AFP

Kol kas Rusijos vadovams, nepaisant atviros agresijos Ukrainoje, skaudžių pasekmių pavyko išvengti. Nors jų veiksmai tarptautinės bendruomenės visuotinai smerkiami, plačiai apimančių sankcijų, kurios grasintų strateginiams Rusijos ekonomikos sektoriams, kol kas iš esmės nebuvo. Pasak politologo Kimo Holmeso, Rusija pasinaudojo tuo, kad Vakarai nepaliaujamai tiki taikos idėja ir nelaiko Ukrainos tokia reikšminga, kaip Kremlius.
Be to, sankcijų svarstymas atskleidė skirtingą Europos valstybių ekonominę bei energetinę priklausomybę nuo Rusijos, kuri dėl potencialiai didelių išlaidų verčia laikytis nuosaikesnės politikos.
Nepaisant to, net ir tokiomis aplinkybėmis Rusijos veiksmai yra varžomi objektyvių aplinkybių: nors ir modernizuojamos, tačiau vis dar skurdžios kariuomenės; priklausymo pasaulinėms ekonomikos rinkoms, kurios kilus nestabilumui Rusijos rublio kursą numušė beveik dešimtadaliu ir atšaukė investicijas, bei apskritai trapios ekonomikos, kurios augimas gerokai sulėtėjo, būklės. Neverta pamiršti ir to, kad priešas – nepriklausoma Ukraina – yra septinta pagal gyventojų skaičių Europos valstybė.
Todėl Kremliaus veiksmai kol kas atrodo racionaliai apskaičiuoti bei išnaudojantys silpnąsias Ukrainos ir Vakarų puses, bet kartu riboti ir bent iš dalies prognozuojami.

Rusijai teks pakratyti kišenes
Vladimirui Putinui kol kas pavyko įgyvendinti beveik visus politinius tikslus, kurie buvo keliami vykdant agresiją Ukrainoje: Krymas po aneksijos prijungtas prie Rusijos, o rytinė ir pietinė Ukrainos dalis iki šiol gyvena pilietinio konflikto, sukelto tariamai vietinių teroristų, sąlygomis. Nepaisant gausybės tarptautinės teisės pažeidimų ir ginklu paremtos politikos grąžinimo į Senąjį žemyną, Kremliui tenkančios išlaidos yra santykinai nedidelės.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 192014" bei įvedę gautą kodą. Žinutės kaina 4 Lt.

Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2014-m

Ukrainos ateitis ir toliau lieka nenuspėjama. Nors Rusijos vadovas Vladimiras Putinas ir paragino separatistus nusiraminti bei nerengti referendumo dėl autonomijos ar atsiskyrimo, tai visiškai nereiškia, kad į Ukrainą sugrįš ramybė. O jei ir sugrįš – tai kokia kaina?

Nuo lapkričio mėnesį prasidėjusio Maidano Kijeve galima įžvelgti keistą įvykių seką: aistros tik aprimsta – tuoj pat įvyksta naujas sprogimas ir vėl įtampa pasiekia piką. Tai rodo, kad situacija Ukrainoje labai trapi. Todėl dar praėjusią savaitę vyravusi santykinė ramybė bet kada gali vėl peraugti į didžiulius neramumus. Beje, savaitės pabaigoje įsiplieskę ginkluoti susirėmimai Mariupolyje šią teoriją tik patvirtina.
Tiesa, šiokią tokią viltį, kad aistros gali nurimti ilgėliau, suteikė minėti V.Putino raginimai separatistams. Vakarai tikriausiai ramiau atsikvėpė, bet jokiu būdu ne ukrainiečiai ir dabartinė Ukrainos valdžia. Viena vertus, po Krymo atvejo Kremliaus valdovu labai sunku tikėti. Kita vertus, jei jis ir kalbėjo nuoširdžiai, tai visai nereiškia, kad separatistai taip paprastai sudės ginklus ir grįš į civilinį gyvenimą.
Vis dėlto, kaip pastebima viename iš šios savaitės “Veido” straipsnių, Rusijai Krymo aneksija finansiškai kainavo ir dar kainuos labai daug. Todėl kaip ir darytina logiška išvada, kad bent dabar ne geriausius ekonomikos laikus išgyvenanti Rusija turėtų atsisakyti Krymo scenarijų pakartojimo Pietryčių Ukrainoje. Tačiau Rusijos protu nesuvoksi… Tą kartojo daugelis ir kalbėjo net aštriau, kai V.Putinas aneksavo Krymą.
Kita vertus, V.Putino pareiškimas separatistams visai nereiškia jo “atėjimo į protą” ar pasidavimo Vakarų spaudimui bei galimoms kitoms sankcijoms. Tai greičiau Rusijos politikos Ukrainos atžvilgiu planingas įgyvendinimas, arba kitaip – derybinis žingsnis siekiant savų tikslų.
Tai yra Rusija padarė geros valios gestą ir dabar Vakarų eilė prispausti Kijevą, kad šis būtų sukalbamesnis ir suteiktų daugiau autonomijos pietrytinėms sritims. Tuo labiau jei “nepaklausę” V.Putino patarimo separatistai nubalsuos už didesnę autonomiją.
Ką laimi Rusija? Visų pirma Krymo aneksijos klausimas braukiamas iš darbotvarkės ir ilgiems metams dedamas į stalčių dulkėti. Antra, Vakarų spaudimas ir kalbos apie didesnes sankcijas Rusijai turėtų baigtis.
Trečia, suteikus dar daugiau autonomijos pietryčių regionams, šie taptų visiškai nekontroliuojami Kijevo ir dar lengviau paveikiami Rusijos. Stringanti antiteroristinė ukrainiečių operacija parodė, kad jau dabar centrinė valdžia negali pasigirti rimta šių regionų kontrole. Kartu per “savarankiškus” pietryčius Rusija galėtų stipriai veikti visos Ukrainos politiką. Separatizmas tik dar labiau išvešėtų, ir tik skambučio iš Kremliaus reiktų, kad vėl pasiskelbtų kokia nors “liaudies respublika”.
Galiausiai tiek savo piliečių, tiek Vakarų simpatikų akyse Rusija atrodytų kaip taikos ir santaikos nešėja, kuri be kraujo sustabdė Ukrainoje beprasidedantį pilietinį karą.
Tačiau tuo pat metu Kremlius išlaikytų savo įtakos sferoje ar net kontroliuotų Kijevą. Būtent visiška Ukrainos kontrolė (o ne jos suskaidymas, pilietinis karas ar dabartinės vyriausybės nuvertimas) yra pagrindinis Maskvos užsienio politikos tikslas, kuris išplaukia iš geopolitinės aksiomos, kad Rusija niekada nebus imperija be Ukrainos.

Scanpix

Nacionalistinių judėjimų reikšmė Ukrainos įvykiuose dažnai apipinta įvairiais mitais, taip ją iškreipiant ir palenkiant į vieną ar kitą, o dažniausiai – į neigiamą pusę. Kokios yra Ukrainos nacionalistinių organizacijų ištakos bei politinės ambicijos?

“Jeigu kažkas atrodo, kalba, elgiasi kaip nacistas ir save vadina nacistu, tai jis ir yra toks”, – apie “Pravyj sektor” (“Dešiniojo sektoriaus”) įvaizdį pasisakė rusų politikos konsultantas Jevgenijus Minčenka. Tačiau ukrainiečių politikos analitikas Jurijus Romanenka jam atsakė: “Sutinku, tačiau jei kažkas kalba ir elgiasi kaip okupantas, bet kitus vadina fašistais, – kas jis? Išlaisvintojas nuo fašizmo?”
Ši ištrauka iš dviejų politikos ekspertų pokalbio apie padėtį Kryme puikiai iliustruoja žodyno reikšmę, kai kalbama apie įvykius, kuriuose susikerta dvi priešingos, visiškai atvirkščiai situaciją matančios ar siekiančios pateikti pusės.
Rusijos propagandos mašina Maidano revoliuciją nuolat vadino ukrainiečių kraštutinių nacionalistų, siekiančių nuversti teisėtą Viktoro Janukovyčiaus valdžią bei keliančių tiesioginę grėsmę vietos rusams, maištu. Ši etiketė, taikant ją Maidano barikadų priešakyje stovėjusiems sukarintos organizacijos “Pravyj sektor” nariams, kurį laiką buvo vartojama ir fašizmo šmėklos tebesibaiminančių Vakarų retorikoje.
Tačiau faktai, kad aštuoniolika iš daugiau nei šimto per susirėmimus su specialiosiomis pajėgomis žuvusių aktyvistų buvo nacionalistinės partijos “Svoboda” (“Laisvė”) nariai, o “Pravyj sektor” būriai lemtingų susidūrimų metu buvo pagrindinė puolimą atremianti jėga, rodo, jog nacionalizmas bei siekis apginti savo valstybės idealus išlieka aktualus ir globalėjančiame pasaulyje, nes “nuosaikieji” lieka revoliucijų paraštėse.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo dr. Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, vykstant reikšmingiems pokyčiams valstybėse į priešakines linijas stoja radikaliau nusiteikusios asmenybės ar judėjimai: “Maidanas buvo tas veiksnys, kuris paskatino labai margą publiką susivienyti bendram veikimui. Revoliucijose vedantysis aktyvas būna radikaliausiai nusiteikusios grupės, nesvarbu, ar jos iš politinės kairės, ar iš dešinės. Jei kalbame apie “Pravyj sektor”, jį sudaro tiek institucionalizuoti, tiek gana radikalūs dešinieji judėjimai.”

Po viena vėliava
“Pravyj sektor”, pirmiausia kaip neformalus sukarintas judėjimas, susibūrė praėjusių metų lapkričio mėnesį, kaip atsakas į neproporcingai griežtą saugumo būrių reakciją bandant išvaikyti Maidano aikštėje susirinkusius taikius protestuotojus.
Po viena vėliava stojo itin skirtingos kraštutinės dešinės bei nacionalistinės organizacijos: “Tryzub” (“Trišakis”), “Patrioty Ukrayiny” (“Ukrainos patriotai”) “Bilij molot” (“Baltasis kūjis”), Ukrainos nacionalinė asamblėja – nacionalinė savigyna bei kitos smulkesnės organizacijos. Tačiau “Pravyj sektor” lyderio, kuris yra nuo 1993-iųjų veikiančios sukarintos organizacijos “Tryzub” vadovas, Dmytro Jarošo teigimu, dauguma organizacijos narių yra eiliniai patriotiškai nusiteikę ukrainiečiai, nepriklausantys jokiems judėjimams.
Atgavus nepriklausomybę Ukrainoje pradėjo burtis nacionalistiniai judėjimai, kurių pagrindinis siekis – sulaikyti imperialistines kitų valstybių ambicijas ir išsaugoti Ukrainos suverenumą.
“Pavyzdžiui, partija “Svoboda” negali būti deramai suprantama kraštutinės dešinės Vakarų Europos partijų, kurių pagrindinė politinė žinia yra kova su imigracija, kontekste. “Svoboda” priklauso išlaisvinimo, antikolonializmo judėjimams, kurių pirminis priešas yra Rusijos imperializmas, tačiau jokiu būdu ne rusai, tą “Svoboda” pabrėžia kiekvieną kartą”, – interviu teigė Ukrainos šiuolaikinės politikos ekspertas Mykola Riabčiukas.
“Vienas mūsų tikslų – nacionalinė savigyna, tai reiškia ginti ukrainiečių tautos garbę visomis išgalėmis”, – apie šiandien kylančius uždavinius kalba D.Jarošas.
Tačiau kodėl nacionalinės grėsmės fone šioms organizacijoms priklijuojama neofašistų etiketė?

Neofašizmas – rusų propagandos įrankis
Politologo N.Maliukevičiaus teigimu, pastarojo meto Ukrainos patriotų bei kitų radikalesnių “Pravyj sektor” grupių išsišokimai susilpnina viso judėjimo pajėgumus: “Labai lengva propagandos techniką pritaikyti išsitraukiant radikaliausią dalį ir pagal ją rodant visą judėjimą. Pavyzdžiui, Rusijos televizijose Oleksandras Muzyčka, o ne D.Jarošas buvo pateikiamas kaip “Pravyj sektor” veidas, kai kur jis net vadintas judėjimo lyderiu.”
Eksperto teigimu, Kremlius iš pradžių šiam judėjimui ypač aktyviai bandė priskirti ir antisemitines nuotaikas. Tačiau siekdamas atsiriboti nuo Kremliaus propagandos primestų klišių D.Jarošas kovo pradžioje susitiko su Izraelio ambasadoriumi Kijeve Ruevenu Din Elu.
“D.Jarošas patikino, kad “Pravyj sektor” priešinsis visoms rasizmo, ypač antisemitizmo, apraiškoms visomis teisėtomis pastangomis”, – teigiama po susitikimo išplatintame ambasados pranešime. Taip D.Jarošas sugebėjo atimti šią pavojingą Kremliaus propagandos naudotą kortą.
“Pravyj sektor” yra radikali nacionalistinė ir sukarinta organizacija, tačiau tai nebūtinai reiškia neonacizmo išraišką”, – pabrėžia vokiečių politikos ekspertas Andreasas Umlandas, daugelį metų stebintis Rusijoje ir Ukrainoje vykstančius procesus.
“Veido” kalbintas Kijeve veikiančio Vidurio Europos instituto analitikas Maksymas Kyiakas pastebi, kad nors dėl “Pravyj sektor” veiklos kyla nemažai klausimų, grėsmės politinėje sistemoje ši organizacija tikrai nekelia: “Palyginti su Maidano savigynos būriais, “Pravyj sektor” yra kur kas mažesnis ir tesudaro apie 5 proc. Jie nėra tokie įtakingi, kaip bando pateikti Maskva. Manau, kad “Pravyj sektor”, kurį sudaro įvairios sukarintos organizacijos, netaps reikšminga jėga taikos laikotarpiu, kitaip tariant – nebus didžiosios politikos žaidėjas, kur nėra ugnies ir barikadų.”

Dr. Nerijus Maliukevičius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas
Kremlius sėkmingai sukūrė aljansą su Vakarų Europos kraštutinėmis partijomis. Tad galima pastebėti ypatingą dvejopų standartų taikymą: juk kovodami su fašizmu Ukrainoje stebėti Krymo referendumo jie siuntė kraštutinių Vakarų Europos dešiniųjų partijų delegatus. Tad tarptautinių normų, suvereniteto, sienų neliečiamumo klausimais Kremlius taiko dvejopus standartus. Vienu atveju dešimtmečiais tai buvo keliama kaip prioritetai, kitu atveju – viskas tiesiog ignoruojama.
Tą patį matome ir Kremliaus akcentuojamoje kovoje su fašizmu. Galima įžvelgti orvelišką V.Putino poziciją: G.Orwello “1984-uosiuose” naujakalbėje taika tapo karu, o karas – taika, ir V.Putinas daro tą patį, nes dažnai kalbėdamas apie kovą su fašizmu jis pats iš principo vykdo agresyvią fašistinę politiką. Pavyzdžiui, dėl agresijos Kryme “ginant” rusakalbius piliečius nuo fašistų kyla didelė grėsmė Krymo totoriams. Būtent jie turėtų labiausiai išgyventi dėl savo ateities, prisimindami represijas.

Ukrainiečių eksperto M.Kyiako teigimu, Ukrainoje šiandien populiarus anekdotas atspindi sudėtingą situaciją.
Du žmonės kalbasi Odesoje. Pirmasis sako:
– Žinai, labai bijau kalbėti rusiškai.
– Kodėl? Bijai piktų nacionalistų? – klausia antrasis.
– Aišku ne, bijau, kad Rusija gali ateiti manęs gelbėti.

Artimiausiomis savaitėmis paaiškės, ar Rusija įgis neformalią veto teisę NATO ir ES plėtrai į Rytus.

Klydo tie, kurie teigė, kad Vladimiras Putinas intervenciją į Ukrainą vykdė atitrūkęs nuo realybės. Anaiptol. Jis puikiai žinojo, kad apie Krymo aneksiją niekas iš didžiųjų Vakarų valstybių pirmąją derybų dėl taikos Ukrainoje dieną jau nebekalbės. V.Putinas racionaliai skaičiavo, kad privers Vakarus sėstis prie derybų stalo ir tartis dėl Ukrainos ateities.
Vakarų, o ypač didžiųjų Europos Sąjungos valstybių mąstymo logiką Rusijos vadovas jau senokai yra perpratęs. ES valstybės pasirengusios nuolat susimokėti ir paaukoti kaimynystėje esančių valstybių savarankiškumą mainais net ir į laikiną ramybės bei taikos būseną. Dar prieš intervenciją į Krymą jis puikiai žinojo, kad pasibaigus šiam konfliktui Rusija savo rankose turės daugiau nei prieš šio konflikto pradžią.
Akivaizdu, kad šiandien Ukraina jau yra virtusi mainų objektu. Dėl Ukrainos ateities tariamasi be paties Kijevo dalyvavimo. Vakarai, o didžiosios Vakarų Europos valstybės net labai ir nesipriešindamos, bus priversti sutikti su Ukrainos virsmu buferine zona. Vokiečiai jau kovo pradžioje kalbėjo apie tai, kad federacinis modelis jų šalyje pasiteisino, ir kėlė naivų klausimą, o kodėl gi jis negalėtų pasiteisinti ir Ukrainoje.
Galbūt ~de jure~ Ukraina ir netaps federacine valstybe, tačiau regionams naujoji vyriausybė bus priversta suteikti daugiau politinės autonomijos. Automatiškai tai reikštų ir didesnes Rusijos įtakos galimybes.
Dėl neutraliteto įtvirtinimo net ir tokių abejonių tikriausiai nebeliks. Pirmas signalas, kad ES net nesirengia atverti durų už Europos idėją savo gyvybes aukojusiems ukrainiečiams, yra atsisakymas pasirašyti ekonominę Asociacijos sutarties dalį – sustiprintą laisvosios prekybos susitarimą. O juk būtent nuo šios sutarties pasirašymo momento Ukraina net ir teoriškai nebegalėtų tapti Rusijos kuriamos Eurazijos sąjungos nare. Tuo metu apie ES narystės perspektyvos Ukrainai suteikimo svarbą Bendrijoje jau kalba tik Baltijos šalys.
Vis dažniau pasigirsta signalų, kad į Rytų partnerystės politiką (tarkime, į Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo įgyvendinimą) bus įtraukta ir Rusija. Ir tikriausiai vėl bus prisiminta giliai į stalčius padėta V.Putino idėja apie bendrą ekonominę erdvę nuo „Lisabonos iki Vladivostoko“, o tai praktiškai reikštų ES derybas su Rusijos kontroliuojama Eurazijos muitų sąjunga dėl laisvosios prekybos susitarimo. Esant tokioms sąlygoms Rytų partnerystės politika patirtų visišką bankrotą. Belieka klausti: ar tai reikštų, kad Rusija įgyja neformalią veto teisę ne tik dėl NATO, bet ir dėl ES plėtros posovietinėje erdvėje?
Kitas klausimas – ar tai galios tik Ukrainai, ar ir Gruzijai su Moldova? Reikėtų priminti, kad šios valstybės iki šių metų vidurio tikisi pasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartis su ES, o Gruzija – gauti narystės NATO veiksmų planą. Ar šios šalys irgi taps Vakarų ir Rusijos mainų objektu?
Ne ką geresnės žinios ir dėl vidinių Ukrainos raidos tendencijų. Nors Viktoro Janokovyčiaus valdžioje jau nebėra, revoliucijoje dalyvavusiems ukrainiečiams tai tebuvo tarpinis tikslas. Maidanas tikėjosi ir kovojo dėl esminių valstybės politinės ir ekonominės sanklodos pokyčių – nepriklausomos, demokratinės, neoligarchinės Ukrainos, galinčios laisvai apsispręsti dėl savo geopolitinės krypties. Juk viena esminių posovietinės Ukrainos problemų – valstybės užgrobimas, kai buvę „raudonieji direktoriai“, sudalyvavę ne itin skaidriuose privatizacijos procesuose ir tapę stambiais verslininkais, ėmė kontroliuoti valstybę.
Prezidento Leonido Kučmos laikotarpiu privatizacijos procesai Ukrainoje vyko ne vadovaujantis ekonomikos liberalizavimo logika, bet traktuojant juos tik kaip priemonę įvykdyti turto persiskirstymą tarp konkuruojančių interesų grupių ir taip užtikrinti vidinę galios pusiausvyrą. Stambios verslo struktūros įsitraukė į politinių sprendimų priėmimą, siekdamos įgyti valstybės protekciją. Būtent taip ir atsirado posovietinė “ukrainietiška” oligarchija.
Tad ar nepasikartos nepavykusios 2004 m. Oranžinės revoliucijos scenarijus, kai, nepaisant milžiniškų visuomenės lūkesčių, tos pačios oligarchinės žaidimo taisyklės liko nepakitusios? Juk po Oranžinės revoliucijos, naujiems politiniams lyderiams (pirmiausia Julijai Tymošenko, kuri žadėjo tai padaryti) praleidus progą iš esmės peržiūrėti iki tol vykdytų privatizavimo procesų rezultatus, Ukraina nesugebėjo pakeisti savo raidos krypties. Ji ir toliau liko oligarchinė valstybė, nes vienas stambias verslo struktūras tiesiog pakeitė kitos. Arba, kaip teigė to meto apžvalgininkai, milijonieriai išstūmė milijardierius.
Maskva puikiai supranta: nepaisant oligarchų provakarietiškos laikysenos, klientelizmas ir korupcija leis Rusijai ilgainiui atkurti savo ekonominę ir politinę įtaką Ukrainoje. Todėl jos interesas – „užkonservuoti“ oligarchinę valstybės sanklodą šioje šalyje. Ir, regis, jai sekasi – porevoliucinėje Ukrainoje svarbiausius postus užima J.Tymošenko šalininkai, o būtent ši politinė veikėja ir jos politinė aplinka – tai toks pat oligarchinės prigimties produktas kaip ir buvusio prezidento V.Janukovyčiaus Regionų partija. Tad jeigu J.Tymošenko gegužės 25 d. pavyks laimėti prezidento rinkimus, Ukraina iš esmės grįš ten, kur ir buvo prieš Maidano revoliuciją.
Ar gali Ukrainos oligarchai tapti europietiško tipo verslininkais? Taip, bet tam reikalinga esminė sąlyga – Ukrainos narystė ES. Tačiau nėra jokių ženklų, kad Prancūzija ar Vokietija sutiks Ukrainai suteikti bent jau tolimą narystės ES perspektyvą. Vakarų europiečiams Ukraina nėra Europos valstybė, todėl jie netgi yra linkę vadovautis neišvengiamos Ukrainos priklausomybės nuo Rusijos teze.
Tad, regis, vėl kartojasi 2004 m. nepasisekusios Oranžinės revoliucijos scenarijus.

D. Astachovo nuotr.

Kodėl Rusijos prezidentas pradėjo karą su Ukraina?

Apie tai, kas vyksta įvairiuose Rusijos karo su Ukraina frontuose – jų, bent jau perkeltine prasme, tikrai ne vienas – dauguma puikiai žino iš kasdienės žiniasklaidos, todėl paties karo įvykių nenagrinėsiu. Pabandysiu atsakyti į svarbesnį klausimą: kodėl tas karas prasidėjo, o tiksliau, kodėl Vladimiras Putinas jį pradėjo. Tiesa, karu jį galima pavadinti tik sąlygiškai – šaudyta kol kas mažai ir žuvusiųjų nedaug. Bet kadaise, 1939 m. rugsėjį, Adolfui Hitleriui užpuolus Lenkiją, Prancūzija ir Didžioji Britanija paskelbė Vokietijai karą, kuriame gan ilgai irgi nebuvo šaudoma. Tas karas, iš pradžių vadintas keistuoju, vėliau tapo svarbia Antrojo pasaulinio karo, kuriame žuvo milijonai žmonių, dalimi.
Ukrainos karas iki šiol dažniau vadinamas Ukrainos krize ar konfliktu. Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą, Krymo okupacija ir aneksija, Rusijos kariuomenės koncentracija prie rytinės Ukrainos sienos ir Šiaurės Kryme bei vis nauji Kremliaus grasinimai neabejotinai turi pakankamai tikrojo karo požymių, kad konfliktas galėtų būti vadinamas būtent karu. Beje, neabejodamas karu jį vadina ir rimtų šansų gegužės mėnesį laimėti prezidento rinkimus turintis gerai Ukrainoje žinomas verslininkas Petro Porošenka.

Okupavusi visą Ukrainą Rusija vis tiek pralaimės

Prieš 14 metų jau per pirmąjį pirmųjų savo rinkimų turą išrinktas prezidentu, V.Putinas iškart pareiškė, kad Rusiją įžeidinėjančių valstybių neliks per tris dienas. Taip neatsitiko, Rusiją ir jos agresiją Ukrainoje šiandien kritikuoja daugybė pasaulio valstybių, ir ne vien Vakaruose.
V.Putinas, kaip ir visi autoritariniai lyderiai, bet kokią kritiką savo ir savo valstybės atžvilgiu laiko įžeidinėjimu. Jis labai ambicingas ir – o tai daug blogiau – itin kerštingas. Sočio triumfą organizaciniu, saugumo ir sportiniu požiūriu (kad ir kokia buvo jo kaina) dar vykstant žaidynėms jam ėmė temdyti pirmieji kur kas reikšmingesnio Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ženklai. Todėl vos sulaukęs olimpiados uždarymo ambicingasis V.Putinas jai smogė.
Ukrainos slydimas jam iš rankų buvo ne šiaip paprastas įžeidimas. Visas jo, kaip tikrojo Rusijos valdovo (netgi 2008–2012 m., kai jis tebuvo premjeras), darbas siekiant atkurti buvusią Rusijos (SSRS) didybę, stiprinant visos posovietinės erdvės kontrolę, ėjo, regis, šuniui ant uodegos. Po Euromaidano revoliucijos V.Putinas grėsmę galutinai prarasti Ukrainą jai suartėjant su Vakarais ir einant eurointegracijos keliu suvokė kaip katastrofą, kuriai bet kokiomis priemonėmis reikia užkirsti kelią.
Daug politikos analitikų V.Putino pradėtą karą su Ukraina traktuoja kaip emocionalaus, ambicijų kupino ir nesugebančio garbingai pralaimėti žmogaus impulsyvią, iracionalią reakciją į didžiausią Rusijos, ir pirmiausia jo paties, pažeminimą nuo Šaltojo karo pabaigos. Iracionalią, nes net ir okupavusi visą Ukrainą, o ne vien tik Krymą, Rusija vis tiek pralaimės – ji pati izoliuos save nuo beveik viso pasaulio, jos ne tik politinė, bet ir ekonominė situacija, gan prasta jau ir šiandien (rublio kursas smarkiai krito, kapitalas iš Rusijos skubiai traukiasi, ūkio prognozės prastėja), toliau sparčiai blogės, o prestižas pasaulio akyse, kuris V.Putinui bent iki šiol taip rūpėjo, toliau smuks.
Ginklas, kurį V.Putinas dar taip neseniai sėkmingai naudojo savo geopolitiniuose žaidimuose – dujos ir nafta – po skalūnų dujų revoliucijos ir dujų eksporto iš JAV liberalizacijos taps neefektyvus. Juk JAV dujos šiandien kainuoja kelis kartus pigiau nei tos, kurias „Gazpromas“ parduoda Europai. Į prieš kelias dienas LR energetikos ministro Jaroslavo Neverovičiaus JAV Kongresui tiesiogiai pateiktą prašymą greičiau pradėti suskystintų dujų eksportą į ES Kongreso nariai, nors ir nebalsavę, pažiūrėjo gana palankiai.
Smūgis Rusijai bus ne tik suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje ir spartus SGD terminalų gausėjimas Europoje, bet ir jos pačios taip ilgai remto Irano grįžimas po žymaus jam taikytų ekonominių sankcijų sušvelninimo į pasaulinę naftos ir dujų rinką. Dujotiekiai iš Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos į Europą bus tiesiami sparčiau. XXI a. pasauliui Rusijos dujos ir nafta gali tapti paprasčiausiai neįdomios, nes ne itin reikalingos.
Tiesa, tai įvyks ne taip jau greitai, o kai kurie ekspertai mano, kad JAV dujų eksporto į Europą pradžia neturės labai didelės įtakos mažinant Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Tačiau kiti pabrėžia, kad maždaug po dešimtmečio JAV iš importuotojų taps didžiausiomis energetinių išteklių eksportuotojomis pasaulyje. Aišku, Rusija nesėdės rankų sudėjusi – “Chevrono” išvarymas iš Lietuvos liudija, kad priešindamasi Europos energetinės priklausomybės nuo jos mažinimui ji kai kada gali veikti labai efektyviai.
O štai pačiai Rusijai Vakarai ekonominiu, finansiniu ir technologiniu požiūriu ateityje bus dar reikalingesni nei dabar. Juk dujas ir naftą reikia parduoti, ir daugiausiai jų perka ES šalys. Parduoti tuos išteklius didesniais kiekiais kam nors kitam Rusija šiandien neturi net techninių galimybių – dujotiekius ir naftotiekius ji ilgai tiesė daugiausia į Vakarus. Jei Vakarai, paskelbę sankcijas Rusijai, jų pirks vis mažiau, o pasaulinės energetinių išteklių kainos kris, Rusija iš esmės bankrutuos arba amžinai liks ~Aukštutine Volta~ (dabar – Burkina Fasas) ~su raketomis~, kaip kadaise gan užgauliai vadinta ekonomiškai silpna ir technologiškai atsilikusi Sovietų Sąjunga.
Rusijos, iki šiol pasikliovusios didelėmis energetinių išteklių kainomis ir beveik nemodernizavusios savo pramonės bei viso ūkio, ką jau kalbėti apie politinę sistemą, nuosmukis galiausiai ims grėsti ir V.Putino valdžios tvarumui. Kaip žinome, trumpalaikės pergalės neretai virsta ilgalaikiais pralaimėjimais. Karas ir tikros ar tariamos pergalės Ukrainoje lėmė žymų V.Putino reitingų Rusijoje kilimą. Bet ekonominis nuosmukis jo dabartinį populiarumą gali visiškai sugriauti.
Šiuo požiūriu karas su Ukraina – tikrai iracionalus V.Putino žingsnis. Bet kitu požiūriu jis yra natūralus, seniai rengtas ir toli gražu ne emocinės reakcijos sukeltas Rusijos prezidento veiksmas. Jį galima paaiškinti protu, visiškai neapeliuojant į emocijas. Tam tereikia šiek tiek grįžti į Rusijos istoriją ir glaustai aptarti porą tarptautinių santykių analizės klausimų.

V.Putino imperinės ambicijos

Pradėkime nuo tarptautinių santykių disciplinos, kurioje galime aptikti ne vieną teoriją. Mums čia rūpės tik dvi: seniausia, tai yra vadinamasis realizmas, ir gerokai naujesnė – civilizacijų konflikto teorija. Realizmo požiūriu svarbiausias valstybės požymis – galia, o tarptautinė politika yra visų pirma kova dėl galios, kuri vienintelė gali užtikrinti valstybės saugumą. V.Putino politiką Ukrainoje galima interpretuoti realistiškai: joje jis kovoja dėl Rusijos galios ir įtakos, nes, kaip jau senokai konstatavo Zbigniewas Brzezinskis, su Ukraina Rusija yra (ar gali būti) imperija, o be Ukrainos – ne. Turint galvoje imperines V.Putino ambicijas, Ukraina jam mirtinai reikalinga. Krymo okupacija ir aneksija tėra pirmas V.Putino žingsnis – tikrasis jo tikslas yra vienokia arba kitokia visos ar bent beveik visos Ukrainos kontrolė. Beje, ukrainiečiai ar bent jų dabartiniai lyderiai, tokie kaip Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrijus Parubijus, tai puikiai supranta.
Realizmo požiūriu valstybių konfliktuose jų religiniai, kultūriniai, vertybiniai ir net politinės santvarkos skirtumai jokio vaidmens nevaidina. Tarptautinė teisė ir valstybių sutartys – taip pat ne. Pasak XVII a. anglų filosofo Thomo Hobbeso, sutartys, kurių negina kalavijas, tėra beverčiai popieriaus lapai. Šiuo požiūriu V.Putinas yra neabejotinai radikalus realistas: į visą tarptautinę teisę ir konkrečiai į Rusijos įsipareigojimus, išdėstytus 1994 m. Budapešto memorandume, ginti, kartu su JAV ir Jungtine Karalyste, Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį integralumą, Ukrainai perdavus Rusijai savo branduolinius ginklus, jis nekreipia jokio dėmesio. Jis nutarė, kaip ir 2008 m. Gruzijoje, pasikliauti vien savo galia, būdamas beveik tikras, kad Vakarai, kaip ir tada, reaguos labai vangiai ir neefektyviai.
Civilizacijų konflikto teorijos šalininkai mano kitaip: nors galia ir svarbi, bet religiniai ir kultūriniai (ypač vertybiniai) civilizacijų ir valstybių skirtumai laikui bėgant įgyja vis didesnę reikšmę ir daro svarią įtaką tarptautiniams santykiams. Tos teorijos įtaką labai sustiprino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai ir prasidėjęs vadinamasis karas su terorizmu, kurį nesunku buvo bandyti interpretuoti kaip islamo ir Vakarų civilizacijų konfliktą. Vadovaujantis šia teorija dabartinį Ukrainos konfliktą irgi galima interpretuoti kaip dviejų civilizacijų – slavų stačiatikių ir Vakarų – priešpriešos kulminaciją.

Pradėjusi karą prieš Ukrainą ir okupavusi Krymą, Rusija susidūrė su netikėtu ukrainiečių pasipriešinimu agresijai, taip pat privertė visas kaimynines valstybes, įskaitant netgi neutraliąją Švediją, susirūpinti savo gynyba ir peržiūrėti visą santykių su Rusija strategiją.

Kremliaus strategų galvose Krymo okupacija turėjo būti netgi ne “blickrygas”, o lengvas triumfo pasivažinėjimas Sevastopolio ir Simferopolio gatvėmis, vietos merginoms mėtant gėles, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams su išskleistomis dalinių vėliavomis pereinant į Krymo Respublikos pusę. Po to, vietos „banderų fašistams“ ir „totorių islamistams“ sukėlus riaušes ir pradėjus šaudyti į „Krymo kariuomenės“ karius, Rusijos pajėgos būtų atsiuntusios „taikdarius“ ir pasilikusios lygiai taip pat, kaip pasiliko „palaikyti taikos“ nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje bei nuo Gruzijos atplėštose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Taip palei visą Juodosios jūros šiaurinę pakrantę nuo Kaukazo iki Moldovos būtų sukurta tarptautinės bendruomenės nepripažintų, bet Rusijos kontroliuojamų pseudonepriklausomų valstybėlių juosta, kurianti placdarmą buvusiai Sovietų Sąjungai (kokiu nors kitu pavadinimu) atkurti.
Svarbiausia Kremliaus strategijos dalis buvo siekis išvengti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo ir Vakarų valstybių, pirmiausia Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, sankcijų, tad Ukrainos puolime Rusijos karinės pajėgos formaliai dalyvauti neturėjo, viskas turėjo būti daroma neva rusų kilmės Ukrainos piliečių rankomis, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nesipriešinant. Tokia operacijos eiga būtų leidusi bent jau ES, kurios didžiosios valstybės visai nedega noru ne tik kad ginklu kariauti su Rusija, bet netgi taikyti jai ekonomines sankcijas, apsimesti, kad dėl visko kalti patys ukrainiečiai, po Maidano revoliucijos pergalės nesugebėję suvaldyti savų radikalų iš Vakarų Ukrainos, ir nusiplauti rankas.
Savo ruožtu Rusija, jeigu viskas būtų ėję pagal Kremliaus strategų planus, būtų okupavusi ne tik Krymą, bet ir dalį rytinės Ukrainos, pirmiausia Charkovo, Lugansko, Donecko, Zaporožės, Chersono, Odesos sritis – vadinamąją Kairiakrantę Ukrainą ir Mažąją Rusiją, kurioje didelė gyventojų dalis kalba rusiškai arba laiko save etniniais rusais, o pastaruosius pusantro dešimtmečio parlamento ir prezidento rinkimuose balsuoja už prorusiškus politikus.
Taip Ukraina būtų buvusi suskaldyta pagal du dešimtmečius Rusijos imperinių revanšistų ir Kremliaus geopolitinių konsultantų rašomus planus: rusakalbė Ukraina su kadaise sovietmečiu išplėtota sunkiąja pramone ir derlingomis lygumomis atitenka Rusijos Federacijai, ukrainietiškai kalbanti Ukraina arba tampa (Kremliaus akyse) nevisaverte pusiau kolonijine valsybėle, arba, kaip itin dažnai kalbėta pastarąjį pusmetį, vykstant Maidano kovoms su Viktoro Janukovyčiaus kriminalizuotu režimu, išdraskoma ir prijungiama dalimis prie Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos (visų šių valstybių ultranacionalistai turi teritorinių pretenzijų Ukrainai, nors nė vienos jų vyriausybės niekada jokių pretenzijų neturėjo).
Geopolitinės atskirties linijos Ukrainoje, Kremliaus požiūriu, turėjo būti išvestos daugmaž taip pat, kaip buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai egzistavo tik Ukrainos sovietinė respublika su sostine Charkove.

Kam Rusijai reikia suskaldyti Ukrainą

Toks dabartinės Ukrainos suskaldymas (galbūt ją visai panaikinant kaip valstybę) Rusiją valdančiam Vladimiro Putino režimui beveik gyvybiškai būtinas. Pirmiausia todėl, kad, kaip dar prieš du dešimtmečius atvykęs į Vilnių Lietuvos politikams ir politologams aiškino iškilus Amerikos geopolitikas Zbigniewas Brzezinskis, „su Ukraina Rusija – imperija, be Ukrainos – tik Rusija“. Ši jo daug kartų įvairiose auditorijose kartota mintis labai gerai žinoma ir Rusijoje ir, galimas dalykas, netgi geriau suprantama, nei paties autoriaus.
Kairiakrantė Ukraina, kartu su Krymu, Odesa ir Mikolajivu, Rusijai gyvybiškai reikalinga dėl trijų priežasčių: pirma, dar nuo gilaus sovietmečio ten buvo sutelkta sunkioji laivų statybos, karinė ir kosminė pramonė bei konstravimo biurai, kūrę sovietines balistines raketas, tankus, karinius transporto lėktuvus, karo laivus. Svarbu ir tai, kad Ukrainos karinis pramoninis kompleksas sovietmečiu buvo geriausias ir pažangiausias. Rusijos kosminės raketos bei lėktuvai ir dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kyla ir skrenda Rytų Ukrainos pramonės gaminamais varikliais, Charkovo tankai yra pagrindiniai konkurentai Uralo tankams tarptautinėje prekybos ginklais rinkoje, naują karinį transporto lėktuvą Rusija bando sukurti glaudžiai bendradarbiaudama su Ukrainos Antonovo konstruktorių biuru.
Antroji priežastis – tranzitas. Per Rytinę Ukrainą eina vienas pagrindinių magistralinių dujotiekių, per kurį „Gazpromo“ dujos tiekiamos Pietų ir Vidurio Europai, Odesos-Brodų naftotiekis yra vienas alternatyvių Vidurio Europos apsirūpinimo Kaspijos jūros nafta, apeinant Rusiją, kelių, Odesos ir Mikolajivo uostai yra pagrindiniai pietiniai Rusijos jūrų vartai, Kryme, pagal pernai gruodžio mėnesį pasirašytą susitarimą, Kinija planuoja plynoje vietoje statyti milžinišką uostą, per kurį jos prekės bus tiekiamos į Europą ir Rusiją, o į pačią Kiniją plauks Ukrainoje išauginta žemės ūkio produkcija.
Trečioji priežastis – tai, kas Rusijoje vadinama „žemės ūkio saugumu“: nepaisant milžiniškų Rusijos Federacijos teritorijų, ši šalis dėl klimato, prasto dirvožemio ir menkai išplėtotų žemės ūkio bei maisto pramonės technologijų paprasčiausiai nesugeba užsiauginti pakankamai maisto. Be importo iš abiejų Amerikų ir Europos, įskaitant Ukrainą, Rusija paprasčiausiai nepajėgia išsimaitinti, o tai savo ruožtu reiškia, jog, nepaisant visų triukšmingų Kremliaus aiškinimų, kad jis nebijąs tarptautinių sankcijų, Rusijos režimo autarkija yra neįmanoma. Derlingosios Ukrainos dalies užgrobimas gerokai palengvintų (gal net visiškai patenkintų) Rusijos apsirūpinimą maisto produktais.

Kultinė Krymo reikšmė

Pats Krymas, ypač jame esanti Rusijos Juodosios jūros laivyno pagrindinė bazė Sevastopolis, turi rusams per šimtmečius valstybinės propagandos mitologizuotą ir sakralizuotą reikšmę. Visas Rusijos imperijos istorijos periodas, XVIII amžiaus antroji pusė, populiariai apibūdinamas kaip „Očakovo Krymo užkariavimo laikai“. Atplėšusi Krymo pusiasalį nuo tuometės Osmanų imperijos (dabartinės Turkijos pirmtakės), Rusija įkūrė jame savo laivyno bazę ir tvirtovę, į kurią atsiremdama nukariavo Kaukazą ir dominavo visoje Juodojoje jūroje iki pat Bosforo sąsiaurio, kurio užgrobimas ir laisvas išėjimas į Viduržemio jūrą buvo šimtametė taip ir neišsipildžiusi Rusijos carų ir Sovietų Sąjungos “gensekų” svajonė.
Tačiau su Krymu susiję ir du patys skaudžiausi kariniai pralaimėjimai Rusijos istorijoje. Pirmasis nutiko 1856-aisiais, kai po dvejus su puse metų trukusios apsiausties ir šturmo jungtinės Britanijos, Prancūzijos, Sardinijos ir Osmanų imperijos pajėgos užėmė Sevastopolį, sunaikino rusų laivyną ir uždraudė ateityje jam išplaukti iš Juodosios jūros, taip netiesiogiai prisidėdamos prie Rusijos laivyno sutriuškinimo Cušimos mūšyje 1905 m. rusų ir japonų karo metu.
Antrasis nutiko 1942-aisiais, kai po aštuonis mėnesius trukusios apsiausties ir šturmo nacių vermachtas ir Rumunijos kariuomenė užėmė Sevastopolį, iš kurio daugiau nei 100 tūkst. karių garnizono sovietams pavyko evakuoti tik porą dešimčių tūkstančių, – kiti žuvo arba pateko į nelaisvę.
Nepaisant šių skausmingų pralaimėjimų, propaganda pavertė abu Sevastopolio šturmus „didžiomis rusų ginklo pergalėmis“, tad ir dabar Rusijos remiami Krymo separatistai dainuoja apie „legendinį priešų nepaimamą Sevastopolį“. Nors tikrovė lygiai priešinga: Krymas, grynai kariniu požiūriu, – neapginamas. Be jau minėtų šturmų 1856 ir 1942 m., Krymas buvo užimtas 1918 m. kaizerinės Vokietijos, 1920 m. – bolševikų, 1944 m. sovietai atsikariavo jį iš nacių.
Krymas neturi nei pakankamai gėlo vandens (šiuo metu 80 proc. gėlo vandens tiekiama iš Ukrainos Dniepro upės specialiu 1971 m. iškastu kanalu su eile siurblinių, esančių Ukrainoje), nei elektros energijos, visas susisiekimas sausuma, tiek automobiliais, tiek geležinkeliu, eina per sąsmauką, jungiančią Krymo pusiasalį su Ukrainos Chersono sritimi.
Kariniu požiūriu Krymas turi būti ginamas būtent Chersone, tad ne veltui iš karto po kovo 28-ąją įvykusios faktinės Rusijos okupacijos Ukrainos vyriausybė nedelsdama permetė į Chersoną dalį 79-osios atskirosios aeromobilios brigados, kuri yra viena kovingiausių ir geriausiai sukomplektuotų Ukrainos armijoje.

Stebint smurto proveržį ir žudynes Ukrainoje darosi aišku, kad šalies prezidento politinė karjera pasmerkta žlugti.

Visą praėjusią savaitę Viktoras Janukovyčius elgėsi desperatiškai, darė daugybę klaidų ir pats įstūmė save į aklavietę.
Ir jau nebesvarbu, kad praėjusį penktadienį jis padarė daug nuolaidų: sutiko ir su pirmalaikiais prezidento rinkimais, ir su prezidento galių sumažinimu, ir su tuo, jog Ukrainos politinė sistema turi tapti parlamentinė, ir net prisiekė susilaikyti nuo prievartos prieš protestuotojus. Daugiau nei šimtas žuvusiųjų – pernelyg didelė auka, kad V.Janukovyčiui užtektų tik tokio atsitraukimo.
Akivaizdu, jog V.Janukovyčius išnaudojo visus sėkmės resursus, – nebėra jokių šansų, kad ji nusišypsos darsyk, kaip tai nutiko po Julijos Tymošenko ir Viktoro Juščenkos koalicijos subyrėjimo.
Kodėl V.Janukovyčiaus krytis yra neišvengiamas? Iš esmės tai galėjo nulemti lankstumo ir aiškios trajektorijos stokojanti ilgametė V.Janukovyčiaus politinė strategija, nesugebėjusi nuraminti korupcija nepatenkintos stiprėjančios Ukrainos visuomenės ir palankiai Europos integracijos atžvilgiu nusiteikusių oligarchų.

Oligarchinės sistemos atspindys

Vakaruose V.Janukovyčiaus reputacija apgailėtina, o drąsesni ukrainiečiai jį tiesiai šviesiai vadina banditu. Iš tiesų prezidento karjera pažymėta neformalių ir šešėlinių sąsajų su oligarchais žyme. Nenuostabu, tačiau kriminalinis elementas tapo sėkmingo Ukrainos verslininko, o vėliau ir įtakingiausio politiko karjeros bei jo politinės strategijos atspirties tašku.
Patyrinėkime šio veikėjo biografiją. Pradėti, regis, reikėtų nuo 1967-ųjų, kai V.Janukovyčiui sukako septyniolika. Tada jis buvo pirmą kartą teisiamas už plėšimą. V.Janukovyčiui buvo skirta trejų metų kalėjimo bausmė, bet už grotų jis išbuvo 19 mėnesių ir išėjo į laisvę sulaukęs amnestijos. Vis dėlto laisve džiaugėsi neilgai ir 1970 m. vėl buvo teisiamas už žmogaus sužalojimą per girtų asmenų muštynes. Pats V.Janukovyčius tikino, kad bandė apginti merginą nuo prisigėrusių priekabiautojų. Šįkart jaunuoliui buvo skirta dvejų metų kalėjimo bausmė, jis ją atliko iki galo.
1972-aisiais būsimasis Ukrainos prezidentas vedė Liudmilą Nastenko, turėjusią giminystės ryšių su vietinio teismo vyriausiuoju teisėju, ir jau kitais metais kaltinimai V.Janukovyčiui dingo iš įrašų, o 1978 m. Donecko srities teismo prezidiumas panaikino abu nuosprendžius, nes esą juose nebuvo nusikaltimo sudėties.
1976 m., būdamas 26-erių, V.Janukovyčius tapo transporto įmonės skyriaus Donecko regione direktoriumi. Pasak analitikų, tai vėlgi galima paaiškinti neformaliais jo ryšiais su įtakingais to meto regiono politiniais veikėjas. Taip buvo padėti V.Janukovyčiaus elgesio ir vertybių pamatai. Vėliau ir šio veikėjo politinė strategija dažniausiai rėmėsi oligarchija.
Palaikydamas glaudžius santykius su korumpuotos politinės sistemos atstovais, V.Janukovyčius sėkmingai kopė karjeros laiptais įvairiose valstybinėse Donecko regiono įmonėse. Taktika nepasikeitė ir po Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo. Štai oligarchinės suirutės Donbase metu V.Janukovyčius užmezgė ryšį su Rinatu Achmetovu, vėliau svariai prisidėjusiu prie jo prezidentinės kampanijos.
Tiesa, be trūkumų, V.Janukovyčius turėjo ir nemažai gerų bruožų: jis išsilavinęs (baigęs dvi aukštąsias), lankstus, laikytas kompromisų meistru, besistengiančiu patenkinti skirtingų interesų grupių poreikius. Kai kas jį girdavo ir už žmoniškumą, ramumą.
Įvertinus visas aplinkybes neatrodo keista, kad jau 1997-aisiais tuometis prezidentas Leonidas Kučma paskyrė V.Janukovyčių Donecko regiono gubernatoriumi. Strateginės politikos instituto direktoriaus Andrejaus Mišyno teigimu, tokį prezidento sprendimą lėmė aktyvi buvusių komunistų, staiga perėjusių į verslo sektorių, valia. Verslo atstovams imponavo V.Janukovyčiaus gebėjimas nekonfliktuoti ir ieškoti kompromiso tarp verslo ir politikos pasaulio atstovų.

Kilimas į viršų
Nuo tol V.Janukovyčius ėmė suktis Ukrainos politinėje viršūnėje: jis du kartus buvo premjeru (beje, esant dviem visiškai skirtingiems prezidentams – L.Kučmai ir V.Juščenkai), bet greitai jo žvilgsnis nukrypo į prezidento postą. Jis dukart balotiravosi per Ukrainos prezidento rinkimus – 2004 ir 2010 m. Pirmąkart antrajame rinkimų ture nugalėjo V.Juščenką, tačiau po kaltinimų masinėmis rinkimų rezultatų klastotėmis ir po 2004 m. Oranžinės revoliucijos buvo priverstas dalyvauti trečiajame rinkimų ture, kurį pralaimėjo.
2005 m. rugsėjį tarp „Mūsų Ukrainos“ ir Regionų partijos buvo sutarta dėl J.Tymošenko atstatydinimo iš ministro pirmininko posto. Po šio susitarimo baigėsi kivirčai tarp Oranžinės revoliucijos priešininkų – V.Juščenkos ir V.Janukovyčiaus. 2006 m. pavasarį vykusiuose Ukrainos parlamento rinkimuose daugiausiai balsų surinko V.Janukovyčiaus vadovaujama Regionų partija. Netrukus buvo sudaryta vadinamoji antikrizinė koalicija, o V.Janukovyčius tapo ministru pirmininku.
2007 m., kai V.Juščenka nusprendė paleisti Radą, kilo dar viena politinė krizė. Šį prezidento sprendimą palaikė „Mūsų Ukraina“, J.Tymošenko blokas bei kitos provakarietiškos partijos. Rinkimus į parlamentą laimėjo provakarietiškoji koalicija, premjere buvo paskirta J.Tymošenko, o V.Janukovyčius tapo opozicijos lyderiu ir turėjo laiko pasirengti prezidento rinkimams.
Taigi 2010 m. pirmajame prezidento rinkimų ture jis surinko 35,32 proc. balsų ir užėmė pirmą vietą tarp 18 kandidatų. Antrajame rinkimų ture surinkęs 48,95 proc. balsų ir aplenkęs J.Tymošenko, V.Janukovyčius tapo prezidentu.
Kaip jau minėta, per prezidento rinkimų kampaniją V.Janukovyčių rėmė turtingiausias Ukrainos verslininkas R.Achmetovas, kuris vadovauja Donecko oligarchų klanui. Pasak Paryžiaus laikraščio “Le Figaro”, Doneckas yra egzotiškas laukinio kapitalizmo, sovietinio mentaliteto ir mafijos grupuočių kokteilis. Vienas pagrindinių sovietų karinių ir pramoninių centrų žlugus SSRS tapo Ukrainos oligarchų lopšiu.
Beje, V.Janukovyčių per visas jo prezidentines kampanijas rėmė ir toks Viktoras Medvečiukas, laikomas Vladimiro Putino statytiniu ir net patarėju. Taip jis tikėjosi Ukrainoje sukurti Rusijai palankią marionetinę vyriausybę. Tačiau, regis, nuvertino faktą, kad V.Janukovyčius yra labai ambicingas ir turi savų kėslų.
Tik užėmęs prezidento postą V.Janukovyčius iš karto ėmėsi veiksmų, siekdamas konsoliduoti savo įtaką. Ją įtvirtinti turėjo V.Janukovyčiaus „šeimos“ sistema, besiremianti prezidento patikėtinių paskyrimu į svarbiausius valstybės postus ir įmones. Prezidento sūnus Oleksandras (buvęs dantistas) ėmėsi verslo ir greitai tapo antru pagal turtingumą žmogumi Ukrainoje. Kitas sūnus Viktoras, garsėjantis savo nekompetencija, yra Ukrainos parlamento narys.
Esama ir kitų žaibiško turtų ar karjeros proveržio pavyzdžių. Štai Sergejus Arbuzovas per mažiau nei penkerius metus nuo vietinio banko skyriaus direktoriaus pakilo iki premjero posto. Apžvalgininkai teigia, jog vien S.Arbuzovo, kaip patarėjo, atsiradimas vyriausybėje reiškė, kad tuometinio premjero Mykolos Azarovo dienos suskaičiuotos. Pasak žurnalisto Sergejaus Leščenkos, visi savo sistemos valstybėje kūrimo manevrai ir ryšiai su oligarchinėmis struktūromis turėjo užtikrinti V.Janukovyčiaus pergalę 2015 m. prezidento rinkimuose. Kartu tai būtų galutinai reiškę V.Janukovyčiui palankios oligarchinės valdymo sistemos Ukrainoje įsitvirtinimą.
Iš tiesų V.Janukovyčiaus veiksmai visuomet buvo grindžiami nuolatinio manevravimo strategija tarp interesų grupių, toli gražu ne visada veikiančių teisėtais būdais. Jis manė, kad tai jam padės pasiekti asmeninių tikslų. Tokia strategija pasiteisino iki pastarojo pusmečio įvykių, kai kilus ryžtingo sprendimo būtinybei dažnai buvo tiesiog lūkuriuojama. Tendencijos rodo, kad tokio tipo manevravimas tinkamas ramybės laikotarpiu, tačiau atėjus kritiniam momentui sustabarėjusi strategija nebeveikia.
Pasak rusų politologo Stanislavo Belkovskio, tai parodo visos V.Janukovyčiaus politinės karjeros metu matoma baimės logika: buvo stengiamasi išlaikyti savo „tvirtovę“, bijant imtis ryžtingesnių veiksmų. Kaip pavyzdį S.Belkovskis pateikia V.Janukovyčiaus nepasirodymą 2004 m. prezidento inauguracijos ceremonijoje po susidūrimo su pirmąja revoliucijos protestų banga. Politologo teigimu, jo pasirodymas ceremonijoje galėjo pakeisti įvykių tėkmę, tačiau vengiantis ryžtingo sprendimo V.Janukovyčius buvo nublokštas nuo politikos viršūnės. Tik vėliau palankiai susiklosčiusios aplinkybės padėjo jam grįžti į politikos elitą.
Vis dėlto net į jį ir sugrįžus dėl politinės strategijos nelankstumo paties V.Janukovyčiaus veiksmai užprogramavo jo politinės karjeros griūtį.

Nors politinės permainos posovietinėje erdvėje ne kartą tituluotos skambiais ir įvairiaspalviais revoliucijų pavadinimais, realūs pokyčiai gali įvykti ne aikštėse ir gatvėse – tai daug ilgesnis ir sudėtingesnis procesas.

Tūkstantinės protestuotųjų minios Maidano aikštėje, šimtai neramumus malšinti pasirengusių policijos pareigūnų, akimis neaprėpiamas plevėsuojančių mėlynos ir geltonos spalvos Ukrainos vėliavų margumynas ir reguliariai nuvilnijantys provakarietiški šūkiai. Tai – ne šiandienos įvykių Kijeve ir kituose šalies miestuose aprašymas: kone identišką vaizdą viso pasaulio žiniasklaida fiksavo prieš beveik dešimtmetį, kai Ukrainoje vyko Oranžinė revoliucija.
Tuomet viltasi, kad Oranžinė revoliucija daugeliui dešimtmečių pakeis Ukrainos raidą vakarietiška kryptimi, išgyvendins problemas ir sugrąžins valstybę į Europos šalių šeimą. Nepaisant lūkesčių, revoliucija nebuvo sėkminga: šiandien Ukraina vėl kaunasi dėl tų pačių tikslų, kuriuos neseniai jau lyg ir buvo pasiekusi.
Šis ir kiti pavyzdžiai rodo, kad terminas “revoliucija”, žodynuose apibūdinamas kaip reiškiantis staigų, neretai prievartinį politinės valdžios nuvertimą sukeliant esminius visuomenės pakitimus, vartojamas neadekvačiai: būtent esminių pokyčių dėmuo dažniausiai nėra įgyvendinimas, nes tam reikalinga ne dar viena posovietinę erdvę drebinanti spalvotoji revoliucija, o kur kas didesni ir ilgiau trunkantys elito bei visuomenės pokyčiai.

Pilkieji revoliucijų kardinolai

Prieš dešimtmetį protestuojantys ukrainiečiai tikėjo Viktoru Juščenka – politiku, kuris nuo scenos kvietė minias priešintis suklastotiems rinkimams, į prezidento postą pasodinusiems “Rusijos agentą” Viktorą Janukovyčių. Po kelis mėnesius trukusios kovos įvyko pakartotiniai rinkimai, per kuriuos V.Juščenka, savo užnugaryje sutelkęs Vakarų valstybių paramą, įveikė konkurentą ir, atrodytų, negrįžtamai išstūmė jį iš valdžios elito.
Vis dėlto 2010 m. vaizdas jau buvo apsivertęs aukštyn kojomis: vidiniai Oranžinės revoliucijos architektų nesutarimai, peraugę į atvirą kovą bei teisinės valstybės principų ignoravimą, pasmerkė V.Juščenką pralaimėjimui rinkimuose, kuriuose jis tegavo vos 5 proc. balsų. V.Janukovyčius susigrąžino valdžią ir toliau naudojosi vakarietiškus metodus žadėjusios diegti valdžios neišspręstomis sisteminėmis problemomis: nepažabota korupcija (“Forbes” tyrimas atskleidė, kad devynias iš dešimties didžiausių valstybės dotacijų projektams gavo V.Janukovyčiaus partijos žmonės), teismų bejėgiškumu ir pilietinės visuomenės silpnumu. Kitaip tariant, idealai, vieniję Maidano minias, greitai subliūško, tačiau tai buvo praktiškai nulemta iš anksto.
“Oranžinė revoliucija ir dabartiniai įvykiai iš esmės panašūs tuo, kad tiek tada, tiek šiandien atrodo, jog vyksta “paprastų žmonių” paskatintos revoliucijos, – “Veidui” sakė politologas Marius Laurinavičius. – O iš tikrųjų šie procesai yra gerai suplanuoti ir diriguojami šešėlinių jėgų – paprastai tariant, turtingiausių oligarchų. Abiem atvejais vyko kova tarp elito grupių. Pavyzdžiui, esama situacija nepatenkinti oligarchai orkestruoja esamą padėtį.”
Vis dėlto tai anaiptol nenuvertina tūkstančių žmonių, šaltas žiemos dienas ir naktis leidžiančių aikštėje, besidalijančių laužo šiluma ir neatsisakančių politinių idealų siekimo. “Skirtumas tas, kad Oranžinės revoliucijos laikais masės buvo tiesiogiai kontroliuojamos politinių lyderių, kurie tuo metu atstovavo tiems šešėliniams organizatoriams, pirmiausia V.Juščenkos ir Julijos Tymošenko. Šiuo metu politiniai lyderiai masių nekontroliuoja: nei radikaliausių, nei taikiai nusiteikusių tūkstančių, kurie nusipelnė pagarbos, nes pagrįstai kelia savo reikalavimus ir tikisi permainų. Deja, bijau, kad jiems teks nusivilti”, – svarsto M.Laurinavičius.

Lyderių kaita neužtikrina sisteminių pokyčių

Ukrainiečių ryžto tai nesustabdo: gatvės mūšiai su policija tapo Kijevo kasdienybe, tačiau protestuotojams pavyko pasiekti ir politinių rezultatų, mat atsistatydino ukrainietiškai sunkiai kalbančio premjero Mykolos Azarovo vyriausybė. “Tai tik pradžia, sprendžiant šią krizę laukia dar ilgas kelias. Kitas žingsnis – politinė reforma – yra ypač svarbus, nes vietoj vienvaldystės turi būti sugrąžinta reali prezidentinė-parlamentinė valdžia”, – pabrėžia Ukrainos žurnalistė Lesia Vološko, kurią papildydamas politologas Miroslavas Marinovyčius vis dėlto konstatuoja, kad “bus daromos tik mažos nuolaidos, o valdžia ginama iki pat pabaigos”.
Pasak “Washington Post” rašančios istorikės Anne Applebaum, reikia atsisakyti tarp stebėtojų įsigalėjusio spalvotųjų revoliucijų mito, pagal kurį taikios demonstracijos, kartu su Vakarų politikų ir žiniasklaidos paskatinimu, turi nuversti oligarchines struktūras ir reformuoti valdžios elitą. “Istoriniai faktai rodo, kad taip nenutinka”, – nukerta apžvalgininkė.
Jai antrina ir M.Laurinavičius: “Sistema Ukrainoje iš principo nepasikeis. Nepaisant to, ar V.Janukovyčius pasitrauks dabar, ar tik 2015 metais, kai pasibaigus kadencijai nebeturės šansų laimėti rinkimų. Nepaisant to, kas perims valdžią, o tai nebūtinai bus opozicijos lyderiai, nes gali iškilti nauji vardai arba tokie asmenys, kaip šokolado magnatas Petro Porošenka, esminė politinė ir ekonominė sankloda staigiai neišsijudins. Ko gero, bus sustabdytas V.Janukovyčiaus bandymas paversti oligarchinę sanklodą “lukašenkine” – vienvaldžia prezidento valdžia. Bet nuo to nebus geriau: ar valdo oligarchai, ar vyrauja Aleksandro Lukašenkos modelis, paprastų žmonių gyvenime pokyčių iš esmės nebus.”
Tuo galima įsitikinti prisiminus Kirgizijoje praėjusį dešimtmetį įvykusią vadinamąją Tulpių revoliuciją. 2005 m. nuvertus šalį praktiškai nuo Sovietų Sąjungos žlugimo valdžiusį prezidentą Askarą Akajevą, Kirgizija paskendo chaoso ir neramumų liūne. Nuo 2010-ųjų jie dar labiau paaštrėjo: prasidėjo etninis uzbekų ir kirgizų konfliktas, valdžių kaita vyksta kone kas kelis mėnesius, o naujasis prezidentas Almazbekas Atambajevas nerodo jokių ketinimų imtis radikalių reformų.

Protestai Ukrainoje peraugo į revoliucijos masto sujudimus ir daugėja ženklų, kad siekiant stabilizuoti padėtį šalyje gali tekti įsikišti tarptautinei bendruomenei. Į kompromisą su susikompromitavusia valdžia nebenorinčių eiti piliečių daugėja, todėl Ukrainos galvosūkis tampa vis sudėtingesnis.

Sausio pradžioje akylai įvykius Ukrainoje stebintys ekspertai jau buvo pradėję skelbti, kad antroji Oranžinė revoliucija nebeįvyks, nes per pastaruosius metus Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius su šeima sugebėjo sukurti pakankamą valdžios vertikalę savo įtakai išlaikyti. Maža to, jis sugebėjo susigrąžinti didžiausių šalies oligarchų paramą, priimdamas jiems palankius įstatymus bei šių metų biudžetą. Tačiau ilgainiui paaiškėjo, kad V.Janukovyčius padėties vis dėlto nekontroliuoja.
Ne tik apie atsinaujinančią revoliuciją, bet ir apie pilietinio karo grėsmę prabilta po to, kai sausio 16 d. Aukščiausioji Rada priėmė įstatymą, kuris gerokai padidino diktatūros pavojų. Jis pažeidžia bet kokius demokratinės laisvės principus: kriminalizuojama susirinkimų teisė, užsienio investicijomis remiamos nevyriausybinės organizacijos pavadintos „užsienio agentais“, už kaukės ar šalmo dėvėjimą viešumoje dabar gresia kalėjimo bausmės. Tuo pačiu metu buvo išleistas Vidaus reikalų ministerijos dekretas, kuriuo leista „Berkut“ daliniams panaudoti smurtą prieš besipriešinančius protestuotojus.
Praėjusią savaitę vykę kruvini susidūrimai ne tik paliko šimtus sužeistųjų, bet ir pareikalavo pirmųjų daugiau nei du mėnesius trunkančių protestų aukų. Į tai suskubo reaguoti tarptautinė bendruomenė: sausio 22 d. JAV pritaikė sankcijas ir atšaukė galiojančias vizas pareigūnams, dėl kurių prasidėjo kruvini įvykiai, pavyzdžiui, minėtą įstatymą parengusiems Regionų partijos atstovams Olenai Bondarenko ir Volodymyrui Olijnikui, taip pat vidaus reikalų ministrui Vitalijui Zacharenkai bei kitiems.
Europos Sąjungos lyderiai pareiškė, kad yra „itin susirūpinę“ dėl kruvinų įvykių Ukrainoje, tačiau konkrečių ketinimų, kaip elgsis, neišdėstė. Nors JAV diplomatiniais kanalais ragina ES imtis griežtesnių veiksmų, to daryti neskubama. Pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel pareiškė kol kas nematanti galimybių taikyti sankcijas. ES negebėjimas atsiliepti į ypač sparčiai Ukrainoje besirutuliojančius procesus kelia Maidane šąlančių aktyvistų nusivylimą.

Euromaidane kalbama: „Imperija mus laiko už rankų ir kojų, kad tik mes nesirinktume europietiškų standartų gyvenimo“,  „Janukovyčiaus mygtukus spaudo Kremlius“,  „tituški“ (provokatoriai) nešiojasi ukrainietiškus pasus įmautėse su ženklu „CCCP“. Tai tik keletas nuorodų į tai, kad šalyje vyksta ne tik piliečių protestas prieš valdžią, bet ir principinė kova tarp praeities ir ateities.
Laisvė – ypač dažnas žodis tarp protestuotojų. Būdama Euromaidane, neatsitiktinai jaučiau tą pačią nepaprastos vienybės ir tvirtybės dvasią, kuri tvyrojo Atgimimo laikais čia, Lietuvoje. Pašaliečiui gali atrodyti keista, juk Ukraina – savarankiška, pripažinta valstybė, tad apie kokią laisvę kalbame? Kažkas, galbūt, tai laikytų laisve protestuoti, laisve mąstyti, laisvai reikšti nuomonę. O aš įsitikinusi, kad be to tai dar ir nuosekli neužbaigtų 90-ųjų valstybingumo atkūrimo ir Oranžinės revoliucijos tąsa.
Euromaidane – ta visuomenės dalis, kuri ir vėl priešinasi tempiama atgal į praeitį, kuri nori, kad šalis atsisakytų sovietinių tradicijų, neskaidrios, korumpuotos sistemos, kurie nenori būti bandomos reanimuoti Sovietų Sąjungos dalimi. Tokiu atveju, šie žmonės Euromaidane nuo savo pačių vyriausybės gina savo šalies suverenitetą.
Po Janukovyčiaus „žongliravimo“ prieš Vilniaus vadovų susitikimą ir po to sekusio pasirinkimo gręžti ienas atgal į Rytus, dalis šalies suvokė, kad balansavimo politika, o iš tiesų  – neryžtingas atsisiejimas nuo bambagyslės, kuri ir toliau sieja šalies establišmentą ir naująjį elitą su Rytine kaimyne, kainavo per daug. Kad tai kainuoja jų pačių ir jų vaikų ateitį.
Lavrovas neseniai pareiškė, kad protestai Ukrainoje yra „stimuliuojami iš užsienio“. Ukrainiečiai juokiasi, kad jis apdairiai nepatikslino – kurio. Jie sako, kad šalyje veikia „trečioji jėga“. Energetikoje, versle, politikoje. O ir šiomis neramiomis dienomis, kas inicijuoja susirėmimus, kas instruktuoja ir apmoka “tituškų” veiklą?  Galų gale, kas gi taip nevykusiai patarinėja Prezidentui, kad jis ne tik nebegirdi savo tautos, bet dar ir leidžia susidaryti tokiai situacijai kurioje pralietas kraujas?
Stebina atkaklus Janukovyčiaus atsiribojimas nuo to, kas vyksta gatvėse. Nors ir daugybę kartų ragintas, Prezidentas nesiima jokios iniciatyvos pradėti tiesioginį ir visaapimantį dialogą, nors jis yra valstybės vadovas, be to ir protestų priežastis bei epicentras.
Todėl nenustebčiau, jei tiesa, kad jis nebeprisileidžia nei bendrapartiečių, nei savo patarėjų, kad vietoj to „jį apstojo šeimos nariai ir Putino FSB pareigūnai“. Tai būtų tiesiausias kelias į realybės jausmo praradimą ir visišką atotrūkį nuo savo piliečių. Ar tik ne tokie “patarėjai” sukurpė ir pasiūlė priimti pastaruosius skandalingus įstatymus, pagal vienos didžiosios kaimynės pavyzdį?
Patirtis rodo, kad rytietiškų patarinėjimų pobūdis ir rezultatai vargiai veda demokratijos stiprinimo ir valdžios atsakomybės prisiėmimo linkme. Kuo tai baigėsi Sirijoje, yra labai iškalbingas ir gąsdinantis pavyzdys.
Sveikintina, kad tuoj pat po pirmųjų bandymų išvaikyti protestuotojus lapkričio pabaigoje, tarptautinė bendruomenė sureagavo nedelsiant. Manau, tai sulaikė nuo tolimesnio beatodairiško smurto. Vėliau buvo pasirinkta taktika laukti, kol žmonės nuvargs, sušals, kol jiems atsibos stovėti šaltyje – bet neatsibodo. Tada pasirinktas „atsargaus“ stūmimo kelias. O dabar – vyksta suiminėjimai, protestuotojų mušimas, leista juos minusiniame šaltyje laistyti vandens patrankomis. Todėl labai svarbu, kad tarptautinė bendruomenė ir toliau atidžiai ir nuolat stebėtų padėtį, ir spaustų Janukovyčių nutraukti bet kokį smurtą, prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta jo šalyje ir išdrįsti sėsti prie vieno stalo su opozicija.
Visi esame pasibaisėję pastarųjų dienų įvykiais, kai buvo pralietas kraujas.  Jėgos naudojimas yra absoliučiai netoleruotinas. Grasinimai, gąsdinimai, šmeižtas ir prievarta turi būti nedelsiant nutraukti. Ypač neramu, kad situacija nepagimdytų dar vieno diktatoriaus prie ES sienų ir nenuvestų šalies į pilietinio karo bedugnę.
Manau, kad visos Europos šalys turi veikti kartu ES lygiu, turi suvokti momento istorinę svarbą ir nepalikti Ukrainos žmonių vienų. Šiandien Europos Komisijos pirmininkas  pasmerkė įvykius, ir pareikalavo, kad būtų tuoj pat nutrauktas prievartos naudojimas, jis pažymėjo, kad ES atidžiai seks įvykių eigą, svarstys galimus veiksmus ir pasekmes dvišaliams ES ir Ukrainos santykiams. Sankcijos yra neabejotinai „ant stalo“. Dabar iššūkis ES užsienio reikalų ministrams – surasti tą tinkamą formulę, kaip paveikti atsakingus už kraujo praliejimą, tolimesnį krizės gilinimą, tuo pačiu neužkeliant naštos ant eilinių piliečių. Visi kiti toliau atidžiai stebim padėtį, matom, kas vyksta, ir bent jau savo dėmesiu ar buvimu Kijeve galime apsaugoti protestuotojus nuo tolesnio susidorojimo.
Europa negali likti nuošalyje. Vienaip ar kitaip, ji yra traukos centras ir ateities viltis tiems šimtams tūkstančių, kurie tamsoje ir šaltyje, stumdomi, mušami, apšaudomi ir laistomi iš vandens patrankų, atkakliai nesitraukia.

2004 m. V.Janukovyčius tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų projektas. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, sugebėjęs sukurti stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą.

Kalbėti apie tai, kad protestai Ukrainoje baigėsi, dar tikrai anksti. Žmonės dar ilgai stovės Nepriklausomybės aikštėje. Tačiau akivaizdu, kad šis judėjimas jau tikrai nepakartos 2004 m. įvykusios oranžinės revoliucijos sėkmės. Prezidentas Viktoras Janukovyčius nepasitraukė ir netgi nepadarė jokių politinių nuolaidų. Netiesiogiai tai jau pripažįsta ir opozicijos lyderiai. „Tėvynės“ frakcijos Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje lyderis Arsenijus Jaceniukas teigia, kad Maidanas turi išlikti iki 2015 m. prezidento rinkimų. Paieškokime atsakymo – kodėl.
V.Janukovyčiaus galia šalies politinėje sistemoje yra visiškai kitokia, nei buvo prieš devynerius metus, oranžinės revoliucijos laikotarpiu. Ir ne tik todėl, kad tuomet jis buvo vienas iš dviejų kandidatų į prezidentus suklastotuose rinkimuose, o šiandien – daugiau ar mažiau demokratiškai išrinktas šalies prezidentas. Tuomet jis tebuvo Rytų Ukrainoje veikiančių oligarchų (o dar tiksliau – Rinato Achmetovo) projektas, visiškai priklausomas nuo jų paramos. Šiandien jis yra gerokai savarankiškesnis, per tris prezidentavimo metus sukūręs stiprią ir savarankišką galios struktūrą, vadinamąją šeimą, kurios nariai perima įvairių ūkio šakų įmonių kontrolę, stiprina pozicijas bankų sektoriuje, didina savo kontrolę žiniasklaidoje.
Pavyzdžiui, prezidento sūnus Aleksandras Janukovyčius, laikomas „šeimos“ architektu, tapo antru pagal turtą Donecke po turtingiausio Ukrainos žmogaus – R.Achmetovo. Kitaip tariant, jis yra labiausiai per pastaruosius trejus metus praturtėjęs Ukrainos verslininkas.
Ir būtent „šeimos“ atsiradimas yra vienas veiksnių, kodėl V.Janukovyčius nepasirašė Asociacijos sutarties su ES, o prasidėjus masiniams protestams – neatsitraukė ir nedarė nuolaidų opozicijai: nesurengė priešlaikinių prezidento rinkimų, neįtraukė opozicijos atstovų į vyriausybę ir net neatleido vidaus reikalų ministro, atsakingo už smurtą prieš protestuotojus.
Neklydo tie analitikai, kurie teigė, kad dauguma Ukrainos oligarchų nori integruotis į ES rinką, tačiau to paties negalima pasakyti apie „šeimos“ interesus. Būtent tai galėjo lemti, kad bendras oligarchų interesas taip ir neįpareigojo V.Janukovyčiaus. Vis dėlto kai kurių ekspertų teigimu, Ukrainos oligarchų siekis integruotis į Europą dažnai buvo pervertinamas dėl šių priežasčių: stambus Ukrainos verslas nori prekiauti ES vidaus rinkoje, bet jokiu būdu nenori perimti europietiškų žaidimo taisyklių šalies viduje (tai apribotų jų klientelistinius ryšius), be to, per ofšorines kompanijas Kipre ar kitose ES šalyse Ukrainos oligarchai jau senokai yra įsitvirtinę ES rinkose, tad Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo nepasirašymas jiems nėra jokia tragedija.
Tačiau būtent „šeimos“ atsiradimas ir V.Janukovyčiaus dėmesys jėgos struktūroms (nepaisant prastos ekonominės padėties, prezidentas yra pakėlęs atlyginimus išimtinai šiai grupei) lėmė tai, kad net ir buvusio V.Janukovyčiaus patrono R.Achmetovo pareiškimas, esą jis smerkia smurtą prieš protestuotojus ir ragina abi puses sėsti prie derybų stalo, neprivertė V.Janukovyčiaus atsitraukti ar bandyti nuleisti garą.
Taigi V.Janukovyčius tapo daugiau ar mažiau savarankišku politiku, turinčiu savo personalinę galios struktūrą. Oligarchai tebelieka svarbūs veikėjai, tačiau ne tokie, kokie buvo iki 2010 m., kai jų sprendimai lemdavo valdžios sprendimus.
Ką reiškia šie pokyčiai? Pirmiausia tai, kad kinta Ukrainos politinė struktūra. Iki šiol skiriamasis Ukrainos bruožas, lyginant ją su Rusija ir Baltarusija, buvo tas, kad stambios oligarchinės verslo grupės ir jų tarpusavio konkurencija palaikydavo šalyje savotišką kvazidemokratiją ir taip užkirsdavo kelią autoritarinėms apraiškoms. Šiandien galime stebėti naujos sistemos kūrimąsi.
Analitikai nesutaria, ar tai bandymas perkelti Baltarusijoje įsitvirtinusio Aleksandro Lukašenkos ar vis dėlto Vladimiro Putino modelį į Ukrainos politinę realybę, bet esmės tai nekeičia – vyksta politinės galios skverbimasis į valstybės ekonomiką. Keičiasi politikos ir verslo „suaugimo“ kryptis. Anksčiau šalyje visiškai šeimininkavo stambios verslo kompanijos ir jų savininkai, o dabar turime atvirkštinę kryptį – valstybės ūkio, kartu ir galios išteklių užvaldymas kyla iš politinio lygmens. Ukrainoje kuriasi kažkas panašaus, ką Rusijoje ne vienas ekspertas jau yra įvardijęs „silovarchijos“ terminu. Žinoma, iki Rusijos politinės vertikalės V.Janukovyčiui dar labai toli, tačiau apraiškų galima įžvelgti.
Be abejo, tai, kad revoliucija nepavyko, lėmė ir tam tikri procesai protestuotojų pusėje: ir per dideli protestuotojų lūkesčiai, ir faktas, jog opozicinės jėgos neturėjo ilgalaikio plano. Kitaip nei 2004 m., šį kartą ne opozicija išvedė žmones į Nepriklausomybės aikštę, o žmonės patys išėjo. Tad opozicijos lyderiams teko judėti paskui visuomeninį judėjimą, o ne vesti jį į priekį. Ir tai stipriai sumažino opozicinių jėgų manevro laisvę, nes protestuotojų tikslą galima apibūdinti labai paprastai: viskas arba nieko, tai yra jokių derybų su režimu, tik esminė šalies ūkio ir politinės sistemos pertvarka (V.Janukovyčius ir vyriausybė tiesiog turi pasitraukti). Tai neleido opozicijos lyderiams realiai derėtis su valdžia dėl pokyčių vyriausybėje ar kitų politinių permainų. O V.Janukovyčiaus aplinka suvokė, kad bet kokia nuolaida gali sukelti domino efektą ir pakirsti režimo stabilumą.
Opozicijos strategija turėjo tik vieną aiškią kryptį – kuo daugiau žmonių išvesti į gatves. Jų išėjo daug, bet nepakankamai, kad V.Janukovyčius pasitrauktų. Reikia pripažinti, kad masiniai protestai buvo daugiausia Vakarų ir Centrinės Ukrainos sąjūdis, o nuo Rusijos itin priklausoma Rytų Ukraina taip ir liko apkasuose stebėti situacijos.
Ukrainos ekspertų teigimu, opozicijos lyderiams reikėjo daug aktyviau kalbėtis su Rytų Ukrainoje įsitvirtinusių milžiniškų verslo struktūrų savininkais ir suteikti garantijų, kad pasikeitus valdžiai jų pozicijos šalies ūkyje nebūtų peržiūrėtos. Galbūt tai būtų leidę išjudinti mases ir Rytų Ukrainoje. Kiti pabrėžė tai, nei Vitalijus Klyčko nei kiti iškilesni opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga. Teigiama, kad tik Julija Tymošenko vienintelė būtų turėjusi gebėjimų ir žinojusi, kaip tai padaryti.
Abi šios įžvalgos liudija, kad kol kas Ukrainoje neįmanoma neoligarchinė politika. Akivaizdu, kad stambusis verslas turi gauti saugumo garantijų, o ir toliau modeliuojama J.Tymošenko ir V.Janukovyčiaus priešprieša bet kokiu atveju yra oligarchinės kilmės. Taip Ukraina patenka į uždarą ratą: be oligarchų paramos pokyčiai nėra įmanomi, bet tokios žaidimo taisyklės pačios savaime laiko Ukrainą pririštą prie posovietinės erdvės, kurioje būtent tokios taisyklės ir vyrauja. Ir būtent tai yra didžiausias iššūkis kilniai ukrainiečių tautai.

Nei V.Klyčko, nei kiti iškilesni Ukrainos opozicijos veikėjai nežinojo, kaip pakreipti Maidano energiją reikalinga linkme ir paversti šį judėjimą realia politine jėga.

Ukraina – prie dar vienos revoliucijos slenksčio: šimtai tūkstančių žmonių protestuoja reikalaudami valdžios pasitraukimo ir suartėjimo su Europa, tačiau realaus plano, kaip išspręsti gausybę problemų ir išvengti Oranžinės revoliucijos klaidų, kol kas nėra.

Ar iš paprastos šeimos kilęs asmuo, kurio oficiali alga didžiąją gyvenimo dalį neviršijo 2 tūkst. JAV dolerių per mėnesį, gali sau leisti gyventi daugiau kaip 90 mln. dolerių įvertintuose rūmuose, kuriuose vien prabangūs laiptai atsiėjo šešiaženklę sumą? Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius įrodė, kad gali. Be to, neseniai jis gavo 2 mln. dolerių iš leidyklos esą už memuarų publikavimą, tačiau knyga iki šiol dar neišvydusi dienos šviesos, o ir ankstesnis prezidento bandymas rašyti baigėsi fiasko – kaltinimais plagiatu bei knygos pašalinimu iš lentynų.
Tai – tik visose Ukrainos gyvenimo srityse suvešėjusios korupcijos ledkalnio viršūnė. Prie to pridėjus ekonominių sunkumų sukeltą skurdą, oligarchų visagalystę ir niūrias ateities perspektyvas, nesunku suprasti, kodėl tūkstančiai žmonių, nepaisydami šalčio ir agresyvių teisėsaugininkų veiksmų, praėjusią savaitę išėjo į gatves, į vadinamąjį Euromaidaną, reikalaudami permainų. Šimtus tūkstančių piliečių suvienijo faktas, kad prezidentas atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, taip užkirsdamas kelią pozityvioms permainoms.
Nors pakvipo nauja provakarietiška revoliucija, kuri turėtų ištaisyti Oranžinės revoliucijos paliktas spragas, gausybė Ukrainą kamuojančių politinių sunkumų, socialinis susiskaldymas ir suinteresuotų valstybių spaudimas šios šalies perspektyvas verčia miglotomis.

Protestai nerimsta

Kai V.Janukovyčius Vilniuje vykusiame ES viršūnių susitikime atsisakė pasirašyti Asociacijos sutartį, Ukrainos opozicijos lyderiai sukvietė žmones protestuoti. Į kvietimą atsiliepė minios: teigiama, kad jau pirmosiomis dienomis gatvėse buvo apie milijoną žmonių, kuriuos netrukus iš centrinių aikščių ir gatvių jėga ėmė vyti pareigūnai. Pasaulį apskriejo nuotraukos, kuriose matyti, kaip civiliai talžomi „bananais“ ir spardomi, tačiau tai ukrainiečių ne tik neatgrasė, bet suveikė kaip papildomas impulsas.
„Iš pradžių esmė buvo Asociacijos sutartis, bet dabar kalbame apie daug daugiau. V.Janukovyčius ir premjeras Mykola Azarovas tapo visų šalies problemų simboliais, ypač – skurdo ir korupcijos“, – „Veidui“ sakė aktyvus protestų Kijeve dalyvis, Centrinės Europos instituto ekspertas Maxas Kyiakas. – Todėl dabar žmonės protestuoja ne tik dėl Europos, bet ir dėl pokyčių: sisteminių, o ne tik kelių veidų.“
Tiesa, protestuojantiems nėra lengva išvengti provokacijų: jie priversti išlikti budrūs ir savo gretose, mat dalis piliečių naudojasi situacija chuliganiškiems veiksmams pateisinti. Ypatingo dėmesio sulaukė prezidentūros link važiavęs ir policijos barikadas pralaužti turėjęs traktorius. Netrukus buvo užimta Kijevo merija, tapusi protestuotojų namais, bei užblokuotos kitos valdžios institucijos. Daugiau apčiuopiamų rezultatų Euromaidanas kol kas nepasiekė, mat vyriausybė atsilaikė per balsavimą parlamente ir neatsistatydino, todėl prabilta apie greitai išseksiančias protestuotojų baterijas.
„Vis dėlto aš nemanau, kad protestai rimsta, nes žmonės kasdien keičiasi: vieni grįžta namo pailsėti, kiti atvyksta, yra pozityvi dinamika, – teigia M.Kyiakas. – Jaučiame didžiulį Europos šalių palaikymą. Pavyzdžiui, Miuncheno oro uoste ukrainiečiams leidžiama naudotis tuo pačiu perėjimu kaip ir ES piliečiams, vakar Euromaidane dalyvavo Vokietijos užsienio reikalų ministras. Tokie veiksmai stiprina protestuotojų tikėjimą, kad galima suartėti su Europa.“

Politinė krizė sukelia ekonomines problemas

Trečią savaitę šalyje besitęsiantys politiniai neramumai kelia vis didesnį nerimą užsienio investuotojams. Ekonomistas Charlesas Robertsonas iš „Renaissance Capital“ Londone teigia, kad Vakaruose įsikūrusios finansų rinkos rodo nervingumą dėl neaiškios Ukrainos finansinio stabilumo ateities: „Prieš tris dienas 100 mln. JAV dolerių Ukraina būtų pasiskolinusi su 9,5 proc. palūkanomis, o šiandien – jau su 10,5 proc.”, – teigia jis.
Kaip pabrėžia „Financial Times“, šalies ekonomikos padėtis daug sudėtingesnė, palyginti net su 2004-aisiais, kai vyko Oranžinė revoliucija, o Ukrainos ekonomika išgyveno ryškų pakilimą. Brangstantis skolinimasis Vakarų finansų rinkose gali tik pagilinti Ukrainos ekonomines problemas, mat vien skoloms aptarnauti kitąmet reikės aštuonių milijardų dolerių, o užsivėrusios durys skolintis Vakaruose tik dar labiau stumia Ukrainą į Rusijos glėbį, kuri už jai palankius politinius sprendimus visada pasirengusi suteikti finansinę paramą.
Tiesa, „Radio Free Europe“ apžvalgininkas Charlesas Recknagelis tvirtina, kad V.Janukovyčiaus susipriešinimas su Vakarais suteikia Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui daug palankesnę derybinę poziciją.
„Standard Bank“ ekspertas Timas Ashas pabrėžia, kad V.Janukovyčius pateko į ypač sudėtingą situaciją, nes dėl visuomenės bei opozicijos spaudimo jis negali, o galbūt ir ne visai nori įgyvendinti V.Putino keliamų sąlygų. „Rusija finansavo Ukrainą 20 metų tikėdamasi, kad gaus priėjimą prie strateginių objektų, pavyzdžiui, vamzdynų kontrolės. Tačiau Ukraina to padaryti neleido, todėl dabar V.Putinas pasiryžęs duoti pinigų tik Ukrainai įsipareigojant stoti į Muitų sąjungą“, – teigia ekspertas.
Apie sunkią Ukrainos ekonominę padėtį praėjusią savaitę prabilo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis: “Manau, kad padėtis tokia: Ukraina nevykdo reformų, jos ekonomika neefektyvi ir korumpuota, todėl šalies vyriausybė atsidūrė ties bankroto riba ir jai reikia kitų šalių pagalbos.”