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui.

Rusijos strategija Ukrainos atžvilgiu turi vieną esminę kryptį, kuri pasireiškia per siekį vaizduoti šią kaimyninę šalį kaip „žlugusią valstybę“ (angl. failed state). Aiškiu tokios strategijos pavyzdžiu tapo Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas, kad „Ukrainoje nėra nei pramonės, nei valstybės“. Šiame pasisakyme galima įžvelgti gana pasenusio geopolitinio pasaulio suvokimo pėdsaką, kai labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis laikytos šalys su stipria pramone.

Tačiau šiandien egzistuoja ir kitokie modeliai. Pavyzdžiui, valstybės ekonominės gerovės pagrindu gali tapti aukštųjų informacinių technologijų plėtojimas, o pramoninė gamyba kaip tik perkeliama į trečiojo pasaulio šalis dėl pigesnės darbo jėgos.

Pareiškimas apie tai, kad Ukrainoje „nėra valstybės“ iš esmės būdingas Rusijos valdžios retorikai. Į jį reikėtų ypač atkreipti dėmesį, nes jis parodo, jog Maskvoje žiūrima į Ukrainą kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui. Vienintelis pozityvus aspektas šiuo atveju yra tai, jog realybė jau įrodė, kad D.Medvedevo vertinimai yra iš esmės klaidingi.

Ukraina neskilo į dvi puses, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis.

Rusijai pavyko atplėšti kai kurias žemes nuo Ukrainos, tačiau Maskvos pasiekti rezultatai yra akivaizdžiai kuklesni, nei tikėjosi Kremlius. Ukraina neskilo į dvi puses, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis. Žiūrint plačiau – kalbant ne vien apie karinį konfliktą Ukrainos rytuose, bet ir apie visuomenės pilietiškumą, sugebėjimą kovoti dėl savo laisvių ir teisių – Ukraina yra kur kas labiau valstybė, nei ta pati Rusija.

Čia verta prisiminti rusų naujienų portalo Rosbalt apžvalgininko Sergejaus Šelino tekstą, paskelbtą balandžio pradžioje. Minėtas straipsnis buvo pavadintas „Ukraina vis tiek ištrūko“. S.Šelinas rašė apie Olandijos referendumo rezultatus (jau buvo žinoma, kad dauguma atėjusių į referendumą olandų pasisakė prieš Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimą), tačiau tekstas pirmiausiai buvo skirtas ne europinės integracijos perspektyvoms, bet Ukrainos ekonominių skyrybų su Rusija faktui.

S.Šelinas pateikia statistinius duomenis, kurie rodo, kad Ukraina gana sparčiai tolsta nuo Rusijos. Pirmiausiai jis pažymi, jog Ukrainos ekonominės problemos prasidėjo dar V.Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu, kai valdžia gyveno viršydama savo realias finansines galimybes, o ne Ukrainai „susipykus“ su Rusija.

Dvi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo.

Tačiau jau tuo metu Ukrainos prekybiniai ryšiai buvo pradėti perorientuoti į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, 2011 metais Ukrainos prekyba su Rusija sudarė 32 proc. visos prekių apyvartos su užsienio partneriais dalį, o su ES – 29 proc. Tuo pat metu Ukraina buvo pagrindinė Rusijos prekybos partnerė tarp buvusių sovietinių respublikų. Pagal S.Šelino pateikiamus duomenis, jau 2013 metais bendras vaizdas pasikeitė – prekybos apyvarta su Rusija sudarė 27 proc., o su ES – jau 32 proc. 2015 metais (kalbant tik apie Ukrainos oficialiai kontroliuojamas teritorijas) šalies užsienio prekybos statistika atrodė taip – prekybos su Rusija rinkos dalis sudarė 19 proc., o su Europos Sąjunga dvigubai daugiau – 38 proc.

Kitaip sakant, Ukraina gana aiškiai persiorientavo. Ji pradėjo daugiau pardavinėti prekių į ES, sumažėjo ir jos vykdytas prekių ir žaliavų importas iš Rusijos. „Dvi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos – autoriaus pastaba) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo“, – daro išvadą S.Šelinas.

Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas.

Ekonominiai rodikliai – tai tik dalis požymių, kad Ukraina tolsta nuo Rusijos. Kitas labai aiškus atitolimas yra mentalinis ir emocinis. Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, nukreiptų prieš teritorinį Ukrainos integralumą, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas. Rusija tapo Ukrainos visuomenės akyse okupante ir agresore. Deja, bet šiuo atveju net negalima pasakyti, jog agresija prieš Ukrainą buvo vien „valdžios kūrinys“ – daugelis Rusijos gyventojų priėmė Krymo užgrobimą pakiliai, kas atsispindėjo ir valdžios reitinguose.

Balsai, kurie kalbėjo apie tai, jog negalima grobti kitų valstybių teritorijų, kad reikia gerbti tarptautinę teisę ir pan., skambėjo pernelyg silpnai, jie tiesiog nuskendo bendro pritarimo ūžesyje.

Galima sakyti, kad Ukraina jau ištrūko iš Rusijos traukos lauko. Žinoma, Kremlius nenori taip paprastai paleisti šios valstybės iš savo rankų, juo labiau, kad ir Kijeve vis dar kartais pritrūksta politinės valios pavadinti viską savo tikrais vardais. Pavyzdžiui, iniciatyva nutraukti su Rusija diplomatinius santykius, taip pademonstruojant, jog tiek Krymo užgrobimas, tiek separatistinių jėgų palaikymas Donbase vertinami kaip karinė agresija, nukreipta prieš Ukrainą, nerado atitinkamo politinio palaikymo, nors tokie veiksmai atrodytų gana natūraliai. Tai pirmiausiai byloja apie politines problemas, kurios tebekamuoja Ukrainą.

Ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas. Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą.

Svarbu pažymėti, jog ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas (juo labiau, kad Kijevui dabar teks vėl ir vėl įrodinėti ir kitiems, ir sau pačiam, kad jis tai padarė). Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą. Tačiau niekas nenuves šalies ten, paėmęs už rankos. Ukraina turi pademonstruoti, jog yra pakankamai stipri, kad galėtų sėkmingai įveikti šį kelią. Šiuo atveju, žinoma, galima ginčytis, koks turėtų būti galutinis rezultatas.

Europos Sąjunga gana dažnai kritikuojama dėl to, jog nesugebėjo suteikti Ukrainai net tolimos narystės perspektyvos, o tai neva žlugdo ukrainiečių viltis ir smukdo jų entuziazmą. Su šiuo priekaištu Briuseliui, ko gero, galima sutikti, tačiau būtina pažiūrėti į šį reikalą plačiau. Ukrainos tikslas pirmiausiai turėtų būti ne narystė ES, o visapusiškas šalies priartėjimas prie Europos Sąjungos standartų. Jeigu Ukrainai pavyktų pasiekti bent vidutinį ES lygį pagal esminius parametrus – tai ne tik užtikrintų visuomenės gyvenimo kokybės augimą, bet ir panaikintų klausimą – ar Ukraina verta narystės ES, ar ne.

Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę.

Reikia tikėtis, kad nauja šalies vyriausybė sugebės tęsti minėtų uždavinių įgyvendinimą – tolti nuo Rusijos, kuri tapo Ukrainai aiškiu priešu, ir vykdyti europinio pasirinkimo reformas. Tiesa, šiandien nagrinėjant šį klausimą, labai sunku išlikti optimistu. Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę. Skilimas vyksta pačioje valdančioje koalicijoje, kas nemaloniai primena situaciją po Oranžinės revoliucijos.

Laikraščio „7 dienos“ apžvalgininkė Larisa Vološina mano, jog vyriausybės pasikeitimas negarantuoja šios krizės įveikimo, o reformos bus įmanomos tik tuo atveju, jeigu pilietinė visuomenė sugebės atrasti veiksmingas poveikio valdžiai priemones. Būtų sunku su tuo nesutikti, nes šiandien panašu, kad būtent sąmoningi piliečiai, kurie tiek per Oranžinę revoliuciją, tiek per Maidano įvykius pademonstravo, jog yra galinga jėga, lieka pagrindine Ukrainos viltimi.

Jie parodė, kad sugeba spausti valdžią iš apačios, reikalauti iš jos atskaitingumo. Belieka tikėtis, jog jie nenuleis rankų, primindami valdžios vyrams ir moterims, kad pastarieji iš esmės yra tik visuomenės „pasamdyti“ vadybininkai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 2 d.

"Scanpix" nuotr.

Kodėl ir kaip JT taikdarių misija galėtų išspręsti Donbaso problemą.

Aleksejus Melnikas ir Andreas Umlandas, geopolitika.lt

Kaip sureguliuoti Rusijos ir Ukrainos konfliktą Donbase? Tarptautinė bendruomenė, atstovaujama ESBO, taip pat Vokietijos ir Prancūzijos, bando tapti tarpininkėmis dvišalėse Maskvos ir Kijevo derybose vadinamuoju Normandijos formatu. Kontaktinės grupės veiklos rezultatas, esant aiškiam Berlyno palaikymui, – visiems žinomi Minsko susitarimai. 2015 m. vasarą, nors ir pavėluotai, tie susitarimai kartu su kitais veiksniais – tokiais kaip pasaulinių energijos šaltinių kainų kritimas ir stiprėjančios Vakarų sankcijų Rusijai pasekmės – atvedė prie karinio aktyvumo sumažėjimo. Tačiau nepavyko nei pasiekti visiško ugnies nutraukimo, nei imtis kokių nors rimtesnių žingsnių grąžinant Kijevui okupuotas teritorijas ir Rusijos–Ukrainos sienos Donecko ir Luhansko srityse kontrolę.

Mėnuo po mėnesio vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų teritorijos vis labiau klimpsta į skurdą ir chaosą.

Šiuo metu nematyti, kad konfliktas būtų įšaldytas taip kaip Padniestrėje, Abchazijoje ar Pietų Osetijoje. Priešingai, tęsiasi palyginti mažai intensyvūs kovos veiksmai. Išilgai iki šiol nestabilios demarkacinės linijos tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų pajėgų Ukrainos kariai vis dar tebežūsta arba yra sužeidžiami. Separatistų pajėgos sudarytos daugiausia iš Kremliaus apmokamų samdinių, vietinių kriminalinių elementų, promaskvietiškų ekstremistų savanorių, priverstinai mobilizuotų vietinių gyventojų ir Rusijos kariškių.

Mėnuo po mėnesio vadinamųjų Luhansko ir Donecko liaudies respublikų teritorijos vis labiau klimpsta į skurdą ir chaosą. Šie pokyčiai ir kartu gilėjanti ekonominė krizė Rusijoje, taip pat Kremliaus noras susilpninti sankcijas paskatino Maskvą sušvelninti pozicijas.

Kijeve manoma, kad didelio masto taikdarių operacija Donbase gali tapti realia priemone bent jau šiam teritoriniam konfliktui su Rusija (žemyninėje Ukrainos dalyje) spręsti.

Tokiame fone per kelias paskutines savaites Kijevas vėl ėmėsi ieškoti anksčiau aptarto taikos okupuotose Rytų Ukrainos teritorijose atkūrimo galimybių. Kijeve manoma, kad didelio masto taikdarių operacija Donbase gali tapti realia priemone bent jau šiam teritoriniam konfliktui su Rusija (žemyninėje Ukrainos dalyje) spręsti. 2016 metų sausio 4 d. naujai paskirtas nuolatinis Ukrainos atstovas prie JT Vladimiras Jelčenka, įteikdamas skiriamuosius raštus JT Generaliniam sekretoriui, pakartojo Ukrainos prašymą, kad ši organizacija aktyviau dalyvautų sprendžiant jo šalies likimą. Situacijai įvertinti 2016 m. sausio 23 d. JT pasiuntė į Ukrainą misiją.

Kokia vis dėlto yra tikimybė, kad taikdariška JT misija Rytų Ukrainoje bus sėkminga, jeigu – ir to „jeigu“ tikimybė nedidelė, turint omenyje Maskvos teisę pritarimą vetuoti, – JT Saugumo taryba pritars misijos vykdymui?

Svarbiausias iššūkis Vakarų ir Ukrainos lyderiams yra sukurti ir palaikyti tokią situaciją, kuriai esant Maskvai bus naudingiau priimti taikų ir tvarų sprendimą nei tęsti užslėptą okupaciją ir hibridinį karą.

O dėl to „jeigu“, tai iškils klausimas dėl galimo susitarimo sąlygų, kurias kels Rusija. Beveik nėra abejonių, kad Putino ketinimai pasiekti „nustatytų tikslų Ukrainoje“ nepasikeitė. Tokiame fone Kremlius tarptautinės taikdarių misijos Donbase idėją palaikytų tik tuo atveju ir tol, kol tai atitiks jo interesus, kitais žodžiais tariant, – kol jam nieko kito neliks daryti. Taigi svarbiausias iššūkis Vakarų ir Ukrainos lyderiams yra sukurti ir palaikyti tokią situaciją, kuriai esant Maskvai bus naudingiau priimti taikų ir tvarų sprendimą nei tęsti užslėptą okupaciją ir hibridinį karą.

JT kaip tarptautinės organizacijos pranašumas tas, kad ji turi didelę patirtį vykdyti taikdarių operacijas visame pasaulyje, įskaitant ir tas, kuriose dalyvavo Rusija. Pradedant nuo 1948 m, JT pasaulyje vykdė 71 taikdarių operaciją taikai įvesti ir palaikyti. 2015 m. gruodžio 31 dieną įvairiuose Žemės rutulio kampeliuose vyko 16 taikdarių operacijų. Bendras per dešimtmečius jose dalyvavusio personalo skaičius sudaro 125 000 žmonių, iš jų 81 140 žmonių karinio personalo, 13 854 policininkai ir 1 386 kariniai stebėtojai. Tik kai kurios iš šių misijų buvo visiškai sėkmingos, kitos pavyko tik iš dalies. Kai kurios misijos baigėsi visiška nesėkme ir tai rimtai pakenkė JT ir pačių taikdarių autoritetui bei civiliams gyventojams, kurių jie negalėjo apginti.

UNTAES veiklos istorija ir parametrai veda prie minčių apie galimybę panašią operaciją vykdyti Rytų Ukrainoje.

Kaip viena sėkmingiausių taikdariškų JT misijų dažnai minima laikinoji JT administracija Rytų Slavonijoje, Baranioje ir Vakarų Sreme (United Nations Transitional Administration in Eastern Slavonia, Baranja and Western Sirmium, UNTAES). Vienas iš mudviejų, būtent Aleksejus Melnikas, nuo 1996 m. balandžio iki rugpjūčio tarnavo UNTAES štabe ir vadovavo dviem Ukrainos sraigtasparnių eskadrilėms. Misijos sudėtyje taip pat buvo Rusijos karių. UNTAES veiklos istorija ir parametrai veda prie minčių apie galimybę panašią operaciją vykdyti Rytų Ukrainoje.

UNTAES buvo sukurta 1996 m. vykdant vadinamąjį Pagrindinį Rytų Slavonijos rajono, terorizuojamo ginkluotų serbų grupių, reintegracijos į Kroatijos Respublikos sudėtį susitarimą. Pradiniame etape svarbiausias UNTAES uždavinys buvo užtikrinti paliaubas išilgai fronto linijos bei saugumą regione, kad būtų sukurtos pirminės bazinės sąlygos Pagrindiniam susitarimui įgyvendinti. Palyginti nedideliame 30 x 70 km plote buvo dislokuotas galingas tarptautinis jėgos komponentas, susidedantis iš maždaug 5 000 karių, 500 policininkų ir apie 100 karinių stebėtojų. Keturi pilnos sudėties batalionai, dvi sraigtasparnių eskadrilės (tarp jų – 10 ukrainiečių kovinių sraigtasparnių „Mi-24“), taip pat viena tankų kuopa – tai buvo įspūdinga jėga, sauganti nuo galimų kroatų grupuočių išpuolių prieš vietinius gyventojus serbus, ji taip pat užkirto kelią agresyviems serbų savanorių veiksmams.

Neutralizavus vietines kriminalines grupuotes buvo užtikrintos sąlygos saugiam pabėgėlių grįžimui, sukurta laikinoji policija ir sąlygos funkcionuoti laikinai civilinei administracijai.

Per mėnesį po galutinio pajėgų dislokavimo pirmasis regiono nuginklavimo etapas buvo baigtas. Visa sunkioji ginkluotė buvo arba išvežta į Serbiją, arba perduota utilizuoti. UNTAES vykdoma demilitarizacija buvo tokia sėkminga, kad praėjus vos keliems mėnesiams JT pajėgų vadas generolas Skupsas pranešė, jog „UNTAES karinis kontingentas – vienintelė regione likusi karinė organizacija“. Neutralizavus vietines kriminalines grupuotes buvo užtikrintos sąlygos saugiam pabėgėlių grįžimui, sukurta laikinoji policija ir sąlygos funkcionuoti laikinai civilinei administracijai bei valstybės tarnyboms.

Kaip jiems pavyko to pasiekti? Be kitos sunkiosios karinės technikos, ukrainiečių sraigtasparniai, ginkluoti 23 milimetrų patrankomis, reguliariai patruliavo palei skiriamąją liniją. Daugeliu atvejų Belgijos, Rusijos, Jordanijos, Pakistano ir Ukrainos karinis UNTAES kontingentas ėmėsi veiksmų, kad užkirstų kelią Susitarimo pažeidimams, pavyzdžiui, tokiems kaip susirėmimai su liūdnai pagarsėjusiu ginkluotu serbų padaliniu „Skorpionai“. Papildomos sustiprinto karinio dalyvavimo priemonės buvo demonstruojamos visoms pusėms.

Šie faktai rodo, kad teoriškai įmanomos JT taikdarių operacijos Donbase sąlygos gali būti daug sudėtingesnės negu UNTAES misija Kroatijoje.

Pavyzdžiui, NATO lėktuvai kiekvieną savaitę rengė tiesioginės aviacinės paramos mokymus. Reaktyviniai lėktuvai imitavo šturmo atakas regionuose, besiribojančiuose su Serbija ir Kroatija, specialiai tam, kad juos matytų ir girdėtų ten likę ginkluoti grupuočių nariai. Serbiją, kuri buvo potenciali taikos proceso priešininkė, tarptautinės bendruomenės spaudimas privertė bendradarbiauti su UNTAES ir nutraukti paramą vietiniams separatistams. Šios užduoties vykdymą lengvino ir tai, kad UNTAES kontroliuojamas regionas nuo Serbijos buvo atskirtas Dunojaus upės. Todėl buvo neįmanoma nepastebimai pervežti per sieną sunkiosios ginkluotės arba permesti iš Serbijos į Rytų Slavoniją didesnį kariuomenės kiekį. Šie faktai rodo, kad teoriškai įmanomos JT taikdarių operacijos Donbase sąlygos gali būti daug sudėtingesnės negu UNTAES misija Kroatijoje.

Turint omeny atitinkamus Minsko susitarimų teiginius ir tikslus, būtina pažymėti kruopščiai sustyguoto politinio proceso svarbą. Pavyzdžiui, vietinių rinkimų surengimas Rytų Slavonijoje buvo paskutinis taikdarių misijos veiklos plano punktas. Tai reiškia, kad rinkimai buvo vykdomi tik rajoną visiškai demilitarizavus ir politiškai stabilizavus bei suformavus vietinę policiją ir sukūrus sąlygas saugiam pabėgėlių sugrįžimui. 1997 m. balandį UNTAES užtikrino saugų daugiau nei 150 tarptautinių stebėtojų buvimą rinkimų apylinkėse, kuriose balsavo 72 000 žmonių.

Elementarūs skaičiavimai pagal teritorijos dydį rodo, kad yra būtinas daugianacionalinis apie 50 000 karių kontingentas.

Remiantis UNTAES ir kitų JT taikdariškų operacijų patirtimi galima daryti prielaidą, kad taikdarių misijai vadinamosiose Donecko ir Lugansko liaudies respublikose reikės didelių tarptautinių pajėgų. Pavyzdžiui, kad galimo JT karinio kontingento ir policijos įvedimo rezultatai būtų sėkmingi, jis turi būti daug didesnio masto nei Rytų Slavonijoje 1996–1997 metais. Elementarūs skaičiavimai pagal teritorijos dydį rodo, kad yra būtinas daugianacionalinis apie 50 000 karių kontingentas. Tai milžiniškas kiekis, jo ne tik kad šiuo momentu nėra JT žinioje, bet ir jam suformuoti reikėtų daug laiko, pastangų ir, kas ne mažiau svarbu, potencialių šalių donorių pasiryžimo dalyvauti misijoje.

Dar daugiau, tokios misijos sėkmei užtikrinti būtina, kad visų pajėgų įvedimas prasidėtų per keletą mėnesių po pasiekto susitarimo dėl operacijos, o misijos mandatas būtų pakankamai platus. Galimas sprendimas galėtų būti JT misijos sujungimas su lygiagrečiai įvedamais ir prijungiamais ES kariškiais ir civiliais, jų operaciją vykdant kaip Bendrosios Europos saugumo ir gynybos politikos dalį.

Užuot paprasčiausiai siuntus neginkluotus stebėtojus, Jungtinėms Tautoms, vykdančioms taikdarių operacijas visame pasaulyje, reikėtų „įvesti didesnes karines pajėgas“.

Galbūt nėra būtina mobilizuoti 50 000 JT ir (arba) ES karių, tačiau kad misija turėtų prasmę, ginkluotas kontingentas turi būti pakankamai didelis. Lisa Hultman (Upsalos universitetas), Džeikobas Katmanas (Niujorko valstijos universitetas) ir Megan Shannon (Floridos valstijos universitetas) savo darbe „Taikdariškos JT misijos dinamika ir taikos trukmė pokonfliktiniu laikotarpiu“ priėjo prie išvados, kad „didėjant dislokuojamų JT pajėgų, pilietinio karo atsinaujinimo tikimybė mažėja“. Taigi jie pataria, kad, užuot paprasčiausiai siuntus neginkluotus stebėtojus, Jungtinėms Tautoms, vykdančioms taikdarių operacijas visame pasaulyje, reikėtų „įvesti didesnes karines pajėgas“. Jie mano, kad kuo didesni reikiami padaliniai dislokuojami, „tuo mažėja tarp nelegalių kovotojų informacinių ir įsipareigojimų vykdymo problemų, kurios veda prie pilietinio karo atnaujinimo“.

Kita vertus, tolimesni lyginamieji tyrimai parodė, kad tarptautinės derybos, vedamos iki faktinės misijos pradžios, civilinių komponentų galia (taikos užtikrinimas) taip pat yra susijusios su sėkminga tokių operacijų baigtimi. Kitais žodžiais tariant, kai visos su misija susijusios pusės veikia vieningai, kai yra mobilizuotas didelis JT karinis kontingentas, kai nekarinio konflikto sprendimo ieškoma pasitelkiant tarpininkus, civilinės policijos pajėgos pradeda dirbti, o demokratiniai rinkimai atveda prie teisėto valdymo ir konflikto regione prasideda valstybės institutų kūrimas, tada galima pasiekti tvaraus stabilumo. Be grynai karinių, įvairūs politiniai panašių misijų aspektai taip pat sąlygoja misijos sėkmę ar nesėkmę, laikotarpiu po konflikto užtikrinant taiką ir užkertant kelią prievartai.

Nesėkmingo Minsko proceso ir palyginti gerų kai kurių ankstesnių JT misijų rodiklių fone gerai suderinta, apginkluota ir turinti plačių galimybių mandatą taikdarių operacija, į kurios vykdymą būtų įtrauktas ir svarbus civilinis komponentas, Europai gali tapti puikia galimybe greitu laiku pasiekti taiką savo rytiniame pasienyje.

Jungtinė JT/ES misija gali tapti realiu šansu nutraukti teroristų okupacijos negandą Donbase, o Ukrainai – vieninteliu būdu artimiausioje ateityje susigrąžinti prarastas teritorijas.

Tokiai operacijai nepakanka vien JT Saugumo Tarybos sprendimo. Kad operacija būtų sėkminga, reikalingas ir politinis bei materialinis Europos Sąjungos palaikymas, taip pat parama kadrais. Jungtinė JT/ES misija gali tapti realiu šansu nutraukti teroristų okupacijos negandą Donbase, o Ukrainai – vieninteliu būdu artimiausioje ateityje susigrąžinti prarastas teritorijas. Ukrainos valstybė ir kiti veikiantys tarptautiniai subjektai, tokie kaip Vokietija arba ESBO, pademonstravo, kad jie yra per silpni savarankiškai spręsti tokius uždavinius.

Taigi JT taikdarių misijos ir ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos veiklos suvienijimas, kartu į veiksmus Donbase plačiai įtraukiant galingas plėtros organizacijas (Pasaulio banką, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, JAV tarptautinio vystymosi agentūrą, Vokietijos bendradarbiavimo agentūrą ir t.t.), turi tapti prioritetu Vakarams bandant sustabdyti Donbase besitęsiančią ginkluotą Ukrainos ir Rusijos priešpriešą.

Aleksejus Melnikas – vienas iš Razumkovo centro užsienio ir saugumo politikos programų direktorių, Kijevas.

Andreas Umland – filosofijos mokslų daktaras, Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis, Štutgarto leidyklos „Ibdem“ knygų serijos „Sovietinė ir posovietinė politika ir visuomenė“, už Europos ribų platinamos Kolumbijos universiteto leidyklos, vyriausiasis redaktorius.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 29 d.