Scanpix

Per vietos valdžios rinkimus Kijevo rinkimų apylinkė, kurioje turėjo balsuoti ir prezidentas Petro Porošenka, atsidarė vėliau, nes rinkimų komisijos pirmininkas pametė raktą nuo seifo su balsavimo biuleteniais. Seifas buvo atidarytas laužtuvu, ir P.Porošenka pagaliau atidavė balsą už savo kandidatus.

Rima JANUŽYTĖ

Berdiansko mieste Pietryčių Ukrainoje vie­­nas rinkėjas balsuoti atėjo lydimas iki ausų ginkluoto apsaugininko, ir nors šis, regis, kiek per rimtai vertino savo pareigas, jo klientui tai nesutrukdė balsuoti.

Na, o Libochoros kaime netoli Lvovo komisi­jos nariai rinkėjams pastatė kelias skirtingas bal­sadėžes ir nurodė rinkimų biuletenius mesti į dė­žes pagal tai, kaip jie balsavo, – kad paskui komisijos nariams būtų lengviau suskaičiuoti balsus.

Šie incidentai – bene vieninteliai, sukėlę su­maišties per Ukrainoje vykusius vietos savivaldos rinkimus, tačiau tai buvo veikiau šypseną nei susirūpinimą keliantys nutikimai, liudijantys, kad Ukrainos dangus pamažu šviesėja, kaip ir šalies gyventojų akys.

Lengviau atsikvėpė

Prieš kelias dienas Ukrainos kariuomenė ir Rusijos kolaborantai apsikeitė belaisviais, o paliaubos, nors ir netvirtos, regis, tęsiasi. Kai kam atrodo, kad Rusija iš tiesų pasirengusi at­si­traukti iš konflikto, kurį pati ir sukėlė. Kiti analitikai perspėja, kad tai tik apgaulingas Ru­sijos manevras. Kad ir kaip ten būtų, Ukrainoje pastarosiomis savaitėmis tvyro bent jau išorinė ramybė.

„Tokia ramybė gali būti dar vienas apgaulingas Kremliaus manevras“, – „Globe and Mail“ rašo Celestine Bohlen. O Maskvos „Carnegie“ centro direktorius Dmitrijus Treninas įsitikinęs, kad Kremlius bent jau nori sumažinti įtampą. Užtat JAV Brukingso instituto, tyrinėjančio JAV ir Europą, direktorė Fiona Hill mano, kad šiuo metu vykdomas konflikto deeskalavimas yra tik laikinas.

Dabartinis Kremliaus elgesys F.Hill primena laikus, kai V.Lenino vadovaujamas bolševikų režimas su Vokietija pasirašė labai nenaudingą sau, bet drauge labai būtiną norint išgyventi Bresto taikos sutartį, kurios sąlygų planavo laikytis tik trumpą laiką.

Vis dėlto ši XXI amžiaus Bresto sutartis pavadinimu „Minsko susitarimas“ šiokios to­kios vilties turi. Na, bent jau kol kas taip at­ro­do, nes Ukrainoje po ilgų karo mėnesių pagaliau panašu į įprastą ir gana ramų gyvenimą. Žinoma, Krymas tebėra okupuotas, o Donbase reikalus tvarkosi kolaborantai, kurie ignoravo ir neseniai visoje Ukrainoje vykusius vietos valdžios rinkimus.

Rinkimai praėjo tikrai ramiai, o tarptautiniai stebėtojai konstatavo tik bendro pobūdžio nesklandumus. Jie teigia, kad Ukrainoje vykę vietos valdžios rinkimai buvo „gerai organizuoti“ ir „demokratiški“, nors pabrėžia, jog vyriausybė turi stiprinti pastangas išvaduoti politiką nuo galingų oligarchų įtakos. „Teisinės bazės painumas, įtakingų ekonominių grupių dominavimas rinkimų procese ir faktas, kad beveik visas kampanijos nušvietimas žiniasklaidoje buvo mokamas, pabrėžia tolesnių reformų bū­tinybę“, – konstatuoja stebėtojai.

Reformos nebeišvengiamos

Reformos Ukrainai reikalingos ne tik dėl to, kad šalis sulauktų teigiamų atsiliepimų per rinkimus. Daug svarbiau, kaip Ukrainai sekasi to­liau tartis su tarptautiniais kreditoriais ir ar šie susitarimai dar labiau sumažins Rusijos ga­li­my­bes manipuliuoti Ukrainos finansiniu silpnumu.

Šiuo metu Kijevo sąjungininkai Vakaruose neriasi iš kailio siekdami paspartinti Tarp­tau­tinio valiutos fondo (TVF) skolinimo politikos pokyčius, kuriais tikimasi užkirsti kelią Rusijos planams sutrukdyti Ukrainai gauti 25 mlrd. JAV dolerių finansinę pagalbą.

Dabartinė TVF politika draudžia fondui skolinti toms šalims, kurios jau yra skolingos ki­toms vyriausybėms. Tad jeigu nesugebės per lapkritį grąžinti Rusijai visos skolos (o kad nesugebės, Ukrainos valdžia kalba be užuolankų), Ukraina gali likti be TVF paramos – maždaug 17 mlrd. dolerių. TVF valdyba yra numačiusi naujas taisykles apsvarstyti lapkričio pa­baigoje.

Apie finansines Ukrainos perspektyvas kalbėsis ir šiandien – lapkričio 6 dieną – Berlyne susitinkantis vadinamasis Normandijos ketvertas – Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrai­nos užsienio reikalų ministrai, nors pagrindinis jų darbotvarkės klausimas – Minsko susitarimai ir jų vykdymas.

„Jei nepavyks susitarti iki galo, nusiminti neverta“, – sako Europos saugumo ir bendradar­biavimo organizacijos (ESBO) atstovas Uk­rainoje Martinas Saidikas. Jis primena, kad dar vienas šios kontaktinės grupės susitikimas vyks Minske lapkričio 17 d., o paskui dar kartą, ir dar – tiek, kiek reikės.

Gera žinia derybininkams – Rusijos pozicija Ukrainoje išties švelnėja, bent jau išoriškai. O Ukraina irgi demonstruoja pirmūno pavyzdį, kaip stropiai vykdyti mokytojų iš Vakarų paliepimus.

Antai neseniai viešai sulaikytas su įtakingiausiais Ukrainos oligarchais  siejamas milijonierius Genadijus Korbanas (jis laikomas dešiniąja Igorio Kolomoiskio ranka), o Ukrainos prezidentas P.Porošenka pareiškė, kad tai tik pradžia. Suprask, kova su korupcija ir oligarchais prasideda, o šie tegu pradeda bijoti, nes teisingumas juos tuoj pričiups.

Pats G.Korbanas, šiemet kandidatavęs į Kijevo merus, į tyrėjų akiratį pateko dėl įtartinos veiklos, įskaitant numanomą 40 mln. grivinų (1,5 mln. Eur) vagystę iš fondo, skirto Uk­rainos kariams, kovojantiems su Rusijos ir jos kolaborantų pajėgomis šalies rytuose.

Šį palyginti ne tokios jau stambios žuvies suėmimą kai kurie analitikai vadina tik parodomuoju šou, skirtu ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir kai kuriems Vakarų lyderiams, kon­krečiai – Angelai Merkel. Bet jei tai duos teigiamų rezultatų, kodėl gi nepasistengti.

Kabinasi į A.Merkel

A.Merkel šiuo metu yra užėmusi ypatingą poziciją tiek Ukrainos, tiek Rusijos klausimu. Ji tapo savotiška „mediatore“, tarpininke, o gal­­­būt net taikos balandžiu, nors tokie jos veiks­­­mai gali būti įvertinti ir kaip parsidavėliški – nelygu, kaip pažvelgsi.

Pasikalbėdama tai su Rusijos, tai su Uk­rainos lyderiais, ji abiem pusėms suteikia vilčių ir apramina aistras, nors toks Vokietijos kanclerės savarankiškumas gerokai pykdo Vašing­toną, kuris iki šiol derino veiksmus su Berlynu santykių tiek su Ukraina, tiek su Rusija klausimais.

Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas atvirai sako, kad per pastaruosius mėnesius Vo­kietijos dėka šalies ekonomikoje jau yra teigiamų pokyčių, ir priduria, jog Ukrainai toliau įgyvendinant reformas reikia Vokietijos pagalbos.

A.Jaceniuko žodžiai, bent jau dėl ekonomikos padangės prašviesėjimo, nėra iš piršto lauž­ti. Ukrainos ekonomika per pirmąjį šių me­tų pusmetį susitraukė 15 proc., palyginti su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, bet jau pasirodo ženklų, kad ji po drastiško nuosmukio pradeda judėti stabilesnės būsenos link. Analitikai tikisi, kad šalies BVP ateinančiais metais paaugs procentu, o teigiamą įtaką valstybės finansams darė pasiektas susitarimas su užsienio kreditoriais dėl 20 proc. skolų, denominuotų eurais, nurašymo. Prie tokio Ukrai­nos naštos palengvinimo nemažai prisidėjo ir A.Merkel.

Ji savo ruožtu ragina Ukrainą nesustoti ir to­liau tęsti ekonomines reformas, kovoti su ko­rupcija ir oligarchų įtaka. Ir neslepia Vo­kietijos noro investuoti į Ukrainą, jei tik tam atsiras tinkamų sąlygų.

Tą patį ji sako ir Vladimirui Putinui. „Ber­lynas nori palaikyti gerus ryšius su abiem ša­limis – tiek Rusija, tiek Ukraina. O ES ir Uk­rainos laisvosios prekybos sutartis jokiu būdu nėra nukreipta prieš Rusiją“, – aiškino A.Mer-kel per Berlyne vykusią Vokietijos ir Ukrainos ekonomikos konferenciją.

Dar vienas teigiamas Vokietijos Rusijai pa­siųs­­tas signalas buvo Maskvoje įvykęs vicekanc­­lerio ir Vokietijos ekonomikos ministro Sigmaro Gabrielio susitikimas su Rusijos prezidentu.

S.Gabrielio susitikimas su V.Putinu atkreipė JAV dėmesį ir leido aiškiau suvokti, kad Vo­kietija ir Jungtinės Valstijos pradeda skirtingai interpretuoti, ką reiškia Minsko susitarimų įgy­vendinimas. „Sankcijų Rusijai švelninimas ga­li sugadinti Vokietijos santykius su Jung­tinė­mis Valstijomis ir priversti Baltuosius rūmus padidinti savo ekonominį ir karinį bendradarbiavimą su buvusiomis komunistinėmis valstybėmis, tarp jų su Lenkija ir Rumunija. O tai savo ruožtu gali padidinti jau ir taip grėsmingą Europos Sąjungos politinį susiskaldymą“, – rašo „Stratfor“.

SEB grupės analitikai Stokholme prieš ke­lias dienas paskelbtoje Rytų Europos šalių ekono­mikos apžvalgoje „Eastern European Out­look“ teigia, kad Rusijos ir Ukrainos santykiai ar­t­imiausius dvejus metus tebebus įtempti, o Europos Sąjungos ir JAV taikomos sankcijos Rusijai išliks ir ateinančiais metais. Taigi bent jau kai kurie analitikai A.Merkel bandymus laviruoti vertina skeptiškai.

Ukrainos visuomenė tokį A.Merkel dviveidiškumą irgi vertina nekaip. Apklausos liudija, kad 70 proc. Vakarų Ukrainos gyventojų neprita­ria sankcijų Rusijai sušvelninimui. Tačiau daug­maž tiek pat gyventojų norėtų, kad Uk­raina padidintų ekonominį bendradarbiavimą su Vokietija.

Dujos – tik iš Europos?

Apskritai Ukrainos ekonominiai ryšiai su Europa vis stiprėja, o su Rusija – slopsta. Itin iškalbingi yra dujų srautai, kurie ypač aktualūs prasidedant šildymo sezonui.

Antai Ukrainos dujotiekių operatorės „Ukr­­­transgaz“ vadovas Igoris Prokopivas praneša, kad per devynis šių metų mėnesius Uk­raina importavo 12,6 mlrd. kub. metrų dujų, iš jų per 70 proc. sudarė tiekimas per Europos šalis. Iš viso gamtinių dujų tranzitas per Uk­rainą į Europos šalis šiemet sieks apie 65 mlrd. kub. m.

Pasak I.Prokopivo, Ukrainos dujų transportavimo sistema šildymo sezoną pasitiko visiškai pasirengusi, o iki lapkričio 1 d. Kijevas savo po­žeminėse dujų saugyklose buvo sukaupęs apie 17,1–17,2 mlrd. kub. m šio kuro.

Kitais metais, jei viskas vyks pagal Ukrainos planą, šalis gali visai nebepirkti dujų iš Rusijos, o jas importuoti tik iš Europos. Taip pareiškęs nacionalinio holdingo „Naftogaz“ vadovas An­dre­jus Kobolevas priduria ir dvi papildomas są­ly­gas – iš Europos perkamos dujos ir toliau tu­rė­tų kainuoti pigiau nei rusiškos. Be to, norint du­jas pirkti tik iš Europos, tektų sumažinti jų vartojimą.

Dujotiekis Ukraina–Lenkija

Ukraina, regis, rimtai nusiteikusi nutraukti visas dujų gijas su Rusija ir megzti naujus saitus su Vakarų šalimis. Spalio pabaigoje „Ukr­­­trans­gaz“ pranešė, kad Ukraina ir Len­kija jau pa­ren­gė naujo šalis sujungsiančio du­jotiekio projekto techninį bei ekonominį pa­grindimą.

Projektas, kurį planuojama įgyvendinti iki 2020 m., smarkiai padidintų dujų perpumpavimo pajėgumus – iki 8 mlrd. kub. m per me­tus iš Lenkijos į Ukrainą ir iki 7 mlrd. kub. m per me­tus iš Ukrainos į Lenkiją. Dabartinė Uk­rai­nos ir Lenkijos dujų jungtis leidžia Uk­rainai iš Lenkijos importuoti iki 1,5 mlrd. kub. m dujų.

Nauja Ukrainos ir Lenkijos dujų jungtis yra Šiaurės–Pietų dujų koridoriaus projekto dalis, siekiant sujungti naująjį Lenkijos suskystintų gamtinių dujų terminalą Svinouiscyje su Uk­rai­nos požeminėmis dujų saugyklomis. Kai šis dujotiekis bus pastatytas, Ukraina galės importuoti dujas ir per Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Lietuvos energetikos ministras Rokas Ma­siulis yra sakęs,  kad Klaipėdos SGD terminalo dujos Ukrainai gali būti pradėtos tiekti 2018 m. Iki to laiko turėtų būti sujungtos ir Lietu­vos–Len­kijos dujotiekių sistemos.

Jei šie Ukrainos planai bus įgyvendinti, ekonomika ir toliau stabiliai augs, o Rusija atitrauks savo nagus nuo šalies rytų, kituose Uk­rainos rinkimuose ESBO stebėtojai gali būti nebereikalingi. Galbūt nebeprireiks nei laužtuvų seifams su biuleteniais atidaryti, nei ginkluotų apsaugininkų einant į rinkimus. Galbūt nebereikės net globėjiško A.Merkel  glėbio, o Ukraina savarankiškai, niekam nepataikaudama, rinksis savo draugus ir partnerius.

Tiesa, yra ir blogasis scenarijus, apie kurį už­simena F.Hill iš „Globe and Mail“. Tačiau vis tiek verta tikėti, kad Minskas – tai ne XXI a. Brestas ir kad Ukrainai viskas bus gerai.

Scanpix

A.Tomaševičius nėra viešas asmuo. Net neįmanoma sužinoti, kokiame mieste jis gyvena, kuo užsiima, koks jo vardas – Antanas ar Andžejus. To registruojant peticiją tinklalapyje peticijos.lt nurodyti nereikalaujama. Užtat daugiausia lietuvių palaikymo šiuo metu sulaukia būtent jo įregistruota peticija „Dėl neatidėliotino smurto nutraukimo ir taikos derybų Ukrainoje organizavimo ir tarpininkavimo jose“, už kurią pasirašė jau beveik 50 tūkst. asmenų.

Rima JANUŽYTĖ

Ar 50 tūkst. parašų po peticija yra daug? Vienintelį Lietuvoje elektroninių peticijų tinklalapį administruojantis Valdas Kiziūnas pripažįsta, kad Lietuvoje tai gana solidus pasiekimas – daugiau pritarimo yra sulaukę tik su mokesčiais susiję gyventojų pasiūlymai. Tačiau parašų skaičius dar negarantuoja sėkmės. Koks Ukrainai taikos ir ramybės linkinčios Lietuvoje šiuo metu populiariausios peticijos likimas, pasak peticijos.lt administratoriaus, priklausys nuo jos autoriaus – A.Tomaševičiaus.

Jeigu šis veikėjas su parašais kreipsis į Seimą, o parlamentinė Peticijų komisija jo kreipimąsi pripažins peticija, ją bus privalu išnagrinėti. Tiesa, parašų skaičius šiuo atveju lemiamos reikšmės neturi – ta pati procedūra galiotų, jeigu peticiją būtų pasirašęs kad ir vienas asmuo. Toliau – Peticijų komisijos sprendimas dėl to, ar tenkinti A.Tomaševičiaus peticijoje išdėstytus reikalavimus ir kaip tai padaryti.

Nors skamba tarsi utopija, V.Kiziūnas tikina, kad per peticijos.lt gyvavimo istoriją ne viena gyventojų iniciatyva virto realiais politikų sprendimais, nors dar nebuvo nė vienos, susijusios su tarptautiniais santykiais.

Ukrainoje apie šią Lietuvoje 50 tūkst. žmonių palaikymo sulaukusią peticiją veikiausiai žinoma nedaug. Užtat dvigubai mažiau parašų surinkusi ukrainiečių peticija „Dėl Michailo Saakašvilio skyrimo šalies premjeru“ drebina valdžią ir kursto aistras. Pats Odesos gubernatorius šių pareigų teatrališkai purtosi, vadindamas minėtą peticiją provokacija, tačiau pabrėžia, kad premjero pareigose savęs nemato tik šiandien. O kaip bus rytoj, parodys laikas. Ir Ukrainos Rados Peticijų nagrinėjimo komisijos išvados.

Pagal Ukrainos įstatymus elektroninė peticija svarstoma, jeigu per tris mėnesius ją pasirašo ne mažiau kaip 25 tūkst. žmonių. Peticiją dėl buvusio Gruzijos prezidento M.Saakašvilio skyrimo premjeru, kurią, vartojant tikslesnius terminus, reikėtų pavadinti peticija dėl dabartinio premjero Arsenijaus Jaceniuko nušalinimo, reikiamą parašų skaičių surinko triskart greičiau, nei reikalaujama, ir tai bus pirmoji svarstoma peticija iš visų 1,1 tūkst. užregistruotų nuo elektroninių peticijų paskyros prezidento Petro Porošenkos tinklalapyje gyvavimo pradžios – rugpjūčio 28-osios.

Rokiruotės valdžioje ši peticija pati savaime neatliks, tačiau sumaišties jau sukėlė. Juolab kad premjerui A.Jaceniukui nemaloni peticija sutampa ir su aštrėjančiais jo ir prezidento nesutarimais, ir su didėjančiu vyriausybės nestabilumu.

Valdžios krizė

Po rugpjūčio 31-osios Kijeve praūžusių ir tris gyvybes nusinešusių protestų, kuriais mėginta sukliudyti Aukščiausiajai Radai konstituciškai įteisinti Minsko sutartyje numatytą decentralizacijos procesą (jį ultradešiniosios jėgos interpretuoja kaip separatistų pripažinimą ir autonomiją), valdančioji dauguma skilo – iš koalicijos pasitraukė dešiniojo sparno Radikalioji partija, vadovaujama Oleho Liaško.

Jos pasitraukimas vyriausybės nesugriovė, nes, kad ir kaip būtų, radikalai parlamente turi tik 21 vietą, tad valdančioji dauguma išlaiko 281 nario daugumą iš 450-ies. Tačiau koalicijos partnerių pasitraukimas rodo, kad vyriausybė yra labai pažeidžiama, o apie stabilumą jai kol kas galima tik pasvajoti.

Kaip rašo kommersant.ru, Ukrainos koalicijai prasidėjo pereinamasis laikotarpis. „Radikalų pasitraukimas – ne vienintelė nemaloni staigmena, nes artimiausiu metu jų bus ir daugiau“, – rašo portalas.

Koalicijos viduje jau ėmė bruzdėti ir partija „Savarankiškumas“, kuriai vadovauja Andrejus Sadovy, ir Julijos Tymošenko „Tėvynė“, o kartu tai dar 50 parlamentarų. Be jų koalicijai jau nebepavyktų išlaikyti valdančiosios daugumos.

A.Jaceniukas – pasmerktas?

Negana to, politinės jėgos ir verslo struktūros paskelbė tikrą karą vyriausybės vadovui, tad galima laukti ir Rados paleidimo bei pirmalaikių rinkimų. Net žvelgiant istoriškai A.Jaceniukas – pasmerkta politinė figūra, nes ukrainiečiams jis primena ypač juodą šalies gyvavimo laikotarpį.

Tai patvirtina ir gyventojų apklausos. Per artėjančius vietos valdžios rinkimus spalį už A.Jaceniuko partiją balsuotų jau tik 2,8 proc., o už P.Porošenkos – 23,5 proc. rinkėjų. Nujausdami, kad premjero kėdė netrukus atsilaisvins, jo įpėdiniais trokštantys tapti politikai kaip maitvanagiai suka ratus aplink A.Jaceniuko galvą ir kibirais pila ant jo purvą.

M.Saakašvilis griežtai pareiškė, kad A.Jaceniukas savo veiksmais stabdo Ukrainos ekonomikos pažangą, pataikauja oligarchams ir vengia reformų. Kalbėdamas per 5-ąjį Ukrainos TV kanalą, kuris, beje, vis dar priklauso P.Porošenkai, M.Saakašvilis pasiskundė kiekvieną dieną esąs priverstas kalbėti ne apie Rusijos ar vietinių klanų, o apie centrinės valdžios sabotažą, nes ministrų kabinetas viena ranka dalija, o kita atima pinigus.

M.Saakašvilis apkaltino A.Jaceniuką ir ryšiais su bene turtingiausiu Ukrainos oligarchu Ihoriu Kolomoiskiu, kuriam dabartinis vyriausybės vadovas galbūt talkino privatizuojant visą Ukrainos aviacijos pramonę. „Dabar vyriausybė yra paralyžiuota. Privalome įgyvendinti visišką vyriausybės pertvarką“, – teigė M.Saakašvilis.

Nors jis viešai neigia siekį tapti naujuoju Ukrainos premjeru, jo kritiką dabartiniam vyriausybės vadovui analitikai vertina kaip būtent tokių ambicijų ženklą. Ukrainos politologo Taraso Berzoveco nuomone, turėdamas tikslą pats tapti premjeru M.Saakašvilis taip dažnai pabrėžia, kad A.Jaceniukui praėjusių metų vasarį užėmus premjero postą sustiprėjo oligarchų pozicijos.

Bet ir M.Saakašvilis negali skųstis konkurentais veržiantis į premjero postą. Jam ant kulnų lipa antrąja Ukrainos ponia (po pirmąja tituluojamos J.Tymošenko) vadinama Ukrainos finansų ministrė, JAV ir Ukrainos pilietybę turinti Natalija Jaresko.

JAV valstybės departamente dirbusią finansų ministrę N.Jaresko palaiko daugiau kaip pusė visų šalies gyventojų, o jei ji ir toliau tęs tokias populistines kalbas, kokias pradėjo rėžti vos tik užuodusi beatsilaisvinančią premjero kėdę, parama gali dar labiau sustiprėti.

Neseniai ji „apskaičiavo“, kad jeigu, kaip teigia Tarptautinio valiutos fondo (TVF) prognozės, Ukrainos BVP kasmet auga po 4 proc., tuomet po 25 metų Ukraina pasivys ir galbūt net pralenks Šveicariją. „Mūsų BVP 2040 m. išaugs nuo 84 iki 600 mlrd. JAV dolerių. O tai toks lygis, koks yra Šveicarijoje dabar“, – sako vyriausioji Ukrainos finansų viršininkė.

Žinoma, tai įmanoma, jeigu bus restruktūrizuota Ukrainos skola. Privatūs kreditoriai Ukrainai jau sutiko nurašyti 20 proc. skolų, o likusių mokėjimą atidėti ketveriems metams. Tačiau N.I.Jaresko primena, kad vyriausybė savo lėtomis apsukomis trukdo šį sumanymą kuo greičiau iki galo įgyvendinti ir pagaliau leisti Ukrainai normaliai kvėpuoti: „Mums trūksta vos trijų techninių, bet svarbių įstatymų, ir skola bus restruktūrizuota.“

Kuris tinkamiausias?

Dėl premjero posto kovą pradeda ir kiti Ukrainos veikėjai, tarp jų – pirmoji Ukrainos ponia J.Tymošenko, kuriai šios pareigos nėra naujiena: A.Jaceniuko šildomame krėsle ji yra sėdėjusi jau du kartus – 2005 m. ir  2007–2010 m.

Vokiečių „Deutsche Wirtschafts Nachrichten“ analitikai įsitikinę, kad vyriausybę formuoti gali būti pavesta ir buvusiam Ukrainos parlamento pirmininkui bei buvusiam laikinajam šalies prezidentui Oleksandrui Turčynovui, kuris dabar vadovauja Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybai.

Ukrainos politikos analizės ir valdymo instituto direktorius Ruslanas Bortnikas neatmeta, kad premjero postas gali atitekti ir parlamento pirmininkui Vladimirui Groismanui: „Jai kalbame apie tai, kas galėtų tapti premjeru vietoj A.Jaceniuko, manau, V.Groismanas būtų pats tinkamiausias prezidentui – tai žmogus iš P.Porošenkos bloko.“

Tačiau analitikas nenurašo nei „itin Ukrainoje gerbiamo“ M.Saakašvilio, nei N.I.Jaresko, kurią, pasak politologo, palaiko proamerikietiškai nusiteikęs Ukrainos elitas. Tiesa, politologo nuomone, šie du politikai yra „nevaldomi“, tad P.Porošenkai su jais dirbti būtų sudėtinga. Be to, tai suvokia ir jų kontroliuoti nepajėgiantys Ukrainos oligarchai.

Politologo Sergejaus Slobodčuko nuomone, kol kas būsimas premjeras tikrai nėra aiškus, tačiau artėjant vietos tarybų rinkimams aiškėja ir būsimos centrinės valdžios kontūrai. Jeigu A.Jaceniuko „Nacionalinis frontas“ pralaimės šiuos rinkimus, Ukrainai teks keisti dalį vyriausybės – iki pat premjero. Logiška: jeigu „Nacionalinis frontas“ rinkimuose negaus gyventojų palaikymo, tuomet vyriausybėje neišvengiamai reikalingos permainos.

„Šiuo atveju galimi du variantai: programa minimum, kitaip sakant, tiesiog persistumdymas, arba programa maksimum – visiškas vyriausybės performavimas“, – prognozuoja S.Slobodčukas.

Politologas priduria, kad naujas vyriausybės vadovas neišvengiamai bus JAV plano dalis. Jo nuomone, stiprios vidinės politinės jėgos ir parlamentinės frakcijos – J.Tymošenko, O.Liaško, P.Porošenkos – orientuosis į išorės jėgų poziciją, pirmiausia JAV. Jeigu JAV sutiks, kad vyriausybė negali dirbti vadovaujama A.Jaceniuko, jį pakeis kažkas kitas. Tačiau jei JAV laikysis pozicijos, kad A.Jaceniukas privalo likti vyriausybės vadovo pozicijoje, bandymas jį pakeisti žlugs.

„Stratfor“ analitikai apibendrina: A.Jaceniuko įpėdinis atskleis, kurios jėgos valdys Ukrainą – neokonservatoriai, o gal santūri Baracko Obamos administracija. Tačiau labai daug kas priklausys ir nuo to, kaip toliau klostysis situacija Ukrainos rytuose ir ar vangiai įgyvendinamą Minsko taikos sutartį pakeis naujas efektyvus tarptautinis susitarimas.

Normandijos kvartetas griežia taiką

Minskas, regis, savo vaidmenį tarpininkaujant taikos deryboms jau atliko, praėjo ir Aliaksandro Lukašenkos šlovės valanda, kai jam į labiausiai izoliuotą Europos pakraštį buvo leista pasikviesti globalios reikšmės klausimą sprendžiančius pasaulio lyderius. Nepavyks, kaip norėtų peticijos autorius A.Tomaševičius, derybų tarpininko estafetės perimti ir Lietuvai.

Ukrainos, Rusijos, Vokietijos ir Prancūzijos – šalių, vadinamų Normandijos kvartetu, vadovai dabar aktyviai susitikinėja Vakarų šalių sostinėse. Šių šalių prezidentai rugsėjo 9-ąją Ukrainos klausimu tarėsi telekonferencijos metu, rugsėjo 12-ąją pasikalbėti apie situaciją Ukrainoje į Berlyną jie atsiuntė savo šalių užsienio reikalų ministrus, o patys dar kartą susitikti sutarė spalio pradžioje Paryžiuje.

Ukrainos užsienio reikalų ministras Pavlo Klimkinas neatmetė galimybės, kad dar vienas Normandijos kvarteto užsienio reikalų ministrų susitikimas galėtų vykti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos susitikimo Niujorke užkulisiuose.

Svarbiausias Normandijos kvarteto derybų tikslas – kuo greičiau pasirašyti dokumentą dėl tankų, minosvaidžių ir šaunamųjų ginklų, kurių kalibras viršija 100 mm, pašalinimo iš fronto linijos bei laikinų ESBO stebėjimo postų įkūrimo šioje teritorijoje.

Ukrainai savo ruožtu labai rūpi, kaip šalyje vyks vietos valdžios rinkimai. Separatistai nori surengti vietos valdžios rinkimus pagal savas sąlygas, kurios draustų balotiruotis visiems proukrainietiškiems kandidatams, be to, pageidauja balsavimą rengti ne spalio 25-ąją, kai vietos valdžios rinkimai vyks visoje Ukrainoje, o kitą pasirinktą dieną.

Ukrainos premjeras perspėja, kad bet koks mėginimas surengti neteisėtus rinkimus sukilėlių kontroliuojamose rytinėse teritorijose būtų vasarį Minske sudarytos taikos sutarties pažeidimas. Reikėtų pridurti – dar vienas.

Kaip nurodo Jungtinės Tautos, 17 mėnesių besitęsiantis karas prie Europos Sąjungos rytinių sienų nusinešė jau beveik 8 tūkst. žmonių gyvybių, o aukų skaičius toliau didėja, nors rugsėjo 1-ąją ir paskelbtos naujos paliaubos.

„Nuo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą pradžios 2014 m. balandžio viduryje iki šiol iš viso žuvo mažiausiai 7962 žmonės, o dar mažiausiai 17 811 buvo sužeista. Tai apytiksliai oficialūs skaičiai, tačiau tikrieji gali būti kur kas didesni“, – nurodoma naujausioje JT žmogaus teisių vyriausiojo komisaro biuro ataskaitoje apie padėtį Ukrainoje. Be to, kaip pabrėžia žmogaus teisių gynėjai, civilių aukų pastaruoju metu dar padaugėjo.

Jei tik Ukrainos sostinėje sėdintys politikai žinotų, kaip Ukrainos rytuose nutraukti karą ir patenkinti A.Tomaševičiaus peticiją, galbūt neprireiktų ir ukrainietiškosios, jėga į premjerus brukančios M.Saakašvilį. Prezidentas P.Porošenka, matyt, įsivaizduoja, kaip tai įgyvendinti. Jo nuomone, A.Jaceniuko pakeitimas kitu yra vienas žingsnis į didesnį stabilumą ir aukų mažėjimą. Tačiau jei jis klysta, Normandijos kvartetas turės atlikti bisą.

Scanpix

Apie „Dešiniojo sektoriaus“ vadą Dmytro Jarošą, kuriam rugsėjį sukaks 44-eri, ukrainiečiai žino nedaug. Nacionalistas, baigęs ukrainiečių literatūros studijas, vienas Maidano lyderių. Tiek ukrainiečiams pakako iki šiol. Kas, jei ne D.Jarošas, pasirūpins tvarka Rytuose? Kas sužiūrės korumpuotus Ukrainos pareigūnus, paskelbs netikusių politikų pavardes?

Rima JANUŽYTĖ

Taip buvo iki šiol. Bet prieš porą savaičių Užkarpatėje, Mukačevės mieste, įvyko ginkluotas „Dešiniojo sektoriaus“ būrio susirėmimas su Užkarpatės srities milicija, o netrukus iškelti „Dešiniojo Sektoriaus“ reikalavimai Ukrainos valdžiai ir grasinimai nauju Maidanu. Tai sukėlė sąmyšį.

Keičiasi požiūris į „Dešinįjį sektorių“

Ukrainiečiai, priešingai nei smegenų dušui nejautrūs rusai, iki tol negalvojo, kad „Dešinysis sektorius“ yra rimtas reikalas. Taip, dešinieji radikalai labai daug padarė išvejant Viktorą Janukovyčių. Nusipelnė gindami Ukrainos vientisumą ir atremdami Rusijos puolimą. Bet tai, kad saujelė ultrapatriotų galėtų organizuoti perversmą, atrodė neįmanoma. Pastarųjų savaičių įvykiai ukrainiečių širdyse it arbatinis šaukštelis deguto medaus statinėje pasėjo abejonę – tiek dėl „Dešiniojo sektoriaus“ silpnumo, tiek dėl oficialiosios valdžios stiprybės. Ir dorovės.

Po įvykių Mukačevėje lavina išsiliejo nuomonių srautas, kuriame ėmė ryškėti pagrindinis klausimas – o kas, jei prorusiškus oligarchus Ukrainoje pakeitė provakarietiški? Kas, jei Petro Porošenka išties tik imituoja permainas? Ir ką, po galais,  „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojai veikė pusantro tūkstančio kilometrų nuo fronto, netoli sienos su Vengrija ir Slovakija? Gal konfliktas su valdžios institucijomis įvyko dėl nepasidalintų kontrabandininkų „atkatų“?

Yra ir tokių, kurie D.Jarošą įtaria kolaboravimu. Juk jis – iš Rytų Ukrainos, būdamas vaikas buvo spaliukas, paskui – komjaunuolis, tarnavo Sovietinėje armijoje, o į patriotizmą atsivertė tik 1989-aisiais, Dnepropetrovske bene pirmasis iškėlęs geltonai mėlyną Ukrainos vėliavą. Daug kam gali pasirodyti keista ir tai, kad D.Jarošas niekada nedirbo, bet neskursta nei jis, nei jo žmona ir trys vaikai.

D.Jarošo kritikai neatlyžta teiraudamiesi, ar tikrai D.Jarošui „algą“ moka Dnepropetrovsko oligarchas Iharis Kolomoiskis? Ar gali būti, kad šis Baltųjų rūmų draugu vadinamas milijardierius „Dešiniojo sektoriaus“ kovotojams buvo pasiūlęs 5 tūkst. JAV dolerių už galvą Odesos žudynėse? Bet valdžia tikima vis mažiau, o D.,Jarošu – vis daugiau.

„Vis daugiau žmonių įtaria, kad Maidanas į valdžią sugrąžino senąją valdžią“, – teigia Globalios strategijos instituto Kijeve direktorius Vadymas Karasiovas, leisdamas suprasti, kad D.Jarošu tikima vis labiau. Eksperto žodžius iliustruoja apklausų rezultatai.

Pernai gegužę vykusiuose Ukrainos prezidento rinkimuose už D.Jarošą balsavo tik 127,8 tūkst. ukrainiečių – 0,7 procento.  Spalį, renkant Aukščiausiąją Radą, D.Jarošas vienintelis iš visos savo partijos pateko į valdžią gimtojo Dnepropetrovsko rinkėjų dėka. Tačiau jei rinkimai vyktų šiandien, D.Jarošo judėjimas gautų 5 proc. balsų, o jį patį teigiamai vertina apie 15 proc. Ukrainos gyventojų.

Kas graužia Ukrainą?

Nors ukrainiečiai D.Jarošą vertina vis palankiau, politicos analitikai darosi vis atsargesni. Pirmoji priežastis – situacijos destabilizavimas, apie kurį daugiausia imta kalbėti po to, kai praėjusį antradienį Maidano aikštėje susirinkę „Dešiniojo sektoriaus“ veikėjai pareikalavo referendumo dėl pasitikėjimo valdžia, visiškos okupuotų teritorijų blokados ir oficialaus pripažinimo, kad Donbase vyksta karas, o ne antiteroristinė operacija.

Negana to, „Dešinysis sektorius“ išsakė ambicijas tapti Nacionaliniu išsivadavimo judėjimu ir pareikalavo oficialaus pripažinimo, kitaip sakant, pareiškė, jog ir toliau nepaklus Vyriausybei. Tad Ukraina anksčiau ar vėliau turės spręsti neįteisintų ginkluotų batalionų klausimą.

Atsižvelgiant į tai, kad Ukraina ir taip lyg girnapusėse girgžda nuo spaudimo iš Rytų ir Vakarų, kišenėse švilpauja šiauriniai vėjai, o bendra valdžios savijauta – lyg čirškant ant įkaitintos keptuvės, gali apimti panika. Kai panikuoja viršūnėnėlės, vibracijas pajunta iš šaknelės.

Ukrainos atveju toms „šaknelėms“ kažkur jau kirba „Dešiniojo sektoriaus“ pamėtėta idėja, kad, jeigu kas, visada galima ateiti į Maidano aikštę ir surikti „ar tokios Ukrainos mes norėjom?“. Tad kyla klausimas, ar už D.Jarošo meilės tėvynei Ukrainai nekyšo raudonos Rusijos ausys? Niekas taip gerai nepasiduoda valstybės ardymo darbams, kaip urapatriotai.

Patys Ukrainos dešinieji radikalai nemano, kad  jų žodžiai ir veiksmai gali destabilizuoti padėtį. Jie laiko save permainų garantu. Buvęs laikinasis prezidentas, o dabar Ukrainos  gynybos ir saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Turčynovas tam prieštarauja. Žinoma, A.Turčynovas – ideologinis D.Jarošo priešas. Lygiai tokia pat, kone asmenine, nesantaika paremti ir D.Jarošo santykiai su jam kritikos negailinčiu Ukrainos vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu, kurio atsistatydinimo dabar reikalauja „Dešiniojo sektoriaus“ aktyvistai.

Didėjanti sumaištis ir mėginimai susigaudyti, kas yra gėris, o kas blogis, neabejotinai palanki norintiems Ukrainą skaldyti iš vidaus. Tiesa, Rusijoje apie D.Jarošą klausimų tarsi niekam nekyla: taškai ant „i“ čia seniai sudėlioti visų įmanomų propagandos kanalų.

Rusijos sąmokslas

„Dešinysis sektorius“ ir jo lyderis D.Jarošas – itin mėgstami Rusijos kanalo „RTR Planeta“ žinių herojai. Žiūrint propagandinius reportažus galima netgi pamanyti, kad Ukrainos prezidentas yra D.Jarošas, o ne P.Porošenka. Rusų porpagandistai rėkia, kad visi Ukrainos gyventojai D.Jarošą garbina, o jei kas ir nepatenkintas, tai labai jo bijo. „Dešiniojo sektoriaus“ kariai Rusijoje visąlaik buvo vaizduojami kaip vienintelė karinė Ukrainos jėga, geriausiu atveju vadinta fašistais, o blogiausiu – teroristais.

Kremliui reikia, kad rusai šventai tikėtų, jog visa Ukraina yra vienas didelis ir baisus „Dešinysis sektorius“. Ukrainoje vykstant prezidento rinkimams Pirmasis Rusijos kanalas paskelbė, kad D.Jarošas yra neabejotinas rinkimų lyderis ir kad kol kas yra surinkęs daugiausiai – 37,13 proc. balsų, o štai P.Porošenka turi tik 29,63 procento.

Nereikia nė sakyti, kad tos nesąmonės Rusijos propagandinė televizija niekada nepaneigė. Lapkritį po Aukščiausios Rados rinkimų tas pats kanalas pranešė, kad D.Jarošas į pirmąjį parlamento  posėdį atėjo nešinas automatu. Įrodymas – suklastota nuotrauka.

Šių metų sausį Rusijos televizija „Zvezda“ išplatino pareiškimą, kad D.Jarošas Radoje grasina susprogdinti granatą, nors tai buvo tik iš konteksto ištraukta D.Jarošo pokštas. „Nesu už jokias radikalias ir brutalias priemones. Kas būtų, jei demokratiškoje valstybėje atsinesčiau granatą į Radą?“, – retoriškai klausė D.Jarošas. Rusijos televizijos šią frazę bemat pasigavo ir išpūtė neregėtą burbulą. Kitą dieną apie „teroristą“ D.Jarošą jau skalambijo „Russia Today“, NTV, Vesti.ru.

Taigi rusams jau seniai praplautos smegenys, todėl D.Jarošas jiems yra baisiausias monstras, nuo kurio reikia ne tik gintis patiems, bet dar ir ginti Ukrainos rusus. Tačiau tikrą „Dešiniojo sektoriaus“ jėgą ir galimybes, matyt, žino tik pats D.Jarošas.

Interviu žurnalui „Newsweek“ jis sakė, kad jo batalionuose yra mažiausiai 10 tūkst. žmonių. Tisa, praėjusį rudenį Ukrainos naujienų portalui euromaidanpress.com D.Jarošas teigė, kad jo savanorių kariuomenė sudaryta tik iš 7 tūkst. vyrų. „Stratfor“ analitikų vertinimu, visa tai tik kalbos, nes „Dešiniojo sektoriaus“ karių skaičius neviršija nė 500, be to, D.Jarošas ne visiems iš jų yra neabejotinas vadas. Matyt, šis skaičius yra pernelyg sumažintas, nes į „Dešiniojo sektoriaus“ organizuojamus protestus visuomet atvyksta bent 3-5 tūkst. ištikimų aktyvistų.

Laukia vargo vakarienė

„Dešiniojo sektoriaus“ būriai Ukrainos valdžiai yra reikalinga. Nors ji ir kelia įvairių rūpesčių, tačiau tai – neabejotina atrama atremiant Rusijos agresiją Ukrainos Rytuose. Nors jokia valstybė nesitaiksto su nepaklusniais kariniais dariniais, Ukrainos atveju tai nėra pati didžiausia problema. Bent jau kol kas. Daug blogiau, jei „Dešinysis sektorius“ tikrai pradės organizuoti referendumą dėl nepasitikėjimo prezidentu ir Vyriausybe.

D.Jarošas pareiškė, kad visoje Ukrainoje jis ims steigti revoliucinius komitetus , atsakingus už referendumo organizavimą. Žada, kad referendume bus ir daugiau valdžiai nepatogių klausimų – dėl savanoriškų karinių dalinių pripažinimo ir apginklavimo, dėl karinės padėties paskelbimo Rytų Ukrainoje.

Ar tokiam referendumui lemta įvykti, o jei taip, ar jo rezultatai turės kokios nors reikšmės? Pagal Ukrainos Konstituciją referendumui surengti reikia 3 mln. parašų. Jei tiek ir būtų surinkta, ar ukrainiečiai eitų prie balsadėžių? Net ir tokios sėkmės atveju referendumas turėtų tik patariamąjį  balsą. Baisu net klausti, kas Ukrainoje nutiktų, jei dabartinė valdžia būtų nušalinta. Tačiau gal toks scenarijus ir yra slaptas Kremliaus planas, kurio įrankiu, pats to nenorėdamas, yra numatytas D.Jarošas ir jo „Dešinysis sektorius“?

Tarptautinio Lecho Walęsos Solidarumo apdovanojimo įteikimas Krymo totorių lyderiui Mustafai Džemilevui Varšuvoje.

Davidas Lidingtonas

Didžiosios Britanijos ES reikalų ministras

Konradas Pawlikas

Lenkijos Respublikos užsienio reikalų viceministras

Nedaugelis žino, kad 1990 metais, kai pradėjo žlugti Tarybų Sąjunga, Lenkijos BVP buvo vos 20 proc. didesnis už Ukrainos, esant beveik tokiai pačiai šalių teritorijai ir gyventojų skaičiui.

Po dvidešimt penkerių metų skirtumas tarp mūsų šalių žymiai išaugo. Tuo laikotarpiu Lenkijos ekonomika kasmet sistemingai augo apie 5 proc. Ukraina gi įklimpo į stagnaciją. Kodėl taip atsitiko?

Aišku, kad šis skirtumas susijęs su Lenkijos įstojimu į Europos Sąjungą. Tačiau to neužtenka paaiškinimui, kodėl nuo komunizmo žlugimo momento Lenkija ir Ukraina juda tokiu skirtingu greičiu. Egzistuoja du kiti veiksniai, dėl kurių šiandien ES turi susimąstyti.

Pirmas – tai galimybė eiti savu, nepriklausomu keliu, be didesnio stiprių kaimynų kišimosi. Lenkija gavo tokią progą 1990 metais. Ukraina neturi jos iki šiol.

Konfliktas Ukrainos rytuose tęsiasi jau pusantrų metų. Jį vis stiprina tai, kad Rusija, užėmusi dalį Ukrainos teritorijos, siunčia ten savo karius bei ginklus ir atkakliai bando destabilizuoti likusią šalies dalį. To išdava yra humanitarinė krizė, palietusi šimtus tūkstančius vidaus pabėgėlių. Kiekvieną dieną skleisdamas ardomąją propagandą Kremlius bando susilpninti teisėtą, demokratiniu būdu išrinktą Kijevo vyriausybę.

ES pozicija yra vienareikšmė: privalome griežtai raginti Kremlių pakeisti šį kelią. Praeitą mėnesį ES valstybių diplomatijos vadovai pagrįstai nutarė atnaujinti sankcijas Rusijai. Sprendimas buvo priimtas vienbalsiai. Teisingas yra ir sprendimas jo laikytis iki momento, kol Rusija visiškai įvykdys Minsko susitarimus.

Privalome tęsti diplomatines pastangas – ir visos ES mastu, ir dvišalių santykių srityje – kad įtikintume Rusijos sprendimų priėmėjus, jog Ukrainos destabilizavimas niekam nenaudingas, juolab Kremliui.

Užsienio reikalų ministras Grzegorz Schetyna ir premjerė Ewa Kopacz dalyvauja išlydint humanitarinės pagalbos transportą Rytų Ukrainos pabėgėliams. Iš Varšuvos išvyko 34 Valstybinės priešgaisrinės apsaugos tarnybos sunkvežimiai su daugiau nei 150 tonų sveriančia daiktine pagalba mūsų kaimynams.

Antras žymus skirtumas tarp dabartinės situacijos Lenkijoje ir Ukrainoje yra mūsų šalyje įvykdytos demokratinės ir ekonominės reformos. Šiandien Lenkija turi puikiai funkcionuojančią pilietinę visuomenę ir nepriklausomą žiniasklaidą, laisvą rinką ir konkurencingas įmones.

Užduotis nebuvo lengva. Visos iki šiol buvusios Lenkijos vyriausybės, verslininkai ir visuomenės lyderiai pastaruosius dvidešimt penkerius metus aukojosi dėl jos įgyvendinimo. Panašiai kaip Didžioji Britanija, šiandien Lenkija mato naudą, plaukiančią iš konkurencingumo ir atvirumo pasaulio prekyboje. Lenkijoje atsirado dešimtys tūkstančių naujų įmonių, klesti užsienio investicijos, o tūkstančiai užsienio bendrovių kuria darbo vietas ir didina eksportą. Sumažėjo biurokratijos. Didžioji Britanija ir Lenkija stengiasi vykdyti šią užduotį ne tik ES ribose, bet ir už jos ribų.

Šiandien Ukraina pradeda eiti tuo pačiu keliu, įkvėpta tūkstančių savo piliečių, pernai išėjusių į Kijevo gatves ir pareikalavusių geresnės ateities.

Pirmieji šių veiksmų rezultatai jau matyti. Ukrainos parlamentas pradėjo reformų procesą viešosios tvarkos, mokesčių sistemos, žemės ūkio ir sveikatos apsaugos srityse. Kijevas turi ir didesnių iššūkių, pvz., įgyvendinti teisėsaugos reformą ar kovoti su korupcija. Praeitą mėnesį Ukrainoje pradėjo veikti internetinis tinklalapis, kurio pagalba piliečiai gali naudotis 60 vyriausybinių agentūrų paslaugomis ir tai turėtų pašalinti korupciją bei nereikalingą biurokratiją.

Turime girti šią pažangą. Taip, kaip giria ją kiti. Pastaruoju metu aukštas Tarptautinio valiutos fondo – organizacijos, nelinkusios ką nors perdėtai vertinti – pareigūnas pasakė, kad naujoji Ukrainos vyriausybė labiausiai iš visų, buvusių per pastaruosius 20 metų, yra linkusi įgyvendinti reformas.

Tačiau vis dar yra daug atlikti reikalingų darbų. Būtina apriboti biurokratiją ir pernelyg didelę oligarchų įtaką, sukurti draugišką atmosferą verslininkams. Mes, Europos Sąjunga, privalome padaryti viską, kad padėtume Ukrainai tai įvykdyti. Tam reikalinga praktinė pagalba.

Puikus to pavyzdys yra britų fondo „Good Governance Fund“ bei ES „Paramos Ukrainai grupės“ veikla. Lenkija padeda Ukrainai jos permainų kelyje nuo 2005 metų. Iki 2014 metų skyrėme apie 90 milijonų eurų iš „Oficialios paramos plėtrai“ fondo. Nuo praeitų metų Lenkijos vyriausybė padidino paramos Ukrainai apimtį, ypatingą dėmesį skirdama decentralizacijai bei savivaldai, kurios yra svarbiausios permainų laikotarpiu.

Lenkijos Respublikos užsienio reikalų viceministras Konrad Pawlik susitikime su Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministru Davidu Lidingtonu.

Išsiuntėme geriausius Lenkijos ekspertus, kad padėtų kurti ir įgyvendinti įstatymus, ypač decentralizacijos srityje, taip pat paruošti personalą. Šiais metais Lenkija vėl didina paramą Ukrainai, šį kartą antikorupcinių veiksmų ir viešųjų finansų reformų srityse.

Nepaisant to, demokratinė pertvarka Ukrainoje reikalauja laiko. Iš savo patirties žinome, kad reformų kelias yra ilgas. Jis reikalauja Ukrainos piliečių bei jų išrinktos valdžios kantrumo ir ryžtingumo.

Tačiau būtinas ir ES kantrumas bei ryžtas. Mūsų teisių, saugomų atitinkamų institucijų ir įstatymų, nepavyko sukurti iš karto, nors dabar jos atrodo akivaizdžios. Reikėjo laiko, kad jos įsišaknytų ES visuomenėse.

Todėl raginame Europos partnerius, kad patvirtintų savo pasiruošimą remti Ukrainos pastangas vykdyti ekonomines ir politines reformas. Nežiūrint tebesitęsiančio konflikto rytuose, praeitais metais buvo imtasi veiksmų teisinga kryptimi. Privalome bendradarbiauti su Ukrainos vyriausybe ir visuomene, pasižadėjusiomis artimiausiais mėnesiais ir metais įgyvendinti reformų programą.

Scanpix

Kviestinis valdovas. Ukrainos prezidentas Petro Porošenka visus nustebino, Odesos regiono gubernatoriumi nuspręsdamas paskirti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį.

Toks pasirinkimas tikrai gali pasirodyti mažų mažiausiai keistas. Ir keistas visiems.

Pačiam Michailui Saakašviliui po dešimtmetį tvirtai laikyto Gruzijos prezidento posto tapti Ukrainos regiono gubernatoriumi yra, ko gero, tas pats, kas pradinės mokyklos direktoriui įsidarbinti gimnazijos bufete. Gruzinus ne mažiau pribloškė kadaise jų garbinto prezidento sprendimas dėl Ukrainos regiono gubernatoriaus pareigų net išsižadėti savo šalies pilietybės. Tiesa, M.Saakašvilis teisindamasis aiškina, kad dabar jis imasi Ukrainos projekto, nes be naujos Ukrainos esą nebus ir Gruzijos. Tačiau ne tik gruzinams, bet ir Odesos gyventojams tokios šnekos kelia šypseną, nes šios dvi šalys jau keletą metų nebelaikomos neišskiriamomis sesėmis, kurių vienai prasigyvenus pralobsta ir kita.

Juolab kad Odesoje, nuo kurios akių nenuleidžia Rusija, vyrauja toli gražu ne vakarietiškos nuotaikos. Neverta net tikėtis, kad čia ovacijomis bus sutiktas naujas vadas, kurį galima pavadinti kone rusofobijos sinonimu.

Žinoma, tikslas toks ir yra – apsaugoti Odesą nuo „Novorosijos“ gniaužtų ir nuvesti ją ten pat, kur keliauja visa Ukraina – į Vakarus. Esą M.Saakašviliui puikiai sekėsi būti Gruzijos advokatu provakarietiškose organizacijose, ypač NATO, tad kodėl neturėtų pasisekti ir Odesoje. Juolab kad šis regionas, kuriame yra svarbiausias komercinis Ukrainos jūrų uostas ir kuris suvaidino reikšmingą vaidmenį girgždant prorusiškoms ir provakarietiškoms girnapusėms, galiausiai jau pasiliko Ukrainos įtakos zonoje.

Tačiau M.Saakašviliu ne itin pasitiki netgi provakarietiškai nusiteikę ukrainiečiai. Jiems nė kiek neimponuoja žlugusi M.Saakašvilio reputacija, kurią sugriovė skandalai dėl iššvaistytų Gruzijos biudžeto lėšų ir dėl to pradėta jo įtraukimo į tarptautinės paieškos sąrašus procedūra. Be to, visi puikiai prisimena Gruzijos ir Rusijos karą 2008-aisiais ir kelia klausimą, ar tik jam nėra dar kartą patikėta misija vėl vesti pulkelį kovotojų prieš didžiąją Rusiją ir ar už to vėl nestovi JAV.

Rusija dėl naujųjų M.Saakašvilio pareigų tik trauko pečiais. Premjeras Dmitrijus Medvedevas savo „Twitter“ paskyroje lakoniškai parašė: „Cirkas tęsiasi. Vargšelė Ukraina.“

Vis dėlto P.Porošenka nėra pamišėlis, o M.Saakašvilio paskyrimas Odesos gubernatoriumi turi ir racionalumo grūdą.

Pirmiausia P.Porošenka su M.Saakašviliu jau yra turėjęs reikalų – M.Saakašvilis ne vieną mėnesį konsultuoja Ukrainos prezidentą politiniais klausimais. Apskritai M.Saakašvilis Ukrainoje sukiojasi dar nuo Maidano laikų – sunkiausiomis minutėmis jis vis pasirodydavo tarp protestuotojų, mėgindamas palaikyti jų „kovinę dvasią“. Tad P.Porošenka neperka katės maiše. Be to, jis jau pagarsėjo simpatijomis ekspertams iš užsienio, nes M.Saakašvilis toli gražu ne pirmas užsienietis, kuris, vadovaujant P.Porošenkai, užima aukštą postą Ukrainos valdžioje. Užtenka pažvelgti į ministrų kabinetą, kuriame ekonomikos plėtros ir prekybos ministro postas atiteko lietuviui Aivarui Abromavičiui, o finansų ministre tapo iš JAV atvykusi Natalie Jaresko.

Kijevas, tiksliau, bent jau pats P.Porošenka, yra įsitikinęs, jog užsieniečiais iš Vakarų praskiesta vyriausybė ne tik aiškiai pademonstruos, kad Ukraina nusigręžia nuo Rusijos ir atsisuka į Vakarus, bet ir padės pritraukti Vakarų paramos įgyvendinant esmines reformas bei sumažins korupciją – juk nauji veidai niekaip nesusiję su korumpuotais iki šiol Ukrainą valdžiusiais oligarchais.

Visame šiame kontekste P.Porošenka M.Saakašvilį visuomenei pristatė kaip žmogų, turintį didžiulę dešimties metų patirtį nukreipiant Gruziją Vakarų link ir įgyvendinant radikalias valdžios reformas.

Ir tai nepaneigiamas faktas. Būtent M.Saakašvilio nuopelnas yra tai, kad Gruzija buvo atsidūrusi tarp dešimties valstybių, kuriose, Pasaulio banko vertinimu, yra geriausios sąlygos plėtoti verslą.

Lenkijos užsienio reikalų ministro pavaduotojas Konradas Pavlikas Gruziją vadina vienu ryškiausių pažangos pavyzdžių pasaulyje. „Iš korumpuotos ir neefektyvios valstybės Gruzija per stebėtinai trumpą laiką iš esmės reformavosi ir pasiekė puikių rezultatų“, – teigia K.Pavlikas, turėdamas omenyje būtent M.Saakašvilio vadovavimo laikotarpiu padarytą Gruzijos pažangą.

Ypač ši pažanga imponuoja, palyginti su šiuo metu Gruziją ištikusiu nuosmukiu. „The Economist“ duomenimis, kritusios naftos kainos ir Rusijai taikomos sankcijos Gruzijos ekonomikai sudavė itin skaudų smūgį. Vien Gruzijos eksportas šiemet smuko maždaug trečdaliu, nuvertėjo šalies valiuta, sumažinta ekonomikos augimo prognozė. O matydamas šiuos procesus naujasis Gruzijos prezidentas Georgijus Margvelašvilis pamynė išdidumą ir į svarbius postus paskyrė kai kuriuos M.Saakašvilio laikų politikus, tuo dar kartą patvirtindamas, kad M.Saakašvilio sėkmė Gruzijoje nebuvo atsitiktinė.

Nepasiteisino ir naujosios Gruzijos valdžios pozicija, kad su Rusija naudinga palaikyti kuo draugiškesnius santykius ir kad M.Saakašvilio konfrontacija su Maskva buvo didžiausia klaida, ką jau kalbėti apie skaudžiąją tos konfrontacijos pasekmę – karą. Šiuo metu diplomatiniu lygiu Tbilisio ir Maskvos santykiai tikrai atrodo kur kas šiltesni. Tačiau klydo tie, kurie manė, kad diplomatinis atšilimas reikš atšilimą ir politikoje. Maskvai tai ne motais. Vasario mėnesį Rusija patvirtino 145 mln. JAV dolerių paramą Abchazijai, po poros dienų pasirašė naują susitarimą su Pietų Osetija, po kurio vėl kilo kalbų apie galimą šios teritorijos aneksiją.

P.Porošenkai Ukrainos atveju svarbiausi atrodo M.Saakašvilio nuopelnai restruktūrizuojant Gruzijos policiją ir pasienio tarnybą. Tad jis išreiškė viltį, kad M.Saakašviliui Odesoje irgi puikiai seksis susidoroti su klestinčia korupcija ir kyšininkavimu svarbiausiose tarnybose.

Beje, M.Saakašviliui nereikės pradėti nuo nulio. Jis ketina įgyvendinti tautietės Ekos Zguladzės, einančios Ukrainos vidaus reikalų ministro padėjėjo pareigas, bandomąjį policijos reformos projektą, kuriuo siekiama pažaboti šioje institucijoje klestinčią korupciją.

P.Porošenka, regis, nuoširdžiai tiki, kad tai įmanoma. Pristatydamas visuomenei M.Saakašvilį, Ukrainos prezidentas pareiškė: „Michailas yra žinomas tuo, kad neįmanoma padaro įmanomu.“ Pats M.Saakašvilis, kreipdamasis į margą Odesos regiono visuomenę, kurioje išsitenka ukrainiečiai, rusai, žydai, bulgarai ir kiti, pareiškė, jog procesas bus ilgas, tačiau labai svarbu pradėti siekti, kad Odesa taptų Juodosios jūros sostine.

Procesas trumpas tikrai nebus, nes Odesa yra nepaprastai traumuota. Užtenka prisiminti vien pernai gegužę ją sukrėtusį gaisrą profsąjungų rūmuose. Priminsime, kad tragedija prasidėjo nuo konflikto tarp aktyvistų, nusiteikusių prieš Euromaidaną, iš vienos pusės, ir Odesos bei Charkovo futbolo klubų fanų ir radikalų iš „Dešiniojo sektoriaus“, taip pat Euromaidano aktyvistų – iš kitos. Galiausiai ginkluoti radikalai užvijo šalies federalizacijos šalininkus į profsąjungų rūmų pastatą, užblokavo išėjimus ir padegė. Tada žuvo 48 žmonės, nukentėjo dar apie 170.

Odesos gyventojai iki šiol tebejaučia nerimą dėl galimų Ukrainos pajėgų susirėmimų su separatistais, o visoje srityje klesti radikalios nuotaikos. Vien šį pavasarį apie 60 Odesos gyventojų buvo areštuoti už separatistinės veiklos skatinimą ir smurto kurstymą. Suskaičiuoti 32 sprogimai įvairiose miesto viešosiose vietose – nuo traukinių stoties iki bankų ir aikščių.

O kur dar klestintys oligarchai, kurių nesutarimų aukomis tampa paprasti gyventojai. Štai kovo mėnesį iš Dniepropetrovsko srities vadovo pareigų P.Porošenkos sprendimu pašalinus Igorį Kolomoiskį ir perdavus šį postą kaimyninės Zaporožės srities gubernatoriui Valentinui Rezničenkai (abu jie oligarchai, nepasidaliję įtakos naftos kompanijose), Odesos gatvėse neliko privačių karinių grupuočių, kurias I.Kolomoiskis finansavo darydamas paslaugą savo sąjungininkui, Odesos srities gubernatoriui Igoriui Palicai.

Galbūt kaip tik dėl Odesoje tvyrančios netvarkos M.Saakašvilis yra ne tokia jau prasta kandidatūra. Ukrainos ekonomikos plėtros ir prekybos ministras A.Abromavičius – vienas didžiausių jo rėmėjų, įsitikinusių, kad Odesoje reikalingas geležinis kumštis. „Tik radikaliomis priemonėmis galima pasiekti tikslą. Prezidentas pasielgė išmintingai. Mes turime jį palaikyti. Įprastos priemonės neveiksmingos, o laikas senka“, – įsitikinęs A.Abromavičius.

M.Saakašvilio kritikai jo galimybėmis abejoja. Juk M.Saakašvilis Gruzijoje reformas įgyvendino iki konflikto su Rusija, o Ukrainoje šiuo metu – pats konflikto įkarštis. Be to, gruzinai juo pasitikėjo, o štai Ukrainoje M.Saakašvilio, kaip šeimininko, statusas kelia didelių abejonių.

Be to, Gruzijoje jam irgi sekėsi tik tol, kol nepasuko savotiškos saakašviliškos diktatūros link. Prieš pat jo karjeros Gruzijos politikoje pabaigą Eduardas Ševardnadzė pareiškė, esą M.Saakašvilis buvo ir lieka gudrus vyrukas, tačiau politikoje jis virto diletantu ir veda Gruziją į diktatūrą.

Ką jau kalbėti apie M.Saakašviliui būdingą pasipūtimą (save jis yra palyginęs su Atatiurku ir net Charles’iu de Gaulle“iu), kuris, jeigu buvęs Gruzijos prezidentas taptų pranašu svetimame krašte, gali pasireikšti dar keistesnėmis formomis. P.Porošenka visa tai supranta. Galbūt iš to turės ir naudos, pavyzdžiui, „diktatūriškas“ valdymas Odesoje gali padėti P.Porošenkai įtvirtinti regioninę valdžią ir pakirpti sparnus separatistams.

Vis dėlto svarbiausia jam, matyt, yra tai, kad M.Saakašvilio paskyrimas Odesos gubernatoriumi yra žinia Rusijai. Joje aiškiai sakoma, kad Ukraina pasiryžusi eiti į Vakarus, o su Rusija jokių reikalų turėti neketina.

Rima Janužytė

Scanpix

Kalbant apie karą ir taiką, dauguma žmonių komentuoja žiniasklaidos antraštes. Jeigu paklausus apie karo Ukrainoje perspektyvas būtų daug tokių, kurie atsakė „nežinau“, sakytume, kad Rusijos ir Ukrainos konflikto tema patyrė infliaciją. Mūsų atveju nežinančiųjų dalis sudaro 8,8 proc. – vadinasi, daugiau nei 90 proc. apklaustųjų Ukrainos reikalai turi vertę. Ir 55,4 proc. tų, kurie turi nuomonę, laukia karo. Arti 20 proc. tikisi atviros Rusijos agresijos.

Palyginimui – duomenys, kuriuos balandžio pradžioje paviešino Rusijos viešosios nuomonės fondas. 54 proc. rusų (taip čia vadiname Rusijos piliečius) mano, jog egzistuoja karo tarp Rusijos ir NATO grėsmė. Tokios grėsmės nemato 37 proc. apklaustųjų. Manančiųjų, jog Rusijos politika mažina karo grėsmę, yra 66 proc. – vaizdžiai kalbant, tiek rusų savo šalies lyderius įsivaizduoja esant taikos balandžius, o 28 proc. apklaustųjų įsitikinę, kad šalis naudoja tiktai diplomatines priemones. Šalies prezidento Vladimiro Putino autoritetą laiko taikos veiksniu 11 proc. rusų. Ir tiktai 15 proc. apklaustųjų įsitikinę, jog Rusijos politika didina karo riziką. Nuomonės aiškios, belieka prisiminti istorijos pamokas – karas nutinka, kada jo norima ir laukiama.

Kokių tikitės Rusijos veiksmų Ukrainoje artimiausiu metu?       (proc.)

1                    Rusijos skatinamas separatistų puolimas                       35,6

2                    Atvira Rusijos agresija prieš Ukrainą                            19,8

3                    Nelabai intensyvus ilgalaikis pozicinis karas                                      23,4

4                    Rusijos atsitraukimas sumažinus paramą teroristams                         12,4

5                    Nežinau                              8,8

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime Consulting“ 2015 m. gegužės 7-9 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

VZ

Diplomatija. Apie dvišalius Lietuvos ir Ukrainos santykius ir nelengvas reformas į Vakarus sukančioje šalyje kalbamės su naujuoju Lietuvos ambasadoriumi Kijeve Mariumi Janukoniu.

VEIDAS: Kokius svarbiausius tikslus sau keliate Ukrainoje? Kaip manote, ar, esant tokiai įtemptai padėčiai, nuveikti darbai gali būti tvarūs?

M.J.: Kalbant plačiąja prasme, vienas pagrindinių tikslų yra išlaikyti puikų Lietuvos bendradarbiavimą su Ukraina ir palaikyti istoriškai susiklosčiusį gerą Lietuvos įvaizdį šioje valstybėje. Tai didelė atsakomybė ir rimtas uždavinys.

Jei kalbėtume apie konkretesnius dalykus, tai Lietuva turi ir toliau visomis išgalėmis tęsti paramą Ukrainai. Žinoma, mūsų ištekliai nėra begaliniai, bet parama juk gali būti įvairių formų: humanitarinė, politinė ar Ukrainos institucijoms teikiama ekspertinė pagalba. Lietuvos specialistai Ukrainoje dirba tiek dvišaliu pagrindu, tiek per įvairias Europos Sąjungos programas ir projektus. Tai turime daryti, nes tai susiję su mūsų regiono saugumu.

Iš tikrųjų neturime kito pasirinkimo: Lietuvos saugumas tiesiogiai priklauso nuo Ukrainos saugumo, o Ukrainos integracija į ES yra mūsų prioritetinis interesas. Bet kokiu atveju turime tęsti pagalbą Ukrainai. Aišku, galima nuveikti ir tam tikrų apčiuopiamų darbų. Jeigu bent vienoje srityje, pavyzdžiui, reformuojant teisinę sistemą ar kuriant integracijos į ES koordinavimo struktūrą Ukrainoje, būtų pritaikyta Lietuvos patirtis, tai jau būtų pasiekimas.

VEIDAS: Lietuvoje yra nemažai žmonių, manančių, kad mums nereikėjo užimti tokios ryžtingos Ukrainos rėmimo pozicijos, kuri neigiamai paveikė dvišalius Lietuvos ir Rusijos santykius. Kaip jūs vertintumėte, ar toks Lietuvos žingsnis buvo racionalus?

M.J.: Vertinant tarptautinės politikos ir diplomatijos požiūriu, gali būti daug įvairių nuomonių, kaip turėtume reikšti savo paramą Ukrainai, ar verta daryti vienokius ar kitokius pareiškimus ir panašiai. Vis dėlto manau, kad atėjo laikas, kai turime pirmiausia patys sau įvardyti, kas vyksta Ukrainoje ir mūsų regione. Susidūrėme su Rusijos agresija ir visus reiškinius bei procesus pirmiausia turėtume vertinti per šią prizmę. Čia jau kyla moralinio pasirinkimo klausimas: ar paremti Ukrainą, ar reiškinius tiesiog vadinti kitais žodžiais ir pasirinkti laukimo bei laviravimo politiką. Lietuva pasirinko aiškios paramos Ukrainai politiką, tą ne kartą įvardijo mūsų politikai, tą nuolatos rodome savo veiksmais. Manau, Vakarai vis dar iki galo taip ir neįvertino Ukrainos svarbos Europai, jos potencialo, ir mūsų, Vakarų, klaida ta, kad jai buvo skiriama per mažai dėmesio.

VEIDAS: Gal užimdami tokią aktyvią poziciją kartu keliame ir savo, kaip regiono politinio veikėjo, prestižą?

M.J.: Nors Lietuvos pozicija kartais ir aštroka, kartais pasakome kandžių žodžių, tačiau ES tai yra vertinama. Ypač tų valstybių, kurios mąsto panašiai ir yra mūsų artimesnės sąjungininkės ES.

VEIDAS: Ką manote apie gana pasyvią ES paramą Ukrainai?

M.J.: Puikiai suprantame, kad ES politiką sudaro jos 28 šalių narių konsensusas, o jo paieškos ne visada būna lengvos ir reikalauja daug, kartais ir įtemptų, diskusijų. Vis dėlto prisiminkime pačią konflikto Ukrainoje pradžią. Tuomet pamatėme, kad, nepaisant skirtingų šalių narių interesų, ES reakcija buvo gana tiksli ir greita, pavyko pasiekti gana vieningą požiūrį dėl Rusijos agresijos pasmerkimo, sankcijų prieš ją, paramos Ukrainai. ES tokios politikos laikosi ir dabar. Vien tai, kad balandį Ukrainai buvo skirta dar apie 2 mlrd. eurų finansinės paramos, rodo, jog ES šalys yra gana apsisprendusios šiuo klausimu. Galiu pasakyti, kad šiuo metu turime geresnį rezultatą, negu kartais būtų galima tikėtis iš ES pusės. Be abejo, tolesnė padėtis priklausys nuo įvykių Ukrainoje, jos pačios gebėjimo įgyvendinti reformas.

VEIDAS: Ar yra galimybių, kad būtų suteikta ir karinė ES pagalba Ukrainai, ar vis dėlto būtų vengiama rizikuoti stipriai susigadinti santykius su Rusija?

M.J.: Karinės pagalbos teikimas priklauso nuo kiekvienos valstybės individualaus sprendimo. Šiuo klausimu bendros ES politikos nėra, kiekviena šalis tai sprendžia atskirai. Lietuva tokį sprendimą yra priėmusi ir suteikusi Ukrainai nedidelės apimties karinę pagalbą. Tokia Lietuvos pozicija buvo bandymas parodyti kitoms šalims pavyzdį, kad nereikia to bijoti.

VEIDAS: Minėjote, kad svarbu, jog ateityje Ukraina taptų ES nare. Kaip manote, ar, esant tokiai situacijai, įmanoma, kad Ukraina taptų ES ir NATO nare? Ko tam reikėtų?

M.J.: Galima svarstyti įvairiai. Jeigu integraciją į ES ir NATO vertintume kaip nusistovėjusį, tradicinį teisinį procesą, tai žinome apie visus tuos etapus, kuriuos reikia pereiti, kad šalis atitiktų ES ar NATO narės kriterijus. Tik juos perėjus apsisprendžiama dėl valstybės narystės. Taip buvo ir su Lietuva. Vis dėlto reikia pripažinti, kad dabar gyvename jau visai kitokiame pasaulyje ir kartais sprendimai gali būti nestandartiniai, formalus procesas gali pasikeisti. Taigi negalima atmesti galimybės, kad, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, Ukrainai galėtų būti lengviau tapti nare.

Be abejo, vertinant realistiškai ukrainiečių laukia ilgas procesas, pirmiausia susijęs su vidaus reformomis (teisinės, teismų sistemos, taip pat ginkluotųjų pajėgų ir kt.) ir europietiškos visuomenės, europietiškos ekonomikos sukūrimu, verslo aplinkos pagerinimu, – be to narystė ES būtų sunkiai įsivaizduojama.

VEIDAS: Jei vis dėlto Ukraina būtų priimta į NATO ir ES, ar tai reikštų akibrokštą Rusijai ir žymėtų didelio konflikto pradžią?

M.J.: Tokie svarstymai apie Ukrainos priėmimą į ES ir NATO iš tikrųjų yra teoriniai, bet Lietuvos interesas būtų toks, kad Ukraina kuo labiau suartėtų su ES ir NATO. Esame pasirengę padėti šiame procese, tačiau vėlgi tai daugiausia priklausys nuo pačių ukrainiečių.

VEIDAS: Ar yra žinoma, kokia dalis ukrainiečių pritaria tokiai vakarietiškai krypčiai? Ar tokias nuotaikas stipriai veikė Maidanas?

M.J.: Maidano įvykiai iš tikrųjų stipriai pakeitė Ukrainos visuomenę. Tiesa, negalime užtikrintai kalbėti apie visą Ukrainą, nes tai teritoriškai labai didelė ir istoriškai, kultūriškai bei mentaliteto požiūriu skirtinga šalis. Žinoma, dabar dauguma Ukrainos gyventojų pasisako už integraciją į ES, o naujausių visuomenės apklausų rezultatai rodo, kad apie 50 proc. ukrainiečių norėtų integracijos ir į NATO. Pastarieji metai stipriai paveikė Ukrainos visuomenės nuomonę, ir, žinoma, pagrindinė to priežastis – Rusijos agresija.

VEIDAS: Ar yra daug įtampos tarp ukrainiečių ir rusų kilmės Ukrainos gyventojų?

M.J.: Kartais tokios įtampos dirbtinai sureikšminamos. Prisiminkime, kad įvairiais laikotarpiais skirtinguose Ukrainos regionuose žmonės – ir tie, kurie save laikė ukrainiečiais, ir tie, kurie save vadino rusais, sugebėdavo rasti sugyvenimo būdų ir bendravimo, ir kalbų vartojimo požiūriu. Tai tikrai nėra kažkokia didelė problema, priešingai nei dabar dažnai norima pateikti. Be abejo, karas Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksija įaudrino gyventojų emocijas ir šalies visuomenė tapo šiek tiek radikalesnė, aštriau reaguojanti, bet iš tikrųjų Ukrainoje tai nėra opi problema.

VEIDAS: Kaip manote, ar vertėjo pradėti stumti rusų kalbą iš Ukrainos viešojo gyvenimo?

M.J.: Iš tikrųjų rusų kalba nėra išstumta. Buvo kalbama apie vieno specialaus įstatymo priėmimą, kuris įtvirtintų ukrainiečių kalbą kaip pagrindinę valstybės kalbą (kol kas jis net nėra įsigaliojęs). Jokios rusų kalbos diskriminacijos nėra, ir netgi Kijeve dažnai tarpusavyje (net ir tarp valdžios pareigūnų) bendraujama rusiškai, šeimose neretai vartojamos abi kalbos. Dėl istorinių aplinkybių žmonės prie to yra pripratę. Dar pridėčiau, kad vietos valdžios institucijose tuose regionuose, kuriuose praktiškai gyvena tautinės mažumos, nedraudžiama netgi oficialių dokumentų rašyti savo kalbomis. Turiu omenyje ne tik rusų, bet ir vengrų, rumunų, kitų Ukrainoje gyvenančių mažumų kalbas.

VEIDAS: Grįžkime prie Krymo. Kaip manote, ar Ukraina jį prarado visam laikui, ar dar yra galimybių jį susigrąžinti? Ar pastarasis atvejis galėtų būti tvarus?

M.J.: Kalbant apie Krymą reikia įvertinti ir teisinę, ir realią situaciją. Žinoma, Lietuva ir tarptautinė bendrija niekada nepripažins Krymo aneksijos ir pasisakys už Ukrainos teisę susigrąžinti šią teritoriją. Kita vertus, tarptautinės teisės požiūriu Krymo teritorija tebėra Ukrainos dalis, nes aneksija yra neteisėta. Kiek galėtų trukti Krymo susigrąžinimo procesas, kol kas sunku pasakyti. Tai pirmiausia priklausys nuo Rusijos politikos. Tikėkimės, kad sulauksime Rusijos požiūrio pasikeitimo.

VEIDAS: Ar yra didelė tikimybė, kad Ukrainos teritorijoje atsiras dar vienas įšaldytas konfliktas, kaip nutiko, pavyzdžiui, Padniestrėje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje?

M.J.: Krymą būtų sunku pavadinti įšaldytu konfliktu, nes jo situacija skiriasi. Krymo atžvilgiu pasielgta gerokai šiurkščiau – jis paprasčiausiai aneksuotas ir neteisėtai prijungtas prie Rusijos Federacijos. Kitos minėtos teritorijos yra pseudonepriklausomos valstybės. Bent jau save taip pateikia, nors, aišku, tarptautinė bendruomenė jų nepripažįsta. Teoriškai tokia situacija būtų įtikinamesnė Rytų Ukrainoje, nors tikimės, kad taip nenutiks.

VEIDAS: Atrodo, kad daug ukrainiečių tampa vis labiau nepatenkinti ir naująja šalies valdžia. Kaip manote, ar šis nepasitenkinimas gali peraugti į socialinius neramumus?

M.J.: Nėra ko slėpti, kad šiuo metu Ukraina yra patekusi į sudėtingą laikotarpį. Ne tik dėl karinių veiksmų Rytų Ukrainoje ir Krymo aneksijos – prie to prisideda ir ekonominiai sunkumai. Ukrainos ekonomika jau antrus metus iš eilės traukiasi, nuolat kyla komunalinių paslaugų kainos, o tai gana skausmingai atsiliepia žmonėms. Iš tikrųjų tokia situacija gali sudaryti tinkamas sąlygas didėti nepasitenkinimui valdžios politika ir kilti įvairiems protestams. Vis dėlto labai dažnai susidaro įspūdis, kad tokios įtampos ir galimi neramumai yra skatinami dirbtinai.

VEIDAS: Iš Rusijos pusės?

M.J.: Sunku pasakyti, bet nepalieka jausmas, kad tai sąmoningai eskaluojama tam tikrų suinteresuotų grupių. Kitaip tariant, tų, kurios nėra suinteresuotos Ukrainos, kaip europietiškos valstybės, sėkme.

VEIDAS: Prakalbus apie ekonominius sunkumus knieti paklausti dėl susidariusios didelės Ukrainos skolos. Ar Ukraina po truputį artėja prie valstybės bankroto?

M.J.: Ukrainos oficialioji skola yra gana didelė, bet kol kas ji valdoma. Matome, kad ir tarptautinės finansų organizacijos neatsisako padėti Ukrainai, neatsisako jai skirti paramos. Tai reiškia, kad pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis tarptautiniu lygiu dar išlaikomas. Žinoma, nesinorėtų per daug gražinti padėties, nes, kaip minėjau, ekonominių iššūkių ir sunkumų yra užtektinai, bet kol kas procesas kontroliuojamas.

VEIDAS: Kiek tai gali tęstis?

M.J.: Tai priklausys nuo dviejų veiksnių – Rusijos politikos bei tolesnių jos veiksmų prieš Ukrainą ir pačios Ukrainos valdžios gebėjimo susitelkti ir ryžtingai imtis reformų, mažinti korupciją ir gerinti verslo sąlygas. Tai labai svarbu ekonominės recesijos laikotarpiu.

VEIDAS: O kaip yra su verslu ir investuotojais? Ar jie dar domisi Ukraina?

M.J.: Gal pasirodys keistoka, bet kai kurios verslo kompanijos ir toliau investuoja į Ukrainą, tarp jų – ir Lietuvos. Be abejo, dabartinė situacija nėra palanki naujų investuotojų atėjimui ir naujoms rimtoms investicijoms, vis dėlto verslas stengiasi prisitaikyti ir išgyventi šį sunkų laikotarpį. Dar galiu pasakyti, kad iš visų Lietuvos verslininkų, dirbančių Ukrainoje, praktiškai niekas nepasitraukė. Taip, jie pripažįsta, kad padėtis nėra iš geriausių, kad netrūksta sunkumų, bet tikėjimas Ukrainos ekonomikos atsigavimu ir interesas šios rinkos atžvilgiu išlieka.

VEIDAS: Ar verslas domisi tik Kijevo apylinkėmis, ar ir labiau pakraščiuose esančiais regionais? Kaip keičiasi ekonominė atskirtis tarp skirtingų Ukrainos dalių?

M.J.: Iš tikrųjų verslas domisi įvairiais regionais. Taip Ukrainos atžvilgiu buvo visada. Kaip žinome, viena perspektyviausių sričių Ukrainoje yra žemės ūkis, kuris gali būti sėkmingai plėtojamas daug kur. Apie kažkokią didėjančią Ukrainos regionų ekonominę atskirtį kol kas kalbėtis netenka, bet, be abejo, šiuo metu didžiausias ekonominis ir finansinis potencialas sutelktas Kijeve, todėl kiti regionai gali atrodyti primiršti.

VEIDAS: Ar iki Rusijos agresijos Ukrainos valdžia kreipė pakankamai dėmesio visiems šalies regionams? Gal nesėkmės Kryme, Rytų Ukrainoje tam tikra prasme jau buvo užprogramuotos?

M.J.: Kiekviena Ukrainos valdžia kiek galėdama stengėsi skirti dėmesio visiems šalies regionams, bandė kuo labiau juos integruoti į bendrą sistemą ir stengėsi išlaikyti balansą tarp sostinės ir kitų šalies teritorijų. Vienoms valdžioms tai sekėsi geriau, kitoms blogiau. Žinoma, skirtumai tarp regionų išliko, negalima sakyti, kad visa šalis vystėsi tolygiai, antra vertus, nemanau, kad tai būtų sudarę sąlygas Krymo aneksijai ar įvykiams Rytų Ukrainoje. Viskas čia vis vien atsiremia į Rusijos vykdomą politiką.

VEIDAS: Ukrainoje kilo skandalas, kai šauktiniai ėmė protestuoti dėl tarnybos. Ar tai rodo, kad daliai ukrainiečių Ukrainos teritorinis vientisumas, nepriklausomybė nėra tokie svarbūs dalykai, ar tai veikiau susiję su Rusijos provokacijomis?

M.J.: Pavadinčiau tai tiesiog žmogiška reakcija. Yra žmonių, kurie tikrai nenori kariauti, jų tėvai taip pat nenori, kad jų vaikai kariautų, kai kyla grėsmė būti sužeistam ar žūti.

VEIDAS: Rusija kalba apie federalizmo Ukrainoje idėją. Ar toks scenarijus būtų įmanomas?

M.J.: Valstybės santvarkos forma yra Ukrainos valdžios suverenus sprendimas. Kol kas Ukrainos valdžia tvirtai laikosi pozicijos, kad valstybė turi būti unitarinė.

VEIDAS: Ukrainos valdžia politinių patarėjų, konsultantų dairėsi užsienyje. Kartais juos kvietė ir iš tokių valstybių, kurios neatrodo toliau pažengusios už pačią Ukrainą, pavyzdžiui, Gruzijos. Negi tokioje didelėje tautoje nerasta tinkamų žmonių?

M.J.: Ukrainos siekis panaudoti geriausią tarptautinę patirtį, šaliai vykdant būtinas reformas, yra vertinamas ir pats sprendimas pasikviesti žinomų ekspertų, turinčių didelę reformų patirtį, yra geras. Kai Lietuva stojo į ES, čia irgi dirbo daug konsultantų, ekspertų iš ES šalių. Manau, ukrainiečiai tiesiog remiasi jau išbandytu metodu. Jeigu minime Gruziją, kurios nemažai ekspertų dirba patarėjais ir konsultantais Ukrainos vyriausybėje, o kai kurie joje užima ir oficialius postus, tai reikėtų prisiminti, kad Gruzijoje buvo įvykdytos įspūdingos reformos, kurios iš esmės pakeitė šalį, padėjo jai sėkmingai kovoti su korupcija, nors iš pradžių tai atrodė neįmanoma užduotis. Jai taip pat pavyko sukurti geras verslo sąlygas. Gruzijos patirtis neabejotinai galėtų būti naudinga Ukrainai. Žinoma, svarbu, kad visas šis konsultantų ir patarėjų darbas būtų kuo geriau koordinuojamas. Tai padėtų greičiau gauti labiau apčiuopiamų rezultatų.

VEIDAS: Kaip, žiūrėdamas iš šono, vertinate, ar pažanga pakankamai greita?

M.J.: Norėtume, kad pažanga būtų greitesnė. Ukrainiečiai šiuo metu turi unikalias sąlygas ir galimybes sukurti naują valstybę, iš esmės reformuoti savo neefektyvią biurokratinę sistemą. Nors reikia dar daug ką padaryti, iš principo einama teisingu keliu.

VEIDAS: Kaip prognozuotumėte, kuo galėtų baigtis neramumai, kamuojantys Ukrainą?

M.J.: Reikia išlikti optimistams. Tiek Lietuvai, tiek ES nereikia nuleisti rankų ir stengtis padaryti viską, kad būtų padėta Ukrainai, pagelbėti jai kuo labiau suartėti su Vakarais. Tai mūsų pačių interesas, ir iš tikrųjų yra visos prielaidos to tikėtis.

Pridėčiau, kad pasaulyje esama daug pavyzdžių, kai šalys, susidūrusios su grėsminga saugumo situacija, kitų šalių agresija, nestabilia tarptautine padėtimi (pavyzdžiui, Izraelis), vis vien sugeba kurti modernią valstybę, sėkmingai įgyvendinti reformas ir užtikrinti žmonių gerovę. Tikimės, kad panašiu keliu eis ir Ukraina. Na, o kiek truks neramumai, priklausys nuo Rusijos politikos ir tarptautinės bendrijos pozicijos.

Vaiva Sapetkaitė

Apie Lietuvos ambasadorių Ukrainoje

Marius Janukonis turi teisės magistro laipsnį. Karjerą Užsienio reikalų ministerijoje (URM) pradėjo 1995 m., o nuo 1998 m. ėjo Prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas. M.Janukonis yra dirbęs Lietuvos ambasadose Minske (Baltarusijoje) ir Kijeve (Ukrainoje), taip pat vadovavęs URM Europos šalių ir Rytų kaimynystės politikos departamentams.

M.Janukonis Ukrainoje pakeitė diplomatinę karjerą baigusį buvusį ambasadorių Petrą Vaitiekūną.

Diplomatas kalba angliškai, rusiškai, ukrainietiškai, lenkiškai, baltarusiškai ir prancūziškai.

Šimtadienį atšventusi Ukrainos vyriausybė ir parlamentas pateisino toli gražu ne visus ukrainiečių lūkesčius.

Vos prieš tris mėnesius Ukrainos ekonomikos ministru tapęs lietuvis Aivaras Abromavičius, kaip ir dar keturi ministrai bei tiek pat viceministrų, gali būti atleistas. Apie tai, kad prezidentas Petro Porošenka ir ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas susitarė „performatuoti“ ministrų kabinetą ir sudarė nebetinkamų ministrų sąrašą, užsimena „neįvardyti šaltiniai“ Ukrainos prezidento administracijoje ir Aukščiausiojoje Radoje.

Tarp gresiančių permainų priežasčių – ne tik A.Abromavičiaus įgyvendinama valstybinių įmonių pertvarka, kelianti turtingiausių Ukrainos verslininkų nepasitenkinimą. Gali būti, kad A.Abromavičius, kuris, kaip ir kiti vyriausybės ekonominio bloko ministrai, į vyriausybę buvo deleguotas prezidento politinio bloko, pakliuvo į politinių nesutarimų tarp prezidento ir premjero, taip pat ir vyriausybės bei Ukrainos nacionalinio banko, girnas.

„Stratfor“ analitikai atkreipia dėmesį, kad nesutarimai dėl Ukrainos monetarinės politikos kurso jau pareikalavo pirmųjų galvų. Vasario pabaigoje Ukrainos nacionaliniam bankui nusprendus dar labiau sustiprinti valiutos kontrolę, tai yra ne tik prižiūrėti visus 50 tūkst. JAV dolerių viršijančius išankstinius importuotojų mokėjimus, bet ir uždrausti vietiniams bankams skolinti įmonėms, kurios už paskolą ketina įsigyti užsienio valiutos, vyriausybė privertė banką atšaukti šį sumanymą ir netgi prabilo apie jo vadovės Valerijos Gontarevos, galbūt įsivėlusios ir į korupcijos skandalą, atsistatydinimą. Tačiau A.Abromavičius gali būti pirmas. Mat jei pasitvirtins V.Gontarevos perspėjimai, kad laikantis įsipareigojimų Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) gamtinių dujų tarifai Ukrainos vartotojams gali išaugti 280 proc., arba 3,8 karto, šilumos energijos kainos – 66 proc., o infliacija metų pabaigoje dėl to gali siekti 25–26 proc., reikės ieškoti kaltų. Juk naujoji valdžia ukrainiečiams žadėjo, kad padėtis ims stabilizuotis, o ši tampa dar sudėtingesnė.

BVP pernai susitraukė beveik 10 proc. Centriniam bankui palūkanų normą pakėlus nuo 7 iki 20 proc., grivinos vertė sumažėjo beveik dviem trečdaliais, dėl to pašėlo infliacija, pastaruoju metu siekianti 30 proc. Bandant suvaldyti padėtį, Ukrainos užsienio valiutos atsargos susitraukė nuo 16 iki 7 mlrd. dolerių.

O vienas pirmųjų kaltininkų, kad niekas per daug negerėja, sąraše – ekonomikos ministras A.Abromavičius, be kurio pastangų ir išganinga, ir kartu pragaištinga sutartis su TVF dėl 17,5 mlrd. dolerių Ukrainos kreditavimo programos galbūt visai nebūtų buvusi pasirašyta. A.Abromavičiaus, kaip ministro, nenaudai – ir tai, kad skandaluose skendi Ukrainos fiskalinė tarnyba, prieš kurią A.Jaceniuko nurodymu jau pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Visa ši sumaištis finansų institucijose ne tik sunkiai dera su Ukrainos įsipareigojimais Tarptautiniam valiutos fondui, bet ir gali pakišti koją Ukrainai gaunant Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko paramą.

Tiesa, pats A.Jaceniukas šalį neva ištikusią politinę krizę neigia ir aiškina, esą bendras ir darnus vyriausybės, Aukščiausiosios Rados ir prezidento institucijos darbas vyksta nepertraukiamai bei sklandžiai.

„Vyriausybei pirmosios šimtas dienų nebuvo lengvos, tačiau ji su jomis susitvarkė ir išliko vieninga. Be to, nėra jokio ministrų juodojo sąrašo“, – tikina vyriausybės vadovas ir prisiekinėja, kad dabartinis koalicijos darbas esąs kaip niekada vieningas, o partneriai suprantą, kad kuriama bendra geresnės Ukrainos vizija ir ateitis.

Tiesa, Ukrainos gyventojams tai ne taip akivaizdu kaip A.Jaceniukui. Sociologinės apklausos liudija, kad politikų ir institucijų darbą visuomenė vertina jei ne skeptiškai, tai gana atsargiai. Ir tikrai ne todėl, kad tai precedento neturinti vyriausybė, kurioje amžiaus vidurkis vos vos viršija 44 metus, o 14 iš 20 kabineto narių – politinio elito naujokai. Septyni ministrai – naujokai net politikoje apskritai, mat į vyriausybę pateko tiesiai iš verslo. O trys ministrai tik prieš šimtą dienų tapo Ukrainos piliečiais: lietuviui A.Abromavičiui, JAV pilietei Natalijai Jaresko ir Gruzijos piliečiui Aleksandrui Kvitašviliui atitinkamai ekonomikos, finansų ir sveikatos ministrų portfeliai buvo įteikti kartu su Ukrainos pasais.

Penkių nepriklausomų organizacijų sudarytas ministerijų, Nacionalinio banko ir „Naftogazo“ reitingas atskleidžia, kad vien jaunystės ir švarios politinės praeities vyriausybėje, kuriai dirbti tenka ypač kebliomis aplinkybėmis, nepakanka.

Nė viena ministerija šiame reitinge negavo maksimalaus galimo balo, kurį sudaro visuomenės nuomonė ir ekspertų vertinimas. Priešingai, geriausiai įvertinta Infrastruktūros ministerija surinko tik 12 balų iš 20 galimų. Maža to, tik penkių ministerijų darbas buvo įvertintas teigiamai, tarp jų – ir tų, kurioms vadovauja ministrai iš tariamo juodojo sąrašo, įskaitant ir A.Abromavičiaus Ekonomikos ministeriją.

Regis, ukrainiečiai puikiai suvokia, kad Ukrainoje neišvengiami nelengvi politiniai sprendimai. Kaip kitaip paaiškintume, kad reformų nepabūgusios institucijos ir ministerijos yra geriausiai vertinamų sąrašo viršuje.

Net kylančios dujų kainos nei gyventojams, nei ekspertams nesutrukdė gana palankiai įvertinti dujų monopolininko valstybės valdomo „Naftogazo“, kuris anksčiau buvo ne daugiau nei korupcijos ir grobstymo sinonimas.

O reformų vengiančios ar joms trukdančios ministerijos sulaukė daugiausiai kritikos. Štai skandalų krečiama Energetikos ir anglies pramonės ministerija vertinama blogiausiai iš visų. Be šios ministerijos, tarp prasčiausiai vertinamų – ir kitos laukiamų permainų nesiėmusios, tačiau brangiausiai valstybei kainuojančios Socialinės politikos, Informacijos, Gynybos ministerijos.

Vis dėlto P.Porošenka ir A.Jaceniukas neprašovė dėl ministrų amžiaus. Analitikai atrado neabejotiną ryšį tarp ministerijų vadovų amžiaus ir jų teigiamo vertinimo. Žinoma, tokį vertinimą galėjo nulemti ir subjektyvus noras Ukrainos politikoje išvysti naujų veidų, tačiau ne mažiau tikėtina ir tai, kad jaunesni ministerijų vadovai ryžtingiau nei politikos senbuviai ėmėsi drąsių ir nepatogių reformų.

Ukrainos parlamentas – Aukščiausioji Rada irgi sulaukė vertintojų rykščių. Neseniai Ilko Kucherivo vadovaujamas Demokratinių iniciatyvų fondas atliko ekspertų apklausą, prašydamas įvertinti trijų mėnesių parlamentarų pastangas. Daugiau nei trys dešimtys ekspertų pareiškė esą nusivylę parlamento veikla ir tik dešimt Aukščiausiąją Radą įvertino teigiamai. Net ir pozityvius vertinimus pateikusiems ekspertams kliuvo biudžeto priėmimo procesas, kurio metu buvo gerokai nukrypta nuo koalicijos susitarimo. Šiaip ar taip, iš dešimt galimų balų Aukščiausioji Rada iš ekspertų tegavo 4,2, taigi egzamino neišlaikė.

Nepaisant to, patys parlamentarai savimi labai patenkinti. Aukščiausiosios Rados pirmininkas Volodymyras Hroismanas šimtadienio proga skaitytame pranešime gyrėsi, kad per tris mėnesius parlamentarai pateikė 770 įstatymų pataisų projektų, iš kurių beveik šimtas jau priimti. „Tai labai optimistiškai nuteikianti statistika, – pareiškė jis. – Ką jau kalbėti apie tai, kiek pasistūmėta reformuojant nacionalinį saugumą ir gynybą, teisėsaugą, kiek daug nuveikta kovojant su korupcija“.

Be to, pasak V.Hroismano, labai reikšminga ir tai, kad pamažu vyksta decentralizacija.

Tačiau tiek vietos ir užsienio ekspertai, tiek patys ukrainiečiai jau spėjo pastebėti, kad reformos vykdomos per lėtai, o institucijos neretai stokoja politinės valios jas paspartinti.

Pernelyg vangiai įgyvendinami antikorupcijos įstatymai, nedaug pasistūmėta vykdant prokuratūros, valstybinių institucijų ir viešojo administravimo pertvarką, sukuriant palankią aplinką verslui, reformuojant energetikos sektorių ir stiprinant šalies energetinį savarankiškumą.

Be to, Ukrainai reikalingos ir konstitucinė bei rinkimų reformos, kurios sustiprintų demokratinę sistemą, užtikrintų geresnį atstovavimą Ukrainos piliečių interesams ir suteiktų daugiau skaidrumo politiniam šalies gyvenimui.

Rima Janužytė

Karas Ukrainoje. „Minskas 2“, arba antrasis bandymas rasti kompromisą su Rusija, baigėsi to pačiu – nesėkme.

Vasario 12 d. po visą naktį vykusių derybų, per kurias Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas elgėsi lyg mokyklos direktorius, o Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as daugiausia tik klausėsi, lyg prasikaltusio Petro Porošenkos tėvai, buvo paskelbta apie 11 punktų susitarimą. Tačiau Kremlius tą susitarimą aiškina vienaip, Ukraina – visai kitaip, o Vakarų lyderiai pateikia dar ir savo interpretaciją. Vien jau to, atrodo, pakaktų konstatuoti, kad sutartis nieko verta.

Štai Kremliaus paskelbtame sutarties tekste numatomas visų neteisėtų grupuočių nuginklavimas ir užsienio karių bei ginkluotės išvedimas, Ukrainos „konstitucinė reforma“ ir dalyvavusiųjų kovos veiksmuose amnestija. Pagal vienuoliktą sutarties punktą numatoma iki 2015 m. pabaigos Ukrainos konstitucijoje įtvirtinti decentralizaciją ir ypatingą statusą atskiriems Donecko ir Luhansko sričių regionams. Kremliaus paskelbtame dokumento tekste taip pat teigiama, kad turi būti atkurtas pensijų ir kitų išmokų mokėjimas Donecko ir Luhansko srityse, taip pat bankų veikla. Dokumente numatyta, kad neįgyvendinusi vienuolikto punkto Ukraina neatgaus savo išorinės sienos kontrolės.

O štai P.Porošenka po derybų pabrėžė, kad dėl autonomijos ar federalizacijos Ukrainos rytuose net nebuvo tariamasi.

Tiesa, abu prezidentai vienodai pranešė, kad per naktį Minske vykusiose taikos derybose sutarta Rytų Ukrainoje nuo praėjusio sekmadienio laikytis paliaubų, taip pat sutarta dėl sunkiosios ginkluotės atitraukimo iš 50 km pločio buferinės zonos bei apsikeitimo įkaitais.

Prieš savaitę kaip nemažas pasiekimas galėjo atrodyti ir tai, kad per viršūnių susitikimą parengtą dokumentą, numatantį priemones, kuriomis bus įgyvendinamas pernai rugsėjį Baltarusijos sostinėje pasirašytas taikos planas, pasirašė ir vadinamoji Ukrainos kontaktinė grupė, sudaryta iš Kijevo, separatistų ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų. Tarp susitarimų – ir separatistų pažadas nutraukti ugnį nuo šeštadienio, vasario 15 d., 24 val.

Tačiau viena yra pasirašyti, visai kas kita – laikytis susitarimo. Ukrainos kariškiai dar šeštadienį pareiškė, kad prorusiškų separatistų puolimas šalies rytuose nesusilpnėjo, o per parą buvo pranešta apie 120 atskirų atakų.

Ir nors A.Merkel vis drąsinosi sakydama, kad „dar yra vilties“, sekmadienį iš karto po vidurnakčio įsigaliojus paliauboms, Ukrainos antiteroristinių operacijų (ATO) pajėgos paskelbė apie provokaciją – kad separatistai Bezymianos gyvenvietėje iš salvinių raketinių sistemų „Grad“ ėmė šaudyti į Rusijos teritoriją Samsonovo kryptimi.

Luhansko srityje buvo šaudoma minosvaidžiu. Ukraina apie tai pranešė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ir Rusijos pusei, kad pastaroji imtųsi veiksmų šaudymui nutraukti. Taigi apie pasiryžimą laikytis paliaubų galima tik pasvajoti, apie karo pabaigą – juo labiau.

O štai apie F.Hollande’o žodžius, esą Minsko derybos buvo lemiamos, galima pasakyti tik tai, kad jos išties buvo lemiamos pagaliau įsisąmoninant, jog Rusija žaidžia tik pagal savo taisykles, o visi kiti šio žaidimo dalyviai naiviai mano, kad dalyvauja jų kūrime.

Juk, nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų, Rusija vis dar užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris vyksta vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. O antrasis Minsko susitarimas dėl paliaubų ir politinio konflikto Ukrainoje sureguliavimo, pasak Ukrainoje dirbančio Rusijos žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo, yra tik taktinis Rusijos žingsnis, po kurio bus „eilinis puolimas“.

„Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis įžvelgia tik vieną, kad ir nelabai džiugų, pranašumą: Minsko susitarimas dėl paliaubų rytinėje Ukrainoje bent jau sušvelnina Ukrainos pralaimėjimą kare, kurio ji niekada negalėjo laimėti. „Tačiau manau, jog tai nėra paskutinis aukščiausio rango derybų raundas, nes per šį derybų maratoną pasiektas susitarimas yra pernelyg prieštaringas, kad veiktų ilgalaikėje perspektyvoje“, – teigia analitikas.

Juk kiek gali trukti susitarimas, kuriuo abi pusės įsipareigojo daryti tai, ko nė viena daryti nenori ir net nemano, kad turėtų? Pavyzdžiui, Kijevas turėtų įgyvendinti dar rugsėjį priimtą įstatymą dėl specialaus statuso suteikimo separatistų kontroliuojamoms teritorijoms. Be to, Kijevas įpareigotas surengti vietos savivaldos rinkimus šiose teritorijose ir aiškiai apibrėžti sienas, remiantis rugsėjo sutartimi. Tačiau vien tai yra akivaizdus prieštaravimas, nes pagal naująją sutartį separatistams paliekamos jų užimtos teritorijos, kurios dabar formaliai bus valdomos iš Kijevo, tačiau kariniu požiūriu kontroliuojamos separatistų. Be to, nutolstant nuo rugsėjo susitarimo, Ukrainai sienos su Rusija kontrolė bus grąžinta tik 2015 m. pabaigoje, kai bus surengti vietos savivaldos rinkimai ir įgyvendinta konstitucinė reforma, garantuojanti nuolatinę autonomiją separatistų regionams, apimantiems ir du didžiausius rytinės Ukrainos miestus – Donecką ir Luhanską.

Apie šią reformą, pasak L.Beršidskio, kalbama ir sutartyje, kurioje numatyta, kad šių teritorijų valdžia galės formuoti savo policijos pajėgas ir turės įtakos skiriant prokurorus bei teisėjus. Ukraina neturės galios atimti įgaliojimus iš vietos savivaldos pareigūnų, o autonominiai regionai galės pasirinkti savo oficialią kalbą, kuri neabejotinai bus rusų, o ne ukrainiečių.

L.Beršidskis visa tai vadina laiko bomba, kurią Rusija gali detonuoti bet kuriuo metu, jei tik nebus patenkinta Ukrainos veiksmais.

Derybų rezultatais ne itin džiaugiasi ir kiti jų dalyviai, ypač Vokietija. Šalies užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris apgailestauja, kad sutartis tarp Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos lyderių dėl Ukrainos krizės nėra tai, ko Vokietija būtų norėjusi. Mat derybų sutartis yra, galima sakyti, niekinė, o jos nesilaikant kitas NATO ir ES šalių žingsnis gali būti Ukrainos rėmimas ginklais. To A.Merkel nenorėtų visų labiausiai.

Ji vis dar šventai tiki diplomatijos galia ir labiau už viską bijo karo. Ji ne kartą yra sakiusi, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos negali būti išspręstas karinėmis priemonėmis, ir griežtai pasisako prieš ginklų siuntimą Ukrainos pajėgoms.

Šiek tiek kitokios pozicijos laikosi Prancūzija, kuriai didžiausias galvos skausmas dabar yra ne Rusijos ir Ukrainos konfliktas, o laivo „Mistrali“ perdavimo Rusijai problema. Jei ne kitų šalių spaudimas, F.Hollande’as „Mistralį“, reikia manyti, jau seniai būtų atidavęs į Rusijos rankas. Tačiau pernai lapkritį Prancūzija nenoromis nukėlė „Mistralio“ perdavimo terminą, o sausį atidėjo jį neribotam laikui, „iki tolesnio pranešimo“.

Maskva perspėjo, kad pareikalaus didelės kompensacijos, jeigu šis sandoris bus visiškai atšauktas, o nuo to laiko abiejų pastatytų laivų likimas lieka neaiškus.

Kitoje stovykloje – noru ginkluoti Ukrainą degančios šalys, pirmiausia JAV ir Didžioji Britanija. Tiesa, JAV prezidentas Barackas Obama prieš kelias dienas pareiškė, kad atidedamas prieštaringai vertinamo sprendimo dėl Ukrainos apginklavimo priėmimas, tačiau jei paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos neveiks, sprendimas gali būti priimtas jau artimiausiu metu.

Beje, galima numanyti, kad būtent dėl to prieš pat Minsko derybas A.Merkel paskubomis nulėkė į Vašingtoną – ji greičiausiai prašė B.Obamos duoti nors truputį laiko ir palaukti su ginklais.

Tačiau laikas – ne jos pusėje. Juolab kad apginkluoti Ukrainą labai entuziastingai siekia ir Didžioji Britanija. „Mūsų šalis pasilieka sau teisę ginkluoti Ukrainą ir neleis ukrainiečių armijai žlugti. Kiekviena NATO aljanse esanti valstybė pati sprendžia, ar tiekti legalius ginklus Ukrainai“, – parlamente pareiškė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Philipas Hammondas.

Pasak jo, Rusija „apsunkino savo pirminio įsiveržimo padarinius“, teikdama karinę paramą savo „įgaliotiniams“, kovojantiems karo draskomoje Rytų Ukrainoje. Didžioji Britanija ir jos sąjungininkės NATO „laikosi bendros nuomonės, kad šio konflikto negalima išspręsti karinėmis priemonėmis, bet mes negalime leisti Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms žlugti“, – vingriai kalba diplomatas.

Kitokią nuomonę šiuo klausimu turi Lenkija. Mūsų kaimynės gynybos ministras Tomaszas Siemoniakas aiškina, kad Lenkija nesiųs gynybinių ginklų Ukrainai. Nors Lenkija Ukrainai jau yra nusiuntusi maisto produktų, drabužių, antklodžių siuntą, vertinamą 4 mln. eurų, ir ketina dar kartą suteikti panašios pagalbos, tačiau apie galimą ginklų tiekimą Ukrainai bent kol kas esą negali būti nė kalbos.

Tiesa, jis neatmeta galimybės Ukrainą ginkluoti ateityje, o vien tai, kad su Lietuva, kuri kol kas vienintelė iš NATO šalių viešai pranešė apie ginkluotės tiekimą Ukrainai, yra kuriama bendra karinė brigada, – gana iškalbingas faktas.

Beje, ši brigada, sudaryta iš Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos karių, pirmas bendras pratybas gali surengti dar šį rudenį. Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas priduria, kad į brigados štabą Liubline Lietuva šiemet siųs šešis karius.

Kokią Rusijos reakciją gali sukelti Ukrainos rėmimas ginklais, sunku prognozuoti. NATO pajėgų vyriausiasis vadas JAV generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad bet koks žingsnis aprūpinant Ukrainą gynybiniais ginklais „gali sulaukti Rusijos reakcijos“, o reakcija galinti būti ir gana aštri.

„Bet ką darydami privalome įvertinti, ar tai priartins prie politinio sprendimo, kurio mes čia ieškome. Taigi bet kokia pagalba turi būti teikiama atsižvelgiant į tai, kokia, kaip mes spėjame, bus Rusijos reakcija“, – atsargiai kalba NATO kariuomenės vadas.

Vokietijos gynybos ministrė Ursula von der Leyen įsitikinusi, kad ukrainiečių aprūpinimas ginklais, kurių jiems reikia gynybai, gali turėti ir „netikėtų bei lemtingų pasekmių“, nes ginklų tiekimas yra ugnies skatinimas. „Ir jis gali suteikti Kremliui dingstį tiesiogiai įsikišti į šį konfliktą“, – perspėja Vokietijos gynybos ministrė.

JAV senatoriaus Johno McCaino nuomone, V.Putinas nesiima atviro puolimo bijodamas prarasti palaikymą šalies viduje. Tačiau V.Putinas greičiausiai pajustų palengvėjimą, jei JAV nuspręstų Ukrainai tiekti karinę pagalbą. Tada jis rusams pagaliau galėtų „pasakyti apie karą“ ir paaiškinti, kad kariauja su kur nereikia besikišančiomis JAV, o ne su nualinta ir kultūriškai artima Ukraina.

Žinoma, pati Ukraina jau seniai tvirtina, kad kariauja su Rusija, o ne su vietinėmis grupuotėmis ar sukilėliais. „Kiek įrodymų pasauliui dar reikia, kad pripažintų akivaizdų faktą – Ukrainoje yra užsienietiška karinė įranga, samdiniai, Rusijos kariniai instruktoriai ir reguliariosios pajėgos“, – yra sakęs Ukrainos prezidentas P.Porošenka.

Po jau dabar žlungančios ką tik sudarytos „paliaubų“ sutarties P.Porošenka žada imtis ir kito, galima sakyti, lemiamo žingsnio – skelbti Ukrainoje karinę padėtį. „Jei nuo taikos proceso būtų nukrypta ir prasidėtų ar tęstųsi didelio masto karinė agresija, pažadu, kad karo padėtis bus paskelbta nieko nelaukiant“, – teigia Ukrainos prezidentas.

Žinoma, gaila, kad kitas žingsnis po paliaubų yra karinės padėties skelbimas. Tačiau atrodo, kad Minske tyčia ar netyčia pavyko susitarti būtent dėl karo, o ne dėl taikos.

Ukrainos „karo ir taikos“ laiko juosta

2014 m. kovo 1 d. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gavo Rusijos Dūmos leidimą įvesti karius į Ukrainą.

Kovo 6 d. Krymo Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos.

Kovo 11 d. Krymo parlamentas balsavo ir priėmė nepriklausomybės nuo Ukrainos deklaraciją. Už ją balsavo 78 iš 100 parlamento narių.

Kovo 12 d. Ukrainos premjeras Arsenijus Jaceniukas JAV susitiko su prezidentu Baracku Obama aptarti susidariusios padėties Ukrainoje ir Kryme. Abu lyderiai griežtai perspėjo Rusiją, kad Ukraina neišsižadės savo suverenumo.

Kovo 15 d. Ukrainos atstovas prie JT apkaltino Rusiją išlaipinus savo karius Ukrainos teritorijoje už Krymo ribų (Arabato nerijoje) ir teigė, kad Rusija pradeda Ukrainos okupaciją. Donecke įvyko susirėmimai tarp prorusiškų jėgų ir saugumo pareigūnų – protestuotojai įsiveržė į saugumo pastatą ir iškėlė Rusijos vėliavą.

Kovo 16 d. įvyko tik Rusijos ir Krymo valdžios pripažįstamas Krymo referendumas. Jo rezultatai parodė, kad 96,77 proc. dalyvavusių gyventojų pasirinko pirmą pateiktą variantą, tai yra pareiškė norą jungtis prie Rusijos.

Balandžio 7 d. separatistai okupavo Donecko srities administracinį pastatą ir paskelbė nepriklausomybę nuo Ukrainos.

Balandžio 15 d. Ukrainos parlamentas paskelbė, kad Krymas laikinai yra Rusijos okupuota teritorija.

Balandžio 17 d. tradicinės „Tiesioginės telefono linijos su prezidentu“ laidos metu V.Putinas pripažino, kad Krymo pusiasalio įvykiuose kartu su Krymo savigynos būriais dalyvavo ir Rusijos karinių pajėgų kariai.

Gegužės 11 d. Donecko ir Luhansko separatistai surengė referendumą dėl nepriklausomybės.

Rugsėjo 5 d. Minske įvyko Ukrainos, Rusijos, ESBO ir Ukrainos separatistų atstovų pasitarimas. Tą pačią dieną po ilgų atidėliojimų ES įvedė naujas sankcijas Maskvai, įskaitant finansavimo apribojimus kai kurioms Rusijos valstybinėms įmonėms ir įtakingų rusų politikų turto įšaldymą.

Vasario 13 d. Minske įvyko naujos derybos, kuriose dalyvavo Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Pasirašius 11 punktų sutartį, kurioje, be kita ko, numatytas ugnies nutraukimas, Ukrainos rytuose toliau tęsėsi apšaudymai, o P.Porošenka perspėjo apie galimą karinės padėties šalyje paskelbimą.

Rima Janužytė

Minskas-1

2014 m. Rugsėjo 5-osios sutarties protokolas

1. Užtikrinti nedelsiamą ugnies nutraukimą iš abiejų pusių.

2. Užtikrinti ESBO režimo laikymąsi dėl nusiginklavimo monitoringo ir patikrinimo.

3. Įgyvendinti Ukrainoje valdžios decentralizavimą, įskaitant Ukrainos įstatymo „Dėl laikinų vietinių valdžios institutų kai kuriose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso) priėmimą.

4. Užtikrinti nuolatinį Rusijos ir Ukrainos valstybės sienos monitoringą ir patikrinimą, kurį įgyvendins ESBO, sukurti saugumo zoną pasienio tarp Ukrainos ir Rusijos Federacijos regione.

5. Nedelsiant paleisti įkaitus ir neteisėtai sulaikytus asmenis.

6. Priimti įstatymą, draudžiantį persekioti ir bausti asmenis, susijusius su įvykiais Ukrainos Donecko ir Luhansko regionuose.

7. Tęsti įtraukiantį nacionalinį dialogą.

8. Imtis veiksmų, kad būtų pagerinta humanitarinė padėtis Donbase.

9. Užtikrinti pirmalaikius vietos savivaldos rinkimus pagal įstatymą „Dėl laikinos tvarkos ir laikinos vietos valdžios konkrečiose Donecko ir Luhansko regionų vietovėse“ (įstatymas dėl specialaus statuso).

10. Patraukti nelegalias ginkluotas grupes, karinę įrangą, kovotojus ir samdinius iš Ukrainos teritorijos.

11. Priimti programą dėl ekonominio Donbaso regiono atgaivinimo.

12. Užtikrinti konsultacijų dalyvių asmeninį saugumą.

Minskas-2

2015 m. Vasario 13-osios taikos planas

1. Nedelsiant ir visiškai nutraukti ugnį nuo vasario 15 dienos.

2. Atitraukti ginkluotę ir sukurti saugumo zoną. Sunkioji ginkluotė turi būti atitraukta mažiausiai 50 km atstumu, o raketinės sistemos – net 140 km atstumu. Ukrainos kariai ginkluotę turi atitraukti nuo dabartinės fronto linijos, o separatistai – nuo ankstesnėje Minsko sutartyje numatytos linijos. Ši procesą kontroliuos Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) atstovai.

3. Užtikrinti efektyvų ugnies nutraukimo ir ginkluotės atitraukimo monitoringo procesą.

4. Pirmą dieną po ginkluotės atitraukimo pradėti dialogą apie vietos valdžios rinkimus vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų teritorijose pagal Ukrainos įstatymus ir apie būsimą šių rajonų ypatingąjį statusą.

5. Amnestija visiems dalyvavusiems kovos veiksmuose. Tam turi būti priimtas specialus įstatymas, kuris draus persekioti kovų dalyvius.

6. Paleisti visus belaisvius ir apsikeisti jais.

7. Sudaryti sąlygas gauti ir naudotis tarptautine humanitarine pagalba visiems, kuriems jos reikia.

8. Atkurti Ukrainos ir vadinamųjų Donecko ir Luhansko liaudies respublikų socialinius ir ekonominius ryšius, atnaujinti pensijų, socialinių išmokų bei kitų išmokų mokėjimą. Dėl to Ukrainai šiose teritorijose reikės atkurti bankų veiklą. Prancūzija ir Vokietija įsipareigoja techniškai padėti atkurti bankų veiklą ir ieškoti galimybių sukurti tarptautinį socialinių išmokų mokėjimo mechanizmą.

9. Visiška Ukrainos valdžios sienos su Rusija kontrolė visoje konflikto zonoje. Sienos kontrolės įgyvendinimas turi būti pradėtas iš karto po vietos valdžios rinkimų ir tęsiamas konsultuojantis su šių teritorijų vadovais. Ukrainos valdžia sienos kontrolę turi visiškai perimti iki 2015 m. pabaigos, bet su sąlyga, kad bus laikomasi vienuolikto susitarimo punkto.

10. Stebint ESBO atstovams išvesti iš Ukrainos teritorijos visas ginkluotas užsienio formuotes, karinę techniką ir samdinius. Nuginkluoti visas neteisėtas grupes.

11. Ukrainos konstitucinė reforma. 2015 m. pabaigoje turi būti priimta nauja Ukrainos konstitucija, kurioje numatyta decentralizacija bei ypatingas statusas atskiriems Donecko ir Luhansko sričių rajonams.

Iš pradžių paskubomis nulėkę į Maskvą, o paskui keliskart kampus gludinę telefonu, praėjusią savaitę į Minską tartis su Rusijos ir Ukrainos prezidentais Vladimiru Putinu ir Petro Porošenka atskridę Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Francoise Hollandas dideliu optimizmu nespinduliuoja.

Jau „atsikandę“ panašių derybų, kurios Minske vyko ir praėjusį rudenį, jiedu puikiai supranta, kad Rusija ne tik nenori tartis, bet ir susitarusi – laikytis įsipareigojimų.

Juk praėjusį rugsėjį Minske buvo pasirašytas susitarimas, kuriuo buvo numatyta 30 kilometrų saugumo zona tarp Ukrainos karių ir prorusiškų separatistų. Tačiau šis planas taip niekada ir nebuvo įgyvendintas.

Vis dėlto šiokia tokia viltis, kad koks nors kompromisas gali būti surastas, rusena, o ją iš už Atlanto palaiko ir JAV prezidentas Barackas Obama. Jis, kaip ir Europos vadovai, suinteresuotas, kad kuo greičiau pasibaigtų Ukrainoje įsismarkavęs karas, jau nusinešęs daugiau nei 5 tūkst. gyvybių ir privertęs bėgti daugiau nei 1 mln. ukrainiečių ir tapęs didžiausiu konfliktu Europoje nuo Balkanų karų.

Derybas apsunkina ne vien Rusijos kietakaktiškumas, bet ir eižėjanti Europos šalių vienybė, ir sunkėjanti Ukrainos ekonominė situacija.

Analitikų vertinimu, neįmanoma apibrėžti net to, ką reikėtų laikyti derybų sėkme. Pavyzdžiui, A.Merkel ir F.Hollande’o derybos galėtų būtų laikomos pasisekusiomis, jeigu būtų sutarta dėl Minsko pasiūlymo ir sėkmingo dvylikos punktų programos, į kurią įtrauktas Rusijos karių išvedimas iš Ukrainos ir separatistų nuginklavimo, įgyvendinimo. Tačiau Prancūzijos ir Vokietijos lyderiai aiškina, kad turi būti pasiekta dar daugiau – esą svarbu užtikrinti visišką Ukrainos neutralumą ir įšaldyti konfliktą šalies Rytuose.

Tiek politikai ir valdžios institucijos, tiek paprasti Lietuvos gyventojai su ukrainiečiais dalijasi viskuo, kas gali padėti šiems siekti demokratinės, nepriklausomos ir suverenios valstybės, – nuo politinės paramos iki kraujo.

Aušra Lėka

Ukrainiečiams lietuviai – kaip mums islandai, pirmieji išdrįsę pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuva ėmėsi Ukrainos advokatės vaidmens tarptautinėse organizacijose, stovėjo greta Maidano barikadose, dalijasi žiniomis bei patirtimi, pinigais, šiltomis pirštinėmis ir net krauju. Čia lietuviai kaip reta vieningi: neabejingi ukrainiečių kovai ir aukščiausi valstybės asmenys, ir paprasti piliečiai.

Tarptautinėje arenoje – ukrainiečių advokatai

„Mūsų piliečiams, puikiai prisimenantiems kruviną 1991 m. sausio mėnesio agresiją, nereikia kalbėti apie tarptautinės bendruomenės paramos svarbą. Todėl galime didžiuotis, kad mūsų šalis svariai prisidėjo telkiant visokeriopą paramą Ukrainai – tiek politiniu lygmeniu, tiek tarptautinėse organizacijose. Visuomet esame aktyvūs keliant Ukrainos klausimą Europos Sąjungoje, NATO, ESBO, kituose tarptautiniuose, regioniniuose ar dvišaliuose formatuose. Ukrainos klausimas JT Saugumo Taryboje šiemet svarstytas trisdešimt kartų, iš jų nemaža dalis posėdžių sušaukta Lietuvos iniciatyva“, – pabrėžia užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Lietuvos diplomatijos vadovas pastebi, kad ir mūsų diplomatinės tarnybos, ir visuomeninių organizacijų bei pavienių asmenų pastangos Ukrainoje yra labai vertinamos, tą įrodo ir šiltos ukrainiečių padėkos Lietuvai bei jos žmonėms.

Lietuva, iš nesenos savo pačios patirties labai gerai žinodama, ką reiškia kovoti dėl teisės būti demokratiška nepriklausoma vakarietiška valstybe ir kur kas kas geriau nei vakariečiai suvokdama Rusijos politikos peripetijas, prisiėmė misiją daiktus vadinti tikraisiais vardais, kad kai kurie europiečiai bei jų politiniai lyderiai atsikvošėtų ir imtų adekvačiai vertinti Rusijos, kuri, kaip ne kartą pasakė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, elgiasi tarsi teroristinė valstybė, veiksmus.

Mokyti ukrainiečių karius ar patiems ten kariauti

Lietuva su ukrainiečiais dalijasi ir savo sukaupta modernios kariuomenės kūrimo patirtimi. Vienas prioritetų, plėtojant karinį bendradarbiavimą su Ukraina per artimiausius metus, bus trišalės Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos brigados LITPOLUKRBRIG kūrimas. Kitais metais į Lietuvoje vyksiančias pratybas ketinama kviesti ukrainiečių karius, o Lietuvos kariai vyks į pratybas Ukrainoje.

Lietuva taip pat didins ir tiesioginę paramą finansuojant Ukrainos karininkų studijas štabo karininkų ir anglų kalbų kursuose Lietuvos karo akademijoje, Baltijos gynybos koledže. Prisidėdama prie paramos Ukrainai, Lietuvos krašto apsaugos ministerija kasmet finansuoja Ukrainos karių studijas Lietuvos karinio rengimo įstaigose ir Baltijos gynybos koledže rengiamuose mokymuose. Daugiau nei trisdešimt Ukrainos karių šiemet bus baigę puskarininkių rengimo kursus Lietuvos kariuomenės mokykloje.

Krašto apsaugos ministerija taip pat suteikė Ukrainos kariuomenei materialinę paramą, skirdama medicininių priemonių, sauso maisto davinių ir ekipuotės dalių.

Iš viso šiemet vien iš Krašto apsaugos ministerijos biudžeto papildomai skirta per 400 tūkst. Lt Ukrainos kariuomenei: sužeistiesiems į Lietuvą atvežti bei jų reabilitacijai, materialinei paramai ir logistikai, puskarininkių instruktorių rengimui. Papildomai skirtas beveik 173 tūkst. Lt įnašas į NATO fondą Ukrainos kariuomenei paremti.

Lietuvos kariuomenė kariniais lėktuvais į Lietuvą padėjo pargabenti ir sužeistuosius antiteroristinės operacijos Ukrainoje dalyvius, kurie gydyti Lietuvos gydymo įstaigose, o po to reabilitavosi karių reabilitacijos centre Druskininkuose. Lietuvoje reabilitacinį gydymą dabar tebetęsia trys antiteroristinės operacijos Ukrainoje dalyviai: vienas Palangoje ir du Druskininkuose.

Tiesa, kai kurie visuomeninių iniciatyvų paremti Ukrainą aktyvistai mano, kad Lietuva turėtų tiesiogiai prisidėti prie kovinių veiksmų Ukrainoje kariais bei kovine technika. Visuomenininkų atstovai sako, kad Rytų Ukrainoje jau kovoja lietuvių būrys, pasivadinęs „Algirdo akimi“. Oficialusis Vilnius tokias žinias neigia, net prilygina provokacijai, mat tai vanduo ant rusiškos antiukrainietiškos ir antivakarietiškos propagandos malūno.

Parama – ne tik litais

Šiemet Lietuva iš biudžeto lėšų Ukrainai skyrė humanitarinės pagalbos, paramos vystomojo bendradarbiavimo veiklai ir Ukrainos kariuomenei, vertinamos daugiau nei 2 mln. Lt. Lėšos teko sužeistųjų gydymui Lietuvoje, mokinių iš Rytų Ukrainos perkėlimui mokslo metams į Lietuvą ir būtiniausiomis priemonėmis, skirtoms Ukrainos gyventojams. Prisidedant prie tarptautinės humanitarinės bendruomenės pastangų, per Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūrą numatoma papildomai dar skirti 175 tūkst. Lt humanitarinę paramą gyvenamosios vietos netekusiems Rytų Ukrainos gyventojams. Iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos skirta 550 tūkst. Lt, įskaitant įnašą ESBO specialiosios stebėjimo misijos Ukrainoje finansavimui.

Bet pagalba turi ne tik piniginę išraišką. Svarbiausia padėti ukrainiečiams mokytis patiems kurti demokratinę valstybę. Šiuo metu Ukrainoje Lietuva dalijasi patirtimi, kaip stiprinti institucinius gebėjimus, skatinti eurointegracinius procesus, vykdo paramos pilietinei visuomenei ir paramos regioninei žiniasklaidai projektus.

Mūsų ekspertų patirtis perduodama daugiašaliuose ES paramos projektuose. Pavyzdžiui, Lietuvos institucijos kartu su kitomis ES šalimis dalyvauja Europos Komisijos finansuojamuose trijų ES Dvynių programos projektuose Ukrainoje. Lietuvos ekspertai dalijasi patirtimi administracinių teismų efektyvumo gerinimo, žemės ūkio paskirties žemės rinkos skaidrumo, komercinio kelių transporto saugos standartų srityse. Bendras Lietuvos Ukrainoje įgyvendinamų Dvynių projektų biudžetas siekia 4,9 mln. eurų.

Švietimo ir mokslo ministerija šiais metais trylikai antrosios studijų pakopos studentų iš Ukrainos suteikė kompensacijas už mokslą, jiems mokamos stipendijos.

Ukrainai labai svarbu įgyvendinti ir ekonomines reformas. Na, čia Lietuva prisidėjo ir nestandartiniu būdu: Ukrainos ekonomikos ministru tapo lietuvis verslininkas Aivaras Abromavičius.

Lietuva siūlo ir kitų ekspertų pagalbą padėti Ukrainai įgyvendinti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutarties su ES nuostatas, kitas reformas. Mūsų šalis pasirengusi plėsti dvišalį ekonominį bendradarbiavimą ir prekybos ryšius, padėti Ukrainos įmonėms diegti europinės prekių ir paslaugų kokybės standartus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

“Labai drąsus žmogus“ – toks apibūdinimas labai dažnai pasigirsta vertinant Aivarą Abromavičių, 38-erių metų lietuvį, tapusį naujosios Ukrainos vyriausybės ekonomikos ministru.

Aušra Pocienė

Aivaras Abromavičius iki šiol buvo nežinomas Lietuvos plačiajai visuomenei, tačiau gerai žinomas finansų pasaulyje ir vertinamas kaip vienas geriausių investicijų valdytojų Rytų Europoje.

Nuo 2002 m. jis buvo Švedijos investicijų bendrovės „East Capital“, užsiimančios turto ir vertybinių popierių valdymu, vienas įkūrėjų ir bendrasavininkių. Ši bendrovė yra didžiausia investuotoja į biržos prekybos sąraše esančias įmonių akcijas Rytų Europoje. Ji valdo maždaug trijų milijardų eurų vertės kapitalą Rytų Europoje, Azijoje ir kitose besivystančiose rinkose. A.Abromavičius buvo vienas iš trijų šios bendrovės svarbiausių partnerių, pastaruosius šešerius metus su šeima – žmona Jekaterina ir trimis vaikais jis gyveno ir dirbo Ukrainoje.

Visada greitesni už kitus

Kaip sako Investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis, Lietuvoje nėra nė vienos geros, skaidrios įmonės, kurioje A.Abromavičiaus vadovaujama bendrovė neturėtų reikšmingo (nuo 5 iki 10 proc.) akcijų paketo.

„Kai anksčiau pats dirbau fondų valdytoju, nebuvo nė vienos Rytų Europos įmonės, į kurią nuvažiavęs neišgirsčiau, kad čia jau buvo „East Capital“. Taip jie tapo didžiausiais ir sėkmingiausiais investuotojais Rytų Europoje“, – prisimena V.Plunksnis.

„East Capital“ buvo investavusi ir į akcinę bendrovę „Stumbras“, tebėra bendrovės „Apranga“ akcininkė, todėl koncerno „MG Baltic“ savininkas ir vadovas Darius Mockus A.Abromavičių pažįsta seniai. „Kai išgirdau apie Aivaro paskyrimą ministru, parašiau jam žinutę: „Sveikinu su postu, tačiau esi neįtikėtinai drąsus vyras!“, – pasakoja D.Mockus.

Dar savaitgalį Taline verslininkai buvo susitikę teniso turnyre, bendravo ir, anot D.Mockaus, neatrodė, kad galėtų įvykti kas nors panašaus, o pirmadienį A.Abromavičius jau buvo paskirtas ministru. D.Mockaus teigimu, tai dar kartą įrodo, kad dabar Ukrainoje viskas vyksta neįtikėtinai greitai, priimami ryžtingi, drąsūs, nestandartiniai sprendimai.

„Užduotis, kurią prisiėmė Aivaras, tikrai nepaprasta, žinant, su kokiomis milžiniškomis problemomis susiduria Ukraina, kaip tarsi vėžys šioje šalyje yra išplitusi korupcija. Bet galiu jį suprasti, nes Aivaras – žmogus, linkęs priimti iššūkius. Atstovaudamas didžiulėms investicijoms, jis dirbo labai sudėtingose ir rizikingose Rusijos, Ukrainos rinkose, kur veikia savi standartai ir taisyklės. Kasdien susidurdavo su nemažais iššūkiais ir tam reikėjo labai daug drąsos, ryžto, profesionalumo bei šalto proto. Tačiau politika, ir dar šiandieninėje Ukrainoje, reikalauja trigubai daugiau drąsos. Sunkiai įsivaizduoju save tokiame kailyje“, – pripažįsta D.Mockus.

Antra vertus, daugiau nei dešimtmetį būdamas investiciniame versle Rusijos, Ukrainos rinkose, A.Abromavičius iš vidaus matė ir žino, kaip veikia tos sistemos, pažįsta jų problemas. „Manau, kad jis tikrai žino ir turi planą, ką ir kaip reikia daryti. Be to, pasaulis jau seniai yra atradęs receptus, kaip gydyti tokias sergančias visuomenes ir ekonomikas. Tik  reikia valios ir jėgos tuos receptus įgyvendinti ir judėti reformų kryptimi. To jam nuoširdžiai ir linkiu“, – sako D.Mockus.

Kad A.Abromavičius puikiai pažįsta Ukrainą bei jos gyventojus, sugeba suburti savęs vertą komandą, neabejoja ir bendrovės „Linas Agro Group“, į kurią taip pat yra investavęs „East Capital“ fondas, generalinio direktoriaus pavaduotojas Andrius Pranskevičius. Jis pasakoja pernai sulaukęs A.Abromavičiaus prašymo priimti grupę žemės ūkio specialistų iš Ukrainos. Šioje šalyje „East Capital“ yra investavusi ir į žemės ūkio verslą.

„Manėme, atvažiuos sovietinė publika, bet buvome maloniai nustebinti, nes tai buvo jauni, šiuolaikiški ir išsilavinę vadovai, tikri savo srities profesionalai, puikiai išmanantys ir naujausias žemės ūkio technologijas. Tai rodo Aivaro gebėjimą atsirinkti geriausius ir juos suburti į komandą“, – tikina A.Pranskevičius.

Bendrovės „East Capital“ partneris ir „East Capital Aseet Management“ generalinis direktorius Kęstutis Sasnauskas savo verslo partnerį taip pat apibūdina kaip labai gabų, drąsų, didžiulę patirtį turintį ir labai sėkmingai investuojantį. K.Sasnauskas neslepia, kad jam pačiam nebuvo labai netikėta, jog A.Abromavičius sulaukė pasiūlymo dirbti Ukrainos vyriausybėje.

„Investuodami aktyviai dalyvaujame tose šalyse vykstančiuose procesuose, bandydami suprasti, kas vyksta. Turime ir politinių kontaktų, todėl pasiūlymas Aivarui tapti ministru nėra visiškai netikėtas. Aš didžiuojuosi jo sprendimu, kuris yra labai pasiaukojamas ir patriotiškas“, – sako K.Sasnauskas ir pripažįsta, kad jų kompanijai tai yra didžiulė netektis, tačiau sugrįžti atgal  partneriui durys visuomet bus atviros.

Kaip oficialiame „East Capital“ pranešime teigia bendrovės valdybos pirmininkas, partneris ir įkūrėjas Peteris Elamas Hakanssonas, „pastarąjį dešimtmetį Aivaras vaidino svarbų vaidmenį „East Capital“. Mums liūdna, kad Aivaras išeina, bet mes džiaugiamės dėl jo ir linkime jam sėkmės. Šis aukščiausio lygio paskyrimas ryškiai parodo jo ir „East Capital“ ekspertiškumo lygį“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.