Jau prasidėjo treti metai, kai Ukraina bando kurti savo ateitį, kurios galimybė atsivėrė po buvusio šalies prezidento Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iš šalies. Žinoma, šios valstybės kelyje yra daug kliūčių – pradedant prarastomis ar nekontroliuojamomis teritorijomis (Krymas, dalis Donbaso) ir baigiant įsišaknijusia korupcija.
Viktoras Denisenko, geopolitika.lt
Be to, Ukraina vis dar vertinama kaip kovos laukas tarp Rytų ir Vakarų. Maskva siekia kuo stipriau destabilizuoti šią valstybę, kad, iš vienos pusės, galima būtų parodyti jos europinės svajonės nevisavertiškumą, o iš kitos – palikti šią šalį savo traukos lauke. Susivienijusi Europa taip pat nėra vieninga Ukrainos klausimu, ką parodė ir referendumas Olandijoje. Nepaisant to, Ukrainai vis dar suteikiamas gana rimtas palaikymas suartėjimo su Europos Sąjunga kelyje.
Maskvoje žiūrima į Ukrainą kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui.
Rusijos strategija Ukrainos atžvilgiu turi vieną esminę kryptį, kuri pasireiškia per siekį vaizduoti šią kaimyninę šalį kaip „žlugusią valstybę“ (angl. failed state). Aiškiu tokios strategijos pavyzdžiu tapo Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo pareiškimas, kad „Ukrainoje nėra nei pramonės, nei valstybės“. Šiame pasisakyme galima įžvelgti gana pasenusio geopolitinio pasaulio suvokimo pėdsaką, kai labiausiai išsivysčiusiomis valstybėmis laikytos šalys su stipria pramone.
Tačiau šiandien egzistuoja ir kitokie modeliai. Pavyzdžiui, valstybės ekonominės gerovės pagrindu gali tapti aukštųjų informacinių technologijų plėtojimas, o pramoninė gamyba kaip tik perkeliama į trečiojo pasaulio šalis dėl pigesnės darbo jėgos.
Pareiškimas apie tai, kad Ukrainoje „nėra valstybės“ iš esmės būdingas Rusijos valdžios retorikai. Į jį reikėtų ypač atkreipti dėmesį, nes jis parodo, jog Maskvoje žiūrima į Ukrainą kaip į tam tikrą teritoriją, kuri gali būti padalinta tarp „tikrų valstybių“, esančių aplinkui. Vienintelis pozityvus aspektas šiuo atveju yra tai, jog realybė jau įrodė, kad D.Medvedevo vertinimai yra iš esmės klaidingi.
Ukraina neskilo į dvi puses, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis.
Rusijai pavyko atplėšti kai kurias žemes nuo Ukrainos, tačiau Maskvos pasiekti rezultatai yra akivaizdžiai kuklesni, nei tikėjosi Kremlius. Ukraina neskilo į dvi puses, kaip prognozavo prokremliški analitikai. Rusijos agresija net savotiškai suvienijo šalies visuomenę, sustiprino jos ryžtą priešintis. Žiūrint plačiau – kalbant ne vien apie karinį konfliktą Ukrainos rytuose, bet ir apie visuomenės pilietiškumą, sugebėjimą kovoti dėl savo laisvių ir teisių – Ukraina yra kur kas labiau valstybė, nei ta pati Rusija.
Čia verta prisiminti rusų naujienų portalo Rosbalt apžvalgininko Sergejaus Šelino tekstą, paskelbtą balandžio pradžioje. Minėtas straipsnis buvo pavadintas „Ukraina vis tiek ištrūko“. S.Šelinas rašė apie Olandijos referendumo rezultatus (jau buvo žinoma, kad dauguma atėjusių į referendumą olandų pasisakė prieš Asociacijos sutarties su Ukraina ratifikavimą), tačiau tekstas pirmiausiai buvo skirtas ne europinės integracijos perspektyvoms, bet Ukrainos ekonominių skyrybų su Rusija faktui.
S.Šelinas pateikia statistinius duomenis, kurie rodo, kad Ukraina gana sparčiai tolsta nuo Rusijos. Pirmiausiai jis pažymi, jog Ukrainos ekonominės problemos prasidėjo dar V.Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu, kai valdžia gyveno viršydama savo realias finansines galimybes, o ne Ukrainai „susipykus“ su Rusija.
Dvi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo.
Tačiau jau tuo metu Ukrainos prekybiniai ryšiai buvo pradėti perorientuoti į Europos Sąjungą. Pavyzdžiui, 2011 metais Ukrainos prekyba su Rusija sudarė 32 proc. visos prekių apyvartos su užsienio partneriais dalį, o su ES – 29 proc. Tuo pat metu Ukraina buvo pagrindinė Rusijos prekybos partnerė tarp buvusių sovietinių respublikų. Pagal S.Šelino pateikiamus duomenis, jau 2013 metais bendras vaizdas pasikeitė – prekybos apyvarta su Rusija sudarė 27 proc., o su ES – jau 32 proc. 2015 metais (kalbant tik apie Ukrainos oficialiai kontroliuojamas teritorijas) šalies užsienio prekybos statistika atrodė taip – prekybos su Rusija rinkos dalis sudarė 19 proc., o su Europos Sąjunga dvigubai daugiau – 38 proc.
Kitaip sakant, Ukraina gana aiškiai persiorientavo. Ji pradėjo daugiau pardavinėti prekių į ES, sumažėjo ir jos vykdytas prekių ir žaliavų importas iš Rusijos. „Dvi ekonomikos (Ukrainos ir Rusijos – autoriaus pastaba) jau priprato gyventi atskirai, o naujoji Ukrainos prekybinių ryšių sistema irgi jau daugiau ar mažiau susiformavo“, – daro išvadą S.Šelinas.
Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas.
Ekonominiai rodikliai – tai tik dalis požymių, kad Ukraina tolsta nuo Rusijos. Kitas labai aiškus atitolimas yra mentalinis ir emocinis. Po Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, nukreiptų prieš teritorinį Ukrainos integralumą, bet koks iš Maskvos skambantis pasisakymas apie „rusų ir ukrainiečių brolybę“ vertinamas kaip karti ironija, veidmainystė ir melas. Rusija tapo Ukrainos visuomenės akyse okupante ir agresore. Deja, bet šiuo atveju net negalima pasakyti, jog agresija prieš Ukrainą buvo vien „valdžios kūrinys“ – daugelis Rusijos gyventojų priėmė Krymo užgrobimą pakiliai, kas atsispindėjo ir valdžios reitinguose.
Balsai, kurie kalbėjo apie tai, jog negalima grobti kitų valstybių teritorijų, kad reikia gerbti tarptautinę teisę ir pan., skambėjo pernelyg silpnai, jie tiesiog nuskendo bendro pritarimo ūžesyje.
Galima sakyti, kad Ukraina jau ištrūko iš Rusijos traukos lauko. Žinoma, Kremlius nenori taip paprastai paleisti šios valstybės iš savo rankų, juo labiau, kad ir Kijeve vis dar kartais pritrūksta politinės valios pavadinti viską savo tikrais vardais. Pavyzdžiui, iniciatyva nutraukti su Rusija diplomatinius santykius, taip pademonstruojant, jog tiek Krymo užgrobimas, tiek separatistinių jėgų palaikymas Donbase vertinami kaip karinė agresija, nukreipta prieš Ukrainą, nerado atitinkamo politinio palaikymo, nors tokie veiksmai atrodytų gana natūraliai. Tai pirmiausiai byloja apie politines problemas, kurios tebekamuoja Ukrainą.
Ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas. Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą.
Svarbu pažymėti, jog ištrūkti iš Maskvos gniaužtų yra dar ne viskas (juo labiau, kad Kijevui dabar teks vėl ir vėl įrodinėti ir kitiems, ir sau pačiam, kad jis tai padarė). Ukraina turi pasirinktą kelią į Europą. Tačiau niekas nenuves šalies ten, paėmęs už rankos. Ukraina turi pademonstruoti, jog yra pakankamai stipri, kad galėtų sėkmingai įveikti šį kelią. Šiuo atveju, žinoma, galima ginčytis, koks turėtų būti galutinis rezultatas.
Europos Sąjunga gana dažnai kritikuojama dėl to, jog nesugebėjo suteikti Ukrainai net tolimos narystės perspektyvos, o tai neva žlugdo ukrainiečių viltis ir smukdo jų entuziazmą. Su šiuo priekaištu Briuseliui, ko gero, galima sutikti, tačiau būtina pažiūrėti į šį reikalą plačiau. Ukrainos tikslas pirmiausiai turėtų būti ne narystė ES, o visapusiškas šalies priartėjimas prie Europos Sąjungos standartų. Jeigu Ukrainai pavyktų pasiekti bent vidutinį ES lygį pagal esminius parametrus – tai ne tik užtikrintų visuomenės gyvenimo kokybės augimą, bet ir panaikintų klausimą – ar Ukraina verta narystės ES, ar ne.
Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę.
Reikia tikėtis, kad nauja šalies vyriausybė sugebės tęsti minėtų uždavinių įgyvendinimą – tolti nuo Rusijos, kuri tapo Ukrainai aiškiu priešu, ir vykdyti europinio pasirinkimo reformas. Tiesa, šiandien nagrinėjant šį klausimą, labai sunku išlikti optimistu. Ukrainos valdžia išgyvena politinę krizę, kuri vargu ar baigsis suformavus naują vyriausybę. Skilimas vyksta pačioje valdančioje koalicijoje, kas nemaloniai primena situaciją po Oranžinės revoliucijos.
Laikraščio „7 dienos“ apžvalgininkė Larisa Vološina mano, jog vyriausybės pasikeitimas negarantuoja šios krizės įveikimo, o reformos bus įmanomos tik tuo atveju, jeigu pilietinė visuomenė sugebės atrasti veiksmingas poveikio valdžiai priemones. Būtų sunku su tuo nesutikti, nes šiandien panašu, kad būtent sąmoningi piliečiai, kurie tiek per Oranžinę revoliuciją, tiek per Maidano įvykius pademonstravo, jog yra galinga jėga, lieka pagrindine Ukrainos viltimi.
Jie parodė, kad sugeba spausti valdžią iš apačios, reikalauti iš jos atskaitingumo. Belieka tikėtis, jog jie nenuleis rankų, primindami valdžios vyrams ir moterims, kad pastarieji iš esmės yra tik visuomenės „pasamdyti“ vadybininkai.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 2 d.
Loading ...