Tag Archive | "ukraina"

Svaigus V.Hroismano skrydis Ukrainos padebesiais

Tags: , , , , ,


Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Ukrainoje leidžiamas žurnalas „Fokus“ prieš porą metų gyventojų skaičiumi Kaunui prilygstančią Vinicą išrinko patogiausiu gyventi miestu Ukrainoje. Komfortą čia neabejotinai sukūrė šaunusis tandemas – buvęs Vinicos meras Volodymyras Hroismanas ir Vinicoje porą šokolado fabrikų pasistatęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka.

Vinicos rabinas Šaulis Horowitzas V.Hroismaną vadina vunderkindu, veiklos žmogumi, sugebančiu griuvėsius paversti rūmais. „Tokia iki Hroismano buvo ir Vinica – čia jauteisi kaip trečiojo pasaulio šalyje. Keliai buvo duobėti ir neapšviesti, mieste nuolat kildavo gaisrų. O dabar – jūs tik pažiūrėkite!“ – V.Hroismano Vinicoje nuverstus kalnus giria rabinas, negalintis atsidžiaugti, kad šis vunderkindas miesto biudžetą padidino nuo 500 mln. grivinų 2007 m. iki beveik milijardo 2010-aisiais, vadinasi, maždaug du kartus, jei atsižvelgsime į infliaciją.

Jeigu Hroismanas Ukrainai padarys tai, ką padarė Vinicai, būsime atlikę kai ką didingo.

Vinica iš tiesų pasikeitė. Dabar čia važinėja tramvajai, veikia viena geriausių visoje Ukrainoje traukinių stočių, pastatytos trys naujos ligoninės, beveik neliko neapšviestų gatvių. „Jeigu Hroismanas Ukrainai padarys tai, ką padarė Vinicai, būsime atlikę kai ką didingo“, – aiškina rabinas, pridurdamas, kad šis buvęs Vinicos meras puikiai išnaudojo visus įmanomus ir neįmanomus ryšius: užmezgė santykius su Izraeliu, o į vieno medicinos diagnostikos centro, kurį finansavo Izraelis, atidarymą atvyko net šios šalies užsienio reikalų ministras Avigdoras Libermanas.

Ne mažiau svarbūs ir V.Hroismano ryšiai su Ukrainos prezidentu P.Porošenka, kuris tuomečio mero raginimu tapo pagrindiniu Vinicos mecenatu. Padedamas P.Porošenkos V.Hroismanas Vinicoje pradėjo svarbius infrastruktūros projektus, padėjusius rekonstruoti duobėtas miesto gatves ir pertvarkyti sovietinių laikų viešojo transporto sistemą. Be to, jo pastangomis Vinica seniems miesto poilsio parkams paupyje renovuoti užsitikrino didžiules investicijas iš P.Porošenkos konditerijos imperijos „Roshen“. Užtat naujoji miesto krantinė su fontanais dabar vadinasi pastaruoju metu „Panamos dokumentuose“ linksniuojamu „Roshen“ vardu.

V.Hroismanas labai mėgsta pasakoti, kad jo senelis Izaokas Holokaustą išgyveno tik todėl, kad nacių karių įmestas į masinę kapavietę apsimetė esąs negyvas.

Akivaizdu, kad V.Hroismanas neprašovė, taip pavadinęs P.Porošenkos lėšomis restauruotą Vinicos krantinę – Ukrainos prezidentas lojalumą vertina. Žinoma, galima pamanyti, kad vardo parinkimas tebuvo pataikavimas. Arba gudrumas. Verslumas – irgi. Visos šios savybės V.Hroismanui būdingos, kaip ir visai žydiškai jo šeimai.

Beje, V.Hroismanas labai mėgsta pasakoti, kad jo senelis Izaokas Holokaustą išgyveno tik todėl, kad nacių karių įmestas į masinę kapavietę apsimetė esąs negyvas. V.Hroismanas – vienas iš nedaugelio Ukrainoje gyvenančių žydų, ne tik neslepiančių savo kilmės (kaip tas pats P.Porošenka, Arsenijus Jaceniukas ir kiti), bet ir ja besididžiuojančių.

Jis mėgsta sakyti, kad yra Izaoko anūkas, ir kad žydiškas charakteris bei protas – didžiausias jo turtas, padėjęs padaryti žaibišką karjerą.

Jauniausias istorijoje

Vos baigęs Vinicos 35-ąją vidurinę mokyklą šis Izaoko anūkas iš karto tapo nedidelės privačios bendrovės OKO komercijos direktoriumi. Tokias pat pareigas gavo ir privačioje įmonėje „Youth“.

V.Hroismanas nedelsė ir kopdamas politinės karjeros laiptais. 2003-iaisiais baigė teisės studijas, o jau 2006 m. sugebėjo tapti Vinicos meru. Beje, jauniausiu Ukrainoje per visą šios šalies istoriją.

Nors pasišūkaliojimų Radoje netrūko, tačiau parlamentas, vadovaujamas V.Hroismano, pastaruosius metus išties dirbo palyginti labai sklandžiai.

Sutvarkęs Vinicą V.Hroismanas pasuko į dar platesnius vandenis: po Maidano revoliucijos 2014 m. vasario mėnesį tapo premjero A.Jaceniuko pavaduotoju ir regionų plėtros, statybos bei komunalinio ūkio ministru. Eidamas šias pareigas sublizgėjo pradėjęs valdymo decentralizacijos ir vietos savivaldos reformą, vadovavo energetikos antikriziniam štabui, kuravo Tarpžinybinio pabėgėlių reikalų štabo veiklą, buvo atsakingas už Donbaso atstatymą bei darbą su tarptautiniais donorais. V.Hroismanas ėmėsi įgyvendinti ir JAV labai palaikomą vadinamąjį decentralizacijos planą dėl kai kurių valdžios įgaliojimų perdavimo regionų taryboms – tai jam pelnė proamerikietiško politiko reputaciją ir dar daugiau galimybių veikti Ukrainos politikos scenoje, kuriomis netrukus su trenksmu pasinaudojo.

2014 m. spalio 26 d. su P.Porošenkos bloku buvo išrinktas į parlamentą, o lapkritį tapo Aukščiausiosios Rados pirmininku.

Šiame poste, reikia pripažinti, jam sekėsi puikiai. Ir ne tik dar labiau suartėti su prezidentu P.Porošenka. Kaip pastebi apžvalgininkai, V.Hroismano specializacija – sklandus koalicijų formavimas. Be to, politikas įvertintas už tai, kad kažkaip suvaldė audringuosius Ukrainos parlamentarus, dažnai įsiveliančius į tarpusavio rietenas ir muštynes. Nors pasišūkaliojimų Radoje netrūko, tačiau parlamentas, vadovaujamas V.Hroismano, pastaruosius metus išties dirbo palyginti labai sklandžiai.

Oligarchas, pažabosiantis oligarchus?

„Aš tam tinku. Galiu dirbti 24 valandas per parą“, – žurnalistams sako ką tik į dar vieną politinę viršukalnę įkopęs V.Hroismanas. Balandžio 14 d. būdamas vos 38-erių jis tapo naujuoju Ukrainos premjeru ir užėmė pareigas, laikomas vienomis sudėtingiausių visoje Rytų Europoje.

V.Hroismano pažadų puokštė – spalvinga. Jis tikisi susigrąžinti ukrainiečių pasitikėjimą premjeru, kurį visiškai iššvaistė jo pirmtakas A.Jaceniukas, iš šio posto išlydėtas vos su kelių procentų gyventojų palaikymu.

Kaip sako V.Hroismanas, pagrindinė A.Jace­niuko nesėkmė – Ukrainos ekonomikos griūtis ir šalyje įsivyravusi oligarchų nebaudžiamumo atmosfera, kurią jis žada išsklaidyti it dūmus.

Ukrainoje net sklando legendos, kad pats A.Jaceniukas dirbo ranka rankon su saujele oligarchų, o ne taip seniai uždarame vakarėlyje atšventė ir pirmąjį savo milijardą – gana solidžią sumelę, ypač turint galvoje, kad jis premjero poste išbuvo tik šiek tiek daugiau nei metus (o tą milijardą „užsidirbo“ kone per pusmetį).

V.Hroismanas pasiryžęs oligarchams parodyti jų vietą. Bet vieni ekonomistai būgštauja, kad jam gali pristigti tvirtumo, kiti baiminasi, kad jis pats atstovauja elitinių oligarchų klanui, o jo žaibiška politinė karjera nėra tik sunkaus darbo ir intelekto rezultatas. Pavyzdžiui, ant naujojo premjero reputacijos šešėlį meta kaltinimai, esą jis anksčiau padėjo artimam savo sąjungininkui tapti pelningai dirbančio Ukrainos pašto vadovu.

V.Hroismano skyrimas premjeru apskritai atrodo tik nieko nereiškianti rokiruotė, kuria P.Porošenka visuomenei parodė, kad šalyje kažkas pajudėjo į gera.

Jo kritikai primena, kaip eidamas Rados pirmininko pareigas V.Hroismanas pažeidė parlamento procedūras, nes deputatus privertė balsuoti dėl ginčijamo prezidento teisės akto tol, kol šis galiausiai buvo priimtas. O pernai lapkritį sukėlė žmogaus teisių gynėjų pasipiktinimą pareikšdamas, kad nė girdėti nenorįs apie tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimo Ukrainoje galimybę. „Šeimos vertybės yra svarbiausia. Tos pačios lyties asmenų santuokos Ukrainoje neįmanomos“, – sakė V.Hroismanas, su žmona Olena auginantis du vaikus.

Yra ir tokių, kuriems V.Hroismano skyrimas premjeru apskritai atrodo tik nieko nereiškianti rokiruotė, kuria P.Porošenka visuomenei parodė, kad šalyje kažkas pajudėjo į gera, bet iš tiesų jokių didesnių pokyčių net nereikia laukti, nes naujasis premjeras esąs tik P.Porošenkos statytinis.

Antai 2014–2015 m. vienas su V.Hroismanu dirbęs, bet savo pavardės skelbti nenorintis patarėjas neabejoja, kad naujasis premjeras labai norėtų būti nepriklausomas nuo P.Porošenkos, bet kaip tą pasiekti, jis nežinąs. Be to, šio žmogaus nuomone, V.Hroismano pasaulio suvokimas apsiriboja Vinica.

Bus daug vargo

„Stratfor“ analitikai perspėja, kad sumaištis ir netikrumas iš Ukrainos padangės taip lengvai nedings. Šalis ir toliau dreifuos ties riba, kur susikerta Rusijos ir Vakarų įtaka, ji ir toliau bus plėšoma skirtingų išorės interesų ir vidinių nesutarimų.

Be to, Ukrainos vyriausybei ir naujajam premjerui toliau teks vargti įgyvendinant reformas, kurių reikalaus tarptautiniai kreditoriai. Žinoma, tam tikro progreso greičiausiai vis tiek bus – juk tam ir išrinktas naujasis premjeras, kuris nusiteikęs optimistiškai.

Jis ketina tęsti griežto taupymo politiką, kurią vykdyti Kijevas įsipareigojo pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) suteiktą 17,5 mlrd. dolerių (15,4 mlrd. eurų) finansinio gelbėjimo planą.

V.Hroismanas daug tikisi iš Natalie Jaresko, gimusią JAV, keičiančio naujo finansų ministro Oleksandro Danyliuko, kuris anksčiau dirbo vyriausiuoju konsultantu „McKinsey & Company“ įmonėje, o paskui tapo prezidento administracijos vadovo pavaduotoju. Būtent O.Danyliukas nuo šiol derėsis su TVF dėl tolesnių skolinimo sąlygų.

Beje, jis jau paragavo ir pirmojo skandalo skonio. Radikalų partijos atstovas Olehas Liaško O.Danyliuką apkaltino sąsajomis su dviem ofšorinėmis kompanijomis ir vengimu mokėti mokesčius. Jo ginti stojo naujasis premjeras, pareiškęs, jog neabejoja O.Danyliuko nekaltumu. Beje, toks parodytas pasitikėjimas nebūtinai V.Hroismanui duos dividendų. Analitikai atkreipia dėmesį, kad visuomenė čia gali įžvelgti mėginimą dangstyti savo aplinkos žmones. Be to, užsienio investuotojai N.Jaresko keitimą O.Danyliuku irgi vertina gana skeptiškai, mat ankstesnioji ministrė buvo giriama kaip provakarietiška reformatorė, nesusitepusi nepotizmu ir korupcija, o štai O.Danyliuką skandalai lydi nuo pat pirmos dienos.

Naujojoje vyriausybėje nebebus nė vieno užsieniečio technokrato, įskaitant pernai atsistatydinusį lietuvį Aivarą Abromavičių.

Naujajam premjerui tikru išbandymu gali tapti menkas jo vadovaujamos koalicijos ir jo paties palaikymas parlamente – už jo skyrimą premjeru balsavo tik 257 iš 450 parlamentarų. V.Hroismaną nemaloniai nustebino tai, kad už jį nebalsavo netgi kai kurie jo partiečiai. Pavyzdžiui, iš P.Porošenkos bloko frakcijos narių už nutarimą V.Hroismaną skirti naujuoju premjeru balsavo 131 deputatas, keturi balsavo prieš, dar trys susilaikė.

Apie opoziciją nereikia nė kalbėti. Kai kurios partijos, įskaitant Julijos Tymošenko „Batkivčiną“ ir radikalus, dar pernai pasitraukė į opoziciją ir toliau kaišios pagalius valdantiesiems į ratus, kritikuos P.Porošenką ir tikėsis, kad šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje bus skelbiami priešlaikiniai rinkimai.

Niekur nedings ir Rytų Ukrainoje tebesitęsiantis konfliktas. Neatrodo, kad bus pasiektas proveržis ir derantis su Maskva bei Vakarų šalimis bandant susigrąžinti nuo Ukrainos atplėštas teritorijas.

Naujieji senieji veikėjai

Naujajame V.Hroismano kabinete daugiausia šmėžuos jau matyti veidai, V.Hroismano ir P.Porošenkos aplinkos žmonės, politinėje padangėje blizgėję po 2014 m. rinkimų. Kai kuriuos jų V.Hroismanas atsiviliojo ir iš savo gimtosios Vinicos. Štai socialinės politikos ministru taps Vinicos miesto vicemeras Andrijus Reva. O kai kurie viceministrai visai nepasikeis, tik dar labiau sustiprindami įspūdį, kad rokiruotės ministerijose įvyko tik dėl akių. Pavyzdžiui, postą išsaugojo Henadijus Zubko, anksčiau ėjęs vicepremjero ir regioninės plėtros, statybų ir būsto ministro pareigas. Vicepremjero postą išsaugojo Via­česlavas Kyrylenka, ankstesnėje vyriausybėje ėjęs vicepremjero ir kultūros ministro pareigas.

Kitur įvyko tik minimalūs pasikeitimai. Štai pirmuoju vicepremjeru ir ekonominės plėtros bei prekybos ministru paskirtas Rados deputatas, prezidento atstovas parlamente Stepanas Kubivas. Vicepremjere, atsakinga už europinę ir euroatlantinę integraciją, tapo Rados užsienio reikalų komiteto pirmininko pirmoji pavaduotoja Ivana Klympuš-Cincadzė, o socialinės politikos klausimus kuruosiančiu vicepremjeru paskirtas socialinės politikos ministras Pavlas Rozenka. Vicepremjeru, atsakingu už okupuotas teritorijas ir šalies viduje perkeltus asmenis, tapo buvęs regioninės plėtros, statybų ir būsto ministro pirmasis pavaduotojas Volodymyras Kistionas. Naujasis Ekologijos ir gamtos išteklių ministras – Rados eurointegracijos komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Ostapas Semerakas, kultūros ministras – aktorius Jevhenas Nyščukas, jau anksčiau ėjęs šias pareigas.

Rados mokslo ir švietimo komiteto vadovė Lilija Hrynevyč tapo mokslo ir švietimo ministre, Rados žemės ūkio politikos komiteto vadovas Tarasas Kutovas – žemės ūkio ir maisto ministru, Vadymas Černyšas – okupuotų teritorijų ir šalies viduje perkeltų asmenų reikalų ministru, Ihoris Nasalykas – energetikos ir anglies pramonės ministru. Stepanas Poltorakas, Pavlas Klimkinas, Arsenas Avakovas, Pavlas Petrenka, Jurijus Stecis ir Ihoris Ždanovas lieka toliau dirbti atitinkamai gynybos, užsienio reikalų, vidaus reikalų, teisingumo, informacinės politikos bei jaunimo ir sporto reikalų ministrais. Infrastruktūros ministru paskirtas laikinai šias pareigas ėjęs Volodymyras Omelianas.

 

 

Lietuvis Londono finansų centrą iškeitė į Kijevą

Tags: , ,


Darius Tamauskas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Vos baigęs Karo akademiją, nusprendžiau nebetęsti karjeros karyboje. Išvažiavau į Londoną ir prasimušiau finansų centre, Sityje. Vėliau iškeičiau ir šią pelningą karjerą į darbą Ukrainoje. Uždirbu mažiau, bet tai nėra svarbiausia. Jau metus gyvenu Kijeve ir einu į darbą su malonumu, nes žinau, kad diena bus įdomi“, − pasakoja tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Darius Tamauskas, šiuo metu dirbantis patarėju Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministerijoje.

Rūta Naujokaitė, euroblogas.lt

Darius savo trumpu filmuku prisidėjo prie #TAKISJA iniciatyvos, kurios metu skirtingi Ukrainos visuomenės veikėjai ragino Nyderlandų gyventojus referendume balsuoti už Europos Sąjungos-Ukrainos asociacijos sutartį.

Pasak Dariaus, globalizacija − tai procesas, kai lietuvis persikrausto iš Jungtinės Karalystės į Ukrainą ir seka referendumą, vykstantį Nyderlanduose. Tuomet jo draugas olandas, musulmonas, gimęs Afganistane, kuris dar prieš kelias dienas nebuvo apsisprendęs už ką balsuoti, atsiunčia nuotrauką, taip įrodydamas, jog balsavo už ES-Ukrainos asociacijos sutartį.

Kijevas lyg Vilnius prieš 10 metų

Uždirbi tuos pinigus, bet kas iš to? Kas toliau? Nesakyčiau, kad iškeičiau darbus, greičiau papildžiau savo gyvenimą Kijevu.

„Ukraina man visą laiką asocijavosi su tuščia skyle žemėlapyje. Ji man niekada neegzistavo. Tai nebuvo vieta, į kurią galima būtų nuvažiuoti atostogų ar, juo labiau, dirbti. Ukraina gi − šalmai ir karas. Dabar jau išmokau, kaip greitai griūna stereotipai. 2014 metų vasarą, kai dirbau Londone, aktyviai domėjausi įvykiais Ukrainoje. Man tai atrodė be galo įdomu, nes esu baigęs karybos mokslus. Stebėjau visą įvykių raidą ir ta tema tapo man labai artima. Pirmasis apsilankymas Ukrainoje buvo spontaniškas: vieną 2014-ųjų metų rugsėjo savaitę nusprendžiau praleisti Kijeve. Grįžęs į Londoną supratau, kad palikau dalelę savęs tame mieste. Ten man reikia būti, ten mano pasaulio centras. Nusprendžiau surizikuoti. Prie to taip pat prisidėjo darbo finansų sektoriuje monotonija. Uždirbi tuos pinigus, bet kas iš to? Kas toliau? Nesakyčiau, kad iškeičiau darbus, greičiau papildžiau savo gyvenimą Kijevu. Tai yra didelis miestas. Kaip aš jį vadinu, − Vilnius prieš dešimt metų“, − sako tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas Darius Tamauskas.

Nyderlandų referendumo atgarsiai

Balandžio 6 d. Nyderlandų rinkėjai referendume nusprendė prieštarauti ES-Ukrainos asociacijos sutarčiai.

Ukrainos piliečiai kovojo ir žuvo dėl teisės pasirašyti šią sutartį. Dar 2013 metais Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius sustabdė šio susitarimo pasirašymą ir taip prasidėjo Maidanas. Ukrainos viduje vyko karas, tauta rinkosi, kurį kelią pasirinkti. Ir pasirinko sekti Europos Sąjungą.

Saujelės rinkėjų nuomonė atsvėrė visų kitų Europos piliečių nuomonę.

„Reikia pripažinti, kad kvaila, jog maža valstybė su mažu elektoratu ir mažu balsavusiųjų procentu sprendžia už visus Europos Sąjungos rinkėjus. Tai sukuria labai daug sunkumų. Saujelės rinkėjų nuomonė atsvėrė visų kitų Europos piliečių nuomonę. Taip mes žaidžiame demokratiją. Lygiai taip pat galime pradėti kelti referendumus dėl elektrinių, vandens kanalų. Ir visi šie projektai žlugs, nes niekas nenorės šalia savęs atominių elektrinių. Tokių dalykų, kurie, žiūrint iš platesnės perspektyvos, yra reikalingi ir naudingi“, − sako Darius.

Balsavimas referendume buvo vangus. Iš viso Nyderlanduose balsavimo teisę turi 12,5 mln. žmonių, o norint laikyti referendumą įvykusiu, rinkėjų aktyvumas turi siekti 30 proc. Šiame referendume balsavo 32 proc. registruotų rinkėjų. Iš jų daugiau kaip 61 proc. balsavo prieš, o apie 38 proc. − už Ukrainos glaudesnę integraciją su ES. Šio balsavimo įtaka dar neaiški, nes referendumas yra legaliai neįpareigojantis ir turi tik patariamąją galią, todėl viskas priklausys nuo šalies vadovų sprendimo, kaip reaguoti į šį rinkėjų sprendimą.

Kas kaltas?

Išvydus referendumo rezultatus, Ukrainoje užvirė aršios diskusijos dėl šalies įvaizdžio ir tikrųjų referendumo priežasčių.

Nusistovėjo nuomonė, kad „Europa mus čia truputį pakišo, bet mes patys kalti ir turime dirbti, kad sumažintume korupciją“.

„Viešojoje erdvėje buvo aptariamos tokio balsavimo priežastys. Svariausia priežastis buvo korupcija Ukrainoje. Antroji − Ukrainos stojimas į ES. Ukrainiečiai sako, kad galėtų ginčytis, jog galbūt olandai aiškiai nesuprato, kiek daug tai reiškia Ukrainai, ir apskritai, už ką balsavo. Bet šis balsavimas patvirtina Ukrainos įvaizdį užsienyje. Šalis siejama su korupcija. Ir čia jau ukrainiečių problema, o ne olandų. Jie nusivylę olandais, bet supranta, kad vietoj olandų galėjo būti ir belgai, prancūzai, vokiečiai. Todėl nusistovėjo nuomonė, kad „Europa mus čia truputį pakišo, bet mes patys kalti ir turime dirbti, kad sumažintume korupciją“. O su korupcija yra problemų ir prokuratūroje, ir teismų sistemoje. Stipresnės reformos būtinos, nes problemų dar yra“, − sako pašnekovas.

Ukrainos ir Europos Sąjungos sąntykiai šiuo metu yra pagrįsti kaimynystės politika.

Nauja sutartimi, pasirašyta po Maidano 2014 metais, siekiama pamažu transformuoti santykius į glaudesnį ekonominį ir politinį bendradarbiavimą. T.y. po truputį vykdant reformas priartinti Ukrainą prie Europos Sąjungos.

Jau tapo aišku, kad šis referendumas nebuvo apie Ukrainą, bet labiau viešosios nuomonės dėl ES testas. Kurį, deja, euroskeptikai laimėjo. Šis rezultatas turi didelės reikšmės ES ateičiai.

„Olandai pasinaudojo pakeitimais 2015 metais, kurie leidžia rengti tokius patariamuosius referendumus. Jų esmė − grąžinti klausimus svarstyti parlamente. Tai buvo pirmas bandymas, kurį olandai išnaudojo, deja, ne pačiu geriausiu metu. Tvyrant migrantų, poteroristinei baimei, kai stiprėja nacionalizmas. Manau, net jeigu šio referendumo klausimas būtų, „ar Lietuvą priimti į ES“, rezultatas būtų lygiai toks pats. Tiesiog olandai balsavo, kad jie nenori ES plėtros. Olandų referendume agitacija „NE“ kampanijai buvo didelė dar ir dėl Jungtinės Karalystės UKIP partijos palaikymo. Ši partija taip dar labiau sustiprino savo šansus laimėti Jungtinės Karalystės referendume dėl išstojimo iš ES“, − sako pašnekovas.

Jungtinės Karalystės rinkėjai savo nuomonę dėl išstojimo iš Europos Sąjungos pareikš lygiai po 80 dienų nuo Nyderlandų referendumo.

Kai kurie politikai gali pradėti sakyti: kodėl mes turime daryti tam tikrą reformą, kai ES mūsų net prie prekybos sutarties neprisileidžia.

„Balsavimas „NE“ yra problema ne ukrainiečiams, o pačiai ES. Nuo to prasideda vidiniai politiniai žaidimai, siunčiamas blogas signalas prieš Jungtinės Karalystės referendumą dėl išstojimo iš ES ir kitoms valstybėms, tokioms kaip Gruzija, Moldova, kurios irgi derasi dėl ES asociacijos. Sunku bus vykdyti vidines reformas šiose valstybėse. Kai kurie politikai gali pradėti sakyti: kodėl mes turime daryti tam tikrą reformą, kai ES mūsų net prie prekybos sutarties neprisileidžia. Šis „ne“ buvo stiprus smūgis ES plėtrai ateityje“, − pastebi Darius Tamauskas.

Ukrainiečiai nori bevizio režimo

Pasak tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovo, bevizis režimas daugiau reikalingas turistams nei ekonominiams migrantams. Jis leistų ukrainiečiams aplankyti Europos Sąjungos šalis 90-čiai dienų.

Pasak Dariaus, pigūs bandymai pritraukti elektoratą − tai gąsdinimas nauju pigios darbo jėgos antplūdžiu. Anot jo, kas norėjo, jau surado būdų atvykti į Europos Sąjungą. Rytų europiečių banga jau praėjo. Šiuo metu stebima pastovi migracija pirmyn ir atgal. Pagal tyrimus, atliktus Jungtinėje Karalystėje, emigrantai atneša daugiau ekonominės naudos nei žalos. Sumoka daugiau mokesčių negu prašo finansinės paramos.

„Bevizio režimo klausimas yra labai svarbus. Yra ukrainiečių, kurie uždirba pinigus ir nori atvažiuoti atostogų savaitei į Lietuvą, Lenkiją ar Olandiją. Pasidaryti vizą kai kuriems kainuoja pusės mėnesio atlyginimą. Lygiai tas pats būtų, jeigu lietuviui 200-300 eurų kainuotų pusę jo vidutinės algos vien viza, kad nuvyktų į Londoną. Arba anglui − 1000 svarų išvažiuoti į Ameriką. Ukrainiečiui pasidaryti vizą yra dideli pinigai, todėl jeigu jie nori išvažiuoti pailsėti ar apsipirkti į mūsų šalis, vizos tampa dideliu galvos skausmu“, − svarsto pašnekovas.

Oficiali vizos įvažiuoti į Šengeno zoną kaina yra 35 eurai, taip pat gali būti taikytini tarpininkų, kurie padeda susitvarkyti dokumentus vizai gauti, mokesčiai.

„Dieve, kodėl mums taip nepasisekė su prezidentu kaip Lietuvai?“

Pasak pašnekovo Dariaus, visi Ukrainoje pažįsta mūsų prezidentę, žino politines Lietuvos pozicijas. Prezidentės kreipimasis į Ukrainą anglų ir ukrainiečių kalbomis buvo transliuojamas per visus Ukrainos televizijos kanalus.

„Tiesiog gėrimasi tokiu gestu, netgi sakoma „Dieve, kodėl mums taip nepasisekė su prezidentu kaip Lietuvai?“, − sako Darius Tamauskas. Vienas ukrainiečių žurnalistas jam pasakojo, jog net vietiniai gyventojai šalies rytuose, kur vyksta karo veiksmai, atpažįsta Dalią Grybauskaitę.

Reikia Lietuvos patirties

Nėra viskas idealu, nors ir ne taip blogai, kaip žiniasklaida pateikia, sako pašnekovas. Nauja vyriausybė valdo tik pusantrų metų. Kaip pastebi daugelis ukrainiečių kalbėdami apie politinį ir ekonominį gyvenimą, „pas mus per metus pasikeitė daugiau negu per paskutinius 25 metus’.“

Ukrainiečiams šiuo metu labiausiai reikia mūsų patirties ir paramos.

„Gruzija ne per metus pasikeitė, Lietuva irgi keitėsi pamažu. Reikia 5-8 metų, kad įsivažiuotų kažkokie teigiami dalykai. Šiuo metu labiausiai reikalinga institucinė parama. Lietuvos Valstybinė mokesčių inspekcija, policija, muitininkai, verslo ombudsmenai ir kiti galėtų atsiųsti savo ekspertus savaitei ar mėnesiui, kad apmokytų darbuotojus. Ukrainiečiams šiuo metu labiausiai reikia mūsų patirties ir paramos. Labai daug išmokstama per tokius mokymus, todėl institucinis palaikymas galėtų būti didesnis. O tada jau reikės tik kantrybės ir tikėjimo“, − sako Darius Tamauskas.

Naujasis Ukrainos premjeras – Volodymyras Hroismanas

Tags: , , , ,


Scanpix nuotr.

Balandžio 10 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas pareiškė, kad atsistatydina. Jis atstovavo „Liaudies frontui“. Prezidentas Petro Porošenka į premjerus pasiūlė kompromisinį A.Jaceniuko ir P.Porošenkos partijoms priimtiną kandidatą – dabartinį Aukščiausiosios Rados vadovą Volodymyrą Hroismaną, tačiau šis netikėtai atsisakė vadovauti vyriausybei, nes nepavyko susitarti dėl koalicijos ir vyriausybės sudėties.Vis dėlto balandžio 13 d. V.Hroismanas vėl grįžo į ringą. Pranešta, kad sutarta dėl vyriausybės narių kandidatūrų. Premjeru būsiąs V.Hroismanas, o pirmuoju vicepremjeru – P.Porošenkos atstovas parlamente Stepanas Kubivas.

A.Jaceniuko „Liaudies frontas“ atsirado 2014 m., kai iš Julijos Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkivčina“ pasitraukė A.Jaceniukas, Aleksandras Turčynovas ir dar keli iškilūs politikai. Nors partijai buvo žadamas kuklus rezultatas 2014 m. parlamento rinkimuose, „Liaudies frontas“ gavo daugiausiai balsų (22,14 proc.), aplenkė lyderiu laikytą P.Porošenkos bloką (21,82 proc.).

Vasario 16 d. Ukrainos parlamentas nepatvirtino A.Jaceniuko vyriausybės 2015-ųjų ataskaitos, pripažindamas jos darbą nepatenkinamu. Tačiau parlamentui tada nepavyko atstatydinti vyriausybės.

Politikos analitikai atkreipia dėmesį, kad A.Jaceniukas traukiasi nelengvu P.Porošenkai laiku. Ukrainos viešoji nuomonė kaltina prezidentą, kad šio įtarimą keliantys pėdsakai vadinamuosiuose „Panamos dokumentuose“ nulėmė referendumo Nyderlanduose baigtį, nors tarp tų dokumentų paskelbimo balandžio 3 d. ir referendumo balandžio 6 d. tepraėjo kelios dienos.

Kadangi iš Ukrainos valdančiosios koalicijos traukiasi dvi frakcijos – „Batkivčina“ ir „Samopomič“, P.Porošenka sutelkė savo koaliciją, į kurią įeis ir A.Jaceniuko „Liaudies frontas“. Pirmasis vicepremjeras – P.Porošenkos žmogus. Tad ir naujosios vyriausybės nesėkmės bus siejamos su prezidentu.

Vitalijus Portnikovas, apžvalgininkas iš Kijevo, aiškina, kad A.Jaceniuką vertusios jėgos turėjo skirtingų interesų. J.Tymošenko „Batkivčinos“ ir Lvovo mero Andrejaus Sadovojaus „Samopomič“ reitingai augo, tad joms apsimoka priešlaikiniai parlamento rinkimai. Tokie rinkimai būtų naudingi ir buvusiam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui. Nors jis kol kas negali balotiruotis į parlamentą, jo populiarumo pakanka sutelkti politinei partijai, galinčiai tikėtis sėkmės rinkimuose.

A.Abromavičius išliko poste, o šalies Kovos su korupcija biuras po ministro pareiškimų ėmėsi tyrimų.

Aivaras Abromavičius, ekonominės plėtros ir prekybos ministras A.Jaceniuko vyriausybėje, prieš porą mėnesių pareiškė, kad ketina atsistatydinti pats dėl korupcijos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. LRT jis teigė, kad per pastaruosius porą metų korupcijos lygis Ukrainoje nesumažėjo. A.Abromavičius išliko poste, o šalies Kovos su korupcija biuras po ministro pareiškimų ėmėsi tyrimų. Savo įpėdiniu vyriausybėje A.Abromavičius norėjo matyti savo pavaduotoją, 31 metų buvusį investicinio fondo valdytoją Maksą Nefiodovą.

Tačiau A.Abromavičius į naująją vyriausybę nepateko. Ekonominės plėtros ir prekybos ministro bei pirmojo vicepremjero postus V.Hroismano vyriausybėje užims S.Kubivas.

JAV valstybės departamentas ir Finansų ministerija pagyrė A.Jaceniuką už pradėtas reformas ir išreiškė viltį, kad jos bus tęsiamos.

 

Kuo palankesni esame Ukrainai, tuo nepalankesni pabėgėliams iš jos?

Tags: , , , ,


BFL / V.Skaraičio nuotr.

„Lenkija priėmė milijoną žmonių iš Ukrainos“, – daug netikslindama Europos Parlamento sausio mėnesio sesijoje pažymėjo Lenkijos premjerė Beata Szydło, taip užsimindama, kodėl jos šalis neturėtų dalyvauti ES pabėgėlių perskirstymo mechanizme. Lietuvoje, kur gydėsi per konfliktą sužeisti protestuotojai bei kariai, užuovėją kuriam laikui rado našlaičiais likę vaikai ar perkelti moksleiviai, taip pat pasigirsta kalbų, kad pagalba ukrainiečiams kompensuoja nenorą priimti pabėgėlius iš Artimųjų Rytų.

Daiva Repečkaitė, euroblogas.lt

Tačiau, kaip prieš metus rašė „ The New York Times“, ukrainiečiai visoje Europos Sąjungoje nuo pat konflikto pradžios priimami šaltai.

Kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Kadangi Ukraina – didelė šalis, ir didžioji dalis jos teritorijos nėra apimta konflikto, vidinio persikėlimo galimybė tampa argumentu nesuteikti prieglobsčio Lietuvoje ar kitoje ES šalyje. Organizacijos „Human Rights Watch“ pabėgėlių teisių programos direktorius Billas Frelickas prieš dvejus metus klausė: kodėl ES šalys laiko Ukrainą saugia šalimi iš karo zonų bėgantiems piliečiams, bet savo piliečius įspėja dėl pavojų ten keliaujant?

Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro (JTPRVK) valdyba tais metais rekomendavo pašalinti Ukrainą iš saugių šalių sąrašo, kurio šalių gyventojai beveik neturi teisės į prieglobstį.

JTPRVK pernai metų pranešime teigia, kad „perkeltieji asmenys Ukrainoje susiduria su daugybe įvairių sunkumų pasinaudoti socialinėmis paslaugomis, ypač jeigu jie neturi tinkamų dokumentų, arba neturi galimybės pasinaudoti savo banko sąskaita […] Kad galėtų registruotis bedarbiais, perkeltieji asmenys privalo pateikti dokumentus, įrodančius, kad jie nebedirba savo ankstesnėje darbo vietoje, o kadangi daugumai jų savo darbo ir gyvenamąsias vietas teko palikti paskubomis, jie neturi pakankamų įrodymų, kad galėtų registruotis bedarbiais.“

Kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams.

„Aišku, gali būti individualių aplinkybių, pavyzdžiui, dėl tarnybos kariuomenėje, kurios veiksmai gali kelti abejonių, arba teisinės sistemos korupcinių defektų, bet tokius argumentus būtų sunku pateikti prieglobsčio valstybėse, kurios politiškai remia Ukrainą“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt sako Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša. Vadinasi, kuo palankiau Ukraina kaip valstybė vertinama šalyje, kurioje prašoma prieglobsčio, tuo sunkiau prieglobsčio prašytojams. Anksčiau ukrainiečiai ES prieglobsčio prašydavo dėl politinio persekiojimo.

Pasak ekspertų, ukrainiečiai dėl prieglobsčio dažniausiai kreipiasi Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje. Iš viso 2014 m. prieglobsčio ES pasiprašė 14 tūkst. ukrainiečių, iš jų bent laikiną apsaugą gavo 650. Maždaug pusė šio skaičiaus prieglobsčio ieškojosi Rusijoje, Baltarusijoje ar Moldovoje. B.Szydło minėjo milijoną ukrainiečių Lenkijoje – iš tiesų Ukrainos piliečiai gavo apie 830 tūkst. vizų į Lenkiją įvairiais pagrindais (verslui, darbui ir studijoms). Prezidentas Andrzejus Duda tai priminė per vizitą į Vokietiją, tarsi norėdamas prilyginti šį skaičių 800 tūkst. prieglobsčio prašymų, kuriuos per praėjusius metus Vokietijai teko nagrinėti.

Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Tačiau tai tik rodo, kad ukrainiečiai išbando visus būdus patekti į saugesnę šalį, nes žino, kad teisinės apsaugos negali tikėtis. 2014 m. kaimyninėje Lenkijoje tik šeši ukrainiečiai gavo laikiną apsaugą, dar vienuolika – ribotą valstybės apsaugą. Dar saujelė prieglobsčio prašytojų gavo laikiną apsaugą praėjusiais metais. Panašiai ir Lietuvoje – leidimą laikinai gyventi galima gauti individualiai išnagrinėjus aplinkybes. Tuo metu, kai konfliktas buvo intensyviausias (2014 m.), Lietuvoje papildomą apsaugą gavo 31 Ukrainos pilietis.

Kaip pernai rašė 15min.lt, Migracijos departamentas siūlo ukrainiečiams kreiptis dėl nacionalinės vizos, kuri leidžia metus gyventi šalyje ir ieškoti galimybės įsitvirtinti arba laukti, kol pasibaigs neramumai. Tokios vizos prašo ir vaikų, kuriems leista laikinai Lietuvoje mokytis, tėvai.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos atstovė, advokato padėjėja Eglė Samuchovaitė tinklaraščiui Euroblogas.lt teigė, kad Lietuvoje ukrainiečiams papildoma apsauga buvo panaikinta ir tiems, kas pradžioje ją gavo, tačiau „yra keletas šeimų, kurioms papildoma apsauga panaikinta nebuvo ir neaišku kodėl.“ Advokato padėjėjai yra tekę atstovauti ukrainiečiui, Lietuvoje netekusiam papildomos apsaugos, nes jis atvykęs iš saugaus miesto, ir padėti iš Krymo kilusiai ukrainiečių šeimai išsaugoti papildomą apsaugą.

Iš kitų prieglobsčio prašytojų ukrainiečiai išsiskiria tuo, kad beveik visada atvyksta į ES teisėtais būdais arba jau turi kokį nors pagrindą gyventi ES (pvz., laikinai čia dirba) ir, statuso galiojimui pasibaigus, prašo neišsiųsti namo. Prieglobsčio prašymus jie pateikia ne pasienyje, o miestuose.

Kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Pernai ukrainiečiai, norintys vienokiais ar kitokiais keliais vykti į ES šalis, gavo nusivilti – vizų tvarka liko nesupaprastinta. „Politico“ skelbia, kad pagal išduodamų Šengeno vizų skaičių ukrainiečiai yra treti po Rusijos ir Kinijos, taigi 35 eurų kaina daugiau kaip milijonui jų – ne kliūtis. Oficiali statistika rodo, kad beveik du iš penkių gauna vizą į ES atvykti kelis kartus, ir vos 2 proc. ukrainiečių gauna neigiamą atsakymą. Tačiau ir šis skaičius dvigubai didesnis nei iki konflikto (2013 m.), o kai kuriuose konsulatuose, pavyzdžiui, Lenkijos, neigiamą atsakymą išgirsta kas devintas.

Individualios istorijos rodo, kad išbandyti bet kurį kitą prieinamą būdą yra palankiau nei iš karto prašytis prieglobsčio. Pateikus prašymą, tektų gyventi nuo miestų atkirstuose prieglobsčio centruose, gaunant mažą pašalpą. L.Biekša teigia girdėjęs apie atvejus, kai prieglobsčio institutas Lietuvoje naudojamas sutvarkyti dokumentus lietuvių kilmės ukrainiečiams, nors jis ir skirtas apsaugoti tuos, kurie savo šalyje yra persekiojami.

E.Samuchovaitė sako, kad čia taikomi dvigubi standartai: „Iš esmės [lietuvių kilmės asmenų] perkėlimo programos vyksta dėl to, kad Rytų Ukrainoje nesaugu.“

Kai kurie ukrainiečiai visgi bando į ES duris belstis per prieglobsčio procedūrą, negalėdami rasti kitos priežasties legaliai gyventi ES. Ukrainoje daugiau kaip milijonas gyventojų neteko namų dėl konflikto – jie tapo „vidiniais pabėgėliais“, ir šaliai sunkiai sekasi jais pasirūpinti. Kaip rašo Euractiv.com, būtent šią priežastį prieglobsčio prašytojai įvardija kaip esminę.

L.Biekšos nuomone, nagrinėdama prieglobsčio prašymą šiuo pagrindu, valstybė atsižvelgtų, ar vidinės apsaugos nuo persekiojimo arba rimtos žalos alternatyva yra prieinama ir realiai funkcionuojanti.  Kaip rodo Migracijos departamento pažyma apie pagalbą „vidiniams pabėgėliams“, Ukrainoje priimtas įstatymas dėl viduje persikėlusių asmenų padėties ir numatyta teisė į nemokamą gyvenamąjį būstą šešis mėnesius, tačiau departamentas pripažįsta, kad nepakantumas persikėlėliams sudaro jiems sunkumų Vakarų Ukrainoje.

„Manau, kad papildomos paramos nesuteikimas perkeltiesiems nė iš tolo neprilygsta nei persekiojimui, nei rimtai žalai savo intensyvumu. Todėl [įrodymas, kad institucijos Kijeve atsisako pasirūpinti pabėgėliais iš Rytų Ukrainos – red. past.] teisiškai nebūtų lemiamas. Bet čia tik mano akademinė nuomonė, o praktikoje pasitaiko ir tokių interpretacijų, kad nesuteikti papildomos socialinės paramos, ypač diskriminaciniu būdu, reikštų padaryti vidinę apsaugą neberealią“, – tinklaraščiui Euroblogas.lt teigia L.Biekša.

„Aš tokiai nuomonei pritarčiau tik tuo atveju, jei socialinių garantijų trūkumas reikštų pavojų gyvybei ar sveikatai“, – teigia L.Biekša. Kol neįrodys, kad konkrečiai jiems gresia pavojus, ukrainiečiai Europoje turės ieškoti kitokių būdų gauti leidimą gyventi.

 

Vasario 1–14 d. Ukrainos aktualijų apžvalga

Tags: , , ,


Aivaras Abromavičius / "Scanpix" nuotr.

Vasario 1 d. vyko Ukrainos prezidento Petro Porošenkos darbo vizitas į Berlyną. Per susitikimą su Vokietijos kanclere Angela Merkel Porošenka pateikė informaciją apie keliančią nerimą situaciją Rytų Ukrainoje ir pažymėjo, kad būtina tęsti sankcijas Rusijos atžvilgiu. Vizito metu P. Porošenka davė interviu leidiniui „Bild“, kur atkreipė dėmesį, kad tikimybė situacijai Donbase peraugti į visaapimantį karą yra didelė ir „atviro karo grėsmė yra didesnė nei pernai“.

Algirdas Karijotas, geopolitika.lt

Apie tai prezidentas kalbėjo ir vėliau vykusioje Miuncheno saugumo politikos konferencijoje. Kitą dieną po konferencijos ten pat vyko Normandijos ketverto užsienio reikalų ministrų susitikimas krizės Donbase sureguliavimo klausimais.

Susitikimas konkrečių rezultatų dėl Prancūzijos ministrų kaitos (dalyvavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius) nedavė, jis laikytas parengiamuoju. Šalys pripažino, kad reikia tartis ir dirbti dėl galimybės ESBO stebėjimo misijos (SSM) nariams visame Donbase bei pasienyje su Rusija besąlygiškai patekti į kontroliuojamas teritorijas, taip pat dėl abiem pusėms priimtino numatomų Donbase rinkimų modelio.

Įvykiai Kryme parodė, kad Rusija kuria naujo priešo įvaizdį, fabrikuoja bylas Krymo totorių politiniam-religiniam judėjimui „Hizb ut-Tahrir“.

Ukraina kėlė klausimą dėl vienuolikos ukrainiečių baudžiamojo persekiojimo Rusijos teismuose bei nurodė, kad Rusija ir toliau nevykdo Minsko susitarimų, o Kryme vietos totorių atžvilgiu ėmėsi naujų represijų – kratų ir areštų. Tų dienų įvykiai Kryme parodė, kad Rusija kuria naujo priešo įvaizdį, fabrikuoja bylas Krymo totorių politiniam-religiniam judėjimui „Hizb ut-Tahrir“, atliko kratas ir sulaikė 12 asmenų. Rusijoje ši organizacija, veikianti ir kitose islamą išpažystančiose šalyse, prilyginama teroristinei.

Vidaus politika

Didžiausia pastarųjų dviejų savaičių informacinė „bomba“ sietina su ekonominės plėtros ir prekybos ministro Aivaro Abromavičius atsistatydinimo pareiškimu. Pareiškęs atsistatydinąs ir taip apnuoginęs prastą vidaus politinę situaciją, A.Abromavičius teigė, kad artimiausios dvi savaitės bus lemiamos Ukrainai: valdžia privalės priimti sprendimus ir atlikti ryžtingus veiksmus, nukreiptus į reformas ir šalies vystymą, nes šalis yra per kelis žingsnius nuo griūties, bet kartu ir per kelis žingsnius iki proveržio, vedančio pirmyn.

Sutarta, kad Ukraina išspręs vyriausybinę krizę, papildomai parengs prioritetinių reformų veiksmų planą.

Tarp atsistatydinimo priežasčių ministras nurodė trukdymą dirbti, aktyvų sisteminių reformų blokavimą, pašalinių ekonomikai asmenų protegavimą. Po drąsių A. Abromavičiaus žingsnių pasigirdo Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovės K.Lagard perspėjimas Ukrainai, dėl to įstrigo eilinis TVF paramos kredito pervedimas. Sunerimęs prezidentas P.Porošenko su ja aiškinosi telefonu, tikino, kad, nepaisant vidaus politinės krizės, reformos bus tęsiamos. Sutarta, kad Ukraina išspręs vyriausybinę krizę, papildomai parengs prioritetinių reformų veiksmų planą ir parlamente bus priimti visi reformoms vykdyti reikalingi įstatymų paketai.

Priminė, kad Ukrainai ypač daug reikia nuveikti kovojant su korupcija ir sudarant sąlygas investicijoms į šalį pritraukti.

Sikiant apraminti situaciją į prezidentūrą buvo pakviesti didžiojo septyneto (G-7) šalių ambasadoriai, reziduojantys Kijeve. Prezidentūroje prezidentas P.Porošenka, premjeras Arsenijus Jaceniukas ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas V.Hroismanas, rodydami valdžios vienybę, ambasadorius patikino, kad reformos bus tęsiamos ir kad siekdami bus įvykdyta vyriausybės pertvarką, joje paliekant ministrus reformatorius. Viešą komentarą išsakė JAV ambasadorius Geoffrey R. Pyattas, teigęs, kad Ukrainos politikams vertėtų nutolti nuo asmeninių interesų ir visu rimtumu užsiimti reformomis. Kaip teigiamos veiklos pavyzdį jis nurodė ministrą A.Abromavičių, be to, priminė, kad Ukrainai ypač daug reikia nuveikti kovojant su korupcija ir sudarant sąlygas investicijoms į šalį pritraukti. JAV yra pasirengusios remti Ukrainos ir TVF bendradarbiavimą, jei tai bus susieta su reformomis.

Savo ruožtu premjeras A.Jaceniukas, pripažindamas, kad esant politinei krizei efektyviam reformų tęsimui yra būtina valdžios santykių šalyje pertvarka, išvardijo penkis reikalavimus, kurių laikantis jo komanda tęstų darbus: jokių politinių kvotų ir verslo interesų vykdomojoje valdžioje; visiškas nepakantumas politinei ir ekonominei korupcijai; vykdomosios valdžios, savivaldos ir visų lygių deputatų veiklos skaidrumas ir viešumas; bendra Vyriausybės ir Aukščiausiosios Rados atsakomybė; valdžių reguliavimo sričių atskyrimas: Vyriausybei – vykdomoji valdžia, Aukščiausiajai Radai – įstatymų leidyba.

Nepaisydamos šio politinio situacijos glaistymo, prie vis labiau bręstančios Vyriausybės krizės prisijungė partijų „Batkivščina“ ir „Samopomič“ parlamentinės frakcijos: jos priėmė sprendimus nebendradarbiauti su premjeru A.Jaceniuku.

Pripažįstama, kad negalima leisti įvykti naujai revoliucijai, nes tai sunaikintų Ukrainą.

Ieškodamos politinių dividendų, nesnaudė ir kitos politinės jėgos. „Batkivščinos“ partijos lyderė Julia Tymošenko su buvusiu Ukrainos saugumo tarnybos (UST) vadovu V.Nalivaičenka pareiškė tapę vienos komandos nariais ir kurs Pilietinę konstitucinę asamblėją. Asamblėjos, kuri apims visą Ukrainą, tikslas – pilietinėse diskusijose kelti ir aptarti Pagrindinio šalies įstatymo siūlymus, kurie vėliau turėtų būti priimti referendume. Neatmetama galimybė skelbti pirmalaikius Aukščiausiosios Rados rinkimus, o diskusija dėl technokratų Vyriausybės skyrimo yra tik laiko gaišinimas. Kartu pripažįstama, kad negalima leisti įvykti naujai revoliucijai, nes tai sunaikintų Ukrainą.

Susidariusią vidaus politinę situaciją iliustravo visuomenės nuomonės tyrimų instituto „Gallup“ Ukrainos padalinio paskelbti visuomenės nuomonės apklausos duomenys, pagal kuriuos piliečių pasitikėjimo prezidentu P.Porošenka reitingas (17 proc.) tapo žemesnis nei buvusio prezidento V.Janukovyčiaus (2013 m. – 28 proc.). Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 metais P.Porošenkos pasitikėjimo reitingas buvo 47 procentai.

P.Porošenka reitingas (17 proc.) tapo žemesnis nei buvusio prezidento V.Janukovyčiaus (2013 m. – 28 proc.).

Kijevo sociologinė grupės „Reiting“ paskelbtais duomenimis, 50 proc. ukrainiečių palaiko mintį rengti pirmaeilius parlamento, o 48 proc. – pirmalaikius prezidento rinkimus (2015 m. spalį toks palaikymas buvo atitinkamai 47 proc. ir 43 proc.).  „Reiting“ duomenimis, prezidento P.Porošenkos veiklą teigiamai vertino 21 proc., Aukščiausiosios Rados pirmininko V.Hroismano – 14 proc., premjero A.Jaceniuko – 8 proc. apklaustųjų. Kas trečias apklaustasis teigiamai vertino Lvovo merą A. Sadovijų, Odesos srities administracijos vadovą M.Saakašvilį, kas ketvirtas –po Oranžinės revoliucijos buvusį gynybos ministrą A.Gricenką, P.Porošenką, toliau minimi J.Tymošenko, O.Liaško, R.Achmetovas. Parlamentą renkant dabar, į jį patektų septynios partijos: PPB sudėtyje esantis „Solidarumas“ – 16,3 proc., Opozicijos blokas – 13,8 proc., susivienijimas „Samopomič“ – 13,5 proc., „Batkivščina“ – 12,9 proc., „Svoboda“ – 8,3 proc., Radikalų partija – 6,5 proc. ir „Ukrop“ – 5,2 proc., o jei vyktų referendumas, šalies stojimą į ES palaikytų 59 proc., į Muitų sąjungą – 16 proc., į NATO – 47 proc. šalies gyventojų.

Ekonomikos aktualijos

Iš apžvelgiamo laikotarpio verta paminėti naujojo Šilko kelio Ukrainos etapo, kurio tikslas – išvengti prekių judėjimo tranzitu per Rusiją trukdžių ir blokados, išbandymą. Bandomasis Ukrainos konteinerinio traukinio maršrutas ėjo iš Odesos uosto krovininiu keltu per Juodąją jūrą į Gruziją, toliau – geležinkeliu per Azerbaidžaną iki Baku. Iš Baku maršrutas tęsėsi keltu per Kaspijos jūrą, driekėsi Kazachstano teritorija iki Kinijos. Kelionė truko 15 dienų, ir prieita prie išvados, kad šis maršrutas, palyginti su keliu per Rusiją, yra konkurencingas, tikimasi jo trukmę sumažinti iki 10–12 dienų.

Karinės-gynybinės sferos aktualijos

Pastarąsias dvi savaites gyvenimas kariniame segmente vyko sava rutina, tačiau verta paminėti kai kuriuos akcentus. Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotojas, karinis prokuroras Anatolijus Matiosas paviešino anksčiau neskelbtus duomenis, kad devyniolikai tūkstančių kariškių ir teisėsaugininkų dėl dezertyravimo ir tarnybinių pareigų neatlikimo iškelta apie penkiolika tūkstančių baudžiamųjų bylų. Apie 20 proc. tų bylų jau pasiekė teismus. Iš esmės tai – tie asmenys, kurie pasiliko okupuotame Kryme.

Ukrainos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą tarnauja apie 140 tūkstančių žmonių ir sutartys sudaromos kasdien vidutiniškai su 200 asmenų.

Premjeras A.Jaceniukas paskelbė, kad Ukrainos ginkluotosiose pajėgose pagal kontraktą tarnauja apie 140 tūkstančių žmonių ir sutartys sudaromos kasdien vidutiniškai su 200 asmenų. Premjeras yra įsitikinęs, kad tam įtakos turėjo atlygio šauliui padidinimas iki 7000 grivinų (apie 250 eurų).

Pagal dvišalį bendradarbiavimą Ukrainoje su vizitais lankėsi JAV sausumos pajėgų Europoje vadas generolas leitenantas Benas Hodgesas ir Pakistano karinė delegacija, vadovaujama generolo leitenanto Zamiro-ul-Hassano Shaho, o Ukrainos VRM Nacionalinės gvardijos mokymo centre lankėsi JAV Kalifornijos valstijos nacionalinės gvardijos delegacija, vadovaujama jos vado generolo majoro Davido Boldwino.

Prezidentas įsaku patvirtino metinę bendradarbiavimo su NATO programą, kuri atspindi galutinius Ukrainos politinius tikslus tarptautinėje saugumo politikoje, numato tarpžinybinį veiksmų koordinavimą ir konkrečius šalies politinių, ekonominių ir socialinių reformų žingsnius.

Antiteroristinė operacija

Antiteroristinės operacijos (ATO) rajone vasario 1–14 dienomis žuvo du ir buvo sužeisti trisdešimt penki Ukrainos kariai. Apšaudant Ukrainos pajėgas vis dažniau naudojami minosvaidžiai. Sąlyginai ramiausia situacija buvo Luhansko kryptimi, tačiau ir čia paliaubų pažeidimų užfiksuota Stanyčno Luhanskės, Triochizbenkės, Krymskės, Novozvanivkos, Zolotės gyvenvietėse.

Novomykolajivkos gyvenvietės prieigose, keleiviniam mikroautobusui užvažiavus ant minos žuvo trys ir buvo sužeistas vienas civilis gyventojas.

Intensyviausi susišaudymai vyko Donecko kryptimi, vadinamajame Svitlodarskės lanke, ir prie Horlivkos esančiose Novhorodskės, Majorsko, Zaicevės gyvenvietėse. Dėl apšaudymų intensyvumo kontrolės ir praleidimo punktą (KPP) prie Zaicevės teko laikinai uždaryti. Taip pat paliaubos buvo pažeistos prie Donecko oro uosto esančiose Piskų, Opytnojės gyvenvietėse. Paminėtina, kad vasario 10 dieną Donecko srityje, Novomykolajivkos gyvenvietės prieigose, keleiviniam mikroautobusui užvažiavus ant minos žuvo trys ir buvo sužeistas vienas civilis gyventojas.

Mariupolio kryptimi paliaubos dažniausiai buvo pažeidžiamos prie Marjinkos, Krasnohorivkos, Starohnativkos, Pavlopolio, Šyrokės. Keletą kartų Ukrainos kariams teko stoti į mūšį su Rusijos remiamų separatistų diversinėmis grupėmis prie Piščeviko, o prie Sachankos buvo panaudota salvių ugnies sistema „Grad“. Prie Marjinkos Ukrainos kariai drauge su pasieniečiais užkardė separatistų diversinės grupės prasiveržimą. Dėl intensyvaus apšaudymo vasario 13 d. Marjinkos KPP laikinai buvo uždarytas.

Šiandien okupuoto Donbaso įkalinimo įstaigose yra apie 10 tūkstančių nuteistųjų, iš jų apie tūkstantis norėtų bausmės atlikimą tęsti Ukrainos kontroliuojamoje dalyje.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje buvo pateikta duomenų apie prastas karių aprūrinimo ir buities sąlygas ne tik ATO rajone, bet ir šalies gilumoje. Reaguodama į tokius signalus Gynybos ministerijos suformuota mobili inspektorių grupė lankėsi pas karius Mariupolio rajone. Domėtasi materialinio aprūpinimo, algų mokėjimo, maitinimo klausimais. Analogišką vizitą atliko ir NSGT sekretorius A.Turčinovas. Jis karius lankė prie Horlivkos esančiose Zaicevės ir Majorsko bei prie Donecko oro uosto Opytnojės gyvenvietėse.

Per kelias praėjusias savaites iš įkalinimo įstaigų okupuotame Donbase Ukrainai perduota 18 nuteistųjų. Tarp jų yra nuteistų kalėti iki gyvos galvos. (Šiandien okupuoto Donbaso įkalinimo įstaigose yra apie 10 tūkstančių nuteistųjų, iš jų apie tūkstantis norėtų bausmės atlikimą tęsti Ukrainos kontroliuojamoje dalyje. Iki šiol yra įvykę trys nuteistųjų perdavimai Ukrainai; buvo perduoti 49 nuteistieji).

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 1 d.

 

2015 m. sausio Ukrainos trupmena

Tags: , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Pradedant periodinių plataus spektro esminių Ukrainos įvykių apžvalgų ciklą verta pažymėti, kad sausio mėnesį paprastai aptinkame daug statistinių praėjusių metų duomenų bei gairių prasidedantiems metams. Todėl ši sausio mėnesio apžvalga gali pasirodyti sunkoka, tačiau tikiuosi, kad ta informacija pasitarnaus tiek bendram pažinimui, tiek vėliau jį papildančiam ar koreguojančiam procesų suvokimui.

Algirdas Karijotas, geopolitika.lt

Taigi nors didžioji dalis Ukrainos ilsėjosi iki Senųjų Naujųjų metų (Senieji Naujieji metai minimi sausio 14 dieną, o prieš tai buvo atšvęsti ir įprasti Naujieji, savaitę po jų – ir pravoslavų Kalėdos), norėčiau savo apžvalgą pradėti nuo išgrynintų prezidento Petro Porošenkos spaudos konferencijos 2015 m. rezultatams ir 2016 m. iššūkiams apžvelgti akcentų.

Pasak prezidento, svarbiausias 2015 m. laimėjimas yra tai, kad šalis atsilaikė. Iš kitų laimėjimų paminėta: sustiprinti gynybiniai pajėgumai, Ukraina užsitikrino aktyvią tarptautinę Ukrainos draugų koaliciją, Europos Sąjunga pratęsė sankcijas Rusijai, pasiektas makroekonominis ir bankų sistemos stabilumas bei išvengta defolto, padėti pagrindai ekonominiam atsigavimui, iš naujo sukurtos teisėsaugos institucijos (policija, antikorupcijos biuras, antikorupcinė prokuratūra), Ukraina užsitikrino energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos.

Prezidentas išvardijo 2016 m. prioritetus: sugrįžimas į Donbasą, kova už Krymo sugrąžinimą, Minsko susitarimų tąsa, dėmesys savai kariuomenei, kova su korupcija ir t.t.

Prezidentas pažymėjo, kad šalis vystosi nepaisydama Rusijos vykdomos karinės ir papildomai nuo 2016 m. sausio 1 dienos pradėtos ekonominės agresijos – ukrainietiškų prekių embargo. Prezidentas išvardijo 2016 m. prioritetus: sugrįžimas į Donbasą, kova už Krymo sugrąžinimą (bus siekiama sukurti tarptautinį mechanizmą dėl Krymo deokupacijos), Minsko susitarimų tąsa, dėmesys savai kariuomenei (2,5 proc. BVP biudžetas gynybai – tai minimumas, ko reikia kariuomenei, bet maksimumas, ką gali mokesčių mokėtojai), užbaigti įstatymų pataisas, kurios būtinos beviziam režimui su Europos Sąjunga, plačiau atverti kelius investicijoms iš Europos ir pasaulio, kova su korupcija, teismų sistemos reforma, esminė sveikatos apsaugos sistemos reforma.

Sulig Naujaisiais metais, nuo sausio 1 d. Ukraina tapo nenuolatine Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nare. Tai svarbi Ukrainos užsienio politikai tribūnos galimybė. Kiti svarbiausi sausio mėnesio įvykiai buvo prezidento P. Porošenkos dalyvavimas Davoso ekonomikos forume bei Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (NSGT) sekretoriaus Aleksandro Turčinovo vizitas į Turkiją. Šis vizitas, kaip ir kiti Ukrainos procesų poslinkiai link Turkijos, matyt, dar duos savų vaisių kaip galima atsvara Rusijos agresijai prieš abi (Ukrainą ir Turkiją) regiono nemenko kalibro žaidėjas.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas pasiūlė sušaukti Budapešto memorandumo dalyvių JAV, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos konsultacijas.

Sausio 27 d. vykusiame NSGT posėdyje, kuriame dalyvavo ir šalies prezidentas, pažymėta, kad Rusija yra ir išliks pagrindine šalies karine grėsme. Nuspręsta, kad būtina patvirtinti naujas karines-administracines ribas ir tai sietina su mobilizacinio rezervo rengimu, o didžioji dalis karinių pajėgumų sutelkta vakarinėje šalies dalyje. Būtina kuo skubiau sukurti nacionalinę kibernetinio saugumo sistemą ir padidinti išleidžiamos karinės produkcijos nomenklatūrą, sukurti naujus raketų ir šaudmenų gamybos pajėgumus.

Dėl šalies saugumo garantijų svarbią žinutę pasiuntė Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavelas Klimkinas. Jis siūlė sušaukti Budapešto memorandumo dalyvių JAV, Rusijos, Jungtinės Karalystės ir Ukrainos konsultacijas. Kaip žinome, Rusija savaip interpretuoja memorandumo susitarimus. Verta priminti, kad Budapešto memorandumas paminėtų branduolinių šalių pasirašytas 1994 metais: mainais už Ukrainos branduolinį nusiginklavimą jos įsipareigojo gerbti tuometines Ukrainos sienas, šalies nepriklausomybę ir suverenitetą, taip pat susilaikyti nuo grasinimų karine jėga ir jos panaudojimo, nukreipto prieš Ukrainos teritorinį vientisumą ir politinę nepriklausomybę.

Svarbus mėnesio vidaus politikos akcentas – Ukrainos politinio elito diskursas dėl Konstitucijos pataisų. Prezidentas išliko kategoriškas ir deklaravo, kad konstitucinio proceso blokavimas naudingas jėgoms, kurios torpeduoja Minsko taikos susitarimus, jis sieks įgyvendinti šalies decentralizavimą ir tiki, kad tuo klausimu Aukščiausioji Rada iki metų galo palaikys Konstitucijos pakeitimus.

Priėmus konstitucines pataisas „dėl Donbaso statuso“ prarandami derybiniai su Rusija koziriai, antra – galimam pataisų priėmimui koalicija nesurenka reikalingų 300 balsų.

Tačiau prezidento administracijoje buvo pristabdytas Konstitucijos pataisų procesas, nes susiduriama su dviem negatyviais variantais: pirma – priėmus konstitucines pataisas „dėl Donbaso statuso“ prarandami derybiniai su Rusija koziriai, antra – galimam pataisų priėmimui koalicija nesurenka reikalingų 300 balsų. Esant tokiai situacijai Petro Porošenkos blokas (PPB) ir Liaudies fronto politinės koalicijos partijos parengė kreipimąsi į Konstitucinį Teismą. Šio kreipimosi ir klausimo Konstituciniame Teisme nagrinėjimą galima būtų traktuoti kaip savotišką proceso pristabdymą, nes teismo sprendimo priėmimas užsitęs. O premjeras Arsenijus Jaceniukas pasisakė už referendumą dėl naujos šalies Konstitucijos ir tai sukėlė nepasitenkinimą PPB. PPB frakcijos pirmasis pavaduotojas I.Kononenka kritikavo premjero viziją ir teigė, kad tą klausimą reikia spręsti parlamente balsuojant. Tokią poziciją palaikė ir Aukščiausiosios Rados pirmininkas V.Groismanas.

Racionalų siūlymą pateikė pirmasis prezidentas (1991–1994) Leonidas Kravčiukas: jis įsitikinęs, kad Konstitucijos keisti nereikia, o Donbaso statusui pakeisti pakanka atskiro įstatymo. Partijos „Batkivščina“ lyderė Julija Tymošenko mano, kad decentralizacinės Konstitucijos pataisos sunaikins valstybingumą, ta tema jokių diskusijų ir dialogo negali būti.

Lygiagrečiai su pateiktu diskursu Aukščiausiojoje Radoje buvo priimtas ir operatyviai prezidento pasirašytas įstatymas dėl pataisų, reglamentuojančių Pagrindinio šalies įstatymo tvirtinimo tvarką. Taigi Ukraina pademonstravo veiksmus, įvardytus Minsko susitarimuose, ir buvo sudarytos sąlygos priimti konstitucines pataisas po svarstymo kitoje sesijoje. Aukščiausiosios Rados pirmininkas V.Groismanas pareiškė, kad jei nebūtų priimta ši pataisa, šalies decentralizacijos procesas nusikeltų keleriems ar daugiau metų.

J.Tymošenko siūlo atsisakyti politinio makiažo ir kosmetikos, o jei po Vyriausybės atsistatydinimo subyrės koalicija – priimti iššūkį ir skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus.

Deja, šalies vidaus politinis gyvenimas eina sava vaga, vienybės ir konsolidacijos dvasia toli nuo tobulumo. Lvovo mero A.Sadovojaus partija „Samopomič“, protestuodama dėl, jos manymu, kleptokratinio 2016 m. biudžeto priėmimo ir vyriausybės, jos teigimu, esančios korupcijos šaltiniu, pranešė atšaukianti savo deleguotą agrarinės politikos ir maisto produktų ministrą A.Pavlenką ir parlamento frakcijoje priėmė sprendimą pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe. Kita koalicijos narė – partijos „Batkivščina“ lyderė J.Tymošenko pareikalavo skubaus koalicijos susirinkimo ir pasiūlė svarstyti klausimą dėl Vyriausybės atsistatydinimo. J.Tymošenko siūlo atsisakyti politinio makiažo ir kosmetikos, o jei po Vyriausybės atsistatydinimo subyrės koalicija – priimti iššūkį ir skelbti pirmalaikius parlamento rinkimus.

Verta paminėti, kad pernai rugsėjo mėnesį išėjusi iš koalicijos O.Liaško Radikalų partija iškėlė politines ir ekonomines sąlygas, labiau kvepiančias šantažu, dėl neva galimo sugrįžimo į koaliciją. Susidarius tokiai situacijai, premjeras A.Jaceniukas pareikalavo iš parlamento koalicijos frakcijų galutinai apsispręsti dėl pasitikėjimo vyriausybe ir nuspręsti, ar jie yra pozicija, ar opozicija. Intriga išlieka, ir prie jos grįšime kitą kartą.

Apie 40 proc. Ukrainos gyventojų palaiko pirmalaikių rinkimų į Aukščiausiąją Radą idėją, apie 83 proc. apklaustųjų nepatenkinti šio šaukimo Aukščiausiosios Rados veikla.

Kartais įdomu vidaus politinį gyvenimą sugretinti su sociologinėmis apklausomis. Šiuo atveju verta dėmesio Tarptautinio respublikonų instituto (IRI) užsakymu sociologų grupės „Reiting“ atlikta apklausa, iš kurios matyti, kad apie 40 proc. Ukrainos gyventojų palaiko pirmalaikių rinkimų į Aukščiausiąją Radą idėją, apie 83 proc. apklaustųjų nepatenkinti šio šaukimo Aukščiausiosios Rados veikla.

Jei rinkimai į Aukščiausiąją Radą vyktų artimiausiu laiku, respondentai balsus atiduotų taip: Petro Porošenkos blokas „Solidarumas“ gautų 11 proc., „Batkivščina“ ir Opozicijos blokas – po 8 proc., „Samopomič“ – 7 proc.; 5 procentų barjero neįveiktų: „Svoboda“ (4 proc.), Radikalų partija ir „Ukrop“ (po 3 proc.), „Vidrodženia“ „Pravyj sektor“ „Hromadska pozicija“ ir „Naš krai“ (po 2 proc.). Prezidento P.Porošenkos veiklą teigiamai vertina 25 proc. respondentų, premjero A.Jaceniuko – 12 proc., Aukščiausiosios Rados – 12 procentų. Šie duomenys beveik sutampa su 2015 metais rugsėjo mėnesį atliktų apklausų duomenimis.

Kiti duomenys: 59 proc. apklaustųjų abejingai (šaltai) vertina Rusiją, 58 proc. draugiška šalimi laiko Lenkiją, 57 proc. pasisako už Ukrainos narystę Europos Sąjungoje, 15 proc. pasisako už prisijungimą prie Muitų sąjungos, 48 proc. referendume balsuotų už prisijungimą prie NATO, 30 proc. – balsuotų prieš.

Nors po Maidano revoliucijos praėjo beveik dveji metai, prezidentas tik dabar atleido keturis teisėjus, tarp jų – Rodioną Kirejevą, kuris „dujų byloje“ priėmė, kaip manoma, politinį įkalinimo nuosprendį ekspremjerei J.Tymošenko. Kitais įsakais prezidentas už priesaikos sulaužymą atleido dar 86 teisėjus, taip pat atleisti dar 83 teisėjai, kurie pasiliko okupuotame Kryme.

Ukrainos teismai nagrinėja 26 Rusijos kariškių bylas, 6 Rusijos kariams kaltinimai jau pareikšti.

Apžvalgos pagyvinimui, manau, būtų tinkama vieta įterpti dar truputį su saugumo situacija susijusios statistikos. Paskelbta, kad už nusikaltimus valstybei ikiteisminiame tyrime nagrinėta per 6 000 bylų, kaltinami 2 208 asmenys, iš jų 798 teisiami, 246 – nuteisti. Ukrainos teismai nagrinėja 26 Rusijos kariškių bylas, 6 Rusijos kariams kaltinimai jau pareikšti. Šalyje jau demontuota per 800 paminklų Leninui. Priėmus Dekomunizacijos įstatymą bus pervardintos 63 gyvenvietės ir vienas rajonas, per dvejus paskutinius metus Maskvos patriarchatas Ukrainoje prarado iki 70 parapijų.

Porevoliuciniu laikotarpiu didžiulių iššūkių tenka Ukrainos ekonomikai. Apibendrindamas praėjusius metus prezidentas P.Porošenka pažymėjo, kad šalis garbingai atlaikė 2014–2015 m. iššūkius, išvengė defolto. Prezidentas atkartojo Tarptautinio valiutos fondo (TVF), Pasaulio banko (PB) prognozes apie Ukrainos ekonomikos atsigavimą.

Svarbiausia prezidento žinia tautai ir pasauliui – Ukraina tapo energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos diktato ir gali apsieiti be Rusijos dujų. Vis dėlto Rusija pasiūlė Ukrainai dujas po 212 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Palyginimui: „Naftogaz Ukrainy“ perka dujas pigiau nei 200 JAV dolerių (į kainą neįeina transportavimo kaštai), o 2015 m. gruodžio–2016 m. kovo mėnesį sudarytuose sandoriuose 1,7 mlrd. kubinių metrų dujų kaina svyravo nuo 188 iki 211 JAV dolerių. Ukrainos pozicija – artimiausiu metu dujas pirkti tik Europoje. Šiuo metu per dieną dujų iš Europos į Ukrainą tiekiama 40 mln. kubinių metrų, o turimų saugyklose dienos dujų suvartojimas yra apie 90 mln. kubinių metrų.

Ukrainos antimonopolinis komitetas „Gazpromui“ už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi gamtinių dujų tranzito rinkoje skyrė 85 mlrd. grivinų (apie 3,3 mlrd. JAV dolerių) baudą.

Lygiagrečiai su Rusijos siūlymais tęsėsi ir konfrontacija. „Gazprom“ pateikė „Naftogaz Ukrainy“ sąskaitą už 2015 metų III ketvirčio nepanaudotas dujas. Sąskaitos natūrinė 10,48 mlrd. kubinių metrų dujų išraiška siekė 2,55 mlrd. JAV dolerių. „Gazprom“ valdybos pirmininkas Aleksejus Mileris teigė, kad, Ukrainai 2015 m. III ketvirtyje atsisakius dujų, susitarimo taisyklė „imk arba mokėk“ negalioja. Šiuo metu „Gazprom“ ieškinys Stokholmo arbitražo teisme prieš „Naftogaz Ukrainy“ sudaro 29,2 mlrd. JAV dolerių, o pridėjus ir paskutinę sąskaitą sudarytų 31,75 mlrd. JAV dolerių.

Savo ruožtu Ukrainos antimonopolinis komitetas „Gazpromui“ už piktnaudžiavimą monopoline padėtimi gamtinių dujų tranzito rinkoje skyrė 85 mlrd. grivinų (apie 3,3 mlrd. JAV dolerių) baudą. Kartu pareikalauta, kad per kelis mėnesius „Gazprom“ pateiktų ir įgyvendintų ekonomiškai pagrįstas tranzito per Ukrainos teritoriją sąlygas, ir vienašališkai nustatė 4,5 JAV dolerio už 100 km tranzito mokestį.

Gaivindama ekonomiką, ūkį, finansus ir įsipareigojimus Ukrainos finansų ministerija, restruktūrizuodama obligacijų rinką, paskelbė papildomai išleidusi 2019 ir 2020 m. 1,33 ir 1,71 mlrd. JAV dolerių supirkimo obligacijas. Anksčiau buvo išleistos 2021–2027 m. išpirkimo obligacijos už 2,26 mlrd. JAV dolerių su metine 7,75 proc. pridėtine verte. Suderinus su interesantais, restruktūrizavus įsiskolinimus, informuota, kad bendra išleistų obligacijų suma sudarė 12,3 mlrd. JAV dolerių.

Nepavyko sutarti tik su Rusija dėl 3 mlrd. JAV dolerių vertės 2015 m. gruodžio mėnesio obligacijų išpirkimo. Ieškant kitų alternatyvų, privatizacijai rengiamas įmones siūloma suskirstyti į tris grupes, pirmoje išskiriant stambiausias 25 įmones, į kurių pirkimą orientuotųsi užsienio kompanijos. Kitų apie 1700 įmonių privatizavimui per Valstybės turto fondą sudaryti sąlygas ir parduoti vietiniam smulkiam ir vidutiniam verslui.

2015 metų JAV biudžete parama Ukrainai buvo numatyta 334 mln., 2016 metais – 513 mln. JAV dolerių.

Paskutinių kelerių metų priimtų biudžeto įstatymų planuose įplaukos iš privatizacijos numatytos po 17 mlrd. grivinų (po 0,63 mlrd. eurų) pernai ir šiemet. Taip pat šiemet iš TVF tikimasi 7 mlrd. JAV dolerių, artimiausiu metu turi būti padarytas trečiasis 1,7 mlrd. JAV dolerių pervedimas, Šveicarija Ukrainos valiutos rezervams stiprinti pažadėjo skirti 200 mln. JAV dolerių. Pažymėtina, kad Šveicarija anksčiau yra skyrusi 350 mln. JAV dolerių vertės humanitarinę ir finansinę paramą. Dėl tolesnės paramos nustatymo Ukrainai lankėsi USAID administratoriaus pavaduotojas Europai ir Eurazijai Thomas Melia ir JAV Valstybės departamento paramos Europai ir Eurazijai koordinatorė Alina Romanowski.

2015 metų JAV biudžete parama Ukrainai buvo numatyta 334 mln., 2016 metais – 513 mln. JAV dolerių. Tačiau ieškodama ir rasdama investicijų išorėje Ukraina veržia diržą nuosavam verslui ir padidino valstybinių įmonių pelno mokestį iki 75 procentų.

Nuo sausio 1 d. Rusijai įvedus apribojimus ukrainietiškoms prekėms, kentėjo abiejų šalių tranzitinių krovinių vežėjai. Spręsdama šį klausimą Ukrainos vyriausybė nustatė 28 pasienio punktus, per kuriuos bus praleidžiami Rusijos tranzito kroviniai. Analogišką sprendimą su mažesniu skaičiumi (5) pasienio punktų tranzitiniams Ukrainos kroviniams į Kazachstaną nuo sausio 1 d. priėmė Rusijos vyriausybė. Rusijos sprendimai yra susiję su įsigaliojusia Ukrainos ir ES laisvosios prekybos sutartimi. Būtent dėl to Rusija nutraukė su Ukraina iki to meto galiojusį tarp šalių laisvosios prekybos režimą ir įvedė embargą Ukrainos maisto prekėms.

Žiniasklaidoje teigta, kad tai būtų buvęs vienas brangiausių procesų JK istorijoje, o istorija pilna žmogžudysčių, korupcijos ir politinių intrigų.

Pagal Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisykles šalys privalo per savo teritorijas praleisti tranzito krovinius. Siekdama išvengti neprognozuojamų Rusijos veiksmų ir trukdžių Ukraina su Azerbaidžanu, Kazachstanu ir Gruzija pasirašė krovinių pervežimo Transkaspijos maršrutu protokolą ir mėgins naująjį Šilko kelią.

Kovodamos su Rusija dėl nusavinto Kryme turto ir kaltindamos ją 1998 metų tarp šalių pasirašyto investicijų apsaugos susitarimo nesilaikymu, Ukrainos kompanijos „Ukrnafta“, „Kirovograd nafta“, „Krym petrol“, „Pirsan“, „Trade trust“, „Elefteria“, „Satek“, „Rustel“, „Oščadabank“ ir kt. kreipėsi į Tarptautinį arbitražo teismą Hagoje.

Paminėtina, kad Ukrainos verslininkai V.Pinčukas ir I.Kolomoiskis be teismo įsikišimo sureguliavo 2 mlrd. JAV dolerių vertės ginčą. Teismo Jungtinėje Karalystėje (JK) posėdis buvo numatytas sausio 25 dieną. Žiniasklaidoje teigta, kad tai būtų buvęs vienas brangiausių procesų JK istorijoje, o istorija pilna žmogžudysčių, korupcijos ir politinių intrigų.

Bendram supratimui sustiprinti norėčiau pateikti šiek tiek praėjusių metų duomenų. 2015 m. Ukrainos eksportas sumažėjo 30,9 proc. (iki 34,5 mlrd. JAV dolerių). Teigiama, kad tai susiję su kritusia gamyba Donecko ir Luhansko srityse. Pagrindinės eksporto kryptys buvo Turkija (7,2 proc.), Kinija (6,6 proc.), Egiptas (5,4 proc.), Indija (3,7 proc.), Baltarusija (2,3 proc.).

Pereinant prie atskirų segmentų, pažymėtina, kad 2015 metais elektros eksportas sumažėjo 54,8 proc. (iki 3,64 mlrd. kWh, arba pinigine išraiška iki 150 mln. JAV dolerių). Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. 2,29 mlrd. kWh elektros energijos importuota iš Rusijos.

Pagal „Transparency International“ paskelbtą šalių korupcijos suvokimo reitingą 2015 m. Ukraina yra 130-oje vietoje (2014 m. buvo 142) iš 175.

Ukraina 2015 m. pritraukė 3 mlrd. JAV dolerių investicijų. Planuojama, kad 2016 m. pavyks pritraukti 5 mlrd. JAV dolerių vertės investicijų, o kiek vėliau finansų ministrė N.Jaresko pranešė, kad 2016 m. iš tarptautinių partnerių tikimasi gauti 10 mlrd. JAV dolerių kreditų. Kaip iliustraciją galbūt verta paminėti, kad bendras nerezidentų akcijų kapitalas Ukrainoje 2015 m. spalio 1 dieną sudarė 43,9 mlrd. JAV dolerių. Europos Sąjunga keliems tarptautiniams pasienio punktams modernizuoti skirs 30 mln. eurų, o 2015 m. ES Ukrainos humanitarinei pagalbai buvo skyrusi irgi 30 mln. eurų. 2016 m. JAV paramos Ukrainai biudžete yra numatyta 658 mln. JAV dolerių.

Ukrainos nacionalinio banko tarptautiniai rezervai 2015 m. padidėjo 77 proc. ir sudarė 13,3 mlrd. JAV dolerių (2014 m. rezervai buvo sumažėję 2,7 karto – nuo 20,42 iki 7,53 mlrd. JAV dolerių). Infliacija Ukrainoje 2015 m. sudarė 43,3 procento. Pasaulio bankas prognozavo, kad Ukrainos BVP augs 1 proc., 2017 ir 2018 m. tikimasi po 2 proc. augimo. Pažymėtina, kad 2015 m. ekonomikos nuopuolis siekė 12 proc. BVP. Pagal „Transparency International“ paskelbtą šalių korupcijos suvokimo reitingą 2015 m. Ukraina yra 130-oje vietoje (2014 m. buvo 142) iš 175.

Ukrainos gynybos ministerija plėtojo dvišalį bendradarbiavimą. Kijeve lankėsi JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas ginkluotės kontrolei, tikrinimui ir sutarčių laikymuisi Frankas A.Rose‘as, kuris su Ukrainos gynybos ministerijos Branduolinės grėsmės mažinimo centru atnaujino dvišalio ryšio liniją. Vašingtone Ukrainos gynybos atašė generolas majoras Vladimiras Gavrilovas su JAV gynybos sekretoriaus padėjėju sveikatos priežiūrai Jonathanu Woodsonu žinybų vardu pasirašė susitarimą dėl karių ir jų šeimos narių sveikatos priežiūros. Ukrainoje lankėsi JAV specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) Europoje vadas generolas majoras Gregory J.Lengyelas. Ukrainos gynybos ministras Stepanas Poltorakas vyko į Lenkiją dalyvauti LITPOLUKRBAT štabo veiklos atidaryme.

Labai aiškiai per kelis viešus pasisakymus Nacionaliniame gynybos universitete ir interviu leidiniui „Ukrainski Noviny“ ministras S.Poltorakas sudėliojo gynybos sistemos perspektyvas. Ministras akcentavo, kad ginkluotųjų pajėgų plėtros ir reformos (iki 2020 m.) programą planuojama priimti NSGT vasario mėnesį (Gynybos ministeriją numatoma reformuoti per trejus metus, dar po dvejų metų – Generalinį štabą ir kariuomenę). Baigiami Strateginis gynybos biuletenis ir Ginkluotės ir technikos vystymo programa.

Vienas svarbiausių laimėjimų – pavyko sustabdyti priešą. Priešui nepavyko įvykdyti „pasivaikščiojimo po Ukrainą“ plano.

Iki 2020 m. planuojama sukurti dvi atskiras valdymo vertikales: pirmą – su techninio aprūpinimo ir plėtros formavimo ir parengimo funkcijomis, antrą – su kariuomenės panaudojimo valdymo funkcija, ir tai bus suformuoto Jungtinio operatyvinio štabo funkcija. Ministras pasidžiaugė, kad pavyko atkurti kovingą armiją, sukurtas pirmos eilės (greitai sušaukiamas) karinis operatyvinis rezervas, kuris per trumpą laiką yra pajėgus stoti į šalies gynybą, baigiamas kurti vieningas kariškių registras, nors sprendimas dėl septintojo mobilizacijos šaukimo aukščiausiu lygmeniu dar nepriimtas, tačiau tam pasiruošta. Vienas svarbiausių laimėjimų – pavyko sustabdyti priešą. Priešui nepavyko įvykdyti „pasivaikščiojimo po Ukrainą“ plano.

Ministras įsitikinęs, kad valstybė, kuri neturi kovingos kariuomenės, anksčiau ar vėliau yra pasmerkta prarasti nepriklausomybę. Kariuomenės prestižas atsispindėjo valstybės rūpestyje: 2016 m. paskelbti Karinių oro pajėgų metais. Verta pažymėti, kad per 2015 m. iš privalomo karinės rinkliavos 1,5 proc. mokesčio biudžetas gavo 9,154 mlrd. grivinų (apie 340 mln. eurų) pajamų. Nuo 2016 m. karių, sudariusių kontraktą, atlyginimas bus ne mažesnis kaip 7 000 grivinų (apie 260 eurų), brigados vado – 14 500 grivinų (apie 540 eurų). Šių metų gynybos biudžete (visoms jėgos struktūroms) numatyta iki 5 proc. BVP, iš jų gynybos ministerijai teks 2,45 proc. BVP, tai sudarys 55,5 mlrd. grivinų (apie 2,05 mlrd. eurų). Palyginti su 2015 m., Gynybos ministerijos finansavimas padidės 16 procentų. Teigiama, kad 2015 m. gale kariuomenės personalo skaičius pasiekė 250 tūkstančių.

Karinių jūrų pajėgų vadas viceadmirolas Sergejus Gaidukas paskelbė ambicingus planus – norėtų iki 2020 m. turėti 2–4 povandeninius laivus ir taip atkurti povandeninio laivyno pajėgumus.

Šį mėnesį Ukrainos kariuomenė rengė pratybas. Žytomyro poligone vyko didelės desantininkų karinės pratybos. Pasak Generalinio štabo viršininko armijos generolo Viktoro Muženkos, šiemet, kaip ir pernai, numatoma surengti apie 15 didelės apimties karinių mokymų. Vakarų operatyvinėje vadavietėje baigta formuoti kalnų šturmo brigada. Po tam tikrų intrigų paskirtas naujai suformuotų Ukrainos specialiųjų operacijų vadas, juo tapo generolas majoras Igoris Luniovas. Karinių jūrų pajėgų (KJP) vadas viceadmirolas Sergejus Gaidukas paskelbė ambicingus planus – norėtų iki 2020 m. turėti 2–4 povandeninius laivus ir taip atkurti povandeninio laivyno pajėgumus.

Kariuomenė jautė ir partnerių paramą. JK instruktoriai Mykolajive Ukrainos jūrų pėstininkams surengė jaunesniųjų vadų bendruosius kovinio rengimo kursus. Kanados 5-osios mechanizuotosios brigados 200 karių pakeitė mokymo operacijoje „Unifier“ nuo rugpjūčio buvusius 2-osios brigados karius. Kanados misijos mokymo operacijos „Unifier“ tikslas – kelti Ukrainos potencialą ginti teritorinį šalies vientisumą ir nepriklausomybę. JAV perdavė 23 mln. JAV dolerių vertės medicininės paskirties ir karinės saugaus ryšio įrangos, o JK, atsiliepdama į Ukrainos prašymą, informavo, kad balandžio mėnesį patieks 3 500 vaistinėlių už 700 tūkst. JAV dolerių.

Kad ir kaip būtų sunku, turėdama sovietinių standartų technologijas, Ukrainos karo pramonė priėmė ėjimo pirmyn iššūkį ir valstybinis koncernas „Ukroboronprom“, jungiantis kelias dešimtis gynybos pramonės profilio įmonių, užsibrėžė tikslą prie NATO standartų pereiti iki 2020 metų. Šių metų prioritetas – priešlėktuvinės gynybos sistemos stiprinimas. Charkovo šarvuotosios technikos ir tankų gamykla kariuomenei 2015 m. perdavė per 50 vienetų Т-80БВ ir Т-64Б(б1)В tankų.

Šalies rytuose, antiteroristinės operacijos (ATO) rajone, sausio mėnesį žuvo 6 ir buvo sužeisti 34 Ukrainos kariai. Išpuolių, taikos susitarimų, paliaubų pažeidimų skaičius per parą kito nuo kelių dešimčių iki 70. Sąlyginai ramiausia buvo Luhansko kryptimi, nors paliaubų pažeidimų fiksuota Ščiatjėje, Zolotėje, Krymskėje, Slovjanoserbske, Popasnėje, Stanyčno Luhanskėje,Triochizbenkėje. Donecko kryptimi paliaubų pažeidimai intensyviausi buvo vadinamajame Svitlodarskės lanke (Semihiras, Luhanskė, Novoluhanskė), Horlivkos perimetre (Majorskas, Zaicevė, Troickė, Novohrodivkė) ir Donecko oro uosto apylinkėse (Avdijivka, Opytnojė, Piskai). Mariupolio kryptimi separatistai buvo aktyvūs prie Krasnohorivkos, Marjinkos, Šyrokės, Hranitnės, Starohnativkos, Vodianės, Talakivkos, Lebedivkos gyvenviečių.

Viena iš pagrindinių veiklos problemų yra ta, kad nors iš dalies pavyksta aplankyti Donecko srities ir Rusijos pasienį, to neįmanoma padaryti Luhansko srities ir Rusijos pasienyje.

Separatistai, motyvuodami atsaku į ukrainiečių užimtas „pilkąsias teritorijas“ (Pavlopolis), užėmė Kominternivskės gyvenvietę. Paminėtini ir skaudūs separatistų nuostoliai. Sausio 9 d. Donecke snaiperio šūviu nukautas vienas iš lauko vadų – Jevgenijus Kononovas, pravarde Kot (Katinas). Plk. J.Kononovas buvo vadinamosios Donecko liaudies respublikos nacionalinės gvardijos 100-osios atskiros motorizuotųjų šaulių brigados vado pavaduotojas. Taip pat pranešama apie dar kelių separatistų vadų mirtį: Horlivkoje mirė vienas vietinio vado Igorio Bezlero pavaldinys, pravarde Bocmanas, o Luhanske greičiausiai nuo širdies smūgio mirė 2-ojo armijos korpuso 2-osios brigados priešlėktuvinės gynybos viršininkas.

Darbo barą plėtė ESBO specialiosios stebėsenos misija (SSM): prie kontaktinės linijos, ukrainiečių kontroliuojamose Svitlodarskės ir Krasnoarmijsko gyvenvietėse įsteigė naujas bazes savo patruliams. ESBO SSM iš viso Donbase turi įsteigusi 7 tokias bazes (4 – ukrainiečių kontroliuojamoje ir 3 – separatistų kontroliuojamoje teritorijoje). Viena iš pagrindinių veiklos problemų, pasak misijos vadovo pavaduotojo A. Hugo, yra ta, kad nors iš dalies pavyksta aplankyti Donecko srities ir Rusijos pasienį, to neįmanoma padaryti Luhansko srities ir Rusijos pasienyje.

Šį mėnesį Minsko trišalė kontaktinė grupė rinkosi net tris kartus: sausio 13, 20 ir 27 dienomis. Rimtesnių pasistūmėjimų nepasiekta, nors, kita vertus, esant kardinaliems požiūrių skirtumams, pati diskusija ir kai kurie sutarimai dėl techninių klausimų sprendimo laikytini pažanga. Šalys sutinka, kad taikos režimas turi būti įvestas nedelsiant, nes be to neįmanoma vykdyti išminavimo darbų, spręsti politinių, ekonominių ir humanitarinių klausimų.

L.Kučma neatmeta, kad separatistai galėjo dalį belaisvių nužudyti.

Ypatingas dėmesys per visus susitikimus skiriamas belaisvių išlaisvinimui. Nors šalys sutarė artimiausiu metu iš abiejų pusių išlaisvinti per 50 žmonių (36 separatistus ir 25 ukrainiečius), procesas užsitęsė, o Ukrainos delegacijos vadovas Leonidas Kučma po ankstesnių pokalbių su separatistų lyderiais išsakė susirūpinimą dėl įstrigusio belaisvių apsikeitimo. Komisijos duomenimis, pas separatistus turėtų būti 133 Ukrainos belaisviai. L.Kučma neatmeta, kad separatistai galėjo dalį belaisvių nužudyti.

Ukrainos pusė reikalavo įleisti į jos nekontroliuojamas teritorijas tarptautines humanitarines organizacijas, suteikti ESBO SSM prieigą į visas okupuotas teritorijas, įskaitant Ukrainos nekontroliuojamą pasienio ruožą su Rusijos Federacija, išvesti Rusijos karius, leisti tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto atstovams apžiūrėti įkalinimo įstaigose laikomus nuteistuosius. Susiedama saugumo ir politinio pogrupio reikalavimus Ukraina pareiškė, kad nekeis Konstitucijos, kol nebus įgyvendintos ugnies nutraukimo paliaubos ir perimta sienos su Rusija kontrolė, o jei tai įvyktų, rinkimai Donbase turėtų vykti pagal Ukrainos įstatymus, – juose būtų leista dalyvauti Ukrainos politinėms partijoms ir įvykius nušviestų Ukrainos žiniasklaida.

Situacijos kuriozas atsispindi separatistų reikalavimuose. Jie reikalauja Ukrainos Konstitucijoje nustatyti jų atstovavimo Aukščiausiojoje Radoje kvotas, įteisinti veto teisę visiems priimamiems įstatymams ir užsienio politikos klausimams, paskelbti visišką amnestiją konflikto ir įvykių Odesoje, Charkove bei kituose miestuose dalyviams, suteikti plačią ekonominę, politinę ir kultūrinę autonomiją, nederinant su Kijevu savarankiškai formuoti policiją, saugumo, teismų, prokuratūros, pasienio ir kitų įstaigų organus. Rusijos delegacijos atstovo Boriso Gryzlovo pareiškimą, kad Ukraina savo Konstitucijoje turi įgyvendinti „Štainmejerio formulę“, Ukrainos atstovai vadina informacinio karo dalimi ir Kremliuje sugalvota formuluote. Vis dėlto šiuo metu šalims pavyko sutarti ir vasario viduryje atidaryti automobilių pralaidos punktą Luhansko srityje, taip pat suderinti dujotiekio atstatymo ir išminavimo klausimą Krymskojės ir Triochizbenkės gyvenvietėse.

Kuo ilgiau bus vilkinamas Minsko taikos susitarimų įgyvendinimas, tuo didesnė konflikto atsinaujinimo rizika.

Be Minsko trišalės derybų grupės, derybinį darbą toliau dirbo Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos šalių vadovai. P.Porošenka, Angela Merkel ir Francois Hollande‘as telefonu aptarė situaciją Donbase ir Minsko susitarimų vykdymą, o pokalbio temos tapo tradicinėmis: ugnies nutraukimo režimo laikymasis, ESBO SSM patekimas į kai kurias okupuotas teritorijas ir pasienio su Rusija ruožą, vietos savivaldos rinkimų atskiruose Donecko ir Luhansko sričių rajonuose surengimas, Ukrainos kontrolės nekontroliuojamame pasienio ruože su Rusija atkūrimas.

Ieškodami efektyvesnių kelių taikai Donbase pasiekti, sausio 18–19 d. Kijeve lankėsi specialieji Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento atstovai. Šalių vadovai darbą ta kryptimi dirbo ir individualiai. Štai, pavyzdžiui, Vokietijos užsienio reikalų ministras F.W.Steinmeieris interviu Čekijos leidiniui „Tyden“ pabrėžė, kad kuo ilgiau bus vilkinamas Minsko taikos susitarimų įgyvendinimas, tuo didesnė konflikto atsinaujinimo rizika. Pernai prezidentui P.Porošenkai Jungtinių Tautų (JT) tribūnoje išsakius mintį dėl tarptautinių taikdarių misijos Donbase, Ukraina tą klausimą kelia ir toliau. Ukraina siekia, kad pradžioje bent jau būtų atidarytas JT biuras, stebėsiantis Minsko susitarimų įgyvendinimo eigą.

Tokie prašymai lyg ir buvo išgirsti, nes sausio 23 d. į Donbasą apsižvalgyti atvyko JT vertinamoji situacijos stabilizavimo grupė. Tikimasi, kad JT misijoje dirbs JT plėtros programos, vaikų fondo ir išminavimo tarnybos atstovai. Savo ruožtu vadinamosios Donecko liaudies respublikos vadovas Aleksandras Zacharčenka Kijevui pasiūlė skirtis gražiuoju, kaip tai padarė Čekija ir Slovakija.

Iš viso per ATO yra žuvę 2 269 Ukrainos kariai, 121 tūkstančiui suteiktas karinių veiksmų dalyvio statusas, 10 tūkstančių apdovanoti ordinais ir medaliais, 26 suteiktas Ukrainos didvyrio vardas.

Kariaujančios valstybės supranta savo karių ir gynėjų vertę, o protingos tą supranta ir rūpinasi savo kariais ir nekariaudamos. Ne veltui sakoma „si vis pacem – para bellum“ (nori taikos – ruoškis karui). Kitą kartą remdamasis statistiniais duomenimis pateiksiu informaciją apie tai, kiek žemės sklypų, butų, piniginių išmokų skirta Ukrainos kariams ir savanoriams. Vyriausybė patvirtino antiteroristinės operacijos dalyvių adaptacijos prie civilinio gyvenimo planą: ATO dalyviams, atleistiems iš karinės tarnybos, ir jų šeimos nariams organizuojami profesionalūs verslumo ugdymo mokymai, teikiamos profesinio orientavimo paslaugos, numatomas pirmumas priimant į darbą teisėsaugos sistemoje.

Kaip minėjau apžvalgos pradžioje, pirmąjį metų mėnesį gausu statistikos, todėl kai kuriuos skaičius, sietinus su ATO, norėčiau pateikti. Prezidentas P.Porošenka paskelbė, kad iš viso per ATO yra žuvę 2 269 Ukrainos kariai, 121 tūkstančiui suteiktas karinių veiksmų dalyvio statusas, 10 tūkstančių apdovanoti ordinais ir medaliais, 26 suteiktas Ukrainos didvyrio vardas. Generalinio prokuroro pavaduotojas, vyriausiasis karinis prokuroras A.Matiosas pareiškė, kad nekoviniai, negrįžtami ir sanitariniai ATO karių nuostoliai siekia tūkstantį.

Ukrainos nekontroliuojamame Donbase yra apie 8,5 tūkstančio Rusijos kariškių.

Nuo karinės operacijos Donbase pradžios žuvo 178, sužeisti 735, dingę be žinios 24, patekę į nelaisvę 6 Nacionalinės gvardijos kariai. Ukrainos gydymo įstaigose šiandien gydomi 86, o užsienyje – 28 sužeisti ukrainiečiai kariai (Vokietijoje – 11, JAV – 7, Vengrijoje – 5, Lietuvoje – 3, Austrijoje ir Lenkijoje po 1). Nuo ATO pradžios Ukrainos ginkluotųjų pajėgų išminuotojai išvalė sprogmenis iš 5 000 hektarų teritorijos, sunaikino 49 tūkstančius minų ir savadarbių sprogstamųjų užtaisų, išminavo 80 objektų, išvalė 1 000 kilometrų kelių ir geležinkelių. Ukrainos saugumo tarnyba informavo, kad, jos duomenimis, Ukrainos nekontroliuojamame Donbase yra apie 8,5 tūkstančio Rusijos kariškių.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. kovo 25 d.

Kaip Vakarai leido okupuoti Krymą

Tags: , , , ,


Paviešinti krizinių pokalbių protokolai rodo, kad prieš dvejus metus ES didžiosios valstybės ir JAV ragino Kijevą nesipriešinti Rusijos invazijai į Krymą, rašo “euobserver”.

Ukrainos Rados nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto paviešintose protokoluose – istorinės 2014 m. vasario 28 d. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos susitikimo akimirkos.

Tarybai vadovavo tuo metu laikinai prezidento pareigas ėjęs Oleksandras Turčinovas. Po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo buvo praėjusi tik savaitė, o Rusijos specialios pajėgos jau buvo perėmusios Krymo vyriausybės kontrolę.

O.Turčinovas norėjo paskelbti karo stovį ir atsikovoti Krymą. Tačiau ministrai ir kiti susitikimo dalyviai teigė, kad Ukraina viena, be Vakarų pagalbos, to nepajėgs padaryti.

Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį.

“Mes nepasiruošę plataus masto karui. Mums reikia laiko, mums reikia pagalbos. Mums reikia griežtos pasaulio, tarptautinės bendruomenės reakcijos. Aš kalbėsiu atvirai. Šiandien mes neturime armijos. Ji buvo sistematiškai naikinama Janukovyčiaus ir jo aplinkos”, – teigė gynybos ministras Ihoris Teniuchas. Jis pridūrė, kad Ukraina gali mobilizuoti tik 5 tūkst. karių, o Rusija Ukrainos rytiniame pasienyje vykdo pratybas, kuriose dalyvauja 38 tūkst. karių, šarvuota technika, aviacija ir laivynas.

“Tai ne tik jėgos demonstravimas, tai tikras pasirengimas invazijai į mūsų teritoriją”, – kalbėjo ministras.

Kiti ministrai antrino, kad nereikia tikėtis, jog Krymo gyventojai priešinsis Rusijai. Pasak jų, dėl to kalta Rusijos propaganda, kuri įteigė, kad Kijevo fašistai ateina žudyti rusakalbių. Be to, esą Rusijos žvalgyba ne vienerius metus vykdė ardomąją veiklą Kryme.

Dieną prieš Tarybos posėdį premjeru tapęs Arsenijus Jaceniukas O.Turčinovui teigė, kad šalis neturi pinigų karui, nes V.Janukovyčius viską pavogė.

“Mūsų ižde visiškai neliko pinigų”, – teigė jis.

Neseniai iš kalėjimo išėjusi buvusi premjerė Julija Tymošenko pareiškė, kad jei Ukraina pasiųs armiją į Krymą, kils panika.

“Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį”, – kalbėjo politikė.

JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas.

A.Jaceniukas pranešė, kad JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas. Paklaustas, ar NATO “bijo” padėti Ukrainai, premjeras atskakė: “Dabartinėse sąlygos, aiškiai.”

“Nemanau, kad kokia šalis, tarp jų ir Budapešto memorandumo dalyvės, norės padėti Ukrainai”, – teigė A.Jaceniukas, kalbėdamas apie 1994 m. pasirašytą sutartį, pagal kurią Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV pažadėjo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į jos atiduotą branduolinį ginklą.

Premjeras pridūrė, kad Vakarai nori išvengti “karinio konflikto su Rusija Europos viduryje… mes turime susidoroti patys.” A.Jaceniukas taip pat pažymėjo, kad jei Ukraina paskelbs karos stovį, Rusija tai priims, kaip karo jai paskelbimą.

J.Tymošenko priminė, kad Krymo scenarijus atitinka Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais. Esą Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis irgi tikėjosi, kad JAV bei NATO jam padės, bet taip neįvyko.

“Jis (Rusijos vadovas Vladimiras Putinas – red. past.)  tik ir laukia, kad jam duotume priežastį. Prisimenate, kaip Saakašvilis prarijo jo jauką ir pralaimėjo? – kalbėjo J.Tymošenko.

Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų.

Jai pritarė tuometinis Ukrainos žvalgybos vadovas Valentinas Nalvaičenka: “Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų, nes jų žvalgyba teigia, kad Putinas tuo pasinaudos pradėti plataus masto invaziją.”

Susitikimo metu aptartos tokios mintys, kaip kreipimasis į JT Saugumo Tarybą, prašymas Vakarų finansinės paramos ir raginimai ukrainiečiams užsienyje protestuoti prie Rusijos ambasadų visame pasaulyje.

“Mes turime tapti taikingiausia tauta planetoje, elgtis kaip taikos balandžiai”, – teigė J.Tymošenko.

O.Turčinovas atsakė: “Tikrai siūlote nieko nedaryti?”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Gluminanti tyla tarp Lenkijos ir Ukrainos

Tags: , , ,


Marijušas ANTONOVIČIUS

Lapkričio mėnesį valdžią Lenkijoje perėmus „Teisės ir teisingumo“ partijai, daugelis apžvalgininkų ir politikų tikėjosi, kad tai reikš dar didesnę Lenkijos paramą Ukrainos eurointegracijos siekiams. Spėliota, kad tai turėjo nulemti šios partijos antirusiška laikysena ir noras sutelkti Vidurio ir Rytų Europos valstybes į vieną geopolitinį bloką, kuris priešintųsi Maskvos ekspansijai.

Šių tikslų fone Ukraina tampa nepaprastai svarbia žaidėja ir iškyla būtinybė bet ko­kia kaina patraukti ją į savo pusę, nes tai galėtų suduoti smarkų smūgį Kremliaus galiai. Ta­čiau pirmieji trys TT mėnesiai valdžioje verčia abejoti šių vilčių pagrįstumu.

Lenkijos tikslai Ukrainoje nepasikeitė – Len­kija toliau smarkiai remia Ukrainos integra­ciją į Vakarų struktūras ir jos suverenumą. Tą pat­virtino Lenkijos užsienio reikalų ministras Wi­toldas Waszczykowskis savo kasmečiame pra­nešime Seime apie Lenkijos užsienio politiką.

Jame Ukraina buvo paminėta NATO konteks­te kaip svarbi Aljanso partnerė ir kad Len­kija rems NATO ir Rusijos tarybos susitikimą tik tuo atveju, jei joje bus aptartas karas Uk­rai­noje. Kalbėdamas apie santykius su Rusija W.Was­­­zczykowskis ne kartą minėjo Rusijos ir Uk­rainos karą bei Rusijos kaltę dėl jo sukėlimo.

Kalbant apie dvišalius santykius pabrėžta, kad Lenkija remia Ukrainos teritorinį vientisumą ir jos eurointegracinius siekius. Lenkija taip pat rems ir visokeriopai prisidės prie Europos Są­jungos ir Ukrainos asociacijos ir laisvosios pre­kybos sutarties įgyvendinimo. Be to, Len­ki­ja rems Šengeno vizų Ukrainos piliečiams pa­nai­kinimą.

Taip pat pabrėžta, kad Lenkija rems Uk­rainą Višegrado šalių formate bei priešinsis „Nord Stream“ dujotiekio antrosios atšakos sta­tybai, nes tai pakenks Ukrainos, kaip tranziti­nės dujų valstybės, statusui. Tačiau Lenkija ne­vengs kelti ir skaudžių istorinių klausimų san­tykiuose su Ukraina.

Tad, be istorinių klausimų iškėlimo, partijos „Tei­sė ir teisingumas“ politika Ukrainos atžvilgiu beveik nesiskiria nuo prieš tai valdžiusios „Pi­liečių platformos“ politikos.

Ministro W.Waszczykowskio pasisakymas bu­vo bene pats išsamiausias Lenkijos politiko pa­sisakymas apie santykius su Ukraina. Jis taip iš­siskiria iš viso konteksto, nes kiti Lenkijos po­litikai apie Ukrainą viešojoje erdvėje kalba santykinai nedaug.

Dažniausiai jų pareiškimai apsiriboja parama Ukrainos teritoriniam integralumui ir Uk­rai­n­os eurointegraciniams siekiams. Šie pareiškimai daugiausia skamba diplomatiniuose susitikimuose, kuriuos stebi ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos auditorija. Bet Lenkijos vi­daus politikoje Ukrainos tema beveik neliečiama.

Panaši situacija susiklostė Lenkijos ir Uk­rai­nos santykių diplomatinėje darbotvarkėje. Len­­kijoje į valdžią atėjus „Teisei ir teisingumui“, iš pradžių Lenkijos ir Ukrainos santykių per­spektyvos atrodė neblogos. Užsienio reikalų ministras W.Waszczykowskis pirmiausia pa­skambino Ukrainos užsienio reikalų ministrui Pa­­velui Klimkinui. Po to buvo dviejų aukštų Len­­kijos politikų vizitai.

Gruodį į Kijevą su vizitu atvyko pre­zidentas Andrzejus Duda. Jis pareiškė, kad sieks Uk­rainos dalyvavimo NATO viršūnių susi­tikime Varšuvoje šių metų liepą ir kad Lenkija rems Ukrainos, kurią jis įvardijo kaip Lenkijos strateginę partnerę, nepriklausomybę. Taip pat buvo aptarti ekonominio bendradarbiavimo, is­to­riniai klausimai. Lenkija pažadėjo Ukrainai ati­daryti 4 mlrd. zlotų kredito liniją. Buvo iškelta galimybė Lenkijai eksportuoti į Ukrainą du­jas iš Svinouscio suskystintų gamtinių dujų terminalo.

Antrasis su vizitu Kijeve lankėsi gynybos mi­nistras Antonis Macierewiczius. Buvo apsikeista informacija apie Ukrainos kariuomenės būk­lę ir pasirašyta bendra deklaracija dėl Len­ki­jos ir Ukrainos karinio bendradarbiavimo. Abi šalys dar kartą įvardijo viena kitą kaip strategines partneres, o Lenkija pabrėžė savo paramą Ukrainos saugumo užtikrinimui.

Bet po šių labiau susipažinimo vizitų Len­ki­jos ir Ukrainos santykiai nustojo plėtotis. Jau dau­­giau nei du mėnesius Lenkijos politikai apie Ukrainą viešai nekalba. Nuo gruodžio vi­du­­rio neįvyko nė vieno dvišalio Lenkijos ir Uk­rai­­nos politikų ar diplomatų susitikimo, apie ku­­riuos būtų pranešta viešai.

Taigi Lenkijos politikos Ukrainos atžvilgiu pa­matai ir esminiai tikslai nepasikeitė. Bet pa­sikeitė jos forma: Lenkija daug mažiau kalba apie Ukrainą viešai ir veikia daugiašaliu, bet ne dvišaliu formatu su Ukraina. Tad tikrai negalima kalbėti apie padidėjusią Lenkijos paramą Ukrainai.

Kodėl įvyko tokie pokyčiai?

Iš dalies tai lemia valdančiosios partijos elek­­­toratas. Partijos lyderis Jarosławas Kac­zyńs­­­­kis laikosi strategijos, kad dešiniajame Len­kijos politiniame spektre už „Teisės ir teisin­gumo“ „turi būti siena“. Tai reiškia, kad partija turi būti vienintelė dešinioji partija Len­ki­joje ir kartu ji turi būti dešiniausia tarp visų Len­kijos partijų.

Kitaip sakant, J.Kaczyńskio partija stengiasi patraukti į savo pusę visą dešinįjį Lenkijos elektoratą, net ir patį radikaliausią. Dalis šių žmonių yra antiukrainietiškų pažiūrų, kurias formavo atmintis apie Ukrainos partizanų vykdytas Vo­­luinės lenkų masines žudynes Antrojo pa­sau­linio karo metais, ir mano, kad gimstanti Uk­­­­rainos politinė tauta bus antilenkiška.

Kita dalis radikalaus elektorato, kuri dažnai iš­­pažįsta ir radikalios pakraipos katalikiškas pa­­­­žiūras, mano, kad Vladimiras Putinas yra pa­skutinis Europos konservatorius bei krikščionybės gynėjas, ir nuoširdžiai tiki Kremliaus versija apie pastarųjų metų įvykius Ukrainoje.

Galiausiai tarp radikalių „Teisės ir teisingumo“ rinkėjų yra Lenkijos nacionalistų, nelaikan­­čių ukrainiečių savarankiška tauta bei valsty­be ir manančių, kad ukrainiečiai yra lenkai ar­­ba rusai, kuriems buvo primesta dirbtinė uk­rai­niečių tapatybė.

Labai dažnai šios trys grupės sutampa.

Be šių motyvų, buvo ir kitų veiksnių, nulėmusių Lenkijos atšalimą Ukrainos at­žvil­giu. Tai ir stringančios reformos Ukrainoje, no­ras pa­siekti realių bei apčiuopiamų rezultatų, ypač eko­­nomikoje ir energetikoje, ir supratimas, kad tikimybė įgyvendinti skambias politi­nes dek­laracijas, pavyzdžiui, įtraukti Lenkiją į Nor­mandijos formatą dėl taikos Ukrainoje, yra men­ka.

Vis dėlto pagrindinis veiksnys yra valdančiosios partijos noras vienu metu suderinti du tarpusavyje sunkiai suderinamus dalykus: pritraukti dešiniuosius radikalus ir remti Ukrainos suvere­numą bei eurointegraciją, kas atitinka Len­ki­jos gyvybinius interesus.

Šios užduoties įgyvendinimas daugiausia ir lė­mė pasyvesnę Lenkijos politiką Ukrainos at­žvilgiu.

 

Ukrainos sėkmės džentelmenai

Tags: , , ,


Rima JANUŽYTĖ

Kas yra politiko sėkmė ir nesėkmė Ukrainoje? Kur tarp jų riba? Demaskuoti korupcijos tinklą, bet netekti posto? Laiku pasitraukti iš skęstančio laivo, bet – nesusikrovus jokio kapitalo? O gal jau ir taip išvogtoje šalyje per metus užsidirbti asmeninį milijardą (ne grivinų)?

Ukrainos piliečiai kalba, kad dabartinis Ukrainos valdžios elitas nelabai skiriasi nuo TV serialo „Naša Raša“ personažų: rengiasi taip pat, kalba taip pat, geria taip pat. Visada – tik už Ukrainą. Sako, tik toks tostas skambėjo ir pernai vykusiame už­da­rame vakarėlyje, kai premjeras Arsenijus Jaceniukas su artimais bičiuliais atšventė savo pirmąjį milijardą.

Apie tai televizijos eteryje viešai pasakoja Uk­­rainos lenktynininkas, automobilizmo ir au­tomobilių sporto žurnalistas, televizijos lai­dų ve­dėjas Aleksejus Močanovas. Šį įrašą ne­sun­kiai galima susirasti ir „YouTube“, o jame iš­girs­ti ir daugiau įdomių dalykų apie Ar­­­senijų Pe­trovičių (pašnekovas pavardės ne­mini, sako – atspėkite patys). „Milijardas – tai jau solidu. Tai tas pats, kas nuo krūtinės stumti 100 kg, – ironijos negaili A.Močanovas. – Ir sugebėk tu man taip pačioje neturtingiausioje Europos šalyje!“

O juk pats A.Jaceniukas tvirtino, gal net ir tikėjo, kad į valdžią ateina mirti. Lygiai prieš dvejus metus, 2014-ųjų vasarį, jis sakė, kad ministras pirmininkas yra politikas kamikadzė: „Imu valdyti šalį, kuri yra išvogta. Ne­pa­menu nė vieno premjero, kuriam būtų kliuvusi tokia padėtis. Būti premjeru niekas nepanoro – štai kur problema. Pakalbėti norinčių daug, o atsakomybės prisiimti niekas nesutinka.“

Vis dėlto jis nemirė. Politinė mirtis ištiko kitus, kurie, bent jau norisi tikėti, milijardo neužsidirbo. Ne dėl to, kad nelinkiu buvusiam Ukrainos ministrui, buvusiam Lietuvos piliečiui Aivarui Abromavičiui milijardo ar bent milijono kokių nors pinigų.

Vakarai jo pasitraukimą iš ekonomikos ministro pareigų įvertino kaip dar vieną rimtą signalą, kad Kijeve stringa būtinos reformos. Rusijos televizijos visa tai kaip tik vadina žiurkės bėgimu iš skęstančio laivo. Girdi, netrukus jo ministerija turės pateikti metinę ataskaitą apie nuveiktus darbus, o pasigirti nėra kuo, tad A.Abromavičius sugalvojo istoriją, kaip iš­eiti iškelta galva.

Jei tikrai tik sugalvojo, jis – genijus, nes joks kitas ministras, kurio ministerija irgi skęsta, nieko panašaus net nesusapnavo.

A.Abromavičius atskleidė, kad po to, kai Ekonomikos ministerijai buvo perduota gamtinių dujų įmonė „Naftogaz“, pas jį prisistatė prezidento Petro Porošenkos žmogus ir nurodė, ką paskirti nauju viceministru. Juo turėjo tapti Andrijus Pasišnikas, vykdomasis „Naf­to­gaz“ direktorius. Jis ministerijoje būtų atstovavęs verslininko, ilgamečio P.Porošenkos partnerio Igorio Kononenkos interesams dujų versle.

Tas pats I.Kononenka iš proto varo ir Ode­sos srities gubernatorių Michailą Saakašvilį. Tik šis aiškina, kad I.Kononenka dabar jau yra labiau A.Jaceniuko, o ne P.Porošenkos žmogus. Savo feisbuko paskyroje po A.Abro­ma­vičiaus atsistatydinimo M.Saakašvilis buvusį ministrą pavadino drąsiu žmogumi, o I.Ko­no­nenką ir A.Jaceniuką – ilgiausiais pagaliais re­formų ratuose.

Istorija rutuliojasi toliau. A.Pasišnikas pa­reiškė, jog, esant reikalui, gali tikrintis kad ir melo detektoriumi – jis esąs absoliučiai švarus ir jokių savo interesų į ministeriją nebruka. Ta­čiau tikrinsis tik tuo atveju, jei tą patį darys ir A.Abromavičius.

Nors tai bandymas sukelti abejonę, kol kas dėlionė dėliojasi A.Abromavičiaus naudai. Va­sario 8-ąją teisininkas Serhijus Leščenka pa­­viešino buvusio ekonomikos ministro ir vi­ceministru turėjusio tapti A.Pasišniko susirašinėjimą.

Iš šio susirašinėjimo darosi aišku, kad A.Pa­­sišnikas buvo daugiau nei užtikrintas, o A.Ab­romavičius – daugiau nei apstulbęs. Lietuvis rašo A.Pasišnikui: „Tai iš pradžių taip galvojome – prieš 4 mėnesius. Tačiau mes neturime ga­limybės įsteigti dar vieną poziciją.“

A.Pasišnikas atsako: „Manau, įsteigs. Aš šį pasiūlymą gavau iš Petro Aleksejevičiaus.“

„Iš ko konkrečiai?“ – vėl klausia A.Abro­ma­­vičius. A.Pasišnikas paaiškina: „Mane pas sa­ve pasikvietė Kononenka. Sakė, kad susitarė su premjeru.“

„O su manimi neketinot suderinti?“ – piktinasi A.Abromavičius.

Šis susirašinėjimas A.Pasišnikui neatrodo rimtas argumentas. Jis pareiškė, kad pokalbis išimtas iš konteksto, ir pats paviešino susirašinėjimo pradžią. Tačiau, ekspertų vertinimu, tai tik patvirtina įtarimus.

Vis dėlto galutiniai taškai bus sudėlioti va­sario 16-ąją, kai vyriausybės ministrai pateiks par­lamentui atliktų darbų ataskaitą, o šis spręs, ką su ta ataskaita daryti.

M.Saakašvlis išreiškė viltį, kad Ukrainoje bus sudaryta nauja vyriausybė, o A.Ja­ce­niu­kui teks sugalvoti kitų būdų, kaip užsidirbti antrą milijardą.

Tarptautiniai Ukrainos partneriai viliasi, kad Ukraina sugebės išlaviruoti, juolab kad anks­čiau atsistatydinimo pareiškimus įteikę ke­turi ministrai (žemės ūkio, sveikatos ap­saugos, infrastruktūros, informacijos) po ilgų A.Jaceniuko įkalbinėjimų nutarė savo pa­reiš­kimus atsiimti ir dirbti toliau.

Ar jiems tai sėkmė ar nesėkmė, parodys laikas.

 

 

 

 

 

 

 

Ar įšaldytas Padniestrės konfliktas atšyla?

Tags: , , , ,


"Scanpix" nuotr.

Daugiau nei 20 metų tarptautinės politikos ekspertai ir analitikai atsargiai kalbėjo apie potencialų Padniestrės konflikto atšilimą. Nepaisant visų 5+2 formato taikos derybų dalyvių (separatistinis regionas, Moldova, Ukraina, Rusija, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija bei stebėtojos – JAV ir Europos Sąjunga) bandymų sureguliuoti konfliktą, tenka pripažinti, kad kai kurioms iš jų “status quo” Padniestrėje dėl per jos sienas vykdomos kontrabandinės veiklos yra tiesiog pernelyg naudingas. Galbūt todėl į Ukrainos prezidento Petro Porošenkos ir Rumunijos vadovo Klauso Iohanniso praėjusių metų pavasario susitarimą atšildyti pabaigos neturintį Padniestrės konfliktą niekas nepanoro kreipti dėmesio. Nuo P. Porošenkos pasakytų žodžių praėjo beveik metai ir, nors konfliktas nepripažintoje Padniestrės Moldavijos Respublikoje (PMR) taip greitai neatšilo, reikia pripažinti, jog separatistinio regiono “status quo” Ukrainai pavyko kiek sudrebinti.

Dian Garmašaitė, geopolitika.lt

Anksčiau Kijevą ir Maskvą buvo galima laikyti gana sėkmingais partneriais sprendžiant separatistinio regiono klausimus. Abi valstybės daugiau ar mažiau palaikė viena kitos siūlytus konflikto sureguliavimo planus. Tiesa, viskas pasikeitė 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį, okupavo Donbasą, o Ukrainos prezidentu tapo P.Porošenka.

Iki jo vyraujančią gana nuoseklią Kijevo užsienio politikos liniją Padniestrės atžvilgiu pakeitė nuogąstavimai, kad separatistinis regionas šalia Ukrainos sienų tampa pagrindiniu tarptautinės politikos subjektu, skleidžiančiu Rusijos įtaką, o ateityje – galbūt ir agresiją. Tarptautinėje arenoje pasigirdus spėjimams, jog Kremlius ruošiasi aneksuoti Pietų Osetiją ir Padniestrę, 2014 metų birželį buvo pasirašyta asociacijos sutartis tarp ES ir Moldovos. Vis dėlto manyti, kad Maskvą domina separatistinio regiono teritorija, kol kas nėra pagrindo: nors prorusiška PMR valdžia nekart prašė prisijungti prie Rusijos, Kremlius visus prašymus tiesiog atmetė. Akivaizdu, Padniestrės Maskvai reikia dėl visai kitų priežasčių.

Atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą.

Pirmuoju P. Porošenkos žingsniu, siekiant sudrebinti įsisenėjusį status quo, galima laikyti įsako, nutraukiančio nuo konflikto pradžios galiojusį susitarimą, leidžiantį Maskvai per Ukrainos teritoriją siųsti savo karius į Padniestrę ir juos aprūpinti, pasirašymą. Manoma, kad separatistinėje teritorijoje šiuo metu yra apie 1500 vadinamųjų „taikdarių“. Nors Moldova ir dauguma Vakarų Europos valstybių laiko, kad jų buvimas teritorijoje nelegalus ir yra pripažįstamas tiesioginiu veiksniu, įšaldžiusiu konfliktą, Kremlius ginčijasi ir teigia, kad vadinamoji 14-oji armija tiesiog saugo užsilikusią karinę įrangą.

Žvelgiant į situaciją iš platesnės perspektyvos, toks Kijevo žingsnis nėra priimtinas 5+2 formato atžvilgiu, nes buvo veikiama nepasitarus su kitomis taikos derybų narėmis apie galimas tokio sprendimo pasekmes. Kita vertus, taip, atsižvelgiant į kylančią iš Rusijos grėsmę Ukrainos saugumui, Maskva buvo užspeista į kampą. Juk vargiai tikėtina (nors ir neatmestina – pretekstą visada galima rasti), kad ji galėtų pradėti karinį konfliktą dėl lengvesnio tranzito į Padniestrę.

Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.

Natūralu, jog atkirtus Rusijos „taikdarius“ nuo nuolatinio aprūpinimo Kremlius įsiuto. Turėdama du veikimo būdus – visiškai atitraukti savo karius iš PMR arba aprūpinti juos per Kišiniovo oro uostą – Rusija pasirinko pastarąjį. Moldova netruko pasinaudoti turimu pranašumu ir pradėjo reikalauti Maskvos informuoti apie karių atvykimą prieš mėnesį. Remiantis spaudos šaltiniais, daugiau kaip 100 Rusijos piliečių buvo deportuoti iš Moldovos, motyvuojant abejonėmis, jog tai galbūt ne „taikdariai“. Tokio pobūdžio Padniestrės blokados Vakarai nepasmerks, kad ir kiek Maskva eskaluotų status quo pažeidimus nepasitarus su 5+2 taikos derybų formato nariais. Prisiminkime 2014 metus, kai Rusijos vyriškos lyties piliečiai, nuolat gyvenantys Padniestrėje, buvo neįleidžiami į Ukrainos teritoriją. Buvo tik laiko klausimas, kada Kijevas pradės žaisti Rusijos karinio tranzito į Padniestrę korta.

Žibalo į ugnį įpylė ir Michailo Saakašvilio paskyrimas Odesos srities gubernatoriumi. M.Saakašvilis ir jo komanda iškart pasižadėjo stiprinti sienos su Padniestre kontrolę, kovoti su korupcija ir dideliu mastu čia klestinčia kontrabanda. Po tokių pareiškimų Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas neištvėrė ir išvadino M.Saakašvilį kvailiu bei „akivaizdžiu psichopatu“, kišančiu pagalius į įsisenėjusio konflikto ratus. Vis dėlto D. Rogozinas, ramindamas padniestriečius, kad jie gali pasikliauti Rusija, matyt, nepagalvojo, kad separatistiniam regionui šiuo metu iš tikrųjų skubiai reikia tvirto peties atsiremti.

Palyginti su 2014-aisiais, Padniestrės užsienio prekybos apyvarta praėjusiais metais sumažėjo 25,6 procento. Eksportas iš regiono smuko 14,7 proc., importas – 30,4 procento. Ekonomikai stipriai priklausant nuo penkių pagrindinių prekybos partnerių – Rusijos, Moldovos, Ukrainos, Rumunijos ir Vokietijos, Padniestrės valdžia mažiausiai suinteresuota destabilizuoti santykius su dauguma iš jų. O kas vyksta aplink?

Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje pasirodydavo vis daugiau spėjimų, kaip plėtosis geopolitinis žaidimas aplink Padniestrę – regiono neramumų židinį. Po įvykių Ukrainoje ekspertų bendruomenė pranašavo tokią pat įvykių seką ir Moldovoje. Kišiniovas ir Kijevas baiminasi, kad Rusija gali pasinaudoti separatistiniu regionu kaip pretekstu naujai karinei intervencijai į Moldovą (beje, taip prieš kelerius metus manė ir NATO). Prie šio dueto prisijungė ir Rumunija, paskelbdama, kad planuoja modernizuoti turimą karinę techniką. Bukareštas nori būti pasiruošęs duoti atkirtį galimiems Maskvos manevrams šalia savo sienų, o jo užnugarį, priešingai nei Moldovos atveju, saugo ir NATO. Tokią nervingą Rumunijos poziciją tikrai galima suprasti – ji vienintelė Europos Sąjungos ir NATO narė, turinti ilgiausią sieną su Ukraina ir ne itin nutolusi nuo Krymo ir Donbaso. Sunku užginčyti, kad Maskva Juodosios jūros regione įbaugino visus žaidėjus, tačiau ar ji tikrai planuoja „atšildyti“ Padniestrės konfliktą? Kiek tai jai naudinga?

Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?

Toks scenarijus vis dar vargiai tikėtinas. Svarbu žinoti, kad Rusija nėra pripažinusi Padniestrės nepriklausomybės ir, tikėtina, ateityje to neketina daryti. Prisiminkime ir pastarosios bergždžius bandymus įsilieti į Rusijos Federacijos sudėtį. Visa tai įrodo, kad Maskva PMR naudoja kaip svertą kitiems strateginiams tikslams ir bent jau kol kas, net ir pakitus Kijevo pozicijai, atsisakyti savo sumanymų neketina. Padniestrė Kremliui yra kaip koja tarpdury į Europos Sąjungą ir NATO. Griežtos taisyklės, draudžiančios esant tokioms aplinkybėms įsilieti į pastarosios sudėtį, žinoma, nėra, tačiau praktikoje Aljanso narės tam kažin ar pritartų. Kam Rusijai pilti žibalą į Padniestrės konflikto ugnį, jeigu jo status quo jau ilgą laiką leidžia išlaikyti Moldovą posovietinėje erdvėje?

Straipsnis pirma kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. vasario 8 d.

 

 

Prielaidos Ukrainos ir Turkijos aljansui

Tags: , , , ,


P.Porošenka (dešinėje) ir R.T.Erdoganas / "Scanpix" nuotr.

Keičiantis geopolitinei situacijai tampa įmanomi gana netikėti aljansai. Galima sakyti, kad Ukraina ir Turkija yra kaimynės, laikant Juodąją jūrą geografiškai jas jungiančia erdve. Taip pat nereikia pamiršti, kad tiek Ukraina, tiek dabar ir Turkija užima Rusijos viešojoje ir politinėje erdvėje pagrindinių „priešiškai nusiteikusių“ valstybių pozicijas. Tad tarp Kijevo ir Ankaros įmanoma sąveika pagal primityvų, tačiau kartais veiksmingą principą – mano priešo priešas yra mano draugas. Todėl į naujo Turkijos ir Ukrainos dvišalių santykių lygmens galimybę verta pažvelgti įdėmiau.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Apžvalgą pravartu pradėti nuo paminėjimo, kad nuo tada, kai Rusija aneksavo Krymą, Turkija formaliai palaikė Ukrainą. Tiesa, šis palaikymas dažniausiai būdavo išsakomas gana abstrakčiai, standartinėmis diplomatijos frazėmis. Taip, pavyzdžiui, prieš metus bendraudamas su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu pareiškė, kad „Ukrainos teritorinis vientisumas ir suverenumas yra svarbūs ne tik mums, bet ir visam pasauliui“. Panašią poziciją kiek vėliau išsakė ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių“.

Čia pat reikia paminėti, kad Turkija buvo gana aktyvi Krymo klausimu. Ankara reiškia susirūpinimą dėl turkams etniškai artimų Krymo totorių padėties. Tačiau pastebima, kad bent jau anksčiau Turkijos susirūpinimas Krymo totorių ateitimi buvo panašus į jau minėtą formalų Ukrainos palaikymą – apsiribojant tik tam tikrais pareiškimais.

Kita vertus, Ankara ilgą laiką išliko gana draugiška Rusijos atžvilgiu. Kad ir ką sakė per visas oficialias kalbas, Turkija neprisijungė prie sankcijų, kurias Vakarų pasaulis pradėjo taikyti Rusijai po agresijos prieš Ukrainą. Be to, neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių, nei jie turėjo Ukrainoje“. Apie tai, naujienų agentūros „Фергана“ internetinio tinklalapio fergananews.com teigimu, kalbėjo Turkijos prezidentui artimas ekspertas Mohammedas Zahidas Gulas.

Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą, kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Kad Turkijoje prieš kurį laiką tikrai vyravo toks požiūris, patvirtina ir kai kurie faktai. Pavyzdžiui, šios šalies laivai gana dažnai pažeisdavo tarptautinę Krymo uostų blokadą. 2014 metų vasaros duomenimis, Turkijos laivai buvo tokių pažeidimų lyderiai. Tai iš esmės įrodo, kad, bent jau iki santykių su Rusija paaštrėjimo, Turkija nesirengė imtis kokių nors realių veiksmų, patvirtinančių jos deklaruojamą Ukrainos teritorijos vientisumo palaikymą.

Čia, žinoma, galima būtų bandyti kaltinti Ankarą veidmainyste, tačiau Turkijos valdžia greičiausiai žiūrėjo į visa tai kaip į realpolitik situaciją. Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą (nepamirškim, kad Turkija yra NATO narė), kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Maskvoje Turkijos geranoriškumas neliko nepastebėtas. Prieš dvejus metus Kremlius nusprendė išnaudoti Ankarą savo žaidime, nukreiptame prieš Vakarus. Pirmiausia Maskva nusprendė „nubausti“ Europos Sąjungą ir kartu „paskatinti“ Turkiją. Čia turimas omenyje Maskvos sprendimas nutraukti „Pietų srauto“ dujotiekio statybą (geopolitika.lt gana plačiai rašė apie šią istoriją). Pagrindine priežastimi, kuri lėmė šio projekto sustabdymą, tapo Maskvos nepasitenkinimas energetine ES politika (pirmiausia prieš energetinių kompanijų monopolį nukreiptu Trečiuoju ES energetikos paketu). Todėl vietoje „Pietų srauto“ Maskva anonsavo naujo dujotiekio, kuris turėjo nusidriekti per Turkijos teritoriją, projektą (jis iš karto buvo pramintas „Turkų srautu“). Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Turkija palaikė Maskvos iniciatyvą, tačiau vėliau Ankaros susidomėjimas dujotiekio projektu išblėso. Netrukus Turkijos ir Rusijos santykiai pradėjo pastebimai blogėti. Ypač tai išryškėjo 2015 metų rudenį. Tai lėmė tiesioginis Maskvos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje: rugsėjį Maskva gana netikėtai pasiuntė į Siriją savo karinius lėktuvus. Pagal oficialią versiją, pradėta misija buvo nukreipta prieš teroristinę „Islamo valstybės“ organizaciją (ISIS), užgrobusią dalį Sirijos ir Irako teritorijos. Tačiau greitai paaiškėjo, jog tik mažas procentas Rusijos veiksmų Sirijoje yra nukreiptas prieš ISIS, o pagrindiniai smūgiai tenka suvienytos Sirijos opozicijos pajėgų kontroliuojamoms teritorijoms. Kitaip sakant, Maskva iš esmės įsitraukė į konfliktą, siekdama palaikyti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, kurį Vakarai kaltina kariniais nusikaltimais ir siekia, kad jis pasitrauktų iš savo posto.

Yra kelios versijos, kas lėmė Maskva sprendimą įsitraukti į konfliktą Sirijoje. Pagal vieną iš jų – Rusija taip gina savo strateginius interesus šiame regione. Maskva turi Sirijoje karo laivų aptarnavimo bazę Tartuso mieste. Šiandien yra aišku, kad Basharo al-Assado režimo žlugimo atveju Rusijos bazė iš Sirijos bus išprašyta.

Egzistuoja ir versija, kad Maskva įsivėlė į Sirijos konfliktą siekdama pradėti naują dialogą su Vakarais, galbūt – tikėdamasi įsiprašyti į JAV ir sąjungininkų koaliciją, kovojančią su ISIS. Taip Maskva galėjo siekti „išmainyti“ Siriją į Ukrainą (sudaryti su Vakarais sandėrį pagal senos geros realpolitik tradicijas). Tačiau tokia taktika nepasiteisino, nes JAV ir sąjungininkai aiškiai atsisakė jungti Siriją ir Ukrainą į vieną klausimų paketą.

Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus.

Kad ir kokia būtų tikroji Rusijos intencija, Maskvos įsitraukimas į Sirijos konfliktą papiktino Turkiją. Ankara turi savų interesų šiame regione, ji taip pat pasisako už B. al-Assado pasitraukimą iš valdžios. Papildomu įtampos šaltiniu tapo ir tai, kad Rusijos karo lėktuvai pradėjo nuolat pažeidinėti Turkijos oro erdvę ir bombarduoti Sirijos turkmėnų, kuriuos palaiko Ankara, pozicijas. Šios įtampos kulminacija tapo Rusijos bombonešio numušimas praeitų metų lapkričio 24 dieną. Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino šį incidentą „peilio dūriu į nugarą“, o Turkija akimirksniu užėmė Rusijos viešojoje erdvėje pagrindinio „priešo“ poziciją, išstūmusi iš jos (bent jau kuriam laikui) Ukrainą ir JAV.

Maskva taip pat pradėjo prieš Turkiją ekonominį karą ir ignoravo visas Ankaros pastangas sušvelninti situaciją.

Kaip išnaudoti situaciją

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas.

Apibendrinant pateiktą informaciją, galima pamąstyti, kaip dabartine padėtimi galėtų pasinaudoti Kijevas. Ukrainai dabar reikia sąjungininkų. Turkija, nors ir nesiekusi didelio masto konflikto su Rusija, šiandien yra gerokai įpykusi. Pavyzdžiui, Ankara pranešė, jog rengia prieš Maskvą ieškinį į Pasaulio prekybos organizaciją ir ketina kitais būdais ginti savo verslą ir verslo interesus.

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas. Geopolitiniai veiksniai šiuo atveju yra palankūs Ukrainai. Kijevo ir Ankaros sąveika galėtų būti stiprinama atsižvelgiant į bendro – Juodosios jūros – regiono kontekstą. Taip pat yra prielaidų aktyvesniam Turkijos ir Ukrainos ekonominiam bendradarbiavimui dabar – abiem valstybėms faktiškai praradus Rusijos rinką.

Ukraina ir Turkija galėtų rasti ir daugiau bendrų temų – pradedant jau minėtu Krymo totorių klausimu ir baigiant susirūpinimu saugumo iššūkiais Juodosios jūros akvatorijoje. Šių temų akcentavimas ir aktualizavimas dvišaliuose santykiuose turėtų būti šiandien tarp Ukrainos užsienio politikos prioritetų (būtent Ukrainos, nes Kijevo interesas šiuo atveju yra didesnis nei Ankaros). Juolab kad Rusija jau pradėjo nerimauti dėl galimo tokios koalicijos atsiradimo.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 25 d.

Konfliktas Ukrainoje keičiasi

Tags: , ,


"Scanpix" nuotr.

Apie įvykius Donbase vis labiau kalbama kaip apie įšaldytą konfliktą. Situacija šiame regione iš esmės apibūdinama kaip „nei karas, nei taika“. Įtampa išlieka, abi šalys (Ukrainos kariuomenė ir Donbaso pseudoseparatistai) yra pasirengusios atnaujinti karo veiksmus, tačiau kol kas laikosi nominalios taikos. Žinoma, kartkartėmis būna pavienių susišaudymų (tai irgi būdinga įšaldyto konflikto situacijai), tačiau apie platesnio pobūdžio karo veiksmus kol kas nekalbama. Tačiau tai nereiškia, kad situacija Ukrainoje iš esmės taisosi.

Viktor Denisenko, geopolitika.lt

Vis plačiau aptariamos naujos grėsmės, kurios atsiranda po plonu trapios taikos šydu. Pasak nerimastingų prognozių, Ukraina gali susidurti su naujomis agresijos formomis jau artimiausiu metu. Pabandykime apžvelgti pagrindines nerimą keliančias tendencijas.

Įšaldyto konflikto situacija iš esmės legalizuoja šiuos kriminalinius režimus ir jų valdymo principus.

Pirmiausia vadinamosios „liaudies respublikos“ tebėra aktualus galvos skausmas Kijevui. Pseudoseparatistų kontroliuojamos teritorijos vis dar lieka pilkosiomis zonomis, kurias valdo kriminaliniai režimai. Čia veikiantys neteisėti ginkluoti susivienijimai prisiima valdžios ir teisėsaugos funkcijas. Tai lemia šių teritorijų degradavimą – įšaldyto konflikto situacija iš esmės legalizuoja šiuos kriminalinius režimus ir jų valdymo principus.

Kita vertus, ši problema yra tik ledkalnio viršūnė. Labiau nerimauti dėl Ukrainos ateities verčia kiti signalai.

Pranešama, kad gruodžio pradžioje Ukrainos saugumo tarnyba likvidavo prorusiškų diversantų grupuotę. Operacija vyko ne kur nors Donbase, o šalies sostinėje – Kijeve. Be to, diversantai priešinosi, per įvykusį susišaudymą vienas specialiųjų pajėgų būrio „Alfa“ kovotojas žuvo, kitas buvo sužeistas. Nukautas buvo ir vienas iš diversantų grupės narių.

Operacijos metu sulaikyti Rusijos ir Ukrainos piliečiai. Taip pat aptikta nemažai nelegalių ginklų bei sprogmenų. Ukrainos saugumo tarnybos atstovai teigia, kad grupuotė rengėsi teroro aktams, kurie turėjo destabilizuoti situaciją valstybėje, pasėti paniką, pakirsti visuomenės pasitikėjimą valdžia ir jėgos struktūromis.

Aprašytas įvykis jau nebe pirmas tokio pobūdžio pavojaus signalas Ukrainoje. Panaši teroro aktus rengusi grupė likviduota Kijeve ir rugsėjo pradžioje. Tada buvo pranešta, kad sulaikyti vienos iš vadinamųjų prorusiškų visuomeninių organizacijų atstovai. Šią teroristų grupę buvo subūręs iš Rusijos atvykęs žmogus, o jam talkino Ukrainos piliečiai.

Visa pateikta informacija leidžia daryti tam tikras išvadas apie tai, kaip keičiasi Maskvos uoliai slepiamos agresijos prieš Ukrainą taktika.

Beje, ir per operaciją gruodžio mėnesį nukautas diversantų grupės narys buvo gana įdomi asmenybė. Nustatyta, kad tai 50-metis Olegas Mužčilas. Ukrainos specialiosios tarnybos teigia, jog jis buvo susijęs su Rusijos federalinio saugumo tarnyba, naudojosi keliais vardais ir pasais. Anksčiau O.Mužčilas yra kovojęs savanorių, kariaujančių Donbase prieš separatistus, gretose. Pranešama, kad jis kariavo struktūrose, susijusiose su dešiniųjų radikaliųjų jėgų susivienijimu „Pravyj sektor“ („Dešinysis sektorius“). Tai patvirtina ir patys šios organizacijos atstovai, pabrėždami, kad rugpjūčio 31 d. O.Mužčilas oficialiai paliko jų gretas.

Visa pateikta informacija leidžia daryti tam tikras išvadas apie tai, kaip keičiasi Maskvos uoliai slepiamos agresijos prieš Ukrainą taktika. Akivaizdu, kad aktyvioji karinė operacija, kurią forsavo Rusija, 2014 m. rugpjūtį pasiuntusi į pagalbą vadinamiesiems separatistams reguliariosios kariuomenės dalinius (Maskva iki šiol atkakliai neigia šį faktą), įstrigo.

Teroristiniai susivienijimai Luhansko liaudies respublika ir Donecko liaudies respublika nėra pajėgūs plėsti savo kontroliuojamas teritorijas. Jie galėtų daryti tai tik su tiesiogine Rusijos pagalba, tačiau atrodo, kad Kremlius jau nebeplanuoja jiems jos teikti.

Tikėtina, kad Kremlius iš tikrųjų pamatė, jog jo ukrainietiška avantiūra subliuško.

Maskva pakeitė vektorių ir įsivėlė į karą Sirijoje. Ji neturi pakankamai potencialo kovoti dviem frontais (ypač prastėjant ekonominėms sąlygoms šalies viduje ir krintant naftos kainoms pasaulinėje rinkoje). Taip pat vargu ar karas dviem frontais buvo Maskvos planuotas.

Tikėtina, kad Kremlius iš tikrųjų pamatė, jog jo ukrainietiška avantiūra subliuško. Kaip buvo rašoma ankstesniuose straipsniuose, Donbase Maskva iš esmės nepasiekė didesnių laimėjimų. Jos veiksmų rezultatas – dvi teritorijos, kurias valdantys du smulkūs vietiniai diktatoriai (Igoris Plotnickis Luhanske ir Aleksandras Zacharčenka Donecke) gyvena iš rusiškų pinigų.

Kita vertus, Minsko susitarimai tapo tam tikrais spąstais ne vien Kijevui, bet ir Kremliui. Vakarai tiesiogiai susiejo sankcijų klausimą su šių susitarimų įgyvendinimu. Vadinasi, bandydamas kurstyti didesnį konfliktą, kuris galbūt leistų Maskvai tikėtis naujų teritorinių laimėjimų „Ukrainos fronte“ (gal net sausumos koridoriaus į Krymą), Kremlius rizikuotų patirti dar stipresnį ekonominį spaudimą. Be to, Vakarai iš esmės spėjo atsipeikėti po žaibiškai įvykdyto Krymo užgrobimo ir vėlesnių įvykių.

Maskva keičia taktiką. Ukrainai gali grėsti terorizmo pavojus.

Maskva yra praradusi pasitikėjimą, jos veiksmai dabar įdėmiai stebimi. Vadinasi, į naujus įžūlius Rusijos veiksmus gali būti atsakyta jėga (tai rodo ir incidentas su rusišku bombonešiu, pažeidusiu Turkijos oro erdvę). Maskvai dabar reikia turėti tai galvoje.

Tokioje situacijoje Kremliui tenka kurti kitokias strategijas. Straipsnio pradžioje aprašyti įvykiai leidžia daryti prielaidą, kad Maskva keičia taktiką. Ukrainai gali grėsti terorizmo pavojus.

Tokiu atveju grėsmė neapsiribos vien pafrontės zona ar rytine Ukrainos dalimi.

„Karas“ gali persimesti į visą šalies teritoriją. Dvi šiame straipsnyje paminėtos istorijos byloja, jog kol kas taikomasi į sostinę, ir tai suprantama. Tokio „karo“ tikslas, kaip jau minėta, būtų destabilizacinio pobūdžio. Sėkmingai įgyvendintos diversijos aiškiausiai parodytų, kad šalies valdžia ir jėgos struktūros nesugeba užtikrinti žmonių saugumo.

Didelis pavojus tas, jog destabilizuoti situaciją Ukrainoje šiandien iš tikrųjų nėra sudėtinga. Kaip ir buvo prognozuota, po Maidano pakilimo prasidėjo atoslūgis. Dalis žmonių jaučiasi nuvilti ar net apgauti – krinta pasitikėjimas valdžia, nepasitenkinimą kelia ir ekonominė šalies padėtis.

Korupcija tebėra viena didžiausių nekarinių Ukrainos problemų, nors greitai jau bus dveji metais po Maidano. Negyjančia žaizda lieka Donbasas, jo ateitis labai miglota.

Diversantų karas, kurio židiniai gali netikėtai suliepsnoti tai vienoje, tai kitoje vietoje, galėtų turėti katastrofiškų pasekmių.

Čia pat būtina paminėti ir skandalus bei nesutarimus, kurie krečia Ukrainos valdžią (iš naujesnių – Odesos gubernatoriaus Michailo Saakašvilio ir vidaus reikalų ministro Arsenijaus Avakovo konfliktas).

Tokioje situacijoje diversantų karas, kurio židiniai gali netikėtai suliepsnoti tai vienoje, tai kitoje vietoje, galėtų turėti katastrofiškų pasekmių. Tačiau tokios pasekmės atitiktų geopolitinius Rusijos interesus – chaosas politiniame ir visuomeniniame Ukrainos gyvenime sužlugdytų visas „europietiškas“ šios valstybės svajones, atitolintų integracijos į Vakarų pasaulio struktūras galimybę.

O Rusija, pasirinkus diversantų karo taktiką, formaliai liktų nuošalyje ir tenkintųsi esama padėtimi (ištikta krizės Ukraina neturėtų jėgų kelti Krymo klausimo) ar net lauktų tinkamo momento naujam smūgiui.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas geopolitika.lt 2015 m. gruodžio 23 d.

 

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...