Kol Ukrainoje rimtai rengiamasi naujam karui, Europa ir JAV tik žaidžia su Rusija galios demonstravimo žaidimus. Tačiau tai artėja prie pavojingos ribos.

Rima Janužytė

Rytų Ukrainos teritorijoje, netoli Donecko esančiame separatistų kontroliuojamame Makijivkos mieste, lapkričio 9 d. pastebėta Donecko kryptimi judanti jokia simbolika nepažymėtos karinės technikos vilkstinė. Diena anksčiau apie Rytų Ukrainoje matytą tankų ir karinių sunkvežimių judėjimą pranešė ESBO stebėtojai.

Jų ataskaitoje nurodoma, kad Rytų Ukrainoje pastebėta 19 sunkvežimių KAMAZ, kurių kiekvienas gabeno po vieną 122 mm kalibro haubicą ir grupę žmonių su uniformomis be skiriamųjų ženklų. Taip pat – 15 dengtų sunkvežimių KrAZ. O į pietvakarius nuo Donecko stebėtojai nurodo matę važiuojančius devynis tankus.

Taigi atrodo, kad su kaupu pasitvirtino Ukrainos kariškių pranešimai, jog lapkričio 7 d. Ukrainos sieną kirto ginkluota Rusijos vilkstinė. O kartu dar labiau sustiprėjo ir naujo Ukrainos karo nuojauta.

Žinoma, rugsėjo 5-osios paliaubas ir taip galima vadinti grynai formaliomis, nes bombardavimai ir apsišaudymai tęsiasi iki šiol. Tačiau Ukrainos keliais judantys ginklų prifarširuoti sunkvežimiai ir rusiški tankai per daug primena ankstyvą pavasarį prieš pat Krymo aneksiją.

Šveicarijos užsienio reikalų ministras ir ESBO vadovas Didier Burkhalteris čia mato neabejotiną paralelę ir perspėja, kad Rytų Ukrainoje vėl gali prasiveržti prievarta.

Siena visiškai kiaura

JAV oro pajėgų generolas ir vyriausiasis NATO pajėgų Europoje generolas Philipas Breedlove’as perspėja, kad tai jau šeštas kartas nuo rugpjūčio mėnesio, kai Ukrainos sieną kerta Rusijos vilkstinės. Ir nors Maskva tvirtina, esą tai humanitarinė pagalba, iš tiesų šimtai transporto priemonių niekieno netrukdomos gabena karius ir ginkluotę. Ukrainos siena su Rusija yra skylėta ir visiškai nepatikima. O tuo besinaudojanti Rusija, pasak P.Breedlove’o, visiems siunčia paprastą žinią: Rusijos kariai iš Ukrainos trauktis nesirengia. Tiesa, rusų kariai patys, ko gero, nekariaus, tačiau jie apmoko ir apginkluoja separatistus, ir mesti šio užsiėmimo kol kas neketina.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į pirmalaikius Ukrainos parlamento rinkimus šemet suvažiavo rekordinis skaičius užsienio stebėtojų, tarp kurių buvo ir kelios dešimtys lietuvių.

Rima Janužytė

Atviros demokratijos komitetas (Committee for Open Democracy) – viena iš kelių rinkimų stebėjimo misiją vykdančių tarptautinių organizacijų, šiemet į Ukrainą nusiuntusi antrą pagal dydį, maždaug šimto atstovų iš viso pasaulio, grupę, tarp jų šešiolika žmonių iš Lietuvos.

Patirtimi ir įspūdžiais iš karo nulintos, bet daugiausia už provakarietiškus politikus balsavusios Ukrainos su „Veidu“ dalijasi nuolatinis šios misijos dalyvis, studijos „Electromagnetico“ kūrybos vadovas fotografas Tomas Vyšniauskas.

VEIDAS: Stebėti rinkimų į Ukrainą vykote jau trečią kartą. Kokį vaizdą išvydote šį sykį?

T.V: Visų pirma kaskart vykau vis į kitą Ukrainos regioną. 2008 m. rinkimus stebėjau Zaporožėje, šį pavasarį vykau į Odesą stebėti Ukrainos prezidento rinkimų, o šį kartą buvau Donecko srities šiaurėje esančiuose Kramatorsko ir Slovjansko miestuose. Vien dėl to įspūdžiai gana skirtingi, nes Ukraina yra antra pagal dydį Europos valstybė. Tie būdingi dirbamos žemės plotai nuo horizonto iki horizonto to nemačiusiam žmogui yra sunkiai aprėpiami, tad ir skirtumai tarp Ukrainos pietų ir šiaurės, tarp rytų ir vakarų yra didžiuliai. Net ir tame pačiame regione esantys miestai gali būti visiškai kitokie.

Odesa tarp visų regionų pasižymi pačia nuožmiausia kova dėl savivaldos. Galima būtų palyginti, kad valdyti Odesą yra tas pats, kas valdyti Niujorką: mero postas čia labai svarbus ir svarus politiniu požiūriu. Pavyzdžiui, pavasarį mero posto čia bandžiusio siekti Darto Veiderio iš „Žvaigždžių karų“ šūkis buvo tiesiog „Odesa yra Odesa“. Visi kiti miestai yra garbė, šlovė, džiaugsmas – kas tik norite, o Odesa yra Odesa.

Per praėjusius Rados rinkimus buvau Zaporožėje ir Dniepropetrovske, kuris yra už 250 km nuo Donecko. Tai irgi industrinis regionas, bet visiškai kitoks – gerokai labiau proukrainietiškas, susitelkęs. Neseniai iš Dniepropetrovsko teko girdėti pareiškimą, kad „mes ne Doneckas, mes patys susitvarkysime, ir susitvarkysime greitai – turim stiprią savigyną, ir jokie žali žmogeliukai čia neišgyvens nė pusdienio“.

VEIDAS: Kokią šiemet pamatėte Donecko sritį?

T.V.: Tai industrinis regionas – kasamos anglys, gaminamos mašinos joms išgauti. Tai lyg uždaras gamybinis ratas. Čia įsikūrę darbininkų miestai, kokių Lietuvoje, ačiū Dievui, niekada nebuvo ir nebus.

VEIDAS: Kodėl „ačiū Dievui“?

T.V.: Atrodo, tarsi tie miestai pastatyti tam, kad žmonės čia tik dirbtų fabrikuose ir daugiau nieko nematytų. Jie pilki, tamsūs. Beje, čia vis dar stovi Lenino paminklai, tik jau išdažyti ne vien mėlynai ir geltonai – Ukrainos vėliavos spalvomis, bet nevengiama ir raudonos bei juodos – kadaise Ukrainos išvadavimo vėliavos, o dabar radikalaus „Dešiniojo sektoriaus“ spalvų.

Didžiulės aikštės prie tų paminklų yra, ko gero, vienintelės susibūrimo ir laiko leidimo vietos. Visoje Lietuvoje nerasi tokio dydžio aikštės, kokią turi koks nors maždaug Panevėžio dydžio Ukrainos miestas. Dabar aplink Lenino paminklus tuščia, bet visai netoliese dar likę kovų pėdsakų – gėlynuose iškasti apkasai, fasaduose matomos kulkų žymės.

Tai miestai, kuriuose žmonių gyvenimas vyksta daugiausia namie, prie televizoriaus. Kramatorskas, kuriame buvome, – ypatingas „jautraus“ urbanistinio planavimo pavyzdys: vienintelė miesto pėsčiųjų arterija tarp centrinės aikštės ir miestą kertančios upės yra nutraukta… pastatant didžiulę šiluminę elektrinę prie pat upės.

VEIDAS: Ar tuose miestuose daug ženklų, kad čia dar neseniai vyko karas?

T.V.: Vienas tokių ženklų – gausybė naujų pastatų langų. Vietose, kuriose vyko susirėmimai, klesti langų verslas, o reklamos skelbia „Sezon okon“ – kad dabar langų sezono įkarštis. Kramatorsko administracijos pastatą supančių gyvenamųjų namų tinke aiškiai matyti šūvių pėdsakai, langai naujutėliai, bet kai kurie butai visiškai negyvenami – tie, kuriems kliuvo iš didesnio kalibro ginklų.

Aišku, sezono naujiena – ne vien langai. Visą šį paveikslą papildo Ukrainos kariuomenė, kuri budi miestuose, skveruose, užkardose, vadinamuosiuose blokpostuose, ginkluota ne šiaip automatais, bet ir sunkiaisiais kulkosvaidžiais.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Likus kelioms dienoms iki rinkimų ekspertai tikino, kad daugiausiai balsų surinks Petro Porošenkos blokas, antra vieta prognozuota Radikaliajai Olego Liaško partijai, spėta, kad į parlamentą pateks partija „Stipri Ukraina“. Rinkimų sensacija tapo Lvovo mero Andrejaus Sadovojaus vadovaujamos partijos „Savitarpio pagalba“ („Samopomyč“) sėkmė.

Vladimiras Paniotto, Kijevo tarptautinio sociologijos instituto direktorius, komentuodamas rezultatus teigia, kad nuo seno žinomos partijos sukaupė daug neigiamo požiūrio į save – negatyvaus reitingo. Tokia yra Julijos Tymošenko partija „Tėvynė“. O „Savitarpio pagalba“ labai retai įvardijama, kada klausiama, už ką rinkėjas niekada nebalsuotų. Rinkėjai nori matyti Radoje nesusitepusias politines jėgas.

Po A.Sadovojaus antru numeriu partijos sąraše eina savanorių bataliono „Donbasas“ vadovas Semionas Semiončenka. Kiti sąrašo nariai – jauni verslininkai, ekonomikos ekspertai, žurnalistai visuomenininkai. Ši politinė jėga suvokiama kaip nauja proeuropietiška partija.

Nors partija susijusi su Lvovu, apklausos po balsavimo rodė, kad „Savitarpio pagalba“ Kijeve laimėjo daugiausiai balsų – 27 proc., o pačioje Vakarų Ukrainoje šį partija, pagal apklausas, gavo 16 proc. balsų. Net ir Donbase, kur dalis rinkimų apylinkių neveikė dėl karo, ji gavo 7 proc. balsų.

Tie patys duomenys rodo, kad „Savitarpio pagalba“ – miesto partija: 78 proc. ją palaikančio elektorato yra miestiečiai. Tarp 18–30 metų rinkėjų didžiausio palaikymo sulaukė dabartinio premjero Arsenijaus Jaceniuko „Liaudies frontas“, jam iš paskos eina „Savitarpio pagalba“ – 21 proc.

Jauni „Savitarpio pagalbos“ ekspertai sukūrė „Reanimacinio reformų paketo“ projektą. Savo ideologiją jie apibūdina kaip krikščionišką moralę ir sveiką protą. Deklaruojami principai – organizuotumas, disciplina, savivalda.

„Savitarpio pagalba“ pasisako už neatidėliotinas reformas, valdžios decentralizavimą, smulkiojo ir vidutinio verslo suvaržymų panaikinimą, integraciją į ES. Populiarumo variklis – Lvovo meras, kuriam pavyko paversti miestą turizmo centru, sukurti veiksmingą savivaldą.

Ateitis parodys, ar „Savitarpio pagalba“ taps solidžia partija, ar nueis nuo scenos kaip trumpalaikis reiškinys.

Ukraina dar nėra sudėjusi visų ginklų kovoje dėl separatistinių Luhansko ir Donecko regionų.

Rima Janužytė

Nors Ukrainoje formaliai galioja paliaubos, tiek oficialioji Ukrainos kariuomenė, tiek pavieniai kovotojų būriai tyliai ginkluojasi. Net pagrindinių parlamento rinkimuose dalyvausiančių partijų kandidatų sąrašuose apstu kariškių.

Štai kad ir Ukrainos prezidento Petro Porošenkos sūnus Oleksijus, kelis mėnesius dalyvavęs susirėmimuose su separatistais, yra realiausias Vinycios miesto, esančio Pietvakarių Ukrainoje, kandidatas į Radą. Ir ten jis tikrai nebus vienišas.

Tokių tiesiogiai kariniuose veiksmuose dalyvavusių, o dabar į parlamentą einančių kandidatų yra bene kiekvienoje Vakarų Ukrainos rinkimų apylinkėje, o jų šansai laimėti – didžiuliai: provakarietiškosios Ukrainos dalies gyventojai tokius kandidatus laiko didvyriais ir pasirengę jiems patikėti ne tik savo balsą, bet ir likimą.

Daugumą tokių kandidatų kelia P.Porošenkos politinis blokas, kuriam Ukrainos demokratinių iniciatyvų grupės (DIF) apklausos žada didžiausią 26,9 proc. paramą.

Savaime suprantama, kad Rusija dėl to gerokai susirūpinusi: atrodo, jog naujoji Rada nebus pacifistų rojus, o naujai išrinkti parlamentarai negiedos ditirambų taikai ir neieškos kompromisų su Rusija.

„Pirmą kartą Ukrainos istorijoje parlamente dominuos viena politinė partija“ – prognozuoja apklausas atliekančios organizacijos vadovė Irina Bekeškina. Mat P.Porošenkos blokas gaus bene keturis kartus daugiau balsų, nei prognozuojama antrai pagal populiarumą Oleho Liaško Radikalų partijai – ši turėtų gauti 6,2 proc. balsų ir vos keliomis dešimtosiomis procentinių punktų aplenkti buvusios premjerės Julijos Tymošenko partiją.

Be to, visos trys partijos iš esmės yra provakarietiškos, tad Rytų Ukrainos, taip pat ir Kremliaus interesams Radoje bus menkai atstovaujama.

Pirmiausia todėl, kad tarp Ukrainos rinkėjų jau nebebus Krymo gyventojų, kurie visuomet uoliai rinkdavo prorusiškas jėgas. Be to, rinkimuose dalyvaus tik nedidelė dalis separatistinių Luhansko ir Donecko rinkėjų. Apklausų duomenimis, rytiniuose Ukrainos regionuose rinkėjų aktyvumas nesieks 24 proc. Daugybė šių regionų gyventojų paliko savo namus, buvo sužeisti arba žuvo.

Na, o separatistiniuose regionuose kai kurios rinkimų apylinkės rinkimų dieną apskritai neveiks: nors ir norėtų, Kijevas ne visur sugebės surengti rinkimus.

Užtat rinkimų rezultatai pirmą kartą bus tokie provakarietiški.

Žinoma, būdų Radai spausti Kremlius turi ir turės, tačiau sunku sutikti su kai kurių politologų nuomone, esą po rinkimų Ukraina bus visiškai priklausoma nuo Maskvos valios. Priešingai, Ukraina niekada nebuvo tokia susitelkusi ir tokia antirusiška, kokia yra dabar.

Ukrainos vyriausybei ir prorusiškiems separatistams pasirašius taikos plano memorandumą ir mažais žingsniais pradėjus judėti nuo karo prie taikos, į politinę Ukrainos darbotvarkę sugrįžo kitas skausmingas klausimas – pinigai.

 

Pieš savaitę Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pirmą kartą lankėsi Baltuosiuose Rūmuose – jį priėmė JAV prezidentas Barackas Obama. Vakarų žiniasklaidoje prieš šį susitikimą svarstyta, ar JAV tieks Ukrainai sunkiosios ginkluotės ir kokia žinia bus pasiųsta Rusijai. Ukrainos žiniasklaidos antraštėse mirgėjo vienintelis klausimas – ar P.Porošenka parveš šaliai pinigų.

Sustingo dėl karo

Finansai (žinoma, jei neminėsime karo aukų) – Ukrainos Achilo kulnas. Šalies ekonomika yra tokia beviltiška, kad net neskelbiami pastarųjų mėnesių rodikliai: tempiamas laikas ir laukiama trečiojo ketvirčio pabaigos, kai nori nenori teks atskleisti padėties rimtumą. Bet jį galima nujausti ir be statistinių duomenų.

Per pirmąjį šių metų pusmetį Ukrainos ekonomika susitraukė 5 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, o antrasis pusmetis bus dar liūdnesnis.

Neseniai Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pablogino savo prognozę ir žada, jog Ukrainos ekonomika šiemet trauksis 6,5 proc., nors yra ekspertų, teigiančių, kad ji gali trauktis ir dar daugiau, iki 8 proc.

Analitikai įvertino, kad vien Krymo netektis Ukrainos BVP šiemet nurėžė 3,7 proc., o ką jau kalbėti apie visiškai sustojusią pramonę šalies rytuose, kur yra kadaise labiausiai išsivystę ekonominiai regionai – Donecko ir Luhansko sritys. Būtent čia buvo iškasama 75 proc. Ukrainoje išgaunamų akmens anglių, čia klestėjo ir svarbiausios Ukrainos pramonės šakos – sunkioji pramonė, transportas bei energetika.

„Investment Capital Ukraine“ tyrimų skyriaus vadovo Aleksandro Valčiseno teigimu, Donecko ir Luhansko sritys iki karo sudarė apie 16 proc. Ukrainos BVP bei maždaug pusę visos Ukrainos eksporto ir pramonės produkcijos.

O kur dar apmiręs (iš esmės – visai miręs) Ukrainos eksportas į Euraziją. Ir ne tik todėl, kad Ukrainai užsidarė Rusijos rinka, bet ir kad nelabai yra ką eksportuoti.

„Galime dėkoti asmeniškai Vladimirui Putinui už tai, kad šiais metais netekome 15 proc. derliaus“, – sako Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas.

Prie besitraukiančios ekonomikos prisideda ir rūpestis dėl bankų sektoriaus, kurį slegia Ukrainos grivinos nesėkmės. TVF įspėja, kad kursui nukritus iki 12,5 UAH už JAV dolerį ribos, bankus greičiausiai prireiktų gelbėti, o tokio išpirkimo kaina siektų 5 proc. šalies BVP.

Ukrainos ekonomikos beviltiškumą išduoda ir socialinė padėtis. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, kuriuo nustatomas socialinių sąlygų lygis šalyje – pensijų ir išmokų dydis, žmonių gyvenimo kokybė, Ukraina atsidūrė 78 vietoje iš 187 valstybių, nusmukdama penkiomis pozicijomis. Ir nenuostabu, kad šis indeksas dabar yra žemesnis už Europos bei Vidurinės Azijos šalių indeksų vidurkį. Juk šiuo metu Ukrainoje vidutinė pensija nebesiekia nė 300 Lt, vidutinis atlyginimas – 500 Lt. Be to, nuo spalio keisis kompensacijų už komunalines paslaugas tvarka – kai kurioms anksčiau lengvatų turėjusioms žmonių grupėms už gyvenamąjį plotą, šilumą ir elektrą teks primokėti.

Slegia skolos

Tokiomis aplinkybėmis, savaime suprantama, reikia džiaugtis bet kokia parama ir užsienio pagalba. Tad iš JAV grįžęs P. Porošenka nieko nelaukdamas per socialinį tinklą „Twitter“ pasidžiaugė, jog Vašingtonas Kijevui pažadėjęs milijardo dolerių finansinių garantijų, kad būtų sukaupta lėšų kapitalo rinkose.

Tačiau milijardas dolerių garantijomis – dar ne garantija, kad kapitalo rinkos vis tiek skolins pinigų Ukrainai.

„Dragon Capital“ vadovas Thomas Fiala mano, kad ryšys su rinkomis galėtų būti atkurtas tik tuo atveju, jei Ukraina sėkmingai atiduotų iki šiol paimtas paskolas.

Tačiau kaip Ukraina grąžins tas ankstesnes skolas, kol kas neaišku. Oficialiais duomenimis, Ukrainos valstybės skola jau dabar viršija 55 proc. BVP ir artėja prie 80 mlrd. dolerių. O 2018 m. valstybės skola gali pasiekti ir 87 proc. BVP.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-37-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Nuo fašisto, kolaboravusio su nacionalsocialistine Vokietija, iki nacionalinio didvyrio, paklojusio pamatus Ukrainos valstybingumui bei laisvei, – tokie radikaliai skirtingi įvaizdžiai siejami su ukrainiečių politiniu veikėju Stepanu Bandera. Pasak Albertos universiteto istoriko Davido Marpleso, net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po mirties S.Banderos asmenybė kelia tokias stiprias emocijas, kad įvertinti jo veiklą nešališkai tebėra itin sudėtinga.

Šiandieninio konflikto Ukrainoje sąlygomis S.Banderos reikšmė yra išaugusi tiek, kad jo bei bendražygių vartotas šūkis „Slava Ukraini! Gerojam slava!“ („Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams!“), taip pat raudonos-juodos nacionalistų vėliavos ir plakatai su jo atvaizdu tapo neatsiejamais Maidano bei pasipriešinimo agresijai atributais. Nenuostabu, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne kartą pabrėžė, jog protestuotojai garbina Adolfo Hitlerio parankinį, o Ukrainos vadovai bandė įtikinti Rytų ir Pietų regionų gyventojus, kad gąsdinimai apie fašizmo atgimimą yra tik Kremliaus propagandos priemonė.

Šiandien, kai, pasak istorikės Anne Applebaum, Ukrainai reikia sveiko nacionalizmo, reiškiančio susirūpinimą savo šalies ateitimi bei jos gerove, S.Banderos veiksnys yra vienas svarbiausių naujosios Ukrainos tapatybės konstravimo kontekste.

 

Kas toks buvo S.Bandera?

S.Bandera gimė 1909 m. teritorijoje, kuri priklausė Austrijos imperijai. Kita dabartinės Ukrainos dalis tuo metu buvo valdoma Rusijos imperijos, tačiau geopolitiniai pokyčiai bei karai ilgainiui lėmė tai, kad Vakarų Ukrainos žemių kontrolė atiteko Lenkijai, o Rytų – Sovietų Sąjungai. Tuo metu, kai Rytų Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, kilo nacionaliniai judėjimai ir buvo atkuriamos valstybės, ukrainiečiai išliko imperijų priespaudoje.

Trečiajame dešimtmetyje ėmė stiprėti nacionalistinės ukrainiečių nuotaikos: susikūrė Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN), įvairiomis priemonėmis, tarp jų ir teroristinėmis, kovojusi prieš lenkų bei sovietų įtaką šalyje. Į šiuos procesus aktyviai įsitraukė ir Europoje dominuoti pradėjusios fašistinės ideologijos paveiktas S.Bandera: jis siejamas su Lenkijos vidaus reikalų ministro Bronislawo Pierackio nužudymu, taip pat keliomis dešimtimis kitų politinių žmogžudysčių, už kurias 1936 m. lenkų buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Prieš pat karą atgavęs laisvę, S.Bandera vėl prisijungė prie nacionalistų, kurie skilo į dvi grupes: OUN-M ir radikalesnę OUN-Bandera (OUN-B).

Rugpjūčio 23 d. minint Baltijos kelio 25-metį, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasados Ukrainoje surengė solidarumo akciją su Ukraina. Apie padėtį Ukrainoje „Veidas“ kalbasi su Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Ukrainoje Petru Vaitiekūnu.

 

VEIDAS: Pakomentuokite politinę padėtį Ukrainoje: kokias pozicijas užima politinės partijos, galingiausi oligarchai ir nevienalytės Maidano jėgos?

P.V.: Padėtis įtempta, vyksta karas, o karo metu reikia daryti reformas. Būtina pakeisti Ukrainą. Yra daug žmonių, labai daug politinių jėgų, kurios tikrai nesusitaikys su tokia Ukraina, kokia ji buvo 23 metus, ir jie kurs naują Ukrainą. Manau, kad prezidento Piotro Porošenkos siekis dabar yra pakeisti politinę klasę, suburti reformų šalininkus, sukurti naują politinę jėgą, kuri tas reformas galėtų įvykdyti. Absoliuti dauguma šių jėgų yra už demokratinę ir europietišką Ukrainą. Reikia suvienyti tas jėgas ir vykdyti reformas. Svarbu pradėti nuo to, jog žmonės patikėtų, kad į valdžią atėjo ta politinė jėga, kuri kviečia žmones ir vykdo reformas. Dauguma ukrainiečių šiandien jau pasitiki naujai išrinkta valdžia ir vienijasi aplink ją.

VEIDAS: Ar Ukrainos kariuomenė gali rimtai pasipriešinti Rusijos agresijai?

P.V.: Svarbu ne tik kariuomenės, bet visų pirma visos Ukrainos pasipriešinimas. Ukrainos žmonių pasipriešinimas Rusijos agresijai yra labai rimtas, ir Rusija tikrai įstrigtų žengdama dar toliau, todėl ji iki šiol nesiryžta pradėti sausumos operacijų. Sunku pasakyti, ar ji jas vykdys, nes tai iš esmės priklauso nuo vieno žmogaus pasaulyje, nuo prezidento Vladimiro Putino. O jis jau padarė vieną didžiausių savo klaidų Rusijos istorijoje okupuodamas ir aneksuodamas Krymą. Ši klaida ir įsiveržimas kartu su tiesioginiu karu prieš Ukrainą būtų katastrofa. Vakarai su Krymo aneksija nesusitaiko ir nesiruošia susitaikyti. Dabar karas dėl Krymo vyksta diplomatinėje, teisinėje plotmėje. Tai yra Rusijos gilaus pralaimėjimo šaltinis, ir ilgalaikėje perspektyvoje Rusijos pralaimėjimas neišvengiamas.

VEIDAS: Kodėl nepavyksta paskelbti neeilinių rinkimų į Aukščiausiąją Radą? Ar prezidentas P.Porošenka planuoja kurti savo partiją?

P.V.: Sunku pasakyti, ar prezidentas kurs naują partiją, šiuo metu jo prioritetas yra suvienyti reformatoriškas jėgas. Rinkimai anksčiau ar vėliau vis tiek bus paskelbti, tačiau šiuo metu, iš vienos pusės, kai kurios politinės jėgos baiminasi, kad dabar, vykstant karui, netinkamas laikas imtis politinių pokyčių. Iš kitos pusės, P.Porošenkos pozicija tokia, kad pirmiausia turi pasikeisti politinė klasė, būti sutelktos būtent reformų politinės jėgos, kurios, svarbiausia, būtų pajėgios įvykdyti permainas ir įgyvendinti Asociacijos su Europos Sąjunga sutartį.

VEIDAS: Koks Rinato Achmetovo vaidmuo Donbase, kokie jo ryšiai su separatistais?

P.V.: Jis bandė savo jėgomis tą konfliktą nuslopinti, bet jam tas nepavyko. Bandė pasukti separatistinį judėjimą labiau civilizuota kryptimi – irgi nepavyko.

VEIDAS: Teigiate, kad Rusijos pralaimėjimas ilgalaikėje perspektyvoje neišvengiamas, tačiau ar rusai patys tai supranta? Ar yra tiesiog klaidingai įsitikinę savo teisumu?

P.V.: Jie vertina savo veiksmus, pavyzdžiui, Krymo atžvilgiu, kaip genialią taktinę specialiųjų pajėgų operaciją, kuri Vakarams buvo labai netikėta. Tačiau tai strateginis ilgalaikis Rusijos pralaimėjimas, vedantis galbūt net į pačios valstybės byrėjimą. Klaida yra fundamentali, ir pasekmės Rusijai neišvengiamos.

VEIDAS: Lietuvoje informacinis karas iš Rusijos įgauna vis ryškesnes formas. Kokia padėtis Ukrainoje, kaip informacinis karas vyksta ten?

P.V.: Vyksta negailestingas informacinis ir propagandinis karas. Manau, mes turėtume atsakyti į tai ir atsakome, tačiau šis atsakas dar nėra adekvatus. Matome labai cinišką, žiaurų Rusijos informacinį karą, kuris vykdomas visoje Europoje ir tam metami šimtai milijonų dolerių. Bulgarijos kurorte įsijungus televizorių galima matyti aštuonias Rusijos programas – tai yra išlaidos, tai yra požiūris ir tai yra tikslingas veikimas.

Ar mums reikia pateikti kitą požiūrį ar „iššluoti“ tas programas iš Europos Sąjungos šalių? Koks adekvatus ir veiksmingas atsakas į vykstantį informacinį karą, tiksliausiai galėtų atsakyti tik šios sritis specialistai, nes kažin ar dabartinės priemonės yra veiksmingos. Vienintelis dalykas, kad mes turime į tai žiūrėti rimtai ir tartis su specialistais. Kol kas nėra konkrečių rekomendacijų, kurias būtų parengę specialistai. Europa į tai kol kas žiūri pro pirštus.

VEIDAS: Rusijos grėsmę Baltijos valstybėms pabrėžia politikos apžvalgininkai, teigiama, kad „po Gruzijos – Ukraina, po Ukrainos – Baltijos valstybės“. Ar žiūrint į dabartinius įvykius yra pagrindo piešti tokį scenarijų? Ar ta baimė vis dėlto nepagrįsta?

P.V.: Tokios spėlionės veda link to, kad šalies likimas prilyginamas kauliukų mėtymui. Jeigu atsakingai žiūrėsi į savo valstybės, tautos, civilizacijos likimą, tai negalima mesti monetos į viršų ir laukti, kas nukris. Jei nukris viena puse, elgsimės vienaip, jei nukris kita, elgsimės kitaip. Be abejo, tokie nuogąstavimai nėra be pagrindo, V.Putinas gali eiti toliau, nes jis yra savo klaidingos idėjos nelaisvėje, kaip kadaise buvo A.Hitleris – kad būtent viena nacija yra aukščiau visų kitų – ir užkrėtė ta idėja vokiečių tautą. Dabar V.Putinas užkrėtė tokia idėja Rusijos tautą, todėl ši įsitikinusi, kad rusai pasaulyje skriaudžiami, ypač buvusios imperijos pakraščiuose, taigi Rusija neva turi teisę juos ginti ginklu ir prijungti buvusias savo imperines žemes prie dabartinės Rusijos. Taip V.Putinas vykdo Didžiosios Rusijos atkūrimo politiką.

Tokia politika kertasi su mūsų civilizacijos vertybėmis ir kelia realią grėsmę mūsų civilizacijos egzistavimui, taisyklių, pagal kurias Europoje beveik 70 metų nebuvo karo, egzistavimui. V.Putinas savo veiksmais iš tokios politikos paliko griuvėsius. Konfliktas globalus. Rusija stojo į globalų konfliktą ne tik su Europos civilizacija, bet apskritai su civilizacija. Su bet kokia civilizacija, su bet kokių taisyklių laikymusi, tarptautinės teisės normų laikymusi – paprasčiausiai viską sugriovė.

Pavojus realus, nuogąstavimai realūs, ir mes turime ruoštis ne tiktai nubausti Rusiją sankcijomis už tokius veiksmus, bet ir didinti savo gebėjimą atsispirti tokiems griaunamiesiems veiksmams, imperialistiniams ir agresyviems veiksmams. Ir tai turi būti daroma tiek verslo, investicijų, finansų, tiek karybos srityje, didinant išlaidas gynybai. Ir tiktai antroje vietoje akcentuojant sankcijas, nes sankcijos Rusijai nedidina mūsų saugumo. Visų pirmą turime imtis saugumo didinimo visose srityse. Iššluoti iš savo finansinės sistemos nešvarius Rusijos dolerius, eurus ir rublius – jie neturi teisės cirkuliuoti kartu su mūsų doleriais, eurais, rubliais ir litais, kurie yra skaidrūs. Jie neturi būti keičiami mūsų keityklose, jie turi būti pašalinti iš tarptautinės finansų rinkos, kaip agresyvios Kremliaus politikos apraiška, viena iš agresijos formų.

VEIDAS: Kodėl Europa nevieningai reaguoja į įvykius Ukrainoje? Ar bijoma verslo ryšių nutraukimo, finansinių sunkumų?

P.V.: Tai nėra vien tik siekis turėti pelno iš santykių su Rusija. Tai tiesiog netikėjimas tuo, kad Rusijos agresija gali juos pasiekti. Netikėjimas, kad pastarųjų metų įvykiai, agresija prieš Gruziją, Ukrainą, gali plėstis toliau ir virsti trečiuoju pasauliniu karu. Tiesiog žmonės neleidžia sau tuo patikėti. Jie netiki, ir tas netikėjimas diktuoja vieningumo trūkumą. Užtektų nors akimirką jiems patikėti, kad tai įmanoma, kad mes stovime prie trečiojo pasaulinio karo slenksčio ir kad reikia imtis nors šiokių tokių prevencinių priemonių, siekiant išvengti naujo pasaulinio karo, ir situacija pasikeistų. Mes nustotume svaičioti apie menkių svarbą mūsų ūkiui.

Jeigu politikai nors akimirką susimąstytų, kad vis dėlto įmanoma tolesnė Rusijos agresija ir įmanoma tos agresijos pasekmė – trečiasis pasaulinis karas ir kad mums reikia bendrai imtis veiksmų, situacija pasikeistų, nes jie nėra prisirišę vien prie verslo, pelno ir panašiai. Ne čia viso to šaknys. Jos slypi jų pačių netikėjime, kad taip gali būti.

Bent akimirką tuo patikėję, susirinkime ir pasvarstykime, kokios tos priemonės galėtų būti. Ar mes užsimerksime, kaip stručiai sukišime galvas į smėlį ir kartosime Antrojo pasaulinio karo pradžios klaidas, kai mūsų civilizacija bandė agresorių nuraminti tam tikromis aukomis ir derybomis, ar vis dėlto šį kartą elgsimės kitaip? Manau, daugelis Europos analitikų tą supranta, bet galbūt dar nepakankamai. Reikėtų, kad tas supratimas nors vieną kartą žybtelėtų žmonių sąmonėje.

VEIDAS: Ar Vakarai realiai vertina susiklosčiusią padėtį, taikydami dabartines sankcijas Rusijai?

P.V.: Tikrosios padėties niekas nežino. Niekas nežino, kuo tai gali baigtis. Bet jeigu mes turime nors menkiausią nuojautą, kad šita visa prezidento V.Putino avantiūra gali baigtis trečiuoju pasauliniu karu, mes privalome imtis bent jau minimalių prevencinių ir, svarbiausia, vieningų Vakarų pasaulio priemonių tam išvengti.

Vakarai šiame konflikte dalyvauja kaip „minkštoji galia“, o V.Putinas naudoja karinę galią ir kietąją galią. Todėl mūsų veikimo rezultatai pasirodys ne tuoj pat – kitaip nei karinės galios rezultatai. Mūsų naudojamos priemonės duos rezultatų, tačiau ne iš karto. Ir V.Putinas, ir jo kuriama Rusija jau pralaimėjo, ir pralaimėjo strategiškai. Didesnį Rusijos pralaimėjimą kažin ar galima įsivaizduoti, matant, prie ko privedė V.Putino politika. Tačiau tas pralaimėjimas neišvengiamas.

VEIDAS: Remiantis statistikos duomenimis, Rusija pagal kariuomenės dydį pasaulyje antra, ji turi bene daugiausiai pasaulyje tankų. Kaip vertinate „humanitarinės pagalbos“ misiją: šalis agresorė siunčia neva pagalbos krovinį?

P.V.: Kokia gali būti humanitarinės pagalbos misija iš šalies agresorės? Be abejo, tai pasityčiojimas iš sveiko proto, tai viena hibridinio karo pasireiškimo formų. Rusija siekia visiškai kitų tikslų: sugriauti Donbasą, Donecką, Luhanską, gal net pradėti atvirą karą, o vadinamoji humanitarinė pagalba skirta tam, kad būtų didinama destabilizacija, išprovokuota dar daugiau neramumų, keliama sumaištis regione. Siekiama ir politinių tikslų, nes tos „humanitarinės pagalbos“ kaip ir nėra. Tai  ciniškas Rusijos valdžios elgesys, ir niekaip kitaip įvertinti to negaliu.

Ir jie nieko pasaulyje su savo „humanitarine pagalba“ neapgaus. Didžiausia jų humanitarinė pagalba būtų, jeigu atitrauktų karius nuo pasienio, nustotų siųsti į Ukrainą savo ginkluotus banditus, uždarytų sieną iš savo pusės visai ginkluotai technikai ir ginkluotiems asmenims.

VEIDAS: Iki metų pabaigos Rusija yra numačiusi dar 120 karinių pratybų ir manevrų, 12 tarpžemyninių balistinių raketų bandymų, 2015 m. planuojama karinius dalinius pratyboms aprūpinti naujomis tarpžemyninėmis raketomis „RS-24 Jars“, skrendančiomis 12 tūkst. km atstumu. Kaip vertinti tokias nuolatines Rusijos karines pratybas netoli sienų? Ar tai tiesiog galios demonstravimas, ar rimtas pasirengimas tolesnei agresijai?

P.V.: Be abejo, tai yra destabilizuojantis veiksnys, agresijos ir karinės provokacijos forma – niekaip kitaip to nepavadinsi. Ir tų karinių pratybų kiekis, apimtys bei laikas rodo, kad Rusija bet kuriuo momentu gali išplėsti konfliktą į visiškai to nelaukiančias, bet galbūt tam besirengiančias šalis. Tarp jų – Europos bei NATO valstybes.

Šiuo metu Rusijos veiksmai yra visiškai neprognozuojami ir todėl labai pavojingi. Tačiau į klausimą, ar Rusija imtųsi tiesioginės intervencijos į šias valstybes, niekas atsakyti negali, nes atsakymą galbūt žino, o galbūt net ir nežino vienintelis žmogus pasaulyje. Todėl mes tokiam scenarijui turime būti pasirengę ir dvasiškai, ir medžiagiškai.

Mes apskritai turime mažiau svarstyti teorines schemas, kurios ir liks schemomis, nes iš principo negalime suprasti, kas vyksta Kremliuje ir kas vyksta prezidento V.Putino galvoje. Tai visiškai neprognozuojami dalykai, ir mes nežinome, kaip priimami sprendimai ir kas dalyvauja juos svarstant. Svarbu tai, ką darome mes. O mes turime daryti labai paprastus dalykus, visų pirma didinti savo atsparumą įvairiems poveikiams iš Rusijos pusės tiek ekonomikos, tiek gynybos, tiek bankų ar energetikos srityse, tą Lietuva ir daro. Bet tą reikia daryti visoje Europoje, be abejo, kartu su sankcijomis.

Antras dalykas – reikia padėti savo draugams. Realiai padėti savo draugams Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje atlaikyti šitą karinį Rusijos spaudimą.

VEIDAS: Kaip kilo mintis minint Baltijos kelio 25-metį surengti solidarumo su Ukraina akciją?

P.V.: Bendraudami mes, trijų Baltijos valstybių ambasadoriai, nusprendėme, kad reikia surengti Baltijos kelio paminėjimo renginį. Šiuo metu solidarumas ukrainiečiams labai svarbus, jį reikia parodyti pasauliui. Taip kilo mintis trijų Baltijos valstybių atstovams ateiti į Europos aikštę su savo vėliavomis ir Ukrainos vėliavos spalvų kaspinu apjuosti susirinkusius žmones. Taip norėjome parodyti ne tik Baltijos valstybių solidarumą ir vienybę su Ukraina, bet ir pačios Ukrainos vieningumą.

 

Ar tarptautinės organizacijos gausių finansinių ir žmogiškųjų išteklių nešvaisto tik koketavimui su smurtautojais.

Ačiū Dievui ir Lietuvos politikams, kad įstojome į NATO. Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis garantuoja, kad bet kurios iš jos narių priešas – ir visų kitų priešas, tad vos kilus konfliktui Ukrainoje NATO naikintuvų Lietuvoje, Lenkijoje, Estijoje tuoj pat patrigubėjo.

ES tik po pusmetį trukusių labai jau simbolinių treptelėjimų Rusijos veiksmų Ukrainoje atžvilgiu pagaliau žengė griežtesnį žingsnį – taikiniu pirmą kartą tapo svarbūs Rusijos ekonomikos sektoriai.

Dar kuklesnis ir net kontroversiškesnis kitų tarptautinių organizacijų indėlis ne tik į situacijos Ukrainoje, bet ir į kitų ir ne tik šio regiono konfliktų sprendimą. Ar tikrai tarptautinės organizacijos, disponuojančios milžiniškais finansiniais ir žmogiškaisiais resursais, negali atlikti tikros taikdariškos misijos? O gal nenori? Ar tiesiog negeba realiai vertinti situacijos?

 

Tikras ar apsimestinis vakariečių naivumas

Jau pusmetis, kai Rusija tankais ir „kvazireferendumais“ perbraižė Ukrainos žemėlapį – tiesiog pasiėmė Krymą. Dabar krauju srūva Rytų Ukraina. Ir taip kruviną žemę čia nugulė Rusijos numušto keleivinio Malaizijos lėktuvo trys šimtai aukų kūnų. Nors tai de facto Ukrainos teritorija, ši neturėjo galių užtikrinti tarptautinių organizacijų ir nepriklausomų užsienio tyrėjų iš pradžių net patekimą į tragedijos vietą, o paskui jų saugumo. Jei jau neleista civilizuotai atgauti žuvusiųjų palaikų, apie kokią tarptautinės bendrijos įtaką konflikte apskritai galima kalbėti.

Kad ir kaip makabriškai skambėtų, panašu, kad tik po Malaizijos lėktuvo tragedijos didelė dalis demokratinio pasaulio praregėjo, kas iš tikrųjų yra putiniška Rusija. Klausimas tik, ar anksčiau nematė, ar apsimetė nematantys, nes taip buvo palankiau šalių ekonominiams interesams ar kokiam verslininkui.

Nors negalima atmesti, kad vakariečiai net šiandien nesuvokia  situacijos. Štai pora ispanų eksponuojasi kovodami separatistų pajėgose Rytų Ukrainoje. O iš briuseliečių teko girdėti, kad Kryme tiesiog įgyvendinta žmonių valia – juk niekas realiai nesipriešino.

Prancūzijos televizijų žiniose apie karinius laivus, statomus Rusijai, – tyla. Tūlas prancūzas nė negirdėjęs apie tuos „Mistralius“, o jei girdėjęs, tai vertina labai pragmatiškai – biznis yra biznis, ir čia ne jo reikalas.

Ciniška – ES šalis ginkluoja agresorių. Neva demonstruojama, kad vakariečiai laikosi duoto žodžio, nepaisant, kad Rusija savo sankcijomis pati akivaizdžiai pažeidžia įsipareigojimus vakariečiams – Pasaulio prekybos organizacijai.

Užaugo jau kelios karo nemačiusių vakariečių kartos, tad jiems gal ir sunku suvokti, kas vyksta Ukrainoje ar įvyko Gruzijoje. Na, vertėtų pripažinti, kaip mes ne visuomet suvokiame Izraelio-Palestinos ar dar tolesnių kraštų ir kitų kultūrų tautų konfliktų priežastis ir esmę.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 312014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-31-2014-m

 

Kai kas Malaizijos keleivinio lėktuvo numušimą virš Rytų Ukrainos jau lygina su vokiečių 1915 m. britų laivo “Lusitania” paskandinimu, kuris paskatino į Pirmąjį pasaulinį karą tiesiogiai įsitraukti JAV.

1983-ieji. Korėjos avialinijų lėktuvas “Boeing 747″ skrenda iš Niujorko į Seulą, tačiau neplanuotai per klaidą atsiduria Sovietų Sąjungos oro erdvėje. Neilgai trukus lėktuvą pašauna sovietų naikintuvai Su-15, žūva visi 269 keleiviai, tarp jų – Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų rūmų narys Lawrenceas McDonaldas.
Tai sukėlė šoką. Sovietai kurį laiką apskritai mėgino neigti, kad nukovė lėktuvą, bet vėliau turėjo pripažinti šį faktą. Tuomet buvo dangstomasi, esą lėktuvas skrido šnipinėjimo tikslais ir turėjo būti pašalintas dėl saugumo sumetimų, tačiau faktai rodė, kad sudužusio lėktuvo pilotai iš kariškių net nesulaukė įspėjimo.
Šis įvykis, kurį JAV prezidentas Ronaldas Reaganas pavadino barbarišku, galutinai sugriovė SSRS įvaizdį pasaulio akyse ir, anot “Foreign Policy”, įstūmė JAV ir SSRS į įtempčiausią situaciją nuo Kubos krizės 1962-aisiais. Baimintasi, kad gali prasidėti branduolinis amerikiečių puolimas, kuris būtų pasiuntęs valstybes greičiau ne į trečiąjį pasaulinį karą, o į pražūtį.
1983-iųjų tragedija ir šiandieniniai įvykiai Ukrainoje bei Malaizijos lėktuvo MH17 numušimas, už kurį atsakomybė pagal labiausiai tikėtiną versiją krinta prorusiškiems separatistams, turi daug panašumų: tai gali ne tik sukelti dar didesnį nestabilumą regione, bet ir išplėsti konflikto mastą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 292014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2014-m

 

Dar sunku numatyti, kuo pasibaigs karo veiksmai Ukrainos pietryčiuose esančiame Donbase, bet vieną išvadą galime daryti jau dabar: lengvieji pėstininkai ir specialiosios pajėgos nėra pajėgios atremti tegu silpnos ir prastai apmokytos, bet reguliarios armijos puolimo.

Vienašalės paliaubos baigėsi, ir naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paleido nuo grandinės karo šunis. Nugriaudėjo pabūklų salvės, pajudėjo tankai, užkaukė atakos lėktuvų varikliai, ir nuo Slovjansko iki Luhansko, nuo Donecko iki Červonopartyzansko iš Rusijos atkeliavę profesionalūs diversantai, samdiniai, avantiūristai bei jų vietiniai parankiniai ėmė kasdien žūti dešimtimis ir šimtais.
Pakanka pažiūrėti vaizdo įrašą, padarytą Slovjansko prieigose, kaip dalykiškai Ukrainos parašiutininkų brigados artileristai krauna sviedinius į savo 122 mm haubicos D-30 drūtgalį, kas 15 sekundžių pasiųsdami ant priešų galvų 21 kilogramą mirties, kad suvoktum, jog juokai baigėsi: kariaujama rimtai, pagal principą – jei priešas nepasiduoda, jis sunaikinamas.
Norinčiųjų pasiduoti nematyti – ten besikaunančių teroristų branduolį sudaro iš Rusijos atvykę 35–45-erių vyrai, perėję karus Čečėnijoje, Šiaurės Kaukaze, Gruzijoje, yra netgi Jugoslavijos ir Afganistano karų veteranų. Tai puikiai pasirengę profesionalūs kariai, gerai žinoję, kur ir ko važiuoja, daugeliui jų šis karas Ukrainoje – gyvenimo svajonės išsipildymas. Tokie veikiau žus.
Ir štai šiuos puikiai motyvuotus, neblogai ginkluotus ne tik lengvaisiais šaunamaisiais ginklais, bet ir nešiojamosiomis prieštankinėmis bei priešlėktuvinėmis raketomis, 82 ir 120 mm minosvaidžiais, 23 mm automatiniais priešlėktuviniais pabūklais, 120 mm savaeigiais desantininkų pabūklais, vienu kitu tanku bei 122 mm reaktyvinės artilerijos sistemomis karius prastai apmokyta, daugiausia paskubomis paremontuota technika ginkluota Ukrainos armija daro, kaip sakoma, į vienus vartus. Nes kad ir kokia prasta ir silpna ta Ukrainos armija būtų, tai vis dėlto yra reguliari visavertė armija – su sunkiąja artilerija, tankais, aviacija. O jai besipriešinantys insurgentai – tai lengvieji pėstininkai, nes bet kurie, netgi patys geriausi specialiosios paskirties daliniai pagal savo ugnies galią reguliariosios armijos požiūriu tėra lengvieji pėstininkai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 272014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2014-m

 

Ukrainos valdžios teisėtumas nebekelia abejonių: gegužės 25 d. vykusius šalies vadovo rinkimus užtikrintai laimėjo 48 metų milijardierius Petro Porošenka, kuriam esminę užduotį – išvesti šalį iš chaoso – patikėjo 55 proc. rinkėjų. Antroje vietoje likusi ekspremjerė Julija Tymošenko tesurinko 13 proc. balsų ir atsidūrė didžiosios politikos užribyje.
Nors rinkimuose nedalyvavo aneksuoto Krymo gyventojai, o daugelis rinkimų apylinkių Donecke ir Luhanske taip ir neatvėrė durų dėl tebevykstančio teroristų siautėjimo, tarptautiniai stebėtojai juos pripažino teisėtais bei atitinkančiais demokratinius standartus. To neneigia ir Rusija, pripažįstanti naują Ukrainos lyderį bei ketinanti su juo pradėti dialogą.
Svarbu tai, kad lingvistiniu, etniniu bei regioniniu pagrindu skaldomi ukrainiečiai parodė susitelkimą bei norą atkurti tvarką savo valstybėje: P.Porošenka buvo populiarus ne tik vakarinėje šalies dalyje, bet ir Rytuose. Be to, rezultatai paneigė ilgą laiką kartotus Rusijos gąsdinimus, esą revoliuciją Kijeve sukurstė, o dabar valdžią perima radikalių dešiniųjų antisemitų grupė. Nacionalistų partijos “Svoboda” kandidatas Olegas Tiagnybokas ir “Dešiniojo sektoriaus” lyderis Dmitrijus Jarošas kartu surinko vos 2 proc. balsų – šiek tiek mažiau nei žydų kilmės pretendentas Vadimas Rabinovičius.
Vis dėlto ši P.Porošenkos pergalė tėra viso labo ilgo Ukrainos kelio į stabilumą pradžia. Šalies vadovas, gavęs tvirtą tautos mandatą, iškart ėmėsi pirmojo klausimo sprendimo: pradėjo aktyvų puolimą prieš Donecko bei Luhansko regionuose įsitvirtinusius teroristus, kurių apsuptyje tebegyvena 15 proc. visos Ukrainos gyventojų. Kova nebus lengva – gegužės pabaigoje gerai ginkluoti teroristai Slovjanske nukovė Ukrainos kariuomenės sraigtasparnį su 14 karių, tačiau naujas impulsas ukrainiečių kariuomenei po rinkimų bei mažėjanti Rusijos parama teroristams, tikimasi, paskatins tvarkos atkūrimą.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

 

Šį savaitgalį vyksiantys Ukrainos prezidento rinkimai, kaip ir tuo pat metu rengiamas Lietuvos prezidento rinkimų antrasis turas, turi aiškų favoritą, tačiau, kitaip nei mūsų šalyje, Ukrainoje ir toliau išlieka nežinomybė, kas valstybės laukia rinkimams praėjus.

Ukrainos prezidento rinkimai, nors ir sunkiai, skinasi kelią į priekį. Šiuose rinkimuose varžosi net 21 kandidatas, iš kurių tik septyni yra iškelti kurios nors partijos. Gegužės 6–8 d. visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės “GfK Ukraine” atliktos apklausos duomenimis, absoliutus šių rinkimų favoritas yra aiškus – tai šokolado karalius Piotras Porošenka, šiuo metu turintis maždaug 40 proc. piliečių paramą. Nepaisant to, sudėtingą situaciją išgyvenančios Ukrainos prezidento rinkimų baigtį ir galimus tolesnius scenarijus politikos ekspertai prognozuoja atsargiai.
Nors dar vykstant Kijevo Maidano judėjimui vienas pagrindinių pretendentų užimti tuomet Viktoro Janukovyčiaus tebekontroliuojamą prezidento postą buvo partijos “Udar” (“Smūgis) lyderis Vitalijus Klyčko, jis savo kandidatūrą atsiėmė P.Porošenkos naudai. Viena iš partijos “Batkivščyna” (“Tėvynė”) lyderių, dėl neskaidrių sandorių su Rusija kalinta Julija Tymošenko, kurios teismo procesas buvo viena pagrindinių Vakarų kritikos strėlių Ukrainos atžvilgiu, nebesišildo tokiuose šlovės spinduliuose kaip anksčiau. Dažnai vadinta realia kandidate užimti šalies vadovo postą, ji šiuo metu dėl antrosios pozicijos varžosi su buvusiu Regionų partijos nariu oligarchu Serhijumi Tihipka.
Ukrainoje galiojanti prezidento rinkimų sistema yra tokia pat kaip ir Lietuvoje: jei per pirmąjį rinkimų turą nė vienas kandidatas nesurenka absoliučios daugumos, antrajame varžosi daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Taigi atrodo, kad pagrindinė intriga bus dėl to, kuris antrajame rinkimų ture varžysis su P.Porošenka.

Trijų kandidatų akistata
Tarp 21 kandidato, išreiškusio siekį dalyvauti prezidento rinkimuose, yra ir senų, ir naujų pavardžių, pateikiančių visą įmanomą ideologinį spektrą: dalyvauja ir “amžinas kandidatas” komunistų partijos lyderis Petro Symonenka, ir per Maidano revoliuciją iškilęs sukarintų savigynos būrių “Pravyj sektor” (“Dešiniojo sektoriaus”), vėliau tapusio partija, lyderis Dmytras Jarošas. Į valstybės vadovo kėdę taikosi trys moterys, viena jų – Maidano revoliucijos metu pasižymėjusi medicinos darbuotoja Olgą Bogomolec.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m